(1)

vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutartis užtikrinamas laisvas prekių judėjimas. Tarp valstybių narių draudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Tas draudimas taikomas visoms nacionalinėms priemonėms, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai prekėmis. Laisvas prekių judėjimas vidaus rinkoje užtikrinamas Sąjungos lygmeniu derinant taisykles, kuriomis nustatomi bendri reikalavimai tam tikrų prekių pardavimui, arba prekėms ar prekių aspektams, kurių Sąjungos derinimo taisyklės išsamiai nereglamentuoja – taikant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo apibrėžtą abipusio pripažinimo principą;

(2)

gerai veikiantis abipusio pripažinimo principas yra itin svarbus taisyklių derinimą Sąjungos lygmeniu papildantis veiksnys, ypač atsižvelgiant į tai, kad daug prekių turi ir suderintų, ir nesuderintų aspektų;

(3)

nesant Sąjungos derinimo taisyklių, taikomų prekėms arba tam tikriems prekių aspektams, gali būti neteisėtai sudarytos kliūtys laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių, jeigu valstybės narės kompetentinga institucija kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamoms prekėms taiko nacionalines taisykles, kuriomis tokioms prekėms nustatomi tam tikri techniniai reikalavimai, pavyzdžiui, reikalavimai, susiję su pavadinimu, forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, ženklinimu ar pakavimu. Tokių taisyklių taikymas kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamoms prekėms gali prieštarauti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 ir 36 straipsniams net ir tuo atveju, jei taisyklės be išimties taikomos visoms prekėms;

(4)

abipusio pripažinimo principas kyla iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Pagal šį principą valstybės narės savo teritorijoje negali drausti parduoti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių, net jei tos prekės buvo pagamintos vadovaujantis kitomis techninėmis taisyklėmis, įskaitant prekes, kurios nebuvo gautos gamybos proceso būdu. Tačiau abipusio pripažinimo principas nėra absoliutus. Valstybės narės gali apriboti prekybą kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamomis prekėmis, jei tokie apribojimai yra pateisinami SESV 36 straipsnyje nustatytais sumetimais ar kitais privalomais viešojo intereso pagrindais, pripažintais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laisvo prekių judėjimo atžvilgiu, ir jei tie apribojimai yra proporcingi siekiamam tikslui. Šiuo reglamentu nustatoma pareiga aiškiai pagrįsti, kodėl patekimas į rinką buvo apribotas ar nebuvo leista patekti į rinką;

(5)

privalomų viešojo intereso pagrindų samprata yra kintanti samprata, plėtojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje SESV 34 ir 36 straipsnių atžvilgiu. Jei valstybėse narėse egzistuojantys skirtumai yra pagrįsti, tokie privalomi pagrindai galėtų pateisinti tai, kad kompetentingos institucijos taiko nacionalines technines taisykles. Tačiau administraciniai sprendimai visada turi būti tinkamai pagrįsti, teisėti, tinkami ir neprieštarauti proporcingumo principui, o kompetentinga institucija privalo priimti mažiausiai ribojantį sprendimą. Siekiant pagerinti prekių vidaus rinkos veikimą, nacionalinės techninės taisyklės turėtų atitikti tikslą ir jomis neturėtų būti sukurtos neproporcingos netarifinės kliūtys. Be to, administraciniai sprendimai riboti teisėtai kitoje valstybėje narėje parduodamų prekių patekimą į rinką ar neleisti joms patekti į rinką neturi būti grindžiami vien tuo, kad vertinamos prekės prisideda prie teisėto viešojo tikslo, kurio siekia valstybė narė, kitu būdu nei tos valstybės narės prekės. Norėdama padėti valstybėms narėms, Komisija turėtų pateikti neprivalomas gaires dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos privalomų viešojo intereso pagrindų sampratos ir abipusio pripažinimo principo taikymo klausimais. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę teikti nuomones ir grįžtamąją informaciją gairių klausimais;

(6)

2013 m. gruodžio mėn. Konkurencingumo tarybos priimtose išvadose dėl bendrosios rinkos politikos pažymėta, kad siekiant bendrojoje rinkoje pagerinti pagrindines sąlygas įmonėms ir vartotojams, reikėtų tinkamai panaudoti visas atitinkamas priemones, įskaitant abipusį pripažinimą. Taryba paragino Komisiją pranešti apie atvejus, kai abipusio pripažinimo principo veikimas tebėra netinkamas ar kelia problemų. Savo 2015 m. vasario mėn. išvadose dėl bendrosios rinkos politikos Konkurencingumo taryba paragino Komisiją imtis veiksmų užtikrinti, kad abipusio pripažinimo principas veiktų veiksmingai, ir pateikti pasiūlymus tuo klausimu;

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 764/2008 (3) buvo priimtas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas abipusio pripažinimo principo taikymui nustatant procedūras, kuriomis kuo labiau sumažinama galimybė, kad atsiras neteisėtų kliūčių kitoje valstybėje narėje jau teisėtai parduodamų prekių laisvam judėjimui. Nepaisant to, kad tas reglamentas buvo priimtas, tebėra daug su abipusio pripažinimo principo taikymu susijusių problemų. 2014–2016 m. atliktas vertinimas parodė, kad abipusio pripažinimo principas neveikia taip, kaip turėtų, ir kad Reglamento (EB) Nr. 764/2008 poveikis siekiant sudaryti palankesnes sąlygas to principo taikymui buvo ribotas. Tuo reglamentu nustatytais įrankiais ir procedūrinėmis garantijomis nebuvo pasiektas tikslas pagerinti abipusio pripažinimo principo taikymą. Pavyzdžiui, ekonominės veiklos vykdytojai beveik nieko nežino apie gaminių kontaktinių centrų tinklą, kuris buvo įkurtas tam, kad ekonominės veiklos vykdytojams būtų teikiama informacija apie taikytinas nacionalines taisykles ir abipusio pripažinimo principo taikymą, arba juo beveik nesinaudoja. Nacionalinės institucijos tame tinkle bendradarbiauja nepakankamai. Retai laikomasi reikalavimo pranešti apie administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką. Todėl išlieka kliūčių laisvam prekių judėjimui vidaus rinkoje;

(8)

Reglamente (EB) Nr. 764/2008 yra keletas trūkumų ir todėl jis turėtų būtų peržiūrėtas ir patobulintas. Siekiant aiškumo, Reglamentas (EB) Nr. 764/2008 turėtų būti pakeistas šiuo reglamentu. Šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos aiškios procedūros užtikrinti laisvą kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių judėjimą ir užtikrinti, kad laisvas judėjimas galėtų būti apribotas tik tuo atveju, jeigu valstybė narė turi teisėtus viešojo intereso pagrindus tai daryti, ir kad apribojimas būtų pagrįstas ir proporcingas. Šiuo reglamentu taip pat turėtų būti užtikrinama, kad tiek ekonominės veiklos vykdytojai, tiek nacionalinės institucijos paisytų esamų teisių ir pareigų, kylančių iš abipusio pripažinimo principo;

(9)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis tolesniam prekių pardavimo sąlygų derinimui, kai tikslinga, siekiant pagerinti vidaus rinkos veikimą;

(10)

taip pat yra galimybė, kad kliūtys prekybai atsiranda dėl kitų rūšių priemonių, kurios patenka į SESV 34 ir 36 straipsnių taikymo sritį. Tos priemonės gali būti, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų procedūroms parengtos techninės specifikacijos ar reikalavimai valstybėse narėse vartoti oficialiąsias kalbas. Tačiau tokios priemonės neturėtų būti nacionalinėmis techninėmis taisyklėmis pagal šį reglamentą ir neturėtų būti įtrauktos į jo taikymo sritį;

(11)

kartais nacionalinės techninės taisyklės valstybėje narėje įgyvendinamos taikant išankstinio leidimo išdavimo procedūrą, pagal kurią, prieš pateikiant prekes rinkai valstybėje narėje, reikia gauti oficialų patvirtinimą iš kompetentingos institucijos. Tai, kad egzistuoja išankstinio leidimo išdavimo procedūra, savaime riboja laisvą prekių judėjimą. Todėl, norint tokią procedūrą pagrįsti pagrindinio laisvo prekių judėjimo vidaus rinkoje principo atžvilgiu, tokia procedūra turi būti siekiama viešojo intereso tikslo, pripažinto Sąjungos teisėje, ir ji turi būti proporcinga ir nediskriminuojanti. Tokios procedūros atitiktis Sąjungos teisei vertinama atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamus argumentus. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas administraciniams sprendimams riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką remiantis išimtinai tuo, kad prekėms nėra išduotas galiojantis išankstinis leidimas. Vis dėlto, kai pateikiama paraiška dėl privalomo išankstinio leidimo išdavimo prekėms, administracinis sprendimas atmesti paraišką remiantis nacionaline technine taisykle, taikytina toje valstybėje narėje, turėtų būti priimtas laikantis vien šio reglamento, kad paraiškos teikėjas galėtų pasinaudoti šiuo reglamentu numatyta procedūrine apsauga. Tai taikoma ir savanoriško išankstinio leidimo prekėms atveju, jei toks egzistuoja;

(12)

svarbu patikslinti, kad prekių rūšys, kurioms taikomas šis reglamentas, apima žemės ūkio produktus. Terminas „žemės ūkio produktai“ apima žuvininkystės produktus, kaip numatyta SESV 38 straipsnio 1 dalyje. Siekdama padėti nustatyti, kurioms prekių rūšims taikomas šis reglamentas, Komisija turėtų įvertinti, ar būtų įmanoma ir naudinga toliau plėtoti orientacinį produktų, kuriems taikomas abipusis pripažinimas, sąrašą;

(13)

taip pat svarbu patikslinti, kad terminas „gamintojas“ apima ne tik prekių gamintojus, bet ir asmenis, kurie pagamina prekes, kurios nebuvo gautos gamybos proceso būdu, įskaitant žemės ūkio produktus, taip pat asmenis, kurie pristato save kaip prekių gamintojus;

(14)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas nacionalinių teismų ar specializuotų teismų sprendimams, kuriais jie vertina atvejų, kai, pritaikius nacionalinę techninę taisyklę, vienos valstybės narės rinkai neleidžiama pateikti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių, teisėtumą, ir nacionalinių teismų ar specializuotų teismų sprendimams, kuriais taikomos bausmės;

(15)

tam, kad būtų galima taikyti abipusio pripažinimo principą, prekės turi būti teisėtai parduodamos kitoje valstybėje narėje. Turėtų būti patikslinta, kad tam, kad būtų laikoma, kad prekės teisėtai parduodamos kitoje valstybėje narėje, prekės turi atitikti toje valstybėje narėje taikytinas atitinkamas taisykles ir turi būti tiekiamos galutiniams naudotojams toje valstybėje narėje;

(16)

siekiant didinti nacionalinių institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų informuotumą apie abipusio pripažinimo principą, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę numatyti aiškias ir nedviprasmiškas „bendrosios rinkos nuostatas“ savo nacionalinėse techninėse taisyklėse, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos taikyti tą principą;

(17)

įrodymai, kurių reikalaujama siekiant pagrįsti, kad prekės kitoje valstybėje narėje parduodamos teisėtai, skirtingose valstybėse narėse žymiai skiriasi. Dėl to ekonominės veiklos vykdytojams atsiranda bereikalinga našta, vėlavimas ir papildomos sąnaudos, o nacionalinės institucijos negauna informacijos, būtinos laiku įvertinti prekes. Tai gali trukdyti taikyti abipusio pripažinimo principą. Todėl itin svarbu, kad ekonominės veiklos vykdytojams būtų lengviau pagrįsti, kad jų prekės teisėtai parduodamos kitoje valstybėje narėje. Ekonominės veiklos vykdytojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti savideklaracija, kuria kompetentingoms institucijoms suteikiama visa būtina informacija apie prekes ir apie jų atitiktį toje kitoje valstybėje narėje taikytinoms taisyklėms. Savanoriškų deklaracijų naudojimas neturėtų užkirsti kelio nacionalinėms institucijoms priimti administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką, jeigu tokie sprendimai yra proporcingi, pagrįsti ir jais paisoma abipusio pripažinimo principo bei laikomasi šio reglamento;

(18)

gamintojas, importuotojas ar platintojas turėtų galėti parengti teisėto prekių pardavimo deklaraciją abipusio pripažinimo tikslais (toliau – abipusio pripažinimo deklaracija). Gamintojas turi geriausias galimybes pateikti informaciją abipusio pripažinimo deklaracijoje, nes gamintojas turi daugiausia žinių apie prekes ir turi įrodymų, būtinų abipusio pripažinimo deklaracijoje pateiktai informacijai patikrinti. Gamintojas įgaliotąjį atstovą turėtų galėti įgalioti parengti tokias deklaracijas gamintojo vardu ir gamintojo atsakomybe. Vis dėlto, jeigu ekonominės veiklos vykdytojas deklaracijoje gali pateikti vien informaciją apie prekių pardavimo teisėtumą, kitas ekonominės veiklos vykdytojas turėtų galėti pateikti informaciją apie tai, kad prekės tiekiamos galutiniams naudotojams atitinkamoje valstybėje narėje, su sąlyga, kad tas ekonominės veiklos vykdytojas prisiima atsakomybę už informaciją, kurią jis pateikė abipusio pripažinimo deklaracijoje, ir gali pateikti būtinus įrodymus šiai informacijai patikrinti;

(19)

abipusio pripažinimo deklaracijoje visuomet turėtų būti pateikiama tiksli ir išsami informacija apie prekes. Todėl deklaracija turėtų būti atnaujinama, kad joje atsispindėtų pokyčiai, pavyzdžiui, susijusių nacionalinių techninių taisyklių pakeitimai;

(20)

siekiant užtikrinti, kad abipusio pripažinimo deklaracijoje pateikta informacija būtų išsami, turėtų būti nustatyta suderinta struktūra tokioms deklaracijoms, kad ja galėtų naudotis ekonominės veiklos vykdytojai, norintys pateikti tokias deklaracijas;

(21)

svarbu užtikrinti, kad abipusio pripažinimo deklaracija būtų užpildyta sąžiningai ir tiksliai. Todėl būtina reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojai būtų atsakingi už abipusio pripažinimo deklaracijoje jų pateiktą informaciją;

(22)

siekiant padidinti įmonių, veikiančių prekių, kurioms netaikomi Sąjungos derinimo teisės aktai, srityje, veiksmingumą ir konkurencingumą, turėtų būti galima pasinaudoti naujomis informacinėmis technologijomis, kuriomis būtų sudaromos palankesnės sąlygos abipusio pripažinimo deklaracijų teikimui. Todėl ekonominės veiklos vykdytojai turėtų turėti galimybę savo abipusio pripažinimo deklaracijas skelbti viešai internete su sąlyga, kad abipusio pripažinimo deklaracija būtų lengvai prieinama ir būtų patikimo formato;

(23)

Komisija turėtų užtikrinti, kad bendruosiuose skaitmeniniuose vartuose abipusio pripažinimo deklaracijos šablonas ir jo pildymo gairės būtų pateiktos visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis;

(24)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas prekėms, kurių atžvilgiu tik kai kuriems jų aspektams yra taikomi Sąjungos derinimo teisės aktai. Jei pagal Sąjungos derinimo teisės aktus ekonominės veiklos vykdytojas turi parengti ES atitikties deklaraciją atitikčiai tiems teisės aktams pagrįsti, tam ekonominės veiklos vykdytojui abipusio pripažinimo deklaraciją pagal šį reglamentą turėtų būti leidžiama pridėti prie ES atitikties deklaracijos;

(25)

jei ekonominės veiklos vykdytojai nusprendžia nepasinaudoti abipusio pripažinimo deklaracija, paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į proporcingumo principą, turėtų aiškiai apibrėžtu būdu prašyti pateikti konkrečią informaciją, kurią jos mano esant būtina vertinti prekes;

(26)

ekonominės veiklos vykdytojui turėtų būti suteikta pakankamai laiko, per kurį jis turi pateikti dokumentus ar bet kokią kitą informaciją, kurią prašo pateikti paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos, arba pateikti argumentus ar pastabas, susijusius su atitinkamų prekių vertinimu;

(27)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535 (4) reikalaujama, kad valstybės narės pateiktų Komisijai ir kitoms valstybėms narėms visus nacionalinių techninių reglamentų projektus, susijusius su bet kuriuo gaminiu, įskaitant visus žemės ūkio ar žuvininkystės produktus, ir pagrindimą, kodėl būtina priimti tą reglamentą. Tačiau būtina užtikrinti, kad, priėmus tokį nacionalinį techninį reglamentą, abipusio pripažinimo principas konkrečių prekių atžvilgiu būtų teisingai taikomas individualiais atvejais. Šiame reglamente turėtų būti nustatytos abipusio pripažinimo principo taikymo individualiais atvejais procedūros, pavyzdžiui, reikalavimas, kad valstybės narės nurodytų nacionalines technines taisykles, kuriomis grindžiamas administracinis sprendimas, ir teisėtus viešojo intereso pagrindus, kuriais pateisinamas tos nacionalinės techninės taisyklės taikymas kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamos prekės atžvilgiu. Nacionalinės techninės taisyklės proporcingumas yra pagrindas, kuriuo pagrindžiamas administracinio sprendimo, kuris grindžiamas ta taisykle, proporcingumas. Tačiau priemonės, kuriomis pagrindžiamas administracinio sprendimo proporcingumas, turėtų būti pasirenkamos atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį;

(28)

kadangi administraciniai sprendimai riboti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių patekimą į rinką ar neleisti joms patekti į rinką turėtų būti pagrindinio principo – laisvo prekių judėjimo – išimtis, būtina užtikrinti, kad tokiais sprendimais būtų laikomasi esamų pareigų, kurios kyla iš abipusio pripažinimo principo. Todėl tikslinga nustatyti aiškią procedūrą, kuria būtų nustatoma, ar prekės yra teisėtai parduodamos toje kitoje valstybėje narėje, ir, jeigu taip, ar teisėti viešieji interesai, kurie patenka į paskirties valstybės narės taikytinos techninės taisyklės taikymo sritį, yra tinkamai apsaugoti pagal SESV 36 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Tokia procedūra turėtų užtikrinti, kad visi priimti administraciniai sprendimai būtų proporcingi ir jais būtų paisoma abipusio pripažinimo principo bei laikomasi šio reglamento;

(29)

kai kompetentinga institucija vertina prekes prieš priimdama sprendimą riboti jų patekimą į rinką ar neleisti joms patekti į rinką, ta institucija neturėtų galėti priimti sprendimų, kuriais laikinai sustabdomas patekimas į rinką, išskyrus atvejus, kai reikia skubiai imtis veiksmų siekiant, kad nebūtų pakenkta asmenų saugai ar sveikatai, nebūtų pakenkta aplinkai arba nebūtų leista tiekti prekių, jei tokių prekių tiekimas yra apskritai draudžiamas dėl visuomenės dorovės ar saugumo priežasčių, įskaitant, pavyzdžiui, nusikalstamumo prevenciją;

(30)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2008 (5) nustatyta akreditavimo sistema, kuri užtikrina abipusį atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos lygio pripažinimą. Todėl valstybių narių kompetentingos institucijos neturėtų atsisakyti priimti bandymų ataskaitų ir pažymėjimų, išduotų akredituotos atitikties vertinimo įstaigos, dėl su tos įstaigos kompetencija susijusių priežasčių. Be to, siekiant kiek įmanoma išvengti bandymų ir procedūrų, kurios jau atliktos kitoje valstybėje narėje, dubliavimo, valstybės narės neturėtų atsisakyti priimti kitų atitikties vertinimo įstaigų pagal Sąjungos teisę išduotų bandymų ataskaitų ir pažymėjimų. Kompetentingos institucijos turėtų tinkamai atsižvelgti į pateiktų bandymų ataskaitų ar pažymėjimų turinį;

(31)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB (6) patikslinta, kad rinkai gali būti pateikiami tik saugūs gaminiai, ir numatytos gamintojų ir platintojų pareigos gaminių saugos atžvilgiu. Ja kompetentingoms institucijoms suteikiama teisė uždrausti bet kokį pavojingą gaminį, draudimui įsigaliojant nedelsiant, o gaminius, kurie galėtų būti pavojingi, uždrausti laikinai tam laikotarpiui, kuris reikalingas atlikti įvairius saugos įvertinimus, patikrinimus ir kontrolę. Toje direktyvoje taip pat aprašyta procedūra, pagal kurią, jeigu gaminiai kelia pavojų, kompetentingos institucijos turi taikyti tinkamas priemones, tokias kaip tos priemonės, nurodytos tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies B-f punktuose, ir valstybėms narėms nustatyta pareiga apie tokias priemones pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms. Todėl kompetentingos institucijos turėtų galėti ir toliau taikyti tą direktyvą, ypač tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies b–f punktus ir 8 straipsnio 3 dalį;

(32)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002 (7) nustatyta, inter alia, skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, skirta pranešti apie tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių sveikatai, kylantį dėl maisto ar pašarų. Juo reikalaujama, kad valstybės narės, naudodamosi skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, nedelsiant praneštų Komisijai apie visas jų priimtas priemones, kurios yra skirtos riboti maisto ar pašarų pateikimą rinkai arba pašalinti ar atšaukti iš rinkos maistą ar pašarus, kad būtų apsaugota žmonių sveikata, ir kurioms įgyvendinti reikia imtis skubių veiksmų. Kompetentingos institucijos turėtų galėti toliau taikyti tą reglamentą, ypač to reglamento 50 straipsnio 3 dalį ir 54 straipsnį;

(33)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/625 (8) nustatyta suderinta Sąjungos oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuri nėra oficiali kontrolė, organizavimo sistema visoje žemės ūkio maisto produktų grandinėje atsižvelgiant į oficialios kontrolės taisykles, nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 (9) ir susijusiuose Sąjungos sektoriniuose teisės aktuose. Reglamentu (ES) 2017/625 nustatyta konkreti procedūra, skirta užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai ištaisytų padėtį, susidariusią dėl maistą ir pašarus reglamentuojančios teisės, gyvūnų sveikatos taisyklių ar gyvūnų gerovės taisyklių nesilaikymo. Kompetentingos institucijos turėtų galėti toliau taikyti Reglamentą (ES) 2017/625, ypač jo 138 straipsnį;

(34)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1306/2013 (10) nustatyta suderinta Sąjungos sistema, pagal kurią atliekamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1308/2013 (11) nustatytų pareigų vykdymo patikros, laikantis Reglamente (EB) Nr. 882/2004 išdėstytų kriterijų, ir patikslinta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad visi tų pareigų besilaikantys veiklos vykdytojai turėtų teisę būti įtraukti į patikrų sistemą. Kompetentingos institucijos turėtų galėti toliau taikyti Reglamentą (ES) Nr. 1306/2013, ypač jo 90 straipsnį;

(35)

visuose valstybių narių kompetentingų institucijų pagal šį reglamentą priimtuose administraciniuose sprendimuose turėtų būti nurodytos ekonominės veiklos vykdytojams prieinamos teisių gynimo priemonės, kad ekonominės veiklos vykdytojas, laikydamasis nacionalinės teisės, galėtų apskųsti sprendimą arba kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą ar specializuotą teismą. Administraciniame sprendime taip pat turėtų būti nurodyta galimybė ekonominės veiklos vykdytojams naudotis Vidaus rinkos problemų sprendimo tinklu (SOLVIT) ir šiame reglamente numatyta problemų sprendimo procedūra;

