(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES (4) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (5). Kadangi tą direktyvą reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

2020 m. rugsėjo 17 d. komunikate „Platesnis Europos 2030 m. klimato srities užmojis. Investavimas į neutralaus poveikio klimatui ateitį žmonių labui“ (toliau – 2030 m. klimato politikos tikslo įgyvendinimo planas) Komisija pasiūlė padidinti Sąjungos klimato politikos užmojį, padidinant išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ŠESD) kiekio mažinimo tikslą taip, kad iki 2030 m. būtų pasiektas bent 55 proc. mažesnis nei 1990 m. lygis. Tai gerokai didesnis nei dabartinis 40 proc. mažinimo tikslas. Pasiūlymu įvykdytas 2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikate „Europos žaliasis kursas“ (toliau – Europos žaliasis kursas) prisiimtas įsipareigojimas pateikti išsamų planą, kaip atsakingai padidinti Sąjungos 2030 m. tikslą iki 55 proc. Jis taip pat atitinka 2015 m. gruodžio 12 d. pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją priimto Paryžiaus susitarimo (toliau – Paryžiaus susitarimas) tikslus užtikrinti, kad pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, ir siekti, kad jis neviršytų 1,5 °C;

(3)

2020 m. gruodžio 10–11 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose patvirtintas privalomas Sąjungos tikslas iki 2030 m. grynąjį Sąjungoje išmetamų ŠESD kiekį sumažinti bent 55 proc., palyginti su 1990 m. Europos Vadovų Taryba padarė išvadą, kad klimato politikos užmojis turi būti padidintas taip, kad būtų skatinamas tvarus ekonomikos augimas, kuriamos darbo vietos, Sąjungos piliečių labui užtikrinama nauda sveikatai ir aplinkai ir prisidedama prie ilgalaikio Sąjungos ekonomikos konkurencingumo pasaulyje skatinant žaliųjų technologijų inovacijas;

(4)

siekdama, kad tie tikslai būtų įgyvendinti, Komisija 2020 m. spalio 19 d. komunikate „2021 m. Komisijos darbo programa. Gyvybinga Sąjunga pažeidžiamame pasaulyje“ paskelbė apie teisės aktų rinkinį siekiant, kad iki 2030 m. išmetamas ŠESD kiekis būtų sumažintas ne vėliau kaip 55 proc. (toliau – Pasirengimo įgyvendinti 55 proc. tikslą priemonių rinkinys) ir iki 2050 m. būtų užtikrintas Europos Sąjungos poveikio klimatui neutralumas. Tas rinkinys apima įvairias politikos sritis, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančių išteklių energiją, žemės naudojimą, žemės naudojimo keitimą ir miškininkystę, energijos apmokestinimą, pastangų pasidalijimą ir prekybą apyvartiniais taršos leidimais;

(5)

Pasirengimo įgyvendinti 55 proc. tikslą priemonių rinkinio tikslas – išsaugoti ir kurti darbo vietas Sąjungoje ir įgalinti Sąjungą tapti švarių technologijų kūrimo ir įsisavinimo pasauline lydere vykdant visuotinę energetikos pertvarką, įskaitant energijos vartojimo efektyvumo sprendimus;

(6)

projekcijos rodo, kad visiškai įgyvendinus dabartinę politiką, išmetamo ŠESD kiekio sumažėjimas iki 2030 m. būtų maždaug 45 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, jei nebūtų įskaičiuojami dėl žemės naudojimo išmetami ir absorbuojami kiekiai, ir maždaug 47 proc., jei jie būtų įskaičiuojami. Todėl Klimato politikos tikslo įgyvendinimo plane numatyti būtini veiksmai visuose ekonomikos sektoriuose ir pagrindinių teisėkūros priemonių persvarstymas, kad būtų galima pasiekti tą didesnį klimato politikos užmojį;

(7)

2018 m. lapkričio 28 d. Komunikate „Švari mūsų visų planeta. Strateginė klestinčios, modernios ir konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija“ Komisija nurodė, kad energijos vartojimo efektyvumas yra viena svarbiausių veiksmų sričių, nes be jo nebūtų įmanoma pasiekti, kad Sąjungos ekonomika taptų visiškai dekarbonizuota. Remiantis būtinybe pasinaudoti ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo galimybėmis buvo parengta dabartinė Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo politika. 2018 m. gruodžio mėn. į dokumentų rinkinį „Švari energija visiems europiečiams“ įtrauktas naujas Sąjungos 2030 m. pagrindinis energijos vartojimo efektyvumo tikslas – bent 32,5 proc., palyginti su 2030 m. energijos suvartojimo projekcija; tuo rinkiniu siekta pirmenybę teikti energijos vartojimo efektyvumui, tapti atsinaujinančiųjų išteklių energijos srities pasaulio lyderiais ir sudaryti tinkamas sąlygas vartotojams;

(8)

prie Klimato politikos tikslo įgyvendinimo plano pridėtas poveikio vertinimas parodė, kad, norint pasiekti didesnį klimato politikos užmojį, reikalingas gerokai didesnis energijos vartojimo efektyvumas, nei dabar užsibrėžti 32,5 proc.;

(9)

didesnis Sąjungos 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo tikslas gali sumažinti energijos kainas ir atlikti itin svarbų vaidmenį mažinant išmetamą ŠESD kiekį, be to, bus užtikrinama ir įsisavinama daugiau elektrifikavimo, vandenilio, elektrolizinių degalų ir kitų atitinkamų žaliajai pertvarkai reikalingų technologijų, taip pat ir transporto sektoriuje. Net ir sparčiai augant elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamybai, užtikrinus energijos vartojimo efektyvumą gali sumažėti naujų energijos gamybos pajėgumų poreikis ir su laikymu, perdavimu ir skirstymu susijusios išlaidos. Didesnis energijos vartojimo efektyvumas taip pat itin svarbus siekiant užtikrinti Sąjungos energijos tiekimo saugumą mažinant Sąjungos priklausomybę nuo iš trečiųjų valstybių importuojamo kuro. Energijos vartojimo efektyvumas yra viena iš švariausių ir ekonomiškai efektyviausių priemonių tokiai priklausomybei panaikinti;

(10)

nacionalinių įnašų, apie kuriuos valstybės narės pranešė savo nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose, suma nesiekia Sąjungos 32,5 proc. tikslo. Susumavus visus įnašus gaunamas bendras 29,7 proc. pirminės energijos suvartojimo sumažėjimas ir 29,4 proc. galutinės energijos suvartojimo sumažėjimas, palyginti su 2007 m. ES atskaitos scenarijaus 2030 m. projekcijomis. Tai reikštų ES-27 bendrą 2,8 procentinio punkto atotrūkį nuo pirminės energijos suvartojimo tikslo ir 3,1 procentinio punkto atotrūkį nuo galutinės energijos suvartojimo tikslo;

(11)

keletas valstybių narių pateikė ambicingus nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus, kuriuos Komisija įvertino kaip „pakankamus“ ir kuriuose numatytos priemonės, leidžiančios toms valstybėms narėms prisidėti siekiant bendrų energijos vartojimo efektyvumo tikslų didesniu santykiu nei Sąjungos vidurkis. Be to, kai kurios valstybės narės užfiksavo, kad „iš anksto“ buvo dedamos pastangos taupyti energiją, t. y. energijos sutaupymas viršijo Sąjungos vidutines pastarųjų metų trajektorijas. Abiem atvejais tai yra svarbios pastangos, kurios turėtų būti pripažintos ir įtrauktos į būsimą Sąjungos prognozių modeliavimą ir kurios gali būti geras pavyzdys, kaip visos valstybės narės gali išnaudoti savo energijos vartojimo efektyvumo potencialą, kad būtų pasiekta didelės naudos jų ekonomikai ir visuomenei;

(12)

kai kuriais atvejais Komisijos 2020 m. ES atskaitos scenarijuje naudotos prielaidos ir prielaidos, kuriomis rėmėsi kai kurios valstybės narės rengdamos jų nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus pagrindžiančius atskaitos scenarijus, yra skirtingos. Dėl to gali atsirasti skirtumų, susijusių su pirminės energijos suvartojimo apskaičiavimu, tačiau abu metodai galioja pirminės energijos suvartojimo atžvilgiu;

(13)

nors energijos taupymo potencialas išlieka didelis visuose sektoriuose, itin svarbus iššūkis yra susijęs su transportu, nes šiame sektoriuje suvartojama daugiau kaip 30 proc. galutinės energijos, ir pastatais, nes 75 proc. Sąjungos pastatų energinis naudingumas yra prastas. Kitas vis svarbesnis sektorius yra informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorius, kuriam tenka 5–9 proc. visos pasaulyje suvartojamos elektros energijos ir daugiau kaip 2 proc. pasaulyje išmetamų teršalų. 2018 m. duomenų centrams teko 2,7 proc. elektros energijos poreikio visoje ES-28. Tame kontekste Komisija savo 2020 m. vasario 19 d. komunikate „Europos skaitmeninės ateities formavimas“ (toliau – Sąjungos skaitmeninė strategija) pabrėžė, kad reikia užtikrinti, jog duomenų centrų būtų labai efektyviai energiją vartojantys ir tvarūs ir kad būtina imtis telekomunikacijų operatoriams skirtų skaidrumo dėl jų aplinkosauginio pėdsako priemonių. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad dėl pramonės, ypač tos, kurios procesuose energija vartojama intensyviai, dekarbonizavimo, jos energijos poreikis gali padidėti;

(14)

dėl didesnio politikos užmojo reikia labiau skatinti taikyti ekonomiško energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones visose energetikos sistemos srityse ir visuose sektoriuose, kurių energijos poreikis priklauso nuo veiklos, kaip antai transporto, vandens ir žemės ūkio sektoriuose. Didesnis energijos vartojimo efektyvumas visoje energijos grandinėje, įskaitant energijos gamybą, perdavimą, paskirstymą ir galutinį naudojimą, bus naudingas aplinkai, dėl to gerės oro kokybė ir visuomenės sveikata, mažės išmetamas ŠESD kiekis, didės energetinis saugumas, nes sumažės energijos importo, ypač iškastinio kuro, poreikis, mažės namų ūkių ir bendrovių išlaidos energijai, tai padės sumažinti energijos nepriteklių ir sudarys sąlygas didinti konkurencingumą, sukurti daugiau darbo vietų ir aktyvinti ekonominę veiklą visos ekonomikos mastu. Taigi, didesnis energijos vartojimo efektyvumas pagerintų piliečių gyvenimo kokybę, kartu padedant reformuoti Sąjungos santykius su partnerėmis trečiosiomis valstybėmis energetikos srityje, siekiant užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Tai atitinka Sąjungos įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė energetikos sąjungos ir pasaulinės kovos su klimato kaita darbotvarkės, nustatytos Paryžiaus susitarimu, kontekste. Gerinant įvairių sektorių energinį naudingumą suteikiama galimybių skatinti miestų regeneraciją, įskaitant pastatų gerinimą, ir judumo bei prieinamumo modelių pokyčius, kartu skatinant efektyvesnius, tvaresnius ir įperkamesnius variantus;

(15)

šia direktyva daroma pažanga siekiant poveikio klimatui neutralumo ne vėliau kaip 2050 m., o tam energijos vartojimo efektyvumas turėtų būti laikomas atskiru energijos šaltiniu. Principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ yra visa apimantis principas ir į jį turėtų būti atsižvelgiama ne vien energetikos sistemoje, bet visuose sektoriuose, įskaitant finansų sektorių, ir visais lygmenimis. Energijos vartojimo efektyvumo sprendimai turėtų būti svarstomi kaip pirma galimybė priimant politikos, planavimo ir investavimo sprendimus ir nustatant naujas taisykles pasiūlos srityje ir kitose politikos srityse. Nors principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ turėtų būti taikomas nedarant poveikio kitoms teisinėms pareigoms, tikslams ir principams, tokiomis pareigomis, tikslais ir principais neturėtų būti trukdoma šį principą taikyti ar daromos jo taikymo išimtys. Komisija turėtų užtikrinti, kad energijos vartojimo efektyvumas ir reguliavimas apkrova galėtų lygiomis sąlygomis konkuruoti su generavimo pajėgumais. Patobulinimai, didinantys energijos vartojimo efektyvumą, turi būti įgyvendinami kaskart, kai tik jie yra ekonomiškai efektyvesni, nei atitinkami su pasiūla susiję sprendimai. Tai turėtų padėti pasinaudoti visokeriopa energijos vartojimo efektyvumo nauda Sąjungai, visų pirma piliečiams ir verslininkams. Mažinant energijos nepriteklių pirmenybė taip pat turėtų būti teikiama energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių įgyvendinimui;

(16)

energijos vartojimo efektyvumas turėtų būti pripažintas itin svarbiu elementu ir prioritetiniu klausimu būsimuose sprendimuose dėl investicijų Sąjungos energetikos infrastruktūros srityje. Principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ turėtų būti taikomas atsižvelgiant visų pirma į sistemos efektyvumo požiūrį ir visuomenės bei sveikatos aspektus, dėmesį skiriant tiekimo saugumui, energetikos sistemos integravimui ir perėjimui prie poveikio klimatui neutralumo. Taigi principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ turėtų padėti didinti atskirų galutinio naudojimo sektorių ir visos energetikos sistemos efektyvumą. Taikant tą principą taip pat turėtų būti remiamos investicijos į efektyvaus energijos vartojimo sprendimus, kuriais padedama siekti Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/852 (6) tikslų;

(17)

principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ numatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1999 (7) ir juo grindžiama ES energetikos sistemos integravimo strategija, nustatyta 2022 m. liepos 8 d. Komisijos komunikate. Nors šis principas grindžiamas ekonominiu efektyvumu, jo taikymo reikšmė žvelgiant iš visuomenės perspektyvos yra platesnė. Ta reikšmė gali kisti priklausomai nuo aplinkybių ir turėtų būti atidžiai įvertinta taikant patikimas kaštų ir naudos analizės metodikas, pagal kurias atsižvelgiama į įvairialypę energijos vartojimo efektyvumo naudą. Komisija parengė specialias principo veikimo ir taikymo gaires ir pasiūlė konkrečių priemonių ir taikymo įvairiuose sektoriuose pavyzdžių. Komisija taip pat paskelbė rekomendaciją valstybėms narėms, kurioje remiamasi šioje direktyvoje nustatytais reikalavimais ir raginama imtis konkrečių principo taikymo veiksmų. Valstybės narės turėtų kuo labiau atsižvelgti į tą rekomendaciją ir ja vadovautis praktikoje įgyvendindamos energijos vartojimo efektyvumo principą;

(18)

principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ reiškia, kad taikomas holistinis požiūris, pagal kurį atsižvelgiama į integruotos energetikos sistemos bendrą efektyvumą, energijos tiekimo saugumą ir ekonominį efektyvumą ir skatinami efektyviausi sprendimai siekiant užtikrinti poveikio klimatui neutralumą visoje vertės grandinėje nuo energijos gamybos ir transportavimo tinkle iki galutinės energijos suvartojimo, taigi užtikrinamas ir pirminės energijos vartojimo, ir galutinės energijos vartojimo efektyvumas. Pagal tą požiūrį turėtų būti atsižvelgiama į visos sistemos efektyvumą ir į dinamišką energijos vartojimą, o paklausos srities ištekliai ir sistemos lankstumas laikomi energijos vartojimo efektyvumo sprendimais;

(19)

kad principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ turėtų poveikį, nacionalinio, regioninio, vietos ir sektorių lygmens sprendimų priėmėjai jį turi nuosekliai taikyti visais aktualiais scenarijais ir priimdami visus aktualius politikos, planavimo bei pagrindinių investicijų sprendimus – t. y. sprendimus dėl didelio masto investicijų, kurių kiekvienos vertė viršija 100 000 000 EUR arba 175 000 000 EUR transporto infrastruktūros projektų atveju, – nuo kurių priklauso energijos vartojimas ar tiekimas. Norint principą taikyti tinkamai, reikia kaštų ir naudos analizės metodikos, kurioje būtų nustatytos sąlygos, užtikrinančios galimybę naudoti energijos vartojimo efektyvumo sprendimus ir tinkamai vykdyti stebėseną. Kaštų ir naudos analizės turėtų būti sistemingai rengiamos ir atliekamos, jos pat turėtų būti grindžiamos naujausia informacija apie energijos kainas ir jos turėtų apimti kainų didėjimo scenarijus, pavyzdžiui, dėl mažėjančio Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ES ATLPS) leidimų skaičiaus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB (8), kad būtų skatinama taikyti energijos vartojimo efektyvumo priemones. Pirmenybė turėtų būti teikiama paklausos srities sprendimams, kai siekiant politikos tikslų tie sprendimai yra ekonomiškai efektyvesni nei investicijos į energijos tiekimo infrastruktūrą. Paklausos lankstumas gali duoti platesnės ekonominės, aplinkosauginės ir visuomeninės naudos vartotojams ir visai visuomenei, įskaitant vietos bendruomenes, taip pat gali padidinti energetikos sistemos našumą ir sumažinti išlaidas energijai, pavyzdžiui, sumažėjus sistemos eksploatavimo išlaidoms mažėja ir tarifai visiems vartotojams. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į galimą paklausos lankstumo naudą taikydamos principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ ir, kai aktualu, dėdamos pastangas didinti integruotos energetikos sistemos efektyvumą apsvarstyti reguliavimo apkrova tiek centralizuotu, tiek decentralizuotu lygmeniu, energijos kaupimo ir išmaniuosius sprendimus;

(20)

vertindama projektų vertę principo „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ taikymo tikslais, Komisija savo ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai visų pirma turėtų įvertinti, ar ribos yra veiksmingai taikomos kiekvienoje valstybėje narėje ir kaip jos taikomos;

(21)

principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ visuomet turėtų būti taikomas proporcingai, o kai principo taikymas tiesiogiai užtikrinamas kitais teisės aktais, šia direktyva nustatytais reikalavimais valstybėms narėms neturėtų būti nustatoma iš dalies sutampančių ar prieštaringų pareigų. Toks atvejis gali būti bendro intereso projektai, įtraukti į Sąjungos sąrašą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2022/869 (9) 3 straipsnį, kuriame nustatomi reikalavimai plėtojant ir vertinant tuos projektus atsižvelgti į principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“;

(22)

įgyvendinant Europos žaliąjį kursą labai svarbu, kad pertvarka siekiant iki 2050 m. užtikrinti Sąjungos poveikio klimatui neutralumą būtų teisinga. Energijos nepriteklius yra viena iš pagrindinių sąvokų dokumentų rinkinyje „Švari energija visiems europiečiams“, kuris sudaro sąlygas vykdyti teisingą energetikos pertvarką. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1999 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/944 (10), Komisijos rekomendacijoje (ES) 2020/1563 dėl energijos nepritekliaus (11) pateikiamos orientacinės gairės dėl tinkamų energijos nepritekliaus matavimo rodiklių ir didelio energijos nepriteklių patiriančių namų ūkių skaičiaus apibrėžties. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/73/EB (12) ir Direktyvoje (ES) 2019/944 reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi tinkamų priemonių nustatytai energijos nepritekliaus problemai spręsti, be kita ko, priemonių skurdui mažinti platesniu mastu. Tai ypač aktualu kylant energijos kainoms ir patiriant infliacinį spaudimą, kai turėtų būti įgyvendinamos tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės priemonės, kad būtų įveikti Sąjungos energetikos sistemai kylantys sisteminiai iššūkiai;

(23)

principo „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ taikymas turėtų būti naudingas asmenims, kurie patiria energijos nepriteklių ar kuriems jis gresia, pažeidžiamiems vartotojams, įskaitant galutinius naudotojus, mažas ir vidutines pajamas gaunantiems namų ūkiams ir socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims. Energijos vartojimo efektyvumo priemonės turėtų būti įgyvendinamos pirmumo tvarka siekiant pagerinti tų asmenų ir namų ūkių padėtį ir sumažinti energijos nepriteklių ir neturėtų skatinti jokio neproporcingo būsto, judumo ar energijos sąnaudų didėjimo. Laikantis holistinio požiūrio į politikos formavimą ir politikos bei priemonių įgyvendinimą valstybės narės turi užtikrinti, kad kitos politikos kryptys ir priemonės neturėtų neigiamo poveikio tiems asmenims ir namų ūkiams;

(24)

ši direktyva yra dalis platesnės energijos vartojimo efektyvumo politikos strategijos, kuria siekiama išnaudoti energijos vartojimo efektyvumo potencialą konkrečiose politikos srityse ir kuri apima pastatus (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES (13)), gaminius (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/125/EB (14) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) 2017/1369 (15) bei (ES) 2020/740 (16)) ir valdymą (Reglamentas (ES) 2018/1999). Tų politikos krypčių vaidmuo labai svarbus siekiant sutaupyti energijos, kai keičiami gaminiai ir statomi arba renovuojami pastatai;

(25)

siekiant plataus užmojo efektyvaus energijos vartojimo tikslo reikia pašalinti kliūtis, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos investicijoms į efektyvaus energijos vartojimo priemones. Iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/783 (17) nustatytos Sąjungos programos LIFE paprogramės „Perėjimas prie švarios energijos“ bus skiriamas finansavimas siekiant remti geriausią Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo politikos įgyvendinimo praktiką, kuri padeda šalinti su elgesiu, rinka ir reguliavimu susijusias kliūtis didinti energijos vartojimo efektyvumą;

(26)

2014 m. spalio 23 ir 24 d. išvadose Europos Vadovų Taryba pritarė tikslui ne vėliau kaip 2030 m. energijos vartojimo efektyvumą Sąjungos lygmeniu padidinti 27 proc., kuris turi būti peržiūrėtas ne vėliau kaip 2020 m., atsižvelgiant į 30 proc. Sąjungos lygmens tikslą. 2015 m. gruodžio 15 d. rezoliucijoje dėl Europos energetikos sąjungos kūrimo Europos Parlamentas paragino Komisiją papildomai įvertinti, ar būtų įmanoma per tą patį laikotarpį pasiekti 40 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą;

(27)

2018 m. lapkričio 28 d. komunikate „Švari mūsų visų planeta. Strateginė klestinčios, modernios ir konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija“ Komisija prognozuoja, kad įgyvendinus 32,5 proc. 2030 m. Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslą ir kitas dabartinės sistemos politikos priemones išmetamas ŠESD kiekis iki 2030 m. sumažėtų maždaug 45 proc. Klimato politikos tikslo įgyvendinimo plano poveikio vertinime įvertinta, kokių papildomų pastangų reikės įvairiose politikos srityse, kad būtų pasiektas didesnis klimato politikos užmojis – iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 55 proc. Jame padaryta išvada, kad, palyginti su baziniu scenarijumi, norint ekonomiškai efektyviai pasiekti išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo tikslą pirminės energijos suvartojimas ir galutinės energijos suvartojimas turės būti sumažintas atitinkamai bent 39–41 proc. ir 36–37 proc.;

(28)

Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslas buvo iš pradžių nustatytas ir apskaičiuotas kaip baziniu scenarijumi remiantis 2007 m. ES atskaitos scenarijaus 2030 m. projekcijomis. Pasikeitus Eurostato energijos balanso skaičiavimo metodikai ir patobulinus projekcijų modeliavimą reikia pakeisti ir bazinį scenarijų. Todėl, nustatant tikslą tuo pačiu metodu, t. y. lyginant su bazinio scenarijaus ateities projekcijomis, Sąjungos 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo tikslas nustatomas lyginant su 2020 m. atskaitos scenarijaus 2030 m. projekcijomis, atspindinčiomis nacionalinius įnašus, nurodytus nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose. Remiantis tuo atnaujintu baziniu scenarijumi, Sąjungai savo 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo užmojį reikės padidinti dar bent 11,7 proc., palyginti su pastangomis, kurių reikėtų pagal 2020 m. ES atskaitos scenarijų. Naujas Sąjungos tikslų užmojo raiškos būdas nedaro poveikio faktiniam reikiamų pastangų lygiui ir atitinka pirminės energijos suvartojimo sumažinimą 40,5 proc. ir galutinės energijos suvartojimo sumažinimą 38 proc., palyginti su 2007 m. ES atskaitos scenarijaus 2030 m. projekcijomis;

(29)

pirminės energijos suvartojimo ir galutinės energijos suvartojimo apskaičiavimo metodika atitinka naująją Eurostato metodiką, tačiau šios direktyvos tikslais naudojamų rodiklių taikymo sritis skiriasi, t. y. skaičiuojant pirminės energijos suvartojimo ir galutinės energijos suvartojimo tikslus į juos neįtraukiama aplinkos energija ir įtraukiama tarptautinės aviacijos suvartojama energija. Naujųjų rodiklių naudojimas reiškia ir tai, kad visus aukštakrosnių energijos suvartojimo pasikeitimus dabar atspindi tik pirminės energijos suvartojimas;

(30)

būtinybė Sąjungai padidinti savo energijos vartojimo efektyvumą turėtų būti išreikšta suvartojamu pirminės energijos ir galutinės energijos kiekiu, kurį reikia pasiekti 2030 m., nurodant papildomas pastangas, kurių reikės, palyginti su nustatytomis arba planuojamomis priemonėmis, nurodytomis nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose. 2020 m. ES atskaitos scenarijuje prognozuojama, kad iki 2030 m. bus suvartojama 864Mtne galutinės energijos ir 1 124 Mtne pirminės energijos (neįskaitant aplinkos energijos ir įskaitant tarptautinę aviaciją). Sumažinimas dar 11,7 proc. 2030 m. reikš 763 Mtne ir 992,5 Mtne, palyginti su 2005 m. lygiu, o tai reiškia, kad galutinės energijos suvartojimas Sąjungoje turėtų būti sumažintas maždaug 25 proc., o pirminės energijos suvartojimas – maždaug 34 proc. 2020 m. ir 2030 m. perspektyvų atžvilgiu privalomų valstybės narės lygmens tikslų nenustatyta ir valstybės narės savo įnašus į Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslą turėtų nustatyti atsižvelgdamos į šioje direktyvoje pateiktą formulę. Valstybės narės turėtų galėti laisvai nustatyti savo nacionalinius tikslus, grindžiamus jų pirminės energijos suvartojimu arba galutinės energijos suvartojimu, arba sutaupytos pirminės energijos arba galutinės energijos kiekiu, arba energijos intensyvumu. Šia direktyva iš dalies keičiama tai, kaip valstybės narės turėtų išreikšti savo nacionalinius įnašus į Sąjungos tikslą. Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir pažangos stebėseną, valstybių narių įnašai į Sąjungos tikslą turėtų būti išreikšti pirminės energijos suvartojimu ir galutinės energijos suvartojimu. Būtina reguliariai vertinti pažangą, padarytą siekiant 2030 m. Sąjungos tikslų, ir tai numatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1999;

(31)

ne vėliau kaip 2023 m. lapkričio 30 d. Komisija, remdamasi naujausiais Eurostato duomenimis, turėtų atnaujinti 2020 m. ES atskaitos scenarijų. Valstybės narės, pageidaujančios pasinaudoti atnaujintu atskaitos scenarijumi, turėtų pranešti apie savo atnaujintus nacionalinius įnašus ne vėliau kaip 2024 m. vasario 1 d., vykstant Reglamente (ES) 2018/1999 numatytam kartotiniam procesui;

(32)

pageidautina, kad energijos vartojimo efektyvumo tikslai būtų pasiekti kartu įgyvendinant konkrečias Sąjungos ir nacionalines priemones, kuriomis įvairiose srityse skatinama efektyviai vartoti energiją. Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų nacionalines energijos vartojimo efektyvumo politikos kryptis ir priemones. Komisija turėtų įvertinti tas politikos kryptis ir priemones ir kiekvienos atskiros valstybės narės pastangas, taip pat padarytos pažangos duomenis, kad įvertintų tikimybę pasiekti bendrą Sąjungos tikslą ir kiek individualių pastangų pakanka bendram tikslui pasiekti;

(33)

viešajam sektoriui tenka maždaug 5–10 proc. visos Sąjungoje suvartojamos galutinės energijos. Viešojo sektoriaus institucijos kasmet išleidžia maždaug 1 800 000 000 000 EUR. Tai sudaro apie 14 proc. Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Todėl viešasis sektorius yra svarbi varomoji jėga siekiant skatinti rinkos perėjimą prie efektyvesnių produktų, pastatų ir paslaugų bei daryti poveikį piliečių ir įmonių elgsenai energijos vartojimo srityje. Be to, energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis mažinant energijos vartojimą gali būti sudarytos sąlygos viešuosius išteklius panaudoti kitais tikslais. Viešosios organizacijos nacionalinio, regionų ir vietos lygmenimis turėtų atlikti pavyzdinį vaidmenį energijos vartojimo efektyvumo srityje;

(34)

kad parodytų pavyzdį, viešasis sektorius turėtų nusistatyti dekarbonizavimo ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslus. Energijos vartojimo efektyvumo didinimas viešajame sektoriuje turėtų atspindėti pastangas, kurių reikia Sąjungos lygmeniu. Kad būtų pasiektas galutinės energijos suvartojimo tikslas, Sąjunga ne vėliau kaip 2030 m. turėtų 19 proc. sumažinti suvartojamą galutinės energijos kiekį, palyginti su vidutiniu 2017, 2018 ir 2019 m. suvartotos energijos kiekiu. Pareiga energijos suvartojimą viešajame sektoriuje kasmet sumažinti bent 1,9 proc. turėtų užtikrinti, kad viešasis sektorius atliks savo pavyzdinį vaidmenį. Valstybės narės gali visiškai laisvai rinktis energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, kad pasiektų galutinės energijos suvartojimo sumažėjimą. Reikalaujant kasmet sumažinti galutinės energijos suvartojimą užkraunama mažesnė administracinė našta, nei nustatant sutaupomos energijos kiekio matavimo metodus;

(35)

vykdydamos pareigą valstybės narės turėtų daugiausia dėmesio skirti visų viešųjų paslaugų ir viešojo sektoriaus įstaigų įrangos galutinės energijos suvartojimui. Nustatydamos priemonių adresatus valstybės narės turėtų taikyti šioje direktyvoje numatytą termino „viešosios įstaigos“ apibrėžtį, kai „tiesiogiai finansuojami tų institucijų“ reiškia, kad šie subjektai daugiausia finansuojami viešosiomis lėšomis, o „administruojami tų institucijų“ reiškia, kad nacionalinė, regionų ar vietos institucija turi daugumą priimant sprendimus dėl subjekto valdymo pasirinkimo. Pareiga gali būti įvykdyta sumažinant galutinės energijos suvartojimą bet kurioje viešojo sektoriaus srityje, įskaitant transportą, viešuosius pastatus, sveikatos priežiūrą, teritorijų planavimą, vandentvarką ir nuotekų tvarkymą, nuotekų ir vandens valymą, atliekų tvarkymą, centralizuotą šilumos ir vėsumos tiekimą, energijos skirstymą, tiekimą ir kaupimą, viešąjį apšvietimą ir infrastruktūros planavimą, švietimą ir socialines paslaugas. Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę valstybės narės gali įtraukti ir kitų rūšių paslaugas. Siekdamos sumažinti viešųjų įstaigų administracinę naštą, valstybės narės turėtų sukurti skaitmenines platformas arba priemones, skirtas bendriems viešųjų įstaigų suvartojimo duomenims rinkti, tuos duomenis skelbti viešai ir teikti juos Komisijai. Valstybės narės turėtų teikti pagal sektorius apibendrintus planus ir metines ataskaitas apie viešųjų įstaigų suvartojimą;

(36)

valstybės narės turėtų skatinti efektyviai energiją vartojančias judumo priemones, be kita ko, savo viešųjų pirkimų praktikoje, pavyzdžiui, geležinkelius, važiavimą dviračiais, ėjimą pėsčiomis ar dalijimąsi transporto priemonėmis, atnaujindamos ir dekarbonizuodamos transporto priemonių parkus, skatindamos perėjimą prie kitų transporto rūšių ir įtraukdamos tas transporto rūšis į judumo mieste planavimą;

(37)

valstybės narės turėtų rodyti pavyzdį užtikrindamos, kad visos viešajame sektoriuje vykdomos sutartys dėl energijos vartojimo efektyvumo, energijos vartojimo auditas ir energijos naudojimo vadybos sistemos atitiktų Europos arba tarptautinius standartus arba kad viešojo sektoriaus dalyse, kuriose intensyviai vartojama energija, būtų plačiai taikomas energijos vartojimo auditas. Valstybės narės turėtų pateikti tų priemonių naudojimo gaires ir nustatyti tokio naudojimo procedūras;

(38)

valdžios institucijos raginamos naudotis, kai taikytina, parama, kurią teikia tokie subjektai kaip tvariosios energetikos agentūros, įsteigtos regionų arba vietos lygmenimis. Tų agentūrų organizavimas paprastai atspindi individualius tam tikro regiono ar tam tikroje viešojo sektoriaus srityje veikiančių viešųjų institucijų poreikius. Centralizuotos agentūros gali geriau patenkinti poreikius ir veikti veiksmingiau kitais aspektais, pavyzdžiui, mažesnėse arba centralizuotose valstybėse narėse arba sprendžiant sudėtingus arba tarpregioninius aspektus, kaip antai centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo. Tvariosios energetikos agentūros gali veikti kaip vieno langelio principu veikiantys centrai. Tos agentūros dažnai yra atsakingos už vietos arba regionų dekarbonizavimo planų rengimą, o tai gali apimti ir kitas dekarbonizavimo priemones, kaip antai iškastinio kuro katilų pakeitimą, ir už paramą viešojo sektoriaus institucijoms įgyvendinant su energija susijusias politikos kryptis. Tvariosios energetikos agentūros ar kiti regionų ir vietos institucijoms padedantys subjektai gali turėti aiškius tvariosios energetikos gebėjimus, tikslus ir išteklius. Tvariosios energetikos agentūros galėtų būti skatinamos apsvarstyti iniciatyvas, pagal Merų paktą įgyvendinamas savanoriškai susitelkusių vietos institucijų, įsipareigojusių įgyvendinti Sąjungos klimato srities ir energetikos tikslus, taip pat kitas tuo tikslu įgyvendinamas iniciatyvas. Dekarbonizavimo planai turėtų būti siejami su teritorinės plėtros planais ir juose turėtų būti atsižvelgiama į išsamius vertinimus, kuriuos turi atlikti valstybės narės;

(39)

valstybės narės turėtų padėti viešosioms įstaigoms planuoti ir įsisavinti energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, be kita ko, regionų ir vietos lygmenimis, pateikdamos gaires, remdamos gebėjimų stiprinimo ir mokymo galimybes ir skatindamos viešųjų įstaigų, taip pat agentūrų, tarpusavio bendradarbiavimą. Tuo tikslu valstybės narės galėtų steigti nacionalinius kompetencijos centrus, kurie spręstų kompleksinius klausimus, kaip antai patartų vietos ar regioninėms energetikos agentūroms centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo klausimais. Reikalavimu pertvarkyti pastatus, kad jie taptų beveik nulinės energijos pastatais, neatmetama naujiems ar renovuotiems pastatams taikomų beveik nulinės energijos pastatų lygių diferenciacija ir ji nėra draudžiama. Beveik nulinės energijos pastatų apibrėžtis, įskaitant sąnaudų atžvilgiu optimalų lygį, yra pateikta Direktyvoje 2010/31/ES;

(40)

laikotarpiu iki 2026 m pabaigos valstybėms narėms, kurios bet kuriais metais renovuoja daugiau kaip 3 proc. bendro savo pastatų patalpų ploto, turėtų būti suteikta galimybė perviršį įskaičiuoti į bet kurių kitų trejų metų metinę renovacijos normą. Jei valstybė narė nuo 2027 m. sausio 1 d. renovuoja daugiau nei 3 proc. bendro savo pastatų patalpų ploto, ji turėtų galėti perviršį įtraukti į kitų dvejų metų metinę renovacijos normą. Ta galimybe neturėtų būti naudojamasi tikslais, kurie neatitinka šios direktyvos bendrųjų tikslų ir užmojo lygio;

(41)

valstybės narės turėtų skatinti viešąsias įstaigas atsižvelgti ne tik į energijos taupymą, bet ir į platesnę naudą, pvz., patalpų mikroklimato kokybę, taip pat geresnę žmonių gyvenimo kokybę ir patogumą, užtikrinamą renovuojant viešuosius pastatus, ypač mokyklas, dienos užimtumo centrus, slaugos namus, globos įstaigas, ligonines ir socialinį būstą;

(42)

be pramonės, daugiausiai energijos suvartoja ir daugiausiai teršalų išmeta pastatų ir transporto sektoriai. Pastatams tenka maždaug 40 proc. visos Sąjungoje suvartojamos energijos ir 36 proc. su energija susijusių išmetamų ŠESD. 2020 m. spalio 14 d. Komisijos komunikate „Renovacijos banga“ sprendžiamas dvejopas – efektyvaus energijos bei išteklių naudojimo ir įperkamumo – uždavinys pastatų sektoriuje ir siekiama padvigubinti renovacijos normą. Daugiausia dėmesio jame skiriama prasčiausio energinio naudingumo pastatams, energijos nepritekliui ir visuomeniniams pastatams. Be to, pastatai yra itin svarbūs siekiant Sąjungos tikslo ne vėliau kaip 2050 m. pasiekti poveikio klimatui neutralumą. Viešosioms įstaigoms priklausantys pastatai sudaro didelę pastatų fondo dalį ir visuomeniniame gyvenime jiems skiriama daug dėmesio. Todėl tikslinga nustatyti viešosioms įstaigoms priklausančių pastatų valstybės narės teritorijoje metinę renovavimo normą, kad būtų padidintas jų energinis naudingumas ir jie būtų paversti bent beveik nulinės energijos pastatais arba visai netaršiais pastatais. Valstybės narės raginamos nustatyti didesnę renovacijos normą, kai tai ekonomiškai efektyvu renovuojant pastatų fondą pagal jų ilgalaikes renovacijos strategijas ir (arba) nacionalines renovacijos programas. Ta renovavimo norma neturėtų daryti poveikio Direktyvoje 2010/31/ES nustatytoms pareigoms dėl beveik nulinės energijos pastatų. Valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti ne tokius griežtus reikalavimus kai kuriems pastatams, pavyzdžiui, ypatingos architektūrinės ar istorinės vertės pastatams. Per kitą Direktyvos 2010/31/ES peržiūrą Komisija turėtų įvertinti valstybių narių padarytą viešųjų įstaigų pastatų renovacijos pažangą. Komisija turėtų apsvarstyti galimybę pateikti teisės akto pasiūlymą dėl renovacijos normos persvarstymo, kartu atsižvelgiant į valstybių narių padarytą pažangą, esminius ekonomikos ar technikos pokyčius arba, kai reikia, Sąjungos įsipareigojimus dėl dekarbonizavimo ir nulinės taršos. Šioje direktyvoje nustatyta pareiga renovuoti viešųjų įstaigų pastatus papildoma Direktyva 2010/31/ES, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad iš esmės renovuojant esamus pastatus jų energinis naudingumas būtų padidintas taip, kad jie atitiktų beveik nulinės energijos pastatų reikalavimus;

(43)

pastatų automatizavimo bei kontrolės sistemos ir kiti sprendimai, kuriais užtikrinama aktyvi energijos naudojimo vadyba, yra svarbios priemonės, kuriomis naudodamosi viešosios įstaigos gali gerinti ir išlaikyti pastatų energinį naudingumą, taip pat užtikrinti būtinas patalpų sąlygas joms priklausančiuose arba jų užimamuose pastatuose, laikantis Direktyvos 2010/31/ES;

(44)

žaliojo judumo skatinimas yra itin svarbi Europos žaliojo kurso dalis. Vienas iš būtinų pertvarkos elementų – įkrovimo infrastruktūros užtikrinimas. Įkrovimo infrastruktūra pastatuose yra ypač svarbi, nes pastatuose elektrinės transporto priemonės statomos reguliariai ir stovi ilgą laiką, o tai palengvina įkrovimą ir padidina jo efektyvumą. Viešosios įstaigos turėtų dėti visas pastangas, kad įrengtų įkrovimo infrastruktūrą joms priklausančiuose arba jų užimamuose pastatuose pagal Direktyvą 2010/31/ES;

(45)

nustatydamos renovacijos normą, valstybės narės turi turėti pastatų, kurie nesiekia beveik nulinės energijos pastatų lygio, apžvalgą. Tas aprašas taip pat turėtų sudaryti galimybę privatiems subjektams, įskaitant energetikos paslaugų bendroves (toliau - ESCO), siūlyti renovacijos sprendimus, kuriuos būtų galima kaupti ES pastatų ūkio stebėsenos centre;

(46)

į aprašą būtų galima įtraukti esamų pastatų fondo aprašų duomenis. Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad palengvintų duomenų rinkimą ir sudarytų sąlygas privatiems subjektams, įskaitant ESCO, susipažinti su tuo aprašu, kad jos galėtų atlikti aktyvų vaidmenį priimant renovacijos sprendimus. Prieinamus ir viešai skelbiamus duomenis apie pastatų ūkio charakteristikas, pastatų renovaciją ir energinį naudingumą gali apibendrinti ES pastatų ūkio stebėsenos centras, kad palyginamais duomenimis būtų užtikrintos geresnės žinios apie pastatų sektoriaus energinį naudingumą;

(47)

2020 m. daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų gyveno miestuose. Manoma, kad ne vėliau kaip 2050 m. tas skaičius pasieks 68 proc. Be to, ne vėliau kaip 2050 m. vis dar reikia pastatyti pusę miestų infrastruktūros objektų. Miestai ir didmiesčiai yra ekonominės veiklos, žinių kūrimo, inovacijų ir naujų technologijų centrai. Nuo miestų priklauso juose gyvenančių ar dirbančių piliečių gyvenimo kokybė. Valstybės narės turėtų techniškai ir finansiškai remti savivaldybes. Kai kurios valstybių narių savivaldybės ir kitos viešosios įstaigos jau ėmėsi įgyvendinti integruotą požiūrį į energijos taupymą, energijos tiekimą ir darnų judumą, pavyzdžiui, vykdydamos tvarios energetikos veiksmų planus arba darnaus judumo mieste planus, pvz., planus, parengtus pagal Merų pakto iniciatyvą, ir taikydamos integruotus urbanistinius metodus, kurie apima ne vien atskiras pastatams ar transporto rūšims taikomas intervencines priemones. Reikia toliau dėti pastangas gerinant judumo mieste energijos vartojimo efektyvumą tiek keleivinio, tiek krovininio transporto srityje, nes jame sunaudojama apie 40 proc. visos kelių transporto energijos;

(48)

pagal šią direktyvą toliau visapusiškai taikomi visi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 2014/23/ES (18), 2014/24/ES (19) ir 2014/25/ES (20) principai;

(49)

pirkdami tam tikrus produktus ir paslaugas, taip pat įsigydami ir nuomodami pastatus, perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, sudarantys darbų, prekių ar paslaugų viešųjų pirkimų sutartis, turėtų tapti sektinu pavyzdžiu ir priimti efektyvų energijos vartojimą užtikrinančius pirkimo sprendimus bei taikyti principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“, taip pat ir toms viešosioms sutartims ir koncesijoms, kurioms konkrečių reikalavimų šioje direktyvoje nenustatyta. Tai turėtų būti taikoma perkančiosioms institucijoms ir perkantiesiems subjektams, kuriems taikomos direktyvos 2014/23/ES, 2014/24/ES arba 2014/25/ES. Valstybės narės turėtų šalinti kliūtis vykdyti bendrus viešuosius pirkimus valstybėje narėje ar tarpvalstybiniu mastu, jei dėl to gali sumažėti išlaidos ir padidėti vidaus rinkos nauda suteikiant naujų verslo galimybių tiekėjams ir energetikos paslaugų teikėjams;

(50)

visi viešojo sektoriaus subjektai, kurie investuoja visuomenės išteklius vykdydami pirkimus, turėtų rodyti pavyzdį – skirdami sutartis ir koncesijas rinktis didžiausio energijos vartojimo efektyvumo produktus, pastatus, darbus ir paslaugas, taip pat ir vykdydami pirkimus, kuriems netaikoma konkrečių reikalavimų pagal Direktyvą 2009/30/EB. Tame kontekste visose viešųjų sutarčių ir koncesijų, kurių vertė viršija Direktyvos 2014/23/ES 8 straipsnyje, Direktyvos 2014/24/ES 4 straipsnyje ir Direktyvos 2014/25/ES 15 straipsnyje nustatytas ribas, skyrimo procedūrose reikia atsižvelgti į Sąjungos arba nacionalinėje teisėje aktuose gaminių energijos vartojimo efektyvumą, pastatų energinį naudingumą ir paslaugų energijos vartojimo efektyvumą, viešųjų pirkimų procedūrose pirmumo tvarka atsižvelgiant į principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“;

(51)

taip pat svarbu, kad valstybės narės stebėtų, kaip į energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus atsižvelgia perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, pirkdami produktus, pastatus, darbus ir paslaugas, užtikrindamos, kad informacija apie laimėjusių pasiūlymų, viršijančių viešųjų pirkimų direktyvose nustatytas ribas, poveikį energijos vartojimo efektyvumui būtų skelbiama viešai. Tai suteiktų galimybę suinteresuotiesiems subjektams ir piliečiams įvertinti viešojo sektoriaus vaidmenį užtikrinant, kad vykdant viešuosius pirkimus būtų skaidriai laikomasi principo „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“;

(52)

vis dėlto valstybių narių pareiga užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos ir subjektai pirktų tik aukštus energijos vartojimo efektyvumo rodiklius atitinkančius produktus, pastatus, darbus ir paslaugas, neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms pirkti prekių, būtinų viešajam saugumui ar ekstremaliosioms visuomenės sveikatos situacijoms apsaugoti ir į juos reaguoti;

(53)

Europos žaliajame kurse pripažįstamas žiedinės ekonomikos vaidmuo siekiant bendrų Sąjungos dekarbonizavimo tikslų. Viešasis sektorius ir visų pirma transporto sektorius turėtų padėti siekti tų tikslų pasinaudodami savo perkamąja galia, kai tinkama, pasirinkdami aplinką tausojančius produktus, pastatus, darbus ir paslaugas (naudodamiesi turimomis žaliųjų viešųjų pirkimų priemonėmis) ir taip svariai prisidėti prie energijos suvartojimo ir poveikio aplinkai mažinimo;

(54)

svarbu, kad valstybės narės pateiktų reikiamas gyvavimo ciklo sąnaudų, poveikio aplinkai ir sąnaudų vertinimo gaires ir metodikas ir taip suteiktų reikiamą paramą viešosioms įstaigoms, kad šios, vykdydamos viešuosius pirkimus ir, kai tinkama, naudodamos žaliuosius viešuosius pirkimus, taikytų energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus. Tikimasi, kad gerai parengtos priemonės, visų pirma skaitmeninės priemonės, palengvins viešųjų pirkimų procedūras ir sumažins administracines išlaidas, ypač mažesnėse valstybėse narėse, kurios gali neturėti pakankamai pajėgumų pasiūlymams parengti. Šiuo atžvilgiu valstybės narės turėtų aktyviai skatinti naudotis skaitmeninėmis priemonėmis ir remti perkančiųjų organizacijų tarpusavio bendradarbiavimą, be kita ko, tarpvalstybiniu mastu, siekiant keistis geriausios praktikos pavyzdžiais;

(55)

atsižvelgiant į tai, kad ŠESD išmetama prieš pradedant eksploatuoti pastatus ir jų eksploatavimo laikui pasibaigus, valstybės narės taip pat turėtų atsižvelgti į anglies dioksido kiekį, išmetamą per visą pastatų gyvavimo ciklą. Tai turėtų būti daroma atsižvelgiant į pavyzdinį viešojo sektoriaus vaidmenį ir stengiantis daugiau dėmesio skirti viso gyvavimo ciklo veiksmingumui, žiedinės ekonomikos aspektams ir poveikiui aplinkai. Taigi viešieji pirkimai gali būti proga spręsti anglies dioksido kiekio, išmetamo per visą pastatų gyvavimo ciklą, klausimą. Šiuo atžvilgiu perkančiosios organizacijos yra svarbūs subjektai, kurie gali imtis veiksmų pagal viešųjų pirkimų procedūras pirkdami naujus pastatus, kurių visuotinio atšilimo potencialas per visą gyvavimo ciklą yra mažesnis;

(56)

visuotinio atšilimo potencialu per visą gyvavimo ciklą įvertinamas su pastatu susijęs įvairiais jo gyvavimo ciklo etapais išmetamas ŠESD kiekis. Todėl juo įvertinama tai, kiek bendrai dėl pastato padidėja išmetamų teršalų, dėl kurių vyksta klimato kaita, kiekis. Tai dar vadinama anglies dioksido pėdsako vertinimu arba viso gyvavimo ciklo anglies dioksido kiekio matavimu. Jame susumuojamas su statybinėmis medžiagomis susijęs išmetamo anglies dioksido kiekis ir tiesiogiai bei netiesiogiai naudojimo etapu išmetamo anglies dioksido kiekis. Pastatai yra svarbi medžiagų kaupykla, kurioje daugelį dešimtmečių kaupiami daug anglies dioksido išskiriantys ištekliai, todėl svarbu nagrinėti konstrukcijas, kurios palengvintų galimybę ateityje, eksploatavimo laikotarpiui pasibaigus, tas medžiagas vėl panaudoti ar perdirbti pagal naująjį žiedinės ekonomikos veiksmų planą. Valstybės narės turėtų skatinti statybinių medžiagų žiediškumą, patvarumą ir pritaikomumą, kad būtų sprendžiamas statybos produktų tvaraus veiksmingumo klausimas;

(57)

visuotinio atšilimo potencialas išreiškiamas skaitiniu rodikliu – kilogramais CO2e/m2 (naudingojo vidaus patalpų ploto) kiekvienu gyvavimo ciklo etapu, apskaičiuojant vienų etaloninio 50 metų tyrimo laikotarpio metų vidurkį. Duomenų parinkimas, scenarijų nustatymas ir skaičiavimai atliekami pagal standartą EN 15978. Pastato elementų ir techninės įrangos apimtis nustatyta 1.2 rodikliu bendroje Sąjungos tvarių pastatų rodiklių sistemoje „Level(s)“. Kai yra nacionalinė skaičiavimo priemonė arba jos reikia norint atskleisti informaciją arba gauti statybos leidimus, turėtų būti įmanoma naudoti tą nacionalinę priemonę reikalaujamai informacijai pateikti. Turėtų būti galima naudoti kitas skaičiavimo priemones, jei jos atitinka minimaliuosius kriterijus, nustatytus bendroje Sąjungos sistemoje „Level(s)“;

(58)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/ES (21) nustatytos taisyklės dėl įrenginių, kuriuose gaminama energija arba ji naudojama gamybos reikmėms, ir nustatyta, kad informacija apie įrenginyje sunaudotą arba jo pagamintą energiją turi būti įtraukta į prašymus išduoti integruotuosius leidimus pagal tos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punktą. Be to, tos direktyvos 11 straipsnyje nustatyta, kad efektyvus energijos naudojimas yra vienas iš bendrųjų principų, kuriais remiantis veiklos vykdytojui nustatomos pareigos, ir vienas iš kriterijų, kuriais remiantis pagal tos direktyvos III priedą nustatomi geriausi prieinami gamybos būdai. Energetikos sistemų veikimo efektyvumui bet kuriuo metu daro poveikį galimybė sklandžiai ir lanksčiai tiekti į tinklą elektros energiją, gautą iš įvairių šaltinių, kurių inercijos laipsniai ir veikimo pradžios intervalai yra skirtingi. Padidinus efektyvumą bus sudarytos sąlygos geriau panaudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją;

(59)

energijos vartojimo efektyvumo didinimas gali prisidėti prie geresnių ekonominių rezultatų. Valstybės narės ir Sąjunga turėtų siekti mažinti energijos vartojimą, nepaisant ekonomikos augimo dydžio;

(60)

šia direktyva nustatyta pareiga taupyti energiją turėtų būti padidinta ir ji turėtų būti taikoma ir po 2030 m. Tai užtikrina stabilumą investuotojams, taigi skatina ilgalaikes investicijas ir ilgalaikes energijos vartojimo efektyvumo priemones, pavyzdžiui, esminę pastatų renovaciją, siekiant ilgalaikio tikslo – palengvinti ekonomiškai efektyvų esamų pastatų pertvarkymą į beveik nulinės energijos pastatus. Pareiga taupyti energiją atlieka svarbų vaidmenį sudarant sąlygas ekonomikos augimui, darbo vietų kūrimui, konkurencingumui ir energijos nepritekliaus mažinimui vietos lygmeniu. Ji turėtų užtikrinti, kad Sąjunga galėtų pasiekti savo energetikos ir klimato srities tikslus sukurdama papildomų galimybių ir nutraukdama sąsają tarp energijos vartojimo ir ekonomikos augimo. Norint įvertinti sąlygas, kuriomis būtų galima paskatinti privatųjį sektorių investuoti į energijos vartojimo efektyvumo projektus, taip pat sukurti naujus pajamų modelius energijos vartojimo efektyvumo srities inovacijoms, svarbu bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi;

(61)

energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės taip pat daro teigiamą poveikį oro kokybei, nes efektyviau energiją vartojantys pastatai prisideda prie poreikio šildyti kuru, įskaitant kietąjį kurą, mažinimo. Taigi, energijos vartojimo efektyvumo priemonės prisideda prie oro kokybės viduje ir lauke gerinimo ir padeda ekonomiškai efektyviu būdu siekti Sąjungos oro kokybės politikos tikslų, nustatytų visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/2284 (22);

(62)

norint užtikrinti stabilų ir nuspėjamą indėlį siekiant Sąjungos 2030 m. energetikos ir klimato srities tikslų ir 2050 m. poveikio klimatui neutralumo tikslo, reikalaujama, kad valstybės narės per visą pareigų taikymo laikotarpį iki 2030 m. pasiektų tokį suminį galutinės sutaupytos energijos kiekį, kuris atitiktų bent 0,8 proc. naujo kasmet sutaupytos energijos kiekio nuo galutinės energijos suvartojimo iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir bent 1,3 proc. nuo 2024 m. sausio 1 d., 1,5 proc. nuo 2026 m. sausio 1 d. ir 1,9 proc. – nuo 2028 m. sausio 1 d. Tas reikalavimas gali būti įgyvendintas naujomis politikos priemonėmis, priimtomis pareigų taikymo laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2030 m. gruodžio 31 d., arba naujais atskirais veiksmais, kurie yra prieš ankstesnį laikotarpį arba jo metu priimtų politikos priemonių rezultatas, su sąlyga, kad tokie atskiri energijos taupymą skatinantys veiksmai buvo pradėti paskesniu laikotarpiu. Tuo tikslu valstybės narės turėtų turėti galimybę naudotis energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistema arba alternatyviomis politikos priemonėmis, arba jais abiem;

(63)

laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. turėtų būti reikalaujama, kad Kipras ir Malta pasiektų suminį galutinės energijos suvartojimo sumažinimą, atitinkantį 0,24 proc. naujo sutaupytos energijos kiekio nuo metinio galutinės energijos suvartojimo , kurio vidurkis išvestas pagal paskutinių trejų metų, ėjusių prieš 2019 m. sausio 1 d., laikotarpio duomenis. Laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2030 m. gruodžio 31 d. turėtų būti reikalaujama, kad Kipras ir Malta pasiektų suminį galutinės energijos suvartojimo sumažinimą, atitinkantį 0,45 proc. metinio galutinės energijos suvartojimo, kurio vidurkis išvestas pagal paskutinių trejų metų, ėjusių prieš 2019 m. sausio 1 d., laikotarpio duomenis;

(64)

valstybės narės, taikydamos pareigų sistemą, turėtų, remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, paskirti įpareigotąsias šalis iš perdavimo sistemos operatorių, skirstymo sistemos operatorių, energijos skirstytojų, mažmeninės prekybos energija įmonių ir transporto degalų skirstytojų arba mažmeninės prekybos transporto degalais įmonių. Tam tikrų tokių subjektų kategorijų paskyrimas arba jų atleidimas nuo paskyrimo neturėtų būti laikomas nesuderinamu su nediskriminavimo principu. Todėl valstybės narės gali pasirinkti, ar paskyrimas įpareigotosiomis šalimis taikomas visiems tokiems subjektams, ar tik tam tikroms jų kategorijoms. Siekiant įgalinti ir apsaugoti energijos nepriteklių patiriančius asmenis, pažeidžiamus vartotojus, asmenis iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenančius asmenis ir įgyvendinti politikos priemones teikiant pirmenybę tokiems asmenims, valstybės narės gali reikalauti, kad įpareigotosios šalys užtikrintų, kad reikiamas energijos kiekis būtų sutaupytas tokių asmenų tarpe. Tuo tikslu valstybės narės taip pat gali nustatyti išlaidų energijai mažinimo tikslus. Įpareigotosios šalys galėtų pasiekti tuos tikslus skatindamos diegti priemones, kurios padėtų taupyti energiją ir mažinti sąskaitas už energiją, pavyzdžiui, įrengti izoliavimo ir apšiltinimo priemones, ir remdamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijų ir piliečių energetikos bendruomenių įgyvendinamas energijos taupymo iniciatyvas;

(65)

rengdamos politikos priemones, kuriomis siekiama įvykdyti pareigą taupyti energiją, valstybės narės turėtų laikytis Sąjungos klimato ir aplinkos apsaugos standartų ir prioritetų ir laikytis principo „nedaryti reikšmingos žalos“, kaip nustatyta Reglamente (ES) 2020/852. Valstybės narės neturėtų skatinti aplinkos atžvilgiu netvarios veiklos, pvz., iškastinio kuro naudojimo. Pareiga taupyti energiją siekiama stiprinti atsaką į klimato kaitą skatinant valstybes nares įgyvendinti tvarios ir švarios politikos derinį, kuris būtų atsparus ir sušvelnintų klimato kaitą. Todėl dėl politikos priemonių, susijusių su tiesioginiu iškastinio kuro deginimu, sutaupytos energijos kiekis gali būti laikomas atitinkančiu reikalavimus pagal energijos taupymo pareigą tam tikromis sąlygomis ir pereinamuoju laikotarpiu po šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę pagal šios direktyvos priedą. Tai leis suderinti pareigą taupyti energiją su Europos žaliojo kurso, Klimato politikos tikslo įgyvendinimo plano ir iniciatyvos „Renovacijos banga“ tikslais ir atsižvelgti į Tarptautinės energetikos agentūros nulinės taršos ataskaitoje nurodytą poreikį imtis veiksmų. Apribojimu siekiama paskatinti valstybes nares naudoti viešąsias lėšas tik perspektyvioms, tvarioms technologijoms. Svarbu, kad valstybės narės užtikrintų rinkos dalyviams aiškią politikos sistemą ir tikrumą dėl investicijų. Įgyvendinant pareigai įvykdyti sutaupomos energijos skaičiavimo metodiką visiems rinkos dalyviams turėtų būti sudarytos sąlygos per pagrįstą laikotarpį pritaikyti savo technologijas. Kai valstybės narės remia efektyvių iškastinio kuro technologijų diegimą arba ankstyvą tokių technologijų pakeitimą, pavyzdžiui, taikydamos subsidijų sistemas arba energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemas, to pasekoje sutaupyta energija gali nebeatitikti energijos taupymo pareigos reikalavimų. Nors energijos taupymas dėl, pavyzdžiui, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos naudojant gamtines dujas skatinimo neatitiktų energijos taupymo pareigos reikalavimų, apribojimas nebūtų taikomas netiesioginiam iškastinio kuro naudojimui, pavyzdžiui, kai elektros energijai gaminti, be kitų išteklių, naudojamas ir iš iškastinis kuras. Politikos priemonės, kuriomis siekiama keisti elgseną, kad būtų mažiau naudojama iškastinio kuro, pavyzdžiui, rengiant informavimo kampanijas ir skatinant ekologišką vairavimą, turėtų ir toliau būti laikomos atitinkančiomis reikalavimus. Pastatų renovacijai skirtos politikos priemonės gali apimti tokias priemones, kaip šildymo iškastiniu kuru sistemų pakeitimas kartu su pastato medžiagų patobulinimais. Tos priemonės turėtų apsiriboti tomis technologijomis, kurios leidžia sutaupyti reikiamą energijos kiekį pagal valstybėje narėje nustatytus nacionalinius statybos kodeksus. Vis dėlto valstybės narės, vykdydamos esminę renovaciją, turėtų skatinti atnaujinti šildymo sistemas, laikydamosi ilgalaikio anglies dioksido poveikio neutralumo tikslo, t. y. sumažinti šildymo poreikį, o likusį šildymo poreikį patenkinti naudojant anglies dioksido neišskiriantį energijos šaltinį. Apskaičiuodamos kiekį, kurį reikia sutaupyti, kad būtų įvykdyta energijos taupymo pareiga, siejama su energijos nepriteklių patiriančių asmenų dalimi, valstybės narės gali atsižvelgti į savo klimato sąlygas;

(66)

į valstybių narių energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones transporte galima atsižvelgti tam, kad būtų įvykdyta jų pareiga dėl sutaupytos galutinės energijos kiekio. Tokios priemonės apima politikos priemones, kurios, inter alia, skirtos skatinti naudoti efektyvesnes transporto priemones, pereiti prie kitų transporto rūšių – važiavimo dviračiu, ėjimo ir visuomeninio transporto, arba vykdyti judumo ir miestų planavimą, dėl kurio sumažėtų transporto poreikis. Be to, taip pat gali būti atsižvelgta į schemas, kurios pagreitina naujų ir efektyvesnių transporto priemonių diegimą, ar politikos priemones, skatinančias pereiti prie kuro rūšių, kurių keliama tarša yra mažesnė, išskyrus su tiesioginio iškastinio kuro deginimo naudojimu susijusias schemas ar politikos priemones, ir dėl kurių sumažėtų energijos suvartojimas vienam kilometrui, su sąlyga, kad jos atitinka šioje direktyvoje nustatytas taisykles dėl reikšmingumo ir papildomumo. Politikos priemonės, kuriomis skatinama naudoti naujas iškastiniu kuru varomas transporto priemones, neturėtų būti laikomos atitinkančiomis reikalavimus pagal pareigą taupyti energiją;

(67)

priemonės, kurių valstybės narės ėmėsi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/842 (23) ir dėl kurių atsirado patikrinamas ir išmatuojamas arba apskaičiuojamas energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas, gali būti laikomos ekonomiškai efektyviu būdu valstybėms narėms įvykdyti savo energijos taupymo pareigą pagal šią direktyvą;

(68)

kaip alternatyva reikalavimui, kad įpareigotosios šalys pasiektų suminį sutaupytos galutinės energijos kiekį, kurio reikalaujama pagal šioje direktyvoje nustatytą energijos taupymo pareigą, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė savo pareigų sistemose leisti įpareigotosioms šalims padaryti įnašą į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą, kuris galėtų būti naudojamas tam, kad politikos priemonės būtų įgyvendinamos pirmenybę teikiant energijos nepriteklių patiriantiems asmenims, pažeidžiamiems vartotojams, asmenims iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims, arba to iš jų reikalauti;

(69)

valstybės narės ir įpareigotosios šalys turėtų pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis ir technologijomis, išskyrus tiesioginio iškastinio kuro deginimo technologijas, kad pasiektų reikalaujamą suminį sutaupytos galutinės energijos kiekį, be kita ko, skatindamos išmanių ir tvarių technologijų naudojimą efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemose, efektyvaus šildymo ir vėsinimo infrastruktūroje, efektyviai energiją vartojančiuose ir išmaniuosiuose pastatuose, elektrinėse transporto priemonėse ir pramonės šakose, ir atliekant energijos vartojimo auditą arba atitinkamose valdymo sistemose su sąlyga, kad nurodyti sutaupytos energijos kiekiai atitiktų šią direktyvą. Valstybės narės turėtų siekti didelio lankstumo rengdamos ir įgyvendindamos alternatyvias politikos priemones. Valstybės narės turėtų skatinti imtis veiksmų, kurie padeda sutaupyti energijos ilguoju laikotarpiu;

(70)

ilgalaikės energijos vartojimo efektyvumo priemonės ir toliau lemia mažesnį energijos suvartojimą po 2020 m., tačiau norint, kad jos prisidėtų prie Sąjungos 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo tikslo įgyvendinimo, dėl tų priemonių taikymo po 2020 m. turėtų būti naujai sutaupoma energijos. Be to, energijos, sutaupytos po 2020 m. gruodžio 31 d., kiekis neturėtų būti laikomas suminiu galutinės energijos suvartojimo sutaupymu, kurio reikalaujama laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.;

(71)

papildomumas yra vienas iš pagrindinių ir esminių šioje direktyvoje numatytos energijos taupymo pareigos principų, nes juo užtikrinama, kad valstybės narės diegtų politiką ir priemones, specialiai skirtas energijos taupymo pareigai įvykdyti. Naujai sutaupomos energijos kiekis – tai papildomas kiekis tam, kuris ir taip jau būtų sutaupytas; taigi tas energijos kiekis, kuris būtų ir taip sutaupytas, neturėtų būti įskaičiuojamas vykdant energijos taupymo pareigą. Siekiant apskaičiuoti nustatytų priemonių poveikį, turėtų būti skaičiuojamas tik grynasis sutaupytos energijos kiekis, išmatuojamas kaip energijos suvartojimo pokytis, kurį galima tiesiogiai susieti su konkrečia energijos vartojimo efektyvumo priemone, įgyvendinta šioje direktyvoje numatytos energijos taupymo pareigos tikslu. Kad galėtų apskaičiuoti grynąjį sutaupytos energijos kiekį, valstybės narės turėtų nustatyti bazinį scenarijų, kaip situacija vystytųsi, jei atitinkama priemonė nebūtų įgyvendinta. Atitinkamos politikos priemonės poveikis turėtų būti vertinamas lyginant su tuo baziniu scenarijumi. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į minimaliuosius reikalavimus, nustatytus atitinkamų Sąjungos teisės aktų sistemoje, ir į tai, kad per tą patį laikotarpį gali būti imamasi ir kitų politikos priemonių, kurios taip pat gali padaryti poveikį sutaupomos energijos kiekiui, taigi ne visi pokyčiai, nustatyti nuo konkrečios politikos priemonės nustatymo pradžios, gali būti priskiriami tik tai vienai politikos priemonei. Įpareigotosios, dalyvaujančiosios ar įgaliotosios šalies veiksmai turėtų realiai prisidėti prie nurodyto energijos sutaupymo, siekiant užtikrinti, kad būtų įvykdytas reikšmingumo reikalavimas;

(72)

siekiant didinti energijos taupymo potencialą elektros energijos perdavimo ir paskirstymo etapuose, svarbu, kai aktualu, apsvarstyti galimybę į sutaupytos energijos kiekio apskaičiavimą įtraukti visus etapus energijos grandinėje. Tyrimai ir konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais atskleidė didelį potencialą. Tačiau fizinės ir ekonominės sąlygos įvairiose valstybėse narėse ir dažnai pačiose valstybėse narėse labai skiriasi ir yra daug sistemos operatorių. Tos aplinkybės rodo decentralizuoto požiūrio tikslingumą pagal subsidiarumo principą. Nacionalinės reguliavimo institucijos turi reikiamų žinių, teisinę kompetenciją ir administracinių gebėjimų skatinti efektyvaus elektros energijos tinklo plėtrą. Tokie subjektai kaip Europos elektros energijos perdavimo sistemos operatorių tinklas (ENTSO-E) ir Europos skirstymo sistemos operatorių subjektas taip pat gali naudingai prisidėti ir turėtų padėti savo nariams įsisavinti energijos vartojimo efektyvumo priemones;

(73)

panašūs argumentai galioja labai dideliam gamtinių dujų sistemos operatorių skaičiui. Gamtinių dujų reikšmė, tiekimo intensyvumas ir teritorijos aprėptis valstybėse narėse labai skiriasi. Tokiais atvejais nacionalinės reguliavimo institucijos gali geriausiai stebėti sistemos raidą ir ją pakreipti siekdamos didesnio efektyvumo, o tokie subjektai kaip Europos dujų perdavimo sistemos operatorių tinklas gali naudingai prisidėti įsisavinant energijos vartojimo efektyvumo priemones ir turėtų padėti savo nariams jas įsisavinti;

(74)

ESCO vaidmuo yra svarbus kuriant, projektuojant, statant projektus, kuriais taupoma energija, mažinamos išlaidos energijai ir mažinamos eksploatavimo ir techninės priežiūros sąnaudos tokiuose sektoriuose kaip pastatų, pramonės ir transporto sektoriai, ir organizuojant jų finansavimą;

(75)

atsižvelgti į vandens ir energijos santykį ypač svarbu siekiant spręsti tarpusavyje priklausomo energijos ir vandens vartojimo ir didėjančio spaudimo abiem ištekliams problemas. Veiksminga vandentvarka gali labai padėti taupyti energiją, suteikdama ne tik naudą klimatui, bet ir ekonominę bei socialinę naudą. Vandens ir nuotekų sektoriuose sunaudojama 3,5 proc. suvartojamos elektros energijos Sąjungoje kiekio ir tikėtina, kad ta dalis didės. Tuo pačiu metu vandens nuotėkiai sudaro 24 proc. viso Sąjungoje suvartojamo vandens kiekio, o energetikos sektorius yra didžiausias vandens vartotojas – jame sunaudojama 44 proc. suvartojamo vandens kiekio. Reikėtų visapusiškai ištirti galimybes taupyti energiją panaudojant išmaniąsias technologijas ir procesus visuose pramoniniuose, gyvenamųjų pastatų ir komerciniuose vandens cikluose ir prietaikose, jos turėtų būti išnaudotos visais atvejais, kai tai ekonomiškai efektyvu, ir turėtų būti atsižvelgiama į principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“. Be to, pažangiosios drėkinimo technologijos, lietaus vandens surinkimo ir pakartotinio vandens naudojimo technologijos galėtų gerokai sumažinti vandens suvartojimą žemės ūkyje, pastatuose ir pramonėje ir jam valyti bei transportuoti sunaudojamos energijos kiekį;

(76)

remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsniu, Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo politika turėtų būti įtrauki ir dėl to turėtų užtikrinti, kad visi energijos nepriteklių patiriantys vartotojai galėtų vienodai naudotis energijos vartojimo efektyvumo priemonėmis. Energijos vartojimo efektyvumo padidinimas turėtų būti įgyvendinamas pirmenybę teikiant energijos nepriteklių patiriantiems asmenims, pažeidžiamiems vartotojams ir galutiniams naudotojams, asmenims iš mažas pajamas arba vidutines pajamas gaunančių namų ūkių, socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims, vyresnio amžiaus asmenims, taip pat kaimo bei atokiose vietovėse ir atokiausiuose regionuose gyvenantiems asmenims. Tokiomis aplinkybėmis ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas konkrečioms grupėms, kurioms kyla didesnė energijos nepritekliaus rizika arba kurios yra labiau pažeidžiamos dėl neigiamo energijos nepritekliaus poveikio, pavyzdžiui, moterims, neįgaliesiems, vyresnio amžiaus asmenims, vaikams ir rasinėms ar etninėms mažumoms priklausantiems asmenims. Valstybės narės gali reikalauti, kad įpareigotosios šalys į energijos taupymo priemones įtrauktų socialinius tikslus, susijusius su energijos nepritekliumi, ir ši galimybė jau buvo taikoma ir alternatyvioms politikos priemonėms bei nacionaliniams energijos vartojimo efektyvumo fondams. Tai turėtų tapti pareiga apsaugoti ir įgalinti pažeidžiamus vartotojus ir galutinius naudotojus ir mažinti energijos nepriteklių, kartu valstybėms narėms leidžiant išlaikyti visapusišką lankstumą pačioms spręsti dėl tokių politikos priemonių rūšies, dydžio, apimties ir turinio. Jei pagal energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemą neleidžiama taikyti priemonių, susijusių su individualiais energijos vartotojais, valstybės narės gali siekti sumažinti energijos nepriteklių vien tik imdamosi alternatyvių politikos priemonių. Formuodamos savo politikos priemonių derinį valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neigiamo poveikio energijos nepriteklių patiriantiems asmenims, pažeidžiamiems vartotojams, galutiniams naudotojams ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims neturėtų kitos politikos priemonės. Valstybės narės investicijoms į energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones turėtų kuo geriau panaudoti viešąjį finansavimą, įskaitant Sąjungos lygmeniu nustatytas finansavimo priemones ir finansines priemones;

(77)

kiekviena valstybė narė turėtų apibrėžti pažeidžiamų vartotojų sąvoką , kurioje gali būti nurodomas energijos nepriteklius ir, inter alia, draudimas kritiniais atvejais tokiems vartotojams atjungti elektros energijos tiekimą. Pažeidžiamų vartotojų sąvoka gali apimti pajamų lygius, energijos išlaidoms tenkančią disponuojamųjų pajamų dalį, būsto energijos vartojimo efektyvumą, kritinę priklausomybę nuo elektros įrangos dėl sveikatos priežasčių, amžiaus ar kitus kriterijus. Tai leidžia valstybėms narėms įtraukti asmenis iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių;

(78)

kaip nurodyta Rekomendacijoje (ES) 2020/1563, apie 34 mln. namų ūkių Sąjungoje 2019 m. neišgalėjo namuose palaikyti tinkamos šilumos. Pagal Europos žaliąjį kursą pirmenybė teikiama socialiniam pertvarkos aspektui, laikantis principo, kad niekas nebūtų paliktas nuošalyje. Žalioji pertvarka, įskaitant perėjimą prie švarios energijos, turi nevienodą poveikį moterims ir vyrams ir gali labai paveikti kai kurias nepalankioje padėtyje esančias grupes, įskaitant neįgaliuosius. Todėl energijos vartojimo efektyvumo priemonės turi būti esminis bet kokios ekonomiškai efektyvios kovai su energijos nepritekliumi ir vartotojų pažeidžiamumu skirtos strategijos elementas ir jomis papildomos socialinės apsaugos politikos priemonės valstybių narių lygmeniu. Siekiant užtikrinti, kad energijos vartojimo efektyvumo priemonėmis būtų tvariai mažinamas nuomininkų patiriamas energijos nepriteklius, turėtų būti atsižvelgta į tokių priemonių ekonominį efektyvumą, taip pat jų įperkamumą pastatų savininkams ir nuomininkams, o valstybių narių lygmeniu tokioms priemonėms turėtų būti užtikrinama tinkama finansinė ir techninė parama. Valstybės narės turėtų vietos ir regionų lygmenimis padėti nustatyti ir mažinti energijos nepriteklių. Atsižvelgiant į Paryžiaus susitarimo tikslus, Sąjungos pastatai ilgainiui turi būti pertvarkyti į beveik nulinės energijos pastatus. Dabartinis pastatų renovacijos tempas yra nepakankamas, o pastatus, kuriuose gyvena mažas pajamas gaunantys piliečiai, patiriantys energijos nepriteklių, sunkiausia renovuoti. Todėl šioje direktyvoje nustatytos priemonės dėl energijos taupymo pareigų, energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemų ir alternatyvių politikos priemonių yra ypač svarbios;

(79)

valstybės narės turėtų siekti užtikrinti, kad priemonėmis, kuriomis skatinamas energijos vartojimo efektyvumas arba sudaromos palankesnės sąlygos jį užtikrinti, visų pirma su pastatais ir judumu susijusiomis priemonėmis, nebūtų neproporcingai didinamos su tokiomis priemonėmis susijusių paslaugų kainos arba didinama socialinė atskirtis;

(80)

norint išnaudoti energijos taupymo potencialą tam tikruose rinkos segmentuose, kuriuose paprastai nėra teikiamos komercinės energijos vartojimo audito paslaugos (pvz., mažosiose ir vidutinėse įmonėse (MVĮ)), valstybės narės turėtų parengti programas, kuriomis MVĮ būtų skatinamos leisti atlikti energijos vartojimo auditą ir įgyvendinti remiantis tuo energijos vartojimo auditu pateiktas rekomendacijas ir joms būtų padedama tai daryti. Energijos vartojimo auditas turėtų būti privalomas ir reguliariai atliekamas įmonėse, kurių metinio suvartojamos energijos kiekio vidurkis viršija tam tikrą ribą, nes jose gali būti sutaupyta daug energijos. Atliekant energijos vartojimo auditą turėtų būti atsižvelgta į atitinkamus Europos ar tarptautinius standartus, pavyzdžiui, EN ISO 50001 (Energijos naudojimo vadybos sistemos) arba EN 16247-1 (Energetiniai auditai), arba, jei įtraukiamas energijos auditas – EN ISO 14000 (Aplinkos apsaugos vadybos sistemos), ir tokiu būdu auditas atitiktų šią direktyvą, kurios nuostatos neviršija tuose atitinkamuose standartuose pateiktų reikalavimų. Šiuo metu rengiamas specifinis Europos standartas, taikytinas energijos vartojimo auditui. Energijos vartojimo auditas gali būti atliekamas atskirai arba būti platesnės aplinkosaugos vadybos sistemos arba sutarties dėl energijos vartojimo efektyvumo dalis. Visais tokiais atvejais tos sistemos turėtų atitikti šioje direktyvoje nustatytus minimaliuosius reikalavimus. Be to, konkretūs mechanizmai ir sistemos, sukurti tam tikrų transporto operatorių išmetamų teršalų kiekiui ir degalų sąnaudoms stebėti, pavyzdžiui, pagal Sąjungos teisę – ES ATLPS, gali būti laikomi suderinamais su energijos vartojimo auditu, įskaitant energijos naudojimo vadybos sistemų auditą, jei jie atitinka šioje direktyvoje nustatytus minimaliuosius reikalavimus. Tų įmonių, kurios jau vykdo pareigą atlikti energijos vartojimo auditą, atveju energijos vartojimo auditas turėtų būti toliau atliekamas bent kas ketverius metus nuo ankstesnio energijos vartojimo audito datos, laikantis šios direktyvos;

(81)

valstybės narės gali nustatyti gaires įmonėms, kurių jos turėtų laikytis įgyvendindamos priemones, kad būtų pasiektas energijos vartojimo audito metu nustatytas naujai kasmet sutaupomos energijos kiekis;

(82)

energijos naudojimo vadybos sistemų ir energijos vartojimo audito taikymo kriterijus turėtų būti vidutinis įmonės suvartojimas, kad tais mechanizmais būtų galima tiksliau nustatyti atitinkamas ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo galimybes. Įmonė, kurios energijos suvartojimas nesiekia ribų, nuo kurių taikomos energijos naudojimo vadybos sistemos ir energijos vartojimo auditas, turėtų būti skatinama atlikti energijos vartojimo auditą ir įgyvendinti atlikus tą auditą pateiktas rekomendacijas;

(83)

tais atvejais, kai energijos vartojimo auditą atlieka įmonių vidaus ekspertai, dėl būtinybės užtikrinti šių ekspertų nepriklausomumą jie neturėtų tiesiogiai dalyvauti audituojamoje veikloje;

(84)

valstybės narės turėtų skatinti energijos naudojimo vadybos sistemų ir energijos vartojimo audito įgyvendinimą viešojo administravimo srityje nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis;

(85)

IRT sektorius taip pat yra svarbus sektorių, kuriam skiriama vis daugiau dėmesio. 2018 m. Sąjungos duomenų centruose suvartota 76,8 TWh energijos. Numatoma, kad ne vėliau kaip 2030 m. šis skaičius pasieks 98,5 TWh, t. y. padidės 28 proc. Šis absoliučiaisiais dydžiais išreikštas padidėjimas taip pat matyti ir iš santykinių dydžių: Sąjungoje duomenų centrams 2018 m. teko 2,7 proc. elektros energijos paklausos, o ne vėliau kaip 2030 m. ji pasieks 3,21 proc., jei plėtra tęsis pagal dabartinę trajektoriją. Sąjungos skaitmeninėje strategijoje jau pabrėžta labai efektyviai energiją vartojančių ir darnių duomenų centrų ir telekomunikacijų operatoriams skirtų skaidrumo dėl jų aplinkosauginio pėdsako priemonių svarba. Siekdamos skatinti tvarią IRT sektoriaus, ypač duomenų centrų, plėtrą, valstybės narės turėtų reikalauti, kad būtų renkami ir skelbiami duomenys, kurie yra aktualūs stebint duomenų centrų energinį naudingumą, vandens naudojimo rodiklį ir paklausos lankstumą, remiantis bendru Sąjungos šablonu. Valstybės narės turėtų reikalauti, kad būtų renkami ir skelbiami duomenys tik apie didelį pėdsaką turinčius duomenų centrus, kuriuose, juos tinkamai projektuojant arba taikant efektyvumo priemones, atsižvelgiant į tai, ar tai yra nauji ar esami įrenginiai, galima gerokai sumažinti energijos ir vandens suvartojimą ir padidinti sistemų efektyvumą skatinant tinklo dekarbonizavimą, arba kurių atliekinę šilumą galima panaudoti netoliese esančiuose objektuose ir šilumos tinkluose. Duomenų centrų darnumo rodikliai galėtų būti nustatyti remiantis tais surinktais duomenimis ir atsižvelgiant į šiame sektoriuje jau esamas iniciatyvas;

(86)

ataskaitų teikimo pareiga taikoma tų duomenų centrų, kurie atitinka šioje direktyvoje nustatytą ribą, atžvilgiu. Visais atvejais, ypač įmonių vietos duomenų centrų atvejais, ataskaitų teikimo pareiga turėtų būti suprantama kaip susijusi su patalpomis ir įranga, kurios visų pirma arba išimtinai naudojamos su duomenimis susijusioms funkcijoms atlikti (serverių patalpos), įskaitant būtiną susijusią įrangą, pvz., susijusį vėsinimą, apšvietimą, baterijų matricas arba nenutrūkstamo maitinimo šaltinius. Ataskaitų teikimo pareiga neturėtų būti taikoma IT įrangai, esančiai ar įrengtai visų pirma viešai prieinamose, bendro naudojimo ar biuro patalpose, arba naudojamai kitoms įmonių funkcijoms atlikti, pvz., kompiuterizuotoms darbo vietoms, nešiojamiesiems kompiuteriams, kopijavimo aparatams, jutikliams, saugumo įrangai arba baltiesiems (buitiniams) prietaisams ir audiovizualiniams prietaisams. Ta pati išimtis taip pat turėtų būti taikoma serverių, tinklaveikos, saugojimo ir susijusiai įrangai, kuri būtų išdėstyta visoje patalpoje, pvz., pavieniams serveriams, pavieniams įrenginiams arba belaidžio vietinio tinklo ir tinklaveikos taškams;

(87)

surinkti duomenys turėtų būti naudojami siekiant įvertinti bent kai kuriuos pagrindinius darnaus duomenų centro aspektus, t. y. kaip efektyviai jame naudojama energija, kiek tos energijos gaunama iš atsinaujinančiųjų išteklių, kaip panaudojama jo pagaminama atliekinė šiluma, kaip efektyviai jis vėsinamas, kaip efektyviai naudojamas anglies dioksidas ir kiek sunaudojama gėlo vandens. Surinktais duomenimis ir darnumo rodikliais turėtų būti didinamas duomenų centrų savininkų ir operatorių, įrangos gamintojų, programinės įrangos kūrėjų ir paslaugų teikėjų, visų lygmenų duomenų centrų paslaugų naudotojų, taip pat subjektų ir organizacijų, diegiančių, naudojančių ar perkančių debesijos ir duomenų centrų paslaugas, informuotumas. Surinkti duomenys ir darnumo rodikliai taip pat turėtų suteikti pasitikėjimo faktiniais patobulinimais įdėjus pastangų ir ėmusis priemonių naujų ar esamų duomenų centrų darnumui padidinti. Galiausiai tie duomenys ir rodikliai turėtų būti naudojami kaip skaidraus ir duomenimis grindžiamo planavimo ir sprendimų priėmimo pagrindas. Komisija, remdamasi įpareigotų duomenų centrų pateikta informacija, turėtų įvertinti duomenų centrų efektyvumą;

(88)

atlikusi vertinimą, Komisija, sudarydama galimas konkretiems sektoriams skirtas partnerystes energijos vartojimo efektyvumo srityje, turėtų įtraukiai ir reprezentatyviai suburti pagrindinius suinteresuotuosius subjektus, įskaitant nevyriausybines organizacijas ir socialinius partnerius, be kita ko, IRT, transporto, finansų ir pastatų sektoriuose;

(89)

mažesnės vartotojų išlaidos energijai turėtų būti užtikrinamos padedant vartotojams sumažinti energijos suvartojimą mažinant pastatų energijos poreikius ir didinant prietaisų energijos vartojimo efektyvumą, o tai turėtų būti derinama kartu su galimybėmis naudotis į viešojo transporto sistemą integruotomis mažai energijos vartojančiomis transporto priemonėmis, judumu dalijantis transporto priemonėmis ir dviračiais. Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti galimybę pagerinti susisiekimą kaimo ir atokiose vietovėse;

(90)

labai svarbu didinti visų Sąjungos piliečių informuotumą apie didesnio energijos vartojimo efektyvumo teikiamą naudą ir jiems teikti tikslią informaciją apie būdus, kuriais tai gali būti pasiekta. Visų amžiaus grupių piliečiai taip pat turėtų dalyvauti energetikos pertvarkoje pagal Europos klimato paktą ir Konferenciją dėl Europos ateities. Didesnis energijos vartojimo efektyvumas taip pat itin svarbus siekiant užtikrinti Sąjungos energijos tiekimo saugumą mažinant Sąjungos priklausomybę nuo iš trečiųjų valstybių importuojamo kuro;

(91)

vartotojams turėtų būti užtikrinamas visiškas visų energijos vartojimo efektyvumo priemonių, kurių buvo imtasi, kaštų ir naudos, įskaitant grąžos laikotarpius, skaidrumas;

(92)

įgyvendindamos šią direktyvą ir imdamosi kitų energijos vartojimo efektyvumo priemonių, valstybės narės turėtų itin daug dėmesio skirti energijos vartojimo efektyvumo priemonių ir veiksmingo gamtos išteklių panaudojimo sinergijai laikantis žiedinės ekonomikos principų;

(93)

valstybės narės, pasinaudodamos naujais verslo modeliais ir technologijomis, turėtų stengtis skatinti diegti energijos vartojimo efektyvumo priemones, be kita ko, stambiems ir smulkiems vartotojams teikiant naujoviškas energetines paslaugas, ir sudaryti palankesnes sąlygas tokiam diegimui;

(94)

reikia numatyti, kad informacija apie energijos suvartojimą būtų teikiama dažniau ir būtų išsamesnė, jei tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai veiksminga atsižvelgiant į įrengtus matavimo prietaisus. Šioje direktyvoje paaiškinama, kad atskiro matavimo ekonominis veiksmingumas priklauso nuo to, ar susiję kaštai yra proporcingi galimos sutaupyti energijos kiekiui. Vertinant, ar atskiras matavimas yra ekonomiškai veiksmingas, galima atsižvelgti į kitų konkrečių, planuojamų priemonių konkrečiame pastate, pavyzdžiui, būsimos renovacijos, poveikį;

(95)

šioje direktyvoje taip pat išaiškinama, kad teisės, susijusios su sąskaitų išrašymu ir informacija apie sąskaitas ar suvartojimą, turėtų būti taikomos vartotojams, kuriems šiluma, vėsuma arba buitinis karštas vanduo tiekiami iš centrinio šaltinio, net jei jie su energijos tiekėju nėra sudarę tiesioginės individualios sutarties;

(96)

siekiant užtikrinti individualaus šiluminės energijos suvartojimo apskaitos skaidrumą ir taip palengvinti atskiro matavimo įgyvendinimą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos skaidrios ir viešai prieinamos nacionalinės taisyklės dėl šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens suvartojimo daugiabučiuose ir daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose kaštų paskirstymo. Be skaidrumo aspekto, valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę imtis priemonių, kuriomis būtų stiprinama konkurencija teikiant atskiro matavimo paslaugas, ir taip padėti užtikrinti, kad visi galutinių naudotojų patiriami kaštai būtų pagrįsti;

(97)

nauji įrengti šilumos skaitikliai ir šilumos dalikliai turėtų būti nuskaitomi nuotoliniu būdu, kad vartotojams būtų užtikrintas ekonomiškai efektyvus ir dažnas informacijos apie suvartojimą teikimas. Šios direktyvos nuostatas, susijusias su šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens matavimu, šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens atskiru matavimu ir sąnaudų paskirstymu už juos, nuotolinio nuskaitymo reikalavimu, šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens sąskaitomis ir informacija apie suvartojimą, prieigos prie šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens suvartojimo matavimo informacijos, sąskaitų ir informacijos apie suvartojimą kaštais, ir minimaliaisiais reikalavimais dėl šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens sąskaitų ir informacijos apie suvartojimą, numatoma taikyti tik iš centrinio šaltinio tiekiamai šilumai, vėsumai ir buitiniam karštam vandeniui. Valstybės narės gali savo nuožiūra nuspręsti, ar nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijos turi būti laikomos nuskaitomomis nuotoliniu būdu. Naudojant nuotoliniu būdu nuskaitomus prietaisus nereikia patekti į atskirus butus ar vienetus, kad duomenis būtų galima nuskaityti;

(98)

valstybės narės turėtų atsižvelgti į tai, kad norint sėkmingai įgyvendinti naujas technologijas, skirtas suvartotos energijos kiekiui matuoti, reikia didinti investicijas į vartotojų ir energijos tiekėjų švietimą ir jų įgūdžių ugdymą;

(99)

sąskaitose pateikiama informacija ir metinės ataskaitos yra svarbios vartotojų informavimo priemonės apie jų suvartojamą energiją. Duomenys apie suvartojimą ir išlaidas taip pat gali būti kitos informacijos, kuri padeda vartotojams palyginti jų sudarytą susitarimą su kitais pasiūlymais, ir pasinaudoti skundų nagrinėjimo bei alternatyviais ginčų sprendimo mechanizmais, šaltinis. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad vartotojai dažnai skundžiasi dėl sąskaitų, ir tai yra vienas iš veiksnių, dėl kurių yra nuolat žemas vartotojų pasitenkinimo ir jų santykių su savo energijos tiekėjais lygis, būtina nustatyti, kad būtų teikiamos paprastesnės, aiškesnės ir suprantamesnės sąskaitos ir kartu užtikrinti, kad atskiromis priemonėmis, pavyzdžiui, sąskaitose pateikiama informacija, informavimo priemonėmis ir metinėmis ataskaitomis, būtų teikiama visa būtina informacija, kad vartotojai galėtų reguliuoti savo energijos suvartojimą, palyginti pasiūlymus ir keisti tiekėjus;

(100)

rengdamos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, valstybės narės turėtų deramai atsižvelgti į poreikį užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir nuoseklų acquis įgyvendinimą laikantis SESV;

(101)

didelio naudingumo kogeneracija bei efektyvus centralizuotas šilumos ir vėsumos tiekimas suteikia daug pirminės energijos taupymo galimybių Sąjungoje. Valstybės narės turėtų atlikti išsamų didelio naudingumo kogeneracijos ir efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo galimybių vertinimą. Tie vertinimai turėtų atitikti valstybių narių integruotus nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus bei jų ilgalaikes renovacijos strategijas ir galėtų apimti trajektorijas, pagal kurias atsinaujinančiųjų išteklių energija ir atliekine šiluma grindžiamas nacionalinis šilumos ir vėsumos tiekimo sektorius būtų sukurtas per laikotarpį, suderinamą su poveikio klimatui neutralumo tikslo pasiekimu. Naujuose elektros energijos gamybos įrenginiuose ir esamuose iš esmės atnaujintuose įrenginiuose arba įrenginiuose, kurių leidimas ar licencija atnaujinta, vadovaujantis kaštų ir naudos analize, iš kurios matyti kaštus viršijanti nauda, turėtų būti įrengti didelio naudingumo kogeneracijos įrenginiai, kad būtų panaudota atliekinė šiluma, susidaranti gaminant elektrą. Panašiai ir kituose įrenginiuose, kurių vidutinis metinis suvartojamos energijos kiekis yra didelis, turėtų būti įdiegti techniniai atliekinės šilumos panaudojimo sprendimai, jei kaštų ir naudos analizė rodo, kad nauda yra didesnė. Ta atliekinė šiluma galėtų būti perduodama centralizuoto šilumos tiekimo tinklais ten, kur jos reikia. Atvejai, dėl kurių reikėti taikyti leidimų išdavimo kriterijus, paprastai bus atvejai, dėl kurių taip pat reikia taikyti reikalavimus leidimams pagal Direktyvą 2010/75/ES ir leidimų išdavimui pagal Direktyvą (ES) 2019/944;

(102)

gali būti tikslinga užtikrinti, kad elektros energijos gamybos įrenginiai, kuriems reikia naudotis geologiniu saugojimu, numatytu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/31/EB (24), būtų vietovėse, kuriose naudoti atliekinę šilumą naudojant didelio naudingumo kogeneraciją arba tiekiant ją centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo tinklui nėra ekonomiškai efektyvu. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę netaikyti šiems įrenginiams pareigos atlikti kaštų ir naudos analizę dėl įrenginio aprūpinimo įranga, kuri sudarytų sąlygas panaudoti atliekinę šilumą naudojant didelio naudingumo kogeneracijos įrenginį. Be to turėtų būti galima tiems didžiausios apkrovos ir atsarginiams įrenginiams, kuriuos planuojama eksploatuoti mažiau nei 1 500 veikimo valandų per metus (svyruojantis penkerių metų vidurkis), netaikyti reikalavimo taip pat gaminti ir šilumą;

(103)

tikslinga, kad valstybės narės skatintų taikyti priemones ir procedūras, kuriomis būtų skatinama įrengti kogeneracijos įrenginius, kurių bendra nominali šiluminė galia yra mažesnė nei 5 MW, siekiant skatinti paskirstytą energijos gamybą;

(104)

siekdamos įgyvendinti išsamius nacionalinius vertinimus, valstybės narės turėtų skatinti atlikti didelio naudingumo kogeneracijos ir efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo galimybių vertinimą regioniniu ir vietos lygmenimis. Valstybės narės turėtų imtis veiksmų, kad paskatintų ir sudarytų sąlygas panaudoti nustatytą ekonomiškai efektyvų didelio naudingumo kogeneracijos ir efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo potencialą;

(105)

efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo reikalavimai turėtų atitikti ilgalaikės klimato politikos tikslus, Sąjungos klimato ir aplinkos apsaugos standartus ir prioritetus ir atitikti principą „nedaryti reikšmingos žalos“, kaip nustatyta Reglamente (ES) 2020/852. Visose centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemose turėtų būti siekiama pagerinti sąveiką su kitomis energetikos sistemos dalimis, kad energija būtų vartojama optimaliai ir nebūtų švaistoma, išnaudojant visą pastatų potencialą kaupti šilumą ar vėsumą, įskaitant perteklinę šilumą iš paslaugų įrenginių ir netoliese esančių duomenų centrų. Todėl efektyvios centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemos turėtų užtikrinti didesnį pirminės energijos vartojimo efektyvumą ir laipsnišką atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir atliekinės šilumos bei vėsumos integravimą, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/2001 (25). Todėl šia direktyva laipsniškai įvedami griežtesni reikalavimai dėl šilumos ir vėsumos tiekimo ir jie turėtų būti taikomi konkrečiais nustatytais laikotarpiais, o nuo 2050 m. sausio 1 d. taikomi nuolat;

(106)

principai, kuriais remiantis apskaičiuojama iš atsinaujinančiųjų išteklių energijos gaunama šilumos ar vėsumos dalis efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemose, turėtų atitikti Direktyvą (ES) 2018/2001 ir Eurostato statistinės atskaitomybės metodiką. Pagal Direktyvos (ES) 2018/2001 7 straipsnio 1 dalį bendras galutinis atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas apima bendrą galutinį atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimą šilumos ir vėsumos tiekimo sektoriuje. Bendras galutinis šilumos arba vėsumos suvartojimas centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo sektoriuje yra lygus šilumos arba vėsumos kiekiui, kuris tiekiamas į tinklą, aptarnaujantį galutinius vartotojus arba energijos skirstytojus;

(107)

mažinant šilumos ir vėsumos tiekimo, taip pat centralizuoto šilumos tiekimo dekarbonizavimą svarbūs yra šilumos siurbliai. Direktyvos (ES) 2018/2001 VII priede išdėstytoje metodikoje nustatytos taisyklės, pagal kurias šilumos siurbliais išgaunama energija turi būti apskaitoma kaip atsinaujinančiųjų išteklių energija, ir užkertamas kelias dvigubam atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos skaičiavimui. Apskaičiuojant atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį centralizuoto šilumos tiekimo tinkle, visa šiluma, gaunama iš šilumos siurblio ir tiekiama į tinklą, turėtų būti apskaitoma kaip atsinaujinančiųjų išteklių energija, jei šilumos siurblys jo įrengimo metu atitinka Direktyvos (ES) 2018/2001 VII priede nustatytus minimaliuosius efektyvumo kriterijus;

(108)

didelio naudingumo kogeneracija buvo apibrėžta kaip energijos kiekis, sutaupomas vietoj atskiros šilumos ir elektros energijos gamybos vykdant bendrą gamybą. Didelio naudingumo kogeneracijos reikalavimai turėtų derėti su ilgalaikės klimato politikos tikslais. Sąjungos teisės aktuose vartojamų kogeneracijos ir didelio naudingumo kogeneracijos terminų apibrėžtys neturėtų daryti poveikio kitų apibrėžčių vartojimui nacionalinės teisės aktuose kitais tikslais, nei numatyta atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose. Siekiant sutaupyti kuo daugiau energijos ir neprarasti energijos taupymo galimybių, daugiausia dėmesio reikėtų skirti kogeneracijos įrenginių eksploatavimo sąlygoms;

(109)

siekiant užtikrinti skaidrumą ir leisti galutiniam vartotojui rinktis tarp kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos ir kitais būdais pagamintos elektros energijos, remiantis suderintosiomis naudingumo atskaitos vertėmis turėtų būti suteikiama didelio naudingumo kogeneracijos kilmės garantija. Kilmės garantijos sistemos pačios savaime nesuteikia teisės naudotis nacionaliniais paramos mechanizmais. Svarbu, kad visų rūšių elektros energijai, pagamintai didelio naudingumo kogeneracijos būdu, būtų taikomos kilmės garantijos. Kilmės garantijas reikėtų aiškiai atskirti nuo keičiamųjų pažymėjimų;

(110)

reikėtų atsižvelgti į kogeneracijos ir centralizuoto šilumos bei vėsumos tiekimo sektorių, kurie apima daug gamintojų, kurie yra MVĮ, specifinę struktūrą, ypač peržiūrint leidimų statyti kogeneracijos galios ar susijusius tinklus išdavimo administracines procedūras, taikant principą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“;

(111)

dauguma Sąjungos įmonių yra MVĮ. Sąjungai jos teikia didžiulių energijos taupymo galimybių. Kad padėtų MVĮ pradėti taikyti energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, valstybės narės turėtų nustatyti palankią sistemą, kuria būtų siekiama MVĮ teikti techninę pagalbą ir tikslinę informaciją;

(112)

remdamosi objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais ir atsižvelgdamos į su tinklo kodeksus ir gaires, parengtus laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (ES) 2019/943 (26) ir (EB) Nr. 715/2009 (27), valstybės narės turėtų nustatyti taisykles, kuriomis būtų reglamentuojamas tinklų sujungimo ir sustiprinimo, taip pat techninio pritaikymo, reikalingo naujiems didelio naudingumo kogeneracijos būdu gaminamos elektros energijos gamintojams integruoti, kaštų padengimas ir pasidalijimas. Didelio naudingumo kogeneracijos būdu gaminamos elektros energijos gamintojams turėtų būti leidžiama skelbti kvietimą dalyvauti sujungimo darbų konkurse. Reikėtų sudaryti palankesnes prieigos prie didelio naudingumo kogeneracijos būdu gaminamos elektros energijos tinklo sistemos sąlygas, visų pirma mažos galios ir labai mažos galios kogeneracijos įrenginiams. Pagal Direktyvos 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos (ES) 2019/944 9 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali elektros energijos ir dujų sektoriuose veikiančioms įmonėms nustatyti su viešosiomis paslaugomis susijusių pareigų be kita ko, susijusių su energijos vartojimo efektyvumu;

(113)

būtina nustatyti nuostatas, susijusias su sąskaitų išrašymu, vienu bendru kontaktiniu punktu, neteisminiu ginčų sprendimu, energijos nepritekliumi ir pagrindinėmis sutartinėmis teisėmis, siekiant, kai tikslinga, jas suderinti su atitinkamomis nuostatomis dėl elektros energijos pagal Direktyvą (ES) 2019/944, kad būtų sustiprinta vartotojų apsauga ir sudarytos sąlygos galutiniams vartotojams dažniau gauti aiškią ir naujausią informaciją apie savo suvartotą šildymo, vėsinimo energiją ar buitinį karštą vandenį ir reguliuoti energijos vartojimą;

(114)

šia direktyva stiprinama vartotojų apsauga nustatant pagrindines sutartines teises centralizuoto šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens tiekimo srityje, atitinkančias Direktyvoje (ES) 2019/944 galutiniams vartotojams elektros sektoriuje nustatytą teisių, apsaugos ir įgalinimo lygį. Vartotojams turėtų būti teikiama aiški ir nedviprasmiška informacija apie jų teises. Keletas veiksnių trukdo vartotojams susipažinti su jiems prieinamais rinkos informacijos šaltiniais, juos suprasti ir veikti atsižvelgiant į juos. Nustatytos pagrindinės sutartinės teisės gali padėti, be kita ko, tinkamai suprasti tiekėjo sutartyje siūlomų paslaugų būtiniausią kokybės lygį, įskaitant tiekiamos energijos kokybę ir charakteristikas. Be to, tai gali prisidėti mažinant paslėptas ar papildomas išlaidas, kurių gali atsirasti po sutarties pasirašymo, nesant aiškaus vartotojo supratimo ir sutikimo, pradėjus teikti patobulintas arba naujas paslaugas. Tos paslaugos, be kita ko, galėtų būti susijusios su tiekiama energija, matavimo ir sąskaitų pateikimo paslaugomis, pirkimo ir diegimo arba pagalbinėmis ir techninės priežiūros paslaugomis, taip pat išlaidomis, susijusiomis su tinklu, matavimo prietaisais, vietos šildymo ar vėsinimo įranga. Reikalavimais bus prisidedama didinant pasiūlymų palyginamumą ir visiems Sąjungos piliečiams bus užtikrinamas vienodas pagrindinių sutartinių teisių, susijusių su šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens tiekimu, lygis, neapribojant nacionalinių kompetencijų;

(115)

planuojamo atjungimo nuo šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens tiekimo atveju tiekėjai turėtų atitinkamiems vartotojams pateikti tinkamą informaciją apie alternatyvias priemones, pvz., paramos šaltinius siekiant išvengti atjungimo, išankstinio mokėjimo sistemas, energijos vartojimo auditą, konsultavimo energijos klausimais paslaugas, alternatyvius mokėjimo planus, konsultacijas dėl skolos valdymo arba atjungimo moratoriumus;

(116)

didesnė vartotojų apsauga turėtų būti užtikrinta visiems vartotojams suteikiant galimybę naudotis veiksmingais, nepriklausomais neteisminio ginčų sprendimo mechanizmais, kaip antai kreiptis į energetikos reikalų ombudsmeną, vartotojų instituciją arba reguliavimo instituciją. Todėl valstybės narės turėtų nustatyti greitas ir veiksmingas skundų nagrinėjimo procedūras;

(117)

turėtų būti pripažintas ir aktyviai remiamas atsinaujinančių išteklių energijos bendrijų pagal Direktyvą (ES) 2018/2001 ir piliečių energetikos bendruomenių pagal Direktyvą (ES) 2019/944 įnašas siekiant Europos žaliojo kurso ir klimato politikos tikslo įgyvendinimo plano tikslų. Todėl valstybės narės turėtų apsvarstyti atsinaujinančių išteklių energetikos bendrijų ir piliečių energetikos bendruomenių vaidmenį ir jas skatinti. Tos bendruomenės gali padėti valstybėms narėms pasiekti šios direktyvos tikslus didindamos energijos vartojimo efektyvumą vietos ar namų ūkių lygmeniu, taip pat viešuosiuose pastatuose, bendradarbiaudamos su vietos institucijomis. Jos gali įgalinti ir įtraukti vartotojus ir sudaryti sąlygas tam tikroms namų ūkių vartotojų grupėms, be kita ko, kaimo ir atokiose vietovėse, dalyvauti energijos vartojimo efektyvumo projektuose ir intervencinėse programose, kuriuose veiksmai gali būti derinami su investicijomis į atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Energetikos bendruomenėms gali tekti svarbus vaidmuo šviečiant piliečius ir didinant jų informuotumą apie energijos taupymui skirtas priemones. Jei energetikos bendruomenės yra tinkamai remiamos valstybių narių, jos gali padėti kovoti su energijos nepritekliumi palengvindamos energijos vartojimo efektyvumo projektų įgyvendinimą, mažindamos energijos suvartojimą ir tiekimo tarifus;

(118)

ilgalaikių elgsenos energijos vartojimo srityje pokyčių galima pasiekti įgalinant piliečius. Energetikos bendruomenės gali padėti sumažinti suvartojamą energijos kiekį ilguoju laikotarpiu, visų pirma namų ūkiuose, ir padidinti tvarias piliečių ir mažų įmonių investicijas. Valstybės narės, skirdamos paramą bendruomenių energetikos projektams ir organizacijoms, turėtų įgalinti piliečius imtis tokių veiksmų. Be to, bendradarbiavimo strategijos, kuriomis į politikos formavimo procesą įtraukiami visi atitinkami suinteresuotieji subjektai nacionaliniu ir vietos lygmenimis, gali būti vietos ar regioninių dekarbonizavimo planų arba nacionalinių pastatų renovacijos planų dalis, siekiant didinti informuotumą, gauti grįžtamosios informacijos apie politiką ir didinti visuomenės pritarimą jai;

(119)

turėtų būti pripažinta, kad vieno langelio principu veikiantys centrai ar panašios struktūros gali įnešti savo įnašą kaip mechanizmai, galintys sudaryti sąlygas įvairioms tikslinėms grupėms, įskaitant piliečius, MVĮ ir valdžios institucijas, rengti ir įgyvendinti projektus ir priemones, susijusius su perėjimu prie švarios energijos. Vieno langelio principu veikiančių centrų įnašas gali būti labai svarbus pažeidžiamų vartotojų atžvilgiu, nes jie galėtų gauti patikimą ir prieinamą informaciją apie energijos vartojimo efektyvumo didinimą. Tas įnašas gali būti techninių, administracinių ir finansinių konsultacijų ir pagalbos teikimas, būtinų administracinių procedūrų ar prieigos prie finansų rinkų palengvinimas ir pagalba susiorientuoti Sąjungos ir nacionalinėse teisinėse sistemose, įskaitant viešųjų pirkimų taisykles bei kriterijus ir ES taksonomiją;

(120)

Komisija, pasitelkdama, inter alia, Europos socialinio dialogo įstaigas, turėtų peržiūrėti savo priemonių, skirtų platformų ar forumų kūrimui remti, poveikį energijos vartojimo efektyvumo mokymo programų propagavimui ir, kai tikslinga, pasiūlyti papildomų priemonių. Komisija taip pat turėtų skatinti Europos socialinius partnerius dalyvauti diskusijose dėl energijos vartojimo efektyvumo, ypač pažeidžiamų vartotojų ir galutinių naudotojų, įskaitant energijos nepriteklių patiriančius vartotojus;

(121)

įgyvendinant Europos žaliąjį kursą labai svarbu, kad pertvarka siekiant ne vėliau kaip 2050 m. užtikrinti Sąjungos poveikio klimatui neutralumą būtų teisinga. Europos socialinių teisių ramstyje, kurį 2017 m. lapkričio 17 d. bendrai paskelbė Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija, energetika priskiriama prie pagrindinių paslaugų, kurias gauti turi teisę kiekvienas. Asmenims, kuriems reikia tokių paslaugų, ypač infliacinio spaudimo ir labai išaugusių energijos kainų kontekste, turi būti padedama gauti prieigą prie tokių paslaugų;

(122)

būtina užtikrinti, kad energijos nepriteklių patiriantys asmenys, pažeidžiami vartotojai, asmenys iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantys asmenys būtų apsaugoti ir tuo tikslu būtų įgalinti aktyviai dalyvauti valstybių narių įgyvendinamose energijos vartojimo efektyvumo didinimo intervencinėse programose, priemonėse ir naudotis susijusiomis vartotojų apsaugos ar informavimo priemonėmis. Reikėtų rengti tikslines informuotumo didinimo kampanijas, kurių metu būtų pademonstruota energijos vartojimo efektyvumo nauda ir suteikta informacijos apie teikiamą finansinę paramą;

(123)

Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis prieinamas viešasis finansavimas turėtų būti strategiškai investuojamas į energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, visų pirma skirtas energijos nepriteklių patiriantiems asmenims, pažeidžiamiems vartotojams, asmenims iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims. Valstybės narės turėtų pasinaudoti kiekvienu finansiniu įnašu, kurį jos galėtų gauti iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2023/955 (28) įsteigto Socialinio klimato fondo, ir pajamomis, gautomis iš ES ATLPS. Tos pajamos padės valstybėms narėms įvykdyti pareigą įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo priemones ir politikos priemones pagal pareigą taupyti energiją, pirmenybę teikiant energijos nepriteklių patiriantiems asmenims, pažeidžiamiems vartotojams, asmenims iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims, be kita ko, gyvenantiems kaimo ir atokiuose regionuose;

(124)

nacionalinės finansavimo schemos turėtų būti papildytos tinkamomis geresnio informavimo, techninės bei administracinės pagalbos sistemomis ir galimybėmis lengviau gauti finansavimą, kurios leistų kuo geriau panaudoti turimas lėšas, visų pirma energijos nepriteklių patiriantiems asmenims, pažeidžiamiems vartotojams, asmenims iš mažas pajamas gaunančių namų ūkių ir, kai taikytina, socialiniuose būstuose gyvenantiems asmenims;

(125)

valstybės narės turėtų vienodai įgalinti ir apsaugoti visus asmenis, neatsižvelgiant į biologinę ar socialinę lytį, amžių, negalią, rasę ar etninę kilmę, seksualinę orientaciją, religiją ar tikėjimą, ir užtikrinti, kad tie, kurie yra labiausiai paveikti energijos nepritekliaus, kuriems jis labiausiai gresia arba kurie yra jautriausi neigiamam energijos nepritekliaus poveikiui, būtų tinkamai apsaugoti. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad energijos vartojimo efektyvumo priemonės nedidintų esamos nelygybės, visų pirma susijusios su energijos nepritekliumi;

(126)

pagal Direktyvos 2012/27/ES 15 straipsnio 2 dalį, visos valstybės narės atliko savo dujų ir elektros energijos infrastruktūros energijos vartojimo efektyvumo potencialo įvertinimą ir nustatė konkrečias priemones ir investicijas, skirtas tinklo infrastruktūros energijos vartojimo ekonominio efektyvumo didinimui, ir sudarė jų įgyvendinimo grafiką. Tų veiksmų rezultatai yra tvirtas pagrindas joms planuojant bei plėtojant tinklą ir priimant investavimo sprendimus taikyti principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“;

(127)

nacionalinės energetikos reguliavimo institucijos turėtų laikytis integruoto požiūrio, kuris apimtų galimas taupymo priemones energijos tiekimo ir galutinio naudojimo sektoriuose. Nedarant poveikio tiekimo saugumui, rinkos integracijai ir numatomoms investicijoms į jūrinius elektros tinklus, būtinoms atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybai jūroje plėtoti, nacionalinės energetikos reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad planavimo ir sprendimų priėmimo procesuose būtų taikomas principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ ir kad tinklo tarifais ir taisyklėmis būtų skatinama didinti energijos vartojimo efektyvumą. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad į principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ atsižvelgtų perdavimo ir skirstymo sistemų operatoriai. Perdavimo ir skirstymo sistemų operatoriams tai padėtų apsvarstyti geresnius energijos vartojimo efektyvumo sprendimus ir papildomas sąnaudas, patiriamas perkant paklausos išteklius, taip pat įvairių investicijų į tinklus ir eksploatavimo planų poveikį aplinkai ir socialinį bei ekonominį poveikį. Toks požiūris reikalauja persiorientuoti nuo siauros ekonominio efektyvumo perspektyvos prie kuo didesnės socialinės gerovės užtikrinimo. Principas „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ visų pirma turėtų būti taikomas rengiant energetikos infrastruktūros plėtros scenarijus, kuriuose paklausos sprendimus galima laikyti perspektyviomis alternatyvomis ir reikia tinkamai įvertinti, ir turėtų tapti neatsiejama tinklo planavimo projektų vertinimo dalimi. Jo taikymą turėtų tikrinti nacionalinės reguliavimo institucijos;

(128)

reikėtų, kad būtų pakankamai patikimų ir kompetentingų energijos vartojimo efektyvumo srities specialistų, kad būtų užtikrintas veiksmingas šios direktyvos įgyvendinimas laiku, pavyzdžiui, kad būtų laikomasi energijos vartojimo audito ir energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemų įgyvendinimo reikalavimų. Todėl valstybės narės turėtų energetinių paslaugų teikėjams nustatyti sertifikavimo ir (arba) lygiavertes kvalifikacijos ir tinkamo mokymo sistemas, energijos vartojimo auditą ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, mokymo paslaugų teikėjais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais. Sistemos turėtų būti vertinamos kas ketverius metus pradedant nuo 2024 m. gruodžio mėn. ir prireikus atnaujinamos siekiant užtikrinti reikiamą energetinių paslaugų teikėjų, energijos auditorių, energetikos vadybininkų ir pastato dalių montuotojų kompetencijos lygį;

(129)

būtina toliau plėtoti energetinių paslaugų rinką siekiant užtikrinti ir energetinių paslaugų paklausą, ir pasiūlą. Skaidrumas, pavyzdžiui, sudarant sertifikuotų energetinių paslaugų teikėjų sąrašus ir galimybė naudotis sutarčių pavyzdžiais, keitimasis geriausios praktikos pavyzdžiais ir gairės labai padeda įsisavinti energetikos paslaugas ir sudaryti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir gali padėti skatinti paklausą ir didinti pasitikėjimą energetikos paslaugų teikėjais. Sutartyje dėl energijos vartojimo efektyvumo energetinės paslaugos gavėjas išvengia investicinių kaštų, naudodamas sutaupytos energijos finansinės vertės dalį, kad visiškai arba iš dalies grąžintų trečiosios šalies atliktas investicijas. Tai gali padėti pritraukti privatųjį kapitalą, o jis yra svarbiausias siekiant padidinti pastatų renovacijos normas Sąjungoje, sutelkti ekspertus rinkoje ir kurti inovacinius verslo modelius. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad negyvenamuosiuose pastatuose, kurių naudingasis patalpų plotas viršija 750 m2, būtų įvertinta galimybė renovacijos tikslais sudaryti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo. Tai yra žingsnis į priekį didinant pasitikėjimą energetikos paslaugų įmonėmis ir sudarant sąlygas ateityje didinti tokių projektų skaičių;

(130)

atsižvelgiant į komunikate „Renovacijos banga“ nustatytus plataus užmojo renovacijos tikslus kitą dešimtmetį, būtina padidinti nepriklausomų rinkos tarpininkų vaidmenį, įskaitant vieno langelio principu veikiančius centrus ar panašius paramos mechanizmus, siekiant plėtoti rinkos pasiūlą ir paklausą ir skatinti sudaryti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo tiek privačių, tiek viešųjų pastatų renovacijai vykdyti. Svarbų vaidmenį toje srityje galėtų atlikti vietos energetikos agentūros, jos galėtų nustatyti bei remti galimų tarpininkų ar vieno langelio principu veikiančių centrų steigimą. Ši direktyva turėtų padėti gerinti produktų, paslaugų ir konsultacijų prieinamumą, be kita ko, skatinant verslininkų potencialą užpildyti rinkos spragas ir numatyti novatoriškų energijos vartojimo efektyvumo didinimo būdų, kartu užtikrinant, kad būtų laikomasi nediskriminavimo principo;

(131)

dėl likusių reguliavimo ir su reguliavimu nesusijusių kliūčių keliose valstybėse narėse vis dar susiduriama su didelėmis kliūtimis sudaryti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo. Todėl būtina spręsti klausimus, susijusius su nacionalinės teisės aktų sistemų dviprasmiškumu, kompetencijos stoka, ypač dėl viešųjų pirkimų procedūrų, ir konkuruojančiomis paskolomis bei dotacijomis;

(132)

valstybės narės turėtų toliau remti sutarčių dėl energijos vartojimo efektyvumo įsisavinimą viešajame sektoriuje, pateikdamos sutarčių pavyzdžius, kuriuose atsižvelgiama į esamus Europos arba tarptautinius standartus, konkursų gaires ir 2018 m. gegužės mėn. Eurostato ir Europos investicijų banko (EIB) paskelbtą Energijos vartojimo efektyvumo sutarčių statistinio vertinimo vadovą dėl sutarčių dėl energijos vartojimo efektyvumo traktavimo valdžios sektoriaus sąskaitose, kurie suteikė galimybių pašalinti likusias reglamentavimo kliūtis toms sutartims valstybėse narėse;

(133)

valstybės narės ėmėsi priemonių, kad nustatytų ir pašalintų reguliavimo ir su reguliavimu nesusijusias kliūtis. Tačiau reikia didinti pastangas panaikinti reguliavimo ir su reguliavimu nesusijusias kliūtis, trukdančias taikyti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir trečiųjų šalių teikiamo finansavimo priemones, kurios gali padėti sutaupyti energijos. Tos kliūtys apima apskaitos taisykles ir praktiką, kurios visą investicijų laiką trukdo apskaitos dokumentuose tinkamai pateikti kapitalo investicijų ir per metus dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių sutaupytas lėšas;

(134)

valstybės narės pasinaudojo 2014 m. ir 2017 m. nacionaliniais efektyvaus energijos vartojimo veiksmų planais, kad praneštų apie pažangą, padarytą šalinant reguliavimo ir su reguliavimu nesusijusias kliūtis didinti energijos vartojimo efektyvumą, susijusias su skirtingomis pastato ar pastato vienetų savininkų ir nuomininkų paskatomis arba skirtingomis savininkų paskatomis. Valstybės narės turėtų toliau dirbti ta kryptimi ir išnaudoti efektyvaus energijos vartojimo potencialą atsižvelgdamos į 2016 m. Eurostato statistinius duomenis, ypač į tai, kad daugiau nei keturi iš dešimties europiečių gyvena butuose ir daugiau kaip trys iš dešimties europiečių yra nuomininkai;

(135)

valstybės narės, įskaitant regionų ir vietos institucijas, turėtų būti skatinamos visapusiškai naudotis Europos lėšomis pagal 2021–2027 m. daugiametę finansinę programą, nustatytą Tarybos reglamente (ES, Euratomas) 2020/2093 (29), Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/241 (30), taip pat finansinėmis priemonėmis ir technine pagalba pagal programą „InvestEU“, nustatytą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/523 (31), kad paskatintų privačias ir viešąsias investicijas į energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones. Investuojant į energijos vartojimo efektyvumą gali būti prisidėta prie ekonomikos augimo, užimtumo, inovacijų ir namų ūkių energijos nepritekliaus mažinimo, todėl investicijomis teigiamai prisidedama prie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir žaliojo ekonomikos gaivinimo. Galimos finansavimo sritys apima energijos vartojimo efektyvumo priemones viešuosiuose pastatuose ir būstuose, taip pat naujų įgūdžių ugdymą plėtojant specialistų mokymą, perkvalifikavimą ir kvalifikacijos kėlimą, visų pirma darbo vietose, susijusiose su pastatų renovacija, siekiant skatinti užimtumą energijos vartojimo efektyvumo sektoriuje. Komisija užtikrins įvairių finansavimo priemonių, visų pirma pagal pasidalijamojo valdymo ir tiesioginio valdymo principą valdomų fondų, pavyzdžiui, centralizuotai valdomų programų „Europos Horizontas“ ir LIFE, taip pat dotacijų, paskolų ir techninės pagalbos sinergiją, kad užtikrintų kuo didesnį jų sverto poveikį privačiam finansavimui ir poveikį energijos vartojimo efektyvumo politikos tikslų įgyvendinimui;

(136)

valstybės narės turėtų skatinti naudoti finansavimo priemones šios direktyvos tikslams siekti. Tokios finansavimo priemonės galėtų apimti finansinius įnašus ir baudas už tam tikrų šios direktyvos nuostatų pažeidimus, išteklius, skirtus energijos vartojimo efektyvumui pagal Direktyvos 2003/87/EB 10 straipsnio 3 dalį, išteklius, skirtus energijos vartojimo efektyvumui pagal Europos fondus ir programas, ir specialias Europos finansines priemones, kaip antai Europos energijos vartojimo efektyvumo fondą;

(137)

finansavimo priemonės, kai taikytina, galėtų būti grindžiamos ištekliais, skirtais energijos vartojimo efektyvumui iš Sąjungos projektų obligacijų įplaukų, ištekliais, skirtais energijos vartojimo efektyvumui iš EIB ir kitų Europos finansų įstaigų, visų pirma, iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) ir Europos Tarybos plėtros banko, ištekliais, kuriems finansų įstaigose taikomas svertas, nacionaliniais ištekliais, be kita ko, sukuriant reguliavimo ir fiskalinę sistemas, kuriomis būtų skatinama įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas ir programas, ir pajamomis iš metinių emisijos kvotų pagal Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 406/2009/EB (32);

(138)

finansavimo priemonės įnašus, išteklius ir pajamas iš tų išteklių visų pirma galėtų naudoti tam, kad būtų skatinamos privataus kapitalo investicijos ir sudaromos tam sąlygos, ypač pasitelkiant institucinius investuotojus, kartu taikant kriterijus, kuriais skiriant lėšas užtikrinamas aplinkos apsaugos ir socialinių tikslų įgyvendinimas; naudoti novatoriškus finansavimo mechanizmus, įskaitant privataus kapitalo paskolų garantijas, sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo skatinančias paskolų garantijas, dotacijas, subsidijuojamas paskolas ir specialias kredito linijas, trečiųjų šalių finansavimo sistemas, mažinančius energijos vartojimo efektyvumo projektų rizikingumą, taip pat sudarančius sąlygas net ir žemų ir vidutinių pajamų namų ūkiams atlikti ekonomiškai efektyvią renovaciją; būti susietos su programomis ar agentūromis, kurios apjungs energijos taupymo projektus ir vertins jų kokybę, teiks techninę pagalbą, skatins energetinių paslaugų rinkos vystymąsi ir padės sukurti vartotojų paklausą energetinėms paslaugoms;

(139)

finansavimo priemonės taip pat galėtų teikti atitinkamų išteklių mokymo ir sertifikavimo programoms, kuriomis didinami ir patvirtinami gebėjimai efektyvaus energijos vartojimo srityje, remti, teikti išteklių nedidelio masto technologijų ir mikrotechnologijų moksliniams tyrimams ir demonstravimo veiklai, taip pat šių technologijų diegimo paspartinimui gaminant energiją ir optimizuojant šių generatorių jungtis prie tinklo, būti susiejamos su programomis, kurias įgyvendinant imamasi veiksmų efektyviam energijos vartojimui skatinti visuose gyvenamuosiuose būstuose, kad būtų užkirstas kelias energijos nepritekliui, o gyvenamuosius būstus išnuomoję jų savininkai būtų skatinami kuo labiau padidinti savo nuosavybės energijos vartojimo efektyvumą, ir teikti atitinkamų išteklių, kad būtų remiamas socialinis dialogas ir standartų nustatymas, siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą ir užtikrinti geras darbo sąlygas ir sveikatos apsaugą bei saugą darbe;

(140)

turėtų būti naudojamos Sąjungos turimos finansavimo programos, finansinės priemonės ir novatoriški finansavimo mechanizmai, kad būtų pasiektas viešųjų įstaigų pastatų energinio naudingumo didinimo tikslo įgyvendinimo praktinis poveikis. Tuo atžvilgiu tokių mechanizmų kūrimui valstybės narės savanoriškai gali naudoti savo pajamas, gautas iš metinių išmetamo dujų kiekio kvotų pagal Sprendimą Nr. 406/2009/EB, atsižvelgdamos į nacionalines biudžeto taisykles. Komisija ir valstybės narės regioninėms ir vietos administracijoms turėtų suteikti pakankamai informacijos apie tokias Sąjungos finansavimo programas, finansines priemones ir novatoriškus finansavimo mechanizmus;

(141)

įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo tikslą, Komisija turėtų stebėti aktualių priemonių poveikį Direktyvai 2003/87/EB, kad būtų išsaugotos ES ATLPS paskatos, kuriomis skatinamos investicijos į mažo anglies dioksido kiekio technologijas, o ES ATLPS sektoriai pasirengtų inovacijoms, kurių reikės ateityje. Ji turės stebėti poveikį tiems pramonės sektoriams, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika ir kurie išvardyti Komisijos sprendimo 2014/746/ES (33) priede, siekiant užtikrinti, kad šia direktyva tų sektorių plėtojimas būtų skatinamas ir jam nebūtų trukdoma;

(142)

valstybių narių priemonės turėtų būti remiamos tinkamai parengtomis ir veiksmingomis Sąjungos finansinėmis priemonėmis pagal programą „InvestEU“, taip pat finansavimu iš EIB ir ERPB, kurie turėtų remti investicijas į energijos vartojimo efektyvumą visuose energijos grandinės etapuose ir pasitelkti išsamią sąnaudų ir naudos analizę su diferencijuotų diskonto normų modeliu. Teikiant finansinę paramą daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ekonomiškai efektyviems energijos vartojimo efektyvumo didinimo metodams, dėl kurių sumažėtų suvartojamos energijos kiekis. EIB ir ERPB, veikdami kartu su nacionaliniais skatinamojo finansavimo bankais, turėtų kurti, rengti ir finansuoti programas ir projektus, pritaikytus efektyvumo didinimo sričiai, įskaitant energijos nepriteklių patiriančius namų ūkius;

(143)

tarpsektoriniai teisės aktai suteikia tvirtą pagrindą apsaugoti vartotojus, besinaudojančius įvairiomis dabar teikiamomis energetikos paslaugomis ir, tikėtina, kad jis bus plėtojamas. Vis dėlto tam tikros pagrindinės vartotojų sutartinės teisės turėtų būti aiškiai nustatytos. Vartotojams reikėtų teikti paprastą ir nedviprasmišką informaciją apie jų teises, susijusias su energetikos sektoriumi;

(144)

siekiant įvertinti šios direktyvos veiksmingumą, reikėtų nustatyti reikalavimą atlikti bendrą jos peržiūrą ir pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai ne vėliau kaip 2027 m. vasario 28 d. Ta peržiūra turėtų užtikrinti galimybę atlikti būtinus derinimus, taip pat atsižvelgiant į ekonominius ir inovacijų pokyčius;

(145)

vietos ir regionų institucijos turėtų atlikti vadovaujamą vaidmenį plėtojant, rengiant, įgyvendinant ir vertinant šioje direktyvoje nustatytas priemones, kad jos galėtų tinkamai spręsti klausimus, susijusius su jų klimato, kultūros ir visuomenės ypatumais;

(146)

atsižvelgiant į technologijų pažangą ir didėjančią atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį elektros energijos gamybos sektoriuje, sutaupytos elektros energijos kiekiui, išreikštam kWh, apskaičiuoti taikomas nustatytasis koeficientas, turėtų būti peržiūrėtas, kad būtų atsižvelgta į elektros ir kitų energijos nešiklių pirminės energijos koeficiento pokyčius. Skaičiavimo metodika atitinka Eurostato energijos balansus ir apibrėžtis, išskyrus paskirstymo būdą, taikomą kuro kiekiui, sunaudotam šilumai ir elektros energijai pagaminti bendros šilumos ir elektros jėgainėse, kurių atveju atskaitos sistemos efektyvumas, reikalingas kuro suvartojimo paskirstymui, buvo suderintas su 2015 m. ir 2020 m. Eurostato duomenimis. Elektros pirminės energijos koeficiento apskaičiavimas, atspindintis energijos rūšių derinį, grindžiamas metinėmis vidutinėmis vertėmis. „Fizinės energijos turinio“ apskaičiavimo metodas naudojamas branduolinės elektros energijos ir šilumos gamybai, o „techninės konversijos našumo“ metodas – elektros energijos ir šilumos gamybai iš iškastinio kuro ir biomasės. Ne degimo būdu pagamintai atsinaujinančiųjų išteklių energijai taikomas metodas – tiesioginis ekvivalentas, grindžiamas „bendro pirminės energijos kiekio“ požiūriu. Siekiant apskaičiuoti, kokią pirminės energijos dalį kogeneracijoje sudaro elektros energija, naudojamas šioje direktyvoje nustatytas metodas. Naudojama vidutinė, o ne ribinė rinkos pozicija. Laikoma, kad ne degimo būdu iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos konversijos našumas yra 100 proc., geoterminių jėgainių pagamintos energijos – 10 proc., o branduolinių elektrinių – 33 proc. Bendras kogeneracijos naudingumas apskaičiuojamas remiantis naujausiais Eurostato duomenimis. Atsižvelgiama į konversijos, perdavimo ir skirstymo nuostolius. Į apskaičiavimus neįtraukiami energijos, išskyrus elektros energiją, nešiklių skirstymo nuostoliai, kadangi neturima patikimų duomenų ir atlikti apskaičiavimus yra sudėtinga. Kalbant apie sistemos ribas, visų energijos šaltinių pirminės energijos koeficientas yra 1. Elektros energijos pirminės energijos koeficientu pasirenkamas 2024 m. ir 2025 m. verčių vidurkis, kadangi perspektyvus pirminės energijos koeficientas yra tinkamesnis rodiklis, nei ankstesnio suvartojimo rodiklis. Analizė apima valstybes nares ir Norvegiją. Norvegijos duomenų rinkinys yra grindžiamas ENTSO-E duomenimis;

(147)

dėl Sąjungos teisės įgyvendinimo sutaupytos energijos kiekis neturėtų būti įskaičiuojamas, nebent tas sutaupymas atsirado dėl priemonės, kuri viršija atitinkamu Sąjungos teisės aktu reikalaujamus minimaliuosius lygius tuo, kad ja nustatyti didesni energijos vartojimo efektyvumo reikalavimai valstybės narės lygmeniu, arba tuo, kad priemonė daugiau diegiama. Pastatų sektoriuje esama didelių galimybių dar labiau padidinti energijos vartojimo efektyvumą, o pastatų renovacija yra esminis ir ilgalaikis didesnio energijos sutaupymo elementas, kuriam būdinga masto ekonomija. Taigi būtina išaiškinti, kad gali būti įskaičiuotas bet koks dėl esamų pastatų renovacijos skatinimo priemonių sutaupytos energijos kiekis, su sąlyga, kad toks sutaupymas viršija kiekį, kuris būtų buvęs sutaupytas netaikant atitinkamos priemonės, ir su sąlyga, kad valstybė narė įrodo, kad įpareigotoji, dalyvaujančioji ar įgaliotoji šalis faktiškai prisidėjo prie nurodyto energijos sutaupymo pasiekimo;

(148)

vadovaujantis 2015 m. vasario 25 d. Komisijos komunikatu „Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija“ ir geresnio reglamentavimo principais, daugiau dėmesio reikėtų skirti energijos vartojimo efektyvumo pareigų sistemų ir alternatyvių politikos priemonių, įskaitant reikalavimą patikrinti statistiškai reprezentatyvų priemonių ėminį, įgyvendinimo stebėsenos ir patikros taisyklėms;

(149)

energija, pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių naudojant ant pastatų ar juose montuojamus įrenginius, mažina iš iškastinio kuro teikiamos energijos kiekį. Mažesnis energijos suvartojimas ir energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių naudojimas pastatų sektoriuje – tai svarbios Sąjungos energetinės priklausomybės ir išmetamo ŠESD kiekio mažinimo priemonės, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2030 m. nustatyti didelio užmojo klimato srities ir energetikos tikslai bei įsipareigojimai pasaulio mastu pagal Paryžiaus susitarimą. Pareigos dėl suminio sutaupytos energijos kiekio tikslu valstybėms narėms suteikiama galimybė į energijos taupymo reikalavimų įgyvendinimą pagal šioje direktyvoje numatytą skaičiavimo metodiką įskaityti sutaupytos energijos kiekį, gautą dėl politikos priemonių, kuriomis skatinama naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijas. Energija, sutaupyta dėl politikos priemonių, kuriomis skatinama naudoti tiesioginio iškastinio kuro deginimo technologijas, neturėtų būti įskaičiuojama;

(150)

dėl kai kurių šia direktyva padarytų pakeitimų gali prireikti iš dalies pakeisti Reglamentą (ES) 2018/1999, kad abu šie teisės aktai derėtų tarpusavyje. Naujos nuostatos, daugiausia susijusios su nacionalinių įnašų nustatymu, atotrūkio panaikinimo mechanizmais ir ataskaitų teikimo pareigomis, turėtų būti supaprastintos ir perkeltos į tą reglamentą, kai jis bus iš dalies keičiamas. Kai kurias Reglamento (ES) 2018/1999 nuostatas taip pat gali reikėti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į siūlomus šios direktyvos pakeitimus. Papildomais ataskaitų teikimo ir stebėsenos reikalavimais neturėtų būti kuriama jokios naujos lygiagrečios ataskaitų teikimo sistemos, o taikoma dabartinė stebėsenos ir ataskaitų teikimo sistema pagal Reglamentą (ES) 2018/1999;

(151)

siekdama skatinti praktinį šios direktyvos įgyvendinimą nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, Komisija turėtų toliau skatinti naudojantis internetine platforma keistis patirtimi, susijusia su praktika, lyginamąja analize, tinklų kūrimo veikla ir novatoriška praktika;

(152)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslo, tikslo nutiesti kelią tolesniam energijos vartojimo efektyvumo didinimui ir siekti poveikio klimatui neutralumo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(153)

siekiant sudaryti sąlygas prisitaikyti prie technikos pažangos ir energijos šaltinių paskirstymo pokyčių, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti teisės aktus, susijusius su remiantis šia direktyva nustatytų suderintųjų naudingumo atskaitos verčių peržiūra, su šios direktyvos prieduose nurodytomis vertėmis, skaičiavimo metodais, numatytuoju pirminės energijos koeficientu ir reikalavimais, taip pat su šios direktyvos papildymu nustatant bendrą Sąjungos teritorijoje esančių duomenų centrų darnumo vertinimo sistemą. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (34) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(154)

Reglamentas (ES) 2023/955 turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų atsižvelgta į šioje direktyvoje nustatytą energijos nepritekliaus apibrėžtį. Taip būtų užtikrintas įvairių priemonių ir finansavimo suderinamumas, nuoseklumas, papildomumas ir sinergija, ypač energijos nepriteklių patiriančių namų ūkių atžvilgiu;

(155)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnės direktyvos nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal anksčiau priimtą direktyvą;

(156)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, nurodytais XVI priedo B dalyje,