9.7.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 173/1

(1)

2014 m. spalio 23–24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos buvo paskelbtas, o 2016 m. kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime dar kartą patvirtintas privalomas tikslas – iki 2030 m. ES viduje visos ekonomikos mastu išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti ne mažiau kaip 40 %, palyginti su 1990 m.;

(2)

2014 m. spalio 23–24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose nustatyta, kad šį tikslą turi įgyvendinti bendrai visa Sąjunga ekonomiškai efektyviausiu būdu taip, kad išmetamųjų teršalų kiekis sektoriuose, kuriems taikoma Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (toliau – ES ATLPS), ir sektoriuose, kuriems ji netaikoma, iki 2030 m. būtų sumažintas atitinkamai 43 % ir 30 %, palyginti su 2005 m. Paryžiaus susitarime (3), inter alia, nustatytas ilgalaikis tikslas, atitinkantis tikslą užtikrinti, kad vidutinis pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir dėti pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Reikia, kad dedant tas pastangas dalyvautų visos valstybės narės ir kad visi ūkio sektoriai, įskaitant transporto sektorių, prisidėtų prie išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo, kaip susitarė Europos Vadovų Taryba, ir prie ilgalaikių Paryžiaus susitarimo tikslų vykdymo;

(3)

2016 m. Komisijos parengtoje Europos mažataršio judumo strategijoje nustatytas užmojis užtikrinti, kad iki amžiaus vidurio transporto sektoriuje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų bent 60 % mažesnis, negu 1990 m., ir jo kitimo kreivė turi aiškiai artėti prie nulio;

(4)

kad tas tikslas būtų pasiektas, tikslinga svarstyti įvairiausias priemones. Ne tik turėtų būti nustatytos sunkiųjų transporto priemonių, t. y. sunkvežimių, autobusų ir tolimojo susisiekimo autobusų, išmetamo CO2 kiekio normos, bet ir tos priemonės galėtų apimti kitus veiksmus, kuriais prisidedama prie efektyvumo didinimo ir kuriais mažinamas sunkiųjų transporto priemonių išmetamas CO2 kiekis – tai, pavyzdžiui, pakrovos optimizavimas, važiavimas vilkstine, vairuotojų mokymas, alternatyvių degalų naudojimas, transporto priemonių parko atnaujinimo schemos, mažo pasipriešinimo riedėjimui padangos, spūsčių mažinimas ir investicijos į infrastruktūros techninę priežiūrą;

(5)

sunkiųjų transporto priemonių išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis šiuo metu sudaro maždaug ketvirtadalį Sąjungoje kelių transporto sektoriuje išmetamo šių dujų kiekio; jei nebus imtasi papildomų priemonių, tikėtina, kad 2010–2030 m. šis kiekis padidės 10 %, o 2010–2050 m. – 17 %. Siekiant prisidėti prie transporto sektoriuje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio būtino mažinimo, reikia imtis veiksmingų priemonių sunkiųjų transporto priemonių išmetamam teršalų kiekiui mažinti;

(6)

2014 m. komunikate „Sunkiųjų transporto priemonių degalų sąnaudų ir išmetamo CO2 kiekio mažinimo strategija“ Komisija pripažino, kad, norint nustatyti tokias priemones, pirmiausia būtina nustatyti reglamentuotą išmetamo CO2 kiekio ir degalų sąnaudų matavimo tvarką;

(7)

sistema, pagal kurią būtų galima nustatyti tokią reglamentuotą tvarką, numatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 595/2009 (4). Pagal tą tvarką atlikus matavimus bus gauti patikimi ir palyginami didelės dalies Sąjungos sunkiųjų transporto priemonių parko kiekvienos sunkiosios transporto priemonės išmetamo CO2 kiekio ir degalų sąnaudų duomenys. Ta informacija bus prieinama konkrečios sunkiosios transporto priemonės pirkėjui ir atitinkamai transporto priemonės registracijos valstybei narei; taip iš dalies būtų užpildyta žinių spraga;

(8)

transporto įmonės daugiausia yra mažosios ir vidutinės įmonės. Be to, jos dar neturi prieigos prie standartizuotos informacijos, leidžiančios įvertinti degalų vartojimo efektyvumo technologijas ar palyginti sunkiąsias transporto priemones, kad galėtų priimti geriausius informacija pagrįstus pirkimo sprendimus ir taip sumažinti išlaidas degalams, kurios sudaro apie ketvirtadalį jų veiklos išlaidų;

(9)

informacija apie sunkiosios transporto priemonės eksploatacinius rodiklius – išmetamo CO2 kiekį ir degalų sąnaudas – turėtų būti skelbiama viešai, kad visi transporto priemonių naudotojai galėtų priimti informacija pagrįstus pirkimo sprendimus ir kad būtų užtikrintas aukšto lygio skaidrumas. Visi sunkiųjų transporto priemonių gamintojai galės savo gaminamų transporto priemonių eksploatacinius rodiklius palyginti su kitų markių eksploataciniais rodikliais. Tai teiks daugiau paskatų inovacijoms ir skatins kurti efektyviau energiją vartojančias sunkiąsias transporto priemones ir taip didins konkurencingumą. Be to, ta informacija bus tinkamas pagrindas politikos formuotojams Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis plėtoti efektyviau energiją vartojančių sunkiųjų transporto priemonių skatinimo politiką;

(10)

siekiant gauti visas žinias apie Sąjungos sunkiųjų transporto priemonių parko konfigūraciją, jo raidą per tam tikrą laikotarpį ir galimą poveikį išmetamo CO2 kiekiui, tikslinga, kad valstybių narių kompetentingos institucijos stebėtų ir teiktų Komisijai duomenis apie visų naujų sunkiųjų transporto priemonių ir visų naujų priekabų registraciją, įskaitant duomenis apie galios pavaras ir susijusį kėbulą;

(11)

todėl tikslinga, kad sunkiųjų transporto priemonių gamintojai stebėtų ir teiktų Komisijai duomenis apie kiekvienos naujos sunkiosios transporto priemonės išmetamo CO2 kiekio ir degalų sąnaudų vertes, nustatytas pagal Komisijos reglamentą (ES) 2017/2400 (5);

(12)

tai, ar bus prieinami duomenys apie atskirų klasių sunkiųjų transporto priemonių išmetamą CO2 kiekį ir degalų sąnaudas, priklauso nuo to, ar Reglamentas (ES) 2017/2400 bus taikomas tų klasių transporto priemonėms. Siekiant užtikrinti aiškumą ir teisinį tikrumą gamintojams nustatytų duomenų stebėsenos ir teikimo prievolių srityje, šiame reglamente turėtų būti nustatyti duomenų stebėsenos ir teikimo pradžios metai kiekvienos sunkiųjų transporto priemonių klasės, kuriai šis reglamentas taikomas, atžvilgiu. Pagal Reglamentą (ES) 2017/2400 bus prieinami duomenys apie tam tikras naujas sunkiąsias transporto priemones, įregistruotas 2019 m. Nuo tų metų gamintojai turėtų būti įpareigoti stebėti ir teikti su tomis transporto priemonėmis susijusius techninius duomenis. Kitų klasių sunkiųjų transporto priemonių ir sunkiųjų transporto priemonių grupių duomenys bus prieinami tik vėliau. Turėtų būti nustatytas pagrįstas tų klasių sunkiųjų transporto priemonių ir sunkiųjų transporto priemonių grupių duomenų stebėsenos ir teikimo pradžios metų nustatymo laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, kad parengti likusių klasių sunkiųjų transporto priemonių ir sunkiųjų transporto priemonių grupių išmetamo CO2 kiekio ir degalų sąnaudų nustatymo procedūras yra techniškai sudėtinga, minėtas laikotarpis turėtų būti septyneri metai nuo reglamento įsigaliojimo dienos;

(13)

dėl viešojo intereso svarbu, kad techniniai duomenys, būtini sunkiosios transporto priemonės išmetamo CO2 kiekiui ir degalų sąnaudoms nustatyti, būtų aktyviai skleidžiami visuomenei – taip sunkiosios transporto priemonės specifikacijos ir susiję eksploataciniai rodikliai taps skaidresni ir bus skatinama gamintojų konkurencija. Duomenys, kurie yra neskelbtini dėl asmens duomenų apsaugos ir sąžiningos konkurencijos priežasčių, turėtų būti neskelbiami. Atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos aspektus, tam tikri duomenys, susiję su sunkiųjų transporto priemonių aerodinaminėmis savybėmis, turėtų būti viešai prieinami įvairiais formatais. Pateikti duomenys turėtų būti lengvai prieinami visuomenei ir nemokami. Šis reglamentas nedaro poveikio papildomoms teisėms dėl galimybės visuomenei susipažinti su informacija apie aplinką, inter alia, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1367/2006 (6);