(36)

siekiant užtikrinti teisingą ir nuoseklų abipusio pripažinimo principo taikymą, itin svarbu numatyti veiksmingus sprendimus ekonominės veiklos vykdytojams, kurie pageidauja verslui palankios alternatyvos, ginčijant administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką. Tam, kad būtų užtikrinti tokie sprendimai ir išvengta teisinių išlaidų, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ), ekonominės veiklos vykdytojai turėtų galėti naudotis neteismine problemų sprendimo procedūra;

(37)

SOLVIT yra kiekvienos valstybės narės nacionalinės administracijos teikiama paslauga, kuria siekiama rasti sprendimus asmenims ir įmonėms, kai jų teises pažeidė kitos valstybės narės valdžios institucijos. SOLVIT veikimo principai išdėstyti Komisijos rekomendacijoje 2013/461/ES (12), pagal kurią kiekviena valstybė narė SOLVIT centrui turi numatyti tinkamus žmogiškuosius ir finansinius išteklius siekiant užtikrinti, kad SOLVIT centras dalyvautų SOLVIT veikloje. Komisija turėtų didinti informuotumą, visų pirma įmonių informuotumą, apie SOLVIT egzistavimą ir naudą;

(38)

SOLVIT yra veiksmingas neteisminis problemų sprendimo mechanizmas, kuriuo galima naudotis nemokamai. Jis veikia sparčiai ir siūlo praktinius sprendimus asmenims ir įmonėms, kurie patiria sunkumus siekdami, kad valdžios institucijos pripažintų Sąjungoje galiojančias jų teises. Jei ekonominės veiklos vykdytojas, atitinkamas SOLVIT centras ir susijusios valstybės narės – visi sutinka dėl atitinkamo sprendimo, jokių veiksmų toliau imtis nebereikėtų;

(39)

tačiau jeigu neformalių SOLVIT metodų taikymas yra nesėkmingas ir tebėra abejonių dėl administracinio sprendimo suderinamumo su abipusio pripažinimo principu, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai išnagrinėti atvejį bet kurio susijusio SOLVIT centro prašymu. Atlikusi savo vertinimą Komisija turėtų priimti nuomonę, kuri per atitinkamą SOLVIT centrą turi būti perduota atitinkamam ekonominės veiklos vykdytojui ir kompetentingoms institucijoms, ir į ją turėtų būti atsižvelgiama vykdant SOLVIT procedūrą. Komisija veiksmų turėtų imtis per 45 darbo dienų laikotarpį, kuris neturėtų apimti laiko, būtino Komisijai gauti papildomą informaciją ir dokumentus, kuriuos ji laiko būtinais. Jei atvejis išsprendžiamas per šį laikotarpį, neturėtų būti reikalaujama, kad Komisija priimtų nuomonę. Tokie SOLVIT nagrinėjami atvejai SOLVIT duomenų bazėje turėtų būti tvarkomi pagal atskirą tvarką ir neturėtų būti įtraukiami į įprastinę SOLVIT statistiką;

(40)

Komisijos nuomonėje dėl administracinio sprendimo riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką turėtų būti vertinama tik tai, ar administracinis sprendimas atitinka abipusio pripažinimo principą ir šio reglamento reikalavimus. Tai nedaro poveikio Komisijos įgaliojimams pagal SESV 258 straipsnį ir valstybių narių pareigoms laikytis Sąjungos teisės, kai sprendžiamos nustatytos sisteminės problemos, susijusios su abipusio pripažinimo principo taikymu;

(41)

prekių vidaus rinkai yra svarbu, kad įmonės, ypač MVĮ, galėtų gauti patikimą ir konkrečią informaciją apie konkrečioje valstybėje narėje galiojančią teisę. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų atlikti svarbų vaidmenį siekiant sudaryti palankesnes sąlygas nacionalinių institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų tarpusavio ryšių palaikymui, skleisdami informaciją apie konkrečias gaminiams taikomas taisykles ir apie tai, kaip abipusio pripažinimo principas yra taikomas jų valstybės narės teritorijoje. Todėl būtina stiprinti gaminių kontaktinių centrų, kaip pagrindinių subjektų, teikiančių informaciją apie visas su gaminiais susijusias taisykles, įskaitant nacionalines technines taisykles, kurioms taikomas abipusis pripažinimas, vaidmenį;

(42)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laisvam prekių judėjimui, iš gaminių kontaktinių centrų turėtų būti reikalaujama nemokamai teikti pagrįstą kiekį informacijos apie jų nacionalines technines taisykles ir abipusio pripažinimo principo taikymą. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų turėti tinkamą įrangą ir išteklius. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1724 (13) jie turėtų teikti tokią informaciją interneto svetainėje ir jiems turėtų būti taikomi tuo reglamentu nustatyti kokybės kriterijai. Gaminių kontaktinių centrų užduotys, susijusios su tokios informacijos teikimu, įskaitant nacionalinių techninių taisyklių elektronines kopijas arba internetinę prieigą prie jų, turėtų būti vykdomos nedarant poveikio nacionalinių techninių taisyklių platinimą reglamentuojančioms nacionalinėms taisyklėms. Be to, neturėtų būti reikalaujama, kad gaminių kontaktinių centrai pateiktų standartų, kuriems taikomos standartizavimo įstaigų ar organizacijų intelektinės nuosavybės teisės, elektronines kopijas ar internetinę prieigą prie jų;

(43)

kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimas yra itin svarbus tam, kad sklandžiai veiktų abipusio pripažinimo principas ir būtų sukurta abipusio pripažinimo kultūra. Todėl gaminių kontaktiniai centrai ir nacionalinės kompetentingos institucijos turėtų bendradarbiauti ir keistis informacija bei ekspertinėmis žiniomis, kad būtų užtikrintas teisingas ir nuoseklus abipusio pripažinimo principo ir šio reglamento taikymas;

(44)

tam, kad būtų galima pranešti apie administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką, sudaryti sąlygas gaminių kontaktiniams centrams palaikyti tarpusavio ryšius ir užtikrinti administracinį bendradarbiavimą, valstybėms narėms būtina suteikti prieigą prie informacijos ir ryšių palaikymo sistemos;

(45)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (14);

(46)

kai šio reglamento tikslais būtina tvarkyti asmens duomenis, toks tvarkymas turėtų būti atliekamas laikantis Sąjungos teisės dėl asmens duomenų apsaugos. Asmens duomenų tvarkymui pagal šį reglamentą taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (15) ar Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1725 (16);

(47)

informacijai apie šio reglamento taikymą ir jo poveikį laisvam prekių judėjimui teikti turėtų būti nustatyti patikimi ir veiksmingi stebėsenos mechanizmai. Tokiais mechanizmais neturėtų būti viršijama to, kas būtina šiems tikslams pasiekti;

(48)

siekiant didinti informuotumą apie abipusio pripažinimo principą ir užtikrinti, kad šis reglamentas būtų taikomas teisingai ir nuosekliai, turėtų būti numatytas Sąjungos finansavimas informuotumo didinimo kampanijoms, mokymams, pareigūnų mainams ir kitai susijusiai veiklai, skirtai kompetentingų institucijų, gaminių kontaktinių centrų ir ekonominės veiklos vykdytojų tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo stiprinimui ir rėmimui;

(49)

tam, kad būtų išspręsta tikslių duomenų, susijusių su abipusio pripažinimo principo veikimu ir jo poveikiu bendrajai prekių rinkai, trūkumo problema, Sąjunga turėtų finansuoti tokių duomenų rinkimą;

(50)

Sąjungos finansiniai interesai turėtų būti apsaugoti proporcingomis priemonėmis viso išlaidų ciklo metu, įskaitant pažeidimų prevenciją, nustatymą ir tyrimą, prarastų, nepagrįstai išmokėtų ar neteisingai panaudotų lėšų susigrąžinimą ir, atitinkamais atvejais, administracines ir finansines bausmes;

(51)

tam, kad kompetentingos institucijos ir ekonominės veiklos vykdytojai turėtų pakankamai laiko prisitaikyti prie šiame reglamente nustatytų reikalavimų, tikslinga atidėti šio reglamento taikymą;

(52)

Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą juo siekiamų tikslų atžvilgiu. Siekdama įvertinti šį reglamentą, Komisija turėtų naudotis surinktais duomenimis apie abipusio pripažinimo principo veikimą ir jo poveikį bendrajai prekių rinkai bei informacijos ir ryšių palaikymo sistemoje prieinama informacija. Komisija turėtų galėti prašyti valstybių narių pateikti papildomą informaciją, būtiną jos vertinimui atlikti. Remiantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (17) 22 punktu, šio reglamento vertinimas, kuris turėtų būti grindžiamas veiksmingumu, efektyvumu, aktualumu, nuoseklumu ir pridėtine verte, turėtų būti tolesnių veiksmų pasirinkimo poveikio vertinimų pagrindas;

(53)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti sklandų, nuoseklų ir teisingą abipusio pripažinimo principo taikymą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti,

(1)

didžioji Sąjungos bendrojo biudžeto nuosavų išteklių dalis apskaičiuojama remiantis bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis rinkos kainomis (toliau – BNP). Todėl būtina toliau didinti to suvestinio rodiklio palyginamumą, patikimumą ir išsamumą;

(2)

statistikos procesų vientisumas, užtikrinamas laikantis Europos statistikos praktikos kodekso (Europos statistikos sistemos komitetas (ESSK) jį peržiūrėjo ir atnaujino 2017 m. lapkričio 16 d.) principų ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 223/2009 (2) principų, ypač svarbus, kai statistiniai duomenys tiesiogiai naudojami administraciniais tikslais ir siekiant formuoti politiką Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis;

(3)

tie statistiniai duomenys taip pat yra svarbi analitinė šalių ekonominės politikos koordinavimo ir įvairių sričių Sąjungos politikos bei mokslinių tyrimų veiklos priemonė;

(4)

remiantis Tarybos sprendimo 2014/335/ES, Euratomas (3) 2 straipsnio 7 dalimi, nuosavų išteklių tikslais BNP yra metinės BNP rinkos kainomis, apskaičiuotos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 549/2013 (4), kuriuo buvo nustatyta patikslinta Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS), A priede nustatytą metodiką. Remiantis Sprendimo 2014/335/ES, Euratomas 10 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į jo 10 straipsnio 2 dalį, Tarybos sprendimas 2007/436/EB, Euratomas (5) buvo panaikintas;

(5)

labai svarbu, kad valstybių narių BNP duomenys būtų palyginami ir atitiktų atitinkamas 2010 m. ESS apibrėžtis ir apskaitos taisykles. Tuo tikslu faktiškai taikomos vertinimo procedūros ir pagrindiniai duomenys turėtų sudaryti galimybes tinkamai taikyti 2010 m. ESS apibrėžtis ir apskaitos taisykles;

(6)

labai svarbu, kad šaltiniai ir metodai, naudojami BNP duomenims rinkti, būtų patikimi. Tai reiškia, kad pagrįstiems, tinkamiems ir atnaujintiems pagrindiniams statistiniams duomenims turėtų būti kuo labiau taikomi patikimi metodai;

(7)

labai svarbu, kad BNP duomenys būtų išsamūs. Todėl tuose duomenyse taip pat turėtų būti atsižvelgiama į neformalią, neregistruotą ir kitokią veiklą ir sandorius, apie kuriuos statistiniuose tyrimuose arba mokesčių, socialinės srities ir kitoms administracinėms institucijoms nepranešama. Didesnė BNP aprėptis suponuoja galimybę plėtoti tinkamas statistines bazes ir vertinimo procedūras, siekiant parengti patikimus statistinius duomenis ir, kai taikytina, daryti reikiamus patikslinimus, išvengiant spragų ir dvigubos apskaitos;

