20.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 157/1

(1)

2011 m. kovo 17 d. e. paštu Danijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje iš anksto pranešė Komisijai apie aptariamą priemonę (mokesčio, susijusio su geriamojo vandens apsauga, sumažinimas ir atleidimas nuo šio mokesčio).

(2)

2011 m. balandžio 27 d. Komisijos tarnybos, nagrinėjančios šį išankstinį pranešimą, Danijos valdžios institucijų paprašė papildomos informacijos.

(3)

2011 m. rugsėjo 16 d. e. paštu Danijos valdžios institucijos pateikė papildomą informaciją, kurios Komisijos tarnybos paprašė 2011 m. balandžio 27 d.

(4)

Gavus pirmiau nurodytą informaciją, 2011 m. spalio 3 d. ir lapkričio 10 d. surengti du Danijos valdžios institucijų ir Komisijos tarnybų techniniai posėdžiai. Po 2011 m. lapkričio 10 d. posėdžio Danijos valdžios institucijos Komisijai pateikė naujos papildomos informacijos.

(5)

Po 2011 m. lapkričio 10 d. posėdžio Danijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje 2011 m. lapkričio 17 d. e. paštu pranešė, kad atsiima išankstinį pranešimą apie aptariamą pagalbą.

(6)

2011 m. gruodžio 14 d. faksu Komisijos tarnybos pranešė Danijos valdžios institucijoms apie pradedamą pagalbos, apie kurią nepranešta, bylą Nr. SA.32874 (2011/NN), nes mokestis pritaikytas dar prieš išankstinį pranešimą ir be Komisijos pritarimo.

(7)

2011 m. gruodžio 27 d. e. paštu Danijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje perdavė Komisijai Danijos valdžios institucijų raštą, kuriuo pranešama apie aptariamos apmokestinimo schemos nutraukimą nuo 2011 m. gruodžio 31 d. ir jos pakeitimą bendrojo vandens mokesčio, kurio mechanizmą Komisija jau išnagrinėjo pagalbos byloje Nr. NN 1/2005 (2), padidinimu.

(8)

2012 m. kovo 22 d. raštu (3) Komisija pranešė Danijai apie savo 2012 m. kovo 21 d. priimtą sprendimą pradėti aptariamos priemonės procedūrą (toliau – oficiali tyrimo procedūra) pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Ji pakvietė Danijos valdžios institucijas per mėnesį pateikti pastabas.

(9)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (4). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabų apie aptariamą priemonę.

(10)

Komisija gavo pastabas iš vienos suinteresuotosios šalies („Landbrug & Fødevarer“, toliau – suinteresuotoji šalis). Komisija perdavė šias pastabas Danijai ir suteikė jai galimybę jas pakomentuoti.

(11)

2012 m. gegužės 16 d. e. paštu Danijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje perdavė Komisijai Danijos valdžios institucijų raštą, kuriuo prašoma pratęsti pastabų teikimo terminą iki 2012 m. birželio 11 d. Terminas buvo pratęstas 2012 m. gegužės 24 d. faksograma.

(12)

2012 m. birželio 12 d. e. paštu Danijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje perdavė Danijos valdžios institucijų pastabas dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(13)

2012 m. liepos 2 d. e. paštu Danijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje atsiuntė Danijos valdžios institucijų atsakymą dėl suinteresuotosios šalies pateiktų pastabų.

(14)

2013 m. rugsėjo 10 d. raštu Komisijos tarnybos paprašė Danijos valdžios institucijų patikslinti savo pastabas dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(15)

2013 m. lapkričio 7 d. Danijos valdžios institucijos e. paštu atsiuntė prašomus patikslinimus. 2016 m. balandžio 19 d., atsakydamos į Komisijos 2015 m. lapkričio 10 d. raštą, Danijos valdžios institucijos e. paštu atsiuntė naujos papildomos informacijos.

(16)

2008 m. gruodžio 27 d. Danijos Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo įvedamas požeminio vandens gavybos leidimų išdavimo mokestis, skirtas išskirtinai svarbių geriamuoju vandeniu aprūpinamų zonų identifikavimui ir planavimui finansuoti. Šis įstatymas įgyvendintas 2009 m. rugsėjo 24 d. kodifikuoto įstatymo Nr. 935 IVa skyriumi (24 straipsnis).

(17)

Pagal leidimą mokestis, priklausomai nuo vandens kiekio, gali būti atskaitomas kasmet: 2009 m. – 0,305 DKK (maždaug 0,04 EUR) už m3, 2010 m. – 0,315 DKK, o 2011 m. – 0,310 DKK.

(18)

Iš pradžių buvo numatyta, kad mokestis bus renkamas iki 2017 m. pabaigos, o jį visą turės mokėti bendrųjų vandentiekos sistemų savininkai (5) (kodifikuoto įstatymo 24a straipsnis). Vandens gavybos leidimus nuosaviems šuliniams turintys vartotojai moka tik trečdalį mokesčio, kuris apskaičiuojamas priklausomai nuo per metus išgauto vandens kiekio. Jeigu leidimas išduotas didesniam negu 25 000 m3 kiekiui, leidimo turėtojas moka trečdalį mokesčio, apskaičiuoto pagal 25 000 m3 kiekį (kodifikuoto įstatymo 24b straipsnis). Nuo mokesčio visiškai atleidžiami vandens gavybos leidimo, išduoto ne didesniam negu 6 000 m3 vandens kiekiui per metus, turėtojai (kodifikuoto įstatymo 24c straipsnis).

(19)

Pagal turimą informaciją, Danijoje išduoti 85 000 privačių vandens gavybos leidimų. Didžioji jų dalis išduota žemės ūkio sektoriuje. Manoma, kad leidimų, išduotų ne didesniam negu 6 000 m3 kiekiui, skaičius siekia 75 000. Danijos valdžios institucijos nėra įsitikinusios, kad visos Danijos žemės ūkio įmonės turi savo vandens gavybos leidimus ir nepriklauso nuo viešojo vandens tiekimo, tačiau, institucijų teigimu, žemės ūkio valdos, kurios galėtų būti prijungtos prie viešosios vandentiekos sistemos, paprastai turi vandens gavybos leidimus ir viešąja sistema naudojasi tik buitiniams poreikiams tenkinti.

(20)

Danijos valdžios institucijų pateikti 2009 m. duomenys rodo, kad 12 275 leidimų turėtojams, kuriems leidimas išduotas vidutiniškai dėl 35 500 m3 vandens, mokestis sumažintas vidutiniškai 1 080 EUR per metus. 2009–2011 m. duomenys rodo, kad žemės ūkio sektoriuje 1 091 įmonė pasinaudojo mokesčio sumažinimu, viršijančiu de minimis ribą. Danijos valdžios institucijos patikslino, kad 106 leidimų turėtojai registruoti kaip maisto perdirbimo įmonės.

(21)

Komisija oficialią tyrimo procedūrą pradėjo dėl šių priežasčių:

(22)

2012 m. birželio 12 d. e. paštu atsiųstame rašte Danijos valdžios institucijos pateikė naują išsamų aptariamos priemonės ir jos taikymo konteksto aprašymą, taip pat pačių atliktą šios priemonės analizę. Ši analizė (detalizuojama toliau) pradedama prielaida, jog priemonė neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ne tik todėl, kad ji nėra atrankinė, bet ir todėl, kad ją galima pateisinti Danijos mokesčių sistemos pobūdžiu. Toliau daroma kita prielaida, kad, net jei priemonė turėtų valstybės pagalbos požymių, tokia pagalba būtų suderinama su vidaus rinka. Analizė baigiama argumentu, kad, net jei Komisija laikytųsi nuomonės, jog aptariama priemonė turi su vidaus rinka nesuderinamų valstybės pagalbos požymių, dėl įvairių veiksnių pagalba neturi būti susigrąžinta.

(23)

Danijos valdžios institucijos nepritaria Komisijos nuomonei, kad aptariama priemonė turi pagalbos požymių, atitinkančių visas SESV 107 straipsnio 1 dalies sąlygas. Visų pirma jos mano, kad pagal kodifikuoto įstatymo 24b straipsnį taikomas mokestis (žr. 18 konstatuojamąją dalį) nepalaiko tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos. Kalbant apie kodifikuoto įstatymo 24c straipsnyje nustatytą atleidimą nuo mokesčio, institucijos nurodo, kad net jei toks atleidimas suteikia atrankinį pranašumą, tas pranašumas yra toks nedidelis, kad negali iškraipyti konkurencijos ir daryti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

(24)

Pagrįsdamos pirmąjį argumentą, t. y. kad mokestis nepalaiko tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos, Danijos valdžios institucijos nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią visų pirma reikia išnagrinėti, ar valstybės priemone atitinkamoje teisinėje sistemoje <…> suteikia[mas] pranašum[as] tam tikroms įmonėms kitų, esančiųjų panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, atžvilgiu (11), be to, nurodoma, kad mokesčiai, kuriais bendrovės diferencijuojamos ir kurie dėl to yra prima facie atrankiniai, nėra valstybės pagalba tais atvejais, kai ši diferenciacija atsiranda dėl aptariamos mokesčių sistemos pobūdžio ar struktūros (12). Remdamosi ta pačia Teisingumo Teismo praktika, Danijos valdžios institucijos mano, kad pirmiausia reikia nustatyti, kokia turi būti įprasta arba atskaitos sistema, naudotina siekiant ištirti priemonės atrankinį pobūdį, tuomet patikrinti, ar tam tikroms šioje atskaitos sistemoje dalyvaujančioms įmonėms suteikiamas pranašumas prieš kitas toje pačioje sistemoje dalyvaujančias įmones.

(25)

Remdamosi šia Teisingumo Teismo praktika Danijos valdžios institucijos teigia, jog Komisija sprendimo pradėti procedūrą 15 konstatuojamojoje dalyje tik nurodė, kad aptariama priemone suteikiamas pranašumas tam tikroms įmonėms (žemės ūkio sektoriaus verslininkams, turintiems privačius vandens gavybos leidimus – tarp jų labiau tiems, kurie buvo atleisti nuo mokesčio, nei tiems, kuriems mokestis buvo sumažintas, sumažinta turėjusi tekti finansinė našta), tačiau nepateikė išsamesnio pagrindimo, taigi, panašu, kad, jos nuomone, kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje įtvirtintas mokestis, t. y. mokestis, kurį turi mokėti bendrųjų vandentiekos sistemų savininkai, kaip atskaitos pagrindas turi būti taikomas visiems kitiems vandens gavybos įrenginių savininkams, todėl pastarieji savininkai yra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje kaip pirmiausia paminėti savininkai ir įmonės, gaunantys vandenį iš bendrosios vandentiekos sistemos, o dėl to 24b straipsniuose nustatytas mokesčio sumažinimas arba atleidimas nuo jo yra atrankinio pobūdžio.

(26)

Danijos valdžios institucijos nepritaria Komisijos požiūriui. Jų manymu, kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytas mokestis negali būti laikomas taikytinu atskaitos pagrindu visų pirma dėl to, kad šis mokestis yra didesnis negu 24b ir 24c straipsniuose nustatytas mokestis. Be to, bendrųjų įrenginių savininkų, kuriems taikomas kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytas mokestis, skaičius yra gerokai mažesnis negu įrenginių savininkų, kuriems taikomas 24b straipsnyje nustatytas mokestis, skaičius. Institucijų manymu, dėl 2009 m. įdiegtos apmokestinimo schemos atsirado dvi atskaitos sistemos: viena sui generis taikoma bendrųjų vandentiekos įrenginių savininkams (ir, netiesiogiai, įmonėms, turinčioms teisę naudoti tų įrenginių tiekiamą vandenį), kita – visiems kitiems požeminio vandens gavybos įrenginių savininkams.

(27)

Danijos valdžios institucijos mano, kad dėl dviejų atskaitos sistemų tie subjektai, kurie moka kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytą mokestį, nėra tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip įmonės, mokančios 24b straipsnyje nustatytą mokestį, arba įmonės, atleistos nuo mokesčio pagal to paties įstatymo 24c straipsnį, dėl tokių priežasčių:

(28)

Be to, Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad subjektai, kurie moka kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytą mokestį, nėra tokioje pačioje faktinėje padėtyje kaip įmonės, mokančios 24b straipsnyje nustatytą mokestį, arba įmonės, atleistos nuo mokesčio pagal to paties įstatymo 24c straipsnį, dėl tokių priežasčių:

(29)

Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad šalies apmokestinimo sistemoje daromas skirtumas ne tarp tokioje pačioje padėtyje esančių skirtingų sektorių įmonių, o tarp įmonių, turinčių vandens gavybos įrenginių, ir tokių įrenginių neturinčių įmonių. Tačiau skirtumas nedaromas tarp rinkai pateikiamų konkuruojančių procesų ar produktų, kurie gali būti pakeisti kitais procesais ar produktais, nes išgautas vanduo nėra pateikiamas rinkoje. Be to, tai, jog dėl savo geografinės padėties pirminiai gamintojai negali laisvai rinktis vandens gavybos arba tiekimo iš bendrojo vandentiekos įrenginio, reiškia, kad konkurencinio ryšio, kuris esą gali būti, nėra, o požeminio vandens, išgauto laistymo reikmėms, niekaip nepakeičia geriamasis vanduo, kuris įmonėms ir gyventojams tiekiamas iš bendrųjų vandentiekos įrenginių.