(14)

svarbu, kad duomenų stebėsenos ir teikimo sistema būtų patogi visiems vežėjams, nepaisant jų dydžio ir išteklių. Lygiai taip pat svarbu, kad Komisija aktyviai propaguotų tokią sistemą siekiant užtikrinti jos reikšmingą poveikį sektoriui ir didinti informuotumą apie pateiktų duomenų prieinamumą;

(15)

Komisijos atlikta valstybių narių ir gamintojų pateiktų praėjusių kalendorinių metų duomenų analizė visuomenei turėtų būti pristatyta tokiu būdu, kad būtų aiškiai atskleisti Sąjungos ir kiekvienos valstybės narės sunkiųjų transporto priemonių parko, taip pat kiekvieno gamintojo sunkiųjų transporto priemonių parko eksploataciniai rodikliai. Ji turėtų leisti palyginti šiuos parkus ir konkretų parką sudarančias sunkiąsias transporto priemones pagal vidutines degalų sąnaudas ir išmetamo CO2 kiekį, vertinant kiekvieną sunkiųjų transporto priemonių grupę pagal deklaruotą paskirtį;

(16)

labai svarbu, kad išmetamo CO2 kiekio ir degalų sąnaudų vertės, nustatytos pagal Reglamentą (ES) 2017/2400, teisingai atspindėtų sunkiųjų transporto priemonių eksploatacinius rodiklius. Todėl tame reglamente yra nustatytos modeliavimo priemonės naudojimo, taip pat su išmetamo CO2 kiekiu ir degalų sąnaudomis susijusių atitinkamų sudedamųjų dalių, atskirų techninių mazgų ir sistemų savybių patikrinimo ir atitikties užtikrinimo nuostatos. Ta patikrinimo procedūra turėtų apimti bandymus kelyje. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/858 (7) nustatyta naujoji tipo patvirtinimo sistema leidžia užtikrinti, kad esant nuokrypiams gamintojas imtųsi taisomųjų veiksmų, o reikalavimų nesilaikymo atveju Komisija galėtų skirti administracines baudas. Ta nauja sistema taip pat pripažįstama, kad svarbu, jog trečiosioms šalims būtų leidžiama atlikti nepriklausomą transporto priemonių testavimą ir turėti prieigą prie būtinų duomenų. Komisija turėtų stebėti tokių patikros bandymų rezultatus ir į savo metinę ataskaitą įtraukti tų rezultatų analizės duomenis;

(17)

svarbu užtikrinti, kad stebimi ir teikiami duomenys būtų kokybiški ir patikimi. Todėl Komisija turėtų turėti galimybę patikrinti ir prireikus ištaisyti galutinius duomenis. Todėl į stebėsenos reikalavimus turėtų būti įtraukti ir parametrai, pagal kuriuos būtų galima tinkamai atsekti ir patikrinti duomenis;

(18)

Komisija turėtų turėti galimybę skirti administracinę baudą tuo atveju, jei ji nustato, kad gamintojo pateikti duomenys nukrypsta nuo pagal Reglamentą (EB) Nr. 595/2009 ir ypač pagal Komisijos reglamentą (ES) Nr. 582/2011 (8) ir Reglamentą (ES) 2017/2400 užregistruotų duomenų arba jei gamintojas nepateikia reikiamų duomenų iki nustatyto galutinio termino. Tos baudos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(19)

remiantis patirtimi, įgyta stebint ir teikiant duomenis apie išmetamą CO2 kiekį pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 443/2009 (9) naujų lengvųjų keleivinių automobilių atveju ir pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 510/2011 (10) naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių atveju, tikslinga įpareigoti Europos aplinkos agentūrą keistis tokiais duomenimis su valstybių narių kompetentingomis institucijomis bei gamintojais ir Komisijos vardu tvarkyti galutinę duomenų bazę. Be to, sunkiųjų transporto priemonių duomenų stebėsenos ir teikimo procedūras tikslinga kuo labiau suderinti su tomis procedūromis, kurios jau taikomos lengvųjų transporto priemonių atžvilgiu;

(20)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento nuostatų, susijusių su stebėsenos duomenų tikrinimu ir ištaisymu, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (11);

(21)

siekiant užtikrinti, kad duomenų reikalavimai ir duomenų stebėsenos ir teikimo tvarka laikui bėgant išliktų aktuali vertinant sunkiųjų transporto priemonių parko indėlį prie išmetamo CO2 kiekio, užtikrinti duomenų apie naujas pažangias CO2 kiekio mažinimo technologijas ir apie patikros bandymų kelyje rezultatus prieinamumą ir užtikrinti, kad oro pasipriešinimo verčių intervalai išliktų aktualūs informacijos ir palyginamumo tikslais, taip pat siekiant papildyti nuostatas dėl administracinių baudų, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais galutinai nustatomi sunkiųjų transporto priemonių klasių, kurioms taikomas šis reglamentas, duomenų stebėsenos ir teikimo pradžios metai, iš dalies keičiami duomenų reikalavimai ir šio reglamento prieduose nustatyta duomenų stebėsenos ir teikimo tvarka, konkrečiai nurodomi duomenys, kuriuos valstybės narės turi teikti patikros bandymų kelyje rezultatų stebėsenos tikslais, iš dalies keičiami oro pasipriešinimo verčių intervalai ir apibrėžiami gamintojams skiriamų administracinių baudų nustatymo kriterijai, šių baudų apskaičiavimas ir rinkimo būdas. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais (12). Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus turi gauti tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams turi būti sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(22)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. vykdyti Sąjungos naujų sunkiųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio ir degalų sąnaudų duomenų stebėseną ir juos teikti, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

a)

M1, M2, N1 ir N2 klasių transporto priemonėms, kurių standartinė masė viršija 2 610 kg ir kurioms netaikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 715/2007 (13), taip pat visoms M3 ir N3 klasių transporto priemonėms;

b)

O3 ir O4 klasių transporto priemonėms.

a)

jei ji nustato, kad gamintojo pagal šio reglamento 5 straipsnį pateikti duomenys nukrypsta nuo duomenų, nurodytų gamintojo įrašų byloje arba variklio tipo patvirtinimo sertifikate, išduotame pagal Reglamentą (EB) Nr. 595/2009, ir nuokrypis yra tyčinis arba padarytas dėl didelio aplaidumo;

b)

jei duomenys nebuvo pateikti iki pagal 5 straipsnio 1 dalį taikomo galutinio termino ir vėlavimo negalima pagrįstai pateisinti.

a)

Komisijos nustatyta tvarka paisoma teisės į gerą administravimą ir visų pirma teisės būti išklausytam ir teisės susipažinti su byla, kartu paisant teisėtų interesų, susijusių su konfidencialumu ir komercinėmis paslaptimis;

b)

apskaičiuodama atitinkamą administracinę baudą, Komisija vadovaujasi veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasymo principais, atsižvelgdama, kai aktualu, į nuokrypio ar vėlavimo rimtumą ir poveikį, sunkiųjų transporto priemonių, apie kurias buvo pateikti netikslūs duomenys ar juos buvo pavėluota pateikti, skaičių, gamintojo gerą valią, gamintojo stropumą ir bendradarbiavimą, nuokrypio ar vėlavimo pasikartojimą, dažnumą ar trukmę, taip pat tam pačiam gamintojui anksčiau skirtas sankcijas;

c)

administracinės baudos renkamos nepagrįstai nedelsiant, nustatant sumokėjimo galutinius terminus ir atitinkamai numatant galimybę išskaidyti mokėjimus į keletą dalių ir etapų.

a)

atnaujinti arba pakoreguoti I priedo A dalyje ir B dalyje nustatytus duomenų reikalavimus, jei tai laikoma būtina, kad būtų galima pateikti išsamią analizę pagal 10 straipsnį;

b)

nustatyti pradžios metus, kurie turi būti nurodyti I priedo B dalies 1 punkte;

c)

atnaujinti arba pakoreguoti I priedo C dalyje nustatytus intervalus siekiant atsižvelgti į sunkiųjų transporto priemonių konstrukcijos pakeitimus ir užtikrinti, kad intervalai išliktų aktualūs informacijos ir palyginamumo tikslais;

d)

pakoreguoti II priede nustatytą duomenų stebėsenos ir teikimo tvarką, kad būtų atsižvelgta į patirtį, įgytą taikant šį reglamentą.