(8)

Tarybos reglamente (ES, Euratomas) Nr. 608/2014 (6) numatytos galimybės valstybėse narėse atlikti su nuosavais ištekliais susijusius patikrinimus. BNP tikrinimo tikslais Komisijai (Eurostatui) turėtų būti suteikta teisė rengti informacinius vizitus BNP klausimu siekiant patikrinti BNP suvestinių rodiklių ir jų sudedamųjų dalių kokybę ir atitiktį 2010 m. ESS, taip pat užtikrinti, kad BNP duomenys būtų palyginami, patikimi ir išsamūs. Komisija (Eurostatas) turėtų laikytis statistinių duomenų konfidencialumo taisyklių. Nacionalinių statistikos institucijų atstovų dalyvavimas informaciniuose vizituose BNP klausimu į kitas valstybes nares yra itin svarbus veiksnys siekiant padidinti BNP tikrinimo proceso skaidrumą ir kokybę;

(9)

vadovaujantis 2010 m. ESS, siekiant užtikrinti BNP duomenų patikimumą, išsamumą ir kuo didesnį palyginamumą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl klausimų, kurie turi būti sprendžiami per kiekvieną tikrinimo ciklą, sąrašo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (7) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(10)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas teikiant BNP suvestinius rodiklius nuosavų išteklių tikslais, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti šaltinių ir metodų, naudojamų BNP duomenims ir jų sudedamosioms dalims rengti, aprašo struktūrą ir išsamią rengimo tvarką, laikantis Reglamento (ES) Nr. 549/2013 A priedo, taip pat šio aprašo atnaujinimo ir pateikimo tvarkaraštį ir konkrečias priemones, kuriomis siekiama padidinti valstybių narių BNP duomenų palyginamumą, patikimumą ir išsamumą remiantis Komisijos nustatytu klausimų sąrašu. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (8);

(11)

Reglamentu (EB) Nr. 223/2009 įsteigto ESSK pagal to reglamento 7 straipsnį buvo paprašyta pateikti profesinių rekomendacijų;

(12)

Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 (9) 4 straipsnyje nurodytas BNP komitetas teikė nuomonių ir patarimų Komisijai ir padėjo jai naudotis suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais. Vadovaujantis naujos Europos statistikos sistemos struktūros strategija, kuria siekiama tobulinti koordinavimą ir partnerystę aiškioje piramidinėje šios sistemos struktūroje, ESSK turėtų atlikti patariamąjį vaidmenį ir padėti Komisijai naudotis įgyvendinimo įgaliojimais. Todėl ESSK turėtų pakeisti BNP komitetą pagalbos Komisijai naudojantis pagal šį reglamentą suteiktais gyvendinimo įgaliojimais tikslu. Vis dėlto, kalbant apie kitas funkcijas, kurias pagal Reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 anksčiau vykdė BNP komitetas ir kurios nesusijusios su pagalba Komisijai naudojantis įgyvendinimo įgaliojimais, Komisija turėtų įsteigti oficialią ekspertų grupę, kuri jai padėtų vykdyti tas funkcijas;

(13)

Tarybos direktyva 89/130/EEB, Euratomas (10) ir Reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 nustatyta procedūra bendrojo nacionalinio produkto ir BNP duomenų palyginamumui, patikimumui ir išsamumui tikrinti ir vertinti Bendrojo nacionalinio produkto komitete ir BNP komitete, kuriuose valstybės narės ir Komisija glaudžiai bendradarbiauja. Ta procedūra turėtų būti patikslinta, kad būtų atsižvelgta į BNP duomenų naudojimą nuosavų išteklių tikslais pagal 2010 m. ESS, patikslintą nuosavų išteklių pateikimo tvarkaraštį ir naujausius Europos statistikos sistemos pokyčius. Todėl Direktyva 89/130/EEB, Euratomas ir Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 turėtų būti panaikinti,

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 733/2002 (3) ir Komisijos reglamentu (EB) Nr. 874/2004 (4) buvo nustatytas aukščiausio lygio domenas (ALD) „.eu“. Nuo tada, kai buvo priimti tie reglamentai, politinis ir teisėkūros kontekstas Sąjungoje, interneto aplinka ir rinka labai pasikeitė;

(2)

sparti ALD rinkos raida ir dinamiška skaitmeninė aplinka reikalauja ateities iššūkiams parengtos ir lanksčios reglamentavimo aplinkos. ALD „.eu“ yra vienas didžiausių valstybės kodu žymimų ALD (vkALD). ALD „.eu“ naudojasi visos Sąjungos institucijos, agentūros ir organai – taip pat ir Europos projektams bei iniciatyvoms vykdyti. ALD „.eu“ tikslas – užtikrinant gerą valdymą padėti stiprinti Sąjungos tapatybę ir skatinti tokias Sąjungos vertybes, kaip daugiakalbystė, naudotojų privatumo ir saugumo užtikrinimas bei pagarba žmogaus teisėms, internete bei konkrečius internetinius prioritetus;

(3)

ALD yra labai svarbus hierarchinės interneto domenų vardų sistemos (DNS) struktūros komponentas, užtikrinantis sąveikią unikaliųjų identifikatorių sistemą, kuria galima naudotis visame pasaulyje, bet kurioje taikomojoje programoje ir bet kuriame tinkle;

(4)

remiantis SESV 170 ir 171 straipsniais, ALD „.eu“ turėtų skatinti naudotis interneto tinklais ir didinti jų prieinamumą, nes leidžiant jame registruotis būtų papildyta galimybė registruotis vkALD ir pasauliniuose bendruosiuose ALD;

(5)

turėtų būti užtikrinta aiški ALD „.eu“ – aiškaus ir nesunkiai atpažįstamo žymens – sąsaja su Sąjunga ir Europos rinka. Juo Sąjungoje esančioms įmonėms, organizacijoms ir fiziniams asmenims turėtų būti sudaryta galimybė užregistruoti domeno vardą ALD „.eu“. Tokio domeno vardo buvimas svarbus norint stiprinti Sąjungos tapatybę internete. Todėl turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 733/2002, kad Sąjungos piliečiai galėtų registruoti ALD „.eu“ vardą nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos, nuo 2019 m. spalio 19 d.;

(6)

laisvi domenų vardai ALD „.eu“ turėtų būti skiriami tinkamumo kriterijus atitinkančioms šalims;

(7)

Komisija turėtų skatinti registro, Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ir kitų Sąjungos agentūrų bendradarbiavimą, kad būtų kovojama su spekuliavimu ir piktnaudžiavimu registruojant domenų vardus, įskaitant domenų vardų užgrobimą, ir būtų numatytos paprastos administracinės procedūros, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ);

(8)

siekiant geriau apsaugoti šalių teisę sudaryti sutartis atitinkamai su registru ir registratoriais, ginčus dėl domenų vardų registravimo ALD „.eu“ turėtų spręsti Sąjungoje esančios įstaigos, taikant atitinkamą nacionalinę teisę ir nedarant poveikio valstybių narių arba Sąjungos pripažįstamoms tarptautiniuose dokumentuose nustatytoms teisėms ir pareigoms;

(9)

Komisija, taikydama atvirą, skaidrią ir nediskriminacinę atrankos procedūrą bei atsižvelgdama į išlaidų veiksmingumo ir nesudėtingo administravimo aspektus, turėtų paskirti ALD „.eu“ registrą. Siekiant paremti bendrąją skaitmeninę rinką, formuoti internetinę Europos tapatybę ir skatinti tarpvalstybinę internetinę veiklą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tinkamumo ir atrankos kriterijų bei registro paskyrimo procedūros. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (5) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(10)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai tvirtinti valstybių narių rezervuojamų ir blokuojamų domenų vardų sąrašus, nustatyti principus, kurie turi būti įtraukiami į Komisijos ir registro sutartį, ir paskirti registrą, kai yra tinkamai pagrįstų privalomų skubos priežasčių, pirmiausia siekiant užtikrinti, kad paslauga būtų teikiama nenutrūkstamai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (6). Į tokius sąrašus turėtų būti įrašomi tik laisvi domenų vardai, atsižvelgiant į valstybių narių jau užregistruotus arba rezervuotus antrojo lygio domenų vardus;

(11)

Komisija turėtų sudaryti sutartį su paskirtuoju registru, į kurią turėtų būti įtraukti išsamūs registrui taikomi ALD „.eu“ organizavimo, administravimo ir valdymo principai bei procedūros. Sutartis turėtų būti terminuota ir ją turėtų būti galima atnaujinti vieną kartą nereikalaujant rengti naujos atrankos procedūros;

(12)

Komisijos ir paskirtojo registro sutarties priede turėtų būti išdėstyti ALD „.eu“ veikimo principai ir procedūros;

(13)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis SESV 101 ir 102 straipsniuose nustatytų konkurencijos taisyklių taikymui;

(14)

registras turėtų laikytis nediskriminavimo ir skaidrumo principų ir, gavęs išankstinį Komisijos leidimą, turėtų taikyti sąžiningos konkurencijos apsaugos priemones, visų pirma tais atvejais, kai registras teikia paslaugas įmonėms, su kuriomis jis konkuruoja galutinės grandies rinkoje;

(15)

Interneto vardų ir numerių paskyrimo korporacija (ICANN) yra šiuo metu atsakinga už kodų, kuriais nurodomi vkALD, suteikimo registrams koordinavimą. Registras turėtų sudaryti su ICANN tinkamą sutartį dėl vkALD kodo „.eu“ suteikimo, kuria būtų atsižvelgiama į atitinkamus Vyriausybinio patariamojo komiteto patvirtintus principus;

(16)

registras turėtų sudaryti tinkamą sąlyginio deponavimo susitarimą, kad užtikrintų paslaugų tęstinumą, visų pirma tai, kad įgaliojimų perdavimo atveju ar susidarius kitoms nenumatytoms aplinkybėms būtų įmanoma toliau teikti paslaugas vietos interneto bendruomenei patiriant kuo mažiau sutrikimų. Registras turėtų kasdien pateikti elektroninę esamo ALD „.eu“ duomenų bazės turinio kopiją sąlyginio deponavimo agentui;

(17)

nustatant alternatyvaus ginčų sprendimo procedūras, turėtų būti laikomasi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES (7) bei atsižvelgiama į geriausią tarptautinę šios srities praktiką ir ypač į atitinkamas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos rekomendacijas, siekiant užtikrinti, kad, kiek tai įmanoma, būtų išvengiama registracijos spekuliavimo ir piktnaudžiavimo tikslais. Sprendžiant ginčus alternatyvia tvarka, turėtų būti laikomasi būtinųjų vienodų procedūrinių taisyklių, atitinkančių nustatytąsias ICANN patvirtintoje Unifikuotoje domeno vardų ginčų sprendimo politikoje;

(18)

pagal kovos su piktnaudžiavimu registruojant „.eu“ domenų vardus politiką turėtų būti numatyta, kad registras tikrintų gaunamus duomenis, ypač registruotojų tapatybės duomenis, ir kad domenų vardai, kurie galutiniame kurios nors valstybės narės teismo sprendime yra pripažįstami įžeidžiamais, rasistiniais ar kitaip pažeidžiančiais tos valstybės narės teisę, būtų panaikinami ir jų neleidžiama registruoti ateityje. Registras turėtų imtis visų atsargumo priemonių, kad užtikrintų gaunamų ir laikomų duomenų tikslumą. Kai imamasi panaikinimo procedūros, domeno vardo savininkui suteikiama derama galimybė ištaisyti bet kokį tinkamumo kriterijų, registravimo reikalavimų pažeidimą ar padengti nesumokėtas skolas, prieš panaikinant domeno vardą;

