(1)

e. prekybos augimo galimybės Sąjungoje dar nėra visiškai išnaudotos. Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje visapusiškai sprendžiama didžiausių e. prekybos tarpvalstybinei plėtrai Sąjungoje kylančių kliūčių problema, kad būtų galima išnaudoti šias galimybes. Užtikrinant vartotojams geresnę prieigą prie skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų bei sudarant verslo įmonėms paprastesnes galimybes teikti skaitmeninį turinį ir skaitmenines paslaugas, galima paskatinti Sąjungos skaitmeninę ekonomiką ir apskritai augimą;

(2)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad Sąjunga turi imtis priemonių, siekdama sukurti vidaus rinką, kurią sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje turi būti užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, ar užtikrinti šios rinkos veikimą. SESV 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga padeda užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą priemonėmis, kurios priimamos pagal SESV 114 straipsnį vidaus rinkos sukūrimui užbaigti. Šia direktyva siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio siekimo ir įmonių konkurencingumo skatinimo, tuo pačiu užtikrinant subsidiarumo principo laikymąsi;

(3)

reikėtų suderinti tam tikrus aspektus, susijusius su skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimu, kaip pagrindu vadovaujantis aukšto lygio vartotojų apsauga, siekiant iš tiesų sukurti skaitmeninę bendrą rinką, padidinti teisinį tikrumą ir sumažinti sandorio sąnaudas, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ);

(4)

įmonės, visų pirma MVĮ, tarpvalstybiniu lygmeniu siūlydamos skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas, dažnai patiria papildomų išlaidų, atsirandančių dėl nacionalinių privalomųjų vartojimo sutarčių teisės taisyklių skirtumų ir teisinio netikrumo. Verslo įmonės taip pat patiria išlaidų pritaikydamos savo sutartis prie konkrečių privalomųjų skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo taisyklių, kurios keliose valstybėse narėse jau taikomos ir dėl kurių atsiranda konkrečių nacionalinių taisyklių, kuriomis reglamentuojamos tokios sutartys, taikymo srities ir turinio skirtumų;

(5)

vartotojai ne visada pasitiki pirkdami iš kitų valstybių, ypač kai jie perka internetu. Vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurio trūksta vartotojų pasitikėjimo, yra tas, kad vartotojai nėra tikri dėl svarbiausių savo pagal sutartį nustatytų teisių ir kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos nėra aiškiai reglamentuoti sutartimi. Daug vartotojų susiduria su problemomis, susijusiomis su skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų kokybe ar prieiga prie jų. Pavyzdžiui, vartotojai gauna ne tą arba netinkamos kokybės skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas arba negali pasiekti konkretaus skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos. Todėl vartotojai patiria finansinę ir nefinansinę žalą;

(6)

kad tokios problemos būtų išspręstos ir verslo įmonės, ir vartotojai turėtų turėti galimybių pasikliauti visiškai suderintomis pagal sutartis nustatytomis teisėmis tam tikrose pagrindinėse srityse, susijusiose su skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimu visoje Sąjungoje. Visiškas kai kurių pagrindinių reglamentavimo aspektų suderinimas labai padidintų teisinį tikrumą vartotojams ir įmonėms;

(7)

visose valstybėse narėse suderinus vartojimo sutarčių teisės taisykles, įmonėms, visų pirma MVĮ, būtų lengviau teikti skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas visoje Sąjungoje. Verslo įmonėms teikiant skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas kitose valstybėse narėse šios taisyklės užtikrins stabilią sutarčių teisės aplinką. Be to, priėmus šias taisykles būtų išvengta teisinio susiskaidymo, kurį kitu atveju lemtų nauji nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamas būtent skaitmeninis turinys ir skaitmeninės paslaugos;

(8)

suderintos teisės į skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimą vartotojams turėtų būti naudingos tuo, kad bus užtikrinta aukšto lygio apsauga. Gaudami skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas arba prieigą prie jų iš bet kurios Sąjungos vietos, jie turėtų turėti aiškias privalomas teises. Tokių teisių turėjimas turėtų padidinti jų pasitikėjimą įsigyjant skaitmeninį turinį arba perkant skaitmenines paslaugas. Be to, tai turėtų padėti sumažinti žalą, kurią vartotojai šiuo metu patiria, nes būtų aiškių teisių rinkinys, kuris padėtų vartotojams spręsti su skaitmeniniu turiniu ar skaitmeninėmis paslaugomis susijusias problemas;

(9)

šia direktyva turėtų būti visiškai suderintos tam tikros svarbiausios taisyklės, kurios iki šiol dar nėra reglamentuotos Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu;

(10)

šioje direktyvoje reikėtų aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžti jos taikymo sritį ir nustatyti aiškias esmines į direktyvos taikymo sritį patenkančiam skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms taikomas taisykles. Tiek šios direktyvos taikymo sritis, tiek jos esminės taisyklės turėtų būti technologiniu požiūriu neutralios ir pritaikytos atsižvelgiant į ateities iššūkius;

(11)

ši direktyva turėtų nustatyti bendras taisykles dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su prekiautojų ir vartotojų sutartimis dėl skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimo. Tuo tikslu reikėtų visiškai suderinti taisykles dėl skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų atitikties sutarčiai, teisių gynimo priemonių tokios atitikties nebuvimo arba turinio ar paslaugų nesuteikimo atveju ir naudojimosi tomis teisių gynimo priemonėmis būdų, taip pat dėl skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos pakeitimo. Visiškai suderinus taisykles dėl kelių svarbiausių vartojimo sutarčių teisės elementų, įmonės, visų pirma MVĮ, galėtų lengviau siūlyti savo produktus kitose valstybėse narėse. Visiškai suderinus pagrindines taisykles būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga ir didesnė gerovė. Valstybėms narėms šios direktyvos taikymo srityje neleidžiama nustatyti jokių kitų formos arba turinio reikalavimų. Pavyzdžiui, valstybės narės neturėtų nustatyti jokių taisyklių dėl pareigos įrodyti perkėlimo, kurios skirtųsi nuo šioje direktyvoje numatytų taisyklių, arba dėl vartotojo pareigos per konkretų terminą pranešti prekiautojui apie neatitiktį;

(12)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinei teisei, kiek atitinkami aspektai nėra reglamentuoti šioje direktyvoje, pavyzdžiui, nacionalinėms taisyklėms dėl sutarčių sudarymo, galiojimo, negaliojimo ar poveikio arba skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teisėtumo. Šia direktyva taip pat neturėtų būti nustatomas skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo sutarčių teisinis pobūdis; klausimas, ar tokios sutartys yra, pavyzdžiui, pardavimo, paslaugų, nuomos ar sui generis sutartys, turėtų būti paliekama nacionalinei teisei. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinėms taisyklėms, kurios nėra konkrečiai susijusios su vartojimo sutartimis ir kuriomis numatomos konkrečios teisių gynimo priemonės tam tikrų trūkumų, kurie nebuvo akivaizdūs sutarties sudarymo metu, rūšims, būtent nacionalinėms nuostatoms, kuriomis gali būti nustatytos konkrečios taisyklės dėl prekiautojo atsakomybės už paslėptus trūkumus. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinės teisės aktams, kuriais numatomos nesutartinės vartotojų teisių gynimo priemonės skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitikties atveju, kurių vartotojai gali imtis asmenų ankstesnėse sandorių grandinės dalyse arba kitų asmenų, kurie vykdo tokių asmenų pareigas, atžvilgiu;

(13)

valstybės narės taip pat gali pačios nuspręsti, kaip reglamentuoti, pavyzdžiui, vartotojo ieškinius dėl trečiosios šalies, kuri nėra prekiautojas, teikiančios arba įsipareigojančios teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą, atsakomybės, pavyzdžiui, kūrėjo, kuris tuo pačiu metu pagal šią direktyvą nėra laikomas prekiautoju;

(14)

valstybės narės taip pat turėtų pačios nuspręsti, pavyzdžiui, dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nesuteikimo ar neatitikties pasekmių reglamentavimo, jei turinys ar paslauga nesuteikiami arba atitiktis neužtikrinama dėl kliūčių, kurių prekiautojas negali kontroliuoti, ir negalima tikėtis, kad prekiautojas išvengs šių kliūčių ar jas įveiks arba pašalins jų pasekmes, pavyzdžiui, force majeure atveju;

(15)

valstybės narės taip pat turėtų pačios nuspręsti dėl, pavyzdžiui, sutarties šalių teisių sustabdyti savo pareigų arba jų dalies vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdys savo pareigų, reglamentavimo. Pavyzdžiui, valstybėms narėms turėtų būti palikta laisvė reglamentuoti, ar neatitikties atvejais vartotojas turi teisę atsisakyti mokėti kainą ar jos dalį, kol prekiautojas neužtikrins skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties, ir ar prekiautojas turi teisę neišmokėti vartotojui priklausančios kompensacijos nutraukus sutartį, kol vartotojas neįvykdys pareigos pagal šią direktyvą grąžinti prekiautojui fizinę laikmeną;

(16)

valstybėms narėms taip pat turėtų būti palikta laisvė išplėsti šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymą įtraukiant sutartis, kurioms netaikoma ši direktyva, arba kitaip reglamentuoti tokias sutartis. Pavyzdžiui, valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šioje direktyvoje vartotojams suteiktą apsaugą, ją taip pat taikant fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra vartotojai šios direktyvos prasme, pavyzdžiui, nevyriausybinėms organizacijoms, startuoliams ar MVĮ;

(17)

termino „vartotojas“ apibrėžtis turėtų apimti fizinius asmenis, kurie vykdo su savo prekyba, verslu, amatu ar profesija nesusijusią veiklą. Tačiau dvejopos paskirties sutarčių atveju, kai sutartis sudaroma iš dalies asmens verslo ir iš dalies ne verslo tikslais, ir verslo tikslas yra ribotas tiek, kad nėra vyraujantis bendrame sutarties kontekste, valstybėms narėms taip pat reikėtų palikti teisę nuspręsti, ar ir kokiomis sąlygomis tą asmenį taip pat reikėtų laikyti vartotoju;

(18)

ši direktyva turėtų būti taikoma bet kuriai sutarčiai, pagal kurią prekiautojas teikia arba įsipareigoja teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą vartotojui. Platformos paslaugos teikėjai galėtų būti laikomi prekiautojais pagal šią direktyvą, jei jie veiktų siekdami su savo pačių verslu susijusių tikslų kaip tiesioginis vartotojo sutarties partneris skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos teikimo tikslais. Valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šios direktyvos taisyklių taikymą ir jas taikyti platformos paslaugos teikėjams, kurie neatitinka reikalavimų, kad būtų laikomi prekiautojais pagal šią direktyvą;

(19)

šia direktyva turėtų būti sureguliuoti klausimai, susiję su įvairiomis skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų kategorijomis bei jų teikimu. Siekiant atsižvelgti į sparčius technologinius pokyčius ir užtikrinti, kad skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos sąvoka būtų pritaikyta atsižvelgiant į ateities iššūkius, ši direktyva turėtų apimti, inter alia, kompiuterines programas, taikomąsias programas, vaizdo rinkmenas, garso rinkmenas, muzikos rinkmenas, skaitmeninius žaidimus, e. knygas ar kitus e. leidinius, taip pat skaitmenines paslaugas, kurias teikiant būtų galimas duomenų kūrimas, tvarkymas, prieiga ar saugojimas skaitmenine forma, įskaitant programinę įrangą kaip paslaugą, pavyzdžiui, dalijimąsi vaizdo ir garso rinkmenomis ir kitą failų prieglobą, tekstų tvarkymą arba žaidimus debesijos kompiuterijos aplinkoje ir socialiniuose tinkluose. Kadangi yra daugybė būdų teikti skaitmeninį turinį arba skaitmenines paslaugas, pavyzdžiui, perduodant jį fizinėje laikmenoje, vartotojams atsisiunčiant jį į savo įrenginius, pasiekiant internetu, leidžiant pasinaudoti skaitmeninio turinio saugojimo galimybėmis arba galimybėmis naudotis socialiniais tinklais, ši direktyva turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos perdavimui ar prieigos prie jų suteikimui naudojamos terpės. Vis dėlto, ši direktyva neturėtų būti taikoma interneto prieigos paslaugoms;

(20)

ši direktyva ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/771 (3) turėtų viena kitą papildyti. Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo sutartims taikomų reikalavimų, o Direktyvoje (ES) 2019/771 nustatomos taisyklės dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikomų reikalavimų. Todėl, siekiant patenkinti vartotojų lūkesčius ir užtikrinti aiškiai apibrėžtą ir paprastą teisės sistemą prekiautojams skaitmeniniu turiniu, ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma skaitmeniniam turiniui, kuris pateiktas, pavyzdžiui fizinėje laikmenoje, skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD), kompaktiniuose diskuose (CD), USB atmintinėse ir atminties kortelėse, taip pat pačiai fizinei laikmenai, su sąlyga, kad fizinė laikmena naudojama tik siekiant pateikti skaitmeninį turinį. Vis dėlto, užuot taikius šios direktyvos nuostatas dėl prekiautojo pareigos pateikti turinį ar paslaugą ir vartotojo teisių gynimo priemonių nepateikimo atveju, su prekių teikimu susijusioms pareigoms ir teisių gynimo priemonėms nepateikimo atveju reikėtų taikyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES (4). Be to, tokioms fizinėms laikmenoms ir jose pateiktam skaitmeniniam turiniui reikėtų toliau taikyti Direktyvos 2011/83/ES nuostatas dėl, pavyzdžiui, teisės atsisakyti sutarties ir sutarties, pagal kurią teikiamos prekės, pobūdžio. Ši direktyva taip pat nedaro poveikio platinimo teisei, taikytinai toms prekėms pagal autorių teisę;

(21)

Direktyva (ES) 2019/771 turėtų būti taikoma prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, pardavimo sutartims. Skaitmeninių elementų turinčių prekių sąvoka turėtų nurodyti prekes, į kurias įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga arba kurios yra su jais susietos taip, kad be to skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos prekės negalėtų atlikti savo funkcijų. Tuo būdu į prekes įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga arba su prekėmis taip tarpusavyje susietas turinys ar paslauga turėtų patekti į Direktyvos (ES) 2019/771 taikymo sritį, jei turinys ar paslauga teikiami su prekėmis, kuriomis taikoma pirkimo–pardavimo sutartis. Tai, ar įtraukto arba tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties su pardavėju dalis, turėtų priklausyti nuo šios sutarties turinio. Tai turėtų būti taikoma įtrauktam arba tarpusavyje susietam skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms, kurių teikimas yra aiškiai reikalaujamas sutartimi. Taip pat turėtų būti įtrauktos tos pirkimo–pardavimo sutartys, kurios gali būti suprantamos kaip sutartys, apimančios konkretaus skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimą, nes toks turinys ar paslauga yra būdingi tokios pat rūšies prekėms ir vartotojas gali pagrįstai jų tikėtis, atsižvelgdamas į prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo arba kitų asmenų, dalyvavusių ankstesnėse sandorių grandinės dalyse, įskaitant gamintoją, arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus. Jeigu, pavyzdžiui, išmanusis televizorius būtų reklamuojamas kaip turintis tam tikrą vaizdo taikomąją programą, ta vaizdo taikomoji programa būtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Tai turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga yra iš anksto įdiegti į pačią prekę, ar jie turi būti parsisiunčiami vėliau kitame įrenginyje ir yra tik tarpusavyje susieti su preke.