9.7.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 173/16

(1)

laisvas darbuotojų judėjimas, įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas – esminiai vidaus rinkos principai, įtvirtinti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV). Sąjunga toliau stiprina tų principų įgyvendinimą ir vykdymo užtikrinimą, ir jais siekiama užtikrinti vienodas verslininkų veiklos sąlygas ir darbuotojų teisių apsaugą;

(2)

laisvė teikti paslaugas apima įmonių teisę teikti paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje ir tuo tikslu į tos valstybės narės teritoriją jos gali laikinai komandiruoti savo darbuotojus. Remiantis SESV 56 straipsniu, Sąjungoje turi būti uždrausti laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos;

(3)

remiantis Europos Sąjungos sutarties 3 straipsniu, Sąjunga turi skatinti socialinį teisingumą ir apsaugą. Remiantis SESV 9 straipsniu, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga turi atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga;

(4)

praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB (4) priėmimo tapo būtina įvertinti, ar ja tebėra užtikrinama dviejų poreikių – poreikio skatinti paslaugų teikimo laisvę ir užtikrinti vienodas sąlygas ir poreikio apsaugoti komandiruotų darbuotojų teises – pusiausvyra. Siekiant užtikrinti, kad taisyklės būtų taikomos vienodai, ir pasiekti realią socialinę konvergenciją, peržiūrint Direktyvą 96/71/EB, pirmenybė turėtų būti teikiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES (5) įgyvendinimui ir vykdymo užtikrinimui;

(5)

labai svarbu turėti pakankamai ir tikslių statistinių duomenų komandiruotų darbuotojų srityje, visų pirma susijusių su komandiruotų darbuotojų skaičiumi konkrečiuose užimtumo sektoriuose ir valstybėse narėse. Valstybės narės ir Komisija turėtų rinkti ir stebėti tokius duomenis;

(6)

vienodų sąlygų taikymo principas ir bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės uždraudimas Sąjungos teisėje buvo įtvirtinti dar steigiamosiomis sutartimis. Antrinės teisės aktais įgyvendintas vienodo darbo užmokesčio principas galioja ne tik vyrų ir moterų atžvilgiu, bet ir pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų bei panašų darbą dirbančių nuolatinių darbuotojų, ne visą bei visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir laikinųjų darbuotojų bei panašų darbą dirbančių įmonės laikinojo darbo naudotojos darbuotojų atžvilgiu. Tie principai apima visų priemonių, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama dėl pilietybės, uždraudimą. Taikant tuos principus, kartu turi būti atsižvelgiama į atitinkamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką;

(7)

kompetentingos institucijos ir įstaigos, vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika, turėtų galėti patikrinti, ar darbdavio tiesiogiai ar netiesiogiai užtikrinamos komandiruotų darbuotojų apgyvendinimo sąlygos atitinka valstybės narės, į kurios teritoriją jie yra komandiruoti (toliau – priimančioji valstybė narė), nacionalines taisykles, kurios taip pat taikomos komandiruotiems darbuotojams;

(8)

komandiruoti darbuotojai, kurie iš jų įprastos darbo vietos priimančiojoje valstybėje narėje laikinai siunčiami į kitą darbo vietą, turėtų gauti bent tokio paties dydžio komandiruotpinigius ar išlaidų kompensavimo sumą kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidoms padengti, kurie taikomi toli nuo namų dėl profesinių priežasčių esantiems vietiniams tos valstybės narės darbuotojams. Tas pats turėtų būti taikoma komandiruotų darbuotojų patirtoms išlaidoms, kai jie turi keliauti į įprastą darbo vietą priimančioje valstybėje narėje ir iš jos. Turėtų būti vengiama atvejų, kai kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidos padengiamos du kartus;

(9)

komandiravimas pagal savo pobūdį yra laikinas. Komandiruoti darbuotojai paprastai grįžta į valstybę narę, iš kurios jie buvo komandiruoti, kai užbaigiamas darbas, kurį atlikti jie buvo komandiruoti. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad kai kurios komandiruotės yra ilgalaikės, ir pripažįstant priimančiosios valstybės narės darbo rinkos ir tokiems ilgiems laikotarpiams komandiruotų darbuotojų sąsają, ilgesnių nei 12 mėnesių komandiruočių atveju priimančiosios valstybės narės turėtų užtikrinti, kad į jų teritoriją darbuotojus komandiruojančios įmonės garantuotų tiems darbuotojams papildomas darbo sąlygas, kurios būtų privalomai taikomos darbuotojams valstybėje narėje, kurioje atliekamas darbas. Gavus motyvuotą paslaugų teikėjo pranešimą, tas laikotarpis turėtų būti pratęstas;

(10)

būtina užtikrinti didesnę darbuotojų apsaugą siekiant garantuoti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, visų pirma užkertant kelią Sutartimis garantuotų teisių pažeidimui. Tačiau tokią darbuotojų apsaugą užtikrinančiomis taisyklėmis negali būti daromas poveikis į kitos valstybės narės teritoriją darbuotojus komandiruojančių įmonių teisei naudotis laisve teikti paslaugas taip pat ir tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių, arba, kai taikytina, – 18 mėnesių. Todėl bet kokia nuostata, taikytina komandiruotiems darbuotojams, kai komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių arba, kai taikytina, – 18 mėnesių, turi būti suderinama su ta laisve. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką laisvės teikti paslaugas apribojimai yra leistini tik jei tie apribojimai yra pateisinami dėl svarbių viešojo intereso priežasčių ir jei jie yra proporcingi ir būtini;

(11)

kai komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių, arba, kai taikytina, – 18 mėnesių, papildomos darbo sąlygos, kurias turi garantuoti darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją komandiruojančios įmonės, turėtų būti taikomos ir darbuotojams, kurie yra komandiruojami kitiems komandiruotiems darbuotojams, atliekantiems tą pačią užduotį toje pačioje vietoje, pakeisti, siekiant užtikrinti, kad tokiais pakeitimais nebūtų naudojamasi norint apeiti taisykles, kurios priešingu atveju būtų taikytinos;

(12)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/104/EB (6) įtvirtinamas principas, pagal kurį laikiniesiems darbuotojams turėtų būti taikomos bent tokios pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurios būtų taikomos tokiems darbuotojams, jei įmonė laikinojo darbo naudotoja būtų juos įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti. Tas principas turėtų būti taikomas ir laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojams, komandiruotiems į kitos valstybės narės teritoriją. Kai taikomas tas principas, įmonė laikinojo darbo naudotoja turėtų informuoti laikinojo įdarbinimo įmonę apie darbo sąlygas ir darbo užmokestį, kuriuos ji taiko savo darbuotojams. Valstybės narės gali tam tikromis sąlygomis nukrypti nuo vienodų sąlygų taikymo ir vienodo darbo užmokesčio principų pagal Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 2 ir 3 dalis. Kai taikoma tokia nukrypti leidžianti nuostata, laikinojo įdarbinimo įmonei nėra reikalinga informacija apie įmonės laikinojo darbo naudotojos darbo sąlygas, todėl reikalavimas teikti informaciją neturėtų būti taikomas;

(13)

iš patirties matyti, kad darbuotojai, kuriuos laikinojo įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra paskyrė laikinai dirbti įmonei laikinojo darbo naudotojai, kartais yra siunčiami į kitos valstybės narės teritoriją tarpvalstybinių paslaugų teikimo tikslu. Turėtų būti užtikrinta tų darbuotojų apsauga. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įmonė laikinojo darbo naudotoja informuotų laikinojo įdarbinimo įmonę ar įdarbinimo agentūrą apie komandiruotus darbuotojus, laikinai dirbančius kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje jie paprastai dirba laikinojo įdarbinimo įmonei ar įdarbinimo agentūrai ar įmonei laikinojo darbo naudotojai, kad darbdavys galėtų taikyti, kai tinkama, komandiruotam darbuotojui palankesnes darbo sutarties sąlygas;

(14)

šia direktyva, kaip ir Direktyva 96/71/EB, neturėtų būti daromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (EB) Nr. 883/2004 (7) ir (EB) Nr. 987/2009 (8) taikymui;

(15)

tarptautinio kelių transporto sektoriui būdingas didelis darbo judumas, todėl šios direktyvos įgyvendinimas tame sektoriuje kelia ypatingų teisinių klausimų ir sunkumų; šie aspektai turi būti išnagrinėti judumo dokumentų rinkinyje nustačius konkrečias kelių transportui skirtas taisykles, be kita ko, skirtas kovai su sukčiavimu bei piktnaudžiavimu sugriežtinti;

(16)

iš tiesų integruotoje ir konkurencingoje vidaus rinkoje įmonės konkuruoja remdamosi tokiais veiksniais, kaip antai našumas, veiksmingumas ir darbuotojų išsilavinimo ir įgūdžių lygis, taip pat jų prekių ir paslaugų kokybė ir jų novatoriškumo lygis;

(17)

darbo užmokesčio taisykles nustato pačios valstybės narės vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika. Darbo užmokesčio nustatymas yra tik valstybių narių ir socialinių partnerių reikalas. Ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, kad nebūtų pažeistos nacionalinės darbo užmokesčio nustatymo sistemos ar atitinkamų šalių laisvė;