(19)

domeno vardas, kuris yra identiškas vardui ar klaidinamai panašus į vardą, teisės į kurį buvo suteiktos pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę ir kuris buvo užregistruotas neturint teisių į vardą ar su juo susijusių teisėtų interesų, iš principo turėtų būti panaikintas ir prireikus perduodamas teisėtam savininkui. Nustačius, kad toks domeno vardas naudojamas nesąžiningai, jis visuomet turėtų būti panaikintas;

(20)

registras turėtų vadovautis aiškia politika, pagal kurią siekiama laiku nustatyti piktnaudžiavimo registruojant domenų vardus atvejus, ir prireikus bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis bei kitomis valdžios institucijomis, svarbiomis kibernetinio saugumo ir informacijos saugumo požiūriais, kurios konkrečiai kovoja su tokia registravimo praktika, pavyzdžiui, su nacionalinėmis kompiuterinių incidentų tyrimo tarnybomis (CERT);

(21)

registras turėtų padėti teisėsaugos institucijoms kovoti su nusikalstamomis veikomis: jis turėtų įgyvendinti technines ir organizacines priemones, kurių tikslas – suteikti kompetentingoms institucijoms prieigą prie registro duomenų nusikalstamų veikų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, kaip numatyta Sąjungos ar nacionalinėje teisėje;

(22)

šis reglamentas turėtų būti įgyvendinamas laikantis su privatumu ir asmens duomenų apsauga susijusių principų. Registras turėtų laikytis atitinkamų Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių, principų ir gairių, visų pirma atitinkamų saugumo reikalavimų ir būtinumo, proporcingumo, tikslų apribojimo ir duomenų saugojimo proporcingą laikotarpį principų. Be to, kuriant ir prižiūrint visas duomenų tvarkymo sistemas ir duomenų bazes, turėtų būti laikomasi integruotosios asmens duomenų apsaugos ir standartizuotosios duomenų apsaugos principų;

(23)

siekiant užtikrinti, kad periodiškai būtų atliekama veiksminga priežiūra, turėtų būti vykdomas registro auditas, kurį paties registro sąskaita bent kas dvejus metus atliktų nepriklausoma įstaiga ir kurio tikslas – parengiant atitikties įvertinimo ataskaitą – būtų patvirtinti, kad registras atitinka šiame reglamente nustatytus reikalavimus. Vadovaudamasis savo sutartimi su Komisija, tą ataskaitą registras turėtų pateikti Komisijai;

(24)

Komisijos ir registro sudarytoje sutartyje turėtų būti numatytos procedūros, taikytinos siekiant gerinti registro vykdomą su ALD „.eu“ susijusią organizavimo, administravimo ir valdymo veiklą, remiantis Komisijos nurodymais, kuriuos Komisija parengia vykdydama šiame reglamente numatytą priežiūros veiklą;

(25)

2014 m. lapkričio 27 d. išvadose dėl interneto valdymo Taryba dar kartą patvirtino Sąjungos įsipareigojimą skatinti kurti įvairių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu grindžiamo valdymo struktūras, pagrįstas nuosekliais visuotiniais interneto valdymo principais. Įtraukus interneto valdymas reiškia tai, kad vyriausybės, privatusis sektorius, pilietinė visuomenė, tarptautinės organizacijos ir technikų bendruomenė (kiekvienas jų atlikdamas savo vaidmenį) kuria ir taiko bendrus principus, normas, taisykles, sprendimų priėmimo procedūras ir programas, kurie daro poveikį interneto raidai ir naudojimui;

(26)

turėtų būti įsteigta „.eu“ įvairių suinteresuotųjų subjektų patariamoji grupė, kurios funkcija būtų konsultuoti Komisiją, kad būtų aktyviau ir daugiau prisidedama prie gero registro valdymo. Grupės sudėtis turėtų atspindėti įvairių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu grindžiamą interneto valdymo modelį, o jos narius – išskyrus atrinktuosius iš valstybių narių institucijų ir tarptautinių organizacijų – turėtų skirti Komisija, laikydamasi atviros, nediskriminacinės ir skaidrios procedūros. Atrinkti valstybių narių institucijų atstovai turėtų būti skiriami rotacinės sistemos pagrindu, užtikrinant pakankamą dalyvavimo grupės veikloje tęstinumą;

(27)

Komisija turėtų atlikti ALD „.eu“ veiksmingumo ir veikimo vertinimą. Atliekant šį vertinimą turėtų būti atsižvelgiama į paskirto registro veiklos metodus ir jo užduočių aktualumą. Komisija taip pat turėtų Europos Parlamentui ir Tarybai teikti reguliarias ataskaitas apie naudojimąsi ALD „.eu“ vardu;

(28)

šiame reglamente paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) pripažįstamų principų, įtvirtintų Sutartyse, visų pirma susijusių su asmens duomenų apsauga, saviraiškos ir informacijos laisve ir vartotojų apsauga. Užtikrinant, kad nacionalinės teisės nuostatos, darančios poveikį šiam reglamentui, būtų suderinamos su Sąjungos teise ir visų pirma su Chartija, turėtų būti vadovaujamasi reikiamomis Sąjungos procedūromis. Kilus abejonių dėl suderinamumo su Sąjungos teise, registras turėtų kreiptis patarimo į Komisiją;

(29)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. įgyvendinti su visos Europos ALD, kuris veiktų kartu su nacionaliniais vkALD, susijusią veiklą – valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali tvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(30)

siekiant apriboti ALD „.eu“ paslaugų teikimo sutrikdymo riziką naujosios reglamentavimo sistemos įgyvendinimo laikotarpiu, šiame reglamente nustatomos pereinamojo laikotarpio nuostatos;

(31)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 733/2002 turėtų būti iš dalies pakeistas ir panaikintas, o Reglamentas (EB) Nr. 874/2004 turėtų būti panaikintas,

(1)

priėmus reglamentus (EB) Nr. 2560/2001 (4) ir (EB) Nr. 924/2009 (5), mokesčiai už euro zonos valstybių narių tarpusavio tarptautinius mokėjimus eurais labai sumažėjo ir daugeliu atvejų jų dydis tapo nereikšmingas;

(2)

tačiau tarptautiniai mokėjimai eurais iš euro zonai nepriklausančių valstybių narių sudaro apie 80 % visų tarptautinių mokėjimų iš euro zonai nepriklausančių valstybių narių. Mokesčiai už tokius tarptautinius mokėjimus išlieka pernelyg dideli daugumoje euro zonai nepriklausančių valstybių narių, nors euro zonai nepriklausančiose valstybėse narėse esantys mokėjimo paslaugų teikėjai gali naudotis tokia pačia veiksminga infrastruktūra, kaip ir euro zonoje esantys paslaugų teikėjai, ir tas operacijas vykdyti labai nebrangiai;

(3)

dideli mokesčiai už tarptautinius mokėjimus toliau kliudo euro zonai nepriklausančių valstybių narių įmonėms ir piliečiams visiškai integruotis į vidaus rinką ir tai daro poveikį jų konkurencingumui. Dėl tų didelių mokesčių Sąjungoje išlieka dviejų kategorijų mokėjimo paslaugų vartotojai: mokėjimo paslaugų vartotojai, kurie naudojasi bendra mokėjimų eurais erdve (SEPA), ir vartotojai, kurie brangiai moka už savo tarptautinius mokėjimus eurais;

(4)

siekiant palengvinti vidaus rinkos veikimą ir pašalinti tarptautinių mokėjimų eurais nelygybę tarp euro zonos ir euro zonai nepriklausančių valstybių narių mokėjimo paslaugų vartotojų, būtina užtikrinti, kad mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais Sąjungoje būtų suderinti su mokesčiais už atitinkamus nacionalinius mokėjimus, atliekamus nacionaline valstybės narės, kurioje mokėjimo paslaugų teikėjai siūlo savo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojams, valiuta. Mokėjimo paslaugų teikėjas laikomas esančiu valstybėje narėje, kurioje jis teikia savo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojui;

(5)

mokesčiai už valiutos keitimą sudaro didelę dalį tarptautinių mokėjimų kainos, kai mokėtojo valstybėje narėje ir gavėjo valstybėje narėje naudojamos skirtingos valiutos. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) 45 straipsnį reikalaujama užtikrinti mokesčių ir taikomo valiutos keitimo kurso skaidrumą, tos direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje nurodomi informacijos, susijusios su mokėjimo operacijomis, kurioms taikoma bendroji sutartis, reikalavimai ir tos direktyvos 59 straipsnio 2 dalyje nurodyti valiutos keitimo paslaugas teikiančių šalių informacijos teikimo bankomate arba pardavimo vietoje reikalavimai. Tais informacijos teikimo reikalavimais nėra pasiektas pakankamas mokesčių už valiutos keitimą skaidrumas ir palyginamumas tais atvejais, kai bankomate arba pardavimo vietoje siūlomi pasirenkamieji valiutos keitimo variantai. Dėl to skaidrumo ir palyginamumo trūkumo neužtikrinama konkurencija, dėl kurios sumažėtų valiutos keitimo mokesčiai, ir didėja rizika, kad mokėtojai rinksis brangius valiutos keitimo variantus. Todėl būtina pradėti taikyti papildomas priemones, kuriomis vartotojai būtų apsaugomi nuo per didelių mokesčių už valiutos keitimo paslaugas ir kuriomis būtų užtikrinama, kad vartotojams būtų suteikta reikiama informacija, kad jie pasirinktų geriausią valiutos keitimo variantą;

(6)

siekiant užtikrinti, kad rinkos dalyviams netektų daryti neproporcingai didelių investicijų pritaikant savo mokėjimų infrastruktūrą, įrangą ir procesus didesnio skaidrumo užtikrinimo tikslais, priemonės, kurios turi būti įgyvendintos, turėtų būti tikslingos, pakankamos ir ekonomiškai efektyvios. Tačiau tais atvejais, kai mokėtojui bankomate arba pardavimo vietoje pateikiama skirtingų valiutos keitimo variantų, pateikta informacija mokėtojui turėtų suteikti galimybę juos palyginti ir priimti informacija pagrįstą sprendimą;

(7)

kad būtų galima palyginti, visi kortele grindžiamų mokėjimų valiutos keitimo mokesčiai turėtų būti pateikiami vienodai, t. y. kaip naujausio Europos Centrinio Banko (ECB) paskelbto pagrindinio užsienio valiutos ir euro keitimo kurso procentinis antkainis. Antkainis galėtų būti pagrįstas iš dviejų ECB keitimo kursų išvestu kursu, jei keičiamos dvi ne euro valiutos;

(8)

laikydamiesi Direktyvoje (ES) 2015/2366 nustatytų reikalavimų teikti bendrojo pobūdžio informaciją apie valiutos keitimo mokesčius, valiutos keitimo paslaugų teikėjai privalo pateikti informaciją apie valiutos keitimo mokesčius prieš inicijuojant mokėjimo operaciją. Valiutos keitimo paslaugas teikiančios šalys bankomate arba pardavimo vietoje turėtų pateikti aiškią ir prieinamą informaciją apie jų taikomus tokių paslaugų mokesčius, pavyzdžiui, pateikdamos kainoraštį prie langelio arba skaitmeniniu būdu terminaluose, arba, kai perkama internetu, ekrane. Kartu su Direktyvos (ES) 2015/2366 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, tos šalys prieš mokėjimo inicijavimą turėtų pateikti aiškią informaciją, kokia suma bus sumokėta gavėjui jo naudojama valiuta ir kokią sumą turi sumokėti mokėtojas jo sąskaitos valiuta. Suma, kuri bus sumokėta gavėjo naudojama valiuta, turėtų būti perkamų prekių ir paslaugų kaina ir ji gali būti nurodoma patvirtinant mokėjimą, o ne mokėjimo terminale. Gavėjo naudojama valiuta paprastai yra vietos valiuta, tačiau pagal sutarties laisvės principą kai kuriais atvejais gali būti kita Sąjungos valiuta. Bendrą sumą, kurią mokėtojas turi sumokėti savo sąskaitos valiuta, turėtų sudaryti prekių arba paslaugų kaina ir valiutos keitimo mokesčiai. Be to, abi sumos turėtų būti nurodytos kvite arba kitoje patvariojoje laikmenoje;

