(1)

2021 m. lapkričio 17 d. Europos Komisija (toliau – Komisija), remdamasi pagrindinio reglamento 5 straipsniu, inicijavo antidempingo tyrimą dėl tam tikrų importuojamų Maroko (toliau – nagrinėjamoji šalis) kilmės ratų su ratlankiais iš aliuminio (toliau – RRA). Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą apie inicijavimą (2) (toliau – pranešimas apie inicijavimą).

(2)

Komisija tyrimą inicijavo gavusi 2021 m. spalio 4 d. Europos ratų gamintojų asociacijos (toliau – skundo pateikėjas arba EUWA) pateiktą skundą. Skundas pateiktas Sąjungos pramonės vardu, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje. Skunde pateikta dempingo ir jo daromos materialinės žalos įrodymų, kurių pakako tyrimo inicijavimui pagrįsti.

(3)

Pagal pagrindinio reglamento 19a straipsnį 2022 m. birželio 17 d. Komisija šalims pateikė siūlomų muitų santrauką ir išsamią informaciją apie dempingo skirtumų ir skirtumų, tinkamų Sąjungos pramonei padarytai žalai pašalinti, skaičiavimą. Suinteresuotosios šalys buvo paragintos per tris darbo dienas pateikti pastabų dėl skaičiavimų tikslumo. Dėl skaičiavimų tikslumo pastabų nepateikta.

(4)

2022 m. liepos 15 d. Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/1221 (3), kuriuo tam tikriems importuojamiems Maroko kilmės ratams su ratlankiais iš aliuminio nustatomas laikinasis antidempingo muitas (toliau – laikinasis reglamentas).

(5)

Atskleidus esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis buvo nustatytas laikinasis antidempingo muitas (toliau – pirminis faktų atskleidimas), bendrovė „Dika Morocco Africa S.A.R.L“ (toliau – bendrovė „Dika“), bendrovė „Hands 8 S.A.“ (toliau – bendrovė „Hands“), Europos automobilių gamintojų asociacija (toliau – ACEA) ir EUWA per laikinojo reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikė rašytinius pareiškimus ir pareiškė savo nuomonę dėl negalutinių išvadų. Be to, pasibaigus pastabų dėl pirminio faktų atskleidimo pateikimo terminui, Maroko Vyriausybė pateikė informaciją, kuria pagrindė kitų šalių tvirtinimus dėl dempingo ir žalos.

(6)

Šalims, kurios to prašė, buvo suteikta galimybė būti išklausytoms. Buvo surengti klausymai su bendrovėmis „Dika“ ir „Hands“, ACEA ir EUWA. Be to, bendrovės „Dika“ prašymu 2022 m. liepos 7 d. buvo surengtas klausymas su prekybos bylas nagrinėjančiu pareigūnu.

(7)

Komisija toliau rinko ir tikrino visą informaciją, kurią manė esant reikalingą galutinėms išvadoms padaryti. Buvo surengtas venas tikrinamasis vizitas naudotojo patalpose. Priimdama galutines išvadas Komisija apsvarstė suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas ir prireikus patikslino savo preliminarias išvadas.

(8)

2022 m. spalio 17 d. Komisija visoms suinteresuotosioms šalims pranešė apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remdamasi ji ketino nustatyti galutinį antidempingo muitą tam tikriems į Sąjungą importuojamiems Maroko kilmės ratams su ratlankiais iš aliuminio (toliau – galutinis faktų atskleidimas). Visoms šalims buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jos galėjo teikti pastabas dėl galutinio faktų atskleidimo.

(9)

Atskleidus galutinius faktus ACEA, bendrovė „Dika“, EUWA, bendrovė „Hands“ ir Maroko Vyriausybė pateikė pastabų.

(10)

2022 m. lapkričio 21 d. Komisija bendrovei „Hands“ išsiuntė informaciją apie papildomą galutinį faktų atskleidimą dėl tam tikrų pataisymų ir patikslinimų, susijusių su jos atliktais dempingo skaičiavimais (toliau – papildomas galutinis faktų atskleidimas), ir nustatė laikotarpį, per kurį bendrovė galėjo teikti pastabas. Be to, visos suinteresuotosios šalys gavo paaiškinimą dėl to, kuo buvo grindžiamos PBA išlaidų sumos, naudotos normaliajai vertei apskaičiuoti bendrovės „Hands“ atveju. Bendrovė „Hands“ pateikė pastabų, kurios buvo išnagrinėtos reglamente.

(11)

Šalims, kurios to prašė, taip pat buvo suteikta galimybė būti išklausytoms. Buvo surengti klausymai su ACEA, bendrove „Dika“, EUWA ir bendrove „Hands“.

(12)

Po pirminio faktų atskleidimo nė viena suinteresuotoji šalis nepateikė jokių tvirtinimų ar pastabų, išskyrus nurodytus laikinojo reglamento 1.4 skirsnyje. Todėl Komisija patvirtino laikinojo reglamento 6–28 konstatuojamosiose dalyse išdėstytus nustatytus faktus ir išvadas.

(13)

Pastabų dėl atrankos nepateikta. Todėl Komisija patvirtino laikinojo reglamento 29–34 konstatuojamąsias dalis.

(14)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 35 konstatuojamojoje dalyje, Komisija klausimynus išsiuntė trims Sąjungos gamintojams, skundo pateikėjui, dviem žinomiems naudotojams ir dviem nagrinėjamosios šalies eksportuojantiems gamintojams.

(15)

Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 36 ir 37 konstatuojamosiose dalyse, klausimyno atsakymai buvo sutikrinti arba patikrinti atsakiusiosios šalies patalpose.

(16)

Pagal pagrindinio reglamento 16 straipsnį tikrinamasis vizitas buvo surengtas vieno naudotojo patalpose. Šio naudotojo pavadinimas neatskleidžiamas dėl konfidencialumo priežasčių, kaip numatyta laikinojo reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje.

(17)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 38 konstatuojamojoje dalyje, atliekant dempingo ir žalos tyrimą nagrinėtas 2020 m. spalio 1 d. – 2021 m. rugsėjo 30 d. laikotarpis (toliau – tiriamasis laikotarpis). Tiriant žalai įvertinti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2018 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis).

(18)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/934 (4) (toliau – registracijos reglamentas) Komisija nustatė reikalavimą registruoti importuojamą nagrinėjamąjį produktą.

(19)

Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad sprendimas dėl importo registracijos buvo nepagrįstas, nes nebuvo įvykdytos pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5 dalies sąlygos.

(20)

Komisija priminė, kad registracijos teisinis pagrindas yra pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5a dalis, pagal kurią Komisija registruoja importuojamą nagrinėjamąjį produktą išankstinio informacijos atskleidimo laikotarpiu pagal pagrindinio reglamento 19a straipsnį, išskyrus atvejus, kai yra pakankamai įrodymų, kad nesilaikoma 10 straipsnio 4 dalies c ir d punktų reikalavimų. Šiuo atžvilgiu Komisija nustatė, kad nebuvo įtikinamų įrodymų, jog šiuo atveju nagrinėjamojo produkto importo registracija išankstinio informacijos atskleidimo laikotarpiu būtų buvusi nepagrįsta. Iš tikrųjų, nuo pranešimo apie inicijavimą paskelbimo, kai eksportuojantys gamintojai žinojo arba turėjo žinoti apie įtariamą dempingą ir jo žalą, nagrinėjamojo produkto importas dar labiau išaugo tiek, kad dėl to taisomasis antidempingo muitų poveikis gali gerokai sumažėti ir išankstinio informacijos atskleidimo laikotarpiu. Todėl Komisija šiuos tvirtinimus atmetė.

(21)

Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad paskelbusi registracijos reglamentą Komisija pažeidė gero administravimo principą. Šalies teigimu, prieš paskelbiant registracijos reglamentą ir prieš įsigaliojant importo registracijai šaliai nebuvo pateikta jokios informacijos apie Komisijos ketinimą registruoti importuojamą tiriamąjį produktą, o tokia registracijos priemonė gali neigiamai paveikti jos interesus. Atsižvelgiant į tai, kad ši priemonė daro tiesioginį poveikį bendrovės „Hands“ veiklai, Komisija, ketindama priimti tokią registracijos priemonę ir laiku, veiksmingai ir asmeniškai neperdavusi „Hands“ būtinos informacijos apie galimą importo registravimą ir nesuteikusi „Hands“ galimybių pareikšti savo nuomonę ir būti išklausytai, pažeidė „Hands“ pagrindinę teisę į gynybą. Todėl registracijos reglamentas yra negaliojantis ir turėtų būti panaikintas.

(22)

Komisija laikėsi nuomonės, kad registracija yra tik parengiamasis administracinis veiksmas, po kurio muitai gali būti nustatomi arba nenustatomi atgaline data galutiniame etape. Pati registracija nedaro neigiamo poveikio importuotojams ir negali būti laikoma, kad dėl jos daromas poveikis jų interesams (5). Bendrovė „Hands“ nenurodė jokio konkretaus neigiamo poveikio, paminėdama tik „galimą“ poveikį. Vienintelis registracijos poveikis buvo tai, kad Komisija nurodė šalių muitinėms registruoti į Sąjungą importuojamą tiriamąjį produktą. Be to, nei pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5a dalyje, nei kitose jo dalyse nenumatytas procedūrinis reikalavimas prieš registraciją konsultuotis su importuotojais ar kitomis šalimis. Pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytas reikalavimas suteikti šalims galimybę teikti pastabas taikomas tik tada, kai po registracijos priimamas sprendimas atgaline data surinkti muitus, o ne dėl pačios registracijos. Tokią aiškią išvadą galima daryti dėl to, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5a dalyje minimi tik 10 straipsnio 4 dalies c ir d punktai, kurių turi būti laikomasi registruojant pagal šią nuostatą, tačiau sąmoningai neminimas 10 straipsnio 4 dalies b punktas. Tai atitinka pirmiau aptartą tokios registracijos poveikį. Todėl Komisija neprivalo suteikti importuotojams galimybės teikti pastabas prieš nurodydama muitinėms registruoti importuojamus produktus. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(23)

Komisija priminė, kad, kaip nustatyta laikinojo reglamento 39 konstatuojamojoje dalyje, nagrinėjamasis produktas yra Maroko kilmės ratai su ratlankiais iš aliuminio, skirti autotransporto priemonėms, priskiriamoms 8701–8705 SS pozicijoms, su ratų reikmenimis arba be jų, su padangomis arba be jų, kurių KN kodai šiuo metu yra ex 8708 70 10 ir ex 8708 70 50 (TARIC kodai: 8708701015, 8708701050, 8708705015 ir 8708705050) (toliau – nagrinėjamasis produktas).

(24)

Ratai su ratlankiais iš aliuminio Sąjungoje tradiciškai parduodami dviem platinimo kanalais: pirminės įrangos gamintojams (toliau – PĮG), kurie daugiausia yra automobilių gamintojai, ir antrinei rinkai, kuri apima, pavyzdžiui, platintojus, mažmenininkus, remonto dirbtuves ir pan. Nagrinėjamuoju laikotarpiu Maroko kilmės nagrinėjamasis produktas buvo parduodamas tik PĮG kanalu. PĮG platinimo kanale automobilių gamintojai rengia konkursus RRA pirkti ir dažnai dalyvauja kuriant naujus ratus, kurie yra susiję su jų prekės ženklais. Tuose pačiuose konkursuose gali konkuruoti ir Sąjungos gamintojai, ir Maroko eksportuotojai.

(25)

Kadangi pastabų nepateikta, laikinojo reglamento 39–42 konstatuojamosiose dalyse pateiktos išvados patvirtintos.

(26)

Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 43–51 konstatuojamosiose dalyse, Komisija laikėsi nuomonės, kad atliekant šį tyrimą bendrovė „Dika“ nebendradarbiavo su Komisija, ir, pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį remdamasi turimais faktais, laikinai nustatė dempingo skirtumą.

(27)

Po pirminio faktų atskleidimo „Dika“ teigė, kad bendrovė visapusiškai bendradarbiavo su Komisija ir kad jai turėtų būti nustatytas individualiai apskaičiuotas dempingo skirtumas. Bendrovė pateikė šiuos argumentus.

(28)

Pirma, bendrovė „Dika“ pakartojo mananti, kad pardavimo sąrašuose nebuvo klaidų, nes bendras pardavimo sąrašų vertes buvo galima suderinti su bendrovės apskaitos sistema. Be to, pardavimai buvo išvardyti laikantis tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų (toliau – TFAS). Bendrovė „Dika“ taip pat teigė, kad Komisija turėjo daug laiko sutikrinti peržiūrėtus pardavimo sąrašus, kuriuos pateikė susijusi bendrovė „CITIC Dicastal Co., Ltd“ (toliau – bendrovė CITIC), ir tai buvo galima padaryti iki galutinių antidempingo priemonių nustatymo.

(29)

Bendrovės „Dika“ tvirtinimas buvo panašus į pirminiame etape pateiktą tvirtinimą, o naujos informacijos ši bendrovė nepateikė. Pirminiame etape Komisija padarė išvadą, kad pardavimo sąrašai nebuvo parengti pagal sąskaitas faktūras, kad bendrovės pardavimo sąrašuose nebuvo sistemingai atspindėtas skirtumas tarp sąskaitose faktūrose nurodytos vertės ir faktiškai gautos sumos ir kad nebuvo galima sutikrinti peržiūrėtų sąrašų. Tai, kad bendrovės pardavimai buvo išvardyti laikantis TFAS, nepakeitė fakto, kad bendrovė nepateikė Komisijos prašomos informacijos.

(30)

Be to, tyrimo metu bendrovė CITIC pateikė kelias (mažiausiai keturias) skirtingas ir neišsamias savo pardavimo sąrašų versijas. Paskutinė versija, pateikta kartu su bendrovės „Dika“ atsakymu į 2022 m. gegužės 5 d. Komisijos raštą dėl 18 straipsnio, vis tiek buvo neišsami ir joje buvo nurodyti keli sandoriai, už kuriuos gautos sumos buvo nenurodytos pridėjus pastabą „Suma dar negauta“ arba sąskaitoje faktūroje nurodyta suma ir toliau neatitiko gautos sumos. Tokie neišsamūs duomenys negali būti laikomi patikima informacija, kuria galėtų būti grindžiamas duomenų sutikrinimas arba patikrinimas. Be to, kaip nurodyta ir laikinojo reglamento 48 konstatuojamojoje dalyje, papildomas nuotolinis duomenų sutikrinimas (toliau – NDS) neturėtų būti naudojamas kaip būdas gauti daugiau laiko arba ištaisyti klaidas, nustatytas per NDS, kuris jau buvo atliktas iki nustatyto termino. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(31)

Antra, bendrovė „Dika“ tvirtino, kad Komisijos prašomi konkrečių sandorių duomenys apie mokėjimų datas ir sumas nelaikytini „reikalinga informacija“, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje ir PPO antidempingo susitarimo 6 straipsnio 8 dalyje ir II priede (6). Bendrovės „Dika“ teigimu, Komisija neprašė pateikti šios informacijos klausimyne arba raštuose dėl informacijos neišsamumo ir tokios informacijos nereikėjo dempingo skirtumui apskaičiuoti. Be to, bendrovė „Dika“ tvirtino, kad laikinajame reglamente nustatytas turimų faktų taikymo pagrindas buvo kitoks nei tas, kuris buvo nustatytas 2022 m. gegužės 5 d. Komisijos rašte dėl 18 straipsnio taikymo (toliau – raštas dėl 18 straipsnio).

(32)

Komisija su šiuo tvirtinimu nesutiko. Nuo pat pradžių ji prašė bendrovės pateikti konkrečius sandorių duomenis pagal sąskaitų faktūrų datas. Pavyzdžiui, bendrovei „Dika“ ir su ja susijusiai bendrovei CITIC nusiųsto antidempingo klausimyno pačiame pirmame skirsnyje nurodyta, kad respondentai turėtų „sąskaitos faktūros datą laikyti pardavimo data“. Tačiau nagrinėjamas klausimas susijęs ne (tik) su pardavimo data, bet ir su suma, kurią bendrovei faktiškai sumokėjo jos klientai. Šis klausimas buvo paaiškintas rašte dėl 18 straipsnio ir išdėstytas laikinajame reglamente. Bendrovės „Dika“ teiginys, kad rašte išdėstytos priežastys „buvo visiškai kitokios“ nei pagrindiniame reglamente išdėstytos priežastys, negalėjo būti priimtas. Abiem atvejais Komisija paaiškino, kad, jos nuomone, pardavimo sąrašai buvo nepatikimi, nes juose buvo klaidų ir neatitikimų.

(33)

Iš pradžių bendrovės pateikti pardavimo duomenys neatitiko faktiškai sumokėtų sumų. Be to, atliekant NDS bendrovė CITIC paaiškino, kad sąskaitos faktūros sumos ir faktiškai gautos kainos skirtumas pardavimo sąrašuose paprastai įrašomas kaip nuolaida, lengvata, kreditinis dokumentas ar kt. Tačiau, kaip nurodyta laikinojo reglamento 47 konstatuojamojoje dalyje ir pirmiau 29 konstatuojamojoje dalyje, bendrovė to nedarė sistemingai. Todėl pardavimo sąrašai negalėjo būti naudojami kaip patikimas šaltinis normaliajai vertei arba eksporto kainai nustatyti pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 8 dalis, kuriose teigiama, kad normalioji vertė „paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti <...>“. Taigi logiška, kad kadangi bendrovės „Dika“ normaliosios vertės arba eksporto kainos nebuvo galima nustatyti remiantis pačios bendrovės duomenimis, dempingo skirtumo taip pat nebuvo galima apskaičiuoti. Todėl atliekant tyrimą pardavimo sąrašai buvo ne tik būtini, bet ir esminiai dokumentai. Neturėdama patikimų pardavimo sąrašų (įskaitant išsamų visų rūšių produktų pardavimo sandorių sąrašą ir jų kainas), Komisija negali padaryti pakankamai tikslios išvados dėl dempingo.

(34)

Atskleidus galutinius faktus bendrovė „Dika“ pakartojo savo tvirtinimą, kad jos pardavimo sąrašai atitiko TFAS, todėl Komisija negalėjo teigti, kad sąrašai buvo neišsamūs ir jų nebuvo galima patikrinti. Be to, bendrovė „Dika“ tvirtino, kad kadangi pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog eksporto kaina paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurios yra sumokėtos arba mokėtinos, pardavimo sąrašai buvo teisingi, nes juose buvo nurodytos mokėtinos kainos. Galiausiai bendrovė „Dika“ pakartojo savo tvirtinimą, kad duomenys apie mokėjimus nelaikytini „reikalingais“ pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį.

(35)

Tai, ar pardavimo sąrašai apskritai buvo pateikti laikantis TFAS, nebuvo svarbu vertinant problemas, susijusias su nurodytomis kainomis. Kaip Komisija ne kartą pažymėjo, problema, susijusi su ES ir pardavimo vidaus rinkoje sąrašais, kilo dėl sandorių. Bendrovė „Dika“ klausymo, vykusio po to, kai buvo pritaikytos laikinosios priemonės, metu nurodė ir vėliau pakartojo savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo, kad maždaug 20 % ES pardavimo sąrašuose nurodytų sandorių mokėjimo sumų neatitiko nurodytų sąskaitų faktūrų sumų. Sąvoka „mokėtina kaina“ reiškia visą sumą, kurią pirkėjas sumoka arba turi sumokėti pardavėjui, įskaitant atvejus, kai, pavyzdžiui, prekės buvo parduotos, bet pirkėjas už jas dar nesumokėjo. Daugumos ES pardavimo sąrašuose nurodytų sandorių atveju taip nebuvo. Iš tikrųjų tokiais atvejais sąskaitos faktūros išrašymo metu kaina, kurią pirkėjas jau buvo sumokėjęs, skyrėsi nuo kainos, kuri buvo nurodyta mokėtina kaina.

(36)

Kaip atliekant NDS, patikrinimo vietoje metu ir atsakyme į raštą dėl 18 straipsnio nurodė bendrovė „Dika“ ir su ja susijusi bendrovė, šie skirtumai pardavimo sąrašuose paprastai įrašomi kaip nuolaidos, lengvatos, kreditiniai dokumentai ar kt., kaip nurodyta ir 33 konstatuojamojoje dalyje. Tai buvo padaryta daugelio pardavimo sąrašuose nurodytų sandorių atveju, tačiau tai nebuvo daroma sistemingai visų sandorių atvejais. Tai, kad tokia praktika įprasta, reiškia, jog paprastai kaina, kuri įrašoma kaip mokėtina, atlikus tam tikrus veiksmus, susijusius su minėtais kreditiniais dokumentais, lengvatomis ir pan., tampa lygi galutinei sumokėtai kainai – taip šiuos veiksmus paaiškino pati bendrovė „Dika“ ir taip atlikus mokėjimus buvo atliekamas koregavimas šios bendrovės SAP sistemoje. Tačiau kai kuriais atvejais vidaus ir ES pardavimo sąrašuose įrašytos kainos buvo pakoreguotos kaip minėta pirmiau, o kitais atvejais – ne. Skirtumai tarp galutinių sumokėtų kainų ir kainų, įrašytų, kaip mokėtinos, buvo abipusiai ir jie nebuvo įvertinti, o tai reiškia, kad kai kuriais atvejais bendrovė gavo didesnes sumas nei tos, kurios buvo nurodytos sąskaitose faktūrose, o kitais – mažesnes.

(37)

Patikimi pardavimo sąrašai (taigi ir visas visų parduodamų tam tikrų rūšių produktų sandorių ir jų kainų sąrašas), kuriuose pateikiami tikslūs ir patikrinami duomenys, yra svarbiausias informacijos šaltinis nustatant dempingo skirtumą, todėl pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį jie laikytini reikalinga informacija. Kadangi skirtumas tarp faktiškai sumokėtų kainų ir kainų, įrašytų kaip mokėtinos, turėjo įtakos daugeliui ES pardavimo sąraše nurodytų sandorių, šis sąrašas negalėjo būti naudojamas nustatant patikimą eksporto kainą pagal sandorį arba produkto rūšį. Todėl Komisija šiuos tvirtinimus atmetė.

(38)

Trečia, bendrovė „Dika“ teigė, kad, kadangi Komisija patikrino bendrovės „Dika“ gamybos sąnaudas ir nenustatė jokių neatitikimų, bendrovės „Dika“ normalioji vertė turėjo būti apskaičiuota remiantis patikrintomis jos gamybos sąnaudomis. Bendrovės „Dika“ teigimu, padariusi išvadą, kad vidaus ir ES pardavimo sąrašai buvo labai svarbūs normaliajai vertei ir eksporto kainai nustatyti, Komisija suklydo, nes pardavimo vidaus rinkoje sąrašai bet kuriuo atveju nebūtų buvę naudojami normaliajai vertei apskaičiuoti. Todėl pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalį Komisija turėjo naudoti pačios bendrovės „Dika“ duomenis ir jais remdamasi apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą.

(39)

Iš tikrųjų laikinojo reglamento 60 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad bendrovė „Dika“ neturėjo pardavimo vidaus rinkoje sąrašų kuriuos būtų buvę galima naudoti normaliajai vertei apskaičiuoti, nes savo produktus bendrovė „Dika“ Maroke pardavė tarp ekonominių zonų ir prekės niekada nebuvo įvežtos į Maroko muitų teritoriją. Todėl netaikant turimų faktų, bendrovės „Dika“ normaliąją vertę būtų buvę galima apskaičiuoti. Tačiau, norint nustatyti dempingo skirtumą, tokią normaliąją vertę reikėtų palyginti su eksporto kaina. Tačiau eksporto kainos nebuvo galima apskaičiuoti, nes bendrovės „Dika“ pardavimo sąrašai buvo nepatikimi.

(40)

2022 m. rugsėjo 6 d. vykusio klausymo metu bendrovė „Dika“ pasiūlė, kad Komisija galėtų nustatyti eksporto kainą naudodama tuos ES pardavimo sąrašuose nurodytus sandorius, kurių (bendrovės teigimu) sąskaitose faktūrose nurodytos sumos atitiko mokėjimų sumas. Bendrovės teigimu tai buvo galima padaryti apie 80 % visų sandorių atveju. Dėl likusių 20 % bendrovė „Dika“ pasiūlė, kad Komisija galėtų taikyti muitą kitiems eksportuotojams, apskaičiuotą bendrovei „Hands“. Bendrovės „Dika“ teigimu, toks požiūris atitiktų Komisijos neseniai atliktą tyrimą dėl korozijai atsparaus plieno importo iš Rusijos ir Turkijos (7).

(41)

Be to, kad klausymo metu bendrovė „Dika“ patvirtino, kad pardavimo sąraše buvo neatitikimų, susijusių su penktadaliu jos pardavimo į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu, peržiūrėti pardavimo sąrašai nebuvo sutikrinti ir to nebuvo galima padaryti (kaip paaiškinta 29 ir 30 konstatuojamosiose dalyse), todėl jie negalėjo būti naudojami eksporto kainai nustatyti. Be to, tyrimas dėl korozijai atsparaus plieno iš Rusijos ir Turkijos buvo susijęs su visiškai kitokiais faktais. Minėtu atveju Rusijos gamintojas tvirtino, kad jis nebuvo susijęs su vienu iš dviejų prekiautojų, kuriuos pasitelkdamas jis pardavinėjo savo produktus ES. Šis konkretus prekiautojas atliekant tyrimą nebendradarbiavo. Komisija nesutiko su Rusijos bendrovės tvirtinimu ir laikėsi nuomonės, kad atitinkamas prekiautojas buvo su ja susijęs. Tačiau, kadangi prekiautojas atliekant tyrimą nebendradarbiavo, iš jo nebuvo gauta jokios informacijos apie perpardavimo kainas. Todėl Komisija nusprendė pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį kaip turimus faktus naudoti antrojo bendradarbiaujančio prekiautojo pateiktą informaciją.

(42)

Tačiau bendrovės ir jos pardavimo kanalų struktūra toje byloje buvo kitokia nei nagrinėjamu atveju. Rusijos ir Turkijos kilmės korozijai atsparaus plieno atveju buvo naudojami du pardavimo kanalai, o šiuo atveju visas pardavimas buvo nukreiptas per tą patį susijusį subjektą, t. y. bendrovę CITIC. Todėl Komisija neturėjo alternatyvaus patikimo duomenų rinkinio, kurį naudodama ji būtų galėjusi apskaičiuoti bendrovės „Dika“ eksporto kainą. Ši situacija labai skiriasi nuo bendrovės „Dika“ nurodyto tyrimo, kai likęs prekiautojas, kurį pasitelkiant produktai buvo parduodami eksportui, buvo patikrintas ir laikytas patikimu. Atliekant šį tyrimą nebuvo nustatyta eksporto kaina, kurią būtų buvę galima palyginti su normaliąja verte, neatsižvelgiant į tai, kaip būtų buvusi apskaičiuota bendrovės „Dika“ normalioji vertė.

(43)

Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „Jeigu suinteresuotosios šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, <...> pateiktoji informacija neatmetama“. Kaip paaiškinta 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse, bendrovės „Dika“ pateiktų pardavimo sąrašų trūkumai buvo tokie, kad jais remiantis nebuvo galima padaryti pakankamai tikslių išvadų. Be to, kaip minėta 30 konstatuojamojoje dalyje, pardavimo sąrašų nebuvo galima patikrinti, nes net paskutinėje jų versijoje vis dar buvo neatitikimų, trūko duomenų ir jie nebuvo pateikti laiku. Kadangi eksporto kainos nebuvo galima nustatyti, taip pat būtų buvę netikslinga bet kokiu pagrindu apskaičiuoti bendrovės „Dika“ normaliąją vertę. Tai taip pat atitinka Bendrojo Teismo sprendimą dėl Kinijos kilmės ratų su plieniniais ratlankiais, kuriame jis nusprendė, kad „nustatyti normaliąją vertę būtų buvę nereikalinga, nes nesant galimybės nustatyti eksporto kainos, būtų buvę neįmanoma nustatyti dempingo skirtumo“ (8). Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(44)

Atskleidus galutinius faktus Maroko Vyriausybė ir bendrovė „Dika“ pareiškė, kad tiek Komisijos požiūris, tiek 43 konstatuojamojoje dalyje cituojamas Bendrojo Teismo sprendimas pažeidžia PPO antidempingo susitarimo reikalavimus, pagal kuriuos turi būti naudojami visi eksportuotojo pateikiami duomenys, atitinkantys pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Bendrovė „Dika“ taip pat pareiškė, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, cituojamas Bendrojo Teismo sprendimas neturėtų būti taikomas. Priešingai nei byloje, dėl kurios buvo priimtas Bendrojo Teismo sprendimas, bendrovei „Dika“ buvo nustatytas individualus dempingo skirtumas ir („Dika“ teigimu) buvo galima tiksliai nustatyti, kokius produktus ji eksportavo į Sąjungą.

(45)

Komisija nesutiko. Kaip jau nurodyta laikinojo reglamento 50 konstatuojamojoje dalyje ir šio reglamento 43 konstatuojamojoje dalyje, bendrovės „Dika“ duomenimis grindžiama normalioji vertė nebuvo nustatyta tiesiog dėl to, kad tai buvo netikslinga, nes nebuvo eksporto kainos, su kuria būtų buvę galima ją palyginti. Nepriklausomai nuo to, ar pirmiau minėtame Bendrojo Teismo sprendime nurodyti faktai buvo kitokie nei šioje byloje, ar nebuvo, tai nepaneigia išvados, kad nustatyti normaliąją vertę nežinant eksporto kainos būtų buvę nereikalinga. Tai nepažeidžia PPO antidempingo susitarimo, nes tame susitarime nereikalaujama, kad tyrimus atliekančios institucijos atliktų skaičiavimus, kurių negalima panaudoti dempingo skirtumui nustatyti. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(46)

Bendrovė „Dika“ konkrečiai tvirtino, kad minėtame Bendrojo Teismo sprendime nurodytos bylos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos, nes „Dika“ buvo nustatytas individualus dempingo skirtumas. Tačiau šis tvirtinimas buvo grindžiamas neteisingai suprasta informacija. Nė viename šio tyrimo etape bendrovei „Dika“ nebuvo nustatytas individualus dempingo skirtumas. Kaip paaiškinta 98 konstatuojamojoje dalyje, galutinio faktų atskleidimo metu Komisija nusprendė nustatyti individualią muito normą bendrovei „Dika“, atitinkamose šio reglamento dalyse atskirai nurodydama bendrovę ir jos muito normą. Ši individuali muito norma buvo nustatyta remiantis kitiems eksportuotojams taikomu muitu, kuris nebuvo grindžiamas pačios bendrovės „Dika“ duomenimis. Šiame reglamente nurodyti bendrovei „Dika“ taikomi dempingo ir žalos skirtumai taip pat buvo nustatyti remiantis kitiems eksportuotojams nustatytais dempingo ir žalos skirtumais, o ne pačios „Dika“ duomenimis. Todėl bendrovės „Dika“ tvirtinimas buvo atmestas.

(47)

Bendrovė „Dika“ taip pat tvirtino, kad užuot bendrovei „Dika“ taikiusi kitiems eksportuotojams nustatytą muito normą, Komisija turėjo apskaičiuoti normaliąją vertę remdamasi „Dika“ gamybos sąnaudomis ir būdinga produktų sudėtimi, palyginti su patikrinta bendrovės „Hands“ eksporto kaina, ir tuomet apskaičiuoti „Dika“ dempingo skirtumą.

(48)

Ši metodika buvo nepriimtina. Pirma, todėl, kad lyginant vienai bendrovei apskaičiuotą normaliąją vertę ir kitos bendrovės eksporto kainą, nebuvo galima nustatyti tikslaus dempingo skirtumo. Tai reikštų, kad vienos bendrovės duomenimis grindžiama vertė turėtų būti lyginama su kitos bendrovės eksporto kaina. Antra, net jeigu Komisija būtų taikiusi šį metodą, ji nebūtų galėjusi jį taikyti produktų rūšių lygmeniu. Nors bendrovės „Dika“ parduodamų produktų rūšys didžiąja dalimi sutapo su bendrovės „Hands“ parduodamų produktų rūšimis, jos nebuvo visiškai tokios pačios. Bendrovė „Dika“ neprekiavo kai kurių rūšių bendrovės „Hands“ parduodamais produktais ir atvirkščiai. Todėl taikant tokią metodiką nebūtų nustatytas tikslus dempingo skirtumas, atitinkantis tikrą bendrovės „Dika“ vykdomų eksporto sandorių padėtį (9). Be to, toks požiūris neatitiktų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies reikalavimo, pagal kurį aiškiai nustatyta, kad apskaičiuojant dempingo skirtumą, nepriklausomai nuo pasirinkto normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimo metodo, turi būti atsižvelgiama į „visas eksporto sandorių kainas“ (10). Galiausiai taikant tokią metodiką bendrovei „Dika“ reikėtų atskleisti bendrovės „Hands“ konfidencialius duomenis, susijusius su parduodamų produktų rūšimis ir eksporto kaina. Tai nepriimtina, nes bendrovė „Hands“ yra vienintelė žinoma Maroko RRA gamintoja ir ji tiesiogiai konkuruoja su bendrove „Dika“. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(49)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 52–65 konstatuojamosiose dalyse, Komisija normaliąją vertę apskaičiavo pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalis, nes bendrovė „Hands“ panašaus produkto vidaus rinkoje nepardavė. Atskleidus pirminius faktus EUWA tvirtino, kad pardavimas vidaus rinkoje iš tikrųjų vyko, ir nurodė, kad tai įrodys klausymo metu. Tačiau remiantis vėliau EUWA pateikta informacija jos teiginio, kad Maroko bendrovių pardavimas Maroke galėjo būti laikomas pardavimu vidaus rinkoje, patvirtinti nebuvo galima. Atsižvelgiant į tai, kad susiję įmonių duomenys buvo neskelbtini, EUWA neturėjo nei svarbios informacijos apie Maroko bendrovių vykdyto pardavimo laiką, apimtį arba kainas, nei apie tikslią pirkėjų, kuriems tariamai buvo parduoti produktai, vietą.

(50)

Be to, nei Komisija, nei jokia suinteresuotoji šalis neneigė fakto, kad bendrovė „Hands“ vykdė RRA pardavimus Maroke. Kaip nurodyta laikinojo reglamento 60 konstatuojamojoje dalyje, į šį pardavimą vidaus rinkoje neatsižvelgta dėl to, kad ir bendrovė „Hands“, ir pirkėjai buvo įsikūrę ekonominėse zonose. Be to, jokie produktai nebuvo parduodami įprastomis prekybos sąlygomis, todėl jų pardavimo duomenys bet kuriuo atveju negalėjo būti naudojami normaliajai vertei nustatyti. Kita vertus, bendrovė „Hands“ sutiko, kad ji nevykdė pardavimo vidaus rinkoje ir kad reikėjo apskaičiuoti normaliąją vertę. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(51)

Atskleidus galutinius faktus Maroko Vyriausybė tvirtino, kad Komisija suklydo laikydama, jog pardavimas ekonominėse zonose nėra pardavimas vidaus rinkoje. Siekdama pagrįsti šį tvirtinimą Maroko Vyriausybė teigė, kad RRA buvo parduodami ekonominėse zonose įsikūrusioms bendrovėms siekiant, kad jie būtų naudojami gaminant naujas transporto priemones ES arba Maroke, todėl jie būtų naudojami arba ES, arba Maroke ir toks pardavimas Maroko ekonominėse zonose turėtų būti laikomas pardavimu vidaus rinkoje. Toks požiūris tariamai atitiktų JAV Prekybos departamento požiūrį, kuriuo vadovaujantis laikoma, kad jeigu produktai parduodami ekonominėse zonose, kur jie naudojami gaminant produktus, kurie galiausiai eksportuojami už Jungtinių Valstijų ribų, laikoma, kad tokie produktai panaudojami vidaus rinkoje.

(52)

Tačiau, kaip jau paaiškinta laikinojo reglamento 53 ir 54 konstatuojamosiose dalyse, tai nėra požiūris, kurio Komisija laikėsi atlikdama šį arba ankstesnius tyrimus. Tai, kad Jungtinės Valstijos priimdamos sprendimus laikosi kitokio požiūrio, šiuo atveju neturi reikšmės. Komisija, apskaičiuodama dempingą, pardavimo tarp ekonominių zonų nelaiko pardavimu vidaus rinkoje, nes pardavimo metu nežinoma, ar produktas bus išleistas į laisvą apyvartą vidaus rinkoje, ar eksportuojamas (žr. laikinojo reglamento 53 ir 54 konstatuojamąsias dalis). Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(53)

Maroko Vyriausybė taip pat tvirtino, kad toks Komisijos požiūris prieštarauja jos požiūriui į pardavimą ES išskirtinėse ekonominėse zonose, kuriose gali būti taikomi antidempingo muitai (11), taip pat jos praktikai įtraukti laikinąjį įvežimą ir išvežimą perdirbti į ekonomines zonas į importo statistinius duomenis, naudojamus per antidempingo tyrimus atliekant žalos analizę.

(54)

Pirma, nuoroda į išskirtines ekonomines zonas šiuo atveju nėra aktuali. Išskirtinės ekonominės zonos yra zonos, kurias valstybė narė paskelbia pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją. Šiuo atveju nagrinėjamos ekonominės zonos nėra tokios išskirtinės ekonominės zonos ir joms netaikomos Maroko Vyriausybės nurodytos taisyklės (12).

(55)

Antra, importo laikinasis įvežimas ir išvežimas perdirbti ES ekonominėse zonose įtrauktas į žalos analizę, nes importuojamos prekės „ne tik vežamos tranzitu per Sąjungą, bet ir su jomis Sąjungoje atliekamos pridėtinę vertę kuriančios perdirbimo operacijos, kaip antai surinkimas ir perdirbimas. Todėl šie importuojami produktai akivaizdžiai konkuruoja su Sąjungos pramonės gaminamais produktais“ (13). Tačiau pardavimas į ekonomines zonas arba tarp jų negalėjo būti laikomas pardavimu vidaus rinkoje, nes nebuvo žinoma, ar produktas bus išleistas į laisvą apyvartą vidaus rinkoje, ar eksportuojamas. Todėl Komisija šiuos tvirtinimus atmetė.

(56)

Atskleidus pirminius faktus bendrovės „Dika“ ir „Hands“ nepritarė, kad apskaičiuojant normaliąją vertę būtų naudojami Brazilijos PBA išlaidų ir pelno duomenys. Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad Brazilijos bendrovių duomenys neturėtų būti naudojami nustatant PBA išlaidas ir pelną siekiant apskaičiuoti normaliąją vertę. Bendrovė teigė, kad Komisija nepateikė patvirtinamųjų įrodymų, kad Brazilijos duomenys būtų buvę tinkami normaliajai vertei apskaičiuoti. Vietoje jų bendrovė „Hands“ pasiūlė naudoti Korėjos ratų su ratlankiais iš aliuminio gamintojų PBA išlaidų ir pelno, kurie būtų buvę gerokai mažesni, duomenis. Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad toks būdas būtų buvęs tinkamesnis, nes „Hands“ tikrasis savininkas yra Korėjos RRA gamintojas, o patirtos PBA išlaidos ir gautas pelnas atitiktų vienos iš dviejų Brazilijos bendrovių, kurių duomenis naudojo Komisija, PBA išlaidų ir pelno duomenis.

(57)

Bendrovė „Dika“ teigė, kad nereikėtų atsižvelgti į vienos iš Brazilijos bendrovių duomenis, nes Komisija naudojo konsoliduotąsias finansines ataskaitas, į kurias buvo įtraukti kitose šalyse esančių patronuojamųjų bendrovių ir ne tik su RRA produktais susiję rezultatai. Bendrovės „Hands“ ir „Dika“ tvirtino, kad vienos Brazilijos bendrovės PBA išlaidos buvo apskaičiuotos neteisingai.

(58)

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus dėl Brazilijos duomenų naudojimo normaliajai vertei apskaičiuoti, Komisija pakartotinai įvertino pradiniame etape taikytą metodą. Komisija nesutiko su bendrovės „Hands“ nuomone, kad Marokui tinkamesnė alternatyva būtų Korėjos Respublika, o ne Brazilija. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punkto loginis pagrindas yra tas, kad siekiant nustatyti tiriamojo eksportuojančio gamintojo PBA išlaidų ir pelno pakaitinį kintamąjį turi būti taikomas pagrįstas metodas. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies įžanginiame sakinyje ir to straipsnio a ir b punktuose aiškiai nurodyta, kad pirmenybė turi būti teikiama duomenims, susijusiems su gamyba ir pardavimu kilmės šalies vidaus rinkoje. Todėl pagal 2 straipsnio 6 dalies c punktą pagrįsta alternatyva vidaus rinkai idealiu atveju būtų artima vidaus rinkai, pavyzdžiui, ekonominės plėtros požiūriu, nes tai daro poveikį bendrovių sąnaudų ir pelno lygiui. Nors buvo laikoma, kad Brazilija šiek tiek daugiau ekonomiškai išsivysčiusi nei Marokas, Korėja, kurios ekonomika labai gerai išsivysčiusi, negalėjo būti laikoma pagrįsta alternatyva Marokui (14).

(59)

Tačiau Komisija laikėsi nuomonės, kad užuot naudojus Brazilijos RRA gamintojų duomenis, būtų labiau pagrįsta naudoti turimus bendradarbiaujančio gamintojo „Hands“ duomenis. Bendrovės „Hands“ PBA išlaidos negalėjo būti naudojamos normaliajai vertei pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies įžanginį sakinį apskaičiuoti, nes bendrovė „Hands“ nevykdė pardavimo vidaus rinkoje įprastomis prekybos sąlygomis. Tačiau Komisija nusprendė, kad kaip bendrovės „Hands“ PBA išlaidų, susijusių su pardavimu vidaus rinkoje, pakaitinį kintamąjį būtų galima pagrįstai naudoti viso bendrovės „Hands“ pardavimo PBA išlaidas. Be to, atlikus tyrimą nenustatyta jokių skirtumų tarp vidaus rinkos PBA išlaidų ir pardavimo eksportui PBA išlaidų, nes visos susijusios sąnaudos buvo paskirstytos pagal apyvartą. Be to, bendrovės „Hands“ Maroke parduotų produktų skaičius buvo toks mažas, kad nebuvo galima atlikti prasmingo palyginimo. Bendrovės „Hands“ duomenys buvo patikrinti ir jei buvo susiję su Maroke įsikūrusios bendrovės, gaminančios ir parduodančios tik RRA, pardavimu. Be to, šie duomenys buvo susiję tik su tiriamuoju laikotarpiu. Komisija mano, kad Brazilijos duomenų naudojimas yra mažiau pagrįstas, nes turimi duomenys apėmė laikotarpį nuo 2019 m. ir buvo susiję su keliais produktais ir gamybos vietomis keliose šalyse. Taigi PBA išlaidos, nustatytos remiantis pačios bendrovės „Hands“ duomenimis, pakoreguotos atsižvelgiant į produktus, tiesiogiai nesusijusius su nagrinėjamojo produkto gamyba, ir produktus, kurie nebuvo realizuoti, siekė [12–16 %].

(60)

Atskleidus galutinius faktus bendrovė „Hands“ pakartojo savo tvirtinimą, kad Korėja būtų tinkamiausia šalis PBA išlaidų ir pelno lygiui, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti „Hands“ normaliąją vertę, nustatyti, nes tie duomenys buvo susiję su Korėjoje įsikūrusia „Hands“ patronuojančiąja bendrove. Bendrovės „Hands“ teigimu, tai, kad Korėjos ekonominis išsivystymas nebuvo panašaus lygio kaip Maroko, neturėjo reikšmės, nes alternatyvios šalies ekonominis išsivystymas yra reikšmingas tik tuomet, kai didelių iškraipymų atveju taikomas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktas, o Maroko atveju taip nebuvo.

(61)

Komisija nesutiko. Nors sąvoka „panašus ekonominio išsivystymo lygis“ tikrai vartojama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte, tai nereiškia, kad ekonominio išsivystymo lygis negali būti svarbus veiksnys nustatant, ar kitos nei Marokas šalies pavyzdžiu gali būti pagrįstai remiamasi nustatant tinkamą PBA išlaidų lygį pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktą. Komisija manė, kad šalies, kurios ekonomika labai gerai išsivysčiusi, RRA gamintojų duomenys būtų ne tokie tinkami, kaip šalies, kurios ekonominis išsivystymas panašesnis, duomenys, kaip paaiškinta 58 konstatuojamojoje dalyje.

(62)

Bendrovė „Hands“ taip pat tvirtino, kad Komisija neatsižvelgė į jos tvirtinimus dėl Brazilijos duomenų, naudotų laikinajame reglamente. Tačiau panaudojus bendrovės „Hands“, o ne Brazilijos, duomenis, šie tvirtinimai neteko prasmės. Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad vienintelė priežastis, dėl kurios vietoje Brazilijos duomenų buvo naudojami pačios „Hands“ duomenys, buvo tai, kad tai buvo patogiau Komisijai. Tačiau, kaip Komisija paaiškino 59 konstatuojamojoje dalyje, ji nustatė, kad bendrovės „Hands“ duomenys buvo ne „patogesni“, o labiau pagrįsti nei Brazilijos duomenys. Todėl Komisija šiuos tvirtinimus atmetė.

(63)

Atskleidus galutinius faktus Maroko Vyriausybė, bendrovės „Dika“ ir „Hands“ nesutiko, kad normaliajai vertei apskaičiuoti būtų naudojamos „Hands“ PBA išlaidos.

(64)

Savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Maroko Vyriausybė ir bendrovė „Dika“ teigė, kad bendrovės „Hands“ PBA išlaidų naudojimas neatitiko PPO antidempingo susitarimo 2.2 straipsnio 2 dalies. Abi šalys pažymėjo, kad PPO antidempingo susitarimo 2.2 straipsnio 2 dalies iii punkte nurodytas „bet koks kitas pagrįstas būdas“ gali būti ir tyrimas, kurio metu nustatoma, ar pelno suma yra artima pelno, kurį būtų buvę galima gauti, jeigu nagrinėjamasis produktas būtų įprastomis prekybos sąlygomis parduotas eksportuojančioje šalyje, dydžiui. Šalys taip pat pažymėjo, kad Komisijos naudojamos PBA išlaidos buvo susijusios tik su eksporto PBA išlaidomis, kurios, bendrovės „Dika“ teigimu, iš esmės negali prilygti pelno, kurį būtų buvę galima gauti, jeigu nagrinėjamasis produktas būtų įprastomis prekybos sąlygomis parduotas Maroke, dydžiui. Galiausiai bendrovė „Dika“ tvirtino, kad nebuvo galima faktiškai patikrinti, ar bendrovės „Hands“ eksporto PBA išlaidos buvo pagrįstai naudojamos vertinant jos pardavimą vidaus rinkoje, nes „Hands“ nevykdė pardavimo vidaus rinkoje.

(65)

Savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo bendrovė „Hands“ iš esmės tvirtino, kad jos PBA išlaidų naudojimas neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies esmės ir loginio pagrindo, nes „Hands“ nevykdė pardavimo vidaus rinkoje įprastomis prekybos sąlygomis. Bendrovės „Hands“ teigimu, Komisija pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktą taikė siekdama išvengti fakto, kad ji negalėjo pritaikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalyje nustatytos bendros taisyklės, pagal kurią pardavimas turi būti vykdomas įprastomis prekybos sąlygomis.

(66)

Komisija pažymėjo, kad bendra pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies (ir PPO antidempingo susitarimo 2.2 straipsnio 2 dalies) paskirtis yra apytiksliai apskaičiuoti panašaus produkto pelno dydį ir PBA išlaidas įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje. PPO antidempingo susitarimo 2.2 straipsnio 2 dalies iii punkte nurodytas „bet koks kitas pagrįstas būdas“ gali būti ir tyrimas, kurio metu nustatoma, ar pelnas ir PBA išlaidos nustatomi pagrįstai atsižvelgiant į turimus įrodymus. Šiuo atžvilgiu, priešingai nei tvirtino bendrovės „Dika“ ir „Hands“, Komisija taip pat pažymėjo, kad, nagrinėdama visus turimus įrodymus, ji nenaudojo nei pardavimo eksportui PBA išlaidų, nei pardavimo vidaus rinkoje PBA išlaidų, kurios nebuvo patirtos įprastomis prekybos sąlygomis. Priešingai, Komisija kaip pagrįstą pavyzdį naudojo PBA išlaidas, susijusias su visu bendrovės „Hands“ pardavimu.

(67)

Komisija laikėsi nuomonės, kad, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punkte (ir PPO antidempingo susitarimo 2.2 straipsnio 2 dalies iii punkte), naudoti viso bendrovės „Hands“ pardavimo PBA išlaidas kaip bendrovės „Hands“ PBA išlaidų, susijusių su panašaus produkto PBA išlaidomis įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, pakaitinį kintamąjį būtų tikslinga dėl kelių priežasčių.

(68)

Pirma, pati bendrovė „Hands“ neginčijo fakto, kad pardavimo atveju visų jos sandorių PBA išlaidos būtų buvusios panašios į pardavimo vidaus rinkoje išlaidas. Priešingai, paskirstydama visas patirtas PBA išlaidas pagal apyvartą, kaip paaiškinta galutinio faktų atskleidimo dokumento 45 dalyje, bendrovė „Hands“ pripažino, kad, nepriklausomai nuo skirtingų geografinių rinkų, kuriose buvo parduodami produktai, šios išlaidos buvo identiškos.

(69)

Antra, aplinkybės, kuriomis buvo iš tikrųjų įkurta bendrovė „Hands“, ir tai, kaip ji dalyvavo pardavimo konkursais grindžiamoje rinkoje, taip pat patvirtino, kad nurodytas PBA išlaidų paskirstymas (remiantis apyvarta, neatsižvelgiant į geografinę produkto paskirties vietą) atitiko tikrovę. Tiriamuoju laikotarpiu nebuvo pastebėta skirtumų, susijusių su pardavimo procesu ir su juo susijusiomis sąnaudomis įvairiose rinkose, o dalį šio proceso vykdė Korėjoje įsikūrusi „Hands“ patronuojančioji bendrovė.

(70)

Trečia, RRA konkursų procedūros, taip pat ir tos, kuriose dalyvavo bendrovė „Hands“, buvo skirstomos ne pagal rinkas, o pagal pirkėjus (pvz., automobilių gamintojui „X“ parduodamų RRA pirkimo konkursai, nepriklausomai nuo to, ar jie galiausiai būtų pristatomi į Sąjungą, ar į Maroką, buvo organizuojami automobilių gamintojo „X“ būstinėje). Todėl Komisija padarė išvadą, kad vertinant bendrovės „Hands“ PBA išlaidas buvo nesvarbu, ar sandorio objektas buvo skirtas naudoti Maroke, ar, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Atitinkamai, visų bendrovės „Hands“ sandorių metu patirtos PBA išlaidos galėjo būti pagrįstai laikomos PBA išlaidų, kurias bendrovė įprastomis prekybos sąlygomis būtų patyrusi Maroke, pakaitiniu kintamuoju.

(71)

Atskleidus papildomus galutinius faktus bendrovė „Hands“ teigė, kad ne visos PBA išlaidos buvo paskirstytos pagal apyvartą, nes, pavyzdžiui, su vežimu susijusios išlaidos buvo grindžiamos faktinėmis kiekvienoje rinkoje patirtomis išlaidomis. Be to, dėl tos pačios priežasties nuorodos į konkursų ir konkurso procesus tariamai buvo nepagrįstos, nes nebuvo atsižvelgta į skirtingas pristatymo ir vežimo sąlygas, kurios kiekvienoje rinkoje gali būti skirtingos. Galiausiai bendrovė „Hands“ teigė, kad pardavimo veikla kiekvienoje rinkoje taip pat gali skirtis. Todėl bendrovė „Hands“ teigė, kad nusprendusi, jog apskaičiuojant „Hands“ normaliąją vertę būtų tinkama naudoti pačios „Hands“ duomenis, Komisija pažeidė pagrindinį reglamentą.

(72)

Šiame tvirtinime nebuvo paminėta, kad visų bendrovės „Hands“ sandorių PBA išlaidos buvo pakoreguotos taip, kad apytiksliai atitiktų panašaus produkto PBA išlaidas įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje. Kaip paaiškinta atskleidus papildomus galutinius faktus ir palankiai įvertinta bendrovės „Hands“ vėlesnėse pastabose, su vežimu susijusios išlaidos buvo atimtos ir iš grynosios pardavimo vertės ir iš visų PBA išlaidų, todėl skaičiuojant PBA išlaidas į jas nebuvo atsižvelgiama. Su vežimu susijusios išlaidos buvo vienintelis išlaidų elementas, kurį bendrovė „Hands“, apibūdindama savo PBA išlaidas, nurodė kaip geografinėms rinkoms būdingą elementą. Kalbant apie kitas su pardavimu susijusias išlaidas, rinkose nebuvo pastebėta jokių žymių skirtumų. Tai, kad kai kurios kitos su pardavimu susijusios išlaidos bendrovės „Hands“ teigimu nebuvo tiesiogiai susijusios su konkurso procedūromis, nereiškia, kad šioms išlaidoms poveikio neturėjo konkurso procedūrų organizavimas ir ryšiai su pirkėjais. Kaip nurodyta pirmiau išvardytose konstatuojamosiose dalyse, Komisija nustatė, kad kai kurios išlaidos, kaip antai su vežimu susijusios išlaidos, buvo susijusios su rinka, todėl jos buvo pašalintos. Kitos sąnaudos nebuvo susijusios su rinka, nes rinka buvo grindžiama konkursais, arba dėl to, kad jos buvo susijusios su atlyginimais, finansinėmis ar kitomis operacijomis, kurios pagal pobūdį ir dėl bendrovių struktūros nebuvo diferencijuojamos pagal geografines rinkas. Be to, pati bendrovė visas su vežimu nesusijusias išlaidas paskirstė pagal apyvartą, o ne pagal geografines rinkas.

(73)

Pastabose dėl papildomo galutinio faktų atskleidimo, be pirmiau minėtų tvirtinimų dėl Komisijos supratimo apie tai, kaip buvo pateikta informacija apie bendrovės „Hands“ PBA išlaidas, „Hands“ nepateikė jokios kitos informacijos, kuria būtų pagrindusi savo tvirtinimą dėl pagrindinio reglamento pažeidimo. Visų pirma, bendrovė „Hands“ nepateikė jokių pastabų dėl 74 konstatuojamojoje dalyje pateikto Komisijos paaiškinimo, susijusio su šia „Hands“ pastabų dėl galutinio faktų atskleidimo dalimi. Bendrovė „Hands“ taip pat nepaaiškino, kodėl Komisijos naudojamos PBA išlaidos, į kurias neįtrauktos su vežimu susijusios išlaidos, neturėtų būti laikomos tinkamu PBA išlaidų, susijusių su panašaus produkto PBA išlaidomis įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, pakaitiniu kintamuoju. Galiausiai, be to, kad bendrovė „Hands“ nesutiko su Komisijos požiūriu, savo pastabose dėl papildomo galutinio faktų atskleidimo „Hands“ nenurodė jokios kitos tinkamesnės alternatyvos. Pažymėtina, kad nei bendrovė „Hands“, nei jokia kita suinteresuotoji šalis nepateikė jokių pastabų dėl 75 konstatuojamojoje dalyje pateikto Komisijos paaiškinimo, kodėl nebuvo labiau pagrįsta naudoti ne pačios „Hands“ duomenis, o tyrimo metu svarstytas alternatyvas. Todėl Komisija šiuos tvirtinimus atmetė.

(74)

Nė viena iš suinteresuotųjų šalių nepateikė įtikinamų įrodymų, kodėl viso pardavimo PBA išlaidos negalėjo būti naudojamos kaip tinkamas pakaitinis kintamasis. Dėl nepakankamų palyginamų pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis vidaus rinkoje duomenų Komisija pažymėjo, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punkto (taip pat ir PPO antidempingo susitarimo 2.2 straipsnio 2 dalies iii punkto) tikslas ir yra apytiksliai apskaičiuoti, kokios galėjo būti šios PBA išlaidos, nes toks pardavimas nevyko. Atsižvelgiant į konkretų atvejį, kai bendrovė „Hands“ pardavė RRA ir paskirstė PBA išlaidas, taip pat į tai, kaip veikia rinka, kurioje ši bendrovė vykdo savo veiklą, Komisija panaudojo tinkamą pakaitinį kintamąjį.

(75)

Nė viena suinteresuotoji šalis nepasiūlė tinkamesnės alternatyvos. Iš tikrųjų, pasiūlytų alternatyvų, t. y. Brazilijos bendrovės IOCHPE MAXION S.A. arba Korėjos bendrovės „Hands Corporation“, duomenys nebuvo tinkamesni panašaus produkto PBA išlaidų atitikmenys įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje. Skirtingai nei bendrovės „Hands“ PBA išlaidų atveju, Brazilijos bendrovės PBA išlaidos labai skirtųsi nuo panašaus produkto išlaidų (nes jos daugiausia susijusios su kitų nei RRA produktų pardavimu). Tai ypač svarbu, kai kalbama apie produktą, kuris parduodamas labai specifiniu būdu, kaip šiuo atveju, todėl šios alternatyvos turėjo būti pripažintos netinkamomis. Kalbant apie Korėjos duomenimis grindžiamą alternatyvą, Komisija jau paaiškino, kad tokie duomenys gali būti netinkami dėl Maroko ir Korėjos ekonominio išsivystymo skirtumų, kurie gali daryti poveikį bendrovių išlaidų ir pelno lygiui.

(76)

Galiausiai bendrovės „Dika“ nuoroda į pelno dydį, naudotą nustatant apskaičiuotą normaliąją vertę, taip pat buvo neaktuali. Pelno dydis buvo grindžiamas ne bendrovės „Hands“ pardavimu, o tiksliniu Sąjungos pramonei nustatytu pelnu, kurio riba yra pelnas, kurį paprastai gauna kiti eksportuotojai arba gamintojai, parduodantys tos pačios bendrosios kategorijos produktus kilmės šalies vidaus rinkoje, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punkte.

(77)

Bendrovė „Hands“ taip pat pateikė keletą tvirtinimų dėl klaidų, padarytų apskaičiuojant „Hands“ PBA išlaidas. Komisija sutiko dėl vieno tvirtinimo, susijusio su pardavimo komisinių išskaitymu iš bendrovės „Hands“ PBA išlaidų, o kitus tvirtinimus atmetė. Atitinkamai buvo perskaičiuotas dempingo skirtumas. Kai kurių tvirtinimų atmetimo priežastys bendrovei „Hands“ buvo nurodytos papildomo galutinio faktų atskleidimo metu. Atskleidus papildomus galutinius faktus bendrovės „Hands“ pateiktose pastabose nebuvo pateikta jokios naujos informacijos, susijusios su šiais tvirtinimais.

(78)

Atskleidus papildomus galutinius faktus bendrovė „Hands“ taip pat paminėjo savo ankstesnes pastabas dėl galutinio faktų atskleidimo, kuriose ji teigė, kad Komisija neturėjo naudoti formulės, pagal kurią apyvarta grindžiamas PBA išlaidų koeficientas buvo paverstas PBA išlaidų koeficientu pagal parduotų prekių sąnaudas, o turėjo tiesiogiai apskaičiuoti PBA išlaidas remiantis faktinėmis patikrintomis „Hands“ parduotų prekių sąnaudomis. Tačiau šis tvirtinimas buvo grindžiamas netinkamai suprasta informacija, nes Komisija PBA išlaidas apskaičiavo ne pagal parduotų prekių sąnaudas, o pagal gamybos sąnaudas. Bendrovė „Hands“ taip pat nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl buvo tikslinga naudoti ne gamybos sąnaudas, o parduotų prekių sąnaudas. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė. Atitinkami skaičiavimai buvo pateikti galutinio faktų atskleidimo metu ir paaiškinti papildomo galutinio faktų atskleidimo metu. Pirma, Komisija, remdamasi faktinėmis bendrovės „Hands“ sąnaudomis, nustatė bendrą PBA išlaidų sumą, kuri vėliau buvo išreikšta visos pardavimo vertės procentine dalimi. Tada PBA išlaidų procentinė dalis kartu su pelno procentine dalimi buvo pridėta prie gamybos sąnaudų, ir taip apskaičiuota normalioji vertė.

(79)

Atskleidus pirminius faktus EUWA pareiškė nepritarianti dėl normaliosios vertės apskaičiavimo metodo, nes nustačius dempingo muitą dėl žalingo dempingo Sąjungos pramonei padaryta žala nebūtų atlyginta. EUWA teigė, kad apskaičiuojant dempingą turėtų būti taikomas laikinojo reglamento 160 konstatuojamojoje dalyje nustatytas Sąjungos gamintojų tikslinis pelnas, nes taip būtų nustatyta labiau pagrįsta normalioji vertė.

(80)

Komisija nesutiko su EUWA tvirtinimu, kad dėl skaičiavimo rezultatų atsirado poreikis apskaičiuojant normaliąją vertę naudoti didesnį pelną. Tačiau Komisija nusprendė atlikdama skaičiavimus nebenaudoti Brazilijos duomenų, kaip paaiškinta 44 ir 45 konstatuojamosiose dalyse, ir skaičiuodama PBA išlaidas Maroke vėl naudoti patikrintus bendrovės „Hands“ duomenis. Kita vertus, remiantis patikrintais duomenimis nebuvo galima nustatyti pagrįsto bendrovės „Hands“ pelno, nes šios bendrovės pardavimas tiriamuoju laikotarpiu nebuvo pelningas. Vietoj šių duomenų dėl toliau nurodytų priežasčių kaip pagrįstą alternatyvą Komisija nusprendė naudoti Sąjungos pramonei įprastomis konkurencijos sąlygomis nustatytą bazinį pelną.

(81)

Tiek Sąjungos, tiek Maroko RRA gamintojai parduoda tiems patiems pirkėjams vienarūšėje rinkoje, kurioje jie konkuruoja tuose pačiuose konkursuose, turi panašios struktūros gamyklas, ir visų pirma patiria panašių išlaidų. Todėl turėtų būti tikimasi, kad panašiomis aplinkybėmis jie gaus panašų pelną. Todėl apskaičiuodama normaliąją vertę pagal 2 straipsnio 6 dalies c punktą Komisija naudojo 7,9 % bazinį pelną, kaip nustatyta laikinojo reglamento 158 konstatuojamojoje dalyje, kuriam ji pritaikė viršutinę pelno ribą, kaip reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktą.

(82)

Šiuo atžvilgiu EUWA tvirtino, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktą, atsižvelgiant į konkrečias atvejo aplinkybes, Komisijai leidžiama savo nuožiūra netaikyti viršutinės ribos. EUWA teigimu, Komisija, taikydama viršutinę ribą, nenaudojo tos pačios bendrosios kategorijos produkto kaip RRA. Komisijos pasirinktos kategorijos produktai toliau perdirbami galutinės grandies pramonės sektoriuje, o tai įrodo faktas, kad RRA ir Komisijos naudoti produktai pagal statistinę nomenklatūrą priskiriami skirtingiems skirsniams. Todėl, EUWA teigimu, jų negalima laikyti tai pačiai bendrajai produktų kategorijai priskiriamais produktais. Iš esmės EUWA tvirtino, kad Maroke iš viso nebuvo parduodami tai pačiai bendrajai kategorijai kaip ir RRA priskiriami produktai.

(83)

EUWA taip pat teigė, kad Komisija neprivalo taikyti viršutinės ribos tuo atveju, kai tos pačios bendrosios kategorijos produktai neparduodami kilmės šalies vidaus rinkoje. Be to, ji teigė, kad taikant viršutinę ribą siekiama tik išvengti pernelyg didelio pelno lygio naudojimo apskaičiuojant normaliąją vertę. EUWA teigė, kad, jos nuomone, 8,3 % pelno lygis (laikinajame reglamente nustatytas nežalingas tikslinis pelnas) nebūtų per didelis, o 4,16 % viršutinė pelno riba, kurią taikė Komisija, buvo nepakankama.

(84)

Komisija šį tvirtinimą atmetė, nes taikyti viršutinę ribą reikalaujama pagal pagrindinį reglamentą ir šis reikalavimas taip pat buvo pagrįstas keliose Ginčų sprendimo tarybos kolegijos ataskaitose (15). Taigi, priešingai, nei tvirtino EUWA, Komisija negalėjo savo nuožiūra nuspręsti netaikyti viršutinės ribos.

(85)

Vis dėlto, vykdydama pareigą taikyti viršutinę pelno ribą Komisija iš tiesų turi daug laisvės savo nuožiūra nustatyti šią ribą. EUWA pateikė pastabų dėl bendrosios kategorijos, kurią Komisija naudojo laikinajame reglamente, tinkamumo, tačiau nepasiūlė nei alternatyvios, nei tinkamesnės kategorijos. Vien tai, kad, Sąjungos pramonės nuomone, viršutinė pelno riba yra nepakankamai aukšta, nereiškia, kad pati riba yra nepagrįsta, netinkama arba neteisinga. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad šalys nepateikė tinkamesnių alternatyvų, Komisija paliko galioti 4,16 % pelno ribą, nustatytą laikinojo reglamento 64 konstatuojamojoje dalyje.

(86)

Atskleidus galutinius faktus EUWA pakartojo savo tvirtinimą, kad nustatant normaliąją vertę buvo naudojamas per žemas pelno lygis (viršutinė pelno riba). Tačiau, kadangi EUWA nepateikė jokios naujos informacijos ir nepasiūlė jokio kito metodo pelno viršutinei ribai nustatyti, Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(87)

Eksporto kainos skaičiavimo duomenys pateikti laikinojo reglamento 66–68 konstatuojamosiose dalyse. Kadangi jokių pastabų dėl šios metodikos negauta, Komisija patvirtino savo preliminarias išvadas.

(88)

Po pirminio faktų atskleidimo nė viena suinteresuotoji šalis nepateikė pastabų dėl metodikos, taikytos eksporto kainai ir apskaičiuotai normaliajai vertei palyginti. Todėl Komisija patvirtino laikinojo reglamento 69 ir 70 konstatuojamąsias dalis.

(89)

Atsižvelgdama į suinteresuotųjų šalių tvirtinimus, Komisija patikslino dempingo skirtumus, kaip aprašyta 57–59 ir 77 konstatuojamosiose dalyse. Be šių tvirtinimų, ir bendrovė „Dika“, ir EUWA pareiškė nepritariančios dėl Komisijos metodo, taikyto nustatant muitą kitiems eksportuotojams.

(90)

Atskleidus pirminius faktus bendrovė „Dika“ tvirtino, kad kitiems eksportuotojams nustatytas muitas buvo per didelis. Kaip turimus faktus naudodama didžiausius dempingo skirtumus Komisija nubaudė „Dika“ už tai, kad bendrovė nebendradarbiavo. Bendrovės „Dika“ teigimu, tokia praktika draudžiama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį ir atitinkamas PPO nuostatas.

(91)

Tačiau kito PPO ginčo kolegija (Kanada – virintiniai vamzdžiai) konstatavo, kad „skirtumas tarp bendradarbiavimo skatinimo ir vengimo prevencijos ir sankcijų nebendradarbiaujantiems eksportuotojams taikymo gali būti labai nedidelis“ (16). Šiuo atžvilgiu „negalima viršyti to, kas buvo tinkama ir būtina bendradarbiavimo skatinimo ir vengimo prevencijos tikslams pasiekti“ (17). Komisijos nuomone, būtent toks yra laikinajame reglamente naudoto metodo tikslas. To reglamento 73 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad Komisija taikė didžiausią dempingo skirtumą, nustatytą remiantis tipiškais bendrovės „Hands“ parduodamų tam tikrų rūšių produktų, kurių eksportas siekia apie 50 % viso „Hands“ eksporto į Sąjungą, kiekiais.

(92)

Atrinkdama produktus, kurių eksportas siekia 50 % bendrovės „Hands“ į Sąjungą eksportuojamų produktų, Komisija taikė pagrįstą metodą, paremtą visos turimos informacijos vertinimu. Tai taip pat atitinka ankstesnius tyrimus ir tai, ką Bendrasis Teismas nusprendė savo sprendime dėl Kinijos kilmės ratų su plieniniais ratlankiais: „nors ieškovės dempingo skirtumą kitiems eksportuotojams apibūdina kaip „baudžiamojo pobūdžio“, neginčijama, kad šį skirtumą Komisija nustatė ne savavališkai ar siekdama nubausti, o konstatavusi, kad atranka nepavyko, ir ieškovių atžvilgiu tinkamai pritaikiusi pagrindinio reglamento 18 straipsnį. Tas skirtumas kitiems eksportuotojams buvo nustatytas remiantis ne nežymia vienintelio eksportuojančio gamintojo eksporto dalimi, todėl tokios klasifikacijos taikymas šio skirtumo atžvilgiu, nepriklausomai nuo jo didumo, būtų nepagrįstas“ (18). 50 % eksporto apimties tipiškumas, aprašytas 57 konstatuojamojoje dalyje, yra panašus kaip kituose antidempingo tyrimuose arba didesnis (19).

(93)

Kaip paaiškinta 58 konstatuojamojoje dalyje, kitiems eksportuotojams nustatytą muitą Komisija apskaičiavo remdamasi nustatyta metodika ir naudodama patikrintus duomenis, atsižvelgdama į ankstesnius tyrimus. Be to, duomenys, pagal kuriuos buvo nustatytas muitas kitiems eksportuotojams, atspindėjo pateiktą informaciją apie iš Maroko bendrovių importuotų produktų rūšis. Dėl to, kad rezultatas yra prastesnis nei tas, kurio pageidavo EUWA, arba muitas, nustatytas iš Kinijos importuojamiems produktams, šis metodas neturėtų būti laikomas nepagrįstu.

(94)

Todėl Komisija atmetė ir bendrovės „Dika“ tvirtinimą, kad kitiems eksportuotojams nustatytas muitas buvo baudžiamojo pobūdžio ir per didelis, ir EUWA tvirtinimą, kad kitiems eksportuotojams nustatytas muitas buvo per mažas ir buvo taikomas kaip atlygis už nebendradarbiavimą.

(95)

Atskleidus galutinius faktus bendrovė „Dika“ pakartojo savo tvirtinimą, kad kitiems eksportuotojams taikomo muito nustatymo metodas buvo baudžiamojo pobūdžio ir kad Komisija nepaaiškino, kaip ji nustatė, ar naudota metodika buvo tinkama, arba kad nustatant „Dika“ taikomą muito normą buvo naudojama tinkamiausia informacija. Be to, bendrovė „Dika“ tvirtino, kad taikyti šį metodą uždraudė PPO kolegija byloje Kinija – OGEP (orientuoto grūdėtumo elektrotechninis plienas), konstatavusi, kad „pasirinkus naudotis turimais faktais nesiekiama nustatyti per didelių dempingo skirtumų, taip skatinant suinteresuotąsias šalis bendradarbiauti“. Maroko Vyriausybės tvirtinimai buvo panašūs.

(96)

Tačiau šiuo atveju dėl nustatyto muito kitiems eksportuotojams nebuvo nustatyta jokių „per didelių dempingo skirtumų“. Metodas, naudotas muitui kitiems eksportuotojams nustatyti, buvo laikomas tinkamu, nes jį taikant buvo remiamasi produktų, kurie sudarė 50 % bendrovės „Hands“ eksporto ir todėl buvo labai tipiški, dempingo skirtumais. Be to, šių rūšių produktai sudarė beveik 25 % bendrovės „Dika“ eksportuojamų produktų. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(97)

Atskleidus pirminius faktus bendrovė „Dika“ taip pat tvirtino, kad jai turėtų būti apskaičiuoti individualūs dempingo ir žalos skirtumai, nes pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje ir PPO antidempingo susitarimo 6 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad tokie individualūs skirtumai turėtų būti apskaičiuojami kiekvienam tiekėjui, nepriklausomai nuo jo bendradarbiavimo.

(98)

Nors apskaičiuoti individualius skirtumus remiantis pačios bendrovės duomenimis nebuvo įmanoma, kaip paaiškinta 26–48 konstatuojamosiose dalyse, bendrovė „Dika“ yra Komisijai žinoma Maroko gamintoja, kuriai bus taikomas konkrečiai bendrovei apskaičiuotas muito kitiems eksportuotojams dydžio antidempingo muitas. Todėl Komisija priėmė tvirtinimą tiek, kiek ji nusprendė nustatyti individualią muito normą bendrovei „Dika“, atitinkamose šio reglamento dalyse atskirai nurodydama bendrovę ir jos muito normą.

(99)

Savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo bendrovė „Dika“ taip pat pakartojo savo prašymą gauti „Dika“ dempingo ir žalos skirtumo bei priverstinio kainų mažinimo ir kainų smukdymo skaičiavimus. Bendrovė „Dika“ tvirtino, kad neturėdama tokios atskleistos informacijos ji negalėjo pateikti įsipareigojimo dėl kainos pasiūlymo ir neturėjo galimybės pateikti prasmingų pastabų dėl Komisijos išvadų.

(100)

Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos 46 ir 48 konstatuojamosiose dalyse, ir kaip bendrovei „Dika“ paaiškinta gavus po pirminio ir galutinio faktų atskleidimo jos prašymus atskleisti tokią informaciją, atskleisti konkrečią informaciją bendrovei „Dika“ nebuvo įmanoma. Kadangi bendrovės „Dika“ individualus dempingo ar žalos skirtumas nebuvo apskaičiuotas, nebuvo ir galimybės atskleisti tokius skaičiavimus. Be to, kitiems eksportuotojams (t. y. bendrovei „Dika“) taikomo muito skaičiavimai buvo grindžiami patikrintais bendrovės „Hands“ duomenimis, kurių „Dika“ nebuvo galima atskleisti dėl konfidencialumo priežasčių. Laikinajame reglamente, po pirminio faktų atskleidimo bendrovei „Dika“ pateiktoje informacijoje (20), galutinių faktų atskleidimo dokumente ir šiame reglamente išdėstyti visi faktai ir aplinkybės, kuriais remdamasi Komisija pagrindė savo pasiūlymą ir sprendimą nustatyti laikinąsias ir galutines priemones Maroko kilmės RRA ir metodiką, kurią naudojo muitui kitiems eksportuotojams, taikytinam bendrovei „Dika“, apskaičiuoti. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(101)

Galutiniai dempingo skirtumai, išreikšti CIF kainos (kaina, draudimas ir frachtas) Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą procentine dalimi, yra tokie:

(102)

Kadangi jokių susijusių tvirtinimų ar pastabų šiuo klausimu negauta, buvo patvirtintos laikinojo reglamento 75 ir 76 konstatuojamosiose dalyse pateiktos išvados.

(103)

ACEA tvirtino, kad perskaičiavimo koeficientas, naudotas Sąjungos suvartojimui nustatyti, kaip aprašyta laikinojo reglamento 78 konstatuojamojoje dalyje, Maroko atžvilgiu buvo neteisingai nustatytas remiantis bendrovės „Hands“ ir naudotojo A pateikta informacija apie importą iš Maroko. Naudotojas A buvo vienas iš dviejų tyrime bendradarbiavusių naudotojų, kurio prašymą užtikrinti anonimiškumą Komisija patenkino. ACEA nuomone, perskaičiavimo koeficientas turėtų būti 13,5 kg vienam vienetui. Turkijos atveju ACEA apskaičiavo, kad perskaičiavimo koeficientas turėtų būti 9,3 kg vienam vienetui. Šis skaičiavimas buvo grindžiamas informacija, kurią pateikė ACEA narys, kuris nebendradarbiavo atliekant tyrimą (toliau – nebendradarbiaujantis naudotojas) ir niekada nepateikė klausimyno atsakymų.

(104)

Perskaičiavimo koeficientui nustatyti Komisija naudojo bendrovių „Hands“ ir „Dika“ bei trijų atrinktų Sąjungos gamintojų pateiktus klausimyno atsakymus. Taigi vidutinis svertinis Maroko kilmės ratų vieneto svoris buvo nustatytas remiantis dviejų gamintojų, t. y. bendrovių „Hands“ ir „Dika“, pateikta informacija. Nustatytas perskaičiavimo koeficientas buvo 11,3 kg vienam vienetui. Be to, Komisija pažymėjo, kad ACEA nepateikė jokių patvirtinamųjų įrodymų dėl bendrovės „Hands“ tariamai jai pateikto perskaičiavimo koeficiento. Bet kuriuo atveju šis koeficientas neatitiko patikrintuose bendrovės „Hands“ klausimyno atsakymuose pateiktos informacijos. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(105)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad į perskaičiavimo koeficientą neturėjo būti įtraukti bendrovės „Dika“ duomenys, nes jos pardavimo eksportui duomenys buvo atmesti pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį.

(106)

Nustatydama perskaičiavimo koeficientą Komisija išbraukė bendrovės „Dika“ duomenis. Rezultatas buvo toks, kad 11,3 kg vienam vienetui vertė išliko nepakitusi. Tai galima paaiškinti palyginti nedideliu bendrovės „Dika“ duomenų reikšmingumu vertinant bendrą duomenų rinkinį, į kurį buvo įtraukti ne tik bendrovės „Hands“, bet ir trijų atrinktų Sąjungos gamintojų duomenys. Bendrovės „Dika“ produktai sudarė tik [10–15 %] visų nagrinėtų produktų skaičiaus. Todėl pirminiame etape apskaičiuotas perskaičiavimo koeficientas buvo patvirtintas.

(107)

Dėl Turkijos Komisija pažymėjo, kad ACEA apskaičiuotas perskaičiavimo koeficientas buvo grindžiamas bendru apie 1 680 tonų svoriu, kuris siekė tik apie 1,7 % viso importo iš Turkijos (apie 94 000 tonų tiriamuoju laikotarpiu). Todėl Komisija nemanė, kad šis skaičiavimas buvo pakankamai tikslus.

(108)

Atskleidus galutinius faktus ACEA paminėjo daiktinį įrodymą, gautą iš naudotojo B patikrinimo vietoje metu, taip pat pateikė papildomos iš naudotojo B gautos informacijos, kuria pagrindė savo tvirtinimą. Naudotojas B buvo vienas iš dviejų tyrime bendradarbiavusių naudotojų, kurio prašymą užtikrinti anonimiškumą Komisija patenkino. ACEA, remdamasi naudotojo B duomenimis ir iš nebendradarbiaujančio naudotojo gautais duomenimis, apskaičiavo, kad vieno produkto svoris, kurį Komisija naudojo kaip perskaičiavimo koeficientą vienam vienetui, turėtų būti mažesnis nei 11,3 kg.

(109)

Komisija išnagrinėjo naudotojo B pateiktą informaciją. Naudotojas B pateikė [30–45] rūšių produktų sąrašą, kuriame buvo nurodytas bendras kiekis ir kiekvienos rūšies produkto svoris. Komisija pažymėjo, kad buvo pateiktas tik vienos rūšies produkto patvirtinamasis dokumentas, kuriame buvo nurodytas jo svoris. Komisija negalėjo patikrinti ACEA pateiktos papildomos su naudotoju B susijusios informacijos, nes ji buvo pateikta pavėluotai. Komisija taip pat negalėjo patikrinti nebendradarbiaujančio naudotojo apibendrinamojoje skaičiuoklėje pateiktos informacijos, nes tas naudotojas apskritai nebendradarbiavo, todėl į šią informaciją nebuvo galima atsižvelgti atliekant šį tyrimą. Bet kuriuo atveju ACEA apskaičiuotas peržiūrėtas bendras perskaičiavimo koeficientas buvo grindžiamas maždaug 3 900 tonų bendru svoriu, t. y. tik apie 4 % visų iš Turkijos importuojamų produktų svorio.

(110)

Todėl Komisija nustatė, kad skirtingi kiekiai, kuriuos ACEA naudojo perskaičiavimo koeficientui nustatyti tiek prieš galutinį faktų atskleidimą, tiek po jo, negali būti laikomi tipiška viso importo apimtimi. Kaip nurodyta laikinojo reglamento 78 konstatuojamojoje dalyje, rinkoje stebima tendencija, kai gaminami didesnio skersmens ratai ir dėl to padidėja vieno rato svoris. Ši tendencija buvo patvirtinta ir apskaičiavus perskaičiavimo koeficientą remiantis klausimyno atsakymais. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(111)

Todėl, kadangi kitų pastabų negauta, laikinojo reglamento 77–80 ir 137 konstatuojamosios dalys buvo patvirtintos.

(112)

Kaip nurodyta 110 konstatuojamojoje dalyje, tvirtinimas dėl apimties buvo atmestas, todėl importo kainos buvo patvirtintos.

(113)

Kadangi kitų tvirtinimų dėl bendros importo vertės negauta, laikinojo reglamento 81–86 konstatuojamosios dalys buvo patvirtintos.

(114)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo, kad Komisija neatsižvelgė į konkurencijos sąlygas Sąjungos RRA rinkoje, neatsižvelgdama į tai, kad PĮG ratai gaminami pagal užsakymą, ir sutelkdama dėmesį į faktinį Sąjungos ir Maroko RRA gamintojų pardavimą tiriamuoju laikotarpiu vietoje to, kad analizuotų kainų konkurenciją ir prarastą pardavimo dalį konkursuose. Priešingai, ankstesniame tyrime (21) dėl RRA importo Komisija taikė metodą, kurio paprašė ACEA. Tada ACEA tvirtino, kad visa kainų analizė, įskaitant priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis, turėtų būti atliekama konkursų lygmeniu.

(115)

Komisija panašų argumentą išnagrinėjo 192 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nagrinėjami priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skaičiavimai. Iš tikrųjų atskirų konkursų duomenų parinkimas negali pakeisti Komisijos analizės, nes ši analizė buvo atlikta remiantis išsamiais duomenimis, t. y. pardavimo sandorių sąrašu ir kainų palyginimu pagal rūšis, kuriuos pateikė atrinkti Sąjungos ir eksportuojantys gamintojai. Šiame sąraše buvo pateiktos faktinės per tiriamąjį laikotarpį parduoto kiekio ir išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyto kiekio vertės, kurios, kaip paaiškinta 136 konstatuojamojoje dalyje, dažnai galiausiai skiriasi nuo konkurso sąlygose nurodytų verčių. Skirtingai nei minėtu atveju, faktiniuose pardavimo duomenyse atsižvelgiama į nuolaidas ir lengvatas, kurios gali būti atidedamos arba ne ir kurios buvo faktiškai pritaikytos ir susijusios su tiriamuoju laikotarpiu. Todėl konkursų duomenimis grindžiama analizė tiksliai neatspindėtų konkurencijos RRA rinkoje sąlygų. Be to, ACEA neprieštaravo dėl išvados, kad Maroke gaminamų RRA pagrindinės fizinės, cheminės ir techninės savybės ir pagrindinė naudojimo paskirtis yra tokios pačios, kaip ir Sąjungos pramonės gaminamų RRA. Taigi, skirtingai nei konkursų duomenimis grindžiamos analizės atveju, siekiant nustatyti priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis, palyginimas pagal produktų rūšis teisingai atskleidė importo iš Maroko ir Sąjungos pramonės pardavimo konkurenciją pagal kainas ir apimtį. Kaip nurodyta ACEA pastabose, ACEA paaiškino, kad pagal konkursų taisykles sudaromose sutartyse nurodomas apytikslis ratų, kurie bus tiekiami, skaičius, o dėl tikslaus kiekio paprastai susitariama likus kelioms savaitėms iki pristatymo, ir taip pat kad konkretaus automobilio modelio sėkmė, taigi ir RRA gamybos apimtis, priklauso nuo vartotojų. Kartu su kiekvienu automobilio modeliu gali būti siūlomi kelių rūšių RRA, o automobilių gamintojai negali numatyti, kokia bus visa kiekvienos rūšies RRA pardavimo apimtis per visą to automobilio modelio gamybos laikotarpį. NET jeigu Komisija poveikį kainoms būtų vertinusi konkursų pasiūlymų lygmeniu, ji pažymėjo, kad gauti su pasiūlymais susiję duomenys buvo neišsamūs, nes juos pateikė tik du bendradarbiaujantys naudotojai ir nebuvo galima jų visiškai sutikrinti su Sąjungos pramonės pateiktais duomenimis. Be to, vienas didžiausių naudotojų nebendradarbiavo atliekant šį tyrimą, o jo vardu ACEA pateiktų dalinių duomenų nebuvo galima sutikrinti. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(116)

Atskleidus pirminius faktus ACEA teigė, kad tų pačių specifikacijų RRA negalima pakeisti, nes kiekvienas RRA gaminamas pagal automobilio gamintojo užsakymą konkrečiam automobilio modeliui. Jų modelius, savybes ir apdailą nustato pirkėjas. Kiekvienas ratas gaminamas tik jį užsakiusiam automobilių gamintojui: skirtingiems automobilių gamintojams skirtų RRA negalima pakeisti kitais.

(117)

Komisija laikėsi nuomonės, kad visų Sąjungos pramonės, Maroko arba kitų trečiųjų šalių kilmės RRA pagrindinės fizinės, cheminės ir techninės savybės yra tokios pačios, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje. Kaip nustatyta tyrimo metu ir kaip ACEA paaiškino po galutinio faktų atskleidimo, visi sertifikuoti gamintojai gali konkuruoti ir automobilių gamintojams tiekti tos pačios rūšies ratus. Pavyzdžiui, viename ACEA pateiktame dokumente nurodyta, kad keli sertifikuoti Sąjungoje, Maroke, Turkijoje ir kitose trečiosiose šalyse įsikūrę gamintojai konkuravo dėl tos pačios rūšies RRA. Prireikus tam tikro modelio automobiliuose galima montuoti įvairių rūšių ratus, o ne tik pirkimo dokumentuose nurodytus RRA. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(118)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo savo tvirtinimą, kad skirtingų rūšių ratų negalima pakeisti kitais, nes tyrimo objektas yra PĮG ratai, o pagal PĮG apibrėžtį tokie ratai gaminami konkrečiam automobilių prekės ženklui ir jiems priskiriami konkretūs prekių ženklai, saugomi intelektinės nuosavybės teisėmis. RRA yra neatskiriama bendros automobilio išvaizdos ir dizaino dalis ir jie turi būti priderinami kiekvieno konkretaus modelio automobilių atveju.

(119)

ACEA taip pat tvirtino, kad Komisija neturėjo įrodymų, jog tam tikro modelio automobiliuose galima montuoti įvairių rūšių ratus, o ne tik pirkimo dokumentuose nurodytus RRA. RRA yra neatskiriama bendros automobilio išvaizdos ir dizaino dalis ir jie turi būti priderinami kiekvieno konkretaus modelio automobilių atveju. Pakeitę RRA ne PĮG dalimis vartotojai paprastai netenka garantijos. Savo tvirtinimą dėl garantijos ACEA pagrindė dviem dviejų automobilių gamintojų išduotais dokumentais.

(120)

Komisija pastebėjo, kad ACEA netvirtino ir nepateikė papildomų įrodymų dėl to, jog visų RRA – Sąjungos pramonės, Maroko arba kitų trečiųjų šalių kilmės – pagrindinės fizinės, cheminės ir techninės savybės nėra tokios pačios, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje. Komisija taip pat laikėsi nuomonės, kad nors gali būti tam tikrų techninių apribojimų, dėl kurių visų modelių automobiliuose nebūtų galima montuoti visų rūšių ratų, skirtingų modelių automobiliuose naudojamus RRA galima tam tikru mastu pakeisti vienus kitais. Pavyzdžiui, automobilių gamintojas gali nuspręsti atnaujinti automobilio modelį, pakeisdamas išorines automobilio dalis, ir šie pakeitimai gali būti susiję ir su RRA konstrukcijos modeliu. Tačiau dauguma automobilio platformos techninių specifikacijų išlieka identiškos. Taigi, prireikus automobilių gamintojas tokiame automobilyje gali montuoti senesnio modelio konstrukcijos RRA. Todėl baigę gaminti tam tikro modelio RRA gamintojai daugelį metų privalo savo patalpose laikyti senesnių modelių formas. Tai patvirtino atrinkti Sąjungos gamintojai, kuriems po konkursų buvo suteikta galimybė tiekti RRA, skirtus tam tikro modelio automobiliams, o vėliau ir tiems patiems pakeisto modelio automobiliams.

(121)

Kalbant apie tvirtinimą dėl garantijos, Komisija pirmiausia pažymėjo, kad viename iš pateiktų atsakomybės dėl garantijos ribojimo pareiškimų nebuvo numatyta jokių reikalavimų dėl to, kokių rūšių ratai turėtų būti naudojami. Antra, pateikti įrodymai buvo susiję tik su garantiniu laikotarpiu, o ne su visu automobilio eksploatavimo laikotarpiu. Trečia, atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja ir antrinės RRA pardavimo rinkos kanalas, buvo padaryta išvada, kad reikalavimas atliekant remontą naudoti PĮG dalis pasibaigus garantiniam laikotarpiui nebuvo nuolat taikomas ir kad tai daryti buvo techniškai ir teisiškai leidžiama. Galiausiai vienas iš dviejų ACEA pateiktų dokumentų buvo susijęs su JAV rinka, o kito dokumento atveju nebuvo galima nustatyti ar jis buvo susijęs su Sąjungos rinka. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(122)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad produkto rūšies specifikacijose (t. y. naudojant vadinamąjį gaminio kontrolės numerį (PKN)) nebuvo nurodomos visos konkretaus RRA projekto ypatybės ir visi konkretaus pasiūlymo finansiniai aspektai. Dėl to naudojant gaminio kontrolės numerį nebuvo užtikrinamas vertinamų ratų palyginamumas ir taip buvo sumažinamas atitinkamos produktų apimties ir kainos analizės tikslumas.

(123)

Komisija laikėsi nuomonės, kad gaminio kontrolės numerio apibrėžtis atspindi pagrindines RRA savybes: gamybos procesą (standartiniai nenaudojant srauto formavimo lieti ratai, srauto formavimo būdu gaminami ratai, kaltiniai arba dviejų ar trijų dalių ratai), skersmenį ir svorį, ar ratai termiškai apdoroti, apdailą, ar naudojamos įdėtinės detalės, ar ratai su padangomis. Tyrimo metu nė viena iš bendradarbiaujančių šalių nepateikė pastabų dėl gaminio kontrolės numerio apibrėžties. ACEA nepaaiškino, kurią papildomą savybę reikėtų įtraukti. Be to, kaip nurodyta 115 konstatuojamojoje dalyje, Komisija padarė išvadą, kad konkursų duomenys neapėmė informacijos, kuri buvo reikalinga importo dempingo kaina poveikiui kainai ir apimčiai nustatyti. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(124)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad nekonfidencialioje byloje ir galutinių faktų atskleidimo dokumente nebuvo nustatyta, kad buvo vykdomas didelis priverstinis kainų mažinimas ir kainų smukdymas. Komisija pažymėjo, kad laikinojo reglamento 90 ir 91 konstatuojamosiose dalyse buvo aprašyta Komisijos atlikta priverstinio kainų mažinimo analizė ir kiekybinis vertinimas bei pateiktos išvados dėl kainų smukdymo. Be to, bendradarbiaujantiems eksportuojantiems gamintojams buvo atskleista išsami su priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimu susijusi informacija ir jie galėjo pateikti pastabų dėl to apskaičiavimo tikslumo. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(125)

Kadangi kitų tvirtinimų dėl priverstinio kainų mažinimo ir poveikio kainoms negauta, buvo patvirtintos laikinojo reglamento 87–91 konstatuojamosios dalys.

(126)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 92–96 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(127)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 97–99 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(128)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 100–102 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(129)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 103 ir 104 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(130)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 105–107 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(131)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 108–110 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(132)

Dėl laikinojo reglamento 113 konstatuojamosios dalies ACEA teigė, kad kainos tikrai turi tam tikrą reikšmę, tačiau renkantis RRA tiekėją taip pat svarbu atsižvelgti į kitus aspektus. Be to, ACEA tvirtino, kad buvo iš esmės klaidinga teigti, jog Sąjungos gamintojai kainas konkursų metu turi patys suderinti su Maroko gamintojų kainomis.

(133)

Komisija pažymėjo, kad automobilių gamintojų ir RRA gamintojų derybinė galia yra nevienoda. Automobilių gamintojų yra nedaug, o jų skaičius dar labiau sumažėjo 2021 m. sausio mėn., kai buvo įsteigta grupė „Stellantis“. Automobilių gamintojų derybinę galią parodo pastebimos jiems palankios konkursų sąlygos. Pavyzdžiui, automobilių gamintojai negarantuoja reikiamo kiekio, kurį turės pateikti, taigi ir pagaminti, RRA gamintojai, ir nesuteikia galimybės projekto įgyvendinimo laikotarpiu padidinti pardavimo kainos (išskyrus indeksuojamas aliuminio sąnaudas). Dėl tokių sąlygų daromas neigiamas poveikis RRA gamintojams, nes jie negali optimizuoti gamyklų darbo krūvio ir taip pasiekti optimalios masto ekonomijos bei kuo labiau padidinti savo pelningumo. Palankesnę automobilių gamintojų padėtį sustiprina RRA rinkoje stebimi dėl įsteigtų Maroko gamintojų atsiradę pertekliniai pajėgumai, kaip paaiškinta 122 konstatuojamojoje dalyje.

(134)

Be to, tyrimo metu Komisija iš automobilių gamintojų gavo informacijos, kad kaina buvo laikoma svarbiausiu kriterijumi. Naudotojas B paaiškino, kad pagrindinis kriterijus vis dar yra kaina ir kad gavus pasiūlymus vyksta derybų procesas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama kainoms, o gamintojai gali pagerinti savo pasiūlymus. EUWA paaiškino, kad vykstant konkursams paprastai vyksta derybos dėl kainų, kurių metu suteikiama galimybė kainas pakoreguoti, ir jos gali būti tiek mažinamos, tiek didinamos. Naudotojas A panašiai paaiškino, kad kiti veiksniai, kaip antai kokybė, MTP ir tiekimo pajėgumai, RRA tiekėjų atveju yra labai panašūs, todėl kaina yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį pasirenkamas RRA tiekėjas. Be to, klausymo, kuriame dalyvavo ACEA, metu nebendradarbiaujantis naudotojas savo pristatyme patvirtino, kad vyksta keli derybų su tiekėjais etapai, kurių metu tikrinami jų techniniai pajėgumai, kokybės reitingas, logistika, gamybos pajėgumai ir kt., tačiau, svarbiausia, gamintojai turi pateikti pačius konkurencingiausius savo kainų pasiūlymus. Be to, kaip nustatyta laikinojo reglamento 90 ir 91 konstatuojamosiose dalyse, Sąjungos pramonė negalėjo padidinti savo kainų, nepaisant sąnaudų padidėjimo, susijusio su dideliu priverstiniu kainų mažinimu ir kainų smukdymu, o tai rodo, kad Maroko eksportuojantys gamintojai tiriamuoju laikotarpiu darė spaudimą Sąjungos gamintojų kainoms. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(135)

ACEA tvirtino, kad laikinajame reglamente klaidingai teigiama, kad dėl sutarčių kasmet deramasi iš naujo ir kad Sąjungos RRA gamintojai gali šiek tiek padidinti savo kainas, kad būtų atsižvelgiama į padidėjusias žaliavų kainas. ACEA paaiškino, kad kainodaros mechanizmas pagal RRA pirkimo sutartis buvo grindžiamas formule, pagal kurią kintamasis elementas buvo tik aliuminio liejinių sąnaudų raida. Taigi pardavimo sąskaitose faktūrose atspindimos ne rinkos, o sutarčių sąlygos.

(136)

Komisija patvirtino, kad paprastai sutartyse nebūdavo numatoma galimybė projekto įgyvendinimo laikotarpiu padidinti kainų siekiant padengti sąnaudas, išskyrus aliuminio liejinių sąnaudas, ir padidinti tiekėjo pelningumą. Laikinojo reglamento 113 konstatuojamojoje dalyje Komisija neginčijo, kad RRA gamintojai gali padidinti savo pardavimo kainas projekto įgyvendinimo laikotarpiu, bet paaiškino, kad RRA gamintojai negalėjo padidinti savo kainų derėdamiesi per naujus konkursus tiriamuoju laikotarpiu. Be to, Komisija iš naudotojų ir Sąjungos gamintojų surinko įrodymus, kuriuos įvertinusi nustatė, kad automobilių gamintojai projekto įgyvendinimo laikotarpiu derėdavosi dėl įvairių rūšių nuolaidų ir lengvatų, kaip antai dėl nuolaidų, apskaičiuojamų atsižvelgiant į bendrą metinę apyvartą ir kt. Todėl netikslinga teigti, kad kainos fiksuojamos visam projekto įgyvendinimo laikotarpiui (išskyrus aliuminio indeksavimo atveju). Priešingai, kainos dėl aliuminio indeksavimo galėjo būti skirtingos, tačiau jos negalėjo būti toliau didinamos siekiant atsižvelgti į kitas sąnaudas, kaip antai darbo, energijos, žaliavų sąnaudas arba pridėtines išlaidas. Be to, faktinės pardavimo kainos visu projekto įgyvendinimo laikotarpiu dėl įvairių taikomų nuolaidų ir lengvatų gali dar labiau sumažėti. Nustatyta, kad vienam naudotojui RRA gamintojų suteiktų nuolaidų arba lengvatų suma yra didelė. Todėl kainos nustatomos ne tik remiantis pradine sutartimi. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(137)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo savo tvirtinimą, kad kainos buvo nustatomos tik remiantis pradine sutartimi, nes sutartyje buvo nustatomos našumo nuolaidos, o šios nuolaidos buvo suteikiamos tik pagal sutartinius susitarimus. Be to, ACEA tvirtino, kad Komisija byloje neturėjo tiesioginių įrodymų, kuriais vadovaudamasi ji būtų galėjusi patvirtinanti, kad kainos buvo nustatomos ne tik pradinėje sutartyje. Galiausiai ACEA tvirtino, kad šių išvadų nebuvo galima patvirtinti naudojant iš naudotojų surinktus įrodymus ir kad visų pirma pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje minėti įrodymai buvo susiję su trečiosios šalies tiekėjo išduotu kreditiniu dokumentu trečiosios šalies kilmės ratams, neturėjusiu tikro pagrindo.

(138)

Pirma, Komisija pažymėjo, kad nė vienas iš atrinktų Sąjungos gamintojų ar bendradarbiaujančių naudotojų nepateikė pastabų dėl galutinio faktų atskleidimo ir nepareiškė abejonių dėl 136 konstatuojamojoje dalyje aprašyto vertinimo, kuris buvo grindžiamas iš jų surinktais patikrintais įrodymais.

(139)

Antra, remdamasi ACEA pateiktomis pastabomis ir dokumentais, Komisija pažymėjo, kad ACEA savo pastabose nurodė konfidencialias bendradarbiaujančių naudotojų, ACEA nario tikrinimo ataskaitas, taigi ir įrodymus, surinktus šių naudotojų patalpose vykusių tikrinamųjų vizitų metu. Tai buvo akivaizdu iš įvairių ACEA nuorodų pastabose į konfidencialias atitinkamų naudotojų tikrinimo ataskaitas. Visų pirma Komisija paminėjo apskaitos žurnalus, gautus iš naudotojo B sistemos, kuriuose buvo galima peržiūrėti įvairių rūšių lengvatų/nuolaidų sąrašą. Tikrinamojo vizito metu naudotojas B paaiškino, kad kainos buvo mažinamos atimant atitinkamas sumas tiesiogiai iš pardavimo kainos. Todėl bet kokios kitos į apskaitą įtrauktos lengvatos/nuolaidos turėtų būti laikomos papildomomis lengvatomis/nuolaidomis.

(140)

Be to, Komisija iš atrinktų Sąjungos gamintojų surinko įrodymų, patvirtinančių, kad naudotojai prašė įvairių lengvatų/nuolaidų, pvz., kasmet sutaupomų kiekių ir pan. Komisija nusprendė, kad išsamesnės informacijos atskleisti negalima, nes informacija, surinkta iš naudotojų ir iš Sąjungos pramonės, buvo susijusi su konkrečiais atskirais sandoriais, kurių duomenų negalima apibendrinti, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(141)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad produktų kiekiai RRA tiekėjams buvo paskirstomi konkursų metu ir kad jokie kiti tiekiami kiekiai nebuvo paskirstomi ne konkursų metu. Bet kuriuo atveju, šalies teigimu, byloje (ir apskritai) nėra jokių įrodymų, kad laimėjus konkursą ir vykdant po jo sudarytą sutartį Sąjungos gamintojui priskirti kiekiai buvo perskirstomi Maroko tiekėjo naudai. ACEA tvirtino, kad atliekant patikrinimą vieno bendradarbiaujančio naudotojo patalpose buvo pateikti įrodymai, rodantys, kad tiekiamas kiekis, dėl kurio buvo susitarta sutartyje, pasirašytoje po konkurso, paprastai buvo geras rodiklis, kurį vertinant buvo galima numatyti, koks faktinis kiekis bus tiekiamas ateityje.

(142)

Komisija nusprendė, kad ACEA patvirtino 157 konstatuojamojoje dalyje aprašytas išvadas, jog šiems gamintojams nesuteikiamos garantijos dėl kiekio, kuris galiausiai jiems bus paskirtas. Kaip savo pastabose nurodė ACEA ir remiantis naudotojo A patikrinimo ataskaita, „tiekėjai pasiūlo kiekį: šie kiekiai nėra garantuojami, bet tiekėjams suteikiama galimybė numatyti kiekius, kuriuos jie galėtų pasiūlyti. Jeigu pasibaigus projektui (kelerius metus) šie kiekiai būna gerokai mažesni, nei tikėtasi, tiekėjams gali būti mokama kompensacija už neamortizuotą įrangos dalį“. Nors siūlomas kiekis buvo nurodomas, tipinėje sutartyje nebuvo nurodoma tiksli pristatymo data ir planuojama pardavimo apimtis. ACEA savo pastabose nurodė, kad „dėl tikslaus ratų, kurie bus tiekiami, skaičiaus paprastai susitariama per 4–8 savaites iki pristatymo į surinkimo liniją“. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(143)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad, kaip pripažino EUWA, labiau paplitusi praktika buvo tokia, kad konkursą dėl konkretaus RRA projekto laimi vienas tiekėjas, o ne du arba daugiau tiekėjų. Remiantis trijų ACEA narių (nebendradarbiaujančio naudotojo ir dviejų bendradarbiaujančių naudotojų) tiriamuoju laikotarpiu surengtais konkursais, atvejų, kai sutartys buvo vienu metu sudarytos su dviem tiekėjams, buvo nedaug. Daugiausia sutarčių buvo sudaryta tik su vienu tiekėju, todėl tiekėjas gavo ir informaciją, susijusią su apytiksliu konkurse nurodytu kiekiu. Sudarius sutartį su vienu tiekėju, galimybių perskirstyti tiekiamus produktus kitam tiekėjui nenumatoma.

(144)

Šiuo atžvilgiu Komisija išnagrinėjo ACEA pateiktą apibendrinamąją skaičiuoklę. Pirma, pateiktame konkursų sąraše buvo nurodyti tik tiriamuoju laikotarpiu įvykę konkursai, todėl jie nebuvo susiję su tiriamuoju laikotarpiu faktiškai įvykusiais produktų pristatymais, nes numatyta tiekimo pagal nagrinėjamus konkursus pradžios data buvo numatyta jau po tiriamojo laikotarpio. Antra, Komisija pažymėjo, kad apie daugumą išvardytų konkursų (apie 85 %) pranešė nebendradarbiaujantis naudotojas. Kadangi šis naudotojas nebendradarbiavo, Komisija negalėjo patikrinti, ar sąrašas buvo teisingas, ar į jį buvo įtraukti visi konkursai ir ar jis buvo pakankamas patenkinti metinius šio automobilių gamintojo poreikius. Nepaisant šios išvados, Komisija vis tiek išnagrinėjo pateiktus duomenis.

(145)

Iš nebendradarbiaujančio naudotojo konkursų sąrašo buvo matyti, kad dauguma sutarčių buvo sudarytos tik su vienu tiekėju. Tačiau svertinis vidutinis pasiūlytas kiekis buvo gana mažas – apie 50 000 vienetų vienam pasiūlymui per visą projekto laikotarpį, o tai paaiškina, kad nagrinėtus konkursus laimėjo tik vienas tiekėjas. Nepaisant to, Komisija pastebėjo, kad „dėl didelės apimties“ vienas projektas buvo paskirstytas dviem tiekėjams, kaip paminėta klausymo, kuriame dalyvavo ACEA, metu. Trečia, bendradarbiaujančių naudotojų pateikta konkursų informacija buvo susijusi su trimis konkursais. Išnagrinėjus naudotojo B duomenis nustatyta, kad konkurse paskelbtą daugiau nei 1 mln. produktų kiekį jis padalijo dviem tiekėjams. Be to, ACEA pateikti naudotojo A duomenys buvo prieštaringi. Iš tikrųjų, įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad buvo surengtas vienas konkursas, kurį laimėjo vienas tiekėjas, bet atskirai pateiktoje konkursų lentelėje tie patys to konkurso metu skelbti kiekiai buvo padalyti į dvi dalis. Todėl Komisija nusprendė, kad ACEA pateikta informacija neprieštaravo 157 konstatuojamojoje dalyje padarytoms išvadoms, pagal kurias konkursuose skelbiami produktų kiekiai gali būti paskirstomi keliems tiekėjams, atsižvelgiant į jų pasiūlytus kiekius, ir todėl kyla abejonių dėl faktinio produktų kiekio, kurį kiekvienas tiekėjas turi pateikti per visą projekto laikotarpį. Be to, kaip paaiškinta 115 konstatuojamojoje dalyje, ACEA pripažino, kad bendras tiekiamų produktų kiekis taip pat gali priklausyti nuo konkretaus gaminamo automobilio modelio sėkmės.

(146)

Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(147)

Kadangi kitų pastabų nepateikta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 111 ir 113 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(148)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 114 ir 115 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(149)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 116 ir 117 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(150)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 118–123 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(151)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 124–129 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(152)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 131–136 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(153)

Atskleidus pirminius ir galutinius faktus ACEA tvirtino, kad 2020 m. ir tiriamuoju laikotarpiu importas iš Maroko buvo grindžiamas 2018–2019 m. vykusiomis konkursų procedūromis. Taigi jis negalėjo turėti poveikio kainai 2020 m. arba tiriamuoju laikotarpiu, nes pardavimo dalis buvo prarasta ne 2020 m. ir tiriamuoju laikotarpiu, o anksčiau, t. y. vykdant konkursų procedūras.

(154)

Komisija laikėsi nuomonės, kad pelnas arba nuostoliai atsirado gamybos arba pardavimo metu, o ne derybų dėl konkursų metu. Kaip išsamiau paaiškinta 89 konstatuojamojoje dalyje, projekto įgyvendinimo metu kaina ir apimtis gali pasikeisti ir jos gali nebeatitikti konkretaus konkurso sąlygų. Be to, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 113 ir 146–148 konstatuojamosiose dalyse, Komisija laikėsi nuomonės, kad Maroko gamintojai darė poveikį ne tik dėl to, kad Maroko eksportuojantiems gamintojams laimėjus konkursus buvo prarastas kiekis, bet ir dėl to, kad jie apskritai darė spaudimą kainoms visuose konkursuose, kuriuose jie dalyvavo. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(155)

Atskleidus pirminius ir galutinius faktus ACEA tvirtino, kad laikinojo reglamento 4.4.3.1 punkte nurodyta kainų analizė turėjo būti atliekama konkursų lygmeniu, ir pagal šį scenarijų laikinajame reglamente nurodytų skirtumų tarp Sąjungos ir Maroko kainų nebuvo.

(156)

Atskleidus pirminius ir galutinius faktus ACEA taip pat tvirtino, kad konkursuose tiekėjai konkuravo dėl kainų. Todėl priverstinis kainų mažinimas, kainų smukdymas ir priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumas turėtų būti skaičiuojami konkursų, o ne produktų pristatymo lygiu. Pardavimas ir pristatymas neatspindėjo esamų konkurencijos sąlygų. Be to, produktų pristatymo apimtis priklausė ne nuo tiekėjų, o nuo santykinės konkretaus automobilio modelio sėkmės, taigi ir nuo gamybos lygio.

(157)

Komisija pažymėjo, kad iš suinteresuotųjų šalių pateiktos informacijos matyti, jog kainos neišliko tokios pačios visą tam tikro konkurso laikotarpį. Kaip paaiškinta 79 konstatuojamojoje dalyje, derėdamiesi per konkursus RRA gamintojai tam tikro projekto įgyvendinimo laikotarpiu turi taikyti nuolaidų sistemą. Be to, projekto įgyvendinimo metu automobilių gamintojai gali prašyti papildomų nuolaidų. Dar daugiau, nesuteikiama garantijų dėl RRA gamintojų pardavimo apimties. Automobilių gamintojai tam tikram projektui gali pasirinkti kelis gamintojus, tačiau šiems gamintojams nesuteikiamos garantijos dėl kiekio, kuris galiausiai jiems bus paskirtas. Kiekvieno RRA gamintojo pristatymo apimtis priklausė ne tik nuo santykinės konkretaus automobilio modelio sėkmės, bet ir nuo automobilių gamintojų sprendimo, kaip šis kiekis bus paskirstytas atrinktiems gamintojams. Todėl, kaip nurodyta 115 konstatuojamojoje dalyje, atskirų konkursų duomenų parinkimas negalėjo pakeisti Komisijos analizės, atliktos remiantis išsamiais duomenimis, t. y. pardavimo sandorių sąrašu ir kainų palyginimu pagal rūšis. Toks palyginimas atspindi didžiausią galimą įvykdytų faktinių pardavimo sandorių duomenų kiekį.

(158)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija laikėsi nuomonės, kad šiuo atveju konkursų duomenys buvo neišsamūs, o poveikį kainoms būtų buvę galima visiškai įvertinti tik palyginus visą atitinkamos rūšies produkto importą iš nagrinėjamosios šalies ir visą Sąjungos pramonės pardavimą, vykusius tiriamuoju laikotarpiu. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(159)

ACEA ir bendrovė „Hands“ tvirtino, kad net ir nesant importo iš Maroko žala Sąjungos pramonei būtų buvusi padaryta, o tai įrodo, kad importas iš Maroko nebuvo materialinės žalos priežastis. Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo savo tvirtinimą. Visų pirma Sąjungos pramonės pardavimas 2020 m. ir tiriamuoju laikotarpiu būtų buvęs gerokai mažesnis nei 2019 m. (2020 m. jis būtų siekęs – 22 % vykstant importui iš Maroko ir – 20 % nevykstant importui iš Maroko, o tiriamuoju laikotarpiu jis būtų siekęs – 18 % vykstant importui iš Maroko ir – 14 % nevykstant importui iš Maroko). Tiriamuoju laikotarpiu patirta žala negalėjo būti siejama su importu iš Maroko, nes tiriamuoju laikotarpiu, palyginti su 2020 m., Sąjungos pramonė savo pardavimą faktiškai padidino (2 281 tūkst. vienetų) daugiau nei Maroko eksportuojantys gamintojai (1 478 tūkst. vienetų). Taigi importas iš Maroko neturėjo jokio poveikio apimčiai. Be to, importas iš Maroko negalėjo turėti poveikio kainoms tiriamuoju laikotarpiu, nes tiriamuoju laikotarpiu užbaigtuose konkursuose nebuvo pastebėta didelio priverstinio kainų mažinimo, o tiriamuoju laikotarpiu stebėtos importo iš Maroko pardavimo kainos negalėjo turėti neigiamo poveikio tuo metu vykusiam Sąjungos pramonės pardavimui.

(160)

Atskleidus pirminius ir galutinius faktus ACEA taip pat tvirtino, kad Sąjungos pramonės pelningumui poveikį darė sumažėjusi gamyba ir pardavimas dėl smarkiai sumažėjusios Sąjungos automobilių gamybos 2020 ir 2021 m., o dėl to padidėjo pastoviosios išlaidos.

(161)

Komisija laikėsi nuomonės, kad Sąjungos pramonė negalėjo perleisti šių padidėjusių pastoviųjų išlaidų automobilių gamintojams, nes, kaip nurodyta pirmiau, pagal ilgalaikes sutartis su automobilių gamintojais nebuvo galimybių padidinti kainos dėl padidėjusių pastoviųjų išlaidų, išskyrus aliuminio liejinių sąnaudų indeksavimo atveju.

(162)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 140–142 konstatuojamosiose dalyse, Komisija pripažino, kad 2020 m. suvartojimas sumažėjo daugiausia dėl COVID-19 pandemijos. Tačiau dėl importo iš Maroko 2020 m. ir ypač tiriamuoju laikotarpiu, kai jo apimtis didėjo proporcingai, Sąjungos pramonei buvo padarytas akivaizdžiai neigiamas poveikis. Taigi, kai tiriamuoju laikotarpiu padidėjo suvartojimas, dėl importo dempingo kaina iš Maroko, dėl kurio Sąjungos pramonės kainos buvo priverstinai sumažintos 26,9 %, Sąjungos pramonė taip pat buvo priversta išlaikyti mažas kainas, nepaisant padidėjusių gamybos sąnaudų. Todėl dėl kainų smukdymo Sąjungos pramonė pardavinėjo tokiomis kainomis, dėl kurių ne tik nepasiekė normalaus pelno dydžio, bet ir nepadengė savo gamybos sąnaudų. Ši išvada buvo pagrįsta, net darant prielaidą, kad kainos (daugiausia) buvo nustatomos ilgalaikėse sutartyse, nes neigiamas šių mažesnių Maroko importo kainų poveikis tapo aiškus, kai 2020 m. ir tiriamuoju laikotarpiu prasidėjo faktinis tiekimas pagal anksčiau sudarytas sutartis. Be to, dėl Maroko gamintojų dalyvavimo konkursuose ir jų kainų politikos buvo daromas dar didesnis spaudimas kainoms rinkoje, kuriai šiuo metu būdingas pasiūlos perteklius. NET jeigu Sąjungos pramonės pardavimo apimtis tiriamuoju laikotarpiu padidėjo, ji ir toliau prarado rinkos dalį dėl importo iš Maroko, todėl jos finansinė padėtis dar labiau pablogėjo. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(163)

Bendrovė „Hands“ teigė, kad žala Sąjungos pramonei negalėjo būti padaryta dėl „Hands“ vykdyto eksporto į Sąjungą iš Maroko. Bendrovės teigimu, dauguma žalos rodiklių (pvz., Sąjungos suvartojimas, gamybos apimtis, gamybos pajėgumai, pajėgumų naudojimas, pardavimo apimtis, pardavimo kaina) pradėjo blogėti jau 2018–2019 m., ir jų nebuvo galima priskirti „Hands“, nes gamyba prasidėjo 2020 m. sausio mėn. Bendrovė „Hands“ teigė, kad gamykla buvo pastatyta ne tik siekiant tiekti į ES, bet ir siekiant patenkinti augančią paklausą Maroko ir ne ES rinkose. Bendrovė „Hands“ taip pat tvirtino, kad dalis jos eksporto į Sąjungą sutapo su gamybos perkėlimu iš Pietų Korėjos į Maroką.

(164)

Nepaisant to, kad 2018 ir 2019 m. Sąjungos suvartojimas, Sąjungos pramonės pardavimas ir gamyba sumažėjo, Sąjungos pramonė padidino pelningumą nuo 7,5 % iki 8,2 %. Todėl tais metais žalos nenustatyta. Žala veikiau pradėta daryti 2020 m., t. y. tuo pačiu metu, kai į Sąjungą pradėta importuoti bendrovės „Hands“ ir kitus Maroko kilmės produktus. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį Komisija analizavo ne tik bendrovės „Hands“, bet viso importo dempingo kaina iš Maroko poveikį. Bet kuriuo atveju, kalbant apie bendrovę „Hands“, dėl jos produktų importo tiriamuoju laikotarpiu buvo priverstinai mažinamos Sąjungos pramonės kainos, o dempingo ir žalos skirtumai buvo dideli. Todėl nebuvo galima teigti, kad šios bendrovės produktų importas neprisidėjo prie Sąjungos pramonei padarytos žalos. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(165)

Bendrovė „Hands“ taip pat tvirtino, kad laikinojo reglamento išvados nepagrindžia išvados dėl materialinės žalos, padarytos importuojant Maroko kilmės RRA. Analizė buvo grindžiama painiais duomenimis ir nepagrįstais įtarimais, kurių nebuvo galima pagrįsti tyrimo duomenimis ir iš esmės tikra komercine RRA rinkos padėtimi.

(166)

Šio tvirtinimo atveju Komisija negalėjo nustatyti, kuri jos žalos analizės dalis buvo paini, nepagrįsta arba tiesiog grindžiama įtarimais. Komisijos išvados buvo pagrįstos tyrimo metu surinktais jas patvirtinančiais įrodymais, kurie visoms suinteresuotosioms šalims buvo pateikti bylos medžiagoje ir aprašyti laikinajame reglamente. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(167)

ACEA tvirtino, kad importo iš Maroko apimtis, vertinant kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje, labai nepadidėjo, o iš Maroko importuojamais produktais buvo užpildyta niša, kurią Sąjungos gamintojai savanoriškai paliko, ir šis importas neturėjo neigiamo poveikio Sąjungos pramonės pardavimo apimčiai.

(168)

Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 83 konstatuojamojoje dalyje, tiriamuoju laikotarpiu importas iš Maroko pasiekė 2,5 mln. vienetų, 2018 m. jis nebuvo vykdomas, o 2019 m. jis vis dar buvo nežymus. Dėl to tiriamuoju laikotarpiu šio importo rinkos dalis siekė 3,9 %. Dėl importo iš Maroko rinkos dalies Komisija pažymėjo, kad ACEA prieštaravo 191 konstatuojamojoje dalyje išdėstytam argumentui, jog priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumai turėtų būti apskaičiuojami konkursų, kuriuose konkuruoja Maroko ir Sąjungos gamintojai, lygmeniu, o tai įrodo, kad iš Maroko importuojami ir Sąjungoje gaminami produktai konkuruoja tiesiogiai. Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad importas buvo reikšmingas tiek absoliučiaisiais skaičiai, tiek lyginant su suvartojimu Sąjungoje, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgiant į nustatytas kainas, apimtis turėjo neigiamą poveikį Sąjungos pramonės kainoms, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje. Todėl Komisija atmetė šį tvirtinimą ir patvirtino laikinojo reglamento 131–136 konstatuojamosiose dalyse apibendrintas išvadas.

(169)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo, kad importas iš Maroko nedarė neigiamo poveikio Sąjungos pramonei. Be to, ACEA teigė, kad Komisija nepaaiškino, kaip dėl RRA importo iš Maroko, kurio rinkos dalis siekia 3,9 %, nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos gamyba ir pardavimas sumažėjo 17 % (gamyba) ir 21 % (pardavimas).

(170)

Komisija pažymėjo, kad ACEA savo analizėje nurodė nagrinėjamąjį laikotarpį, o, kaip nurodyta 162 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos gamyba 2018–2020 m. sumažėjo daugiausia dėl COVID-19 krizės. Be to, vėliau 2020 m. ir tiriamuoju laikotarpiu, kai Sąjungos suvartojimas padidėjo 8,0 %, importas iš Maroko padidėjo ženkliai (t. y. 244 %), o Sąjungos pramonės pardavimas padidėjo tik 5,2 %. Dar daugiau, importo iš Maroko rinkos dalis nuo 2020 m. iki tiriamojo laikotarpio padidėjo maždaug 2,1 procentinio punkto, o Sąjungos pramonės rinkos dalis sumažėjo 1,8 procentinio punkto. Be to, nagrinėdama viso importo, išskyrus iš Maroko, kilmę, Komisija pažymėjo, kad nuo 2020 m. iki tiriamojo laikotarpio importo apimtis padidėjo maždaug 6,6 %. Toks padidėjimas įvyko dėl importo iš Turkijos apimties padidėjimo (19 %), o importo iš visų kitų šalių apimtis tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo. Tačiau, kaip aprašyta 171–174 konstatuojamosiose dalyse, Komisija nustatė, kad dėl importo iš Turkijos nesusilpnėjo nustatyto importo iš Maroko ir Sąjungos pramonei padarytos materialinės žalos priežastinis ryšys. Todėl Komisija pakartojo 168 konstatuojamojoje dalyje padarytas išvadas, kad importo iš Maroko apimtis darė neigiamą poveikį Sąjungos pramonės kainoms, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(171)

Bendrovė „Hands“ ir ACEA tvirtino, kad reikėtų tinkamai ištirti importo iš trečiųjų šalių poveikį: importas iš kitų trečiųjų šalių siekė beveik 90 % viso importo, o jų rinkos dalis siekė apie 25 %. Visų pirma, nagrinėjamuoju laikotarpiu Turkija savo rinkos dalį padidino nuo 10,3 % iki 13,0 %.

(172)

Komisija išanalizavo importą iš trečiųjų šalių. Dėl pagrindinės importuojančios šalies, Turkijos, Komisija pažymėjo, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 138 konstatuojamojoje dalyje, vidutinės Turkijos kainos buvo gerokai didesnės, palyginti su importo iš Maroko kainomis (+ 14 %), ir net šiek tiek didesnės, palyginti su Sąjungos pramonės kainomis (+ 1,0 %). Be to, vidutinė importo iš Turkijos kaina 2018, 2019 ir 2020 m. buvo didesnė už Sąjungos pramonės gamybos sąnaudas. Tik tiriamuoju laikotarpiu ji buvo šiek tiek mažesnė – mažiau nei 1 %. Be to, 2020 m. ir tiriamuoju laikotarpiu, kai Sąjungos pramonės pelningumas labai sumažėjo, iš Turkijos importuojamų produktų kainos buvo didesnės už Sąjungos pramonės kainas. Taigi dėl šio importo nesusilpnėjo nustatytas importo iš Maroko ir Sąjungos pramonei padarytos materialinės žalos priežastinis ryšys. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(173)

Atskleidus galutinius faktus apie importuojamus Turkijos kilmės produktus, bendrovė „Hands“ pakartojo savo tvirtinimą, kad Komisija neatsižvelgė į žalingą importo iš Turkijos poveikį ir tiesiog jo nepaisė. Komisija tariamai neatliko tikslesnės analizės remdamasi pačios bendrovės „Hands“ duomenimis, iš kurių matyti, kad jos siūlytos kainos konkursuose ne visada buvo žemiausios ir kad su šia bendrove buvo sudaryta tik nedidelė dalis visų sutarčių. ACEA pateikė panašų tvirtinimą dėl to paties gamintojo.

(174)

Komisija bendrovės „Hands“ tvirtinimą atmetė dėl kelių priežasčių. Pirma, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje, Komisija pažymėjo, kad lygindama faktinius kiekvienos rūšies produkto pardavimo tiriamuoju laikotarpiu duomenis ji nustatė didelį (26,9 %) priverstinio kainų mažinimo skirtumą, taip pat ir bendrovės „Hands“ pardavimo atveju. Antra, kaip paaiškinta 115 ir 192 konstatuojamosiose dalyse, Komisija atmetė ACEA tvirtinimą, kad poveikis kainoms turėtų būti analizuojamas konkursų lygmeniu. Trečia, bendrovė „Hands“ neteigė, kad kainos, kurias ši bendrovė siūlė konkursuose, būtinai buvo didesnės nei Turkijos eksportuojančių gamintojų. Atvirkščiai, jos tvirtinimas buvo susijęs su „kitais RRA gamintojais“ apskritai. Be to, net jeigu bendrovės „Hands“ pasiūlytos kainos nebūtinai buvo žemiausios, Komisija poveikį kainoms išanalizavo remdamasi visu importu iš Maroko, ir šiuo atveju kito eksportuojančio gamintojo, bendrovės „Dika“, dalis buvo didelė (apie [60–70 %] rinkos). Galiausiai, kaip nurodyta 172 konstatuojamojoje dalyje, importo iš Turkijos kainos tiriamuoju laikotarpiu buvo didesnės už Sąjungos pramonės vidutinę kainą. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(175)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo 159 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tvirtinimą, kad, remiantis konkursų duomenimis, priverstinis kainų mažinimas, susijęs su importu iš Maroko, buvo nereikšmingas (t. y. siekė 3,7 %), ypač palyginti su ACEA apskaičiuotu priverstiniu kainų mažinimu dėl importo iš Turkijos arba Tailando, kuris atitinkamai siekė apie 10 % ir 1 %.

(176)

Pirma, Komisija įvertino ACEA pateiktą apibendrinamąją kainų pasiūlymų skaičiuoklę. Šioje skaičiuoklėje buvo nurodyta 15 konkursų, kuriuos buvo paskelbę trys ACEA nariai (t. y. nebendradarbiaujantis naudotojas ir du bendradarbiaujantys naudotojai). Buvo pateikta ši informacija: naudotojo pavadinimas, kiekis ir kiekvieno tiekėjo pasiūlyta vieneto kaina. Tačiau Komisija pažymėjo, kad nebuvo nurodyta kiekviename konkurse naudota vidaus numeravimo sistema, todėl Komisija negalėjo sutikrinti duomenų pagal patikrintą informaciją, kurią tyrimo metu jau buvo pateikę du bendradarbiaujantys naudotojai. Be to, nebuvo pateikta informacija apie kai kuriuos kainos elementus (pvz., planuojamos metinės nuolaidos, kurios taip pat vadinamos našumo nuolaidomis), todėl buvo neįmanoma įvertinti, ar visi šie elementai buvo įtraukti į pasiūlytą vieneto kainą. Dar svarbiau, kad daugumą šių kainų pasiūlymų pateikė nebendradarbiaujantis naudotojas. Kaip nurodyta 109 konstatuojamojoje dalyje, kadangi tas naudotojas apskritai nebendradarbiavo, atliekant šį tyrimą nebuvo galima atsižvelgti į jo pateiktą ribotą informaciją. Kalbant apie papildomą informaciją apie naudotoją A ir naudotoją B, kurią pateikė ACEA, ji buvo susijusi su kainų pasiūlymais, kurių Komisija negalėjo patikrinti, nes informacija buvo pateikta pavėluotai. Visų pirma, Komisija negalėjo nustatyti, ar pateiktas duomenų rinkinys buvo išsamus. Bet kuriuo atveju šiame duomenų rinkinyje buvo nurodyta 14 Maroko pasiūlymų, pateiktų15 konkursų metu, ir po 5 Turkijos ir Tailando pasiūlymus. ACEA atliktas priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimas buvo grindžiamas pasiūlymų kainomis (22). Komisija pažymėjo, kad įvertinus pačios ACEA skaičiavimus nustatyta, jog Maroko gamintojų pasiūlytos kainos buvo mažesnės nei Sąjungos pramonės kainos. Be to, lyginant šioje skaičiuoklėje nurodytus kiekius (23) su bendra importo iš Turkijos ir Tailando importo apimtimi, nustatyta remiantis Eurostato duomenimis (žr. laikinojo reglamento 11 lentelę), paaiškėjo, kad, visų pirma, nurodyta Turkijos importo apimtis nebuvo tipiška (mažiau nei 5 %). Taigi vertinant šią ACEA pateiktą informaciją nebuvo galima padaryti reikšmingų išvadų. Be to, Komisija laikinojo reglamento 139 konstatuojamojoje dalyje jau padarė išvadą, kad dėl importo iš Tailando ir Turkijos nesusilpnėjo nustatytas importo iš Maroko dempingo kaina ir Sąjungos pramonei padarytos žalos priežastinis ryšys. Todėl šie tvirtinimai buvo atmesti.

(177)

Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad 2020 m. Sąjungos RRA paklausa sumažėjo 14 mln. vienetų – 20 kartų daugiau už RRA importą iš Maroko. Todėl pandemijos poveikis buvo toks didelis, kad Komisija turėtų laikyti, jog dėl jos nutrūko bet koks galimas priežastinis ryšys tarp RRA importo iš Maroko ir bet kokios Sąjungos pramonei padarytos žalos.

(178)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 140–142 konstatuojamosiose dalyse, Komisija pripažino COVID-19 poveikį Sąjungos pramonei. Tačiau, kadangi tiriamasis laikotarpis apėmė ir ekonomikos atgaivinimo po COVID-19 laikotarpį, kaip paaiškinta 94 konstatuojamojoje dalyje, Komisija galėjo nustatyti, kad rinkai atsigavus po COVID-19 pandemijos, Sąjungos pramonė naudos negavo dėl padidėjusio importo iš nagrinėjamosios šalies dempingo kainomis. Priešingai, Sąjungos pramonės padėtis tiriamuoju laikotarpiu toliau blogėjo. Todėl neigiamo COVID-19 pandemijos poveikio negalima laikyti vienintele Sąjungos pramonei padarytos žalos priežastimi, dėl kurios būtų susilpnėjęs tokios žalos ir importo iš nagrinėjamosios šalies dempingo kaina priežastinis ryšys. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(179)

Bendrovė „Hands“ pakartojo savo prašymą pateikti įtikinamą ir išsamų paaiškinimą, kuris buvo ypač reikalingas, nes Komisija aiškiai pripažino, kad COVID-19 pandemija padarė neigiamą poveikį Sąjungos pramonei.

(180)

Negavusi tikslesnio ir konkretesnio prašymo, Komisija laikėsi nuomonės, kad šiame skirsnyje jau pateiktų paaiškinimų pakako, kad bendrovė galėtų suprasti Komisijos motyvus ir pasinaudoti savo teise į gynybą. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(181)

Kadangi pastabų negauta, laikinojo reglamento 143–145 konstatuojamosios dalys patvirtintos.

(182)

Kadangi pastabų negauta, laikinojo reglamento 146–148 konstatuojamosios dalys patvirtintos.

(184)

ACEA tvirtino, kad Komisija turėjo ištirti Sąjungos vidaus konkurenciją. ACEA surinko informaciją iš savo narių ir nustatė, kad iš visų 45 konkursų Sąjungos gamintojai laimėjo 31 konkursą, po 5 laimėjo tiekėjai iš Maroko ir Tailando, o 4 – tiekėjai iš Turkijos, nors vertinant pagal vienetų skaičių, daugiausia konkursų laimėjo Turkija.

(185)

Pirmiausia Komisija priminė, kad ACEA neprieštaravo dėl atrinktų Sąjungos gamintojų tipiškumo, nustatyto pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalį. Todėl ACEA negali pagrįstai teigti, kad Komisija turėjo ištirti, ar tariamas importo dempingo kaina poveikis kainoms buvo padarytas dėl neatrinktų Sąjungos gamintojų kainų konkurencijos (24). Be to, kaip nurodyta laikinojo reglamento 5 lentelėje, 2018–2019 m. Sąjungos gamintojai įrodė galintys išlaikyti didesnę nei 70 % rinkos dalį ir maždaug 8 % pelningumą. Tai buvo pasiekta labai konkurencingoje rinkoje, grindžiamoje automobilių gamintojų organizuojamais konkursais, kurioje visi Sąjungos gamintojai ir kitose trečiosiose šalyse įsikūrę gamintojai galėjo konkuruoti tuose pačiuose konkursuose. Tai reiškia, kad Sąjungos gamintojai buvo konkurencingi įprastomis ir sąžiningomis rinkos sąlygomis, kai visai pramonei nebuvo daroma žala. Be to, Komisija pažymėjo, kad ACEA tvirtinimas buvo grindžiamas 45 konkursais, kuriuos organizavo trys ACEA narės (apie 4 sutartis pranešė du bendradarbiaujantys naudotojai, o apie 41 sutartį – vienas nebendradarbiaujantis naudotojas). Buvo žinomas tik konkursų laimėtojas, apskaičiuoti kiekiai ir kitų ne Sąjungos konkursų dalyvių kilmė (jie buvo iš Maroko, Tailando arba Turkijos). Be to, nebuvo pateikta jokių šios informacijos tikslumo ir patikimumo įrodymų. Nebuvo pateiktos net nuorodos į konkursus. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(186)

ACEA taip pat tvirtino, kad net darant prielaidą, jog teisinga reikalauti, kad konkurso dalyviai prisiderintų prie mažiausios kainos pasiūlymą pateikusio dalyvio, ACEA teigimu, yra daug įrodymų, kad taip prisiderinama visų pirma prie pigiausio Sąjungos gamintojo ir tuomet prie importo iš trečiųjų šalių, o prie Maroko tiekėjų buvo prisiderinama tik trečiuoju atveju (5 kartus).

(187)

Komisija pažymėjo, kad ACEA atlikta analizė buvo grindžiama nedideliu konkursų skaičiumi (15), o ACEA informacija buvo pateikta lentelėje, kurioje buvo nurodyta 15 trijų ACEA narių pateiktų kainų pasiūlymų, apimančių visus pagrindinius nagrinėjamojo produkto šaltinius (Sąjungos ir visus pagrindinius trečiųjų šalių gamintojus). Apie 4 sutartis pranešė du bendradarbiaujantys naudotojai, o apie 11 sutarčių – nebendradarbiaujantis naudotojas. Be to, kaip ir ankstesnio tvirtinimo atveju, nebuvo pateikta jokių šios informacijos tikslumo ir patikimumo įrodymų. Nebuvo pateiktos net nuorodos į konkursus. Pavyzdžiui, nebuvo pateikta jokios informacijos apie tai, ar nurodyta kaina apėmė visas papildomas sąnaudas ir į pasiūlymus įtrauktas nuolaidas. Be to, nebuvo pateikti pagrindiniai konkursų dokumentai, todėl Komisija negalėjo patikrinti pateiktos informacijos ir šis tvirtinimas buvo atmestas. NET jeigu Komisija būtų atsižvelgusi į šią informaciją, ji pastebėjo, kad bendra nurodytų pasiūlymų apimtis siekė apie 5 % viso Sąjungos suvartojimo, todėl ji nebuvo laikoma tipiška. Be to, visais, išskyrus du, atvejais, Maroko gamintojų pasiūlytos kainos buvo mažesnės už Sąjungos gamintojų pasiūlytas kainas. Todėl Komisija nusprendė, kad ACEA neįrodė, kad konkursų dalyviai turėjo prisitaikyti prie pigiausių Sąjungos gamintojų ir kad Maroko tiekėjai nemažino kainų.

(188)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad pati Komisija paprašė ACEA narių pateikti tokius su pateiktais pasiūlymais susijusius duomenis, atsižvelgiant į gamybos pradžią, kuriuos ACEA atitinkamai pateikė. ACEA taip pat pateikė papildomų iš naudotojo B gautų dokumentų. Galiausiai ACEA laikė, kad šis duomenų rinkinys yra tipiškas, nes jis buvo grindžiamas 29 konkursų informacija, apėmė beveik 100 % Maroko RRA pirkimo atvejų ir buvo pagrįstas įrodymais.

(189)

Komisija pabrėžė, kad pateikti informaciją apie konkursus buvo paprašyta tik tų dviejų naudotojų, kurie visapusiškai bendradarbiavo atliekant tyrimą, pateikė klausimyno atsakymus ir kurių duomenys buvo patikrinti. Vėliau ACEA pateikti su nebendradarbiaujančiu naudotoju susiję duomenys buvo laikomi neišsamiais, nepatikimais ir jų nebuvo galima patikrinti, nes tas naudotojas nebendradarbiavo. Komisija pažymėjo, kad ACEA savo analizę daugiausia grindė su nebendradarbiaujančiu naudotoju susijusiais duomenimis. Be to, nors ACEA teigė, kad jos duomenų rinkinys buvo pagrįstas įrodymais, Komisija laikėsi nuomonės, kad šis duomenų rinkinys daugiausia apėmė apibendrinamąsias skaičiuokles ir kad ACEA paminėtos konkursų nuorodos iš tikrųjų buvo kiekvienam konkursui pagal vidaus numeravimo sistemą suteikti numeriai. Tačiau nebuvo pateikti visi su pasiūlymais susiję dokumentai, kaip antai techninių užduočių kopijos, faktiškai gauti pasiūlymai ir kt. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(190)

Kadangi jokių kitų pastabų dėl priežastinio ryšio negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 152–154 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(191)

Atskleidus pirminius ir galutinius faktus ACEA tvirtino, kad Komisija priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumą turėjo apskaičiuoti konkursų lygmeniu, kaip ir tuomet, kai atliko pradinį tyrimą dėl RRA importo iš Kinijos (25).

(192)

Komisija išnagrinėjo šį argumentą ir nustatė, kad atliekant pirmiau minėtų priemonių galiojimo termino peržiūros tyrimą (26) buvo pateiktas ir atmestas panašus tvirtinimas. 115 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad atskirų konkursų duomenų parinkimas negali pakeisti Komisijos kainų ir apimties analizės, atliktos remiantis išsamiais duomenimis, t. y. pardavimo sandorių sąrašu ir kainų palyginimu pagal rūšis. Toks palyginimas atspindi didžiausią galimą įvykdytų faktinių pardavimo sandorių duomenų kiekį. Be to, priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumas buvo išreikštas eksporto kainos tiriamuoju laikotarpiu procentine dalimi. Atlikus analizę remiantis išsamiais atrinktų eksportuojančių gamintojų ir Sąjungos gamintojų duomenimis, nustatyta, kad bendrovės „Hands“ priverstinis pardavimas mažesnėmis kainomis siekė 44 %, o kitų Maroko gamintojų – 51,6 %. Todėl šis argumentas buvo atmestas.

(193)

Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad Komisijos atlikti koregavimai, susiję su būsimomis aplinkos apsaugos sąnaudomis, buvo savavališki ir spekuliatyvūs, turėjo įtakos kainų palyginamumui ir iškraipė Sąjungos ir Maroko pardavimo kainų palyginamumą. Bendrovė „Hands“ paminėjo Maroko naująjį vystymosi modelį, kurį pradėta naudoti 2021 m. balandžio mėn. ir kuris apima investicijas į tvarią žaliąją energiją siekiant, kad šalis taptų konkurencinga mažo anglies dioksido pėdsako pramonės sektoriuose, o Marokas įsipareigojo iki 2030 m. pasiekti, kad daugiau kaip 50 % šalies elektros energijos būtų gaminama iš atsinaujinančiųjų išteklių. Todėl Komisija akivaizdžiai neatsižvelgė į būsimas sąnaudas, kurias bendrovė „Hands“ patirtų priemonių taikymo metu, įskaitant sąnaudas, susijusias su pastangomis mažinti Maroko priklausomybę nuo iškastinio kuro.

(194)

Komisija pabrėžė, kad būsimos aplinkos apsaugos sąnaudos į Sąjungos pramonės tikslinę kainą buvo įtrauktos, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2d dalyje. Šios sąnaudos įtrauktos remiantis ne tik spėlionėmis, bet ir tiesioginiais įrodymais, susijusiais su planuojamomis faktinėmis investicijomis. Tai, ar Marokas rengiasi investuoti į tvarią žaliąją energiją, neturi reikšmės taikant atitinkamas pagrindinio reglamento nuostatas dėl Sąjungos tikslinės kainos, kurią nustatant turi būti atsižvelgiama į būsimas aplinkos apsaugos sąnaudas, nustatymo. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(195)

Bendrovė „Hands“ tvirtino, kad Komisija nepateikė jokio paaiškinimo, kaip ji apskaičiavo būsimas sąnaudas, todėl „Hands“ ir kitoms suinteresuotosioms šalims nebuvo suteikta teisė į gynybą.

(196)

Komisija pateikė informaciją apie būsimas sąnaudas bendrovės „Dika“ prašymu. Jos atsakymas buvo paskelbtas nekonfidencialios informacijos byloje, su kuria galėjo susipažinti visos šalys. Todėl teisė į gynybą nebuvo pažeista.

(197)

Kadangi pastabų negauta, laikinojo reglamento 165 ir 166 konstatuojamosios dalys patvirtintos.

(198)

Atskleidus pirminius ir galutinius faktus ACEA pakartojo laikinojo reglamento 170 konstatuojamojoje dalyje aprašytą tvirtinimą, kad Sąjungos RRA pramonė negalėjo patenkinti paklausos. Buvo teigiama, kad daugiau nei 15 metų dėl nepakankamų Sąjungos gamintojų investicijų Sąjungos rinkos pajėgumai buvo nepakankami ir joje buvo juntamas produktų stygius. ACEA teigimu, Sąjungos RRA gamintojai nuolat nevykdo savo įsipareigojimo didinti gamybos pajėgumus ir užtikrinti tiekimo saugumą Sąjungoje. ACEA priminė, kad, Komisijai atliekant antidempingo tyrimą dėl Kinijos kilmės RRA, Sąjungos gamintojai tariamai įsipareigojo padidinti savo gamybos pajėgumus, o Komisija tariamai pratęsė antidempingo priemonės taikymą su sąlyga, kad šie pajėgumai bus padidinti. ACEA teigimu, nuo 2006 m. iki tiriamojo laikotarpio Sąjungos pajėgumai padidėjo 14 %, o suvartojimas tuo pačiu laikotarpiu padidėjo 33 %.

(199)

Komisija pažymėjo, kad į šį tvirtinimą jau buvo atsižvelgta laikinojo reglamento 171 konstatuojamojoje dalyje, o naujos informacijos ar įrodymų nepateikta. Komisija pažymėjo, kad prireikus Sąjungos RRA pramonė galėtų per palyginti trumpą laiką padidinti savo pajėgumus, nes atitinkama naudotojų nurodyta investicija susijusi ne su krosnimis ar dažymo kabinomis, o su liejimo mašinomis, kurias galima lengvai įrengti. Todėl, jeigu Sąjungos RRA gamintojai neinvestavo į papildomus gamybos pajėgumus, tai veikiau lėmė jų sunki ekonominė padėtis ir tai, kad nebuvo sudaryta pakankamai išankstinių sutarčių su automobilių gamintojais, kuriomis būtų galima pagrįsti tokias investicijas. Taigi Sąjungos pramonė neturėjo pakankamai paskatų investuoti į papildomus pajėgumus, nes nebuvo pagrindo iš anksto numatyti, kad jos gamybos paklausa padidės.

(200)

Be to, tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos suvartojimas siekė 64,31 mln. vienetų. Bendri Sąjungos pramonės pajėgumai siekė 61,29 mln. vienetų, visas Sąjungoje pagamintas kiekis tiriamuoju laikotarpiu siekė 48,75 mln. vienetų, o Sąjungos pramonės eksportas – 2,71 mln. vienetų, todėl 9,83 mln. vienetų pajėgumai liko nepanaudoti. Todėl Sąjungos pramonė jau turėjo pakankamai gamybos pajėgumų beveik visai Sąjungos RRA paklausai patenkinti. Be to, Sąjungos rinkai galėtų tiekti ir trečiųjų šalių eksportuojantys gamintojai. Bendras pasaulinis RRA pajėgumas atsiradus Maroko gamintojams net padidėjo. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(201)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad Komisija teiginio, jog atitinkamos investicijos buvo susijusios ne su krosnimis ar dažymo kabinomis, o su liejimo mašinomis, kurias galima lengvai įrengti, nepagrindė įrodymais. ACEA tvirtino, kad bendradarbiaujantys naudotojai įrodė, jog nepakankamas dažymo kabinų kiekis yra viena iš pagrindinių kliūčių, dėl kurios apribojami Sąjungos gamybos pajėgumai.

(202)

Komisija pastebėjo, kad naudotojo A pateikti įrodymai buvo susiję su vieno Sąjungos gamintojo gamybos pajėgumų trūkumu 2015–2016 m., taigi dar iki nagrinėjamojo laikotarpio. Be to, naudotojas A nepateikė jokių dokumentų, pagal kuriuos butų buvę galima nustatyti, jog nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo kilę problemų, susijusių su gamybos pajėgumais. Kalbant apie naudotoją B, jo pateiktų dokumentų datos taip pat buvo ankstesnės nei nagrinėjamasis laikotarpis (dauguma jų buvo parengti 2016 m.). Tikrinamojo vizito metu naudotojas B pareiškė, kad „įprastais metais, pavyzdžiui, 2018–2019 m., ratų su ratlankiais iš aliuminio netrūko“. Nei ACEA, nei kiti naudotojai nepateikė jokių tvirtinimo, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu trūko produkcijos, nes nebuvo įrengta pakankamai dažymo kabinų, įrodymų.

(203)

Atlikdama tyrimą Komisija surinko įrodymų, kad Sąjungos pramonė investavo į dažymo kabinas, kai buvo pradėta naudoti daugiau ratų, gaminamų taikant tiksliojo (deimantinio) tekinimo metodą, dėl kurio dažymo skyriuose reikia dirbti dviem pamainomis. Kalbant apie investicijas į dažymo kabinas ir liejimo įrangą, Komisija surinko pirkimo sąskaitų faktūrų kopijas, iš kurių matyti, kad Sąjungos pramonė turėjo galimybių padidinti savo pajėgumus praeityje, kai nekilo abejonių dėl jos produktų paklausos. Komisija nusprendė, kad į nekonfidencialią bylą nebuvo galima įtraukti išsamesnės informacijos, nes nagrinėjama informacija buvo susijusi su konkrečiais atskirais sandoriais, kurių duomenų negalima apibendrinti, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(204)

ACEA tvirtino, kad tuo metu, kai Maroko tiekėjai laimėjo konkursus dėl ratų tiekimo Sąjungai, Sąjungos pramonė neturėjo nepanaudotų gamybos pajėgumų, kuriuos būtų galėjusi pasiūlyti, todėl šis importas atitiko strateginius automobilių gamintojų poreikius.

(205)

Komisija pažymėjo, kad ACEA nepateikė šio tvirtinimo įrodymų, pavyzdžiui, susijusių su konkursais, kuriuose Sąjungos gamintojai nepateikė kainos pasiūlymų, ir visų pirma su tais konkursais, kuriuos laimėjo Maroko gamintojai. Komisija taip pat pažymėjo, kad nepateikta jokių įrodymų, jog nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos RRA pramonė nepateikė RRA, kurių pageidavo automobilių gamintojai (27). Kaip jau minėta, Sąjungos pramonės ir vieno iš trečiųjų šalių eksportuojančių gamintojų gamybos pajėgumų didžiąja dalimi pakanka automobilių pramonės poreikiams patenkinti. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(206)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino, kad nė vienas Sąjungos gamintojas nenusprendė investuoti į papildomus gamybos pajėgumus, o automobilių gamyba Sąjungoje nuo 2013 m. nuolat augo.

(207)

Tačiau Komisija nustatė, kad Sąjungos pramonės gamybos pajėgumai tuo laikotarpiu padidėjo maždaug 10,8 mln. vienetų (nuo 51 644 mln. vienetų (28) 2013 m. iki 62 475 mln. vienetų (29) 2019 m.). Taigi šis tvirtinimas nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais ir todėl buvo atmestas.

(208)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pakartojo savo tvirtinimą, kad Sąjungos pramonė negali patenkinti Sąjungos paklausos net ir sutrikdytos rinkos sąlygomis ir esant istoriškai sumažėjusiai paklausai.

(209)

Komisija pastebėjo, kad Sąjungos pramonės pajėgumų naudojimas tiriamuoju laikotarpiu siekė 80 %. Todėl poreikį buvo galima patenkinti naudojant papildomus nepanaudotus pajėgumus. Be to, nebuvo reikalaujama, kad Sąjungos pramonė būtų įsipareigojusi turėti pajėgumų, kuriuos naudojant būtų galima patenkinti visą paklausą. Naudotojai taip pat galėjo importuoti RRA iš bet kurios juos gaminančios trečiosios šalies. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(210)

Atskleidus galutinius faktus ACEA tvirtino pateikusi įrodymų, kad Sąjungos pramonė neturėjo nepanaudotų gamybos pajėgumų, kuriuos būtų galėjusi pasiūlyti, todėl importas iš Maroko atitiko strateginius automobilių gamintojų poreikius. Be to, ACEA pateikė įrodymų, kad 2016 m. Sąjungos pramonės produkcijos nepakako.

(211)

Komisija nusprendė, kad nebuvo pateikta pakankamai įrodymų šiam tvirtinimui pagrįsti. Pavyzdžiui, ACEA nepateikė įrodymų, susijusių su konkursais, kuriuose laimėjo tiekėjai iš Maroko ir kuriuose nedalyvavo Sąjungos gamintojai. Kalbant apie produkcijos trūkumą, ACEA nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad egzistavo sisteminė problema, nes pateikti įrodymai buvo susiję su ankstesniu nei nagrinėjamasis laikotarpiu. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(212)

ACEA tvirtino, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad automobilių gamintojų sąnaudos padidėjo dėl bendro kitoms žaliavoms, dalims ir komponentams, naudojamiems automobiliams gaminti, taikomų antidempingo priemonių poveikio.

(213)

Komisija pažymėjo, kad ACEA nepateikė jokių su šiuo tvirtinimu susijusių patvirtinamųjų įrodymų. NET jeigu jų tiekėjų sąnaudos galėjo padidėti ir būti visiškai arba iš dalies perkeltos automobilių gamintojams, atrodo, kad tai neturėjo neigiamo poveikio jų ekonominei padėčiai. Kaip nurodyta laikinojo reglamento 175 konstatuojamojoje dalyje, automobilių gamintojai paskelbė savo 2021 m. finansinius rezultatus, kurie viršijo įprastą ankstesniais metais nurodytą pelną. Galiausiai, kaip jau nurodyta laikinojo reglamento 169 konstatuojamojoje dalyje, gaminant automobilius RRA sudaro nedidelę gamybos sąnaudų procentinę dalį, t. y. maždaug 0,5 %. Todėl priemonių poveikis automobilių gamintojams buvo labai ribotas ir šis tvirtinimas buvo atmestas.

(214)

Atskleidus galutinius faktus ACEA nesutiko su Komisijos vertinimu, aprašytu pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje. ACEA teigė, kad antidempingo muitų suma sieks 241–413 mln. EUR papildomų sąnaudų. Automobilių gamintojams, kurių pramonės sektorius ir toliau kenčia dėl žemo Sąjungos automobilių gamybos lygio ir turi padengti papildomas aplinkos apsaugos sąnaudas, ši suma yra didelė.

(215)

Komisija pastebėjo, kad ACEA neprieštaravo dėl Komisijos išvadų, kad RRA dalis vertinant visas automobilio gamybos sąnaudas yra nedidelė, t. y. maždaug 0,5 %, o palyginti nedidelis antidempingo muitas sudarytų tik dalį šio 0,5 %. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad automobilių gamintojai negalės padengti tokių sąnaudų. Be to, nepaisant to, kad ACEA apskaičiuotos papildomos sąnaudos buvo teisingos, papildomos sąnaudos buvo apskaičiuotos remiantis Sąjungos tiksline kaina, todėl jos yra susijusios su nustatytais žalos skirtumais. Tačiau muitas buvo nustatytas remiantis dempingo skirtumais, kurie buvo mažesni už nustatytus žalos skirtumus, todėl antidempingo muito poveikis būtų mažesnis, nei apskaičiavo ACEA. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(216)

ACEA tvirtino, kad kai kurie jos nariai apskaičiavo, jog Maroko tiekėjai vis labiau įsipareigoja stebėti su tiekimo grandinėmis susijusį CO2 poveikį. Todėl nukreipus tiekimą į kitas trečiąsias šalis būtų padarytas didelis poveikis automobilių gamintojų galimybėms pasiekti savo išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslus.

(217)

Komisija pažymėjo, kad ACEA nepateikė jokių su šiuo tvirtinimu susijusių patvirtinamųjų įrodymų, o įvertinus vieno bendradarbiaujančio naudotojo patalpose surengto tikrinamojo vizito metu surinktą informaciją nustatyta, kad dėl atstumo tarp Maroko gamyklų ir Sąjungos automobilių gamintojų gamyklų iš Maroko importuojamų produktų poveikis automobilių gamintojų išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslams yra panašus. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(218)

Atskleidus galutinius faktus ACEA nurodė savo 10 punktų planą, kuriuo siekiama padėti įgyvendinti Europos žaliąjį kursą (30), ir taip pat paminėjo, kad po tikrinamojo vizito naudotojas B pateikė įrodymų, kad, kalbant apie CO2 poveikį, importas iš Maroko yra svarbus dėl Maroko gamyklų ir Sąjungos automobilių gamintojų gamyklų geografinio artumo.

(219)

Komisija pastebėjo, kad 10 punktų plane nebuvo minimas ratų importo poveikis apskritai ir visų pirma importo iš Maroko poveikis. Todėl šis planas nebuvo laikomas tinkamu 216 konstatuojamojoje dalyje aprašyto tvirtinimo įrodymu. Be to, naudotojas B iš tikrųjų pranešė, kad jis nustatė išmetamo CO2 kiekio kriterijų tiekėjams atrinkti ir siekia sumažinti atstumą tarp gamyklų ir tiekėjų, taigi ir savo anglies dioksido pėdsaką. Tačiau naudotojas B taip pat teigė, kad renkantis tiekėją labai svarbus veiksnys tebėra konkurencingumas. Be to, Komisija nenustatė jokių įrodymų, kad naudotojas B konkursų metu iš tikrųjų vertino šį kriterijų arba kad gamintojas nebuvo atrinktas dėl išmetamo CO2 kiekio kriterijaus. Galiausiai, net jeigu šis kriterijus ir bus labai svarbus ateityje, antidempingo priemonių tikslas nėra sustabdyti Maroko kilmės produktų importą, o užtikrinti, kad jie į Sąjungą patektų sąžiningomis kainomis. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(220)

ACEA tvirtino, kad Vokietijos federalinė kartelių tarnyba 2022 m. kovo mėn. pradėjo tyrimą dėl Sąjungos gamintojo, remdamasi įtarimais dėl elgesio, kuriuo siekiama riboti konkurenciją. Tačiau Komisija pažymėjo, kad nebuvo pateikta jokių tvirtinimų dėl galimo poveikio tyrimo išvadoms, susijusioms su tokiu įtariamu elgesiu. Bet kuriuo atveju šis tyrimas tebevyksta, o išvadų dar nepateikta. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(221)

Atskleidus galutinius faktus ACEA pareiškė, kad tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis ir laikantis gero administravimo ir geros administracinės praktikos principų, antidempingo priemonės neturėtų būti taikomos, kol bus gauti Vokietijos federalinės kartelių tarnybos atliekamo tyrimo rezultatai, kaip buvo padaryta besiūlių vamzdžių atveju (31).

(222)

Kaip jau paaiškinta 220 konstatuojamojoje dalyje, nacionalinė administravimo institucija dar nepriėmė jokio sprendimo. Priešingai, besiūlių vamzdžių atveju muitai buvo pradėti taikyti tik po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas, kuriuo buvo numatytos sankcijos už antikonkurencinius veiksmus, ir kai paaiškėjo, kad šie veiksmai buvo susiję su tyrimo nagrinėjamuoju laikotarpiu ir kad jie apėmė nagrinėjamąjį produktą. Šioje byloje nebuvo nė vieno iš šių elementų. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(223)

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir kadangi daugiau jokių kitų pastabų negauta, patvirtintos laikinojo reglamento 177 konstatuojamojoje dalyje išdėstytos išvados.

(224)

Atsižvelgiant į padarytas išvadas dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio, priemonių lygio ir Sąjungos interesų ir remiantis pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalimi, turėtų būti nustatytos galutinės antidempingo priemonės, kad būtų apsisaugota nuo tolesnės nagrinėjamojo produkto importo dempingo kaina Sąjungos pramonei daromos žalos.

(225)

Kaip nurodyta 63 konstatuojamojoje dalyje, galutiniame etape dempingo skirtumai buvo šiek tiek patikslinti.

(226)

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galutinės antidempingo muito normos, išreikštos CIF kaina Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą, turėtų būti tokios:

(227)

Šiame reglamente nurodytos konkrečioms bendrovėms taikomos antidempingo muito normos nustatytos remiantis šio tyrimo išvadomis. Todėl jos atitinka šių bendrovių padėtį, nustatytą atliekant šį tyrimą. Taigi šios muitų normos taikomos tik tam importuojamam nagrinėjamosios šalies kilmės tiriamajam produktui, kurį pagamino konkretūs nurodyti juridiniai asmenys. Importuojamam nagrinėjamajam produktui, pagamintam bet kurios kitos bendrovės, kuri konkrečiai nepaminėta šio reglamento rezoliucinėje dalyje, įskaitant subjektus, susijusius su konkrečiai paminėtomis bendrovėmis, šios normos negali būti taikomos, todėl tokiam produktui turėtų būti taikoma visoms kitoms bendrovėms nustatyta muito norma.

(228)

Pasikeitus pavadinimui bendrovė gali prašyti taikyti šias individualias antidempingo muito normas. Prašymas turi būti teikiamas Komisijai (32). Prašyme turi būti pateikta visa susijusi informacija, kuria remiantis galima įrodyti, kad šis pasikeitimas nedaro poveikio bendrovės teisei naudotis jai jau taikoma muito norma. Jeigu bendrovės pavadinimo pakeitimas nedaro poveikio jos teisei naudotis jai taikoma muito norma, pranešimas apie pavadinimo pakeitimą bus paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(229)

Siekiant sumažinti priemonių vengimo riziką, kylančią dėl muitų normų skirtumų, reikia specialių priemonių, kad būtų užtikrintas tinkamas individualių antidempingo muitų taikymas. Bendrovės, kurioms nustatyti individualūs antidempingo muitai, valstybių narių muitinėms privalo pateikti galiojančią komercinę sąskaitą faktūrą. Ši sąskaita faktūra turi atitikti šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Be tokios sąskaitos faktūros importuojamiems produktams turėtų būti taikomas visoms kitoms bendrovėms galiojantis antidempingo muitas.

(230)

Nors tokią sąskaitą faktūrą būtina pateikti valstybių narių muitinėms, kad jos importuojamiems produktams pritaikytų individualias antidempingo muito normas, ji nėra vienintelis elementas, į kurį muitinės turėtų atsižvelgti. Iš tikrųjų, net jeigu valstybių narių muitinės gauna šią sąskaitą faktūrą, atitinkančią visus šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, jos vis tiek turi atlikti įprastas patikras ir, kaip visais kitais atvejais, gali reikalauti papildomų dokumentų (vežimo dokumentų ir kt.), kad patikrintų deklaracijos duomenų tikslumą ir užtikrintų, kad tolesnis muito normos taikymas būtų pagrįstas ir atitiktų muitų teisės reikalavimus.

(231)

Jeigu, visų pirma nustačius susijusias priemones, labai padidėtų vienos iš bendrovių, kurioms taikomos mažesnės individualios muito normos, eksporto apimtis, tokį padidėjimą būtų galima laikyti prekybos pobūdžio pasikeitimu dėl nustatytų priemonių, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis galima inicijuoti vengimo tyrimą, jeigu tenkinamos inicijavimo sąlygos. Atliekant šį tyrimą galima, inter alia, išnagrinėti, ar reikia panaikinti individualią (-ias) muito normą (-as) ir atitinkamai nustatyti muitą visos šalies mastu.

(232)

Siekiant užtikrinti, kad antidempingo muitai būtų tinkamai taikomi, visoms kitoms bendrovėms nustatytas antidempingo muitas turėtų būti taikomas ne tik atliekant šį tyrimą nebendradarbiavusiems eksportuojantiems gamintojams, bet ir tiems gamintojams, kurie tiriamuoju laikotarpiu į Sąjungą neeksportavo.

(233)

Ratų su ratlankiais iš aliuminio, skirtų autotransporto priemonėms, priskiriamoms 8701–8705 SS pozicijoms, su ratų reikmenimis arba be jų, su padangomis arba be jų, statistiniai duomenys dažnai nurodomi vienetais. Tačiau Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 (33) toks papildomas vienetas, taikomas ratams su ratlankiais iš aliuminio, skirtiems autotransporto priemonėms, priskiriamoms 8701–8705 SS pozicijoms, su ratų reikmenimis arba be jų, su padangomis arba be jų, nenurodytas. Todėl reikia nustatyti, kad importuojant nagrinėjamąjį produktą išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijoje privalo būti nurodyta ne tik masė kilogramais arba tonomis, bet ir nagrinėjamojo produkto vienetų skaičius. Vienetų skaičius turi būti nurodytas produktų, kurių KN kodai yra ex 8708 70 10 ir ex 8708 70 50 (TARIC kodai: 8708701015, 8708701050, 8708705015 ir 8708705050), atveju.

(234)

Atsižvelgiant į nustatytus dempingo skirtumus ir į Sąjungos pramonei padarytos žalos dydį, garantijomis užtikrintos laikinųjų antidempingo muitų, nustatytų laikinuoju reglamentu, sumos turėtų būti galutinai surenkamos, neviršijant šiuo reglamentu nustatytų lygių.

(235)

Kaip nurodyta 1.2 skirsnyje, Komisija nustatė reikalavimą registruoti importuojamą tiriamąjį produktą.

(236)

Tyrimo galutiniame etape buvo vertinami registruojant importą surinkti duomenys. Komisija analizavo, ar tenkinami pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalies kriterijai, kad būtų galima atgaline data surinkti galutinius muitus.

(237)

Komisija pastebėjo, kad išankstinio informacijos atskleidimo laikotarpiu (2022 m. birželio 18 d. – 2022 m. liepos 16 d.) importuotų vienetų kiekis buvo maždaug 291 000 vienetų, t. y. 11 % mažesnis, palyginti su vidutine mėnesio importo apimtimi laikotarpiu po tiriamojo laikotarpio, kuris buvo išnagrinėtas registracijos reglamente, t. y. nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. Todėl Komisija nenustatė įrodymų dėl galimo atsargų kaupimo išankstinio informacijos atskleidimo laikotarpiu. Be to, importo kainos padidėjo 11 % kaip ir LMB 3 mėnesių laikotarpio kainos. Todėl nebuvo įrodymų, kad dėl importo buvo mažinamas muitų taisomasis poveikis.

(238)

Tuo remiantis nustatyta, kad nebuvo įvykdytos pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisinės sąlygos, todėl muitai registruotam importui neturėtų būti taikomi atgaline data.

(239)

Atsižvelgiant į Reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 (34) 109 straipsnį, jei suma turi būti kompensuojama remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu, delspinigiai skaičiuojami taikant normą, kurią Europos Centrinis Bankas taiko savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms, paskelbtą Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje ir galiojusią kiekvieno mėnesio pirmą kalendorinę dieną.

(240)

Pagal Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalį įsteigtas komitetas nuomonės nepateikė,

(1)

2022 m. gegužės 13 d. Europos Komisija (toliau – Komisija), remdamasi pagrindinio reglamento 5 straipsniu, inicijavo antidempingo tyrimą dėl į Sąjungą importuojamų Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – Kinija arba nagrinėjamoji šalis) kilmės pakartotinai pripildomų nerūdijančiojo plieno statinaičių. Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2) paskelbė pranešimą apie inicijavimą (toliau – pranešimas apie inicijavimą).

(2)

Komisija tyrimą inicijavo gavusi 2022 m. kovo 31 d. Europos statinaičių komiteto (toliau – skundo pateikėjas) pateiktą skundą. Skundas pateiktas pakartotinai pripildomų nerūdijančiojo plieno statinaičių Sąjungos pramonės vardu, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje. Skunde pateikta dempingo ir jo daromos materialinės žalos įrodymų, kurių pakako tyrimo inicijavimui pagrįsti.

(3)

Pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5a dalį Komisija išankstinio informacijos atskleidimo laikotarpiu turėtų registruoti importą, dėl kurio vykdomas antidempingo tyrimas, išskyrus atvejus, kai ji turi pakankamai įrodymų pagal 5 straipsnį, kad neįvykdyti 10 straipsnio 4 dalies c arba d punkto reikalavimai. Atsižvelgdama į tai, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog d punkto reikalavimas nebuvo įvykdytas, Komisija nenustatė reikalavimo registruoti importuojamą nagrinėjamąjį produktą pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5a dalį.

(4)

Pranešime apie inicijavimą suinteresuotosios šalys paragintos susisiekti su Komisija, kad galėtų dalyvauti tyrime. Be to, Komisija apie inicijavimą konkrečiai pranešė skundo pateikėjo atstovaujamiems Sąjungos gamintojams; kitiems žinomiems Sąjungos gamintojams; žinomiems importuotojams, prekiautojams ir naudotojams; žinomiems eksportuojantiems gamintojams bei nagrinėjamosios šalies valdžios institucijoms ir paragino juos dalyvauti tyrime.

(5)

Suinteresuotosios šalys turėjo galimybę teikti pastabas dėl tyrimo inicijavimo ir pateikti prašymą išklausyti dalyvaujant Komisijai ir (arba) prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui. Prašymų išklausyti nepateikta.

(6)

Pranešime apie inicijavimą Komisija nurodė, kad pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį gali vykdyti suinteresuotųjų šalių atranką.

(7)

Pranešime apie inicijavimą Komisija nurodė preliminariai atrinkusi Sąjungos gamintojus. Komisija gamintojus atrinko remdamasi gamybos ir pardavimo apimtimi, taip pat atsižvelgdama į jų geografinę padėtį. Atrinkti trys Sąjungos gamintojai. Atrinktiems Sąjungos gamintojams teko apie 73 % visos apskaičiuotos Sąjungos gamybos apimties ir 74 % pardavimo apimties. Komisija paragino suinteresuotąsias šalis teikti pastabas dėl preliminariai atrinktų bendrovių. Šiuo klausimu pastabų negauta. Atrinktos bendrovės yra tipiškos Sąjungos pramonės bendrovės.

(8)

Kad galėtų nuspręsti, ar atranka yra būtina, ir, jeigu būtina, atrinkti bendroves, Komisija paprašė nesusijusių importuotojų pateikti pranešime apie inicijavimą nurodytą informaciją.

(9)

Tik vienas nesusijęs importuotojas pateikė prašomą informaciją ir sutiko, kad gali būti atrenkamas. Todėl Komisija nusprendė, kad nesusijusių importuotojų atranka nebūtina.

(10)

Tam, kad galėtų nuspręsti, ar atranka yra būtina (o jei būtina, kad galėtų atrinkti bendroves), Komisija paprašė visų Kinijos eksportuojančių gamintojų pateikti pranešime apie inicijavimą nurodytą informaciją. Be to, Komisija paprašė Kinijos Liaudies Respublikos atstovybės Europos Sąjungoje nurodyti kitus eksportuojančius gamintojus, jei tokių yra, kurie galbūt norėtų dalyvauti tyrime, ir (arba) su jais susisiekti.

(11)

Prašomą informaciją pateikė ir sutiko būti atrinkti šeši nagrinėjamosios šalies eksportuojantys gamintojai, kurie per TL eksportavo statinaites į Sąjungą. Pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalį Komisija atrinko du eksportuojančius gamintojus, remdamasi didžiausia tipiška eksporto į Sąjungą apimtimi, kurią galima pagrįstai išnagrinėti per turimą laiką. Pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 2 dalį dėl atrinktų bendrovių konsultuotasi su visais žinomais susijusiais eksportuojančiais gamintojais ir nagrinėjamosios šalies valdžios institucijomis. Pastabų negauta.

(12)

Komisija Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybei (toliau – Kinijos vyriausybė) nusiuntė klausimyną dėl didelių iškraipymų buvimo Kinijoje, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkte. Negauta jokių atsakymų.

(13)

Komisija internete (3) paskelbė atrinktiems eksportuojantiems gamintojams, nesusijusiems importuotojams ir Sąjungos gamintojams skirtus klausimynus, o 2022 m. gegužės 20 d. nusiuntė makroduomenų klausimyną skundo pateikėjui.

(14)

Komisija rinko ir tikrino visą informaciją, kurią manė esant reikalingą preliminarioms išvadoms dėl dempingo, jo daromos žalos ir Sąjungos interesų padaryti. Pagal pagrindinio reglamento 16 straipsnį tikrinamieji vizitai buvo surengti šių bendrovių patalpose:

(15)

Atsižvelgdama į COVID-19 protrūkį ir judėjimo suvaržymus, Komisija, vadovaudamasi Pranešimu dėl COVID-19 protrūkio poveikio antidempingo ir antisubsidijų tyrimams, atliko šių Kinijos eksportuojančių gamintojų nuotolines kryžmines patikras:

(16)

Atliekant dempingo ir žalos tyrimą buvo nagrinėjamas 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpis (toliau – tiriamasis laikotarpis). Tiriant žalai įvertinti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2018 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis).

(17)

Tiriamasis produktas – pakartotinai pripildomi nerūdijančiojo plieno statinaitės, indai, bidonai, talpyklos ir kita tara, paprastai vadinami pakartotinai pripildomomis nerūdijančiojo plieno statinaitėmis, kurių korpusai maždaug cilindro formos, kurių sienelių storis ne mažesnis kaip 0,5 mm, naudojami medžiagoms, išskyrus suskystintas dujas, žalią naftą ir naftos produktus, kurių talpa ne mažesnė kaip 4,5 l, neatsižvelgiant į apdailą, gabaritus arba nerūdijančiojo plieno rūšį, su papildomomis sudedamosiomis dalimis (ekstraktoriais, kakleliais, lankais ar kitomis sudedamosiomis dalimis) arba be jų, dažyti, nedažyti, padengti arba nepadengti kitomis medžiagomis (toliau – statinaitės arba tiriamasis produktas).

(18)

Į šio tyrimo aprėptį nepatenka šie produktai, importuojami atskirai nuo tiriamojo produkto: kakleliai, vožtuvai, jungiamosios movos arba čiaupai, žiedai, sklendės ir kitos tiriamojo produkto sudedamosios dalys (ekstraktoriai, kakleliai, lankai arba bet kokios kitos sudedamosios dalys).

(19)

Nagrinėjamasis produktas – Kinijos kilmės tiriamasis produktas, kurio KN kodai šiuo metu yra ex 7310 10 00 ir ex 7310 29 90 (TARIC kodai 7310100010 ir 7310299010) (toliau – nagrinėjamasis produktas).

(20)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad tokias pačias pagrindines fizines ir technines savybes ir tokią pačią naudojimo paskirtį turi šie produktai:

(21)

Todėl Komisija šiuo etapu nusprendė, kad šie produktai yra panašūs produktai, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje.

(22)

Kadangi inicijuojant tyrimą turėta pakankamai įrodymų, kad Kinijoje yra didelių iškraipymų, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkte, Komisija manė, kad būtų tikslinga tyrimą dėl šios šalies eksportuojančių gamintojų inicijuoti atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalį.

(23)

Todėl, siekdama surinkti reikiamus duomenis, jei būtų taikoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalis, Komisija pranešime apie inicijavimą paragino visus Kinijos eksportuojančius gamintojus pateikti informaciją apie statinaičių gamybai naudojamus gamybos išteklius. Susijusią informaciją pateikė šeši eksportuojantys gamintojai.

(24)

Siekdama gauti informacijos, kurią manė esant reikalingą atliekant su įtariamais dideliais iškraipymais susijusį tyrimą, Komisija nusiuntė Kinijos vyriausybei klausimyną. Be to, pranešimo apie inicijavimą 5.3.2 punkte Komisija paragino visas suinteresuotąsias šalis per 37 dienas nuo to pranešimo apie inicijavimą paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos pareikšti savo nuomonę ir pateikti informaciją bei patvirtinamuosius dokumentus dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies taikymo. Iki nustatyto termino iš Kinijos vyriausybės negauta nei klausimyno atsakymų, nei pastabų dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies taikymo. Taigi Komisija pranešė Kinijos vyriausybei, kad siekdama nustatyti, ar Kinijoje esama didelių iškraipymų, ji naudosis turimais faktais, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 18 straipsnyje. Komisija paragino Kinijos vyriausybę teikti pastabas dėl 18 straipsnio taikymo. Pastabų negauta.

(25)

Pranešimo apie inicijavimą 5.3.2 punkte Komisija taip pat nurodė, kad, atsižvelgdama į turimus įrodymus, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą ji tinkamomis tipiškomis trečiosiomis šalimis pasirinko Meksiką ir Turkiją, kad galėtų nustatyti normaliąją vertę remdamasi neiškraipytomis kainomis ar lyginamaisiais dydžiais. Komisija taip pat nurodė nagrinėsianti kitas galimai tinkamas tipiškas šalis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkto pirmoje įtraukoje nustatytus kriterijus.

(26)

2022 m. liepos 20 d. pranešimu (toliau – pirmasis pranešimas) Komisija suinteresuotosioms šalims pranešė apie susijusius šaltinius, kuriais ketina naudotis normaliajai vertei nustatyti. Tame pranešime Komisija pateikė sąrašą visų gamybos veiksnių, kaip antai žaliavos, darbas ir energija, susijusių su statinaičių gamyba. Be to, remdamasi neiškraipytų kainų ar lyginamųjų dydžių pasirinkimui taikomais kriterijais, Komisija nustatė galimas tinkamas tipiškas šalis, kurios yra Meksika, Brazilija ir Rusija. Dėl pirmojo pranešimo Komisija pastabų negavo.

(27)

2022 m. rugsėjo 19 d. antruoju pranešimu (toliau – antrasis pranešimas) Komisija suinteresuotosioms šalims pranešė apie susijusius šaltinius, kuriuos ketina naudoti normaliajai vertei nustatyti, tipiška šalimi pasirinkus Braziliją. Ji taip pat informavo suinteresuotąsias šalis, kad pardavimo, bendrąsias ir administracines (toliau – PBA) išlaidas ir pelną ji nustatys remdamasi Brazilijos gamintojo „KHS Industria de Maquinas LTDA“ duomenimis. Komisija paragino suinteresuotąsias šalis teikti pastabas. Pastabų gauta iš dviejų atrinktų eksportuojančių gamintojų.

(28)

Išnagrinėjusi dėl antrojo pranešimo gautas pastabas ir informaciją Komisija padarė preliminarią išvadą, kad pirminiame tyrimo etape Brazilija yra tinkama tipiška šalis, kurios neiškraipytos kainos ir sąnaudos būtų naudojamos normaliajai vertei nustatyti. Pagrindinės šio pasirinkimo priežastys išsamiau aprašytos 3.2.1.1 ir paskesniuose skirsniuose.

(29)

Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančioje valstybėje“.

(30)

Tačiau pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte nustatyta: „jei <...> nustatoma, kad dėl didelių iškraipymų eksportuojančioje valstybėje pagal b punktą toje valstybėje netikslinga taikyti valstybės vidaus rinkos kainas ir sąnaudas, normalioji vertė apskaičiuojama tik remiantis gamybos ir pardavimo sąnaudomis, atitinkančiomis neiškraipytas kainas ar lyginamuosius standartus, taikant toliau nurodytas taisykles“ ir „įtraukiama neiškraipyta ir pagrįsta suma, aprėpianti administracines, pardavimo ir bendrąsias sąnaudas ir pelną“ (administracinės, pardavimo ir bendrosios sąnaudos toliau – PBA išlaidos).

(31)

Kaip paaiškinta tolesniuose poskirsniuose, Komisija šiame tyrime padarė išvadą, kad remiantis turimais įrodymais ir atsižvelgiant į tai, kad Kinijos vyriausybė nebendradarbiavo, buvo tinkama taikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalį.

(32)

Neseniai atlikusi su Kinijos plieno sektoriumi susijusius tyrimus (4), (plienas yra pagrindinė statinaičių gamybos medžiaga), Komisija nustatė, kad esama didelių iškraipymų, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkte.

(33)

Atlikusi tuos tyrimus Komisija nustatė, kad dėl didelio valstybės kišimosi Kinijoje iškraipomas veiksmingas išteklių paskirstymas pagal rinkos principus (5). Visų pirma, Komisija padarė išvadą, kad plieno sektoriuje ne tik išlieka gana didelė Kinijos vyriausybės nuosavybės dalis, kaip tai suprantama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto pirmoje įtraukoje (6), bet Kinijos vyriausybė taip pat gali kištis į kainų ir sąnaudų nustatymą valstybei dalyvaujant įmonių veikloje, kaip tai suprantama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto antroje įtraukoje (7). Komisija taip pat nustatė, kad valstybė dalyvauja finansų rinkose ir kišasi į jas, taip pat tiekiant žaliavas ir gamybos išteklius, taip darydama papildomą rinkos iškreipiamąjį poveikį. Iš tiesų, apskritai Kinijoje planavimo sistemoje ištekliai sutelkiami sektoriams, kuriuos Kinijos vyriausybė įvardija kaip strateginius arba kitaip politiškai svarbius, o ne atsižvelgiant į rinkos jėgas (8). Be to, Komisija padarė išvadą, kad Kinijos bankroto ir nuosavybės įstatymai tinkamai neveikia pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto ketvirtą įtrauką, dėl to atsiranda iškraipymų, visų pirma susijusių su nemokių bendrovių išlaikymu ir žemės naudojimo teisių skyrimu Kinijoje (9). Komisija taip pat nustatė, kad plieno sektoriuje esama užmokesčio sąnaudų iškraipymų, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto penktoje įtraukoje (10), taip pat finansų rinkų iškraipymų, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto šeštoje įtraukoje, visų pirma susijusių su Kinijos įmonių galimybėmis gauti kapitalo (11).

(34)

Kaip ir atlikdama ankstesnius tyrimus, susijusius su Kinijos plieno sektoriumi, Komisija šiame tyrime nagrinėjo, ar, atsižvelgiant į tai, kad esama didelių iškraipymų, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkte, buvo tikslinga naudoti Kinijos vidaus rinkos kainas ir sąnaudas. Komisija tai darė remdamasi byloje turimais įrodymais, taip pat įrodymais, pateiktais prašyme bei Komisijos tarnybų darbiniame dokumente dėl didelių Kinijos Liaudies Respublikos ekonomikos iškraipymų prekybos apsaugos tyrimų tikslais (12) (toliau – ataskaita), kurie pagrįsti viešai prieinamais šaltiniais. Atliekant šią analizę buvo nagrinėjamas didelis valstybės kišimasis į Kinijos ekonomiką apskritai ir konkreti rinkos padėtis susijusiame sektoriuje, įskaitant tiriamąjį produktą. Be to, Komisija šiuos įrodymus papildė pati atlikusi tyrimą dėl įvairių kriterijų, tinkamų didelių iškraipymų buvimui Kinijoje patvirtinti, kaip jau buvo nustatyta ir atlikus ankstesnius tyrimus.

(35)

Prašyme teigiama, kad Kinijos valstybė vykdo intervencinę ekonominę politiką siekdama tikslų, kurie sutampa su KKP nustatyta politine darbotvarke, o ne atspindi laisvojoje rinkoje vyraujančias ekonomines sąlygas. Šiuo atžvilgiu prašyme atkreiptas dėmesys ne tik į iškraipymus nerūdijančiojo plieno rinkoje (nerūdijančiojo plieno kaina sudaro 40–60 % statinių gamybos sąnaudų), bet ir į tai, kad visi kiti su gamyba susiję veiksniai (žemė, kapitalas, darbas) taip pat iškraipomi. Todėl prašyme padaryta išvada, kad negalima naudoti ne tik nerūdijančiojo plieno pardavimo vidaus rinkoje kainų, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte, bet ir visų gamybos išteklių (įskaitant žaliavas, energiją, žemę, finansavimą ir darbo jėgą) sąnaudų, kurios yra paveiktos, nes jų kainodara yra susijusi su dideliu valstybės kišimusi.

(36)

Siekiant pagrįsti poziciją, prašyme buvo nurodyta keletas viešai prieinamų informacijos šaltinių, kaip antai ataskaita, Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje padarytos išvados (13), Komisijos neseniai atlikti Kinijos plieno sektoriaus tyrimai (14) ir G20 Pasaulinio forumo dėl perteklinio pajėgumo plieno sektoriuje išvados (15).

(37)

Kaip nurodyta 24 konstatuojamojoje dalyje, Kinijos vyriausybė nepateikė pastabų ar įrodymų, kuriais patvirtinami arba paneigiami byloje, įskaitant Ataskaitą, surinkti įrodymai, taip pat papildomi skundo pateikėjo pateikti įrodymai dėl didelių iškraipymų buvimo ir (arba) dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies taikymo šiuo atveju tinkamumo.

(38)

Konkrečiai tiriamojo produkto sektoriuje, t. y. plieno sektoriuje, Kinijos vyriausybė ir toliau išlaiko didelę nuosavybės dalį. Apskaičiuota, kad nominalus valstybės valdomų įmonių ir privačių bendrovių skaičius beveik nesiskiria, tačiau iš penkių Kinijos plieno gamintojų, kurie priklauso pagrindinių pasaulio plieno gamintojų dešimtukui, keturios yra valstybės valdomos įmonės (16). Kartu, nors dešimt pagrindinių gamintojų 2016 m. pagamino tik apie 36 % visos pramonės produkcijos, Kinijos vyriausybė tais pačiais metais iškėlė tikslą iki 2025 m. konsoliduoti 60–70 % plieno gamybos maždaug dešimtyje didelės apimties įmonių (17). Šį ketinimą Kinijos vyriausybė pakartojo 2019 m. balandžio mėn., kai paskelbė plieno pramonės konsolidavimo gaires (18). Dėl tokio konsolidavimo pelningos privačios bendrovės gali būti priverstinai jungiamos su valstybės valdomomis įmonėmis, kurių veiklos rodikliai yra prasti (19). Kadangi Kinijos vyriausybė nebendradarbiavo, atsižvelgiant į tai, kad šiame sektoriuje veikia kelios MVĮ, nebuvo galima nustatyti tikslaus privačių ir valstybės valdomų plieno gamintojų santykio. Bet kuriuo atveju atlikus tyrimą nustatyta, kad bent vienas statinaičių gamintojas, t. y. „Penglai Jinfu Stainless Steel Products Co., Ltd“, yra valstybės valdoma įmonė.

(39)

Tačiau nepaisant to, kad informacijos konkrečiai apie tiriamąjį produktą nėra, šis sektorius yra plieno pramonės sektoriaus dalis, todėl su plieno sektoriumi susijusios išvados laikomos orientacinėmis ir tiriamojo produkto atveju. Naujausiais Kinijos politikos dokumentais, susijusiais su plieno sektoriumi, patvirtinama, kad Kinijos vyriausybė šį sektorių ir toliau laiko labai svarbiu, ir, be kita ko, ketina į šį sektorių kištis taip, kad jis atitiktų Vyriausybės politiką. Tai matyti iš Pramonės ir informacinių technologijų ministerijos gairių dėl aukštos kokybės plėtros skatinimo plieno pramonėje projekto, kuriame raginama toliau konsoliduoti pramonės pagrindus ir labai pagerinti pramonės grandinės modernizavimo lygį (20), arba iš 14-ojo žaliavų pramonės plėtros penkmečio plano, pagal kurį šiame sektoriuje bus „siekiama pirmauti rinkoje skatinant vyriausybės politiką“ ir bus „steigiama pirmaujančių įmonių grupė, kuriai bus būdinga ekologinė lyderystė ir konkurencingumas (21)“. Panašių Kinijos valdžios institucijų ketinimų prižiūrėti sektoriaus plėtrą ir jai vadovauti pavyzdžių taip pat matyti provincijų lygmeniu, pavyzdžiui, Šandongo provincijoje, kurioje numatoma ne tik „kurti plieno pramonės ekologiją <...>, „steigti gamybos parkus, plėsti pramonės grandinę ir kurti pramonės klasterius“, bet ir siekiama, kad „plieno pramonės pokyčiai taptų pertvarkymo ir modernizavimo pavyzdžiu <...> mūsų provincijai ir net visai šaliai (22)“.

(40)

Kalbant apie Kinijos vyriausybės galimybę kištis į kainas ir sąnaudas per valstybės dalyvavimą bendrovių veikloje, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto antroje įtraukoje, kadangi Kinijos vyriausybė nebendradarbiavo, o dauguma statinaičių gamintojų yra MVĮ, buvo neįmanoma nustatyti asmeninių ryšių tarp tiriamojo produkto gamintojų ir KKP. Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad „Shandong Gold Group“, kuri yra valstybės valdoma įmonė ir kontroliuojančioji bendrovės „Penglai Jinfu Stainless Steel Products“ akcininkė, vadovybė yra glaudžiai susijusi su KKP: „Shandong Gold Group“ direktorių valdybos pirmininkas taip pat yra partijos komiteto sekretorius, kuris atstovavo ir 20-ajame KKP nacionaliniame kongrese, o „Shandong Gold Group“ direktorius ir vykdomasis vadovas taip pat yra partijos komiteto sekretoriaus pavaduotojas.

(41)

Atsižvelgiant į tai, kad tiriamasis produktas yra plieno sektoriaus dalis, turima informacija apie plieno gamintojus taip pat yra susijusi su tiriamuoju produktu. Kalbant apie platesnę plieno sektoriaus kategoriją, yra daug įrodymų, kad plieno gamintojai ir KKP turi asmeninių ryšių. Pavyzdžiui, bendrovės „Baowu“ direktorių valdybos pirmininkas taip pat yra ir partijos komiteto sekretorius, o generalinis direktorius yra partijos komiteto sekretoriaus pavaduotojas (23). Analogiškai bendrovės „Baosteel“ direktorių valdybos pirmininkas eina partijos komiteto sekretoriaus pareigas, o vykdomasis direktorius yra partijos komiteto sekretoriaus pavaduotojas (24). Apskritai, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai dėl KKP dalyvavimo bendrovėse taikomi bendrai, negalima manyti, kad tiriamojo produkto atveju Kinijos vyriausybės gebėjimas kištis į kainas ir sąnaudas per valstybės dalyvavimą įmonių veikloje būtų kitoks, palyginti su plieno sektoriumi apskritai.

(42)

Tiek valstybės valdomoms įmonėms, tiek privačioms bendrovėms, veikiančioms plieno sektoriuje, taikoma politinė priežiūra ir gairės. Kadangi atliekant šį tyrimą Kinijos vyriausybė nebendradarbiavo, o statinaičių gamintojai daugiausia yra MVĮ, buvo sunku nustatyti tikslų partijos stiprinimo veiklos mastą statinaičių pramonės įmonėse. Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad „Shandong Gold Group“ (kontroliuojančioji bendrovės „Penglai Jinfu Stainless Steel Products“ akcininkė) aktyviai remia partijos stiprinimo veiklą. Bendrovės partijos komiteto vaidmuo apibūdinamas taip: „Turime ryžtingai pasinaudoti puikia centrinės valdžios, Šandongo provincijos partijos komiteto ir provincijų valdžios institucijų galimybe remti valstybės valdomas įmones, kad paspartintume pasaulinio lygio įmonių kūrimą, stebėtume strateginius tikslus, toliau skirtume visą dėmesį strateginiam orientavimui, stiprintume strateginių priemonių įgyvendinimą ir apskritai išlaikytume bendrų, tarpinių ir metinių tikslų struktūrą, laikytumės strateginio planavimo ir taktinio skatinimo derinio“ ir toliau „tvirtai ir visapusiškai vadovautume partijai, visiškai įgyvendintume bendrus partijos stiprinimo naujajame amžiuje reikalavimus ir garantuotume tvirtą aukštos kokybės plėtrą. Būtina visapusiškai stiprinti partijos politinę struktūrą, griežtai laikytis politinės drausmės ir politinių taisyklių, veiksmingai gerinti partijos organizacijų politinį nuovokumą, politinį supratimą ir politinių priemonių įgyvendinimą visais lygmenimis ir veikiant visiems partijos nariams bei darbuotojams, taip pat visada išlaikyti aukšto lygio veiksmų suderinamumą su partijos centriniu komitetu, kurio branduolys yra partijos narys Xi Jinping, įgyvendinti „keturis savimonės principus“, stiprinti „keturis pasitikėjimo elementus“ ir apsaugoti „du svarbiausius principus“ (25).

(43)

Be to, tiriamojo produkto sektoriuje taikoma diskriminacinė politika vidaus gamintojų naudai arba kitaip veikiama rinka, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto trečioje įtraukoje. Nors atliekant tyrimą nepavyko nustatyti jokių politikos dokumentų, kuriais būtų vadovaujamasi plėtojant būtent statinaičių pramonę, joje naudojamasi vyriausybės gairėmis ir valstybės kišimusi į plieno sektorių, atsižvelgiant į tai, kad tiriamasis produktas yra šio sektoriaus dalis.

(44)

Kinijos vyriausybė plieno pramonę ir toliau laiko esmine pramonės šaka (26). Tai patvirtinta daugelyje nacionaliniu, regioniniu ir savivaldybių lygmenimis skelbiamų plienui skirtų planų, nurodymų ir kitų dokumentų. 2021 m. kovo mėn. priimtame 14-ajame penkmečio plane Kinijos vyriausybė numato pertvarkyti ir atnaujinti plieno pramonę, taip pat ją optimizuoti ir struktūriškai koreguoti (27).

(45)

Be to, 14-ajame žaliavų pramonės plėtros penkmečio plane, kuris taip pat taikomas plieno pramonei, šis sektorius nurodomas kaip „realiosios ekonomikos pamatas“ ir „pagrindinė sritis, kurioje formuojamas Kinijos tarptautinis konkurencinis pranašumas“, taip pat nustatomi įvairūs tikslai ir darbo metodai, kuriais būtų skatinama plieno sektoriaus plėtra 2021–2025 m. laikotarpiu – kaip antai technologiniai patobulinimai, sektoriaus struktūros gerinimas (be kita ko, toliau koncentruojant įmones) arba skaitmeninė pertvarka (28).

(46)

Į 14-ąjį žaliavų pramonės plėtros penkmečio planą taip pat įtraukti kai kurie konkretūs plieno sektoriaus plėtros tikslai. Šio dokumento IV skirsnio 3 punkte išdėstytos šios nuostatos: „Organizacinės struktūros optimizavimas: Pasiekti, kad pirmaujančios įmonės taptų didesnės ir stipresnės. Laikytis pirmavimo rinkoje ir vyriausybės politikos skatinimo principų derinio, pašalinti kliūtis tarpregioninio masto susijungimo ir reorganizavimo procesams, pašalinti tokius apribojimus, kaip rinkos segmentacija ir regioniniai trukdžiai, koordinuoti ir spręsti pagrindines problemas, atsirandančias vykdant tarpregioninio masto įmonių susijungimo ir reorganizavimo procesus, remti įmones, kad jos paspartintų tarpregioninio ir bendros nuosavybės susijungimo ir reorganizavimo procesus, taip pat padidinti pramonės koncentraciją, plėtoti tarptautinį verslą. … , plieno, … ir kitose pramonės šakose įsteigti pirmaujančių pramonės grandinės įmonių grupę, kuriai bus būdinga ekologinė lyderystė ir konkurencingumas.“

(47)

Pirmiau minėti centrinio lygmens penkmečio planai atkartojami provincijų ir (arba) savivaldybių penkmečio planuose arba penkmečio planų įgyvendinimo planuose. Pavyzdžiui, Henano plieno pramonės pertvarkymo ir modernizavimo įgyvendinant 14-ąjį penkmečio planą plane numatytos šios nuostatos: 2 punkto 1 papunktis. Griežta visų gamybos pajėgumų kontrolė; 2 punkto 2 papunktis. Susijungimų ir įsigijimų spartinimas ir skatinimas; 2 punkto 3 papunktis. Tipiškų plieno gamybos bazių kūrimas (29).

(48)

Plieno pramonė griežtai reglamentuojama ne tik 14-ojo penkmečio plane, bet ir kituose politikos dokumentuose. Pavyzdžiui, Hebėjus, didžiausia Kinijos provincija, kurioje gaminamas plienas, paskelbė trijų metų klasterių plėtojimo plieno pramonės grandinėje 2020–2022 m. laikotarpiu veiksmų planą (šis planas galiojo ir TL). Šiame dokumente plieno pramonė reglamentuojama taip: „Laikytis struktūrinio koregavimo principų ir pabrėžti produktų įvairinimą. Tvirtai skatinti geležies ir plieno pramonės struktūrinį koregavimą ir išdėstymo optimizavimą, bendrą reorganizavimą, transformaciją ir modernizavimą, taip pat visapusiškai skatinti geležies ir plieno pramonės plėtrą pereinant prie didelių įmonių, techninės įrangos modernizavimą, gamybos procesų įvairinimą ir galutinės grandies produktų įvairinimą.“ Be to, plane nustatyti konkretūs tikslai, susiję su provincijos plieno gamybos įmonių struktūra: „Nuolat skatinti grupių plėtrą. Spartinti mišrios valstybės valdomų įmonių nuosavybės reformą, sutelkti dėmesį į tarpregioninių privačių geležies ir plieno įmonių susijungimo ir reorganizavimo skatinimą ir siekti sukurti 1–2 dideles pasaulinio lygio grupes, 3–5 dideles grupes, kurių veikla grindžiama tam tikra įtaka šalies viduje, ir 8–10 naujų, išsiskiriančių ir konkrečios paskirties įmonių grupių“.

(49)

Galiausiai plane numatoma valstybės parama siekiant padidinti Hebėjaus plieno įmonių konkurencingumą visame pasaulyje: „Deramai užtikrinti tinkamą ir įvairiapusę plėtrą. Remti geležies ir plieno įmones, kad jos plėtotų strategines besiformuojančias pramonės šakas, kaip antai naujos kartos informacinių technologijų, aukščiausios klasės įrangos ir naujų medžiagų, ir spartinti šiuolaikinių paslaugų pramonės šakų, kaip antai šiuolaikinės logistikos, finansinių paslaugų, elektroninės prekybos ir kt., plėtrą. Skatinti reikalavimus atitinkančias geležies ir plieno įmones plėtoti nuodugnaus perdirbimo, kaip antai automobilių ir mechaninių dalių, plieninių lynų, suvirinimo elektrodų ir pan., skatinti tarptautinį bendradarbiavimą gamybos pajėgumų srityje, skatinti geležies ir plieno įmones įvairiais kanalais dalyvauti užsienio geležies ir plieno įmonių susijungimo ir reorganizavimo procesuose, taip pat vadovauti konkurencingoms provincijos geležies ir plieno gamybos įmonėms, kad jos galėtų investuoti ir statyti gamyklas užsienyje“ (30).

(50)

Pramonės restruktūrizavimo žinyne (2019 m. leidimas) (31) plieno pramonė įvardijama kaip skatinamoji pramonė.

(51)

Taigi, Kinijos vyriausybė taiko priemones, kuriomis veiklos vykdytojai skatinami laikytis viešosios politikos tikslų remti skatinamuosius pramonės sektorius, įskaitant tiriamajam produktui gaminti naudojamų pagrindinių žaliavų gamybą. Tokios priemonės trukdo rinkos jėgoms laisvai veikti.

(52)

Atlikus šį tyrimą nenustatyta jokių įrodymų, kad diskriminacinis bankroto ir nuosavybės įstatymų taikymas arba netinkamas jų vykdymo užtikrinimas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto ketvirtą įtrauką statinaičių sektoriuje, kaip nurodyta 33 konstatuojamojoje dalyje, neturėtų poveikio tiriamojo produkto gamintojams.

(53)

Be to, statinaičių sektoriui daro poveikį darbo užmokesčio sąnaudų iškraipymas, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto penktoje įtraukoje ir taip pat nurodyta 33 konstatuojamojoje dalyje. Minėti iškraipymai poveikį šiam sektoriui daro ir tiesiogiai (kai gaminamas tiriamasis produktas arba jam gaminti skirti pagrindiniai gamybos ištekliai), ir netiesiogiai (kai sudaromos galimybės gauti bendrovių, kurioms taikoma ta pati Kinijos darbo sistema, gamybos išteklių) (32).

(54)

Be to, atliekant šį tyrimą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad tiriamojo produkto sektoriuje nebūtų valstybės kišimosi į finansų sistemą, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkto šeštoje įtraukoje ir taip pat nurodyta 33 konstatuojamojoje dalyje. Todėl dėl didelio valstybės kišimosi į finansų sistemą rinkos sąlygoms daromas didelis poveikis visais lygmenimis.

(55)

Galiausiai Komisija priminė, kad tiriamajam produktui gaminti reikalingi įvairūs gamybos ištekliai. Kai statinaičių gamintojai perka šiuos gamybos išteklius ir (arba) dėl jų sudaro sutartis, jų mokamos kainos (kurios į sąskaitas įtraukiamos kaip jų sąnaudos) yra aiškiai susijusios su tais pačiais minėtaisiais sisteminiais iškraipymais. Pavyzdžiui, gamybos išteklių tiekėjai naudoja darbo jėgą, kuri yra susijusi su iškraipymais. Jie gali skolintis pinigų, kurie yra susiję su iškraipymais finansų sektoriuje ir (arba) paskirstant kapitalą. Be to, jiems taikoma planavimo sistema, kuri taikoma visuose valdžios ir sektorių lygmenyse.

(56)

Todėl negalima naudoti ne tik statinaičių pardavimo vidaus rinkoje kainų, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte, bet ir visų gamybos išteklių (įskaitant žaliavas, energiją, žemę, finansavimą, darbą ir pan.) sąnaudų, kurios yra paveiktos, nes jų kainodara yra susijusi su dideliu valstybės kišimusi, kaip aprašyta ataskaitos I ir II dalyse. Iš tikrųjų, valstybės kišimasis, aprašytas kalbant apie kapitalo, žemės, darbo jėgos, energijos ir žaliavų paskirstymą, matomas visoje Kinijoje. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad pats gamybos išteklius, pagamintas Kinijoje derinant įvairius gamybos veiksnius, yra susijęs su dideliais iškraipymais. Tas pat pasakytina apie visus gamybos išteklius.

(57)

Per šį tyrimą nei Kinijos vyriausybė, nei eksportuojantys gamintojai nepateikė jokių priešingų įrodymų ar argumentų.

(58)

Apibendrinant, turimi įrodymai parodė, kad tiriamojo produkto kainos ar sąnaudos, įskaitant žaliavų, energijos ir darbo jėgos sąnaudas, nepriklauso nuo laisvosios rinkos jėgų, nes, kaip matyti iš faktinio arba galimo vieno arba daugiau pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkte nurodytų atitinkamų elementų poveikio, jas veikia didelis valstybės kišimasis, kaip apibrėžta tame punkte. Tuo remdamasi ir atsižvelgdama į tai, kad Kinijos vyriausybė visiškai nebendradarbiavo, Komisija padarė išvadą, kad šiuo atveju netikslinga naudoti vidaus rinkos kainų ir sąnaudų normaliajai vertei nustatyti. Todėl Komisija normaliąją vertę apskaičiavo remdamasi tik gamybos ir pardavimo sąnaudomis, atitinkančiomis neiškraipytas kainas ar lyginamuosius dydžius, t. y. šiuo atveju, kaip aptarta kitame skirsnyje, atitinkamomis gamybos ir pardavimo sąnaudomis tinkamoje tipiškoje šalyje, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte.

(59)

Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalį tipiška šalis buvo pasirinkta remiantis šiais kriterijais:

(60)

Kaip paaiškinta 26 ir27 konstatuojamosiose dalyse, Komisija paskelbė du pranešimus byloje dėl šaltinių normaliajai vertei nustatyti: 2022 m. liepos 20 d. pirmąjį pranešimą dėl gamybos veiksnių ir 2022 m. rugsėjo 19 d. antrąjį pranešimą dėl gamybos veiksnių. Šiuose pranešimuose aprašyti faktai ir įrodymai, susiję su atitinkamais kriterijais. Antrajame pranešime dėl gamybos veiksnių Komisija pranešė suinteresuotosioms šalims ketinanti šioje byloje tinkama tipiška šalimi laikyti Braziliją, jei būtų patvirtinta, kad esama didelių iškraipymų pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalį.

(61)

Pirmajame pranešime dėl gamybos veiksnių Komisija nurodė Braziliją, Meksiką ir Rusiją kaip šalis, kurių ekonominio išsivystymo lygis, remiantis Pasaulio banko duomenimis, yra panašus į Kinijos, t. y. pagal bendrąsias nacionalines pajamas Pasaulio bankas jas priskiria prie didesnes nei vidutines pajamas gaunančių šalių ir jose, kaip žinoma, gaminamas tiriamasis produktas. Pastabų dėl tame pranešime nurodytų šalių negauta.

(62)

Antrajame pranešime Komisija nurodė, kad vienoje iš šalių, kurios yra nurodytos kaip šalys, kuriose gaminamas tiriamasis produktas, t. y. Meksikos, statinaičių gamintojas nutraukė gamybą iki tiriamojo laikotarpio ir po 2017 m. duomenų bazėje „Orbis“ nebuvo pateikta jokių šio gamintojo finansinių duomenų (34). Todėl Meksika šiame tyrime nebebuvo laikoma galima tipiška šalimi.

(63)

Antrajame pranešime Komisija nurodė, kad nei 2021 m., nei 2020 m. pirmajame pranešime nurodytas vienintelis Rusijos statinaičių gamintojas nenurodė pagrįstos pelno sumos.

(64)

Antrajame pranešime Komisija nurodė turinti informacijos tik apie vieno Brazilijos gamintojo, „KHS Industria de Maquinas LTDA“, pagrįstą pelno sumą, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte, ir kad tai buvo tik 2020 m. informacija. Galimybės susipažinti su atnaujintais 2021 m. finansiniais duomenimis dar nebuvo.

(65)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija antruoju pranešimu informavo suinteresuotąsias šalis, kad neiškraipytoms kainoms arba lyginamiesiems dydžiams, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti normaliąją vertę, nustatyti ji kaip tinkamą tipišką šalį pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkto pirmą įtrauką ketina naudoti Braziliją ir bendrovę „KHS Industria de Maquinas LTDA“. Suinteresuotosios šalys buvo paragintos teikti pastabas dėl Brazilijos, kaip tipiškos šalies, ir bendrovės „KHS Industria de Maquinas LTDA“, kaip tipiškos šalies gamintojo, tinkamumo.

(66)

Paskelbus antrąjį pranešimą buvo gautos dviejų atrinktų eksportuojančių gamintojų pastabos, kuriose buvo teigiama, kad:

(67)

Todėl šalys tvirtino, kad Brazilijos rinkos duomenų patikimumas siekiant nustatyti neiškraipytą šių gamybos veiksnių rinkos vertę buvo abejotinas.

(68)

Du atrinkti eksportuojantys gamintojai pasiūlė kaip tinkamą tipišką šalį pasirinkti Malaiziją, nes jos ekonominio išsivystymo lygis buvo panašus į Kinijos, net jeigu Malaizijoje nebuvo nė vieno statinaičių gamintojo.

(69)

Tačiau Malaizija negalėjo būti laikoma galima tipiška šalimi, nes, kaip pripažino pačios šalys, Malaizijoje statinaičių gamyba nebuvo vykdoma.

(70)

Komisija taip pat peržiūrėjo įrodymus (35), susijusius su galimais plokščių valcavimo produktų iš nerūdijančiojo plieno (HS721933) rinkos iškraipymais Brazilijoje. Tai, kad Kinijos kilmės plokštiems valcavimo produktams iš nerūdijančiojo plieno taikomi rinkos antidempingo muitai, nėra svarbu, nes nustatant lyginamąją žaliavos kainą importas iš Kinijos neįtraukiamas. Neatrodo, kad dėl plokščių valcavimo produktų iš nerūdijančiojo plieno eksporto į Jungtines Valstijas kvotų būtų ribojamas importas iš Jungtinių Valstijų, nes ši šalis vis dar yra trečia pagal dydį šio produkto eksportuotoja į Braziliją (po Kinijos ir Indonezijos). Be to, plokščių valcavimo produktų iš nerūdijančiojo plieno importo į Braziliją iš Jungtinių Valstijų kaina yra šiek tiek didesnė nei importo iš dešimties didžiausių importuojančių šalių, išskyrus Kiniją (atitinkamai 16,3 EUR ir 14,5 EUR už 1 kg plokščių valcavimo produktų iš nerūdijančiojo plieno). Atsižvelgdama į šiuos faktus, Komisija atmetė argumentą, kad Brazilijos plokščių valcavimo produktų iš nerūdijančiojo plieno (HS721933) rinka buvo iškraipyta dėl Kinijai nustatytų antidempingo muitų ir eksporto į Jungtines Valstijas kvotų.

(71)

Dėl trims pagrindinėms žaliavoms taikomo importo muito dydžio Komisija pažymėjo, kad nustatant normaliajai vertei apskaičiuoti naudotas neiškraipytas vertes buvo atsižvelgiama į importo muitus, nes jie buvo naudojami kaip galimų tipiškų šalių vidaus rinkos kainų pakaitiniai kintamieji. Todėl abstraktus atitinkamų žaliavų importo muitų dydžio palyginimas iš esmės nėra svarbus veiksnys siekiant palyginti tipiškų šalių tinkamumą. Bet kuriuo atveju Komisija pažymėjo, kad importo muitų dydis yra tik vienas iš elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar tam tikra rinka yra atvira ar apsaugota, o šalis nepateikė jokių kitų konkrečių įrodymų, kad nagrinėjamųjų žaliavų atveju taip galėjo būti Brazilijoje. Todėl Komisija atmetė šį argumentą.

(72)

Kalbant apie pagrindinių žaliavų importą iš Kinijos, Komisija taip pat palygino Braziliją ir Rusiją – dvi galimas tipiškas šalis, kuriose buvo vykdoma patvirtinta statinaičių gamyba. Atlikus importo duomenų analizę nustatyta, kad pagrindinio gamybos veiksnio – nerūdijančiojo plieno ritinių (HS721933) – importas iš Kinijos į Rusiją, atitinkantis daugiau kaip 50 % statinaičių gamybos sąnaudų, buvo didesnis nei į importas Braziliją (60 % nerūdijančiojo plieno ritinių į Rusiją importuota iš Kinijos, o į Braziliją – gerokai mažiau (37 %)). Be to, vožtuvų importas iš Kinijos į Rusiją, atitinkantis daugiau kaip 20 % statinaičių gamybos sąnaudų, taip pat buvo didesnis nei į Braziliją (atitinkamai 68 % ir 50 %). Atsižvelgiant į šių dviejų pagrindinių žaliavų (nerūdijančiojo plieno ritinių ir vožtuvų) reikšmę vertinant statinaičių gamybos sąnaudas, vien šie importo iš Kinijos apimties skirtumai labiau pakenktų Rusijos, o ne Brazilijos, neiškraipytų verčių duomenų kokybei. Atsižvelgiant į šias aplinkybes buvo nuspręsta, kad Rusija nėra tinkama tipiška šalis, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkte.

(73)

Komisija taip pat peržiūrėjo įrodymus, susijusius su Brazilijos bendrove „KHS Industria de Maquinas LTDA“, ir patvirtino, kad šios bendrovės specializacijos sritis buvo pripildymo technologijų ir pakartotinio pripildymo stelažuose laikomų alaus statinaičių sistemų projektavimas ir gamyba, o ne statinaičių gamyba. Todėl šios bendrovės nebebuvo galima laikyti statinaičių gamintoju.

(74)

Iš tiesų pirmajame pranešime Komisija nustatė du papildomus statinaičių gamintojus. Nepaisant to, Komisija negalėjo rasti nei vieno iš likusių nustatytų Brazilijos statinaičių gamintojų tinkamų finansinių duomenų. Kadangi nebuvo tinkamo lyginamojo dydžio, pagal kurį būtų galima nustatyti pagrįstas tiriamojo produkto PBA išlaidas ir pelną Brazilijoje, vienintelėje likusioje tipiškoje šalyje, kurioje buvo patvirtinta statinaičių gamyba, taigi ir pagrindinių žaliavų prieinamumą, Komisija preliminariai nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis panašų produktą gaminančių sektoriaus bendrovių duomenys galėtų būti tinkami. Todėl Komisija ieškojo duomenų apie panašaus į statinaites produktų asortimento, t. y. produktų, kurie buvo panašūs vertinant pagal naudojamas žaliavas, galutinio produkto formą ir paskirtį, gamintojus. Tyrimas buvo grindžiamas NACE kodais (36). Penkių bendrovių, kurių NACE kodas 2592 (lengvųjų metalų tara), gaminančių metalines skardines, pakavimo produktus, maisto pramonei skirtas talpyklas, duomenys buvo prieinami duomenų bazėje „Orbis“ (37), o šių bendrovių gaminami produktai pagal naudojamas žaliavas, formą ir galutinio produkto paskirtį galėjo būti laikomi panašiais į statinaites. Be to, „Orbis“ duomenų bazėje du atrinkti eksportuojantys Kinijos gamintojai taip pat buvo registruoti pagal tą patį NACE kodą 2592, kaip metalinių skardinių, pakavimo produktų ir maisto pramonei skirtos taros gamintojai. Galiausiai buvo prieinami tik vieno iš šių penkių Brazilijos metalinių skardinių, pakavimo produktų ir taros gamintojų, bendrovės „Metalurgica Mococa SA“ (38), TL finansiniai duomenys.

(75)

Remdamasi turimų duomenų analize, Komisija nusprendė pirminiame tyrimo etape tinkama tipiška šalimi laikyti Braziliją ir pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą apskaičiuotai normaliajai vertei nustatyti naudoti vienos bendrovės „Metalurgica Mococa SA“ finansinius duomenis.

(76)

Remiantis visais pirmiau išvardytais elementais nustačius, kad vienintelė galima tinkama tipiška šalis yra Brazilija, nereikėjo atlikti socialinės ir aplinkos apsaugos lygio vertinimo pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkto pirmos įtraukos paskutinį sakinį.

(77)

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą analizę, Brazilija atitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkto pirmoje įtraukoje nustatytus kriterijus, kad būtų laikoma tinkama tipiška šalimi.

(78)

Pirmajame pranešime Komisija nurodė gamybos veiksnius, kaip antai medžiagas, energiją ir darbą, kuriuos eksportuojantys gamintojai naudoja gamindami tiriamąjį produktą, ir paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas ir viešai skelbiamą informaciją apie neiškraipytas vertes, susijusias su kiekvienu tame pranešime nurodytu gamybos veiksniu.

(79)

Vėliau antrajame pranešime Komisija nurodė, kad normaliajai vertei pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą apskaičiuoti ji naudosis duomenų baze „Global Trade Atlas“ (toliau – GTA), kad nustatytų neiškraipytas daugumos gamybos veiksnių, pirmiausia žaliavų, sąnaudas. Be to, Komisija nurodė, kad neiškraipytoms darbo sąnaudoms nustatyti ji naudos TDO duomenis (39), o elektros energijos sąnaudoms – Pasaulinio elektros energijos kainų tyrimo (40) duomenis.

(80)

Antrajame pranešime Komisija taip pat informavo suinteresuotąsias šalis, kad dėl ribotos kai kurių atskirų žaliavų svarbos vertinant atrinktų eksportuojančių gamintojų bendras gamybos sąnaudas šie ribotos svarbos veiksniai buvo priskiriami vartojimo prekių grupei. Komisija apskaičiavo vartojimo prekėms tenkančią procentinę bendrų žaliavų sąnaudų dalį ir tą procentinę dalį pritaikė perskaičiuotoms žaliavų sąnaudoms remdamasi nustatytais neiškraipytais tinkamos tipiškos šalies lyginamaisiais dydžiais.

(81)

Atsižvelgiant į visą suinteresuotųjų šalių pateiktą informaciją ir informaciją, surinktą atliekant sutikrinimą nuotoliniu būdu, siekiant nustatyti normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą, nustatyti šie gamybos veiksniai ir jų šaltiniai.

1 lentelė

Statinaičių gamybos veiksniai

(82)

Siekdama nustatyti neiškraipytą iki tipiškos šalies gamintojo gamyklos vartų pristatomų žaliavų kainą, Komisija rėmėsi vidutine svertine importo į tipišką šalį kaina, nurodyta GTA, prie kurios buvo pridėti muitai ir vežimo išlaidos. Importo kaina tipiškoje šalyje buvo nustatyta kaip importo iš visų trečiųjų šalių, išskyrus Kiniją ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/755 (41) 1 priede išvardytas šalis, kurios nėra PPO narės, vieneto kainų svertinis vidurkis. Komisija nusprendė neįtraukti importo iš Kinijos į tipišką šalį, nes 58 konstatuojamojoje dalyje ji padarė išvadą, kad šiuo atveju netinkama naudoti Kinijos vidaus rinkos kainų ir sąnaudų, nes esama didelių iškraipymų, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies b punkte. Kadangi nėra įrodymų, kad tie patys iškraipymai nedaro tokio paties poveikio eksportui skirtiems produktams, Komisija manė, kad tie patys iškraipymai turėjo įtakos eksporto kainoms. Neatsižvelgdama į importą iš Kinijos ir ne rinkos ekonomikos šalių į tipišką šalį, Komisija nustatė, kad pagrindinių žaliavų importas iš kitų trečiųjų šalių išliko tipiškas.

(83)

Po antrojo pranešimo atrinkti eksportuojantys gamintojai teigė, kad vožtuvams tinkamas SS kodas, kuris turėtų būti naudojamas neiškraipytai šios žaliavos vertei nustatyti, yra SS848180, o ne SS848190. Eksportuojantys gamintojai teigė, kad kodas SS848180 apima čiaupus, vožtuvus ir panašius vamzdžiams, katilų korpusams, cisternoms, statinėms ir panašiems produktams skirtus įtaisus, o kodas SS848190 naudojamas apibūdinant jų dalis. Atrinkti eksportuotojai teigė, kad vožtuvas yra tam tikros rūšies čiaupas, o ne čiaupo dalis. Kadangi šio kodo matavimo vienetas pagal Brazilijos nomenklatūrą yra vienetų skaičius, jis tinkamai atspindi tikruosius šios medžiagos įsigijimo ir kainodaros metodus. Be to, šį kodą vožtuvų tiekėjai taip pat naudoja eksportuodami iš ES. Taigi kodas SS848180 yra tinkamas vožtuvams klasifikuoti.

(84)

Komisija paaiškino, kad SS kategorija 8481, be kita ko, taip pat apima „dujinius alaus dozavimo įtaisus, skirtus barų prekystaliams, kurie iš esmės apima vieną arba daugiau rankiniu būdu valdomų prie alaus statinių jungiamų čiaupų, valdomų veikiant anglies dioksido slėgiui“. Statinaitės vožtuvas skirtas suslėgtoms dujoms (anglies dioksidui) palaikyti kolektoriaus viduje ir gazuotam skysčiui dozuoti, užtikrinant tinkamą jo srautą. Šią funkciją daugiausia atlieka statinaitės vožtuvo korpuse sumontuotas mechanizmas su vožtuvu (arba dviem vožtuvais, priklausomai nuo modelio). Todėl vožtuvas gali būti laikomas dujinio alaus dozavimo įtaiso dalimi, priskiriama SS kategorijai 8481, ir turėtų būti klasifikuojamas priskiriant jam KN kodą 848190. Be to, vienas iš atrinktų eksportuojančių gamintojų pateikė vožtuvų importo dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad vožtuvai importuojami naudojant kodą SS848190. Apskritai pusė bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų teigė, kad vožtuvai turi būti žymimi kodu SS848190. Todėl šalių tvirtinimas, kad turi būti naudojamas kodas SS848180, buvo atmestas.

(85)

Vožtuvų importo į Braziliją duomenys buvo suskirstyti pagal du atitinkamus išplėstinius kodus: 84819010 (aerozolinių vožtuvų dalys, vonios kambariams skirtų įtaisų dalys ir pan.) ir 84819090 (čiaupų dalys, kiti kanalizacijai skirti įtaisai ir pan.). Buvo pasirinktas kodas 84819090, nes vožtuvai nėra aerozolinių vožtuvų dalys.

(86)

Bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų dėl kelių gamybos veiksnių patirtos faktinės sąnaudos tiriamuoju laikotarpiu atskirai sudarė nedidelę visų žaliavų sąnaudų dalį. Kadangi naudojama šių sąnaudų vertė neturėjo didelės įtakos dempingo skirtumo skaičiavimams, kad ir koks šaltinis būtų naudojamas, Komisija nusprendė įtraukti šias sąnaudas į vartojimo prekių sąnaudas, kaip paaiškinta 80 konstatuojamojoje dalyje.

(87)

Siekdama nustatyti neiškraipytą žaliavų kainą, kaip numatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punkto pirmoje įtraukoje, Komisija taikė atitinkamus tipiškos šalies importo muitus.

(88)

Bendradarbiaujančio eksportuojančio gamintojo patirtas vežimo išlaidas, susijusias su žaliavų tiekimu, Komisija išreiškė tokių žaliavų faktinių sąnaudų procentine dalimi ir tada tą pačią procentinę dalį pritaikė tų pačių žaliavų neiškraipytoms sąnaudoms, kad nustatytų neiškraipytas vežimo išlaidas. Komisija manė, kad atliekant šį tyrimą eksportuojančio gamintojo žaliavų ir nurodytų vežimo išlaidų santykis galėtų būti pagrįstai naudojamas kaip rodiklis siekiant įvertinti žaliavų, pristatytų iki bendrovės gamyklos vartų, neiškraipytas vežimo sąnaudas.

(89)

Darbo užmokesčiui Brazilijoje nustatyti Komisija naudojo TDO (42) statistinius duomenis. TDO statistiniuose duomenyse pateikiama informacija apie gamybos sektoriaus darbuotojų mėnesinį darbo užmokestį ir vidutinį darbo valandų per savaitę skaičių (43) Brazilijoje 2021 m. Remiantis viešai prieinamais šaltiniais (44), prie mėnesinio darbo užmokesčio buvo pridėtos papildomos darbdavio patiriamos su darbu susijusios sąnaudos.

(90)

Vieno atrinkto eksportuojančio gamintojo NDS metu Komisija nerado įrašų apie faktinį darbo laiką, tik apie standartinį darbo laiką. Eksportuojantis gamintojas pranešė, kad faktinis darbo laikas buvo vidutiniškai 10 minučių ilgesnis prieš darbo pamainą / dieną ir po jų, kai atvykstama į gamybos infrastruktūros objektus, o vėliau iš jų išvykstama. Todėl Komisija kiekvienos šio atrinkto eksportuojančio gamintojo pamainos / dienos standartinį darbo laiką pailgino 20 minučių.

(91)

Antrajame pranešime Komisija nurodė, kad elektros energijos lyginamajai vertei nustatyti ji naudos pasaulinio elektros energijos kainų tyrimo (45) duomenis. Atrinkti eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad Komisija turėtų naudoti bendrovės „EDP Brasil“ (46), pagrindinio elektros energijos tiekėjo Brazilijos vietos rinkoje, duomenis, atsižvelgdama į skirtingus tarifus piko ir ne piko laikotarpiais ir atitinkamas pagal pramonės vartotojų kategorijas nustatytas kainas, nes šiuos duomenis buvo galima laikyti patikimais nustatant elektros energijos lyginamąją vertę.

(92)

Brazilijos kasybos ir energetikos ministerija (Ministério de Minas e Energia) skelbia metinę Brazilijos energetikos sektoriaus ataskaitą (47). Į 2021 m. ataskaitą buvo trauktas vidutinis visų pagrindinių elektros energijos tiekėjų nustatytas elektros energijos tarifas (48), taikomas pramoniniams vartotojams Brazilijoje (49). Komisija šį informacijos šaltinį laikė patikimiausiu elektros energijos lyginamajai vertei nustatyti, nes jame buvo pateikti visų pagrindinių Brazilijos elektros energijos tiekėjų nustatyti vidutiniai tarifai (priešingai nei eksportuojančių gamintojų pasiūlytame informacijos šaltinyje, kuriame buvo pateikti tik vieno tiekėjo duomenys). Todėl Komisija naudojo vidutinį pramoniniams vartotojams nustatytą elektros energijos tarifą, paskelbtą 2021 m. Brazilijos kasybos ir energetikos ministerijos ataskaitoje.

(93)

Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą „į apskaičiuotą normaliąją vertę įtraukiama neiškraipyta ir pagrįsta suma, aprėpianti administracines, pardavimo ir bendrąsias sąnaudas ir pelną“. Be to, reikia nustatyti gamybos pridėtines išlaidas, kad būtų įtrauktos sąnaudos, kurios nebuvo įtrauktos į pirmiau minėtus gamybos veiksnius.

(94)

Bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų patiriamos gamybos pridėtinės išlaidos buvo išreikštos kaip eksportuojančių gamintojų faktiškai patirtų gamybos išlaidų dalis. Ši procentinė dalis buvo pridėta prie neiškraipytų produkto gamybos sąnaudų.

(95)

Siekdama nustatyti neiškraipytą ir pagrįstą PBA ir pelno sumą, Komisija rėmėsi 2021 m. bendrovės „Metalurgica Mococa SA“ finansiniais duomenimis, gautais iš duomenų bazės „Orbis“.

(96)

Tuo remdamasi Komisija normaliąją vertę apskaičiavo pagal produkto rūšį, remdamasi gamintojo kainomis EXW sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą.

(97)

Pirma, Komisija nustatė neiškraipytas gamybos sąnaudas. Komisija pritaikė neiškraipytas vieneto sąnaudas faktiniam suvartojimui pagal visus bendradarbiaujančio eksportuojančio gamintojo individualius gamybos veiksnius. Šie eksportuojančių gamintojų nurodytos suvartojimo rodikliai buvo patikrinti atliekant nuotolinį duomenų sutikrinimą. Komisija padaugino panaudos koeficientus iš neiškraipytų vieneto sąnaudų, nustatytų tipiškoje šalyje, kaip aprašyta 82–88 konstatuojamosiose dalyse.

(98)

Nustačiusi neiškraipytas produkto gamybos sąnaudas Komisija pridėjo gamybos pridėtines išlaidas, kaip nurodyta 94 konstatuojamojoje dalyje.

(99)

Prie bendrų gamybos sąnaudų, nustatytų, kaip aprašyta ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje, Komisija pridėjo Brazilijos bendrovės „Metalurgica Mococa SA“ PBA išlaidas ir pelną. PBA išlaidos, išreikštos parduotų prekių sąnaudų procentine dalimi ir pritaikytos neiškraipytoms gamybos sąnaudoms, sudarė 8,5 %. Parduotų prekių sąnaudų procentine dalimi išreikštas ir prie neiškraipytų bendrų gamybos sąnaudų pridėtas pelnas sudarė 24,4 %.

(100)

Pagal tai Komisija apskaičiavo produkto rūšies normaliąją vertę, remdamasi gamintojo kainomis EXW sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6a dalies a punktą.

(101)

Vienas atrinktas eksportuojantis gamintojas į Sąjungą eksportavo tiesiogiai nepriklausomiems pirkėjams. Kita bendrovė eksportavo tiesiogiai nepriklausomiems pirkėjams arba per nesusijusią Honkonge įsikūrusią prekybos bendrovę. Šiuo atveju eksportuojančio gamintojo prekės buvo tiesiogiai siunčiamos nepriklausomam pirkėjui Sąjungoje, o sąskaita faktūra buvo išrašoma Honkongo prekybos bendrovei.

(102)

Nagrinėjamojo produkto pardavimo eksportui tiesiogiai nepriklausomiems pirkėjams Sąjungoje atveju, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalį eksporto kaina buvo už eksportui į Sąjungą parduotą nagrinėjamąjį produktą faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina.

(103)

Pardavimo eksportui, kuris buvo vykdomas per nesusijusią Honkongo prekybos bendrovę, atveju, eksporto kaina buvo nustatoma remiantis kaina, už kurią eksportuotas produktas buvo pirmą kartą parduotas tai prekybos bendrovei. Nors Komisija turėjo įrodymų (važtaraščių ir kt.), kad šias prekes eksportuojantis gamintojas siųsdavo tiesiogiai nepriklausomam pirkėjui Sąjungoje, pardavimo galutiniam pirkėjui kainos nebuvo galima nustatyti. Komisija kreipėsi į Honkongo prekybos bendrovę, tačiau ši bendrovė nebendradarbiavo. Europos galutinis naudotojas, perkantis nagrinėjamas statinaites, atliekant tyrimą taip pat nebendradarbiavo. Todėl pirminiu tyrimo etapu pardavimo galutiniam pirkėjui Sąjungoje kaina nebuvo žinoma.

(104)

Komisija atrinktų eksportuojančių gamintojų grupių normaliąją vertę ir eksporto kainą palygino remdamasi gamintojo kainomis EXW sąlygomis pagal produkto rūšį.

(105)

Tais atvejais, kai tai buvo pateisinama siekiant užtikrinti sąžiningą palyginimą, Komisija pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį koregavo normaliąją vertę ir (arba) eksporto kainą, kad būtų atsižvelgiama į skirtumus, kurie daro poveikį kainoms ir kainų palyginamumui. Koregavimai buvo atliekami atsižvelgiant į vežimo, draudimo, tvarkymo ir krovos išlaidas, muitus, kredito išlaidas ir banko mokesčius.

(106)

Vertindama atrinktus bendradarbiaujančius eksportuojančius gamintojus Komisija palygino kiekvienos rūšies panašaus produkto vidutinę svertinę normaliąją vertę su atitinkamos rūšies nagrinėjamojo produkto vidutine svertine eksporto kaina, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 ir 12 dalyse.

(107)

Tuo remiantis procentais išreikšti CIF kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą laikinieji vidutiniai svertiniai dempingo skirtumai yra tokie:

(108)

Neatrinktiems bendradarbiaujantiems eksportuojantiems gamintojams vidutinį svertinį dempingo skirtumą Komisija apskaičiavo pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalį. Taigi, tas skirtumas buvo nustatytas remiantis atrinktiems eksportuojantiems gamintojams nustatytais skirtumais, neatsižvelgiant į eksportuojantiems gamintojams, kuriems nustatyti nuliniai arba de minimis dempingo skirtumai, skirtumus ir pagrindinio reglamento 18 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis nustatytus skirtumus.

(109)

Tuo remiantis neatrinktiems bendradarbiaujantiems eksportuojantiems gamintojams nustatytas 72,1 % laikinasis dempingo skirtumas.

(110)

Visiems kitiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams Komisija dempingo skirtumą nustatė pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį remdamasi turimais faktais. Šiuo tikslu Komisija nustatė eksportuojančių gamintojų bendradarbiavimo lygį.

(111)

Komisija laikėsi nuomonės, kad šiuo atveju bendradarbiavimo lygis buvo žemas, nes bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų produktai per TL sudarė tik apie 32 % viso apskaičiuoto iš Kinijos importuotų produktų kiekio. Todėl Komisija manė, kad visiems kitiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams tikslinga nustatyti dempingo skirtumą remiantis tipiškos rūšies produktu, kurio skirtumas yra didžiausias palyginti su visais atrinktais eksportuojančiais gamintojais. Todėl visiems kitiems nebendradarbiaujantiems eksportuojantiems gamintojams buvo nustatytas 91,0 % dempingo skirtumas visos šalies mastu.

(112)

Procentais išreikšti CIF kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą laikinieji dempingo skirtumai yra tokie:

(113)

Remiantis Komisijos turima informacija, panašų produktą tiriamuoju laikotarpiu Sąjungoje gamino aštuoni gamintojai. Jie sudaro Sąjungos pramonę, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje.

(114)

Nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu bendra Sąjungos gamybos apimtis buvo maždaug 1 926 200 statinaitės. Komisija šį skaičių nustatė remdamasi visa turima informacija apie Sąjungos pramonę, kaip antai skundo pateikėjo pateiktais makroekonominio klausimyno atsakymais. Kaip nurodyta 7 konstatuojamojoje dalyje, atrinkti Sąjungos gamintojai pagamino apie 73 % viso apskaičiuoto panašaus produkto kiekio Sąjungoje.

(115)

Sąjungos suvartojimo raida:

2 lentelė

Sąjungos suvartojimas (vienetais)

(116)

Komisija Sąjungos statinaičių suvartojimą nustatė remdamasi visu Sąjungos pramonės pardavimu Sąjungoje, pridėjus bendrą importą iš Kinijos. Importo iš Kinijos nustatymo metodika išsamiai paaiškinta 4.3.1 skirsnyje. Į importą į Sąjungą iš kitų trečiųjų šalių nebuvo atsižvelgta, nes jis laikytas nereikšmingu (žr. 119 konstatuojamąją dalį).

(117)

Sąjungos pramonės pardavimas Sąjungos rinkoje buvo nustatytas remiantis skundo pateikėjo pateiktu klausimyno atsakymu, sutikrintu su atrinktų Sąjungos gamintojų klausimyno atsakymuose pateikta informacija.

(118)

Nagrinėjamasis produktas į Sąjungą importuojamas pagal du KN kodus (ex 7310 10 00 ir ex 7310 29 90), priklausomai nuo statinaičių talpos. Statinaitėms, kurių talpa ne mažesnė kaip 50 litrų ir ne didesnė kaip 300 litrų, priskiriamas KN kodas 7310 10 00, o statinaitėms, kurių talpa mažesnė nei 50 litrų, priskiriamas KN kodas 7310 29 90. Be tiriamojo produkto, šie du KN kodai taip pat priskiriami plačiam kitų produktų asortimentui (pvz., skardinėms, alavinėms dėžutėms, jungiamosioms detalėms, kibirams, gesintuvams, filtrams, įvairios paskirties tarai ir cisternoms, vandens buteliams, plieninėms statinėms ir t. t.), todėl remiantis tik KN kodais nustatyti importo informacijos nebuvo įmanoma.

(119)

Dėl importo iš kitų trečiųjų šalių skundo pateikėjas tvirtino, kad Sąjungos rinkai statinaites daugiausia tiekia Sąjungos gamintojai ir Kinijos eksportuotojai. Išnagrinėjusi trijų pagrindinių naudotojų pateiktus duomenis apie tiekėjus (žr. 130 konstatuojamąją dalį), Komisija nustatė, kad rinkoje kitų tiekėjų nėra. Todėl Komisija padarė išvadą, kad importas į Sąjungą iš kitų trečiųjų šalių, jeigu jis vyksta, yra nereikšmingas ir neturėtų jokio pastebimo poveikio Sąjungos suvartojimui.

(120)

Per nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos suvartojimas sumažėjo 66 %. 2019 m. jis iš pradžių sumažėjo 27 %, o 2020 m. ir per TL (2021 m.) Sąjungos suvartojimas sumažėjo dar labiau. Šis sumažėjimas sutapo su metais, kai Sąjunga labiausiai nukentėjo nuo COVID-19 pandemijos, ir gali būti siejamas su atitinkamais vadinamaisiais judėjimo suvaržymais, t. y. visos Sąjungos vyriausybių nustatytomis kovos su COVID-19 pandemija priemonėmis.

(121)

Dėl COVID-19 taikytos priemonės visų pirma paveikė viešbučius, restoranus ir kavines (HORECA sektorių). HORECA sektorius perka alų ir kitus gėrimus iš naudotojų, kurie dažniausiai yra alaus daryklos. Alus jiems pristatomas statinaitėse, kurios prijungiamos prie pilstymo įrenginių, o per juos gėrimas išpilstomas į stiklines ir pateikiamas HORECA sektoriaus klientams.

(122)

2020 m. ir per TL didžioji dalis Sąjungos HORECA sektoriaus įstaigų buvo priverstos sutrumpinti savo darbo laiką ir (arba) apriboti savo pajėgumus arba ilgą laiką buvo visiškai uždarytos dėl valdžios institucijų taikytų priemonių, kuriomis buvo siekiama sustabdyti COVID-19 pandemijos plitimą. Logiška tokio HORECA sektoriaus įstaigų veiklos sumažėjimo, taigi ir pilstomo alaus paklausos sumažėjimo, pasekmė buvo tai, kad sumažėjo ir naudotojams reikalingų statinaičių, kuriose jie tiekia alų savo HORECA sektoriaus klientams, paklausa.

(123)

Skunde skundo pateikėjas pateikė importo iš nagrinėjamosios šalies nustatymo metodiką. Ši metodika buvo grindžiama skundo pateikėjo žiniomis apie rinką ir ją taikant buvo apskaičiuota, kad importas į Sąjungą per nagrinėjamąjį laikotarpį labai padidėjo – 188 %, kaip parodyta 3 lentelėje.

3 lentelė

Kinijos kilmės statinaičių pardavimas Sąjungoje. Skundo pateikėjo skaičiavimai (vienetais)

(124)

Kaip paaiškinta skundo 193–203 punktuose, pirmiau nurodyta metodika buvo grindžiama trimis pagrindiniais elementais. Pirma, skundo pateikėjas sudėjo visose pirkimo procedūrose (skunde jos vadinamos konkursais), kurias organizavo penki pagrindiniai naudotojai, t. y. Sąjungos rinkoje veikiančios didžiosios alaus daryklų grupės („AB InBev“, „Asahi CEE“, „Carlsberg“, „Heineken“ ir „Molson Coors“) (toliau – pagrindiniai naudotojai), skelbtus statinaičių kiekius. Antra, skundo pateikėjas atėmė kiekius, kuriuos jis pardavė pagal pasiūlymus, pateiktus šiuose konkursuose, darydamas prielaidą, kad teisę tiekti likusius kiekvieno konkurso metu perkamus produktus gavo ir produktus pateikė Kinijos gamintojai. Galiausiai skundo pateikėjas pridėjo importuotojų ir (arba) perpardavėjų importuotus kiekius, apskaičiuotus remiantis jo žiniomis apie rinką.

(125)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad statinaičių, kurias pagrindiniai naudotojai iš tikrųjų įsigyja įvykdę konkursus, kiekiai retai sutampa su skelbiant tuos konkursus nurodomais kiekiais. Nors šių skirtumų mastas skiriasi priklausomai nuo konkursų ir pagrindinių naudotojų, pagrindiniai naudotojai per nagrinėjamąjį laikotarpį vidutiniškai įsigijo mažiau nei 60 % iš pradžių konkursuose skelbto produktų kiekio. Taip yra dėl specifinio šios rinkos veikimo būdo, visų pirma susijusio su pasiūlymų teikimo sąlygomis ir tolesniais veiksmais, kurių imasi naudotojai, kaip paaiškinta 5.1 skirsnyje, ir visų pirma dėl to, kad naudotojai neprisiėmė jokių sutartinių įsipareigojimų įsigyti faktiškai paskelbtus kiekius.

(126)

Todėl Komisija siekė patikrinti, ar šis skunde pateiktas nagrinėjamojo produkto importo į Sąjungą įvertis buvo tikslus, ir, jeigu taip nebuvo, tiksliau įvertinti importo kiekį. Tuo tikslu Komisija paprašė, kad šešių ES valstybių narių, kurios per nagrinėjamąjį laikotarpį iš Kinijos arba iš viso pasaulio importavo daugiausia produktų, kuriems priskiriami du pirmiau minėti KN kodai, muitinės pateiktų duomenis apie visas produktų, kuriems priskiriami šie du KN kodai, siuntas. Šios šešios valstybės narės – Belgija, Čekija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai ir Lenkija. Belgija, Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai buvo tarp penkių šalių, kurių abiejų kategorijų importas buvo didžiausias, Lenkija buvo viena iš penkių valstybių narių, kuriose importo iš Kinijos apimtis buvo didžiausia, o Čekijos importo iš kitų pasaulio šalių apimtis buvo didžiausia. Per nagrinėjamąjį laikotarpį šioms šešioms valstybėms narėms teko 73 % ES importo iš Kinijos ir 66 % importo iš viso pasaulio.

(127)

Komisija išnagrinėjo gautus duomenis ir, remdamasi kiekvienos siuntos aprašymu, apskaičiavo mažiausią ir didžiausią vertes, kurias buvo galima pagrįstai laikyti nagrinėjamojo produkto importo į šešias valstybes nares, dydžiu. Visų pirma, buvo sudėtos siuntos, kurios buvo apibūdinamos kaip „(alaus) statinaitės“, ir taip nustatyta mažiausia vertė, o sudėjus siuntas, kurių aprašymas atitiko statinaičių savybes, buvo nustatyta didžiausia vertė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, siuntos, kurios buvo apibūdinamos kitaip, kaip antai jungiamosios detalės, kibirai, kuro bakai katilai, skardinės, alavinės dėžutės ir kt., arba kurios neatitiko statinaičių savybių, nebuvo įtrauktos. Daugeliu atvejų muitinės registruoja ne vienetus (statinaičių skaičių) kiekvienoje siuntoje, o tik tokių siuntų svorį. Tokiais atvejais Komisija, skaičiuodama statinaičių skaičių, taikė perskaičiavimo koeficientą, pagal kurį 1 statinaitė = 10 kg (50). Gautos kiekvienų metų didžiausios ir mažiausios vertės buvo pakoreguotos pritaikius koeficientą, lygų 0,73, t. y. šešių valstybių narių iš Kinijos į Sąjungą pagal KN kodus importuojamų produktų bendro kiekio procentinę dalį, ir tuomet apskaičiuotas visas iš Kinijos į Sąjungą importuotų statinaičių kiekis. Šios analizės rezultatai pateikti 4 lentelėje.

4 lentelė

Importas į Sąjungą remiantis išsamiais muitinių duomenimis

(128)

Pirmiau pateiktais skaičiais buvo patvirtinta, kad skunde naudota metodika nebuvo pati tinkamiausia siekiant kiekybiškai įvertinti nagrinėjamojo produkto importą į Sąjungą.

(129)

Be to, Komisija kreipėsi į kitus keturis neatrinktus bendradarbiaujančius eksportuojančius gamintojus ir paprašė, kad jie pateiktų viso nagrinėjamojo laikotarpio pardavimo duomenis. Visi šie gamintojai pateikė prašomus nepatikrintus duomenis, kurie buvo apibendrinti kartu su patikrintais pardavimo kiekiais, nurodytais dviejų atrinktų eksportuojančių gamintojų klausimyno atsakymuose, o gauti importuotų produktų kiekiai buvo apibendrinti 5 lentelėje.

5 lentelė

Bendras atrinktų ir neatrinktų bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų nurodytas eksportuotų produktų kiekis

(130)

Atsižvelgdama į turimų duomenų neatitikimus, 2022 m. rugsėjo 2 d. Komisija paskelbė pastabą prie bylos, kurioje nurodė pagal 4 ir 5 lenteles surinktus importuotų produktų kiekius ir skirtingas jų nustatymo metodikas bei paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas. Nepaisant to, kad iš pradžių pagrindiniai naudotojai nebendradarbiavo, Komisija taip pat kreipėsi į juos, prašydama pateikti duomenis apie jų tiekėjus ir perkamus kiekius, kuriais remdamasi ji galėtų patvirtinti 5 lentelėje pateiktus eksportuojančių gamintojų duomenis. Prašomus duomenis pateikė tik trys iš penkių pagrindinių naudotojų (žr. 136 konstatuojamąją dalį). Pastabas dėl pranešimo 2022 m. rugsėjo 12 d. pateikė tik skundo pateikėjas.

(131)

Pirmasis skundo pateikėjo tvirtinimas buvo tas, kad 4 lentelėje apskaičiuojant importą remiantis muitinių duomenų analize, vis tiek nebuvo įtraukta dalis importo iš Kinijos. Pavyzdžiui, skundo pateikėjas nurodė, kad trūko statistinių duomenų apie importą į kitas valstybes nares, kurios yra svarbios vertinant alaus ir statinaičių suvartojimą – kaip antai Rumuniją ir Ispaniją, todėl bendri skaičiai buvo nepakankamai įvertinti.

(132)

Antra, skundo pateikėjas teigė, kad 5 lentelėje bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų pateikti duomenys nevisiškai atspindėjo nagrinėjamuoju laikotarpiu į Sąjungą importuotą kiekį, nes eksportuojantys gamintojai bendradarbiavo nepakankamai. Savo pastabose skundo pateikėjas tvirtino, kad eksportuojančių gamintojų bendradarbiavimo lygis buvo tik 28 %.

(133)

Trečia, skundo pateikėjas tvirtino, kad trijų pagrindinių naudotojų gauta informacija apie suvartojimą parodė tik dalinį statinaičių suvartojimo Sąjungoje, nes nebuvo atsižvelgta į mažas ir vidutines alaus daryklas, ir dėl to, kad naudotojai bendradarbiavo nepakankamai.

(134)

Komisija atidžiai išnagrinėjo visas šias skundo pateikėjo pastabas. Kalbant apie pirmąjį tvirtinimą, nors šešių valstybių narių importo statistinių duomenų koregavimas taikant koeficientą 0,73, kaip paaiškinta 127 konstatuojamojoje dalyje, buvo atliekamas siekiant nustatyti likusį importą iš kitų valstybių narių, šiame etape negalima atmesti galimybės, kad faktinis importo į kitas valstybes nares, kaip antai Rumuniją ir Ispaniją, kiekis buvo įvertintas nepakankamai.

(135)

Dėl antrojo tvirtinimo, kaip paaiškinta 111 konstatuojamojoje dalyje, atlikus tyrimą preliminariai nustatyta, kad bendradarbiavimo lygis buvo žemas, o bendradarbiaujantys eksportuojantys gamintojai per TL 32 % importuojamų statinaičių importavo iš Kinijos. Todėl šiame tyrimo etape negalima atmesti galimybės, kad be bendradarbiaujančių eksportuotojų yra ir kitų Kinijos eksportuojančių gamintojų arba eksportuotojų, kurie nagrinėjamuoju laikotarpiu pardavinėjo Sąjungoje.

(136)

Kalbant apie trečiąjį tvirtinimą ir labai menką naudotojų bendradarbiavimą Komisija pažymėjo, kad iš penkių pagrindinių naudotojų, apimančių apie 50 % naudotojų rinkos, prašomus duomenis pateikė tik trys naudotojai („AB InBev“, „Asahi“ ir „Molson Coors“). Be to, tik vienas iš šių trijų naudotojų („AB InBev“) pirko statinaites iš Kinijos tiekėjų. Be to, kaip nurodyta ir 5.1 skirsnyje, likusi 50 % naudotojų rinkos, kurią daugiausia sudaro mažesnės alaus daryklos, atliekant šį tyrimą nebendradarbiavo.

(137)

Atsižvelgdama į šias pastabas ir aplinkybes, Komisija taip pat pažymėjo, kad vienintelio bendradarbiaujančio naudotojo, perkančio statinaites Kinijoje, nurodytas nupirktas kiekis buvo gerokai mažesnis už atitinkamų eksportuojančių gamintojų nurodytą pardavimą Sąjungoje. Be to, Komisija laikėsi nuomonės, kad yra ir kitų eksportuojančių gamintojų, kurie nebendradarbiavo atliekant šį tyrimą, ir kad neatrinktų bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų pateikti duomenys nebuvo patikrinti, nes tie gamintojai nebuvo atrinkti.

(138)

Atsižvelgdama į visus šiuos elementus, visų pirma į prieštaringus duomenis, gautus iš naudotojų, ir labai menką eksportuojančių gamintojų ir naudotojų, kurių duomenys apie įsigytus produktus būtų buvę labai svarbūs pakartotinai tikrinant praneštus kiekius, bendradarbiavimą, Komisija preliminariai nusprendė, kad tinkamiausia importo kiekybinio įvertinimo metodika turi būti grindžiama 4 lentelėje pateiktais oficialiais importo statistikos duomenimis. Be to, atsižvelgdama į pramonės pastabas, kad net didžiausia statistiniais duomenimis grindžiama vertė tikriausiai būtų nepakankamai įvertinta, Komisija preliminariai nusprendė, kad šiuo pirminiu etapu importo lygiui apskaičiuoti tinkamiausi buvo statistiniai duomenys.

(139)

Siekdama papildomai patikinti, kad ši metodika yra tinkama, Komisija statinaičių importo statistinius duomenis, nuo šio tyrimo pradžios pateikiamus duomenų bazėje „Surveillance“, išnagrinėjo TARIC kodų lygmeniu, siekdama išsiaiškinti, kokią bendro produktų importo pagal abu atitinkamus KN kodus dalį sudarė statinaičių importas. 2022 m. gegužės 13 d.–2022 m. gruodžio 6 d. laikotarpio visų produktų importo pagal atitinkamus KN kodus (t. y. statinaičių importo) vidutinė importo dalis TARIC kodų lygmeniu atitiko vidutinę statinaičių importo pagal KN kodus dalį, kurią Komisija nustatė nagrinėjamuoju laikotarpiu.

(140)

Siekdama toliau tikrinti šios metodikos tinkamumą, Komisija ketina dar kartą susisiekti su skunde nurodytais pagrindiniais importuotojais, kad galėtų toliau tobulinti per nagrinėjamąjį laikotarpį importuotų produktų kiekių vertinimą. Po pirminio etapo Komisija taip pat sieks surinkti daugiau informacijos, susijusios su mažomis alaus daryklomis.

(141)

Be to, Komisija ketina rinkti po tyrimo inicijavimo prieinamus bendradarbiaujančių ir neatrinktų eksportuojančių gamintojų duomenis, siekdama juos suderinti su tikslesniais oficialiais importo statistiniais duomenimis, prieinamais laikotarpiu po tyrimo inicijavimo. Siekdama toliau tikslinti faktinius importo duomenis, Komisija taip pat ketina patikrinti neatrinktų bendradarbiaujančių gamintojų importo duomenis ir paprašyti Rumunijos ir Ispanijos muitinių pateikti išsamius muitinių duomenis, susijusius su atitinkamais KN kodais.

(142)

Kaip paaiškinta 4.3.1 skirsnyje, Komisija importo apimtį nustatė remdamasi oficialiais valstybių narių muitinių statistiniais duomenimis. Importo rinkos dalis nustatyta kaip bendro nurodyto importo iš Kinijos dalis, palyginti su bendru Sąjungos suvartojimu (kaip nustatyta 4.2 skirsnyje).

(143)

Importo į Sąjungą iš nagrinėjamosios šalies raida:

6 lentelė

Importo apimtis (vienetais) ir rinkos dalis

(144)

Kaip matyti iš pirmiau pateiktos lentelės duomenų, importo iš Kinijos apimtis nagrinėjamuoju laikotarpiu sumažėjo 39 %. Tokia mažėjanti importo apimtis nagrinėjamuoju laikotarpiu atitiko bendrą statinaičių suvartojimo mažėjimo tendenciją (žr. 2 lentelę) (nors ir mažesniu mastu) ir bet kuriuo atveju šis sumažėjimas buvo gerokai mažesnis nei Sąjungos pramonės pardavimo mažėjimo tendencija (žr. 9 lentelę).

(145)

Šis sumažėjimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į 2020 m. ir per TL vyravusią rinkos padėtį, t. y. į tai, kad COVID-19 pandemijos metu buvo labai sumažėjusi statinaičių paklausa. Tokioje mažėjančioje rinkoje statinaičių importas sumažėjo žymiai mažiau nei Sąjungos pramonės pardavimas. Todėl per nagrinėjamąjį laikotarpį importo iš Kinijos rinkos dalis dėl mažesnių kainų nuolat didėjo (per nagrinėjamąjį laikotarpį ji padidėjo 79 %). Per TL Kinijos rinkos dalis buvo gana didelė – ji siekė 31 %.

(146)

Atsižvelgdama į sunkumus, susijusius su vieneto kainų nustatymu remiantis oficialiais statistiniais duomenimis, Komisija importo kainas nustatė remdamasi bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų pateiktais duomenimis. Priverstinis kainų mažinimas dėl importo nustatytas remiantis atrinktų Sąjungos gamintojų ir Kinijos eksportuojančių gamintojų klausimyno atsakymais.

(147)

Vidutinės importo į Sąjungą iš nagrinėjamosios šalies kainos raida:

7 lentelė

Importo kainos (EUR už vienetą)

(148)

Importo iš Kinijos kainos 2019 ir 2020 m. sumažėjo atitinkamai 13 % ir 11 %, o 2020 m. ir per TL jos vėl pradėjo didėti ir pasiekė 2018 m. lygį.

(149)

Priverstinį kainų mažinimą tiriamuoju laikotarpiu Komisija nustatė lygindama:

(150)

Lygintos kiekvienos rūšies produkto kainos, kurios prireikus buvo tinkamai pakoreguotos, atskaičius lengvatas ir nuolaidas. Beveik visas eksportuojančių gamintojų ir Sąjungos pramonės pardavimas buvo vykdomas tiesiogiai galutiniams naudotojams (t. y. alaus darykloms), todėl pardavimo kanalai ir prekybos lygis abiem atvejais buvo vienodi. Palyginus gautas rezultatas išreikštas atrinktų Sąjungos gamintojų teorinės apyvartos tiriamuoju laikotarpiu procentine dalimi. Nustatyta, kad importo iš nagrinėjamosios šalies Sąjungos rinkoje priverstinio kainų mažinimo vidutinis svertinis skirtumas buvo 11,9–14 %.

(151)

Kainos buvo ne tik priverstinai mažinamos, bet ir smarkiai smukdomos, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje. Dėl didelio spaudimo kainoms, kurį lėmė Kinijos eksportuojančių gamintojų produktų importas mažomis dempingo kainomis, Sąjungos pramonė, atsižvelgdama į gamybos sąnaudų raidą ir siekdama pagrįsto pelno, per visą TL negalėjo padidinti kainų.

(152)

Kaip parodyta 11 lentelėje, nagrinėjamuoju laikotarpiu vidutinė ES pardavimo kaina sumažėjo beveik 10 %. Be to, gamybos sąnaudos per tą patį laikotarpį padidėjo 16 %, todėl pardavimo kaina buvo gerokai mažesnė už gamybos sąnaudas. Gamybos sąnaudos labai padidėjo visų pirma 2020 m. ir per TL, o kaina turėjo būti išlaikoma stabili dėl Kinijos eksporto daromo spaudimo kainoms. Priešingai, kainų lygis ir pelnas, gautas eksporto rinkose, kurios nebuvo paveiktos dėl importo dempingo kaina arba kuriose buvo nustatytos priemonės sąžiningai prekybai atkurti, buvo vidutiniškai 22 % didesni už Sąjungos pramonės pardavimo Sąjungos rinkoje kainas (+29 % per TL) (žr. 196 konstatuojamąją dalį).

(153)

Ši padėtis turėjo aiškų poveikį Sąjungos pramonės pelningumui, kaip parodyta 14 lentelėje. 2018 m. buvęs 12 % pelningumas per likusį laikotarpį, ypač 2020 m. ir per TL, smarkiai sumažėjo.

(154)

Šių trijų rodiklių raida aiškiai rodo, kad pramonė patyrė didelį kainų spaudimą dėl importo iš Kinijos dempingo kaina, dėl kurio ji buvo priversta pardavinėti produktus labai mažomis kainomis, kurios buvo net mažesnės už gamybos sąnaudas. Išsami informacija apie padėties rinkoje ypatumus, visų pirma apie spaudimą kainoms, kurį Sąjungos pramonė patyrė pardavimo proceso metu, pateikiama 5.1 skirsnyje. Dėl to Sąjungos pramonės kainos buvo akivaizdžiai smukdomos.

(155)

Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalį nagrinėjant importo dempingo kaina poveikį Sąjungos pramonei buvo įvertinti visi ekonominiai rodikliai, nagrinėjamuoju laikotarpiu turėję įtakos Sąjungos pramonės būklei.

(156)

Kaip minėta 7 konstatuojamojoje dalyje, nustatant galimą žalą Sąjungos pramonei atlikta atranka.

(157)

Siekdama nustatyti žalą Komisija atskirai nagrinėjo makroekonominius ir mikroekonominius žalos rodiklius. Makroekonominius rodiklius Komisija vertino remdamasi skundo pateikėjo makroekonominių duomenų klausimyno atsakymuose pateiktais duomenimis. Duomenys buvo susiję su visais Sąjungos gamintojais. Mikroekonominius rodiklius Komisija vertino remdamasi atrinktų Sąjungos gamintojų klausimyno atsakymuose pateiktais duomenimis. Duomenys buvo susiję su atrinktais Sąjungos gamintojais. Nustatyta, kad abu duomenų rinkiniai atspindi Sąjungos pramonės ekonominę padėtį.

(158)

Makroekonominiai rodikliai: gamyba, gamybos pajėgumai, pajėgumų naudojimas, pardavimo apimtis, rinkos dalis, augimas, užimtumas, našumas, dempingo skirtumo dydis ir atsigavimas nuo buvusio dempingo.

(159)

Mikroekonominiai rodikliai: vidutinės vieneto kainos, vieneto sąnaudos, darbo sąnaudos, atsargos, pelningumas, pinigų srautas, investicijos, investicijų grąža ir pajėgumas padidinti kapitalą.

(160)

Visos Sąjungos gamybos, gamybos pajėgumų ir pajėgumų naudojimo raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

8 lentelė

Gamyba, gamybos pajėgumai ir pajėgumų naudojimas

(161)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu gamybos pajėgumai sumažėjo 62 %. Gamybos raida buvo labai panaši į suvartojimo: pirmasis paklausos sumažėjimas įvyko 2019 m. (23 %), o tolesnis bei didesnis – 2020 ir 2021 m. (dėl COVID-19 protrūkio).

(162)

Šiek tiek išaugo gamybos pajėgumai, kurie per nagrinėjamąjį laikotarpį padidėjo 4 %. Taip atsitiko dėl nagrinėjamuoju laikotarpiu padidėjusio procedūrų veiksmingumo ir Sąjungos pramonės darbuotojų paskirstymo gamybos linijose.

(163)

Dėl pirmiau minėtų dviejų tendencijų (gamybos sumažėjimo, pajėgumų padidėjimo) labai sumažėjo pajėgumų naudojimas (–64 %). Per tiriamąjį laikotarpį pajėgumų naudojimo koeficientas pasiekė labai žemą lygį (28 %).

(164)

Sąjungos pramonės pardavimo apimties ir rinkos dalies raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

9 lentelė

Pardavimo apimtis ir rinkos dalis

(165)

Sąjungos pramonės pardavimo Sąjungos rinkoje apimtis nagrinėjamuoju laikotarpiu nuolat mažėjo (71 %) ir šios tendencijos raida buvo spartesnė už suvartojimo raidą.

(166)

Kaip paaiškinta 4.4.3.1 skirsnyje dėl didelio kainų spaudimo dėl importo iš Kinijos, kuris nagrinėjamuoju laikotarpiu nuolat didėjo, Sąjungos pramonės rinkos dalis sumažėjo nuo 83 % 2018 m. iki 69 % per TL, t. y. 14 procentinių punktų.

(167)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu statinaičių paklausa ir gamyba mažėjo. Mažėjant suvartojimui, Sąjungos pramonė prarado didelę pardavimo apimties dalį ir rinkos dalį ir išlaikė mažesnę pardavimo apimtį tik išlaikydama savo pardavimo kainas, kaip paaiškinta 4.4.3.1 skirsnyje.

(168)

Užimtumo ir našumo raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

10 lentelė

Užimtumas ir našumas

(169)

Užimtumas šiame sektoriuje kito panašiai, kaip gamyba ir suvartojimas Sąjungos rinkoje, o per nagrinėjamąjį laikotarpį jis labai sumažėjo (50 %). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamuoju laikotarpiu gamybai sumažėjus 62 %, sumažėjo ir našumas. Nepaisant to, kad per nagrinėjamąjį laikotarpį užimtumas sumažėjo 33 %, per TL jis tik iš dalies atsigavo dėl tam tikro efektyvumo padidėjimo.

(170)

Visi dempingo skirtumai gerokai viršijo de minimis lygį. Atsižvelgiant į importo iš nagrinėjamųjų šalių kainas, faktinių dempingo skirtumų dydžio poveikis Sąjungos pramonei buvo reikšmingas.

(171)

Tai pirmas nagrinėjamojo produkto antidempingo tyrimas. Taigi, nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima įvertinti galimo buvusio dempingo poveikį.

(172)

Atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimo nesusijusiems pirkėjams Sąjungoje vidutinių vieneto kainų raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

11 lentelė

Pardavimo kainos Sąjungoje

(173)

2018–2019 m. pardavimo kainos sumažėjo 2 %, o 2020 m. jos smarkiai sumažėjo 8 % ir per TL išliko maždaug tokio paties lygio. Apskritai vidutinės Sąjungos pramonės pardavimo kainos nagrinėjamuoju laikotarpiu sumažėjo 9 %.

(174)

Per tą patį nagrinėjamąjį laikotarpį vieneto gamybos sąnaudos padidėjo 16 %. Daugiausia tai buvo susiję su pastoviųjų išlaidų padidėjimu po to, kai sumažėjo gamybos apimtis. Siekdama sumažinti šį poveikį, tais metais, kuriais COVID-19 pandemijos buvo taikomi judėjimo suvaržymai, Sąjungos pramonė savo pastoviąsias išlaidas sugebėjo sumažinti daugiau nei 20 %. Nepaisant to, proporcingai daugiau patiriamų pastoviųjų išlaidų poveikis mažo pajėgumų naudojimo laikotarpiu buvo didelis, nes tokių išlaidų dalis, palyginti su bendromis gamybos sąnaudomis, padidėjo nuo 13 % 2018 m. iki 23 % per TL. Nagrinėjamuoju laikotarpiu dėl COVID-19 laikotarpiu atleistų darbuotojų Sąjungos pramonė sumažino užimtumą, kaip nurodyta 10 lentelėje, ir darbo sąnaudas, kaip parodyta 4.4.3.2 skirsnyje.

(175)

Pardavimo kainos ir gamybos sąnaudos buvo skirtingos. Kaip paaiškinta 4.3.3 ir 5.1 skirsniuose, Sąjungos pramonė negalėjo padidinti savo kainų iki tvaraus lygio ir taip padengti padidėjusias gamybos sąnaudas ir mažą pajėgumų naudojimą, nes deryboms dėl kainų rinkoje labai didelį poveikį darė importas mažomis ir dempingo kainomis iš Kinijos.

(176)

Atrinktų Sąjungos gamintojų vidutinių darbo sąnaudų raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

12 lentelė

Vieno darbuotojo vidutinės darbo sąnaudos

(177)

Vieno darbuotojo vidutinės darbo sąnaudos 2019 m. sumažėjo, o 2020 m. ir per TL padidėjo. Tačiau, kaip parodyta 10 lentelėje, tuo pačiu metu užimtumas sumažėjo 54 %.

(178)

Atrinktų Sąjungos gamintojų atsargų raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

13 lentelė

Atsargos

(179)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu atsargos sumažėjo 58 %. Tai buvo susiję su gamybos ir pardavimo sumažėjimu. Nagrinėjamuoju laikotarpiu atsargos, išreikštos gamybos procentine dalimi, iš viso padidėjo 11 %, nes pramonė turėjo išlaikyti tam tikrą veiklos apimtį ir dėl to negalėjo sumažinti gamybos tiek, kiek sumažėjo pardavimas. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis gamybos buvo vykdoma pagal užsakymus ir pirkėjų pateiktas specifikacijas, atsargos nėra reikšmingas žalos rodiklis.

(180)

Atrinktų Sąjungos gamintojų pelningumo, pinigų srauto, investicijų ir investicijų grąžos raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

14 lentelė

Pelningumas, pinigų srautas, investicijos ir investicijų grąža

(181)

Komisija atrinktų Sąjungos gamintojų pelningumą nustatė panašaus produkto pardavimo nesusijusiems pirkėjams Sąjungoje grynąjį pelną neatskaičius mokesčių išreiškusi šio pardavimo apyvartos procentine dalimi.

(182)

Per nagrinėjamąjį laikotarpį pelnas 2019 m. sumažėjo 58 %, o 2020 m. jis sumažėjo smarkiai ir tapo dviženkliais nuostoliais. 2021 m. pelnas iš dalies atsigavo, tačiau vis dar buvo neigiamas. Apskritai per nagrinėjamąjį laikotarpį pelnas sumažėjo 173 %. Kaip paaiškinta 5.1 skirsnyje, dėl COVID-19 pandemijos staigiai sumažėjus paklausai, dėl padidėjusios eksporto iš Kinijos mažomis kainomis konkurencijos, Sąjungos pramonė buvo priversta mažinti savo kainas didėjančiu gamybos sąnaudų laikotarpiu, kaip paaiškinta 4.4.3.1 skirsnyje, ir dėl to patyrė didelių nuostolių.

(183)

Grynasis pinigų srautas yra Sąjungos gamintojų pajėgumas patiems finansuoti savo veiklą. Grynojo pinigų srauto raida buvo panaši į pelningumo raidą: 2019–2020 m. jis labai smarkiai sumažėjo, tuomet iš dalies atsigavo per TL, tačiau vis tiek išliko neigiamas.

(184)

Investicijų grąža išreiškiama investicijų grynosios buhalterinės vertės pelno procentiniu dydžiu. Ji buvo panaši į pelningumo raidą: per nagrinėjamąjį laikotarpį jis labai smarkiai (129 %) sumažėjo ir tapo neigiamas.

(185)

Sumažėjus pelningumui, grynųjų pinigų srautui ir investicijų grąžai, buvo padarytas labai neigiamas poveikis atrinktų Sąjungos gamintojų pajėgumui padidinti kapitalą.

(186)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu pagrindinių makroekonominių rodiklių raida buvo neigiama: Sąjungos pardavimo apimtis sumažėjo 71 %, gamyba – 62 %, užimtumas – 50 %.

(187)

Panaši padėtis buvo ir mikroekonominių rodiklių atveju. Smarkiai sumažėjo pardavimo Sąjungoje pelningumas (nuo +12 % iki –9 %), pardavimo kainos (–9 %) ir pinigų srautas (–109 %).

(188)

Dėl COVID-19 sumažėjus suvartojimui, o Sąjungos pramonės gamybos sąnaudoms padidėjus 16 %, nuo 2018 m. importo iš Kinijos kainos nuolat buvo gerokai mažesnės už Sąjungos pramonės kainas ir sąnaudas.

(189)

Per nagrinėjamąjį laikotarpį Kinijos eksportuotojų importo apimtis sumažėjo 39 %. Tačiau tuo pačiu metu suvartojimas sumažėjo kur kas labiau (66 %). Todėl Kinijos eksporto rinkos dalis padidėjo 79 % – nuo 17 % 2018 m. iki 31 % per TL, o dėl jo kainų Sąjungos pramonės kainos per visą nagrinėjamąjį laikotarpį buvo priverstinai smarkiai mažinamos. Kaip nurodyta 4.3.3 skirsnyje, priverstinio kainų mažinimo skirtumas per TL vidutiniškai siekė 13,1 %.

(190)

Dėl importo iš Kinijos mažomis dempingo kainomis taip pat buvo smarkiai smukdomos Sąjungos pramonės kainos, nes priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumai svyravo nuo 52,9 % iki 58,8 %. Sąjungos pramonė negalėjo padidinti savo kainų atsižvelgdama į tai, kiek padidėjo jos gamybos sąnaudos, todėl, siekdama bent iš dalies išlaikyti pardavimo kiekį, ji turėjo imtis labai skaudžių priemonių pelningumo atžvilgiu.

(191)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija šiuo etapu padarė išvadą, kad Sąjungos pramonei padaryta materialinė žala, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje.

(192)

Remdamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 dalimi Komisija nagrinėjo, ar dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių Sąjungos pramonei padaryta materialinė žala. Remdamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalimi Komisija taip pat nagrinėjo, ar kiti žinomi veiksniai galėjo tuo pat metu daryti žalą Sąjungos pramonei. Šie veiksniai – COVID-19 pandemija, padariusi poveikį Sąjungos suvartojimui ir Sąjungos pramonės eksporto rezultatams. Komisija užtikrino, kad žala, kuri galėjo būti padaryta dėl tų kitų veiksnių, nebūtų priskirta importui iš nagrinėjamosios šalies dempingo kaina.

(193)

Importo iš Kinijos apimtis per nagrinėjamąjį laikotarpį sumažėjo 39 % – nuo 602 010 tonų 2018 m. iki 370 107 tonų 2021 m.). Tačiau per tą patį laikotarpį jo rinkos dalis padidėjo 14 procentinių punktų ir tiriamuoju laikotarpiu pasiekė 31 %, o dėl to buvo padaryta žala Sąjungos pramonei, kurios pardavimo apimtis tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 71 %.

(194)

Be to, per visą nagrinėjamąjį laikotarpį šis importas buvo vykdomas gerokai mažesnėmis nei Sąjungos pramonės kainomis. Kaip paaiškinta 4.4.3.1 skirsnyje, Sąjungos pramonė neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik laikytis Kinijos gamintojų nustatytų mažų kainų, kad mažėjančio suvartojimo ir didėjančių gamybos sąnaudų laikotarpiu išlaikytų minimalią pardavimo apimtį. Dėl to labai sumažėjo visų atrinktų Sąjungos gamintojų pelningumas: nuo pelno (+12 % 2018 m.) iki didelių nuostolių (– 9 % 2021 m.), o dėl to pablogėjo kiti finansiniai rodikliai, kaip antai investicijų grąža ir pinigų srautas. Kaip paaiškinta 4.3.3 skirsnyje, kainos buvo neabejotinai smukdomos dėl Kinijos eksportuojančių gamintojų, Sąjungos rinkoje siūliusių statinaites dempingo kainomis, elgesio.

(195)

Gerokai mažesnėje rinkoje Sąjungos pramonės pardavimas sumažėjo nuo 2,8 mln. statinaičių 2018 m. iki 800 000 statinaičių per TL. Nesumažinus kainų Sąjungos pramonei būtų grėsęs pavojus prarasti net šią ribotą pardavimo apimtį, o dėl to kai kuriems Sąjungos gamintojams būtų reikėję visiškai nutraukti gamybą.

(196)

Įvertinus 5.2.2 skirsnyje išsamiai aprašytus Sąjungos eksporto duomenis nustatyta, kokia galėtų būti normali padėtis vertinant kainų lygį ir gaunamą pelną eksporto rinkose, kurioms importas dempingo kaina nedaro poveikio arba kuriose buvo nustatytos sąžiningos prekybos atkūrimo priemonės, pvz., JAV, kurios yra pagrindinė Sąjungos pramonės eksporto rinka ir kur nuo 2019 m. Kinijos kilmės statinaitėms taikomos antidempingo priemonės. Nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės iškrauto produkto kainos (įskaitant su transportu susijusias sąnaudas ir importo muitus) buvo vidutiniškai 22 % didesnės už jos pardavimo Sąjungos rinkoje kainas (+29 % per TL) ir nuolat viršijo gamybos sąnaudas, išskyrus 2020 m., t. y. metais, kuriais buvo juntamas didžiausias COVID-19 pandemijos poveikis. Šios kainos yra tipiškos rinkos, kurioje sąžininga prekyba buvo atkurta taikant antidempingo priemones importui iš Kinijos, kainos, todėl jos yra pagrįstas pakaitinis kintamasis, pagal kurį galima įvertinti, kokios kainos galėjo būti Sąjungos rinkoje, jeigu jos nebūtų smukdomos, kaip aprašyta 197–209 konstatuojamosiose dalyse.

(197)

Tiek Sąjungos gamintojų, tiek Kinijos eksportuojančių gamintojų atveju Sąjungos rinka daugiausia skirstoma į dvi pagrindines naudotojų kategorijas: mažas ir vidutinio dydžio nepriklausomas alaus daryklas (kurioms parduodama apie 40 % visų produktų) ir pagrindinius alaus konglomeratus (kuriems parduodama daugiau nei 50 % produktų).

(198)

Mažos ir vidutinio dydžio nepriklausomos alaus daryklos statinaites daugiausia perka atsižvelgdamos į savo poreikius vidutinės trukmės ir trumpuoju laikotarpiu. Alaus daryklos susisiekia su keliais statinaičių gamintojais, ir paprašo jų pasiūlyti reikalingą kiekį ir pristatymo laiką. Tai labai svarbus Sąjungos pramonės segmentas, kuriame geografinis artumas ir pristatymo laikas laikomi pranašumais. Šis naudotojų segmentas atliekant tyrimą nebendradarbiavo. Nepaisant to, Sąjungos pramonė pateikė įrodymų, kad šiame segmente dėl pasiūlytų Kinijos kilmės produktų mažomis kainomis prarado keletą užsakymų. Dėl to, siekdami išlikti konkurencingi, Sąjungos gamintojai buvo priversti gerokai sumažinti savo kainas.

(199)

Kitai rinkos daliai būdinga tai, kad joje veikia penki pagrindiniai naudotojai, kuriems parduodama daugiau kaip 50 % Sąjungos pramonės Sąjungoje parduodamų produktų (manoma, kad dviejų iš šių penkių pagrindinių bendrovių, „AB InBev“ ir „Heineken“, bendra pasaulinės alaus rinkos dalis yra didesnė nei 50–60 %) ir bent 55 % dviejų atrinktų Kinijos eksportuojančių gamintojų produktų). Sąjungos pramonė įrodė, kad tie naudotojai ateinančių metų statinaičių pirkimą organizavo skelbdami pirkimo procedūras, t. y. savarankiškai vykdomus konkursus. Kalbant apie pardavimą nepriklausomoms alaus darykloms, konkurentai taip pat buvo priversti kuo labiau sumažinti savo kainas, o dėl labai mažas kainas siūlančių Kinijos eksportuojančių gamintojų Sąjungos pramonė taip pat buvo priversta siūlyti žemas kainas ir negalėjo perkelti padidėjusių sąnaudų pirkėjams.

(200)

Kalbant apie konkursus, atlikus tyrimą nustatyta, kad pagrindiniai naudotojai juos vykdė specifiškai. Konkurso sąlygos buvo specifinės kalbant apie kainas ir didžiausius reikalingus kiekius. Pirkėjas neprisiimdavo sutartinių įsipareigojimų įsigyti siūlomą statinaičių kiekį, o tiekėjas turėdavo sutartinį įsipareigojimą pateikti pasiūlyme nurodytą kiekį konkurso kaina. Iš tiesų faktiškai įsigytas kiekis retai atitikdavo kiekį, kuris iš pradžių būdavo nurodomas atitinkamame pasiūlyme. Tuo pat metu konkurso laimėtojai (t. y. statinaičių tiekėjai) būdavo įpareigoti laikytis pasiūlyme nurodyto pristatomo kiekio už tam tikrą kainą, neturėdami galimybės atsižvelgti, pavyzdžiui, į gamybos sąnaudų pokyčius.

(201)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu bendradarbiaujantys naudotojai kasmet rengė vidutiniškai septynis konkursus. Kiekiai, kurie galiausiai buvo nupirkti po šių konkursų, kiekvienu atveju buvo skirtingi ir vidutiniškai sudarė mažiau nei 60 % pasiūlymuose nurodytų kiekių. Be to, kainą, dėl kurios buvo sutarta konkurso metu, naudotojai naudojo kaip atskaitos tašką vykdydami bet kokias vėlesnes derybas dėl neatidėliotino pirkimo sandorių kainų.

(202)

Konkursų vykdymo procesas, kurio metu, siekiant informuoti dalyvius (įskaitant Sąjungos gamintojus ir Kinijos eksportuotojus), kiek jų pasiūlytos kainos buvo didesnės arba mažesnės, palyginti su kitais konkursų dalyviais, buvo taikoma raudonos, geltonos ir žalios šviesos sistema, kuri taip pat buvo naudojama kaip priemonė kainoms sumažinti. Kinijos eksportuotojai, teikdami labai mažų kainų pasiūlymus, privertė Sąjungos pramonę sumažinti kainas iki netvaraus lygio. 2020 m. ir per TL Sąjungos pramonės pardavimo kainos konkursuose buvo vidutiniškai 10 % mažesnės nei kitais pardavimo atvejais, o po konkursų sudarytose sutartyse buvo numatomi tik planuojami įsigyti produktų kiekiai be jokių garantijų, kad užsakymas bus pateiktas. Tai patvirtina ir faktas, kad tyrimo metu buvo nustatytas didelio masto priverstinis kainų mažinimas ir priverstinis pardavimas mažesnėmis kainomis.

(203)

Be to, 2022 m. birželio 20 d. pateiktose pastabose bendrovė „AB InBev“ paminėjo „naujausią [Sąjungos] statinaičių gamintojų kainodarą, kurią taikydami TL ir 2022 m. jie [galėjo] konkuruoti su Kinijos tiekėjų kainomis“. Šia pastaba taip pat buvo patvirtinta, kad Sąjungos gamintojai, siekdami toliau konkuruoti su Kinijos kainomis, sumažino savo kainas, palyginti su ankstesniais nagrinėjamojo laikotarpio metais.

(204)

Kita susijusi konkursų vykdymo proceso ypatybė buvo tai, kad vykdant tolesnes derybas dėl kainų remiantis šia šviesų sistema, dėl didelės pardavimo dalies galiausiai būdavo susitariama ne pagal faktines konkursų sąlygas. Tai parodo konkursų metu Sąjungos pramonės parduotas kiekis, kuris nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo labai mažas. Šis kiekis sumažėjo nuo daugiau kaip 30 % viso jų pardavimo 2019–2020 m. laikotarpiu iki mažiau nei 16 % per TL. Praktiškai naudotojai išnaudodavo šį specifinį konkursų vykdymo procesą ir Kinijos pasiūlymus mažomis dempingo kainomis, taip priversdami ES pramonę sumažinti savo kainas iki Kinijos kainų lygio, o galiausiai dėl šių kainų susitardavo ne konkurso tvarka.

(205)

Iš bendradarbiaujančių naudotojų pateiktų duomenų matyti, kad Kinijos eksportuojantys gamintojai laimėjo vidutiniškai 30 % per nagrinėjamąjį laikotarpį paskelbtų konkursų. Tačiau šis įvertinimas konservatyvus, nes iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad vienas iš didžiausių nebendradarbiaujančių naudotojų (bendrovė „Heineken“) įsigijo ne mažiau kaip 30 % dviejų atrinktų Kinijos gamintojų per TL eksportuoto produktų kiekio.

(206)

Bet kuriuo atveju, kaip paaiškinta pirmiau, tai, ar dėl pardavimo buvo oficialiai susitariama konkurso metu, ar ne, neturėjo jokios įtakos Kinijos dempingo kainų poveikiui ir priežastiniam ryšiui tarp ES pramonės kainų ir žalingos padėties.

(207)

Kaip paaiškinta 4.3.3 skirsnyje, Kinijos kainos 2019 ir 2020 m., palyginti su 2018 m., sumažėjo, o per TL vėl padidėjo, tačiau vėl pasiekė tik 2018 m. lygį. Per tą patį laikotarpį Sąjungos pramonės kainos sumažėjo 9 %, o gamybos sąnaudos padidėjo 16 %.

(208)

Dėl Kinijos kilmės statinaičių importo daromo spaudimo kainoms abiejuose segmentuose, Sąjungos pramonė, siekdama bent iš dalies išlaikyti savo rinkos dalį, turėjo sumažinti pardavimo kainas, nepaisant to, kad padidėjo jos gamybos sąnaudos. Dėl to nagrinėjamuoju laikotarpiu pelningumas sumažėjo nuo 12 % iki –9 %, o visi finansiniai rodikliai suprastėjo.

(209)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šie pokyčiai įvyko tuo pačiu metu, daroma išvada, kad Sąjungos pramonės ekonominės padėties pablogėjimas sutapo su didelės apimties importu iš Kinijos labai mažomis kainomis. Mažėjant rinkai ir didėjant gamybos sąnaudoms, dėl Kinijos kainų buvo nuolat priverstinai mažinamos Sąjungos pramonės kainos ir smukdomos ES rinkos kainos, todėl tarp šių rodiklių atsirado tikras ir svarbus priežastinis ryšys.

(210)

Nuo 2018 m. buvo fiksuojamas statinaičių importas iš Kinijos labai mažomis kainomis. Nagrinėjamuoju laikotarpiu vidutinė importo iš Kinijos kaina buvo vidutiniškai 24 % mažesnė už vidutinę Sąjungos pramonės pardavimo kainą. Tai sutapo su nuolatiniu Sąjungos pramonės kainų mažėjimu, nepaisant didėjančių gamybos sąnaudų. Dėl to, kad COVID-19 pandemijos metu suvartojimas dar labiau sumažėjo, nesusilpnėjo importo dempingo kaina ir Sąjungos pramonei padarytos žalos priežastinis ryšys. Per šį laikotarpį suvartojimas sumažėjo 66 %, Sąjungos pramonės pardavimo apimtis – 71 %, o Kinijos eksportas sumažėjo tik 39 %, o rinkos dalis padidėjo nuo 17 % iki 31 %. Kaip aptarta 196 konstatuojamojoje dalyje, remiantis rinkos kainomis, kurias būtų galima pasiekti JAV rinkoje, nevykstant importui iš Kinijos ir nedarant spaudimo kainoms, Sąjungos pramonė būtų galėjusi padidinti savo kainas iki tvaresnio lygio ir padengti padidėjusias gamybos sąnaudas.

(211)

Didelis suvartojimo ir pajėgumų naudojimo sumažėjimas darė reikšmingą poveikį Sąjungos pramonės veiklos rezultatams. Tačiau, kaip paaiškinta 4.4.3.1 skirsnyje, net jei Sąjungos pramonei pavyko gerokai sumažinti savo pastoviąsias išlaidas, jų dalis, palyginti su visomis sąnaudomis, padidėjo iki 23 %. Be to, COVID-19 laikotarpiu pramonei taip pat pavyko sumažinti kitas struktūrines išlaidas, kaip antai užimtumo išlaidas. Kaip paaiškinta pirmiau, taip valdant pastoviąsias išlaidas ir kitas struktūrines išlaidas šiuo laikotarpiu pavyko sumažinti tokių sąnaudų poveikį veiklos rezultatams, tačiau dėl didelio kainų smukdymo, kurį sukėlė importas iš Kinijos, jas buvo galima kompensuoti tik iš dalies.

(212)

Atrinktų Sąjungos gamintojų eksporto apimties raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

15 lentelė

Atrinktų Sąjungos gamintojų eksportas

(213)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės eksportas sumažėjo 52 %.

(214)

2018–2020 m. Sąjungos pramonės eksporto veiklos tendencijos buvo šiek tiek panašios į Sąjungos pramonės pardavimo Sąjungos rinkoje apimties raidą. Tiek Sąjungos, tiek jos pramonės pardavimo eksportui apimtis šią pirmąją nagrinėjamojo laikotarpio dalį, kurią labiausiai paveikė COVID-19 pandemija, sumažėjo. Tačiau pardavimo eksportui apimtis santykinai sumažėjo mažiau nei pardavimas Sąjungos rinkoje. Be to, Sąjungos pramonės eksporto veiklos rezultatai akivaizdžiai pradėjo gerėti, kai tik buvo panaikinti su COVID-19 susiję suvaržymai, o pardavimo eksportui apimtis 2020–2021 m. padidėjo daugiau nei dvigubai. Be to, nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės pardavimo eksportui kainos buvo gerokai didesnės už pardavimo Sąjungos rinkoje kainą ir nuolat viršijo gamybos sąnaudas (išskyrus 2020 m., t. y. metais, kuriais buvo juntamas didžiausias COVID-19 pandemijos, taip pat apėmusios pusę TL, poveikis. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad laikinas eksporto veiklos rezultatų sumažėjimas neprisidėjo prie žalos, nes eksporto kainų lygis buvo pakankamas, kad Sąjungos pramonė galėtų veikti pelningai didžiąja savo pardavimo eksportui dalimi.

(215)

Nuo nagrinėjamojo laikotarpio pradžios 2018 m. Kinijos eksporto kainos buvo gerokai mažesnės už Sąjungos pramonės kainas ir sąnaudas. Atlikus tyrimą nustatyta, kad priverstinio kainų mažinimo vidutinis svertinis skirtumas buvo 13,1 %. Dėl šios didėjančios rinkos dalies, kurioje siūlomos labai mažos kainos, buvo padaryta žala Sąjungos pramonei, kuri nagrinėjamuoju laikotarpiu turėjo sumažinti pardavimo kainas, kad vykstant COVID-19 pandemijai ir po jos išlaikytų bent ribotą pardavimo rinkoje lygį. Dėl to Sąjungos pramonės ekonominės padėties raida buvo neigiama.

(216)

Komisija atskyrė visų žinomų veiksnių poveikį Sąjungos pramonės padėčiai nuo importo dempingo kaina žalingo poveikio ir jį išnagrinėjo. COVID-19 pandemija ir susijęs statinaičių suvartojimo Sąjungoje ir kitose pasaulio šalyse sumažėjimas neigiamai paveikė Sąjungos pramonės raidą, tačiau laikytas laikinu veiksniu, padariusiu ribotą poveikį. Sąjungos pramonės padėtis pablogėjo dar prieš COVID-19 pandemiją ir ši tendencija išliko iki nagrinėjamojo laikotarpio pabaigos.

(217)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad materialinė žala Sąjungos pramonei buvo padaryta dėl importo iš nagrinėjamosios šalies dempingo kaina ir kad dėl kitų veiksnių, vertintų atskirai arba bendrai, importo dempingo kaina ir materialinės žalos priežastinis ryšys nesusilpnėjo.

(218)

Siekdama nustatyti priemonių lygį Komisija išnagrinėjo, ar už dempingo skirtumą mažesnio muito pakaktų importo dempingo kaina Sąjungos pramonei padarytai žalai pašalinti.

(219)

Žala būtų pašalinta, jeigu Sąjungos pramonė galėtų gauti tikslinį pelną parduodama už tikslinę kainą, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2c dalyje ir 7 straipsnio 2d dalyje.

(220)

Pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2c dalį siekdama nustatyti tikslinį pelną Komisija atsižvelgė į šiuos veiksnius: pelningumą prieš padidėjant importui iš nagrinėjamosios šalies, pelningumą, kuris yra būtinas visoms sąnaudoms ir investicijoms, taip pat mokslinių tyrimų ir plėtros (MTP) ir inovacijų išlaidoms padengti, ir pelningumą, kurio galima tikėtis įprastomis konkurencijos sąlygomis. Toks pelno dydis neturėtų būti mažesnis nei 6 %.

(221)

Atrinkti Sąjungos gamintojai klausimyno atsakymuose pasiūlė nustatyti 12–20 % tikslinį pelną, nes, jų nuomone, tai yra lygis, kurio reikia būtinoms investicijoms į procesus ir produktus finansuoti ir ilgalaikiam Sąjungos pramonės gyvybingumui užtikrinti. Pramonė taip pat nurodė, kad tais metais, kai konkurencijos sąlygos buvo normalios, vidutinis pelningumas siekė 15 %.

(222)

Atsižvelgdama į šiuos įrodymus, Komisija preliminariai nusprendė naudoti 12 % pelno dydį, kuris atitinka žemiausią pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje nurodytų skaičių intervalo ribą, taip pasirinkdama labai konservatyvų metodą.

(223)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal 7 straipsnio 2c dalies nuostatas buvo nustatytas 12 % pelno dydis.

(224)

Kalbant apie investicijų, taip pat mokslinių tyrimų ir plėtros (MTP) ir inovacijų lygį nagrinėjamuoju laikotarpiu, Komisija patikrino pateiktą informaciją ir padarė išvadą, kad ES pramonės pateiktų ir Komisijos patikrintų investicijų, MTP ir inovacijų išlaidų įprastomis konkurencijos sąlygomis skirtumas jau buvo įtrauktas į 12 % tikslinį pelną.

(225)

Tuo remdamasi Komisija apskaičiavo Sąjungos pramonei nežalingą panašaus produkto kainą, atrinktų Sąjungos gamintojų gamybos sąnaudoms tiriamuoju laikotarpiu taikydama pirmiau minėtą tikslinį pelno dydį (žr. 223 konstatuojamąją dalį) pagal kiekvieną rūšį.

(226)

Tuomet, remdamasi atrinktų bendradarbiaujančių eksportuojančių nagrinėjamųjų šalių gamintojų vidutinės svertinės importo kainos, nustatytos skaičiuojant priverstinį kainų mažinimą, palyginimu su atrinktų Sąjungos gamintojų tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos rinkoje parduoto panašaus produkto nežalinga vidutine svertine kaina, Komisija nustatė žalos skirtumą. Taip palyginus gautas skirtumas išreikštas vidutinės svertinės CIF importo vertės procentine dalimi.

(227)

Žalos pašalinimo lygis kitoms bendradarbiaujančioms bendrovėms ir visoms kitoms bendrovėms apibrėžiamas taip pat, kaip ir dempingo skirtumas toms bendrovėms.

(228)

Atlikus minėtą vertinimą, pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalį reikėtų nustatyti toliau nurodytus laikinuosius antidempingo muitus:

(229)

Nusprendusi taikyti pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, Komisija nagrinėjo, ar, nepaisant išvados dėl žalingo dempingo, galima padaryti aiškią išvadą, kad šiuo atveju priemonių nustatymas neatitiktų Sąjungos interesų pagal pagrindinio reglamento 21 straipsnį. Nustatant Sąjungos interesus įvertinti visi susiję interesai, įskaitant Sąjungos pramonės, importuotojų ir naudotojų interesus.

(230)

Sąjungoje veikia aštuonios statinaites gaminančios bendrovės. Jose tiesiogiai dirba daugiau kaip 400 darbuotojų (2018 m. jų buvo daugiau kaip 800) ir jos įsikūrę Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje.

(231)

Nustačius priemones Sąjungos pramonė galėtų išlaikyti savo rinkos dalį, padidinti pajėgumų naudojimą ir kainas iki tvaraus lygio ir padidinti pelningumą iki tokio lygio, kokio tikimasi įprastomis konkurencijos sąlygomis.

(232)

Nenustačius priemonių veikiausiai toliau mažėtų pelningumas, kuris jau ir taip buvo neigiamas. Nenustačius priemonių gali būti uždarytos gamybos įmonės ir atleisti darbuotojai, o tai gali kelti pavojų Sąjungos pramonės gyvybingumui.

(233)

Todėl Komisija padarė preliminarią išvadą, kad laikinųjų priemonių nustatymas atitinka Sąjungos pramonės interesus.

(234)

Vienas nesusijęs importuotojas, kurio importo iš Kinijos apimtis siekia 1,6 %, pateikė atrankos formą ir atsakė į klausimyno klausimus. Bendradarbiaujančio importuotojo vidutinis pelnas tiriamuoju laikotarpiu buvo 16 %.

(235)

Šis importuotojas prieštaravo priemonių nustatymui. Jis tvirtino, kad, atsižvelgiant į didėjančias nerūdijančiojo plieno ir vežimo kainas, nustačius priemones būtų padarytas dar didesnis neigiamas poveikis jo pelningumui ir dėl to bendrovę tektų likviduoti. Bendrovė taip pat pabrėžė, kad pastaraisiais metais naudodama savo išteklius ji daug investavo į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, siekdama sukurtų naują intelektinę nuosavybę, taip pat investavo į naujų statinaičių gamybos sprendimų, kurie galėtų būti naudingi Sąjungos naudotojams, kūrimą ir kad nustačius priemones šį projektą jai tektų nutraukti.

(236)

Komisija padarė išvadą, kad tikėtina, jog importuotojas dalį antidempingo muito gali perleisti galutiniams naudotojams. Geras importuotojo pelno lygis taip pat sumažina muito poveikį importuotojo gyvybingumui. Apskritai, labai ribotas tik vieno importuotojo bendradarbiavimas atliekant šį tyrimą rodo, kad neigiamas priemonių poveikis importuotojams apskritai bus nedidelis ir todėl neviršys teigiamo priemonių poveikio Sąjungos gamintojams.

(237)

Prekiautojai ir (arba) paslaugų teikėjai, vykdantys statinaičių individualizavimo ir pritaikymo veiklą, galės tęsti šią veiklą, konkuruodami savo pranašumais, o ne dempingo kaina importuojamais produktais.

(238)

Inicijavus tyrimą apie save pranešė du naudotojai – bendrovės „Appie“ ir „Carlsberg“, tačiau klausimyno atsakymuose šie naudotojai pateikė tik ribotą informaciją. Kitas naudotojas, bendrovė „AB InBev“, užsiregistravo kaip suinteresuotoji šalis ir pateikė pastabų, tačiau nepateikė klausimyno atsakymų. Šie naudotojai atstovauja alaus darykloms arba alaus konglomeratams.

(239)

Vėliau, kaip paaiškinta 4.3.1 skirsnyje, Komisija vėl susisiekė su pagrindiniais naudotojais ir paprašė pateikti duomenis apie jų tiekėjus ir pirkimo apimtis. Trys naudotojai („AB InBev“, „Asahi“ ir „Molson Coors“) pateikė kai kuriuos duomenis, tačiau nepateikė pagrindinės klausimyno informacijos.

(240)

Savo pradinėse pastabose bendrovė „AB InBev“ prieštaravo priemonių nustatymui teigdama, kad:

(241)

Kalbant apie pirmąjį tvirtinimą, iš tyrimo metu surinktos informacijos matyti, kad HORECA sektorius iš alaus gamintojų, perka ne statinaites, o tik jų turinį (t. y. alų). Alinės ir barai už statinaites moka užstatą, kuris grąžinamas, kai statinaitės ištuštinamos ir grąžinamos alaus gamintojams. Todėl gamybos sąnaudų poveikis HORECA sektoriaus pelningumui turėtų būti nedidelis.

(242)

Kalbant apie antrąjį tvirtinimą, atrodo, kad Sąjungos pramonė turi pakankamai nepanaudotų pajėgumų. 2018 m. Sąjungos suvartojimas buvo didžiausias – apie 3,2 mln. statinaičių, o bendri Sąjungos pramonės gamybos pajėgumai siekė beveik 6,8 mln. statinaičių. Net ir atsižvelgiant į pardavimą eksportui, Sąjungos pramonės nepanaudoti pajėgumai vis tiek siekia beveik 2 mln. statinaičių.

(243)

Atsižvelgiant į ilgą statinaičių naudojimo laiką (paprastai 30 metų) ir tai, kad jas galima pakartotinai pripildyti, šių produktų poveikis gėrimų pramonei yra minimalus.

(244)

Todėl Komisija padarė preliminarią išvadą, kad neigiamas priemonių poveikis naudotojams turėtų būti nedidelis ir neviršyti teigiamo priemonių poveikio Sąjungos gamintojams.

(245)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad nėra jokių įtikinamų priežasčių, jog priemonių nustatymas importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos kilmės pakartotinai pripildomoms nerūdijančiojo plieno statinaitėms šiuo tyrimo etapu neatitiktų Sąjungos interesų.

(246)

Remiantis Komisijos padarytomis išvadomis dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio, priemonių lygmens ir Sąjungos interesų, turėtų būti nustatytos laikinosios priemonės, kad būtų apsisaugota nuo tolesnės importo dempingo kaina Sąjungos pramonei daromos žalos.

(247)

Pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą mažesnio muito taisyklę importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės pakartotinai pripildomoms nerūdijančiojo plieno statinaitėms turėtų būti nustatytos laikinosios antidempingo priemonės. Komisija palygino žalos skirtumus ir dempingo skirtumus. Muitų dydis nustatytas pagal tuos dempingo ir žalos skirtumus, kurie yra mažesni.

(248)

Remiantis tuo, kas išdėstyta, laikinosios antidempingo muito normos, išreikštos CIF kaina Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą, turėtų būti tokios:

(249)

Šiame reglamente nurodytos konkrečioms bendrovėms taikomos antidempingo muito normos nustatytos remiantis šio tyrimo išvadomis. Todėl šios normos atitinka atliekant šį tyrimą nustatytą tų bendrovių padėtį. Šios muitų normos taikomos tik tam importuojamam nagrinėjamosios šalies kilmės nagrinėjamajam produktui, kurį pagamino konkretūs nurodyti juridiniai asmenys. Importuojamam nagrinėjamajam produktui, pagamintam bet kurios kitos bendrovės, kuri konkrečiai nepaminėta šio reglamento rezoliucinėje dalyje, įskaitant subjektus, susijusius su konkrečiai paminėtomis bendrovėmis, turėtų būti taikoma visoms kitoms bendrovėms nustatyta muito norma. Tokioms bendrovėms neturėtų būti taikomos jokios konkrečioms bendrovėms taikomos antidempingo muito normos.

(250)

Siekiant užtikrinti, kad antidempingo muitai būtų taikomi tinkamai, visoms kitoms bendrovėms nustatytas antidempingo muitas turėtų būti taikomas ne tik atliekant šį tyrimą nebendradarbiavusiems eksportuojantiems gamintojams, bet ir gamintojams, kurie tiriamuoju laikotarpiu į Sąjungą neeksportavo.

(251)

Siekiant sumažinti priemonių vengimo riziką, kylančią dėl muitų normų skirtumų, reikia specialių priemonių, kad būtų užtikrintas individualių antidempingo muitų taikymas. Bendrovės, kurioms nustatyti individualūs antidempingo muitai, valstybių narių muitinėms privalo pateikti galiojančią komercinę sąskaitą faktūrą. Ši sąskaita faktūra turi atitikti šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Be tokios sąskaitos faktūros importuojamiems produktams turėtų būti taikomas visoms kitoms bendrovėms galiojantis antidempingo muitas.

(252)

Nors tokią sąskaitą faktūrą būtina pateikti valstybių narių muitinėms, kad jos importuojamiems produktams pritaikytų individualias antidempingo muito normas, ji nėra vienintelis elementas, į kurį muitinės turėtų atsižvelgti. Iš tikrųjų, net jeigu valstybių narių muitinės gauna šią sąskaitą faktūrą, atitinkančią visus šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, jos vis tiek privalo atlikti įprastas patikras ir, kaip visais kitais atvejais, gali reikalauti papildomų dokumentų (vežimo dokumentų ir kt.), kad patikrintų deklaracijos duomenų tikslumą ir užtikrintų, kad tolesnis mažesnės muito normos taikymas būtų pagrįstas ir atitiktų muitų teisės reikalavimus.

(253)

Jeigu nustačius susijusias priemones labai padidėtų vienos iš bendrovių, kurioms taikomos mažesnės individualios muito normos, eksporto apimtis, tokį padidėjimą būtų galima laikyti prekybos pobūdžio pasikeitimu dėl nustatytų priemonių, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis, jeigu tenkinamos sąlygos, gali būti inicijuojamas priemonių vengimo tyrimas. Atliekant šį tyrimą galima, inter alia, išnagrinėti, ar reikia panaikinti individualią (-ias) muito normą (-as) ir atitinkamai nustatyti muitą visos šalies mastu.

(254)

Statistiniai duomenys apie pakartotinai pripildomas nerūdijančiojo plieno statinaites dažnai išreiškiami vienetų skaičiumi. Tačiau Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 (53) I priede pateiktoje Kombinuotojoje nomenklatūroje papildomas vienetas, taikomas nerūdijančiojo plieno statinaitėms, nėra nurodytas. Todėl reikia nustatyti, kad importuojant nagrinėjamąjį produktą išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijoje būtų nurodyta ne tik masė kilogramais arba tonomis, bet ir nagrinėjamojo produkto kiekis vienetais. Vienetai turėtų būti nurodomi naudojant TARIC kodus 7310100010 ir 7310299010, jeigu tai atitinka Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 I priedą.

(255)

kaip minėta 3 konstatuojamojoje dalyje, Komisija nenustatė reikalavimo registruoti importuojamą nagrinėjamąjį produktą.

(256)

remdamasi pagrindinio reglamento 19a straipsniu Komisija pranešė suinteresuotosioms šalims apie planuojamą laikinųjų muitų nustatymą. Ši informacija taip pat paskelbta viešai Prekybos GD svetainėje. Suinteresuotosioms šalims buvo pasiūlyta per tris darbo dienas pateikti pastabas dėl konkrečiai joms atskleistų skaičiavimų tikslumo.

(257)

„Ningbo Major“ ir „Penglai Jinfu“ kartu pateikė pastabas dėl išankstinio informacijos atskleidimo ir paprašė Komisijos netaikyti laikinųjų priemonių. Bendrovės pabrėžė, kad kai kurių rūšių produktų tikslinės kainos, jų žiniomis, neatspindi numatomų tikslinių kainų. Jos taip pat teigė, kad kai kurių rūšių produktai nebuvo įtraukti į žalos skirtumo skaičiavimą ir kad lentelės, kurioje pateikiama atskleidžiama informacija, antraštė nebuvo tinkamai anotuota.

(258)

Komisija išsamiai išnagrinėjo pastabas ir nusprendė, kad nė viena iš jų nebuvo susijusi su skaičiavimų tikslumu, todėl ji jas apsvarstys kartu su visais kitais pareiškimais po laikinųjų priemonių paskelbimo.

(259)

Kalbant apie lentelėje, kurioje atskleidžiama informacija, naudojamus vienetus, kaip teisingai pažymėjo eksportuojantys gamintojai, tai iš tiesų yra vienetai, o ne tonos. Be to, kai kurių rūšių produktai nebuvo įtraukti į žalos skirtumo skaičiavimą, nes Sąjungos pramonė negamino atitinkamų rūšių produktų, todėl jie nebuvo svarbūs apskaičiuojant priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumą.

(260)

Siekdama gero administravimo Komisija paragins suinteresuotąsias šalis per nustatytą terminą pateikti raštu pastabas ir (arba) prašymus išklausyti dalyvaujant Komisijai ir (arba) prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui.

(261)

Išvados dėl laikinųjų muitų nustatymo yra preliminarios ir gali būti pakeistos galutiniame tyrimo etape,

(1)

2017 m. gegužės 11 d. raštu „Nelfo“ (toliau – skundo pateikėja) pateikė skundą dėl esą Bergeno savivaldybės (toliau – savivaldybė) suteiktos valstybės pagalbos jos gatvėms apšviesti. „Nelfo“ yra sektoriaus federacija, Norvegijos įmonių konfederacijos (norv. NHO) narė. Ją sudaro Norvegijoje veikiančios elektros, IT, elektroninės prekybos, sistemų integravimo ir liftų bendrovės (2).

(2)

Įtariama, kad pagalbą gavo per įvairias patronuojamąsias įmones veikianti įmonė BKK AS (3). Toliau įmonė BKK AS ir jos patronuojamosios įmonės kartu bus vadinamos BKK grupe.

(3)

2017 m. birželio 1 d. raštu (4) ELPA priežiūros institucija persiuntė skundą Norvegijos valdžios institucijoms. 2017 m. birželio 27 d. ir liepos 5 d. raštais (5) Norvegijos valdžios institucijos pateikė pastabas.

(4)

2017 m. rugsėjo 7 d. el. laišku ELPA priežiūros institucija paragino Norvegijos valdžios institucijas pateikti daugiau informacijos (6). Norvegijos valdžios institucijos atsakė 2017 m. rusėjo 8 d. (7) ir 12 d. (8) el. laiškais.

(5)

2018 m. liepos 11 d. ELPA priežiūros institucija išsiuntė prašymą pateikti papildomą informaciją (9). 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo surengta vaizdo konferencija. 2019 m. vasario 28 d. el. laišku Norvegijos valdžios institucijos pateikė daugiau informacijos (10).

(6)

Sprendimu Nr. 027/19/COL (toliau – sprendimas pradėti tyrimą) ELPA priežiūros institucija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą (11). Šiame etape ELPA priežiūros institucija susidarė preliminarią nuomonę, kad trys priemonės, kurios sprendime pradėti tyrimą nurodytos kaip a, b ir c priemonės, greičiausiai yra valstybės pagalba. ELPA priežiūros institucija taip pat išreiškė abejonių dėl šios galimos valstybės pagalbos suderinamumo su EEE susitarimo veikimu. Šios trys priemonės aprašomos 2 skirsnyje.

(7)

Norvegijos valdžios institucijos buvo paragintos iki 2019 m. gegužės 20 d. pateikti pastabų dėl sprendimo pradėti tyrimą. Gavusi prašymą šį terminą pratęsti ELPA priežiūros institucija jį pratęsė iki 2019 m. birželio 5 d. (12).

(8)

2019 m. birželio 5 d. raštu ELPA priežiūros institucija gavo bendras BKK AS ir „Veilys AS“ (toliau – „BKK Veilys“) pastabas (13). 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštu Norvegijos valdžios institucijos buvo paragintos iki 2019 m. rugsėjo 6 d. pateikti pastabų dėl šių pastabų (14).

(9)

2020 m. balandžio 5 d. Norvegijos valdžios institucijos pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą (15). Pastabos išdėstytos dviejuose savivaldybės raštuose: atitinkamai 2019 m. gegužės 10 d. rašte (16) ir 2020 m. balandžio 3 d. rašte (17).