(18)

lyginant komandiruotam darbuotojui mokamą darbo užmokestį ir pagal priimančios valstybės narės nacionalinius įstatymus ir (arba) praktiką priklausantį darbo užmokestį, turėtų būti atsižvelgiama į bendrą darbo užmokesčio sumą. Turėtų būti lyginama bendra darbo užmokesčio sudedamųjų dalių suma, o ne atskiros darbo užmokesčio sudedamosios dalys, kurios tapo privalomos, kaip numatyta šioje direktyvoje. Tačiau siekiant užtikrinti skaidrumą ir padėti kompetentingoms institucijoms ir įstaigoms atlikti patikrinimus ir vykdyti kontrolę, būtina, kad darbo užmokesčio sudedamąsias dalis būtų galima nustatyti pakankamai išsamiai pagal valstybės narės, iš kurios darbuotojas buvo komandiruotas, nacionalinę teisę ir (arba) praktiką. Su komandiruote faktiškai susiję komandiruotpinigiai, išskyrus atvejus, kai jie yra susiję su komandiruotės išlaidomis, pavyzdžiui, kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidomis, turėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi ir į tokius komandiruotpinigius turėtų būti atsižvelgiama siekiant palyginti bendrą darbo užmokesčio sumą;

(19)

su komandiruote susiję komandiruotpinigiai dažnai skiriami siekiant kelių tikslų. Tiek, kiek jų tikslas yra kompensuoti išlaidas, susijusias su komandiruote, kaip antai kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas, jie neturėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi. Tokių išlaidų kompensavimo taisykles turi nustatyti pačios valstybės narės, vadovaudamosi savo nacionaline teise ir (arba) praktika. Darbdavys turėtų kompensuoti komandiruotiems darbuotojams tokias išlaidas vadovaudamasis darbo santykiams taikytina nacionaline teise ir (arba) praktika;

(20)

atsižvelgiant į su komandiruote susijusių komandiruotpinigių svarbą, turėtų būti užkirstas kelias neaiškumui dėl to, kurie tokių komandiruotpinigių elementai yra skirti išlaidoms, atsiradusioms dėl komandiravimo, kompensuoti. Turėtų būti laikoma, kad visa komandiruotpinigių suma mokama išlaidoms kompensuoti, išskyrus atvejus, kai pagal darbo santykiams taikomas darbo sąlygas, nustatytas vadovaujantis įstatymais ar kitais teisės aktais, kolektyvinėmis sutartimis, arbitražo sprendimais ar sutartimis, yra apibrėžta, kurie komandiruotpinigių elementai yra skiriami išlaidoms, atsiradusioms dėl komandiravimo, kompensuoti ir kurie yra darbo užmokesčio dalis;

(21)

darbo užmokesčio sudedamosios dalys ir kitos darbo sutarties sąlygos, nustatytos pagal nacionalinės teisės aktus ar kolektyvines sutartis, kaip nurodyta šioje direktyvoje, turėtų būti skaidrios ir aiškios visiems įmonėms ir komandiruotiems darbuotojams. Kadangi informacijos skaidrumas ir prieiga prie jos yra esminiai dalykai siekiant teisinio tikrumo ir įstatymų vykdymo, Direktyvos 2014/67/ES 5 straipsnio atžvilgiu pagrįsta išplėsti valstybių narių pareigą skelbti informaciją apie darbo sutarties sąlygas bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kurios tapo privalomomis, ir papildomas darbo sutarties sąlygas, taikomas pagal šią direktyvą ilgesnėms nei 12 mėnesių, arba, kai taikoma, – 18 mėnesių komandiruotėms. Kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad jos bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje pateikiama informacija būtų tiksli ir kad ji būtų nuolat atnaujinama. Bet kokia įmonei už darbo sutarties sąlygų, kurios turi būti užtikrintos komandiruotiems darbuotojams, nesilaikymą nustatyta sankcija turėtų būti proporcinga ir nustatant sankciją turėtų būti visų pirma atsižvelgiama į tai, ar informacija apie darbo sutarties sąlygas bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje buvo pateikta laikantis Direktyvos 2014/67/ES 5 straipsnio, užtikrinant socialinių partnerių savarankiškumą;

(22)

Direktyvoje 2014/67/ES nustatyta keletas nuostatų, skirtų užtikrinti, kad būtų įgyvendinamos taisyklės dėl darbuotojų komandiravimo ir jų laikytųsi visos įmonės. Tos direktyvos 4 straipsnyje numatyti faktiniai elementai, į kuriuos gali būti atsižvelgta atliekant bendrą konkrečių atvejų vertinimą, kad būtų identifikuojami tikro komandiravimo atvejai ir užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir taisyklių apėjimui;

(23)

darbdaviai iki komandiruotės pradžios turėtų imtis tinkamų priemonių, kad pagal Tarybos direktyvą 91/533/EEB (9) pateiktų esminę informaciją darbuotojams apie darbo sutarties sąlygas, susijusias su komandiruote;

(24)

šia direktyva nustatoma subalansuota sistema laisvės teikti paslaugas ir komandiruotų darbuotojų apsaugos atžvilgiu, kuri yra nediskriminuojamojo pobūdžio, skaidri ir proporcinga ir kuria tuo pačiu metu atsižvelgiama į nacionalinių darbo santykių įvairovę. Šia direktyva netrukdoma taikyti palankesnes darbo sutarties sąlygas komandiruotiems darbuotojams;

(25)

siekiant kovoti su piktnaudžiavimu subrangos atvejais ir apsaugoti komandiruotų darbuotojų teises, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių pagal Direktyvos 2014/67/ES 12 straipsnį, kad užtikrintų atsakomybę subrangos atveju;

(26)

siekiant užtikrinti tinkamą Direktyvos 96/71/EB taikymą, turėtų būti sustiprintas valstybių narių kompetentingų institucijų ir (arba) įstaigų veiklos koordinavimas ir bendradarbiavimas Sąjungos lygmeniu kovojant su sukčiavimu darbuotojų komandiravimo srityje;

(27)

kovojant su sukčiavimu darbuotojų komandiravimo srityje, Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (ES) 2016/344 (10) sukurta Europos platforma (toliau – Platforma), skirta gerinti bendradarbiavimą sprendžiant nedeklaruojamo darbo problemą, turėtų pagal savo įgaliojimus dalyvauti vykdant sukčiavimo atvejų stebėseną ir vertinimą, gerinti valstybių narių administracinio bendradarbiavimo įgyvendinimą ir efektyvumą, plėtoti įspėjimo mechanizmus ir teikti pagalbą bei paramą kompetentingoms institucijoms ir įstaigoms tvirtesniam administraciniam bendradarbiavimui ir keitimuisi informacija. Vykdydama šią veiklą Platforma turi glaudžiai bendradarbiauti su Darbuotojų komandiravimo ekspertų komitetu, įsteigtu Komisijos sprendimu 2009/17/EB (11);

(28)

dėl tam tikrų sukčiavimo ar piktnaudžiavimo atvejų, susijusių su darbuotojų komandiravimu, tarpvalstybinio pobūdžio pateisinamos konkrečios priemonės, kuriomis siekiama sustiprinti patikrinimų, tyrimų ir keitimosi informacija tarp atitinkamų valstybių narių kompetentingų institucijų ar įstaigų tarpvalstybinį aspektą. Tuo tikslu, vykdant direktyvose 96/71/EB ir 2014/67/ES, visų pirma Direktyvos 2014/67/ES 7 straipsnio 4 dalyje, numatytą administracinį bendradarbiavimą kompetentingos institucijos ar įstaigos turėtų turėti reikiamas priemones, kad galėtų įspėti apie tokius atvejus ir keistis informacija, siekiant užkirsti kelią tokiems sukčiavimo ir piktnaudžiavimo atvejams ir su jais kovoti;

(29)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (12) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(30)

Direktyva 96/71/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

4 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa pakeičiama taip:

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos ar įstaigos, įskaitant valdžios institucijas, kurios pagal nacionalinę teisę yra atsakingos už 3 straipsnyje nurodytų darbo sutarties sąlygų stebėseną, tarpusavyje bendradarbiautų, taip pat ir Sąjungos lygmeniu. Toks bendradarbiavimas visų pirma apima atsakymus į pagrįstus tų valdžios institucijų ar įstaigų prašymus suteikti informacijos apie tarpvalstybinį darbuotojų paskyrimą laikinai dirbti ir akivaizdžių pažeidimų arba galimų neteisėtos veiklos atvejų, kaip antai tarpvalstybinių nedeklaruojamo darbo ir fiktyvaus savarankiško darbo atvejų, susijusių su darbuotojų komandiravimu, nagrinėjimą. Jei kompetentinga institucija ar įstaiga valstybėje narėje, iš kurios komandiruojamas darbuotojas, neturi valstybės narės, į kurią komandiruojamas darbuotojas, kompetentingos institucijos ar įstaigos prašomos informacijos, ji stengiasi tą informaciją gauti iš kitų tos valstybės narės institucijų ar įstaigų. Jei nuolat vėluojama pateikti tokią informaciją valstybei narei, į kurią komandiruojamas darbuotojas, apie tai informuojama Komisija ir ji imasi tinkamų priemonių.“;

4)

5 straipsnis pakeičiamas taip:

„5 straipsnis

Stebėsena, kontrolė ir vykdymo užtikrinimas

Valstybė narė, į kurios teritoriją komandiruojamas darbuotojas, ir valstybė narė, iš kurios komandiruojamas darbuotojas, atsako už šioje direktyvoje ir Direktyvoje 2014/67/ES nustatytų pareigų stebėseną, kontrolę ir vykdymo užtikrinimą ir, jei nesilaikoma šios direktyvos nuostatų, imasi tinkamų priemonių.

Valstybės narės nustato sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taisykles ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad šios sankcijos būtų įgyvendintos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.

Valstybės narės visų pirma užtikrina, kad darbuotojai ir (arba) darbuotojų atstovai galėtų pasinaudoti tinkamomis procedūromis siekiant užtikrinti pagal šią direktyvą nustatytų pareigų vykdymą.

Tuo atveju, jeigu valstybei narei atlikus bendrą vertinimą pagal Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnį nustatoma, kad įmonė neteisėtai arba nesąžiningai sudaro įspūdį, jog tam tikro darbuotojo padėtis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ta valstybė narė užtikrina, kad tam darbuotojui būtų taikoma atitinkama teisė ir praktika.

Valstybės narės užtikrina, kad dėl šio straipsnio atitinkamam darbuotojui nebūtų taikomos mažiau palankios sąlygos nei komandiruotiems darbuotojams taikytinos sąlygos.“;

5)

priedo įžanginė dalis pakeičiama taip:

„3 straipsnio 2 dalyje nurodytos veiklos apima visus statybos darbus, susijusius su pastatų statyba, remontu, priežiūra, rekonstravimu ar griovimu, visų pirma:“.

a)

subrangos atveju;

b)

remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į pokyčius, susijusius su teisėkūros procedūra priimamu aktu, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/22/EB (13) nuostatos dėl vykdymo užtikrinimo reikalavimų ir nustatomos konkrečios su Direktyva 96/71/EB ir Direktyva 2014/67/ES susijusios kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklės.

9.7.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 173/25

(1)

laisvė pasirinkti profesiją yra pagrindinė teisė. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) užtikrinama laisvė pasirinkti profesiją, taip pat laisvė užsiimti verslu. Laisvas darbuotojų judėjimas, įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas yra pagrindiniai Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtinti vidaus rinkos principai. Todėl nacionalinėmis taisyklėmis, kuriomis nustatomos galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis, neturėtų būti sudaroma nepagrįstų ar neproporcingų kliūčių naudotis tomis pagrindinėmis teisėmis;

(2)

nesant konkrečių nuostatų, kuriomis suderinami Sąjungos teisėje pateikti reikalavimai dėl galimybės užsiimti reglamentuojama profesija ar ja verstis, valstybės narės kompetentingos nuspręsti, ar reikia reglamentuoti profesiją ir kaip tą daryti, atsižvelgiant į nediskriminavimo ir proporcingumo principus;

(3)

proporcingumo principas – vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų. Vadovaujantis teismų praktika (3) nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal SESV garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų vykdymas gali būti mažiau patrauklus, turėtų atitikti keturias sąlygas, t. y. jos turėtų: būti taikomos laikantis nediskriminavimo principo; būti pagrįstos viešojo intereso tikslais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; ir neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti;

(4)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/36/EB (4) įtvirtinta pareiga valstybėms narėms atlikti reikalavimų, kuriais ribojama galimybė užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, proporcingumo vertinimą ir pateikti to vertinimo rezultatus Komisijai, taip pradedant „abipusio vertinimo procesą“. Tas procesas reiškia, kad valstybės narės turi patikrinti visus savo teisės aktus, kurie susiję su visomis jų teritorijoje reglamentuojamos profesijomis;

(5)

abipusio vertinimo proceso rezultatai parodė, kad nėra pakankamai aišku, kokius kriterijus valstybės narės turėtų naudoti vertindamos reikalavimų, kuriais ribojamos galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, proporcingumą; taip pat pastebėtas nevienodas tokių reikalavimų vertinimas visais reglamentavimo lygmenimis. Siekiant išvengti vidaus rinkos susiskaidymo ir pašalinti kliūtis, trukdančias pradėti ir vykdyti tam tikrą darbo pagal sutartį ar savarankiško darbo veiklą, Sąjungos lygmeniu turėtų būti laikomasi bendro požiūrio, kuris užkirstų kelią neproporcingoms priemonėms;

(6)

2015 m. spalio 28 d. komunikate „Bendrosios rinkos tobulinimas. Daugiau galimybių piliečiams ir įmonėms“ Komisija pabrėžė, kad reikia patvirtinti analitinę proporcingumo sistemą, kurią valstybės narės naudotų persvarstydamos esamas ar siūlydamos naujas profesijų reglamentavimo nuostatas;

(7)

šia direktyva siekiama nustatyti proporcingumo vertinimų, kuriuos valstybės narės turi atlikti prieš nustatydamos naujas ar iš dalies keisdamos esamas profesijų reglamentavimo nuostatas, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, kartu užtikrinant skaidrumą ir aukšto lygio vartotojų apsaugą;

(8)

į šios direktyvos taikymo sritį patenkančios veiklos turėtų apimti reglamentuojamas profesijas, kurioms taikoma Direktyva 2005/36/EB. Ši direktyva turėtų būti taikoma reikalavimams, kuriais ribojama galimybė užsiimti valstybėse narėse jau reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, taip pat naujomis profesijomis, kurių reglamentavimo galimybę valstybės narės svarsto. Ši direktyva turėtų būti taikoma kartu su Direktyva 2005/36/EB, nepažeidžiant kitų atskiruose Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, susijusių su galimybe užsiimti konkrečia reglamentuojama profesija ar ja verstis;

(9)

šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai apibrėžti ir organizuoti savo švietimo ir profesinio mokymo sistemų, visų pirma, kiek tai susiję su jų galimybe deleguoti profesinėms organizacijoms teisę organizuoti arba prižiūrėti profesinį rengimą. Ši direktyva neturėtų būti taikoma nuostatoms, kuriomis neribojamos galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, įskaitant, redakcinius pakeitimus, techninius mokymo kursų turinio pritaikymus arba mokymo nuostatų modernizavimą. Jei profesinis rengimas apima atlyginamą veiklą, turėtų būti užtikrinta įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas;

(10)

tais atvejais, kai valstybės narės perkelia į nacionalinę teisę konkrečius reikalavimus, susijusius su tam tikros profesijos reglamentavimu, nustatytus atskirame Sąjungos akte, pagal kurį valstybėms narės nepaliekama konkretaus perkėlimo į nacionalinę teisę būdo pasirinkimo laisvės, proporcingumo vertinimas, kaip to reikalaujama pagal šios direktyvos konkrečias nuostatas, neturėtų būti taikomas;

(11)

valstybės narės turėtų turėti galimybę remtis bendrąja reglamentavimo sistema, pagrįsta aiškiai apibrėžtomis teisinėmis sąvokomis, susijusiomis su skirtingais profesijų reglamentavimo būdais Sąjungoje. Yra keletas profesijų reglamentavimo būdų: pavyzdžiui, galimybė užsiimti tam tikra veikla ar ja verstis suteikiama tik tam tikros profesinės kvalifikacijos turėtojams. Valstybės narės taip pat gali reglamentuoti vieną iš profesinės veiklos vykdymo būdų, nustatydamos profesinių vardų naudojimo sąlygas arba nustatydamos kvalifikacinius reikalavimus tik savarankiškai dirbantiems asmenims, atlyginimus gaunantiems specialistams, arba valdytojams ar įmonių teisiniams atstovams, visų pirma kai veiklą vykdo juridinis asmuo kaip konkrečios specializacijos įmonė;

(12)

prieš priimdamos naujas arba iš dalies keisdamos esamas įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas, kuriomis ribojama galimybė užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, valstybės narės turėtų įvertinti tokių nuostatų proporcingumą. Vertinimo mastas turėtų būti proporcingas įtvirtinamos nuostatos pobūdžiui, turiniui ir poveikiui;

(13)

pagrindimo ir proporcingumo įrodymo našta tenka valstybėms narėms. Todėl valstybės narės taikomo pagrįsto reglamentavimo priežastys turi būti papildytos valstybės narės patvirtintos priemonės tinkamumo ir proporcingumo analize bei konkrečiais įrodymais, pagrindžiančiais argumentus. Nors valstybė narė nebūtinai turi atlikti specialų tyrimą arba pateikti specialios formos įrodymų arba medžiagos, kuriais tokios priemonės proporcingumas būtų nustatomas prieš ją priimant, valstybė narė turėtų atlikti objektyvią analizę, kuria, atsižvelgiant į tos valstybės narės konkrečias aplinkybes, įrodoma, jog esama realaus pavojaus, kad viešojo intereso tikslai nebus pasiekti;

(14)

valstybės narės turėtų atlikti proporcingumo vertinimus objektyviai ir nepriklausomai, įskaitant tuos atvejus, kai profesija yra reglamentuojama netiesiogiai, suteikiant įgaliojimus tą reglamentavimą atlikti konkrečiai profesinei organizacijai. Tie vertinimai gali apimti nuomonę, kurią pateikė nepriklausoma institucija, įskaitant esamas nacionaliniame teisėkūros procese dalyvaujančias institucijas, kuriai atitinkamos valstybės narės patiki tokią nuomonę parengti. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai vertinimą atlieka vietos valdžios institucijos, reguliavimo institucijos ar profesinės organizacijos, kurios dėl to, kad geriau supranta vietos sąlygas ir turi specialių žinių, tam tikrais atvejais galėtų geriau nustatyti, kaip geriausiai pasiekti viešojo intereso tikslus, bet kurių politikos priemonių pasirinkimas galėtų būti naudingesnis jau veiklą vykdantiems subjektams, lyginant su naujais rinkos dalyviais;

(15)

reikėtų stebėti naujų arba iš dalies pakeistų nuostatų, kuriomis ribojama galimybė užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, proporcingumą po jų priėmimo. Reglamentuojamas profesijas ribojančių nacionalinių priemonių proporcingumo peržiūra turėtų būti pagrįsta ne tik tos nacionalinės priemonės tikslu jos priėmimo metu, bet ir jos poveikiu, kuris vertinamas ją priėmus. Nacionalinės priemonės proporcingumo vertinimas turėtų būti grindžiamas pokyčiais, kurie reglamentuojamų profesijų srityje įvyko nuo to laiko, kai priemonė buvo priimta;

(16)

kaip patvirtinta pagal nusistovėjusią teismų praktiką, draudžiamas bet koks dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais ribojama įsisteigimo laisvė ar laisvė teikti paslaugas, atsiradęs ribojimas, įskaitant diskriminaciją dėl pilietybės arba gyvenamosios vietos;

(17)

kai galimybė imtis darbo pagal darbo sutartį ar savarankiško darbo veiklos ir ją vykdyti priklauso nuo atitikties tam tikriems reikalavimams, susijusiems su valstybių narių tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuojamomis konkrečiomis profesinėmis kvalifikacijomis, būtina užtikrinti, kad tokie reikalavimai būtų grindžiami viešojo intereso tikslais, kaip antai tikslais SESV prasme, t. y. viešosios politikos, viešojo saugumo ir visuomenės sveikatos tikslais, arba privalomomis viešojo intereso priežastimis, pripažintomis Teisingumo Teismo praktikoje. Būtina paaiškinti, kad privalomoms Teisingumo Teismo pripažintoms viešojo intereso priežastims priskiriamos tokios priežastys kaip antai: socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros išlaikymas; vartotojų, paslaugų gavėjų apsauga, įskaitant amatų kokybės užtikrinimą, ir darbuotojų apsauga; tinkamo teisingumo vykdymo užtikrinimas; prekybos sandorių sąžiningumo užtikrinimas; kova su sukčiavimu ir mokesčių slėpimo ir mokesčių vengimo prevencija bei fiskalinės priežiūros veiksmingumas; transporto sauga; aplinkos ir miesto aplinkos apsauga; gyvūnų sveikata; intelektinė nuosavybė; nacionalinio istorinio ir meninio paveldo apsauga ir išsaugojimas; socialinės politikos tikslai; ir kultūros politikos tikslai. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, išskirtinai ekonominės priežastys, kaip antai nacionalinės ekonomikos rėmimas pažeidžiant pagrindines laisves, taip pat išskirtinai administracinės priežastys, kaip antai patikrinimų atlikimas ar statistinių duomenų rinkimas, negali būti laikomos privalomomis viešojo intereso priežastimis;

(18)

pačios valstybės narės turi nustatyti apsaugos, kurią jos nori suteikti viešojo intereso tikslams, lygį ir tinkamą reglamentavimo lygį, atsižvelgiant į proporcingumo principą. Tai, kad viena valstybė narė taiko mažiau griežtas taisykles negu kita valstybė narė, nereiškia, kad pastarosios valstybės narės taisyklės yra neproporcingos ir todėl nesuderinamos su Sąjungos teise;

(19)

kalbant apie visuomenės sveikatos apsaugą, pagal SESV 168 straipsnio 1 dalį nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis turi būti užtikrinama aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga. Ši direktyva visiškai atitinka tą tikslą;

(20)

siekdamos užtikrinti, kad nuostatos, kurias jos nustato, ir esamų nuostatų pakeitimai būtų proporcingi, valstybės narės turėtų atsižvelgti į proporcingumo vertinimo kriterijus ir papildomus kriterijus, kurie yra svarbūs nagrinėjamai reglamentuojamai profesijai. Jei valstybė narė ketina reglamentuoti profesiją ar iš dalies pakeisti esamas taisykles, reikėtų atsižvelgti į su siekiamais viešojo intereso tikslais susijusios rizikos pobūdį, visų pirma riziką paslaugos gavėjams, įskaitant vartotojus, specialistams ar trečiosioms šalims. Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad profesinių paslaugų srityje paprastai vyrauja vartotojų ir specialistų turimos informacijos asimetrija, nes specialistai turi aukšto lygio techninių žinių, kurių vartotojai gali neturėti;

(21)

su profesine kvalifikacija susiję reikalavimai turėtų būti laikomi būtinais tik tada, kai esančios priemonės, kaip antai produktų saugos srities teisės aktai ar vartotojų apsaugos teisės aktai, negali būti laikomos tinkamomis ar iš tikrųjų veiksmingomis iškeltam tikslui pasiekti;

(22)

siekiant patenkinti proporcingumo reikalavimą, priemonė turėtų būti tinkama siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti. Priemonė turėtų būti laikoma tinkama siekiamų tikslų įgyvendinimui užtikrinti tik tada, jei ja iš tikrųjų siekiama įgyvendinti tą tikslą nuosekliai ir sistemingai, pavyzdžiui, kai su tam tikra veikla susijusi panaši rizika yra šalinama panašiu būdu ir kai atitinkamų apribojimų išimtys yra taikomos atsižvelgiant į nustatytą tikslą. Be to, nacionalinė priemonė turėtų veiksmingai prisidėti įgyvendinant siekiamą tikslą, todėl, jeigu jos poveikio vietoje negalima pagrįsti, ji neturėtų būti laikoma tinkama;

(23)

valstybės narės turėtų tinkamai atsižvelgti į bendrą priemonės poveikį laisvam asmenų ir paslaugų judėjimui Sąjungoje, vartotojų galimybėms rinktis ir teikiamų paslaugų kokybei. Tuo remdamosi, valstybės narės visų pirma turėtų nustatyti, ar galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, apribojimo aprėptis yra proporcinga siekiamų tikslų svarbai ir numatomai naudai;

(24)

valstybės narės turėtų palyginti nagrinėjamą nacionalinę priemonę su alternatyviomis ir mažiau ribojančiomis priemonėmis, kuriomis būtų pasiekti ties patys tikslai taikant mažiau apribojimų. Kai priemonės yra grindžiamos tik vartotojų apsauga ir kai nustatyta rizika apsiriboja specialisto ir vartotojo santykiais ir todėl nedaromas neigiamas poveikis trečiosioms šalims, valstybės narės turėtų įvertinti, ar jų tikslo galėtų būti siekiama mažiau ribojančiomis priemonėmis nei priskirtos specialisto veiklos rūšys. Pavyzdžiui, kai vartotojai gali pagrįstai pasirinkti, ar naudotis kvalifikuoto specialisto paslaugomis, ar ne, turėtų būti naudojamos mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui, taikant profesinio vardo apsaugą ar įtraukimą į profesinį registrą. Reglamentavimas nustatant priskirtas veiklos rūšis ir taikant saugomą profesinį vardą turėtų būti svarstomas tais atvejais, kai tomis priemonėmis siekiama išvengti didelės žalos viešojo intereso tikslams, kaip antai visuomenės sveikatai;

(25)

kai tinkama, atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės pobūdį ir turinį, valstybės narės taip pat turėtų atsižvelgti į šiuos aspektus: profesijai priskiriamų profesinės veiklos rūšių aprėpties ir reikalaujamos profesinės kvalifikacijos ryšį; užduočių sudėtingumą, visų pirma dėl reikalaujamo mokymo ar patirties lygio, pobūdžio ir trukmės; skirtingų būdų įgyti profesinę kvalifikaciją buvimą; tai, ar tam tikriems specialistams priskirta veikla gali sutapti su kitų specialistų veikla; ir autonomiškumo lygį užsiimant reglamentuojama profesija, visų pirma tais atvejais, kai su reglamentuojama profesija susijusi veikla vykdoma esant tinkamai kvalifikuoto specialisto kontrolei ir atsakomybei;

(26)

šioje direktyvoje atsižvelgiama į mokslinę ir technologinę pažangą ir ja prisidedama prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, be kita ko, skaitmeninėje aplinkoje. Atsižvelgiant į technologinių pokyčių ir mokslo plėtros spartą, kai kurių profesijų, ypač elektroninėmis priemonėmis teikiamų profesinių paslaugų, atveju gali būti labai svarbu atnaujinti reikalavimus norintiems užsiimti ta profesija. Valstybei narei reglamentuojant profesiją reikėtų atsižvelgti į tai, kad mokslo ir technologijų plėtra gali sumažinti arba padidinti specialistų ir vartotojų turimos informacijos asimetriją. Tais atvejais, kai mokslo ir technologijų plėtra kelia didelę riziką viešojo intereso tikslams, valstybės narės prireikus turi paskatinti specialistus neatsilikti nuo tų pokyčių;

(27)

valstybės narės turėtų išsamiai įvertinti aplinkybes, kuriomis priemonė priimama ir įgyvendinama, ir, visų pirma, patikrinti naujų ar iš dalies pakeistų nuostatų poveikį, kai jos taikomos kartu su kitais reikalavimais, kuriais ribojama galimybė užsiimti profesija ar ja verstis. Tam tikros veiklos pradėjimas ir vykdymas gali būti priklausomas nuo keleto reikalavimų laikymosi, kaip antai su profesijos organizavimu susijusių taisyklių, privalomos narystės profesinėje organizacijoje ar įstaigoje, profesinės etikos, priežiūros ir atsakomybės. Todėl valstybės narės, vertindamos naujų ar iš dalies pakeistų nuostatų poveikį, turėtų atsižvelgti į esamus reikalavimus, įskaitant tęstinį profesinį tobulinimą, privalomą narystę profesinėje organizacijoje ar įstaigoje, registracijos ar patvirtinimo sistemas, kiekybinius apribojimus, specialius teisinio statuso reikalavimus ir su akcijų valdymu susijusius reikalavimus, teritorinius apribojimus, daugiasričius apribojimus ir nesuderinamumo taisykles, draudimo reikalavimus, kalbos mokėjimo reikalavimus tiek, kiek reikia, kad būtų galima užsiimti profesija, fiksuoto minimalaus ir (arba) maksimalaus tarifo reikalavimus ir su reklama susijusius reikalavimus;

(28)

papildomų reikalavimų nustatymas gali būti naudingas viešojo intereso tikslams siekti. Vien tai, kad turėtų būti vertinamas jų atskiras ar bendras poveikis, dar nereiškia, kad tie reikalavimai yra prima facie neproporcingi. Pavyzdžiui, tęstinio profesinio tobulinimo reikalavimas gali būti tinkamas būdas siekiant užtikrinti, kad specialistai neatsiliktų nuo pažangos savo atitinkamose srityse tiek, kiek naujiems specialistams dėl to nenustatomos diskriminacinės ir neproporcingos sąlygos. Panašiai privaloma narystė profesinėje organizacijoje ar įstaigoje gali būti laikoma tikslinga, kai valstybė toms profesinėms organizacijoms ar įstaigoms patiki užtikrinti atitinkamų viešojo intereso tikslų siekimą, pavyzdžiui, tikrinant, ar teisėtai užsiimama profesine praktika, arba organizuojant tęstinį profesinį rengimą ar jį prižiūrint. Tais atvejais, kai tam tikros profesijos nepriklausomumas negali būti pakankamai užtikrinamas kitomis priemonėmis, valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę taikyti apsaugos priemones, kaip antai apriboti profesijai nepriklausančių asmenų akcijų turėjimą, ar numatyti, kad daugumą balsavimo teisių turi turėti asmenys, užsiimantys atitinkama profesine veikla, su sąlyga, kad tokios priemonės neviršytų to, kas būtina, kad būtų apsaugoti viešojo intereso tikslai. Valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę nustatyti fiksuotų minimalių ir (arba) maksimalių tarifų reikalavimus, kurių turi laikytis paslaugų teikėjai, ypač kiek tai susiję su paslaugomis, kai tai būtina siekiant veiksmingai taikyti išlaidų kompensavimo principą, jei toks apribojimas yra proporcingas ir, jei būtina, numatytos nukrypti nuo minimalių ir (arba) maksimalių tarifų leidžiančios nuostatos. Jeigu nustatyti papildomi reikalavimai atkartoja reikalavimus, kuriuos valstybės narės jau yra nustačiusios kitose taisyklėse arba procedūrose, tokie reikalavimai negali būti laikomi proporcingais siekiant numatyto tikslo;

(29)

pagal Direktyvos 2005/36/EB II antraštinę dalį valstybės narės negali nustatyti paslaugų teikėjams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje ir teikiantiems paslaugas laikinai ir kartais, reikalavimų ar apribojimų, kurie draudžiami toje direktyvoje, kaip antai, leidimų suteikimo, registracijos ar narystės profesinėje organizacijoje ar įstaigoje arba atstovybės steigimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje galimybės įgyti reglamentuojamą profesiją ar ja verstis tikslais. Valstybės narės prireikus turi teisę reikalauti, kad paslaugų teikėjai, norintys laikinai teikti paslaugas, pateiktų informaciją, parengdami raštišką deklaraciją, kuri turi būti pateikta prieš pirmą kartą teikiant paslaugas ir kasmet atnaujinama. Todėl, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas profesinėms paslaugoms teikti, reikia, atsižvelgiant į laikinai arba kartais teikiamos paslaugos pobūdį, priminti, kad tie reikalavimai, kaip antai, automatinės laikinosios registracijos arba pro forma narystės profesinėje organizacijoje ar įstaigoje, išankstinių deklaracijų ir dokumentų reikalavimai, taip pat rinkliavos ir mokesčiai turėtų būti proporcingi. Šie reikalavimai neturėtų neproporcingai apsunkinti paslaugos teikėjų ir jie neturėtų kliudyti naudotis paslaugų teikimo laisve ar daryti tokį naudojimąsi mažiau patraukliu. Valstybės narės visų pirma turėtų įvertinti, ar reikalavimas pateikti tam tikrą informaciją ir dokumentus pagal Direktyvą 2005/36/EB ir galimybė gauti daugiau informacijos apie administracinį valstybių narių bendradarbiavimą per Vidaus rinkos informacinę sistemą, yra proporcingi ir ar jų pakanka norint išvengti rimtos rizikos, kad paslaugų teikėjai apeis taikytinas taisykles. Tačiau ši direktyva neturėtų būti taikoma priemonėms, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi taikytinų įdarbinimo sąlygų;

(30)

kaip patvirtina nusistovėjusi teismų praktika, žmonių sveikata ir gyvybė užima svarbiausią vietą tarp SESV saugomų interesų. Todėl valstybės narės turėtų tinkamai atsižvelgti į tikslą užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą vertinant reikalavimus, keliamus sveikatos priežiūros profesijoms, pavyzdžiui, išskirtinai numatytos veiklos rūšys, profesinio vardo apsauga, tęstinis profesinis tobulinimas arba taisyklės, susijusios su profesijos organizavimu, profesine etika ir priežiūra, kartu laikantis būtiniausių rengimo reikalavimų, nustatytų Direktyvoje 2005/36/EB. Valstybės narės visų pirma turėtų užtikrinti, kad sveikatos priežiūros profesijų, turinčių poveikį visuomenės sveikatai ir pacientų saugumui, reglamentavimas būtų proporcingas ir padėtų užtikrinti galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios Chartijoje pripažįstamos kaip pagrindinė teisė, taip pat galimybes piliečiams savo teritorijoje gauti saugias, aukštos kokybės ir veiksmingas sveikatos priežiūros paslaugas. Nustatant sveikatos priežiūros paslaugų politikos priemones turėtų būti atsižvelgta į būtinybę užtikrinti paslaugos prieinamumą ir aukštą kokybę, pakankamą ir saugų aprūpinimą vaistais, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos poreikius atitinkamos valstybės narės teritorijoje, taip pat į sveikatos priežiūros specialistų profesinį nepriklausomumą. Sveikatos priežiūros profesijų reglamentavimo pagrindimo atžvilgiu valstybės narės turėtų atsižvelgti į tikslą užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, įskaitant piliečių prieigą prie aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų, ir pakankamą ir saugų aprūpinimą vaistais, atsižvelgiant į šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytą veiksmų laisvę;

(31)

siekiant tinkamo vidaus rinkos veikimo svarbu užtikrinti, kad valstybės narės, prieš priimdamos naujus ar iš dalies keisdamos esamus reikalavimus, kuriais ribojama galimybė užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis, suteiktų piliečiams, atstovų asociacijoms ir kitiems atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant socialinius partnerius, informaciją. Valstybės narės turėtų įtraukti visus suinteresuotuosius subjektus ir suteikti jiems galimybę pareikšti savo nuomonę. Kai tikslinga ir tinkama, valstybės narės turėtų vykdyti viešas konsultacijas, laikydamosi savo nacionalinių procedūrų;

(32)

valstybės narės taip pat turėtų visapusiškai atsižvelgti į piliečių teises kreiptis į teismą, garantuojamas pagal Chartijos 47 straipsnį ir Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 19 straipsnio 1 dalį. Iš to išplaukia, kad, vadovaujantis nacionalinėje teisėje nustatytomis procedūromis ir konstituciniais principais, nacionaliniai teismai turėtų galėti įvertinti į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių reikalavimų proporcingumą, siekdami užtikrinti, kad kiekvienas fizinis arba juridinis asmuo turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą laisvės pasirinkti profesiją, laisvės pasinaudoti įsisteigimo teise ir laisvės teikti paslaugas apribojimų atžvilgiu;

(33)

siekdamos keistis informacija apie geriausią praktiką, valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kad skatintų dalintis tinkama ir reguliariai atnaujinama informacija su kitomis valstybėmis narėmis apie reglamentuojamas profesijas bei apie tokio reglamentavimo poveikį. Komisija turėtų sudaryti palankesnes sąlygas tokiam valstybių narių keitimuisi;

(34)

siekiant padidinti skaidrumą ir skatinti palyginamais kriterijais grindžiamą proporcingumo vertinimą, valstybių narių pateikiama informacija, nedarant poveikio SESV 346 straipsniui, turėtų būti lengvai prieinama reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje, taip suteikiant galimybę kitoms valstybėms narėms ir suinteresuotosioms šalims pateikti savo pastabas Komisijai ir atitinkamai valstybei narei. Komisija turėtų tinkamai atsižvelgti į tas pastabas savo suvestinėje ataskaitoje, rengiamoje pagal Direktyvą 2005/36/EB;

(35)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir išvengti neproporcingų apribojimų užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis – valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

a)

saugomas profesinis vardas – profesijos reglamentavimo forma, kai vardo naudojimui profesinėje veikloje ar profesinės veiklos rūšių grupėje pagal įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama profesinės kvalifikacijos turėjimo, ir, netinkamai naudojant tą vardą, taikomos sankcijos;

b)

priskirtos veiklos rūšys – profesijos reglamentavimo forma, kai galimybė vykdyti profesinę veiklą ar profesinės veiklos rūšių grupei priskiriamą veiklą pagal įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas suteikiama tiesiogiai ar netiesiogiai tik reglamentuojamos profesijos nariams, turintiems konkrečią profesinę kvalifikaciją, įskaitant atvejus, kai veikla sutampa su kitų reglamentuojamų profesijų veikla.

a)

su viešojo intereso tikslų siekimu susijusios rizikos pobūdį, visų pirma riziką paslaugų gavėjams, įskaitant vartotojus, specialistams arba trečiosioms šalims;

b)

tai, ar esamų konkretesnių ar bendresnių taisyklių, kaip antai nustatytų produktų saugos srities ar vartotojų apsaugos teisės aktuose, nepakanka norint pasiekti iškelto tikslo;

c)

nuostatos tinkamumą, kiek tai susiję su jos teikiamomis galimybėmis siekti iškelto tikslo, ir ar ja to tikslo siekiama nuosekliai ir sistemingai, taip pat ar ji padeda šalinti nustatytą riziką taip, kaip panašiose veiklos srityse;

d)

poveikį laisvam asmenų bei paslaugų judėjimui Sąjungoje, vartotojų galimybėms rinktis ir teikiamų paslaugų kokybei;

e)

galimybę naudoti mažiau ribojančias priemones siekiant viešojo intereso tikslo; šio punkto tikslais, kai nuostatos yra grindžiamos tik vartotojų apsauga ir kai nustatyta rizika apsiriboja specialisto ir vartotojo santykiais, taigi nedaro neigiamo poveikio trečiosioms šalims, valstybės narės visų pirma įvertina, ar tikslą galima pasiekti naudojant mažiau ribojančias priemones nei priskirtos veiklos rūšys;

f)

naujų arba iš dalies pakeistų nuostatų poveikį, kai jos taikomos kartu su kitomis nuostatomis, kuriomis ribojamos galimybės užsiimti profesija ar ja verstis, ir ypač tai, kaip naujomis arba iš dalies pakeistomis nuostatomis kartu su kitais reikalavimais prisidedama siekiant to paties viešojo intereso tikslo ir ar jos būtinos jam pasiekti.

a)

ryšį tarp profesinės veiklos ar jai priskirtų veiklos rūšių apimties ir reikalaujamos profesinės kvalifikacijos;

b)

ryšį tarp atitinkamų užduočių sudėtingumo ir poreikio, kad jų vykdytojai turėtų konkrečią profesinę kvalifikaciją, visų pirma dėl reikalaujamo rengimo ar patirties lygio, pobūdžio ir trukmės;

c)

galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją alternatyviais būdais;

d)

tai, ar tam tikroms profesijoms priskirtos veiklos rūšys gali sutapti su kitų profesijų veikla, ir kodėl;

e)

autonomiškumo lygį užsiimant reglamentuojama profesija ir organizacinės ir priežiūros tvarkos poveikį iškelto tikslo siekimui, visų pirma tais atvejais, kai su reglamentuojama profesija susijusi veikla vykdoma užtikrinus kvalifikuotų specialistų kontrolę ir atsakomybę;

f)

mokslo ir technologinę plėtrą, kuri gali veiksmingai sumažinti arba padidinti specialistų ir vartotojų turimos informacijos asimetriją.

a)

priskirtos veiklos rūšys, saugomas profesinis vardas arba bet kokios kitos formos reglamentavimas Direktyvos 2005/36/EB 3 straipsnio 1 dalies a punkto prasme;

b)

pareigos vykdyti tęstinio profesinio tobulinimo reikalavimus;

c)

taisyklės, susijusios su profesijos organizavimu, profesine etika ir priežiūra;

d)

privaloma narystė profesinėje organizacijoje ar įstaigoje, registracijos ar patvirtinimo sistemos, visų pirma tuo atveju, kai tokie reikalavimai reiškia, kad reikia turėti konkrečią profesinę kvalifikaciją;

e)

kiekybiniai apribojimai, visų pirma reikalavimai, kuriais ribojamas leidimų verstis praktika skaičius ar nustatomas mažiausias ar didžiausias darbuotojų, vadovų ar konkrečias profesines kvalifikacijas turinčių asmenų skaičius;

f)

konkretūs juridinio statuso reikalavimai arba su akcijų valdymu susiję reikalavimai, jeigu jie yra tiesiogiai susiję su vertimusi reglamentuojama profesija;

g)

teritoriniai apribojimai, įskaitant tuos atvejus, kai profesija valstybės narės teritorijos dalyse yra reglamentuojama kitaip nei kitose dalyse;

h)

reikalavimai, kuriais ribojamos bendros galimybės užsiimti reglamentuojama profesija, taip pat nesuderinamumo taisyklės;

i)

reikalavimai, susiję su draudimu ar kitomis asmeninės ar kolektyvinės apsaugos priemonėmis profesinės atsakomybės srityje;

j)

kalbos žinių, būtinų, norint verstis tam tikra profesine praktika, reikalavimai;

k)

nustatytų minimalių ir (arba) maksimalių tarifų reikalavimai;

l)

su reklama susiję reikalavimai.

a)

automatinę laikinąją registraciją arba pro forma narystę profesinėje organizacijoje ar institucijoje, nurodytą Direktyvos 2005/36/EB 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkte;

b)

deklaraciją, kuri turi būti pateikta iš anksto pagal Direktyvos 2005/36/EB 7 straipsnio 1 dalį, dokumentus, kurių reikalaujama pagal to straipsnio 2 dalį, arba bet kokį kitą lygiavertį reikalavimą;

c)

reikalavimą paslaugų teikėjui sumokėti mokestį arba bet kokias išlaidas, susijusias su administracinėmis procedūromis, susijusiomis su galimybe užsiimti reglamentuojamomis profesijomis ar jomis verstis.