(9)

kiek tai susiję su Direktyvos (ES) 2015/2366 59 straipsnio 2 dalimi, kai valiutos keitimo paslauga siūloma bankomate arba pardavimo vietoje, mokėtojui turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti tos paslaugos ir mokėti gavėjo naudojama valiuta;

(10)

siekiant sudaryti sąlygas mokėtojams palyginti valiutos keitimo variantų mokesčius bankomate arba pardavimo vietoje, mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų ne tik pateikti visapusiškai palyginamą informaciją apie taikomus valiutos keitimo mokesčius pagal bendrosios sutarties sąlygas, bet ir aiškiai ir lengvai suprantama forma viešai ją paskelbti visiems lengvai prieinamoje elektroninėje erdvėje, visų pirma savo vartotojams skirtose svetainėse, internetinės bankininkystės puslapiuose ir mobiliosios bankininkystės programėlėse. Tai leistų sukurti palyginimo svetaines, kad vartotojams būtų lengviau palyginti kainas keliaujant arba perkant užsienyje. Be to, mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjai mokėtojams turėtų priminti apie taikomus valiutos keitimo mokesčius, kai kortele grindžiama mokėjimo operacija atliekama kita valiuta, pasitelkdami plačiai ir lengvai prieinamus elektroninių ryšių kanalus, pavyzdžiui, SMS pranešimus, e. paštą arba aktyviuosius pranešimus, siunčiamus per mokėtojo mobiliosios bankininkystės programėlę. Mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų susitarti su mokėjimo paslaugų vartotojais dėl elektroninių ryšių kanalo, kuriuo jie teiks informaciją apie valiutos keitimo mokesčius, atsižvelgdami į efektyviausią kanalą mokėtojui pasiekti. Mokėjimo paslaugų teikėjai taip pat turėtų tenkinti mokėjimo paslaugų vartotojų prašymus nesiųsti jiems elektroninių pranešimų, kuriuose teikiama informacija apie valiutos keitimo mokesčius;

(11)

periodiniai priminimai yra tinkami tais atvejais, kai mokėtojas praleidžia užsienyje daugiau laiko, pavyzdžiui, kai vyksta į komandiruotę arba studijuoja užsienyje, arba kai mokėtojas reguliariai naudoja kortelę pirkdamas internetu vietos valiuta. Įpareigojimui teikti tokius priminimus vykdyti nereikėtų neproporcingai didelių investicijų, kad būtų galima pritaikyti esamus mokėjimo paslaugų teikėjo veiklos procesus ir mokėjimų vykdymo infrastruktūrą, ir būtų užtikrinama, kad mokėtojas būtų geriau informuotas apie skirtingus valiutos keitimo variantus;

(12)

Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui, Tarybai, ECB ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ataskaitą dėl taisyklės, pagal kurią suvienodinami mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais ir nacionalines operacijas nacionaline valiuta, taikymo ir šiame reglamente nustatytų reikalavimų teikti su valiutos keitimu susijusią informaciją veiksmingumo. Komisija turėtų išnagrinėti ir kitas galimybes (taip pat techninį įgyvendinamumą pasinaudoti tomis galimybėmis) taikyti vienodų mokesčių taisyklę visoms Sąjungos valiutoms ir dar labiau padidinti valiutos keitimo mokesčių skaidrumą ir palyginamumą, taip pat galimybę leisti keisti valiutą arba neleisti kitoms šalims, kurios nėra mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas;

(13)

kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl mokėjimų tarptautinio pobūdžio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

2 straipsnio 9 punktas pakeičiamas taip:

„9.   mokestis– tiesiogiai arba netiesiogiai su mokėjimo operacija susijusi suma, kuria mokėjimo paslaugų teikėjas apmokestina mokėjimo paslaugų vartotoją, arba suma, kuria mokėjimo paslaugos teikėjas arba valiutos keitimo paslaugas teikianti šalis apmokestina mokėjimo paslaugos vartotoją pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (*1) 59 straipsnio 2 dalį už valiutos keitimo paslaugą, arba abi tos sumos drauge;

(*1)   2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015 12 23, p. 35).“;"

3)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

įterpiamas šis straipsnis:

5)

įterpiamas šis straipsnis:

6)

15 straipsnis pakeičiamas taip:

(*2)   2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/518, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 924/2009 nuostatos, susijusios su tam tikrais tarptautinių mokėjimų mokesčiais ir valiutos keitimo mokesčiais (OL L 91, 2019 3 29, p. 36).“ "

(1)

reikia patikslinti Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 167/2013 (3) nurodytų T1 ir T2 kategorijų transporto priemonių aprašymus. T1 kategorijos transporto priemonių atžvilgiu turėtų būti patikslinti artimiausios vairuotojui traktorių su keičiamos padėties vairuotojo sėdyne ašies padėtis ir svorio centro aukščio apskaičiavimo metodas. Siekiant tiksliai ir vienodai nustatyti T2 kategorijos transporto priemonių svorio centro aukštį, reikėtų pateikti nuorodą į tarptautinius standartus, kuriuose yra apibrėžtas traktorių svorio centras;

(2)

siekiant teisingai ir visapusiškai įgyvendinti šį reglamentą ir pagal jį priimtus deleguotuosius bei įgyvendinimo aktus itin svarbu tiksliai apibrėžti įvairias žemės ūkio traktorių savybes, remiantis jų techninių charakteristikų analize. Atsižvelgiant tai, kad atitinkamuose tarptautiniuose forumuose, kuriuose dalyvauja Sąjunga, vyksta diskusijos dėl kategorijų apibrėžties, Komisija turėtų atsižvelgti į tokią veiklą, kad būtų išvengta bet kokio neproporcingo ir neigiamo poveikio techninių reikalavimų ir bandymo procedūrų taikymui, taip pat bet kokio neigiamo poveikio gamintojams, visų pirma labai specializuotų traktorių gamintojams;

(3)

Reglamente (ES) Nr. 167/2013 turėtų būti aiškiai nurodyta, kad terminas „keičiamosios mašinos“ reiškia „keičiama įranga“, taip užtikrinant, kad terminai visame reglamente būtų vartojami nuosekliai;

(4)

Reglamentu (ES) Nr. 167/2013 reikalaujama, kad importuotojai saugotų to reglamento reikalavimų neatitinkančių arba didelę riziką keliančių produktų atitikties liudijimų kopijas. Turėtų būti aiškiai nurodyta, kad kalbama apie ES tipo patvirtinimo sertifikatus. Todėl reglamentas turėtų būti iš dalies pakeistas nurodant tinkamą dokumentą;

(5)

Reglamentu (ES) Nr. 167/2013 reikalaujama, kad prie ES tipo patvirtinimo sertifikato būtų pridedami bandymų rezultatai. Turėtų būti aiškiai nurodyta, kad kalbama apie bandymo rezultatų lapą. Todėl reglamentas turėtų būti iš dalies pakeistas nurodant tinkamą priedą;

(6)

Reglamentu (ES) Nr. 167/2013 Komisijai buvo suteikti įgaliojimai penkerius metus priimti deleguotuosius aktus, ir šis laikotarpis baigėsi 2018 m. kovo 21 d. Kadangi reikia nuolat atnaujinti įvairius tipo tvirtinimo procedūros elementus, nustatytus tame reglamente ir juo remiantis priimtuose aktuose, visų pirma siekiant juos suderinti su technikos pažanga arba ištaisyti, naudojimosi nustatytais įgaliojimais laikotarpis turėtų būti pratęstas numatant tolesnę savaiminio jų pratęsimo galimybę;

(7)

Reglamente (ES) Nr. 167/2013 nurodyta, kad panaikinama Tarybos direktyva 74/347/EEB (4), tačiau vietoj to turėtų būti nurodyta, kad panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/2/EB (5), kuria pirmesnė direktyva buvo kodifikuota. Todėl Reglamente (ES) Nr. 167/2013 būtina pataisyti atitinkamą nuorodą;

(8)

kadangi šiuo reglamentu iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 167/2013 neišplečiant jo reglamentavimo turinio ir kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, todėl Sąjunga gali patvirtinti priemones laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(9)

todėl Reglamentas (ES) Nr. 167/2013 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

1.

2 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

2.

4 straipsnio 2 ir 3 punktai pakeičiami taip:

3.

12 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

4.

25 straipsnio 1 dalies b punktas pakeičiamas taip:

5.

39 straipsnio 1 dalies antra pastraipa pakeičiama taip:

„Pirma pastraipa taikoma tik toms Sąjungos teritorijoje esančioms transporto priemonėms, kurioms jų gamybos metu galiojo ES tipo patvirtinimas, bet kurios nebuvo įregistruotos ar pradėtos eksploatuoti prieš nustojant galioti tam ES tipo patvirtinimui.“;

6.

71 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

7.

76 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/52/EB (4) buvo iš esmės keičiama. Kadangi tą direktyvą reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

pageidautina užtikrinti visuotinį elektroninių kelių rinkliavos sistemų įdiegimą valstybėse narėse ir kaimyninėse valstybėse ir turėti, kiek tai įmanoma, patikimas, naudotojui patogias ir ekonomiškai efektyvias sistemas, pritaikytas būsimai Sąjungos lygmens kelių apmokestinimo politikos plėtrai ir būsimai technikos raidai. Todėl būtina užtikrinti, kad elektroninės kelių rinkliavos sistemos būtų sąveikios siekiant sumažinti išlaidas ir naštą, susijusias su rinkliavų mokėjimu visoje Sąjungoje;

(3)

sąveikiomis elektroninėmis kelių rinkliavos sistemomis prisidedama siekiant Sąjungos teisėje dėl kelių rinkliavų nustatytų tikslų;

(4)

sąveikumo stoka – didelė elektroninių kelių rinkliavos sistemų, kai kelio rinkliava yra siejama su transporto priemonės nuvažiuotu atstumu (atstumu grindžiamos rinkliavos) arba su tam tikro punkto pravažiavimu (pavyzdžiui, įvažiavimo į zoną mokestis), problema. Todėl nuostatos dėl elektroninių kelių rinkliavos sistemų sąveikumo turėtų būti taikomos tik toms sistemoms ir neturėtų būti taikomos sistemoms, kai mokėtina kelio rinkliava siejama su laiku, kurį transporto priemonė būna mokamų kelių infrastruktūroje (pavyzdžiui, laiku grindžiamos sistemos kaip antai vinjetės);

(5)

tarpvalstybinis pareigos mokėti kelių rinkliavas vykdymo užtikrinimas Sąjungoje yra didelė visų rūšių sistemų problema, nesvarbu, ar tai būtų atstumu grindžiamos, zona grindžiamos ar laiku grindžiamos sistemos, elektroninės ar rankinio valdymo sistemos. Todėl, siekiant išspręsti tarpvalstybinę dėl kelių rinkliavos nesumokėjimo kylančią vykdymo užtikrinimo problemą, visoms toms sistemoms turėtų būti taikomos nuostatos dėl tarpvalstybinio keitimosi informacija;

(6)

pagal nacionalinę teisę nusižengimas, kurį sudaro kelių rinkliavos nesumokėjimas, yra laikomas administraciniu pažeidimu arba nusikalstama veika. Ši direktyva turėtų būti taikoma nepaisant nusižengimo klasifikavimo;