(30)

Danijos valdžios institucijų manymu, visa ši informacija leidžia daryti išvadą, kad bendrųjų vandentiekos įrenginių savininkams taikomas mokestis nesuteikia atrankinio pranašumo įmonėms, turinčioms leidimą išgauti vandenį, nes, atsižvelgiant į apmokestinimo schemos tikslą (geriamojo vandens apsauga), nė viena kita įmonė (ar gamintojas) nėra tokioje pačioje teisinėje bei faktinėje padėtyje ir nebuvo diskriminuojama.

(31)

Kalbant apie įmones, mokančias kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytą mokestį, ir įmones, atleistas nuo mokesčio pagal to paties įstatymo 24c straipsnį, Danijos valdžios institucijos pripažįsta, kad ekonominę veiklą vykdančios įmonės, atleistos nuo mokesčio, įgijo konkurencinį pranašumą prieš savo konkurentus, kurie privalėjo mokėti mokestį pagal 24b straipsnį. Vis dėlto institucijos mano, kad toks atleidimo nuo mokesčio atrankinis pobūdis reikšmingas tik lyginant su konkurentais, o ne su įmonėmis, kurios tiesiogiai apmokestinamos pagal kodifikuoto įstatymo 24a straipsnį arba netiesiogiai apmokestinamos per sąskaitas už vandenį, tiekiamą iš bendrojo vandentiekos įrenginio, nes pastarosios įmonės nėra tokioje pačioje padėtyje.

(32)

Pasak Danijos valdžios institucijų, net jei Komisija, nepaisydama nurodytos skirtingos teisinės ir faktinės įmonių padėties, toliau mano, kad Danijos pritaikytas mokestis tam tikroms įmonėms suteikia pranašumą, tai apmokestinimo schemos nustatytas išimtis galima pateisinti Danijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir valdymu, todėl apmokestinimo schema neturi valstybės pagalbos požymių, nors institucijos dar kartą pripažįsta, kad įmonės, mokančios kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytą mokestį, ir įmonės, atleistos nuo mokesčio pagal to paties įstatymo 24c straipsnį, iš tiesų vertinamos skirtingai. Nors Komisija mano, kad kodifikuoto įstatymo 24a straipsnio nuostatos yra įprasta apmokestinimo schema, o to paties įstatymo 24b ir 24c straipsniuose nustatytos priemonės yra atrankinio pobūdžio išimtys, šias išimtis galima pateisinti Danijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra.

(33)

Šiuo klausimu Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad veiklos vykdytojų, išskyrus bendrųjų vandentiekos įrenginių savininkus, mokamas mažesnis mokestis pateisinamas dar ir tuo, kad ūkininkai ir kiti privačių vandentiekos įrenginių savininkai turi patys finansuoti vandens gavybos išlaidas ir negali prisijungti prie bendrųjų įrenginių, jei gyvena už vietovės, aprūpinamos minėtų įrenginių, ribų. Prie šio argumento galima pridėti dar ir tai, kad mokestis skirtas geriamojo vandens išteklių apsaugai ir išsaugojimui finansuoti, o ne tam, kad žemdirbiai savo augalus galėtų laistyti geriamuoju vandeniu. Danijos valdžios institucijos mano, kad šių argumentų pakanka siekiant pateisinti pagal apmokestinimo sistemą įgyvendinamą įmonių skirstymą, kuris grindžiamas skirtingomis teisinėmis bei faktinėmis sąlygomis ir apmokestinimo sistemos tikslu.

(34)

Kalbant apie kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytą mokesčio sumažinimą ir 25 000 m3 didžiausią ribą, Danijos valdžios institucijos pateikia nemažai argumentų:

(35)

Kalbant apie atleidimą nuo mokesčio, nustatytą kodifikuoto įstatymo 24c straipsnyje, ir tame pačiame sektoriuje veikiančių įmonių diskriminavimą, į kuriuos atkreipiamas dėmesys sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, Danijos valdžios institucijos teigia, kad logiška remiantis mokesčių sistemos bendrąja schema nuo mokesčio atleisti didelę leidimų, išduotų nedideliam kiekiui vandens išgauti, turėtojų kategoriją, nes pajamos, kurios galėjo būti gautos iš šio mokesčio, būtų mažos, o vandens išteklių gavybos veikla yra nedidelės apimties. Valdžios institucijos nurodo, kad mokestis apskaičiuojamas pagal vandens kiekį, kuris teoriškai gali būti išgaunamas atsižvelgiant į išduotą leidimą, todėl įmonės 2009 m. būtų turėjusios mokėti tik maždaug 81 EUR, 2010 m. – 84 EUR, o 2011 m. – 83 EUR. Be to, didžioji dalis vandens gavybos leidimų buvo išduoti tik vidutiniškai 1 000 m3 kiekiui per metus, todėl per visą laikotarpį atleidimo nuo mokesčio suma sudarė tik 40 EUR. Papildomai pažymėtina, kad leidimai nedideliam vandens kiekiui (ne didesniam negu 6 000 m3) iš kitų leidimų išsiskiria tuo, kad jie išduodami be įpareigojimo deklaruoti kiekį, todėl nėra leidimų registro, kuriuo galėtų naudotis Danijos mokesčių administratorius.

(36)

Danijos valdžios institucijos savo atrankinio pobūdžio analizę užbaigia teigdamos, kad tik kodifikuoto įstatymo 24c straipsnyje nustatytas atleidimas nuo mokesčio galėjo būti vertinamas kaip turintis atrankinį pobūdį, nes jis padėjo palaikyti tam tikras įmones, tačiau bet kokiu atveju jį galima pagrįsti Danijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra. Danijos valdžios institucijos teigia, kad net tuo atveju, jei Komisija ir toliau tvirtintų, jog kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatyta apmokestinimo schema turėtų būti laikoma atskaitos schema, šioje schemoje, atsižvelgiant į aprašytas skirtingas teisines ir faktines aplinkybes, vis tiek nėra diskriminacijos.

(37)

Savo raštuose, atsiųstuose 2012 m. birželio 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. e. paštu, Danijos valdžios institucijos šiuos klausimus vertina dviem požiūriais: visų pirma lygindamos apmokestinimo schemą, nustatytą kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje, ir schemas, nustatytas 24b ir 24c straipsniuose; tuomet lygindamos apmokestinimo schemą, nustatytą 24b straipsnyje, ir schemą, nustatytą 24c straipsnyje.

(38)

Kalbant apie pirmą palyginimą, Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad jei nacionaline priemone atrankos kriterijus neįtvirtinamas, tokia priemonė negali iškraipyti konkurencijos ir daryti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Danijos valdžios institucijos mano jau įrodžiusios, kad mokesčio sumažinimas arba atleidimas nuo jo nesuteikia jokio pranašumo įmonėms, kurioms mokestis sumažintas arba nuo kurio jos atleistos, prieš įmones, esančias tokioje pačioje teisinėje ar faktinėje padėtyje, todėl negalima kalbėti apie konkurencijos iškraipymą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(39)

Kalbant apie antrą palyginimą, Danijos valdžios institucijos pripažįsta, kad nuo mokesčio atleistoms įmonėms buvo suteiktas pranašumas prieš su kitas įmones, tačiau pabrėžia, jog atleidimo nuo mokesčio vertė yra tokia maža, kad nedaro jokio poveikio konkurencijos sąlygoms vidaus rinkoje. Šį argumentą patvirtina tai, kad nė viena įmonė nepateikė skundo. Be to, institucijos mano, kad būtent Komisijai priklauso įrodyti, ar pagalbos priemonė gali iškraipyti konkurenciją. Šiuo klausimu jos nurodo 1996 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimą Vokietijos Federacinė Respublika, Hanseatische Industrie-Beteiligungen GmbH ir Bremer Vulkan Verbund AG/Europos Bendrijų Komisija (16), C-329/93, visų pirma jo 52 punktą, kuriame nurodoma: <…> jei tam tikrais atvejais iš aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, galima spręsti, kad pagalba gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, Komisija savo sprendime privalo bent paminėti tas aplinkybes <…> Danijos valdžios institucijų manymu, Komisija savo sprendime pradėti procedūrą tik paminėjo Danijos žemės ūkio produktų prekybos apimtį, tačiau nepakankamai pagrindė priežastis, dėl kurių, Komisijos manymu, Danijos apmokestinimo sistema gali paveikti konkurenciją ir tarpusavio prekybą vidaus rinkoje. Kad parodytų, kokia nedidelė yra atleidimo nuo mokesčio suma, institucijos nurodo, kad viena įmonė, atleista nuo mokesčio atsižvelgiant į didžiausią leidžiamą kiekį (6 000 m3), 2009 m. pasinaudojo 610 DKK (maždaug 81 EUR), 2010 m. – 630 DKK (maždaug 84 EUR) ir 2011 m. – 620 DKK (maždaug 83 EUR) pagalba, palyginti su įmonėmis, kurioms mokestis buvo sumažintas pagal kodifikuoto įstatymo 24b straipsnį. Be to, didžioji dalis nuo mokesčio atleistų ūkių turi vandens gavybos leidimą, išduotą tik 1 000 m3 kiekio, o tai dar labiau sumažina atleidimo nuo mokesčio sumą. Vandens gavybos mokestis panaikintas 2012 m. sausio 1 d., todėl nuo mokesčio atleisti ūkiai galėjo pasinaudoti daugiausia 250 EUR pagalba, palyginti su ūkiais, kuriems mokestis buvo tik sumažintas. Visos nurodytos sumos patenka į de minimis reglamentuose nustatytas ribas kalbant tiek apie pirminę žemės ūkio gamybą, tiek apie maisto perdirbimą, todėl negali iškraipyti konkurencijos.

(40)

Danijos valdžios institucijos savo analizėje nurodo, kad galima pagalba, susijusi su kodifikuoto įstatymo 24b ir 24c straipsniuose nustatytomis apmokestinimo schemomis, bet kokiu atveju suderinama su vidaus rinka.

(41)

Kalbant apie kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytą mokesčio sumažinimą, Danijos valdžios institucijos mano, kad Aplinkosaugos gairių 151–159 punktų buvo laikomasi, nes surenkamas mokestis yra aplinkos apsaugos mokestis, kurio sumažinimas yra reikalingas ir proporcingas bet kuriuo nagrinėjamu atveju (t. y. remiantis analize, pagal kurią naudojamas atskaitos dydis būtų kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytas mokestis, arba analize, pagal kurią naudojamas atskaitos dydis būtų kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytas mokestis, bet būtų laikoma, kad didžiausia 25 000 m3 riba gali suteikti pranašumą įmonėms, kurioms išduotas didesniam negu 25 000 m3 kiekiui skirtas vandens gavybos leidimas).

(42)

Danijos valdžios institucijos aplinkosauginį mokesčio pobūdį aiškina nurodydamos bendrąjį apmokestinimo sistemos tikslą, t. y. geriamojo vandens išteklių apsaugą, ir pabrėžia, kad Danija šioje srityje ėmėsi platesnių už Europos vandens pagrindų direktyvoje nustatytas prievoles veiksmų, kurie galimai neįgyvendinami kitose valstybėse narėse. Be to, institucijos teigia, jog sistema sukurta taip, kad didžiausi dalyviai (bendrųjų vandens gavybos sistemų savininkai) mokestį galėtų perkelti vartotojams atsižvelgdami į jų suvartojamą kiekį ir taip skatintų vartoti mažiau. Institucijų manymu, mokesčio sumažinimas įmonėms, kurios pačios išgauna vandenį, arba jų atleidimas nuo mokesčio leido labiau apmokestinti įmones, kurios suvartoja daugiausiai geriamojo vandens.

(43)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 158 punkto a papunktyje nustatytą kriterijų (kriterijus, pagal kurį renkantis pagalbos gavėjus reikia remtis objektyviais ir skaidriais kriterijais, o pagalba turi būti teikiama iš esmės tokiu pačiu būdu visiems konkurentams, veikiantiems tame pačiame sektoriuje ir (arba) toje pačioje atitinkamoje rinkoje, jeigu jų faktinė padėtis panaši), Danijos valdžios institucijos nepritaria Komisijos argumentui, kad jos palygino ne žemės ūkio veiklos vykdytojus, turinčius vandens gavybos leidimą, ir žemės ūkio sektoriaus veiklos vykdytojus. Institucijų manymu, apmokestinimo sistemoje neišskiriamos viename ar kitame sektoriuje veikiančios įmonės, priešingai, bet kuris bendrajai vandens gavybos sistemai nepriklausantis savininkas, kuriam leidžiama išgauti daugiau negu 6 000 m3 požeminio vandens per metus, apmokestinamas kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytu mokesčiu nepriklausomai nuo jo veiklos sektoriaus. NET tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad didžiausia 25 000 m3 riba suteikia pranašumą įmonėms, turinčioms leidimus išgauti daugiau negu 25 000 m3 vandens, renkantis pagalbos gavėjus remiamasi objektyviais ir skaidriais kriterijais, nes mokesčio sumažinimas tokiu pačiu būdu taikomas visoms įmonėms, veikiančioms tame pačiame sektoriuje ir esančioms panašioje faktinėje padėtyje (turinčioms leidimą išgauti daugiau negu 25 000 m3 vandens).

(44)

Be to, Danijos valdžios institucijos kelia klausimą, kodėl Komisija, kalbėdama apie objektyvumo ir skaidrumo kriterijus, kuriais reikia remtis renkantis pagalbos gavėjus, domisi kitų valstybių narių įmonėmis, kurioms nebūtų suteiktas toks pat pranašumas kaip Danijos įmonėms, mokančioms sumažintą mokestį arba atleistoms nuo mokesčio, nes užsienio įmonėms netaikoma Danijos apmokestinimo sistema. Šiuo klausimu jos nurodo Komisijos sprendimą Nr. C30/2009 (17), kuriame ši nusprendė, kad pirmiau minėti pasirinkimo kriterijai yra objektyvūs ir aiškūs.

(45)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 158 punkto b papunktyje nustatytą kriterijų (kriterijus, pagal kurį dėl nesumažintų aplinkos apsaugos mokesčių turi labai padidėti kiekvieno sektoriaus arba kiekvienos rūšies pagalbos gavėjų gamybos sąnaudos), Danijos valdžios institucijos nurodo, kad pagal Danijos mokesčių sistemos vertinimą pirminio sektoriaus įmonės per 2009–2010 m. iš viso per metus mokėjo 26 mln. DKK sumą, susijusią su kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytu mokesčiu, o būtų turėjusios mokėti apie 138 mln. DKK per metus, jei būtų apmokestintos tokiu pačiu mokesčiu kaip bendrųjų vandens gavybos sistemų savininkai, dėl to šio sektoriaus papildomos sąnaudos sudarytų 430 %. Kalbant apie gamybos sąnaudas, Danijos valdžios institucijos pateikia pavyzdį, įrodantį, kad papildomos sąnaudos vienam hektarui gali siekti 347 DKK, t. y. gamybos sąnaudos nuo 4,3 % padidėtų iki 7,7 % priklausomai nuo auginamos kultūros (šis skaičiavimas grindžiamas prielaida, jog ūkis turi 100 hektarų žemės, jam išduotas leidimas išgauti 1 200 m3 vandens vienam hektarui ir jis moka 0,31 DKK vienam hektarui dydžio mokestį, ir tai reikštų, kad mokant visą mokestį bendros sąnaudos sudarytų 37 200 DKK – 100 × 1 200 × 0,31, t. y. sąnaudos siektų 34 700 DKK arba 347 DKK vienam hektarui, taigi ūkininkas pagal kodifikuoto įstatymo 24b straipsnį, jei nustatyta didžiausia 25 000 m3 riba, turėtų mokėti 2 500 DKK mokestį). Institucijų manymu, gamybos sąnaudų padidėjimas beveik 8 % laikomas labai dideliu (šiuo klausimu jos nurodo Komisijos sprendimą valstybės pagalbos byloje N 327/2008 (18), kuriame gamybos sąnaudų padidėjimas 3 % buvo vertinamas kaip didelis) ir leidžia manyti, kad laikomasi Aplinkosaugos gairių 158 punkto b papunkčio kriterijaus. Be to, Danijos valdžios institucijos mano, kad nagrinėjant didžiausios 25 000 m3 ribos taikymą reikėtų laikytis tokio pat požiūrio. Jei tokia riba nebūtų nustatyta, dėl papildomo mokėtino mokesčio gamybos sąnaudos nuo 1,25 % padidėtų iki 2,20 %. Žinoma, toks padidėjimas yra mažesnis nei nurodytasis sprendime N 327/2008, bet jį reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, kad tokio padidėjimo negalima perkelti vartotojui (žr. paskesnę konstatuojamąją dalį).

(46)

Galiausiai, kalbant apie Aplinkosaugos gairių 158 punkto c papunktyje nustatytą kriterijų (kriterijus, pagal kurį labai nemažinant pardavimo apimties didelio gamybos sąnaudų padidėjimo naštos negalima perkelti pirkėjams), Danijos valdžios institucijos mano, kad, nepriklausomai nuo numatomo atskaitos scenarijaus (žr. 41 konstatuojamąją dalį), pirminiai gamintojai negali gamybos sąnaudų padidėjimo naštos perkelti vartotojams, todėl patys patiria nuostolių, nes vanduo, kurį gamintojai naudoja kultūroms, auginamoms daug vandens reikalaujančiame dirvožemyje, laistyti, naudojamas paplitusioms kultūroms, kurios nėra geresnės kokybės negu nelaistomos kultūros, augančios daug laistymo nereikalaujančiame dirvožemyje, be to, atitinkami produktai importuojami dideliais kiekiais, todėl jų kaina nustatoma tarptautinėse rinkose, kurioms Danijos ūkininkai, kurių rinkos dalis dėl nedidelių ūkių yra labai maža, negali daryti įtakos atsižvelgiant į jų papildomas sąnaudas. Institucijos teigia, kad jei ūkininkai mokėtų visą mokestį, jie būtų priversti mažinti išgaunamo vandens kiekį, todėl prarastų derliaus ir pajamų, o atsižvelgiant į ekonominės krizės pasekmes, dėl kurių ūkiai tapo dar labiau jautrūs gamybos sąnaudų didėjimui, viso mokesčio mokėjimas iškraipytų konkurenciją tarp ūkininkų, kurių laistymo poreikiai dideli, ir ūkininkų, kurių laistymo poreikiai mažesni arba kurie jų visai neturi.

(47)

Danijos valdžios institucijos pabrėžia, jog pagal Aplinkosaugos gairių 159 punktą tam, kad pagalba būtų laikoma proporcinga, turi būti laikomasi vienos iš trijų šiame punkte nurodytų sąlygų. Jos nurodo, kad dėmesį sutelks į 159 punkto b papunktį, nes neįmanoma ex post patikrinti, ar buvo laikomasi a ir c papunkčiuose nurodytų sąlygų. Pagal 159 punkto b papunktyje nurodytą sąlygą pagalbos gavėjai moka bent 20 % nacionalinio mokesčio, nebent mažesnis lygis būtų pateisinamas atsižvelgiant į ribotą konkurencijos iškraipymą.

(48)

Danijos valdžios institucijos nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytas mokestis sudaro trečdalį 24a straipsnyje nustatyto mokesčio, be to, nustatyta didžiausia 25 000 m3 riba, kurią viršijus įmonės atleidžiamos nuo mokesčio, įmonės, turinčios leidimą išgauti mažiausiai 41 666 m3 vandens kiekį, sumokėjo bent 20 % kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatyto mokesčio. Vis dėlto institucijos atkreipia dėmesį į tai, kad vandens tiekėjai pagal valstybės pagalbos taisykles nėra laikomi įmonėmis, todėl negali būti konkurencijos tarp žemės ūkio valdų ir maisto perdirbimo įmonių iš vienos pusės ir bendrųjų vandens gavybos sistemų savininkų iš kitos pusės. Turėtų būti lyginamos įmonės, kurios turi vandens gavybos leidimą, ir įmonės, kurios tokio leidimo neturi ir vandenį gauna iš bendrosios sistemos. Pirmosios įmonės apmokestinamos atsižvelgiant į kiekį, kuris gali būti išgautas, o antrosios – į realiai suvartotą kiekį, todėl sudėtinga patikrinti, ar sumokėta 20 % mokesčio. Tačiau jei lyginamas realus leidimus turinčių ūkių (34 %) ir perdirbimo įmonių (48 %) suvartojimo lygis, kai leidimai išduoti vidutiniam kiekiui (atitinkamai 37 000 m3 ir 243 000 m3), ir vandens gavybos iš bendrųjų vandens gavybos sistemų suvartojimo galimybių lygis (80 %), pasirodo, kad pirminis gamintojas pagal realų suvartojimą sumokėjo vidutiniškai 45 % mokesčio, kurį moka įmonės, neturinčios vandens gavybos leidimų, o kalbant apie perdirbimo įmones šis procentinis dydis sudaro 6 %. Be to, kaip pagrindą imant kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytą mokestį ir lyginant įmones, turinčias leidimą išgauti daugiausia 25 000 m3 vandens, ir įmones, turinčias leidimą išgauti daugiau nei 25 000 m3 vandens, paaiškėja, kad 97,5 % suinteresuotų įmonių sumokėjo bent 20 % įprasto mokesčio. Danijos valdžios institucijos pripažįsta, kad 20 % kriterijaus laikymasis turi būti užtikrintas individualaus veiklos vykdytojo lygmeniu, tačiau mano, jog Komisija, vertindama proporcingumo kriterijaus laikymąsi, turėtų atsižvelgti į vidutinius dydžius ir į tai, kad iki 2009 m. vandens gavybos mokesčio nebuvo. Institucijų manymu, jei nebūtų nustatyta didžiausia mokesčio riba, apmokestinimo sistema būtų dar labiau iškraipiusi konkurenciją žemės ūkio sektoriuje, nes įmonės, leidimą išgauti didelį kiekį vandens gavusios tuo metu, kai mokesčio nebuvo, būtų turėjusios mokėti visą mokesčio sumą už tą kiekį, neatsižvelgiant į realų suvartojimą. Be to, kitų valstybių narių žemės ūkio įmonėms netaikomi tokie pat mokesčiai kaip Danijos įmonėms, todėl sudėtinga įvertinti, kaip pastarosios įmonės būtų galėjusios pasinaudoti konkurenciniu pranašumu.

(49)

Danijos valdžios institucijos apibendrindamos daro išvadą, kad mokesčio sumažinimas yra proporcingas net ir tuo atveju, jei ne visos įmonės sumokėjo bent 20 % mokesčio.

(50)

Danijos valdžios institucijos pripažįsta negalinčios įrodyti, kad pagalba, kuria dėl kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatyto mokesčio sumažinimo pasinaudojo savo vandens gavybos leidimus turinčios įmonės, visais atvejais atitinka Aplinkosaugos gairių 158 punkte nustatytą būtinumo kriterijų. Vis dėlto institucijos pateikia duomenis, rodančius, jog penkios įmonės, turinčios leidimus išgauti didžiausią vandens kiekį, dėl mokesčio sumažinimo gavo pagalbą, kurios vidutinis metinis subsidijos ekvivalentas svyruoja nuo 245 417 DKK (maždaug 32 700 EUR) iki 456 217 DKK (maždaug 60 000 EUR), palyginti su įmonėmis, kurios vandenį gavo iš bendrųjų vandens gavybos sistemų, tačiau pabrėžia, kad šie skaičiai neatspindi tikslaus realaus pranašumo, kurį gavėjams suteikė ši pagalba, vaizdo ir kad jie turėtų būti koreguojami atsižvelgiant į realų perdirbimo įmonių suvartojamą vandens kiekį (manoma, kad leidimus turinčių įmonių suvartojimo lygis siekia 48 %). Atsižvelgiant į šią svertinę aplinkybę subsidijos ekvivalentas svyruoja nuo 143 337 DKK (maždaug 19 100 EUR) iki 267 369 DKK (maždaug 35 650 EUR) per metus ir yra dar mažesnis, jei kaip atskaitos pagrindas naudojamas kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytas mokestis.

(51)

Kalbant apie šiuos skaičius, Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad vertinant individualiai jie yra mažesni nei de minimis pagalbai, kuri gali būti skirta žemės ūkio produktų perdirbimo sektoriui, nustatyta 200 000 EUR riba. Institucijos pripažįsta, jog įmanoma, kad kai kurios įmonės, jei būtų atsižvelgiama į visas kitas per trejus mokestinius metus suteiktas de minimis pagalbas, viršijo šią ribą, tačiau nurodo, kad tokiu atveju Komisija turėtų atsižvelgti į pagalbos, kuri gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal laikinosios pagalbos priemonių sistemos krizės sąlygomis nuostatas, sumą. Šiose nuostatose numatyta galimybė pagalbą, kurios suma gali siekti 500 000 EUR, skirti žemės ūkio produktų perdirbimo įmonėms, tačiau Danijos Vyriausybė tokia galimybe nepasinaudojo. Danijos valdžios institucijos mano, kad įmonė, jau gavusi 200 000 EUR de minimis pagalbą, gali gauti dar 300 000 EUR pagal laikinosios pagalbos priemonių sistemos krizės sąlygomis nuostatas.

(52)

Danijos valdžios institucijos mano, kad kodifikuoto įstatymo 24c straipsnyje nustatytas atleidimas nuo mokesčio yra nuo 24b straipsnio, kuris turi būti taikomas kaip apmokestinimo atskaitos sistema, nukrypti leidžianti nuostata, ir net tuo atveju, jei Komisija manytų, kad atleidimas nuo mokesčio yra nuo kodifikuoto įstatymo 24a straipsnio nukrypti leidžianti nuostata, jis vis tiek neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o jei vis dėlto būtų vertinamas kaip turintis valstybės pagalbos požymių, šie požymiai būtų suderinami su vidaus rinka.

(53)

Norėdamos pagrįsti savo poziciją Danijos valdžios institucijos nurodo, kad įmonės, galinčios išgauti iki 6 000 m3 vandens, negavo didesnės negu 250 EUR pagalbos, jei būtų laikoma, kad atleidimas nuo mokesčio yra nuo 24b straipsnio nukrypti leidžianti nuostata, ir daugiau negu 750 EUR, jei būtų laikoma, kad atleidimas nuo mokesčio yra nuo 24a straipsnio nukrypti leidžianti nuostata (kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytas mokestis sudaro tik trečdalį 24a straipsnyje nustatyto mokesčio). Be to, institucijos primena, kad priemonė turi būti vertinama atsižvelgiant į de minimis taisyklės taikymo aplinkybes, o neteisėtos pagalbos suderinamumas turi būti vertinamas pagal teisės aktus, taikytus tuo metu, kai pagalba buvo suteikta. Šiuo klausimu Danijos valdžios institucijos dar kartą remiasi laikinąja pagalbos priemonių sistema krizės sąlygomis ir pabrėžia, kad Komisija šiuo konkrečiu atveju negali prieštarauti minėtos sistemos taikymui, nes pagalba nebuvo suteikta pagal patvirtintą schemą, o Danijos valdžios institucijos pagalbos gavėjų neprašė pateikti deklaracijos dėl de minimis pagalbos, kurią jie galimai gavo prieš pasinaudodami aptariama priemone. Danijos valdžios institucijos mano, kad jei Komisija griežtai laikytųsi šių formalių kriterijų, su neteisėtos pagalbos vertinimu susiję principai netektų prasmės, o pagalba, apie kurią nepranešta, tikrai neatitiktų formalių pagalbos teisėtumo sąlygų. Be to, Danijos valdžios institucijos šiuo klausimu priduria, kad pagalba, apie kurią nepranešta, niekada negalėtų būti paskelbta suderinama su vidaus rinka, juo labiau jei kalbama apie pagalbą, kuriai netaikoma pareiga pranešti pagal bendrosios išimties reglamentą.

(54)

Remdamosi šiais argumentais, Danijos valdžios institucijos daro išvadą, jog atleidimas nuo mokesčio turi būti paskelbtas suderinamu su vidaus rinka, jei nustatoma, kad pagal laikinąją pagalbos priemonių sistemą krizės sąlygomis nustatyta didžiausia pagalbos riba (500 000 EUR perdirbimo įmonėms ir 15 000 EUR pirminiams gamintojams, įskaitant de minimis pagalbą) nebuvo viršyta, o Komisija, nagrinėdama atleidimą nuo mokesčio, turi de facto padidinti de minimis ribą. Kalbant apie ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje nurodytas 250 EUR ir 750 EUR sumas, Danijos valdžios institucijos mano, kad pagal laikinąją pagalbos priemonių sistemą krizės sąlygomis nustatyta pagalbos riba negalėjo būti viršyta per atleidimo nuo mokesčio laikotarpį (2009–2011 m.) net ir tuo atveju, jei perdirbimo įmonės ir pirminiai gamintojai jau būtų gavę didžiausią, kokia galėjo būti per tą patį laikotarpį jiems skirta, de minimis pagalbos sumą. Danijos valdžios institucijos, žinoma, pripažįsta, jog nebuvo laikomasi formalių de minimis pagalbos arba pagal laikinąją pagalbos priemonių sistemą krizės sąlygomis suderinamos pagalbos suteikimo sąlygų, tačiau Danija tam tikru laiku nepasinaudojo šios sistemos teikiamomis galimybėmis, o gautos pagalbos suma neviršija 750 EUR, todėl nėra pavojaus, kad bus viršytos laikinojoje sistemoje nustatytos ribos, jei šios sistemos nuostatos taikomos ex post.

(55)

Danijos valdžios institucijos teigia, kad net ir tuo atveju, jei Komisija, norėdama paaiškinti neteisėtos pagalbos ir nesuderinamumo apmokestinimo schemoje nebuvimą, nesutiktų su pateiktais argumentais, ji neturėtų reikalauti susigrąžinti pagalbos iš gavėjų, nes pagalbos poveikis konkurencijai yra labai mažas, susigrąžinus sumas nebūtų atkurta įprasta padėtis, pagalbos gavėjai turėjo teisėtų lūkesčių, be to, susigrąžinti pagalbą visiškai neįmanoma, jei visos įmonės traktuojamos vienodai.

(56)

Pagrįsdamos pirmąjį argumentą, Danijos valdžios institucijos nurodo, kad visos tokioje pačioje faktinėje padėtyje esančios įmonės buvo vertinamos vienodai, todėl konkurencijos iškraipymo pavojus yra labai mažas ir net teorinis. Be to, didžiausios pagalbos ribos nustatymas vandens gavybos leidimų turėtojams padėjo išlaikyti vienodas konkurencijos sąlygas, pvz., pirminės gamybos sektoriuje, kuriame gamintojai, turintys laistyti daugiausiai, išvengė neproporcingo gamybos sąnaudų padidėjimo.

(57)

Kalbant apie antrąjį argumentą, Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad išieškojimas nepadės atkurti iki 2009 m. buvusios konkurencinės padėties, nes pirminiams gamintojams nebuvo suteiktas konkurencinis pranašumas prieš Danijos ar kitų valstybių narių konkurentus. Pirminiams gamintojams pranašumas buvo suteiktas tik prieš kitų sektorių įmones, kurios vandenį gauna iš bendrosios vandens gavybos sistemos. Išieškojimas labiausiai paveiktų įmones, kurioms dėl permainingų orų ir dirvožemio sandaros tenka laistyti daugiausiai, kitaip tariant, išieškotinos sumos dydį nulemtų ne galimas pagalbos poveikis konkurencijai, bet išoriniai veiksniai. Be to, išieškojimas iškraipytų konkurenciją, nes būtų naudingas įmonėms, kurios tokių pat produktų gamybai gali naudoti paviršinį (neapmokestinamą), o ne požeminį vandenį, o tai prieštarautų Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (19) 14 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Galiausiai išieškojimas sukeltų nepataisomų ir neproporcingų pasekmių, palyginti su nedideliu priemonės poveikiu konkurencijai.

(58)

Kalbant apie pagalbos gavėjų teisėtus lūkesčius, Danijos valdžios institucijos pabrėžia, jog didžioji dalis potencialių pagalbos gavėjų iš tiesų negalėjo tikėtis, kad pagal konkurencijos teisę šia schema jiems bus suteiktas pranašumas, juo labiau kad kitose valstybėse narėse analogiškų mokesčių nėra. Be to, nė viena Danijos ar užsienio įmonė niekada nepateikė skundo dėl aptariamos apmokestinimo schemos. Vandens gavybos leidimai paprastai išduodami 10–15 m. laikotarpiui, todėl dauguma pagalbos gavėjų tuo metu, kai prašė leidimo, neturėjo galimybės įvertinti apmokestinimo klausimų ir dėl šios priežasties leidimo apimtimi pagrįstas išieškojimas neleistų atsižvelgti į nenumatytas aplinkybes.

(59)

Kalbant apie tai, kad neįmanoma pagalbos susigrąžinti vienodai traktuojant visas įmones, Danijos valdžios institucijos pabrėžia, kad veiksmingai susigrąžinti pagalbą bus sudėtinga, nes neįmanoma kiekvienam pagalbos gavėjui nustatyti aptariamos pagalbos subsidijos ekvivalento, be to, neįmanoma ex post nustatyti jų per 2009–2011 m. suvartoto vandens kiekio. Be to, Danijoje nėra atskaitos pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima subsidijos ekvivalentą apskaičiuoti visoms įmonėms, o įmonių, kurios naudojasi bendrąja vandens gavybos sistema, mokamas netiesioginis mokestis priklauso nuo sistemos naudojimo lygio, todėl tos pačios kategorijos įmonėms gali būti taikomas skirtingas apmokestinimo lygis. Siekiant veiksmingo išlyginimo, vandens gavybos mokestį visoms įmonėms reikėtų perskaičiuoti atsižvelgiant į kiekvienos įmonės per 2009–2011 m. realiai suvartotą kiekį ir į vienodą, bet laisvai pasirenkamą apmokestinimo lygį tokiu būdu, kad per daug mokesčio sumokėjusios įmonės gautų kompensaciją, o nepakankamai sumokėjusios įmonės turėtų apmokėti galimą skirtumą. Vis dėlto toks modelis būtų neįgyvendinamas, nes daugeliu atvejų neįmanoma nustatyti tikslaus įmonių, turinčių nuosavas vandens gavybos vietas, suvartojimo lygio.

(60)

Savo pastabose suinteresuotoji šalis teigia mananti, kad aptariama apmokestinimo schema neturi valstybės pagalbos įmonėms požymių, nes suteiktas mokesčio sumažinimas arba atleidimas nuo jo nėra atrankinio pobūdžio ir nedaro poveikio konkurencijai. Jos manymu, net ir tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad apmokestinimo schema turi pagalbos požymių, jie būtų suderinami su Aplinkosaugos gairių nuostatomis. Be to, pagalbos, kuri būtų paskelbta neteisėta ir nesuderinama, susigrąžinimas prieštarautų bendriesiems teisės principams. Ūkininkai negalėjo numatyti, kad gaus neteisėtą valstybės pagalbą, be to, susigrąžinimas būtų neproporcinga priemonė, nes dauguma gamintojų išgauna ne visą gavybos leidime nurodytą vandens kiekį. Galiausiai nė viena Danijos ar užsienio įmonė arba organizacija nepateikė skundo dėl konkurencijos iškraipymo, susijusio su skirtingu apmokestinimu.

(61)

Savo rašte, atsiųstame 2012 m. liepos 2 d. elektroniniu paštu, Danijos valdžios institucijos nurodė, jog suinteresuotoji šalis palaiko jų požiūrį, ir pabrėžė, kad tai, jog nė viena kita įmonė ar organizacija nepateikė pastabų, rodo, kad ši schema nedaro jokio poveikio konkurencijos sąlygoms vidaus rinkoje.

(62)

SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(63)

Vykdydama oficialią tyrimo procedūrą ir remdamasi turimais duomenimis, Komisija nustatė, kad aptariama priemonė gali turėti valstybės pagalbos požymių, nes šią priemonę skyrė valstybė (kai, sumažindama mokestį arba nuo jo atleisdama, atsisakė lėšų), ja suteikiamas pranašumas tam tikroms įmonėms (didžioji dalis žemės ūkio įmonių, turinčių privačius vandens gavybos leidimus – tarp jų labiau tos, kurios buvo atleistos nuo mokesčio, nei tos, kurioms mokestis buvo sumažintas, pasinaudojo joms turėjusios tekti finansinės naštos sumažinimu), ji galėjo daryti poveikį tarpusavio prekybai (20) ir iškraipyti konkurenciją (21). Be to, Komisija nurodė, kad negalima užtikrintai teigti, jog priemonė gali būti vertinama kaip de minimis pagalbos schema (žr. 21 konstatuojamąją dalį). Vis dėlto šiuo klausimu Komisija, remdamasi Danijos valdžios institucijų pateikta informacija, negali daryti išvados, kad aptariama priemonė galėtų būti vertinama kaip de minimis pagalbos schema. Kalbant apie žemės ūkio produktų perdirbimo sektorių, Danijos valdžios institucijos pačios nurodė, jog galėjo būti, kad nebuvo laikomasi de minimis pagalbos suteikimo sąlygų (žr. 51 konstatuojamąją dalį). Kalbant apie pirminės gamybos sektorių, Danijos valdžios institucijos nepateikė nė vieno įrodymo, kad pagalbos sumos, gautos dėl suteikto mokesčio sumažinimo ir (arba) atleidimo nuo to mokesčio, per trejus mokestinius metus neviršijo nustatytos didžiausios ribos. Atsižvelgdama į šias pastabas, Komisija negali daryti išvados, kad aptariama priemonė galėtų patekti į de minimis schemą. Todėl, norint galutinai nuspręsti, ar aptariama priemonė turi valstybės pagalbos požymių, reikia atsižvelgti į kitas taikytinas valstybės pagalbos taisykles.

(64)

Tam, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti atrankinio pobūdžio ir, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, suteikti pranašumą.

(65)

Kalbant apie mokestinę priemonę, atrankinis pobūdis pasireiškia apmokestinimo atskaitos sistemos išimtimi. Šiuo atveju pagal Danijos teisės aktus įmonės, turinčios vandens gavybos leidimus didesniam arba mažesniam negu tam tikras gavybos lygis kiekiui, apmokestinamos specialia tvarka (mokesčio sumažinimas arba atleidimas nuo mokesčio).

(66)

Iš 64 konstatuojamosios dalies matyti, jog tam, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti atrankinio pobūdžio ir palaikyti tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą.

(67)

Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (22), pakeitusio Komisijos pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms, 128 punkte pakartojami Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti principai, pagal kuriuos, norint nustatyti, ar priemonė yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ar ne, pirmiausia reikia nustatyti atskaitos sistemą, tuomet patikrinti, ar numatoma priemone nukrypstama nuo tos sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tai sistemai būdingus tikslus, yra panaši, galiausiai reikia nustatyti, ar atskaitos sistemos pobūdis arba bendroji struktūra pateisina tą nukrypimą.

(68)

Be to, remiantis Teisingumo Teismo praktika (23), „kalbant apie atrankos sąlygos, kuri yra sudėtinė valstybės pagalbos dalis, įvertinimą, iš nusistovėjusios Bendrijos teismų praktikos yra aišku, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti „tam tikras įmones ar prekes“ nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje“ (24). Šiuo atveju reikia nustatyti, ar vandens gavybos leidimus turintys ir pagal kodifikuoto įstatymo 24b straipsnį mokesčio sumažinimu pasinaudoję veiklos vykdytojai (kurių dauguma veikia žemės ūkio sektoriuje) buvo panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje kaip veiklos vykdytojai, prisijungę prie bendrųjų vandentiekos įrenginių ir sumokėję mokestį, kurio naštą jiems perkėlė bendrųjų vandentiekos įrenginių savininkai, privalantys mokėti visą kodifikuoto įstatymo 24 straipsnyje nustatytą mokestį pagal to paties įstatymo 24a straipsnio nuostatas. Per oficialią tyrimo procedūrą Danijos valdžios institucijos, paminėdamos Teisingumo Teismo sprendimą (žr. 24 konstatuojamąją dalį ir 11 p. išnašą), kuris nenurodomas 23 išnašoje, bet kuriuo nustatomas tas pats principas kaip ir minėtoje konstatuojamojoje dalyje, aiškiai nurodė, kad teisinė ir faktinė padėtis yra panaši. Be to, Danijos valdžios institucijos teigė, kad dėl mokesčio apskaičiavimo pagrindo ir surinkimo būdų skirtumų (kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytu atveju – mokestis už realiai suvartotą kiekį, kuris netiesiogiai surenkamas iš veiklos vykdytojų, o kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje, kurį išplėtė 24c straipsnis, nustatytu atveju – tiesioginis mokestis už kiekį, kuriam išduotas vandens gavybos leidimas, nepriklausomai nuo realaus suvartojimo) veiklos vykdytojai, netiesiogiai apmokestinti kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytu mokesčiu, ir veiklos vykdytojai, tiesiogiai apmokestinti kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytu mokesčiu, nėra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje. Dėl šių skirtumų turi būti naudojamos dvi skirtingos apmokestinimo sistemos (viena susijusi su kodifikuoto įstatymo 24a straipsniu, kita – su kodifikuoto įstatymo 24b ir 24c straipsniais), o atskaitos sistema, taikytina siekiant nustatyti valstybės pagalbos buvimą, turėtų būti laikoma kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatyta sistema.

(69)

Komisija nustatė, kad šio mokesčio tikslas buvo surinkti pakankamai lėšų, reikalingų Danijoje įgyvendinti išskirtinai svarbiam geriamuoju vandeniu aprūpinamų zonų identifikavimui ir planavimui. Taigi visoms vandenį naudojančioms įmonėms turėjo būti a priori taikomos tokios pačios mokėjimo sąlygos. Todėl būtent mokestis, įtvirtintas kodifikuoto įstatymo 24 straipsnyje, pagal kurį įmonės, prisijungusios prie bendrųjų vandens paskirstymo įrenginių, turi mokėti visą kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje nustatytą mokestį, turi būti naudojamas kaip pirminis atskaitos pagrindas norint nustatyti, ar yra pagalbos požymių kodifikuoto įstatymo 24b ir 24c straipsniuose nustatytais atvejais, nepriklausomai nuo to, kokios vėliau gali būti padarytos išvados dėl būtinybės taikyti kitus atskaitos pagrindus, reikalingus norint išnagrinėti valstybės pagalbos požymius, kurių būtų konkrečiais atvejais.

(70)

Kalbant apie kodifikuoto įstatymo 24b straipsnį, atrankumas turi būti nustatomas dviem lygmenimis: viena vertus, nagrinėjant 24b straipsnyje nustatyto mokesčio trečdalio mokėjimą, kita vertus, nagrinėjant didžiausios 25 000 m3 ribos, kuriai taikomas mokesčio sumažinimas, nustatymą ir leidimų, išduotų ne daugiau kaip 6 000 m3, turėtojų atleidimą nuo mokesčio.

(71)

Kaip jau nurodyta pirmiau, tam, kad priemonė būtų laikoma turinčia valstybės pagalbos požymių, ji turi būti atrankinio pobūdžio ir palaikyti tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą (žr. 64 konstatuojamąją dalį). Be to, kaip teigia Danijos valdžios institucijos (žr. 24 konstatuojamąją dalį), reikia išsiaiškinti, ar dėl aptariamos priemonės diferencijuojamos įmonės, kurios, žvelgiant į aptariamos priemonės tikslą, yra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje, kaip nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje (25).

(72)

Šiuo klausimu Komisija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Danijos valdžios institucijų pateiktą informaciją kodifikuoto įstatymo 24a straipsnyje apibūdintoje sistemoje apmokestinimas nustatomas atsižvelgiant į realų suvartojimą, o 24b straipsnyje aprašytoje sistemoje nustatomas gavybos galimybėmis pagrįstas apmokestinimas (tačiau ne visas leidime įrašytas kiekis realiai sunaudojamas, kaip tai rodo 27 konstatuojamosios dalies septintoje įtraukoje pateikti duomenys). Be to, kaip nurodyta 27 konstatuojamosios dalies paskutinėje įtraukoje ir 28 konstatuojamosios dalies antroje ir trečioje įtraukose, dėl skirtingos vietos (priklausomai nuo to, ar įmonė yra bendrojo vandentiekos įrenginio aprūpinamoje vietovėje, ar ne) gali tekti naudotis skirtingais apsirūpinimo vandeniu būdais, o aptariama vandens kokybė priklauso nuo nagrinėjamo atvejo: kodifikuoto įstatymo 24a straipsnio atveju apmokestinamas geriamasis vanduo, o antruoju atveju įmonės, kurios turi mokėti požeminio vandens mokestį, kad finansuotų geriamojo vandens apsaugą, dėl savo geografinės padėties susiduria su daug ūkių, kurie neapmokestinti šiuo mokesčiu, nes išgauna paviršinį vandenį, taigi patys turi padengti vandens kokybės ir gavybos punktų būklės kontrolės sąnaudas, kurios pirmuoju atveju įtraukiamos į prisijungusių įmonių sąskaitas.

(73)

Vis dėlto priemonės atrankumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į siektiną tikslą (žr. 68 konstatuojamąją dalį ir 24 išnašą), kitaip tariant, šiuo atveju priemonė skirta tik svarbių geriamuoju vandeniu aprūpinamų zonų identifikavimui ir planavimui finansuoti. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog atsižvelgiant į nustatyto tikslo pobūdį visi veiklos vykdytojai turėjo būti apmokestinti vienodai, kad priemonė nebūtų laikoma atrankinio pobūdžio (žr. 69 konstatuojamąją dalį). Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatyto mokesčio sumažinimas dviem trečdaliais yra atrankinio pobūdžio.

(74)

Kiti Danijos valdžios institucijų argumentai nepaneigia šios išvados: visų pirma 26 konstatuojamojoje dalyje pateikto argumento dėl skirtingo bendrųjų aprūpinimo įrenginių savininkų ir tokių įrenginių neturinčių įmonių skaičiaus nepakanka norint pagrįsti nurodytos apmokestinimo sistemos teisinės ar faktinės padėties skirtumą, nes abiem atvejais šį mokestį sumoka būtent vartotojai: pirmuoju atveju netiesiogiai (pagal sąskaitą faktūrą), o antruoju atveju tiesiogiai; be to, pateiktas argumentas, kad bendrųjų įrenginių savininkai nėra įmonės, nes nevykdo ekonominės veiklos (žr. 27 konstatuojamosios dalies trečią ir ketvirtą įtraukas), taip pat nėra priimtinas, nes pačios Danijos valdžios institucijos pabrėžė, jog ekonominė veikla apibrėžiama kaip prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, o vandentieka akivaizdžiai yra paslauga, kitaip tariant, ekonominė veikla, taigi šiuo atveju skirtinga teisinė ir faktinė padėtis turėtų būti vertinama lyginant ne viešųjų ir privačių įrenginių savininkus, bet įmones, prisijungusias prie viešųjų įrenginių, ir įmones, veikiančias tame pačiame sektoriuje ir turinčias nuosavus įrenginius.

(75)

Atsižvelgiant į tai reikėtų išnagrinėti, ar priemonė, nepaisant jos atrankinio pobūdžio, t. y. jos taikymo tam tikroms įmonėms, suteikia toms įmonėms ekonominį pranašumą. Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad įmonės, kurios naudojasi mokesčio sumažinimu dviem trečdaliais, apmokestinamos pagal teorinį suvartojimą, įrašytą gavybos leidime, o visą mokestį mokančios įmonės apmokestinamos pagal realiai suvartotą vandens kiekį. Be to, Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodo Danijos valdžios institucijos, privačių įrenginių savininkai suvartojo tik trečdalį (34 %; žr. 34 konstatuojamąją dalį) vandens kiekio, nurodyto jų gavybos leidimuose. Atsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad mokesčio sumažinimas dviem trečdaliais atsveria skirtumo tarp apmokestinimo pagal realiai suvartotą kiekį ir apmokestinimo pagal gavybos leidimuose nurodytą kiekį poveikį. Be to, jei nebūtų tokio sumažinimo, iš mokesčio surinktos sumos gerokai viršytų išskirtinai svarbių geriamuoju vandeniu aprūpinamų zonų identifikavimo ir administravimo programos finansavimo poreikius. Atsižvelgdama į tai, Komisija daro išvadą, kad kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytas mokesčio sumažinimas dviem trečdaliais nesuteikia jokio ekonominio pranašumo atitinkamiems veiklos vykdytojams ir neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(76)

Dabar reikia nustatyti, ar, kai pagal kodifikuoto įstatymo 24b straipsnį nustatomas didžiausias apmokestinamo vandens kiekis (25 000 m3) ir nuo mokesčio atleidžiami ne didesniam negu 6 000 m3 kiekiui išduotų leidimų turėtojai, yra pagalbos požymių.

(77)

Kalbant apie didžiausios apmokestinimo ribos nustatymą 25 000 m3 kiekiui, Danijos valdžios institucijos negali remtis skirtinga teisine ir faktine padėtimi, nes įmonės, turinčios leidimą išgauti didesnį negu 25 000 m3 vandens kiekį ir besinaudojančios nustatyta didžiausia riba, apmokestinamos pagal tą pačią bazinę apmokestinimo schemą kaip ir įmonės, turinčios leidimą išgauti ne didesnį negu 25 000 m3 vandens kiekį (kodifikuoto įstatymo 24 straipsnyje nustatyto mokesčio trečdalio sumokėjimas) ir įsikūrusios toje pačioje teritorijoje. Be to, Danijos valdžios institucijų argumentas, kad galimą pranašumą reikia tikrinti įmonių, apmokestinamų už ne didesnį negu 25 000 m3 vandens kiekį, lygmeniu, o ne įmonių, turinčių leidimą išgauti daugiau negu 25 000 m3 vandens kiekį, bet mokestį mokančių tik už 25 000 m3, lygmeniu, negali būti priimtas, nes, kaip aiškiai rodo 18 konstatuojamoji dalis, kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatyta norma, pagal kurią visi moka 24 straipsnyje nustatyto mokesčio trečdalį, o didžiausio 25 000 m3 kiekio nustatymas yra lex specialis, kuriuo de facto nukrypstama nuo mokesčio trečdalio mokėjimo principo (kuo didesnis vandens kiekis bus įrašytas leidime, tuo mažesnis bus mokesčio procentinis dydis). Taip sukurta išimtis į schemą įtraukia prima facie atrankumo požymį ir įmonėms, turinčioms vandens gavybos leidimą didesniam negu 25 000 m3 kiekiui, suteikia pranašumą prieš įmones, turinčias leidimą išgauti ne didesnį negu 25 000 m3 kiekį, nors visos įmonės, kurioms taikomas kodifikuoto įstatymo 24b straipsnis, yra tokioje pačioje teisinėje ir faktinėje padėtyje, nes turi vandens gavybos leidimus privatiems įrenginiams ir prieš taikant didžiausios ribos principą apmokestinamos tokiu pačiu mokesčiu.

(78)

Atsižvelgiant į tai reikėtų pasidomėti Danijos valdžios institucijų pateiktais argumentais dėl didžiausios ribos nustatymo pagrindimo atsižvelgiant į mokesčių sistemos logiką. Šiuo metu Teisingumo Teismo praktika apibendrinta Komisijos pranešime dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos, bet tuo metu, kai pagalba buvo suteikta, ši praktika buvo nurodyta Komisijos pranešime dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (toliau – ankstesnis Komisijos pranešimas).

(79)

Ankstesnio Komisijos pranešimo 23 punkte nurodyta, jog tam tikrų priemonių diferencijuotas pobūdis nebūtinai reiškia, kad jos turi būti laikomos valstybės pagalba. Pranešimo 24 punkte šis požiūris plėtojamas ir pabrėžiama, kad progresiniai pajamų arba pelno mokesčiai grindžiami tikslu perskirstyti turtą. Danijos valdžios institucijos mano, kad didžiausios apmokestinimo ribos nustatymas 25 000 m3 vandens kiekiui susijęs mutatis mutandis su tokia logika.

(80)

Komisija negali pritarti tokiam požiūriui. Šiuo atveju didžiausios apmokestinimo ribos nustatymas leidimams, išduotiems didžiausiam vandens kiekiui, kuris gali būti išgautas, tikrai nesuteikia galimybės labiau apmokestinti tokių leidimų turėtojus. Priešingai, dėl didžiausios ribos nustatymo jie gali mokėti (gerokai) mažesnę sumą negu suma, kurią būtų turėję mokėti, jei didžiausia riba nebūtų nustatyta. Taigi didžiausios ribos nustatymas pakeičia perskirstymo logiką, net ir aiškinamą mutatis mutandis, nes galiausiai būtent įmonės, turinčios leidimus išgauti daugiau negu 6 000 m3, bet ne daugiau kaip 25 000 m3 vandens, turi atitinkamai mokėti daugiau. Todėl šiuo atveju negalima taikyti progresinių mokesčių principo.

(81)

Šiuo atveju Komisija taip pat negali laikyti priimtina Danijos valdžios institucijų pateiktos nuorodos į Komisijos pranešimo dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms 27 punktą (pagal kurį specialiąsias nuostatas, nenumatančias jų taikymo savo nuožiūra, galima pateisinti sistemos pobūdžiu arba bendrąja struktūra, jei jose atsižvelgiama į tam tikriems sektoriams būdingus specialiuosius buhalterinės apskaitos reikalavimus arba turtą sudarančios žemės svarbą, todėl tokios nuostatos nėra laikomos valstybės pagalba), taip pat atitinkamai nuorodą į pagalbos N 472/2002 bylą (žr. 34 konstatuojamosios dalies paskutinę įtrauką). Visų pirma taikymo savo nuožiūra nebuvimas nebūtinai reiškia, kad netaikomas atrankumas. Be to, Komisija primena, kad byloje N 472/2002 nagrinėjamo didžiausios žemės mokesčio ribos nustatymo tikslas buvo sumažinti žemės sklypų vertės didėjimo Danijoje poveikį, kuris atsiliepė visų žemės ūkio sektoriaus veiklos vykdytojų apmokestinimo lygiui, o šiuo atveju priemone galėjo pasinaudoti tik dalis žemės ūkio sektoriaus veiklos vykdytojų (t. y. tik turintys didesniam negu 25 000 m3 kiekiui išduotus gavybos leidimus). Atsižvelgdama į šią informaciją, Komisija negali daryti išvados, kad ankstesnio Komisijos pranešimo 24 ir 27 punktų sąlygos pakankamai įvykdytos. Todėl Komisija daro išvadą, kad kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatytos didžiausios apmokestinimo ribos negalima pagrįsti apmokestinimo sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra, vadinasi, ji yra atrankinio pobūdžio.

(82)

Kalbant apie įmonių, turinčių leidimus išgauti ne didesnį negu 6 000 m3 vandens kiekį per metus, visišką atleidimą nuo mokesčio, Danijos valdžios institucijos pačios pripažįsta, kad ši priemonė yra atrankinio pobūdžio, nes ja tam tikroms įmonėms suteikiamas pranašumas. Vis dėlto Danijos valdžios institucijos, norėdamos pagrįsti šį nukrypimą atsižvelgiant į sistemos administracinį valdymą, atkreipia dėmesį į tai, kad pajamos, kurios galėjo būti gautos iš šio mokesčio, būtų buvusios mažos (žr. 35 konstatuojamąją dalį). Komisija iš tiesų nustatė, jog pagalbos gavėjų nesumokėtos sumos yra nedidelės, ir daro prielaidą, kad dėl tokių nedidelių, kaip nurodytos šiuo atveju, sumų surinkimo būtų atitinkamai susidariusi administracinė našta, proporcinga padidėjusioms sąnaudoms (būtų reikėję pradėti administracinius veiksmus dėl maždaug 75 000 leidimų siekiant iš kiekvieno leidimo turėtojo surinkti maždaug 40 EUR per metus; žr. 19 ir 35 konstatuojamąsias dalis). Esminis apmokestinimo sistemos tikslas – suteikti valstybei galimybių gauti pajamų, o ne švaistyti išteklius ir negauti jokių pajamų ar net patirti išlaidų. Be to, nesant įpareigojimo nedideliam skaičiui išduotų leidimų turėtojams pateikti deklaraciją, būtų reikėję atlikti kompleksinius administracinius tyrimus, o tai būtų pareikalavę dar didesnių sąnaudų. Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad visišką atleidimą nuo mokesčio, suteiktą gavybos leidimų, išduotų ne didesniam negu 6 000 m3 kiekiui per metus, turėtojams, galima pagrįsti Danijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra, todėl jis neturi atrankumo požymio ir nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(83)

Kiti valstybės pagalbai būdingi požymiai, nurodyti sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, taip pat įžvelgiami didžiausios apmokestinimo ribos (25 000 m3) principe: pagalba finansuojama iš valstybės išteklių, nes valstybė, nustatydama apmokestinimo ribą tam tikram vandens kiekiui, praranda lėšų; pagalba palaiko tam tikras įmones (t. y. turinčias leidimus išgauti didesnį negu 25 000 m3 kiekį); atsižvelgiant į prekybos apimtį, pagalba gali paveikti tarpusavio prekybą (žr. 20 išnašą) ir iškraipyti konkurenciją (žr. 21 išnašą), juo labiau kad pagal šį mokestį nesumokėtos sumos galėjo būti panaudotos kitiems su pagalbos gavėjų ekonomine veikla susijusiems tikslams.

(84)

Šie teiginiai, ypač nuoroda į 21 išnašoje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, leidžia sumenkinti Danijos valdžios institucijų pastabų pagrįstumą (žr. 39 konstatuojamąją dalį).

(85)

Norėdama papildyti savo teiginius, Komisija prideda, kad negali pritarti Danijos valdžios institucijų argumentui, kuriame nurodoma, jog kitų valstybių narių įmonės neapmokestinamos tokiais pačiais mokesčiais kaip Danijos įmonės, todėl sudėtinga nustatyti, kaip Danijos įmonės būtų galėjusios pasinaudoti konkurenciniu pranašumu (žr. 48 konstatuojamąją dalį). Kaip nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje, taikant 92 straipsnio 1 dalį (26), prieš priimant ginčijamą priemonę būtina įvertinti bendrojoje rinkoje (27) esančią konkurencinę padėtį (28). Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į padėtį prieš mokesčio įvedimą ir didžiausios ribos nustatymą, kurie buvo įteisinti tuo pačiu metu. Šiuo klausimu reikėtų patikslinti, kad mokesčio įvedimas pranašumą suteikė didžiausios nustatytos ribos (de facto atitinkančios mokesčio sumažinimą, kurio nebuvo iki mokesčio įvedimo) forma tiems pagalbos gavėjams, kurie buvo atleisti nuo mokesčio sumos ir ją galėjo panaudoti savo veiklai, konkuruojančiai su kitų rinkoje veikiančių veiklos vykdytojų veikla, finansuoti. Kaip nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje, Sutartyje nustatyti būdai, kaip išvengti bendrųjų iškraipymų, susijusių su valstybių narių mokesčių sistemų skirtumais. Vienos valstybės narės ekonominio sektoriaus gamybos sąnaudų tam tikro elemento pakeitimas gali sutrikdyti pusiausvyrą (t. y. šiuo atveju tam tikriems veiklos vykdytojams suteikti pranašumą prieš kitus). Teisingumo Teismas nusprendė, jog dėl aplinkybės, kad valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su sąlygomis, vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, šios priemonės nepraranda pagalbos pobūdžio.

(86)

Įrodžius, kad didžiausios apmokestinimo ribos nustatymas yra valstybės pagalba, reikia patikrinti, ar ši pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

(87)

SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais kai kurios priemonės išimties tvarka gali būti laikomos suderinamomis su vidaus rinka.

(88)

Šiuo atveju vienintelė išimtis, kurią būtų galima taikyti, nustatyta SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte, pagal kurį pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, jei ji skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(89)

Norint pritaikyti šią išimtį, aptariamą su aplinkos apsauga žemės ūkio sektoriuje susijusią pagalbą, apie kurią nepranešta, reikia nagrinėti atsižvelgiant į pagalbos suteikimo metu taikytas taisykles (29), t. y. šiuo atveju į Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (30) nuostatas.

(90)

Šių gairių 62 punkte iš esmės nurodyta, kad Komisija pagalbos priemones, kurioms netaikomos šių gairių nuostatos, nagrinės pagal Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai gaires (31) (toliau – Aplinkosaugos gairės).

(91)

Aplinkosaugos gairėse pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant, kaip šiuo konkrečiu atveju, nustatyta 151, 154 ir 155–159 punktuose. 2008 m. Aplinkosaugos gairių 70 punkte (Nr. 14) aplinkos apsaugos mokestis apibrėžtas taip: „mokestis, kurio konkreti mokesčio bazė yra aiškiai susijusi su neigiamu poveikiu aplinkai arba kuriuo siekiama apmokestinti tam tikrą veiklą, gaminius arba paslaugas, kad aplinkos apsaugos išlaidos būtų įskaičiuotos į jų kainą ir (arba) kad gamintojai bei vartotojai orientuotųsi į tas veiklos rūšis, kurios mažiau kenkia aplinkai“. Šiuo atveju nustatytas mokestis atitinka pateiktą apibrėžtį, nes vandens išteklių naudojimas, jei nėra tinkamai valdomas, gali tapti aplinkos apsaugos problema (būtent dėl šios priežasties iš mokesčio gautos pajamos skiriamos išteklių inventoriui sudaryti). Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad dėl didžiausios apmokestinimo ribos nustatymo sumažėja suma, kuri turėtų būti mokama įprastai.

(92)

Aplinkosaugos gairių 151 punkte nurodyta, kad pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius bus laikoma suderinama su vidaus rinka, jeigu dėl tokios pagalbos bent netiesiogiai pagerėja aplinkos apsauga ir jeigu mažinant mokesčius netrukdoma siekti bendro tikslo.

(93)

Nors Komisija ir gali pritarti 42 konstatuojamojoje dalyje nurodytam Danijos valdžios institucijų argumentui, t. y. kad bendrasis apmokestinimo sistemos tikslas buvo pagerinti aplinkos apsaugos lygį labiau apmokestinant didžiausius geriamojo vandens vartotojus ir taip juos skatinant mažinti vartojimą, ji vis dėlto mano, jog atsižvelgiant į kodifikuoto įstatymo 24b straipsnio pagrindą (kuris viso apmokestinimo mechanizmo atžvilgiu šiuo atveju yra svarbus, nes būtent šiame straipsnyje nustatytas vienintelis pagalbos, kurios suderinamumą su vidaus rinka reikia įvertinti, požymis) didžiausios ribos nustatymas galėjo daryti įtaką bendrajam mokesčio tikslui (surinkti pakankamai pajamų vandens išteklių inventoriui sudaryti; žr. 69 konstatuojamąją dalį), nes, nustatant šią ribą, mokestinė našta nebeperkeliama daugiausiai vandens suvartojančioms įmonėms – priešingai, įmonės, turinčios didžiausiam vandens kiekiui išgauti išduotus leidimus, išvengia (didelės) dalies mokesčio mokėjimo. Vis dėlto kodifikuoto įstatymo 24b straipsnio nuostatos yra tik viena apmokestinimo mechanizmo detalė, o Danijos valdžios institucijos nurodo (žr. 34 konstatuojamosios dalies trečią įtrauką), kad jeigu nebūtų nustatyta didžiausia riba, būtų surinkta bent dvigubai daugiau mokesčio, nustatyto kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje ir skirto numatytai planavimo veiklai finansuoti, todėl Komisija mano, kad didžiausios ribos nustatymas, nors ir turi pagalbos požymių, kaip jau buvo įrodyta, nekenkia bendrajam šiuo mokesčiu siekiamam tikslui ir kad Aplinkosaugos gairių 151 punkto nuostatų yra laikomasi.

(94)

Aplinkosaugos gairių 154 punkte iš esmės nurodoma, kad pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius, išskyrus minimus Direktyvoje 2003/96/EB (32), arba nuo jų atleidžiant dešimt metų laikoma suderinama su bendrąja rinka, jeigu laikomasi 155–159 punktuose nustatytų sąlygų.

(95)

Kaip nurodyta Sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, dešimties metų kriterijus šiuo atveju nėra svarbus. Mokestis nustatytas 2009 m., jis turėjo būti pradėtas rinkti 2017 m., bet buvo panaikintas 2011 m. gruodžio 31 d.

(96)

Aplinkosaugos gairių 155 punkte iš esmės nurodoma, kad tirdama mokesčių schemas, kuriose yra valstybės pagalbos mažinant aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant požymių, Komisija visų pirma tiria pagalbos būtinumą bei proporcingumą ir jos poveikį susijusiems ūkio sektoriams.

(97)

Aplinkosaugos gairių 156 punkte patikslinama, kad šiuo tikslu Komisija remsis valstybių narių pateikta informacija. Turėtų būti suteikiama informacija apie, viena vertus, tam tikrą sektorių arba tam tikrų rūšių pagalbos gavėjus, kuriems taikomas atleidimas ir (arba) mažinimas, antra vertus, pagrindinių pagalbos gavėjų padėtį kiekviename susijusiame sektoriuje ir tai, kaip apmokestinant galima prisidėti prie aplinkos apsaugos. Nuo mokesčių atleisti sektoriai turėtų būti aiškiai apibrėžti ir turėtų būti pateiktas didžiausių kiekvieno sektoriaus pagalbos gavėjų sąrašas. Turėtų būti pateikta informacija apie geriausias kiekvieno sektoriaus technologijas EEE, kai mokesčiu siekiama mažinti aplinkai daromą žalą.

(98)

Komisija nurodo, kad dauguma išvardytų reikalavimų nėra svarbūs atsižvelgiant į aptariamo didžiausios ribos nustatymo aplinkybes. Danija pateikė informaciją apie didžiausios ribos nustatymu pasinaudojusius pagalbos gavėjus atsižvelgiant į jų leidime nurodytą kiekį. Iš pateiktos informacijos matyti, kad pirminės gamybos sektoriuje vidutinis kiekis, kuriam išduotas gavybos leidimas, 2009 m. buvo maždaug 35 600 m3, 2010–36 300 m3, 2011 m. – 39 000 m3; žemės ūkio produktų perdirbimo sektoriuje vidutinis kiekis 2009 m. buvo maždaug 262 000 m3, 2010–250 000 m3, 2011 m. – 217 000 m3. Danija taip pat pateikė kai kurių perdirbimo įmonių, turinčių didžiausiam kiekiui išduotus gavybos leidimus, sąrašą, tačiau šias įmones nebūtinai galima laikyti didžiausios naudos iš apmokestinimo ribos nustatymo gavėjomis, nes riba taikoma ne pagal suvartotą kiekį, o pagal kiekį, kuris teoriškai gali būti išgautas, todėl įmonė, per atitinkamus metus suvartojusi mažai vandens, iš tiesų nebus didžiausios naudos iš apmokestinimo ribos nustatymo gavėja, jeigu mokestį moka pagal kiekį, kuris gali būti išgautas. Be to, kai mokesčiu siekiama mažinti aplinkai daromą žalą, geriausių technologijų EEE tyrimas taip pat nėra svarbus, nes bendrieji EEE susitarimai netaikomi žemės ūkio sektoriui, o šiuo atveju nekalbama nei apie technologijų įgyvendinimą, kadangi siekiama sudaryti vandens išteklių inventorių, kuris padėtų šiuos išteklius geriau valdyti, nei apie taršos mažinimą, kadangi kalbama apie vandens gavybą.

(99)

Vienintelis iš Aplinkosaugos gairių 156 punkte nurodytų kriterijų, kurį iš tiesų galima įvertinti, yra klausimas, kaip apmokestinant galima prisidėti prie aplinkos apsaugos.

(100)

Šiuo klausimu Komisija nurodo, jog mokestis prie aplinkos apsaugos prisideda tuo, kad iš jo būtų finansuojamas vandens išteklių inventorius, kuris padėtų šiuos išteklius geriau valdyti.

(101)

Be to, kaip nurodyta Aplinkosaugos gairių 157 konstatuojamojoje dalyje, pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant turi būti būtina ir proporcinga.

(102)

Aplinkosaugos gairių 158 punkte patikslinama, jog Komisija laikys, kad pagalba yra būtina, jeigu laikomasi visų šių sąlygų:

(103)

Aplinkosaugos gairių 159 punkte patikslinama, jog Komisija laikys, kad pagalba yra proporcinga, jeigu laikomasi vienos iš šių sąlygų:

(104)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 158 punkto a papunktį, atsakydama į Danijos valdžios institucijų pastabas, kuriose buvo klausiama, kodėl Komisija domisi kitų valstybių narių įmonėmis, kurios negalėtų pasinaudoti tokiu pačiu pranašumu kaip Danijos įmonės, mokančios sumažintą mokestį arba atleistos nuo mokesčio, Komisija patikslina, kad didžiausios mokesčio, taikomo žemės ūkio gamybos veiksniui (vandeniui), ribos nustatymas leidžia pagalbos gavėjams išvengti sumos, kurią jie gali panaudoti produktų, skirtų realizuoti ir kitose valstybėse narėse, gamybai, mokėjimo, o tai gali iškraipyti konkurenciją. Be to, sutaupyta suma pagalbos gavėjams suteikia galimybę mažinti gamybos sąnaudas, o tai in fine gali paveikti prekybą žemės ūkio produktais, kuri yra svarbi tiek Europos, tiek pasaulio mastu. Danijos valdžios institucijų nurodytame sprendime C 30/2009 (žr. 44 konstatuojamąją dalį) laikomasi tokio pat požiūrio, nes jame, ypač jo 35 punkte, pabrėžiama, kad atitinkamo produkto (cemento) atleidimas nuo mokesčio iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti rinkose, kuriose aptariamas produktas konkuruoja su kitais produktais, ir gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, nes cemento prekyba svarbi tiek Europos, tiek pasaulio mastu. Vis dėlto šis požiūris, labiau susijęs su pagalbos buvimo nei jos suderinamumo įrodymu, netrukdo Komisijai teigti, kad pagalbos gavėjų pasirinkimas grindžiamas objektyviu ir skaidriu kriterijumi, t. y. turimu gavybos leidimu, išduotu didesniam negu 25 000 m3 vandens kiekiui, nes šis kriterijus taikomas visiems tokio leidimo turėtojams, kitaip tariant, visoms įmonėms, esančioms tokioje pačioje faktinėje padėtyje.

(105)

Kabant apie Aplinkosaugos gairių 158 punkto b papunktį, Komisija gali pritarti Danijos valdžios institucijų požiūriui, kad gamybos sąnaudų padidėjimas pirminės gamybos sektoriuje, kurį lemtų visos mokesčio sumos mokėjimas (maždaug 4–7,7 %; žr. 45 konstatuojamąją dalį), gali būti laikomas esminiu atsižvelgiant į tai, kad kitoje byloje toks padidėjimas buvo laikomas dideliu. Vis dėlto tokio požiūrio negalima taikyti didžiausio 25 000 m3 kiekio nustatymui, nes Danijos valdžios institucijos pačios pripažino, kad jei tokia riba nebūtų nustatyta, gamybos sąnaudos padidėtų tik 1,25–2,20 %, o tai gerokai mažesnis negu Danijos valdžios institucijų nurodytoje byloje N 327/08 nagrinėjamas padidėjimas, kuris buvo laikomas reikšmingu. Be to, negalima nagrinėti Danijos valdžios institucijų pateikto argumento, kad reikšmingo gamybos sąnaudų padidėjimo ir pardavimo sumažėjimo dėl sąnaudų padidėjimo naštos perkėlimo pirkėjams kriterijus reikia sujungti, nes Aplinkosaugos gairių 158 punkte aiškiai nurodyta, jog turi būti laikomasi visų šiame punkte nurodytų sąlygų (pagalbos gavėjų atranka pagal objektyvius kriterijus, reikšmingas gamybos sąnaudų padidėjimas dėl nesumažintų mokesčių ir pardavimo apimties sumažėjimas, kai gamybos sąnaudų padidėjimo naštos negalima perkelti pirkėjams), todėl, kaip (žr. 45 ir 102 konstatuojamosiose dalyse) pažymi Danijos valdžios institucijos, tai, kad nėra galimybės sąnaudų padidėjimo naštą perkelti pirkėjams, jokiu būdu negali reikšti, kad galima nustatyti, ar gamybos sąnaudų padidėjimas yra labai didelis, ar ne.

(106)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 158 punkto c papunktį, Komisija nurodo, kad Danijos valdžios institucijos nepateikė šiame punkte nurodyto vertinimo. Šie duomenys geriau negu Danijos valdžios institucijų pateikti argumentai būtų leidę nustatyti, ar dėl padidėjusių gamybos sąnaudų naštos perkėlimo pirkėjams iš tiesų būtų sumažėjusi pardavimo apimtis, nors tas padidėjimas ir nėra labai didelis (žr. ankstesnę konstatuojamąją dalį). Argumentas, kad dėl visos mokesčio sumos mokėjimo sumažėtų vandens gavyba (žr. 46 konstatuojamąją dalį), negali būti laikomas priimtinu, nes mokestis apskaičiuojamas pagal teorinį suvartojimo lygį (leidime nurodytą kiekį), o ne realiai ūkyje suvartojamą kiekį. Be to, Danijos valdžios institucijos pačios nurodo, jog kainos nustatomos ne ūkio lygmeniu, todėl argumentas, kad pirminiai gamintojai neturi galimybės gamybos sąnaudų padidėjimo naštą perkelti pirkėjams, negali būti laikomas svarbiu norint patvirtinti, jog laikomasi kriterijaus, pagal kurį labai nemažinant pardavimo apimties didelio gamybos sąnaudų padidėjimo naštos negalima perkelti pirkėjams.

(107)

Visi šie teiginiai rodo, kad pirminės gamybos lygmeniu Danijos valdžios institucijos negali įrodyti, jog laikomasi visų Aplinkosaugos gairių 158 punkto kriterijų, kurių reikia laikytis, kad pagalba būtų laikoma būtina. Kalbant apie žemės ūkio produktų perdirbimo sektorių, Komisija, jau nustačiusi, kad mokesčio sumažinimas dviem trečdaliais nėra valstybės pagalbos požymis, turi taip pat nustatyti, ar didžiausios apmokestinimo ribos nustatymas atitinka reikiamas Aplinkosaugos gairių sąlygas. Šiuo klausimu Komisija pabrėžia, kad 90–100 konstatuojamųjų dalių teiginiai tinka ir žemės ūkio produktų perdirbimo įmonėms. Be to, ji pabrėžia, kad Danijos valdžios institucijos pačios pripažino negalinčios įrodyti, ar visais atvejais laikomasi Aplinkosaugos gairių 158 punkte nustatyto būtinumo kriterijaus (žr. 50 konstatuojamąją dalį), ir kad Danijos valdžios institucijų pateikti skaičiai niekaip nekeičia tokios šių institucijų išvados, nes šie duomenys (gautos pagalbos subsidijos ekvivalentas) neleidžia nustatyti, ar dėl nesumažinto aplinkos apsaugos mokesčio (šiuo atveju, jei didžiausia riba nebūtų nustatyta) labai padidėtų žemės ūkio produktų perdirbimo sektoriaus gamybos sąnaudos.

(108)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 159 punkto a papunktį, Komisija mano, kad palyginimo su geriausia technologija EEE kriterijus šiuo atveju nėra svarbus, nes, kaip jau nurodyta 98 konstatuojamojoje dalyje, bendrieji EEE susitarimai netaikomi žemės ūkio sektoriui, be to, šiuo atveju nekalbama nei apie technologijų įgyvendinimą, kadangi siekiama sudaryti vandens išteklių inventorių, kuris padėtų šiuos išteklius geriau valdyti, nei apie taršos mažinimą, kadangi kalbama apie vandens gavybą.

(109)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 159 punkto b papunktį, Komisija nurodo, kad Danijos valdžios institucijos pačios pripažįsta, jog kai kurios įmonės galėjo nesumokėti bent 20 % mokesčio. Danijos valdžios institucijų argumentas, kad Komisija turėtų remtis vidurkiais, nepriimtinas, nes 159 punkto b papunktyje nustatyta vienintelė išimtis iš 20 % nacionalinio mokesčio mokėjimo principo norint įrodyti ribotą konkurencijos iškraipymą, todėl vien tik vidurkių vertinimas niekaip negali įrodyti riboto konkurencijos iškraipymo pobūdžio.

(110)

Kalbant apie Aplinkosaugos gairių 159 punkto c papunktį, Danijos valdžios institucijos nepateikė jokios informacijos apie sudarytus susitarimus dėl įsipareigojimo siekti aplinkos apsaugos tikslų.

(111)

Atsižvelgdama į 89–109 konstatuojamosiose dalyse pateiktą informaciją, Komisija negali daryti išvados, kad laikomasi visų atitinkamų Aplinkosaugos gairių sąlygų, todėl ji negali išsklaidyti abejonių, kurias išreiškė pradėdama oficialią tyrimo procedūrą.

(112)

Kalbant apie Danijos valdžios institucijų pateiktą nuorodą į laikinąją pagalbos priemonių sistemą krizės sąlygomis, Komisija pradiniame etape, galiojančiame nuo 2008 m. gruodžio 17 d., visų pirma nurodė mananti, kad reikia laikinai leisti teikti nedidelės apimties pagalbą, patenkančią į SESV 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (nes viršija de minimis ribą), ir ją paskelbti suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu laikomasi visų šių sąlygų:

(113)

Prie šių sąlygų pridedama dar viena, pagal kurią laikinojoje sistemoje nustatytos pagalbos priemonės negali būti sumuojamos su pagalba, teikiama pagal de minimis reglamentą toms pačioms tinkamoms finansuoti išlaidoms. Jeigu prieš įsigaliojant laikinajai sistemai įmonė jau gavo de minimis pagalbą, pagalbos, gautos pagal ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje nurodytą pagrindą, ir de minimis pagalbos suma 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. negali viršyti 500 000 EUR.

(114)

Laikinoji pagalbos priemonių sistema krizės sąlygomis buvo išplėsta ir nuo 2009 m. spalio 28 d. taikoma pirminiams žemės ūkio produktams (36). Prieš teikdamos pagalbą valstybės narės iš susijusios įmonės gauna deklaraciją – raštu arba elektronine forma – apie bet kokią de minimis pagalbą ir pagalbą pagal šią priemonę, gautą einamaisiais mokestiniais metais, ir ją teikia tik patikrinusios, kad dėl to bendra 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės gautos pagalbos suma neviršys 15 000 EUR viršutinės ribos. Pagalbos įmonėms, veikiančioms žemės ūkio produktų pirminės gamybos srityje, sumos nebuvo galima nustatyti pagal kainą ar rinkai pasiūlytų produktų kiekį. Pagal šią sistemą nustatytos pagalbos priemonės negalėjo būti sumuojamos su pagalba, teikiama pagal de minimis reglamentą toms pačioms tinkamoms finansuoti išlaidoms. Jeigu prieš įsigaliojant laikinajai sistemai įmonė jau gavo de minimis pagalbą pirminės žemės ūkio gamybos veiklai, pagalbos, gautos pagal pirminei žemės ūkio gamybai nustatytą pagrindą, ir de minimis pagalbos suma 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. negali viršyti 15 000 EUR.

(115)

Išplėsta ir pirminei žemės ūkio produktų gamybai taikoma laikinoji sistema pratęsta iki 2011 m. gruodžio 31 d. Norėdamas pasinaudoti šiomis nuostatomis, pagalbos gavėjas turėjo ne tik atitikti 112 konstatuojamojoje dalyje (išskyrus h punkte nurodytą sąlygą) ir 113 bei 114 konstatuojamosiose dalyse nurodytas sąlygas, bet ir iki 2010 m. gruodžio 31 d. (kalbant apie įmones, veikiančias žemės ūkio produktų pirminės gamybos srityje, ne vėliau kaip 2011 m. kovo 31 d.) pateikti Komisijos patvirtintus visus nacionalinės pagalbos schemos paraiškos dokumentus. Be to, apie nacionalinę pagalbos schemą, pagal kurią pagalbą leidžiama teikti nuo 2010 m. gruodžio 31 d., turėjo būti pranešta valstybėms narėms, o Komisija turėjo leisti įgyvendinti šią priemonę pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

(116)

Atsižvelgdama į Danijos valdžios institucijų per oficialią tyrimo procedūrą pateiktą informaciją, Komisija dėl toliau pateiktų priežasčių negali daryti išvados, kad buvo laikomasi visų laikinosios sistemos sąlygų:

(117)

Tai, kad nebuvo laikomasi laikinosios pagalbos priemonių sistemos krizės sąlygomis reikalavimų, yra didesnis pažeidimas negu Danijos valdžios institucijų sprendimas nepranešti apie aptariamą pagalbą (žr. 53 konstatuojamąją dalį).

(118)

Atsižvelgiant į šiuos teiginius, didžiausios apmokestinimo ribos už 25 000 m3 išgauto kiekio nustatymas negali būti laikomas priežastimi pagal Sutartį taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas (remiantis laikinosios sistemos nuostatomis nukrypti leidžianti nuostata turėjo būti susijusi su 107 straipsnio 3 dalies b punktu, o ne 107 straipsnio 3 dalies c punktu).

(119)

Pagalbos gavėjų teisėti lūkesčiai (žr. 58 konstatuojamąją dalį) niekaip negali paveikti didžiausios ribos nustatymo suderinamumo su vidaus rinka vertinimo. Prieš įgyvendindamos schemą, Danijos valdžios institucijos turėjo gauti Komisijos patvirtinimą. Tai, kad panašaus mokesčio nėra kitose valstybėse narėse (žr. 58 konstatuojamąją dalį), netrukdo dėl didžiausios ribos nustatymo pagalbą gavusioms įmonėms įgyti pranašumą. Šis pranašumas teoriškai joms suteikė galimybę naudotis papildomais ištekliais, kad galėtų savo veiklą vykdyti konkurencijos veikiamose rinkose. Tai, kad niekas nepateikė skundo dėl apmokestinimo sistemos taikymo, dar nereiškia, jog didžiausios ribos nustatymas neturi su vidaus rinka nesuderinamos valstybės pagalbos požymių.

(120)

Komisija daro išvadą, kad mokėtino mokesčio, nustatyto kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje, sumos sumažinimas dviem trečdaliais neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes pagalbos gavėjams nesuteiktas pranašumas prieš su visą mokesčio sumą pagal kodifikuoto įstatymo 24a straipsnio nuostatas mokančias įmones, ir kad kodifikuoto įstatymo 24c straipsnyje nustatytas visiškas atleidimas nuo mokesčio neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes apmokestinimo sistema tinkamai valdoma (per mažos gautinos sumos).

(121)

Tačiau Komisija nurodo, kad kodifikuoto įstatymo 24b straipsnyje nustatyta didžiausia apmokestinimo riba, t. y. už 25 000 m3 kiekį vandens, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir Danija šią ribą nustatė neteisėtai, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį. Atlikta analizė rodo, kad su šiuo didžiausios ribos nustatymu susijusi pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, nes Danijos valdžios institucijos nesugebėjo įrodyti tokio didžiausios apmokestinimo ribos už 25 000 m3 išgauto vandens kiekio nustatymo būtinumo ir proporcingumo, be to, neįrodė, kad laikomasi visų laikinosios pagalbos priemonių sistemos krizės sąlygomis reikalavimų. Todėl Komisija negali atmesti abejonių, kurias išreiškė sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, ir tik gali daryti išvadą, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka.

(122)

Ginčijama priemonė įgyvendinta Komisijai iš anksto apie ją nepranešus pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Todėl priemonė yra neteisėta pagalba.

(123)

Pagal Reglamento (ES) Nr. 2015/1589 16 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų susigrąžinta iš gavėjo (šiuo atveju iš įmonių, pasinaudojusių didžiausios apmokestinimo ribos už 25 000 m3 išgauto vandens kiekio nustatymu).

(124)

Danijos valdžios institucijos pateikė įvairių argumentų (žr. 55–59 konstatuojamąsias dalis), siekdamos užginčyti susigrąžinimo principą. Komisija negali jiems pritarti.

(125)

Svarbiausia yra išsiaiškinti ne tai, ar konkurencijos iškraipymas yra mažos apimties (žr. 55 konstatuojamąją dalį), bet tai, ar konkurencija iškraipoma. Jeigu konkurencija iškraipoma, tokią praktiką reikia nutraukti, t. y. atkurti iki pagalbos suteikimo buvusią konkurencinę padėtį. Teisingumo Teismas įtvirtino principą, pagal kurį susigrąžinimo tikslas visų pirma yra atkurti iki pagalbos suteikimo rinkoje buvusią konkurencinę padėtį. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad susigrąžinimas yra tik neteisėtai suteiktos pagalbos pasekmė (37) ir negali būti laikomas neproporcingu atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl valstybės pagalbos (38), nors Danijos valdžios institucijos teigia priešingai. Argumentą dėl pranašumo prieš konkurentus nebuvimo (žr. 57 konstatuojamąją dalį) paneigia teiginiai dėl pranašumo buvimo (žr. 64 konstatuojamąją dalį) ir dėl pagalbos gavėjų nesumokėtos sumos panaudojimo galimybių (žr. 85 ir 119 konstatuojamąsias dalis). Danijos valdžios institucijos negali tvirtinti, kad dėl susigrąžinimo konkurencinė padėtis, palyginti su paviršinį vandenį išgaunančiomis įmonėmis, būtų iškraipyta. Iš tiesų mokestis taikomas tik požeminio vandens gavybai ir nėra susijęs su paviršinio vandens gavyba.

(126)

Kalbant apie pagalbos gavėjų teisėtus lūkesčius, nurodytus 58 konstatuojamojoje dalyje, Komisija jau atmetė Danijos valdžios institucijų pateiktą argumentą, kad didžioji dalis potencialių pagalbos gavėjų iš tiesų negalėjo tikėtis, jog pagal konkurencijos teisę šia schema jiems bus suteiktas pranašumas, nes kitose valstybėse narėse analogiškų mokesčių nėra (žr. 119 konstatuojamąją dalį). Danijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį į teisėtų lūkesčių klausimą ir nurodo, kad šie lūkesčiai yra glaudžiai susiję su pagalbos teisėtumu, tačiau Komisija primena, jog pagal Teisingumo Teismo praktiką pagalbos gavėjai teisėtų lūkesčių dėl minėtos pagalbos teisėtumo gali turėti tik tuo atveju, jei pagalba suteikiama laikantis EB sutarties 88 straipsnyje nustatytos procedūros (SESV 108 straipsnis), o nuovokus ekonominės veiklos vykdytojas paprastai turi užtikrinti, kad būtų laikomasi minėtos procedūros. Visų pirma, jeigu pagalba teikiama iš anksto apie jos neteisėtą taikymą nepranešus Komisijai, „<…> pagal EB 88 straipsnio 3 dalį <…> [pagalbos gavėjai] pagrįstų lūkesčių dėl suteiktos pagalbos teisėtumo galėtų turėti, tik jei pagalba suteikta laikantis minėtame straipsnyje nurodytos tvarkos“ (39).

(127)

Todėl Danija, nepaisydama savo pastabų, turi imtis visų priemonių, kad iš gavėjų susigrąžintų su vidaus rinka nesuderinamą suteiktą pagalbą. Šiuo atveju kalbama apie mokesčio sumos, kuri turėjo būti sumokėta pagal vandens gavybos leidime nurodytą kiekį, ir sumos, kuri buvo sumokėta už 25 000 m3 kiekio išgavimą, skirtumą.

(128)

Pagal Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (40), 42 punktą šiam reikalavimui įgyvendinti Danijai suteikiamas keturių mėnesių laikotarpis nuo šio sprendimo paskelbimo. Prie susigrąžintinos pagalbos pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 794/2004 (41) nuostatas pridedamos susikaupusios palūkanos.

(129)

Šis sprendimas turi būti įgyvendintas nedelsiant, išskyrus pagalbos, kuri jos suteikimo metu atitiko visas de minimis reglamento, taikomo pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 (42) 2 straipsnį, sąlygas, atvejį,

a)

4 straipsnyje nurodytos pagalbos gavėjų sąrašą ir bendrą kiekvieno iš jų gautą sumą;

b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), susigrąžintiną iš kiekvieno gavėjo, gavusio pagalbą, kuriai netaikoma de minimis taisyklė;

c)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ar kurių planuojama imtis, kad būtų įvykdytas šis sprendimas, aprašymą;

d)

dokumentus, kuriais įrodoma, kad pagalbos gavėjams nurodyta grąžinti pagalbą.

20.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 157/27

20.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 157/27

„—

serijos numeris;“,

„—

eilės numeris;“;

20.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 157/30

20.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 157/30

1.

2.

3.

4.