(1)

produktus reikia tinkamai supakuoti, kad jie būtų apsaugoti ir lengvai transportuojami iš ten, kur jie pagaminami, į ten, kur jie naudojami ar vartojami. Produktų vidaus rinkos veikimui itin svarbu, kad būtų išvengta kliūčių pakuočių vidaus rinkoje. Dėl nenuoseklių taisyklių ir neaiškių reikalavimų ekonominės veiklos vykdytojai susiduria su neužtikrintumu ir patiria papildomų išlaidų;

(2)

Komisijos (Eurostato) turimi statistiniai duomenys apie pakuočių atliekas 2010–2021 m. laikotarpiu rodo, kad pakuotėms gaminti sunaudojami dideli kiekiai pirminių žaliavų (pirminių medžiagų). 40 % plastiko ir 50 % popieriaus, sunaudojamo Sąjungoje, tenka pakuotėms, ir pakuotės sudaro 36 % kietųjų komunalinių atliekų. Dideli susidarantys pakuočių kiekiai, kurie nuolat auga, taip pat nepakankamas jų pakartotinis naudojimas bei surinkimas ir prasti perdirbimo rodikliai yra reikšmingos kliūtys, trukdančios pereiti prie mažo anglies dioksido pėdsako žiedinės ekonomikos. Todėl šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos per visą pakuočių gyvavimo ciklą taikomos taisyklės, kuriomis prisidedama prie efektyvaus vidaus rinkos veikimo, tuo tikslu suderinant nacionalines priemones, kartu išvengiant pakuočių ir neigiamo pakuočių atliekų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai ir jį mažinant. Nustatant priemones, atitinkančias Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/98/EB (3) nustatytą atliekų hierarchiją (toliau – atliekų hierarchija), šiuo reglamentu turėtų būti padedama pereiti prie žiedinės ekonomikos;

(3)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/62/EB (4) nustatyti reikalavimai dėl pakuočių, susiję su pakuočių sudėtimi ir jų tinkamumu naudoti pakartotinai bei pakuočių atliekų tinkamumu naudoti (toliau – esminiai reikalavimai dėl pakuočių), taip pat nustatomi medžiagų atgavimo ir perdirbimo tikslai valstybėms narėms;

(4)

2014 m. Komisija, atlikusi su Direktyva 94/62/EB susijusią tinkamumo patikrą, rekomendavo pritaikyti esminius reikalavimus dėl pakuočių , kuriuos laikė svarbia priemone pasiekti geresnius pakuočių aplinkosauginio veiksmingumo rodiklius, kad tie reikalavimai būtų konkretesni ir būtų lengviau užtikrinamas jų vykdymas, ir juos sugriežtinti;

(5)

laikantis 2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikate nustatyto Europos žaliojo kurso, naujajame Žiedinės ekonomikos veiksmų plane siekiant švaresnės ir konkurencingesnės Europos (toliau – ŽEVP), išdėstytame 2020 m. kovo 11 d. Komisijos komunikate, įsipareigota sugriežtinti esminius reikalavimus dėl pakuočių, kad iki 2030 m. būtų pasiekta, kad visos pakuotės būtų daugkartinės arba tinkamos perdirbimui, ir apsvarstyti kitas priemones, kuriomis būtų mažinamas perteklinių pakuočių ir pakuočių atliekų kiekis, skatinama pakuotes projektuoti taip, kad jas būtų galima pakartotinai naudoti ir perdirbti, mažinamas pakuočių medžiagų sudėtingumas, taip pat nustatyti reikalavimus dėl perdirbtų medžiagų dalies plastikinėse pakuotėse. ŽEVP taip pat akcentuojama, kad reikia mažinti maisto atliekų kiekį. Komisija įsipareigoja įvertinti galimybes visoje Sąjungoje taikyti ženklinimą, kuris padėtų teisingai surūšiuoti pakuočių atliekas jų susidarymo vietoje;

(6)

plastikas yra pakuočių sudėtinė medžiaga, kuriai būdingas didžiausias taršos anglies dioksidu intensyvumas, o iškastinio kuro sunaudojimo požiūriu plastiko atliekų perdirbimas yra apytikriai penkis kartus efektyvesnis nei tas atliekas deginant siekiant gauti energijos. Kaip nurodyta Europos plastikų žiedinėje ekonomikoje strategijoje, išdėstytoje 2018 m. sausio 16 d. Komisijos komunikate, ŽEVP įsipareigojama didinti perdirbtų plastikų naudojimą ir prisidėti prie to, kad plastikas būtų naudojamas tvariau. Prie taršos plastikinių pakuočių atliekomis mažinimo prisideda Sąjungos biudžetas ir nuosavų išteklių sistema. Tarybos sprendimu (ES, Euratomas) 2020/2053 (5) nuo 2021 m. sausio 1 d. nustatytas nacionalinis įnašas, proporcingas kiekvienoje valstybėje narėje neperdirbamų plastikinių pakuočių atliekų kiekiui. Tie nuosavi ištekliai priskiriami prie paskatų mažinti vienkartinių plastikinių gaminių sunaudojimą, skatinti perdirbimą ir stiprinti žiedinę ekonomiką;

(7)

Taryba 2020 m. gruodžio 11 d. priimtose išvadose „Žiedinio ir žalio atsigavimo užtikrinimas“ pabrėžė, kad peržiūrint Direktyvą 94/62/EB turėtų būti nustatytos atnaujintos ir konkretesnės, veiksmingesnės ir lengviau įgyvendinamos nuostatos, siekiant skatinti naudoti tvarias pakuotes vidaus rinkoje ir kuo labiau sumažinti pakavimo medžiagų sudėtingumą, skatinti ekonomiškai pagrįstus sprendimus, didinti pakuočių pakartotinio naudojimo galimybes ir tinkamumą perdirbti, taip pat kuo labiau sumažinti susirūpinimą keliančių medžiagų kiekį pakuočių (ypač maisto pakuočių) sudėtyje. Taryba taip pat pabrėžė, kad atliekant Direktyvos 94/62/EB peržiūrą turėtų būti numatytas pakuočių ženklinimas lengvai suprantamu būdu, kad vartotojai būtų informuojami apie pakuočių tinkamumą perdirbti ir apie tai, kuriose vietose pakuočių atliekos turi būti šalinamos, kad būtų sudarytos sąlygos jas perdirbti;

(8)

2021 m. vasario 10 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl naujo žiedinės ekonomikos veiksmų plano (6) pakartotas tikslas iki 2030 m. užtikrinti, kad visos pakuotės būtų tinkamos pakartotinai naudoti arba perdirbti ekonomiškai naudingu būdu, ir Komisija paraginta pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo būtų peržiūrėta Direktyva 94/62/EB, apimant atliekų mažinimo priemones ir tikslus, taip pat plataus užmojo esminius reikalavimus, kuriais siekiama sumažinti pernelyg didelį pakuočių kiekį, be kita ko, e. prekyboje, padidinti tinkamumą perdirbti ir sumažinti pakuočių sudėtingumą, padidinti perdirbtų medžiagų dalį, palaipsniui atsisakyti pavojingų ir kenksmingų medžiagų ir skatinti pakartotinį naudojimą;

(9)

šis reglamentas papildo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2024/1781 (7), pagal kurį pakuotės nelaikomos atskira gaminių kategorija. Vis dėlto reikėtų priminti, kad pagal Reglamentą (ES) 2024/1781 priimamais deleguotaisiais aktais konkrečių gaminių pakuotėms gali būti nustatomi papildomi arba išsamesni reikalavimai, visų pirma dėl pakuočių kiekio mažinimo, kai projektuojant ar perprojektuojant gaminius galima pasiekti, kad būtų naudojamos pakuotės, darančios mažesnį poveikį aplinkai;

(10)

šis reglamentas turėtų būti taikomas visoms pakuotėms, pateikiamoms Sąjungos rinkai, ir visoms pakuočių atliekoms, nepriklausomai nuo pakuotės rūšies ar naudojamų medžiagų. Dėl teisinio aiškumo priežasčių pagal Direktyvą 94/62/EB vartota pakuotės apibrėžtis turėtų būti performuluota nekeičiant jos esmės. Prekinės pakuotės, grupinės pakuotės ir transportavimo pakuotės turėtų būti apibrėžtos atskirai. Turėtų būti vengiama terminų dubliavimo. Todėl šiame reglamente pirminės pakuotės atitikmuo yra prekinė pakuotė, antrinės pakuotės – grupinė pakuotė, o tretinės pakuotės – transportavimo pakuotė;

(11)

puodeliai, maisto tara, sumuštinių maišeliai ar kiti gaminiai, kurie gali atlikti pakavimo funkciją, neturėtų būti laikomi pakuotėmis, jeigu jie yra suprojektuoti ir skirti tam, kad galutinis platintojas juos parduotų tuščius. Tokie gaminiai turėtų būti laikomi pakuotėmis tik tada, kai jie yra suprojektuoti ir skirti užpildyti pardavimo vietoje – tokiu atveju jie turėtų būti laikomi „teikiant paslaugas naudojama pakuote“ – arba tam, kad galutinis platintojas juos parduotų užpildytus maistu ir gėrimais, su sąlyga, kad jie atlieka pakavimo funkciją;

(12)

pirminės gamybos pakuočių apibrėžtis neturėtų reikšti, kad išplečiama produktų, kurie pagal šį reglamentą laikomi pakuotėmis, grupė. Tos apibrėžties įtraukimas ir jos naudojimas termino „gamintojas“ apibrėžtyje turėtų užtikrinti, kad gamintoju pagal šį reglamentą būtų laikomas fizinis arba juridinis asmuo, pirmą kartą tiekiantis tokios rūšies pakuotes, o ne pirminio sektoriaus įmonės, pavyzdžiui, ūkininkai, naudojančios tokios rūšies pakuotes;

(13)

gaminys, kuris yra neatskiriama produkto dalis ir yra būtinas tam produktui patalpinti, išlaikyti ar išsaugoti per visą jo naudojimo laiką ir kurio visi elementai yra skirti naudoti, vartoti ar šalinti kartu, neturėtų būti laikomas pakuote, nes jo funkcijos yra nedalomai susijusios su tuo, kad jis yra produkto dalis. Vis dėlto, atsižvelgiant į vartotojų elgseną šalinant arbatos ir kavos maišelius, taip pat kavos ar arbatos ruošimo sistemų vienos porcijos pakuotes, kurios praktikoje šalinamos kartu su produkto liekanomis ir taip užteršia kompostuojamų ir perdirbamų atliekų srautus, tie konkretūs gaminiai turėtų būti laikomi pakuotėmis. Toks požiūris atitinka tikslą didinti atskirai surenkamų biologinių atliekų kiekį, kaip reikalaujama Direktyvos 2008/98/EB 22 straipsnyje, ir taip užtikrinamas nuoseklumas, susijęs su finansinėmis ir veiklos pareigomis gyvavimo ciklo pabaigoje. Pakuote neturėtų būti laikomi dažai, rašalai, lakai, politūros ir lipnios medžiagos, kuriais buvo tiesiogiai padengtas produktas. Tačiau etiketės, tiesiogiai prikabintos arba pritvirtintos prie produkto, įskaitant ant vaisių ir daržovių klijuojamas lipnias etiketes, turėtų būti laikomos pakuotėmis, nes, nors ant pakuotės esantys klijai yra lipni medžiaga, pati etiketė tokia nėra. Be to, jei tam tikra medžiaga yra tik nereikšminga pakuotės vieneto dalis ir bet kuriuo atveju sudaro ne daugiau kaip 5 % visos pakuotės vieneto masės, toks pakuotės vienetas neturėtų būti laikomas kombinuotąja pakuote. Pagal šiame reglamente pateiktą kombinuotosios pakuotės apibrėžtį neturėtų būti numatyta netaikyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/904 (8) nustatytų reikalavimų vienkartinėms pakuotėms, iš dalies pagamintoms iš plastikų, neatsižvelgiant į slenkstinę ribą;

(14)

pakuotės turėtų būti pateikiamos rinkai tik tuo atveju, jei jos atitinka šiame reglamente arba pagal jį nustatytus tvarumo reikalavimus ir ženklinimo reikalavimus. Turėtų būti laikoma, kad pakuotė pateikiama rinkai, kai ji pirmą kartą tiekiama Sąjungos rinkai, t. y. fizinio gamintojo ar importuotojo už atlygį arba nemokamai tiekiama platinti, vartoti arba naudoti vykdant komercinę veiklą. Todėl pakuotės, kurios jau buvo pateiktos Sąjungos rinkai iki atitinkamų reikalavimų taikymo pradžios dienos, ir turimos platintojų, įskaitant mažmenininkus ir didmenininkus, atsargose, neturėtų privalėti atitikti šiame reglamente arba pagal jį nustatytų tvarumo ir ženklinimo reikalavimų;

(15)

laikantis atliekų hierarchijos ir gyvavimo ciklo principo, kad būtų pasiektas geriausias bendras aplinkos apsaugos rezultatas, šiame reglamente numatytomis priemonėmis turėtų būti siekiama mažinti rinkai pateikiamų pakuočių kiekį, vertinant pagal tūrį ir svorį, ir užkirsti kelią pakuočių atliekų susidarymui, visų pirma labiau mažinant pakuočių kiekį, vengiant naudoti pakuotes, kai jos nebūtinos, ir didinant pakartotinį pakuočių naudojimą. Be to, šiame reglamente numatytomis priemonėmis siekiama didinti naudojamų perdirbtų medžiagų dalį pakuotėse, visų pirma plastikinėse pakuotėse, kuriose naudojamų perdirbtų medžiagų dalis yra labai maža, stiprinant aukštos kokybės perdirbimo sistemas, taip didinant visų pakuočių perdirbimo lygius ir gerinant taip gaunamų antrinių žaliavų kokybę, kartu mažinant kitais būdais naudojamų ir galutinai pašalinamų atliekų kiekį;

(16)

atsižvelgiant į atliekų hierarchiją, pagal kurią atliekų šalinimas sąvartynuose yra mažiausiai pageidaujamas pasirinkimas, šiame reglamente numatytomis priemonėmis turėtų būti siekiama sumažinti sąvartynuose šalinamą pakuočių atliekų kiekį;

(17)

pakuotės turėtų būti projektuojamos, fiziškai gaminamos ir komercializuojamos taip, kad būtų galimas jų pakartotinis naudojimas kuo daugiau kartų arba aukštos kokybės perdirbimas, ir būtų kuo labiau sumažintas jų poveikis aplinkai per visą jų gyvavimo ciklą ir produktų, kuriems pakuotė skirta, gyvavimo ciklą. Siekiant to tikslo, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais būtų nustatytas minimalus daugkartinių pakuočių formų, kuriomis jos dažniausiai naudojamos pakartotinai, naudojimo ciklų skaičius;

(18)

laikantis ŽEVP ir 2020 m. spalio 14 d. Komisijos komunikato „Cheminių medžiagų strategija tvarumui užtikrinti. Aplinkos be toksinių medžiagų kūrimas“ (Cheminių medžiagų strategija tvarumui užtikrinti) tikslų ir siekiant užtikrinti patikimą cheminių medžiagų valdymą per visą jų gyvavimo ciklą bei perėjimą prie žiedinės ekonomikos be toksinių medžiagų, taip pat atsižvelgiant į pakuočių svarbą kasdieniame gyvenime, būtina, kad šiuo reglamentu būtų sprendžiami klausimai, susiję su pakuočių poveikiu žmonių sveikatai, aplinkai ir bendresniems tvarumo rezultatams per visą pakuočių gyvavimo ciklą, įskaitant žiediškumą, dėl susirūpinimą keliančių medžiagų buvimo per visą pakuočių gyvavimo ciklą nuo fizinės gamybos iki naudojimo ir gyvavimo ciklo pabaigos, įskaitant atliekų tvarkymą;

(19)

atsižvelgiant į mokslo ir technologijų pažangą, pakuotės turėtų būti projektuojamos ir fiziškai gaminamos taip, kad būtų ribojamas tam tikrų jų sudėtyje esančių sunkiųjų metalų ir kitų susirūpinimą keliančių medžiagų kiekis. Kaip nurodyta Cheminių medžiagų strategijoje tvarumui užtikrinti, susirūpinimą keliančių medžiagų turi būti kuo mažiau ir jos turi būti, kiek įmanoma, keičiamos kitomis medžiagomis, laipsniškai atsisakant kenksmingiausių medžiagų naudojimo neesminėms visuomenės reikmėms, visų pirma vartojimo prekėse. Taigi, pakuočių medžiagoje ar pakuočių sudedamosiose dalyse susirūpinimą keliančių medžiagų turėtų būti kuo mažiau, siekiant tikslo užtikrinti, kad pakuotės ir perdirbant pakuotes gautos medžiagos per visą savo gyvavimo ciklą nedarytų jokio neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar aplinkai;

(20)

perfluoralkilintos ir polifluoralkilintos medžiagos (PFAS) yra grupė, kurią sudaro tūkstančiai Sąjungoje ir visame pasaulyje įvairiais tikslais naudojamų sintetinių cheminių medžiagų. Kalbant apie PFAS kiekį, vienas iš aktualiausių sektorių yra su maistu besiliečiančios medžiagos ir pakuotės. Visos į šio reglamento taikymo sritį patenkančios PFAS yra savaime labai patvarios arba aplinkoje suyra į labai patvarias PFAS. Vertinant konkrečiai tas baigtis žmonių sveikatai, kurios laikomos keliančiomis didžiausią susirūpinimą ilgalaikės žmonių ekspozicijos atveju, t. y. kancerogeniškumą, mutageniškumą ir reprodukcinį toksiškumą, įskaitant poveikį laktacijai arba per laktaciją, taip pat specifinį toksiškumą konkrečiam organui, daugelis PFAS klasifikuojamos kaip sukeliančios bent vieną iš tų baigčių. Remiantis fizinėmis PFAS savybėmis, ypač jų patvarumu, kartu su nustatytu kai kurių PFAS poveikiu sveikatai, PFAS kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai;

(21)

su maistu besiliečiančiose medžiagose esančios PFAS neišvengiamai lems žmonių ekspoziciją PFAS. Kadangi PFAS keliami pavojai nėra susiję su slenkstinėmis vertėmis, ekspozicija su maistu besiliečiančiose medžiagose esančiomis PFAS kelia nepriimtiną riziką žmonių sveikatai. Todėl su maistu besiliečiančiose pakuotėse esančios PFAS turėtų būti ribojamos. Kad būtų išvengta sutapimų su kituose Sąjungos teisės aktuose nustatytais PFAS naudojimo apribojimais, Komisija turėtų atlikti vertinimą, kad nustatytų, ar šiame reglamente nustatytą apribojimą, taikomą su maistu besiliečiančiose pakuotėse esančioms PFAS, reikėtų iš dalies keisti arba panaikinti;

(22)

bisfenolis-A (BPA) – cheminis junginys, naudojamas fiziškai gaminant su maistu besiliečiančias medžiagas, pavyzdžiui, daugkartinius plastikinius stalo reikmenis arba skardinių vidinį paviršių, daugiausia kaip apsauginis sluoksnis. Remiantis 2023 m. paskelbtu Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) vertinimu, ekspozicija netgi nedideliais BPA kiekiais, kuri gali būti patiriama jiems patekus į maistą ir gėrimus ir vartotojams vėliau juos nurijus, gali kelti jiems riziką;

(23)

atsižvelgiant į šiuo metu vykdomą procedūrą dėl BPA, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1935/2004 (9) dėl žaliavų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, Komisijai suteiktais įgaliojimais, iki 2024 m. pabaigos turėtų būti priimtas BPA naudojimo apribojimas. BPA naudojimo apribojimas, kai bus priimtas, bus taikomas visoms maisto pakuotėms ir kitoms su maistu besiliečiančioms medžiagoms, o bendras pereinamasis laikotarpis truks 18 mėnesių;

(24)

vadovaujantis 2021 m. gegužės 12 d. Komisijos komunikate išdėstytu ES veiksmų planu „Siekiant nulinės oro, vandens ir dirvožemio taršos“, Sąjungos politika turėtų būti grindžiama principu, kad prevencinių veiksmų turi būti imamasi taršos susidarymo vietoje. Cheminių medžiagų strategijoje tvarumui užtikrinti Komisija pabrėžė, kad turėtų būti stiprinami kertiniai cheminių medžiagų reglamentavimo Sąjungoje dokumentai – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1907/2006 (10) ir (EB) Nr. 1272/2008 (11) – o juos turėtų papildyti nuoseklios cheminių medžiagų vertinimo ir tvarkymo strategijos esamuose sektoriniuose teisės aktuose. Todėl cheminių medžiagų kiekis pakuotėse ir pakuočių sudedamosiose dalyse ribojamas jų kilmės vietoje ir visų pirma reglamentuojamas Reglamentu (EB) Nr. 1907/2006 pagal to reglamento VIII antraštinėje dalyje nustatytas taisykles ir procedūras, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, visais cheminės medžiagos gyvavimo ciklo etapais, įskaitant atliekų etapą. Taigi reikėtų priminti, kad Reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 taikomas nustatant ar iš dalies keičiant apribojimus, taikomus cheminėms medžiagoms, kurios fiziškai gaminamos kaip skirtos naudoti arba yra naudojamos gaminant pakuotes ar pakuočių sudedamąsias dalis, taip pat pakuočių ar jų sudedamųjų dalių sudėtyje esančių cheminių medžiagų pateikimo rinkai apribojimus. Dėl pakuočių, patenkančių į Reglamento (EB) Nr. 1935/2004 taikymo sritį, reikėtų priminti, kad tuo reglamentu siekiama užtikrinti supakuoto maisto vartotojų aukšto lygio apsaugą. Be to, gali būti, kad pakuotėse, pakuočių sudedamosiose dalyse arba pakuočių atliekose esančioms medžiagoms taip pat taikomi kituose Sąjungos teisės aktuose nustatyti apribojimai, pavyzdžiui, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/1021 (12) patvariesiems organiniams teršalams nustatyti apribojimai ir draudimai;

(25)

kartu su apribojimais, taikomais su maistu besiliečiančioms medžiagoms ir gaminiams, nustatytais Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XVII priede ir Reglamente (EB) Nr. 1935/2004, tikslinga, siekiant nuoseklumo, palikti galioti esamus apribojimus, taikomus švino, kadmio, gyvsidabrio ir šešiavalenčio chromo koncentracijoms pakuotėse ar pakuočių sudedamosiose dalyse;

(26)

sąlygos, susijusios su nukrypti leidžiančiomis nuostatomis dėl švino, kadmio, gyvsidabrio ir šešiavalenčio chromo koncentracijų pakuotėse ar pakuočių sudedamosiose dalyse, yra nustatytos Komisijos sprendimais 2001/171/EB (13) ir 2009/292/EB (14), priimtais pagal Direktyvą 94/62/EB, ir turėtų būti paliktos galioti pagal šį reglamentą. Tačiau, siekiant atsižvelgti į mokslo ir technikos pažangą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kad būtų sumažintos šiame reglamente nustatytos bet kurio iš tų metalų koncentracijos arba nustatyta, kokiomis sąlygomis tų metalų koncentracijų suma neturi būti taikoma perdirbtoms medžiagoms arba produktų grandinėms, įeinančioms į uždarą ir kontroliuojamą grandinę, arba tam tikrų rūšių ar formų pakuotėms. Remiantis Cheminių medžiagų strategija tvarumui užtikrinti, ir pirminei, ir perdirbtai medžiagai iš esmės turėtų būti taikomos tos pačios pavojingųjų cheminių medžiagų koncentracijos. Tačiau gali būti išimtinių aplinkybių, kai gali tekti nukrypti nuo to principo. Tos išimtinės aplinkybės, pateisinančios kitokią koncentraciją, taikomą perdirbtai medžiagai, palyginti su pirmine žaliava, turėtų būti grindžiamos kiekvieno konkretaus atvejo analize. Komisija turėtų atsižvelgti į tą principą iš dalies keisdama esamas su švino, kadmio, gyvsidabrio ir šešiavalenčio chromo koncentracijomis susijusias išimtis;

(27)

nedarant poveikio PFAS taikomiems apribojimams, šiame reglamente neturėtų būti numatyta galimybė nustatyti cheminių medžiagų naudojimo apribojimus dėl cheminės saugos ar su maisto sauga susijusių priežasčių, išskyrus atvejus, kai kyla nepriimtina rizika žmonių sveikatai ar aplinkai, įskaitant (bet tuo neapsiribojant) švinui, kadmiui, gyvsidabriui ir šešiavalenčiam chromui taikomus apribojimus, kurie jau buvo nustatyti pagal Direktyvą 94/62/EB ir kurie pagal šį reglamentą turėtų būti palikti galioti, atsižvelgiant į tai, kad tokie apribojimai jau yra reglamentuojami kitais Sąjungos teisės aktais. Vis dėlto šiuo reglamentu taip pat turėtų būti leidžiama nustatyti apribojimus, visų pirma dėl kitų nei cheminės saugos ar maisto saugos priežasčių, taikytinus cheminėms medžiagoms, esančioms pakuotėse ar pakuočių sudedamosiose dalyse arba naudojamoms jų gamybos procesų metu, kurios neigiamai veikia pakuočių tvarumą, visų pirma jų žiediškumo atžvilgiu, ypač kiek tai susiję su pakartotinio naudojimo ar perdirbimo procesais;

(28)

vienas efektyviausių būdų pakuočių žiediškumui gerinti , jų perdirbimo lygiui didinti ir pakuotėse naudojamų perdirbtų medžiagų daliai didinti yra pakuočių projektavimas taip, kad jas būtų galima perdirbti, kai jos taps pakuočių atliekomis. Pramonės sektorius pagal savanoriškas pramonės sistemas ir kai kurios valstybės narės yra nustatę į perdirbimą orientuoto pakuočių projektavimo kriterijus kai kurių formų pakuotėms, siekiant diferencijuoti su didesne gamintojo atsakomybe susijusius mokesčius. Siekiant išvengti kliūčių vidaus rinkoje ir sudaryti pramonės subjektams vienodas sąlygas, taip pat siekiant skatinti pakuočių tvarumą, svarbu nustatyti privalomus pakuočių tinkamumo perdirbti reikalavimus, Sąjungos lygmeniu suderinant pakuočių tinkamumo perdirbti vertinimo kriterijus ir metodiką remiantis į perdirbimą orientuoto projektavimo metodika. Siekiant įgyvendinti ŽEVP nustatytą tikslą, kad iki 2030 m. visos pakuotės būtų tinkamos perdirbti ekonomiškai naudingu būdu, perdirbti tinkamos pakuotės turėtų būti projektuojamos orientuojantis į perdirbimą į medžiagas, o kai pakuotės tampa atliekomis, jas turėtų būti galima surinkti atskirai, išrūšiuoti į konkrečius atliekų srautus nedarant poveikio kitų atliekų srautų tinkamumui perdirbti ir perdirbti dideliu mastu. Pakuočių tinkamumas perdirbti turėtų būti išreikštas A, B arba C perdirbamumo klasėmis II priede išvardytoms pakuočių kategorijoms remiantis, nuo 2030 m., į perdirbimą orientuoto projektavimo kriterijais, o nuo 2035 m. – į perdirbimą orientuoto projektavimo ir perdirbimo dideliu mastu kriterijais. Tų klasių pakuotės turėtų būti laikomos tinkamomis perdirbti ir atitinkamai jas turėtų būti leidžiama pateikti rinkai. Žemesnės nei C klasės pakuotė turėtų būti laikoma techniškai netinkama perdirbti, ir tokios pakuotės pateikimas rinkai turėtų būti apribotas. Vis dėlto, kad ekonominės veiklos vykdytojams pakaktų laiko prisitaikyti, pakuotės turėtų tuos kriterijus atitikti tik nuo 2030 m. sausio 1 d. Nuo 2038 m. sausio 1 d., kad pakuotes būtų galima pateikti rinkai, jos turėtų būti bent B klasės;

(29)

šiame reglamente pateikta perdirbimo į medžiagas apibrėžtis turėtų papildyti Direktyvoje 2008/98/EB pateiktas perdirbimo ir naudojimo medžiagoms gauti apibrėžtis. Perdirbant į medžiagas ištekliai išlieka apyvartoje medžiagų ekonomikoje, todėl perdirbimas į medžiagas neturėtų apimti biologinio atliekų apdorojimo. Perdirbimo į medžiagas apibrėžtis turėtų nedaryti poveikio valstybėms narėms pagal šį reglamentą nustatytų perdirbimo tikslų apskaičiavimui. Tie tikslai ir jų apskaičiavimas grindžiami Direktyvoje 2008/98/EB pateikta perdirbimo apibrėžtimi;

(30)

aukštos kokybės perdirbimas reiškia, kad perdirbtos medžiagos, remiantis jų išlaikytomis techninėmis savybėmis, yra lygiavertės arba aukštesnės kokybės, palyginti su pirmine medžiaga, ir gali būti naudojamos pakavimui ar panašiai paskirčiai kaip pirminių žaliavų pakaitalas. Perdirbimo medžiaga gali būti perdirbama kelis kartus. Siekiant sudaryti sąlygas gaminti aukštos kokybės perdirbtas žaliavas, labai svarbu surinkti tinkamai išrūšiuotas pakuočių atliekas. Perdirbimas į medžiagas ir aukštos kokybės perdirbimas skiriasi tuo, kad perdirbimo į medžiagas atveju pakuočių medžiaga perdirbama į medžiagas, o atliekant aukštos kokybės perdirbimą pakuotės medžiaga perdirbama į tokios kokybės medžiagas, kad tos medžiagos gali būti naudojamos tokios pačios kokybės klasės pakuotėms arba kitai paskirčiai, išlaikant perdirbtos medžiagos kokybę;

(31)

tas faktas, kad buvo atliktas į perdirbimą orientuoto projektavimo vertinimas , savaime neužtikrina, kad pakuotės buvo iš tikrųjų perdirbtos. Siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti vienodą metodiką ir stebėjimo grandinės mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinama, kad pakuočių atliekos būtų faktiškai perdirbamos dideliu mastu, vykdant įtvirtintus pažangiausius atskiro surinkimo procesus ir įtvirtintus rūšiavimo bei perdirbimo procesus, kurie buvo išbandyti veiklos sąlygomis. Todėl nuo 2035 m. pagal šiame reglamente nustatytą metodiką ir slenkstines ribas turėtų būti atliekamas naujas vertinimas, pagrįstas kiekvienos kategorijos pakuočių faktiškai perdirbtos medžiagos kiekiu (t. y. svoriu). Perdirbimo dideliu mastu slenkstinės ribos turėtų būti nustatomos atsižvelgiant į šiame reglamente numatytą metinį perdirbtų medžiagų kiekio tikslą. Tikimasi, kad ne vėliau kaip 2030 m. valstybės narės jau bus pateikusios Komisijai stebėsenos tikslais pirmuosius duomenis apie perdirbtų pakuočių atliekų kiekius pagal pakuočių kategoriją. Gamintojai – kai didesnės gamintojo atsakomybės pareigos vykdomos individualiai, gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos, įgaliotos vykdyti tas pareigas, arba pakuočių atliekų tvarkymo subjektai – kai už pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą yra atsakingos valdžios institucijos, turėtų užtikrinti, kad pakuočių atliekos būtų atskirai surenkamos ir išrūšiuojamos, o medžiagos perdirbamos įdiegtoje infrastruktūroje naudojant nustatytus procesus, kurie pasiteisino veiklos sąlygomis, ir turėtų pateikti fiziniam gamintojui visus techninius dokumentus, įrodančius, kad pakuotės perdirbamos dideliu mastu;

(32)

siekiant nustatyti suderintas pakuočių projektavimo taisykles, kad būtų užtikrintas jų tinkamumas perdirbti, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomi į perdirbimą orientuoto projektavimo kriterijai ir tinkamumo perdirbti klasės, nustatoma, kaip atlikti tinkamumo perdirbti vertinimą ir nurodyti jo rezultatus, apibūdinamos kiekvienos pakuočių kategorijos atitikties jų atitinkamoms tinkamumo perdirbti klasėms sąlygos, nustatoma sistema, susijusi su finansinių įnašų, gamintojų mokėtinų siekiant laikytis jų didesnės gamintojo atsakomybės pareigų, diferencijavimu pagal pakuočių tinkamumo perdirbti klases, ir iš dalies keičiami atitinkami šio reglamento priedai;

(33)

siekiant skatinti inovacijas pakuočių srityje, pakuotėms, pasižyminčioms inovacinėmis savybėmis, kuriomis reikšmingai patobulinama pagrindinė pakuotės funkcija ir kuriomis duodama įrodomos naudos aplinkai, turėtų būti suteiktas papildomas laikas atitikčiai tinkamumo perdirbti reikalavimams pasiekti. Tos inovacinės savybės turėtų būti pateisinamos, ypač kiek tai susiję su naujų medžiagų naudojimu, o planuojamas perdirbimo trajektorijos nustatymas turėtų būti paaiškintas prie pakuotės pridedamuose techniniuose dokumentuose. Ta informacija turėtų būti naudojama, inter alia, prireikus siekiant iš dalies pakeisti įgyvendinimo aktus dėl į perdirbimą orientuoto projektavimo kriterijų. Be to, ekonominės veiklos vykdytojas, prieš pateikdamas inovatyvią pakuotę rinkai, turėtų apie tai pranešti Komisijai ir kompetentingai institucijai;

(34)

siekiant apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą ir užtikrinti saugą, atsižvelgiant į supakuotų produktų pobūdį ir susijusius reikalavimus, tinkamumo perdirbti reikalavimai neturėtų būti privalomi pirminėms pakuotėms, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/83/EB (15) bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2019/6 (16) , kurios tiesiogiai liečiasi su vaistu, taip pat antrinėms pakuotėms, apibrėžtoms tuose teisės aktuose, tais atvejais, kai tokia pakuotė yra būtina siekiant laikytis konkrečių reikalavimų tam, kad būtų išlaikyta vaisto kokybė. Be to, tinkamumo perdirbti reikalavimai neturėtų būti privalomi plastikinėms, su jautriais produktais liestis skirtoms medicinos priemonių, kurioms taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/745 (17), pakuotėms, plastikinėms, su jautriais produktais liestis skirtoms in vitro diagnostikos medicinos priemonių, kurioms taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/746 (18), pakuotėms, plastikinėms, su jautriais produktais liestis skirtoms kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų maisto produktų ir specialiosios medicininės paskirties maisto produktų, kuriems taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 609/2013 (19), pakuotėms, taip pat pakuotėms, naudojamoms pavojingų krovinių vežimui pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/68/EB (20). Tie reikalavimai taip pat neturėtų būti taikomi prekinėms pakuotėms, pagamintoms iš lengvosios medienos, kamštienos, tekstilės, gumos, keramikos arba porceliano, nes tos medžiagos pateikiamos rinkai labai mažais kiekiais, t. y. kiekviena kategorija sudaro mažiau nei 1 % Sąjungos rinkai pateikiamų pakuočių svorio. Ta išimtis neturėtų būti taikoma pareigai mokėti finansinius įnašus didesnės gamintojo atsakomybės pareigų atveju;

(35)

kai kurios valstybės narės imasi veiksmų, kuriais siekiama skatinti pakuočių tinkamumą perdirbti diferencijuojant su didesne gamintojo atsakomybe susijusius mokesčius. Tokios nacionalinio lygmens iniciatyvos gali lemti reguliavimo neužtikrintumą ekonominės veiklos vykdytojams – ypač tiems, kurie tiekia pakuotes keliose valstybėse narėse. Vis dėlto, su didesne gamintojo atsakomybe susijusių mokesčių diferencijavimas yra veiksminga ekonominė priemonė skatinti projektuoti tvaresnes pakuotes, taip sudarant sąlygas didinti lengviau perdirbamų pakuočių kiekį, kartu gerinant vidaus rinkos veikimą. Todėl būtina suderinti su didesne gamintojo atsakomybe susijusių mokesčių diferencijavimo kriterijus pagal perdirbamumo klasę, kuriai pakuotė priskiriama atlikus tinkamumo perdirbti vertinimą, tačiau nenustatant konkrečių tokių mokesčių dydžių. Kadangi tie kriterijai turėtų būti susieti su pakuočių tinkamumo perdirbti kriterijais, tikslinga suteikti Komisijai įgaliojimus patvirtinti tokius suderintus kriterijus tuo pačiu metu, kai nustatomi išsamūs kiekvienai pakuočių kategorijai taikomi į perdirbimą orientuoto projektavimo kriterijai;

(36)

siekiant užtikrinti pakuočių žiediškumą, pakuotės turėtų būti projektuojamos ir fiziškai gaminamos taip, kad būtų galima pirmines žaliavas didesniu mastu pakeisti perdirbtomis medžiagomis. Naudojant daugiau perdirbtų medžiagų padedama plėtoti žiedinę ekonomiką su gerai veikiančiomis perdirbtų medžiagų rinkomis, sumažinamos išlaidos, įvairi priklausomybė ir neigiamas poveikis aplinkai, susiję su pirminių žaliavų naudojimu, ir sudaromos sąlygos efektyviau naudoti medžiagų išteklius. Iš įvairių pakuočių medžiagų mažiausias perdirbtų medžiagų kiekis yra plastikinėse pakuotėse. Siekiant tinkamiausiu būdu spręsti tas problemas, būtina didinti perdirbto plastiko panaudojimą nustatant privalomus perdirbtų medžiagų dalies plastikinėse pakuotėse tikslus įvairiais lygiais, priklausomai nuo skirtingoms reikmėms naudojamų plastikinių pakuočių tinkamumo liestis su jautriais produktais (21), ir užtikrinant, kad tie tikslai iki 2030 m. taptų privalomi. Siekiant laipsniškai užtikrinti pakuočių žiediškumą, nuo 2040 m. turėtų būti taikomi didesni tikslai;

(37)

medienos plaušinimo proceso metu gaunama popieriaus medžiaga turėtų būti nelaikoma patenkančia į šiame reglamente pateiktą plastiko apibrėžtį;

(38)

siekiant užtikrinti žmonių ir gyvūnų sveikatos aukšto lygio apsaugą pagal Sąjungos teisę ir išvengti bet kokios rizikos tiekimo saugumui ar vaistų bei medicinos priemonių saugai , tam tikrų rūšių plastikinėms pakuotėms turėtų būti netaikoma pareiga užtikrinti minimalią perdirbtų medžiagų dalį. Tų rūšių plastikinės pakuotės – tai pirminės pakuotės, kaip apibrėžta Direktyvoje 2001/83/EB ir Reglamente (ES) 2019/6, liestis su jautriais produktais skirtos medicinos priemonių, kurioms taikomas Reglamentas (ES) 2017/745, plastikinės pakuotės, liestis su jautriais produktais skirtos in vitro diagnostikos medicinos priemonių, kurioms taikomas Reglamentas (ES) 2017/746, pakuotės, liestis su jautriais produktais skirtos tik kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų maisto produktų ir specialiosios medicininės paskirties maisto produktų, kuriems taikomas Reglamentas (ES) Nr. 609/2013, plastikinės pakuotės. Ta išimtis taip pat turėtų būti taikoma žmonėms skirtų vaistų ir veterinarinių vaistų antrinėms pakuotėms, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2019/6 ir Direktyvoje 2001/83/EB , tais atvejais, kai tokios pakuotės turi atitikti konkrečius reikalavimus tam, kad būtų išlaikyta vaisto kokybė;

(39)

kad būtų pasiekti šiame reglamente nustatyti perdirbtų medžiagų dalies integravimo tikslai, Komisija turėtų per 3 metus nuo šio reglamento įsigaliojimo paskelbti biologinės kilmės plastikinių pakuočių technologinės raidos ir aplinkosauginio veiksmingumo peržiūros ataskaitą ir, kai tikslinga, pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriame būtų nustatyti tvarumo reikalavimai ir tikslai;

(40)

siekiant išvengti kliūčių vidaus rinkoje ir užtikrinti, kad šis reglamentas būtų vykdomas efektyviai, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų užtikrinti, kad kiekvienoje pakuotės plastikinėje dalyje būtų bent tam tikra minimali perdirbtų medžiagų, atgautų iš vartotojų plastiko atliekų, procentinė dalis, nustatyta pagal pakuotės rūšį ir formą, kaip nurodyta šiame reglamente, apskaičiuota kaip vidurkis pagal gamyklą ir metus;

(41)

skaičiavimo tikslais pagrindu laikant gamyklą, pakuočių fiziniam gamintojui suteikiama tam tikro lankstumo minimaliai perdirbtų medžiagų procentinei daliai pasiekti. Gamykla turėtų būti suprantama kaip reiškianti tik vieną pramonės įrenginį, kuriame fiziškai gaminamos pakuotės;

(42)

ekonominės veiklos vykdytojams turėtų būti suteikta paskata didinti perdirbtų medžiagų kiekį plastikinėje pakuotės dalyje. Vienas iš būdų tai pasiekti – užtikrinti su didesne gamintojo atsakomybe susijusių mokesčių diferencijavimą pagal perdirbtų medžiagų procentinę dalį pakuotėse. Mokesčių diferencijavimas tokiais atvejais turėtų būti grindžiamas bendromis perdirbtų medžiagų dalies tokiose pakuotėse apskaičiavimo ir tikrinimo taisyklėmis. Tame kontekste valstybėms narėms turėtų būti leidžiama išlaikyti esamas sistemas, kuriomis suteikiama prioritetinė ir sąžininga prieiga prie perdirbtų medžiagų, kad būtų įvykdyti minimalios perdirbtų medžiagų dalies tikslai, su sąlyga, kad jos atitinka šį reglamentą. Be to, prioritetinė prieiga turėtų būti suteikiama perdirbtų medžiagų rinkos kainomis, o perdirbtų medžiagų, prie kurių suteikiama prioritetinė prieiga, kiekis turėtų atitikti ekonominės veiklos vykdytojo atitinkamos valstybės narės teritorijoje per nustatytą laikotarpį patiektų pakuočių kiekį;

(43)

Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant užtikrinti vienodas sąlygas taikyti taisykles, pagal kurias apskaičiuojama ir tikrinama perdirbtų medžiagų, atgautų iš vartotojų plastiko atliekų, procentinė dalis, apskaičiuota pagal pakuočių rūšį ir formą, kaip vidurkį pagal gamyklą ir metus, atsižvelgiant į perdirbimo proceso poveikį aplinkai, ir siekiant nustatyti techninių dokumentų formą;

(44)

siekiant sukurti aukštos kokybės plastikų perdirbimo ir antrinių žaliavų naudojimo vidaus rinką, rinkai pateiktos pakuotės kiekvienoje plastikinėje dalyje turėtų būti tam tikra minimali perdirbtų medžiagų, atgautų iš vartotojų plastiko atliekų, procentinė dalis pagal pakuotės rūšį ir formą, kaip nurodyta šiame reglamente, apskaičiuojama kaip vidurkis kiekvienai gamyklai per metus. Pakuotės rūšis turėtų būti suprantama kaip nurodanti pagrindinį polimerą, iš kurio sudaryta pakuotė, o pakuotės forma turėtų būti suprantama kaip nurodanti konkretaus pakuotės vieneto dydį ir pavidalą;

(45)

aukšto lygio aplinkos ir žmonių sveikatos apsauga, visų pirma susijusi su į orą, vandenį ir dirvožemį išmetamu teršalų kiekiu, yra būtina dėl kelių priežasčių. Pirma, klimato kaita yra pasaulinis reiškinys, neturintis jokių ribų, o jo poveikis nėra tiesiogiai susijęs su šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimo šaltiniu: šalys, kuriose išmetama mažai ŠESD, gali patirti klimato kaitos poveikį, kuris nėra proporcingas jų išmetamai pasaulinio ŠESD kiekio daliai. Antra, vandens sistemos yra tarpusavyje susijusios, pavyzdžiui, per vandenyno sroves, o ankstesnė patirtis rodo, kad vienoje planetos vietoje vykstanti tarša, įskaitant taršą plastiko atliekomis, gali plačiai pasklisti į kitus vandenynus ir žemynus. Trečia, teršalų išmetimas į dirvožemį gali daryti poveikį ne tik vietoje, bet ir tarpvalstybiniu mastu, ypač kai tie teršalai patenka į vandentakius. Perdirbtų medžiagų dalies naudojimo plastikinėse pakuotėse skatinimas grindžiamas prielaida, kad pačios perdirbtos medžiagos buvo pagamintos aplinkos požiūriu tvariu būdu, taip sumažinant anglies pėdsaką ir skatinant žiedinę ekonomiką. Tuo tikslu reikia nustatyti tam tikras apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad perdirbtų medžiagų gamybos būdas nepanaikintų tokios perdirbtų medžiagų dalies naudojimo paskesnėse plastikinėse pakuotėse naudos aplinkai. Todėl būtina tiek šalies viduje pagamintų, tiek importuotų plastikinių pakuočių atveju nediskriminaciniu būdu spręsti susijusius aplinkos apsaugos klausimus. Tuo tikslu į Sąjungą importuojamiems produktams turėtų būti taikomos lygiavertės sąlygos, susijusios su išmetamu teršalų kiekiu ir atskiru surinkimu, taip pat su perdirbimo technologijoms taikomais tvarumo kriterijais;

(46)

plastiko atliekas surinkti atskirai yra nepaprastai svarbu, nes toks surinkimas daro tiesioginį teigiamą poveikį surinkimo lygiui, surenkamų medžiagų kokybei ir perdirbtų medžiagų kokybei. Taip sudaromos sąlygos aukštos kokybės perdirbimui ir skatinama naudoti kokybiškas antrines žaliavas. „Perdirbimo visuomenės“ kūrimas padeda išvengti atliekų susidarymo ir skatina naudoti atliekas kaip išteklių, kartu išvengiant išteklių įšaldymo žemesniuose atliekų hierarchijos lygmenyse, dėl kurio daromas neigiamas poveikis aplinkai ir nepaisoma atliekų tvarkymo aplinkai saugiu būdu. Surinkimu atskirai taip pat išvengiama pavojingų ir nepavojingų atliekų susimaišymo, užtikrinant atliekų ir jų vežimo saugą ir išvengiant taršos, kaip numatyta tarptautinėse taisyklėse, pavyzdžiui, 1989 m. kovo 22 d. Bazelio konvencijoje dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės (22), 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje (23), 1972 m. gruodžio 29 d. Londone priimtoje Konvencijoje dėl jūros taršos laidojant atliekas ir kitas medžiagas prevencijos ir jos 1996 m. protokole bei 1973 m. lapkričio 2 d. Tarptautinės konvencijos dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL) V priede su pakeitimais, padarytais su juo susijusiu 1978 m. protokolu;

(47)

be to, tarptautinio lygmens diskusijos, kurios, globojant JT aplinkos programai, vyko įvairiuose Tarpvyriausybinio derybų dėl tarptautinio teisiškai privalomo dokumento dėl taršos plastiku, be kita ko, jūros aplinkoje, komiteto (toliau – TDK dėl taršos plastiku) posėdžiuose, parodė, kad reikia intensyvini veiksmus, susijusius su atskiru plastikų surinkimu, kad būtų apribotas jų poveikis aplinkai ir skatinama žiedinė ekonomika, siekiant užkirsti kelią atliekų susidarymui ir sumažinti gamtos išteklių naudojimą. Jos taip pat parodė susitariančiųjų šalių norą imtis su tuo susijusių priemonių. Pagal Tolimų tarpvalstybinių oro pernašų konvenciją (24), priimtą 1979 m. lapkričio 14 d. Ženevoje, reikalaujama, kad tos konvencijos šalys apsaugotų aplinką nuo oro taršos ir stengtųsi apriboti bei, kiek įmanoma, palaipsniui mažinti oro taršą, įskaitant tolimas tarpvalstybines oro pernašas, ir užkirsti jai kelią. Pagal Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvenciją (25), priimtą 1992 m. kovo 17 d. Helsinkyje, reikalaujama, kad šalys imtųsi priemonių, kuriomis būtų užkertamas kelias bet kokiam tarpvalstybiniam vandens taršos poveikiui, jis būtų kontroliuojamas ir mažinamas. Vadovaujantis Jungtinių Tautų konferencijos dėl aplinkos ir vystymosi 1992 m. Rio deklaracija, dėl taršos kylančias išlaidas iš esmės turėtų padengti teršėjas. Todėl pramoninė veikla, pavyzdžiui, plastiko perdirbimas, turėtų būti vykdoma kartu su taršos prevencijos ir mažinimo priemonėmis;

(48)

pagal aplinkos apsaugos tikslą, kuriuo siekiama skatinti naudoti iš vartotojų plastiko atliekų atgautas medžiagas, reikalaujama, kad plastiko perdirbimas būtų vykdomas kuo labiau sumažinant dėl to atsirandančią taršą. Jei to nedaroma, perdirbimo metu išmetami pramoniniai teršalai sumažintų arba panaikintų pridėtinę vertę aplinkai, kurią duoda skatinimas naudoti perdirbtą plastiką. Turėtų būti parengti su vartotojų plastiko atliekų perdirbimo technologijomis susiję tvarumo kriterijai. Jais turėtų būti užtikrinama aplinkos ir žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga, visų pirma kiek tai susiję su į orą, vandenį ir dirvožemį išmetamu teršalų kiekiu ir efektyviu išteklių naudojimu. Tuo tikslu Komisijai pagal SESV 290 straipsnį turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomi plastiko perdirbimo technologijoms taikomi tvarumo kriterijai. Todėl perdirbimas turėtų būti vykdomas aplinkai saugiu būdu, kad būtų užtikrinama aukšta perdirbimo procesų ir produktų kokybė ir užtikrinami aukšti perdirbimo sektoriui taikomi standartai. Užtikrinant tinkamą perdirbimo technologijų, taigi ir perdirbtų medžiagų tvarumo lygį, skatinimas plastikinėse pakuotėse naudoti perdirbtas medžiagas tampa aplinkos požiūriu atsakinga priemone. TDK dėl taršos plastiku posėdžiuose vykusiose diskusijose taip pat buvo pabrėžta, jog svarbu užtikrinti, kad perdirbimo technologijos veiktų aplinkai saugiu būdu;

(49)

metodika, pagal kurią vertinamas, tikrinamas ir sertifikuojamas, be kita ko, trečiajai šaliai atliekant auditą, taikomų taisyklių lygiavertiškumas tuo atveju, kai perdirbtų medžiagų, atgautų iš vartotojų plastiko atliekų, perdirbimas ar surinkimas yra vykdomas trečiojoje valstybėje, turėtų būti užtikrinama aplinkos ir žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga, visų pirma kiek tai susiję su į orą, vandenį ir dirvožemį išmetamu teršalų kiekiu, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti, kad perdirbimas būtų vykdomas aplinkai saugiu būdu, galimybę užtikrinti aukštos kokybės perdirbimą, perdirbimo sektorių kokybės standartų lygį ir efektyvaus išteklių naudojimo lygį. Tie aspektai yra itin svarbūs norint užtikrinti išteklių žiediškumą, taip mažinant spaudimą senkantiems gamtos ištekliams. Siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tą metodiką;

(50)

su maistu besiliečiančios medžiagos, kurių sudėtyje yra perdirbto plastiko, turi atitikti Komisijos reglamente (ES) 2022/1616 (26) nustatytus reikalavimus, kurie apima reikalavimus dėl perdirbimo technologijų. Kalbant apie plastikines pakuotes, likus pakankamai laiko iki atitinkamų reikalavimų dėl perdirbtų medžiagų dalies taikymo pradžios datos, tikslinga pakartotinai įvertinti tokioms plastikinėms pakuotėms, išskyrus tas pakuotes, kurios gaminamos iš polietilentereftalato (PET), tinkamų perdirbimo technologijų prieinamumą. Tas vertinimas taip pat turėtų apimti leidimo pagal atitinkamas Sąjungos taisykles statusą ir tokios technologijos įdiegimą praktikoje. Remiantis tuo vertinimu gali reikėti numatyti nuostatas, kuriomis leidžiama nukrypti nuo reikalavimų dėl perdirbtų medžiagų dalies, taikomas konkrečioms liestis su jautriais produktais skirtoms plastikinėms pakuotėms, arba pakeisti šiame reglamente nustatytų išimčių sąrašą. Tuo tikslu pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus;

(51)

siekiant atsižvelgti į riziką, siejamą su galimu konkrečių plastikinių atliekų tiekimo perdirbimui nepakankamumu, galinčiu lemti pernelyg dideles kainas arba neigiamą poveikį sveikatai, saugai ir aplinkai, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais patikslinamos minimalios perdirbtų medžiagų iš po vartojimo susidariusių plastikinių atliekų procentinės dalys. Vertindama, ar pagrįsta priimti tokį deleguotąjį aktą, Komisija turėtų įvertinti tinkamai argumentuotus fizinių ir juridinių asmenų prašymus;

(52)

kitų nei plastikas medžiagų, tokių kaip stiklas ar aliuminis, atvejais esama akivaizdžios tendencijos pirminę žaliavą pakeisti perdirbtomis medžiagomis, ir numatoma, kad dėl teisinės ir ekonominės aplinkos raidos bei vartotojų lūkesčių ta tendencija nesikeis. Vis dėlto Komisija turėtų atidžiai stebėti perdirbtų medžiagų naudojimą kitų nei plastikas pakuočių medžiagų sudėtyje ir turėtų įvertinti, ar tinkama siūlyti nustatyti papildomų priemonių, be kita ko, nustatyti tikslus, siekiant padidinti perdirbtų medžiagų dalį ne plastikinėse, o kitokiose pakuotėse;

(53)

biologinių atliekų srautas dažnai užteršiamas įprastiniu plastiku, o medžiagų perdirbimo srautai dažnai užteršiami kompostuojamuoju plastiku. Dėl šios kryžminės taršos švaistomi ištekliai ir gaunamos prastesnės kokybės antrinės žaliavos, todėl tam turėtų būti užkertamas kelias atliekų susidarymo vietoje. Atsižvelgdamos į tą susirūpinimą keliantį klausimą, valstybės narės turėtų savo teritorijoje nurodyti tinkamą kompostuojamųjų pakuočių atliekų tvarkymo būdą. Kadangi vartotojams tampa vis sunkiau suprasti, kokiu būdu derėtų šalinti kompostuojamąsias plastikines pakuotes, yra pagrįsta ir būtina nustatyti aiškias ir bendras kompostuojamųjų plastikinių pakuočių naudojimo taisykles, įpareigojant jas naudoti tik kai tai aiškiai naudinga aplinkai ar žmonių sveikatai. Tai ypač aktualu tuo atveju, kai naudojant kompostuojamąsias pakuotes padedama surinkti arba pašalinti biologines atliekas, pavyzdžiui, produktų, kurių turinį ir pakuotę yra itin sudėtinga atskirti, tokių kaip arbatos maišeliai, atveju;

(54)

tam tikroms ribotoms reikmėms naudojant pakuotes iš biologiškai skaidžių plastiko polimerų gali būti įrodyta, kad aplinkai naudinga naudoti kompostuojamąsias pakuotes, kontroliuojamomis sąlygomis patenkančias į kompostavimo įrenginius, įskaitant anaerobinio skaidymo įrenginius. Be to, tais atvejais, kai valstybė narė taiko Direktyvos 2008/98/EB 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir toje valstybėje narėje yra tinkamos atliekų surinkimo sistemos ir atliekų apdorojimo infrastruktūra, turėtų būti galimybių tai valstybei narei lanksčiai spręsti, ar leisti pirmą kartą tiekti jos teritorijoje kompostuojamąsias kavos, arbatos ar kitų gėrimų ruošimo sistemų vienos porcijos pakuotes, kurios sudarytos iš kitos nei metalas pakuotės medžiagos, taip pat pirmą kartą tiekti jos teritorijoje labai lengvus plastikinius pirkinių maišelius, lengvuosius plastikinius pirkinių maišelius ir kitas pakuotes, kurioms iki šio reglamento taikymo pradžios datos buvo taikomas reikalavimas būti tinkamomis kompostuoti. Kad vartotojams nekiltų painiavos dėl tinkamo šalinimo būdo ir atsižvelgiant į anglies žiediškumo naudą aplinkai, visos kitos pakuotės turėtų patekti į medžiagų perdirbimo srautą, ir tokios pakuotės turėtų būti suprojektuotos užtikrinant, kad jos nepaveiktų kitų atliekų srautų tinkamumo perdirbti;

(55)

be to, dėl biologiškai skaidžių atliekų pagamintame komposte neturėtų atsirasti teršalų. Reikėtų persvarstyti darniojo standarto EN 13432:2000 „Pakuotė. Kompostavimo ir biologinio skaidymo būdu atgaunamoms pakuotėms taikomi reikalavimai. Bandymų schema ir galutinio pakuotės priėmimo vertinimo kriterijai“ reikalavimus, susijusius su kompostavimo trukme, leistinu užteršimo lygiu ir mikroplastiko išleidimo apribojimais, kad tas medžiagas būtų galima tinkamai perdirbti biologinių atliekų apdorojimo įrenginiuose. Be to, Sąjungoje turėtų būti nustatytas panašus kompostavimo namų sąlygomis standartas;

(56)

kaip aprašyta ES biologinių, biologiškai skaidžių ir kompostuojamų plastikų politikos sistemoje, išdėstytoje 2022 m. lapkričio 30 d. Komisijos komunikate, pramoninio kompostavimo standartų laikymasis nereiškia, kad gaminys susiskaidys kompostuojamas namų sąlygomis. Pramoniniam kompostavimui būtinos sąlygos yra aukšta temperatūra ir didelė drėgmė. Kompostuojant namų sąlygomis, o tai atlieka privatūs asmenys, be kita ko, bendruomenėse, faktinės sąlygos labai priklauso nuo vietos klimato sąlygų ir vartotojų praktikos. Taigi, biologinis skaidymas kompostuojant namų sąlygomis gali būti lėtesnis nei pramoninio kompostavimo atveju arba nebūti užbaigtas. Visų pirma galimybė kompostuoti plastikines pakuotes namų sąlygomis turėtų būti svarstoma tik tam tikroms paskirtims ir atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas, prižiūrint atitinkamoms valdžios institucijoms;

(57)

Komisija turėtų pateikti, kai tinkama, pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo būtų iš dalies pakeistas pakuočių, kurias leidžiama kompostuoti, sąrašas, kai tai pagrįsta ir tikslinga dėl technologijų ir reglamentavimo pokyčių, turinčių įtakos kompostuojamojo plastiko šalinimui, ir laikantis konkrečių sąlygų, kuriomis užtikrinama, kad tokių medžiagų naudojimas būtų naudingas aplinkai ir žmonių sveikatai;

(58)

kad būtų lengviau vertinti atitiktį reikalavimams pagal šį reglamentą dėl kompostuojamųjų pakuočių, būtina numatyti atitikties prielaidą, taikomą kompostuojamosioms pakuotėms, atitinkančioms darniuosius standartus, priimtus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 (27). Nustatant, ar prielaida taikytina, turėtų būti atsižvelgta į tų reikalavimų išsamias technines specifikacijas, atsižvelgiant į naujausius mokslo ir technologijų pokyčius. Parametrai, įskaitant kompostavimo laiką ir leistinus užteršimo lygius, turėtų atspindėti faktines sąlygas biologinių atliekų apdorojimo įrenginiuose, įskaitant anaerobinio skaidymo procesus. Dabartiniu pramoninio kompostavimo standartu negalima remtis kaip atitikties prielaidos pagrindu, nes tą standartą reikia peržiūrėti ir pakeisti atnaujinta versija. Tačiau dabartiniu standartu galima remtis kaip gairėmis iki tol, kol bus parengtas naujas arba atnaujintas darnusis standartas. Kalbant apie namų sąlygomis kompostuojamas pakuotes, Komisija turėtų paprašyti atitinkamai parengti EN standartizavimą;

(59)

visos pakuotės, skirtos liestis su maistu arba jau besiliečiančios su maistu, įskaitant kompostuojamąsias pakuotes, turi atitikti Reglamente (EB) Nr. 1935/2004 nustatytus reikalavimus. Kai tinkama, kaip pagal šį reglamentą reikalaujamos informacijos ir dokumentų dalį turėtų būti galima naudoti dokumentus ir informaciją, kurių reikalaujama pagal Sąjungos teisės aktus dėl su maistu besiliečiančių medžiagų;

(60)

pakuotė turėtų būti suprojektuota taip, kad jos tūris ir svoris būtų kuo mažesni ir ją būtų galima perdirbti, tuo pat metu išlaikant jos tinkamumą atlikti pakuotės funkcijas. Fizinis gamintojas turėtų įvertinti pakuotę pagal šiame reglamente nurodytus eksploatacinius kriterijus. Atsižvelgiant į šio reglamento tikslą mažinti pakuočių kiekį ir susidarančių pakuočių atliekų kiekį ir gerinti pakuočių žiediškumą visoje vidaus rinkoje, tikslinga dar papildyti bei patikslinti esamus kriterijus ir juos sugriežtinti. Todėl darniajame standarte EN 13428:2004 „Pakuotės. Specialieji gamybos ir sudėties reikalavimai. Prevencija užtikrinant mažinimą susidarymo vietoje“ pateiktas pakuočių eksploatacinių kriterijų sąrašas turėtų būti iš dalies pakeistas. Tačiau iki tol, kol bus parengtas naujas arba atnaujintas darnusis standartas, galima naudoti galiojantį standartą EN 13428:2004. Nors rinkodara ir vartotojų pritarimas tebėra reikšmingi projektuojant pakuotes, šie dalykai neturėtų būti įtraukti į eksploatacinius kriterijus kaip motyvai, kuriais savaime pateisinamas papildomas pakuotės svoris ir tūris. Vis dėlto tai neturėtų pakenkti produktų specifikacijoms, nustatytoms amatininkų ir pramonės gaminiams ir maisto bei žemės ūkio produktams, kurie yra registruoti ir saugomi pagal ES geografinių nuorodų apsaugos sistemą siekiant Sąjungos tikslo apsaugoti kultūros paveldą ir išsaugoti tradicines žinias, be kita ko, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1308/2013 (28) vyno atveju, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/787 (29) spiritinių gėrimų atveju arba Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2023/2411 (30) amatininkų ir pramonės gaminių atveju, arba kuriems taikomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1143 (31) nurodytos kokybės sistemos. Tai taip pat neturėtų pakenkti pakuočių dizainui, kuris saugomas pagal Sąjungos arba nacionalinę dizaino arba prekių ženklų teisę arba pagal vienoje iš valstybių narių galiojančius tarptautinius susitarimus. Tokioms pakuotėms taikoma išimtis pateisinama tik tiek, kiek naujosios taisyklės dėl pakuočių kiekio mažinimo turi poveikį pakuotės pavidalui taip, kad pagal prekių ženklą nebebus galima atskirti prekės, kuriai taikomas prekės ženklas, nuo kitos įmonės prekių, o dizaine nebebus galima išlaikyti jo naujų ir individualių savybių. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo rizikos, išimtis turėtų būti taikoma tik prekių ženklams ir dizaino teisėms, kurie buvo saugomi prieš 2025 m. vasario 11 d. Kita vertus, papildomas pakuotės svoris ar tūris galėtų būti pagrįstas dėl jos tinkamumo perdirbti, naudojamų perdirbtų medžiagų dalies joje ir jos pakartotinio naudojimo, ir tai turėtų būti įtraukta į eksploatacinius kriterijus. Pakuotės su dvigubomis sienelėmis, netikru dugnu ir kitomis savybėmis, kuriomis siekiama tik sudaryti įspūdį, kad produkto kiekis yra didesnis, neturėtų būti pateikiamos rinkai, nes tokios pakuotės neatitinka pakuočių kiekio mažinimo reikalavimo. Ta pati taisyklė turėtų būti taikoma ir nereikalingoms pakuotėms, nebūtinoms pakavimo funkcijai užtikrinti;

(61)

siekiant laikytis pakuočių kiekio mažinimo reikalavimų ypač daug dėmesio reikėtų skirti tuščios ertmės grupinėse ir transportavimo pakuotėse, įskaitant e. prekybos siuntų pakuotes, ribojimui;

(62)

kad būtų lengviau vertinti atitiktį reikalavimams pagal šį reglamentą dėl pakuočių kiekio mažinimo, būtina numatyti atitikties prielaidą, taikomą pakuotėms, atitinkančioms darniuosius standartus, priimtus pagal Reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 siekiant nustatyti išsamias technines specifikacijas pagal tuos reikalavimus, taip pat nurodyti išmatuojamus projektavimo kriterijus, įskaitant, kai tinkama, didžiausią konkrečių formų pakuočių svorį ar tuščios ertmės apribojimus, taip pat numatytuosius standartizuotus pakuočių projektus, atitinkančius pakuočių kiekio mažinimo reikalavimą;

(63)

siekiant skatinti pakuočių žiediškumą ir tvarų pakuočių naudojimą reikėtų skatinti naudoti daugkartines pakuotes ir pakartotinio naudojimo sistemas. Tuo tikslu būtina paaiškinti daugkartinių pakuočių sąvoką ir užtikrinti, kad ji būtų susieta ne vien su pakuočių projektavimu, bet taip pat su pakartotinio naudojimo sistemų, kurios atitinka šiame reglamente nustatytus minimaliuosius reikalavimus, sukūrimu. Projektuojant pakuotes turėtų būti suteikta galimybė pasiekti didžiausią įmanomą naudojimo ciklų skaičių ir laikytis saugos, kokybės bei higienos reikalavimų ištuštinant, iškraunant, pakartotinai užpildant ar perkraunant pakuotes. Kad būtų lengviau vertinti atitiktį reikalavimams pagal šį reglamentą dėl daugkartinių pakuočių, būtina numatyti atitikties prielaidą, taikomą pakuotėms, atitinkančioms darniuosius standartus, priimtus pagal Reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 siekiant nustatyti išsamias technines specifikacijas pagal tą reglamentą, taip pat nustatyti daugkartinėms pakuotėms taikomus kriterijus ir tokių pakuočių formas, įskaitant minimalų reisų ar naudojimo ciklų skaičių, standartizuotą jų dizainą ir pakartotinio naudojimo sistemoms keliamus reikalavimus, įskaitant higienos reikalavimus;

(64)

būtina informuoti vartotojus ir suteikti jiems galimybę tinkamai šalinti pakuočių atliekas. Todėl tikslinga sukurti atliekų rūšiavimui skirtą suderinto ženklinimo sistemą, pagrįstą pakuočių sudėtyje esančiomis medžiagomis ir suderintą su atitinkamais ženklais ant atliekų talpyklų. Projektuojant ženklus vienas iš pagrindinių veiksnių turėtų būti poreikis užtikrinti, kad tokią suderinto ženklinimo sistemą atpažintų visi piliečiai, nepaisant jų aplinkybių, pavyzdžiui, amžiaus ir kalbos žinių. Tokią sistemą galima įgyvendinti naudojant piktogramas, kuriose būtų kuo mažiau teksto. Toks projektavimas taip pat padėtų sumažinti vertimo išlaidas, kurios būtų patiriamos priešingu atveju;

(65)

rūšiavimas yra esminis žingsnis siekiant užtikrinti didesnį pakuočių žiediškumą. Reikėtų skatinti rūšiavimo pajėgumų gerinimą, visų pirma pasitelkiant technologines inovacijas, kad būtų galima užtikrinti veiksmingesnį rūšiavimą, taigi ir geresnę perdirbimui skirtų žaliavų kokybę;

(66)

kad vartotojams būtų lengviau rūšiuoti ir šalinti pakuočių atliekas, turėtų būti įdiegta suderintų simbolių sistema ir turėtų būti reikalaujama tais simboliais ženklinti ir pakuotes, ir atliekų talpyklas, kad vartotojai galėtų šalindami atliekas rasti atitinkamus simbolius. Tų simbolių naudojimas turėtų sudaryti sąlygas tinkamai tvarkyti atliekas, nes vartotojai iš jų turėtų gauti informaciją apie tokių pakuočių kompostavimo savybes. Tokia informacija visų pirma turėtų būti siekiama, kad vartotojams nekiltų neaiškumų dėl kompostuojamųjų pakuočių, kurios iš esmės nėra tinkamos kompostuoti namų sąlygomis, bet yra tinkamos kompostuoti tik pramoniniu būdu kontroliuojamomis sąlygomis. Todėl tokia informacija turėtų būtų siekiama išvengti kompostuojamųjų pakuočių išmetimo gamtoje. Tas požiūris padės padidinti atskirai surenkamų pakuočių atliekų kiekį ir taip užtikrinti kokybiškesnį pakuočių atliekų perdirbimą, ir juo siekiama nustatyti tam tikrą pakuočių atliekų surinkimo sistemų suderinimo vidaus rinkoje lygį. Taip pat būtina suderinti simbolius, susijusius su privalomomis užstato grąžinimo sistemomis, nustatytomis po šio reglamento įsigaliojimo. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad pakuotės, kurioms taikomos užstato grąžinimo sistemos, sukurtos pagal nacionalinę teisę iki šio reglamento įsigaliojimo, būtų žymimos tokiais suderintais ženklais. Tų simbolių neturėtų būti privaloma naudoti transportavimo pakuotėms, išskyrus e. prekybos siuntų pakuotes, žymėti, kadangi transportavimo pakuotės nėra surenkamos komunalinių atliekų surinkimo sistemose;

(67)

neturėtų būti privaloma ženklinant nurodyti perdirbtų medžiagų dalies pakuotėse, nes ta informacija nėra būtina tinkamam pakuočių tvarkymui gyvavimo ciklo pabaigoje užtikrinti. Vis dėlto fiziniai gamintojai privalės pasiekti šiame reglamente nustatytus perdirbtų medžiagų dalies tikslus ir jie galėtų pageidauti nurodyti tą informaciją ant savo pakuočių, kad vartotojai būtų informuoti apie perdirbtų medžiagų dalį pakuotėse. Siekiant užtikrinti, kad tokia informacija visoje Sąjungoje būtų teikiama suderintai, turėtų būti nustatytas suderintas ženklas, kuriuo nurodoma perdirbtų medžiagų dalis;

(68)

biologinės kilmės plastiko dalies pakuotėse ženklinimas taip pat neturėtų būti privalomas, nes biologinės kilmės plastikas turi atitikti tam tikras sąlygas, kad būtų užtikrintas tvarumas, ir reikia daugiau mokslinių duomenų siekiant užtikrinti, kad biologinės kilmės plastiko naudojimas per visą jo gyvavimo ciklą atitiktų žiedinės ekonomikos principus, išdėstytus 2022 m. lapkričio 30 d. Komisijos komunikate dėl Sąjungos biologinių, biologiškai skaidžių ir kompostuojamų plastikų politikos sistemos. Tačiau fiziniai gamintojai galėtų pageidauti pateikti tą informaciją ant savo pakuočių, kad informuotų vartotojus apie pakuotėje esančią biologinės kilmės plastiko dalį. Siekiant užtikrinti, kad tokia informacija visoje Sąjungoje būtų teikiama suderintai, turėtų būti nustatytas suderintas ženklas, kuriuo nurodoma biologinės kilmės plastiko dalis;

(69)

kalbant apie daugkartines pakuotes, siekiant informuoti galutinius naudotojus apie pakartotinio naudojimo galimybę, prieinamas pakartotinio naudojimo sistemas ir surinkimo kanalų buvimo vietą, ant tokių pakuočių turėtų būti pateiktas QR kodas ar kitas standartizuotas, atviras, skaitmeninis duomenų saitas, kuriuo būtų suteikta prieiga prie tokios informacijos. QR kodas ar duomenų saitas turėtų apimti informaciją, kuri padeda atsekti pakuotę ir suskaičiuoti reisus ir naudojimo ciklus, arba, jei tokie skaičiavimai neįmanomi, nustatyti apytikrį jų įvertį. Atvirojo ciklo sistemose, neturinčiose sistemos operatoriaus, tas ženklas turėtų būti naudojamas savanoriškai. Be to, daugkartinės prekinės pakuotės turėtų būti aiškiai identifikuojamos pardavimo vietoje;

(70)

neturėtų daugėti ant pakuočių pateikiamų ženklų. Siekiant to išvengti, tais atvejais, kai kituose Sąjungos teisės aktuose reikalaujama, kad informacija apie supakuotą produktą būtų prieinama skaitmeniniu būdu per duomenų saitą, pagal šį reglamentą reikalaujama informacija apie pakuotę ir pagal kitą Sąjungos teisės aktą reikalaujama informacija apie supakuotą produktą turėtų būti prieinama naudojant tą patį duomenų saitą. Tas duomenų saitas turėtų atitikti šiame reglamente arba kitoje taikomoje Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus. Visų pirma, kai supakuotam produktui taikomas Reglamentas (ES) 2024/1781 ar kitas Sąjungos teisės aktas, pagal kurį reikalaujama skaitmeninio produkto paso, tas skaitmeninis produkto pasas taip pat turėtų būti naudojamas atitinkamai informacijai teikti pagal šį reglamentą. Jei pakuotėje yra susirūpinimą keliančių medžiagų, ji turėtų būti paženklinta naudojant standartizuoto, atviro, skaitmeninio žymėjimo technologiją, kaip nustatyta Komisijos priimtuose įgyvendinimo aktuose. Ta informacija turėtų užtikrinti, kad atliekų tvarkymo subjektai turėtų prieigą prie atitinkamos informacijos apie pakuotės cheminę sudėtį, kad galėtų pagal atliekų hierarchiją nustatyti tinkamiausią atliekų tvarkymo būdą, taip skatinant pakuočių žiediškumą;

(71)

siekiant padėti pasiekti šio reglamento tikslus, vartotojai turėtų būti apsaugoti nuo klaidinančios ir painios informacijos apie pakuočių savybes ir tinkamą tvarkymą gyvavimo ciklo pabaigoje, naudojant suderintus ženklus, kurie tuo tikslu nustatyti pagal šį reglamentą. Pakuotę, įtrauktą į didesnės gamintojo atsakomybės sistemą, turėti būti galima identifikuoti pagal atitinkamą simbolį visoje teritorijoje, kurioje ta sistema taikoma siekiant parodyti, kad gamintojas vykdo didesnės gamintojo atsakomybės pareigas. Toks identifikavimas turėtų būti užtikrintas tik naudojant QR kodą arba kitą standartizuoto, atviro, skaitmeninio žymėjimo technologiją. Tas simbolis turėtų vartotojams aiškiai ir nedviprasmiškai rodyti pakuotės tinkamumą perdirbti;

(72)

pakuotės, kurioms taikomos privalomos užstato grąžinimo sistemos, turėtų būti paženklintos ženklu, kuriuo vartotojai būtų informuojami, kad pakuotėms taikoma ta sistema ir todėl jos turėtų būti surenkamos tuo tikslu nacionalinių valdžios institucijų leidžiamais specialiais surinkimo kanalais. Tas ženklas turėtų būti suderintas ES ženklas, kurį nustato Komisija. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad tokie suderinti ženklai būtų naudojami ant pakuočių, kurioms taikomos užstato grąžinimo sistemos, sukurtos pagal nacionalinę teisę iki šio reglamento įsigaliojimo;

(73)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (32) veikia kaip apsaugos sistema, kuria užtikrinamas aukštas vartotojų apsaugos lygis visuose sektoriuose, papildanti išsamesnius konkrečiam sektoriui ar produktui taikomos Sąjungos teisės reikalavimus, išskyrus šios direktyvos ir kitų Sąjungos taisyklių, susijusių su konkrečiais nesąžiningos komercinės veiklos aspektais, kolizijos atvejus, kuriais pastarosios turėtų būti viršesnės tų konkrečių aspektų atžvilgiu. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2024/825 (33) numatyta, kad savanoriško tvarumo ženklo, kuris neatitinka tam tikrų reikalavimų, nurodymas yra nesąžininga komercinė veikla;

(74)

siekiant užtikrinti vienodas ženklinimo reikalavimų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad būtų toliau gerinamas atliekų rūšiavimas, nustatyta pakuotę sudarančių medžiagų nustatymo ir susirūpinimą keliančių medžiagų nustatymo metodika, naudojant standartizuotas, atviras, skaitmenines technologijas, ir patvirtinti pakuočių ir atliekų talpyklų ženklinimo suderintas ženklas ir pagal šį reglamentą nustatytų tokio ženklinimo reikalavimų suderintos specifikacijos bei forma. Rengdama tas specifikacijas Komisija turėtų nustatyti kuo mažiau kalbinių elementų ir atsižvelgti į mokslinę ar kitą prieinamą techninę informaciją, įskaitant atitinkamus tarptautinius standartus. Kuriant suderintą pakuočių, kurioms taikoma užstato grąžinimo sistema, ženklinimą turėtų būti atsižvelgiama į esamus valstybėse narėse imamo užstato sumos skirtumus. Atsižvelgiant į naująją sistemą, nuo 2028 m. rugpjūčio 12 d. turėtų būti panaikintas Komisijos sprendimas 97/129/EB (34), o jo turinys turėtų būti įtrauktas į įgyvendinimo aktą;

(75)

ekonominės veiklos vykdytojai turėtų užtikrinti, kad pakuotės atitiktų pagal šį reglamentą taikomus reikalavimus. Jie turėtų imtis tinkamų priemonių, kad užtikrintų tokią atitiktį atlikdami savo atitinkamus vaidmenis tiekimo grandinėje, kad būtų užtikrintas laisvas pakuočių judėjimas vidaus rinkoje ir padidintas jų tvarumas;

(76)

šiame reglamente numatytą atitikties vertinimą geriausiai gali atlikti fizinis gamintojas, turintis išsamių žinių apie projektavimo ir gamybos procesą. Todėl atitikties vertinimas pagal šį reglamentą ir toliau turėtų būti tik fizinio gamintojo pareiga;

(77)

turėtų būti užtikrinama, kad pakuočių ar pakuočių medžiagų tiekėjai pateiktų fiziniam gamintojui visą informaciją ir dokumentus, būtinus, kad fizinis gamintojas galėtų įrodyti tų pakuočių ir pakuočių medžiagų atitiktį reikalavimams. Ta informacija ir dokumentai turėtų būti pateikiami popierine arba elektronine forma;

(78)

siekiant apsaugoti vidaus rinkos veikimą būtina užtikrinti, kad į Sąjungos rinką patenkančios pakuotės iš trečiųjų valstybių atitiktų šį reglamentą nepriklausomai nuo to, ar jos importuojamos kaip atskiros pakuotės, ar kartu su supakuotu produktu. Visų pirma būtina įsitikinti, kad fiziniai gamintojai yra atlikę tinkamas tokių pakuočių atitikties vertinimo procedūras. Todėl importuotojai turėtų įsitikinti, kad pakuotės, kurias jie pateikia rinkai, atitinka tuos reikalavimus ir kad fizinių gamintojų parengti dokumentai yra prieinami kompetentingoms nacionalinėms institucijoms patikrinti;

(79)

pateikdamas pakuotę rinkai, kiekvienas importuotojas turėtų ant jos nurodyti savo pavadinimą, registruotą prekybinį pavadinimą arba registruotą prekių ženklą, taip pat savo pašto adresą ir, jei yra, elektronines ryšio priemones, kuriomis galima su juo susisiekti. Turėtų būti numatytos išimtys tais atvejais, kai šios informacijos nurodyti ant pakuotės neįmanoma;

(80)

kadangi platintojas tiekia pakuotę rinkai po to, kai ją rinkai pateikė fizinis gamintojas ar importuotojas, jis turėtų vykdyti veiklą deramai rūpindamasis, kad būtų laikomasi taikytinų šio reglamento reikalavimų. Platintojas taip pat turėtų įsitikinti, kad tai, kaip jis tvarko pakuotes, nedaro neigiamo poveikio jų atitikčiai tiems reikalavimams;

(81)

kadangi platintojai ir importuotojai yra artimi rinkai ir atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant pakuočių atitiktį reikalavimams, jie turėtų padėti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms atlikti rinkos priežiūros užduotis ir turėtų būti pasirengę aktyviai dalyvauti suteikdami toms institucijoms visą reikiamą su atitinkama pakuote susijusią informaciją;

(82)

bet kuris importuotojas ar platintojas, kuris pateikia rinkai pakuotę savo vardu ar naudodamas savo prekių ženklą arba kuris rinkai jau pateiktą pakuotę pakeičia taip, kad tai galėtų paveikti atitiktį šiam reglamentui, turėtų būti laikomas fiziniu gamintoju ir turėtų prisiimti atsakomybę už fizinio gamintojo pareigas;

(83)

pakuotės atsekamumo visoje tiekimo grandinėje užtikrinimas palengvina rinkos priežiūros institucijų užduotį atsekti tuos ekonominės veiklos vykdytojus, kurie rinkai pateikė arba tiekė reikalavimų neatitinkančias pakuotes. Todėl ekonominės veiklos vykdytojams turėtų būti privaloma tam tikrą laiką saugoti informaciją apie savo sandorius;

(84)

perteklinių pakuočių atliekų susidarymo problemos neįmanoma visiškai išspręsti vien nustatant su pakuočių projektavimu susijusias pareigas. Tam tikrų rūšių pakuočių atveju ekonominės veiklos vykdytojams, kurie tokią pakuotę užpildo ar kitaip naudoja, turėtų būti taikomos pareigos sumažinti tuščios ertmės santykinę dalį. Grupinėse, transportavimo ir e. prekybos siuntų pakuotėse, naudojamose tiekiant produktus galutiniams platintojams ar galutiniams naudotojams, tuščios ertmės santykinė dalis neturėtų viršyti 50 %. Ta pareiga neturėtų būti taikoma daugkartinėms pakuotėms. Laikantis atliekų hierarchijos ir siekiant skatinti pakuočių inovacijas, kad būtų mažinamas pakuočių atliekų kiekis, nuo tos pareigos turėtų būti įmanoma atleisti ekonominės veiklos vykdytojus, naudojančius prekines pakuotes kaip e. prekybos siuntų pakuotes. Siekiant užtikrinti vienodas sąlygas apskaičiuojant tuščios ertmės santykinę dalį, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti jos apskaičiavimo metodiką;

(85)

siekiant vidaus rinkoje užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą, taip pat aukštą maisto saugos ir maisto higienos lygį, ir tam, kad būtų lengviau pasiekti pakuočių atliekų prevencijos tikslus, neturėtų būti pateikiamos rinkai pakuotės, kurios yra nebūtinos arba kurių naudojimo galima išvengti. Tokių pakuočių formų sąrašas pateikiamas šiame reglamente. Komisija turėtų paskelbti gaires, kuriose būtų išsamiau paaiškintas tas sąrašas, pateikdama pakuočių pavyzdžius ir rekomendacijas dėl apribojimų išimčių;

(86)

toliau siekiant žiediškumo ir tvaraus pakuočių naudojimo tikslo būtina riboti riziką, kad pakuotės, kurios parduodamos kaip daugkartinės, praktiškai gali nebūti pakartotinai naudojamos, ir užtikrinti, kad vartotojai grąžintų daugkartines pakuotes. Tinkamiausias būdas tai pasiekti – nustatyti ekonominės veiklos vykdytojams, naudojantiems daugkartines pakuotes, pareigą užtikrinti, kad būtų įdiegta pakartotinio naudojimo sistema, taip sudarant galimybes tokias pakuotes platinti, keisti ir pakartotinai naudoti. Siekiant kuo didesnio tokių sistemų naudingumo, turėtų būti nustatyti minimalieji reikalavimai atvirojo ciklo ir uždarojo ciklo sistemoms. Daugkartinių pakuočių tinkamumo pakartotinio naudojimo sistemai patvirtinimas taip pat turėtų būti įtrauktas į tokių pakuočių techninius dokumentus. Pakartotinio naudojimo sistemų dydis ir geografinė aprėptis gali skirtis – nuo mažesnių vietos sistemų iki didesnių sistemų, kurios gali apimti vienos ar kelių valstybių narių teritoriją;

(87)

daugkartinės pakuotės turi būti saugios jų naudotojams. Todėl ekonominės veiklos vykdytojai, siūlantys savo produktus daugkartinėse pakuotėse, turėtų užtikrinti, kad prieš vėl naudojant daugkartinę pakuotę būtų atliktas jos atnaujinimo procesas, ir turėtų būti nustatyti tokio atnaujinimo reikalavimai;

(88)

daugkartinės pakuotės tampa atliekomis, kaip tai suprantama Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnio 1 punkte, kai jų turėtojas jas pašalina, ketina pašalinti arba privalo pašalinti. Daugkartinės pakuotės jų atnaujinimo proceso metu paprastai nelaikomos atliekomis;

(89)

siekiant skatinti atliekų prevenciją reikėtų pradėti vartoti naują – pakartotinio užpildymo – sąvoką. Pakartotinis užpildymas turėtų būti suprantamas kaip konkreti atliekų prevencijos priemonė, kuri yra svarbi ir būtina šiame reglamente nustatytiems prevencijos tikslams pasiekti;

(90)

kai ekonominės veiklos vykdytojai teikia galimybę pirkti produktus pakartotinai užpildant tarą, jie turėtų užtikrinti, kad jų pakartotinio užpildymo punktai atitiktų tam tikrus reikalavimus vartotojų sveikatai ir saugai užtikrinti. Tomis aplinkybėmis, kai vartotojai naudoja savo tarą, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų pateikti informaciją apie saugaus tos taros pakartotinio užpildymo ir naudojimo sąlygas. Kad būtų skatinama pakartotinai užpildyti tarą, ekonominės veiklos vykdytojai neturėtų pakartotinio užpildymo punktuose tiekti nemokamų ar į užstato grąžinimo sistemą neįtrauktų pakuočių. Ekonominės veiklos vykdytojai turėtų būti atleisti nuo atsakomybės už maisto saugos problemas, kurios gali kilti naudojant vartotojų tiekiamą tarą;

(91)

siekiant sumažinti vis didėjančią vienkartinių pakuočių dalį ir augantį susidarančių pakuočių atliekų kiekį, būtina nustatyti kiekybinius pakuočių pakartotinio naudojimo tikslus tuose sektoriuose, kuriuose, kaip įvertinta, potencialas mažinti pakuočių atliekas yra didžiausias, t. y. maisto ir gėrimų tiekimo išsinešti, didelių buitinių prietaisų ir transportavimo pakuočių sektoriuose. Tai įvertinta remiantis tokiais veiksniais kaip esamos pakartotinio naudojimo sistemos, pakuočių naudojimo būtinumas ir galimybė įvykdyti funkcinius reikalavimus, susijusius su produkto laikymu, švara, sveikata, higiena ir sauga. Taip pat atsižvelgta į produktų ir jų gamybos bei platinimo sistemų skirtumus. Įgyvendinant tokius tikslus turėtų būti atsižvelgiama į per visą produkto gyvavimo ciklą pasiektą naudą aplinkai. Nustatant atitinkamus tikslus tikimasi remti inovacijas ir didinti pakartotinio naudojimo ir pakartotinio užpildymo pakuočių dalį. Neturėtų būti leidžiama naudoti vienkartinių plastikinių pakuočių maistui ir gėrimams, kurie patiekiami taroje ir suvartojami viešbučių, restoranų ir viešojo maitinimo įstaigų (HORECA) sektoriaus įmonių patalpose. Vartotojai visada turėtų turėti galimybę įsigyti maisto ir gėrimų išsinešti daugkartinėje ar savo taroje ne mažiau palankiomis sąlygomis nei taikomos maistui ir gėrimams, siūlomiems vienkartinėse pakuotėse. Ekonominės veiklos vykdytojai, parduodantys maistą ir gėrimus išsinešti, turėtų siūlyti vartotojams galimybę įsigyti maistą ar gėrimus savo taroje ir galimybę įsigyti gėrimus daugkartinėse pakuotėse;

(92)

tam tikromis sąlygomis valstybės narės turėtų galėti 5 metų laikotarpį, kuris gali būti pratęstas, netaikyti ekonominės veiklos vykdytojams pakartotinio naudojimo pareigų. Tos sąlygos turėtų būti grindžiamos aukštais perdirbimo ir taikytinais atliekų prevencijos rodikliais išimtį taikančioje valstybėje narėje, įskaitant pirmą tarpinį 3 % atliekų prevencijos iki 2028 m. rodiklį, taip pat ekonominės veiklos vykdytojų priimamu įmonės atliekų prevencijos ir perdirbimo planu;

(93)

pakuočių, kurioms taikomi apribojimai, susiję su tam tikrų pakuočių formų naudojimu, pagal šį reglamentą ir kurios yra skirtos tarpvalstybinėms transporto priemonėms, kuriose teikiamos maitinimo paslaugos, pavyzdžiui, orlaiviams, lėktuvams, traukiniams, kruiziniams laivams, keltams, jachtoms ir laivams, pateikimas rinkai turėtų būti suprantamas kaip kelionė su tomis pakuotėmis į Sąjungą arba jos viduje. Kelionė Sąjungos viduje turėtų būti suprantama kaip situacija, kai transporto priemonė išvyksta iš Sąjungoje esančios paskirties vietos ir atvyksta į Sąjungoje esančią paskirties vietą;

(94)

siekiant padidinti pakartotinio naudojimo tikslų veiksmingumą ir užtikrinti vienodą požiūrį į ekonominės veiklos vykdytojus, tokie tikslai turėtų būti nustatyti ekonominės veiklos vykdytojams. Gėrimams taikomų pakartotinio naudojimo tikslų atveju pakartotinio naudojimo tikslai turėtų būti nustatomi galutiniams platintojams, kurie tiekia gėrimus vartotojams prekinėse pakuotėse. Kai kuriems gėrimams, kurie laikomi greitai gendančiais, nes lengvai pasiduoda bakterijų ar mielių sukeliamam mikrobiologiniam gedimui, reikia specialios aseptinės technologijos, kad jie būtų apsaugoti nuo sugedimo, kartu užtikrinant ilgą jų tinkamumo vartoti laiką. Todėl pieno ir kitų greitai gendančių gėrimų atveju neturėtų būti taikoma pareiga įvykdyti pakuočių pakartotinio naudojimo tikslus. Tie tikslai turėtų būti apskaičiuojami kaip tam tikra daugkartinėse pakuotėse, kurioms taikoma pakartotinio naudojimo sistema, parduotų produktų pardavimų, parduoto tūrio ar svorio procentinė dalis arba, jei tai transportavimo pakuotės, kaip jų naudojimo kartų procentinė dalis. Tie tikslai turėtų būti neutralūs medžiagų atžvilgiu. Siekiant užtikrinti vienodas pakartotinio naudojimo tikslų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su jų apskaičiavimo metodika;

(95)

kai kuriais atvejais naudoti vienkartinių transportavimo pakuočių nebūtina, nes yra daug veiksmingų alternatyvų, kurios gali būti pakartotinai naudojamos. Siekiant užtikrinti veiksmingą tokių alternatyvų naudojimą tikslinga reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojai, transportuodami produktus iš vienos to paties ekonominės veiklos vykdytojo veiklos vietos į kitą arba tarp ekonominės veiklos vykdytojo ir su juo susijusių įmonių ar įmonių partnerių veiklos vietų, naudotų tik daugkartines transportavimo pakuotes, kai tai yra tokių formų pakuotės kaip padėklai, sulankstomos plastikinės dėžės, plastikinės grotelinės dėžės, vidutinio dydžio piltinių produktų talpyklos (tiek standžios, tiek lanksčios) arba statinės. Ta pati pareiga dėl tų pačių priežasčių turėtų būti taikoma ekonominės veiklos vykdytojams, transportuojantiems produktus vienoje valstybėje narėje. Tam tikrų transportavimo ar prekinių pakuočių atveju alternatyvių pakuočių, kurios gali būti naudojamos pakartotinai, naudojimas nėra tinkamas. Tai taikytina kartoninėms dėžėms, kurių naudojimo ciklų skaičius yra labai mažas, ir pakuotėms, naudojamoms kai kuriems lietimuisi jautriems produktams, kurias tarp naudojimų reikia specialiai plauti. Todėl tokių pakuočių atveju neturėtų būti taikoma pareiga įvykdyti pakartotinio naudojimo tikslus, kiek tai susiję su transportavimo pakuotėmis ir produktams transportuoti naudojamomis prekinėmis pakuotėmis;

(96)

smulkesniems ekonominės veiklos vykdytojams gali būti sunku pasiekti pakartotinio naudojimo ir pakartotinio užpildymo tikslus. Todėl tam tikri ekonominės veiklos vykdytojai turėtų būti atleidžiami nuo pareigos pasiekti pakuočių pakartotinio naudojimo tikslus, jeigu jų pateikiamų rinkai pakuočių kiekis nesiekia tam tikro nustatyto lygio, ir jie atitinka labai mažos įmonės apibrėžtį, nustatytą Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (35), taikomoje 2025 m. vasario 11 d., arba jeigu galutinis platintojas turi prekybos plotą, kuris nesiekia tam tikros ribos. Dėl tų tikslų, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais keičiama prekybos ploto slenkstinė riba, nustatomos ir patikslinamos išsamios sąlygos ir informacijos teikimo reikalavimai, kurie turi būti taikomi galutinių platintojų susitarimams dėl grupių, keičiama su mastu susijusi slenkstinė riba dėl išimties taikymo ekonominės veiklos vykdytojams, ir nustatomos papildomos tam tikriems kitiems ekonominės veiklos vykdytojams arba konkrečių formų pakuotėms, kurioms taikomi pakartotinio naudojimo ar pakartotinio užpildymo tikslai, tokiu atveju, kai pasiekti tuos tikslus kliudo ypatingi ekonominiai suvaržymai, didelės su higiena, maisto sauga ar aplinkos apsauga susijusios problemos, taikomos išimtys;

(97)

kad būtų galima patikrinti, kaip laikomasi pakartotinio naudojimo tikslų, būtina, kad atitinkami ekonominės veiklos vykdytojai teiktų duomenis kompetentingoms institucijoms. Ekonominės veiklos vykdytojai turėtų pateikti atitinkamus duomenis už kiekvienus kalendorinius metus, pradedant nuo 2030 kalendorinių metų. Valstybės narės turėtų padaryti šiuos duomenis viešai prieinamus;

(98)

kadangi ekonominės veiklos vykdytojai gali turėti kelių skirtingų formų pakuotes, pakartotinio naudojimo tikslų pasiekimas turėtų būti apskaičiuojamas remiantis bendru rinkai tiekto maisto ar gėrimų kiekiu, remiantis atitinkamai bendru prekinių vienetų skaičiumi arba maisto svoriu arba gėrimų tūriu;

(99)

atsižvelgiant į tai, kad plastikinių pirkinių maišelių tebėra sunaudojama labai daug, taip pat į neefektyvų išteklių naudojimą ir į potencialų tų maišelių išmetimą kaip šiukšles, tikslinga palikti galioti nuostatas, kuriomis siekiama tvaraus plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimo mažinimo, kaip jau nustatyta Direktyvoje 94/62/EB su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/720 (36). Atsižvelgiant į esamus skirtingus požiūrius ir ribotus duomenų apie plastikinius pirkinių maišelius teikimo reikalavimus, sunku įvertinti, ar sunaudojamo jų kiekio mažinimo priemonėmis, kurių ėmėsi valstybės narės, pasiektas tikslas tvariai sumažinti sunaudojamą tokių maišelių kiekį ir ar dėl tų priemonių nepadidėjo sunaudojamas kitų rūšių plastikinių pirkinių maišelių kiekis. Todėl būtina suderinti tvaraus plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimo mažinimo apibrėžtį ir nustatyti bendrą tikslą, taip pat naujus duomenų teikimo reikalavimus;

(100)

atsižvelgiant į plastikinių pirkinių maišelių 2021 m. vertinamojo tyrimo – „Imties tyrimas siekiant įvertinti tolesnių ES priemonių dėl atliekų prevencijos galimumą ir Plastikinių maišelių direktyvos II dalies įgyvendinimą“, – rezultatus, reikia imtis tolesnių priemonių mažinti sunaudojamą lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių kiekį ir įvertinti galimą jų pakeitimo labai lengvais plastikiniais pirkinių maišeliais ir storesniais plastikiniais pirkinių maišeliais, kurių sienelės storesnės kaip 50 mikronų, poveikį;

(101)

kadangi labai lengvi plastikiniai pirkinių maišeliai (plonesni nei 15 mikronų) turi didelį potencialą tapti atliekomis ir prisidėti prie jūrų taršos, reikėtų imtis priemonių, kad būtų apribotas jų pateikimas rinkai, išskyrus griežtai būtinus naudojimo atvejus. Tie plastikiniai maišeliai neturėtų būti pateikiami rinkai kaip nefasuotų maisto produktų pakuotės, išskyrus atvejus, kai tai daroma dėl higienos priežasčių arba šlapių nefasuotų maisto produktų, pavyzdžiui, žalios mėsos, žuvies ar pieno produktų, pakavimui;

(102)

siekiant tvariai sumažinti lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių naudojimą jų teritorijoje, valstybės narės turėtų galėti patvirtinti priemones, kurios apima šių rūšių plastikinių pirkinių maišelių uždraudimą, nacionalinių mažinimo tikslų įgyvendinimą, toliau taikomas ar naujai nustatomas ekonomines priemones, taip pat kitus prekybos apribojimus, jei šios priemonės yra proporcingos ir nediskriminacinės. Tokios priemonės gali skirtis priklausomai nuo lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių poveikio aplinkai, kai jie atgaunami ar šalinami, jų kompostavimo savybių, patvarumo ar numatytos konkrečios paskirties. Jeigu pasiekiami šiame reglamente nustatyti tikslai dėl plastikinių pirkinių maišelių, valstybės narės turėtų turėti galimybę nuostatas dėl tų maišelių įgyvendinti kompetentingų institucijų ir atitinkamų ekonomikos sektorių tarpusavio susitarimais;

(103)

plastikinių pirkinių maišelių naudojimo mažinimas neturėtų nulemti jų pakeitimo maišeliais iš kitų pakavimo medžiagų. Komisija turėtų stebėti kitų pakavimo medžiagų naudojimą bei pasiūlyti tokių pakavimo medžiagų naudojimo mažinimo tikslą ir, jei tinkama, priemones;

(104)

siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingai ir suderintai taikomi šiame reglamente ir pagal jį nustatyti tvarumo reikalavimai, atitiktis tiems reikalavimams turėtų būti vertinama patikimais, tiksliais ir atkuriamais metodais, kuriais atsižvelgiama į visuotinai pripažintus pažangiausius metodus;

(105)

siekiant užtikrinti, kad nebūtų kliūčių prekybai vidaus rinkoje, turėtų būti Sąjungos lygmeniu suderinti reikalavimai dėl pakuočių tvarumo, be kita ko, dėl susirūpinimą keliančių medžiagų pakuotėse, kompostuojamųjų pakuočių, pakuočių kiekio mažinimo, daugkartinių pakuočių ir pakartotinio naudojimo sistemų. Kad būtų lengviau vertinti atitiktį tokiems reikalavimams, be kita ko, bandymų, matavimų ar apskaičiavimų metodais, būtina numatyti, kad būtų daroma atitikties prielaida dėl pakuočių ir supakuotų produktų, atitinkančių darniuosius standartus, priimtus pagal Reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 siekiant nustatyti išsamias tų reikalavimų technines specifikacijas;

(106)

kai darniųjų standartų nėra, kaip alternatyvi priemonė fizinio gamintojo pareigai laikytis tvarumo reikalavimų palengvinti turėtų būti naudojamos bendrosios specifikacijos, pavyzdžiui, kai darniojo standarto rengimas nepagrįstai uždelsiamas. Be to, naudoti bendrąsias specifikacijas turėtų būti galima tada, kai Komisija yra apribojusi arba panaikinusi nuorodas į atitinkamus darniuosius standartus pagal Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 11 straipsnio 5 dalį. Remiantis atitiktimi bendrosioms specifikacijoms, kurias Komisija priima įgyvendinimo aktais, taip pat turėtų būti daroma atitikties prielaida;

(107)

siekiant užtikrinti vienodas naudojimosi bendrosiomis specifikacijomis sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti, iš dalies keisti ar panaikinti bendrąsias specifikacijas, susijusias su tvarumo, ženklinimo ir pakartotinio naudojimo sistemų reikalavimais, ir patvirtinti bandymų, matavimo ar apskaičiavimo metodus. Rengdama įgyvendinimo aktų projektus, Komisija turėtų atsižvelgti į atitinkamų įstaigų ir ekspertų grupių nuomones ir tinkamai konsultuotis su visais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais;

(108)

siekiant užtikrinti darną su kitais Sąjungos teisės aktais, atitikties vertinimo procedūra turėtų būti į šį reglamentą įtrauktas gamybos vidaus kontrolės modulis, pagrįstas moduliais, numatytais Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 768/2008/EB (37);

(109)

CE ženklas ant pakuotės neturėtų reikšti pakuotės atitikties šio reglamento reikalavimams – jis turėtų rodyti tik supakuoto produkto atitiktį taikomai Sąjungos teisei dėl gaminių, jei tai aktualu. Iš tiesų Sąjungos teisėje dėl gaminių paprastai reikalaujama, kad gaminio CE ženklas būtų pateiktas arba ant paties gaminio, arba ant jo pakuotės. Jei būtų reikalaujama CE ženklu ant pakuotės žymėti atitiktį šio reglamento reikalavimams, galėtų kilti painiava ir nesusipratimų dėl to, ar šis ženklas taikomas pačiai pakuotei, ar supakuotam produktui, ir galiausiai dėl to atsirastų netikrumas dėl atitinkamų supakuotų produktų faktinės saugos ir atitikties reikalavimams;

(110)

produkto pakuotės atitiktis šio reglamento reikalavimams turėtų būti įrodoma naudojant ES atitikties deklaraciją;

(111)

fiziniai gamintojai turėtų parengti ES atitikties deklaraciją, kad būtų suteikta informacija apie pakuotės atitiktį šiam reglamentui. Reikalavimas, kad fiziniai gamintojai parengtų ES atitikties deklaraciją, gali būti taikomas ir pagal kitus Sąjungos teisės aktus. Siekiant užtikrinti, kad informacija būtų prieinama rinkos priežiūros tikslais, reikėtų rengti vieną ES atitikties deklaraciją pagal visus atitinkamus Sąjungos teisės aktus. Siekiant sumažinti ekonominės veiklos vykdytojams tenkančią administracinę naštą, tą bendrą ES atitikties deklaraciją turėtų būti galima rengti kaip dokumentų rinkinį, sudarytą iš atitinkamų atskirų atitikties deklaracijų;

(112)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/1020 (38) nustatyta gaminių rinkos priežiūros ir gaminių iš trečiųjų valstybių kontrolės sistema. Siekiant užtikrinti, kad pakuotės, kurioms taikomas laisvo prekių judėjimo Sąjungoje principas, atitiktų reikalavimus, kuriais užtikrinama viešųjų interesų, tokių kaip žmonių sveikata, sauga ir aplinka, aukšto lygio apsauga, tas reglamentas turėtų būti taikomas ir pakuotėms, kurioms taikomas šis reglamentas;

(113)

siekiant apsaugoti ir išsaugoti aplinką ir gerinti jos kokybę, apsaugoti žmonių sveikatą, užtikrinti apdairų, efektyvų ir racionalų gamtos išteklių naudojimą, propaguoti žiedinės ekonomikos principus, didinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą, didinti energijos vartojimo efektyvumą, mažinti Sąjungos priklausomybę nuo importuojamų išteklių, suteikti naujų ekonominių galimybių ir prisidėti prie ilgalaikio konkurencingumo, Sąjungoje turėtų būti gerinamas atliekų tvarkymas. Efektyviau naudojant išteklius, Sąjungos įmonės, viešojo sektoriaus institucijos ir vartotojai taip pat faktiškai sutaupytų daug lėšų ir sumažėtų bendras per metus išmetamas ŠESD kiekis;

(114)

nepaisant pakuočių kiekio mažinimo reikalavimų ir tikslų, nustatytų Direktyvoje 94/62/EB, susidarančių pakuočių atliekų kiekis didėja – tiek absoliučiąja išraiška, tiek pagal vienam gyventojui tenkantį kiekį – o ir tendencijos rodo tolesnį spartų pakartotinio pakuočių naudojimo ir pakartotinio užpildymo masto mažėjimą, kurį skatina padažnėjęs išsinešti skirtų produktų vartojimas ir e. prekyba. Kintant produktams, medžiagoms ir vartojimo modeliams, labai išaugo vienkartinių pakuočių, ypač vienkartinių plastikinių gaminių, naudojimas. Tai siejama su mažmeninės prekybos aplinka, didesniais platinimo tinklais, produktų fizine gamyba ir pakavimu naudojant didelės spartos pakavimo linijas – visa tai kartu slopina pakartotinio naudojimo ir pakartotinio užpildymo rinką;

(115)

siekiant stebėti ir tikrinti, kaip gamintojai ir gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos laikosi didesnės gamintojo atsakomybės pareigų, susijusių su jų produktų atliekų surinkimu ir apdorojimu, būtina, kad valstybės narės paskirtų vieną ar daugiau kompetentingų institucijų;

(116)

siekiant užtikrinti, kad valstybės narės geriau, savalaikiškiau ir vienodžiau įgyvendintų atliekų prevencijos ir perdirbimo tikslus, ir numatyti galimus įgyvendinimo trūkumus, reikėtų toliau taikyti ankstyvojo perspėjimo ataskaitų sistemą, kad trūkumai būtų aptinkami ir veiksmų būtų galima imtis dar nesuėjus terminams, iki kurių tikslai turi būti pasiekti. Plėtojant tą sistemą, kuri pagal Direktyvą 94/62/EB apėmė perdirbimo tikslų pasiekimą, turėtų būti įtraukiami ir pakuočių atliekų kiekio mažinimo tikslai, kuriuos valstybės narės turi pasiekti iki 2030 m., 2035 m. ir 2040 m.;

(117)

kadangi pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymas apskritai yra svarbus atliekų tvarkymo elementas, valstybės narės turėtų tam skirti atskirą skyrių savo atliekų tvarkymo planuose, rengiamuose vykdant Direktyvoje 2008/98/EB nustatytą pareigą. Atliekų prevencijos ir pakartotinio naudojimo priemonės turėtų būti įtrauktos į atliekų prevencijos programas, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 2008/98/EB. Tie skyriai į atliekų tvarkymo planus ir atliekų prevencijos programas turėtų būti įtraukti atliekant sekantį jų reguliarų vertinimą, kaip reikalaujama pagal Direktyvą 2008/98/EB, arba anksčiau;

(118)

šiuo reglamentu toliau plėtojamos Direktyvoje 2008/98/EB nustatytos atliekų tvarkymo taisyklės ir bendrieji principai;

(119)

efektyviausias būdas didinti išteklių naudojimo efektyvumą ir mažinti atliekų poveikį aplinkai yra atliekų prevencija. Todėl svarbu, kad ekonominės veiklos vykdytojai imtųsi tinkamų priemonių susidarančių atliekų kiekiui mažinti atsisakydami perteklinių pakuočių ir tam tikrų formų pakuočių naudojimo, prailgindami pakuočių naudojimo laikotarpį, perprojektuodami gaminius arba pardavimo strategijas taip, kad pakuočių būtų galima nenaudoti arba naudoti mažiau, įskaitant nesupakuotų produktų pardavimą, ir naudodami nebe vienkartines pakuotes, o daugkartines pakuotes;

(120)

siekiant užtikrinti plataus užmojo ir tvarų bendro susidarančių pakuočių atliekų kiekio sumažinimą, turėtų būti nustatyti atliekų prevencijos tikslai ne vėliau kaip 2030 m. sumažinti vienam gyventojui tenkantį pakuočių atliekų kiekį. Kad būtų pasiektas tikslas pakuočių atliekų kiekį sumažinti 5 % 2030 m., palyginti su 2018 m., bendras absoliutus sumažinimas Sąjungos mastu 2030 m. turėtų siekti vidutiniškai apie 19 %, palyginti su 2030 m. atskaitos lygio scenarijumi. Siekiant užtikrinti, kad šios mažinimo pastangos būtų toliau dedamos ir po 2030 m., turėtų būti nustatytas 10 % sumažinimo tikslas 2035 m., palyginti su nuo 2018 m.; vertinama, kad pakuočių atliekų dėl to sumažės 29 %, palyginti su 2035 m. atskaitos lygio scenarijumi. Taip pat turėtų būti nustatytas papildomas 15 % sumažinimo tikslas 2040 m., palyginti su 2018 m.; vertinama, kad pakuočių atliekų dėl to sumažės 37 %, palyginti su 2040 m. atskaitos lygio scenarijumi. Siekiant remti valstybes nares, kad jos pasiektų pakuočių atliekų susidarymo prevencijos tikslus, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti korekcinį koeficientą, kad būtų atsižvelgiama į turizmo padidėjimą arba sumažėjimą, palyginti su 2018 m. baziniais metais. Kadangi komercinių ir pramoninių pakuočių atliekų susidarymas nėra susijęs su namų ūkių vartojimu, atliekų prevencijos tikslai vienam gyventojui negali būti taikomi komercinių ir pramoninių pakuočių atliekoms. Valstybės narės, nustačiusios skirtingas pakuočių atliekų tvarkymo sistemas buitinėms pakuočių atliekoms ir pramoninėms bei komercinėms pakuočių atliekoms, turėtų turėti galimybę išlaikyti savo specifiką;

(121)

turėtų būti įmanoma valstybėms narėms pasiekti atliekų prevencijos tikslus ekonominėmis priemonėmis ir kitomis priemonėmis, kuriomis teikiama paskatų taikyti atliekų hierarchiją, įskaitant priemones, įgyvendintinas pagal didesnės gamintojo atsakomybės sistemas, skatinant kurti ir veiksmingai eksploatuoti pakartotinio naudojimo sistemas, ir skatinant ekonominės veiklos vykdytojus suteikti galutiniams naudotojams daugiau galimybių pakartotinai užpildyti tarą. Tokios priemonės turėtų būti patvirtinamos lygiagrečiai ir papildant kitas šiame reglamente numatytas priemones, kuriomis siekiama mažinti pakuočių ir pakuočių atliekų kiekį, pavyzdžiui, nustatant pakuočių kiekio mažinimo reikalavimus, pakartotinio naudojimo tikslus ir pakartotinio užpildymo pareigas, kiekio (tūrio) slenkstines ribas ir priemones, kuriomis siekiama tvariai sumažinti lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių naudojimą. Valstybės narės turėtų galėti, laikydamosi SESV nustatytų bendrųjų taisyklių ir veikdamos pagal šį reglamentą, priimti nuostatas, kuriomis būtų numatoma daugiau nei šiame reglamente nustatyti minimalieji atliekų prevencijos tikslai. Įgyvendindamos tokias priemones, valstybės narės turėtų žinoti, jog esama rizikos, kad nuo sunkesnių pakavimo medžiagų gali būti pereita prie lengvesnių, ir turėtų teikti pirmenybę priemonėms, kuriomis ta rizika mažinama;

(122)

siekiant įgyvendinti SESV 191 straipsnio 2 dalyje nustatytą principą „teršėjas moka“, tikslinga nustatyti pakuočių atliekų tvarkymo pareigas gamintojams. Tuo tikslu šiuo reglamentu plėtojami Direktyvoje 2008/98/EB nustatyti didesnės gamintojo atsakomybės reikalavimai ir siekiama užtikrinti, kad didesnės gamintojo atsakomybės sistema padengtų visas pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas ir padėtų kompetentingoms institucijoms vykdyti tinkamą kontrolę. Šiuo reglamentu siekiama aiškiai nustatyti vieno kiekvieno pakuotės vieneto gamintojo principą, nesvarbu, ar tai tuščios pakuotės, ar pakuotės, kuriose yra produktų. Paprastai gamintojas turėtų būti ekonominės veiklos vykdytojas, kuris kaip valstybėje narėje įsisteigęs fizinis gamintojas, importuotojas ar platintojas iš tos valstybės narės teritorijos ir toje pačioje teritorijoje tiekia supakuotus produktus. Tai apima bet kokį pasiūlymą dėl platinimo, vartojimo ar naudojimo, kuriuo remiantis galėtų įvykti faktinis tiekimas. Todėl tuo atveju, kai įmonė perka supakuotą produktą iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje įmonė yra, arba iš trečiosios valstybės ir tą supakuotą produktą tiekia valstybėje narėje, kurioje ji yra, gamintoja turėtų būti laikoma ta įmonė, nes ji yra pirmoji įmonė, tiekianti supakuotą produktą tos valstybės narės teritorijoje. Interneto platformų atveju, nustatant gamintoją pirminis produkto siūlymas turėtų būti laikomas tiekimu. Tačiau, siekiant kuo labiau sumažinti bereikalingą administracinę naštą mažosioms įmonėms, pardavimo vietoje užpildančioms transportavimo pakuotes, pirminės gamybos pakuotes arba teikiant paslaugas naudojamas pakuotes, nepriklausomai nuo to, ar tai vienkartinės pakuotės, ar daugkartinės pakuotės, gamintojas turėtų būti tokios pakuotės fizinis gamintojas, platintojas ar importuotojas, pirmą kartą tą pakuotę tiekiantis iš valstybės narės teritorijos, nes tas ekonominės veiklos vykdytojas gali geriausiai įvykdyti didesnės gamintojo atsakomybės pareigas;

(123)

kita vertus, kai pakuotė arba supakuotas produktas pagal nuotolinės prekybos sutartis tiekiami tiesiogiai galutiniam naudotojui, gamintojas taip pat galėtų būti įsisteigęs kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje. Tokiais atvejais, jei gamintojas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, jis turėtų valstybėje narėje, kurioje yra galutinis naudotojas, paskirti įgaliotąjį atstovą didesnės gamintojo atsakomybės klausimams. Tais atvejais, kai gamintojas yra įsisteigęs trečiojoje valstybėje, taip pat turėtų būti įmanoma valstybėms narėms nustatyti, kad taip pat privaloma paskirti įgaliotąjį atstovą didesnės gamintojo atsakomybės klausimams, kad būtų išvengta rizikos, jog nebus įvykdytos didesnės gamintojo atsakomybės pareigos. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi principo „teršėjas moka“ ir atsižvelgiant į didesnės gamintojo atsakomybės laikymąsi, būtina užtikrinti tikrumą dėl to, kokio pobūdžio gamintojas yra atsakingas už pakuočių atliekas, visų pirma logistikos įmonių atveju. Logistikos įmonės – tai įmonės, kurios gauna importuotas prekes iš trečiųjų valstybių ir kurios užsiima importuotų prekių tvarkymo veikla (pavyzdžiui, išpakuoja ir perpakuoja į mažesnės formos arba mažesnių kiekių pakuotes, kad patenkintų klientų prašymus) prieš prekių klientams toje pačioje arba kitoje valstybėje narėje išsiuntimą su visomis ar dalinėmis pirminėmis transportavimo pakuotėmis arba be jų. Tokiais atvejais turėtų būti nustatytas pirminių transportavimo pakuočių, įvežamų iš trečiosios valstybės, liekančių logistikos įmonėje ir tampančių atliekomis Sąjungoje, gamintojas. Logistikos įmonėms prekės paprastai nepriklauso, tačiau jos turėtų būti laikomos iš trečiosios valstybės įvežamų pakuočių, kurias jos tvarko vykdydamos savo veiklą, gamintojomis;

(124)

be išlaidų, kurias gamintojai patiria pagal šį reglamentą ir pagal Direktyvą 2008/98/EB, valstybės narės išlaiko galimybę būtinas išlaidas, susijusias su valymo veikla, įskaitant šiukšlėse esančių pakuočių atliekų vežimą ir tolesnį apdorojimą, padengti kaip pakuočių, kurioms turėtų būti taikoma didesnė gamintojo atsakomybė, atliekų tvarkymo visų išlaidų dalį. Tos išlaidos turėtų neviršyti toms paslaugoms ekonomiškai efektyviai teikti būtinų išlaidų ir jas turėtų skaidriai ir nediskriminuojant tarpusavyje nustatyti atitinkami subjektai;

(125)

siekiant stebėti, ar gamintojai laikosi savo finansinių ir organizacinių pareigų užtikrinti pakuočių, kurias jie pirmą kartą tiekia valstybės narės teritorijoje arba iš kurių išpakuoja supakuotus produktus, nebūdami galutiniai naudotojai, atliekų tvarkymą, būtina, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų sukurtas ir kompetentingos institucijos tvarkomas gamintojų registras ir kad gamintojai privalėtų jame registruotis;

(126)

gamintojų registracijos reikalavimai turėtų būti kuo didesniu mastu suderinti visoje Sąjungoje, kad registracija būtų lengvesnė, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad gamintojai tiekia pakuotes skirtingose valstybėse narėse. Siekiant užtikrinti vienodas registracijos reikalavimų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti registravimosi registre ir ataskaitų teikimo formą ir nurodyti teiktinų duomenų detalumo lygį, pakuočių rūšis ir medžiagų kategorijas, kurias turi apimti pateikiama informacija;

(127)

laikantis principo „teršėjas moka“, itin svarbu, kad gamintojai, įskaitant e. prekybos subjektus, kurie pateikia Sąjungos rinkai pakuotes ir supakuotus produktus arba kurie, nebūdami galutiniais naudotojais, išpakuoja supakuotus produktus, prisiimtų atsakomybę už tų pakuočių ir tų supakuotų produktų tvarkymą jų gyvavimo ciklo pabaigoje. Kaip numatyta Direktyvoje 94/62/EB, ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. turi būti sukurtos didesnės gamintojo atsakomybės sistemos, nes jos yra tinkamiausia priemonė tai pasiekti ir jomis, mažinant susidarančių pakuočių atliekų kiekį ir didinant pakuočių atliekų surinkimą ir perdirbimą, galima padaryti teigiamą poveikį aplinkai. Didesnės gamintojo atsakomybės sistemų struktūra, jų efektyvumo lygis ir gamintojų atsakomybės aprėptis labai skiriasi. Todėl pagal šį reglamentą gamintojams skirtoms didesnės gamintojo atsakomybės sistemoms turėtų būti bendrai taikomos Direktyvoje 2008/98/EB nustatytos didesnės gamintojo atsakomybės taisyklės, ir, kai reikalinga ir tikslinga, jas reikėtų papildyti kitomis konkrečiomis nuostatomis. Pavyzdžiui, siekiant palengvinti atskirą pakuočių atliekų surinkimą, gamintojai turėtų finansuoti atliekų talpyklų ženklinimą. Tokia pareiga atitiktų principą „teršėjas moka“ ir pagal Direktyvą 2008/98/EB nustatytus bendruosius didesnės gamintojo atsakomybės sistemų būtiniausius reikalavimus;

(128)

kalbant apie didesnės gamintojo atsakomybės pareigas, šis reglamentas Direktyvos 2008/98/EB atžvilgiu yra lex specialis. Tai reiškia, kad šio reglamento nuostatos, susijusios su didesne gamintojo atsakomybe, turėtų būti viršesnės už bet kokias prieštaraujančias tos direktyvos nuostatas. Šis principas susijęs, pavyzdžiui, su gamintojų registravimo, didesnės gamintojo atsakomybės mokesčių diferencijavimo ir duomenų teikimo reikalavimais;

(129)

be gamintojų finansiniams įnašams diferencijuoti taikomo suderinto reikalavimo dėl tinkamumo perdirbti, kuris turėtų būti nustatomas pagal šį reglamentą priimamais deleguotaisiais aktais, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti kitus kriterijus, pavyzdžiui, perdirbtų medžiagų dalies, tinkamumo naudoti pakartotinai, pavojingųjų medžiagų buvimo ar kitus kriterijus pagal Direktyvą 2008/98/EB;

(130)

gamintojai turėtų turėti galimybę kolektyviai įvykdyti su didesne gamintojo atsakomybe susijusias pareigas per gamintojo atsakomybę perimančias organizacijas, prisiimančias atsakomybę jų vardu. Gamintojams arba gamintojo atsakomybę perimančioms organizacijoms turėtų būti privaloma gauti valstybės narės leidimą ir jie turėtų dokumentais įrodyti, be kita ko, kad turi pakankamai finansinių išteklių dėl didesnės gamintojo atsakomybės patiriamoms išlaidoms padengti. Kai nustatomos administracinės ir procedūrinės taisyklės, taikomos suteikiant leidimą gamintojams tuo atveju, kai pareigų laikomasi individualiai, ir gamintojo atsakomybę perimančioms organizacijoms tuo atveju, kai pareigų laikomasi kolektyviai, valstybės narės turėtų turėti galimybę individualiems gamintojams ir gamintojo atsakomybę perimančioms organizacijoms taikyti skirtingus procesus, kad sumažėtų individualiems gamintojams tenkanti administracinė našta. Valstybės narės gali suteikti leidimą kelioms gamintojo atsakomybę perimančioms organizacijoms, nes jų konkurencija gali teikti didesnę naudą vartotojams. Už leidimų suteikimo procedūrą, susijusią su didesnės gamintojo atsakomybės pareigų vykdymu, kompetentinga institucija turėtų galėti gamintojams arba gamintojo atsakomybę perimančioms organizacijoms, kurioms tas pareigas pavesta vykdyti, taikyti sąnaudomis pagrįstas ir proporcingas rinkliavas;

(131)

tais atvejais, kai gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos imama didesnės gamintojo atsakomybės įmoka priskiriama viešosioms pajamoms, kaip yra valstybės valdomos gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos atveju, ir siekiant laikytis biudžeto taisyklių, pagal kurias reikalaujama, kad viešosios pajamos būtų pagrįstos tiksliais duomenimis, valstybė narė turėtų turėti galimybę reikalauti, kad gamintojas ataskaitinę informaciją už registrą atsakingai kompetentingai institucijai teiktų dažniau nei kartą per metus. Kadangi valstybės valdomos gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos neturi atstovaujamo gamintojo suteikto įgaliojimo, šiame reglamente nustatyti reikalavimai dėl tokių įgaliojimų neturėtų būti taikomi;

(132)

šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kaip Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2022/2065 (39), įskaitant jo 30 straipsnio 2 ir 3 dalis, nustatytos prekiautojų atsekamumo pareigos turėtų būti taikomos interneto platformų, per kurias vartotojai gali sudaryti nuotolinės prekybos sutartis su gamintojais, siūlančiais pakuotes Sąjungoje esantiems vartotojams, paslaugų teikėjams, kiek tai susiję su pakuočių gamintojų registrais, sukurtais pagal šį reglamentą. Šio reglamento tikslais bet kuris gamintojas, neatsižvelgiant į tai, ar jis įsisteigęs valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje, kuris pagal nuotolinės prekybos sutartis tiesiogiai siūlo pakuotes valstybėje narėje esantiems vartotojams, turėtų būti laikomas atitinkančiu sąvokos „prekiautojas“ apibrėžtį pagal Reglamentą (ES) 2022/2065. Siekiant, kad nebūtų galima išvengti didesnės gamintojo atsakomybės pareigų vykdymo, turėtų būti nustatyta, kaip interneto platformų paslaugų teikėjai turėtų tas pareigas vykdyti, kiek tai susiję su pakuočių gamintojų registrais, sukurtais pagal šį reglamentą. Tame kontekste, tuo atveju, jei interneto platformų, kurios patenka į Reglamento (ES) 2022/2065 III skyriaus 4 skirsnio taikymo sritį, paslaugų teikėjai suteikia vartotojams galimybę sudaryti nuotolinės prekybos sutartis su gamintojais, jie, laikydamiesi Reglamento (ES) 2022/2065 ir prieš leisdami gamintojams naudotis jų paslaugomis, iš tų gamintojų turėtų gauti informaciją apie tai, kaip jie laikosi šiame reglamente nustatytų didesnės gamintojo atsakomybės pareigų. Pakuotes internetu parduodančių prekiautojų atsekamumo taisyklių atveju taikomos Reglamente (ES) 2022/2065 nustatytos vykdymo užtikrinimo taisyklės;

(133)

panašios nepageidaujamos pareigų vengimo situacijos gali susidaryti realizavimo paslaugų teikėjų atveju. Šiuo reglamentu siekiama užkirsti kelią tokiam pareigų vengimui laikantis požiūrio, panašaus į nustatytąjį Reglamente (ES) 2022/2065 interneto platformų paslaugų teikėjų atžvilgiu;

(134)

pagal šį reglamentą sukurtas gamintojų registras Reglamento (ES) 2022/2065 tikslais laikytinas viešuoju registru. Taigi interneto platformų, per kurias vartotojai gali sudaryti nuotolinės prekybos sutartis su gamintojais, paslaugų teikėjai turėtų, laikydamiesi Reglamento (ES) 2022/2065, dėti visas pastangas, kad įvertintų, ar atitinkamų gamintojų teikiama informacija yra patikima ir išsami, visų pirma naudodami ar tikrindami laisvai prieinamas oficialias internetines duomenų bazes ir elektronines sąsajas, arba prašydami atitinkamų prekiautojų pateikti patikimus patvirtinamuosius dokumentus. Kiek tai susiję su viešai prieinamais gamintojų registro duomenimis, „dedant visas pastangas“, kaip tai suprantama Reglamento (ES) 2022/2065 30 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, paprastai reikia patikrinti gamintojo pateiktą informaciją pagal viešai prieinamus gamintojų registro duomenis. Visų pirma tai taikoma, jei valstybė narė pagal šį reglamentą yra sukūrusi elektroninę automatinio duomenų suderinimo sąsają;

(135)

be Direktyvos 2008/98/EB 8a straipsnio 4 dalies a punkte nurodytų išlaidų, pagal šį reglamentą gamintojams nustatyti finansiniai įnašai neturėtų daryti poveikio jokiems savanoriškiems elektroninių prekyviečių ir gamintojų susitarimams, pagal kuriuos rašytiniu įgaliojimu elektroninės prekyvietės gamintojų vardu sutinka prisiimti visas tas išlaidas ar jų dalį;

(136)

valstybės narės turėtų nustatyti didesnės gamintojo atsakomybės įgyvendinimo priemones, taisykles dėl pakuočių atliekų atskiro surinkimo ir taisykles dėl atliekų talpyklų ženklinimo, kai šiame reglamente nėra numatytas visiškas tų priemonių ir taisyklių suderinimas. Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti papildomus reikalavimus dėl didesnės gamintojo atsakomybės įgyvendinimo pagal Direktyvą 2008/98/EB ir šį reglamentą, su sąlyga, kad dėl tokių priemonių neatsirastų kliūčių vidaus rinkoje. Šiuo reglamentu nereglamentuojama, kuris veiklos vykdytojas yra atsakingas už pakuočių atliekų surinkimą, taip pat nereglamentuojami kiti nacionaliniai sutartimi įforminti susitarimai dėl pakuočių atliekų surinkimo;

(137)

valstybės narės turėtų sukurti pakuočių atliekų grąžinimo ir surinkimo sistemas, kad pakuočių atliekoms būtų parenkamas tinkamiausias iš atliekų tvarkymo būdų, laikantis atliekų hierarchijos. Tose sistemose turėtų turėti galimybę dalyvauti visos suinteresuotosios šalys, visų pirma ekonominės veiklos vykdytojai ir viešojo sektoriaus institucijos. Tos sistemos turėtų būti sukurtos atsižvelgiant į aplinkos apsaugos ir vartotojų sveikatos, saugos ir higienos poreikius. Grąžinimo ir surinkimo sistemos turėtų būti nediskriminacinėmis sąlygomis prieinamos bei taikomos ir importuotų produktų pakuotėms;

(138)

kai kurios valstybės narės, perkeldamos Direktyvos 94/62/EB 7 straipsnį į nacionalinę teisę, galbūt jau yra įdiegusios atskiro atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemas, kurios yra atitinkamų nacionalinių leidimų ir sutartimi įforminamų susitarimų pagrindas. Tos valstybės narės turėtų turėti galimybę toliau naudoti tas sistemas su sąlyga, kad jomis teisingai įgyvendinamos pagal šį reglamentą nustatytos pareigos;

(139)

valstybės narės taip pat turėtų imtis priemonių, kuriomis būtų skatinamas perdirbimas, atitinkantis perdirbtų medžiagų naudojimo atitinkamuose sektoriuose kokybės standartus. Ta pareiga yra itin svarbi atsižvelgiant į nustatytą minimalią perdirbtų medžiagų procentinę dalį plastikinėse pakuotėse;

(140)

pakuočių surinkimas yra esminis žingsnis siekiant užtikrinti žiediškumą ir stiprią antrinių žaliavų rinką. Privalomo surinkimo lygio nustatymas yra paskata nacionaliniu lygmeniu sukurti veiksmingas ir tikslines surinkimo sistemas ir juo siekiama padidinti išrūšiuojamų ir potencialiai perdirbamų atliekų kiekį;

(141)

įsitikinta, kad gerai veikiant užstato grąžinimo sistemoms užtikrinamas labai aukštas surinkimo, ypač gėrimų butelių ir skardinių surinkimo, lygis ir aukštos kokybės perdirbimas. Norint padėti pasiekti Direktyvoje (ES) 2019/904 nustatytą vienkartinių plastikinių gėrimų butelių atskiro surinkimo tikslą, skatinti padidinti metalinės gėrimų taros surinkimo lygį ir pasiekti aukštesnės kokybės perdirbimą, tikslinga, kad valstybės narės sukurtų užstato grąžinimo sistemas. Tos sistemos padės padidinti kokybiškų antrinių žaliavų, tinkamų perdirbti uždaru ciklu, tiekimą ir sumažins gėrimų taros šiukšlių kiekį;

(142)

užstato grąžinimo sistemos turėtų būti privalomos vienkartiniams plastikiniams gėrimų buteliams ir metalinei gėrimų tarai. Valstybės narės gali nuspręsti į tas sistemas įtraukti ir kitas pakuotes, skirtas kitiems produktams arba pagamintas iš kitų medžiagų, visų pirma vienkartinius stiklinius butelius. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad vienkartinėms pakuotėms, visų pirma vienkartiniams stikliniams gėrimų buteliams taikomas užstato grąžinimo sistemas būtų galima taikyti ir daugkartinėms pakuotėms, kai tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai pagrįsta. Jos turėtų apsvarstyti galimybę sukurti užstato grąžinimo sistemas ir daugkartinėms pakuotėms. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama, laikantis SESV nustatytų bendrųjų taisyklių ir veikiant pagal šį reglamentą, priimti nuostatas, kuriomis būtų numatoma daugiau nei minimaliaisiais šiame reglamente nustatytais reikalavimais, pavyzdžiui, dėl užstato ėmimo pardavimo vietoje, kai produktai vartojami apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonių patalpose, arba dėl visų galutinių platintojų pareigos priimti pakuotes, už kurias sumokėtas užstatas, neatsižvelgiant į jų platinamų pakuočių medžiagą ir formą ar į jų prekybos plotą;

(143)

šiame reglamente turėtų būti atsižvelgiama į Sąjungoje egzistuojančių užstato grąžinimo sistemų įvairovę ir užtikrinama, kad nebūtų trukdoma tų sistemų technologinei plėtrai, su sąlyga, kad jos atitinka reikalavimus ir kriterijus, leidžiančius padidinti surinkimo lygius ir užtikrinti geresnę perdirbimo kokybę;

(144)

vis dėlto, atsižvelgiant į produktų pobūdį ir į jų gamybos ir platinimo sistemų skirtumus, užstato grąžinimo sistemos neturėtų būti privalomos vyno, aromatizuotų vyno produktų ir į vyną panašių produktų, spiritinių gėrimų, taip pat pieno ir pieno produktų, išvardytų Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 I priedo XVI dalyje, pakuotėms. Tačiau valstybės narės gali sukurti užstato grąžinimo sistemas, kurios taikomos tokių gėrimų pakuotėms ir taip pat kitoms gėrimų ir ne gėrimų pakuotėms;

(145)

ne vėliau kaip 2029 m. sausio 1 d. visos užstato grąžinimo sistemos, taikomos vienkartiniams plastikiniams gėrimų buteliams ir vienkartinei metalinei gėrimų tarai, turėtų atitikti šiame reglamente nustatytus bendruosius minimaliuosius reikalavimus, išskyrus užstato grąžinimo sistemas, sukurtas iki šio reglamento įsigaliojimo, kuriomis ne vėliau kaip 2029 m. sausio 1 d. pasiekiamas 90 % atskiro surinkimo tikslas. Tais reikalavimais bus padedama didinti nuoseklumą ir pasiekti aukštesnius grąžinimo lygius visose valstybėse narėse. Jie nustatyti remiantis suinteresuotųjų subjektų nuomonėmis, ekspertų atlikta analize ir esamų užstato grąžinimo sistemų taikymo geriausia praktika. Tie reikalavimai suformuluoti numatant galimybę diegti inovacijas ir kartu suteikiant lankstumo prisitaikyti prie vietos aplinkybių;

(146)

valstybės narės, kurių regionuose dideliu mastu vykdoma tarpvalstybinė verslo veikla, turėtų užtikrinti, kad užstato grąžinimo sistemos sudarytų sąlygas surinkti pakuotes iš atitinkamų valstybių narių užstato grąžinimo sistemų tam skirtuose surinkimo punktuose, ir turėtų stengtis sudaryti galimybę grąžinti užstatą;

(147)

valstybės narės, kurios 2026 m. pasiekia tikslinių rūšių pakuočių 80 % surinkimo lygį be užstato grąžinimo sistemos, turėtų turėti galimybę prašyti, kad joms būtų leista tokios sistemos nekurti;

(148)

valstybės narės turi turėti galimybę nuspręsti įgyvendinti užstato grąžinimo sistemą subnacionaliniu lygmeniu, atsižvelgdamos į atitinkamą nacionalinį administracinį suskirstymą ir konkrečią užjūrio teritorijų padėtį, jeigu jos įrodo tokios sistemos aplinkosauginį ir ekonominį veiksmingumą ir jos visišką suderinamumą su šiame reglamente nustatytu 90 % vienkartinių plastikinių gėrimų butelių ir metalinės gėrimų taros surinkimo lygiu;

(149)

valstybės narės turėtų aktyviai skatinti kaip konkrečią pakuočių atliekų susidarymo prevencijos priemonę diegti pakartotinio naudojimo ir pakartotinio užpildymo sprendimus. Jos turėtų remti pakartotinio naudojimo ir pakartotinio užpildymo sistemų kūrimą ir stebėti, kaip jos veikia ir kaip laikomasi higienos standartų. Valstybės narės raginamos imtis ir kitų priemonių, tokių kaip daugkartinėms pakuotėms taikomų užstato grąžinimo sistemų kūrimas, ekonominių paskatų naudojimas arba reikalavimų galutiniams platintojams nustatymas, kad tam tikra kitų produktų, kuriems netaikomi pakartotinio naudojimo tikslai ir pakartotinio užpildymo pareigos, procentinė dalis būtų tiekiama daugkartinėse pakuotėse arba pakartotinai užpildant tarą, su sąlyga, kad tokie reikalavimai nesukeltų bendrosios rinkos susiskaidymo ir prekybos kliūčių;

(150)

vienkartinio naudojimo užstato grąžinimo sistemoms ir užstatu grindžiamoms pakartotinio naudojimo sistemoms taikomi surinkimo, rūšiavimo, perskirstymo užpildams ir valymo reikalavimai yra visiškai skirtingi. Todėl užstatu grindžiamoms pakartotinio naudojimo sistemoms neturėtų būti taikomi užstato grąžinimo sistemoms taikomi minimalieji reikalavimai. Vietoj to, pakartotinio naudojimo sistemoms turėtų būti taikomi specifiniai reikalavimai;

(151)

Direktyva 94/62/EB buvo iš dalies pakeista Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/852 (40), kuria nustatyti perdirbimo tikslai, kuriuos valstybės narės turi pasiekti ne vėliau kaip 2025 m. ir 2030 m. Tie tikslai ir jų apskaičiavimo taisyklės turėtų galioti ir toliau. Pripažįstant skirtingą kiekvienos valstybės narės pradinę padėtį, susijusią su perdirbimo tikslais, ir nors šiame reglamente siūlomos priemonės, kurias taikant būtų lengviau pasiekti tuos tikslus, tam tikromis sąlygomis vis tiek turėtų būti įmanoma atidėti perdirbimo 2030 m. tikslų pasiekimo terminus. Vis dėlto Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai atmesti valstybės narės pateiktą patikslintą įgyvendinimo planą;

(152)

pagal Direktyvą 94/62/EB Komisija turi peržiūrėti pakuočių perdirbimo 2030 m. tikslus, kad juos būtų galima palikti galioti arba, jei tikslinga, padidinti. Vis dėlto dar nėra tikslinga keisti 2030 m. tikslus, nes duomenys rodo, kad kai kurioms valstybėms narėms tebėra sunku pasiekti esamus tikslus. Dėl tos priežasties reikėtų nustatyti priemones, kuriomis fiziniai gamintojai būtų skatinami pateikti rinkai daugiau tinkamų perdirbti pakuočių ir taip valstybėms narėms būtų padedama pasiekti perdirbimo tikslus. Ateityje Komisijai turėtų būti teikiami detalesni duomenys apie pakuočių ir pakuočių atliekų perdirbimo srautus . Tų duomenų teikimas ataskaitose suteiks Komisijai galimybę peržiūrėti esamus tikslus ir bus galima juos išlaikyti arba padidinti. Siekiant atsižvelgti į priemonių, skirtų gerinti pakuočių tinkamumą perdirbti, poveikį, tą peržiūrą reikėtų atlikti ne anksčiau nei bus atliekamas numatytas bendras šio reglamento vertinimas, t. y. praėjus 7 metams po jo įsigaliojimo. Atliekant tą peržiūrą taip pat reikėtų skirti dėmesio galimybei nustatyti naujus tikslus detalesniu pagrindu nei tas, kuriuo pagrįsti dabartiniai tikslai;

(153)

perdirbimo tikslai turėtų būti apskaičiuojami pagal pakuočių atliekų, kurios patenka į perdirbimą, svorį. Valstybės narės turėtų užtikrinti renkamų duomenų apie perdirbamas pakuočių atliekas patikimumą ir tikslumą. Apskritai pakuočių atliekų, kurios turės būti įskaičiuojamos į perdirbtas atliekas, svoris turėtų būti faktiškai matuojamas toje vietoje, kurioje pradedama pakuočių atliekų perdirbimo operacija. Vis dėlto, siekiant apriboti administracinę naštą, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė, laikantis griežtų sąlygų ir nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, perdirbtų pakuočių atliekų svorį nustatyti remiantis bet kokios rūšiavimo operacijos išeigos matavimu, koreguojant atsižvelgus į vidutinius nuostolių, patiriamų prieš atliekoms patenkant į perdirbimo operaciją, lygius. Medžiagų nuostoliai, patiriami prieš atliekoms patenkant į perdirbimo operaciją, pavyzdžiui, dėl rūšiavimo ar kitų parengiamųjų operacijų, neturėtų būti įskaičiuoti į atliekų kiekius, kurie ataskaitose nurodomi kaip perdirbti. Tuos nuostolius galima nustatyti remiantis elektroninių registrų duomenimis, techninėmis specifikacijomis, išsamiomis įvairių atliekų srautų vidutinių nuostolių lygių apskaičiavimo taisyklėmis ar kitomis lygiavertėmis priemonėmis. Valstybės narės turėtų įtraukti informaciją apie tokias priemones į kokybės patikros ataskaitas, pridedamas prie Komisijai teikiamų duomenų apie atliekų perdirbimą. Pageidautina, kad vidutiniai nuostolių lygiai būtų nustatomi kiekvienam atskiram rūšiavimo įrenginiui, ir jie turėtų būti susieti su skirtingomis pagrindinėmis atliekų rūšimis, skirtingais atliekų šaltiniais (pavyzdžiui, namų ūkiai ar ūkinė komercinė veikla), skirtingomis surinkimo sistemomis ir skirtingo pobūdžio rūšiavimo procesais. Vidutiniai nuostolių lygiai turėtų būti taikomi tik tais atvejais, kai kitokių patikimų duomenų nėra, visų pirma, kai tai susiję su atliekų vežimu ir eksportu. Medžiagų ar cheminių medžiagų svorio sumažėjimas dėl perdirbimo operacijai būdingų fizinės ar cheminės transformacijos procesų, kai pakuočių atliekos faktiškai perdirbamos į produktus, medžiagas ar chemines medžiagas, neturėtų būti atimamas iš atliekų, kurios ataskaitose nurodomos kaip perdirbtos, svorio;

(154)

kai perdirbimo lygio apskaičiavimas taikomas biologiškai skaidžių pakuočių atliekų aerobiniam ar anaerobiniam apdorojimui, atliekų, kurios patenka į aerobinį ar anaerobinį apdorojimą, kiekis gali būti įskaičiuojamas kaip perdirbtas, jeigu atlikus tokį apdorojimą gauta išeiga bus naudojama kaip perdirbtas produktas, medžiaga ar cheminė medžiaga. Nors atlikus tokį apdorojimą gautas produktas paprastai yra kompostas arba degazuotasis substratas, galima atsižvelgti ir į kitokius gautus produktus, jeigu juose yra panašūs perdirbtų medžiagų kiekiai lyginant su apdorotu biologiškai skaidžių pakuočių atliekų kiekiu. Kitais atvejais, laikantis perdirbimo apibrėžties, biologiškai skaidžių pakuočių atliekų perdirbimas į medžiagas, skirtas naudoti kaip kuras ar kita žaliava energijos gamybai, kurios šalinamos arba numatomos naudoti bet kokiai operacijai, kurios paskirtis tokia pati kaip atliekų naudojimo, išskyrus perdirbimą, neturėtų būti įskaičiuojamas į pasiektus perdirbimo tikslus;

(155)

jei pakuočių atliekų medžiagos nustoja būti atliekomis dėl parengiamosios operacijos, atliktos prieš jas faktiškai perdirbant, jos turėtų būti įskaičiuojamos kaip perdirbtos atliekos, jeigu jos yra skirtos vėliau perdirbti į produktus, medžiagas ar chemines medžiagas, neatsižvelgiant į tai, ar jos bus naudojamos pagal jų pirminę, ar kitą paskirtį. Atliekomis nebelaikomos medžiagos, skirtos naudoti kaip kuras ar kita žaliava energijos gamybai, kurios yra naudojamos kaip užpildas ar pašalinamos arba skirtos naudoti bet kokiai operacijai, kurios paskirtis tokia pati kaip atliekų naudojimo, išskyrus perdirbimą, neturėtų būti įskaičiuojamos į pasiektus perdirbimo tikslus;

(156)

nustatant perdirbtų medžiagų procentinės dalies apskaičiavimo ir patikrinimo metodiką, Komisija turėtų įvertinti esamas perdirbimo technologijas, atsižvelgdama į tų technologijų ekonominį ir aplinkosauginį veiksmingumą, įskaitant gauto produkto kokybę, atliekų prieinamumą, reikalingą energiją, išmetamą ŠESD kiekį ir kitą atitinkamą poveikį aplinkai. Komisija taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad yra galimybių, jog tokios technologijos bus naudojamos klaidinantiems ekologiškumo teiginiams skelbti;

(157)

teiginiai apie pakuočių charakteristikas, kurioms taikomi teisiniai reikalavimai nustatyti šiame reglamente, pavyzdžiui, apie tinkamumą perdirbti, perdirbtų medžiagų dalį ir galimybę pakartotinai naudoti, turėtų būti teikiami tik dėl pakuočių savybių, viršijančių šiame reglamente nustatytus taikytinus minimaliuosius reikalavimus, ir laikantis pagal šį reglamentą nustatytos metodikos ir taisyklių. Tokiuose teiginiuose taip pat turėtų būti nurodoma, ar jie susiję su pakuotės vienetu, pakuotės vieneto dalimi ar su visomis pakuotėmis, kurias ekonominės veiklos vykdytojas pateikia rinkai;

(158)

Valstybės narės turėtų turėti teisę atsižvelgti į metalų, atskirtų sudeginus atliekas, perdirbimą proporcingai sudegintų pakuočių atliekų daliai, jei tie perdirbti metalai atitinka tam tikrus Komisijos įgyvendinimo sprendime (ES) 2019/1004 (41) nustatytus kokybės kriterijus;

(159)

perdirbimui skirtų pakuočių atliekų išvežimo iš Sąjungos atveju taikomi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1013/2006 (42) bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1157 (43);

(160)

kadangi pakartotinis naudojimas reiškia, kad rinkai nepateikiama naujų pakuočių, siekiant atitinkamų pakuočių perdirbimo tikslų reikėtų atsižvelgti į rinkai pateikiamas daugkartines prekines pakuotes ir į medines pakuotes, kurios yra pataisytos siekiant jas pakartotinai naudoti. Valstybės narės turėtų galėti pasinaudoti ta galimybe apskaičiuojant pakoreguotą perdirbimo tikslų dydį, atsižvelgdamos į daugiausia 5 procentinius punktus nuo per praėjusius trejus metus rinkai pirmą kartą pateiktų ir pagal pakartotinio naudojimo sistemą pakartotinai panaudotų daugkartinių prekinių pakuočių vidutinės dalies;

(161)

gamintojai ir gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos turėtų aktyviai dalyvauti informuojant galutinius naudotojus, visų pirma vartotoju, apie pakuočių atliekų prevenciją ir tvarkymą. Ta informacija turėtų apimti pakuočių pakartotinio naudojimo galimybių prieinamumą, ant pakuočių pateikiamų ženklų reikšmę ir kitus nurodymus dėl pakuočių atliekų šalinimo. Gamintojai ir gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos taip pat turėtų informuoti vartotojus, kad pakuotės, paženklintos kaip tinkamos kompostuoti, reiškia, kad jos yra tinkamos kompostuoti pramoniniu būdu kontroliuojamomis sąlygomis biologinių atliekų apdorojimo įrenginiuose ir nėra tinkamos kompostuoti namų sąlygomis. Pakuotės neturėtų būti išmetamos kaip šiukšlės. Gamintojai taip pat turėtų informuoti, kad galutiniai naudotojai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant aplinkos apsaugos atžvilgiu optimalų pakuočių atliekų tvarkymą. Atskleidžiant informaciją visiems galutiniams naudotojams, taip pat teikiant duomenis apie pakuotes turėtų būti naudojamasi šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Informacija turėtų būti teikiama tradiciniais būdais, pavyzdžiui, plakatuose patalpose ir lauke bei vykdant socialinės žiniasklaidos kampanijas, arba novatoriškesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, suteikiant elektroninę prieigą prie interneto svetainių naudojantis prie pakuotės pritvirtintais QR kodais;

(162)

siekiant padidinti pakuočių surinkimo lygį ir pagerinti jų žiediškumą, svarbus elementas yra atskiras surinkimas ne iš namų. Valstybės narės ir ekonominės veiklos vykdytojai turėtų turėti galimybę imtis konkrečių priemonių dėl atskiro surinkimo ne iš namų, pritaikytų prie vartotojų buvimo vietos ir įpročių;

(163)

valstybės narės turėtų už kiekvienus kalendorinius metus pateikti Komisijai informaciją apie pažangą siekiant perdirbimo tikslų. Kad būtų galima įvertinti priemonių, kuriomis siekiama mažinti sunaudojamą lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių kiekį, veiksmingumą, taip pat turėtų būti teikiami duomenys apie labai lengvų plastikinių pirkinių maišelių, lengvų plastikinių pirkinių maišelių, storųjų plastikinių pirkinių maišelių ir labai storų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimą, kad būtų galima įvertinti, ar dėl priemonių, kuriomis siekiama mažinti lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių kiekį, padidėjo sunaudojamas šių kitų rūšių maišelių kiekis. Kad būtų galima įvertinti, ar privalomos užstato grąžinimo sistemos, kurias turi sukurti valstybės narės, yra veiksmingos ir ar yra pagrindo valstybes nares atleisti nuo pareigos sukurti tokias sistemas, svarbu iš valstybių narių ataskaitų gauti informacijos apie atskirą pakuočių, dėl kurių nustatyta pareiga sukurti užstato grąžinimo sistemą, surinkimo lygį;

(164)

siekiant nustatyti perdirbimo dideliu mastu vertinimo metodiką, valstybės narės taip pat turėtų kasmet teikti duomenis apie perdirbtus pakuočių atliekų kiekius pagal pakuočių kategorijas ir pakuočių, kurios pirmą kartą patiektos valstybės narės teritorijoje arba kurias gamintojas, nesantis galutiniu naudotoju, išpakavo, kiekius pagal pakuočių kategorijas. Komisija turėtų tuos duomenis agreguoti ir juos skelbti, kad būtų stebima metinė pakuočių atliekų perdirbimo dideliu mastu raida;

(165)

valstybės narės turėtų teikti duomenis Komisijai elektroninėmis priemonėmis ir pateikti jai kokybės patikros ataskaitą. Be to, prie teikiamų duomenų apie perdirbimo tikslus turėtų būti pridedama ataskaita, kurioje apibūdinama, kokių priemonės imtasi siekiant sukurti veiksmingą pakuočių atliekų kokybės kontrolės ir atsekamumo sistemą;

(166)

siekiant užtikrinti vienodas ataskaitų teikimo pareigų vykdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai nustatyti taisykles, pagal kurias apskaičiuojami ir tikrinami duomenys apie perdirbimo tikslų pasiekimą, atskiro pakuočių, kurioms taikoma užstato grąžinimo sistema, surinkimo lygiai, taip pat duomenys, reikalingi perdirbimo dideliu mastu vertinimo metodikai sukurti. Tuo įgyvendinimo aktu taip pat turėtų būti nustatyta metodika, pagal kurią nustatomas susidarančių pakuočių atliekų kiekis, ir nustatytas duomenų teikimo formatas. Juo taip pat turėtų būti nustatyta metodika, pagal kurią apskaičiuojamas vienam gyventojui tenkantis metinis sunaudojamas lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių kiekis, ir tų duomenų teikimo formatas, nes tie duomenys būtini tam, kad būtų padedama vykdyti stebėseną ir visiškai įgyvendinti esminius reikalavimus dėl plastikinių pirkinių maišelių, visų pirma siekiant užtikrinti išskaidytus ir privalomus duomenis apie įvairių kategorijų plastikinius pirkinių maišelius. Tas įgyvendinimo aktas turėtų pakeisti Komisijos sprendimą 2005/270/EB (44) ir Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2018/896 (45);

(167)

siekiant padėti sudaryti sąlygas valstybėms narėms ir Komisijai stebėti šiame reglamente nustatytų tikslų įgyvendinimą, valstybės narės turėtų sukurti pakuočių duomenų bazes ir užtikrinti, kad tos duomenų bazės tinkamai veiktų;

(168)

veiksmingas tvarumo reikalavimų vykdymo užtikrinimas yra itin svarbus siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir užtikrinti, kad būtų pasiekta numatoma šio reglamento nauda ir indėlis siekiant Sąjungos klimato, energetikos ir žiediškumo tikslų. Todėl kompetentingos institucijos turėtų stengtis kasmet patikrinti bent dalies ES atitikties deklaracijų tikslumą. Pakuotėms, kurioms pagal šį reglamentą nustatomi tvarumo reikalavimai, turėtų būti taikomas Reglamentas (ES) 2019/1020, kuriuo nustatyta horizontalioji rinkos priežiūros ir gaminių, patenkančių į Sąjungos rinką, kontrolės sistema. Reglamente (ES) 2019/1020 nustatytais rinkos priežiūros mechanizmais nustatomi su gaminių pardavimu susiję rinkos priežiūros reikalavimai ir numatomi apsaugos mechanizmai, skirti patikrinti, ar rinkai pateikiamos pakuotės atitinka šį reglamentą;

(169)

pakuotės turėtų būti pateikiamos rinkai tik jei dėl jų nekyla žinomas pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai. Siekiant daugiausia dėmesio skirti rinkos priežiūros pastangoms, riziką kelianti pakuotė šio reglamento tikslais turėtų būti apibrėžiama kaip pakuotė, kuri dėl neatitikties tvarumo reikalavimui arba dėl to, kad atsakingas ekonominės veiklos vykdytojas nesilaiko tvarumo reikalavimų, galėtų daryti neigiamą poveikį aplinkai arba kenkti kitiems viešiesiems interesams, kurie apsaugomi atitinkamais reikalavimais;

(170)

turėtų būti nustatyta procedūra, pagal kurią apie priemones, kurių ketinama imtis dėl riziką keliančių pakuočių, būtų informuojamos suinteresuotosios šalys. Pagal ją valstybių narių rinkos priežiūros institucijos, bendradarbiaudamos su atitinkamais ekonominės veiklos vykdytojais, taip pat turėtų galėti ankstyvame etape imtis veiksmų dėl tokių pakuočių. Siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti, ar nacionalinės priemonės, kurių imamasi dėl reikalavimų neatitinkančių gaminių, yra pagrįstos. Tinkamai pagrįstais atvejais, susijusiais su aplinkos ar žmonių sveikatos apsauga, Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus, kai yra priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti;

(171)

rinkos priežiūros institucijos turėtų turėti teisę reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojai imtųsi taisomųjų veiksmų, remdamosi nustatytais faktais, kad pakuotė neatitinka tvarumo ir ženklinimo reikalavimų arba kad ekonominės veiklos vykdytojas pažeidė kitas pakuočių pateikimo rinkai ar tiekimo rinkai taisykles. Siekiant užtikrinti vienodas reikalavimo, kad ekonominės veiklos vykdytojai imtųsi taisomųjų veiksmų, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nuspręsti, ar tam tikra nacionalinė priemonė yra pagrįsta;

(172)

tuo atveju, jeigu kyla susirūpinimas dėl žmonių sveikatos, rinkos priežiūros institucija turėtų ne vertinti riziką žmonių ar gyvūnų sveikatai, kurią pakuotės medžiaga keltų, jei patektų į ta pakuotės medžiaga supakuotą turinį, o turėtų perspėti apie tai institucijas, kompetentingas vykdyti tokios rizikos kontrolės priemones ir paskirtas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/625 (46), reglamentus (ES) 2017/745, (ES) 2017/746, (ES) 2019/6 arba Direktyvą 2001/83/EB;

(173)

viešieji pirkimai sudaro 14 % Sąjungos BVP. Siekiant prisidėti prie tikslų užtikrinti neutralų poveikį klimatui, didinti energijos vartojimo ir išteklių naudojimo efektyvumą ir pereiti prie žiedinės ekonomikos, kad būtų apsaugota visuomenės sveikata ir biologinė įvairovė, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai reikalauti, kai tikslinga, kad perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, kaip apibrėžta direktyvose 2014/24/ES (47) ir 2014/25/ES (48), derintų savo viešuosius pirkimus su konkrečiais minimaliaisiais privalomais žaliųjų viešųjų pirkimų reikalavimais, kurie turėtų būti nustatyti pagal šį reglamentą priimtais įgyvendinimo aktais. Palyginti su savanoriškumo principo taikymu, privalomais reikalavimais turėtų būti maksimizuotas viešųjų išlaidų naudojimas geresnių pakuočių paklausai didinti. Reikalavimai turėtų būti skaidrūs, objektyvūs ir nediskriminaciniai. Valstybės narės turėtų turėti galimybę savo viešųjų pirkimų reikalavimuose remtis techninėmis specifikacijomis, atrankos kriterijais arba sutarties vykdymo sąlygomis ir neturėtų būti būtina, kad tie reikalavimai būtų sumuojami. Perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai turėtų turėti galimybę, laikydamiesi SESV nustatytų bendrųjų taisyklių ir veikdami pagal šį reglamentą, priimti nuostatas, kuriomis būtų numatoma daugiau nei šiame reglamente nustatytais minimaliaisiais žaliųjų viešųjų pirkimų reikalavimais;

(174)

siekiant apsaugoti vidaus rinkos veikimą ir sudaryti vienodas veiklos sąlygas, būtina užtikrinti, kad į Sąjungos rinką patenkančios pakuotės iš trečiųjų valstybių atitiktų šį reglamentą nepriklausomai nuo to, ar jos importuojamos kaip atskiros pakuotės, ar kartu su supakuotu produktu. Visų pirma, būtina įsitikinti, kad fiziniai gamintojai yra atlikę tinkamas tokių pakuočių atitikties vertinimo procedūras. Prioritetu turėtų būti laikomas rinkos priežiūros institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų bendradarbiavimas rinkoje. Taigi, nors pagal Reglamento (ES) 2019/1020 25 straipsnio 1 dalį paskirtų institucijų taikomos intervencinės priemonės gali būti susijusios su bet kokiomis pakuotėmis, patenkančiomis į Sąjungos rinką, jos pirmiausia turėtų būti orientuotos į pakuotes, dėl kurių rinkos priežiūros institucijos nustatė draudimus. Jeigu jos taiko draudimus ir tų draudimų taikymas neapsiriboja vien nacionaline teritorija, rinkos priežiūros institucijos turėtų institucijoms, paskirtoms kontroliuoti į Sąjungos rinką patenkančias pakuotes, perduoti tokioms reikalavimų neatitinkančioms pakuotėms pasienyje identifikuoti būtiną informaciją, įskaitant informaciją apie atitinkamus supakuotus produktus ir ekonominės veiklos vykdytojus, kad į Sąjungos rinką patenkantiems produktams būtų galima taikyti rizika grindžiamą požiūrį. Tokiais atvejais muitinė siekia identifikuoti ir sustabdyti šias pakuotes pasienyje;

(175)

siekiant optimizuoti ir palengvinti prie Sąjungos išorės sienų vykdomo tikrinimo procesą būtina sudaryti galimybę automatiškai perduoti duomenis tarp Rinkos priežiūros informacinės ir ryšių sistemos (ICSMS) ir muitinės sistemų. Pagal atitinkamą duomenų perdavimo paskirtį reikėtų skirti du skirtingus jo būdus. Pirma, informacija apie draudimus, kuriuos rinkos priežiūros institucijos nusprendė taikyti identifikavusios reikalavimų neatitinkančias pakuotes, iš ICSMS turėtų būti teikiama muitinei, kad išorės sienų kontrolės vykdymo tikslu paskirtos institucijos galėtų naudodamosi ja identifikuoti pakuotes, kurioms turėtų būti taikomas toks draudimas. Tiems pirmiems duomenų perdavimo veiksmams turėtų būti naudojama Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 (49) 36 straipsnyje nustatyta elektroninė muitinės rizikos valdymo sistema, nedarant poveikio jokiai būsimai muitinės rizikos valdymo aplinkos raidai. Antra, muitinei identifikavus reikalavimų neatitinkančias pakuotes, tokius atvejus reikės valdyti, be kita ko, perduodant pranešimą apie sustabdymą, atitinkamą rinkos priežiūros institucijų išvadą ir informaciją apie muitinės veiksmų rezultatus. ES muitinės vieno langelio aplinkoje palaikomas toks antras duomenų perdavimas tarp ICSMS ir nacionalinių muitinės sistemų;

(176)

siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, kuriomis būtų diegiama sąsaja ryšiams tarp rinkos priežiūros institucijų ir muitinių palaikyti, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti procedūrines taisykles ir išsamią įgyvendinimo tvarką, įskaitant atitinkamas funkcijas, duomenų elementus ir duomenų tvarkymą, taip pat asmens duomenų tvarkymo, konfidencialumo ir tos sąsajos valdymo taisykles;

(177)

priimant deleguotuosius aktus pagal SESV 290 straipsnį ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos vyktų vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (50) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose. Rengdama šiuos deleguotuosius aktus Komisija turėtų atsižvelgti į mokslinę ar kitą prieinamą techninę informaciją, įskaitant atitinkamus tarptautinius standartus;

(178)

šiuo reglamentu Komisijai suteikiamais įgyvendinimo įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (51);

(179)

siekiant užtikrinti, kad būtų galima stebėti ir užtikrinti Direktyvoje (ES) 2019/904 gaminiams nustatytų reikalavimų laikymąsi ir kad būtų vykdoma tinkama su jais susijusi rinkos priežiūra, Reglamentas (ES) 2019/1020 turėtų būti iš dalies pakeistas, kad jo taikymo sritis apimtų Direktyvą (ES) 2019/904. Iš Direktyvos (ES) 2019/904 turėtų būti išbrauktos nuostatos, susijusios su reikalavimais dėl perdirbto plastiko medžiagų dalies plastikiniuose gėrimų buteliuose nuo 2030 m. sausio 1 d. ir atitinkamos ataskaitų teikimo pareigos, nes tas dalykas yra reglamentuojamas vien šiuo reglamentu;

(180)

šiuo reglamentu nustatomos bendrosios taisyklės, kurios taikomos visoms pakuotėms. Tačiau pakuotėmis laikomi ir tam tikri vienkartiniai plastikiniai gaminiai, kuriems taikoma Direktyva (ES) 2019/904, pavyzdžiui, plastikiniai pirkinių maišeliai, gėrimų indeliai, maisto ir gėrimų indeliai, įskaitant butelius. Direktyva (ES) 2019/904 šio reglamento atžvilgiu yra lex specialis. Direktyvos (ES) 2019/904 ir šio reglamento nuostatų kolizijos atveju savo taikymo srityje viršenybę turėtų turėti Direktyva (ES) 2019/904. Pagal Direktyvą (ES) 2019/904 reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių tam tikrų vienkartinių plastikinių gaminių naudojimui sumažinti, įskaitant prekybos apribojimus. Tokie prekybos apribojimai turėtų būti taikomi ir būti viršesni už jiems prieštaraujančias šio reglamento nuostatas. Šiame reglamente numatytas jo V priedo 3 punkte išvardytų plastikinių gaminių pateikimo rinkai apribojimas, o pagal Direktyvą (ES) 2019/904 valstybėms narėms leidžiama imtis būtinų priemonių, kad pasiektų tų vienkartinių plastikinių gaminių naudojimo sumažinimą. Kadangi nacionalinės įgyvendinimo priemonės pagal Direktyvą (ES) 2019/904 gali būti mažiau griežtos nei draudimas pateikti rinkai, siekiant paskatinti vienkartinių plastikinių pakuočių kiekio mažinimą ir sumažinti vienkartinių plastikinių pakuočių kiekį aplinkoje, šis reglamentas turėtų būti viršesnis už Direktyvą (ES) 2019/904, kiek tai susiję su tokiais produktais, patenkančiais į sąvokos „pakuotė“ apibrėžtį. Todėl valstybės narės neturėtų turėti galimybės priimti Direktyvoje (ES) 2019/904 nustatyto draudimo pateikti rinkai pakuotes, pagamintas iš polistireninio putplasčio, išimtį. Tam reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą (ES) 2019/904;

(181)

kadangi šiuo reglamentu nereglamentuojama perdirbtų medžiagų dalis bet kokiose plastikinėse pakuočių dalyse anksčiau nei 2030 m. sausio 1 d., iki tos datos turėtų likti galioti Direktyvos (ES) 2019/904 nuostatos, susijusios su reikalavimais dėl perdirbtų medžiagų dalies plastikiniuose gėrimų buteliuose;

(182)

siekiant didinti visuomenės pasitikėjimą rinkai pateikiamomis pakuotėmis, visų pirma tvarumo reikalavimų laikymosi atžvilgiu, ekonominės veiklos vykdytojams, kurie rinkai pateikia reikalavimų neatitinkančias pakuotes arba nevykdo savo pareigų, turėtų būti taikomos sankcijos. Todėl būtina, kad valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustatytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas už šio reglamento pažeidimus;

(183)

Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 19 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, be kita ko, valstybių narių teismuose. Tuo atžvilgiu valstybės narės, vadovaudamosi įsipareigojimais, dėl kurių valstybės narės susitarė kaip Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (52), priimtos 1998 m. birželio 25 d. Orhuse (toliau – Orhuso konvencija), šalys, turėtų užtikrinti, kad suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie skundėsi dėl įtariamos pakuočių, nepriklausomai nuo to, ar tai atskira pakuotė, ar kartu su supakuotu produktu, neatitikties šiam reglamentui arba apie tai pranešė, turėtų teisę kreiptis į teismą;

(184)

Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą. Remiantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 22 dalimi, šis vertinimas turėtų būti grindžiamas penkiais kriterijais – veiksmingumu, efektyvumu, aktualumu, nuoseklumu ir Sąjungos pridėtine verte – ir turėtų būti galimų tolesnių priemonių poveikio vertinimų pagrindas. Komisija turėtų Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui pateikti šio reglamento įgyvendinimo ir jo poveikio pakuočių aplinkosauginiam tvarumui ir vidaus rinkos veikimui ataskaitą;

(185)

būtina suteikti pakankamai laiko ekonominės veiklos vykdytojams pritaikyti savo veiklą, kad jie galėtų vykdyti savo pareigas ir laikytis šio reglamento reikalavimų. Taip pat būtina suteikti pakankamai laiko valstybėms narėms, kad jos galėtų imtis administracinių priemonių, susijusių su kompetentingų institucijų atliekamų leidimų suteikimo procedūrų organizavimu, ir kartu būtų išlaikytas tęstinumas ekonominės veiklos vykdytojams, ir sukurti šio reglamento taikymui būtiną administracinę infrastruktūrą. Todėl šio reglamento taikymas turėtų būti atidėtas iki datos, iki kurios galima pagrįstai tikėtis užbaigti tuos parengiamuosius darbus. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) būtų lengviau vykdyti pareigas ir laikytis reikalavimų pagal šį reglamentą, be kita ko, pateikiant Komisijos parengtinas gaires, kuriomis būtų palengvintas ekonominės veiklos vykdytojų pareigų vykdymas, jose daug dėmesio skiriant MVĮ;

(186)

siekiant įvykdyti tuos įsipareigojimus ir sukurti didelio užmojo, tačiau suderintą pakuočių reglamentavimo sistemą, būtina priimti reglamentą, kuriuo nustatyti reikalavimai būtų taikomi pakuotėms per visą jų gyvavimo ciklą. Todėl Direktyva 94/62/EB turėtų būti panaikinta;

(187)

Direktyva 94/62/EB turėtų būti panaikinta nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos. Vis dėlto, siekiant užtikrinti sklandų perėjimą ir tęstinumą iki Komisija priims naujas taisykles pagal šį reglamentą ir sudaryti sąlygas tęstinumui taikant Sąjungos nuosavų išteklių sistemą, kiek tai susiję su neperdirbtų plastikinių pakuočių atliekų kiekiu pagrįstais nuosavais ištekliais, dar tam tikrą laikotarpį turėtų galioti tam tikros toje direktyvoje numatytos su ženklinimu, perdirbimo tikslais ir duomenų perdavimu Komisijai susijusios pareigos;

(188)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. didinti pakuočių aplinkosauginį tvarumą ir užtikrinti laisvą pakuočių judėjimą vidaus rinkoje, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tuos tikslus būtų galima geriau pasiekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,