(1)

trečiasis ekonominės ir pinigų sąjungos (toliau – EPS) etapas prasidėjo 1999 m. sausio 1 d.1998 m. gegužės 3 d. Briuselyje posėdžiavusi valstybių ar Vyriausybių vadovų sudėties Taryba nusprendė, kad Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui 1999 m. sausio 1 d. (5);

(2)

Sprendimu 2000/427/EB (6) Taryba nusprendė, kad Graikija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui 2001 m. sausio 1 d. Sprendimu 2006/495/EB (7) Taryba nusprendė, kad Slovėnija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui 2007 m. sausio 1 d. Sprendimais 2007/503/EB (8) ir 2007/504/EB (9) Taryba nusprendė, kad Kipras ir Malta atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui 2008 m. sausio 1 d. Sprendimu 2008/608/EB (10) Taryba nusprendė, kad Slovakija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui. Sprendimu 2010/416/ES (11) Taryba nusprendė, kad Estija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui. Sprendimu 2013/387/ES (12) Taryba nusprendė, kad Latvija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui. Sprendimu 2014/509/ES (13) Taryba nusprendė, kad Lietuva atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui. Sprendimu (ES) 2022/1211 (14) Taryba nusprendė, kad Kroatija atitiko būtinas sąlygas euro įvedimui;

(3)

vadovaudamasi prie Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo Nr. 16 dėl tam tikrų su Danija susijusių nuostatų 1 punktu ir 1992 m. gruodžio mėn. Edinburge priimtu valstybių ar Vyriausybių vadovų sprendimu, Danija Tarybai pranešė, kad nedalyvaus trečiajame EPS etape. Danija nereikalavo inicijuoti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros;

(4)

pagal Sprendimą 98/317/EB Švedija yra valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, kaip tai suprantama SESV 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal 2003 m. Stojimo akto 4 straipsnį Čekija, Vengrija ir Lenkija yra valstybės narės, kurioms taikoma išimtis, kaip tai suprantama SESV 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal 2005 m. Stojimo akto 5 straipsnį Bulgarija ir Rumunija yra valstybės narės, kurioms taikoma išimtis, kaip tai suprantama SESV 139 straipsnio 1 dalyje;

(5)

Europos Centrinis Bankas (toliau – ECB) buvo įsteigtas 1998 m. liepos 1 d. Europos pinigų sistema buvo pakeista valiutų kurso mechanizmu, dėl kurio įvedimo buvo susitarta 1997 m. birželio 16 d. Europos Vadovų Tarybos rezoliucija dėl valiutų kurso mechanizmo įdiegimo trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape (15). Valiutų kurso mechanizmo (toliau – VKM II) procedūros trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape nustatytos 2006 m. kovo 16 d. ECB ir euro zonai nepriklausančių valstybių narių nacionalinių centrinių bankų sutartyje, nustatančioje valiutos kurso mechanizmo veikimo būdus ekonominės ir pinigų sąjungos trečiajame etape (16);

(6)

SESV 140 straipsnio 2 dalyje nustatytos atitinkamoms valstybėms narėms taikomos išimties panaikinimo procedūros. Ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu Komisija ir ECB SESV 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka turi pateikti pranešimą Tarybai;

(7)

valstybių narių nacionalinės teisės aktai, įskaitant nacionalinių centrinių bankų statutus, atitinkamai turi būti pritaikyti siekiant užtikrinti jų suderinamumą su SESV 130 ir 131 straipsniais ir su Europos centrinių bankų sistemos bei Europos Centrinio Banko statutu (toliau – ECBS ir ECB statutas). Komisijos ir ECB ataskaitose pateikiamas išsamus Bulgarijos teisės aktų suderinamumo su SESV 130 ir 131 straipsniais bei su ECBS ir ECB statutu vertinimas;

(8)

pagal prie SESV pridėto Protokolo Nr. 13 dėl konvergencijos kriterijų 1 straipsnį kainų stabilumo kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje, reiškia, kad valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienus metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio. Nustatant kainų stabilumo kriterijų, infliacija apskaičiuojama pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), apibrėžtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/792 (17). Siekiant įvertinti kainų stabilumo kriterijų, valstybės narės infliacija apskaičiuojama pagal tai, kiek procentais pasikeitė 12 mėnesių indeksų aritmetinis vidurkis, palyginti su ankstesnio laikotarpio 12 mėnesių indeksų aritmetiniu vidurkiu. Komisijos ir ECB ataskaitose naudota pamatinė vertė, lygi paprastam trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygių aritmetiniam vidurkiui, prie jo pridėjus 1,5 procentinio punkto. Apskaičiuota, kad vienų metų laikotarpio, kuris baigėsi 2025 m. balandžio mėn., pamatinė infliacijos lygio vertė buvo 2,8 %, o trys valstybės narės, kuriose kainos stabiliausios – Airija, Suomija ir Italija; jų infliacija sudarė atitinkamai 1,2 %, 1,3 % ir 1,4 %;

(9)

pagal Protokolo Nr. 13 2 straipsnį bendrojo šalies biudžeto padėties kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies antroje įtraukoje, reiškia, kad tyrimo metu pagal SESV 126 straipsnio 6 dalį valstybei narei nėra taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito susidarymo;

(10)

pagal Protokolo Nr. 13 3 straipsnį dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje, reiškia, kad valstybė narė laikėsi normalių svyravimo ribų, numatytų Europos pinigų sistemos valiutų kurso mechanizme (VKM), be didelių nukrypimų bent paskutinius dvejus metus iki tyrimo. Pirmiausia, valstybė narė negali būti nuvertinusi savo valiutos dvišalio pagrindinio kurso euro atžvilgiu savo pačios iniciatyva per tą patį laikotarpį. Nuo 1999 m. sausio 1 d. VKM II yra pagrindas, kuriuo vertinama, ar tenkinamas valiutų keitimo kurso kriterijus. Savo ataskaitose vertindami, kaip tenkinamas šis kriterijus, Komisija ir ECB ištyrė dvejų metų laikotarpį, kuris baigėsi 2025 m. gegužės 19 d.;

(11)

pagal Protokolo Nr. 13 4 straipsnį palūkanų normų konvergencijos kriterijus, nurodytas SESV 140 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje, reiškia, kad vienų metų laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neviršijo daugiau kaip dviem procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normų konvergencijai įvertinti naudoti kriterijai buvo lyginamosios dešimties metų trukmės Vyriausybės obligacijų palūkanų normos. Siekiant įvertinti, ar laikomasi palūkanų normos kriterijaus, Komisijos ir ECB ataskaitose buvo atsižvelgta į pamatinę vertę, apskaičiuotą kaip paprastas trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, nominalių ilgalaikių palūkanų normų aritmetinis vidurkis, prie jo pridėjus du procentinius punktus. Pamatinė vertė pagrįsta ilgalaike palūkanų norma Airijoje (2,8 %), Suomijoje (2,9 %) ir Italijoje (3,7 %), o dvylikos mėnesių laikotarpio, kuris baigėsi 2025 m. balandžio mėn., pamatinė vertė buvo 5,1 %;

(12)

pagal Protokolo Nr. 13 5 straipsnį Komisija pateikė duomenis, kuriais naudojamasi vertinant, kaip tenkinami konvergencijos kriterijai. Komisija biudžeto duomenis pateikė po to, kai tuos duomenis iki 2025 m. balandžio 1 d. jai perdavė valstybės narės, remdamosi Tarybos reglamentu (EB) Nr. 479/2009 (18);

(13)

remiantis Komisijos ir ECB pateiktomis ataskaitomis apie Bulgarijos pažangą, padarytą vykdant įsipareigojimus, susijusius su EPS kūrimu, daroma išvada, kad Bulgarijos nacionalinės teisės aktai, įskaitant nacionalinio centrinio banko statutą, yra suderinami su SESV 130 ir 131 straipsniais bei su ECBS ir ECB statutu;

(14)

remiantis Komisijos ir ECB pateiktomis ataskaitomis apie Bulgarijos pažangą, padarytą vykdant įsipareigojimus, susijusius su ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimu, daromos išvados dėl Bulgarijos atitikimo konvergencijos kriterijams, nurodytiems keturiose SESV 140 straipsnio 1 dalies įtraukose: 12 mėnesių laikotarpiu, kuris baigėsi 2025 m. balandžio mėn., vidutinis infliacijos lygis Bulgarijoje buvo 2,7 %, t. y. mažesnis už pamatinę vertę, o apžvelgus įvairius rodiklius, nenustatyta priežasčių nuogąstauti dėl kainų stabilumo tvarumo; Bulgarijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito; Bulgarija yra VKM II narė nuo 2020 m. liepos 10 d., ir per dvejų metų laikotarpį iki vertinimo levo (toliau – BGN) keitimo kurso atžvilgiu didelės įtampos nebuvo; Bulgarija savo iniciatyva nenuvertino BGN dvišalio pagrindinio kurso euro atžvilgiu; galiausiai, 2025 m. balandžio mėn. pasibaigusiu 12 mėnesių laikotarpiu vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Bulgarijoje buvo 3,9 %, t. y. gerokai mažesnė už pamatinę vertę;

(15)

atsižvelgiant į teisinio suderinamumo ir atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą, taip pat į papildomų veiksnių vertinimą, Bulgarija atitinka būtinas sąlygas euro įvedimui,