Pavyzdžiui, išmanusis telefonas galėtų būti su standartine iš anksto įdiegta taikomąja programa, teikiama pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pavyzdžiui, žadintuvo taikomoji programa arba fotoaparato taikomoji programa. Kitas pavyzdys galėtų būti išmanusis laikrodis. Tokiu atveju pats laikrodis būtų laikomas skaitmeninių elementų turinčia preke, kuri gali atlikti savo funkcijas tik su taikomąja programa, kuri teikiama pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau vartotojas turi ją parsisiųsti į išmanųjį telefoną; tuomet taikomoji programa būtų su juo tarpusavyje susietu skaitmeniniu elementu. Tai taip pat turėtų būti taikoma, jei įtrauktą arba tarpusavyje susietą skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą teikia ne pats pardavėjas, bet jį teikia trečioji šalis pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Siekiant išvengti netikrumo tiek prekiautojams, tiek vartotojams, esant abejonių dėl to, ar skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, turėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/771. Be to, pardavėjo ir vartotojo dvišalių sutartinių santykių, kurie apima įtraukto arba tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimą, nustatymui neturėtų daryti poveikio vien tai, kad vartotojas, norėdamas pasinaudoti skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga, turi sutikti su trečiosios šalies licencine sutartimi;

(22)

priešingai, jei įtrauktų ar tarpusavyje susietų skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nebuvimas netrukdo prekių naudoti pagal jų paskirtį arba jei vartotojas sudaro sutartį dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kurie nėra skaitmeninių elementų turinčių prekių pirkimo–pardavimo sutarties dalis, teikimo, ta sutartis turėtų būti laikoma atskira nuo prekių pirkimo–pardavimo sutarties, netgi jei pardavėjas veiktų kaip tarpininkas tos antros sutarties su prekiautoju, kuris yra trečioji šalis, atžvilgiu ir galėtų patekti į šios direktyvos taikymo sritį. Pavyzdžiui, jei vartotojas iš taikomųjų programų parduotuvės į išmanųjį telefoną parsisiunčia žaidimo taikomąją programą, žaidimo taikomosios programos teikimo sutartis yra atskira sutartis, o ne pačio išmaniojo telefono pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl Direktyva (ES) 2019/771 turėtų būti taikoma tik pirkimo–pardavimo sutarčiai, susijusiai su išmaniuoju telefonu, o žaidimo taikomosios programos teikimui galėtų būti taikoma ši direktyva, jeigu yra įvykdytos šios direktyvos sąlygos. Kitas pavyzdys būtų atvejis, kai aiškiai susitariama, kad vartotojas perka išmanųjį telefoną be konkrečios operacinės sistemos, o vėliau vartotojas sudaro sutartį dėl operacinės sistemos teikimo su trečiąja šalimi. Tokiu atveju atskirai įsigytos operacinės sistemos tiekimas nebūtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis ir dėl to jai nebūtų taikoma Direktyva (ES) 2019/771, bet jai galėtų būti taikoma ši direktyva, jeigu įvykdytos šios direktyvos sąlygos;

(23)

vartotojai, atsiskaitydami už įvairias prekes ar paslaugas, bendrojoje skaitmeninėje rinkoje naudoja skaitmeninius vertės atitikmenis, pavyzdžiui, elektroninius čekius ar e. kuponus. Tokie skaitmeniniai vertės atitikmenys tampa svarbūs skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo srityje, todėl turėtų būti laikomi mokėjimo būdu šios direktyvos prasme. Turėtų būti laikoma, kad skaitmeniniai vertės atitikmenys taip pat apima virtualiąsias valiutas tiek, kiek jos pripažįstamos pagal nacionalinę teisę. Diferenciacija pagal mokėjimo būdą galėtų lemti diskriminaciją ir verslo įmones nepagrįstai paskatinti siekti teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą už skaitmeninius vertės atitikmenis. Tačiau skaitmeninių vertės atitikmenų paskirtis yra viena – tai yra mokėjimo būdas, pačių atitikmenų nereikėtų laikyti skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga šios direktyvos prasme;

(24)

skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos dažnai teikiami ir tuomet, kai vartotojas nemoka kainos, tačiau prekiautojui pateikia asmens duomenis. Tokie verslo modeliai įvairiomis formomis naudojami nemažoje rinkos dalyje. Visiškai pripažįstant, kad asmens duomenų apsauga yra pagrindinė teisė, ir kad todėl asmens duomenų negalima laikyti preke, ši direktyva turėtų užtikrinti, kad vartotojai esant tokiems verslo modeliams turėtų teisę pasinaudoti sutartinėmis teisių gynimo priemonėmis. Todėl ši direktyva turėtų būti taikoma sutartims, pagal kurias prekiautojas teikia arba įsipareigoja teikti skaitmeninį turinį arba skaitmeninę paslaugą vartotojui, o vartotojas pateikia ar įsipareigoja pateikti asmens duomenis. Asmens duomenis galėtų būti pateikti prekiautojui sutarties sudarymo metu arba vėliau, pavyzdžiui, kai vartotojas duoda sutikimą prekiautojui naudoti asmens duomenis, kuriuos vartotojas galėtų įkelti arba sukurti besinaudodamas skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga. Sąjungos asmens duomenų apsaugos teisė numato išsamų duomenų tvarkymo teisinių pagrindų sąrašą. Ši direktyva turėtų būti taikoma bet kuriai sutarčiai, pagal kurią vartotojas pateikia arba įsipareigoja pateikti asmens duomenis prekiautojui. Pavyzdžiui, ši direktyva turėtų būti taikoma tais atvejais, kai vartotojas sukuria socialinių tinklų paskyrą ir pateikia vardą, pavardę ir el. pašto adresą, kurie naudojami kitais tikslais nei vien skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimas ar kitų nei teisinių reikalavimų laikymasis. Ji taip pat turėtų būti taikoma tada, kai vartotojas duoda sutikimą prekiautojui rinkodaros tikslais tvarkyti bet kokį turinį, kuris yra asmens duomenys, pavyzdžiui, nuotraukos ar žinutės, kuriuos įkelia vartotojas. Vis dėlto, valstybės narės turėtų galėti laisvai nustatyti, ar įvykdyti sutarties sudarymo, egzistavimo ir galiojimo reikalavimai pagal nacionalinę teisę;

(25)

kai skaitmeninis turinys ir skaitmeninės paslaugos teikiami ne mainais už kainą, ši direktyva neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai prekiautojas asmens duomenis renka tik tam, kad teiktų skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą arba tik tam, kad įvykdytų teisinius reikalavimus. Tokios situacijos gali būti, pavyzdžiui, atvejai, kai pagal taikytinus įstatymus saugumo ir tapatybės nustatymo tikslais reikalaujama vartotojo registracijos. Ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai prekiautojas tik renka metaduomenis, pavyzdžiui, informaciją apie vartotojo įrenginį arba naršymo istoriją, išskyrus atvejus, kai tokia situacija pagal nacionalinę teisę laikoma sutartimi. Ši direktyva taip pat turėtų būti netaikoma tais atvejais, kai vartotojui, nesudariusiam sutarties su prekiautoju, reklama pateikiama vien tam, kad jis gautų prieigą prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos. Tačiau valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šios direktyvos taikymą ir ją taikyti tokiais atvejais, kurie nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, arba kitaip reglamentuoti tokius atvejus;

(26)

ši direktyva turėtų būti taikoma skaitmeninio turinio, kuris yra pritaikytas konkretiems vartotojo reikalavimams, įskaitant specialiai pritaikytą programinę įrangą, kūrimo sutartims. Ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma elektroninėms rinkmenoms, kurios yra reikalingos prekių trimačio spausdinimo srityje, tiek, kiek tokios rinkmenos atitinka skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų apibrėžtį šios direktyvos prasme. Tačiau šia direktyva neturėtų būti reglamentuojamos teisės ar pareigos, susijusios su prekėmis, pagamintomis naudojant trimačio spausdinimo technologiją;

(27)

atsižvelgiant į tai, kad ši direktyva turėtų būti taikoma sutartims, kurių objektas yra skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos teikimas vartotojui, ji neturėtų būti taikoma sutartims, kurių pagrindinis objektas yra profesionalių paslaugų teikimas, pavyzdžiui, vertimo paslaugos, architektūros paslaugos, teisinės paslaugos ar kitos profesionalaus konsultavimo paslaugos, kurias dažnai teikia asmeniškai pats prekiautojas, neatsižvelgiant į tai, ar prekiautojas naudoja skaitmenines priemones paslaugos rezultatui sukurti ar pateikti arba perduoti jį vartotojui. Ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma viešosioms paslaugoms, pavyzdžiui, socialinės apsaugos tarnybų ar viešųjų registrų teikiamoms paslaugoms, kai skaitmeninės priemonės naudojamos tik siekiant paslaugą perduoti vartotojui arba informuoti apie ją vartotoją. Be to, ši direktyva neturėtų būti taikoma autentiškiems dokumentams ir kitiems notarinės formos aktams, neatsižvelgiant į tai, ar jie sudaromi, užregistruojami, atgaminami ar perduodami skaitmeninėmis priemonėmis;

(28)

su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšių paslaugų rinka, kuri neturi sąsajų su viešaisiais priskirtosios numeracijos ištekliais, sparčiai vystosi. Pastaraisiais metais, atsiradus naujoms internetu bendrauti tarpusavyje leidžiančioms skaitmeninėms paslaugoms, pavyzdžiui, internetinėms el. pašto ir internetinėms žinučių siuntimo paslaugoms, daugiau vartotojų ėmė jomis naudotis. Dėl tokiu priežasčių būtina užtikrinti veiksmingą vartotojų apsaugą tokių paslaugų srityje. Todėl ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšių paslaugoms;

(29)

ši direktyva neturėtų būti taikoma sveikatos priežiūrai, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/24/ES (5). Į šios direktyvos taikymo sritį neįtraukus „sveikatos priežiūros“ sąvokos, ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma bet kokiam skaitmeniniam turiniui arba skaitmeninei paslaugai, kurie yra medicinos prietaisas, kaip tai apibrėžta Tarybos direktyvoje 93/42/EEB (6) ar 90/385/EEB (7) arba Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/79/EB (8), kai tokį medicinos prietaisą paskiria naudoti ar suteikia sveikatos priežiūros specialistas, kaip apibrėžta Direktyvoje 2011/24/ES. Tačiau ši direktyva turėtų būti taikoma bet kokiam skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninei paslaugai, kurie yra medicinos prietaisas, pavyzdžiui, sveikatos sistemos taikomosios programos, kurias vartotojas gali gauti, nors sveikatos priežiūros specialistas nėra jų paskyręs ar suteikęs;

(30)

Sąjungos teisėje finansinių paslaugų srityje, nustatyta nemažai vartotojų apsaugos taisyklių. Finansinės paslaugos, kaip tai apibrėžta tam sektoriui taikytinoje teisėje, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/65/EB (9), taip pat apima skaitmeninį turinį arba skaitmenines paslaugas, susijusias su finansinėmis paslaugomis arba suteikiančiomis prieigą prie jų, todėl jiems taikoma Sąjungos teisėje finansinių paslaugų srityje numatyta apsauga. Todėl sutartys, susijusios su skaitmeniniu turiniu arba skaitmeninėmis paslaugomis, kurie sudaro finansinę paslaugą, neturėtų būti įtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį;

(31)

ši direktyva neturėtų būti taikoma skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninei paslaugai, kuris (-i) plačiajai visuomenei teikiamas (-a) kaip meno pasirodymo ar kito renginio dalis, pavyzdžiui, kaip skaitmeninė kinematografijos projekcija arba audiovizualinis teatro spektaklis. Vis dėlto, ši direktyva turėtų būti taikoma, jei skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiamas (-a) plačiajai visuomenei perduodant signalus, pavyzdžiui, teikiant skaitmeninės televizijos paslaugas;

(32)

nemokama ir atviroji programinė įranga, kai atvirai dalijamasi kodu, o vartotojai gali nemokamai gauti, naudotis, keisti ir savo ruožtu platinti programinę įrangą ar pakeistas jos versijas, gali padėti skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų rinkoje plėtoti mokslinius tyrimus ir inovacijas. Kad nebūtų sudaryta kliūčių tokiems rinkos pokyčiams, ši direktyva neturėtų būti taikoma nemokamai ir atvirajai programinei įrangai, jeigu ji teikiama ne už kainą, o vartotojų asmens duomenys naudojami tik siekiant pagerinti programinės įrangos saugumą, suderinamumą ar sąveikumą;

(33)

skaitmeninis turinys arba skaitmeninės paslaugos dažnai teikiamos kartu su prekių arba kitų paslaugų teikimu ir siūlomos vartotojui pagal tą pačią sutartį, apimančią įvairių elementų paketą, pavyzdžiui, skaitmeninės televizijos paslaugų teikimą ir elektroninės įrangos įsigijimą. Tokiais atvejais vartotojo ir prekiautojo sudaroma sutartis apima ne tik sutarties dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo elementus, bet ir kitų tipų sutarčių, pavyzdžiui, prekių pirkimo-pardavimo ar paslaugų sutarčių, elementus. Ši direktyva turėtų būti taikoma tik tiems visos sutarties elementams, kuriuos sudaro skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimas. Kiti sutarties elementai turėtų būti reglamentuojami taisyklėmis, kurios toms sutartims taikomos pagal nacionalinę teisę, arba, jei taikytina, kitą Sąjungos teisę, reglamentuojančią konkretų sektorių ar dalyką. Be to, bet kokį poveikį, kurį vieno paketo sutarties elemento nutraukimas galėtų turėti kitiems to paketo sutarties elementams, turėtų reglamentuoti nacionalinė teisė. Vis dėlto, siekiant užtikrinti nuoseklumą su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972 (10) konkrečiam sektoriui taikomomis nuostatomis, kuriomis reglamentuojamos paketo sutartys, kai prekiautojas siūlo tos direktyvos prasme skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą kartu su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšių paslauga arba interneto prieigos paslauga, šios direktyvos nuostatos dėl skaitmeninio turinio keitimo neturėtų būti taikomos paketo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos elementui. Vietoj to, visiems paketo elementams turėtų būti taikomos atitinkamos Direktyvos (ES) 2018/1972 nuostatos, įskaitant skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą;

(34)

šios direktyvos nuostatos dėl paketo sutarčių turėtų būti taikomos tik tais atvejais, kai tas pats prekiautojas tam pačiam vartotojui pagal vieną sutartį siūlo įvairius paketo elementus. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinei teisei, reglamentuojančiai: sąlygas, kuriomis sutartis dėl skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimo, kurią vartotojas sudarė su tuo pačiu ar kitu prekiautoju, gali būti laikoma susijusia su kita sutartimi arba ją papildančia, teisių gynimo priemonėms, kuriomis galima pasinaudoti pagal kiekvieną sutartį, arba poveikiui, kurį vienos sutarties nutraukimas turėtų kitai sutarčiai;

(35)

komercinei veiklai, kai skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų pasiūlymai teikiami kartu teikiant prekes ar kitas paslaugas, taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (11) dėl nesąžiningos komercinės veiklos įmonių santykiuose su vartotojais vidaus rinkoje. Direktyva 2005/29/EB nedraudžia tokio paslaugų ir turinio jungimo. Tačiau draudžiama tai daryti tais atvejais, kai tokia veikla laikoma nesąžininga, konkrečiai įvertinus kiekvieną atvejį, vadovaujantis toje direktyvoje nustatytais kriterijais. Sąjungos konkurencijos teisė taip pat numato galimybę kovoti su siejimo ir jungimo veikla, kai ji daro poveikį konkurencijai ir kenkia vartotojams;

(36)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio kitai Sąjungos teisei, reglamentuojančiai konkretų sektorių ar dalyką, pavyzdžiui, telekomunikacijas, e. prekybą ir vartotojų apsaugą. Direktyva taip pat neturėtų daryti poveikio Sąjungos ir nacionalinės teisei dėl autorių teisių ir gretutinių teisių, įskaitant internetinių turinio paslaugų perkeliamumą;

(37)

į šios direktyvos taikymo sritį patenkančios veiklos vykdymas galėtų apimti asmens duomenų tvarkymą. Sąjungos teisėje numatyta išsami asmens duomenų apsaugos sistema. Visų pirma, ši direktyva nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) 2016/679 (12) ir Direktyvai 2002/58/EB (13). Ta sistema taikoma bet kokiems asmens duomenims, tvarkomiems sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, kontekste. Taigi, asmens duomenys turėtų būti renkami ar kitaip tvarkomi tik pagal Reglamentą (ES) 2016/679 ir Direktyvą 2002/58/EB. Tuo atveju, jeigu ši direktyva prieštarauja Sąjungos asmens duomenų apsaugos teisei, viršenybę turėtų pastaroji;

(38)

šia direktyva nereikėtų reglamentuoti teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygų, nes šis klausimas reglamentuojamas, visų pirma Reglamentu (ES) 2016/679. Dėl to bet koks asmens duomenų tvarkymas, susijęs su sutartimi, kuriai taikoma ši direktyva, yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu jis atitinka Reglamento (ES) 2016/679 nuostatas dėl asmens duomenų tvarkymo teisinių pagrindų. Kai asmens duomenų tvarkymas yra grindžiamas sutikimu, visų pirma pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies a punktą, taikomos konkrečios to reglamento nuostatos, įskaitant jo nuostatas dėl taikytinų sąlygų, siekiant nustatyti, ar sutikimas yra duotas laisva valia. Ši direktyva neturėtų reglamentuoti duoto sutikimo galiojimo. Reglamente (ES) 2016/679 taip pat yra įtvirtintos išsamios teisės, susijusios su duomenų ištrynimu ir duomenų perkeliamumu. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio toms teisėms, kurios taikomos bet kokiems asmens duomenims, kuriuos vartotojas pateikė prekiautojui arba kuriuos prekiautojas surinko, kiek tai susiję su bet kokiomis sutartimis, patenkančiomis į šios direktyvos taikymo sritį, ir kai vartotojas nutraukia sutartį pagal šią direktyvą;

(39)

teisė ištrinti duomenis ir vartotojo teisė atšaukti sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo turėtų būti visapusiškai taikomos ir tada, kai tai susiję su sutartimis, kurioms taikoma ši direktyva. Vartotojo teisė nutraukti sutartį pagal šią direktyvą neturėtų daryti poveikio vartotojo teisei pagal Reglamentą (ES) 2016/679 atšaukti duotą sutikimą dėl vartotojo asmens duomenų tvarkymo;

(40)

ši direktyva neturėtų reglamentuoti pasekmių sutartims, kurioms taikoma ši direktyva, jei vartotojas atšaukia sutikimą dėl vartotojo asmens duomenų tvarkymo. Tokių pasekmių reglamentavimas turėtų išlikti nacionalinės teisės dalyku;

(41)

yra įvairių būdų prekiautojui teikti skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas vartotojams. Derėtų nustatyti paprastas ir aiškias taisykles, susijusias su tos pagrindinės prekiautojo sutartinės pareigos įvykdymo būdais ir laiku, pateikiant vartotojui skaitmeninį turinį arba skaitmeninę paslaugą naudotis arba suteikiant prieigą prie jų. Reikėtų laikyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga pateikiami vartotojui naudotis arba jam suteikiama prieiga prie jų, jei skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga ar bet kokia naudojimuisi ar atsisiuntimui tinkama priemonė pasiekė vartotojo erdvę ir prekiautojas neturi imtis jokių kitų veiksmų, kad vartotojas galėtų naudotis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga pagal sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad prekiautojas iš esmės nėra atsakingas už trečiosios šalies, kuri eksploatuoja fizinį ar virtualų įrenginį, pavyzdžiui, elektroninę platformą arba debesijos duomenų saugyklą, kurį vartotojas pasirinko skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninei paslaugai gauti arba saugoti, veiksmus ar neveikimą, turėtų pakakti, kad prekiautojas pateiktų skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą tai trečiajai šaliai. Tačiau fizinis arba virtualus įrenginys negali būti laikomas pasirinktu vartotojo, jei jis yra kontroliuojamas prekiautojo arba pagal sutartį yra susijęs su prekiautoju, taip pat, jeigu vartotojas pasirinko tą fizinį arba virtualų įrenginį skaitmeniniam turiniui arba skaitmeninei paslaugai gauti, tačiau tai buvo vienintelis prekiautojo pasiūlytas būdas skaitmeniniam turiniui arba skaitmeninei paslaugai arba prieigai prie jų gauti.

