(1)

savo 2014 m. spalio 10 d. išvadose „Veiksmai siekiant geriau valdyti migrantų srautus“ Taryba pripažino, kad atsižvelgiant į valstybių narių, kurios kenčia dėl migrantų srauto, dedamas pastangas, visos valstybės narės sąžiningai ir subalansuotai turėtų prisidėti prie perkėlimo;

(2)

šis reglamentas grindžiamas visapusišku ir nuodugniu 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (toliau – Ženevos konvencija), taikymu;

(3)

turėtų būti sukurta Sąjungos lygmens perkėlimo ir humanitarinio priėmimo sistema (toliau – Sąjungos sistema), kuri papildytų kitus teisėtus atvykimo į ES būdus. Pagal Sąjungos sistemą pažeidžiamiausiems trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, turėtų būti suteikta galimybė rasti ilgalaikį sprendimą pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę;

(4)

2016 m. rugsėjo 19 d. Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja paragino valstybes palaipsniui didinti perkėlimo pastangas ir numatė visapusišką veiksmų sprendžiant pabėgėlių problemą programą, pagal kurią valstybės siekia užtikrinti perkėlimo galimybes ir kitus teisėtus atvykimo į ES būdus tokiu mastu, kuris sudarytų sąlygas patenkinti kasmetinius perkėlimo poreikius, kuriuos nustatė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR). 2018 m. gruodžio 17 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtame Pasauliniame susitarime dėl pabėgėlių numatyta, kad siekiant nustatyti arba išplėsti perkėlimo programų taikymo sritį, mastą ir kokybę, valstybių bus prašoma teikti savanoriškus įnašus;

(5)

2015 m. gegužės 13 d. Komunikate dėl Europos migracijos darbotvarkės Komisija išdėstė poreikį nustatyti bendrą požiūrį į apsaugos teikimą perkeltiesiems asmenims, kuriems reikalinga apsauga, juos perkeliant;

(6)

2015 m. birželio 8 d. rekomendacijoje valstybėms narėms dėl Europos programos dėl perkėlimo Komisija rekomendavo, kad perkėlimas turėtų būti grindžiamas teisingo paskirstymo schema. Vėliau, 2015 m. liepos 20 d. buvo patvirtintos Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvados, kuriose susitarta pagal daugiašales ir nacionalines programas perkelti 22 504 asmenis, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos. Perkėlimo vietos valstybėms narėms ir Islandijai, Lichtenšteinui, Norvegijai bei Šveicarijai buvo paskirstytos pagal tų išvadų priede išdėstytus įsipareigojimus;

(7)

2015 m. gruodžio 15 d. Komisija pateikė valstybėms narėms ir asocijuotosioms valstybėms Rekomendaciją dėl kartu su Turkija vykdomos savanoriškos humanitarinio priėmimo programos, kurioje rekomenduojama, kad dalyvaujančios valstybės priimtų asmenis, kurie buvo perkelti dėl konflikto Sirijoje ir kuriems reikalinga tarptautinė apsauga;

(8)

2016 m. balandžio 6 d. Komunikate „Bendros Europos prieglobsčio sistemos reformavimas ir teisėtų kelių į Europą tiesimas“, Komisija paskelbė, kad pateiks pasiūlymą dėl struktūrinės perkėlimo sistemos, kuriuo bus įtvirtinta Sąjungos politika dėl perkėlimo ir sukurtas bendras požiūris į saugų ir teisėtą asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, atvykimą į Sąjungą;

(9)

2016 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją Europos Parlamentas pabrėžė, kad būtina nuolatinė Sąjungos masto perkėlimo programa, pagal kurią būtų numatyta perkelti didelį pabėgėlių skaičių atsižvelgiant į bendrą apsaugos Sąjungoje siekiančių pabėgėlių skaičių;

(10)

2017 m. rugsėjo 27 d. Komisija pateikė rekomendaciją valstybėms narėms dėl asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, teisėtų atvykimo į ES būdų gerinimo. Atsižvelgdamos į tai, valstybės narės įsipareigojo pasiūlyti 50 039 perkėlimo vietas;

(11)

remiantis esamomis iniciatyvomis ir atsižvelgiant į esamą tarptautinę struktūrą, turėtų būti sukurta stabili ir patikima Sąjungos sistema, skirta trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, priimti, kuri turi būti įgyvendinama pagal Sąjungos lygmens perkėlimo ir humanitarinio priėmimo planą (toliau – Sąjungos planas), kuriame turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į valstybių narių konkrečiai nurodytus jų įsipareigojimus;

(12)

Sąjungos sistema turėtų veikti tarptautinių perkėlimo ir humanitarinio priėmimo pastangų kontekste. Sąjungos sistemos indėlis tenkinant visuotinius perkėlimo ir humanitarinio priėmimo poreikius turėtų padėti sustiprinti Sąjungos partnerystę su trečiosiomis šalimis, siekiant pademonstruoti solidarumą su šalimis, esančiomis tuose regionuose, kuriuose didelis skaičius asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, yra perkeliami padedant sumažinti spaudimą toms šalims, plėtojant tų šalių pajėgumus pagerinti priėmimą ir tarptautinės apsaugos sąlygas, ir sumažinant neteisėtus ir pavojingus tolesnius trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, veiksmus migracijos kontekste;

(13)

siekiant prisidėti prie intensyvesnių perkėlimo ir humanitarinio priėmimo pastangų ir sumažinti nacionalinės perkėlimo praktikos ir procedūrų skirtumus, turėtų būti nustatyta bendra procedūra, bendri reikalavimų atitikties kriterijai ir atsisakymo priimti priežastys, taip pat statuso suteikimo priimtiems asmenims bendri principai;

(14)

bendra priėmimo procedūra turėtų būti pagrįsta esama valstybių narių ir, jei taikytina, UNHCR patirtimi ir standartais perkėlimo ir humanitarinio priėmimo srityje;

(15)

valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės, arba Sąjungos piliečių šeimos narių priėmimas neturėtų daryti poveikio Tarybos direktyvoje 2003/86/EB (4), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB (5) nustatytoms teisėms ar nacionalinei teisei dėl šeimos susijungimo. Todėl toks priėmimas daugiausia turėtų būti taikomas tiems šeimos nariams, kurie nepatenka į šių direktyvų ar atitinkamos nacionalinės teisės taikymo sritį arba kurie negalėjo susijungti su savo šeimomis dėl kitų priežasčių;

(16)

siekiant užtikrinti šeimos vientisumą, visi šeimos nariai, kurių atžvilgiu valstybė narė ketina atlikti priėmimo procedūrą, kurie atitinka reikalavimus ir kuriems nėra taikomos atsisakymo priimti priežastys, paprastai turėtų kiek įmanoma būti priimti kartu. Jei tai būtų neįmanoma, šeimos nariai, kurie nebuvo priimti kartu, turėtų būti kuo greičiau priimti vėlesniame etape. Nustatydamos konkrečios šeimos, nuo kurios priklauso trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, parametrus, kaip nurodyta šiame reglamente, valstybės narės turėtų pripažinti, kad išplėstinės šeimos santykiai gali būti paskutinė asmenų, kuriems šeima yra vienintelis išgyvenimo, psichologinės pagalbos ir emocinės paramos šaltinis, viltis;

(17)

valstybės narės turėtų galėti pasirinkti, kieno atžvilgiu taikyti priėmimo procedūrą, be kita ko, remdamosi su šeimos sudėtimi susijusiais argumentais. Atlikdamos tokį pasirinkimą valstybės narės turėtų gerbti šeimos vientisumo principą. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės įrodytų esant šeimos ryšių;

(18)

sąvoka „pavojus visuomenės sveikatai“ suprantama kaip liga, galinti sukelti epidemiją, kaip tai suprantama Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinėse sveikatos priežiūros taisyklėse;

(19)

priėmimo procedūrą sudaro šie etapai: nukreipimas, kai taikytina, tapatybės nustatymas, registravimas, įvertinimas ir išvada dėl priėmimo ir, perkėlimo atveju, sprendimas dėl tarptautinės apsaugos suteikimo arba, humanitarinio priėmimo atveju, sprendimas dėl tarptautinės apsaugos arba humanitarinio statuso pagal nacionalinę teisę suteikimo;

(20)

teigiama išvada dėl priėmimo reiškia, kad valstybė narė, kuri priėmė tą išvadą, sutiko priimti asmenį, kurio atžvilgiu atlikta priėmimo procedūra perkėlimo arba humanitarinio priėmimo tikslu. Neigiama išvada dėl priėmimo reiškia, kad tokio asmens atitinkama valstybė narė priimti nesutiko;

(21)

prieš suteikiant tarptautinę apsaugą, turėtų būti visapusiškai įvertinti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės tarptautinės apsaugos poreikiai;

(22)

skubaus priėmimo atveju turėtų būti paspartintas atitikties pagal šį reglamentą nustatytiems priėmimo reikalavimams vertinimas. Skubus priėmimas nebūtinai turėtų būti susietas su regionais arba trečiosiomis šalimis, iš kurių vykdytinas priėmimas pagal šį reglamentą. Visos valstybės narės turėtų būti skatinamos siūlyti skubaus priėmimo vietas;

(23)

priėmimo procedūra turėtų būti užbaigta kuo greičiau, kartu užtikrinant, kad valstybės narės turėtų pakankamai laiko tinkamai išnagrinėti kiekvieną atvejį. Valstybės narės turėtų dėti visas pastangas užtikrinti, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kurio atžvilgiu buvo priimta teigiama išvada dėl priėmimo, atvyktų į jų teritoriją ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo dienos, kai buvo priimta ta išvada;

(24)

visi asmenų, kuriems buvo suteikta tarptautinė apsauga arba nacionalinis humanitarinis statusas pagal šį reglamentą, asmens duomenys turėtų būti saugomi penkerius metus nuo registracijos nacionaliniu lygmeniu dienos. Tas penkerių metų laikotarpis turėtų būti laikomas pakankamu priėmimo procedūros tikslais, atsižvelgiant į tai, kad dauguma tokių asmenų bus gyvenę Sąjungoje kelerius metus ir bus įgiję valstybės narės pilietybę. Atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų šalių piliečius arba asmenis be pilietybės, kuriuos per trejus metus iki priėmimo buvo atsisakyta priimti į valstybę narę dėl to, kad buvo pagrįstų priežasčių manyti, kad jie keltų pavojų priėmimo bylą nagrinėjančios valstybės narės bendruomenei, viešajai tvarkai, saugumui arba visuomenės sveikatai, arba dėl to, kad Šengeno informacinėje sistemoje ar valstybės narės nacionalinėje duomenų bazėje buvo įvestas perspėjimas atsisakymo leisti atvykti tikslu, turėtų būti atsisakyta priimti pagal šį reglamentą, jų duomenys turėtų būti saugomi trejus metus nuo dienos, kurią buvo priimta neigiama išvada dėl priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų šalių piliečius, kurie per trejus metus iki priėmimo nedavė savo sutikimo būti priimti į tam tikrą valstybę narę arba jį atsiėmė, galėtų būti atsisakyta priimti pagal šį reglamentą, duomenys turėtų būti saugomi trejus metus nuo procedūros nutraukimo dienos. Saugojimo laikotarpis turėtų būti trumpesnis esant tam tikroms specialioms situacijoms, kai nėra būtinybės taip ilgai laikyti asmens duomenų. Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės gavus valstybės narės pilietybę, to asmens duomenys turėtų būti nedelsiant ir visam laikui ištrinti;

(25)

nesama teisės pateikti prašymą priimti arba būti priimtam valstybės narės. Be to, valstybėms narėms nėra nustatyta pareiga priimti asmenį pagal šį reglamentą;

(26)

perkėlimas turėtų būti pirminė priėmimo rūšis, kurią papildytų humanitarinis priėmimas ir skubus priėmimas, atitinkamai atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes;

(27)

pagal Sąjungos sistemą turėtų būti siekiama, kad visos valstybės narės prisidėtų prie Sąjungos plano įgyvendinimo ir dėtų daugiau perkėlimo ir humanitarinio priėmimo pastangų, siekiant reikšmingai prisidėti prie visuotinių perkėlimo poreikių patenkinimo, be kita ko, skubiais atvejais;

(28)

tuo tikslu, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1147 (6) nustatyto Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo lėšomis turėtų būti teikiama tikslinė pagalba finansinių paskatų forma už kiekvieną pagal Sąjungos sistemą priimtą asmenį, taip pat už veiksmus, kuriais siekiama sukurti tinkamą infrastruktūrą ir paslaugas Sąjungos sistemos įgyvendinimui;

(29)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/2303 (7) įsteigta Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – Prieglobsčio agentūra) turėtų remti valstybes nares jų prašymu ir pagal savo įgaliojimus, įgyvendinant Sąjungos planą, pavyzdžiui, teikdama joms pagalbą įgyvendinant tam tikrus priėmimo procedūros elementus ir koordinuodama jų tarpusavio techninį bendradarbiavimą bei palengvindama jų dalijimąsi infrastruktūra;

(30)

turėtų būti propaguojamas perkėlimo ir humanitarinio priėmimo subjektų dalijimasis gerosios praktikos pavyzdžiais atitinkamuose forumuose, be kita ko, konsultacijose dėl perkėlimo ir papildomų atvykimo į ES būdų;

(31)

siekiant užtikrinti vienodas Sąjungos sistemos įgyvendinimo sąlygas, Tarybai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti ir iš dalies keisti dvejų metų Sąjungos planą, kuriame būtų nustatytas bendras priimtinų asmenų skaičius ir nurodyta, kokia to skaičiaus dalis turėtų būti skirta perkėlimui, humanitariniam priėmimui ir skubiam priėmimui, informacija apie valstybių narių dalyvavimą įgyvendinant Sąjungos planą ir tai, kokią dalį iš bendro priimtinų asmenų skaičiaus jos priims, konkrečios asmenų, kuriems Sąjungos planas turėtų būti taikomas, grupės ar grupių aprašymas, ir regionų ar trečiųjų šalių, iš kurių vykdytinas priėmimas, specifikacijos;

(32)

tokių įgyvendinimo įgaliojimų suteikimas Tarybai pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad tie įgyvendinimo įgaliojimai yra susiję su nacionaliniais vykdomaisiais įgaliojimais dėl trečiųjų šalių piliečių priėmimo valstybių narių teritorijoje;

(33)

Sąjungos plano pakeitimai, siekiant atsižvelgti į naujas aplinkybes, galėtų apimti įnašus į naujus regionus ar trečiąsias šalis, kuriais visapusiškai atsižvelgiama į valstybių narių Perkėlimo ir humanitarinio priėmimo aukšto lygio komitete (toliau – Aukšto lygio komitetas) savanoriškai pateiktus nurodymus, perskirstant esamus arba nustatant naujus įnašus;

(34)

tais įgyvendinimo įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal Komisijos pasiūlymą dėl bendro priimtinų asmenų skaičiaus ir regionų ar trečiųjų šalių, iš kurių vykdytinas priėmimas, specifikacijų, visapusiškai atsižvelgiant į informaciją, kurią prieš Komisijai pateikiant pasiūlymą valstybės narės savanoriškai nurodė Aukšto lygio komitete. Komisija savo pasiūlymą dėl Sąjungos plano turėtų pateikti kartu su pasiūlymu dėl metinio Sąjungos biudžeto projekto metais, einančiais prieš dvejų metų laikotarpį, per kurį Sąjungos planas turi būti įgyvendinamas. Prireikus Komisija savo pasiūlymą dėl Sąjungos plano dalinio pakeitimo turėtų pateikti kartu su atitinkamu pasiūlymu dėl taisomojo biudžeto projekto. Taryba turėtų siekti priimti pasiūlymą per du mėnesius;

(35)

prieglobsčio acquis nuostatos dėl tarptautinės apsaugos pobūdžio turėtų būti taikomos nuo priimto asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, atvykimo į atitinkamos valstybės narės teritoriją arba, kai tarptautinė apsauga suteikiama po to, kai atitinkamas asmuo atvyksta į valstybės narės teritoriją, nuo tarptautinės apsaugos suteikimo tam asmeniui;

(36)

kad priėmimo procedūra būtų sėkminga, svarbu, kad priimti asmenys būtų integruojami į priimančiąją visuomenę. Priimti asmenys turėtų turėti tas pačias galimybes naudotis integracijos priemonėmis kaip ir tarptautinės apsaugos gavėjai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2024/1347 (8). Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad tokiose integracijos priemonėse būtų dalyvaujama, tik jeigu tos integracijos priemonės yra lengvai prieinamos, jų yra pakankamai ir jos yra nemokamos. Jei manoma, kad tai įmanoma, valstybės narės taip pat turėtų pasiūlyti trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės skirtą supažindinimo prieš išvykimą programą. Tokia programa galėtų apimti informaciją apie jų teises ir pareigas, kalbų kursus ir informaciją apie socialinę, kultūrinę ir politinę padėtį valstybėje narėje. Tokia informacija taip pat galėtų būti teikiama atvykus į atitinkamos valstybės narės teritoriją arba įtraukta į integracijos priemones, atsižvelgiant į konkretų priimto asmens pažeidžiamumą. Valstybės narės taip pat turėtų galėti parengti priimtų asmenų poreikiams pritaikytas supažindinimo po atvykimo programas, kad tiems asmenims būtų suteiktos gairės visų pirma dėl priimančiosios valstybės narės kalbos mokymosi, švietimo ir galimybių įsidarbinti, atsižvelgiant į konkretų jų pažeidžiamumą. Laikantis tvarkos, kurią turi nustatyti valstybės narės, atitinkami subjektai ir asmenys, pavyzdžiui, vietos institucijos ir jau priimti asmenys, turėtų, kiek įmanoma, dalyvauti įgyvendinant tokias programas;

(37)

visi asmenys, kurie buvo priimti pagal šį reglamentą, įskaitant atvejus, kai buvo suteiktas humanitarinis statusas pagal nacionalinę teisę, turėtų būti atgrasomi nuo antrinio judėjimo. Valstybės narės pagal Sąjungos teisę ir politiką turėtų veiksmingai bendradarbiauti ir nepagrįstai nedelsdamos priimti atgal asmenis, kurie buvo priimti pagal šį reglamentą ir aptikti valstybėje narėje, kurioje būti jie neturi teisės;

(38)

nedarant poveikio teisei prašyti tarptautinės apsaugos, humanitarinio priėmimo atveju valstybės narės gali priimti išvadą dėl trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės priėmimo savo teritorijoje remdamosi pradiniu vertinimu ir suteikti tam asmeniui humanitarinį statusą pagal nacionalinę teisę;

(39)

humanitarinis statusas pagal nacionalinę teisę turėtų užtikrinti teises ir pareigas, lygiavertes nustatytosioms Reglamento (ES) 2024/1347 20–26 ir 28–35 straipsniuose, papildomos apsaugos gavėjams. Toks statusas turėtų būti panaikinamas tik tuo atveju, jei po sprendimo dėl statuso suteikimo priėmimo atsiranda naujų aplinkybių ar naujų įrodymų dėl asmens atitikties reikalavimams;

(40)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2024/1351 (9), siekiant visapusiškai atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės pastangas, Europos metiniame prieglobsčio ir migracijos pranešime vertinant bendrą padėtį Sąjungoje reikėtų atsižvelgti į trečiųjų šalių piliečių, kuriuos valstybės narės priėmė pagal Sąjungos ir nacionalines perkėlimo arba humanitarinio priėmimo programas, skaičių;

(41)

atsižvelgiant į UNHCR ekspertines žinias apie tai, kaip palengvinti asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, įvairių formų priėmimą iš trečiųjų šalių, į kurias jie persikėlė, į valstybes nares, kurios pageidauja juos priimti, UNHCR turėtų toliau atlikti svarbų vaidmenį pagal Sąjungos sistemą. Be UNHCR, turėtų būti įmanoma paraginti kitus tarptautinius subjektus, pavyzdžiui, Tarptautinę migracijos organizaciją, padėti valstybėms narėms įgyvendinti Sąjungos sistemą;

(42)

turėtų būti įsteigtas Aukšto lygio komitetas, kad būtų galima konsultuotis su suinteresuotaisiais subjektais dėl Sąjungos sistemos įgyvendinimo. Aukšto lygio komitetas turėtų konsultuoti Komisiją dėl klausimų, susijusių su Sąjungos sistemos įgyvendinimu, be kita ko, dėl rekomenduojamo priimtinų asmenų skaičiaus ir regionų arba trečiųjų šalių, iš kurių turėtų būti vykdomas priėmimas, atsižvelgiant į UNHCR visuotines perkėlimo poreikių prognozes. Aukšto lygio komitetas turėtų galėti teikti rekomendacijas. Komisija turėtų valstybių narių paprašyti Aukšto lygio komiteto posėdyje savanoriškai nurodyti išsamią informaciją apie savo dalyvavimą, be kita ko, priėmimo formą ir šalis, iš kurių vykdytinas priėmimas, ir kokią dalį iš bendro pagal Sąjungos planą priimtinų asmenų skaičiaus jos priims;

(43)

valstybių narių perkėlimo ir humanitarinio priėmimo pastangos pagal šį reglamentą turėtų būti remiamos skiriant tinkamą finansavimą iš Sąjungos bendrojo biudžeto. Kad Sąjungos sistema galėtų tinkamai ir tvariai veikti, turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas (ES) 2021/1147;

(44)

šis reglamentas nedaro poveikio valstybių narių galimybei patvirtinti arba įgyvendinti nacionalines perkėlimo programas, pavyzdžiui, kai jos skiria priėmimo vietų papildomai prie dalies, kuria prisideda prie bendro pagal Sąjungos planą priimtinų asmenų skaičiaus;

(45)

turėtų būti užtikrintas papildomumas su vykdomomis perkėlimo ir humanitarinio priėmimo iniciatyvomis, kurių imtasi pagal Sąjungos sistemą;

(46)

šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, todėl jis turėtų būti taikomas gerbiant šias teises ir laikantis šių principų, visų pirma kiek tai susiję su vaiko teisėmis, teise į šeimos gyvenimą ir bendruoju nediskriminavimo principu;

(47)

bet koks valstybių narių institucijų vykdomas asmens duomenų tvarkymas pagal šį reglamentą turėtų atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (10);

(48)

bet koks Prieglobsčio agentūros vykdomas asmens duomenų tvarkymas pagal šį reglamentą turėtų atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1725 (11) ir Reglamentą (ES) 2021/2303, ir jis turėtų būti vykdomas laikantis būtinumo ir proporcingumo principų;

(49)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti Sąjungos lygmens sistemą – valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl Sąjungos lygmens perkėlimo sistemos masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(50)

pagal prie ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį, Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(51)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

1)

perkėlimas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės priėmimas į valstybės narės teritoriją, Jungtinių Tautų vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui (UNHCR) nukreipus, iš trečiosios šalies, į kurią tas asmuo buvo priverstas persikelti, jei:

2)

tarptautinė apsauga – tarptautinė apsauga, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2024/1347 3 straipsnio 3 punkte;

3)

humanitarinis priėmimas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės priėmimas į valstybės narės teritoriją Europos Sąjungos prieglobsčio agentūrai (toliau – Prieglobsčio agentūra), UNHCR arba kitam atitinkamam tarptautiniam organui valstybės narės prašymu nukreipus, iš trečiosios šalies, į kurią tas asmuo buvo priverstas persikelti, jei, remiantis bent pradiniu vertinimu:

4)

skubus priėmimas – skubių teisinės arba fizinės apsaugos arba neatidėliotinų medicininių poreikių turinčių asmenų priėmimas vykdant perkėlimą arba humanitarinį priėmimą.

a)

numatomas teisėtas ir saugus trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės, kurie atitinka priėmimo reikalavimus ir kuriems nėra taikomos atsisakymo priimti priežastys pagal šį reglamentą, atvykimas į valstybės narės teritoriją siekiant jiems suteikti tarptautinę apsaugą pagal šį reglamentą arba humanitarinį statusą pagal nacionalinę teisę, kaip nurodyta 2 straipsnio 3 punkto c papunktyje, ir visos valstybės narės raginamos dėti daugiau pastangų tuo tikslu;

b)

prisidedama prie Sąjungos indėlio įgyvendinant tarptautines perkėlimo ir humanitarinio priėmimo iniciatyvas didinimo siekiant padidinti bendrą turimų perkėlimo ir humanitarinio priėmimo vietų skaičių;

c)

padedama stiprinti Sąjungos partnerystes su trečiosiomis šalimis regionuose, į kuriuos buvo perkeltas didelis skaičius asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga.

a)

UNHCR visuotinėmis perkėlimo poreikių prognozėmis;

b)

galimybėmis gerinti apsaugos aplinką ir didinti saugią erdvę trečiosiose šalyse;

c)

trečiųjų šalių prisiimtų įsipareigojimų dėl perkėlimo arba humanitarinio priėmimo, siekiant bendrai prisidėti tenkinant UNHCR visuotinius perkėlimo poreikius, mastu ir turiniu.

1)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

19 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys pakeičiamos taip: