(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/65/EB (3) nustatytos Sąjungos lygmens taisyklės dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES (4), be kita ko, nustatytos taisyklės, taikomos prekiautojo ir vartotojo sudaromoms nuotolinės prekybos sutartims dėl prekių pardavimo ir paslaugų teikimo;

(2)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga turi padėti užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį priimdama priemones pagal SESV 114 straipsnį. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 38 straipsnyje numatyta, kad Sąjungos politika turi užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį;

(3)

vidaus rinkos sistemoje, siekiant užtikrinti pasirinkimo laisvę, reikia aukšto lygio vartotojų apsaugos nuotoliniu būdu sudaromų finansinių paslaugų sutarčių srityje, kad būtų sustiprintas vartotojų pasitikėjimas nuotoline prekyba ir pasikliovimas ja;

(4)

užtikrinti tokį patį aukštą vartotojų apsaugos lygį visoje vidaus rinkoje geriausiai galima visiškai suderinus teisės aktus. Visiškas suderinimas yra būtinas, siekiant užtikrinti, kad visi Sąjungos vartotojai naudotųsi aukštu ir lygiaverčiu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti gerai veikiančią vidaus rinką. Todėl valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama savo nacionaliniuose teisės aktuose palikti galioti ar priimti nuostatas, išskyrus nustatytas šioje direktyvoje, dėl aspektų, kuriems taikoma ši direktyva, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama savo nacionaliniuose teisės aktuose toliau išlaikyti ar priimti nuostatas;

(5)

buvo atlikta įvairių Direktyvos 2002/65/EB peržiūrų. Tos peržiūros atskleidė, kad laipsniškas konkretiems sektoriams skirtų Sąjungos teisės aktų priėmimas lėmė tų teisės aktų reikšmingą persidengimą su Direktyva 2002/65/EB ir kad skaitmenizacija paaštrino kai kuriuos aspektus, kurie nėra visapusiškai aptarti toje direktyvoje;

(6)

skaitmenizacija prisidėjo prie rinkos pokyčių, kurie nebuvo numatyti Direktyvos 2002/65/EB priėmimo metu. Iš tiesų, nuo to laiko dėl sparčios technologijų raidos finansinių paslaugų rinkoje įvyko didelių pokyčių. Nors Sąjungos lygmeniu priimta daug konkretiems sektoriams skirtų teisės aktų, vartotojams siūlomos finansinės paslaugos gerokai išsivystė ir diversifikavosi. Atsirado naujų produktų, visų pirma interneto aplinkoje, ir jų naudojimas toliau plėtojamas, dažnai greitai ir nenuspėjamai. Tuo atžvilgiu Direktyvos 2002/65/EB horizontalus taikymas tebėra aktualus. Tos direktyvos taikymas vartotojams skirtoms finansinėms paslaugoms, nereglamentuojamoms konkretiems sektoriams skirtais Sąjungos teisės aktais, iki šiol reiškia, kad suderintų taisyklių rinkinys taikomas vartotojų ir prekiautojų naudai. Tas „saugos tinklo“ elementas padeda užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, kartu užtikrinant vienodas sąlygas prekiautojams;

(7)

siekiant atsižvelgti į tai, kad laipsniškas konkretiems sektoriams skirtų Sąjungos teisės aktų priėmimas lėmė tų teisės aktų reikšmingą persidengimą su Direktyva 2002/65/EB ir kad skaitmenizacija paaštrino kai kuriuos aspektus, kurie nėra visapusiškai aptarti toje direktyvoje, įskaitant tai, kaip ir kada informacija turėtų būti teikiama vartotojui, būtina peržiūrėti taisykles, taikomas vartotojo ir prekiautojo nuotoliniu būdu sudaromoms finansinių paslaugų sutartims, kartu užtikrinant „saugos tinklo“ elemento taikymą finansinėms paslaugoms, kurioms arba netaikomi konkretiems sektoriams skirti Sąjungos teisės aktai, arba kurios nepatenka į konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančių Sąjungos aktų taikymo sritį;

(8)

siekiant užtikrinti nuoseklų vartotojų apsaugos lygį visoje Sąjungoje ir užkirsti kelią skirtumams, trukdantiems sudaryti finansinių paslaugų sutartis vidaus rinkoje, reikia nustatyti taisykles, kuriomis prekiautojams, įskaitant labai mažas, mažąsias ir vidutines įmones, būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir skaidrumas, o vartotojams visose valstybėse narėse būtų užtikrintos teisiškai įgyvendinamos teisės ir pareigos. Valstybės narės skatinamos atsižvelgti į konkrečius labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius taikant taisykles, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių sąvoka turėtų būti suprantama taip, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB (5) priedo 2 straipsnyje;

(9)

Direktyvoje 2011/83/ES, panašiai kaip Direktyvoje 2002/65/EB, yra numatyta teisė gauti ikisutartinę informaciją ir teisė atsisakyti tam tikrų nuotoliniu būdu sudaromų vartojimo sutarčių. Tačiau papildomumas tarp tų direktyvų yra ribotas, nes Direktyva 2011/83/ES netaikoma finansinėms paslaugoms, kurios toje direktyvoje apibrėžiamos kaip paslaugos, kurių pobūdis – bankininkystė, kreditas, draudimas, asmeninės pensijos, investicijos ar mokėjimai. Šiame kontekste būsto taupomoji sąskaita ir vartojimo kredito sutartis turėtų būti laikomos finansinėmis paslaugomis. Tokių prekių kaip taurieji metalai, deimantai, vynas ar viskis pardavimas neturėtų būti laikomos finansinėmis paslaugomis per se;

(10)

išplečiant Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritį, kad ji apimtų nuotoliniu būdu sudaromas finansinių paslaugų sutartis, turėtų būti užtikrintas būtinas papildomumas. Tačiau dėl specifinio vartotojams skirtų finansinių paslaugų pobūdžio, visų pirma dėl jų sudėtingumo, ne visos Direktyvos 2011/83/ES nuostatos yra tinkamos taikyti nuotoliniu būdu sudaromoms vartotojams skirtų finansinių paslaugų sutartims. Direktyvą 2011/83/ES papildant specialiu skyriumi, kurio taisyklės taikytinos tik nuotoliniu būdu sudaromoms vartotojams skirtų finansinių paslaugų sutartims, gali būti užtikrintas reikiamas aiškumas ir teisinis tikrumas;

(11)

ši direktyva nėra taikoma kitu nei nuotolinis būdu sudaromoms finansinių paslaugų sutartims. Todėl valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės, gali nustatyti, kurios taisyklės taikomos tokioms sutartims, be kita ko, šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus taikydamos į jos taikymo sritį neįtrauktoms sutartims;

(12)

nors ne visos Direktyvos 2011/83/ES nuostatos turėtų būti taikomos nuotoliniu būdu sudaromoms finansinių paslaugų sutartims dėl tų paslaugų specifinio pobūdžio, kai kurios Direktyvos 2011/83/ES nuostatos, pavyzdžiui, atitinkamos terminų apibrėžtys ir taisyklės dėl papildomų mokėjimų, vykdymo užtikrinimo, neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimo ir ataskaitų teikimo taip pat turėtų būti taikomos nuotoliniu būdu sudaromoms finansinių paslaugų sutartims. Taikant tas nuostatas užtikrinamas skirtingų nuotoliniu būdu sudaromų sutarčių rūšių tarpusavio papildomumas;

(13)

kalbant apie sankcijas, valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikomų pažeidus jų nacionaliniuose teisės aktuose esančias nuostatas, priimtas pagal šią direktyvą, taisykles ir turėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad sankcijos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos, vadovaujantis Direktyvos 2011/83/ES 24 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Į šią direktyvą taip pat turėtų būti įtrauktos konkrečios nuostatos dėl sankcijų skyrimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 (6) 21 straipsnį, taikomos prekiautojo ir vartotojo sudaromoms nuotolinėms sutartims dėl finansinių paslaugų teikimo. Kitos Direktyvos 2011/83/ES 24 straipsnio 2–5 dalyse išdėstytos nuostatos dėl sankcijų netaikomos tarp prekiautojo ir vartotojo sudarytoms nuotolinėms sutartims dėl finansinių paslaugų teikimo;

(14)

specialiame Direktyvos 2011/83/ES skyriuje turėtų būti pateiktos vis dar aktualios ir būtinos Direktyvos 2002/65/EB taisyklės, visų pirma taisyklės, susijusios su teise gauti ikisutartinę informaciją ir teise atsisakyti sutarties, taip pat taisyklės, kuriomis užtikrinamas sąžiningumas internete, kai finansinių paslaugų sutartys sudaromos nuotoliniu būdu;

(15)

kadangi nuotolinės prekybos sutartys dėl finansinių paslaugų paprastai sudaromos elektroninėmis priemonėmis, taisyklės dėl sąžiningumo internete užtikrinimo, kai finansinių paslaugų sutartys sudaromos nuotoliniu būdu, turėtų padėti pasiekti SESV 114 straipsnyje ir Chartijos 38 straipsnyje nustatytus tikslus. Taisyklė dėl tinkamų paaiškinimų turėtų užtikrinti papildomą skaidrumą ir suteikti vartotojui teisę prašyti žmogaus įsikišimo, kai jis bendrauja su prekiautoju per visiškai automatizuotas elektronines sąsajas, pavyzdžiui, naudodamas pokalbių robotus, automatizuotą konsultavimą, interaktyvias priemones ar panašius būdus;

(16)

tam tikras finansines paslaugas reglamentuoja konkretūs Sąjungos teisės aktai, kurie ir toliau taikomi toms finansinėms paslaugoms. Šia direktyva esami sektoriniai Sąjungos aktai nėra iš dalies keičiami. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir siekiant užtikrinti tai, kad nebūtų dubliavimų ar persidengimų, turėtų būti paaiškinta, kad, kai kituose Sąjungos aktuose, kuriais reglamentuojamos konkrečios finansinės paslaugos, yra numatytos taisyklės dėl ikisutartinės informacijos, dėl teisės atsisakyti sutarties ar dėl tinkamų paaiškinimų, neatsižvelgiant į tų taisyklių išsamumo lygį, toms konkrečioms vartotojams skirtoms finansinėms paslaugoms turėtų būti taikomos tik atitinkamos tų kitų Sąjungos aktų nuostatos, išskyrus atvejus, kai tuose aktuose numatyta kitaip, įskaitant aiškią galimybę valstybėms narėms nuspręsti netaikyti tų konkrečių taisyklių. Šiame kontekste, kai konkrečiame Sąjungos akte yra nustatytos taisyklės, suteikiančios valstybėms narėms galimybę to konkretaus Sąjungos akto netaikyti, o veikiau taikyti kitą konkretų Sąjungos aktą, kaip antai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES (7) 3 straipsnio 3 dalies a punktas, pirmenybė turėtų būti teikiama to konkretaus Sąjungos akto taisyklėms ir ši direktyva neturėtų būti taikoma. Panašiai, tais atvejais, kai konkrečiame Sąjungos akte yra numatytos taisyklės dėl tinkamos alternatyvios tvarkos, kuria siekiama užtikrinti, kad vartotojai ikisutartiniame etape laiku gautų informaciją, kaip antai Direktyvos 2014/17/ES 3 straipsnio 5 dalis, pirmenybė turėtų būti teikiama tame konkrečiame Sąjungos akte nustatytoms taisyklėms ir ši direktyva neturėtų būti taikoma;

(17)

kalbant apie ikisutartinę informaciją, tam tikruose konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose Sąjungos aktuose yra nustatytos toms konkrečioms finansinėms paslaugoms pritaikytos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad vartotojai galėtų suprasti esmines siūlomos sutarties ypatybes. Pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2019/1238 (8) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2014/92/ES (9), 2014/65/ES (10) bei (ES) 2016/97 (11) ikisutartinė informacija numatyta pagrindiniame konkrečiame Sąjungos akte, taip pat Komisija įgaliojama priimti deleguotuosius arba įgyvendinimo aktus. Toms konkrečioms vartotojų finansinėms paslaugoms turėtų būti taikomi tik tokiuose Sąjungos aktuose nustatyti ikisutartinės informacijos reikalavimai, išskyrus atvejus, kai tuose aktuose numatyta kitaip. Tai taip pat turėtų būti taikoma tais atvejais, kai konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose Sąjungos aktuose yra numatytos kitokios ar minimalios taisyklės dėl ikisutartinės informacijos, palyginti su šioje direktyvoje nustatytomis taisyklėmis;

(18)

kalbant apie teisę atsisakyti sutarties, kai konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiu Sąjungos aktu vartotojams suteikiama laiko apsvarstyti pasirašytos sutarties pasekmes, neatsižvelgiant į tai, kaip ji įvardijama tame Sąjungos akte, toms konkrečioms vartotojams skirtoms finansinėms paslaugoms turėtų būti taikomos tik atitinkamos to Sąjungos akto nuostatos, išskyrus atvejus, kai tame akte numatyta kitaip. Pavyzdžiui, kai taikomas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB (12) 186 straipsnis, taikomos ne šioje direktyvoje nustatytos taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties, o Direktyvoje 2009/138/EB nustatytos taisyklės dėl „nutraukimo laikotarpio“, o, kai taikoma Direktyvos 2014/17/ES 14 straipsnio 6 dalis, taikomos Direktyvoje 2014/17/ES nustatytos taisyklės dėl galimybės pasirinkti teisę atsisakyti sutarties arba apsvarstymo laikotarpį, o ne šioje direktyvoje nustatytos taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties;

(19)

pagal Direktyvą 2014/17/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2023/2225 (13) valstybės narės gali taikyti tas direktyvas pagal Sąjungos teisę tose srityse, kurios nepatenka į jų taikymo sritį. Todėl turėtų būti paaiškinta, kad valstybės narės gali taikyti Direktyvos 2014/17/ES 14 straipsnio 6 dalį kredito sutartims, nepaisant to, kad tokioms sutartims ta direktyva yra išimtinai netaikoma pagal jos 3 straipsnio 2 dalį. Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad valstybės narės gali taikyti Direktyvos (ES) 2023/2225 26 ir 27 straipsnius kredito sutartims, nepaisant to, kad tokioms sutartims ta direktyva yra išimtinai netaikoma pagal jos 2 straipsnio 2 dalį;

(20)

kalbant apie taisykles dėl tinkamų paaiškinimų, tam tikruose konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose Sąjungos teisės aktuose, pavyzdžiui, Direktyvose 2014/17/ES, 2014/65/ES ir (ES) 2016/97, jau nustatytos taisyklės dėl tinkamų paaiškinimų, kuriuos prekiautojai vartotojams turi pateikti dėl siūlomos sutarties. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, šioje direktyvoje nustatytos taisyklės dėl tinkamų paaiškinimų neturėtų būti taikomos finansinėms paslaugoms, kurioms taikomi konkrečias finansines paslaugas reglamentuojantys Sąjungos aktai, kuriuose nustatytos taisyklės dėl tinkamų paaiškinimų, kurie turi būti pateikti vartotojui prieš sudarant sutartį, neatsižvelgiant į tai, kaip ji įvardijama tame Sąjungos akte;

(21)

kai konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose Sąjungos aktuose yra numatytos taisyklės dėl ikisutartinės informacijos, tačiau nėra nustatytos taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties, turėtų būti taikomos nuostatos dėl teisės atsisakyti sutarties pagal šią direktyvą. Pavyzdžiui, Direktyvoje 2009/138/EB yra nustatytos taisyklės dėl ikisutartinės informacijos reikalavimų, tačiau, kiek tai susiję su ne gyvybės draudimu, joje nėra nustatyta teisė, vartotojui suteikianti laiko apsvarstyti pasirašytos sutarties pasekmes. Tokiu atveju turėtų būti taikomos konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiame Sąjungos akte nustatytos taisyklės dėl ikisutartinės informacijos ir šioje direktyvoje nustatytos taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties. Kai konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiame Sąjungos akte nėra nuostatų dėl informacijos apie teisę atsisakyti sutarties, tą informaciją pagal šią direktyvą turėtų pateikti prekiautojas, kad būtų užtikrinta, kad vartotojas tinkamai žinotų atitinkamą informaciją;

(22)

kai konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose Sąjungos aktuose yra numatytos ikisutartinės informacijos teikimo taisyklės, tačiau nėra nustatytos taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties, turėtų būti taikomas šioje direktyvoje nustatytas sutarties atsisakymo laikotarpis, kuris turėtų būti pradėtas skaičiuoti arba nuo nuotolinės prekybos sutarties sudarymo dienos pagal šią direktyvą, arba nuo dienos, kurią vartotojas gavo sutarties sąlygas ir ikisutartinę informaciją pagal tas konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančius Sąjungos aktus, jeigu ta diena yra vėlesnė nei nuotolinės prekybos sutarties sudarymo diena. Kai konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiame Sąjungos akte nėra nuostatų dėl informacijos apie teisę atsisakyti sutarties, tam, kad būtų galima pradėti skaičiuoti sutarties atsisakymo laikotarpį, prekiautojas, be sutarties sąlygų ir ikisutartinės informacijos pagal tas konkrečias finansines paslaugas reglamentuojantį Sąjungos aktą, taip pat turėtų pateikti informaciją apie šioje direktyvoje nustatytą teisę atsisakyti sutarties;

(23)

vartotojams skirtų finansinių paslaugų sutartys nuotoliniu būdu sudaromos nuotolinio ryšio priemonėmis, priklausančiomis nuotolinės prekybos ar paslaugų teikimo sistemai, kuriai nebūtinas prekiautojo ir vartotojo buvimas vienu metu toje pačioje vietoje. Siekiant atsižvelgti į nuolatinį tų ryšio priemonių plėtojimą, turėtų būti apibrėžti principai, kurie galioja net ir toms priemonėms, kurios dar nėra plačiai naudojamos arba dar nėra žinomos;

(24)

viena finansinių paslaugų sutartis, apimanti per tam tikrą laiką viena po kitos atliekamas arba atskiras to paties pobūdžio operacijas, skirtingose valstybėse narėse gali būti skirtingai teisiškai traktuojama, tačiau svarbu yra tai, kad taisyklės būtų vienodai taikomos visose valstybėse narėse. Dėl to tikslinga nustatyti, kad nuostatos, kuriomis reglamentuojamos nuotoliniu būdu sudaromos finansinių paslaugų sutartys, turėtų būti taikomos pirmajai iš per tam tikrą laiką atliekamų viena po kitos vykdomų operacijų arba atskirų to paties pobūdžio operacijų, kurias galima laikyti sudarančiomis visumą, sekai, nepaisant to, ar ta operacija ar operacijų seka yra vienos sutarties ar kelių viena po kitos sudaromų sutarčių dalykas. Kai pradinės sutarties nėra, nuostatos, reglamentuojančios nuotoliniu būdu sudaromas finansinių paslaugų sutartis, turėtų būti taikomos visoms viena po kitos atliekamoms ar atskiroms operacijoms, išskyrus nuostatas dėl ikisutartinės informacijos, kurios turėtų būti taikomos tik pirmajai operacijai. Pavyzdžiui, „pradine paslaugų sutartimi“ gali būti laikomas banko sąskaitos atidarymas, o „operacijomis“ gali būti laikomas lėšų padėjimas į banko sąskaitą ar jų išėmimas iš jos. Pradinės paslaugų sutarties papildymas naujais elementais, pavyzdžiui, galimybe naudotis elektroninio mokėjimo priemone kartu su esama asmens banko sąskaita, yra ne „operacija“, o papildoma sutartis;

(25)

siekiant apibrėžti šios direktyvos taikymo sritį, nuotoliniu būdu sudaromoms vartotojams skirtų finansinių paslaugų sutartims taikomos taisyklės neturėtų būti taikomos paslaugoms, kurios teikiamos tik retkarčiais ir kurios nepriklauso komercinei struktūrai, skirtai nuotolinės prekybos sutartims sudaryti;

(26)

nuotolinio ryšio priemonių naudojimas suteikia gerų galimybių gauti informaciją ir neturėtų nepagrįstai riboti klientui suteikiamos informacijos. Naudodamasis balso telefonijos ryšiu, prekiautojas, jeigu vartotojas aiškiai sutinka, prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį gali pateikti tik ribotą ikisutartinės informacijos rinkinį. Likusią informaciją prekiautojas turėtų pateikti iš karto po sutarties sudarymo. Siekiant skaidrumo, turėtų būti nustatyti reikalavimai dėl to, kada informacija turėtų būti pateikta vartotojui prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį ir kaip ta informacija turėtų pasiekti vartotoją. Kad vartotojai galėtų priimti sprendimus žinodami visus faktus, vartotojai turėtų gauti visą ikisutartinę informaciją pakankamai iš anksto iki prekybos sutarties sudarymo ar bet kokio atitinkamo pasiūlymo, o ne tuo pačiu metu. Taip siekiama užtikrinti, kad vartotojas turėtų pakankamai laiko perskaityti ir suprasti ikisutartinę informaciją, palyginti pasiūlymus ir priimti informacija pagrįstą sprendimą. Jei informacija pateikiama likus mažiau nei vienai dienai iki nuotolinės prekybos sutarties dėl finansinių paslaugų sudarymo, prekiautojas turėtų būti įpareigotas vartotojui patvariojoje laikmenoje priminti apie galimybę atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties dėl finansinės paslaugos. Tuo atveju, kai ikisutartinė informacija yra pateikiama likus mažiau nei vienai dienai iki tol, kai vartotojas įsipareigoja pagal nuotolinės prekybos sutartį, po dienos ir ne vėliau kaip po septynių dienų po sutarties sudarymo prekiautojas vartotojui turėtų patvariojoje laikmenoje priminti apie galimybę atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties;

(27)

informacijos reikalavimai turėtų būti modernizuoti ir parengti taip, kad ateityje neprarastų aktualumo. Todėl prekiautojas turėtų pranešti vartotojui savo telefono numerį, taip pat savo elektroninio pašto adresą ar kitų komunikavimo priemonių, kurios gali apimti įvairius komunikavimo būdus, duomenis, taip pat informaciją apie tai, kur galima pateikti skundus. Reikalavimus dėl skundų nagrinėjimo tvarkos gali nustatyti valstybės narės. Vartotojai turėtų būti informuojami apie konkrečias papildomas nuotolinio ryšio priemonių naudojimo išlaidas. Kai kurie prekiautojai naudoja automatizuotą sprendimų priėmimą, kad diferencijuotų kainas tarp skirtingų vartotojų grupių, o tam tikrais atvejais kainos pritaikomos atsižvelgiant į vartotojų individualų jautrumą kainoms. Dėl tos priežasties prieš vartotojams įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį jie turėtų būti informuojami, kad finansinės paslaugos kaina buvo individualizuota taikant automatizuotą sprendimų priėmimą;

(28)

pagal Direktyvą 2002/65/EB valstybės narės galėjo palikti galioti ar nustatyti griežtesnes nuostatas dėl išankstinės informacijos reikalavimų su sąlyga, kad tos nuostatos neprieštarauja Sąjungos teisei. Atsižvelgdamos į tai, kelios valstybės narės paliko galioti ar nustatė griežtesnius informacijos reikalavimus. Galimybė taisyklėmis dėl ikisutartinės informacijos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį turėtų išlikti. Tai turėtų būti taikoma tiek teiktinos informacijos sąrašui, tiek informacijos pateikimo būdams. Griežtesnių taisyklių taikymas taip pat gali apimti reikalavimų, nustatytų konkrečias finansines paslaugas reglamentuojančiuose Sąjungos aktuose, taikymą finansinėms paslaugoms, kurioms tie sektorių Sąjungos aktai netaikomi;

(29)

tam tikrų finansinių paslaugų atveju į jų investavimo strategiją galėtų būti įtraukti aplinkos apsaugos ar socialiniai veiksniai. Kad vartotojas galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą, jis taip pat turėtų būti informuojamas apie konkrečius aplinkos apsaugos ar socialinius tikslus, kurių siekiama finansine paslauga;

(30)

visa ikisutartinė informacija turėtų būti pateikiama patvariojoje laikmenoje taip, kad vartotojui ją būtų lengva suprasti, ir įskaitomu formatu. Informacija įskaitomu formatu – informacija, išdėstyta naudojant įskaitomo dydžio rašmenis tokiomis spalvomis, dėl kurių nesumažėja informacijos suprantamumas, be kita ko, tais atvejais, kai dokumentas pateikiamas, atspausdinamas ar nukopijuojamas juodai baltai. Be to, reikėtų kuo labiau vengti pernelyg ilgų ir sudėtingų aprašymų, smulkaus šrifto ir pernelyg daug hipersaitų naudojimo, nes tai metodai, kurie blogina vartotojų supratimą. Jeigu, prieš sudarant sutartį dėl vartotojo pasirinktos medijos, informacijos neįmanoma pateikti patvariojoje laikmenoje, ji turėtų būti pateikta iš karto po sutarties sudarymo;

(31)

informacijos reikalavimai turėtų būti pritaikyti atsižvelgiant į techninius tam tikrų priemonių suvaržymus, kaip antai tam tikrų mobiliųjų telefonų ekranų simbolių skaičiaus apribojimai. Mobiliųjų telefonų ekranų atveju, kai prekiautojas yra pritaikęs elektroninės sąsajos turinį ir pateikimą tokiems prietaisams, iš anksto ir kuo matomiau turėtų būti pateikta ši informacija: informacija apie prekiautojo tapatybę; pagrindinės vartotojams skirtos finansinės paslaugos savybės; visa kaina, kurią vartotojas turi sumokėti prekiautojui už vartotojui skirtą finansinę paslaugą, įskaitant visus per prekiautoją mokamus mokesčius, arba, jei tikslios kainos neįmanoma nurodyti, kainos apskaičiavimo pagrindas, kuriuo remdamasis vartotojas galėtų ją patikrinti, ir teisės atsisakyti sutarties buvimas ar nebuvimas, įskaitant naudojimosi ta teise sąlygas, terminą ir procedūras. Likusi informacija galėtų būti išdėstoma sluoksniais. Tačiau visa informacija turėtų būti pateikta patvariojoje laikmenoje prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį;

(32)

kai ikisutartinė informacija teikiama elektroninėmis priemonėmis, tokia informacija turėtų būti pateikiama aiškiai ir suprantamai. Tuo atžvilgiu informacija ekrane galėtų būti veiksmingai akcentuojama, įrėminama ir pateikiama su reikiamu kontekstu. Informacijos sluoksninio išdėstymo metodas, pagal kurį tam tikri ikisutartinės informacijos reikalavimai laikomi pagrindiniais elementais, todėl matomai išdėstomi pirmame sluoksnyje, o kitos išsamios ikisutartinės informacijos dalys pateikiamos papildomuose sluoksniuose, yra išbandytas ir pasirodė esąs naudingas tam tikroms finansinėms paslaugoms. Naudodamasis sluoksninio išdėstymo metodu pagal šią direktyvą, prekiautojas pirmame pateikimo elektroninėmis priemonėmis sluoksnyje turėtų nurodyti bent: prekiautojo tapatybę ir pagrindinę veiklą; pagrindines finansinės paslaugos savybes; visą vartotojo mokėtiną kainą; pranešimą, kad galėtų būti kitų mokesčių ar išlaidų, ir informaciją apie teisės atsisakyti sutarties buvimą ar nebuvimą. Kiti likę ikisutartinės informacijos reikalavimai gali būti nurodomi kituose sluoksniuose. Kai naudojamas sluoksninis išdėstymas, visa informacija turėtų būti lengvai prieinama vartotojui, o papildomų sluoksnių naudojimas neturėtų atitraukti kliento dėmesio nuo dokumento turinio ir neturėtų užgožti pagrindinės informacijos. Visas ikisutartinės informacijos dalis turėtų būti galima atspausdinti viename dokumente;

(33)

kitas ikisutartinės informacijos pateikimo elektroninėmis priemonėmis būdas gali būti metodas „turinio lentelė“, kurį taikant naudojamos išskleidžiamos antraštės. Viršuje vartotojai galėtų rasti pagrindines temas, kurias spustelėjus jas būtų galima išskleisti, kad vartotojai būtų nukreipiami į išsamesnį aktualios informacijos aprašymą. Tokiu būdu vartotojas visą reikalingą informaciją turi vienoje vietoje ir išlaiko galimybę nuspręsti, ką ir kada peržiūrėti. Vartotojams turėtų būti suteikta galimybė parsisiųsti visą ikisutartinės informacijos dokumentą ir jį išsaugoti kaip atskirą dokumentą;

(34)

vartotojams turėtų būti suteikta teisė atsisakyti sutarties, netaikant sankcijos ir pareigos pateikti pagrindimą. Kai teisė atsisakyti sutarties netaikoma, nes vartotojas aiškiai paprašė vykdyti nuotolinės prekybos sutartį prieš pasibaigiant sutarties atsisakymo laikotarpiui, prekiautojas vartotoją turėtų informuoti apie tai prieš pradedant vykdyti sutartį;

(35)

sutarties atsisakymo laikotarpis turėtų baigtis praėjus 14 kalendorinių dienų po nuotolinės prekybos sutarties sudarymo dienos arba dienos, kurią vartotojas gauna ir ikisutartinę informaciją, ir sutarties sąlygas, jeigu ta diena yra vėlesnė nei nuotolinės prekybos sutarties sudarymo diena. Nuotolinės prekybos sutartyse, susijusiose su asmeninių pensijų operacijomis, laikotarpis turėtų būti ilgesnis – 30 kalendorinių dienų. Siekiant padidinti teisinį tikrumą, jeigu vartotojas tos ikisutartinės informacijos ir tų sutarties sąlygų negavo, sutarties atsisakymo laikotarpis turėtų baigtis ne vėliau kaip praėjus 12 mėnesių ir 14 kalendorinių dienų po nuotolinės prekybos sutarties sudarymo. Sutarties atsisakymo laikotarpis neturėtų baigtis, jeigu vartotojui patvariojoje laikmenoje nebuvo pateikta informacija apie teisę atsisakyti sutarties;

(36)

siekiant užtikrinti veiksmingą naudojimąsi teise atsisakyti sutarties, naudojimosi ta teise procedūra neturėtų būti sudėtingesnė nei nuotolinės prekybos sutarties sudarymo procedūra;

(37)

be kitų esamų sutarties atsisakymo būdų, pavyzdžiui, formos, nustatytos Direktyvos 2011/83/ES I priedo B dalyje, kai prekiautojas siūlo galimybę sudaryti nuotolinės prekybos sutartis per elektroninę sąsają, kaip antai svetainė ar taikomoji programa, prekiautojas turėtų būti įpareigotas vartotojui suteikti galimybę atsisakyti tokios sutarties pasinaudojant tam tikra funkcija. Tai turėtų užtikrinti, kad vartotojai galėtų atsisakyti sutarties taip pat lengvai, kaip ir ją sudaryti. Kad tai būtų pasiekta, prekiautojas vartotojui turėtų suteikti sutarties atsisakymo funkciją, kurią vartotojas galėtų lengvai rasti ir kuri būtų nuolat prieinama bei aiškiai matoma sutarties atsisakymo laikotarpiu. Vartotojas turėtų turėti galimybę lengvai ir paprastai rasti funkciją ir ja naudotis. Pavyzdžiui, vartotojui neturėtų tekti imtis procedūrų, kad rastų funkciją arba prie jos prieitų, pavyzdžiui, parsisiųsti taikomąją programą, jeigu sutartis nebuvo sudaryta per tą taikomąją programą. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas procesui, prekiautojas, pavyzdžiui, galėtų pateikti hipersaitus, per kuriuos vartotojas galėtų pasinaudoti sutarties atsisakymo funkcija. Vartotojas turėtų galėti pateikti pareiškimą apie sutarties atsisakymą ir pateikti ar patvirtinti informaciją, būtiną sutarčiai identifikuoti. Pavyzdžiui, vartotojas, kuris jau identifikavosi, pavyzdžiui, prisijungdamas, turėtų turėti galimybę atsisakyti sutarties be būtinybės dar kartą teikti jį identifikuojančius duomenis arba, kai taikytina, sutarties, kurios jis nori atsisakyti, identifikavimo duomenis. Siekiant išvengti to, kad vartotojas teise atsisakyti sutarties nepasinaudotų netyčia, prekiautojas turėtų reikalauti, kad vartotojas patvirtintų sprendimą atsisakyti sutarties tokiais būdais, kuriais patvirtinamas vartotojo ketinimas tai padaryti. Jeigu vartotojas pagal tą pačią nuotolinės prekybos sutartį užsakė kelias prekes ar paslaugas, prekiautojas vartotojui gali suteikti galimybę atsisakyti tam tikros sutarties dalies, o ne visos sutarties. Kai vartotojas naudojasi funkcija, skirta pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, prekiautojas vartotojui turėtų nepagrįstai nedelsdamas patvariojoje laikmenoje pranešti apie tokio sutarties atsisakymo gavimą. Tokia pareiga turėtų būti taikoma ne tik nuotolinės prekybos sutartims dėl finansinių paslaugų, bet ir visoms nuotolinės prekybos sutartims, kurioms taikoma teisė atsisakyti sutarties pagal Direktyvą 2011/83/ES. Sutarties atsisakymo funkcijos tikslas – didinti vartotojų informuotumą apie jų teisę atsisakyti sutarties ir supaprastinti galimybę ta teise pasinaudoti, nes nuotolinės prekybos tiek finansiniais, tiek nefinansiniais produktais ar paslaugomis atveju vartotojas neturi galimybės gauti paaiškinimų asmeniškai arba asmeniškai sužinoti apie galimą produkto ar paslaugos sudėtingą ar platų pobūdį. Todėl tokia pareiga turėtų būti nustatyta ne tik nuotolinės prekybos sutartims dėl finansinių paslaugų, bet taip pat nuotolinės prekybos sutartims dėl kitų prekių ir paslaugų, kai Sąjungos teisėje yra numatyta teisė atsisakyti sutarties, kad vartotojai turėtų daugiau galimybių pasitraukti iš sutarčių jų atsisakydami;

(38)

nors prekiautojas vartotojams teiks ikisutartinę informaciją, vartotojams vis tiek gali prireikti pagalbos, kad jie galėtų nuspręsti, kuri finansinė paslauga labiausiai atitinka jų poreikius ir finansinę padėtį. Pagrindinis tinkamų paaiškinimų teikimo tikslas yra užtikrinti, kad vartotojas suprastų prekiautojo siūlomą finansinę paslaugą prieš pasirašydamas sutartį. Siekiant užtikrinti, kad šis tikslas būtų pasiektas, toks tinkamas paaiškinimas turėtų būti pateikiamas laiku, kad vartotojas turėtų pakankamai laiko jį peržiūrėti prieš sudarydamas sutartį. Vien ikisutartinės informacijos atgaminimo gali nepakakti, taigi to reikėtų vengti. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, prieš sudarant finansinių paslaugų sutartį nuotoliniu būdu, prekiautojai teiktų tokią pagalbą, susijusią su vartotojui jų siūlomomis finansinėmis paslaugomis, pateikdami tinkamus paaiškinimus dėl sutarties esminių savybių, įskaitant galimas papildomas paslaugas, ir dėl konkretaus poveikio, kurį ta sutartis gali turėti vartotojui. Kalbant apie esmines sutarties savybes, prekiautojas turėtų paaiškinti pagrindinius pasiūlymo elementus, pavyzdžiui, nurodyti visą kainą, kurią vartotojas turi sumokėti prekiautojui, ir pateikti pagrindinių finansinės paslaugos savybių apibūdinimą, taip pat paaiškinti jos poveikį vartotojui, įskaitant, kai taikytina, tai, ar papildomos paslaugos gali ar negali būti nutrauktos atskirai, ir tokio nutraukimo pasekmes. Kalbant apie siūlomos sutarties konkretų poveikį, prekiautojas taip pat turėtų paaiškinti pagrindines sutartinių įsipareigojimų pagal siūlomą sutartį nevykdymo pasekmes;

(39)

sutartys, kurioms taikoma ši direktyva, gali būti įvairaus finansinio pobūdžio, todėl gali labai skirtis. Todėl valstybės narės tokių paaiškinimų teikimo būdą galėtų pritaikyti pagal aplinkybes, kuriomis siūlomos finansinės paslaugos, ir pagal pagalbos vartotojui poreikį, įvertinamą atsižvelgiant į vartotojo žinias ir patirtį, susijusias su finansine paslauga, bei tos paslaugos pobūdį. Siekdamos užtikrinti, kad vartotojas gautų tinkamus paaiškinimus, valstybės narės turėtų skatinti prekiautojus vartotojui teikti tokius paaiškinimus lengvai ir paprastai, atsižvelgiant į vartotojo interesus;

(40)

pareiga teikti tinkamus paaiškinimus yra ypač svarbi, kai vartotojai finansinių paslaugų sutartį ketina sudaryti nuotoliniu būdu, o prekiautojas paaiškinimus teikia visiškai automatizuotomis internetinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, naudodamas pokalbių robotus, automatizuotą konsultavimą, interaktyvias priemones ar panašius būdus. Siekiant užtikrinti, kad vartotojas suprastų galimą sutarties poveikį jo ekonominei padėčiai, vartotojui visada turėtų būti suteikta galimybė prieš sudarant sutartį nemokamai prekiautojo darbo valandomis pasinaudoti žmogaus įsikišimu prekiautojo vardu. Vartotojas taip pat turėtų turėti teisę pagrįstais atvejais neužkraunant pernelyg didelės naštos prekiautojui prašyti žmogaus įsikišimo po nuotolinės prekybos sutarties sudarymo. Tai galėtų apimti teisę į žmogaus įsikišimą atnaujinant sutartį, kai vartotojui kyla didelių sunkumų arba kai reikalingas išsamesnis sutarties sąlygų paaiškinimas;

(41)

prekiautojų elektroninių sąsajų tamsieji modeliai yra praktika, kai tikslingai ar faktiškai iš esmės iškraipoma ar sumažinama vartotojų, kurie yra finansinės paslaugos gavėjai, galimybė savarankiškai ir pagrįstai rinktis ar priimti sprendimus. Tai ypač pasakytina apie nuotoliniu būdu sudaromas finansinių paslaugų sutartis. Tokią praktiką prekiautojai gali naudoti siekdami įtikinti vartotojus, kurie yra jų paslaugų gavėjai, atlikti nepageidaujamus veiksmus arba priimti nepageidaujamus sprendimus, kurie jiems gali turėti neigiamų pasekmių. Todėl prekiautojams turėtų būti draudžiama apgauti ar „skatinti“ vartotojus, kurie yra jų paslaugų gavėjai, taip pat iškraipyti ar sumažinti jų savarankiškumą, sprendimų priėmimą ar pasirinkimą dėl elektroninės sąsajos ar jos dalies struktūros, dizaino ar funkcijų. Tai gali apimti, tačiau neapsiriboja, išnaudojimu grindžiamus dizaino modelius, kuriais vartotojui nurodoma padaryti prekiautojui naudingą pasirinkimą arba atlikti jam naudingus veiksmus, kurie gali neatitikti vartotojo interesų, pasirinkimo galimybių pateikimą ne neutraliu būdu, pavyzdžiui, pabrėžiant tam tikras pasirinkimo galimybes naudojant vaizdinius, garsinius ar kitus komponentus, kai vartotojo prašoma priimti sprendimą. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2022/2065 (14) interneto platformas valdantiems tarpininkavimo paslaugų teikėjams, projektuojant ir organizuojant savo elektronines sąsajas, draudžiama naudoti tamsiuosius modelius, šia direktyva valstybės narės turėtų būti įpareigotos neleisti nuotolines finansines paslaugas siūlantiems prekiautojams sudarant sutartis dėl tokių paslaugų naudoti tokius modelius. Todėl to reglamento ir šios direktyvos nuostatos vienos kitas papildo, nes jos taikomos prekiautojams, vykdantiems skirtingas funkcijas. Kadangi dėl finansinių paslaugų sudėtingumo ir joms būdingos didelės rizikos gali būti būtina nustatyti papildomų išsamių reikalavimų, susijusių su tamsiaisiais modeliais, valstybėms narėms, nukrypstant nuo visiško suderinimo, turėtų būti leidžiama palikti galioti ar nustatyti griežtesnes nuostatas su sąlyga, kad tokios nuostatos atitinka Sąjungos teisę. Ta galimybė atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB (15) 3 straipsnio 9 dalį dėl nesąžiningos komercinės veiklos, susijusios su finansinėmis paslaugomis, kurioje numatyta, kad valstybės narės finansinių paslaugų srityje taip pat gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau norminantys arba griežtesni;

(42)

finansinės paslaugos, dėl kurių sutartys sudaromos nuotoliniu būdu, gali būti parduodamos socialinėje medijoje, pavyzdžiui, nuomonės formuotojų. Vartotojai galėtų būti skatinami priimti sprendimus neapsvarstę jų pasekmių ir su jais susijusios rizikos, taip pat jie galėtų įsigyti finansinių paslaugų, kurios neatitinka jų poreikių. Komisija turėtų įvertinti prekiautojų rinkodaros veiklą socialinėje medijoje, kai reklamuojamos finansinės paslaugos, dėl kurių sutartys sudaromos nuotoliniu būdu, ir galimą poreikį imtis veiksmų tuo atžvilgiu. Tai turėtų būti daroma, pavyzdžiui, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29/EB ir kitų atitinkamų Sąjungos teisės aktų taikymą tokiai veiklai. Valstybėse narėse būta atvejų, kai nuomonės formuotojų rinkodaros veikla suklaidino vartotojus, nes nuomonės formuotojai socialinės medijos platformose reklamavo tam tikrus finansinių paslaugų produktus neinformuodami apie vartotojams kylančią nuostolių riziką. Direktyvoje 2005/29/EB yra nuostatų, kuriomis užtikrinama, kad klaidinanti veikla, kuria apgaunamas ar gali būti apgautas vidutinis vartotojas, būtų draudžiama ir kad nebūtų leidžiama praleisti esminės informacijos, kurios reikia vidutiniam vartotojui, kad jis galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl sandorio. Tos nuostatos gali būti laikomos apimančiomis nuomonės formuotojų rinkodaros veiklą socialinės medijos platformose;

(43)

todėl Direktyva 2011/83/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(44)

todėl Direktyva 2002/65/EB turėtų būti panaikinta;

(45)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, valstybės narės negali deramai pasiekti ir to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(46)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (16) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,

1)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

6 straipsnio 1 dalies h punktas pakeičiamas taip:

3)

įterpiamas šis straipsnis:

4)

įterpiamas šis skyrius:

„ IIIa SKYRIUS

Nuotoliniu būdu sudaromų finansinių paslaugų sutarčių taisyklės

(*1)   2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014 6 12, p. 149)."

(*2)   1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (OL L 84, 1997 3 26, p. 22)."

(*3)   2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014 2 28, p. 34)."

(*4)   2023 m. spalio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2023/2225 dėl vartojimo kredito sutarčių, kuria panaikinama Direktyva 2008/48/EB (OL L, 2023/2225, 2023 10 30, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2023/2225/oj)."

(*5)   2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/2065 dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2000/31/EB (Skaitmeninių paslaugų aktas) (OL L 277, 2022 10 27, p. 1).“;"

5)

24 straipsnis papildomas šia dalimi:

6)

29 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

7)

I priedas iš dalies keičiamas pagal šios direktyvos I priedą.