(1)

viena iš svarbiausių politikos priemonių, skirtų aplinkai ir žmonių sveikatai apsaugoti Sąjungoje, yra visų rūšių atliekų prevencija ir tvarkymas. Labai svarbu, kad valstybės narės, dėdamos pastangas nuolat tobulinti atliekų prevencijos ir tvarkymo planus, būtinai taikytų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/98/EB (3) nustatytą atliekų hierarchiją (toliau – atliekų hierarchija);

(2)

2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikate išdėstytame Europos žaliajame kurse ir 2020 m. kovo 11 d. Komisijos komunikate išdėstytame naujame Žiedinės ekonomikos veiksmų plane, kuriuo siekiama švaresnės ir konkurencingesnės Europos, raginama stiprinti ir spartinti Sąjungos ir valstybių narių veiksmus, kad būtų užtikrintas tekstilės ir maisto sektorių aplinkosauginis ir socialinis tvarumas, nes šiuose sektoriuose sunaudojama daugiausia išteklių, o tai daro didelį neigiamą išorinį poveikį aplinkai. Tuose sektoriuose, be kita ko, finansavimo deficitas ir technologinis atotrūkis trukdo pereiti prie žiedinės ekonomikos ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Maisto sektorius yra atitinkamai pirmasis, o tekstilės – ketvirtasis tarp sektorių, kuriuose sunaudojama daugiausia išteklių ir nevisapusiškai laikomasi pagrindinių Sąjungos atliekų tvarkymo principų, nustatytų pagal atliekų hierarchiją: pagal ją pirmenybė teikiama atliekų prevencijai, o po to seka parengimas pakartotiniam naudojimui ir perdirbimas. Toms problemoms spręsti reikalingi sisteminiai sprendimai, grindžiami gyvavimo ciklo principu, ypatingą dėmesį skiriant maisto produktams ir tekstilės gaminiams;

(3)

kaip nurodoma 2022 m. kovo 30 d. Komisijos komunikate dėl ES tvarios ir žiedinės tekstilės ekonomikos strategijos (toliau – strategija), tam, kad būtų atsisakyta šiuo metu vyraujančios linijinio tekstilės gaminių kūrimo, gamybos, naudojimo ir išmetimo praktikos, reikalingi esminiai pokyčiai, o ypač būtina riboti greitąją madą. Pagal strategijoje išdėstytą 2030 m. viziją kokybiškais tekstilės gaminiais už prieinamą kainą vartotojai naudojasi ilgiau. Strategijoje pabrėžiama, jog svarbu, kad gamintojai būtų atsakingi už atliekas, kurios susidaro dėl jų gaminių, ir numatoma Sąjungos lygmeniu nustatyti suderintas didesnės gamintojo atsakomybės už tekstilės gaminius taisykles bei taikyti ekologinį rinkliavų diferencijavimą. Joje išdėstyta, kad pagrindinis tų taisyklių tikslas – sukurti tekstilės gaminių surinkimo, rūšiavimo, pakartotinio naudojimo, parengimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimo ekonomiką ir skatinti gamintojus kurti gaminius taip, kad būtų laikomasi žiediškumo principų. Todėl strategijoje numatoma, kad reikšminga gamintojų įnašų į didesnės gamintojo atsakomybės sistemas dalis bus skirta atliekų prevencijos priemonėms ir parengimui pakartotiniam naudojimui. Strategija taip pat remiamas poreikis taikyti tvirtesnius ir novatoriškesnius tvaraus biologinių išteklių valdymo metodus, kad būtų didinamas maisto atliekų žiediškumas ir jų vertės atkūrimas bei pakartotinis biologinės kilmės tekstilės gaminių naudojimas;

(4)

tinkamas tekstilės gaminių surinkimas padės mažinti sintetinių tekstilės atliekų buvimą aplinkoje, be kita ko, sausumos ir jūrų ekosistemose, nes užtikrins, kad tekstilės gaminiai būtų pakartotinai naudojami, perdirbami ir galiausiai naudojami iš naujo ir tokiu būdu būtų skatinama žiedinė ekonomika;

(5)

atsižvelgdamos į neigiamą maisto atliekų susidarymo poveikį, valstybės narės įsipareigojo imtis priemonių, kuriomis būtų skatinama maisto atliekų prevencija ir maisto atliekų kiekio mažinimas pagal 2015 m. rugsėjo 25 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m., visų pirma įvykdyti JT Darnaus vystymosi tikslų (DVT) 12.3 uždavinį – iki 2030 m. perpus sumažinti vienam gyventojui tenkantį pasaulinį maisto atliekų kiekį mažmeninės prekybos bei vartojimo lygmenimis ir sumažinti maisto nuostolius gamybos ir tiekimo grandinėse, be kita ko, maisto praradimą po derliaus nuėmimo. Tomis priemonėmis siekiama maisto atliekų prevencijos ir mažinimo pirminės gamybos, perdirbimo bei gamybos ir mažmeninės prekybos maistu bei kituose maisto skirstymo etapuose, taip pat restoranuose, maitinimo paslaugų įmonėse ir namų ūkiuose;

(6)

atsižvelgdama į 2021 m. balandžio mėn. – 2022 m. gegužės mėn. vykusios Konferencijos dėl Europos ateities rezultatus, Komisija įsipareigojo prieš rengiant tam tikrus svarbius pasiūlymus suteikti galimybę piliečių forumams diskutuoti ir teikti rekomendacijas. Todėl 2022 m. gruodžio mėn.–2023 m. vasario mėn. buvo sušauktas Europos piliečių forumas, kad parengtų rekomendacijų, kaip intensyvinti maisto atliekų mažinimo veiksmus Sąjungoje, sąrašą. Kadangi Sąjungoje daugiau nei pusė maisto atliekų susidaro namų ūkiuose, piliečių įžvalgos apie maisto atliekų prevenciją yra ypač svarbios. Savo galutinėse rekomendacijose Europos piliečių forumas maisto atliekų susidarymo klausimais pateikė tris pagrindines veiksmų kryptis, visų pirma stiprinti bendradarbiavimą maisto vertės grandinėje, skatinti maisto verslo iniciatyvas ir remti vartotojų elgsenos pokyčius. Forumo rekomendacijos ir toliau padės įgyvendinti bendrą Komisijos darbo programą, susijusią su maisto atliekų prevencija, ir galėtų tapti gairėmis, padedančiomis valstybėms narėms siekti maisto atliekų mažinimo tikslų;

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (4) padaryti daliniai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB (5) pakeitimai – ji nebetaikoma anglies dioksidui, surenkamam ir transportuojamam geologiškai saugoti ir jau geologiškai saugomam pagal Direktyvos 2009/31/EB reikalavimus. Tačiau tas dalinis pakeitimas nebuvo įtrauktas į Direktyvą 2008/98/EB, kuria panaikinama Direktyva 2006/12/EB. Todėl teisiniam tikrumui užtikrinti šia iš dalies keičiančia direktyva minėtas dalinis pakeitimas įtraukiamas į Direktyvą 2008/98/EB;

(8)

į Direktyvą 2008/98/EB turėtų būti įtrauktos šios terminų apibrėžtys: tekstilės, su tekstile susijusių ar avalynės gaminių gamintojas, tiekimas rinkai, interneto platforma, užsakymų vykdymo paslaugų teikėjas, socialinės ekonomikos subjektas, vartotojas, galutinis naudotojas, neparduotas vartojimo gaminys ir gamintojo atsakomybę įgyvendinanti organizacija, – susijusios su tekstilės gaminiams taikomos didesnės gamintojo atsakomybės įgyvendinimu, kad būtų paaiškinta tų sąvokų ir susijusių pareigų taikymo sritis;

(9)

nepaisant to, kad vis geriau suvokiamas neigiamas maisto atliekų susidarymo poveikis ir pasekmės, ir nepaisant Sąjungos ir valstybių narių lygmeniu prisiimtų politinių įsipareigojimų bei vadovaujantis 2015 m. gruodžio 2 d. Komisijos komunikatu „Uždaro ciklo kūrimas. ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas“ įgyvendintų Sąjungos priemonių, maisto atliekų susidarymas nemažėja tiek, kiek reikia, kad būtų padaryta reikšminga pažanga siekiant įgyvendinti DVT 12.3 uždavinį. Norint užtikrinti reikšmingą indėlį siekiant įgyvendinti DVT 12.3 uždavinį, priemonės, kurių turi imtis valstybės narės, turėtų būti sustiprintos, kad įgyvendindamos šią direktyvą ir kitas tinkamas priemones maisto atliekų susidarymui mažinti jos darytų pažangą siekiant šio tikslo. Todėl šioje direktyvoje nustatomos intervencijos sritys, kuriose valstybės narės turėtų atitinkamai pritaikyti arba priimti priemones, taikomas kiekviename maisto tiekimo grandinės etape;

(10)

kalbant apie maisto atliekų prevenciją, valstybės narės tam tikru mastu buvo parengusios vartotojams ir maisto tvarkymo subjektams skirtą komunikacinę medžiagą ir vykdė jiems skirtas kampanijas. Tačiau šie veiksmai labiausia buvo orientuojami į informuotumo didinimą, o ne elgsenos pokyčių skatinimą. Kad būtų išnaudotas visas maisto atliekų mažinimo potencialas ir užtikrinta ilgalaikė pažanga, reikėtų parengti elgsenos pokyčius skatinančias intervencines priemones, pritaikyti jas konkrečioms valstybių narių situacijoms bei poreikiams ir pilnai integruoti į nacionalines maisto atliekų prevencijos programas. Taip pat svarbu atsižvelgti į mitybos įpročių pokyčius, regioninius žiedinius sprendimus, įskaitant viešojo ir privataus sektorių partnerystes ir piliečių dalyvavimą, taip pat pritaikymą konkretiems regionų, pavyzdžiui, atokiausių regionų ar salų, poreikiams;

(11)

Sąjungos maisto tiekimo grandinėse vis dar yra žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjų ir pirkėjų derybinės galios skirtumų. Tai ypač pasakytina apie žemės ūkio produktus, nes jie daugiau ar mažiau linkę gesti. Todėl valstybės narės turėtų imtis visų tinkamų veiksmų siekdamos užtikrinti, kad dėl priemonių, kurių imamasi siekiant įgyvendinti šioje direktyvoje nustatytus maisto atliekų mažinimo tikslus, nesumažėtų žemės ūkio produktų tiekėjų derybinė galia arba tokių tiekėjų atžvilgiu nepadidėtų nesąžiningos prekybos praktika, draudžiama pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/633 (6);

(12)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Europos pasirengimo apsirūpinimo maistu krizėms ir reagavimo į jas mechanizmas yra pripažinę pakuočių indėlį mažinant maisto atliekų kiekį ir užtikrinant maisto tiekimą ir apsirūpinimo maistu saugumą. Todėl tomis aplinkybėmis tikslinga, kad valstybės narės skatintų ir propaguotų tokius technologinius sprendimus, kuriais prisidedama prie maisto atliekų susidarymo prevencijos, kaip aktyviosios pakuotės, skirtos supakuoto maisto tinkamumo vartoti laikui pratęsti arba jo būklei išlaikyti ar pagerinti, ypač vežant ir sandėliuojant, ir patogios naudoti priemonės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 (7) – taip prisidedant prie vis dar saugaus vartoti maisto bereikalingo išmetimo prevencijos;

(13)

atsižvelgiant į novatoriškų ir technologinių sprendimų potencialą mažinti maisto atliekų susidarymą, valstybės narės turėtų remti tokius sprendimus, kuriais tiksliai nurodomas maisto produkto tinkamumo vartoti laikas, užtikrinama maisto sauga ir pagal Reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 vartotojams pateikiama aiški ir lengvai suprantama informacija, be kita ko, nurodomos šios datos: minimalus tinkamumo vartoti terminas arba „tinka vartoti iki“;

(14)

norint pasiekti rezultatų trumpuoju laikotarpiu, o maisto tvarkymo subjektams, vartotojams ir valdžios institucijoms suteikti reikiamą ilgesnio laikotarpio perspektyvą, reikėtų nustatyti kiekybinius maisto atliekų susidarymo mažinimo tikslus, kuriuos valstybės narės turėtų pasiekti iki 2030 m.;

(15)

atsižvelgiant į Sąjungos įsipareigojimą siekti įgyvendinti DVT 12.3 uždavinį, tikimasi, kad maisto atliekų mažinimo tikslų, kuriuos valstybės narės turi pasiekti iki 2030 m., nustatymas suteiktų tvirtą politinę paskatą imtis veiksmų ir užtikrinti reikšmingą indėlį siekiant visuotinių tikslų. Tačiau, atsižvelgiant į teisiškai privalomą tokių tikslų pobūdį, jie turėtų būti proporcingi, turėtų būti įmanoma juos pasiekti ir įgyvendinti, o juos nustatant reikėtų atsižvelgti į įvairių maisto tiekimo grandinės dalyvių, visų pirma labai mažų ir mažųjų įmonių, vaidmenį bei pajėgumus. Todėl nustatant teisiškai privalomus tikslus reikėtų laikytis laipsniško požiūrio, pradedant nuo žemesnio lygio nei nustatytas pagal DVT, kad būtų užtikrintas nuoseklus valstybių narių atsakas ir reali pažanga siekiant įgyvendinti DVT 12.3 uždavinį;

(16)

maisto atliekų mažinimas reikšmingą teigiamą poveikį aplinkai daro bet kuriame maisto tiekimo grandinės etape. Maisto atliekų susidarymui gamybos ir vartojimo etapuose mažinti būtina taikyti skirtingus metodus bei priemones ir įtraukti įvairias suinteresuotųjų subjektų grupes. Todėl, kiek tai susiję su perdirbimu ir gamyba, turėtų būti nustatytas vienas maisto atliekų susidarymo mažinimo tikslas, o kiek tai susiję su mažmenine prekyba maistu ir kitokiu maisto skirstymu, restoranais ir maitinimo paslaugų įmonėmis bei namų ūkiais – kitas tikslas;

(17)

atsižvelgiant į tai, kad maisto tiekimo grandinės skirstymo ir vartojimo etapai priklauso vienas nuo kito, ypač į mažmeninės prekybos praktikos įtaką vartotojų elgsenai ir maisto vartojimo namuose bei maitinimo įstaigose santykį, tiems maisto tiekimo grandinės etapams reikėtų nustatyti vieną bendrą tikslą. Kiekvienam iš tų etapų nustačius atskirus tikslus, atsirastų nereikalingo sudėtingumo ir sumažėtų valstybių narių lankstumas sutelkti dėmesį į konkrečias joms rūpimas sritis. Kad būtų išvengta pernelyg didelės naštos, kuri tam tikriems veiklos vykdytojams susidarytų nustačius bendrą tikslą, valstybės narės, nustatydamos priemones šiam bendram tikslui pasiekti, turėtų atsižvelgti į proporcingumo principą;

(18)

demografiniai pokyčiai daro didelę įtaką tam, kiek suvartojama maisto ir kiek susidaro maisto atliekų. Todėl bendras maisto atliekų mažinimo tikslas, taikomas mažmeninės prekybos maistu ir kituose maisto skirstymo etapuose, taip pat restoranams ir maitinimo paslaugų įmonėms bei namų ūkiams, turėtų būti išreikštas vienam gyventojui tenkančio maisto atliekų kiekio procentiniu pokyčiu, kad būtų atsižvelgta į gyventojų skaičiaus pokyčius. Kadangi turistai nėra įskaičiuojami į bendrą populiaciją, o valstybėse narėse turizmo apimtys gali didėti arba mažėti atitinkamu laikotarpiu, kuriam nustatomas maisto atliekų kiekio mažinimo tikslas, apskaičiuotas vienam gyventojui ir taikomas mažmeninės prekybos maistu ir kituose maisto skirstymo etapuose, taip pat restoranams ir maitinimo paslaugų įmonėms bei namų ūkiams, atsižvelgdama į turizmo srautus Komisija turėtų patvirtinti korekcinį koeficientą, kad padėtų valstybėms narėms pasiekti tą maisto atliekų kiekio mažinimo tikslą;

(19)

2020 m. buvo pirmieji metai, kai valstybės narės, taikydamos Komisijos deleguotajame sprendime (ES) 2019/1597 (8) nustatytą suderintą metodiką, išmatavo maisto atliekų kiekį. Tačiau dėl apsaugos priemonių, kurių imtasi per COVID-19 pandemiją, 2020 m. duomenys nelaikomi reprezentatyviais, kiek tai susiję su tam tikrose valstybėse narėse susidariusių maisto atliekų kiekiu. Tokie gali būti ir metiniai duomenys, surinkti 2021 m., 2022 m. ir 2023 m. Todėl nustatant maisto atliekų mažinimo tikslus tikslinga kaip ataskaitinį laikotarpį naudoti 2021–2023 m. metinį vidurkį, kartu alternatyviai leidžiant naudoti 2020 m. duomenis. Valstybėms narėms, kurios gali įrodyti, kad, taikydamos metodus, atitinkančius Deleguotąjį sprendimą (ES) 2019/1597, maisto atliekų kiekį išmatuodavo ir anksčiau nei 2020 m., turėtų būti leidžiama kaip ataskaitinį laikotarpį naudoti ir ankstesnius metus nei 2020 m.;

(20)

siekiant užtikrinti, kad laipsniškas požiūris į visuotinio tikslo įgyvendinimą padėtų įvykdyti užsibrėžtus uždavinius, turėtų būti peržiūrėtos ir, jei tikslinga, patikslintos maisto atliekų mažinimo teisiškai privalomų tikslų normos, kad būtų atsižvelgiama į valstybių narių laikui bėgant daromą pažangą, taip pat į bet kokį galimą gamybos kiekių pokyčių maisto perdirbimo ir gamybos sektoriuje poveikį. Tai leistų prireikus pakoreguoti tikslus, kad būtų didinamas Sąjungos indėlis, ir geriau juos suderinti su DVT 12.3 uždaviniu, kuris turi būti pasiektas iki 2030 m., taip pat numatyti tolesnės pažangos po šios datos kryptį. Siekiant toliau remti pirminių gamintojų pastangas mažinti maisto atliekų susidarymą ir nuostolius, būtina šalinti žinių spragas, kad būtų galima nustatyti tinkamus svertus tokiam atliekų susidarymui ir nuostoliams mažinti;

(21)

siekiant užtikrinti geresnį, savalaikiškesnį ir vienodesnį nuostatų, susijusių su maisto atliekų prevencija, įgyvendinimą, iš anksto numatyti šių nuostatų įgyvendinimo trūkumus ir sudaryti sąlygas imtis veiksmų anksčiau, nei sueis tikslų įgyvendinimo terminai, turėtų būti išplėsta 2018 m. įdiegta ankstyvojo perspėjimo ataskaitų sistema, kad ji apimtų ir maisto atliekų mažinimo tikslus;

(22)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnio 2 dalyje nurodytą principą „teršėjas moka“ itin svarbu, kad gamintojai tam tikrus tekstilės, su tekstile susijusius ar avalynės gaminius rinkai valstybės narės teritorijoje tiekiantys pirmą kartą, prisiimtų atsakomybę už jų tvarkymą pasibaigus jų gyvavimo ciklui, taip pat pratęstų jų gyvavimo ciklą, naudotus tekstilės, su tekstile susijusius ir avalynės gaminius, kurie įvertinti kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, tiekdami rinkai pakartotiniam naudojimui. Siekiant įgyvendinti principą „teršėjas moka“, tikslinga nustatyti tekstilės, su tekstile susijusių ar avalynės gaminių tvarkymo pareigas gamintojams, be kita ko, visiems gamintojams, importuotojams ar platintojams, kurie, nepriklausomai nuo naudojamo pardavimo būdo, įskaitant pardavimą pagal nuotolinės prekybos sutartis, apibrėžtas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES (9) 2 straipsnio 7 dalyje, savo vardu arba naudodami savo prekių ženklą valstybės narės teritorijoje profesinės veiklos tikslais tuos gaminius tiekia rinkai pirmą kartą. Tarp gamintojų, kuriems taikoma didesnė gamintojo atsakomybė, neturėtų patekti savarankiškai dirbantys siuvėjai, gaminantys individualizuotus gaminius, atsižvelgiant į mažesnį jų vaidmenį tekstilės rinkoje, taip pat tie gamintojai, kurie rinkai pirmą kartą tiekia naudotus tekstilės, su tekstile susijusius ar avalynės gaminius, kurie įvertinti kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, arba tekstilės, su tekstile susijusius ar avalynės gaminius, gautus iš tokių naudotų ar atliekomis tapusių gaminių arba jų dalių, siekiant Sąjungoje skatinti pakartotinį jų naudojimą ir ilgesnę naudojimo trukmę, įskaitant taisymą, atnaujinimą, patobulinimą, perdarymą ir kūrybinį perdirbimą, kai pakeičiamos tam tikros pirminio gaminio funkcijos;

(23)

šios iš dalies keičiančios direktyvos kontekste naudoti tekstilės gaminiai turėtų būti suprantami kaip atskirai surinkti tekstilės gaminiai, kuriuos išmeta galutinis naudotojas, nepriklausomai nuo to, ar jie išmetami ketinant juos pakartotinai naudoti ir ar įmanoma tai padaryti. Naudoti tekstilės gaminiai tame etape galėtų būti arba tinkami pakartotiniam naudojimui, arba atliekos, nes jie dar nėra įvertinti. Todėl atskirai surinkti naudoti tekstilės gaminiai nuo jų surinkimo momento turėtų būti laikomi atliekomis, nebent galutiniai naudotojai juos tiesiogiai surinkimo vietoje perdavė pakartotinio naudojimo veiklos vykdytojui arba socialinės ekonomikos subjektui, kuris juos tiesiogiai ir profesionaliai įvertino kaip tinkamus pakartotiniam naudojimui. Naudoti tekstilės gaminiai, kurie įvertinti kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, turėtų būti suprantami kaip tekstilės gaminiai, kurie po surinkimo, rūšiavimo, parengimo pakartotiniam naudojimui arba po tiesioginio profesionalaus įvertinimo surinkimo vietoje buvo įvertinti kaip tinkami pakartotiniam naudojimui. Naudoti tekstilės gaminiai, kurie įvertinti kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, neturėtų būti laikomi tekstilės atliekomis;

(24)

2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikate „Žmonėms tarnaujančios ekonomikos kūrimas: socialinės ekonomikos veiksmų planas“ teigiama, kad socialinė ekonomika apima įvairius subjektus, kurių verslo ir organizaciniai modeliai skiriasi. Tie subjektai veiklą vykdo įvairiuose ekonomikos sektoriuose. Trys pagrindiniai socialinės ekonomikos principai yra šie: i) pirmenybę teikti žmonėms, taip pat socialiniams arba aplinkosaugos tikslams, o ne pelnui; ii) visą pelną ir perteklių arba didžiąją jų dalį reinvestuoti taip, kad būtų galima toliau siekti socialinių ar aplinkosauginių tikslų ir vykdyti veiklą savo narių ar naudotojų arba visos visuomenės labui, ir iii) laikytis demokratinio arba dalyvaujamojo valdymo principų. Šiuo atžvilgiu socialinės ekonomikos subjektai gali būti kooperatyvai, savidraudos draugijos, asociacijos, įskaitant labdaros organizacijas, ir fondai; tai taip pat gali būti religinės ir bažnytinės organizacijos. Socialinės ekonomikos subjektai taip pat apima privatinės teisės subjektus, kurie yra socialinės įmonės, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2021/1057 (10);

(25)

atskiro tekstilės gaminių surinkimo organizavimo arba tokio organizavimo planavimo būdai labai skiriasi, tiek taikant didesnės gamintojo atsakomybės sistemas, tiek kitus metodus. Kalbant apie didesnės gamintojo atsakomybės sistemas, taip pat esama didelių skirtumų, pavyzdžiui, susijusių su į jų aprėptį patenkančiais gaminiais, gamintojų atsakomybe ir valdymo modeliais. Todėl Direktyvoje 2008/98/EB nustatytos taisyklės dėl didesnės gamintojo atsakomybės turėtų būti taikomos tekstilės, su tekstile susijusių ar avalynės gaminių gamintojams skirtoms didesnės gamintojo atsakomybės sistemoms. Tačiau tos taisyklės turėtų būti dar papildytos konkrečiomis nuostatomis, susijusiomis su tekstilės sektoriaus ypatumais, visų pirma didele mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) dalimi tarp gamintojų, socialinės ekonomikos subjektų vaidmeniu ir pakartotinio naudojimo svarba didinant tekstilės vertės grandinės tvarumą. Tos taisyklės taip pat turėtų būti išsamesnės ir labiau suderintos, kad nebūtų kuriama susiskaidžiusi rinka, galinti turėti neigiamą poveikį sektoriui, ypač labai mažoms įmonėms ir MVĮ, tekstilės gaminių surinkimo ar apdorojimo, įskaitant perdirbimą, srityse, taip pat kad būtų numatytos aiškios paskatos kurti tvarius tekstilės gaminius ir vykdyti tvarią politiką ir sudaromos palankesnės sąlygos antrinių žaliavų rinkoms. Tame kontekste valstybės narės raginamos apsvarstyti galimybę įgalioti daugiau gamintojo atsakomybę įgyvendinančių organizacijų, nes tokių gamintojo atsakomybę įgyvendinančių organizacijų konkurencija gali suteikti daugiau naudos vartotojams, paskatinti inovacijas, sumažinti sąnaudas, pagerinti atskirą tekstilės gaminių surinkimą ir padidinti gamintojų, norinčių sudaryti sutartis su tokiomis organizacijomis, pasirinkimo galimybes;

(26)

Europos aplinkos agentūros duomenimis, šiuo metu naujiems drabužiams gaminti žiediniu būdu naudojama mažiau nei 1 % visų drabužių atliekų. Be to, dauguma tekstilės gaminių nėra sukurti laikantis žiediškumo principų, o 78 % visų tekstilės gaminių reikia išardyti prieš juos perdirbant į kitus tekstilės gaminius. Kad būtų remiama ir skatinama technologijų ir infrastruktūros plėtra ir skatinamas ekologinis tekstilės gaminių kūrimas, turėtų būti skatinamos investicijos į žiedinę tekstilę tekstinės atliekų prevencijos, surinkimo, rūšiavimo, pakartotinio naudojimo ir pakartotinio naudojimo vietoje tikslais, taip pat perdirbimo ir pluošto perdirbimo į pluoštą tikslais. Skaičiuojama, kad bendras susidariusių tekstilės atliekų, apimančių drabužius ir avalynę, namų apyvokos tekstilės gaminius, techninius tekstilės gaminius ir atliekas, susidarančias laikotarpiu po gamybos ir iki vartojimo, kiekis sudaro 12,6 mln. tonų. Tai apima frakcijas, kurios išmetamos tekstilės gamybos metu, mažmeninės prekybos etape ir namų ūkių bei komercinių subjektų kaip atliekos;

(27)

valstybės narės turėtų reikalauti, kad gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos užtikrintų savo žinioje turimų duomenų, susijusių su privačia informacija arba informacija, tiesiogiai siejama su konkrečiais gamintojais ar jų įgaliotais atstovais, konfidencialumą. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (11) tas konfidencialumas turi būti išlaikomas visuose duomenų tvarkymo, saugojimo ir pranešimo procesuose ir turi būti įdiegtos griežtos saugumo priemonės ir duomenų apsaugos standartai, kad būtų užkertamas kelias neteisėtai prieigai prie duomenų arba galimiems duomenų saugumo pažeidimams;

(28)

namų apyvokos tekstilė, drabužiai ir drabužių priedai sudaro didžiausią Sąjungoje sunaudojamos tekstilės dalį ir labiausiai prisideda prie netvarių perteklinės gamybos ir perteklinio vartojimo modelių. Be to, visos valstybėse narėse veikiančios atskiro surinkimo sistemos visų pirma skirtos namų apyvokos tekstilės gaminiams ir drabužiams, taip pat kitiems drabužiams, drabužių priedams ir avalynei, kurie jau buvo naudoti ir yra daugiausia sudaryti ne iš tekstilės. Todėl į nustatytos didesnės gamintojo atsakomybės sistemos taikymo sritį turėtų patekti tekstilės, su tekstile susiję ir avalynės gaminiai, skirti naudoti namų ūkio arba kitoms reikmėms, jeigu tokie IVc priede išvardyti gaminiai savo pobūdžiu ir sudėtimi yra panašūs į namų ūkio reikmėms naudojamus gaminius. Kiti naudojimo būdai, kai IVc priede išvardytų tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių pobūdis ir sudėtis yra panašūs į namų ūkio reikmėms naudojamų gaminių, turėtų apimti ir profesionalų naudojimą, nebent pareigos įdiegti specialias atskiro surinkimo sistemas ir atlikti paskesnes atliekų apdorojimo operacijas tokiems profesionaliam naudojimui skirtiems gaminiams jau yra numatytos šios iš dalies keičiančios direktyvos nuostatose, išskyrus nuostatas, kurios nėra įtrauktos į straipsnius, susijusius su didesne gamintojo atsakomybe už tekstilės gaminius ir tekstilės atliekų tvarkymą, arba kituose atitinkamuose Sąjungos ir nacionalinės teisės aktuose. Profesionaliam naudojimui, įskaitant karinį naudojimą, skirtiems gaminiams, kurie gali kelti pavojų saugai, sveikatai ir higienai arba kelti saugumo problemų, neturėtų būti taikomos didesnės gamintojo atsakomybės sistemos, nustatytos IVc priede išvardytiems tekstilės, su tekstile susijusiems ir avalynės gaminiams. Siekiant gamintojams užtikrinti teisinį tikrumą dėl gaminių, kuriems taikoma didesnė gamintojo atsakomybė, į taikymo sritį patenkantys gaminiai turėtų būti identifikuojami pagal Kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodus, laikantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 (12) I priedo;

(29)

pagal kitos kadencijos Europos Komisijai (2024–2029 m.) skirtas politines gaires Komisija rengs naują žiedinės ekonomikos aktą, kad padėtų kurti antrinių medžiagų rinkos paklausą ir bendrąją atliekų rinką, visų pirma kiek tai susiję su ypatingos svarbos žaliavomis. Atsižvelgiant į tai turėtų būti atnaujinti Sąjungos teisės aktai dėl atliekų, o Komisija įvertins poreikį iš dalies pakeisti Direktyvos 2008/98/EB 8, 8a ir 10 straipsnius, kad būtų nustatyta didesnė gamintojo atsakomybė papildomiems atliekų srautams, pavyzdžiui, dėl čiužinių ir kilimų, ir kad būtų geriau suderintos atliekų naudojimo operacijos ir didesnės gamintojo atsakomybės reikalavimai, be kita ko, taikomi gamintojų registrams;

(30)

tekstilės sektoriuje naudojama daug išteklių. Kalbant apie žaliavų ir tekstilės gamybą, didžiausias su drabužių, avalynės ir namų apyvokos tekstilės gaminių naudojimu Sąjungoje susijęs spaudimas ir poveikis patiriami trečiosiose valstybėse. Visų pirma 73 % Europoje naudojamų drabužių ir namų ūkio tekstilės gaminių yra importuojami. Tačiau toks spaudimas ir poveikis taip pat veikia Sąjungą, nes daro visuotinį poveikį klimatui ir aplinkai. Todėl tekstilės atliekų prevencija, parengimas pakartotiniam naudojimui ir perdirbimas gali padėti sumažinti šio sektoriaus aplinkosauginį pėdsaką pasaulyje, taip pat ir Sąjungoje. Be to, dabartinis tekstilės atliekų tvarkymas neefektyviai naudojant išteklius neatitinka atliekų hierarchijos ir daro žalą aplinkai tiek Sąjungoje, tiek trečiosiose valstybėse, be kita ko, dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų deginant atliekas ir jas šalinant sąvartynuose;

(31)

didesne gamintojo atsakomybe už tekstilės, su tekstile susijusius ir avalynės gaminius siekiama užtikrinti aukšto lygio aplinkos ir sveikatos apsaugą Sąjungoje, sukurti surinkimo, rūšiavimo, pakartotinio naudojimo, parengimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimo, visų pirma pluošto perdirbimo į pluoštą, ekonomiką, taip pat suteikti paskatų gamintojams užtikrinti, kad jų gaminiai būtų kuriami laikantis žiediškumo principų. Siekiant užtikrinti, kad didesnės gamintojo atsakomybės pareigos nebūtų taikomos atgaline data ir atitiktų teisinio tikrumo principą, tekstilės, su tekstile susijusių ar avalynės gaminių gamintojai turėtų finansuoti surinkimo, rūšiavimo pakartotiniam naudojimui, parengimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimo išlaidas, taip pat surinktų naudotų ir atliekomis tapusių tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių, įskaitant atliekomis laikomus neparduotus vartojimo gaminius, kurie buvo patiekti valstybių narių teritorijoje po šios iš dalies keičiančios direktyvos įsigaliojimo datos, perdirbimo bei kitokio apdorojimo išlaidas. Tie gamintojai taip pat turėtų finansuoti šias išlaidas: surinktų mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimų atlikimo; galutinių naudotojų informavimo apie tekstilės gaminių poveikį ir tvarų tvarkymą; informacijos apie atskirą surinkimą, pakartotinį naudojimą ir kitokį apdorojimą teikimo; rūšiavimo ir perdirbimo technologijų ir paramos tekstilės, kurioje nėra susirūpinimą keliančių medžiagų, ekologinio projektavimo srities mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidas;

(32)

kadangi gamintojo mokėtini finansiniai įnašai turėtų padengti gaminių, kuriuos gamintojas tiekia Sąjungos rinkai, atliekų tvarkymo išlaidas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tais atvejais, kai tie gaminiai platinami Sąjungoje, būtų išvengta tokių įnašų mokėjimo daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Todėl gamintojas turėtų mokėti didesnės gamintojo atsakomybės įnašus už gaminius, kuriuos jis tiekia valstybės narės, kurioje tokie gaminiai, tikėtina, taps atliekomis, rinkai, išskyrus tuos gaminius, kurie buvo išvežti iš tos valstybės narės teritorijos prieš juos parduodant galutiniams naudotojams arba prieš jiems tampant atliekomis;

(33)

vadovaujantis SESV 193 straipsniu, pagal SESV 192 straipsnį patvirtintos apsaugos priemonės neužkerta kelio jokiai valstybei narei Sutartyse ir teismų praktikoje nustatytomis sąlygomis ir toliau laikytis arba priimti griežtesnių apsaugos priemonių. Pavyzdžiui, valstybė narė labai mažoms įmonėms galėtų ir toliau taikyti didesnės gamintojo atsakomybės už tekstilės atliekas sistemą, kuri jau galioja šios iš dalies keičiančios direktyvos įsigaliojimo metu;

(34)

gamintojai turėtų būti atsakingi už visų naudotų ir atliekomis tapusių tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių surinkimo sistemų sukūrimą ir užtikrinti, kad tie gaminiai vėliau būtų rūšiuojami pakartotiniam naudojimui, parengiami pakartotiniam naudojimui ir perdirbami, kad būtų kuo labiau didinamas dėvėtų drabužių ir avalynės prieinamumas ir mažinamas tekstilės atliekų, kurios apdorojamos pagal atliekų hierarchiją mažiau pageidaujamais būdais, kiekis. Veiksmingiausias būdas gerokai sumažinti tekstilės gaminių poveikį klimatui ir aplinkai yra užtikrinti, kad jie galėtų būti ir būtų naudojami ir pakartotinai naudojami ilgiau. Tai taip pat turėtų leisti taikyti tokius tvarius ir žiedinius verslo modelius kaip pakartotinis naudojimas, nuoma ir taisymas, grąžinimo paslaugos ir naudotų daiktų mažmeninė prekyba, kurie padėtų kurti naujas ekologiškas ir kokybiškas darbo vietas, o piliečiams suteiktų galimybių sutaupyti. Tam, kad tekstilės atliekų susidarymas nebūtų siejamas su sektoriaus augimu, labai svarbu nustatyti, kad gamintojai būtų atsakingi už dėl jų gaminių susidarančias atliekas. Gamintojai taip pat turėtų būti atsakingi už perdirbimą, visų pirma teikti pirmenybę tam, kad būtų daugiau pluošto perdirbama į pluoštą, ir už kitas naudojimo operacijas bei šalinimą;

(35)

gamintojai ir gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos turėtų finansuoti tekstilės perdirbimo, ypač pluošto perdirbimo į pluoštą masto didinimą – tokiu būdu būtų galima perdirbti įvairesnes medžiagas ir sukurti žaliavų šaltinį tekstilės gamybai Sąjungoje. Taip pat svarbu, kad gamintojai finansiškai remtų mokslinius tyrimus ir inovacijas, susijusius su automatinio rūšiavimo ir rūšiavimo pagal sudėtį sprendimų, leidžiančių atskirti ir perdirbti mišrias medžiagas bei nukenksminti atliekas, technologine plėtra, kad būtų galima diegti kokybiškus pluošto perdirbimo į pluoštą sprendimus ir panaudoti perdirbtą pluoštą. Siekiant palengvinti šios iš dalies keičiančios direktyvos reikalavimų laikymąsi, valstybės narės privalo užtikrinti, kad tekstilės sektoriaus ekonominės veiklos vykdytojai, ypač MVĮ, galėtų gauti informaciją ir pagalbą, kuri turėtų būti teikiama kaip rekomendacijos, finansinė parama, galimybė gauti finansavimą, specializuota valdymo ir personalo mokymo medžiaga arba organizacinė ir techninė pagalba. Jei tokia informacija ir pagalba finansuojamos iš valstybės išteklių, įskaitant atvejus, kai jos visiškai finansuojamos iš valdžios institucijos nustatytų ir iš atitinkamų įmonių surinktų įnašų, tai gali būti laikoma valstybės pagalba, kaip tai suprantama SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Tokiais atvejais valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybės pagalbos taisyklių. Į privačiųjų ir viešųjų investicijų į tekstilės sektoriaus žiediškumą ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimą telkimą taip pat yra orientuotos kelios Sąjungos finansavimo programos ir veiksmų planai, pavyzdžiui, Žiediškumo centrų iniciatyvos priemonės ir specialūs kvietimai teikti pasiūlymus pagal programą „Europos horizontas“. Taip pat būtina toliau vertinti, ar įmanoma nustatyti Sąjungos tekstilės gaminių perdirbimo tikslus, kad būtų remiama ir skatinama technologinė plėtra ir investicijos į perdirbimo infrastruktūrą, taip pat skatinamas ekologinis projektavimas perdirbimo tikslais;

(36)

naudoti ir atliekomis tapę tekstilės, su tekstile susiję ir avalynės gaminiai turėtų būti renkami atskirai nuo kitų atliekų srautų, pavyzdžiui, metalų, popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, medienos ir biologinių atliekų, kad juos būtų galima pakartotinai naudoti ir kokybiškai perdirbti. Atsižvelgiant į poveikį aplinkai ir medžiagų nuostolius, atsirandančius dėl to, kad naudoti ir atliekomis tapę tekstilės gaminiai nesurenkami atskirai ir dėl to neapdorojami aplinkai saugiu būdu, naudotų ir atliekomis tapusių tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių surinkimo tinklas turėtų apimti visą valstybių narių teritoriją, įskaitant atokiausius regionus, būti arti galutinio naudotojo ir nebūti skirtas tik toms vietovėms ir gaminiams, kurių atveju surinkimas yra pelningas. Surinkimo tinklas turėtų būti organizuojamas bendradarbiaujant su kitais atliekų tvarkymo ir pakartotinio naudojimo sektoriuose veiklą vykdančiais subjektais, pavyzdžiui, savivaldybėmis ir socialinės ekonomikos subjektais. Atsižvelgiant į didelę naudą aplinkai ir klimatui, susijusią su pakartotiniu naudojimu, pagrindinis ir antrinis surinkimo tinklo tikslai turėtų būti atitinkamai pakartotinai naudoti ir perdirbti tinkamų tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių surinkimas. Jei atskirai surenkamų atliekų kiekis nuolat didėtų, tai paskatintų geresnius pakartotinio naudojimo rezultatus ir kokybišką perdirbimą tekstilės tiekimo grandinėse, paskatintų kokybiškų antrinių žaliavų panaudojimą ir padėtų planuoti investicijas į tekstilės rūšiavimo ir perdirbimo infrastruktūrą. Norint patikrinti ir pagerinti surinkimo tinklo ir informavimo kampanijų veiksmingumą, surinktų mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimus reikėtų reguliariai atlikti bent NUTS 2 lygmeniu, kad būtų galima nustatyti, kiek jose yra atliekomis tapusios tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių. Be to, gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos turėtų kasmet viešai skelbti informaciją apie atskiro surinkimo sistemų veiksmingumą ir atskirai surinktų atliekų kiekį pagal svorį, rodantį nuolatinį didėjimą;

(37)

atsižvelgiant į svarbų socialinės ekonomikos subjektų vaidmenį esamose tekstilės surinkimo sistemose ir jų potencialą kurti vietinius, tvarius, dalyvaujamuosius ir įtraukius verslo modelius bei kokybiškas darbo vietas Sąjungoje, vadovaujantis 2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikate „Žmonėms tarnaujančios ekonomikos kūrimas: socialinės ekonomikos veiksmų planas“ išdėstytais tikslais, įvedant didesnės gamintojo atsakomybės sistemas būtų palaikoma ir remiama socialinės ekonomikos subjektų, dalyvaujančių naudotų tekstilės gaminių tvarkyme, veikla. Todėl tie subjektai turėtų būti laikomi atskiro surinkimo sistemų partneriais, remiančiais pakartotinio naudojimo ir taisymo masto didinimą ir kuriančiais kokybiškas darbo vietas visiems, ypač pažeidžiamoms grupėms. Rūšiavimo reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi naudotiems ir atliekomis tapusiems tekstilės, su tekstile susijusiems ir avalynės gaminiams, kuriuos surenka socialinės ekonomikos subjektai. Tuo atžvilgiu socialinės ekonomikos subjektai taip pat turėtų kompetentingai institucijai teikti informaciją, vykdydami būtiniausias informacijos apie tekstilės gaminių surinkimą ir tolesnį tokios surinktos tekstilės tvarkymą teikimo pareigas. Valstybės narės turėtų galėti visiškai arba iš dalies atleisti socialinės ekonomikos subjektus nuo tokių pareigų teikti informaciją, jei dėl jų vykdymo tokiems subjektams tektų neproporcinga administracinė našta;

(38)

gamintojai ir gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos turėtų aktyviai dalyvauti teikiant informaciją galutiniams naudotojams, ypač vartotojams, apie tai, kad naudoti ir atliekomis tapę tekstilės, su tekstile susiję ir avalynės gaminiai turėtų būti renkami atskirai, kad galima naudotis surinkimo sistemomis ir kad galutiniai naudotojai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant atliekų prevenciją ir ekologiškai optimalų tekstilės atliekų tvarkymą. Jiems turėtų būti teikiama informacija apie tekstilės ir avalynės gaminių pakartotinio naudojimo priemonių prieinamumą ir tvaraus vartojimo naudą aplinkai, taip pat apie tekstilės drabužių pramonės poveikį aplinkai, sveikatai ir visuomenei. Galutiniai naudotojai taip pat turėtų būti informuojami apie tai, kad svarbu priimti informacija pagrįstus, atsakingus ir tvarius tekstilės vartojimo sprendimus ir užtikrinti ekologiškai optimalų atliekomis tapusių tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių tvarkymą. Tie informacijos teikimo reikalavimai taikomi kartu su reikalavimais dėl informacijos apie tekstilės gaminius teikimo galutiniams naudotojams, nustatytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (ES) Nr. 1007/2011 (13) ir (ES) 2024/1781 (14). Informacijos visiems galutiniams naudotojams teikimui turėtų būti naudojamos šiuolaikinės informacinės technologijos. Informacija turėtų būti teikiama tiek tradiciniais būdais, kaip antai patalpų ir lauko plakatuose ir per socialinės žiniasklaidos kampanijas, tiek novatoriškesnėmis priemonėmis, kaip antai teikiant elektroninę prieigą prie svetainių per QR kodus;

(39)

siekiant padidinti tekstilės gaminių žiediškumą ir aplinkos tvarumą bei sumažinti neigiamą poveikį klimatui ir aplinkai, Reglamentu (ES) 2024/1781 numatyta parengti privalomus tekstilės ir avalynės gaminių ekologinio projektavimo reikalavimus, kuriais, priklausomai nuo to, kas pagal poveikio vertinimą pasirodys naudinga tekstilės tvarumui aplinkos atžvilgiu didinti, bus reglamentuojamas tekstilės gaminių patvarumas, galimumas pakartotinai naudoti, pataisomumas ir pluošto perdirbimo į pluoštą potencialas, taip pat privalomoji perdirbtojo pluošto dalis tekstilės gaminiuose. Reglamentu (ES) 2024/1781 taip pat reglamentuojamas susirūpinimą keliančių medžiagų buvimas, kad būtų galima kuo labiau sumažinti šių medžiagų kiekį ir jas atsekti, siekiant sumažinti atliekų susidarymą ir pagerinti perdirbimą, taip pat sintetinių pluoštų patekimo į aplinką prevencija ir mažinimas, kad būtų gerokai sumažintas mikroplastiko patekimas į aplinką. Be to, veiksminga ekonominė priemonė, skatinanti kurti tvaresnius tekstilės gaminius, yra didesnės gamintojo atsakomybės rinkliavų diferencijavimas – tai savo ruožtu užtikrintų geresnį projektavimą, kuriuo laikomasi žiediškumo principų. Siekiant suteikti stiprią paskatą ekologiniam projektavimui ir kartu atsižvelgti į vidaus rinkos tikslus ir tekstilės sektoriaus, kurį daugiausia sudaro MVĮ, sudėtį, būtina suderinti didesnės gamintojo atsakomybės rinkliavų diferencijavimo kriterijus, remiantis svarbiausiais ekologinio projektavimo parametrais, kad tekstilės gaminius būtų galima apdoroti laikantis atliekų hierarchijos. Tų rinkliavų diferencijavimas pagal ekologinio projektavimo kriterijus turėtų būti grindžiamas ekologinio projektavimo reikalavimais ir jų matavimo metodikomis, priimtomis pagal Reglamentą (ES) 2024/1781 tekstilės ir avalynės gaminiams arba, jei tokie yra priimti, – pagal kitus Sąjungos teisės aktus, kuriais nustatomi suderinti tekstilės ir avalynės gaminių tvarumo kriterijai ir jų matavimo metodai. Tikslinga įgalioti Komisiją priimti suderintas rinkliavų diferencijavimo taisykles, siekiant užtikrinti, kad rinkliavų diferencijavimo kriterijai būtų suderinti su tais gaminiams taikomais reikalavimais;

(40)

pramoninė ir komercinė praktika, pavyzdžiui, ypač greita ir greitoji mada, turi įtakos gaminio naudojimo trukmei ir tikimybei, kad gaminys taps atliekomis dėl aspektų, kurie nebūtinai yra susiję su jo kūrimu ir dažnai yra nulemti rinkos segmentacijos. Dėl tokios praktikos gali atsitikti taip, kad gaminys bus išmestas per anksti, dar nepasibaigus jo potencialiam gyvavimo ciklui, o tai lems perteklinį tekstilės gaminių vartojimą ir dėl to vėliau susidarys perteklinis tekstilės atliekų kiekis. Kad tokia praktika būtų nustatoma geriau ir būtų sudarytos sąlygos ekologiniam didesnės gamintojo atsakomybės rinkliavų diferencijavimui, valstybės narės galėtų apsvarstyti tokius kriterijus kaip gaminio asortimento dydis, suprantamas kaip gaminių, kuriuos gamintojas siūlo pardavimui, unikalių kodų skaičius, nurodant kiekvienam rinkos segmentui nustatytas ribas, arba pasiūlymų dažnumas, suprantamas kaip gaminių, kuriuos gamintojas siūlo pardavimui kiekviename rinkos segmente per tam tikrą laikotarpį, unikalių kodų skaičius, arba taisymo paskatos, suprantamos kaip tikimybė, kad gaminys bus taisomas, remiantis taisymo kaštų ir gaminio kainos santykiu arba tuo, kad gamintojas teikia taisymo paslaugą;

(41)

valstybės narės, nustatydamos, kokį didesnės gamintojo atsakomybės finansinį įnašą reikėtų mokėti labai mažoms įmonėms, turėtų atsižvelgti į tokius kriterijus kaip tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių, kurie tiekiami rinkai, kiekis, kad būtų užtikrintas proporcingas požiūris ir kuo labiau sumažinta informacijos teikimo pareigų;

(42)

kad galėtų stebėti, ar gamintojai laikosi finansinių ir organizacinių pareigų, kiek tai susiję su naudotų ir atliekomis tapusių tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių, kuriuos jie pirmą kartą tiekia rinkai valstybės narės teritorijoje, tvarkymu, kiekviena valstybė narė turėtų sukurti ir tvarkyti gamintojų registrą, o gamintojai turėtų būti įpareigoti jame registruotis. Tai registracijai palengvinti registracijos reikalavimai ir formatas visoje Sąjungoje turėtų būti kuo labiau suderinti, ypač tuomet, kai gamintojai tekstilės, su tekstile susijusius ar avalynės gaminius pirmą kartą rinkai teikia skirtingose valstybėse narėse. Registre pateikiama informacija turėtų būti prieinama tiems subjektams, kurie dalyvauja tikrinant, ar laikomasi didesnės gamintojo atsakomybės pareigų ir ar užtikrinamas tų pareigų vykdymas;

(43)

kadangi 99 % tekstilės sektoriaus sudaro MVĮ, įgyvendinant didesnės gamintojo atsakomybės sistemą, taikomą tekstilės, su tekstile susijusiems ir avalynės gaminiams, turėtų būti siekiama kuo labiau sumažinti administracinę naštą. Todėl didesnė gamintojo atsakomybė turėtų būti užtikrinama kolektyviai, t. y. atsakomybę gamintojų vardu turėtų įgyvendinti gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos, įskaitant visas atitinkamos valstybės narės įsteigtas valstybės valdomas gamintojo atsakomybę įgyvendinančias organizacijas. Gamintojo atsakomybę įgyvendinančioms organizacijoms turėtų būti privaloma gauti valstybės narės leidimą ir jos turėtų dokumentais įrodyti, inter alia, kad turi reikiamų finansinių išteklių dėl didesnės gamintojo atsakomybės pareigų patiriamoms išlaidoms padengti. Kadangi valstybės valdomų gamintojo atsakomybę įgyvendinančių organizacijų atveju atstovaujamo gamintojo įgaliojimas neegzistuoja, šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai dėl tokio įgaliojimo neturėtų būti taikomi;

(44)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2022/2065 (15) 30 straipsniu interneto platformų, leidžiančių vartotojams su prekiautojais sudaryti nuotolinės prekybos sutartis, paslaugų teikėjai, prieš leisdami gamintojui naudotis jų paslaugomis, turi iš to prekiautojo gauti tam tikrą identifikuojamąją informaciją ir prekiautojo patvirtinimą, kad jis įsipareigoja siūlyti tik tuos gaminius ar paslaugas, kurie atitinka taikomas Sąjungos teisės taisykles. Šios direktyvos tikslais gamintojai, siūlantys pirmą kartą rinkai tiekiamus tekstilės, su tekstile susijusius ar avalynės gaminius Sąjungoje esantiems vartotojams, turėtų būti laikomi prekiautojais, kaip tai suprantama Reglamento (ES) 2022/2065 30 straipsnyje;

(45)

siekiant užtikrinti veiksmingą didesnės gamintojo atsakomybės pareigų vykdymą, registracija tekstilės gamintojų registre, sukurtame pagal šią direktyvą, turėtų būti laikoma tinkama informacija Reglamento (ES) 2022/2065 30 straipsnio 1 dalies d punkto tikslais. To reglamento 30 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytas patvirtinimas taip pat turėtų apimti gamintojo įsipareigojimą siūlyti tik tuos tekstilės, su tekstile susijusius ar avalynės gaminius, kuriems taikomi šioje direktyvoje nustatyti didesnės gamintojo atsakomybės reikalavimai. Reglamento (ES) 2022/2065 30 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose nustatytų reikalavimų laikymasis neturėtų būti suprantamas kaip bendroji pareiga stebėti informaciją, kurią interneto platformų, leidžiančių vartotojams su gamintojais sudaryti nuotolinės prekybos sutartis, paslaugų teikėjai perduoda ar saugo, arba aktyviai ieškoti faktų ar aplinkybių, kurie bylotų apie neteisėtą veiklą. Kalbant apie tuos reikalavimus, tokių platformų paslaugų teikėjams taikomos Reglamento (ES) 2022/2065 IV skyriuje nustatytos vykdymo užtikrinimo taisyklės;

(46)

be to, gali pasitaikyti ir nepageidaujamų piktnaudžiavimo atvejų, kiek tai susiję su užsakymų vykdymo paslaugų teikėjais. Šia direktyva nustatomos nuostatos, kuriomis siekiama tokiems nepageidaujamiems atvejams užkirsti kelią, laikantis požiūrio, panašaus į nustatytąjį Reglamente (ES) 2022/2065, kiek tai susiję su interneto platformų paslaugų teikėjais;

(47)

sparčiai auganti elektroninės prekybos rinka teikia daug galimybių, tačiau taip pat yra didelis iššūkis, ypač kiek tai susiję su aplinkosauga. Nors Reglamentu (ES) 2022/2065 draudžiama nustatyti bendrąsias stebėsenos pareigas tarpininkavimo paslaugų teikėjams, jame nustatyta aiški interneto platformų paslaugų teikėjų atsakomybė ir išsamaus patikrinimo prievolės, kad būtų kovojama su neteisėtu turiniu, prieinamu naudojantis jų paslaugomis. Visų pirma, pagal to reglamento III skyriaus 4 skirsnį interneto platformų, leidžiančių vartotojams su prekiautojais sudaryti nuotolinės prekybos sutartis, paslaugų teikėjai gali būti laikomi atsakingais, jei jie parduodami prekes internetu nevykdo konkrečių savo, kaip tarpininkų, prievolių. Tame reglamente nustatytų prievolių laikymosi priežiūra ir stebėsena padės užtikrinti Direktyvos 2008/98/EB laikymąsi ir joje nustatytų prievolių vykdymą, visų pirma užtikrinant, kad informacija, kurią tos interneto platformos gauna iš prekiautojų, būtų patikima, išsami, aktuali ir prieinama jų elektroninėje sąsajoje. Komisija ir kompetentingos nacionalinės institucijos pagal Reglamentą (ES) 2022/2065 ir Direktyvą 2008/98/EB, kai taikytina, turėtų naudotis atitinkamais stebėsenos įgaliojimais, ir prireikus turėtų veikti glaudžiai bendradarbiaudamos, jog užtikrintų, kad interneto platformų paslaugų teikėjai laikytųsi reikalavimų;

(48)

siekiant užtikrinti, kad tekstilės gaminiai būtų apdorojami laikantis atliekų hierarchijos, gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos turėtų užtikrinti, kad visiems atskirai surinktiems tekstilės gaminiams ir avalynei būtų taikomos rūšiavimo operacijos, kurių rezultatas – gaminiai, tinkami pakartotiniam naudojimui ir tenkinantys Sąjungos bei pasaulinių naudotos tekstilės ir žaliavų perdirbimo rinkų poreikius. Atsižvelgiant į didesnę naudą aplinkai, susijusią su tekstilės gaminių gyvavimo ciklo pratęsimu, pagrindinis rūšiavimo operacijų tikslas turėtų būti pakartotinis naudojimas, o po to – rūšiavimas perdirbti, kai gaminiai profesionaliai įvertinami kaip netinkami pakartotinai naudoti. Tuos rūšiavimo, įskaitant pirminį rūšiavimą, kuris gali būti vykdomas surinkimo vietoje, reikalavimus Komisija pirmiausia turėtų parengti kaip dalį Sąjungos suderintų nebelaikymo atliekomis kriterijų, taikomų naudotiems tekstilės gaminiams, įvertintiems kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, ir perdirbtiems tekstilės gaminiams. Tokie suderinti kriterijai turėtų užtikrinti surinktų frakcijų, taip pat rūšiuoti, atliekų naudojimo operacijoms ir antrinėms žaliavoms skirtų medžiagų srautų nuoseklumą ir aukštą kokybę tarpvalstybiniu mastu, o tai savo ruožtu turėtų palengvinti pakartotinio naudojimo ir perdirbimo vertės grandinių plėtrą. Naudoti tekstilės, su tekstile susiję ir avalynės gaminiai, kuriuos galutiniai naudotojai tiesiogiai perduoda ir kuriuos pakartotinio naudojimo veiklos vykdytojai arba socialinės ekonomikos subjektai surinkimo vietoje tiesiogiai profesionaliai įvertina kaip tinkamus pakartotiniam naudojimui, neturėtų būti laikomi atliekomis. Kadangi galutinis naudotojas nėra apmokytas atskirti pakartotinai naudoti ir perdirbti tinkamus gaminius, turi būti atliekamas profesionalus jų įvertinimas. Profesionalus įvertinimas reiškia, kad galutinis sprendimas naudotus tekstilės, su tekstile susijusius ir avalynės gaminius klasifikuoti kaip tinkamus pakartotiniam naudojimui paliekamas ne galutiniam naudotojui, o asmenims, kurie gauna naudotus gaminius surinkimo vietoje ir kuriems rengiami mokymai ar suteikiamos gairės, kad būtų užtikrintas tinkamas įvertinimas. Jei pakartotinis naudojimas, parengimas pakartotiniam naudojimui ar perdirbimas techniškai neįmanomas, vis tiek turėtų būti taikoma atliekų hierarchija, kai įmanoma vengiant atliekų, ypač biologiškai skaidžių tekstilės gaminių, kurie yra metano išmetalų šaltinis, šalinimo sąvartynuose ir užtikrinant šiluminės energijos gavybą iš atliekų, jei jas tenka deginti;

(49)

remdamasi Jungtinio tyrimų centro atliekamo darbo rezultatais, Komisija parengs ir pasiūlys įgyvendinimo aktą dėl tekstilės gaminių atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų nustatymo. Tekstilės gaminių atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijai turėtų apimti kriterijus dėl tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių, kurie įvertinami kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, ir dėl perdirbtų tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių;

(50)

panaudotų tekstilės gaminių, įvertintų kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, ir tekstilės atliekų eksportas į ne Sąjungos šalis nuolat auga – jis sudaro didžiausią po naudojimo etapo Sąjungoje susikaupusių tekstilės gaminių pakartotinio naudojimo rinkos dalį. Kadangi tikimasi, jog nuo 2025 m. pradėjus atliekas rinkti atskirai ženkliai padidės surenkamas tekstilės atliekų kiekis, siekiant užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą, svarbu stiprinti pastangas kovoti su neteisėtu atliekų, kurios nėra deklaruojamos kaip atliekos, vežimu į trečiąsias valstybes. Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2024/1157 (16) ir siekiant užtikrinti tvarų tekstilės gaminių, kurie jau buvo naudoti, tvarkymą ir kovoti su neteisėtu atliekų vežimu, turėtų būti nustatyta, kad visi atskirai surinkti naudoti tekstilės, su tekstile susiję ir avalynės gaminiai prieš juos vežant būtų išrūšiuojami. Be to, turėtų būti nustatyta, kad visi atskirai surinkti naudoti tekstilės, su tekstile susiję ir avalynės gaminiai būtų laikomi atliekomis ir jiems būtų taikomi Sąjungos atliekų teisės aktai, įskaitant Sąjungos teisės aktus dėl atliekų vežimo, iki kol juos išrūšiuoja veiklos vykdytojas, praėjęs mokymus, kaip rūšiuoti pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui, kuris gali juos įvertinti kaip tinkamus pakartotiniam naudojimui. Rūšiavimas turėtų būti vykdomas pagal suderintus rūšiavimo reikalavimus, kuriais užtikrinamas aukštos kokybės pakartotiniam naudojimui tinkamos frakcijos, atitinkančios ją gaunančių naudotos tekstilės rinkų Sąjungoje ir pasaulyje poreikius, gavimas ir nustatant kriterijus, pagal kuriuos atliekos būtų atskiriamos nuo naudotų gaminių, įvertintų kaip tinkami pakartotiniam naudojimui. Siekiant padidinti proceso skaidrumą ir atsakomybę už procesą, prie naudotų tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių, įvertintų kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, siuntų turėtų būti pridedama informacija, rodanti, kad tie gaminiai yra išrūšiuoti arba parengti pakartotiniam naudojimui, informacija apie už šią operaciją atsakingą bendrovę, taip pat informacija apie tai, kad tie gaminiai yra tinkami pakartotiniam naudojimui. Gamintojo atsakomybę įgyvendinančios organizacijos ir socialinės ekonomikos subjektai turėtų teikti duomenis apie atliekomis tapusių tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių eksportą ir naudotų tekstilės, su tekstile susijusių ir avalynės gaminių, įvertintų kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, eksportą, kad valstybės narės galėtų stebėti tokį eksportą ir geriau suprasti tekstilės vertės grandinę;

(51)

kad valstybės narės pasiektų šioje direktyvoje numatytus tikslus, jos turėtų įvertinti ir pritaikyti savo maisto atliekų susidarymo prevencijos programas, kad į jas būtų įtrauktos naujos priemonės ir, kai tinkama, į šią veiklą įtraukti įvairius viešojo ir privačiojo sektorių partnerius, įskaitant gamintojus, platintojus, tiekėjus, mažmenininkus ir maitinimo paslaugų įmones, taip pat socialinės ekonomikos subjektus ir aplinkosaugos bei vartotojų organizacijas, taip pat būtų numatyti koordinuoti veiksmai, pritaikyti konkrečioms probleminėms sritims, taip pat požiūriams ir elgsenai, dėl kurių švaistomas maistas. Rengdamos tas programas valstybės narės galėtų semtis įkvėpimo iš Piliečių forumo maisto atliekų susidarymo prevencijos klausimais parengtų rekomendacijų, Europos vartotojų maisto atliekų susidarymo prevencijos forumo vadovo, kuriame pateikiamos priemonės, geriausios praktikos pavyzdžiai ir rekomendacijos, kaip užtikrinti, kad vartotojai išmestų mažiau maisto, ir ES maisto praradimų ir atliekų susidarymo prevencijos platformos pasikeitimo nuomonėmis rezultatų;

(52)

aiški atskaitomybė už maisto atliekų prevencijos priemones ir jų valdymas yra būtini siekiant užtikrinti efektyvų veiksmų, kuriais siekiama pokyčių ir šioje direktyvoje nustatytų tikslų, koordinavimą. Kadangi darbotvarkė yra bendra daugeliui valstybių narių valdžios institucijų ir yra įvairių suinteresuotųjų subjektų, kovojančių su maisto atliekų susidarymu valstybėse narėse, reikia paskirti kompetentingą instituciją, kuri būtų atsakinga už bendrą veiksmų koordinavimą nacionaliniu lygmeniu;

(53)

siekiant veiksmingiau stebėti gaminių pakartotinį naudojimą, įskaitant tekstilės gaminių pakartotinį naudojimą ir parengimą pakartotiniam naudojimui, be kita ko, atsižvelgiant į galimą veiksmingumo tikslų nustatymą ateityje, reikėtų Sąjungos lygmeniu teikti detalesnę informaciją apie komunalinį tekstilės gaminių, kurie jau buvo naudoti, tvarkymą. Pakartotinio naudojimo ir parengimo pakartotiniam naudojimui duomenys yra pagrindiniai duomenų srautai, skirti atliekų susidarymo atsiejimo nuo ekonomikos augimo ir perėjimo prie tvarios, įtraukios ir žiedinės ekonomikos stebėsenai. Todėl šiuos duomenų srautus turėtų valdyti Europos aplinkos agentūra;

(54)

labai svarbu, kad Komisija ir valstybės narės toliau rengtų, remtų ir plėtotų informavimo ir švietimo kampanijas atliekų prevencijos ir tvarkymo klausimais. Nors bendras visų sektorių informuotumas apie atliekų prevencijos ir tinkamo atliekų tvarkymo svarbą didėja, vis dar reikia papildomos pažangos;

(55)

Deleguotuoju sprendimu (ES) 2019/1597 nustatoma bendra maisto atliekų kiekio vienodo matavimo metodika ir būtiniausi kokybės reikalavimai pagal Direktyvos 2008/98/EB 9 straipsnio 8 dalį. Siekiant pagerinti valstybių narių pateikiamų duomenų apie maisto atliekų kiekį kokybę, patikimumą ir palyginamumą, be kita ko, toliau stiprinti valstybių narių naudojamų matavimo metodų nuoseklumą, Komisijai ir toliau turėtų būti suteikiami toje dalyje nustatyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Aiškumo tikslais tie įgaliojimai turėtų būti nustatyti (su nedideliais pakeitimais) naujame straipsnyje, skirtame konkrečiai maisto atliekų susidarymo prevencijos klausimui;

(56)

siekiant suderinti Direktyvoje 2008/98/EB išvardytus KN kodus su Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 I priede išvardytais KN kodais, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus dėl Direktyvos 2008/98/EB IVc priedo pakeitimų. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (17) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(57)

siekiant užtikrinti vienodas Direktyvos 2008/98/EB įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai dėl tekstilės, su tekstile susijusių ar avalynės gaminių gamintojų registravimo registre suderintos formos, dėl rinkliavų diferencijavimo kriterijų, taikomų didesnei gamintojų atsakomybei už tekstilės gaminius, ir dėl korekcinio koeficiento, kuriuo būtų atsižvelgiama į turizmo masto padidėjimą ar sumažėjimą (palyginti su ataskaitiniu laikotarpiu), kiek tai susiję su šioje direktyvoje nustatytu maisto atliekų susidarymo mažinimo tikslu, taikomu mažmeninei prekybai maistu ir kitiems maisto skirstymo etapams, restoranams, maitinimo paslaugų įmonėms ir namų ūkiams. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (18);

(58)

todėl Direktyva 2008/98/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(59)

svarbu, kad valstybės narės iš esmės ir greitai pagerintų Tarybos direktyvos 1999/31/EB (19) įgyvendinimą, kad Sąjungoje būtų išvengta žalos aplinkai, įskaitant tarpvalstybines problemas, kurias kelia neteisėtas atliekų šalinimas sąvartynuose. Todėl tikslinga, kad Komisija įvertintų Direktyvą 1999/31/EB, kad įvertintų būdus, kaip pagerinti jos įgyvendinimą, ir, kai tikslinga, pateiktų pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo ji būtų iš dalies pakeista. Be to, remiantis galimo Sąjungos atliekų teisės aktų atnaujinimo, susijusio su būsimu Žiedinės ekonomikos aktu, rezultatais, kaip nurodyta 2025 m. vasario 26 d. Komisijos komunikate „Švarios pramonės kursas. Bendros konkurencingumo ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo veiksmų gairės“, Komisija turėtų įvertinti Direktyvą 2008/98/EB ir, kai tikslinga, pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto. Atlikdama tą vertinimą ir atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu trūksta patikimų duomenų apie atliekomis tapusius tekstilės, su tekstile susijusius ir avalynės gaminius ir apie susijusių didesnės gamintojo atsakomybės sistemų, kurias turi sukurti valstybės narės, finansavimą, Komisija turėtų pirmiausia įvertinti galimybę nustatyti atliekų prevencijos, surinkimo, parengimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimo tikslus ir, antra, įvertinti, ar nacionalinės didesnės gamintojo atsakomybės sistemos, taikomos tekstilės, su tekstile susijusiems ir avalynės gaminiams, yra veiksmingai finansuojamos, be kita ko, ar komercinio pakartotinio naudojimo veiklos vykdytojai galėtų finansiškai prisidėti prie didesnės gamintojo atsakomybės sistemų finansavimo. Be to, Komisija turėtų įvertinti valstybių narių galimybes įdiegti išankstinį mišrių komunalinių atliekų rūšiavimą, kad būtų užkirstas kelias atliekų, kurias galima būtų parengti pakartotiniam naudojimui arba perdirbti, nukreipimui deginti ar šalinti į sąvartynus;

(60)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. padidinti maisto atliekų ir naudotos tekstilės bei tekstilės atliekų tvarkymo aplinkosauginį tvarumą ir užtikrinti laisvą naudotos tekstilės bei tekstilės atliekų judėjimą vidaus rinkoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tuos tikslus galima pasiekti tik Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

1)

2 straipsnio 1 dalies a punktas pakeičiamas taip:

(*1)   2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 85/337/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL L 140, 2009 6 5, p. 114, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2009/31/oj).“;"

2)

3 straipsnyje įterpiami šie punktai:

(*2)   2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011 11 22, p. 64, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2011/83/oj)."

(*3)   2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/2065 dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2000/31/EB (Skaitmeninių paslaugų aktas) (OL L 277, 2022 10 27, p. 1, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2022/2065/oj)."

(*4)   2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1020 dėl rinkos priežiūros ir gaminių atitikties, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2004/42/EB ir reglamentai (EB) Nr. 765/2008 ir (ES) Nr. 305/2011 (OL L 169, 2019 6 25, p. 1, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2019/1020/oj)."

(*5)   2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1781, kuriuo nustatoma tvarių gaminių ekologinio projektavimo reikalavimų nustatymo sistema, iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2020/1828 ir Reglamentas (ES) 2023/1542 ir panaikinama Direktyva 2009/125/EB (OL L, 2024/1781, 2024 6 28, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2024/1781/oj).“;"

3)

9 straipsnio 1 dalies g bei h punktai ir 5, 6 bei 8 dalys išbraukiami;

4)

įterpiamas šis straipsnis:

(*6)   2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013 12 20, p. 671, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2013/1308/oj)."

(*7)   2024 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2025/40 dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2019/1020 ir Direktyva (ES) 2019/904 ir panaikinama Direktyva 94/62/EB (OL L, 2025/40, 2025 1 22, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2025/40/oj)."

(*8)   2019 m. gegužės 3 d. Komisijos deleguotasis sprendimas (ES) 2019/1597, kuriuo, siekiant vienodo maisto atliekų kiekio matavimo, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB papildoma nuostatomis dėl bendros metodikos ir būtiniausių kokybės reikalavimų (OL L 248, 2019 9 27, p. 77, ELI: http://data.europa.eu/eli/dec_del/2019/1597/oj).“;"

5)

11 straipsnio 1 dalyje po trečios pastraipos įterpiama ši pastraipa:

„Siekdamos įgyvendinti šio straipsnio tikslus, valstybės narės užtikrina, kad būtų įdiegta atskiram atliekų surinkimui būtina infrastruktūra, įskaitant pakankamą atskiro surinkimo vietų materialinę ir teritorinę aprėptį pagal 28 straipsnio 3 dalies cb punktą.“

6)

11b straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

7)

įterpiami šie straipsniai:

(*9)   1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo (OL L 256, 1987 9 7, p. 1, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/1987/2658/oj)."

(*10)   2025 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2025/1892, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2008/98/EB dėl atliekų (OL L, 2025/1892, 2025 9 26, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2025/1892/oj)."

(*11)   2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo didinimo (OL L 186, 2019 7 11, p. 57, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2019/1150/oj)."

(*12)   2019 m. birželio 7 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2019/1004, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/98/EB nustatomos duomenų apie atliekas skaičiavimo, tikrinimo ir teikimo taisyklės ir panaikinamas Komisijos įgyvendinimo sprendimas C(2012) 2384 (OL L 163, 2019 6 20, p. 66, ELI: http://data.europa.eu/eli/dec_impl/2019/1004/oj)."

(*13)   2020 m. gruodžio 18 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2021/19, kuriuo nustatoma bendra ataskaitų dėl pakartotinio naudojimo teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/98/EB metodika ir forma (OL L 10, 2021 1 12, p. 1, ELI: http://data.europa.eu/eli/dec_impl/2021/19/oj).“;"

8)

29 straipsnio 2a dalis pakeičiama taip:

9)

įterpiamas šis straipsnis:

10)

37 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

11)

38a straipsnis iš dalies keičiamas taip:

12)

41 straipsnis papildomas šia dalimi:

„Nuo 2029 m. balandžio 17 d. 22a, 22b, 22c ir 22d straipsniai taikomi įmonėms, kuriose dirba mažiau nei 10 asmenų ir kurių metinė apyvarta ir metinis balansas neviršija 2 mln. EUR.“

13)

įterpiamas šis straipsnis:

14)

šios direktyvos priede išdėstytas tekstas įterpiamas kaip IVc priedas.