5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/1

5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/2

1.

Šio pranešimo paskirtis – apibendrintai pateikti 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (1) (toliau – Susijungimų reglamentas) 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose numatytos klausimų perdavimo sistemos, įskaitant paskutinius šios sistemos pakeitimus, pagrindines priežastis, sudaryti teisinių kriterijų, kuriuos atitinkant būtų galima atlikti perdavimą, ir išdėstyti veiksnius, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sprendžiant dėl perdavimo. Pranešime taip pat pateikiamos praktinės gairės, susijusios su perdavimo sistemos mechanizmu, konkrečiai – su perdavimo prieš pranešant sistemos mechanizmu, numatytu Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Gairės, pateiktos šiame pranešime, mutatis mutandis taikomos EEE susitarime numatytoms perdavimo taisyklėms (2).

2.

Bendrijos kompetencija susijungimų kontrolės srityje apibrėžiama naudojant su apyvarta susijusius kriterijus, numatytus Susijungimų reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kai sprendžiamos koncentracijų problemos, Komisija ir valstybės narės neturi konkuruojančios kompetencijos. Tiksliau, Susijungimų reglamente yra įtvirtintas aiškus kompetencijų pasidalijimas. „Bendrijos masto“ koncentracijos, t. y. tos, kurios viršija apyvartos ribas, numatytas Susijungimų reglamento 1 straipsnyje, priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai; pagal Susijungimų reglamento 21 straipsnį valstybės narės šioms koncentracijoms negali taikyti nacionalinės konkurencijos teisės. Koncentracijos, neviršijančios apyvartos ribų, lieka valstybių narių kompetencijai; pagal Susijungimų reglamentą Komisijos kompetencijai nepriklauso su jomis susijusių klausimų nagrinėjimas.

3.

Kompetencijos ribų apibrėžimas išimtinai pagal fiksuotus su apyvarta susijusius kriterijus besijungiančioms įmonėms suteikia teisinio apibrėžtumo. Finansiniai kriterijai paprastai veiksmingai apibrėžia sandorių, kuriuos kontroliuoti Komisija yra tinkamesnė institucija, kategoriją, tačiau Reglamente (EEB) Nr. 4064/89 ši aiški kompetencijos pasidalinimo schema buvo papildyta galimybe perduoti klausimus spręsti iš Komisijos valstybėms narėms ir atvirkščiai, tais atvejais, kai pateikiamas prašymas ir koncentracija atitinka tam tikrus kriterijus.

4.

Priėmus Reglamentą (EEB) Nr. 4064/89, Taryba ir Komisija numatė, kad klausimų perdavimas bus vykdomas tik „išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir tik tada, kai „suinteresuotos valstybės narės interesai, susiję su konkurencija, nebūtų apsaugoti jokiu kitu būdu“ (3). Tačiau po Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 priėmimo įvyko nemažai pokyčių. Pirma, beveik visose valstybėse narėse buvo priimti susijungimų kontrolės įstatymai. Antra, Komisija, remdamasi 9 straipsniu, tomis aplinkybėmis, kai buvo manoma, kad valstybė narė geriau negu Komisija atliktų tyrimą, pasinaudojo savo teise perduoti klausimus spręsti valstybėms narėms (4). Panašiai keletas valstybių narių, remdamosi 22 straipsniu, daugelį kartų (5) tomis aplinkybėmis, kai buvo manoma, kad Komisija yra tinkamesnė institucija tyrimui atlikti, kartu nuspręsdavo perduoti klausimus jai spręsti (6). Trečia, padaugėjo sandorių, nesiekiančių Susijungimų reglamento 1 straipsnyje numatytų ribų, apie kuriuos turi būti pranešama keliose valstybėse narėse; tikėtina, kad, daugėjant Bendrijos narių, ši tendencija išliks. Daug šių sandorių daro poveikį konkurencijai už atskirų valstybių narių teritorijų ribų (7).

5.

Susijungimų reglamente numatytos perdavimo sistemos pakeitimais siekiama palengvinti klausimų paskirstymą tarp Komisijos ir valstybių narių lakantis subsidiarumo principo, kad klausimą iš esmės spręstų konkretų susijungimų tyrimą tinkamiau atlikti galinti institucija ar institucijos. Kartu priimant pakeitimus buvo siekiama išlaikyti pagrindinius Bendrijos susijungimų kontrolės sistemos, patvirtintos 1989 m., bruožus, konkrečiai –„vieno langelio“ sistemos taikymą, susijungimų, darančių poveikį konkurencijai kelių valstybių teritorijose, nagrinėjimui konkurencijos teisės požiūriu ir pateikti alternatyvą Bendrijoje atliekamiems kartotiniams susijungimų kontrolės pranešimams (8). Dėl tokių kartotinių pranešimų konkurencijos institucijoms bei įmonėms dažnai atsiranda didelių išlaidų.

6.

Dabartinėje klausimų paskirstymo sistemoje numatyta, kad perdavimas taip pat gali būti atliktas iki formalaus pranešimo pateikimo bet kurios valstybės narės jurisdikcijoje, tokiu būdu besijungiančioms įmonėms suteikiant galimybę kaip įmanoma anksčiau nustatyti, kurioje jurisdikcijoje galiausiai bus nagrinėjamas jų sandoris. Tokie perdavimai prieš pranešant turi privalumų, nes mažina papildomas išlaidas, ypač laiko eikvojimo, susijusio su perdavimu, atliekamu po pranešimo, požiūriu.

7.

Reglamente (EB) Nr. 139/2004 numatyti perdavimo sistemos pakeitimai buvo grindžiami siekiu, kad ji funkcionuotų kaip lankstus (9), tačiau kartu užtikrinantis veiksmingą konkurencijos apsaugą ir kaip įmanoma labiau ribojantis „kelių langelių“ sistemos taikymo mastą, jurisdikcinis mechanizmas. Tačiau, turint omenyje teisinio apibrėžtumo svarbą, būtina pabrėžti, kad perdavimas išlieka nukrypimu nuo bendrų kompetencijos nustatymo taisyklių, grindžiamų tiksliai nustatomomis apyvartos ribomis. Be to, remiantis 4 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 9 straipsnio 2 dalies a punktu ir 22 straipsniu Komisija ir valstybės narės išlaiko teisę savo nuožiūra spręsti, ar perduoti spręsti klausimus, patenkančius į jų „pirminės kompetencijos“ sritį, bei priimti nagrinėti klausimus, nepatenkančius į jų „pirminės kompetencijos“ sritį (10). Tuo požiūriu šio pranešimo paskirtis yra pateikti ne daugiau kaip bendras gaires dėl tam tikrų klausimų ar klausimų kategorijų perdavimo tinkamumo.

8.

Susijungimų reglamente nustatyta susijungimų kontrolės sistema, įskaitant klausimų paskirstymo Komisijos ir valstybių narių kompetencijai mechanizmą, atitinka EB sutartyje įtvirtintą subsidiarumo principą (11). Šiame kontekste priimant sprendimus dėl klausimų perdavimo reikia atsižvelgti į visus subsidiarumo principo taikymo aspektus, ypač į tai, kuri institucija tinkamiau atliktų tyrimą, „vieno langelio“ sistemos taikymo naudingumą, bei teisinio apibrėžtumo, kiek tai susiję su kompetencijos pasiskirstymu, svarbą (12). Šie veiksniai yra tarpusavyje susiję ir jų tarpusavio svarumas priklausys nuo konkretaus klausimo aplinkybių. Galiausiai Komisija ir valstybės narės, spręsdamos, ar įgyvendinti teisę spręsti savo nuožiūra dėl perdavimo atlikimo ar perduodamų klausimų priėmimo, turi turėti omenyje poreikį užtikrinti veiksmingą konkurencijos apsaugą visose rinkose, kurioms sandoris daro poveikį (13).

9.

Iš esmės kompetencija turėtų būti priskirta kitai konkurencijos institucijai tik tuomet, kai ji yra tinkamesnė spręsti susijungimo klausimą atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo ypatybes, taip pat į institucijos turimas priemones ir profesionalumą. Ypatingai turėtų būti atsižvelgiama į tikėtiną vietą, kurioje pasireikš bet koks susijungimo poveikis konkurencijai. Dėmesys taip pat galėtų būti kreipiamas į bet kokio svarstomo perdavimo administracines sąnaudas (14).

10.

Kompetencijos perskirstymas labiau tinkamas tais atvejais, kai tam tikras sandoris gali padaryti konkurencijai didelį poveikį ir todėl turi būti atidžiai išnagrinėtas.

11.

Priimant sprendimus dėl klausimų perdavimo taip pat būtina atsižvelgti į „vieno langelio“ sistemos, kuria grindžiamas Susijungimų reglamentas (15), taikymo naudingumą. „Vieno langelio“ sistemos numatymas yra naudingas konkurencijos institucijoms, taip pat įmonėms. Susijungimą nagrinėjant vienai konkurencijos institucijai paprastai padidėja administravimo veiksmingumas, išvengiant įgyvendinimo pastangų dubliavimo ir suskaidymo bei potencialiai nenuoseklaus keleto institucijų veikimo (susijusio su tyrimu, vertinimu ir galimais teisės gynimo būdais). Tai taip pat paprastai teikia privalumų įmonėms, ypač besijungiančioms firmoms, sumažinant išlaidas bei naštą, susijusius su įpareigojimu pateikti kartotinius pranešimus, ir pašalinant prieštaringų sprendimų, kylančių dėl tuo pačiu metu keleto konkurencijos institucijų, veikiančių pagal įvairius teisinius režimus, atliekamų to paties sandorio vertinimų, riziką.

12.

Kur tai įmanoma, turėtų būti vengiama klausimų suskaidymo juos perduodant (16), išskyrus tuos atvejus, kai keletas institucijų galėtų geriau užtikrinti veiksmingą konkurencijos apsaugą visose rinkose, kurioms sandoris daro poveikį. Atitinkamai, nors pagal 4 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnį daliniai perdavimai yra įmanomi, paprastai derėtų, kad visą klausimą (arba bent visas jo susijusias dalis) nagrinėtų viena institucija (17).

13.

Tinkamai reikėtų įvertinti teisinio apibrėžtumo, susijusio su konkrečia koncentracija, svarbą visų suinteresuotųjų požiūriu (18). Paprastai perdavimas turėtų būti atliekamas tik tada, kai yra būtina priežastis nukrypti nuo „pradinės kompetencijos“ sprendžiant konkretų klausimą, ypač – etape po pranešimo apie koncentraciją. Panašiai, jei perdavimas buvo atliktas prieš pranešant, turėtų būti kaip įmanoma vengiama perduoti tą patį klausimą po pranešimo (19).

14.

Į teisinio apibrėžtumo svarbą turėtų būti atsižvelgiama paisant perdavimo teisinių kriterijų, ypač – griežtų galutinių terminų iki pranešimo apie koncentraciją etape. Atitinkamai perdavimai prieš pranešant iš esmės turėtų apsiriboti tais atvejais, kai iš pat pradžių yra gana paprasta nustatyti geografinės rinkos apimtį ir (ar) galimo konkurencinio poveikio buvimą, kad galima būtų nedelsiant išspręsti tokius prašymus.

15.

Perdavimo prieš pranešant sistema pradedama taikyti gavus besijungiančių šalių pateiktą argumentuotą pareiškimą. Paduodamos tokį prašymą, besijungiančios šalys privalo: pirma, patikrinti, ar Susijungimų reglamente numatyti atitinkami teisiniai reikalavimai yra įgyvendinti ir, antra, ar perdavimai prieš pranešant atitiks pirmiau išdėstytus pagrindinius principus.

16.

Kad Komisija remiantis 4 straipsnio 4 dalimi perduotų klausimą vienai ar kelioms valstybėms narėms, turi būti įgyvendinti du teisiniai reikalavimai:

17.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad pateikiančios prašymą šalys iš esmės privalo įrodyti, kad sandoris gali potencialiai paveikti konkurenciją valstybės narės atskiroje rinkoje, todėl tai turėtų būti išnagrinėta. Tokie požymiai iš esmės negali būti daugiau negu preliminarūs ir neturi įtakoti tyrimo rezultato. Nors šalys nėra įpareigotos įrodyti, kad poveikis konkurencijai gali būti neigiamas (20), jos turėtų nurodyti rodiklius, kurie apibendrintai atskleistų tam tikrų poveikių konkurencijai, kylančių iš sandorio, buvimą (21).

18.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad pateikiančios prašymą šalys privalo įrodyti, kad geografinė(-ės) rinka(-os), kurioje(-iose) konkurencijai pirma apibūdintu būdu (17 punktas) daro poveikį sandoris, yra nacionalinė(-ės) arba savo apimtimi mažesnė(-ės) negu nacionalinė(-ės) (22).

19.

Siekdamos gauti prašymo dėl perdavimo laukiamą rezultatą, besijungiančios šalys, paduodamos prašymą, be teisinių reikalavimų patikrinimo turėtų įvertinti ar tikėtina, kad klausimo perdavimas bus laikomas tinkamu. Tai apimtų pirmiau išdėstytų (8-14 punktuose) pagrindinių principų išnagrinėjimą, ypač patikrinimą ar konkurencijos institucija ar institucijos, kuriai(-oms) jos ketina perduoti nagrinėti klausimą, yra tinkamiausia(-ios) jį nagrinėti. Tuo tikslu turėtų būti atsižvelgiama tiek į sandorio poveikio konkurencijai tikėtiną vietą, tiek į tai, ar nacionalinė konkurencijos institucija (NKI) būtų tinkama nagrinėti sandorį.

20.

Bendrijos masto koncentracijos, kurios gali paveikti konkurenciją nacionalinėse ar savo apimtimi mažesnėse negu nacionalinės rinkose ir kurių poveikis apsiribos ar pagrindinis ekonominis poveikis bus nukreiptas į vienintelę valstybę narę (23), yra tinkamiausi atvejai perduoti nagrinėti klausimus tai valstybei narei. Tai ypač taikoma tais atvejais, kai poveikis pasireikštų atskirai rinkai, nesudarančiai didelės bendrosios rinkos dalies. Jeigu klausimas perduodamas tik vienai valstybei narei, taip pat užtikrinama „vieno langelio“ sistemos nauda.

21.

Bendrijos masto koncentracijos, kurios nepaisant galimo didelio jų poveikio konkurencijai nacionalinėje rinkoje, potencialiai darys esminius poveikius keliose valstybėse (pvz., kadangi koncentracijos poveikis vienoje geografinėje rinkoje gali turėti didelių atgarsių kitų valstybių narių geografinėse rinkose arba kadangi jie gali sukelti galimus uždarumo efektus ir su tuo susijusį bendrosios rinkos suskaidymą (24)), galimybė būti tinkamomis perdavimui priklausys nuo konkrečių klausimo aplinkybių. Kadangi tiek Komisija, tiek valstybės narės gali turėti vienodai geras priemones arba galėti pačios spręsti tuos klausimus, reikėtų išlaikyti pakankamą laisvę spręsti savo nuožiūra dėl tokių klausimų perdavimo.

22.

Bendrijos masto koncentracijų, kurios potencialiai turi poveikį konkurencijai keliose nacionalinėse arba savo apimtimi mažesnėse negu nacionalinės rinkose, esančiose daugiau negu vienoje valstybėje narėje, galimybė būti tinkamomis perdavimui valstybių narių kompetencijai priklausys nuo konkrečių kiekvieno atskiro atvejo veiksnių, pavyzdžiui, nuo galinčių patirti didelį poveikį nacionalinių rinkų skaičiaus, perspektyvos išspręsti galimas problemas proporcingomis, tarpusavyje neprieštaraujančiomis priemonėmis ir tyrimo pastangų, kurių gali prireikti sprendžiamam klausimui. Jei sprendžiamas klausimas galėtų sukelti konkurencijos problemų keliose valstybėse narėse ir jam reikėtų koordinuoto tyrimo ir priemonių padėčiai ištaisyti, tai sąlygotų, kad Komisija išlaikytų kompetenciją spręsti visą klausimą iš esmės (25). Kita vertus, jei sprendžiamas klausimas sukelia konkurencijos problemų, kurioms, nors ir susijusioms su daugiau negu vienos valstybės narės nacionalinėmis rinkomis, nereikia koordinuoto tyrimo ir (arba) priemonių padėčiai ištaisyti, perdavimas valstybių narių kompetencijai gali būti tinkamas. Kai kuriais atvejais (26) dėl didelių konkurencinių sąlygų valstybių narių rinkose, kurioms daromas poveikis, skirtumų Komisija nusprendė, kad klausimą dėl koncentracijos derėtų perduoti daugiau negu vienai suinteresuotai valstybei narei. Nors tokiais atvejais klausimo sprendimo suskaidymas iš besijungiančių šalių atima „vieno langelio“ sistemos teikiamą naudą, ši aplinkybė yra svarbi perdavimo prieš pranešant stadijoje, atsižvelgiant į tai, kad perdavimas yra atliekamas savanoriško besijungiančių šalių prašymo pagrindu.

23.

Kiek įmanoma, dėmesys turi būti kreipiamas į tai, ar NKI, kurių kompetencijai ketinama perduoti klausimą, turi specialių žinių apie vietines rinkas (27) arba nagrinėja ar ketina nagrinėti kitą sandorį, susijusį su tiriamu sektoriumi (28).

24.

Pagal 4 straipsnio 5 dalį sandorio šalims, prašančioms perduoti klausimą Komisijos kompetencijai, taikomi tik du teisiniai reikalavimai: sandoris turi būti laikomas koncentracija, kaip numatyta Susijungimų reglamento 3 straipsnyje, ir koncentraciją turi būti galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionaliniais konkurencijos teisės aktais, skirtais susijungimams kontroliuoti (Taip pat žr. 65 et seq ir 70 et seq punktus).

25.

Siekiant gauti laukiamą prašymo dėl perdavimo rezultatą, besijungiančios šalys, paduodamos prašymą, be teisinių reikalavimų patikrinimo, turėtų įvertinti, ar tikėtina, kad klausimo perdavimas bus laikomas tinkamu. Tai apimtų pirmiau išdėstytų pagrindinių principų taikymo ir konkrečiai – klausimo, ar Komisija yra tinkamesnė institucija klausimui spręsti, išnagrinėjimą.

26.

Šiuo požiūriu Susijungimų reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „prašymai perduoti klausimą Komisijos kompetencijai prieš pranešant labai būtų naudingi tokiose situacijose, kai koncentracija darytų poveikį konkurencijai už vienos valstybės narės teritorijos ribų“. Ypatingai turėtų būti atsižvelgiama į sandorio poveikio konkurencijai tikėtiną vietą ir į tai, ar Komisija būtų tinkama institucija nagrinėti sandorį.

27.

Turėtų būti vertinama, ar klausimas tikrai darytų poveikį kelių valstybių teritorijoje, konkrečiai kreipiant dėmesį į tokius elementus kaip galimas poveikis konkurencijai ir tyrimo bei įgyvendinimo įgaliojimai, kurių galėtų reikėti šiam poveikiui tirti. Šiuo požiūriu ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, ar klausimas galėtų potencialiai daryti konkurencijai poveikį vienoje ar daugiau rinkų, kuriai(-ioms) daro įtaką koncentracija. Bet kuriuo atveju, galimo poveikio konkurencijai požymiai savo pobūdžiu negali būti daugiau negu preliminarūs (29) ir neturi įtakoti tyrimo rezultato. Šalims nėra būtina nurodyti, kad poveikis konkurencijai gali būti žalingas.

28.

Klausimai, kai rinka(-os), kurioje(-iose) galimas potencialus poveikis konkurencijai, geografiniu požiūriu yra platesnė(-s) negu nacionalinė(-s) (30), arba kai kurios rinkos, kurioms gali būti daromas poveikis, yra platesnės negu nacionalinės ir pagrindinis ekonominis koncentracijos poveikis yra susijęs su šiomis rinkomis, yra tinkamiausi perdavimui Komisijos kompetencijai klausimai. Šiais atvejais, kai konkurencinė dinamika perauga valstybių teritorijų ribas ir todėl tam reikėtų kelių valstybių tyrimo pastangų bei atitinkamų įgyvendinimo įgaliojimų, Komisija galėtų geriausiai atlikti tyrimą.

29.

Komisijai labiau tiktų nagrinėti klausimus (įskaitant tyrimą, vertinimą ir galimas priemones padėčiai ištaisyti), galinčius sukelti potencialių konkurencijos problemų keliose nacionalinėse arba savo apimtimi mažesnėse negu nacionalinės rinkose, esančiose keliose skirtingose valstybėse narėse (31). Siekiant užtikrinti nuoseklų ir veiksmingą nagrinėjimą keliose skirtingose valstybėse, Komisija, pasinaudodama tinkamais tyrimo įgaliojimais ir spręsdama konkurencijos problemas nuosekliausių priemonių pagalba, tikėtina geriausiai ištirtų tokius klausimus.

30.

Analogiškai tam, kas buvo pirmiau išdėstyta dėl 4 straipsnio 4 dalies, koncentracijų, nepaisant galimo didelio jų poveikio konkurencijai valstybės teritorijoje esančioje rinkoje, bet galinčių daryti poveikį konkurencijai keliose valstybėse, perdavimo tinkamumas priklausys nuo konkrečių klausimo aplinkybių. Kadangi tiek Komisija, tiek valstybės narės gali būti vienodai tinkamos spręsti tuos klausimus, reikėtų išlaikyti pakankamą laisvę spręsti savo nuožiūra dėl tokių klausimų perdavimo.

31.

Kiek įmanoma dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, ar būtent Komisija galėtų tinkamai išnagrinėti klausimą, ypač atsižvelgdama į tokius veiksnius kaip specialių žinių turėjimas ar patirtis tiriamame sektoriuje. Juo didesnė susijungimų galimybė daryti poveikį konkurencijai keliose valstybių narių teritorijose, juo labiau tikėtina, kad Komisija geriau atliktų tyrimą, ypač nustatydama faktus ir panaudodama įgyvendinimo įgaliojimus.

32.

Galiausiai, besijungiančios šalys gali nurodyti, kad, nors ir nėra aiškaus poveikio konkurencijai, klausimą būtina nagrinėti Komisijai, ypač atsižvelgiant į veiksnius, tokius kaip išlaidos ir laiko eikvojimas, kylančius dėl kartotinių kreipimųsi valstybėse narėse (32).

33.

Po pranešimo Komisijai apie koncentraciją valstybė narė, norėdama prašyti perduoti klausimą, gali pasinaudoti dviem galimybėmis, numatytomis 9 straipsnyje – atitinkamai 9 straipsnio 2 dalies a punktu ir 9 straipsnio 2 dalies b punktu.

34.

Siekiant valstybei narei arba valstybėms narėms perduoti klausimą remiantis 9 straipsnio 2 dalies a punktu turi būti įgyvendinti šie teisiniai reikalavimai:

35.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad prašančioji valstybė narė iš esmės privalo įrodyti, kad remiantis preliminaria analize yra reali grėsmė, kad sandoris gali turėti didelį žalingą poveikį konkurencijai, ir dėl to reikalingas išsamus nagrinėjimas. Tokiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie galimo didelio žalingo poveikio įrodymai, tačiau jie negali įtakoti išsamaus tyrimo rezultatų.

36.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad valstybė narė privalo įrodyti, kad geografinė(-ės) rinka(-os), kurioje(-iose) konkurencijai sandoris daro poveikį jau apibūdintu būdu (35 punkte), yra nacionalinė(-ės) arba savo apimtimi mažesnės negu nacionalinė(-ės) (33).

37.

Be teisinių reikalavimų patikrinimo, reikėtų apsvarstyti ir kitus veiksnius, siekiant įvertinti, ar klausimo perdavimas būtų laikomas tinkamu. Tai apimtų pirmiau išdėstytų pagrindinių principų taikymo išnagrinėjimą ir ypač išnagrinėjimą, ar konkurencijos institucija(-os), prašanti(-čios) perduoti klausimą, galėtų geriausiai išspręsti klausimą. Šiuo tikslu turėtų būti atsižvelgiama tiek į sandorio poveikio konkurencijai tikėtiną vietą, tiek į tai, kaip NKI yra pasirengusi nagrinėti sandorį. (žr. 19–23 punktus).

38.

Siekiant valstybei narei arba valstybėms narėms perduoti klausimą remiantis 9 straipsnio 2 dalies b punktu turi būti įgyvendinti šie teisiniai reikalavimai:

39.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad prašančioji valstybė narė privalo įrodyti, remdamasi preliminaria analize, kad koncentracija gali daryti poveikį konkurencijai rinkoje. Tokiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie tokio galimo žalingo poveikio įrodymai, tačiau jie negali įtakoti išsamaus tyrimo rezultatų.

40.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad prašančioji valstybė narė privalo įrodyti ne tik tai, kad rinka, kurioje konkurencijai yra ką tik nurodytu būdu (38 punkte) sandoris daro poveikį, yra atskira rinka valstybėje narėje, bet ir tai, kad ji nesudaro didelės bendrosios rinkos dalies. Šiuo atžvilgiu, remiantis ankstesne praktika ir teismų praktika (34), matyti, kad tokie atvejai paprastai yra būdingi siauros geografinės apimties rinkoms valstybėje narėje.

41.

Jei tokios sąlygos yra tenkinamos, Komisija privalo perduoti klausimą.

42.

Siekiant perduoti klausimą iš vienos ar kelių valstybės(-ių) narės(-ių) Komisijai remiantis 22 straipsniu, kaip būtinos prielaidos turėtų būti įgyvendinti du teisiniai reikalavimai:

43.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad koncentracija atitinka šį reikalavimą tada, kai ji gali pastebimai paveikti prekybos tarp valstybių narių modelį (35).

44.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad taip pat, kaip ir pagal 9 straipsnio 2 dalies a punktą, perduodančioji valstybė narė ar narės, remdamosi preliminaria analize, iš esmės privalo įrodyti, kad yra reali grėsmė, jog sandoris dėl susijungimo gali padaryti didelį žalingą poveikį konkurencijai, todėl klausimas turi būti išsamiai išnagrinėtas. Tokiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie galimo didelio žalingo poveikio įrodymai, tačiau jie negali įtakoti išsamaus tyrimo rezultatų.

45.

Kadangi perdavimams Komisijai po pranešimo gali prireikti besijungiančiųjų šalių papildomų išlaidų ir laiko, jų reikėtų atlikti tik tais atvejais, kai kyla reali žalingo poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių grėsmė ir kai klausimą būtų geriausia nagrinėti Bendrijos lygmeniu (36). Labiausiai tinkamos perduoti Komisijai remiantis 22 straipsniu yra šios klausimų kategorijos:

46.

Susijungimų reglamente yra nustatytos atitinkamos teisinės perdavimo sistemos veikimo taisyklės. 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose įtvirtintos taisyklės išsamiai nustato įvairius veiksmus, kurių būtina imtis, kad klausimas iš Komisijos būtų perduotas spręsti valstybėms narėms ir atvirkščiai.

47.

Kiekviena iš keturių atitinkamų perdavimo nuostatų numato savitą tam tikros kategorijos koncentracijos klausimo perdavimo mechanizmą. Nuostatos gali būti klasifikuojamos taip:

48.

Schemos, pateiktos šio pranešimo I priede, grafiškai apibūdina įvairius procedūrinius perdavimo sistemos, numatytos 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose, etapus.

49.

Prašyti klausimų perdavimo prieš pranešant apie koncentraciją gali tik suinteresuotos įmonės (37). Suinteresuotos įmonės privalo įvertinti, ar koncentracija atitinka kriterijus, nustatytus 4 straipsnio 4 dalyje (kad koncentracija yra Bendrijos masto, bet gali turėti didelį poveikį konkurencijai valstybės narės atskiroje rinkoje) arba 4 straipsnio 5 dalyje (kad koncentraciją, kuri nėra Bendrijos masto, būtų galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionaliniais konkurencijos teisės aktais). Tada suinteresuotos įmonės gali nuspręsti prašyti, pateikdamos argumentuotą RS formos prašymą, perduoti klausimą spręsti Komisijai arba valstybėms narėms. Komisija nedelsiant perduoda prašymą visoms valstybėms narėms. Tolesnis perdavimo procesas remiantis atitinkamai 4 straipsnio 4 ir 5 dalimis yra skirtingas.

50.

Remiantis 9 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsnio 1 dalimi perdavimai po pranešimo pradedami pačių valstybių narių iniciatyva arba remiantis atitinkamai 9 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsnio 5 dalimi – Komisijos kvietimu. Procedūros skiriasi priklausomai nuo to, ar perduodama Komisijai, ar valstybėms narėms.

51.

Kitame pranešimo skirsnyje apibūdinama daugybė detalių sistemos elementų, siekiant pateikti gaires įmonėms, prašančioms perduoti klausimą prieš pranešant apie koncentraciją, arba toms, kurios gali būti sandorio, dėl kurio atliekamas perdavimas po pranešimo, šalimis.

52.

Šiame pranešimo skirsnyje pateikiamos gairės dėl tam tikrų perdavimo sistemos, numatytos Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose, funkcionavimo aspektų.

53.

Susijungimų reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, Komisija privalo vykdyti tame reglamente numatytas procedūras palaikydama glaudų ir nuolatinį ryšį su valstybių narių kompetentingomis institucijomis (NKI). Bendradarbiavimas ir dialogas tarp Komisijos ir NKI ir tarp pačių NKI yra ypač svarbūs tuo atveju, kai koncentracijos yra perdavimo sistemos, numatytos Susijungimų reglamente, objektai.

54.

Pagal Susijungimų reglamento 14 konstatuojamąją dalį „Komisija ir valstybių narių kompetentingos institucijos kartu turėtų sukurti valdžios institucijų tinklą, kurios savo atitinkamą kompetenciją taiko glaudžiai bendradarbiaudamos, naudodamosi veiksmingomis keitimosi informacija ir konsultavimosi priemonėmis, siekdamos, kad klausimą nagrinėtų labiausiai tam tinkanti institucija, laikydamosi subsidiarumo principo ir stengdamosi kiek įmanoma užtikrinti, kad apie konkrečią koncentraciją nebūtų siunčiami kartotiniai pranešimai“.

55.

Tinklas turėtų užtikrinti veiksmingą koncentracijų klausimų paskirstymą pagal II skirsnyje apibūdintus principus. Jis garantuoja sklandų spręstinų klausimų perdavimo prieš pranešant apie koncentraciją mechanizmo veikimą, taip pat, kiek iš anksto galima numatyti, sukuria sistemą, pagal kurią potencialūs prašymai dėl spręstinų klausimų perdavimo po pranešimo būtų nustatomi kaip įmanoma greičiau (46).

56.

Pagal 4 straipsnio 4 ir 5 dalis Komisija privalo „nedelsiant“ (47) perduoti suinteresuotų įmonių parengtus argumentuotus prašymus. Komisija stengsis perduoti šiuos dokumentus kitą darbo dieną po tos dienos, kurią dokumentai buvo gauti ar išleisti. Tinkle, atsižvelgiant į aplinkybes, informacija bus keičiamasi naudojant įvairias priemones: elektroninį paštą, sausumos paštą, pasiuntinius, faksus, telefonus. Būtina pažymėti, kad įslaptinta ar konfidencialia informacija bus keičiamasi tarp šių ryšio taškų naudojant saugų elektroninį paštą arba bet kokią kitą saugią ryšių priemonę.

57.

Visi tinklo nariai, įskaitant Komisiją ir visas NKI, jų pareigūnus, kitus tarnautojus ir kitus asmenis, kurie dirba šių institucijų prižiūrimi, taip pat valstybių narių kitų institucijų pareigūnus ir valstybės tarnautojus, pagal Susijungimų reglamento 17 straipsnį bus įpareigoti saugoti profesinę paslaptį. Jie neturi atskleisti neviešos informacijos, kurią įgijo taikant Susijungimų reglamentą, išskyrus atvejus, kai fiziniai arba juridiniai asmenys, pateikę šią informaciją, sutinka, kad ji būtų atskleista.

58.

Tinkle konsultacijas teikia ir informacija keičiasi valstybinės vykdomosios institucijos, ir nėra keičiamos jokios įmonių teisės ar pareigos, kylančios iš Bendrijos arba nacionalinės teisės. Kiekviena konkurencijos institucija lieka visiškai atsakinga už tinkamo proceso tais klausimais, kuriuos ji sprendžia, užtikrinimą.

59.

Kad perdavimo sistema veiktų greitai ir sklandžiai, svarbu, kad prašančiosios šalys prireikus laiku ir veiksmingiausiu būdu pateiktų išsamią ir tikslią informaciją. Teiktinai informacijai taikomi teisiniai reikalavimai ir netikslios, neišsamios ar klaidinančios informacijos teikimo pasekmės numatytos Susijungimų reglamente, Reglamente (EB) Nr. 802/2004 (toliau – Susijungimų reglamentą įgyvendinantis reglamentas) ir RS formoje (48).

60.

RS formoje nurodyta kad, visa teikiama informacija argumentuotame teikime turi būti tiksli ir išsami. Jei šalys pateikia netikslią arba neišsamią informaciją, Komisija, remdamasi Susijungimų reglamento 6 straipsnio 3 dalies a punktu arba 8 straipsnio 6 dalies a punktu, gali arba priimti sprendimą pagal Susijungimų reglamento 6 straipsnio 1 dalies a punktą (kai tyrimo metu paaiškėja trūkumai, susiję su 4 straipsnio 5 dalies sąlygomis), arba atšaukti bet kurį sprendimą, priimtą vadovaujantis 6 arba 8 straipsnius, atlikus perdavimą pagal 4 straipsnio 5 dalį. Priėmus sprendimą pagal 6 straipsnio 1 dalies a punktą arba jį atšaukus, sandorio nagrinėjimui būtų vėl taikomi nacionaliniai teisės aktai. Tuo atveju, kai pagal 4 straipsnio 4 dalį perdavimai buvo atlikti remiantis netikslia arba neišsamia informacija, pagal 4 straipsnio 1 dalį Komisija gali reikalauti pateikti pranešimą. Be to, pagal Susijungimų reglamento 14 straipsnio 1 dalies a punktą Komisija gali skirti baudas. Galiausiai šalys taip pat turėtų žinoti, kad, jei perdavimas yra atliktas dėl netikslios arba neišsamios informacijos, nurodytos RS formoje, Komisija ir (arba) valstybės narės gali svarstyti perdavimo po pranešimo klausimą ir juo pakeisti perdavimą prieš pranešant, pagrįstą tokia netikslia ar neišsamia informacija (49).

61.

Teikdamos informaciją RS formoje arba prašydamos perduoti klausimą prieš pranešant, suinteresuotos įmonės neprivalo nurodyti, kad koncentracija darys žalingą poveikį konkurencijai (50). Tačiau jos turėtų pateikti kiek įmanoma daugiau informacijos, aiškiai rodančios, kaip koncentracija atitinka 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytus atitinkamus teisinius kriterijus ir kodėl prašyme nurodyta(-os) institucija(-os) būtų tinkamiausia(-ios) koncentracijos klausimui spręsti. Susijungimų reglamente nenumatyta ir neketinama numatyti, kad apie RS formos pateikimą būtų paskelbta. Todėl neviešas sandoris gali būti prašymo dėl perdavimo prieš pranešant objektu.

62.

Net jeigu Komisija pagal Susijungimų reglamento įgyvendinimo reglamentą priimtų RS formą, užpildytą bet kuria oficialia Bendrijos kalba, suinteresuotoms įmonėms, teikiančioms tinkle paskirstomą informaciją, labai rekomenduojama vartoti kalbą, kuri būtų suprantama visiems informacijos adresatams. Dėl to valstybėms narėms būtų lengviau apdoroti tokius prašymus. Be to, kiek tai yra susiję su prašymais dėl klausimų perdavimo valstybės(-ių) narės(-ių) kompetencijai, prašančiosioms šalims labai rekomenduojama pridėti prašymo kopiją, parengtą valstybės(-ių) narės(-ių), kuriai(-ioms) prašoma perduoti klausimą, kalba (-omis).

63.

Suinteresuotos įmonės turėtų ne tik tenkinti RS formoje nurodytus teisinius reikalavimus, bet ir būti pasirengusios pateikti papildomą informaciją, jei to būtų pareikalauta, ir atvirai aptarti klausimą su Komisija ir NKI, kad Komisija ir NKI galėtų vertinti, ar koncentracijos klausimas iš esmės turėtų būti perduodamas.

64.

Ypač skatinami neoficialūs ryšiai tarp besijungiančiųjų šalių, svarstančių pateikti prašymą dėl klausimų perdavimo prieš pranešant, ir Komisijos ir (arba) valstybės narės institucijų, netgi po RS formos pateikimo. Komisija yra įpareigota įmonėms, siekiančioms pasinaudoti perdavimo prieš pranešant sistema, numatyta Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse (51), teikti neoficialius išankstinius nurodymus.

65.

Tik koncentracijų, apibrėžtų Susijungimų reglamento 3 straipsnyje, klausimai yra tinkami perduoti vadovaujantis 4 straipsnio 5 dalimi ir 22 straipsniu. Tik koncentracijų, atitinkančių ribas, nustatytas atitinkamuose nacionaliniuose konkurencijos teisės aktuose, skirtuose susijungimų kontrolei, klausimai yra tinkami perduoti vadovaujantis 4 straipsnio 4 dalimi ir 9 straipsniu (52).

66.

Pagal Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalis prašymai dėl perdavimo prieš pranešant turi būti susiję, su pakankamai konkrečiai planuojamomis koncentracijomis. Todėl suinteresuotos įmonės bent turėtų turėti sąžiningus ketinimus jungtis arba viešojo konkurso atveju – bent turėtų viešai paskelbti ketinimą pateikti paraišką jame dalyvauti (53).

67.

4 straipsnio 4 ir 5 dalys taikomos tik etape prieš pranešimą.

68.

4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad suinteresuotos įmonės gali prašyti perdavimo pateikdamos argumentuotą pareiškimą (RS forma) „prieš pranešant apie koncentraciją, kaip apibrėžta 1 dalyje“. Tai reiškia, kad prašyti galima tik tada, kai pagal 4 straipsnio 1 dalį nebuvo pateikta CO forma.

69.

Panašiai 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prašyti galima „prieš bet kokį pranešimą kompetentingoms (nacionalinėms) institucijoms“. Tai reiškia, kad ši nuostata būtų taikoma, jei iš esmės apie koncentraciją nebūtų formaliai pranešta jokios valstybės narės jurisdikcijoje. Net vienas pranešimas, pateiktas Bendrijos teritorijoje, sutrukdytų suinteresuotoms įmonėms pradėti taikyti 4 straipsnio 5 dalyje numatytą mechanizmą. Komisijos nuomone, kol nagrinėjamas prašymas, pateiktas pagal 4 straipsnio 5 dalį, negali būti skiriama jokia nuobauda už nepranešimą apie sandorį nacionaliniu lygmeniu.

70.

Pagal 4 straipsnio 5 dalį suinteresuotos įmonės gali prašyti perduoti koncentracijos, kuri nėra Bendrijos masto ir „kurią galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionaliniais konkurencijos teisės aktais“, klausimą prieš pranešant apie ją.

71.

„Galima patikrinti“ arba patikrintina koncentracija turi būti aiškinama pagal valstybės narės, kurios kompetencijai priklauso koncentracijos klausimo nagrinėjimas, nacionalinius konkurencijos teisės aktus, skirtus susijungimų kontrolei. Nėra būtina, kad būtų reikalaujama privalomai pranešti apie koncentraciją, t. y. nėra būtina, kad pagal nacionalinę teisę reikėtų pranešti apie koncentraciją (54).

72.

Pagal 4 straipsnio 5 dalies trečiąją ir ketvirtąją pastraipas, kai nors viena valstybė narė, „pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę kompetentinga tikrinti koncentraciją“, pareiškia nesutinkanti su klausimo perdavimu, klausimas neturi būti perduodamas. „Kompetentinga“ valstybe nare laikoma ta valstybė narė, kurioje koncentracija yra nagrinėtina, todėl pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę galinti patikrinti koncentraciją.

73.

Visoms valstybėms narėms, ne tik „kompetentingoms“ nagrinėti klausimą, pateikiama RS formos kopija. Tačiau tik „kompetentingos“ nagrinėti klausimą valstybės narės atitinka 4 straipsnio 5 dalies trečiąją ir ketvirtąją pastraipas. Pagal 4 straipsnio 5 dalies trečiąją pastraipą „kompetentingos“ valstybės narės per 15 darbo dienų nuo RS formos gavimo dienos turi pareikšti sutikimą arba nesutikimą su perdavimu. Jei jos visos sutinka, perduodamas klausimas laikomas įgijusiu Bendrijos mastą pagal 4 straipsnio 5 dalies penktąją pastraipą. Priešingai, pagal 4 straipsnio 5 dalies ketvirtąją pastraipą, jei nors viena „kompetentinga“ valstybė narė nesutinka su perdavimu, klausimo perdavimas iš valstybės narės nėra galimas.

74.

Kad pirma apibūdintas mechanizmas pagal 4 straipsnio 5 dalį sklandžiai veiktų, labai svarbu, kad būtų teisingai nustatytos visos valstybės narės, kuriose klausimas yra nagrinėtinas pagal nacionalinius konkurencijos teisės aktus ir kurios dėl to yra pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę „kompetentingos“ nagrinėti klausimą. Todėl suinteresuotos įmonės privalo pateikti RS formoje pakankamai informacijos, pagal kurią visos valstybės narės galėtų nustatyti, ar jos yra kompetentingos pagal savo nacionalinius konkurencijos teisės aktus nagrinėti koncentraciją.

75.

Tais atvejais, kai RS forma užpildoma teisingai, jokių sunkumų nekyla. Suinteresuotos įmonės turėtų tiksliai nurodyti visas valstybes nares, kompetentingas nagrinėti klausimą. Tačiau tais atvejais, kai suinteresuotos įmonės teisingai neužpildo RS formos arba kai kyla nesutarimas ar valstybės narės yra „kompetentingos“ nagrinėti klausimą, gali kilti sunkumų.

76.

Jeigu per 15 darbo dienų nebuvo pareikšta jokių nesutikimų, perdavimas laikomas galiojančiu. Tai užtikrina Komisijos sprendimų, priimtų pagal Susijungimų reglamento 6 ir 8 straipsnius, atliekant perdavimą pagal 4 straipsnio 5 dalį, galiojimą.

77.

Tačiau negalima teigti, kad suinteresuotos įmonės, RS formoje neatsargiai arba tyčia pateikdamos netikslią informaciją, įskaitant informaciją, susijusią su koncentracijos kontrolės valstybėse narėse galimybe, negali piktnaudžiauti sistema. Kaip nurodyta 60 punkte, Komisija gali imtis priemonių padėčiai ištaisyti ir keliui tokiems pažeidimams užkirsti. Suinteresuotos įmonės taip pat žinoti, kad tokiais atvejais, jei perdavimas yra atliktas dėl netikslios arba neišsamios informacijos, valstybė narė, mananti, kad ji yra kompetentinga spęsti klausimą, bet neturėjo galimybės pateikti prieštaravimą perdavimui dėl to, kad buvo pateikta netiksli informacija, gali prašyti perduoti klausimą po pranešimo.

78.

Pagal 4 straipsnio 4 dalies ketvirtąją pastraipą, 5 dalies ketvirtąją pastraipą, 9 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą Komisija yra įpareigota informuoti suinteresuotas įmones arba asmenis ir visas valstybes nares apie bet kokį sprendimą, priimtą pagal tas nuostatas bei koncentracijos klausimo perdavimą.

79.

Informacija teikiama raštu, adresuotu suinteresuotoms įmonėms (arba dėl sprendimų, priimtų vadovaujantis 9 straipsnio 1 dalimi arba 22 straipsnio 3 dalimi, raštas adresuojamas suinteresuotai valstybei narei). Visos valstybėms narėms išsiunčiamos kopijos.

80.

Nėra reikalaujama, kad minėti sprendimai būtų skelbiami Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje  (55). Tačiau Komisija pakankamai paviešina šiuos sprendimus, įdėjusi juos, laikantis konfidencialumo reikalavimų, Konkurencijos generalinio direktorato tinklalapyje.

81.

9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai pagal 4 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnio 3 dalį Komisija perduoda klausimą apie praneštą koncentraciją valstybės narės kompetencijai, atitinkama NKI privalo spręsti klausimą „be reikalo nedelsdama“. Taigi pagal nacionalinę teisę susijusi kompetentinga institucija turėtų spręsti klausimą kiek įmanoma skubiau.

82.

Be to, 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad per 45 darbo dienas nuo Komisijos įvykdyto klausimo perdavimo arba po pranešimo, pateikto nacionaliniu lygmeniu, jei jis reikalingas, gavimo kompetentinga nacionalinė institucija privalo informuoti suinteresuotas įmones apie „preliminarius konkurencijos vertinimo“ rezultatus ir, jeigu reikia, kokių tolesnių veiksmų ji siūlo imtis. Taigi per 45 darbo dienas atitinkamai po perdavimo arba po pranešimo besijungiančios šalys turėtų gauti pakankamai informacijos, suteikiančios joms galimybę suprasti bet kokio galimo institucijos vykdomo preliminaraus konkurencijos vertinimo pobūdį ir sužinoti tyrimo tikėtiną apimtį ir trukmę. Suinteresuota valstybė narė gali išimties tvarka sustabdyti šį terminą, kai jai įmonės nepateikia būtinos informacijos, kaip numatyta jos nacionalinėje konkurencijos teisėje.

83.

Šis pranešimas bus reguliariai tikslinamas, visų pirma dėl bet kokio Susijungimų reglamento nuostatų dėl perdavimo pakeitimo. Todėl būtina pabrėžti, kad pagal Susijungimų reglamento 4 straipsnio 6 dalį Komisija iki 2009 m. liepos 1 d. privalo pranešti Tarybai apie nuostatų dėl perdavimo prieš pranešant, įtvirtintų 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, veikimą.

84.

Šis pranešimas nedaro įtakos Europos bendrijų Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo taikomos Sutarties ir reglamentuojančių nuostatų aiškinimui.

5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/24

1.

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (1) 6 straipsnio 1 dalies b punkto antroji pastraipa, 8 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa ir 2 dalies trečioji pastraipa numato, jog laikoma, kad sprendimas, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka, „apima apribojimus, tiesiogiai susijusius su koncentracijos vykdymu ir būtinus jai vykdyti“.

2.

Keičiant taisykles, reglamentuojančias būtinų ir tiesiogiai susijusių su koncentracijos vykdymu apribojimų (toliau – pagalbiniai apribojimai) įvertinimą, atsiranda tokių apribojimų savarankiško įvertinimo principas. Tokiu būdu teisės aktų leidėjai pareiškė ketinimą neįpareigoti Komisijos įvertinti ir atskirai svarstyti kiekvieną pagalbinį apribojimą. Pagalbinių apribojimų traktavimas remiantis EB susijungimų reglamentu plačiau aiškinamas EB susijungimų reglamento preambulės 21 konstatuojamojoje dalyje, kurioje sakoma, kad „Komisijos sprendimai, kuriais koncentracijos skelbiamos suderinamos su bendrąja rinka taikant šį reglamentą, turėtų automatiškai apimti tokius apribojimus, o Komisijai nereikėtų vertinti tokių apribojimų kiekvienu individualiu atveju“. Nors konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad Komisija vykdys likusias funkcijas atsiradus naujiems ir dar nespręstiems klausimams, dėl kurių kyla rimtų abejonių, visais kitais atvejais atitinkamos įmonės turi pačios įvertinti, ar jų susitarimai gali būti laikomi pagalbiniais sandorio susitarimais ir kokiu mastu jie gali būti tokiais laikomi. Ginčai dėl apribojimų būtinumo ir jų tiesioginių sąsajų su koncentracijos vykdymu bei dėl minėtų priežasčių sąlygoto savaiminio Komisijos sprendimo dėl pateisinimo gali būti išspręsti nacionaliniuose teismuose.

3.

Likusios Komisijos funkcijos yra aptartos Susijungimų reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje, kurioje sakoma, kad konkrečios įmonės prašymu Komisija turėtų aiškiai įvertinti, ar apribojimai yra papildomojo pobūdžio, tais atvejais, kai „iškyla visiškai naujų ir dar nespręstų klausimų, dėl kurių kyla rimtų abejonių“. Toliau konstatuojamojoje dalyje „visiškai nauju ir dar nespręstu klausimu, dėl kurio kyla rimtų abejonių“ laikomas klausimas, kuriam „spręsti netaikomas atitinkamas galiojantis Komisijos pranešimas arba paskelbtas Komisijos sprendimas“.

4.

Siekiant atitinkamai įmonei suteikti teisinį apibrėžtumą šiame pranešime pateikiamos gairės kaip išaiškinti papildomų apribojimų sąvoką. Tolesniuose skyriuose pateikiami Komisijos taikomos praktikos esmę nusakančios gairės ir išdėstomi vertinimo, nurodančio ar labiausiai paplitę susitarimų tipai laikytini papildomais apribojimais ir kokiu mastu jie tokiais laikytini, principai.

5.

Tačiau nukrypimas nuo šių principų gali būti pateisinamas ypatingų aplinkybių, kurioms netaikomas šis pranešimas. Paskelbtuose Komisijos sprendimuose (2) šalys gali rasti daugiau gairių, paaiškinančių kaip nustatyti, ar jų susitarimai gali būti laikomi pagalbiniais apribojimais. Tiek kiek išimtinių aplinkybių atvejus Komisija yra nagrinėjusi savo paskelbtuose sprendimuose (3), jie nėra „visiškai nauji ir dar nespręsti klausimai“, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje.

6.

Tuo remiantis, atvejis laikomas „visiškai nauju ir dar nespręstu klausimu, dėl kurio kyla rimtų abejonių“, jei jam netaikomas šis pranešimas ar anksčiau paskelbti Komisijos sprendimai. Kaip numatyta Susijungimų reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje, šalių prašymu tokiais atvejais Komisija aiškiai įvertins tokius apribojimus. Laikydamasi slaptumo reikalavimų, Komisija tinkamu būdu paviešins tokius įvertinimus, kurie plėtoja šiame pranešime išdėstytus principus.

7.

Kai tokie apribojimai yra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu, Susijungimų reglamento 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad taikomas tik tas reglamentas, o netaikomi Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2003 (4), (EEB) Nr. 1017/68 (5) ir (EEB) Nr. 4056/86 (6). Kita vertus, apribojimams, kurie negali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu, toliau galima taikyti EB sutarties 81 ir 82 straipsnius. Tačiau vien tai, kad susitarimas ar priemonė nelaikomi pagalbiniais vykdant koncentraciją, savaime nepažeidžia jų teisinio statuso. Tokie susitarimai ar priemonės turi būti įvertinti vadovaujantis EB sutarties 81 ir 82 straipsniais ir su jais susijusiais teisės aktais bei pranešimais (7). Jiems taip pat galima taikyti visas taikytinas nacionalines konkurencijos taisykles. Todėl konkurenciją ribojantiems susitarimams, kurie nelaikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu, taip pat gali būti taikomos tos nuostatos.

8.

Komisijos pateiktas Susijungimų reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punkto antrosios pastraipos ir 8 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos bei 2 dalies trečiosios pastraipos išaiškinimas neužkerta kelio išaiškinimui, kurį gali pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismas arba Pirmosios instancijos teismas.

9.

Šiuo pranešimu keičiamas ankstesnis Komisijos pranešimas dėl būtinų ir su įmonių koncentracija tiesiogiai susijusių apribojimų (8).

10.

Koncentraciją sudaro sutartinės priemonės arba kontrolę nustatantys susitarimai, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 3 straipsnio 2 dalyje. Visi susitarimai, kuriais siekiama pagrindinio koncentracijos tikslo (9), pvz., susitarimai susiję su įmonės akcijų ar turto pardavimu, sudaro koncentracijos sudedamąsias dalis. Be šių priemonių ir susitarimų koncentracijos šalys gali sudaryti kitus susitarimus, kurie nėra koncentracijos sudedamosios dalys, bet gali riboti šalių veiksmų laisvę rinkoje. Jei tokiuose susitarimuose yra pagalbinių apribojimų, pastariesiems automatiškai taikomas sprendimas, patvirtinantis, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka.

11.

Būtinumo ir tiesioginės sąsajos kriterijai yra objektyvaus pobūdžio. Apribojimai nėra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu vien dėl to, kad juos tokiais laiko šalys.

12.

Tam, kad apribojimai būtų laikomi „tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu“, jie turi būti glaudžiai susiję su pačia konncentracija. Nepakanka, kad susitarimas būtų sudarytas tuo pat metu arba tokiomis pat aplinkybėmis kaip ir koncentracija (10). Apribojimai, kurie yra tiesiogiai susiję su koncentracija, yra ekonomiškai susiję su pagrindiniu sandoriu, ir jais siekiama sklandaus perėjimo prie įvykdžius koncentraciją pasikeitusios bendrovės struktūros.

13.

Susitarimai turi būti „būtini koncentracijos vykdymui“ (11), o tai reiškia, kad be tokių susitarimų koncentracija negalėjo būti įvykdyta arba galėjo būti įvykdyta ne taip griežtai apibrėžtomis sąlygomis, žymiai didesnėmis sąnaudomis, per žymiai ilgesnį laiką arba su žymiai didesniais sunkumais (12). Koncentracijos vykdymui būtinais susitarimais paprastai siekiama apsaugoti perduodamo turto vertę (13), išlaikyti tiekimo tęstinumą po to, kai padalinamas buvęs ūkio subjektas (14), arba padėti įsteigti naują subjektą (15). Nustatant, ar apribojimas yra būtinas, tikslinga atsižvelgti ne tik į jo pobūdį, bet ir užtikrinti, kad jo trukmė, dalykas ir geografinė taikymo sritis neviršija to, kas pagrįstai reikalinga koncentracijai vykdyti. Jei yra vienodai veiksmingų alternatyvų teisėtam tikslui pasiekti, įmonės privalo pasirinkti tą alternatyvą, kuri objektyviai mažiausiai apriboja konkurenciją.

14.

Kai koncentracijos vykdomos etapais, sutartinės priemonės, susijusios su atskirais etapais prieš nustatant kontrolę, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, paprastai negali būti laikomos būtinomis ir tiesiogiai susijusiomis su koncentracijos vykdymu. Tačiau susitarimas susilaikyti nuo esminių pakeitimų tiksliniame versle iki koncentracijos užbaigimo yra laikomas būtinu ir tiesiogiai susijusiu su bendros paraiškos įgyvendinimu (16). Tas pats taikoma tuo atveju, kai teikiant bendrą pasiūlymą bendri įmonės įgijėjai susitaria neteikti atskirų konkuruojančių pasiūlymų tai pačiai įmonei įsigyti ar kitaip perimti jos kontrolę.

15.

Susitarimai, kuriais padedama bendrai įsigyti kontrolę, turi būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu. Tai turi būti taikoma šalių, kurios bendrai įsigyja kontrolę siekdamos atskirti turtą, tarpusavio priemonėms, kuriomis siekiama pasidalinti gamybos įrenginius arba platinimo tinklus ir galiojančius bendrai įsigytos įmonės prekių ženklus.

16.

Kai vykstant tokiam padalijimui panaikinamas buvęs ūkio vienetas, priemonės, kurios padeda tinkamomis sąlygomis padalinti tokį ūkio vienetą, turi būti laikomos būtinomis ir tiesiogiai susijusios su koncentracijos vykdymu laikantis toliau išdėstytų principų.

17.

Apribojimai, dėl kurių šalys susitarė perleidžiant įmonę, gali būti naudingi įgijėjui arba pardavėjui. Apskritai, įgijėjui yra svarbiau turėti tam tikrą apsaugą nei pardavėjui. Įgijėjui reikia būti užtikrintam, kad jis galės įsigyti visą įsigyjamo verslo vertę. Taigi paprastai pardavėjui naudingi apribojimai arba visiškai nėra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu (17), arba jų taikymo sritį ir (arba) trukmę reikia daugiau riboti nei įgijėjui naudingas susitarimo sąlygas (18).

18.

Perleidžiant įmonę arba jos dalį, pardavėjui nustatomi įpareigojimai nekonkuruoti gali būti būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu. Kad įgijėjas galėtų įsigyti visą perleidžiamo turto vertę, jam reikia tam tikros apsaugos nuo pardavėjo konkurencijos, kad jis galėtų pelnyti klientų ištikimybę ir perimti bei išnaudoti visą pažangiąją patirtį. Tokios nekonkuravimo sąlygos užtikrina, kad įgijėjas gaus visą perleisto turto, kuris paprastai apima ir materialųjį, ir nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, pardavėjo įgytą prestižą arba jo sukurtą pažangiąją patirtį (19), vertę. Toks turtas yra ne tik tiesiogiai susijęs su koncentracija, bet ir būtinas jai vykdyti, nes be jo būtų pagrįstų priežasčių manyti, kad įmonės ar jos dalies nebus galima parduoti.

19.

Tačiau tokios nekonkuravimo sąlygos pateisinamos tik teisėtais koncentracijos vykdymo tikslais, kai jų trukmė, geografinė taikymo sritis, dalykas ir asmenys, kuriems jos taikomos, neviršija to, ko pagrįstai reikia tokiam tikslui pasiekti (20).

20.

Nekonkuravimo sąlygos išlieka pateisinamos iki trejų metų (21), kai į įmonės perleidimą įeina klientų ištikimybės kaip prestižo ir kaip pažangiosios patirties, perleidimas (22). Kai į perleidimą įeina tik prestižas, jos paprastai išlieka pateisinamos iki dvejų metų (23).

21.

Kita vertus, nekonkuravimo sąlygos negali būti laikomos būtinomis, kai perleidžiamas tik materialusis turtas (pvz., žemė, pastatai ar mašinos) arba tik pramoninės ir komercinės nuosavybės teisės (kurių turėtojai gali tuoj pat imtis veiksmų prieš tokių teisių perleidėjo pažeidimus).

22.

Nekonkuravimo sąlygos taikymo geografinė apimtis turi būti apribota sritimi, kurioje pardavėjas parduodavo atitinkamus produktus ar paslaugas prieš perleidimą, nes įgijėjo nereikia apsaugoti nuo pardavėjo konkurencijos tokiose teritorijose, į kurias pardavėjas anksčiau nebuvo prasiskverbęs (24). Toji geografinė sritis gali būti išplėsta į teritorijas, į kurių rinką pardavėjas planavo patekti sandorio metu, jei jis jau yra investavęs į pasirengimą tokiam žingsniui.

23.

Nekonkuravimo sąlygomis taip pat turi būti taikomos tik produktams (įskaitant patobulintas ir atnaujintas produktų atmainas bei vėlesnius modelius) ir paslaugoms, kurie sudaro perleistos įmonės ūkinę veiklą. Tai gali apimti produktus ir paslaugas, kurie sandorio metu jau baigiami kurti, arba produktus, kurie jau yra sukurti, bet dar jais neprekiaujama. Apsauga nuo pardavėjo konkurencijos produktų ar paslaugų rinkose, kuriose perleistoji įmonė prieš perleidimą aktyviai dar nedalyvavo, nelaikoma būtina (25).

24.

Pardavėjas gali pats įsipareigoti ir įpareigoti savo dukterines įmones bei komercinius atstovus. Tačiau pareiga nustatyti panašius apribojimus kitiems asmenims nebūtų laikoma būtina ir tiesiogiai susijusia su koncentracijos vykdymu. Ypač tai taikoma sąlygoms, kurios apriboja perpardavėjų arba naudotojų laisvę importuoti ar eksportuoti.

25.

Sąlygos, kurios riboja pardavėjo teisę įsigyti arba turėti akcijų bendrovėje, konkuruojančioje su perleistuoju verslu, laikomos būtinomis ir tiesiogiai susijusiomis su koncentracijos vykdymu, laikantis tokių pat sąlygų, kurios buvo pirmiau apibrėžtos nekonkuravimo sąlygomis, jei jos nekliudo pardavėjui įsigyti ar turėti akcijų vien finansinių investicijų tikslais, nesuteikiant jam valdymo funkcijų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai arba kokios nors esminės įtakos konkuruojančioje bendrovėje (26).

26.

Užsakymų neieškojimo ir slaptumo sąlygų poveikis yra panašus ir todėl jos turi būti vertinamos panašiai kaip nekonkuravimo sąlygos (27).

27.

Kad būtų galima visapusiškai naudotis perleisti turtu, įmonės ar jos dalies perleidimas gali apimti intelektinės nuosavybės teisių arba pažangiosios patirties perleidimą įgijėjui. Tačiau pardavėjas gali ir toliau likti teisių savininku, kad galėtų jomis naudotis kitoje nei perleistoji veikla. Tokiais atvejais įprastas būdas užtikrinti, kad įgijėjas galėtų visapusiškai naudotis perleistu turtu – sudaryti jo naudai licencijų susitarimus. Panaši situacija atsiranda, kai pardavėjas perleido intelektinės nuosavybės teises kartu su verslu, tačiau nori toliau naudotis kai kuriomis arba visomis tokiomis teisėmis kitoje nei perleista veikla; tokiu atveju įgijėjas suteikia pardavėjui licenciją.

28.

Patentų (28), panašių teisių arba pažangiosios patirties licencijos (29), gali būti laikomos būtinomis koncentracijai vykdyti. Jos taip pat gali būti laikomos koncentracijos sudedamąja dalimi, ir bet kuriuo atveju jų galiojimo laiko nebūtina riboti. Tokios licencijos gali būti paprastosios arba išimtinės ir gali būti ribojamos tam tikromis naudojimo sritimis tiek, kiek jos atitinka perleistosios įmonės veiklą.

29.

Tačiau teritorinis gamybos apribojimas perleistosios veiklos teritorija nėra būtinas operacijai įvykdyti. Tuo atveju, kai verslo pardavėjas suteikia licenciją pirkėjui, licencijos susitarime pardavėjui gali būti taikomas teritorinis apribojimas tokiomis pat sąlygomis, kokios yra nustatytos nekonkuravimo sąlygoje parduodant verslą.

30.

Licencijų susitarimuose nustatyti apribojimai, kurie peržengia pirmiau nurodytų nuostatų ribas, pvz., apribojimai, apsaugantys licenciarą, o ne licencijatą, yra nebūtini koncentracijai įvykdyti (30).

31.

Panašiai ir tais atvejais, kai suteikiamos prekių ženklų, įmonių pavadinimų, dizaino, autorinių ar panašių teisių licencijos, gali pasitaikyti situacijų, kuriose pardavėjas nori likti tokių teisių savininkas ir jomis naudotis neparduotoje veikloje, bet įgijėjui tokios teisės reikalingos, kad jis galėtų prekiauti perleistoje įmonėje ar jos dalyje pagamintomis prekes ar sukurtomis paslaugas. Čia taikomi tie patys pirmiau išdėstyti principai (31).

32.

Daugeliu atvejų dėl įmonės ar jos dalies perleidimo gali nutrūkti tradicinės pirkimo ar tiekimo linijos, kurios egzistavo, nes tokia veikla anksčiau buvo integruota į pardavėjo ūkio vienetą. Tam, kad būtų galima tinkamomis sąlygomis padalyti pardavėjo ūkio vienetą ir įgijėjui perleisti turto dalį, dažnai pereinamuoju laikotarpiu reikia išlaikyti esamus ar panašius pardavėjo ir įgijėjo tarpusavio ryšius. Paprastai tai pasiekiama įmonės ar jos dalies pardavėjo ir (arba) įgijėjo pirkimo ir tiekimo įsipareigojimais. Atsižvelgiant į konkrečias dėl pardavėjo ūkio vieneto padalijimo atsiradusias aplinkybes, tokius įsipareigojimus galima pripažinti būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes jie gali būti naudingi tiek pardavėjui, tiek įgijėjui.

33.

Tokiais įsipareigojimais gali būti siekiama užtikrinti pardavėjo neparduotai veiklai arba įgijėjo perimtai veiklai būtinų produktų tiekimo tęstinumą bet kuriai iš šalių. Tačiau pirkimo ir tiekimo įsipareigojimų trukmė turi būti ribojama laikotarpiu, kurio reikia priklausomumo santykiams pakeisti savarankiška padėtimi rinkoje. Todėl pirkimo ar tiekimo įsipareigojimai, kuriais siekiama užtikrinti anksčiau tiektus kiekius, gali būti pateisinti pereinamuoju laikotarpiu iki penkerių metų (32).

34.

Įsipareigojimai tiekti arba pirkti nustatytus kiekius, galbūt įrašant sąlygą dėl jų galimo kitimo, yra pripažįstami būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu. Tačiau įsipareigojimai dėl neribotų kiekių (33), išimtinumo arba dėl privilegijuoto tiekėjo ar privilegijuoto pirkėjo statuso (34) suteikimo nėra nebūtini koncentracijai vykdyti.

35.

Paslaugų ir platinimo susitarimai savo poveikiu yra tolygūs tiekimo susitarimams; todėl taikomi pirmiau nurodyti principai.

36.

Patronuojančių įmonių ir bendros įmonės nekonkuravimo įsipareigojimai gali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu, kai tokie įsipareigojimai atitinka produktus, paslaugas ir teritorijas, kuriems taikomas bendros įmonės susitarimas ar jos įstatai. Tokios nekonkuravimo sąlygos inter alia atspindi poreikį užtikrinti sąžiningumą derybų metu; jos taip pat gali atspindėti poreikį visapusiškai panaudoti bendros įmonės turtą arba padėti bendrai įmonei perimti patronuojančių įmonių teikiamą pažangiąją patirtį ir prestižą; arba poreikį apsaugoti patronuojančių įmonių interesus bendroje įmonėje nuo konkurencinių veiksmų, kuriems padeda inter alia patronuojančių įmonių privilegijuotos galimybės naudotis bendrai įmonei perduota arba jos sukurta pažangiąją patirtimi ir prestižu. Tokie patronuojančių įmonių ir bendros įmonės nekonkuravimo įsipareigojimai, kurie galioja tiek pat, kiek egzistuoja bendra įmonė, gali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu (35).

37.

Nekonkuravimo sąlygos taikymo geografinė apimtis turi būti apribota sritimi, kurioje patronuojančios įmonės parduodavo atitinkamus produktus ar paslaugas prieš įsteigiant bendrą įmonę. (36) Toji geografinė sritis gali būti išplėsta į teritorijas, į kurių rinką patronuojančios įmonės planavo patekti sandorio metu, jei jos jau yra investavusios į pasirengimą tokiam žingsniui.

38.

Panašiai nekonkuravimo sąlygos turi būti taikomos tik produktams ir paslaugoms, kurie sudaro bendros įmonės ūkinę veiklą. Tai gali apimti produktus ir paslaugas, kurie sandorio metu jau baigiami kurti, arba produktus ir paslaugas, kurie jau yra sukurti, bet dar jais neprekiaujama.

39.

Jei bendra įmonė yra įsteigta tam, kad būtų galima patekti į naują rinką, būtina nurodyti produktus, paslaugas ir teritorijas, kuriose ji veiks pagal bendros įmonės susitarimą ar įstatus. Tačiau daroma prielaida, kad rinkose, išskyrus rinkas, kuriose bendra įmonė pradės veikti pačioje pradžioje, vienos patronuojančios įmonės interesų bendroje įmonėje nereikia apsaugoti nuo kitos patronuojančios įmonės interesų.

40.

Be to, nekontroliuojančių patronuojančių įmonių ir bendros įmonės nekonkuravimo įsipareigojimai nėra laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu.

41.

Užsakymų neieškojimo ir slaptumo sąlygoms taikomi tokie pat principai kaip ir nekonkuravimo sąlygoms.

42.

Patronuojančių įmonių bendrai įmonei suteikta licencija gali būti laikoma būtina ir tiesiogiai susijusia su koncentracijos vykdymu. Tai taikoma, neatsižvelgiant į tai, ar licencija yra išimtinė ir ar jos galiojimo laikas yra ribotas. Licencija gali būti ribojama tam tikra jos panaudojimo sritimi, kuri atitinka bendros įmonės veiklą.

43.

Bendros įmonės vienai iš savo patronuojančių įmonių suteiktos licencijos arba abipusių licencijų susitarimai gali būti laikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su koncentracijos vykdymu tomis pačiomis sąlygomis kaip ir įsigyjant įmonę. Patronuojančių įmonių tarpusavio licencijų susitarimai nelaikomi būtinais ir tiesiogiai susijusiais su bendros įmonės kūrimu.

44.

Jei patronuojančios įmonės ir toliau dalyvauja su bendra įmone susijusioje tiekėjų ir vartotojų rinkoje, bet kuriems pirkimo ir tiekimo susitarimams, įskaitant paslaugų ir platinimo susitarimus, taikomi tie patys principai kaip ir įmonių perleidimo atveju.

5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/32

1.

Šis pranešimas nustato supaprastintą procedūrą, kurią Komisija ketina taikyti tam tikroms koncentracijoms, remdamasi 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (1) (toliau – EB susijungimų reglamentas), kai jos nekelia susirūpinimo dėl konkurencijos. Šis pranešimas pakeičia Pranešimą apie supaprastintą procedūrą, taikomą tam tikroms koncentracijoms pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89. (2) Komisijos patirtis, įgyta taikant 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (3), parodė, kad, jei nėra jokių ypatingų aplinkybių, tam tikrų kategorijų koncentracijos, apie kurias pranešta, paprastai yra pateisinamos nekeliant didesnių abejonių.

2.

Šio pranešimo tikslas yra nustatyti sąlygas, kuriomis remdamasi Komisija laikydamasi supaprastintos procedūros paprastai priima sutrumpintos formos sprendimą, skelbiantį, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, ir pateikti gaires apie pačios procedūros taikymą. Jei įvykdomos visos šio pranešimo 5 punkte išdėstytos būtinos sąlygos ir nėra ypatingų aplinkybių, per 25 darbo dienas nuo pranešimo dienos Komisija priima sutrumpintos formos sprendimą dėl pateisinimo pagal EB susijungimų reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punktą. (4)

3.

Tačiau jei taikytinos šio pranešimo 6–11 punktuose išdėstytos apsaugos priemonės ar išimtys, Komisija gali pradėti tyrimą ir (arba) priimti išsamų sprendimą pagal EB susijungimų reglamentą.

4.

Laikydamasi tolesniuose skyriuose išdėstytos procedūros Komisija siekia tiksliau ir veiksmingiau kontroliuoti Bendrijos susijungimus.

5.

Komisija taikys supaprastintą procedūrą tokioms koncentracijų kategorijoms:

6.

Įvertinant, ar koncentracija priklauso vienai iš 5 punkte nurodytų kategorijų, Komisija užtikrina, kad visos atitinkamos aplinkybės būtų nustatytos pakankamai aiškiai. Kadangi rinkos apibrėžimai gali nulemti įvertinimą, šalys prieš pranešdamos apie koncentraciją turėtų pateikti informaciją apie visus tikėtinus alternatyvius rinkos apibrėžimus (žr. 15 punktą). Pranešančiosios šalys yra atsakingos už visų alternatyvių atitinkamų produktų ir geografinių rinkų, kurias gali paveikti koncentracija, apie kurią pranešama, aprašymą ir už tokių rinkų apibrėžimui reikalingų duomenų ir informacijos pateikimą (12). Komisija pasilieka teisę priimti galutinį sprendimą dėl rinkos apibrėžimo pagrįsdama sprendimą atvejo faktų analize. Kai atitinkamas rinkas ar šalių dalis rinkose nustatyti yra sunku, Komisija supaprastintos procedūros netaiko. Be to, tiek, kiek koncentracijos yra susiję su naujų bendro intereso teisiniais klausimais, Komisija paprastai neturėtų priimti sutrumpintos formos sprendimų ir turėtų sugrįžti į įprastos susijungimo procedūros pirmą etapą.

7.

Nors paprastai galima daryti prielaidą, kad 5 punkte nurodytų kategorijų koncentracijos nesukels rimtų abejonių dėl atitikimo bendrajai rinkai, vis dėlto gali atsirasti tam tikros situacijos, kurioms išimties tvarka reikia atidesnio tyrimo ir (arba) išsamaus sprendimo. Tokiais atvejais Komisija gali sugrįžti į įprastos susijungimo procedūros pirmą etapą.

8.

Toliau pateikiami bylų, kurios gali nebūti nagrinėjamos naudojant supaprastintą procedūrą, rūšių pavyzdžiai. Tam tikros koncentracijų rūšys gali padidinti šalių rinkos galią, pvz., sutelkiant technologinius, finansinius ar kitokius išteklius, net jei koncentracijos šalys nėra tos pačios rinkos dalyvės. Koncentracijos, kai mažiausiai dvi koncentracijos šalys yra glaudžiai susijusių gretimų rinkų dalyvės (13), taip pat gali būti netinkamos supaprastintos procedūros taikymui, ypač kai viena ar daugiau koncentracijos šalių individualiai užima 25 % ar didesnę dalį kurio nors produkto rinkos, kuri, nors joje šalių nesieja horizontalūs ar vertikalūs ryšiai, yra greta rinkos, kurioje veikia kita šalis. Kitais atvejais gali būti neįmanoma nustatyti tikslios šalių dalies rinkoje. Tai dažnai atsitinka, kai šalys dalyvauja naujose ar mažai išvystytose rinkose. Supaprastintos procedūros taikymui taip pat gali būti netinkamos koncentracijos rinkose, į kurias sunku patekti, kuriose koncentracija yra palyginti didelė (14) arba kuriose kyla kitos žinomos konkurencijos problemos.

9.

Komisijos ligšiolinė patirtis parodė, kad bendrą kontrolę pakeitus išskirtine kontrole gali išimties tvarka prireikti atidesnio tyrimo ir (arba) išsamaus sprendimo. Ypatingas rūpestis dėl konkurencijos galėtų kilti tokiomis aplinkybėmis, kai anksčiau veikusi bendra įmonė yra integruota į savo vienintelio likusio kontroliuojančiojo akcininko grupę arba tinklą, todėl nelieka suvaržymų, egzistavusių dėl įvairių kontroliuojančių akcininkų keliamų potencialiai skirtingų reikalavimų, ir jos strateginė padėti rinkoje galėtų sustiprėti. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai įmonė A ir įmonė B kartu kontroliuoja bendrą įmonę C, tai koncentracija, kurią vykdant A įgyja išskirtinę C kontrolę, gali sukelti rūpesčių dėl konkurencijos tokiomis aplinkybėmis, kai C yra tiesioginė A konkurentė ir kai C ir A kartu užima didelę rinkos dalį ir kai tai sumažina C anksčiau turėtą nepriklausomumo mastą. (15) Kai tokias aplinkybes reikia išnagrinėti atidžiau, Komisija gali sugrįžti į įprastos susijungimo procedūros pirmą etapą. (16)

10.

Komisija taip pat gali sugrįžti į įprastos susijungimo procedūros pirmą etapą, kai nei Komisija, nei kompetentingos valstybių narių institucijos nėra nagrinėjusios anksčiau įvykusio bendros įmonės bendros kontrolės įsigijimo.

11.

Be to, Komisija gali sugrįžti į įprastos susijungimo procedūros pirmą etapą, kai kyla EB susijungimų reglamento 2 straipsnio 4 dalyje nurodytas koordinavimo klausimas.

12.

Jei gavusi pranešimo kopiją, valstybė narė per 15 darbo dienų pareiškia pagrįstą susirūpinimą dėl koncentracijos, apie kurią jai pranešta, arba jei trečioji šalis per tokioms pastaboms numatytą laikotarpį pareiškia pagrįstą susirūpinimą, Komisija priima išsamų sprendimą. Taikytini terminai yra nustatyti EB susijungimų reglamento 10 straipsnio 1 dalyje.

13.

Supaprastinta procedūra netaikoma, jei valstybė narė paprašo perduoti klausimą dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, spręsti jos kompetentingoms institucijoms pagal EB susijungimų reglamento 9 straipsnį arba jei Komisija priima vienos ar daugiau valstybių narių prašymą perduoti klausimą Komisijai pagal EB susijungimų reglamento 22 straipsnį.

14.

Laikantis šiame pranešime numatytų saugiklių ir išimčių Komisija koncentracijoms gali taikyti supaprastintą procedūrą, kai:

15.

Komisija mano, kad pranešančiųjų šalių ir Komisijos kontaktai iki pranešimo yra naudingi net ir iš pažiūros neprobleminiais atvejais. (17) Komisijos patirtis taikant supaprastintą procedūrą parodė, kad potencialūs supaprastintos procedūros atvejai gali kelti sudėtingų klausimų, pvz., dėl rinkos apibrėžimo (žr. 6 punktą), kuriuos pageidautina išspręsti iki pranešant apie koncentraciją. Tokie kontaktai padės Komisijai ir pranešančiosioms šalims nustatyti tikslų informacijos kiekį, kuris turi būti pateiktas pranešime. Kontaktai iki pranešant apie koncentraciją turėtų būti užmegzti likus bent dviems savaitėms iki numatomos pranešimo dienos. Todėl pranešančiosioms šalims patariama užmegzti kontaktus iki pranešant, ypač jeigu jos prašo, kad Komisija nereikalautų pateikti išsamią pranešimo formą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 802/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (18) 3 straipsnio 1 dalį argumentuodamos tuo, kad veiksmas, apie kurį turi būti pranešta, nekelia rūpesčių dėl konkurencijos.

16.

Gavus pranešimą, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje skelbtina tokia informacija (19): koncentracijos šalių pavadinimai, jų kilmės šalis, koncentracijos pobūdis ir susiję ūkio sektoriai, nuoroda, kad remiantis pranešančiosios šalies suteikta informacija koncentracijai galima taikyti supaprastintą procedūrą. Tada suinteresuotosios šalys turės galimybę pateikti pastabas, ypač dėl aplinkybių, kurias gali reikėti išnagrinėti.

17.

Jei Komisija mano, jog koncentracija atitinka supaprastintos procedūros kriterijus (žr. 5 punktą), ji paprastai paskelbia sutrumpintos formos sprendimą. Ši nuostata taikoma tokiems atvejams, kurie nekelia rūpesčių dėl konkurencijos, kai gaunamas išsamios formos pranešimas. Tada per 25 dienas nuo pranešimo dienos koncentracija bus skelbiama suderinama su bendrąja rinka pagal EB susijungimų reglamento 10 straipsnio 1 ir 6 dalis. Komisija stengsis paskelbti sutrumpintos formos sprendimą kaip įmanoma greičiau pasibaigus 15 darbo dienų laikotarpiui, per kurį valstybės narės galės paprašyti perduoti klausimą jų kompetentingoms institucijoms pagal EB susijungimų reglamento 9 straipsnį. Tačiau per laikotarpį iki galutinio, 25 darbo dienų, termino pasibaigimo Komisija pasilieka teisę sugrįžti į įprastinės susijungimo procedūros pirmą etapą, taigi ir pradėti tyrimus ir (arba) priimti išsamų sprendimą, jeigu ji mano, kad tai reikalinga tuo konkrečiu atveju.

18.

Komisija paskelbs pranešimą apie priimtą sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kaip ji daro išsamių palankių sprendimų atveju. Vieša sprendimo versija ribotą laiką bus skelbiama Konkurencijos generalinio direktorato tinklavietėje. Sutrumpintos formos sprendime bus pateikta pranešimo metu Oficialiajame leidinyje paskelbta informacija apie koncentraciją (šalių pavadinimai, jų kilmės šalis, koncentracijos pobūdis ir susiję ūkio sektoriai) ir teiginys, kad koncentracija laikoma suderinama su bendrąja rinka, nes ji priklauso vienai ar kelioms šiame pranešime apibūdintoms kategorijoms, aiškiai nurodant taikytiną(-as) kategoriją(-as).

19.

Supaprastintos procedūros taikymas nėra tinkamas netinka tiems atvejams, kai atitinkamos įmonės paprašo pateikti išsamų apribojimų, kurie yra būtini ir tiesiogiai susiję su koncentracijos vykdymu, įvertinimą.

—

bendrai įsigyjant tikslinę bendrovę, reikia atsižvelgti į šios įsigyjamos bendrovės (bendros įmonės) apyvartą,

—

jeigu sukuriama bendra įmonė, kuriai patronuojančios bendrovės perkelia savo veiklą, reikia atsižvelgti į tos veiklos apyvartą,

—

jeigu veikiančioje bendroje įmonėje įsijungia nauja kontroliuojanti šalis, reikia atsižvelgti į bendros įmonės apyvartą ir naujos patronuojančios bendrovės perkeltos veiklos (jeigu tokia yra) apyvartą.

5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/36

—

EUR.1 judėjimo sertifikatas surašytas blanke, kuris neatitinka nustatytų reikalavimų (pvz., nėra apsauginio tinklelio, nuo pateikto pavyzdžio labai skiriasi dydis ar spalva, nėra serijos numerio, atspausdintas ne oficialiai nustatyta kalba),

—

neužpildytas vienas iš langelių, kurį užpildyti yra privaloma (pvz., EUR.1 judėjimo sertifikato 4 langelis), išskyrus 8 langelį,

—

ant EUR.1 judėjimo sertifikato nėra antspaudo, ir jis nepasirašytas (t. y. 11 langelis),

—

EUR.1 judėjimo sertifikatą patvirtino įgaliojimų neturinti institucija,

—

panaudotas naujas antspaudas, apie kurį dar nepranešta,

—

pateikta EUR.1 judėjimo sertifikato kopija ar fotokopija, o ne originalas,

—

5 langelyje įrašyta šalis, kur nėra Susitarimo šalis (pvz., Izraelis ar Kuba).

—

prekių aprašymo langelis (EUR.1 judėjimo sertifikato 8 langelis) paliktas tuščias arba jame įrašytos ne tos prekės, kurios pateikiamos;

—

kilmės įrodymo dokumentą išdavė šalis, kuri nėra Susitarimo šalis, net ir tuo atveju, kai prekės yra Bendrijos arba Čilės kilmės (pvz., Čilės kilmės produktams EUR.1 judėjimo sertifikatas išduotas Izraelyje);

—

viename iš EUR.1 judėjimo sertifikato langelių, kurį užpildyti privaloma, yra nepatvirtintų trynimų ar pakeitimų (pvz., langeliai, kuriuose aprašomos prekės arba nurodomas paketų skaičius, paskirties šalis arba kilmės šalis);

—

EUR.1 judėjimo sertifikate nurodytas terminas pasibaigė dėl priežasčių, kurios nenustatytos taisyklėse (pvz., išimtinės aplinkybės), išskyrus atvejus, kai prekės pateikiamos iki minėto termino pabaigos;

—

prekėms, kurios buvo importuotos apgaulės būdu, vėliau pateikiamas kilmės įrodymo dokumentas;

—

EUR.1 judėjimo sertifikato 4 langelyje įrašyta šalis, kuri nėra Susitarimo, pagal kurį prašoma taikyti preferencinį režimą, šalis.

5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/38

Commission européenne

Direction générale de la concurrence

Greffe des aides d'État

B-1049 Bruxelles

Faksas (32 2) 296 12 42

—

Pagal JK valdžios institucijų pateiktą informaciją 85 % visų susijusių išlaidų JK patiria didžiosios įmonės ir tik – 15 % MVĮ. Nors schema skirta visoms įmonėms, nepaisant jų dydžio, pagrindiniai pagalbos pagal šią schemą gavėjai iš esmės bus didžiosios įmonės.

—

Tačiau JK valdžios institucijos teigia, kad net tais atvejais, kai komercinių patalpų savininkai – didžiosios įmonės, ši priemonė vis tiek netiesiogiai būtų naudinga MVĮ, nes šios dažnai nuomoja tokias patalpas iš didžiųjų įmonių. Tai įrodo JK pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad daugiau kaip metus nenaudotas patalpas iš naujo išsinuomoja 31 % didžiųjų įmonių ir 69 % MVĮ. Skurdžiausiose vietovėse pagal JK apibrėžimą atitinkamai – 26 % didžiųjų įmonių ir 74 % MVĮ.

—

Komisija atkreipia dėmesį, kad priemonė, apie kurią pranešta, nėra skirta vien MVĮ pagal Komisijos apibrėžimą. Be to, Komisija taip pat atkreipia dėmesį, kad schema nėra skirta vien regionams, galintiems gauti pagalbą pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą arba c punktą.

—

Tai, kad priemonė, apie kurią pranešta, skirta panaudoti 2 000 nustatytų skurdžiausių vietovių, kelia tuos pačius klausimus kaip ir atleidimo nuo žyminio mokesčio schemos byla. Ji nukrypsta nuo standartinės Komisijos praktikos, susijusios su regionine pagalba. Komisija ir toliau laikosi nuomonės, kad šį nukrypimą reikia pagrįsti, siekiant išvengti to, kad pagalbos gavėjai regionuose, kurie nėra nustatyti kaip galintys gauti pagalbą pagal 87 straipsnio 3 dalies a punktą ir (arba) c punktą, įgytų neproporcingų ekonominių pranašumų, darančių nepalankų poveikį prekybos sąlygoms, kad prieštarautų bendram interesui.

—

Be to, patvirtindama atleidimo nuo žyminio mokesčio schemą, remdamasi konkrečiais šios schemos bruožais Komisija nustatė keletą sąlygų. Be kita ko, Komisija nusprendė, kad reikia užtikrinti priežiūrą ir įrodyti schemos palankų poveikį fiziniam atkūrimui ir visų pirma apleistiems sklypams. Komisija iki šiol nėra gavusi jokios ex-post analizės, kad galėtų įvertinti tokį schemos poveikį.

—

Nors JK valdžios institucijos teigia, kad vidutinis grynasis pagalbos intensyvumas būtų 9–10 %, maksimalus grynasis pagalbos intensyvumas pagal priemonę, apie kurią pranešta, gali sudaryti atitinkamai iki 40 % neturinčioms juridinio asmens statuso įmonėms ir iki 30 % bendrovėms.

5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/45

1.

2005 m. vasario 24 d. pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 (1) 4 straipsnį Komisija gavo pranešimą apie siūlomą koncentraciją, kai įmonės Goldman Sachs Mortgage Company („GSMC“, JAV), kontroliuojama Goldman Sachs Group, Inc. („Goldman Sachs“, JAV), ir The Cerberus Group („Cerberus“, JAV) įgyja, kaip apibrėžta Tarybos reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte, bendrą dalies įmonės Transamerica European Trailers („TET“, DB) kontrolę pirkdamos akcijas.

2.

Atitinkamų įmonių verslo veikla yra:

3.

Remdamasi pradiniu pranešimo nagrinėjimu Komisija mano, kad sandoriui, apie kurį buvo pranešta, galėtų būti taikomas reglamentas (EB) Nr. 139/2004. Komisijai paliekama teisė priimti galutinį sprendimą šiuo klausimu. Remiantis Komisijos Pranešimu dėl supaprastintos tam tikrų koncentracijų nagrinėjimo procedūros pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 (2), reikėtų pažymėti, kad šią bylą numatoma nagrinėti Pranešime nurodyta tvarka.

4.

Komisija kviečia suinteresuotas trečiąsias šalis pateikti savo pastabas dėl siūlyto veiksmo.

Pastabos Komisijai turi būti pateiktos ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo. Pastabas galima siųsti faksu (fakso numeris (32 2) 296 43 01 arba 296 72 44) arba paštu su nuoroda COMP/M.3678 – Goldman Sachs/Cerberus/TET/JV adresu: