(1)

Taryba Reglamentu (EB) Nr. 91/2009 (2) tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR arba Kinija) kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatė galutinį antidempingo muitą. Šios priemonės toliau vadinamos pradinėmis priemonėmis, o tyrimas, kurį atlikus buvo nustatytos tos priemonės, toliau vadinamas pradiniu tyrimu.

(2)

Nustačius galutinį antidempingo muitą Komisija gavo įrodymų, kad šių priemonių buvo vengiama perkraunant produktus Malaizijoje.

(3)

Todėl 2010 m. lapkričio 28 d. Komisija Reglamentu (ES) Nr. 966/2010 (3) inicijavo tyrimą dėl galimo antidempingo priemonių, nustatytų Reglamentu (EB) Nr. 91/2009, vengimo (toliau – vengimo tyrimas).

(4)

2011 m. liepos 26 d. Taryba Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 723/2011 (4) (toliau – priemonių vengimo reglamentas) išplėtė Reglamentu (EB) Nr. 91/2009 nustatyto antidempingo muito taikymą tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės.

(5)

2016 m. vasario 27 d. Komisija Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/278 (5) panaikino Reglamentu (EB) Nr. 91/2009 nustatytą galutinį antidempingo muitą, kurio taikymas išplėstas Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 723/2011.

(6)

Teisingumo Teismas 2019 m. liepos 3 d. Sprendimu Eurobolt byloje C-644/17 (6) paskelbė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 723/2011 negaliojančiu tiek, kiek jis buvo priimtas pažeidžiant konsultavimosi procedūrą, nurodytą Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 (7) 15 straipsnio 2 dalyje.

(7)

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas Patariamajam komitetui pateikti visą susijusią informaciją ne vėliau kaip likus 10 darbo dienų iki jo posėdžio pradžios yra vienas iš esminių procedūros teisėtumo reikalavimų, kurių pažeidimas lemia atitinkamo akto panaikinimą (8). Teisingumo Teismo teigimu, ši nuostata buvo pažeista, nes apie Nyderlandų tvirtinimo detalių importuotojo iš Malaizijos „Eurobolt“ pastabas valstybėms narėms nebuvo pranešta likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki Patariamojo komiteto posėdžio pradžios.

(8)

Pagal SESV 266 straipsnį Sąjungos institucijos privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Todėl 2019 m. rugpjūčio 27 d. Komisija atnaujino vengimo tyrimą, kad ištaisytų Teisingumo Teismo nustatytą pažeidimą (9).

(9)

Vengimo tyrimas atnaujintas tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo sprendimui Eurobolt byloje C-644/17 įgyvendinti, t. y. užtikrinti, kad būtų įvykdyti visi procedūriniai reikalavimai, susiję su Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta patariamojo komiteto procedūra (10). Per tą laiką ta procedūra buvo pakeista nagrinėjimo procedūra komitete, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnyje (11).

(10)

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad iš esmės Europos Sąjungos teisės aktai turi būti priimami pagal jų priėmimo metu galiojančias procedūrines taisykles. Pagrindinio tyrimo metu galiojusios redakcijos Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalis buvo panaikinta. Todėl tokia procedūra kaip dabartinis atnaujinamas vengimo tyrimas, kuris buvo inicijuotas pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 13 straipsnio 3 dalį, gali nuo Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalies panaikinimo, kai buvo priimtas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 723/2011, būti baigta remiantis tik šiuo metu galiojančia komiteto procedūra, skirta vengimo priemonėms nustatyti (12). Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1225/2009, iš dalies pakeisto ir kodifikuoto Reglamentu (ES) 2016/1036, 15 straipsnio 3 dalimi, atnaujinant tyrimą taikoma Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnyje nustatyta procedūra.

(11)

2011 m. birželio 13 d. pateiktoje medžiagoje „Eurobolt“ suabejojo Komisijos Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 13 straipsnio aiškinimo teisėtumu dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji teigė, kad išplėstosios priemonės neturėtų būti taikomos nagrinėjamajam produktui, jei jis tikrai Malaizijos kilmės. Antra, „Eurobolt“ suabejojo Komisijos įgaliojimais ex officio vengimo tyrime įtarti žalą remiantis pradinio tyrimo duomenimis, nepateikiant žalos įrodymų.

(12)

Komisija pažymėjo, kad nė vienas tvirtinimas nebuvo susijęs su sprendimo vykdymu. Taigi „Eurobolt“ pastabos buvo susijusios su klausimais, nepatenkančiais į sprendimo vykdymo sritį. Bet kuriuo atveju minėtus tvirtinimus taip pat būtų galima atmesti iš esmės.

(13)

Dėl pirmojo „Eurobolt“ tvirtinimo ir kaip nurodyta priemonių vengimo reglamento 46 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalimi leidžiama išplėsti priemonių taikymą panašaus produkto importui iš trečiųjų šalių. Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys, kurias leidžiama taikyti tos trečiosios šalies tikriesiems gamintojams. Kadangi atlikus vengimo tyrimą nustatyta priemonių vengimo praktika atitinka OLAF ir Malaizijos valdžios institucijų atliktų tyrimų išvadas, priemonių vengimo reglamento 1 straipsniu antidempingo priemonių taikymas išplėstas iš Malaizijos siunčiamam importuojamam produktui. Tačiau kiekviena bendrovė, įrodžiusi, kad ji yra tikrasis Malaizijos gamintojas, buvo atleista nuo išplėstųjų priemonių. Be to, pagal priemonių vengimo reglamento 2 straipsnį buvo galima prašyti ateityje taikyti išimtis. Todėl, kadangi buvo patvirtinta, kad Kinijos kilmės produktai buvo perkraunami Malaizijoje (žr. priemonių vengimo reglamento 34 ir 45 konstatuojamąsias dalis), o tikrų Malaizijos gamintojų eksportas buvo atleistas nuo išplėstųjų priemonių, „Eurobolt“ pirmasis tvirtinimas buvo atmestas.

(14)

Dėl „Eurobolt“ antrojo teiginio reikėtų pažymėti, kad pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje, inter alia, reikalaujama „įrodymų dėl žalos arba kad ištaisantysis muito poveikis yra mažinamas panašaus produkto kainų ir (arba) kiekių prasme […]“. (tekstą pasviruoju šriftu išskyrė šio teksto autoriai). Šie du reikalavimai nėra taikomi abu kartu. Iš priemonių vengimo reglamento 37 ir 38 konstatuojamųjų dalių matyti, kad dėl priemonių vengimo pradiniu reglamentu nustatyto antidempingo muito taisomasis poveikis sumažėjo tiek kainų, tiek kiekio atžvilgiu. Todėl pagrindinio reglamento 13 straipsnio teisiniai reikalavimai yra įvykdyti. Taigi iš naujo vertinti arba vėl naudoti pradinio tyrimo duomenų apie žalą dėl importo iš Kinijos nereikėjo ir nebuvo teisiškai privaloma. Todėl ir šis tvirtinimas buvo atmestas.

(15)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija padarė išvadą, kad į 2011 m. birželio 13 d.„Eurobolt“ pateiktą informaciją buvo tinkamai atsižvelgta, o į „Eurobolt“ tvirtinimus buvo atsakyta priemonių vengimo reglamente, visų pirma jo 2.8 ir 4 skirsniuose. Be to, svarbu pažymėti, kad „Eurobolt“ neabejojo nei Kinijos kilmės produktų perkrovimo Malaizijoje įrodymais, nei išvada, kad bendrovės, iš kurių „Eurobolt“ įsigijo nagrinėjamąjį produktą, pateikė Komisijai klaidinančią informaciją ir negalėjo įrodyti, kad jos yra tikri Malaizijos gamintojai.

(16)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2019/1374, kuriuo atnaujintas vengimo tyrimas, suinteresuotosios šalys paragintos pateikti pastabų dėl priemonių vengimo tyrimo atnaujinimo. Pastabas pateikė dvi šalys.

(17)

„Eurobolt“ teigė, kad Teisingumo Teismo nustatytas Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 2 dalies pažeidimas negali būti ištaisytas ex post, nes pažeistas esminis procedūrinis reikalavimas, todėl dėl jo visas pradinis vengimo tyrimas yra niekinis.

(18)

Šis tvirtinimas yra nepagrįstas dėl toliau išvardytų priežasčių. 15 straipsnio 2 dalies pažeidimas nereiškia, kad visas tyrimas yra niekinis, nes Teismo nustatytas pažeidimas nėra susijęs su esminėmis išvadomis dėl priemonių vengimo. Todėl pažeidimą galima ištaisyti atnaujinant vengimo tyrimą nuo to etapo, kuriuo buvo padarytas pažeidimas. Tai reiškia, kad „Eurobolt“ pirminės pastabos kartu su įgyvendinimo akto projektu buvo perduotos komitetui pagal šiuo metu galiojančią procedūrą, skirtą vengimo priemonėms nustatyti. Tai 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta procedūra. Taikytinas teisinis terminas, iki kurio komitetas turi gauti atitinkamą informaciją, yra ne vėliau kaip likus 14 dienų iki to komiteto posėdžio. Tai suteikia galimybę komitetui, kurį sudaro valstybių narių atstovai, susipažinti su visa svarbia informacija, kad valstybės narės galėtų suformuluoti poziciją dėl įgyvendinimo akto projekto. Kaip neseniai pripažino Teisingumo Teismas, administracinės procedūros atnaujinimas ir pakartotinis antidempingo muitų nustatymas prekėms, importuotoms panaikinto reglamento taikymo laikotarpiu, taip pat negali būti laikomas prieštaraujančiu netaikymo atgaline data taisyklei (13).

(19)

Jeigu antidempingo reglamentas Teisingumo Teismo sprendimu paskelbiamas negaliojančiu, tą sprendimą įgyvendinanti institucija (šiuo atveju Komisija) turi galimybę atnaujinti tyrimą, po kurio buvo priimtas minėtas reglamentas (14). Be to, išskyrus atvejus, kai dėl nustatyto pažeidimo visas tyrimas tampa niekinis, atitinkama institucija, siekdama pakeisti ankstesnį aktą, kuris paskelbtas negaliojančiu, gali tyrimą atnaujinti nuo to etapo, kai buvo padarytas pažeidimas (15).

(20)

„Eurobolt“ taip pat teigė, kad Komisija neturėtų vėl nustatyti vengimo priemonių, nes jos nustojo galioti ir buvo panaikintos.

(21)

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ištaisydama procedūrinį pažeidimą ir patvirtindama tyrimo išvadas, kurios nebuvo užginčytos aptariamu sprendimu, Komisija vykdo savo prievolę nustatyti priemones nagrinėjamajam produktui, importuotam šių priemonių taikymo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. liepos 27 d. iki 2016 m. vasario 27 d. Todėl Komisija „Eurobolt“ teiginį atmetė.

(22)

Kita šalis, Europos tvirtinimo detalių platintojų asociacija (European Fastener Distributor Association (EFDA)), tvirtino, kad „nuolat neatsižvelgiama į pagrįstas ir rūpestingai apsvarstytas Europos tvirtinimo detalių platintojų ir jiems atstovaujančių organizacijų pastabas.“ EFDA taip pat teigė, kad tais atvejais, kai importuotojai gali įrodyti, jog veikė atsakingai ir ėmėsi visų pagrįstų ir tinkamų priemonių siekdami užtikrinti, kad importuojamas produktas būtų teisėtai pagamintas Malaizijoje, jie neturėtų būti atsakingi už antidempingo muito mokėjimą, o visi tokie sumokėti muitai turėtų būti grąžinti.

(23)

Komisija atmetė pirmąjį EFDA tvirtinimą, nes asociacija neįrodė, kad vykdant tyrimo atnaujinimo procedūrą buvo padarytas koks nors konkretus tinkamo proceso pažeidimas ir nepateikė jokių su tuo susijusių įrodymų.

(24)

Kalbant apie antrąjį EFDA tvirtinimą, pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai vengimo praktika, procesas ar veikla vykdoma už Sąjungos ribų, išimtys gali būti suteikiamos nagrinėjamojo produkto gamintojams, kurie, kaip nustatyta, nevengia priemonių. Todėl nėra galimybės taikyti išimtį remiantis importuotojo atsakingu veikimu, kai priemonių vengiama už ES ribų (kaip yra šiuo atveju). Veikiau eksportuotojas turi įrodyti, kad yra tikras Malaizijos gamintojas, ir prašyti taikyti išimtį. Kaip minėta priemonių vengimo reglamento 4 skirsnyje, kai kurie Malaizijos eksportuotojai pateikė prašymus ir buvo svarstoma, ar jiems taikyti išimtis, ir Komisija tokias išimtis suteikė iš viso devynioms bendrovėms. Todėl Komisija atmetė antrąjį EFDA tvirtinimą.

(25)

Atsižvelgusi į pateiktas pastabas ir jas išanalizavusi, Komisija padarė išvadą, kad iš Malaizijos siunčiamam importuojamam nagrinėjamajam produktui, deklaruojamam arba nedeklaruojamam kaip Malaizijos kilmės, turėtų būti vėl nustatytos pradinės priemonės.

(26)

Visoms šalims, kurios apie save pranešė atnaujinus vengimo tyrimą, buvo pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis ketinta vėl nustatyti antidempingo muitą. Joms buvo nustatytas laikas pastaboms dėl atskleistų faktų pareikšti. Pastabas pateikė „Eurobolt“ ir EFDA.

(27)

Pirma, „Eurobolt“ teigė, kad dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimų visas tyrimas yra niekinis, todėl jų negalima ištaisyti ex post. Antra, „Eurobolt“ teigė, kad pakartotinis priemonių, kurių teisinis pagrindas yra PPO pripažintas neteisėtu, nustatymas pažeidžia teisinės valstybės principą ir gero administravimo principą. Trečia, „Eurobolt“ teigė, kad dėl Komisijos pasiūlymo vėl nustatyti priemones neužtikrinama veiksminga teisminė apsauga, nes tai reiškia, kad Komisija bet kokį pažeidimą gali paprasčiausiai ištaisyti ex post, o tai trikdo galios pusiausvyrą prekybos apsaugos tyrimuose. Ketvirta, „Eurobolt“ teigė, kad Komisijos pasiūlyme neatsižvelgiama į Nyderlandų Hoge Raad (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimą Eurobolt prieš Staatssecretaris van Financiën (16), ir paragino Komisiją nesikišti į išimtinę muitinės kompetenciją priimti sprendimą dėl „Eurobolt“ sumokėtų vengimo muitų grąžinimo.

(28)

Dėl pirmojo „Eurobolt“ argumento, kuris jau buvo pateiktas atnaujinus vengimo tyrimą, Komisija nurodo 18 ir 19 konstatuojamąsias dalis. Kadangi naujų argumentų nepateikta, šis tvirtinimas atmestas.

(29)

Dėl antrojo „Eurobolt“ argumento Komisija nusprendė suderinti priemones su PPO kolegijų ir apeliacinio komiteto išvadomis, dėl kurių buvo priimtas 2016 m. vasario 26 d. reglamentas (žr. 5 konstatuojamąją dalį). Ji nusprendė, kad tai neturi daryti poveikio ex tunc. Vėliau Komisija privalėjo imtis būtinų veiksmų, kad būtų įvykdytas Teisingumo Teismo sprendimas, t. y. ištaisyti Teismo nustatytą pažeidimą. Kadangi procedūrinė klaida galėjo būti ištaisyta ir buvo patvirtintos išvados dėl priemonių vengimo, Komisija, remdamasi neginčijamomis vengimo tyrimo išvadomis, turėjo teisę vėl nustatyti priemonių vengimo muitus priemonių taikymo laikotarpiu. Nė vienas iš pirmiau nurodytų veiksmų nėra susijęs su gero administravimo principo pažeidimu. Bet kuriuo atveju „Eurobolt“ paminėjo gero administravimo principą, tačiau nenurodė, kuri teisė šiuo atžvilgiu tariamai buvo pažeista (17). Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(30)

Dėl trečiojo „Eurobolt“ argumento pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismo sprendimo dėl negaliojimo pripažinimo apimtis ir motyvai turi būti nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju (2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C-283/14 ir C-284/14, EU:C:2016:57, 49 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir gali būti tokie, kad gali nereikėti nedelsiant grąžinti visų atitinkamų muitų (2018 m. kovo 15 d. Teismo sprendimo Deichmann SE prieš Hauptzollamt Duisburg, C-256/16, 70 punktas). Šiuo atveju dėl pažeidimo ne visas tyrimas tapo niekinis. Kaip nurodyta 7–10 konstatuojamosiose dalyse, šiuo atveju procedūrinio reikalavimo pažeidimas galėjo būti ištaisytas ir priemonė galėjo būti vėl nustatyta pagal taikytinas procedūrines taisykles. Šios prievolės nepažeidžia veiksmingos teisminės apsaugos principo. Todėl Komisija atmetė ir šį tvirtinimą.

(31)

Dėl ketvirtojo „Eurobolt“ argumento, išdėstyto 8 konstatuojamojoje dalyje, Komisija turėjo imtis būtinų priemonių, kad įvykdytų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą. Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo sprendimas, be kita ko, susijęs su klausimu, ar grąžinant antidempingo muitus turėtų būti mokamos palūkanos, negalėjo atleisti Komisijos nuo prievolės, kylančios iš Teisingumo Teismo sprendimo. Bet kuriuo atveju Komisija taip pat savo veiksmais neperima valstybių narių muitinių kompetencijos, kaip pripažino Teisingumo Teismas sprendimuose C&J Clark International (18) ir Deichmann (19). Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(32)

EFDA išreiškė apgailestavimą, kad buvo atmestas jos ankstesnis prašymas atleisti importuotojus nuo antidempingo muitų tais atvejais, kai importuotojai galėjo įrodyti, kad buvo deramai užtikrinta, jog importuotas produktas yra teisėtai pagamintas Malaizijoje. EFDA paprašė Komisijos persvarstyti jai susirūpinimą keliančius klausimus.

(33)

Kaip nurodyta 24 konstatuojamojoje dalyje, nėra galimybės taikyti išimtį remiantis importuotojo atsakingu veikimu, kai priemonių vengiama už ES ribų (kaip yra šiuo atveju). Todėl Komisija patvirtino kaip anksčiau atmetanti EFDA tvirtinimą.

(34)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, po faktų atskleidimo pateiktos pastabos nepakeitė Komisijos išvados, išdėstytos 25 konstatuojamojoje dalyje.

(35)

Atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 (20) 109 straipsnį, jei suma turi būti kompensuojama remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu, mokėtinų delspinigių norma yra Europos Centrinio Banko savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikoma norma, paskelbta Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje ir galiojusi kiekvieno mėnesio pirmą kalendorinę dieną.

(36)

Šis reglamentas atitinka pagal pagrindinio Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,

(1)

galiojančios konkrečios nuostatos, susijusios su valstybių narių galimybe nuspręsti C, CE, D ir DE kategorijų transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo turėtojų vairuotojo pažymėjime neįrašyti apribojimo vairuoti tik transporto priemones su automatine pavarų dėže, taip pat turėtų būti taikomos BE, C1, C1E, D1 ir D1E kategorijų transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo turėtojams, jei kandidatas gauti vairuotojo pažymėjimą jau turi išduotą vairuotojo pažymėjimą, kurį gavo bent vienos iš šių kategorijų transporto priemone su rankine pavarų dėže: B, BE, C, CE, C1, C1E, D, DE, D1 ar D1E;

(2)

tų nuostatų taikymo sritis turėtų būti išplėsta atsižvelgiant į technikos pažangą, visų pirma siekiant atsižvelgti į tai, kad transporto sektoriuje pagaminama ir naudojama vis daugiau šiuolaikiškų, saugesnių ir mažiau taršių transporto priemonių, kuriose įrengtos įvairios pusiau automatinės, automatinės ar hibridinės pavarų sistemos. Be to, supaprastinus esamus automatinių transporto priemonių vairavimo apribojimus, sumažėtų suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant kelių transporto sektoriuje veikiančias MVĮ ir labai mažas įmones, tenkanti administracinė našta;

(3)

A2 kategorijos egzaminavimui skirtiems motociklams, kurie naudojami per įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą, taikomi reikalavimai turi būti suderinti su technikos pažanga, visų pirma su degimo variklių ir važiuoklių tobulinimu ir platesniu elektrinių motociklų naudojimu. Derinant A2 kategorijos egzaminavimui skirtų transporto priemonių technines specifikacijas taip pat turėtų būti užtikrinta, kad kandidatai gauti vairuotojo pažymėjimą būtų egzaminuojami naudojant transporto priemones, atitinkančias kategoriją, dėl kurios bus išduotas vairuotojo pažymėjimas;

(4)

todėl Direktyva 2006/126/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(5)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (2) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos;

(6)

šioje direktyvoje nustatytos priemonės atitinka Vairuotojo pažymėjimų reikalų komiteto nuomonę,

(1)

1994 m. įmonė „United Parcel Service“ (toliau – UPS) pateikė skundą, kuriame teigė, kad Vokietijos pašto bendrovei „Deutsche Bundespost POSTDIENST“ (toliau – POSTDIENST) buvo suteikta neteisėta valstybės pagalba.

(2)

1999 m. spalio 23 d. Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl kelių valstybės priemonių: kompensacijos už įpareigojimą teikti universaliąsias paslaugas, valstybės garantijos ir pensijų subsidijų 1995–1999 m. (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

(3)

Sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas.

(4)

1999 m. rugsėjo 16 d. Vokietija pateikė nuomonę šiuo atžvilgiu.

(5)

Paskelbusi sprendimą pradėti procedūrą Komisija gavo 14 suinteresuotųjų šalių pastabas ir jas 1999 m. gruodžio 15 d. raštu persiuntė Vokietijos Vyriausybei, kad ši galėtų pateikti savo pastabas.

(6)

Vokietija atsakė 2000 m. vasario 1 d. raštu, užregistruotu gavimo dieną – 2000 m. vasario 2 d.

(7)

2002 m. birželio 19 d. Komisija priėmė sprendimą 2002/753/EB (3) (toliau – 2002 m. sprendimas), kuriame konstatavo, kad POSTDIENST ir jos teises ir pareigas perėmusi bendrovė „Deutsche Post AG“ (toliau – DPAG, o POSTDIENST ir DPAG kartu – „Deutsche Post“) už pašto siuntų pristatymą į namus ėmė mažesnį už pristatymo sąnaudas atlygį ir kad tokia agresyvi kainų politika nebuvo „Deutsche Post“ įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas dalis.

(8)

Komisija mano, kad dėl to „Deutsche Post“ patirti 572 mln. EUR nuostoliai, pažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 106 ir 107 straipsnius, galiausiai buvo finansuoti iš valstybės išteklių – įvairia forma (pvz., valstybės kompensacinėmis išmokomis iš susijusios bendrovės „Deutsche Bundespost TELEKOM“ (toliau – TELEKOM), valstybės paskolų garantijomis ir valstybės parama pašto tarnautojų pensijoms finansuoti).

(9)

Pagal 2002 m. sprendimą Vokietija su vidaus rinka nesuderinamą 572 mln. EUR valstybės pagalbą iš DPAG išieškojo. „Deutsche Post“ dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą ES teismams.

(10)

2004 m. gegužės 13 d. UPS pateikė dar vieną skundą, kuriame teigė, kad „Deutsche Post“ buvo suteikta neteisėta pagalba po 2002 m. sprendimo priėmimo. UPS pareiškė, kad 2002 m. sprendime išnagrinėtos ne visos pirminiame 1994 m. skunde nurodytos priemonės ir kad „Deutsche Post“ suteikti finansiniai pranašumai yra gerokai didesni nei su pagalbos taisyklėmis nesuderinama 572 mln. EUR dydžio pagalba. UPS teigimu, „Deutsche Post“ valstybinius išteklius naudojo savo siuntų verslui plėsti (pvz., perimdama kitas įmones) ir paslaugoms savo patronuojamosioms įmonėms „Postbank AG“ (toliau – POSTBANK) ir „Deutsche Post euro Express GmbH & Co OHG“, kurios veikė banko paslaugų sektoriuje ar, naudodamos prekės ženklą DHL, siuntų paslaugų pardavimo verslo klientams sektoriuje, nepagrįstai mažomis sandorių kainomis parduoti.

(11)

2004 m. lapkričio 9 d. ir 2005 m. balandžio 1 d. Komisija išsiuntė Vokietijai prašymus pateikti informaciją. 2004 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. birželio 3 d. Vokietija pateikė atsakymus.

(12)

2004 m. liepos 16 d. įmonė „TNT Post AG & Co KG“ (toliau – TNT) pateikė skundą, kuriame taip pat teigė, kad „Deutsche Post“ paslaugas POSTBANK parduodavo nepagrįstai mažomis sandorių kainomis. TNT teigimu, POSTBANK apmokėdavo tik kintamąsias suteiktų paslaugų išlaidas, o visas bendras pastoviąsias pardavimo tinklo išlaidas už finansuodavo „Deutsche Post“ iš savo pašto monopolio pajamų.

(13)

2004 m. lapkričio 11 d. ir 2005 m. balandžio 25 d. Komisija išsiuntė Vokietijai su tuo susijusius prašymus pateikti informaciją. 2004 m. gruodžio 17 d. ir 2005 m. birželio 23 d. Vokietija pateikė atsakymus.

(14)

Gavusi papildomų skundų, Komisija 2007 m. rugsėjo 12 d. raštu (4) Vokietiją informavo apie 1999 m. pradėtos procedūros išplėtimą (toliau – 2007 m. sprendimas išplėsti procedūrą).

(15)

2007 m. sprendimu išplėsti procedūrą buvo siekiama įtraukti į procesą naują gautą informaciją ir išsamiai išnagrinėti visus konkurencijos iškraipymus, kuriuos galėjo sukelti valstybės priemonės, skirtos „Deutsche Post“.

(16)

Vokietija pateikė pastabas 2007 m. gruodžio 14 d., o „Deutsche Post“ apskundė 2007 m. sprendimą išplėsti procedūrą (5). 2007 m. lapkričio 16 d. pastabas pateikė UPS ir TNT. 2007 m. gruodžio 20 d. Vokietija paprašė pratęsti pastabų teikimo terminą, o 2008 m. kovo 12 d. Federalinė Vyriausybė pateikė pastabas dėl UPS ir TNT pastabų.

(17)

2008 m. liepos 17 d. Komisija išsiuntė Vokietijai prašymą pateikti informaciją, kuriame nurodė visas nagrinėtinas valstybės priemones ir pateikė klausimyną dėl 1989–2007 m. laikotarpiu „Deutsche Post“ gautų pajamų ir patirtų išlaidų. 2008 m. rugpjūčio 5 d. Vokietija paprašė pratęsti informacijos pateikimo terminą neapibrėžtam laikui motyvuodama tuo, kad, prieš pateikdama atsakymą, turi išsiaiškinti, ar turi tam tikrus duomenis.

(18)

2008 m. rugpjūčio 12 d. Komisija paaiškino, kodėl turi patikrinti 1989–2007 m. laikotarpio „Deutsche Post“ pajamas ir išlaidas, ir dar kartą paprašė pateikti prašomą informaciją.

(19)

2008 m. rugpjūčio 14 d. rašte Vokietija dar kartą patvirtino, kad nėra pagrindo peržiūrėti „Deutsche Post“ gautų pajamų ir patirtų išlaidų po 1994 m. Vokietijai nepateikus prašomos informacijos, 2008 m. rugpjūčio 22 d. Komisija pasiliko teisę įpareigoti pateikti informaciją pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį (6).

(20)

2008 m. spalio 2 d. Vokietija pateikė dar vienos teisinės ekspertizės rezultatus, siekdama pagrįsti savo nuomonę, kad buhalterinės apskaitos po 1994 m. tikrinti nereikia ir kad pagrįstas tiriamasis laikotarpis yra 1990–1994 m. laikotarpis.

(21)

2008 m. spalio 28 d. Vokietija pateikė informaciją apie valstybės garantiją ir pensijų priemonę.

(22)

Komisija su Vokietijos argumentais nesutiko ir laikėsi nuomonės, kad būtina išanalizuoti duomenis iki 2007 m., siekiant išsamiai įvertinti vykdytų valstybės priemonių poveikį konkurencijos teisės požiūriu. Po 2008 m. rugpjūčio 12 d. ir 2008 m. rugpjūčio 22 d. priminimo raštų Komisija 2008 m. spalio 30 d. priėmė įsakymą pateikti informaciją, kuriuo Vokietijos oficialiai pareikalauta pateikti visus reikiamus 1989–2007 m. laikotarpio buhalterinės apskaitos duomenis.

(23)

Vokietija ir „Deutsche Post“ apskundė įsakymą pateikti informaciją (7).

(24)

2008 m. lapkričio 27 d. Vokietija pateikė prašomus 1989–1994 m. laikotarpio buhalterinės apskaitos duomenis. 2008 m. gruodžio 5 ir 16 d. Vokietija atnaujino buhalterinės apskaitos duomenis, pateiktus 2008 m. lapkričio 27 d.

(25)

Po 2009 m. vasario 6 d. įvykusio atsakingo Vokietijos valstybės sekretoriaus, DPAG valdybos pirmininko ir už konkurencijos politiką atsakingo Komisijos nario susitikimo Vokietija ir „Deutsche Post“ pareiškė pasirengusios pateikti laikotarpio po 1994 m. buhalterinės apskaitos duomenis.

(26)

2009 m. kovo 3 d. Vokietija pateikė pirmą viso 1989–2007 m. tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos duomenų rinkinį.

(27)

2009 m. kovo 3 d. Briuselyje ir 2009 m. kovo 12 d., 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 23 d. ir 2009 m. rugsėjo 18 d. Bonoje vyko „Deutsche Post“ ir Komisijos tarnybų atstovų susitikimai. 2009 m. kovo 26 d., 2009 m. gegužės 7 d. ir 2009 m. birželio 22 d. Vokietija pateikė papildomos informacijos dėl „Deutsche Post“.

(28)

Įvykus šiems susitikimams ir 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. liepos 30 d. Komisijos tarnyboms pateikus „Deutsche Post“ nemažai klausimų, 2009 m. liepos 9 d., 2009 m. liepos 31 d., 2009 m. rugpjūčio 17 d., 2009 m. rugsėjo 8 d., 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. spalio 15 d. Vokietija pateikė atnaujintus buhalterinės apskaitos duomenis ir kitus paaiškinimus.

(29)

2009 m. rugsėjo 16 ir 24 d. Komisijos tarnybos pateikė daugiau klausimų, į juos Vokietija atsakė 2009 m. spalio 14 d.

(30)

2011 m. gegužės 10 d. raštu (8) Komisija Vokietijai pranešė apie savo sprendimą remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalimi dar kartą išplėsti 1999 m. pradėtą ir 2007 m. išplėstą procedūrą, siekiant išsamiai išnagrinėti pensijų subsidijas, kurios „Deutsche Post“ buvo teikiamos nuo 1995 m. (toliau – 2011 m. sprendimas išplėsti procedūrą).

(31)

2011 m. gegužės 23 d. Vokietija paprašė pratęsti pastabų teikimo terminą, o 2011 m. liepos 29 d. Federalinė Vyriausybė pateikė pastabas.

(32)

2011 m. spalio 4 d. pastabas pateikė UPS. 2011 m. spalio 5 d. pastabas pateikė „Free and Fair Post Initiative“ (toliau – FFPI), 2011 m. spalio 7 d. – „Bundesverband Internationaler Express und Kurierdienste“ (toliau – BIEK). 2011 m. spalio 13 d. Komisija persiuntė suinteresuotųjų šalių pastabas Vokietijai.

(33)

2011 m. lapkričio 14 d. Vokietija pateikė savo pastabas dėl trečiųjų šalių pastabų.

(34)

2011 m. lapkričio 18 d. Komisija pateikė dar vieną prašymą pateikti išsamesnę informaciją apie teisių į pensiją finansavimą po 2007 m. Vokietija atsakė 2012 m. sausio 2 ir 19 d. raštais. 2011 m. gruodžio 16 d. Komisija Vokietijai pateikė „Charles River Associates“ ekspertizę dėl pelno lyginamosios analizės (9), o Vokietija dėl jos 2012 m. sausio 16 d. pateikė savo pastabas.

(35)

2012 m. sausio 25 d. Komisija priėmė sprendimą 2012/636/ES (10) (toliau – 2012 m. sprendimas).

(36)

Šiame sprendime dėl pensijų priemonės Komisija nustatė, kad ta priemonė yra neteisėta valstybės pagalba, nesuderinama su valstybės pagalbos taisyklėmis, ir nurodė susigrąžinti pagalbą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki to momento, kai sąlyginis pranašumas buvo visiškai panaikintas. Kalbant apie pagalbą 1995–2002 m. laikotarpiu, Komisija padarė išvadą, kad neįmanoma apskaičiuoti pagalbos, nesuderinamos su pagalbos taisyklėmis, sumos. Todėl Komisija neįpareigojo susigrąžinti pagalbos už šį laikotarpį.

(37)

Kalbant apie valstybės kompensacines išmokas, Komisija nustatė, kad Vokietija jas skyrė neteisėtai, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, tačiau jos yra suderinamos su vidaus rinka. Kalbant apie valstybės garantiją, Komisija padarė išvadą, kad ta priemonė yra esama pagalba „Deutsche Post“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 3 dalį.

(38)

Bendrasis Teismas savo 2008 m. sprendimu (11) 2002 m. sprendimą panaikino, nes Komisija nebuvo atlikusi išsamios visų su universaliosiomis paslaugomis susijusių pajamų ir išlaidų analizės siekdama nustatyti, ar buvo kompensacijos „Deutsche Post“ nepriemoka ar permoka.

(39)

Atsižvelgdama į tai Vokietija išieškotą pagalbą – 572 mln. EUR ir palūkanas – grąžino „Deutsche Post“.

(40)

2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismas atmetė Komisijos pateiktą apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo (12).

(41)

„Deutsche Post“ apskundė 2007 m. sprendimą išplėsti procedūrą ir skunde pažymėjo, kad 2002 m. sprendimu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog Komisija savo tyrimų nebeatnaujins.

(42)

2011 m. gruodžio 8 d. Bendrasis Teismas atmetė (13) ieškinį kaip nepriimtiną remdamasis tuo, kad 2007 m. sprendimas išplėsti procedūrą buvo susijęs su tomis pačiomis priemonėmis, kurios buvo sprendimo pradėti procedūrą objektas.

(43)

2013 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismas panaikino 2011 m. Bendrojo Teismo sprendimą dėl 2007 m. sprendimo išplėsti procedūrą (14) ir grąžino bylą nagrinėti Bendrajam Teismui.

(44)

2015 m. rugsėjo 18 d. Bendrasis Teismas panaikino 2007 m. sprendimą išplėsti procedūrą (15). Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo nebuvo pateiktas.

(45)

2016 m. liepos 14 d. Bendrasis Teismas panaikino 2012 m. sprendimo 1 ir 4 straipsnius (16) ir nustatė, kad Komisija neįrodė, jog „Deutsche Post“ buvo suteiktas pranašumas. Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo nebuvo pateiktas.

(46)

Likusi 2012 m. sprendimo dalis nebuvo apskųsta.

(47)

2019 m. balandžio 10 d. Bendrasis Teismas panaikino 2011 m. sprendimą išplėsti procedūrą (17) ir nustatė, kad Komisija nepateikė pakankamai motyvų pradėti oficialią procedūrą dėl pranašumo buvimo (SESV 296 straipsnio pažeidimas). Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo nebuvo pateiktas.

(48)

Panaikinus 2012 m. sprendimą ir 2011 m. sprendimą išplėsti procedūrą, Komisija gavo papildomų pastabų: iš UPS 2019 m. gegužės 24 d. ir 2019 m. liepos 17 d., o iš BIEK – 2019 m. gegužės 31 d. Savo raštuose UPS ir BIEK vėl išreiškė susirūpinimą dėl pensijų priemonės ir primygtinai paragino Komisiją tęsti ir baigti tyrimą. 2019 m. lapkričio 28 d. UPS pateikė papildomų pastabų.

(49)

Atsižvelgdama į Komisijos priimtų sprendimų skaičių ir į tai, kad kai kurie iš jų buvo panaikinti, Komisija mano, jog pirmiausia reikia išaiškinti šio sprendimo taikymo sritį.

(50)

Komisija primena, kad 2012 m. sprendime ji pažymėjo šiuos dalykus:

(51)

Dėl šių išvadų 2012 m. sprendimas nebuvo apskųstas, todėl jis lieka galioti.

(52)

Komisija taip pat pažymi, kad teismai panaikino 2007 m. sprendimą išplėsti procedūrą ir 2011 m. sprendimą išplėsti procedūrą.

(53)

Atsižvelgiant į tai, tikrinimo procedūra taikoma tik mokėjimams, aprašytiems sprendime pradėti procedūrą.

(54)

Sprendimas pradėti procedūrą visų pirma susijęs su:

(55)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiau aprašyta pensijų priemonė yra šio sprendimo dalykas.

(56)

Nuo 1995 m. pensijų priemonė, pagrįsta Įstatymo dėl buvusio Vokietijos federalinio pašto darbuotojų teisių (18) (Postpersonalrechtsgesetz, toliau – PostPersRG), apėmė didelę dalį pensijų, mokamų „Deutsche Post“ į pensiją išėjusiems tarnautojams. Siekiant 5 skirsnyje visapusiškai įvertinti pensijų priemonės poveikį, tolesniuose skirsniuose socialinės išmokos ir socialinės įmokos už valstybės tarnautojus apibūdintos išsamiau ir palygintos su įstatymuose nustatytu pagal privatinę teisę įdarbintų darbuotojų (toliau – privatūs darbuotojai) socialiniu draudimu.

(57)

Valstybės tarnautojai turi teisę į senatvės pensiją ir paramą ligos ir slaugos atveju. Išmokos „Deutsche Post“ tarnautojams yra tokios pačios, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams.

(58)

Po pirmos 1989 m. įvykdytos pašto reformos POSTDIENST, TELEKOM ir POSTBANK pagal „Deutsche Bundespost“ organizavimo įstatymo (20) (Postverfassungsgesetz – PostVerfG) 54 straipsnio 2 dalį turėjo visa apimtimi kompensuoti pensijų išmokas ir sveikatos priežiūros išlaidas į pensiją išėjusiems valstybės tarnautojams, kurie atitinkamoms įmonėms buvo priskirti pagal konkrečių valstybės tarnautojų ankstesnį darbą.

(59)

Pagal šią nuostatą ši valstybės tarnautojų teisė tebėra pagrįsta valstybės atžvilgiu, tačiau valstybė visą sumą gali išreikalauti iš POSTDIENST, TELEKOM ir POSTBANK.

(60)

Vykdant 1994 m. pašto ir telekomunikacijų reformą (Pašto ir telekomunikacijų reorganizavimo įstatymas), POSTDIENST dirbę valstybės tarnautojai buvo perkelti į DPAG pagal PostPersRG 2 straipsnio 1 dalį. Tarnautojai išsaugojo savo teisinį statusą pagal PostPersRG 2 straipsnio 3 dalį. Pagal PostPersRG 1 straipsnio 1 dalį DPAG iš valstybės perėmė visas darbdavio teises ir pareigas, o pagal PostPersRG 2 straipsnio 3 dalį – ir pareigą sumokėti ir padengti išlaidas pagal visus valstybės tarnautojų civilinės teisės reikalavimus.

(61)

Pagal PostPersRG 15 straipsnį pensijų ir sveikatos priežiūros išmokas į pensiją išėjusiems valstybės tarnautojams pradėjo mokėti įsteigtas naujas „Deutsche Post“ tarnautojų pensijų fondas. 2001 m. liepos 1 d.„Deutsche Post“, TELEKOM ir POSTBANK pensijų fondai buvo sujungti į Pašto tarnautojų pensijų kasą (toliau – pensijų fondas).

(62)

Pagal PostPersRG 16 straipsnio 1 dalį „Deutsche Post“ per 1995–1999 m. laikotarpį į pensijų fondą turėjo mokėti 2,045 mlrd. EUR dydžio metines įmokas, iš viso –10,225 mlrd. EUR.

(63)

Likęs deficitas (t. y. skirtumas tarp pensijų išmokų išėjusiems į pensiją valstybės tarnautojams ir „Deutsche Post“ įmokų į pensijų fondą) buvo padengtas naudojant pensijų priemonę pagal PostPersRG 16 straipsnio 2 dalį. Pensijų priemonė išaugo nuo 151 mln. EUR 1995 m. iki 1,118 mlrd. EUR 1999 m.

(64)

1 ir 2 paveiksluose pateiktos „Deutsche Post“ ir Vokietijos valstybės įmokos į pensijų fondą absoliučiomis sumomis ir procentinėmis dalimis.

(65)

Privatūs darbuotojai turi mokėti socialinio draudimo įmokas ir būti apdrausti keturių rūšių įstatymuose nustatytu socialiniu draudimu: pensijų, nedarbo, sveikatos ir slaugos (21). Įstatymuose nustatytose pensijų, sveikatos ir slaugos socialinio draudimo sistemose numatyta kitokia draudžiamoji apsauga negu valstybės tarnautojų draudimo sistemoje:

(66)

Socialinių išmokų finansavimas taip pat iš esmės skiriasi nuo valstybės tarnautojams taikomų taisyklių:

(67)

3 paveiksle parodyti įstatymuose nustatyto privačių darbuotojų socialinio draudimo įmokų tarifai 1995–1999 m.

(68)

3 paveiksle matyti, kad įstatymuose nustatyto socialinio draudimo įmokos sudarė apie 39–42 % bendrojo darbo užmokesčio (bendrasis darbo užmokestis = grynasis darbo užmokestis + darbuotojo dalis). Kadangi darbdavio ir darbuotojo įmokų dalis sudaro maždaug po pusę viso įstatymuose nustatyto socialinio draudimo įmokų tarifo, atitinkami įmokų tarifai svyravo nuo maždaug 19 % iki 21 % bendrojo darbo užmokesčio.

(69)

„Deutsche Post“ privatūs darbuotojai buvo apdrausti ne tik įstatymuose nustatytu socialiniu draudimu, bet ir papildomu pensijų draudimu. Prieš 1997 m. įdarbinti privatūs darbuotojai galėjo pasinaudoti papildomu pensijų draudimu, pagal kurį jie gautų pensiją, panašią į valstybės tarnautojų pensiją. Taigi papildomu pensijų draudimu buvo padengiamas įstatymuose nustatytos privačių darbuotojų socialinio draudimo pensijos, kuri atitinka tam tikrą viso gyvenimo vidutinio darbo užmokesčio procentinį dydį, ir valstybės tarnautojų pensijos, kuri atitinka tam tikrą paskutinio darbo užmokesčio procentinį dydį, skirtumas. Tikslios nuostatos nustatytos „Deutsche Bundespost“ pensijų įstaigos įstatuose.

(70)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija laikėsi nuomonės, jog tai, kad valstybė padengė deficitą, kuris susikaupė iki 1999 m dėl to, kad 1995–1999 m. laikotarpiu daug „Deutsche Post“ tarnautojų anksti išėjo į pensiją, galėjo suteikti „Deutsche Post“ pranašumą.

(71)

Todėl, atlikusi preliminarų priemonės vertinimą, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad priemonė nėra valstybės pagalba.

(72)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija, remdamasi preliminariu tyrimu, taip pat padarė išvadą, kad yra abejonių dėl priemonės suderinamumo su vidaus rinka.

(73)

Įvairios suinteresuotosios šalys pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, dėl 2007 m. sprendimo išplėsti procedūrą (dabar panaikintas) ir dėl 2011 m. sprendimo išplėsti procedūrą (dabar panaikintas).

(74)

Šiame skyriuje pateikiama pastabų, kurios laikomos svarbiomis siekiant įvertinti nagrinėjamą priemonę (t. y. pensijų priemonę 1995–1999 m. laikotarpiu), santrauka, neatsižvelgiant į visas tas pastabas, kurios gautos atliekant ankstesnius kitų priemonių ir (arba) pensijų priemonės po 1999 m. vertinimus.

(75)

JK pašto tarnybos nuomone, perimti pensijų įsipareigojimai, kuriuos DPAG teko vykdyti 25 % jos darbuotojų anksti išėjus į pensiją, buvo valstybės pagalba. JK pašto tarnyba pažymi, kad šie pensijų įsipareigojimai turėjo būti finansuojami iš pajamų, gautų pardavus įmonės turtą.

(76)

UPS nuomone, „Deutsche Post“ suteiktas pranašumas, nes ji iš dalies buvo atleista nuo iki 1995 m. taikytų mokėjimo prievolių. Jos teigimu, kadangi kiti paslaugų teikėjai turėjo patys finansuoti savo pensijų išlaidas, „Deutsche Post“ padėtis, palyginti su konkurentų, buvo geresnė.

(77)

Savo 2019 m. lapkričio 28 d. pastabose (pateiktose po 2019 m. Bendrojo Teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas 2011 m. sprendimas išplėsti procedūrą) UPS tvirtina, kad Komisija turėtų toliau nagrinėti pensijų priemonę ir vertindama, ar ji yra valstybės pagalba, visų pirma remtis Sprendimu Orange (22) (o ne Sprendime Combus (23) suformuota teismo praktika). UPS taip pat mano, jog net ir remdamasi Sprendime Combus suformuota teismo praktika Komisija turėtų padaryti išvadą, kad pensijų priemonė yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba.

(78)

Vokietijos nuomone, valstybė į pensijų fondą įmokėjo tik tiek, kiek buvo būtina siekiant kompensuoti objektyviai nepalankią padėtį, į kurią pateko DPAG.

(79)

Pačios valstybės įsipareigojimai savo tarnautojams taip pat apėmė tarnautojų, kurie buvo įdarbinti prieš DPAG privatizavimą, ankstyvo išėjimo į pensiją finansavimą. DPAG taip pat teko finansuoti pensijų fondą, todėl ji turėjo netipinių specialiųjų išlaidų. Tai, kad dalį pensijų įsipareigojimų perėmė valstybė, tik iš dalies kompensavo objektyviai nepalankią DPAG padėtį. Taigi, Vokietijos nuomone, valstybės įmokos į pensijų fondą nesuteikė DPAG pranašumo, be to, ši kompensavimo priemonė neiškreipia konkurencijos ar prekybos.

(80)

Vokietija, remdamasi Sprendime Combus suformuota teismo praktika (24), teigia, kad valstybės išmokos, privatizavimo metu sumokėtos anksčiau valstybei priklausiusiems universaliųjų paslaugų teikėjams kaip pensijų išlaidų, viršijančių įprastai privačių konkurentų patiriamas pensijų išlaidas, kompensacija, nėra pagalba. Vokietija laikosi nuomonės, kad „Deutsche Post“ tarnautojų socialinės išmokos turėtų būti palygintos su konkurentų socialinėmis išmokomis, kad būtų galima įvertinti, ar buvo valstybės pagalba.

(81)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(82)

Priemonė gali būti laikoma valstybės pagalba, jei ji atitinka šiuos keturis kumuliacinius reikalavimus: a) priemonę suteikia valstybė narė iš valstybės išteklių; b) priemonė suteikia atrankinį ekonominį pranašumą tam tikroms įmonėms ar arba tam tikrų prekių gamybai; c) šis pranašumas iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir d) priemonė turi įtakos ES vidaus prekybai.

(83)

Pensijų priemonė grindžiama PostPersRG 16 straipsniu ir finansuojama iš valstybės biudžeto, taigi priskirtina valstybei ir teikiama iš valstybinių išteklių, kaip nurodyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Kadangi pensijų priemonė taikyta tik siekiant sumažinti su valstybės tarnautojų pensijų išlaidomis susijusią „Deutsche Post“ tekusią naštą ir todėl galiausiai iš jos naudą turi „Deutsche Post“, ji yra atrankioji priemonė.

(84)

Remdamasi Sprendime Combus suformuota teismo praktika, Vokietija laikosi nuomonės, kad pensijų priemone nesuteikiamas joks finansinis pranašumas, nes ja buvo sumažinta „Deutsche Post“ tekusi konkurencijos požiūriu neįprastų pensijų išlaidų našta.

(85)

2012 m. sprendime Komisija atmetė Vokietijos argumentą, kad pranašumo buvimas turėtų būti vertinamas remiantis Sprendime Combus suformuota teismo praktika.

(86)

Vis dėlto, atsižvelgdama į 2012 m. sprendimo panaikinimą ir 2011 m. sprendimo išplėsti procedūrą panaikinimą, Komisija nurodo, kad laikydamasi SESV 266 straipsnio pagal Bendrojo Teismo sprendimus bylose T-143/12 (25) ir T-388/11 (26) yra įpareigota pensijų priemonei taikyti Sprendime Combus suformuotą teismo praktiką. SESV 266 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta: „<...> ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu arba kurio neveikimas pripažintas prieštaraujančiu šiai Sutarčiai, privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.“

(87)

2016 m. liepos 14 d. sprendime Bendrasis Teismas pripažino, jog „paprasčiausio teiginio, kad su pensijomis susijusios išlaidos priklauso prie išlaidų, kurias paprastai turi dengti įmonė, nepakanka, kad šiuo atveju būtų nustatytas tikras „Deutsche Post“ ekonominio pranašumo egzistavimas. Komisija, kuriai teko pareiga įrodyti minėtą pranašumą, šios pareigos neįvykdė, taigi padarė teisės klaidą (27).“

(88)

Atsižvelgdama į tai, Komisija, remdamasi Sprendime Combus suformuota teismo praktika, išnagrinės, ar „Deutsche Post“ įgijo pranašumą, nes Komisija, priešingai nei UPS, mano, kad vertindama pensijų priemonę pagalbos teisės požiūriu ji turėtų remtis Sprendime Combus suformuota teismo praktika, o ne Sprendimu Orange (28). Visų pirma Komisija mano, jog jos pareiga nagrinėjamoje byloje pensijų priemonei pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį taikyti Sprendime Combus suformuotą teismo praktiką (žr. 86 konstatuojamąją dalį) neginčijama dėl to, kad Teisingumo Teismo Sprendimas Orange teisiniu požiūriu skyrėsi nuo Sprendimo Combus, todėl Sprendime Combus suformuota teismo praktika nebegalėjo būti taikoma panašioms priemonėms kitose bylose.

(89)

Atsižvelgdama į Sprendime Combus suformuotos teismo praktikos taikymą šioje byloje, Komisija išnagrinės, ar Vokietija suteikė „Deutsche Post“ ekonominį pranašumą prieš konkurentus, palygindama skirtumą tarp 1995–1999 m. mokėtos fiksuotos sumos ir buvusių „Deutsche Post“ tarnautojų bendros pensijų išlaidų sumos, kurią ji padengė.

(90)

Vertindama galimą pranašumą, Komisija imsis šių trijų veiksmų:

(91)

Privatūs konkurentai tiek darbdavio, tiek darbuotojo socialinio draudimo įmokų dalį valstybei turi mokėti iš savo pajamų. Kaip matyti 3 paveiksle, 1995–1999 m. bendrasis įstatymuose nustatyto socialinio draudimo įmokų tarifas sudarė nuo 39 % iki 42 % bendrojo darbo užmokesčio. Darbdavių ir darbuotojų mokamos įstatymuose nustatyto socialinio draudimo įmokos sudarė atitinkamai maždaug 19 % ir 21 % bendrojo darbo užmokesčio (žr. 68 konstatuojamąją dalį).

(92)

Skirtingai nei privatūs darbuotojai, valstybės tarnautojai neprivalo mokėti dalies socialinio sveikatos ir slaugos draudimo įmokų, bet patys padengia 30–50 % savo sveikatos ir slaugos išlaidų (pavyzdžiui, draudžiasi papildomu privačiu draudimu). Vis dėlto kalbant apie 30–50 % dydžio valstybės tarnautojų sveikatos priežiūros ir slaugos išlaidų įmoką, darytina prielaida, kad ji pagal savo ekonominį poveikį dideliu mastu atitinka įstatymuose nustatyto privačių darbuotojų sveikatos ir slaugos draudimo įmoką (29).

(93)

Be to, valstybės tarnautojai nemoka įmokų į pensijų ir nedarbo draudimo fondus. Todėl „Deutsche Post“ įmoka viršija privačių darbdavių dalį ir apima visas tarnautojų pensijų bei nedarbo draudimo išlaidas ir likusias sveikatos priežiūros ir slaugos išlaidas.

(94)

Taigi „Deutsche Post“ socialinio draudimo įmokų lyginamasis tarifas (toliau – lyginamasis tarifas) turi apimti visus pensijų ir nedarbo draudimo įmokų tarifus (visas tarifas = darbdavio dalis + darbuotojo dalis) bei darbdavio mokamą sveikatos ir slaugos draudimo dalį.

(95)

Kaip matyti iš 1 lentelės, 1995–1999 m. laikotarpiu lyginamasis tarifas sudarė 32–34,5 % privačių darbuotojų bendrojo darbo užmokesčio.

1 lentelė

„Deutsche Post“ socialinio draudimo įmokų lyginamasis tarifas

(96)

Kadangi socialinio draudimo įmokų, kurias „Deutsche Post“ turi mokėti už savo tarnautojus, dydis turi atitikti įstatymuose nustatyto socialinio draudimo įmokų dydį, svarbu, kad „Deutsche Post“ būtų taikomas tokio pat dydžio įmokų tarifas ir kad šis tarifas būtų apskaičiuojamas pagal atitinkamą bendrojo darbo užmokesčio pagrindą.

(97)

Todėl reikia apskaičiuoti valstybės tarnautojų bendrąjį darbo užmokestį, kurį būtų galima laikyti darbo užmokesčio pagrindu, atitinkančiu privačių darbuotojų bendrąjį darbo užmokestį.

(98)

Tariama, kad valstybės tarnautojų sveikatos ir slaugos draudimo įmokos yra lygios privačių darbuotojų mokamoms įstatymuose nustatyto sveikatos ir slaugos draudimo įmokoms (žr. 92 konstatuojamąją dalį). Todėl šiuo atžvilgiu nereikia koreguoti bendrojo darbo užmokesčio pagrindo. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojai nemoka pensijų ir nedarbo draudimo įmokų (žr. 93 konstatuojamąją dalį), skirtas darbo užmokestis (t. y. faktinės darbo užmokesčio išlaidos) turėtų būti padaugintas iš koeficiento, kuriuo atsižvelgiama į privačių darbuotojų mokamą įstatymuose nustatyto pensijų ir nedarbo draudimo įmokų dalį.

(99)

Pagal toliau pateiktą formulę skirtas darbo užmokestis perskaičiuojamas į bendrąjį darbo užmokestį, kuris atitinka privačių darbuotojų bendrąjį darbo užmokestį:

(100)

1997 metams pagal šią formulę būtų apskaičiuotas toks koeficientas:

(101)

Pavyzdžiui, skaičiuojant pagal 1997 m. įmokų tarifus gaunama, kad valstybės tarnautojų bendrasis darbo užmokestis yra 15 % didesnis negu skirtasis valstybės tarnautojų darbo užmokestis.

(102)

Pagal PostPersRG 16 straipsnio 1 dalį „Deutsche Post“ 1995–1999 m. laikotarpiu į pensijų fondą turėjo mokėti 2,045 mlrd. EUR dydžio metines įmokas, iš viso –10,225 mlrd. EUR.

(103)

Tuo remiantis ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, galima apskaičiuoti „Deutsche Post“ socialinio draudimo įmokų, susietų su bendruoju darbo užmokesčiu, dydį 1995–1999 metais ir palyginti jas su lyginamuoju tarifu, nustatytu 95 konstatuojamojoje dalyje.

2 lentelė

„Deutsche Post“ socialinio draudimo įmokų, susietų su bendruoju darbo užmokesčiu, dydis ir lyginamasis tarifas

(104)

Iš šio skaičiavimo neatrodo, kad „Deutsche Post“ būtų įgijusi pranašumą, nes jos mokėjimai viršijo apskaičiuotą lyginamąjį tarifą.

(105)

Savo 2012 m. sprendimo 332–338 konstatuojamosiose dalyse Komisija laikėsi nuomonės, kad „Deutsche Post“ imamų mokesčių reguliavimas yra svarbus veiksnys apskaičiuojant su bendruoju darbo užmokesčiu susietų socialinio draudimo įmokų, kurias faktiškai moka „Deutsche Post“, dydį ir vertinant pensijų priemonės proporcingumą.

(106)

Tai buvo grindžiama tuo, kad pagal 1997 m. gruodžio 22 d. Pašto įstatymo (Postgesetz, toliau – PostG) (30) 20 straipsnio 1 ir 2 dalis „Deutsche Post“ iš Pašto reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad ji, nustatydama leidžiamą pajamų, gaunamų teikiant paslaugas, kurioms taikoma licencija, ir paslaugas, kurių kainos reguliuojamos, dydį, į išlaidas, perkeliamas naudotojams, įtrauktų „konkurencijos požiūriu neįprastus socialinius įsipareigojimus“ ir veiksmingo universaliųjų paslaugų teikimo išlaidas.

(107)

Pašto reguliavimo institucija pirmą kartą atsižvelgė į šį metodą priimdama 2002 m. sprendimą dėl įmokos dydžio (įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.), be to, „konkurencijos požiūriu neįprastus socialinius įsipareigojimus“ patvirtino 2007 m. ir 2011 m. sprendimuose. Komisija laikėsi nuomonės, kad „Deutsche Post“ pagal nustatytus tarifus faktiškai mokamos socialinių įsipareigojimų išlaidos ekonominiu požiūriu buvo mažesnės nei jos įmokos į pensijų fondą. Remiantis šiais argumentais, 2012 m. sprendime Komisija galėjo nustatyti ir kiekybiškai įvertinti susigrąžintiną su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos sumą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki tos dienos, kai buvo visiškai panaikintas lyginamasis pranašumas.

(108)

Atsižvelgiant į šį sprendimą, taigi ir į 1995–1999 m. pensijų priemonės vertinimą pagalbos teisės požiūriu, galėtų būti apsvarstyta, ar pranašumo buvimą vertinant remiantis Sprendime Combus suformuota teismo praktika ir norint pranašumą, kurį galėjo įgyti „Deutsche Post“ dėl pensijų priemonės, įvertinti kiekybiškai reikėtų atsižvelgti į galimą „Deutsche Post“ imamų mokesčių reguliavimo poveikį.

(109)

Vis dėlto Komisija mano, kad galimas mokesčių reguliavimo poveikis atsižvelgiant į šiame sprendime įvertintos priemonės taikymo laikotarpį, t. y. 1995–1999 m., bet kuriuo atveju nėra reikšmingas.

(110)

Kaip Komisija pažymėjo 2012 m. sprendime (31), Pašto reguliavimo institucija pagal PostG pirmą kartą atsižvelgė į šį metodą priimdama 2002 m. sprendimą dėl įmokos dydžio, kuriame patvirtino „konkurencijos požiūriu neįprastus socialinius įsipareigojimus“ 2003–2007 m. laikotarpiu. Vis dėlto, atsižvelgdama į laikotarpį iki 2003 m., Komisija konstatavo, kad iš 1995–2002 m. taikomų reguliuojamų mokesčių teisinio pagrindo neįmanoma vienareikšmiškai padaryti išvados, kaip kompetentingos institucijos iš anksto priėmė sprendimą dėl reguliuojamų mokesčių sudėties (32). Atsižvelgdama į tai, Komisija pažymėjo, kad nesant konkrečiai nustatyto socialinio draudimo įmokų elemento nebuvo įmanoma nustatyti su bendruoju darbo užmokesčiu susietų socialinio draudimo įmokų dydžio, atsižvelgiant į „Deutsche Post“ imamų mokesčių reguliavimą (33). Remdamasi šiais svarstymais, 2012 m. Komisija padarė išvadą, kad ji negali nustatyti ar kiekybiškai įvertinti nesuderinamos su vidaus rinka pagalbos sumos 1995–2002 m. laikotarpiu (34).

(111)

Šiame sprendime Komisija daro prielaidą, kad šie argumentai yra vienodai taikomi vertinant bet kokio pranašumo buvimą, remiantis Sprendime Combus suformuota teismo praktika, t. y. taikant 90 konstatuojamojoje dalyje pateiktą palyginimą. Nepaisant didelių pastangų, Komisija negali kiekybiškai įvertinti galimo darbo užmokesčio reguliavimo poveikio socialinio draudimo įmokoms, kurias „Deutsche Post“ mokėjo už savo tarnautojus, ir todėl remdamasi šiuo pagrindu negali nustatyti, ar buvo įgytas pranašumas.

(112)

Jei Komisijos vertinimas apsiriboja tiesioginiu „Deutsche Post“ įmokų į pensijų fondą palyginimu su atitinkamu lyginamuoju tarifu, kaip matyti iš pirmiau pateiktų argumentų, nėra galimybės nustatyti „Deutsche Post“ pranašumo. Be to, net jei Komisijos vertinimas būtų išplėstas ir apimtų galimą „Deutsche Post“ imamų mokesčių reguliavimo poveikį, darant prielaidą, kad tai būtų pateisinama, neįmanoma nustatyti, kiekybiškai įvertinti ir susieti konkretaus pranašumo 1995–1999 m. laikotarpiu su pensijų priemone.

(113)

Remdamasi šiais samprotavimais, Komisija apibendrina, kad ji negali padaryti išvados, jog 1995–1999 m. laikotarpiu „Deutsche Post“ taikyta pensijų priemonė suteikė paslaugų teikėjui pranašumą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kadangi pranašumo, kuris yra viena iš valstybės pagalbos buvimo sąlygų, negalima įrodyti, Komisija daro išvadą, kad pensijų priemonė nėra valstybės pagalba.

(114)

Komisija pažymi, kad pensijų priemonė, kurią Vokietija įgyvendino 1995–1999 m. laikotarpiu, nėra valstybės pagalba, nurodyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje,

(1)

vadovaudamasi Gairių (ES) 2015/510 (ECB/2014/60) 1 straipsnio 4 dalimi, Valdančioji taryba gali bet kuriuo metu pakeisti Eurosistemos pinigų politikos operacijų įgyvendinimo priemones, reikalavimus, kriterijus ir procedūras;

(2)

vykdydama jai suteiktus kainų stabilumo įgaliojimus ir siekdama išlaikyti bankų skolinimą palankiomis sąlygomis ir prisidėti prie palankios pinigų politikos valstybėse narėse, kurių valiuta yra euro, Valdančioji taryba 2019 m. liepos 22 d. priėmė Europos Centrinio Banko sprendimą (ES) 2019/1311 (ECB/2019/21) (2). Šiame sprendime buvo numatyta laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. kovo mėn. vykdyti trečią tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų seriją (TITRO-III);

(3)

2020 m. kovo 12 d., siekdama paremti bankų skolinimą labiausiai nuo koronaviruso ligos (COVID-19) plitimo nukentėjusiems asmenims, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, Valdančioji taryba nusprendė pakeisti tam tikrus pagrindinius TITRO-III parametrus. 2020 m. kovo 16 d. Valdančioji taryba priėmė Europos Centrinio Banko sprendimą (ES) 2020/407 (ECB/2020/13) (3), kuriuo įgyvendinami kai kurie iš šių pakeitimų. Šis sprendimas yra būtinas siekiant įgyvendinti papildomus pakeitimus, dėl kurių nusprendė Valdančioji taryba, visų pirma numatyti laikiną visoms TITRO-III taikomų palūkanų normų sumažinimą ir laikantis tam tikrų sąlygų sumažinti skolinimo veiklos rezultatų ribą;

(4)

2020 m. kovo 12 d. Valdančioji taryba nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. skolinimo veiklos rezultatų riba turėtų būti sumažinta iki 0%. Siekiant taip pat atsižvelgti į kreditus, kuriuos bankai jau suteikė nuo koronaviruso ligos (COVID-19) sukeltos krizės Europoje pradžios, to laikotarpio datos pradžia perkeliama į 2020 m. kovo 1 d., kaip buvo nuspręsta 2020 m. balandžio 30 d., o pabaigos data išlieka nepakitusi, t.y. 2021 m. kovo 31 d. Be to, siekiant atsižvelgti į numatomą bankų skolinimo mažėjimą nuo 2020 m. kovo 1 d., nukrypimas nuo nustatyto likučio sumažinamas nuo 2,5% iki 1,15%, kad būtų pasiektas maksimalus sumažinimas taikant ankstesnius skolinimo veiklos kriterijus;

(5)

be to, siekdama toliau remti kredito teikimą namų ūkiams ir įmonėms plintančių ekonomikos sutrikimų ir padidėjusio netikrumo kontekste, 2020 m. balandžio 30 d. Valdančioji taryba nusprendė, kad visoms TITRO-III taikytinos palūkanų normos, laikantis tam tikrų sąlygų, turėtų būti papildomai laikinai sumažintos;

(6)

tam, kad šie pakeisti parametrai būtų taikomi iš karto, šis sprendimas turėtų įsigalioti nedelsiant;

(7)

todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Sprendimą (ES) 2019/1311 (ECB/2019/21),