Tais atvejais, kai fizinis arba virtualus įrenginys negali būti laikomas pasirinktu vartotojo, laikoma, kad prekiautojo pareiga teikti skaitmeninį turinį arba skaitmeninę paslaugą neįvykdoma, jei skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga pateikiami į fizinį ar virtualų įrenginį, tačiau vartotojas negali gauti skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos arba prieigos prie jų, kaip nustatyta šioje direktyvoje. Tais atvejais vartotojas turėtų turėti galimybę pasinaudoti tokiomis pačiomis teisių gynimo priemonėmis, kurios būtų taikomos, jei prekiautojas nebūtų pateikęs skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos. Kalbant apie teikimo laiką, atsižvelgiant į rinkos praktiką ir technines galimybes, taip pat siekiant suteikti tam tikro lygio lankstumo, skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga turėtų būti pateikiami nepagrįstai nedelsiant, nebent šalys nuspręstų susitarti kitaip, kad būtų galima užtikrinti kitokius teikimo modelius;

(42)

skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga turėtų atitikti reikalavimus, dėl kurių prekiautojas ir vartotojas susitarė sutartyje. Visų pirma, skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga turi atitikti aprašymą, kiekį, pavyzdžiui, muzikos rinkmenų skaičių, kuriomis galima naudotis, kokybę, pavyzdžiui, vaizdo raišką, kalbą ir versiją, dėl kurių susitarta sutartyje. Taip pat turėtų būti užtikrinti saugumas, veiksmingumas, suderinamumas, sąveikumas ir kitos ypatybės, kaip reikalaujama pagal sutartį. Sutarties reikalavimai turėtų apimti reikalavimus, susijusius su iki sutarties sudarymo pateiktina informacija, kuri pagal Direktyvą 2011/83/ES yra neatskiriama sutarties dalis. Tie reikalavimai taip pat galėtų būti nustatyti susitarime dėl paslaugų lygio, kai, vadovaujantis taikoma nacionaline teise, tokio tipo susitarimas yra vartotojo ir prekiautojo sutartinių santykių dalis;

(43)

funkcionalumo sąvoka turėtų būti suprantama kaip reiškianti skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos naudojimo būdus. Pavyzdžiui, kokių nors techninių apribojimų buvimas arba nebuvimas, pavyzdžiui, apsaugos taikant skaitmeninių teisių valdymo arba regioninio kodavimo mechanizmus, galėtų daryti poveikį skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos gebėjimui vykdyti visas savo funkcijas, susijusias su jų tikslu. Sąveikumo sąvoka nurodo, ar ir kokia apimtimi skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga gali veikti naudojant nuo aparatinės ar programinės įrangos besiskiriančią aparatinę ar programinę įrangą, kuri paprastai naudojama tos pačios rūšies skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms. Sėkmingas veikimas galėtų apimti, pavyzdžiui, skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos gebėjimą keistis informacija su tokia kita programine ar aparatine įranga ir naudoti informaciją, kuria keičiamasi;

(44)

atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis turinys ir skaitmeninės paslaugos nuolat vystosi, prekiautojai gali susitarti su vartotojais teikti naujinius ir ypatybes jiems atsiradus. Todėl skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos atitiktis taip pat turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar skaitmeninis turinys arba paslauga yra naujinami taip, kaip numatyta sutartyje. Naujinių, dėl kurių susitarta sutartyje, nesuteikimas turėtų būti laikomas skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos atitikties trūkumu. Be to, naujiniai su trūkumais arba nebaigti naujiniai taip pat turėtų būti laikomi skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties trūkumu, atsižvelgiant į tai, kad tokie naujiniai nėra pateikti taip, kaip numatyta sutartyje;

(45)

siekiant užtikrinti atitiktį ir užtikrinti tai, kad vartotojai galėtų naudotis savo teisėmis, pavyzdžiui, tais atvejais, kai sutartyje nustatyti itin žemi standartai, skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga ne tik turėtų įvykdyti subjektyviuosius atitikties reikalavimus, bet ir šioje direktyvoje nustatytus objektyviuosius atitikties reikalavimus. Atitiktis turėtų būti vertinama, inter alia, nagrinėjant paskirtį, kuriai paprastai būtų naudojamos tos pačios rūšies skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kokybės ir veikimo savybes, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos pobūdį ir į bet kokius prekiautojo arba kitų asmenų, dalyvavusių ankstesnėse sandorių grandinės dalyse, arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus apie skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos ypatumus;

(46)

protingumo standartas, susijęs su bet kokiomis šioje direktyvoje pateikiamomis nuorodomis į tai, ko gali pagrįstai tikėtis asmuo, turėtų būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos pobūdį ir paskirtį, atvejo aplinkybes ir dalyvaujančių šalių naudojimo įpročius ir praktiką. Visų pirma, turėtų būti objektyviai nustatyta, kas yra laikoma pagrįstu laikotarpiu, per kurį būtų užtikrinta skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis, atsižvelgiant į neatitikties pobūdį;

(47)

per laikotarpį, kurio pagrįstai galėtų tikėtis vartotojas, prekiautojas turėtų pateikti vartotojui naujinius, įskaitant saugumo naujinius, kad būtų išlaikyta skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos atitiktis ir užtikrintas saugumas. Pavyzdžiui, kalbant apie skaitmeninį turinį ar skaitmenines paslaugas, kurių paskirtis laiko atžvilgiu yra ribota, pareiga teikti naujinius turėtų būti apribota tuo laiku, o kitų rūšių skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atveju laikotarpis, per kurį vartotojui turėtų būti pateikti naujiniai, galėtų būti toks pat, kaip ir atsakomybės taikymo laikotarpis neatitikties atveju, arba galėtų būti ilgesnis už tą laikotarpį; taip galėtų būti ypač tuomet, kai kalbama apie saugumo naujinius. Vartotojas turėtų galėti laisvai pasirinkti, ar įdiegti pateiktus naujinius. Tačiau tais atvejais, kai vartotojas nusprendžia neįdiegti naujinių, jis neturėtų tikėtis, kad ir toliau bus užtikrinta skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis. Prekiautojas turėtų informuoti vartotoją apie tai, kad vartotojo sprendimas neįdiegti naujinių, kurie yra būtini siekiant užtikrinti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktį, įskaitant saugumo naujinius, turės įtakos prekiautojo atsakomybei už tų skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos savybių atitiktį, kurių atitiktį ketinama toliau užtikrinti naujiniais. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio pareigoms teikti saugumo naujinius, kaip nustatyta Sąjungos teisėje ar nacionalinėje teisėje;

(48)

asmens duomenų tvarkymui tuomet, kai tai susiję su bet kokiomis į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiomis sutartimis, turėtų būti visapusiškai taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ar bet kokia kita Sąjungos duomenų apsaugos teisė. Be to, ši direktyva neturėtų daryti poveikio teisėms, pareigoms ir nesutartinėms teisių gynimo priemonėms, numatytoms pagal Reglamentą (ES) 2016/679. Atsižvelgiant į atvejo aplinkybes gali būti taip pat laikoma, kad faktai, dėl kurių neužtikrinama atitiktis Reglamente (ES) 2016/679 numatytiems reikalavimams, įskaitant pagrindinius principus, pavyzdžiui, reikalavimus dėl duomenų kiekio mažinimo, pritaikytosios duomenų apsaugos ir standartizuotosios duomenų apsaugos, yra skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktis šioje direktyvoje numatytiems subjektyviesiems ar objektyviesiems atitikties kriterijams. Pirmas pavyzdys galėtų būti, kai prekiautojas aiškiai prisiima pareigą pagal sutartį ar sutartį galima aiškinti tuo būdu, ir tai taip pat susiję su prekiautojo pareigomis pagal Reglamentą (ES) 2016/679. Tuo atveju leidžiama, kad toks sutartinis įsipareigojimas gali tapti subjektyviųjų atitikties reikalavimų dalimi. Antras pavyzdys galėtų būti situacijos, kai dėl pareigų pagal Reglamentą (ES) 2016/679 nevykdymo tuo pačiu metu galėtų būti neįmanoma naudoti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos pagal numatytą paskirtį, todėl tokia padėtis būtų laikoma neatitiktimi objektyviesiems atitikties reikalavimams, pagal kuriuos reikalaujama, kad skaitmeninis turinys ar paslauga būtų tinkami naudoti pagal paskirtį, kuriai būtų paprastai naudojami tos pačios rūšies skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga.

Ši padėtis susiklostytų tada, jei, pavyzdžiui, duomenų šifravimo programinės įrangos prekiautojas netaikytų tinkamų priemonių, kurias reikalaujama taikyti pagal Reglamentą (ES) 2016/679, siekiant užtikrinti, kad pritaikytieji asmens duomenys nebūtų atskleidžiami leidimo neturintiems gavėjams, todėl nebūtų galima naudoti šifravimo programinės įrangos pagal numatytą tikslą – saugiam vartotojo atliekamam duomenų perdavimui numatytam gavėjui. Galiausiai, galėtų pasitaikyti atvejų, kai prekiautojo pareigų pagal Reglamentą (ES) 2016/679 nevykdymas taip pat gali būti laikomas skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktimi objektyviam atitikties reikalavimui, pagal kurį reikalaujama, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga turėtų savybių, kurios yra įprastos tos pačios rūšies skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis. Pavyzdžiui, jei internetinės pirkimo taikomosios programos prekiautojas nesiima Reglamente (ES) 2016/679 numatytų priemonių, kad užtikrintų vartotojų asmens duomenų tvarkymo saugumą, ir dėl to vartotojo kreditinės kortelės informacija patenka kenkimo ar šnipinėjimo programinei įrangai, tas priemonių nesiėmimas taip pat laikomas skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktimi šios direktyvos prasme, nes vartotojas pagrįstai tikėtųsi, kad šios rūšies taikomoji programa paprastai turėtų turėti savybių, kurios neleidžia atskleisti mokėjimo informacijos. Tais atvejais, kai dėl faktų, dėl kurių atsiranda neatitiktis reikalavimams pagal Reglamentą (ES) 2016/679, taip pat laikoma, kad yra skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktis šioje direktyvoje numatytiems subjektyviesiems ar objektyviesiems atitikties reikalavimams, vartotojas turėtų turėti teisę pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, nebent sutartis jau būtų negaliojanti arba ji galėtų tapti negaliojančia pagal nacionalinę teisę;

(49)

siekiant užtikrinti pakankamai lankstumo, šalys turėtų galėti nukrypti nuo objektyviųjų atitikties reikalavimų. Toks nukrypimas turėtų būti galimas tik tuo atveju, jei vartotojas apie tai buvo konkrečiai informuotas ir jei vartotojas su tuo sutinka tai pažymėdamas atskirai nuo kitų pareiškimų ar susitarimų bei aktyviai ir nedviprasmiškai pademonstruodamas šį sutikimą savo veiksmais. Pavyzdžiui, gali būti laikoma, kad abi sąlygos įvykdomos pažymint langelį, paspaudžiant mygtuką ar aktyvuojant panašią funkciją;

(50)

taikydami šios direktyvos taisykles, prekiautojai turėtų taikyti standartus, atvirąsias technines specifikacijas, gerąją praktiką ir elgesio kodeksus, įskaitant tuos, kurie susiję su įprastai naudojamu kompiuterio skaitomu formatu, vartotojo besinaudojant skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga pateiktam ar sukurtam turiniui, kuris nėra asmens duomenys, atkurti, taip pat įskaitant tuos, kurie susiję su informacijos sistemų ar skaitmeninės aplinkos saugumu, nesvarbu, ar jie būtų nustatyti tarptautiniu lygmeniu, Sąjungos lygmeniu, ar konkretaus pramonės sektoriaus lygmeniu. Šiomis aplinkybėmis Komisija galėtų paraginti prekybos asociacijas ir kitas atstovaujamąsias organizacijas kurti tarptautinius ir Sąjungos standartus bei parengti elgesio kodeksą, kuris padėtų vienodai įgyvendinti šią direktyvą;

(51)

daugelio rūšių skaitmeninis turinys arba skaitmeninės paslaugos yra nuolat teikiami tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, prieiga prie debesijos paslaugų. Todėl būtina užtikrinti skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos atitiktį visą sutarties galiojimo laikotarpį. Trumpalaikiai skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos tiekimo nutrūkimai turėtų būti laikomi neatitikties atvejais, jei tų nutraukimų poveikis yra didesnis už nereikšmingą arba kartojasi. Be to, kadangi skaitmeninis turinys ir skaitmeninės paslaugos dažnai tobulėja, visų pirma dėl naujinimų, vartotojui turėtų būti pateikta pati naujausia skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos versija, prieinama sutarties sudarymo metu, nebent šalys susitartų kitaip;

(52)

kad skaitmeninis turinys ir skaitmeninė paslauga tinkamai veiktų, jie turi būti teisingai integruoti į vartotojo aparatinės įrangos ir programinės įrangos aplinką. Jeigu skaitmeninio turinio arba skaitmeninės aplinkos neatitiktį lemia netinkamas integravimas, turėtų būti laikoma, kad yra paties skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos neatitiktis, kai juos integravo prekiautojas arba skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga buvo integruoti jam kontroliuojant, arba vartotojas juos integravo pagal prekiautojo integravimo instrukcijas ir netinkamą integravimą lėmė reikalaujamų integravimo instrukcijų trūkumai, pavyzdžiui, integravimo instrukcijų neužbaigtumas ar neaiškumas, dėl kurių vidutiniam vartotojui tampa sudėtinga jas naudoti;

(53)

vartotojo naudojimasis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga pagal šią direktyvą galėtų būti ribojamas dėl intelektinės nuosavybės teisių turėtojo pagal intelektinės nuosavybės teisę nustatytų apribojimų. Tokie apribojimai gali atsirasti dėl galutinio vartotojo licencinės sutarties, pagal kurią vartotojui teikiamas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga. Taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, galutinio vartotojo licencinėje sutartyje vartotojui draudžiama naudotis tam tikromis savybėmis, susijusiomis su skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos funkcionalumu. Toks apribojimas galėtų pažeisti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos šioje direktyvoje nustatytus objektyviuosius atitikties reikalavimus, jei jie susiję su savybėmis, kuriomis paprastai pasižymi tos pačios rūšies skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos ir kurių gali pagrįstai tikėtis vartotojas. Tokiais atvejais vartotojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą pateikusio prekiautojo atžvilgiu. Prekiautojas tokios atsakomybės turėtų galėti išvengti tik tuomet, jei jis įvykdo nukrypimo nuo šioje direktyvoje nustatytų objektyviųjų atitikties reikalavimų sąlygas, t. y. jei prekiautojas prieš sutarties sudarymą atskirai informuoja vartotoją, kad tam tikra skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos charakteristika nukrypsta nuo objektyviųjų atitikties reikalavimų, ir vartotojas aiškiai ir atskirai sutiko su tuo nukrypimu;

(54)

teisiniai trūkumai yra skaitmeniniam turiniui arba skaitmeninėms paslaugoms, kuriems taikomos intelektinės nuosavybės teisės, ypač svarbi problema. Vartotojo naudojimasis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga pagal šią direktyvą galėtų būti apribotas dėl trečiosios šalies teisių pažeidimo. Toks pažeidimas galėtų sutrukdyti vartotojui naudotis skaitmeniu turiniu ar skaitmenine paslauga arba kai kuriomis jų savybėmis, pavyzdžiui kai vartotojas visiškai negali gauti prieigos prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos arba kai vartotojas negali teisėtai gauti prieigos prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos. Taip gali atsitikti dėl to, kad trečioji šalis teisėtai priverčia prekiautoją nebepažeidinėti tų teisių ir nebesiūlyti atitinkamo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos arba vartotojas negali naudoti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nepažeisdamas teisės. Trečiosios šalies teisių pažeidimo atveju, kai nustatomas apribojimas, dėl kurio užkertamas kelias naudotis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga arba ribojamas naudojimasis jais, laikantis subjektyviųjų ir objektyviųjų atitikties reikalavimų, vartotojas turėtų turėti teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, nebent nacionalinėje teisėje būtų numatyta niekinės arba nuginčijamos sutarties galimybė, pavyzdžiui, dėl teisinės garantijos nuo nusavinimo pažeidimo;

(55)

prekiautojas turėtų būti atsakingas vartotojui už skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitikties atvejus ir skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nesuteikimą. Atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos vartotojams gali būti teikiami įvykdant vienkartinį ar daugiau atskirų teikimo veiksmų ar nuolat per tam tikrą laikotarpį, tinkama, kad atitinkamas laikotarpis, nustatant skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktį, būtų nustatomas atsižvelgiant į tas įvairias teikimo rūšis;

(56)

skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos gali būti vartotojams teikiami įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą tais atvejais, kai, pavyzdžiui, vartotojai parsisiųsdina e. knygą ir ją išsaugo savo asmeniniame įrenginyje. Be to, teikimą gali sudaryti tokių atskirų veiksmų seka, pavyzdžiui, kai vartotojai gauna saitą, kurį naudodami jie gali parsisiųsdinti po naują e. knygą kiekvieną savaitę. Skiriamasis šios kategorijos skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos požymis yra tas, kad vartotojai turi galimybę neterminuotą laiką gauti prieigą prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos ir jais naudotis. Tokiais atvejais skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis turėtų būti vertinama teikimo metu, todėl prekiautojas turėtų atsakyti tik už tą neatitiktį, kurios esama vienkartinio teikimo veiksmo ar kiekvieno atskiro teikimo veiksmo vykdymo momentu. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, prekiautojai ir vartotojai turėtų galėti pasikliauti suderintu minimaliu laikotarpiu, per kurį prekiautojas turėtų būti laikomas atsakingu už neatitiktį. Kalbant apie sutartis, kuriomis remiantis vienkartiniu teikimo veiksmu ar atskirų teikimo veiksmų seka teikiami skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad prekiautojai būtų atsakingi bent dvejų metų laikotarpį nuo teikimo momento, jei pagal atitinkamą nacionalinę teisę prekiautojas yra atsakingas tik už bet kokią neatitiktį, kuri paaiškėja per tam tikrą laikotarpį po teikimo;

(57)

skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos taip pat galėtų būti teikiami vartotojams nuolat per tam tikrą laikotarpį. Tęstinis teikimas gali apimti atvejus, kai prekiautojas suteikia vartotojams galimybę naudotis skaitmenine paslauga nustatytą ar neribotą laikotarpį, kaip antai, dvejų metų trukmės debesijos paslaugų sutarties laikotarpis ar narystė neribotą laikotarpį socialinio tinklo platformoje. Skiriamasis šios kategorijos požymis yra tai, kad skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga vartotojams pateikiami naudotis arba yra prieinami tik nustatytos trukmės sutarties galiojimo laikotarpiu arba tiek, kiek galioja neterminuota sutartis. Todėl pagrįsta manyti, kad tokiais atvejais prekiautojas turėtų atsakyti tik už tą neatitiktį, kurios esama tuo laikotarpiu. Tęstinio teikimo ypatumai nebūtinai reiškia ilgalaikį teikimą. Vaizdo klipo transliacijos internetu atvejai turėtų būti laikomi tęstiniu teikimu per tam tikrą laikotarpį, neatsižvelgiant į faktinę garso ir vaizdo rinkmenos trukmę. Atvejai, kai konkretūs skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos elementai per nustatytą sutarties galiojimo laikotarpį arba tol, kol galioja neterminuota sutartis, pateikiami naudotis periodiškai arba keliais etapais, taip pat turėtų būti laikomi nuolatiniu tiekimu per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, kai sutartyje nustatyta, kad antivirusinės programinės įrangos kopija gali būti naudojama vienus metus ir bus automatiškai naujinama šio laikotarpio kiekvieno mėnesio pirmą dieną, arba kad prekiautojas pateiks naujinius, kai tik sukuriamos naujos skaitmeninio žaidimo savybės, ir skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga bus pateikiami naudotis arba prieinami vartotojams tik per nustatytą sutarties galiojimo laikotarpį arba tol, kol galioja neterminuota sutartis;

(58)

valstybės narės turėtų galėti laisvai reglamentuoti nacionalinius senaties terminus. Tačiau tokiais senaties terminais neturėtų būti užkirstas kelias vartotojams naudotis savo teisėmis tuo laikotarpiu, kuriuo prekiautojas yra atsakingas už neatitiktį. Taigi, nors šia direktyva neturėtų būti suderinama nacionalinių senaties terminų pradžia, vis dėlto ja turėtų būti užtikrinta, kad tokie laikotarpiai vartotojams vis tiek suteiktų galimybę naudotis teisių gynimo priemonėmis neatitikties atvejais, paaiškėjusiais bent jau per laikotarpį, kuriuo prekiautojas yra atsakingas už neatitiktį;

(59)

dėl skaitmeninio turinio ir skaitmeninės paslaugos ypatingo pobūdžio ir didelio sudėtingumo, taip pat didesnio prekiautojo informuotumo, geresnių jo žinių ir patirties, techninės informacijos ir galimybės naudotis aukštosiomis technologijomis prekiautojas gali geriau nei vartotojas žinoti, kodėl skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga nėra teikiami arba neužtikrinama atitiktis. Tikėtina, kad prekiautojas taip pat gali geriau įvertinti, ar skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga nepateikta ar jų neatitiktis atsirado dėl vartotojo skaitmeninės aplinkos nesuderinamumo su techniniais skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos reikalavimais. Todėl kilus ginčui, nors vartotojas turėtų įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga neatitinka reikalavimų, vartotojas neturėtų įrodyti, kad neatitiktis buvo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo metu arba, jei vykdomas nuolatinis teikimas, sutarties galiojimo laikotarpiu.

Vietoj to prekiautojas turėtų įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga tuo metu ar tuo laikotarpiu atitiko reikalavimus. Ta pareiga įrodyti neatitiktį, apie kurią sužinota per vienus metus nuo teikimo momento, kai sutartyje numatyti vienkartinis teikimo veiksmas ar atskirų teikimo veiksmų seka, arba sutarties galiojimo laikotarpiu, kai sutartyje numatytas nuolatinis teikimas per tam tikrą laikotarpį, turėtų būti nustatyta pardavėjui. Vis dėlto, tais atvejais, kai prekiautojas įrodo, kad vartotojo skaitmeninė aplinka nesuderinama su techniniais reikalavimais, apie kuriuos prekiautojas prieš sudarant sutartį informavo vartotoją aiškiai ir suprantamai, vartotojui turėtų būti nustatyta pareiga įrodyti, kad skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktis buvo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo metu, jei sutartyje numatytas vienkartinis teikimo veiksmas ar atskirų teikimo veiksmų seka, arba, jei sutartyje numatytas nuolatinis teikimas per tam tikrą laikotarpį – sutarties galiojimo laikotarpiu;

(60)

nedarant poveikio vartotojo pagrindinei teisei į privataus gyvenimo apsaugą, įskaitant susirašinėjimo slaptumą, ir į vartotojo asmens duomenų apsaugą, vartotojas turėtų bendradarbiauti su prekiautoju, kad prekiautojas, naudodamas vartotojui mažiausiai suvaržymų sukeliančias technines priemones, galėtų išsiaiškinti, ar neatitiktį lemia vartotojo skaitmeninė aplinka. Tai dažnai galima padaryti, pavyzdžiui, prekiautojui pateikiant automatiškai sukurtas incidentų ataskaitas arba išsamius vartotojo interneto ryšio duomenis. Tik išimtinėmis ir tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis, kai, nepaisant to, kad buvo panaudotos visos kitos priemonės, nieko kito nebeįmanoma padaryti, vartotojams gali prireikti leisti virtualiai prisijungti prie jų skaitmeninės aplinkos. Vis dėlto, tais atvejais, kai vartotojas nebendradarbiauja su prekiautoju ir jei vartotojas buvo informuotas apie nebendradarbiavimo pasekmes, vartotojas turėtų įrodyti ne tik skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktį, bet ir tai, kad skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktis buvo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo metu, jei sutartyje numatytas vienkartinis teikimo veiksmas ar atskirų teikimo veiksmų seka, arba, jei sutartyje numatytas nuolatinis teikimas per tam tikrą laikotarpį – sutarties galiojimo laikotarpiu;

(61)

kai prekiautojas nepateikė skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, vartotojas prekiautojui turėtų pateikti reikalavimą teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą. Tokiais atvejais prekiautojas turėtų imtis veiksmų nepagrįstai nedelsdamas arba per papildomą laikotarpį, dėl kurio aiškiai susitarė šalys. Atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiami skaitmenine forma, daugeliu atvejų prekiautojui nereikėtų papildomo laiko, kad skaitmeninį turinį arba skaitmeninę paslaugą pateiktų naudotis vartotojui. Todėl tokiais atvejais prekiautojo pareiga pateikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą nepagrįstai nedelsiant reikštų, kad prekiautojas turi nedelsdamas pateikti turinį ar paslaugą. Jei tuomet prekiautojas nepateikia skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį. Konkrečiomis aplinkybėmis, kai aišku, kad prekiautojas nepateiks skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, arba kai konkretus pateikimo laikas yra svarbus vartotojui, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį neturėdamas prekiautojui pirmiausia pateikti reikalavimą teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą;

(62)

neatitikties atveju vartotojai turėtų turėti teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis arba kad būtų proporcingai sumažinta kaina, arba nutraukti sutartį;

(63)

atsižvelgiant į skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos technines charakteristikas, prekiautojui turėtų būti leidžiama pasirinkti konkretų būdą skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikčiai užtikrinti, pavyzdžiui, pateikiant naujinius arba pateikiant naują skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos kopiją vartotojui;

(64)

atsižvelgiant į skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų įvairovę, netikslinga nustatyti apibrėžtų naudojimosi teisėmis arba pareigų, susijusių su skaitmeniniu turiniu arba skaitmenine paslauga, vykdymo terminų. Nustačius tokius terminus nebūtų atsižvelgiama į tokią įvairovę ir konkrečiu atveju jie galėtų būti arba per trumpi, arba per ilgi. Todėl labiau tikslinga reikalauti, kad skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų atitiktis būtų užtikrinta per pagrįstą laikotarpį. Tokiu reikalavimu šalims neturėtų būti trukdoma susitarti dėl konkretaus laikotarpio, per kurį užtikrinama skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis. Skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos atitiktis turėtų būti užtikrinta nemokamai. Visų pirma vartotojas neturėtų patirti jokių išlaidų, susijusių su skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos naujinio sukūrimu;

(65)

tais atvejais, kai teisiškai ar faktiškai neįmanoma užtikrinti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties arba kai prekiautojas atsisako užtikrinti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktį, nes dėl to jam susidarytų neproporcingų sąnaudų, arba kai prekiautojas per pagrįstą laikotarpį neužtikrino skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties nemokamai ir be didelių nepatogumų vartotojui, vartotojas turėtų turėti teisę prašyti sumažinti kainą ar nutraukti sutartį. Tam tikrais atvejais pagrįsta, kad vartotojas turėtų turėti teisę į kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą nedelsiant, pavyzdžiui, kai prekiautojas prieš tai sėkmingai neužtikrino skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties arba kai negalima tikėtis, kad vartotojas ir toliau pasikliaus prekiautojo gebėjimu užtikrinti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktį, atsižvelgiant į sunkų neatitikties pobūdį. Pavyzdžiui, vartotojas turėtų turėti teisę tiesiogiai prašyti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, kai vartotojui buvo pateikta antivirusinė programinė įranga, kuri pati yra užkrėsta virusais, ir tai būtų laikoma tokiu sunkiu neatitikties pobūdžiu. Tokią pačią nuostatą reikėtų taikyti tuomet, kai akivaizdu, kad prekiautojas neužtikrins skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties per pagrįstą laikotarpį arba nesukeldamas vartotojui didelių nepatogumų;

(66)

tuo atveju, kai vartotojas turi teisę į kainos, sumokėtos už per tam tikrą laikotarpį teikiamą skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą, sumažinimą, apskaičiuojant sumažintą kainą turėtų būti atsižvelgiama į skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos vertės sumažėjimą tiek dėl neatitikties, tiek dėl laikotarpio, kuriuo vartotojas negalėjo naudotis tinkamos atitikties skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga;

(67)

jeigu skaitmeninis turinys arba skaitmeninė paslauga pateikti už kainą, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį tik tuo atveju, jeigu neatitiktis nėra nedidelė. Tačiau jei skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga pateikiami ne už kainą, o už vartotojo pateiktus asmens duomenis, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai neatitiktis yra nedidelė, nes negalima sumažinti kainos vartotojui. Tais atvejais, kai vartotojas moka kainą ir pateikia asmens duomenis, neatitikties atveju vartotojas turėtų turėti teisę pasinaudoti visomis teisių gynimo priemonėmis. Visų pirma, jei įvykdomos visos kitos sąlygos, vartotojas turėtų turėti teisę reikalauti užtikrinti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktį, sumažinti kainą, atsižvelgiant į pinigais už skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą sumokėtą kainą, arba nutraukti sutartį;

(68)

jeigu vartotojas nutraukia sutartį, prekiautojas turėtų kompensuoti vartotojo sumokėtą kainą. Tačiau reikia užtikrinti teisėtų vartotojų ir prekiautojų interesų pusiausvyrą tais atvejais, kai skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiami per tam tikrą laiką, o skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis buvo užtikrinta tik dalį to laikotarpio. Todėl nutraukimo metu vartotojas turėtų turėti teisę tik į sumokėtos kainos dalį, atitinkančią laikotarpį, kuriuo nebuvo užtikrinta skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis, ir proporcingą tam laikotarpiui. Vartotojas taip pat turėtų turėti teisę į bet kokią kainos dalį, sumokėtą iš anksto už bet kokį laikotarpį, kuris būtų išlikęs po sutarties nutraukimo;

(69)

tais atvejais, kai vartotojas teikia savo asmens duomenis prekiautojui, prekiautojas turėtų laikytis pareigų pagal Reglamentą (ES) 2016/679. Tokias pareigas taip pat reikėtų vykdyti tais atvejais, kai vartotojas sumoka kainą ir pateikia asmens duomenis. Po sutarties nutraukimo prekiautojas taip pat neturėtų naudoti jokio turinio, išskyrus asmens duomenis, kuriuos pateikė ar sukūrė vartotojas, naudodamas prekiautojo pateiktą skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą. Toks turinys galėtų apimi skaitmeninius vaizdus, vaizdo ir garso rinkmenas ir turinį, sukurtą nešiojamaisiais prietaisais. Tačiau prekiautojas turėtų turėti teisę toliau naudoti vartotojo pateiktą ar sukurtą turinį tais atvejais, kai toks turinys, kurio negalima panaudoti ne kaip prekiautojo pateiktų skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, yra susijęs tik su vartotojo veikla, susietas su kitais prekiautojo duomenis ir negali būti atsietas arba gali būti atsietas tik dedant neproporcingas pastangas, arba buvo sukurtas bendrai vartotojo ir kitų asmenų bei kiti vartotojai gali toliau juo naudotis;

(70)

vartotojas galėtų nenorėti naudotis teisių gynimo priemonėmis skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų neatitikties atveju, jei vartotojui nesuteikta prieiga prie turinio, išskyrus asmens duomenis, kuriuos vartotojas pateikė arba sukūrė naudodamasis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga. Siekiant užtikrinti, kad vartotojas pasinaudotų veiksminga apsauga, susijusia su teise nutraukti sutartį, prekiautojas turėtų, vartotojui paprašius, pateikti tokį turinį vartotojui po sutarties nutraukimo;

(71)

vartotojas turėtų turėti teisę per pagrįstą laikotarpį, prekiautojui nesudarant jokių kliūčių, atgauti turinį įprastai naudojamu kompiuterio skaitomu duomenų formatu, nepatirdamas jokių išlaidų, išskyrus išlaidas, patirtas dėl paties vartotojo skaitmeninės aplinkos, pavyzdžiui, tinklo ryšio išlaidas, nes tos išlaidos nėra konkrečiai susijusios su turinio atgavimu. Tačiau prekiautojo pareiga pateikti tokį turinį neturėtų būti taikoma, kai tokį turinį galima panaudoti tik kaip skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą, toks turinys yra susijęs tik su vartotojo veikla, naudojantis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga, arba turinys ar paslauga susieti su kitais prekiautojo duomenis ir negali būti atsieti arba gali būti atsieti tik dedant neproporcingas pastangas. Tokiais atvejais turinio negalima iš esmės praktiškai panaudoti ar jis nekelia susidomėjimo vartotojui, sykiu atsižvelgiant ir į prekiautojo interesus. Be to, prekiautojo pareiga po sutarties nutraukimo pateikti vartotojui bet kokį turinį, kuris nėra asmens duomenys ir kurį vartotojas pateikė ar sukūrė, neturėtų daryti poveikio prekiautojo teisei neatskleisti tam tikro turinio, vadovaujantis taikoma teise;

(72)

jeigu sutartis nutraukiama, iš vartotojo neturėtų būti reikalaujama sumokėti už skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos naudojimą laikotarpiu, per kurį nebuvo užtikrinta skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktis, nes taip vartotojas netektų veiksmingos apsaugos. Tačiau vartotojas taip pat neturėtų naudoti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos ir nepateikti jų trečiosioms šalims, pavyzdžiui, ištrindamas skaitmeninį turinį arba bet kokią naudotiną jo kopiją arba padarydamas skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą kitaip neprieinamą;

(73)

prekiautojo atsakomybės už žalą principas yra esminis skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo sutarčių elementas. Todėl vartotojas turėtų turėti teisę reikalauti žalos, padarytos dėl neatitikties ar skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neteikimo, atlyginimo. Žalos atlyginimu turėtų būti kuo labiau atkurta tokia vartotojo padėtis, kokia būtų buvusi, jeigu skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga būtų tinkamai pateikti ir būtų užtikrinta jų atitiktis. Kadangi tokia teisė į žalos atlyginimą jau egzistuoja visose valstybėse narėse, ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl žalos atlyginimo vartotojams, kurią jie patiria dėl tų taisyklių pažeidimo;

(74)

šia direktyva taip pat turėtų būti aptarti su pakeitimais, pavyzdžiui, naujiniais ir patobulinimais, kuriuos atlieka prekiautojai vartotojui tam tikru laikotarpiu pateikto arba padaryto prieinamu skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atžvilgiu, susiję klausimai. Atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis turinys ir skaitmeninės paslaugos sparčiai vystosi, tokie naujiniai, patobulinimai ar panašūs pakeitimai gali būti būtini ir dažnai yra naudingi vartotojui. Kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, pakeitimai, sutartyje apibūdinti kaip naujiniai, gali būti sutartinių įsipareigojimų dalis. Kitų pakeitimų gali prireikti siekiant įgyvendinti objektyviuosius skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitikties reikalavimus, kaip nustatyta šioje direktyvoje. Tačiau kalbant apie kitus pakeitimus, kuriais būtų nukrypstama nuo objektyviųjų atitikties reikalavimų ir kurie yra numatomi sutarties sudarymo metu, sudarant sutartį dėl jų turėtų būti gautas aiškus vartotojo sutikimas;

(75)

be pakeitimų, kuriais siekiama palaikyti atitiktį, prekiautojui turėtų būti leidžiama tam tikromis sąlygomis keisti skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų savybes su sąlyga, kad sutartimi tokiam pakeitimui suteikiama svari priežastis. Tokios svarios priežastys galėtų apimti atvejus, kai pakeitimas būtinas siekiant pritaikyti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą prie naujos techninės aplinkos arba didesnio naudotojų skaičiaus, arba dėl kitų svarbių su naudojimu susijusių priežasčių. Tokie pakeitimai paprastai yra naudingi vartotojui, nes jais pagerinami skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga. Todėl sutarties šalys turėtų galėti į sutartį įtraukti atitinkamas sąlygas, pagal kurias prekiautojui būtų leidžiama atlikti pakeitimus. Siekiant išlaikyti vartotojo ir verslo įmonės interesų pusiausvyrą, tokia prekiautojo galimybė turėtų būti susieta su vartotojo teise nutraukti sutartį, jeigu tokie pakeitimai padaro daugiau nei tik nedidelį neigiamą poveikį naudojimuisi skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga arba prieigai prie jų. Mastas, kuriuo pakeitimai daro neigiamą poveikį vartotojo naudojimuisi skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga arba prieigai prie jų, turėtų būti objektyviai nustatyti atsižvelgiant į skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos pobūdį, paskirtį ir kokybę, funkcionalumą, suderinamumą ir kitas pagrindines savybes, kurios yra įprastos tos pačios rūšies skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms. Vis dėlto, tokiems naujiniams, patobulinimams ar panašiems pakeitimams šioje direktyvoje numatytos taisyklės neturėtų būti taikomos tais atvejais, kai šalys sudaro naują skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo sutartį pavyzdžiui dėl to, kad buvo išplatinta nauja skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos versija;

(76)

vartotojas turėtų būti aiškiai ir suprantamai informuojamas apie tokius pakeitimus. Tais atvejais, kai pakeitimai daro daugiau nei nedidelį neigiamą poveikį vartotojo prieigai prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos arba naudojimuisi jais, vartotojas turėtų būti apie tai informuotas tokiu būdu, kuris leidžia saugoti informaciją patvariojoje laikmenoje. Patvarioji laikmena vartotojui turėtų suteikti galimybę saugoti informaciją tiek, kiek tai yra būtina siekiant apsaugoti vartotojo interesus, kylančius iš vartotojo santykio su prekiautoju. Tokioms laikmenoms turėtų būti priskiriami, visų pirma, popieriniai dokumentai, skaitmeniniai vaizdo diskai (DVD), kompaktiniai diskai (CD), USB atmintinės, atminties kortelės arba standieji kompiuterių diskai, taip pat elektroniniai laiškai;

(77)

tais atvejais, kai pakeitimas daro daugiau nei nedidelį neigiamą poveikį vartotojo prieigai prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos arba naudojimuisi jais, dėl tokio pakeitimo vartotojui turėtų būti suteikta teisė nemokamai nutraukti sutartį. Alternatyviai, prekiautojas gali nuspręsti suteikti vartotojui galimybę išlaikyti prieigą prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, vartotojui nepatiriant papildomų išlaidų, neatliekant pakeitimo ir laikantis sutarties; tokiu atveju vartotojas neturėtų turėti teisės nutraukti sutarties. Vis dėlto, jei skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, kuriuos prekiautojas leido vartotojui išlaikyti, nebeatitinka subjektyviųjų ir objektyviųjų atitikties reikalavimų, vartotojas turėtų turėti galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, kaip numatyta šioje direktyvoje. Tie atvejai, kai neįvykdyti tokiam pakeitimui taikomi reikalavimai, kaip nustatyta šioje direktyvoje, o dėl pakeitimo atsiranda neatitiktis, neturėtų paveikti vartotojo teisės prašyti užtikrinti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atitiktį, sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, kaip numatyta šioje direktyvoje. Taip pat tais atvejais, kai atlikus pakeitimą atsiranda skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktis, kurios priežastis nėra tas pakeitimas, vartotojas ir toliau turėtų turėti teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, kaip numatyta šioje direktyvoje, dėl neatitikties, susijusios su šiuo skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga;

(78)

neretai vartotojui pateikto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktį lemia vienas iš sandorių grandinėje, kuri jungia pradinį kūrėją su galutiniu prekiautoju. Nors galutinis prekiautojas turėtų būti atsakingas vartotojui neatitikties atveju, svarbu užtikrinti, kad prekiautojas turėtų tinkamas teises įvairių asmenų, dalyvaujančių sandorių grandinėje, atžvilgiu, kad galėtų prisiimti savo atsakomybę vartotojo atžvilgiu. Tokios teisės turėtų apsiriboti komerciniais sandoriais ir jos neturėtų būti taikomos atvejais, kai prekiautojas yra atsakingas vartotojui už skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitiktį, kai šį turinį ar šią paslaugą arba jų pagrindą sudaro programinė įranga, kuri asmens, dalyvaujančio ankstesnėje sandorių grandinėje, buvo pateikta neatlygintinai, pasinaudojant nemokama atvirojo kodo licencija. Tačiau asmenis, dalyvaujančius sandorių grandinėje, į kuriuos galutinis prekiautojas gali kreiptis, ir tokių veiksmų įvykdymo būdus bei sąlygas valstybės narės turėtų nustatyti pagal savo taikytiną nacionalinę teisę;

(79)

asmenims arba organizacijoms, pagal nacionalinę teisę laikomiems turinčiais teisėtą interesą apsaugoti vartotojų sutartines ir duomenų apsaugos teises, turėtų būti suteikta teisė inicijuoti procedūrą, siekiant, kad būtų taikomos nacionalinės nuostatos, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, teisme ar administracinėje institucijoje, kompetentingoje priimti sprendimą dėl skundų arba inicijuoti tinkamą teisinę procedūrą;

(80)

nė viena šios direktyvos nuostata neturėtų būti daromas poveikis tarptautinės privatinės teisės normoms, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentams (EB) Nr. 593/2008 (14) ir (ES) Nr. 1215/2015 (15);

(81)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 (16) priedas turėtų būti iš dalies pakeistas įtraukiant nuorodą į šią direktyvą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui užtikrinant šios direktyvos vykdymo užtikrinimą;

(82)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB (17) I priedas turėtų būti iš dalies pakeistas įtraukiant nuorodą į šią direktyvą, kad būtų užtikrinta šioje direktyvoje nustatyta vartotojų kolektyvinių interesų apsauga;

(83)

vartotojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti teisėmis pagal šią direktyvą, kai tik bus pradėtos taikyti atitinkamos nacionalinės perkėlimo priemonės. Todėl tas nacionalines perkėlimo priemones taip pat reikėtų taikyti neterminuotoms ar nustatytos trukmės sutartims, kurios buvo sudarytos prieš taikymo datą ir kuriomis numatomas skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimas tam tikru laikotarpiu, nuolat arba atskirų teikimo veiksmų seka, tačiau tai taikoma tik skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninei paslaugai, kuri teikiama nuo nacionalinių perkėlimo priemonių taikymo pradžios dienos. Vis dėlto, siekiant išlaikyti vartotojų ir prekiautojų teisėtų interesų pusiausvyrą, nacionalinės priemonės, kuriomis perkeliamos šios direktyvos nuostatos dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos pakeitimo ir teisės į teisinę gynybą, turėtų būti taikomos tik sutartimis, sudarytoms po taikymo pradžios datos pagal šią direktyvą;

(84)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (18) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(85)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 45/2001 (19) buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, kuris pateikė nuomonę 2017 m. kovo 14 d. (20);

(86)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. prisidėti prie vidaus rinkos veikimo nuosekliai naikinant su sutarčių teise susijusias skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo kliūtis, tuo pačiu metu užkertant kelią teisiniam susiskaidymui, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siekio užtikrinti bendrą nacionalinės teisės aktų nuoseklumą suderinus sutarčių teisės taisykles, kurios taip pat sudarytų palankesnes sąlygas imtis koordinuotų vykdymo užtikrinimo veiksmų, tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(87)

šia direktyva paisoma pagrindinių teisių ir laisvių bei laikomasi principų, kurie visų pirma yra pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, be kita ko, įtvirtintų jos 16, 38 ir 47 straipsniuose,

(1)

kad Sąjunga toliau būtų konkurencinga pasaulinėse rinkose, ji turi pagerinti vidaus rinkos veikimą ir sėkmingai išspręsti daugybę uždavinių, kurie šiandien kyla dėl vis labiau technologija paremtos ekonomikos. Bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje nustatyta išsami sistema, kuria sukuriamos palankesnės sąlygos įtraukti skaitmeninį aspektą į vidaus rinkos kūrimo procesą. Pirmojo bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos uždavinio tikslas – pašalinti visas pagrindines kliūtis plėtoti tarpvalstybinę e. prekybą, kuri sudaro didžiausią tarpvalstybinės įmonių prekybos vartojimo prekėmis dalį, taip panaikinant su ES vidaus prekyba susijusį susiskaidymą;

(2)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad Sąjunga turi imtis priemonių, siekdama sukurti vidaus rinką, kurią sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje turi būti užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, ar užtikrinti šios rinkos veikimą. SESV 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga padeda užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą priemonėmis, kurios priimamos pagal 114 straipsnį vidaus rinkos sukūrimui užbaigti. Šia direktyva siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio siekimo ir įmonių konkurencingumo skatinimo, tuo pačiu užtikrinant subsidiarumo principo laikymąsi;

(3)

reikėtų suderinti tam tikrus aspektus, susijusius su skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimu, kaip pagrindu vadovaujantis aukšto lygio vartotojų apsauga, siekiant iš tiesų sukurti skaitmeninę bendrą rinką, padidinti teisinį tikrumą ir sumažinti sandorio sąnaudas, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ);

(4)

prekyba – pagrindinis vidaus rinkos augimo veiksnys. Tačiau jos augimo potencialas nėra visiškai išnaudojamas. Siekdama stiprinti savo konkurencingumą ir skatinti augimą, Sąjunga turi skubiai imtis veiksmų ir skatinti ekonominės veiklos vykdytojus išnaudoti visą vidaus rinkos potencialą. Visas vidaus rinkos potencialas bus išnaudojamas tik tuomet, kai visi rinkos dalyviai galės sklandžiai prekiauti prekėmis tarpvalstybiniu lygmeniu, įskaitant e. prekybos sandorius. Sutarčių teisės taisyklės, kurių laikydamiesi rinkos dalyviai sudaro sandorius, yra vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką verslo sprendimams dėl tarpvalstybinės prekybos prekėmis. Tos taisyklės taip pat daro įtaką vartotojų ryžtui pasirinkti šią pirkimo rūšį ir ja pasitikėti;

(5)

dėl technologijų raidos atsirado auganti prekių, į kurias yra įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos arba kurios yra tarpusavyje susietos su skaitmeniniu turiniu ar skaitmeninėmis paslaugomis, rinka. Kadangi tokių prietaisų skaičius vis didėja, o vartotojai juos vis dažniau naudoja, siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir padidinti teisinį tikrumą dėl tokių prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikomų taisyklių, būtina imtis veiksmų Sąjungos lygmeniu. Padidinus teisinį tikrumą būtų padėta sustiprinti vartotojų ir pardavėjų pasitikėjimą;

(6)

prekių pardavimui taikomos Sąjungos taisyklės vis dar yra susiskaidžiusios, nepaisant to, kad taisyklės dėl pristatymo sąlygų ir, kalbant apie nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, reikalavimų iki sutarties sudarymo pateikiamai informacijai ir teisės atsisakyti jau yra visiškai suderintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES (3). Kiti svarbūs sutarčių elementai, pavyzdžiui, atitikties kriterijai, teisių gynimo priemonės neatitikties sutarčiai atveju ir pagrindiniai jų naudojimo būdai dabar yra minimaliai suderinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB (4). Valstybėms narėms buvo leista būti griežtesnėms nei Sąjungos standartai ir nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinamas ar palaikomas net didesnis vartotojų apsaugos lygis. Pasinaudodamos šia galimybe, valstybės narės sugriežtino skirtingus elementus ir tai darė nevienoda apimtimi. Todėl nacionalinės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkeliama Direktyva 1999/44/EB, šiuo metu labai skiriasi pagrindiniais elementais, pavyzdžiui, teisių gynimo priemonių hierarchijos buvimu ar nebuvimu;

(7)

dabartiniai skirtumai gali daryti neigiamą poveikį įmonėms ir vartotojams. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (5) įmonės, kurių veikla yra nukreipta į kitų valstybių narių vartotojus, turi atsižvelgti į privalomas vartojimo sutarčių teisės taisykles, galiojančias vartotojo įprastinėje gyvenamojoje vietoje. Kadangi tos taisyklės valstybėse narėse yra skirtingos, įmonės gali patirti papildomų sąnaudų. Dėl šios priežasties dauguma įmonių gali būti labiau linkusios tęsti vidaus prekybą arba eksportuoti prekes tik į vieną ar dvi valstybes nares. Dėl tokio sprendimo kuo labiau sumažinti su tarpvalstybine prekyba susijusias išlaidas ir riziką prarandamos galimybės vykdyti komercinę plėtrą ir užtikrinti masto ekonomiją. Nuo to ypač nukenčia MVĮ;

(8)

taikant Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 užtikrinama aukšto lygio užsienyje prekes įsigyjančių vartotojų apsauga, tačiau teisinis susiskaidymas taip pat daro neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimo tarpvalstybiniais sandoriais lygiams. Nors šis nepasitikėjimas auga dėl keleto veiksnių, vartotojams didžiausią nerimą kelia neužtikrintumas dėl pagrindinių sutartinių teisių. Šis neužtikrintumas yra nepaisant to, ar vartotojams taikomos privalomos jų pačių valstybės narės vartojimo sutarčių teisės taisyklės tais atvejais, kai pardavėjai nukreipia savo tarpvalstybinę veiklą į vartotojus, ir ar vartotojai sudaro tarpvalstybines sutartis su pardavėjais, kurie nesiekia vykdyti komercinės veiklos vartotojo valstybėje narėje;

(9)

nors internetu parduodamos prekės sudaro didžiąją dalį tarpvalstybinės prekybos Sąjungoje, nacionalinės sutarčių teisės skirtumai daro lygiai tokį pat poveikį mažmenininkams, kurie naudojasi nuotolinės prekybos kanalais, ir įprastinę prekybą vykdantiems mažmenininkams bei trukdo jiems plėstis į užsienį. Ši direktyva turėtų būti taikoma visiems prekybos kanalams siekiant sukurti vienodas veiklos sąlygas visoms vartotojams prekes parduodančioms įmonėms. Nustatant visiems pardavimo kanalams taikomas vienodas taisykles, šia direktyva turėtų būti siekiama išvengti bet kokių skirtumų, dėl kurių atsirastų neproporcinga našta didėjančiam prekiautojų visais kanalais skaičiui Sąjungoje. Poreikis išlaikyti nuoseklias pardavimo ir garantijų taisykles, taikomas visiems pardavimo kanalams, buvo patvirtintas atlikus Komisijos vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą, paskelbtą 2017 m. gegužės 29 d., kuri taip pat apėmė Direktyvą 1999/44/EB;

(10)

šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos taisyklės, taikomos prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, pirkimui–pardavimui tik tiek, kiek jos yra susijusios su pagrindiniais sutarčių elementais, kuriuos reikia aptarti siekiant pašalinti vidaus rinkoje kylančias su sutarčių teise susijusias kliūtis. Šiuo tikslu taisyklės, kuriomis reglamentuojami atitikties reikalavimai, vartotojams prieinamos teisių gynimo priemonės, kai prekės neatitinka sutarties reikalavimų, ir pagrindiniai naudojimosi tomis teisių gynimo priemonėmis būdai, turėtų būti visiškai suderinti, o vartotojų apsaugos lygis, palyginus su Direktyva 1999/44/EB, turėtų būti padidintas. Visiškai suderinus taisykles dėl kelių svarbiausių vartojimo sutarčių teisės elementų, įmonės, visų pirma MVĮ, galėtų lengviau siūlyti savo produktus kitose valstybėse narėse. Visiškai suderinus pagrindines taisykles būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga ir didesnė gerovė;

(11)

ši direktyva papildo Direktyvą 2011/83/ES. Direktyvoje 2011/83/ES daugiausia išdėstytos nuostatos dėl iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimų, teisės atsisakyti nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ir prekių pristatymo ir rizikos perdavimo taisyklių, o šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl prekių atitikties, teisių gynimo priemonių neatitikties atveju ir naudojimosi jomis būdai;

(12)

ši direktyva turėtų būti taikoma tik kilnojamiems materialiems daiktams, kurie laikomi prekėmis šios direktyvos prasme. Todėl valstybės narės turėtų turėti laisvę reglamentuoti nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, gyvenamųjų pastatų ir jų pagrindinių komponentų, kurie, kaip numatyta, sudaro vieną iš svarbiausių tokio nekilnojamojo turto dalių, pardavimo sutartis;

(13)

ši direktyva ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/770 (6) turėtų viena kitą papildyti. Direktyvoje (ES) 2019/770 nustatomos taisyklės dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo sutartims taikomų reikalavimų, o šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikomų reikalavimų. Todėl, siekiant patenkinti vartotojų lūkesčius ir užtikrinti aiškiai apibrėžtą ir paprastą teisės sistemą prekiautojams skaitmeniniu turiniu ar skaitmeninėmis paslaugomis, Direktyva (ES) 2019/770 taikoma skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimui, įskaitant skaitmeninį turinį, kuris pateiktas fizinėje laikmenoje, pavyzdžiui, skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD), kompaktiniuose diskuose (CD), USB atmintinėse ir atminties kortelėse, taip pat pačiai fizinei laikmenai su sąlyga, kad fizinė laikmena naudojama tik siekiant pateikti skaitmeninį turinį. Priešingai ši direktyva turėtų būti taikoma prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, kurioms reikia skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kad galėtų atlikti savo funkcijas, pirkimo–pardavimo sutartims;

(14)

terminas „prekės“, kaip numatyta šioje direktyvoje, turėtų būti suprantamas kaip apimantis „skaitmeninių elementų turinčias prekes“, todėl taip pat turėtų apimti bet kokį skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą, kurie yra įtraukti į tokias prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti taip, kad be to skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos prekės negalėtų atlikti savo funkcijų. Į prekę įtrauktas arba su ja tarpusavyje susietas skaitmeninis turinys gali būti skaitmenine forma sukurti ir pateikti duomenys, pavyzdžiui, operacinės sistemos, taikomosios programos ir bet kuri kita programinė įranga. Skaitmeninis turinys į prekę gali būti iš anksto įdiegtas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu arba gali būti įdiegtas vėliau, kai tai numatyta pagal sutartį. Su preke tarpusavyje susietos skaitmeninės paslaugos, be kita ko, gali būti paslaugos, kurias teikiant būtų galima kurti, tvarkyti ar saugoti duomenis skaitmenine forma arba suteikti prie jų prieigą, pavyzdžiui, programinė įranga siūloma kaip paslauga debesijos kompiuterijos aplinkoje, nuolatinis srauto duomenų teikimas navigacijos sistemoje arba nuolatinis individualiai pritaikytų treniruočių planų teikimas išmaniajame laikrodyje;

(15)

ši direktyva turėtų būti taikoma prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, pirkimo–pardavimo sutartims, jei prekės be įtraukto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos arba su jais tarpusavyje nesusietos prekės negali atlikti savo funkcijos ir jei pagal pirkimo–pardavimo sutartį tas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiama kartu su tomis prekėmis. Tai, ar įtraukto arba tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties su pardavėju dalis, turėtų priklausyti nuo šios sutarties turinio. Tai turėtų būti taikoma įtrauktam arba tarpusavyje susietam skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms, kurių teikimas yra aiškiai reikalaujamas pagal sutartį. Taip pat turėtų būti įtrauktos pirkimo–pardavimo sutartys, kurios gali būti suprantamos kaip sutartys, apimančios konkretaus skaitmeninio turinio arba konkrečios skaitmeninės paslaugos teikimą, nes toks turinys ar paslauga yra būdingi tokios pat rūšies prekėms ir vartotojas gali pagrįstai jų tikėtis, atsižvelgdamas į tų prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo arba kitų asmenų, dalyvavusių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, įskaitant gamintoją, arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus. Jeigu, pavyzdžiui, išmanusis televizorius būtų reklamuojamas, kaip turintis tam tikrą vaizdo taikomąją programą, ta vaizdo taikomoji programa būtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Tai turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga yra iš anksto įdiegti į pačią prekę, ar jie turi būti parsisiunčiami vėliau kitame įrenginyje ir yra tik tarpusavyje susieti su preke. Pavyzdžiui, išmanusis telefonas galėtų būti su standartine iš anksto įdiegta taikomąja programa, teikiama pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pavyzdžiui, žadintuvo taikomoji programa arba fotoaparato taikomoji programa. Kitas pavyzdys galėtų būti išmanusis laikrodis. Tokiu atveju pats laikrodis būtų laikomas skaitmeninių elementų turinčia preke, kuri gali atlikti savo funkcijas tik su taikomąja programa, kuri teikiama pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau vartotojas turi ją parsisiųsti į išmanųjį telefoną; tuomet taikomoji programa būtų su juo tarpusavyje susietu skaitmeniniu elementu. Tai taip pat turėtų būti taikoma, jei įtrauktą arba tarpusavyje susietą skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą teikia ne pats pardavėjas, bet jį teikia trečioji šalis pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Siekiant išvengti netikrumo tiek pardavėjams, tiek vartotojams, esant abejonių dėl to, ar skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, turėtų būti taikomos šios direktyvos taisyklės. Be to, pardavėjo ir vartotojo dvišalių sutartinių santykių, kurie apima įtraukto arba tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimą, nustatymui neturėtų daryti poveikio pats vien tai, kad vartotojas, norėdamas pasinaudoti skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga, turi sutikti su trečiosios šalies licencine sutartimi;

(16)

priešingai, jei įtrauktų ar tarpusavyje susietų skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nebuvimas netrukdo prekių naudoti pagal jų paskirtį arba jei vartotojas sudaro sutartį dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kurie nėra skaitmeninių elementų turinčių prekių pirkimo–pardavimo sutarties dalis, teikimo, ta sutartis turėtų būti laikoma atskira nuo prekių pirkimo–pardavimo sutarties, netgi jei pardavėjas veiktų kaip tarpininkas tos antros sutarties su prekiautoju, kuris yra trečioji šalis, atžvilgiu ir galėtų patekti į Direktyvos (ES) 2019/770 taikymo sritį, jeigu ji atitinka tos direktyvos sąlygas. Pavyzdžiui, jei vartotojas iš taikomųjų programų parduotuvės į išmanųjį telefoną parsisiunčia žaidimo taikomąją programą, žaidimo taikomosios programos teikimo sutartis yra atskira sutartis, o ne paties išmaniojo telefono pirkimo–pardavimo sutartis. Todėl ši direktyva turėtų būti taikoma tik pirkimo–pardavimo sutarčiai, susijusiai su išmaniuoju telefonu, o žaidimo taikomosios programos teikimui turėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/770, jeigu tenkinamos tos direktyvos sąlygos. Kitas pavyzdys būtų atvejis, kai aiškiai susitariama, kad vartotojas perka išmanųjį telefoną be konkrečios operacinės sistemos, o vėliau vartotojas sudaro sutartį dėl operacinės sistemos teikimo su trečiąja šalimi. Tokiu atveju atskirai įsigytos operacinės sistemos teikimas nebūtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis ir dėl to jai nebūtų taikoma ir dėl to jai nebūtų taikoma ši direktyva, bet jai galėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/770, jeigu tenkinamos tos direktyvos sąlygos;

(17)

siekiant teisinio aiškumo, šioje direktyvoje turėtų būti pateikta pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtis ir aiškiai apibrėžta jos taikymo sritis. Šios direktyvos taikymo sritis taip pat turėtų apimti sutartis, pagal kurias prekės dar turės būti pagamintos, įskaitant jų gamybą pagal vartotojo nurodytas specifikacijas. Be to, ši direktyva galėtų būti taikoma prekių įdiegimui, jei įdiegimas yra pirkimo– pardavimo sutarties dalis ir jį turi atlikti arba už jį turi būti atsakingas pardavėjas. Jei sutartyje yra tiek prekių pirkimo–pardavimo, tiek paslaugų teikimo elementų, tuomet nustatyti, ar visa sutartis gali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi šios direktyvos prasme, turėtų būti paliekama nacionalinei teisei;

(18)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinei teisei, kiek atitinkami aspektai nėra reglamentuoti šioje direktyvoje, visų pirma, prekių teisėtumui, žalos klausimams ir tokiems bendriesiems sutarčių teisės aspektams, kaip sutarčių sudarymas, galiojimas, negaliojimas arba jų poveikis. Tas pats turėtų būti taikoma sutarties nuraukimo padariniams ir tam tikriems su prekių taisymu arba pakeitimu susijusiems aspektams, kurių ši direktyva nereglamentuoja. Valstybėms narėms reglamentuojant šalių teises sustabdyti savo pareigų ar jų dalies vykdymą iki tol, kol kita šalis neįvykdys savo pareigų, valstybėms narėms turėtų būti paliekama laisvė reglamentuoti sąlygas ir būdus, pagal kuriuos vartotojas sustabdo kainos mokėjimą. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti vartotojo teisę į žalos, patirtos pardavėjui pažeidus šią direktyvą, atlyginimą. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinėms taisyklėms, kurios konkrečiai nereglamentuoja sutarčių su vartotojais ir kuriomis numatomas konkrečių teisių gynimo priemonių panaudojimas tam tikrų rūšių trūkumų, kurie nebuvo akivaizdūs pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, atveju, t. y. nacionalinėms nuostatoms, kuriomis gali būti nustatytos konkrečios taisyklės dėl pardavėjo atsakomybės už paslėptus trūkumus. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinės teisės aktams, kuriais numatomos nesutartinės vartotojų teisių gynimo priemonės prekių neatitikties atveju, kurių vartotojai gali imtis asmenų, esančių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, arba kitų asmenų, kurie vykdo tokių asmenų pareigas, atžvilgiu;

(19)

šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių laisvei leisti vartotojams pasirinkti konkrečią teisių gynimo priemonę, jeigu per trumpą laikotarpį po pristatymo paaiškėja prekių neatitiktis, t. y. nacionalinėms nuostatoms, pagal kurias numatoma vartotojo teisė per konkretų trumpą laikotarpį po prekių pristatymo, kuris neturėtų viršyti 30 dienų, atsisakyti prekių su trūkumais ir sutartį laikyti nuginčyta arba iš karto paprašyti pakeisti prekę;

(20)

valstybėms narėms turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti pardavėjo informavimo pareigas, kiek tai susiję su sutarties sudarymu, arba pardavėjo pareiga įspėti vartotoją apie, pavyzdžiui, tam tikras prekės ypatybes, vartotojo pateiktų medžiagų tinkamumą arba galimas kliūtis, kylančias dėl konkrečių vartotojo prašymų, pavyzdžiui, vartotojo prašymo naudoti konkretų audinį siuvant proginę suknelę;

(21)

valstybėms narėms taip pat turėtų būti palikta laisvė išplėsti šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymą įtraukiant sutartis, kurioms netaikoma ši direktyva, arba kitaip reglamentuoti tokias sutartis. Pavyzdžiui, valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šioje direktyvoje vartotojams suteiktą apsaugą, ją taip pat taikant fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra vartotojai šios direktyvos prasme, pavyzdžiui, nevyriausybinėms organizacijoms, startuoliams ar MVĮ;

(22)

termino „vartotojas“ apibrėžtis turėtų apimti fizinius asmenis, kurie vykdo su savo prekyba, verslu, amatu ar profesija nesusijusią veiklą. Tačiau dvejopos paskirties sutarčių atveju, kai sutartis sudaroma iš dalies asmens verslo ir iš dalies ne verslo tikslais, ir verslo tikslas yra ribotas tiek, kad nėra vyraujantis bendrame sutarties kontekste, valstybėms narėms taip pat reikėtų palikti teisę nuspręsti, ar ir kokiomis sąlygomis tą asmenį taip pat reikėtų laikyti vartotoju;

(23)

ši direktyva turėtų būti taikoma bet kuriai sutarčiai, pagal kurią prekiautojas teikia arba įsipareigoja teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą vartotojui. Platformos paslaugos teikėjai galėtų būti laikomi pardavėjais pagal šią direktyvą, jei jie veiktų siekdami su savo pačių verslu susijusių tikslų kaip tiesioginis vartotojo sutarties partneris prekių pardavimo tikslais. Valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šios direktyvos taisyklių taikymą ir jas taikyti platformos paslaugos teikėjams, kurie neatitinka reikalavimų, kad būtų laikomi pardavėjais pagal šią direktyvą;

(24)

siekiant suderinti poreikį užtikrinti teisinį tikrumą ir tinkamą teisinių taisyklių lankstumą, šioje direktyvoje bet kokia nuoroda į tai, ko iš asmens galima tikėtis arba ko asmuo gali tikėtis, turėtų būti suprantama kaip nuoroda į tai, ko būtų galima pagrįstai tikėtis. Protingumo standartas turėtų būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir tikslą, atvejo aplinkybes ir dalyvaujančių šalių naudojimo įpročius bei praktiką;

(25)

siekiant užtikrinti aiškesnius vartotojo lūkesčius dėl prekių ir aiškesnę pardavėjo atsakomybę pristačius lūkesčių neatitinkančias prekes, labai svarbu visiškai suderinti taisykles, kuriomis remiantis nustatoma prekių atitiktis. Bet kokia nuoroda į atitiktį šioje direktyvoje turėtų būti suprantama kaip nuoroda į prekių atitiktį pirkimo–pardavimo sutarčiai. Siekiant užtikrinti abiejų pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisėtus interesus, atitiktis turėtų būti vertinama remiantis tiek subjektyviaisiais, tiek objektyviaisiais atitikties kriterijais;

(26)

todėl prekės turėtų atitikti reikalavimus, dėl kurių pardavėjas ir vartotojas susitarė pirkimo–pardavimo sutartyje. Tokie reikalavimai, gali apimti, inter alia, prekių kiekį, kokybę, rūšį ir aprašymą, jų atitikimą konkrečiai paskirčiai, taip pat prekių pristatymą kartu su sutartais priedais ir visomis instrukcijomis. Pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimai turėtų apimti tuos reikalavimus, kurie išplaukia iš iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos, kuri pagal Direktyvą 2011/83/ES yra neatskiriama pirkimo–pardavimo sutarties dalis;

(27)

funkcionalumo sąvoka turėtų būti suprantama kaip reiškianti būdus, kuriais prekės gali atlikti jų funkcijas, susijusias su jų paskirtimi. Sąveikumo sąvoka nurodo, ar ir kokia apimtimi prekės gali veikti naudojant nuo aparatinės ar programinės įrangos besiskiriančią aparatinę ar programinę įrangą, kuri paprastai naudojama tos pačios rūšies prekėms. Sėkmingas veikimas galėtų apimti, pavyzdžiui, prekių gebėjimą keistis informacija su tokia kita programine ar aparatine įranga ir naudoti informaciją, kuria keičiamasi;

(28)

atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos, kurie yra įtraukti į prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti, nuolat vystosi, pardavėjai gali susitarti su vartotojais teikti tokių prekių naujinius. Naujiniai, kaip susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali pagerinti ir sustiprinti prekių skaitmeninį turinį ar skaitmeninės paslaugos elementą, išplėsti jų funkcionalumą, priderinti jas prie techninės pažangos, apsaugoti juos nuo naujų saugumo srities grėsmių arba turėti kitą paskirtį. Todėl prekių su skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga, kurie yra įtraukti į prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti, atitiktis taip pat turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar tokių prekių skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos elementas yra naujinami taip, kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Naujinių, dėl kurių susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, nesuteikimas turėtų būti laikomas prekių atitikties trūkumu. Be to, naujiniai su trūkumais arba nebaigti naujiniai taip pat turėtų būti laikomi prekių atitikties trūkumu, atsižvelgiant į tai, kad tokie naujiniai nėra pateikti taip, kaip nustatyta sutartyje;

(29)

siekiant užtikrinti atitiktį, prekės turėtų įvykdyti ne tik subjektyviuosius atitikties reikalavimus, bet ir šioje direktyvoje nustatytus objektyviuosius atitikties reikalavimus. Atitiktis turėtų būti vertinama, inter alia, nagrinėjant paskirtį, kuriai paprastai būtų naudojamos tos pačios rūšies prekės, tai, ar jos tiekiamos su priedais ir instrukcijomis, kuriuos vartotojas gali pagrįstai tikėtis gauti ir ar jos atitinka pavyzdį ar modelį, kurį vartotojui pateikė pardavėjas. Prekės taip pat turėtų turėti ypatybes bei savybes, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies prekės ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į tų prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo arba kitų asmenų, dalyvavusių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus;

(30)

be naujinių, dėl kurių susitarta sutartyje, pardavėjas taip pat turėtų teikti naujinius, įskaitant saugumo naujinius, siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikyta skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktis. Pardavėjo pareiga turėtų apimti tik naujinius, kurie yra būtini tam, kad būtų išlaikyta tokių prekių atitiktis šioje direktyvoje nustatytiems objektyviesiems ir subjektyviesiems atitikties reikalavimams. Jeigu šalys sutartyje nesusitarė kitaip, pardavėjas neturėtų privalėti teikti prekių skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atnaujintų versijų arba gerinti ar išplėsti prekių funkcionalumą labiau, nei numatyta atitikties reikalavimuose. Jei dėl pardavėjo ar trečiosios šalies, teikiančios skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pateikto naujinio atsirado skaitmeninių elementų turinčios prekės neatitiktis, pardavėjas turėtų būti atsakingas už tai, kad vėl būtų užtikrinta prekės atitiktis. Vartotojas turėtų galėti laisvai pasirinkti, ar įdiegti pateiktus naujinius. Tačiau tais atvejais, kai vartotojas nusprendžia neįdiegti naujinių, kurie yra būtini tam, kad būtų užtikrinta skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktis, jis neturėtų tikėtis, kad ir toliau bus užtikrinta tokių prekių atitiktis. Pardavėjas turėtų informuoti vartotoją apie tai, kad vartotojo sprendimas neįdiegti naujinių, kurie yra reikalingi siekiant užtikrinti skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktį, įskaitant saugumo naujinius, turės įtakos pardavėjo atsakomybei už tų skaitmeninių elementų turinčių prekių savybių atitiktį, kurių atitiktį ketinama toliau užtikrinti atitinkamais naujiniais. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio pareigoms teikti saugumo naujinius, kaip nustatyta Sąjungos teisėje ar nacionalinėje teisėje;

(31)

iš esmės skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju, kai į prekes įtraukti arba su jomis tarpusavyje susieti skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga yra suteikti įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą, pardavėjas atsako tik už neatitiktį, kuri yra pristatymo metu. Tačiau pareiga teikti naujinius turėtų atspindėti tai, kad bet kokios tokios prekės skaitmeninė aplinka nuolat kinta. Todėl naujiniai yra būtina priemonė, siekiant užtikrinti, kad prekės galėtų veikti taip, kaip jos veikė pristatymo metu. Be to, priešingai nei įprastinės prekės, skaitmeninių elementų turinčios prekės nėra visiškai atskirtos nuo pardavėjo srities, nes pardavėjas arba trečiasis asmuo, teikiantis skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, gali atnaujinti prekes per atstumą, paprastai internetu. Todėl jei skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiami įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą, pardavėjas turėtų būti atsakingas už naujinių, kurie yra būtini tam, kad būtų užtikrinta skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktis per tą laikotarpį, kurio vartotojas gali pagrįstai tikėtis, net jei prekių atitiktis buvo užtikrinta pristatymo metu. Laikotarpis, kuriuo vartotojas gali pagrįstai tikėtis gauti naujinius, turėtų būti vertinamas, atsižvelgiant į prekių ir skaitmeninių elementų rūšį ir paskirtį bei atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties aplinkybes ir pobūdį. Paprastai vartotojas tikėtųsi gauti naujinius bent jau tuo laikotarpiu, kuriuo pardavėjas atsako už neatitiktį, o tam tikrais atvejais pagrįsti vartotojo lūkesčiai galėtų trukti ilgiau nei tas laikotarpis – taip ypač galėtų būti tuomet, kai kalbama apie saugumo naujinius. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kalbant apie skaitmeninių elementų turinčias prekes, kurių paskirtis laiko atžvilgiu yra ribota, pardavėjo pareiga pateikti naujinius paprastai būtų apribota tuo laiku;

(32)

didesnio prekių patvarumo užtikrinimas yra svarbus siekiant tvaresnių vartojimo įpročių ir žiedinės ekonomikos. Panašiai atitikties reikalavimų neatitinkančių produktų pašalinimas iš Sąjungos rinkos stiprinant rinkos priežiūrą ir suteikiant tinkamas paskatas ekonominės veiklos vykdytojams yra labai svarbus didinant pasitikėjimą vidaus rinkos veikimu. Siekiant tų tikslų, su konkrečiais produktais susiję Sąjungos teisės aktai yra tinkamiausia priemonė patvarumo ir kitiems su produktais susijusiems reikalavimams, taikomiems konkrečioms produktų rūšims ar grupėms, nustatyti šiuo tikslu panaudojant pritaikytuosius kriterijus. Todėl šia direktyva turėtų būti papildomi tikslai, kurių siekiama tokiais konkrečiais Sąjungos produktus reglamentuojančiais teisės aktais, ir joje turėtų būti numatyta, kad patvarumas yra objektyvusis prekių atitikties vertinimo kriterijus. Patvarumas šioje direktyvoje turėtų reikšti prekių gebėjimą išlaikyti savo reikalingas funkcijas ir veikimo savybes šias prekes įprastai naudojant. Kad būtų užtikrinta prekių atitiktis, jos turėtų pasižymėti patvarumu, kuris paprastai yra būdingas tokios pat rūšies prekėms ir kurio vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į konkrečių prekių pobūdį, įskaitant galimą poreikį tinkamai prižiūrėti prekes, pvz., reguliariai tikrinti arba keisti filtrus automobilyje, ir į bet kokius bet kokių asmenų, dalyvavusių sandorių grandinėje, ar jų vardu pateiktus viešus pareiškimus. Vertinant taip pat turėtų būti atsižvelgiama į visas kitas atitinkamas aplinkybes, pavyzdžiui, prekių kainą ir tai, kaip intensyviai ar dažnai vartotojas naudojasi preke. Be to, jeigu kokiame nors ikisutartiniame pareiškime, kuris yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, nurodoma konkreti su patvarumu susijusi informacija, vartotojas turėtų turėti galimybę remtis tokia informacija kaip subjektyviuoju atitikties kriterijumi;

(33)

pagal šią direktyvą pardavėjas turėtų privalėti vartotojui pristatyti prekes, kurių atitiktis yra užtikrinta pristatymo metu. Yra galimybė, kad pardavėjai dažnai naudotų atsargines dalis, kad įvykdytų savo pareigą pataisyti prekes neatitikties, buvusios pristatymo metu, atveju. Nors šioje direktyvoje pardavėjų pareiga užtikrinti, kad tam tikrą laiką būtų prieinamos atsarginės dalys, neturėtų būti nustatyta kaip objektyvusis atitikties reikalavimas, ji neturėtų daryti poveikio kitoms nacionalinės teisės nuostatoms, pagal kurias pardavėjas, gamintojas ar kiti asmenys, dalyvaujantis sandorių grandinėje, įpareigojami užtikrinti atsarginių dalių prieinamumą arba informuoti vartotojus apie tokį prieinamumą;

(34)

daugumą prekių prieš vartotojui pradedant jas veiksmingai naudoti pagal paskirtį reikia įdiegti. Be to, skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos įdiegimas paprastai yra būtinas tam, kad vartotojas galėtų tokias prekes naudoti pagal jų numatytą paskirtį. Todėl bet kokia neatitiktis, atsirandanti dėl neteisingo prekių įdiegimo, įskaitant dėl neteisingo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kurie yra įtraukti į prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti, turėtų būti laikoma neatitiktimi, kai įdiegimą atliko pardavėjas arba jo kontroliuojamas asmuo. Jeigu prekes, kaip numatyta, turėjo įdiegti vartotojas, neatitiktis, atsirandanti dėl neteisingo įdiegimo, turėtų būti laikoma prekių neatitiktimi, neatsižvelgiant į tai, ar įdiegimą atliko vartotojas ar trečioji šalis, veikianti vartotojo atsakomybe, jeigu įdiegta netinkamai dėl įdiegimo instrukcijų trūkumų, pavyzdžiui, įdiegimo instrukcijų neužbaigtumas ar neaiškumas, dėl kurių vidutiniam vartotojui tampa sudėtinga jas naudoti;

(35)

atitikties reikalavimai turėtų būti taikomi gamybos ir teisiniams trūkumams. Apribojimai dėl trečiųjų šalių teisių, visų pirma intelektinės nuosavybės teisių, pažeidimo galėtų užkirsti kelią prekių naudojimuisi arba jį apriboti pagal sutartį. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokiais atvejais vartotojas turėtų teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl neužtikrintos atitikties, kaip išdėstyta šioje direktyvoje, nebent nacionalinėje teisėje būtų numatyta niekinės arba nuginčijamos sutarties galimybė tokiais atvejais;

(36)

siekiant užtikrinti pakankamą taisyklių lankstumą, kiek tai susiję su naudotų prekių pardavimu, šalys turėtų galėti nukrypti nuo objektyviųjų atitikties reikalavimų, numatytų šioje direktyvoje. Toks nukrypimas turėtų būti galimas tik tuo atveju, jei vartotojas apie tai buvo konkrečiai informuotas ir jei vartotojas su tuo sutinka tai pažymėdamas atskirai nuo kitų pareiškimų ar susitarimų bei aktyviai ir nedviprasmiškai pademonstruodamas šį sutikimą savo veiksmais;

(37)

siekiant didesnio teisinio tikrumo tiek vartotojams, tiek pardavėjams, reikia aiškiai nurodyti laiką, kuriuo turėtų būti įvertinama prekių atitiktis. Prekių atitikties vertinimui tinkamas laikas turėtų būti prekių pristatymo momentas. Tai taip pat turėtų būti taikoma prekėms, į kurias įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, kurie suteikti įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą, arba kurios yra su jais tarpusavyje susietos. Tačiau jeigu skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, įtraukti į prekes arba su jomis tarpusavyje susieti, turi būti teikiami nuolat per tam tikrą laikotarpį, to skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos elemento atitikties nustatymo atitinkamas laikas turėtų būti ne vienas konkretus momentas, bet veikiau tam tikras laikotarpis, prasidedantis nuo pristatymo momento. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, tas laikotarpis turėtų būti lygus laikotarpiui, kuriuo pardavėjas atsako už neatitiktį;

(38)

šia direktyva neturėtų būti reglamentuojama tai, ką reiškia sąvoka „pristatymas“; tai turėtų būti nustatyta nacionaline teise, kiek tai susiję su klausimu, ką turi padaryti pardavėjas, kad įvykdytų pardavėjo pareigą pristatyti prekes. Be to, nuorodomis į pristatymo laiką šioje direktyvoje neturėtų būti daromas poveikis taisyklėms dėl rizikos perdavimo, kaip numatyta pagal Direktyvą 2011/83/ES ir atitinkamai įgyvendinta valstybių narių teisėje;

(39)

skaitmeninių elementų turinčios prekės turėtų būti laikomos pristatytomis vartotojui, kai yra ir pristatytas fizinis prekių komponentas, ir įvykdytas vienkartinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo veiksmas arba prasidėjo nuolatinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas per tam tikrą laikotarpį. Tai reiškia, kad pardavėjas vartotojui taip pat turėtų teikti naudotis skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą arba suteikti prieigą prie jų taip, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, ar bet kokios priemonės, tinkamos jiems parsisiųsti ar gauti prieigą prie jų, pasiekė vartotojo sritį ir pardavėjas neprivalo imtis jokių tolesnių veiksmų, kad vartotojas galėtų naudotis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga pagal sutartį, pavyzdžiui, pateikdamas saitą arba suteikdamas parsisiuntimo galimybę. Todėl atitikties nustatymui tinkamas momentas turėtų būti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo laikas, jeigu fizinis komponentas buvo pristatytas anksčiau. Taip gali būti užtikrinama, kad būtų vienodas atsakomybės laikotarpio dėl, viena vertus, fizinio komponento ir, kita vertus, skaitmeninio elemento pradžios taškas. Be to, daugeliu atvejų vartotojas negali pastebėti fizinio komponento trūkumo prieš suteikiant skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą;

(40)

kai prekes turi įdiegti pardavėjas, tam tikrais atvejais vartotojas gali negalėti pasinaudoti prekėmis arba pastebėti trūkumo, prieš baigiant diegti prekes. Todėl tais atvejais, kai pagal pirkimo–pardavimo sutartį prekes turi įdiegti pardavėjas arba tai turi būti padaryta pardavėjo atsakomybe, prekės turėtų būti laikomos pristatytomis vartotojui, kai jos yra baigtos diegti;

(41)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą pardavėjams ir bendrą vartotojų pasitikėjimą tarpvalstybiniais pirkimo sandoriais, būtina numatyti laikotarpį, kuriuo vartotojas turi teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, kuri egzistuoja atitikties nustatymui aktualiu laiku. Atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant Direktyvą 1999/44/EB dauguma valstybių narių numatė dvejų metų laikotarpį ir rinkos dalyviai praktiškai pripažįsta, kad tai yra pagrįstas laikotarpis, tas laikotarpis turėtų būti toliau taikomas. Tas pats laikotarpis turėtų būti taikomas skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju. Tačiau jeigu sutartyje numatytas nuolatinis teikimas, kuris trunka daugiau nei dvejus metus, vartotojas turėtų turėti teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl bet kokios skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitikties, kuri atsiranda ar paaiškėja per laikotarpį, kuriuo pagal sutartį turi būti teikiamas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga. Siekiant užtikrinti, kad valstybės narės galėtų lanksčiai didinti vartotojų apsaugos lygį savo nacionalinėje teisėje, valstybės narės turėtų galėti numatyti ilgesnius pardavėjo atsakomybės terminus, nei nustatytieji šioje direktyvoje;

(42)

siekiant suderinamumo su esamomis nacionalinėmis teisinėmis sistemomis, valstybės narės turėtų turėti laisvai nustatyti, kad arba pardavėjas yra atsakingas už neatitiktį, kuri paaiškėja per konkretų laikotarpį, galbūt kartu taikant senaties terminą, arba kad tik taikomas senaties terminas vartotojo teisių gynimo priemonėms. Pirmuoju atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pardavėjo atsakomybės laikotarpis nebūtų apeinamas taikant vartotojo teisių gynimo priemonių senaties terminą. Taigi, nors šia direktyva neturėtų būti derinama nacionalinių senaties terminų pradžia, vis dėlto ja turėtų būti užtikrinta, kad tokie senaties terminai neribotų vartotojų teisės naudotis teisių gynimo priemonėmis visais neatitikties atvejais, paaiškėjusiais laikotarpiu, per kurį pardavėjas yra atsakingas už neatitiktį. Antruoju atveju valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti tik senaties terminą vartotojo teisių gynimo priemonėms, nenustatant konkretaus laikotarpio, per kurį tam, kad pardavėjas būtų atsakingas, turi paaiškėti neatitiktis. Siekiant užtikrinti, kad vartotojai taip pat būtų vienodai apsaugoti tokiais atvejais, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad net ir tuo atveju, kai taikomas tik senaties terminas, vartotojams vis tiek būtų suteikta galimybė naudotis teisių gynimo priemonėmis neatitikties atvejais, paaiškėjusiais bent jau per laikotarpį, kuris šioje direktyvoje apibrėžtas atsakomybės laikotarpiu;

(43)

tam tikrų aspektų atveju gali būti pateisinamas skirtingų sąlygų taikymas naudotų prekių atžvilgiu. Nors dvejų ar daugiau metų trukmės atsakomybės laikotarpiu ar senaties terminu dažnai suderinami tiek pardavėjo, tiek vartotojo interesai, naudotų prekių atveju taip galėtų nebūti. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę šalims sudaryti sąlygas susitarti dėl trumpesnio atsakomybės laikotarpio ar senaties termino tokių prekių atžvilgiu. Šį klausimą palikus spręsti šalims sutartimi įformintu susitarimu padidėja sutarčių laisvė ir užtikrinama, kad vartotojas bus informuojamas apie tai, kad prekė yra naudota, ir kad taikomas trumpesnis atsakomybės laikotarpis ar senaties terminas. Tačiau laikotarpis, dėl kurio susitarta sutartyje, neturėtų būti trumpesnis nei vieni metai;

(44)

šia direktyva neturėtų būti reglamentuojamos sąlygos, kuriomis atsakomybės laikotarpis, kaip numatyta šioje direktyvoje, ar senaties terminas gali būti sustabdytas arba nutrauktas. Todėl valstybės narės turėtų galėti numatyti atsakomybės laikotarpio ar senaties termino sustabdymo arba nutraukimo galimybę, pavyzdžiui, taisymo, pakeitimo arba derybų tarp pardavėjo ir vartotojo, siekiant taikiai susitarti, atveju;

(45)

per vienų arba dvejų metų laikotarpį, jei valstybės narės nusprendžia taikyti dvejų metų laikotarpį, vartotojui pakaktų įrodyti, kad prekė neatitinka reikalavimų, taip pat nebūtinai įrodant, kad neatitiktis iš tikrųjų buvo atitikties nustatymui aktualiu laiku. Kad vartotojo reikalavimas būtų atmestas, pardavėjas turėtų įrodyti, kad tuo laiku neatitikties nebuvo. Be to, kai kuriais atvejais prielaida, kad neatitiktis buvo atitikties nustatymui tinkamu laiku, galėtų būti nesuderinama su prekių arba neatitikties pobūdžiu. Pirmasis atvejis galėtų būti prekių, kurios dėl savo pobūdžio yra gendančios pavyzdys, kaip antai greitai gendantys produktai, pavyzdžiui, gėlės, ar prekės, skirtos tik vienkartiniam naudojimui. Antrojo atvejo pavyzdys galėtų būti neatitiktis, kuri gali būti tik vartotojo veiksmų pasekmė arba dėl akivaizdžiai išorinės priežasties, kilusios po to, kai prekės buvo pristatytos vartotojui. Skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju, jei sutartyje numatytas nuolatinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas, vartotojas neturėtų turėti įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga neatitiko reikalavimų atitinkamu atitikties nustatymo laikotarpiu. Kad vartotojo reikalavimas būtų atmestas, pardavėjas turėtų įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga atitiko reikalavimus tuo laikotarpiu;

(46)

valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba nustatyti nuostatas, kuriomis numatoma, kad vartotojas, norėdamas pasinaudoti vartotojo teisėmis, privalo informuoti pardavėją apie neatitiktį per ne trumpesnį nei dviejų mėnesių laikotarpį nuo tos dienos, kai vartotojas aptiko tokią neatitiktį. Valstybės narės turėtų turėti galimybę užtikrinti aukštesnio lygio vartotojų apsaugą neįtvirtindamos tokios pareigos;

(47)

siekiant didinti teisinį tikrumą ir pašalinti vieną iš pagrindinių kliūčių, trukdančių kurti vidaus rinką, šia direktyva turėtų būti visiškai suderintos vartotojo turimos teisių gynimo priemonės prekių neatitikties atveju ir sąlygos, kuriomis tokios teisių gynimo priemonės gali būti naudojamos. Visų pirma neatitikties atveju vartotojai turėtų turėti teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta prekių atitiktis arba kad būtų proporcingai sumažinta kaina, arba nutraukti sutartį;

(48)

kiek tai susiję su prekių atitikties užtikrinimu, vartotojai turėtų turėti galimybę pasirinkti, ar taisyti, ar pakeisti prekę. Vartotojams suteikus galimybę reikalauti atlikti taisymo darbus, turėtų būti skatinamas tvarus vartojimas ir galėtų būti prisidedama prie didesnio produktų patvarumo. Galimybė vartotojui pasirinkti, ar taisyti, ar pakeisti prekę, turėtų būti apribota tik tais atvejais, kai jų pasirinkimas būtų teisiškai ar faktiškai neįmanomas arba, palyginti su kita prieinama galimybe, pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų. Pavyzdžiui, galėtų būti neproporcinga prašyti pakeisti prekes dėl nedidelio įbrėžimo, kai dėl tokio pakeitimo būtų patiriama ženklių išlaidų, o įbrėžimą būtų galima lengvai pašalinti;

(49)

pardavėjui turėtų būti leidžiama atsisakyti užtikrinti prekės atitiktį, jei tiek prekių taisymas, tiek pakeitimas yra neįmanomi arba dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų. Tas pats turėtų būti taikoma, jei taisymas arba pakeitimas neįmanomi, o dėl alternatyvių teisių gynimo priemonių pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų. Pavyzdžiui, kai prekės yra kitoje vietoje, nei vieta, į kurią jos iš pradžių buvo pristatytos, pašto ir gabenimo išlaidos pardavėjui galėtų tapti neproporcingos;

(50)

kai neatitiktis tampa akivaizdi, vartotojas apie tai turėtų informuoti pardavėją, kad suteiktų pardavėjui galimybę užtikrinti prekės atitiktį. Pardavėjas turėtų tai padaryti per pagrįstą laikotarpį. Atitinkamai, iš esmės vartotojas neturėtų iš karto įgyti teisės į kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą, bet turėtų suteikti pardavėjui pagrįstą laikotarpį pataisyti arba pakeisti sutarties neatitinkančią prekę. Jei per tą laikotarpį pardavėjas nepataisė arba nepakeitė prekės, vartotojas turėtų turėti teisę ilgiau nebelaukdamas reikalauti ir gauti teisę į sumažintą kainą arba nutraukti sutartį;

(51)

jei taisymu arba pakeitimu vartotojui nebuvo užtikrinta tinkama teisių gynimo priemonė neatitikties atveju, vartotojas turėtų turėti teisę į sumažintą kainą arba nutraukti sutartį. Taip turėtų būti visų pirma, kai pardavėjas nepataisė arba nepakeitė prekės, arba iš aplinkybių aišku, kad pardavėjas neužbaigs taisymo arba nepakeis prekės, arba pardavėjas atsisakė užtikrinti prekės atitiktį, nes ją taisyti ir pakeisti yra neįmanoma arba dėl to jis patirtų neproporcingų išlaidų;

(52)

tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinama, kad vartotojas turėtų turėti teisę, kad jam nedelsiant būtų sumažinta kaina arba nutraukta sutartis. Jei pardavėjas ėmėsi veiksmų užtikrinti prekių atitiktį, tačiau neatitiktis paaiškėjo vėliau, turėtų būti objektyviai nustatyta, ar vartotojas turėtų leisti pardavėjui toliau bandyti užtikrinti prekių atitiktį, atsižvelgiant į visas atvejo aplinkybes, pvz., prekių rūšį ir vertę bei neatitikties pobūdį ir reikšmę. Visų pirma brangių arba sudėtingų prekių atveju galėtų būti pagrįsta leisti pardavėjui dar kartą pabandyti pašalinti neatitiktį. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar galima tikėtis, kad vartotojas toliau pasikliaus pardavėjo gebėjimu užtikrinti prekių atitiktį ar ne, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad ta pati problema iškyla du kartus. Panašiai tam tikrais atvejais neatitiktis gali būti tokio rimto pobūdžio, kad vartotojas nebegali toliau pasikliauti pardavėjo gebėjimu užtikrinti prekių atitiktį, pavyzdžiui, kai neatitiktis labai pakenkia vartotojo galimybei naudotis prekėmis įprastai ir negalima tikėtis, kad vartotojas pasikliaus tuo, kad pardavėjui pataisius arba pakeitus prekes problema būtų išspręsta;

(53)

siekiant išlaikyti susitariančiųjų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį tik tais atvejais, jei neatitiktis nėra nedidelė;

(54)

valstybės narės turėtų galėti reglamentuoti sąlygas, kuriomis skolininko pareigas gali įvykdyti kitas asmuo, pavyzdžiui, sąlygas, kuriomis pardavėjo pareigą pataisyti prekę gali atlikti vartotojas arba trečioji šalis pardavėjo sąskaita;

(55)

siekiant apsaugoti vartotojus nuo užsitęsusio vėlavimo, bet koks taisymas arba pakeitimas turėtų būti sėkmingai atliktas per pagrįstą laikotarpį. Laikotarpis, kuris laikomas pagrįstu taisymo darbų arba pakeitimo terminu turėtų atitikti kiek įmanoma trumpesnį laiką, būtiną užbaigti taisymo darbus ar pakeisti prekę. Tas laikotarpis, reikalingas taisymo darbams užbaigti ar prekei pakeisti, turėtų būti objektyviai nustatomas atsižvelgiant į prekių pobūdį ir sudėtingumą, neatitikties pobūdį ir sunkumą bei pastangas, kurių reikia taisymo darbams užbaigti ar prekei pakeisti. Įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų galėti išaiškinti taisymo arba pakeitimo užbaigimui skirto pagrįsto laikotarpio sąvoką, numatydamos nustatytos trukmės laikotarpius, kurie galėtų būti apskritai laikomi pagrįstais taisymo arba pakeitimo atveju, visų pirma atsižvelgiant į konkrečias produktų kategorijas;

(56)

šia direktyva nenustatomos nuostatos dėl tų atvejų, kai turi būti įvykdytos skolininko pareigos. Todėl ši direktyva neturėtų nei apibrėžti, kur yra pristatymo vieta, nei nustatyti, kur turėtų būti atliekamas taisymas arba pakeitimas; tokie klausimai turėtų būti palikti nacionalinei teisei;

(57)

jei pardavėjas užtikrina prekės atitiktį pakeitimu, vartotojas neturėtų būti įpareigojamas sumokėti už įprastą naudojimąsi prekėmis prieš jų pakeitimą. Prekių naudojimas turėtų būti laikomas įprastu, kai jis atitinka prekių pobūdį ir paskirtį;

(58)

kad vartotojai galėtų veiksmingai įgyvendinti teisę nutraukti sutartį tais atvejais, kai vartotojas įsigyja keletą prekių, o neatitiktimi daromas poveikis tik daliai pagal sutartį pristatytų prekių, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį ir dėl kitų prekių, įsigytų kartu su atitiktimi nepasižyminčiomis prekėmis, net jeigu tos kitos prekės pasižymi atitiktimi, jei negalima pagrįstai tikėtis, kad vartotojas sutiks pasilaikyti tik atitiktimi pasižyminčias prekes;

(59)

tais atvejais, kai vartotojas nutraukia sutartį dėl neatitikties, šioje direktyvoje turėtų būti numatytos taisyklės tik dėl pagrindinės teisės nutraukti sutartį pasekmių ir būdų, visų pirma šalių pareiga grąžinti tai, ką gavo. Todėl pardavėjas turėtų būti įpareigojamas grąžinti vartotojo sumokėtą kainą, o vartotojas turėtų grąžinti prekes;

(60)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių laisvei reglamentuoti nutraukimo pasekmes, išskyrus pasekmes, kurios numatytos šioje direktyvoje, pavyzdžiui, prekių vertės sumažėjimo ar jų sunaikinimo arba praradimo pasekmes. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama reglamentuoti kainos kompensavimo vartotojui būdus, pavyzdžiui, būdus, susijusius su tokio kompensavimo lėšomis arba dėl kompensavimo galimai patiriamomis išlaidomis ir sumokamais mokesčiais. Valstybės narės turėtų, pavyzdžiui, taip pat galėti laisvai numatyti tam tikrus kainos kompensavimo arba prekių grąžinimo terminus;

(61)

pardavėjo atsakomybės už žalą principas yra esminis pirkimo–pardavimo sutarčių elementas. Todėl vartotojai turėtų turėti teisę reikalauti žalos, patirtos pardavėjui pažeidus šią direktyvą, taip pat žalos, kurią vartotojas patyrė dėl neatitikties, atlyginimą. Tokiu žalos atlyginimu turėtų būti kuo labiau atkurta tokia vartotojo padėtis, kokia būtų buvusi, jeigu prekės atitiktų sutartį. Kadangi tokia teisė į žalos atlyginimą jau užtikrinta visose valstybėse narėse, ši direktyva neturėtų turėti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl žalos atlyginimo vartotojams, kurią jie patiria dėl tų taisyklių pažeidimo. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti vartotojų teisę į kompensaciją tais atvejais, kai taisymas arba pakeitimas sukėlė didelių nepatogumų ar buvo delsiama tai atlikti;

(62)

siekiant užtikrinti skaidrumą, turėtų būti nustatyti tam tikri komercinių garantijų skaidrumo reikalavimai kartu su iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimais dėl komercinės garantijos buvimo ir sąlygų, išdėstytais Direktyvoje 2011/83/ES. Be to, siekiant didinti teisinį tikrumą ir išvengti vartotojų klaidinimo, šioje direktyvoje turėtų būti numatyta, kad tais atvejais, kai susijusiose reklamose nustatytos komercinės garantijos sąlygos vartotojui yra palankesnės nei garantijos pareiškime nustatytos sąlygos, pirmenybė turėtų būti teikiama palankesnėms sąlygoms. Galiausiai, šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos taisyklės dėl garantijos pareiškimo turinio ir vartotojų supažindinimo su tokiu pareiškimu tvarkos. Pavyzdžiui, garantijos pareiškime turėtų būti pateiktos komercinės garantijos sąlygos ir nurodoma, kad komercinė garantija nedaro poveikio teisinei atitikties garantijai, paaiškinant, kad komercinės garantijos sąlygos yra įsipareigojimas, papildantis teisinę atitikties garantiją. Valstybės narės turėtų turėti galimybę laisvai nustatyti taisykles, susijusias su kitais komercinių garantijų aspektais, kurie neaptarti šioje direktyvoje, pavyzdžiui, galimybe susieti skolininkus, kurie nėra garantai, su komercine garantija, jeigu tomis taisyklėmis vartotojams nepanaikinama apsauga, kuri jiems suteikiama pagal visiškai suderintas šios direktyvos nuostatas dėl komercinių garantijų. Nors valstybės narės turėtų likti galinčios nustatyti, kad komercinės garantijos būtų teikiamos nemokamai, jos turėtų užtikrinti, kad bet koks pardavėjo ar gamintojo įsipareigojimas, kuris patenka į šioje direktyvoje nustatytą komercinės garantijos apibrėžtį, atitinka suderintas šios direktyvos taisykles;

(63)

atsižvelgiant į tai, kad pardavėjas atsako vartotojui už kiekvieną prekių neatitiktį, atsirandančią dėl pardavėjo arba trečiosios šalies veikimo arba neveikimo, pardavėjas turėtų galėti siekti pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis prieš atsakingą asmenį, dalyvavusį ankstesnėse sandorių grandinės grandyse. Tokios teisių gynimo priemonės turėtų apimti tas priemones esant neatitikimui dėl to, kad nebuvo įdiegti naujiniai, įskaitant saugumo naujinius, kurie buvo būtini norint išlaikyti skaitmeninių elementų turinčios prekės atitiktį, atveju. Tačiau ši direktyva neturėtų daryti poveikio pardavėjo ir kitų sandorių grandinėje dalyvaujančių šalių sutarties laisvės principui. Išsamią informaciją apie naudojimąsi ta teise, visų pirma kieno atžvilgiu ir kaip tokios teisių gynimo priemonės turėtų būti naudojamos, ir tai, ar tos teisių gynimo priemonės yra privalomojo pobūdžio, turėtų nustatyti valstybės narės. Klausimas, ar vartotojas taip pat gali pareikšti reikalavimą tiesiogiai asmeniui, dalyvavusiam ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, šia direktyva neturėtų būti reglamentuojamas, išskyrus atvejus, kai gamintojas prekių atžvilgiu suteikia vartotojui komercinę garantiją;

(64)

asmenims arba organizacijoms, pagal nacionalinę teisę laikomiems turinčiais teisėtą interesą apsaugoti vartotojų sutartines teises, turėtų būti suteikta teisė inicijuoti procedūrą teisme ar administracinėje institucijoje, kompetentingoje priimti sprendimą dėl skundų arba inicijuoti tinkamą teisinę procedūrą;

(65)

nė viena šios direktyvos nuostata neturėtų būti daromas poveikis tarptautinės privatinės teisės normoms, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 593/2008 ir Reglamentui (ES) Nr. 1215/2012 (7);

(66)

Direktyva 1999/44/EB turėtų būti panaikinta. Panaikinimo data turėtų būti suderinta su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę data. Siekiant užtikrinti vienodą įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad valstybės narės laikytųsi šios direktyvos, taikymą sutartims, sudarytoms nuo perkėlimo į nacionalinę teisę dienos, ši direktyva neturėtų būti taikoma iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę sudarytoms sutartims;

(67)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 (8) priedas turėtų būti iš dalies pakeistas įtraukiant nuorodą į šią direktyvą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui užtikrinant šios direktyvos vykdymo užtikrinimą;

(68)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB (9) I priedas turėtų būti iš dalies pakeistas įtraukiant nuorodą į šią direktyvą, kad būtų užtikrinta šioje direktyvoje nustatytų vartotojų kolektyvinių interesų apsauga;

(69)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (10) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(70)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. prisidėti prie vidaus rinkos veikimo nuosekliai naikinant su sutarčių teise susijusias kliūtis tarpvalstybinei prekybai prekėmis Sąjungoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes kiekviena valstybė narė negali viena panaikinti susidariusio teisinio susiskaidymo užtikrindama savo teisės suderinamumą su kitų valstybių narių teisės aktais, o užtikrinant visišką suderinimą bus pašalintos pagrindinės su sutarčių teise susijusios kliūtys, to būtų galima geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(71)

tikslinga, kad praėjus penkeriems metams po šios direktyvos įsigaliojimo Komisija peržiūrėtų, kaip taikoma ši direktyva, įskaitant visų pirma nuostatas dėl teisių gynimo priemonių, pareigos įrodyti, taip pat naudotų prekių ir prekių, parduodamų viešuosiuose aukcionuose, atžvilgiu ir dėl gamintojo komercinės patvarumo garantijos. Komisija taip pat turėtų įvertinti, ar taikant šią direktyvą ir Direktyvą (ES) 2019/770 užtikrinama nuosekli ir darni teisės sistema, kiek tai susiję su skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimu ir skaitmeninių elementų turinčių prekių tiekimu;

(72)

šia direktyva paisoma pagrindinių teisių ir laisvių bei laikomasi principų, kurie visų pirma yra pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, be kita ko, įtvirtintų jos 16, 38 ir 47 straipsniuose,