(7)

dėl to, kad mokesčiai už transporto priemonių stovėjimą nėra visoje Sąjungoje nuosekliai klasifikuojami ir jie nėra tiesiogiai susiję su infrastruktūros naudojimu, jie neturėtų būti įtraukti į šios direktyvos taikymo sritį;

(8)

elektroninių kelių rinkliavos sistemų sąveikumui užtikrinti reikalingas naudojamų technologijų ir sąveikos sudedamųjų dalių sąsajų suderinimas;

(9)

suderinti technologijas ir sąsajas turėtų padėti tinkamų, atvirų ir viešų standartų, be diskriminavimo prieinamų visiems sistemų tiekėjams, rengimas ir tvarkymas;

(10)

kad Europos elektroninės rinkliavos paslaugos (EERP) teikėjų tiekiama transporto priemonėje montuojama įranga (TPMĮ) būtų suderinama su reikiamomis ryšio technologijomis, tiems EERP teikėjams turėtų būti leidžiama naudoti transporto priemonėje jau įdiegtas kitas techninės ir programinės įrangos sistemas (pavyzdžiui, palydovinės navigacijos sistemas arba nešiojamuosius prietaisus) ir užtikrinti minėtos TPMĮ sąveiką su tomis sistemomis;

(11)

reikėtų atsižvelgti į elektroninių kelių rinkliavos sistemų, kurios šiuo metu taikomos lengvosioms transporto priemonėms, specifines charakteristikas. Kadangi tokiose elektroninėse kelių rinkliavos sistemose šiuo metu nenaudojamas palydovinis padėties nustatymas ar judrusis ryšys, EERP teikėjams turėtų būti leidžiama lengvųjų transporto priemonių valdytojus ribotos trukmės laikotarpiu aprūpinti TPMĮ, kuri yra tinkama naudoti tik su 5,8 GHz dažnių mikrobangų technologija. Ši nukrypti leidžianti nuostata neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei diegti lengvosioms transporto priemonėms skirtą palydoviniu ryšiu grindžiamą rinkliavos sistemą;

(12)

rinkliavos sistemų, grindžiamų automatine registracijos numerio identifikavimo (toliau – ARNI) technologija, atveju vidinėje informacijos sistemoje reikia atlikti daugiau rinkliavos operacijų patikrinimų rankiniu būdu nei sistemų, kuriose naudojama TPMĮ, atveju. TPMĮ pasitelkiančios sistemos yra efektyvesnės didelėse elektroninės rinkliavos teritorijose, o ARNI technologiją pasitelkiančios sistemos yra tinkamesnės nedidelėms teritorijoms, pavyzdžiui, miestų rinkliavoms, kurių atveju TPMĮ naudojimas lemtų neproporcingas išlaidas arba administracinę naštą. ARNI technologija gali būti naudinga visų pirma derinant ją su kitomis technologijomis;

(13)

atsižvelgiant į technikos raidą, susijusią su sprendimais, grindžiamais ARNI technologija, standartizacijos įstaigos turėtų būti skatinamos apibrėžti būtinus techninius standartus;

(14)

EERP teikėjų konkrečios teisės ir pareigos turėtų būti taikomos subjektams, kurie įrodo, kad jie įvykdė tam tikrus reikalavimus, ir kurie yra įregistruojami kaip EERP teikėjos savo įsisteigimo valstybėje narėje;

(15)

pagrindinių EERP subjektų, t. y. EERP teikėjų, rinkliavos rinkėjų ir EERP gavėjų, teisės ir pareigos turėtų būti aiškiai apibrėžtos siekiant užtikrinti, kad rinka veiktų tinkamai ir veiksmingai;

(16)

ypač svarbu apsaugoti tam tikras EERP teikėjų teises, pavyzdžiui, teisę į neskelbtinų komercinių duomenų apsaugą, ir tai daryti nedarant neigiamo poveikio rinkliavos rinkėjams ir EERP gavėjams teikiamų paslaugų kokybei. Visų pirma, turėtų būti reikalaujama, kad rinkliavos rinkėjas neatskleistų neskelbtinos komercinės informacijos EERP teikėjo konkurentams. Duomenų, kuriuos EERP teikėjai perduoda rinkliavos rinkėjams, kiekis ir rūšis, siekiant apskaičiuoti ir taikyti rinkliavas arba patikrinti, kaip EERP teikėjai apskaičiuoja EERP gavėjų transporto priemonėms taikomas rinkliavas, turėtų apsiriboti tik tais, kurie neišvengiamai būtini;

(17)

siekiant padidinti bendrą elektroninių kelių rinkliavos sistemų efektyvumą turėtų būti reikalaujama, kad EERP teikėjai visapusiškai bendradarbiautų su rinkliavos rinkėjais vykdymo užtikrinimo srityje. Todėl rinkliavos rinkėjams turėtų būti leista, įtarus kelių rinkliavos nesumokėjimo atvejį, reikalauti, kad EERP teikėjas pateiktų duomenis, susijusius su transporto priemone ir transporto priemonės savininku arba valdytoju, kuris yra EERP teikėjo klientas, su sąlyga, kad tie duomenys nebus naudojami jokiu kitu tikslu, išskyrus vykdymą;

(18)

kad EERP teikėjai galėtų nediskriminuojami konkuruoti dėl visų klientų atitinkamoje EERP teritorijoje, svarbu jiems suteikti galimybę būti akredituotiems toje teritorijoje pakankamai anksti, kad jie paslaugas naudotojams galėtų siūlyti nuo pirmos rinkliavos sistemos veikimo dienos;

(19)

rinkliavos rinkėjai turėtų leisti EERP teikėjams vykdyti veiklą EERP teritorijoje jų nediskriminuodami;

(20)

kad būtų užtikrintas skaidrumas ir nediskriminacinės visų EERP teikėjų galimybės vykdyti veiklą EERP teritorijose, rinkliavos rinkėjai turėtų skelbti visą būtiną informaciją, susijusią su EERP teritorijos dokumente nurodytomis prieigos teisėmis;

(21)

visos TPMĮ naudotojams taikomos rinkliavos lengvatos ar nuolaidos, kurias siūlo valstybė narė arba rinkliavos rinkėjas, turėtų būti skaidrios, viešai paskelbtos ir prieinamos tokiomis pačiomis sąlygomis EERP teikėjų klientams;

(22)

EERP teikėjai turėtų turėti teisę į sąžiningą atlygį, apskaičiuojamą taikant skaidrią, nediskriminacinę ir vienodą metodiką;

(23)

rinkliavos rinkėjams turėtų būti leista iš EERP teikėjų atlygio atskaityti atitinkamas išlaidas, patiriamas teikiant, eksploatuojant ir prižiūrint su EERP susijusius elektroninės kelių rinkliavos sistemos elementus;

(24)

EERP teikėjai rinkliavos rinkėjui turėtų sumokėti visą rinkliavos sumą, kurią turi sumokėti jų klientai. Tačiau EERP teikėjai neturėtų būti atsakingi už savo klientų nesumokėtas rinkliavas, kai jie aprūpinti TPMĮ, kuri rinkliavos rinkėjui buvo deklaruota kaip negaliojanti;

(25)

kai juridinis asmuo, kuris yra rinkliavos paslaugos teikėjas, elektroninėje kelių rinkliavos sistemoje atlieka ir kitus vaidmenis arba vykdo kitą veiklą, kuri nėra tiesiogiai susijusi su elektroninės rinkliavos rinkimu, turėtų būti reikalaujama, kad jis tvarkytų apskaitos dokumentus, kuriuose aiškiai atskirtos su rinkliavos paslaugų teikimu susijusios išlaidos bei pajamos ir su kita veikla susijusios išlaidos bei pajamos, ir, gavus prašymą, atitinkamai taikinimo institucijai arba teisminei institucijai teiktų informaciją apie tas išlaidas ir pajamas, susijusias su rinkliavos paslaugos teikimu. Rinkliavos paslaugos teikėjo veiklos ir kitų rūšių veiklos kryžminis subsidijavimas neturėtų būti leidžiamas.

(26)

naudotojai turėtų turėti galimybę užsisakyti EERP iš bet kurio EERP teikėjo nepriklausomai nuo savo pilietybės, gyvenamosios vietos valstybės narės ar transporto priemonės registracijos valstybės narės;

(27)

siekiant išvengti dvigubo mokėjimo ir suteikti gavėjams teisinį tikrumą, rinkliavos EERP teikėjui sumokėjimas turėtų būti laikomas naudotojo pareigų atitinkamo rinkliavos rinkėjo atžvilgiu įvykdymu;

(28)

rinkliavos rinkėjų ir EERP teikėjų sutartiniai santykiai, inter alia, turėtų užtikrinti, kad rinkliavos būtų mokamos tinkamai;

(29)

turėtų būti sukurta tarpininkavimo procedūra rinkliavos rinkėjų ir EERP teikėjų ginčams, kylantiems derantis dėl sutarčių ir jų sutartiniuose santykiuose, spręsti. Rinkliavos rinkėjai ir EERP teikėjai, kurie siekia išspręsti su teise į nediskriminacinę prieigą prie EERP teritorijų susijusį ginčą, turėtų kreiptis į nacionalines taikinimo institucijas;

(30)

taikinimo institucijos turėtų turėti įgaliojimus patikrinti, ar bet kuriam EERP teikėjui nustatytos sutarties sąlygos yra nediskriminacinės. Visų pirma jos turėtų turėti įgaliojimus patikrinti, ar rinkliavos rinkėjo EERP teikėjui pasiūlytas atlygis atitinka šioje direktyvoje nustatytus principus;

(31)

EERP gavėjų eismo duomenys yra indėlis, kuris yra labai svarbus siekiant stiprinti valstybių narių transporto politiką. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę prašyti tokių duomenų iš rinkliavos paslaugos teikėjų, įskaitant EERP teikėjus, eismo politikos formavimo ir eismo valdymo gerinimo tikslu arba kitokio valstybės taikomo nekomercinio pobūdžio naudojimo tikslu laikantis taikytinų duomenų apsaugos taisyklių;

(32)

reikalinga sistema, kuri nustato EERP teikėjų akreditavimo EERP teritorijoje procedūrą, ir kuri užtikrina sąžiningo patekimo į rinką sąlygas tuo pačiu garantuojant tinkamo lygio paslaugą. EERP teritorijos dokumente turėtų būti išsamiai išdėstyta EERP teikėjo akreditavimo procedūra EERP teritorijoje, ir visų pirma sąveikos sudedamųjų dalių atitikties specifikacijoms ir tinkamumo naudoti patikros procedūra. Procedūra turėtų būti vienoda visiems EERP teikėjams;

(33)

siekiant EERP rinkos subjektams užtikrinti lengvą prieigą prie informacijos, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės kauptų ir skelbtų visus svarbius su EERP susijusius duomenis viešai prieinamuose nacionaliniuose registruose;

(34)

siekiant sudaryti sąlygas technologinei pažangai, svarbu, kad rinkliavos rinkėjai turėtų galimybę išbandyti naujas rinkliavos rinkimo technologijas arba koncepcijas. Tačiau tokiems bandymams turėtų būti taikomi apribojimai ir neturėtų būti reikalaujama, kad EERP teikėjai juose dalyvautų. Komisija turėtų turėti galimybę neleisti vykdyti tokių bandymų, jei jie gali pakenkti tinkamam esamų elektroninių kelių rinkliavos sistemų ar EERP veikimui;

(35)

dideli elektroninių kelių rinkliavos sistemų techninių specifikacijų skirtumai galėtų trukdyti užtikrinti elektroninių rinkliavų sąveikumą visoje ES ir taip prisidėti prie to, kad dabartinė padėtis, kai naudotojams reikia ne vieno TPMĮ elemento, skirtos rinkliavoms sumokėti Sąjungoje, nesikeistų. Tokia padėtis kenkia transporto operacijų veiksmingumui, rinkliavų sistemų ekonominiam efektyvumui ir transporto politikos tikslų siekimui. Todėl reikėtų spręsti su šia padėtimi susijusias problemas;

(36)

nors tarpvalstybinis sąveikumas gerėja visoje Sąjungoje, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu siekiama užtikrinti, kad visoje Sąjungoje būtų galima keliauti tik su vienu TPMĮ elementu. Todėl, kad būtų išvengta kelių naudotojų administracinės naštos ir išlaidų, svarbu, kad Komisija nustatytų veiksmų planą šiam tikslui pasiekti, ir sudarytų palankesnes sąlygas laisvam asmenų ir prekių judėjimui Sąjungoje, nedarant neigiamo poveikio konkurencijai rinkoje;

(37)

EERP yra rinkos paslauga, todėl EERP teikėjai neturėtų būti įpareigoti teikti savo paslaugų visoje Sąjungoje. Tačiau, vadovaujantis naudotojų interesais, EERP teikėjai turėtų teikti paslaugas visose EERP teritorijose valstybėje narėje, kurioje jie nusprendžia teikti savo paslaugas. Be to, Komisija turėtų įvertinti, ar dėl EERP teikėjams suteikto lankstumo atsisakoma teikti EERP mažesnėse arba atokiose EERP teritorijose, ir, jeigu ji nustato, kad taip yra, prireikus imtis veiksmų;

(38)

EERP teritorijos dokumente turėtų būti išsamiai apibūdintos pagrindinės komercinės sąlygos, susijusios su EERP paslaugų teikėjų veikla atitinkamoje EERP teritorijoje. Visų pirma, jame turėtų būti apibūdinta EERP teikėjų atlygio apskaičiavimo metodika;

(39)

jei pradedama taikyti nauja elektroninė kelių rinkliavos sistema arba iš esmės pakeičiama esama sistema, rinkliavos rinkėjas turėtų paskelbti naujus ar atnaujintus EERP teritorijos dokumentus, pakankamai iš anksto apie tai pranešdamas, kad EERP teikėjai galėtų būti akredituoti arba pakartotinai akredituoti likus ne mažiau kaip vienam mėnesiui iki naujos sistemos veikimo pradžios. Rinkliavos rinkėjas turėtų parengti tokią EERP teikėjų akreditavimo arba atitinkamai pakartotinio akreditavimo procedūrą ir jos laikytis, kad procedūrą būtų galima užbaigti ne vėliau kaip likus mėnesiui iki naujos arba iš esmės pakeistos sistemos veikimo pradžios datos. Rinkliavos rinkėjai turėtų įvykdyti tai, kas jiems priskiriama pagal planuojamą procedūrą, kaip apibrėžta EERP teritorijos dokumente;

(40)

rinkliavos rinkėjai neturėtų prašyti ar reikalauti iš EERP teikėjų konkrečių techninių sprendimų, galinčių pakenkti sąveikai su kitomis EERP teritorijomis ir su esamomis EERP teikėjo sąveikos sudedamosiomis dalimis;

(41)

EERP gali gerokai sumažinti tarptautinio kelių transporto operatorių ir vairuotojų administracines išlaidas ir naštą;

(42)

EERP teikėjams turėtų būti leista EERP gavėjams išrašyti sąskaitas faktūras. Tačiau rinkliavų rinkėjams turėtų būti suteikta galimybė prašyti, kad sąskaitos faktūros būtų siunčiamos jų sąskaita ir jų vardu, nes sąskaitų faktūrų išrašymas tiesiogiai EERP teikėjo vardu tam tikrose EERP teritorijose gali turėti neigiamų administracinių ir mokestinių padarinių;

(43)

kiekviena valstybė narė, turinti bent dvi EERP teritorijas, turėtų paskirti kontaktinį biurą, skirtą EERP teikėjams, norintiems teikti EERP jos teritorijoje, siekiant palengvinti jų ryšius su rinkliavos rinkėjais;

(44)

transporto priemonių tarpusavio bei transporto priemonių ir infrastruktūros objektų trumpojo nuotolio ryšiui palaikyti elektroninės rinkliavos ir kitų paslaugų, pvz., sąveikiųjų intelektinių transporto sistemų (toliau – C-ITS), taikomosios programos naudoja panašias technologijas ir gretimas dažnių juostas. Ateityje verta ištirti galimybes elektroninėse rinkliavos sistemose taikyti kitas atsirandančias technologijas, prieš tai nuodugniai įvertinus išlaidas, naudą, technines kliūtis ir galimus kliūčių šalinimo būdus. Svarbu, kad būtų įgyvendinamos priemonės siekiant apsaugoti esamas investicijas į 5,8 GHz dažnių mikrobangų technologiją nuo kitų technologijų poveikio;

(45)

nedarant poveikio valstybės pagalbos ir konkurencijos teisei, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama parengti priemones, kuriomis skatinamas elektroninės rinkliavos rinkimas ir elektroninės sąskaitos;

(46)

kai standartizacijos įstaigos atlieka EERP aktualių standartų peržiūrą, turėtų būti taikomos tinkamos pereinamojo laikotarpio priemonės, kuriomis užtikrinamas EERP tęstinumas ir sąveikos sudedamųjų dalių, kurios jau naudojamos standartų peržiūros metu, suderinamumas su rinkliavos sistemomis;

(47)

EERP turėtų sudaryti sąlygas įvairiarūšio transporto plėtrai, kartu laikantis principų „naudotojas moka“ ir „teršėjas moka“;

(48)

pareigas pagal elektronines kelių rinkliavos sistemas pažeidusių nerezidentų tapatybės nustatymo problemos kliudo labiau plėtoti tokias sistemas ir Sąjungos keliuose plačiau taikyti principus „naudotojas moka“ ir „teršėjas moka“, todėl reikia rasti būdą, kaip tokius asmenis identifikuoti ir tvarkyti jų asmens duomenis;

(49)

siekiant užtikrinti nuoseklumą ir efektyviai naudoti išteklius, informacijos apie kelių rinkliavos nesumokėjusius asmenis ir apie jų transporto priemones mainams skirta sistema turėtų naudoti tas pačias priemones, kurios naudojamos informacijos apie kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus mainams skirtoje sistemoje, numatytoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/413 (5);

(50)

tam tikrose valstybėse narėse kelių rinkliavos nesumokėjimas nustatomas tik tada, kai naudotojui buvo pranešta apie pareigą mokėti kelių rinkliavą. Kadangi šia direktyva nacionalinės teisės aktai šiuo klausimu nederinami, valstybės narės turėtų turėti galimybę šią direktyvą taikyti siekdamos identifikuoti naudotojus ir transporto priemones pranešimo tikslais. Tačiau toks išplėstinis taikymas turėtų būti leidžiamas tik jei įvykdomos tam tikros sąlygos;

(51)

tolesnės procedūros, pradėtos dėl nesumokėtos kelių rinkliavos, visoje Sąjungoje nėra suderintos. Prieš bet kokį tolesnį administracinį ar baudžiamąjį procesą, kurį inicijuoja valstybės narės institucijos, identifikuotam kelių naudotojui dažnai suteikiama galimybė sumokėti mokėtiną kelių rinkliavą arba fiksuotą pakaitinę sumą subjektui, atsakingam už kelių rinkliavų rinkimą. Svarbu, kad tokia veiksminga procedūra, kuria siekiama užbaigti kelių rinkliavos nesumokėjimą, būtų prieinama panašiomis sąlygomis visiems kelių naudotojams. Šiuo tikslu valstybėms narėms turėtų būti leidžiama pateikti už kelių rinkliavos rinkimą atsakingam subjektui duomenis, reikalingus tam, kad būtų galima nustatyti transporto priemonę, kurios atžvilgiu nustatytas kelių rinkliavos nesumokėjimas, ir nustatyti jos savininką ar valdytoją, su sąlyga, kad užtikrinama tinkama asmens duomenų apsauga. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tuo atveju, kai įvykdomas atitinkamo subjekto mokėjimo nurodymas, kelių rinkliavos nesumokėjimas užbaigiamas;

(52)

kai kuriose valstybėse narėse TPMĮ nebuvimas arba funkcijų sutrikimas laikomas kelių rinkliavos nesumokėjimu, kai tokios rinkliavos gali būti mokamos naudojant tik TPMĮ;

(53)

valstybės narės turėtų pateikti Komisijai informacijos ir duomenų, būtinų siekiant įvertinti, ar informacijos apie kelių rinkliavos nesumokėjusius asmenis mainams skirta sistema yra veiksminga ir efektyvi. Komisija turėtų įvertinti gautus duomenis bei informaciją ir, prireikus, pasiūlyti šios direktyvos pakeitimus;

(54)

nagrinėdama, kokiomis priemonėmis būtų galima sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam pareigos mokėti kelių rinkliavas vykdymo užtikrinimui Sąjungoje, Komisija savo ataskaitoje taip pat turėtų įvertinti valstybių narių tarpusavio pagalbos poreikį;

(55)

dėl pareigos mokėti kelių rinkliavas vykdymo užtikrinimo, transporto priemonės, kurios atžvilgiu nustatytas kelių rinkliavos nesumokėjimas, ir jos savininko ar valdytojo identifikavimo ir informacijos apie naudotoją rinkimo, siekiant užtikrinti, kad rinkliavos rinkėjas vykdytų savo pareigas mokesčių institucijų atžvilgiu, reikia tvarkyti asmens duomenis. Toks tvarkymas turi būti vykdomas laikantis Sąjungos taisyklių, nustatytų, inter alia, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 (6), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/680 (7) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB (8). Teisė į asmens duomenų apsaugą aiškiai pripažįstama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnyje;

(56)

šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių laisvei nustatyti kelių infrastruktūros apmokestinimo taisyklių;

(57)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniu lygmeniu keistis informacija apie transporto priemones, kurių atžvilgiu nustatytas kelių rinkliavos nesumokėjimas, ir jų savininkus arba valdytojus, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl I priedo pakeitimo, kad būtų atsižvelgta į Sąjungos teisės pokyčius. Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai taip pat turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomos išsamios nuostatos dėl transporto priemonių klasifikavimo, siekiant nustatyti taikytinas tarifų schemas, taip pat išsamiau apibūdinamos EERP gavėjų pareigos, susijusios su duomenų teikimu EERP teikėjui ir TPMĮ naudojimu bei valdymu, nustatomi reikalavimai, taikomi sąveikos sudedamosioms dalims, susiję su sauga ir sveikata, patikimumu ir prieinamumu, aplinkos apsauga, techniniu suderinamumu, saugumu bei privatumu ir eksploatavimu bei valdymu, nustatyti bendrieji infrastruktūros reikalavimai sąveikos sudedamosioms dalims ir nustatomi būtiniausi paskelbtųjų įstaigų tinkamumo kriterijai. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (9) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(58)

siekiant įgyvendinti šią direktyvą, reikia užtikrinti vienodas techninių ir administracinių specifikacijų taikymo sąlygas, reikalingas, kad valstybėse narėse būtų galima diegti procedūras apimančias EERP subjektus ir sąsajas tarp jų, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sąveikumui, ir užtikrinti, kad nacionalinės rinkliavos rinkimo rinkos būtų reglamentuojamos lygiavertėmis taisyklėmis. Siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas ir apibrėžti tas technines ir administracines specifikacijas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (10);

(59)

ši direktyva turėtų nedaryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos, nurodytos V priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminu;

(60)

šioje direktyvoje paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma asmens duomenų apsaugos reikalavimų;

(61)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 (11) 28 straipsnio 2 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu,