19.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 156/1

(1)

savo 2014 m. spalio 23–24 d. išvadose dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos Europos Vadovų Taryba įtvirtino, o 2016 m. kovo 17–18 d. išvadose dar kartą patvirtino privalomą tikslą ne vėliau kaip 2030 m. ES viduje visos ekonomikos mastu išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį sumažinti bent 40 %, palyginti su 1990 m.;

(2)

2014 m. spalio 23–24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose teigiama, kad išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimo bent 40 % tikslą turėtų įgyvendinti bendrai visa Sąjunga ekonomiškai efektyviausiu būdu, išmetamą ŠESD kiekį sektoriuose, kuriems taikoma Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ES ATLPS), nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB (4), ir sektoriuose, kuriems ATLPS netaikoma, ne vėliau kaip 2030 m. sumažindama atitinkamai 43 % ir 30 %, palyginti su 2005 m., pastangas paskirstant remiantis santykiniu bendruoju vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui;

(3)

šiuo reglamentu įgyvendinami Sąjungos įsipareigojimai pagal Paryžiaus susitarimą (5), priimtą pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (UNFCCC). Paryžiaus susitarimas buvo sudarytas Sąjungos vardu 2016 m. spalio 5 d. vadovaujantis Tarybos sprendimu (ES) 2016/1841 (6). Sąjungos įsipareigojimas sumažinti išmetamą ŠESD kiekį visos ekonomikos mastu nustatytas numatomame nacionaliniu lygmeniu nustatytame įpareigojančiame veiksme, 2015 m. kovo 6 d. Sąjungos ir jos valstybių narių pateiktame UNFCCC sekretoriatui rengiantis Paryžiaus susitarimui. Paryžiaus susitarimas įsigaliojo 2016 m. lapkričio 4 d. Laikydamasi Paryžiaus susitarimo, Sąjunga turėtų toliau mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir didinti absorbuojamą ŠESD kiekį;

(4)

Paryžiaus susitarime, inter alia, nustatytas ilgalaikis tikslas, atitinkantis siekį užtikrinti, kad pasaulio temperatūros padidėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir toliau siekti, kad jis nebūtų didesnis kaip 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Siekiant šio tikslo bus itin svarbūs miškai, žemės ūkio paskirties žemė ir šlapžemės. Paryžiaus susitarime Šalys taip pat pripažįsta ypatingą apsirūpinimo maistu užtikrinimo ir maisto trūkumo panaikinimo svarbą, atsižvelgiant į darnų vystymąsi ir pastangas panaikinti skurdą, ir ypač maisto gamybos sistemų pažeidžiamumą dėl neigiamo klimato kaitos poveikio, kartu skatindamos atsparumą klimato kaitai ir mažu išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu pasižyminčią plėtrą tokiu būdu, kad nekiltų grėsmė maisto gamybai. Norėdamos pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslus, Šalys turėtų dėti daugiau bendrų pastangų. Susitarimo Šalys turėtų parengti nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, apie juos pranešti ir juos vykdyti. Paryžiaus susitarimu pakeičiamas 1997 m. Kioto protokolu, kuris po 2020 m. nebebus taikomas, numatytas principas. Paryžiaus susitarime taip pat raginama antroje šio šimtmečio pusėje pasiekti žmogaus veiklos nulemto šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio iš šaltinių ir jų šalinimo absorbentais pusiausvyrą ir prašoma Šalių imtis veiksmų siekiant išsaugoti ir prireikus pagerinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbentus ir kaupiklius, įskaitant miškus;

(5)

žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (LULUCF) sektorius turi potencialą užtikrinti ilgalaikę naudą klimatui ir taip prisidėti siekiant išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo Sąjungos tikslo, taip pat ilgalaikių Paryžiaus susitarimo tikslų klimato srityje. Be to, LULUCF sektorius teikia biologines medžiagas, kurios gali pakeisti medžiagas, kurioms naudojama daug iškastinio kuro arba kurias gaminant išskiriama daug anglies dioksido, ir todėl jo vaidmuo pereinant prie mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančios ekonomikos yra svarbus. Kadangi ŠESD absorbavimas dėl LULUCF yra grįžtamasis, jis turėtų būti laikomas atskiru Sąjungos klimato politikos strategijos ramsčiu;

(6)

2014 m. spalio 23–24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose teigiama, kad turėtų būti pripažinti daugialypiai žemės ūkio bei žemės naudojimo sektoriaus tikslai, kurie pasižymi mažesniu klimato kaitos švelninimo potencialu, ir poreikiu užtikrinti Sąjungos aprūpinimo maistu ir kovos su klimato kaita tikslų darną. Europos Vadovų Taryba paprašė Komisijos išnagrinėti būdus, kaip būtų galima geriausiai skatinti tvarų maisto gamybos intensyvinimą, tuo pačiu optimizuojant šio sektoriaus indėlį mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir vykdant sekvestraciją, be kita ko, įveisiant mišką, ir nustatyti politiką dėl LULUCF įtraukimo į 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikio švelninimo strategiją, kai tik bus sudarytos techninės sąlygos ir bet kuriuo atveju anksčiau nei 2020 m.;

(7)

tvari tvarkymo praktika LULUCF sektoriuje prie klimato kaitos švelninimo gali prisidėti keliais būdais, visų pirma mažinant išmetamą ŠESD kiekį ir išlaikant bei didinant absorbentus ir anglies sankaupas. Norint, kad priemonės, kuriomis siekiama visų pirma padidinti anglies dioksido sekvestraciją, būtų veiksmingos, būtina užtikrinti anglies absorbentų ilgalaikį stabilumą ir prisitaikomumą. Be to, taikant tvarią tvarkymo praktiką galima išlaikyti LULUCF sektoriaus produktyvumą, atkūrimo išteklius bei gyvybingumą ir taip skatinti ekonominį ir socialinį vystymąsi, tuo pat metu mažinant to sektoriaus anglies ir ekologinį pėdsakus;

(8)

plėtojant tvarią ir novatorišką praktiką ir technologijas, be kita ko, agroekologijos ir agrarinės miškininkystės srityse, gali būti sustiprintas LULUCF sektoriaus vaidmuo klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos atžvilgiu, taip pat padidintas to sektoriaus produktyvumas ir atsparumas. Kadangi LULUCF sektorius pasižymi ilgais grąžos laikotarpiais, svarbu turėti ilgalaikių strategijų, skirtų mokslinių tyrimų tvarios bei novatoriškos praktikos ir technologijų plėtojimo ir investicijų į jas srityje finansavimui didinti. Investicijos į prevencinius veiksmus, pavyzdžiui, tvarią tvarkymo praktiką, gali sumažinti su natūraliais trikdžiais susijusią riziką;

(9)

savo 2017 m. birželio 22–23 d. išvadose Europos Vadovų Taryba dar kartą patvirtino, kad Sąjunga ir jos valstybės narės lieka įsipareigojusios laikytis Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m., kuria siekiama, inter alia, užtikrinti, kad miškotvarka būtų tvari;

(10)

svarbu imtis veiksmų miškų lydymui ir miškų alinimui sumažinti ir tvariai miškotvarkai skatinti besivystančiose šalyse. Atsižvelgdama į tai, 2009 m. spalio 21 d. ir 2010 m. spalio 14 d. išvadose Taryba priminė Sąjungos tikslus ne vėliau kaip 2020 m. bent 50 % sumažinti bendrą atogrąžų miškų naikinimą, palyginti su dabartiniais lygiais, ir ne vėliau kaip 2030 m. sustabdyti pasaulio miškų ploto mažėjimą;

(11)

Europos Parlamento ir Tarybos sprendime 529/2013/ES (7) išdėstytos LULUCF sektoriuje išmetamam ir absorbuojamam ŠESD kiekiui taikomos apskaitos taisyklės ir taip juo prisidedama prie politikos, kuria siekiama LULUCF sektorių įtraukti į Sąjungos įsipareigojimą mažinti išmetamą ŠESD kiekį, formavimo. Šis reglamentas turėtų būti grindžiamas esamomis apskaitos taisyklėmis, jas atnaujinant ir patobulinant 2021–2030 m. laikotarpiui. Jame turėtų būti nustatyti valstybių narių įpareigojimai įgyvendinant tas apskaitos taisykles ir taip pat valstybių narių turėtų būti reikalaujama užtikrinti, kad visame LULUCF sektoriuje nesusidarytų grynojo išmetamo ŠESD kiekio ir kad juo būtų prisidedama įgyvendinant tikslą ilguoju laikotarpiu didinti absorbentus. Jame neturėtų būti nustatyti jokie privačių subjektų, įskaitant ūkininkus ir miškininkus, įpareigojimai apskaitos ar ataskaitų teikimo srityje;

(12)

LULUCF sektorius, įskaitant žemės ūkio paskirties žemę, daro tiesioginį ir didelį poveikį biologinei įvairovei ir ekosisteminėms paslaugoms. Dėl šios priežasties svarbus su šiuo sektoriumi susijusios politikos tikslas – užtikrinti suderinamumą su Sąjungos biologinės įvairovės strategijos tikslais. Reikėtų imtis veiksmų siekiant įgyvendinti ir paremti tiek su klimato kaitos švelninimu, tiek su prisitaikymu prie jos susijusią veiklą šiame sektoriuje. Taip pat reikėtų užtikrinti bendros žemės ūkio politikos ir šio reglamento suderinamumą. Visi sektoriai turi tinkamai prisidėti norint padėti sumažinti išmetamą ŠESD kiekį;

(13)

šlapžemės yra veiksmingos anglies kaupimo ekosistemos. Todėl saugant ir atkuriant šlapžemes galėtų būti mažinamas išmetamas ŠESD kiekis LULUCF sektoriuje. Šiame kontekste reikėtų atsižvelgti į patikslintas 2006 m. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) gaires dėl nacionalinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitų, susijusias su šlapžemėmis;

(14)

siekiant užtikrinti, kad LULUCF sektorius prisidėtų siekiant išmetamo ŠESD kiekio mažinimo bent 40 % Sąjungos tikslo ir ilgalaikio Paryžiaus susitarimo tikslo, reikalinga patikima apskaitos sistema. Siekiant atlikti tikslią išmetamo ir absorbuojamo ŠESD kiekio apskaitą remiantis 2006 m. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) gairėmis dėl nacionalinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitų (toliau – TKKK gairės), turėtų būti naudojamos kasmet pagal Europos Parlamento ir Tarybos (8) reglamentą (ES) Nr. 525/2013 teikiamos žemės naudojimo kategorijų ir žemės naudojimo kategorijų keitimo vertės, taip supaprastinant pagal UNFCCC ir Kioto protokolą taikomus metodus. Turėtų būti laikoma, kad žemei, kurios naudojimo kategorija keičiama į kitą žemės naudojimo kategoriją, taikomas 20 metų (pagal TKKK gairėse numatytąją vertę) pereinamasis perkėlimo į tą kategoriją laikotarpis. Valstybės narės turėtų galėti nukrypti nuo tos numatytosios vertės tik mišku apželdintos žemės atžvilgiu ir tik ribotomis aplinkybėmis, pagrįstomis pagal TKKK gaires. UNFCCC šalių konferencijos arba Šalių konferencijos, kuri yra ir Paryžiaus susitarimo Šalių susirinkimas, priimti TKKK gairių pakeitimai atitinkamai turėtų būti atspindėti ataskaitų teikimo reikalavimuose pagal šį reglamentą;

(15)

tarptautiniu mastu sutartose TKKK gairėse nustatyta, kad deginant biomasę išmestus išmetamuosius teršalus į energetikos sektoriaus apskaitą galima įtraukti nulinės vertės, su sąlyga, kad tokie išmetamieji teršalai įtraukiami į LULUCF sektoriaus apskaitą. Deginant biomasę išmesti išmetamieji teršalai šiuo metu į apskaitą Sąjungoje įtraukiami nulinės vertės pagal Komisijos reglamento (ES) Nr. 601/2012 (9) 38 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 525/2013 nuostatas, todėl derėjimas su TKKK gairėmis būtų užtikrintas tik tuo atveju, jei tokie išmetamieji teršalai būtų tiksliai atspindėti šiame reglamente;

(16)

iš miško žemės išmetamas ir absorbuojamas ŠESD kiekis priklauso nuo įvairių gamtinių sąlygų, dinaminių su amžiumi susijusių miškų charakteristikų, taip pat ankstesnės ir dabartinės tvarkymo praktikos, kuri valstybėse narėse labai skiriasi. Naudojant bazinius metus nebūtų įmanoma atsižvelgti į tuos veiksnius ir į su tuo susijusį ciklišką poveikį kasmetiniam išmetamo ir absorbuojamo ŠESD kiekio svyravimui. Vietoj to, siekiant, kad gamtiniai ir konkrečioms šalims būdingi ypatumai nedarytų poveikio, atitinkamose apskaitos taisyklėse turėtų būti numatyta taikyti atskaitos lygius. Nustatant miškų atskaitos lygius turėtų būti atsižvelgiama į visus nesubalansuotos miškų amžiaus struktūros atvejus ir jais neturėtų būti nepagrįstai varžomas būsimas miškotvarkos intensyvumas, siekiant išlaikyti arba sustiprinti ilgalaikius anglies dioksido absorbentus. Atsižvelgiant į ypatingą istorinę Kroatijos padėtį, nustatant šios valstybės narės miškų atskaitos lygį taip pat galėtų būti atsižvelgiama į jos teritorijos okupaciją ir karo bei pokario aplinkybes, darančias poveikį miškotvarkai ataskaitiniu laikotarpiu. Atitinkamose apskaitos taisyklėse turėtų būti atsižvelgiama į Ministrų konferencijos dėl Europos miškų apsaugos („Forest Europe“) tvarios miškotvarkos principus;

(17)

valstybės narės turėtų pateikti Komisijai nacionalinius miškininkystės apskaitos planus, įskaitant miškų atskaitos lygius. Nesant tarptautinės peržiūros pagal UNFCCC ar Kioto protokolą, reikėtų sukurti peržiūros procedūrą, siekiant užtikrinti skaidrumą ir pagerinti apskaitos kokybę tvarkomos miško žemės kategorijoje;

(18)

kai Komisija vertina nacionalinius miškininkystės apskaitos planus, įskaitant juose siūlomus miškų atskaitos lygius, ji turėtų remtis ekspertų peržiūros pagal UNFCCC gerąja praktika ir patirtimi, be kita ko, kiek tai susiję su valstybių narių ekspertų dalyvavimu. Komisija turėtų užtikrinti, kad valstybių narių ekspertai dalyvautų atliekant techninį vertinimą, ar siūlomi miškų atskaitos lygiai buvo nustatyti pagal šiame reglamente išdėstytus kriterijus ir reikalavimus. Techninio vertinimo rezultatai informavimo tikslais turėtų būti perduoti Tarybos sprendimu 89/367/EEB (10) įsteigtam Miškų nuolatiniam komitetui. Komisija taip pat turėtų konsultuotis su suinteresuotaisiais subjektais ir pilietine visuomene. Nacionaliniai miškininkystės apskaitos planai turėtų būti skelbiami viešai pagal atitinkamus teisės aktus;

(19)

padidinus tausų nukirsto medžio produktų naudojimą, išmetamą ŠESD kiekį galima gerokai apriboti dėl pakeitimo poveikio ir galima gerokai padidinti ŠESD absorbavimą iš atmosferos. Siekiant pripažinti ir skatinti daugiau naudoti ilgu gyvavimo ciklu pasižyminčius nukirsto medžio produktus, apskaitos taisyklėmis turėtų būti užtikrinta, kad valstybių narių LULUCF apskaitoje būtų tiksliai ir skaidriai atspindėti nukirsto medžio produktų anglies absorbento pokyčiai, kai tokie pokyčiai vyksta. Komisija turėtų pateikti gaires dėl metodinių klausimų, susijusių su nukirsto medžio produktams taikoma apskaita;

(20)

natūralūs trikdžiai, kurių valstybė narė negali kontroliuoti ir kuriems ji negali daryti esminės įtakos, pavyzdžiui, gaisrai, vabzdžiai ir ligos, ekstremalios oro sąlygos ir geologiniai trikdžiai, gali sukelti laikiną ŠESD išmetimą LULUCF sektoriuje arba gali nulemti anksčiau absorbuotų ŠESD kiekių grąžinimą į atmosferą. Kadangi tokį grįžtamąjį procesą gali lemti ir tvarkymo sprendimai, pavyzdžiui, sprendimai kirsti arba sodinti medžius, šiuo reglamentu turėtų būti užtikrinta, kad dėl žmogaus veiklos į atmosferą grąžinti anksčiau absorbuoti ŠESD kiekiai visada būtų tiksliai atspindėti LULUCF apskaitoje. Be to, šiame reglamente valstybėms narėms turėtų būti suteikta ribota galimybė į LULUCF apskaitą neįtraukti dėl trikdžių, kurių valstybės narės nepajėgios kontroliuoti, išmesto ŠESD kiekio. Tačiau valstybės narės tas nuostatas turėtų taikyti taip, kad į apskaitą nebūtų nepagrįstai neįtraukiami tam tikri duomenys;

(21)

atsižvelgiant į nacionalinius prioritetus, valstybės narės turėtų galėti pasirinkti tinkamas nacionalinės politikos priemones siekdamos įvykdyti savo įsipareigojimus LULUCF sektoriuje, įskaitant galimybę subalansuoti vienoje žemės kategorijoje išmetamą ŠESD kiekį absorbuojant ŠESD kitoje žemės kategorijoje. Jos taip pat turėtų turėti galimybę 2021–2030 m. laikotarpiu sukaupti grynąjį absorbuotą kiekį. Perdavimas kitoms valstybėms narėms turėtų ir toliau likti papildoma galimybė, ir valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti metines išmetamo dujų kiekio kvotas, nustatytas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/842 (11), siekiant užtikrinti atitiktį šiam reglamentui. Šiame reglamente nustatytas lankstumo priemonių naudojimas nepakenks bendram Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslų užmojo lygiui;

(22)

tvariai tvarkomi miškai paprastai yra absorbentai, kuriais prisidedama prie klimato kaitos švelninimo. 2000–2009 m. ataskaitiniu laikotarpiu praneštas vidutinis absorbavimas miško žemėje buvo 372 mln. tonų CO2 ekvivalento per metus visoje Sąjungoje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad absorbentai ir kaupikliai, įskaitant miškus, atitinkamai būtų išsaugoti ir padidinti siekiant įgyvendinti Paryžiaus susitarimo tikslą ir plataus užmojo išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo Sąjungos tikslus ne vėliau kaip 2050 m.;

(23)

iš tvarkomos miško žemės absorbuojami ŠESD kiekiai turėtų būti įskaičiuojami į numatomą miškų atskaitos lygį. Prognozuojamas būsimas absorbavimas turėtų būti grindžiamas miškotvarkos praktikos ir intensyvumo ataskaitiniu laikotarpiu ekstrapoliacija. Absorbento mažėjimas, palyginti su atskaitos lygiu, turėtų būti apskaitomas kaip išmetamas ŠESD kiekis. Turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias nacionalines aplinkybes ir praktiką, pavyzdžiui, mažesnį nei įprasta kirtimo intensyvumą arba miškų senėjimą per ataskaitinį laikotarpį;

(24)

valstybėms narėms turėtų būti suteikta tam tikro lankstumo laikinai padidinti savo kirtimo intensyvumą pagal tvarios miškotvarkos praktiką, atitinkančią Paryžiaus susitarime nustatytą tikslą, su sąlyga, kad Sąjungoje bendras išmetamas ŠESD kiekis neviršytų LULUCF sektoriuje absorbuojamo bendro ŠESD kiekio. Taikant tokią lankstumo priemonę, visoms valstybėms narėms turėtų būti suteiktas bazinis kompensacijos kiekis, apskaičiuojamas remiantis koeficientu, kuris būtų išreikštas kaip jų pranešto 2000–2009 m. absorbento procentinė dalis, siekiant kompensuoti jų apskaitytą iš tvarkomos miško žemės išmetamą ŠESD kiekį. Turėtų būti užtikrinta, kad valstybėms narėms galėtų būti kompensuojama tik iki tokio lygmens, kai jų miškai jau nebebus absorbentas;

(25)

labai didelio miškingumo, palyginti su Sąjungos vidurkiu, valstybės narės ir visų pirma mažesnės labai didelio miškingumo valstybės narės yra labiau priklausomos negu kitos valstybės narės nuo tvarkomos miško žemės, kad subalansuotų išmetamą ŠESD kiekį kitose žemės apskaitos kategorijose, ir todėl joms būtų daromas didesnis poveikis, o jų galimybės didinti miškingumą būtų ribotos. Todėl kompensavimo koeficientas turėtų būti padidintas remiantis miškingumu ir žemės plotu, kad labai nedidelio žemės ploto ir labai didelio miškingumo, palyginti su Sąjungos vidurkiu, valstybėms narėms būtų suteiktas didžiausias kompensavimo koeficientas per ataskaitinį laikotarpį;

(26)

2012 m. kovo 9 d. išvadose Taryba pripažino ypač miškingų šalių ypatumus. Tie ypatumai visų pirma susiję su ribotomis galimybėmis subalansuoti išmetamą ir absorbuojamą ŠESD kiekį. Kadangi Suomija yra miškingiausia valstybė narė, taip pat atsižvelgiant į jos ypatingas geografines savybes, ji susiduria su ypatingais sunkumais šioje srityje. Todėl Suomijai turėtų būti suteikta ribotas papildomas kompensuojamasis kiekis;

(27)

siekiant stebėti valstybių narių pažangą įgyvendinant jų įsipareigojimus pagal šį reglamentą, taip pat siekiant užtikrinti, kad informacija apie išmetamą ir absorbuojamą ŠESD kiekį būtų skaidri, tiksli, nuosekli, išsami ir palyginama, valstybės narės turėtų pateikti Komisijai atitinkamus šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos duomenis pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013, o atitikties patikrose pagal šį reglamentą į tas ataskaitas turėtų būti atsižvelgta. Jei valstybė narė tvarkomos miško žemės atžvilgiu ketina taikyti šiame reglamente nustatytą lankstumo priemonę, ji į atitikties ataskaitą turėtų įtraukti kompensuojamąjį kiekį, kurį ji ketina panaudoti;

(28)

Europos aplinkos agentūra prireikus turėtų padėti Komisijai, laikydamasi agentūros metinės darbo programos, nustatyti metinių ataskaitų apie ŠESD išmetimą ir absorbavimą sistemą, vertinti informaciją apie politiką bei priemones ir nacionalines prognozes, vertinti planuojamas papildomas politikos kryptis bei priemones ir padėti Komisijai pagal šį reglamentą vykdyti atitikties patikras;

(29)

siekiant numatyti tinkamą sandorių apskaitą pagal šį reglamentą, įskaitant naudojimąsi lankstumo priemonėmis ir atitikties stebėseną, taip pat skatinti daugiau naudoti ilgu gyvavimo ciklu pasižyminčius medžio produktus, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, susijusius su apibrėžčių, įskaitant minimalias vertes miškams apibrėžti, šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir anglies absorbentų sąrašų techniniu suderinimu, nustatant valstybių narių miškų atskaitos lygius atitinkamai 2021–2025 m. ir 2026–2030 m. laikotarpiams, naujų nukirsto medžio produktų kategorijų įtraukimu, metodikos (remiantis naujausiomis TPKK gairėmis) bei informavimo reikalavimų, susijusių su natūraliais trikdžiais, peržiūra ir sandorių apskaita Būtinos nuostatos, susijusios su sandorių apskaita, turėtų būti sutelktos vienoje priemonėje, kurioje būtų suderintos pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013, Reglamentą (ES) 2018/842, šį reglamentą ir Direktyvą 2003/87/EB, nustatytos su apskaita susijusios nuostatos. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (12) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(30)

reguliariai teikdama ataskaitas pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013, Komisija taip pat turėtų įvertinti 2018 m. skatinamojo dialogo rezultatus pagal JTBKKK (toliau – Talanoa dialogas). Šį reglamentą reikėtų peržiūrėti 2024 m. ir po to kas penkerius metus, siekiant įvertinti bendrą jo veikimą. Vykdant peržiūrą turėtų būti atsižvelgiama į Talanoa dialogo ir pagal Paryžiaus susitarimą atliekamo bendros pažangos įvertinimo rezultatus. Strategija, skirta laikotarpiui po 2030 m., turėtų atitikti Paryžiaus susitarimo ilgalaikius tikslus ir pagal jį prisiimtus įsipareigojimus;

(31)

siekiant užtikrinti, kad ataskaitų apie išmetamą ir absorbuojamą ŠESD kiekį ir visą kitą informaciją, kurios reikia valstybių narių įsipareigojimų laikymuisi įvertinti, teikimas ir tikrinimas vyktų veiksmingai, skaidriai ir ekonomiškai efektyviai, ataskaitų teikimo reikalavimai turėtų būti įtraukti į Reglamentą (ES) Nr. 525/2013;

(32)

siekiant palengvinti duomenų rinkimą ir pagerinti metodiką, žemės naudojimas turėtų būti apskaitomas ir ataskaitos dėl jo teikiamos naudojant kiekvieno žemės ploto geografinio atsekamumo sistemą, atitinkančią nacionalines ir Sąjungos duomenų rinkimo sistemas. Reikėtų kuo geriau išnaudoti esamas Sąjungos ir valstybių narių programas ir tyrimus, įskaitant Statistinių duomenų apie žemės dangą ir žemės naudojimą rinkimo sistemą (LUCAS), Europos Žemės stebėjimo programą „Copernicus“ ir Europos palydovinės navigacijos sistemą GALILEO, duomenims rinkti. Duomenų tvarkymas, įskaitant keitimąsi duomenimis pakartotiniam naudojimui ataskaitose ir sklaidai, turėtų atitikti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/2/EB (13) nustatytus reikalavimus;

(33)

Reglamentas (ES) Nr. 525/2013 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(34)

apskaitos ir ataskaitų teikimo įsipareigojimams ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. turėtų būti ir toliau taikomas Sprendimas Nr. 529/2013/ES. Ataskaitiniams laikotarpiams nuo 2021 m. sausio 1 d. turėtų būti taikomas šis reglamentas;

(35)

Sprendimas Nr. 529/2013/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(36)

kadangi šio reglamento tikslų, visų pirma nustatyti su LULUCF sektoriumi susijusius valstybių narių įsipareigojimus, kad būtų prisidedama prie išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo Sąjungos tikslų pasiekimo 2021–2030 m. laikotarpiu, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

a)

2021–2025 m. ir 2026–2030 m. laikotarpiais:

i)   mišku apželdinta žemė– žemė, kuri pagal savo naudojimą deklaruojama kaip pasėlių žemė, pieva, šlapžemės, gyvenvietės arba kita miško žeme paversta žemė;

ii)   iškirstų miškų žemė– žemė, kuri pagal savo naudojimą deklaruojama kaip miško žemė, paversta pasėlių žeme, pieva, šlapžemėmis, gyvenvietėmis arba kita žeme;

iii)   tvarkomi pasėliai– žemė, kuri pagal savo naudojimą deklaruojama kaip:

iv)   tvarkomos pievos– žemė, kuri pagal savo naudojimą deklaruojama kaip:

v)   tvarkoma miško žemė– žemė, kuri pagal savo naudojimą deklaruojama kaip miško žemė, kuri lieka miško žeme;

b)

pradedant nuo 2026 m., tvarkomos šlapžemės – žemė, kuri pagal savo naudojimą deklaruojama kaip:

a)

šlapžemės, kurios lieka šlapžemėmis;

b)

gyvenvietė arba kita žemė, paversta šlapžemėmis; arba

c)

šlapžemės, paverstos gyvenviete arba kita žeme.

a)

popieriaus;

b)

medienos skydų;

c)

pjautinės medienos.

a)

pateikia Komisijai informaciją apie 1 dalyje nurodytų žemės apskaitos kategorijų foninį lygį ir apie pagal VI priedą naudotus duomenis bei metodiką ir

b)

į apskaitą iki 2030 m. neįtraukia viso nuo natūralių trikdžių nukentėjusioje žemėje vėliau absorbuojamo ŠESD kiekio.

a)

12 straipsnyje nurodytas bendro pobūdžio lankstumo priemones ir

b)

siekiant laikytis 4 straipsnyje nustatyto įsipareigojimo, 13 straipsnyje nurodytą tvarkomos miško žemės lankstumo priemonę.

a)

ta valstybė narė į savo strategiją, pateiktą pagal Reglamento (ES) Nr. 525/2013 4 straipsnį, įtraukė vykdomas arba planuojamas konkrečias priemones siekiant užtikrinti, kad būtų atitinkamai išsaugoti arba padidinti miškų absorbentai ir kaupikliai, ir

b)

tuo laikotarpiu, kuriuo ta valstybė narė ketina pasinaudoti kompensavimu, bendras Sąjungoje išmetamas ŠESD kiekis neviršija bendro absorbuojamo ŠESD kiekio šio reglamento 2 straipsnyje nurodytose žemės apskaitos kategorijose. Vertindama, ar bendras Sąjungoje išmetamas ŠESD kiekis viršija bendrą absorbuojamą ŠESD kiekį, Komisija užtikrina, kad valstybės narės vengtų dvigubos apskaitos, visų pirma, kai taikomos lankstumo priemonės, nustatytos šiame reglamente ir Reglamente (ES) 2018/842.

a)

absorbentus, apskaitomus kaip išmestas ŠESD kiekis ir įskaičiuojamus į jos miškų atskaitos lygį, ir

b)

neviršydama maksimalaus kompensuojamojo kiekio, numatomo tai valstybei narei, kaip nustatyta VII priede, 2021–2030 m. laikotarpiui.

1)

7 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

2)

13 straipsnio 1 dalies c punktas papildomas šiuo papunkčiu:

3)

14 straipsnio 1 dalyje įterpiamas šis punktas:

4)

įterpiamas šis I priedas:

1)

3 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa išbraukiama;

2)

6 straipsnio 4 dalis išbraukiama.

19.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 156/26

(1)

Europos Vadovų Tarybos savo 2014 m. spalio 23–24 d. išvadose dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos patvirtino privalomą tikslą ne vėliau kaip 2030 m. ES viduje visos ekonomikos mastu išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti ne mažiau kaip 40 %, palyginti su 1990 m., ir tas tikslas buvo dar kartą patvirtintas 2016 m. kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose;

(2)

Europos Vadovų Taryba savo 2014 m. spalio 23–24 d. išvadose nurodė, kad išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo ne mažiau kaip 40 % tikslą turėtų įgyvendinti bendrai visa Sąjunga ekonomiškai efektyviausiu būdu, išmetamą dujų kiekį ne vėliau kaip 2030 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/87/EB (4) nustatytos Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (toliau – ES ATLPS) sektoriuose ir sektoriuose, kuriems ATLPS netaikoma, sumažinant atitinkamai 43 % ir 30 %, palyginti su 2005 m. Prie to išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo turėtų prisidėti visi ekonomikos sektoriai, o pastangas turėtų dėti visos valstybės narės, išlaikant teisingumo ir solidarumo aspektų pusiausvyrą. Iki 2030 m. turėtų būti toliau taikoma nacionalinių mažinimo tikslų nustatymo sektoriams, kuriems ATLPS netaikoma, metodika, panaudojant visus elementus, taikomus Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 406/2009/EB (5), pastangas paskirstant santykinio bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui pagrindu. Visos valstybės narės turėtų prisidėti įgyvendinant 2030 m. bendrą Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslą, o jų tikslų amplitudė bus nuo 0 % iki – 40 %, palyginti su 2005 m. Valstybių narių grupės, kurių BVP vienam gyventojui yra didesnis už Sąjungos vidurkį, nacionalinius tikslus reikėtų atitinkamai pakoreguoti, kad būtų teisingai ir subalansuotai atsižvelgta į ekonominį efektyvumą. Jei tie išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslai bus pasiekti, Sąjungos ekonomika turėtų tapti efektyvesnė ir inovatyvesnė, visų pirma skatinant vykdyti patobulinimus, labiausiai pastatų, žemės ūkio, atliekų tvarkymo ir transporto sektoriuose, kiek jie patenka į šio reglamento taikymo sritį;

(3)

šiuo reglamentu prisidedama prie Sąjungos įsipareigojimų pagal Paryžiaus susitarimą (6), priimtą pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (UNFCCC), įgyvendinimo. Paryžiaus susitarimas Sąjungos vardu buvo sudarytas remiantis Tarybos sprendimu (ES) 2016/1841 (7). Sąjungos įsipareigojimas visos ekonomikos mastu sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį buvo nurodytas 2015 m. kovo 6 d. UNFCCC sekretoriatui, atsižvelgiant į Paryžiaus susitarimą, pateiktuose Sąjungos ir jos valstybių narių numatomuose nacionaliniu lygmeniu nustatytuose įpareigojančiuose veiksmuose. Paryžiaus susitarimas įsigaliojo 2016 m. lapkričio 4 d. ir juo pakeistas 1997 m. Kioto protokole numatytas požiūris, kurio nebebus laikomasi po 2020 m.;

(4)

Paryžiaus susitarime, inter alia, nustatytas ilgalaikis tikslas, atitinkantis siekį užtikrinti, kad pasaulio temperatūros padidėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir toliau siekti, kad jis nebūtų didesnis kaip 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Jame taip pat pabrėžiama, kad svarbu prisitaikyti prie neigiamo klimato kaitos poveikio ir užtikrinti, kad skiriamas finansavimas atitiktų išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažėjimo trajektoriją ir klimato kaitai atsparią plėtrą. Paryžiaus susitarime taip pat raginama antroje šio šimtmečio pusėje pasiekti žmogaus veiklos nulemtų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio iš šaltinių ir jų šalinimo absorbentais pusiausvyrą, o Šalims imtis veiksmų, siekiant išsaugoti ir prireikus pagerinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbentus ir kaupiklius, įskaitant miškus;

(5)

savo 2009 m. spalio 29–30 d. išvadose Europos Vadovų Taryba pritarė Sąjungos tikslui, numatytam atsižvelgiant į Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) rekomendacijas, kad išsivysčiusios šalys turi bendrai sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 80–95 % iki 2050 m., palyginti su 1990 m. lygiu;

(6)

Paryžiaus susitarimo šalių nacionaliniu lygmeniu nustatyti įpareigojantys veiksmai turi atspindėti jų didžiausią galimą užmojį ir ilgainiui įgauti vis didesnį mastą. Be to, Paryžiaus susitarimo šalys turėtų stengtis parengti ir paskelbti ilgalaikes mažo išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio plėtros strategijas, vadovaudamosi Paryžiaus susitarimo tikslais. 2017 m. spalio 13 d. Tarybos išvadose pripažįstama ilgalaikių tikslų ir Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo penkerių metų peržiūros ciklų svarba ir pabrėžiama, kad yra labai svarbios ilgalaikės mažo išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio vystymosi strategijos, kuriomis užtikrinamas mažas išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, nes jos yra viena iš politikos priemonių, kuria naudojantis gali būti plėtojamos patikimos raidos kryptys ir ilgalaikiai politiniai pokyčiai, reikalingi, kad būtų pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslai;

(7)

tokiam perėjimui prie švarios energetikos reikės, kad keistųsi investicijų kryptys ir kad visose politikos srityse būtų kuriamos atitinkamos paskatos. Vienas iš pagrindinių Sąjungos prioritetų – sukurti atsparią energetikos sąjungą, kad būtų galima piliečiams tiekti patikimą, tvarią, konkurencingą ir įperkamą energiją. Norint tai pasiekti, šiuo reglamentu reikia tęsti plataus užmojo klimato politiką ir daryti pažangą kitose energetikos sąjungos srityse, kaip nustatyta 2015 m. vasario 25 d. Komisijos komunikate „Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija“;

(8)

yra įvairių Sąjungos priemonių, kuriomis didinamos valstybių narių galimybės įvykdyti su klimatu susijusius įsipareigojimus ir yra būtinos norint sektoriuose, kuriems taikomas šis reglamentas, reikiamai sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Tos priemonės apima teisės aktus dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, dėl kelių transporto išmetamo CO2 kiekio mažinimo, dėl pastatų energinio naudingumo, dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių, dėl energijos naudojimo efektyvumo ir dėl žiedinės ekonomikos, taip pat Sąjungos finansavimo priemones, skirtas su klimato kaita susijusioms investicijoms finansuoti;

(9)

2015 m. kovo 19–20 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pažymėta, kad Sąjunga yra įsipareigojusi sukurti perspektyvia klimato politika grindžiamą energetikos sąjungą remiantis Komisijos pagrindų strategija, kurios penkios dimensijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo. Viena iš penkių tos energetikos sąjungos strategijos dimensijų yra energijos paklausos mažinimas. Pagerinus energijos vartojimo efektyvumą galima reikšmingai sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Tai taip pat gali būti naudinga aplinkai ir sveikatai, gali padidinti energetinį saugumą, sumažinti namų ūkių ir bendrovių energijos išlaidas, padėti sumažinti energijos nepriteklių ir užtikrinti daugiau darbo vietų bei aktyvesnę ekonominę veiklą visos ekonomikos mastu. Ekonomiškai efektyvus būdas padėti valstybėms narėms pasiekti tikslus pagal šį reglamentą galėtų būti priemonės, kuriomis prisidedama prie platesnio energiją taupančių technologijų naudojimo pastatuose, pramonėje ir transporto sektoriuje;

(10)

diegiant ir plėtojant tvarią ir novatorišką praktiką ir technologijas gali būti sustiprintas žemės ūkio sektoriaus vaidmuo klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos atžvilgiu, visų pirma mažinant išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir išlaikant bei didinant absorbentus ir anglies sankaupas. Norint sumažinti žemės ūkio sektoriaus anglies ir ekologinį pėdsaką, kartu išlaikant šio sektoriaus našumą, atkūrimo išteklius ir gyvybingumą, svarbu didinti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos veiksmų ir mokslinių tyrimų finansavimą, kad būtų plėtojama tvari ir novatoriška praktika bei technologijos ir į jas būtų investuojama;

(11)

žemės ūkio sektorius daro didelį tiesioginį poveikį biologinei įvairovei ir ekosistemoms. Dėl tos priežasties svarbu užtikrinti, kad šio reglamento tikslas derėtų su kitų sričių Sąjungos politika ir tikslais, pavyzdžiui, bendra žemės ūkio politika ir tikslais, susijusiais su biologinės įvairovės strategija, miškų strategija ir žiedinės ekonomikos strategija;

(12)

transporto sektoriui tenka beveik ketvirtadalis viso Sąjungoje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Todėl svarbu mažinti transporto sektoriaus išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir su šio sektoriaus priklausomybe nuo iškastinio kuro susijusią riziką taikant visapusišką požiūrį, kuriuo skatinama mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir didinti energijos efektyvumą transporto sektoriuje, propaguojamos elektrinės transporto priemonės, skatinama pereiti prie kitų transporto rūšių, kai jos yra tvaresnės, ir naudoti tvarius atsinaujinančiuosius energijos išteklius transporto srityje, taip pat ir po 2020 m. Perėjimas prie mažataršio judumo, kuris yra dalis platesnio perėjimo prie saugios ir darnios mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, būtų lengvesnis užtikrinus palankias sąlygas ir patikimas paskatas, taip pat įgyvendinant ilgalaikes strategijas, kuriomis taip pat didinamos investicijos;

(13)

Sąjungos ir nacionalinės politikos bei priemonių, kuriomis įgyvendinamas šis reglamentas, poveikis turėtų būti vertinamas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 525/2013 (8) nustatytų stebėsenos ir ataskaitų teikimo įpareigojimų;

(14)

nedarant poveikio biudžeto valdymo institucijos įgaliojimams, politikos integravimo metodika, įgyvendinama 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpiu, tinkamais atvejais turėtų būti toliau įgyvendinama ir tobulinama nuo 2021 m. siekiant įveikti sunkumus ir reaguoti į investicijų poreikius, susijusius su klimato politika. Sąjungos finansavimas turėtų atitikti Sąjungos 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos tikslus ir Paryžiaus susitarime nurodytus ilgalaikius tikslus, kad būtų užtikrintas viešųjų išlaidų efektyvumas. Komisija turėtų parengti iš Sąjungos biudžeto arba kitais būdais pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su išmetamomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis tuose sektoriuose, kuriems taikomas šis reglamentas arba Direktyva 2003/87/EB, skiriamo Sąjungos finansavimo poveikio ataskaitą;

(15)

šis reglamentas turėtų būti taikomas iš IPCC šaltinių kategorijų – energetikos, pramoninių procesų ir produkcijos naudojimo, žemės ūkio ir atliekų – išmetamam šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, kaip nustatyta pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013, išskyrus šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmetamą vykdant Direktyvos 2003/87/EB I priede išvardytą veiklą;

(16)

šiuo metu nacionalinėse šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitose ir nacionaliniuose bei Sąjungos registruose pateikiamų duomenų nepakanka, kad būtų galima valstybių narių lygmeniu nustatyti civilinės aviacijos sektoriuje nacionaliniu lygmeniu išmetamą CO2 kiekį, kuriam netaikoma Direktyva 2003/87/EB. Nustatydama ataskaitų teikimo įpareigojimus, Sąjunga neturėtų valstybėms narėms arba mažosioms bei vidutinėms įmonėms (MVĮ) užkrauti naštos, kuri būtų neproporcinga siekiamiems tikslams. Skrydžių metu išmetamas CO2 kiekis, kuriam netaikoma Direktyva 2003/87/EB, sudaro tik labai mažą viso išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio dalį, todėl ataskaitų apie šias šiltnamio efektą sukeliančias dujas teikimo sistemos nustatymas būtų nepagrįsta našta, atsižvelgiant į dabartinius pagal Direktyvą 2003/87/EB platesniam sektoriui taikomus reikalavimus. Todėl taikant šį reglamentą CO2 kiekis, išmetamas IPCC šaltinio kategorijoje „1.A.3.A. Civilinė aviacija“, turėtų būti apskaitomas kaip lygus nuliui;

(17)

kiekvienos valstybės narės iki 2030 m. pasiektinas išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo rodiklis turėtų būti nustatomas siejant su peržiūrėtu 2005 m. jos išmestu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, kurias taikomas šis reglamentas, neįtraukiant patikrinto išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio iš 2005 m. veikusių įrenginių, kurie į ES ATLPS įtraukti tik po 2005 m. 2021–2030 m. metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos turėtų būti nustatomos remiantis valstybių narių pateiktais ir Komisijos peržiūrėtais duomenimis;

(18)

2021–2030 m. reikėtų toliau taikyti Sprendime Nr. 406/2009/EB nustatytą privalomų nacionalinių ribinių verčių metodą. Šiame reglamente nustatytose kiekvienai valstybei narei skirtų metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotų nustatymo taisyklėse turėtų būti laikomasi tos pačios metodikos, kuri pagal tą sprendimą taikoma valstybėms narėms, turinčioms neigiamą limitą, tačiau trajektorijos pradžią apskaičiuojant kaip penkias dvyliktąsias atstumo nuo 2019 m. iki 2020 m. arba 2020 m. pagal 2016–2018 m. vidutiniškai išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, o trajektorijos pabaiga laikant 2030 m. kiekvienai valstybei narei nustatytą ribinę vertę. Siekiant užtikrinti tinkamą indėlį siekiant Sąjungos išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2030 m. tikslo, trajektorijos pradžios data kiekvienos valstybės narės atveju turėtų būti nustatoma remiantis tuo, kurias iš tų datų pasirinkus gaunama mažesnė kvota. Galimybė koreguoti metinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotą 2021 m. turėtų būti suteikiama valstybėms narėms, turinčioms teigiamą limitą pagal Sprendimą Nr. 406/2009/EB, ir 2017–2020 m. padidinant pagal Komisijos sprendimą 2013/162/ES (9) bei Komisijos įgyvendinimo sprendimą 2013/634/ES (10) nustatytas metines išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotas, kad būtų atsižvelgta į tų metų didesnio išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio pajėgumą.

Tam tikroms valstybėms narėms reikėtų numatyti papildomą galimybę koreguoti, pripažįstant jų išimtinę padėtį, kai jos turi ir teigiamą limitą pagal Sprendimą Nr. 406/2009/EB, ir pagal tą sprendimą vienam gyventojui tenka mažiausias išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis arba šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų sektoriuose, kuriems tas sprendimas netaikomas, dalis yra mažiausia, palyginti su visu jų išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu. Ta papildoma koregavimo galimybė turėtų būti taikoma tik išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo daliai, kurios reikia norint laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2029 m. išlaikyti paskatas papildomai mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir nedaryti poveikio 2030 m. tikslo pasiekimui, atsižvelgiant į naudojimąsi kitomis šiame reglamente nustatytomis koregavimo galimybėmis ir lankstumo priemonėmis;

(19)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento nuostatų, susijusių su valstybėms narėms nustatomomis metinėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotomis, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (11);

(20)

2014 m. spalio 23–24 d. išvadose Europos Vadovų Taryba nurodė, kad norint iki 2030 m. užtikrinti bendrų visos Sąjungos pastangų išlaidų efektyvumą ir vienam gyventojui tenkančio išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio suvienodinimą, reikia gerokai daugiau lankstumo priemonių ir galimybių jomis pasinaudoti sektoriuose, kuriems netaikoma ATLPS. Kaip priemonę padidinti bendrą viso išmetamo kiekio mažinimo ekonominį efektyvumą, valstybės narės turėtų galėti rezervuoti ir skolintis dalį savo metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos. Jos taip pat turėtų turėti galimybę dalį savo metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos perleisti kitoms valstybėms narėms. Reikėtų užtikrinti tokių perleidimų skaidrumą ir jie turėtų būti atliekami abipusiai patogiu būdu, taip pat ir organizuojant aukcioną, pasinaudojant rinkos tarpininkais, veikiančiais kaip agentūros, arba sudarant dvišalius susitarimus. Toks perleidimas galėtų būti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo projekto ar programos, vykdomos parduodančiojoje valstybėje narėje ir finansuojamos gaunančiosios valstybės narės, rezultatas. Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę skatinti kurti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes projektams pagal Direktyvos 2003/87/EB 24a straipsnio 1 dalį įgyvendinti;

(21)

turėtų būti sukurta vienkartinė lankstumo priemonė, skirta tam, kad valstybėms narėms, kurių nacionaliniai mažinimo tikslai gerokai viršija ir Sąjungos vidurkį, ir jų ekonomiškai efektyvaus mažinimo potencialą, taip pat valstybėms narėms, kurios neskyrė jokių nemokamų ES ATLPS leidimų pramonės įrenginiams 2013 m., būtų lengviau pasiekti nustatytus tikslus. Siekiant išlaikyti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (ES) 2015/1814 (12) nustatyto rinkos stabilumo rezervo tikslą spręsti ES ATLPS struktūrinio paklausos ir pasiūlos disbalanso problemą, apskaičiuojant visą tam tikrais metais apyvartoje esančių ES ATLPS leidimų skaičių, ES ATLPS leidimai, į kuriuos atsižvelgiama dėl vienkartinės lankstumo priemonės, turėtų būti laikomi apyvartoje esančiais ES ATLPS leidimais. Atlikdama pirmąją peržiūrą pagal tą sprendimą, Komisija turėtų apsvarstyti, ar tokius leidimus ir toliau reikėtų apskaityti kaip apyvartoje esančius ES ATLPS leidimus;

(22)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/841 (13) nustatomos naudojant žemę, keičiant žemės naudojimą ir vykdant miškininkystės veiklą (LULUCF) išmetamo ir absorbuojamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaitos taisyklės. Veiklai, kuriai taikomas tas reglamentas, neturėtų būti taikomas šis reglamentas. Tačiau, kadangi, kai yra atsižvelgiama į kiekį, neviršijantį viso grynojo absorbuoto ir viso grynojo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, susijusio su mišku apželdinta žeme, iškirstų miškų žeme, kultivuojamais pasėliais, tvarkomomis pievomis ir, laikantis tam tikrų sąlygų, tvarkoma miško žeme, taip pat, kai tai privaloma pagal Reglamentą (ES) 2018/841, tvarkoma šlapžeme, kaip apibrėžta tame reglamente, sumos, yra daromas poveikis išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo lygio aplinkosauginiam rezultatui, kurio siekiama šiuo reglamentu, kaip papildomą galimybę valstybėms narėms įvykdyti savo įsipareigojimus, jei reikia, į šį reglamentą turėtų būti įtraukta LULUCF lankstumo priemonė, pagal kurią ne daugiau kaip 280 milijonų CO2 ekvivalento tonų to absorbuoto kiekio būtų padalyta valstybėms narėms. Tuo visu kiekiu ir jo paskirstymu valstybėms narėms turėtų būti pripažįstamas mažesnis žemės ūkio ir žemės naudojimo sektoriaus potencialas sušvelninti klimato kaitą ir to sektoriaus tinkamas indėlis mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir vykdant sekvestraciją. Be to, jei pagal šį reglamentą savanoriškai išbraukiamos metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos, turėtų būti numatyta galimybė atsižvelgti į tokius kiekius vertinant, kaip valstybės narės laikosi Reglamente (ES) 2018/841 nustatytų reikalavimų;

(23)

2016 m. lapkričio 30 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl energetikos sąjungos valdymo (toliau – valdymo pasiūlymas), kuriame reikalaujama, kad vykdant strateginį energetikos ir klimato politikos planavimą valstybės narės parengtų integruotus nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus, susijusius su visomis penkiomis energetikos sąjungos dimensijomis. Valdymo pasiūlyme nurodyta, kad 2021–2030 m. laikotarpio nacionaliniams planams turi tekti svarbus vaidmuo valstybėms narėms planuojant, kaip valstybės narės laikysis šio reglamento ir Reglamento (ES) 2018/841. Tuo tikslu valstybės narės turi nustatyti politiką ir priemones, kuriomis siekiama įgyvendinti įpareigojimus pagal šį reglamentą ir Reglamentą (ES) 2018/841, orientuojantis į ilgalaikį tikslą subalansuoti išmetamą ir absorbuojamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius pagal Paryžiaus susitarimą. Tuose planuose taip pat turi būti įvertintas planuojamos politikos ir priemonių tikslams pasiekti poveikis. Remiantis valdymo pasiūlymu, Komisija turėtų turėti galimybę savo rekomendacijose dėl nacionalinių planų projektų nurodyti politikos ir priemonių užmojo ir vėlesnio įgyvendinimo tinkamumą. Rengiant tuos planus, reikėtų atsižvelgti į galimą naudojimąsi LULUCF lankstumo priemone šio reglamento laikymosi tikslais;

(24)

Europos aplinkos agentūra siekia remti darnų vystymąsi ir padėti reikšmingai ir pastebimai pagerinti aplinką, politiką formuojantiems asmenims, viešosioms institucijoms ir visuomenei laiku teikdama tikslinę, aktualią ir patikimą informaciją. Prireikus Europos aplinkos agentūra turėtų padėti Komisijai atsižvelgiant į Agentūros metinę darbo programą;

(25)

atliekant kokias nors Direktyvos 2003/87/EB 11, 24, 24a ir 27 straipsniuose nustatytos aprėpties korekcijas, reikėtų atitinkamai koreguoti ir šiame reglamente numatytą didžiausią leidžiamą išmesti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Todėl, jei valstybės narės į savo įsipareigojimus pagal šį reglamentą įtraukia papildomą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmetamą iš įrenginių, kuriems anksčiau buvo taikoma Direktyva 2003/87/EB, tos valstybės narės turėtų įgyvendinti papildomą politiką ir priemones sektoriuose, kuriems taikomas šis reglamentas, kad tokį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažintų;

(26)

pripažįstant ankstesnes pastangas, kurias nuo 2013 m. dėjo tos valstybės narės, kurių BVP vienam gyventojui 2013 m. buvo mažesnis už Sąjungos vidurkį, tikslinga nustatyti ribotą specialios paskirties saugos rezervą, atitinkantį iki 105 mln. CO2 ekvivalento tonų, kartu išsaugant šio reglamento aplinkosauginį naudingumą, taip pat paskatas valstybėms narėms imtis veiksmų, kuriais viršijamas minimalus indėlis pagal šį reglamentą. Saugos rezervu turėtų turėti galimybę naudotis valstybės narės, kurių BVP vienam gyventojui 2013 m. buvo mažesnis už Sąjungos vidurkį, kurių išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis tebėra mažesnis nei jų metinės išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos 2013–2020 m. laikotarpiu ir kurios, nepaisant to, kad naudojasi kitomis šiame reglamente numatytomis lankstumo priemonėmis, patiria sunkumų norėdamos pasiekti 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo tikslą. Tokio dydžio saugos rezervu, netaikant papildomų politikos priemonių, būtų padengiama didelė dalis reikalavimus atitinkančių valstybių narių prognozuojamo bendro trūkumo 2021–2030 m. laikotarpiu, kartu išlaikant paskatas imtis papildomų veiksmų. Saugos rezervu tos valstybės narės tam tikromis sąlygomis turėtų turėti galimybę pradėti naudotis 2032 m., jeigu jį naudojant netrukdoma pasiekti Sąjungos tikslo, kad ne vėliau kaip 2030 m. sektoriuose, kuriems taikomas šis reglamentas, būtų 30 % sumažintas išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis;

(27)

siekiant tinkamai atsižvelgti į pokyčius pagal Reglamentą (ES) 2018/841, taip pat užtikrinti tikslią apskaitą pagal šį reglamentą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais numatoma galimybė naudoti tvarkomos miško žemės ir tvarkomos šlapžemės apskaitos kategorijas pagal LULUCF lankstumo priemonę ir kuriais reglamentuojama sandorių apskaita pagal šį reglamentą, įskaitant naudojimąsi lankstumo priemonėmis, reikalavimų laikymosi patikrinimus ir tikslų saugos rezervo veikimą, naudojantis registru, sukurtu pagal Reglamento (ES) Nr. 525/2013 10 straipsnį (toliau – Sąjungos registras). Su apskaita susijusi informacija pagal šį reglamentą turėtų būti prieinama visuomenei. Reikiamos nuostatos dėl sandorių apskaitos turėtų būti sutelktos vienoje priemonėje, apimančioje su apskaita susijusias nuostatas pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013, Reglamentą (ES) 2018/841, šį reglamentą ir Direktyvą 2003/87/EB. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (14) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(28)

šį reglamentą reikėtų peržiūrėti 2024 m. ir po to kas penkerius metus, siekiant įvertinti bendrą jo veikimą, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad reikia, jog Sąjungos politika ir priemonės būtų griežtesni. Toje peržiūroje reikėtų atsižvelgti, inter alia, į nacionalinių aplinkybių pokyčius ir pasinaudoti 2018 m. palankesnių sąlygų sudarymo dialogo pagal UNFCCC (toliau – Talanoa dialogas) ir bendros pažangos įvertinimo pagal Paryžiaus susitarimą rezultatais. Atliekant peržiūrą taip pat reikėtų atsižvelgti į metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų įpareigojimų tinkamumą. Be to, reguliariai teikdama ataskaitas pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013, Komisija taip pat iki 2019 m. spalio 31 d. turėtų įvertinti Talanoa dialogo rezultatus. Laikotarpio po 2030 m. peržiūra turėtų atitikti Paryžiaus susitarimo ilgalaikius tikslus ir pagal jį prisiimtus įsipareigojimus ir todėl ji turėtų atspindėti bėgant laikui padarytą pažangą;

(29)

siekiant užtikrinti, kad išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio ir kitos informacijos, kurios reikia vertinant valstybės narės pažangą, susijusią su metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotomis, ataskaitų teikimas ir tikrinimas vyktų veiksmingai, skaidriai ir ekonomiškai efektyviai, metinių ataskaitų teikimo ir vertinimo pagal šį reglamentą reikalavimai turėtų būti integruoti į atitinkamus Reglamento (ES) Nr. 525/2013 straipsnius. Tuo reglamentu taip pat turėtų būti užtikrinta, kad valstybių narių pažanga mažinant išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir toliau būtų vertinama kasmet, atsižvelgiant į Sąjungos politikos ir priemonių įgyvendinimo pažangą ir į valstybių narių pateiktą informaciją. Kas dvejus metus į vertinimą reikėtų įtraukti prognozuojamą Sąjungos pažangą vykdant jos išmetamo kiekio mažinimo tikslus, taip pat prognozuojamą valstybių narių pažangą vykdant jų įpareigojimus. Tačiau, ar taikyti atskaitymus, turėtų būti svarstoma tik kas penkerius metus, kad būtų galima atsižvelgti į galimą veiklos, susijusios su mišku apželdinta žeme, iškirstų miškų žeme, kultivuojamais pasėliais ir tvarkomomis pievomis, vykdomos pagal Reglamentą (ES) 2018/841, indėlį. Tai nedaro poveikio nei Komisijos pareigai užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi savo įpareigojimų pagal šį reglamentą, nei Komisijos įgaliojimams tuo tikslu pradėti pažeidimų tyrimo procedūras;

(30)

Reglamentas (ES) Nr. 525/2013 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(31)

kadangi šio reglamento tikslų, visų pirma valstybėms narėms nustatyti įpareigojimus dėl jų minimalių indėlių 2021–2030 m. laikotarpiu siekiant Sąjungos tikslo – sumažinti jos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir prisidedama prie Paryžiaus susitarimo tikslų siekimo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(32)

šis reglamentas nedaro poveikio griežtesniems nacionaliniams tikslams,

a)

2021 m. atžvilgiu – rezervuoti tą perteklinę savo metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos dalį vėlesniems metams iki 2030 m., ir

b)

2022–2029 m. atžvilgiu – rezervuoti perteklinę savo metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos dalį, sudarančią iki 30 % savo metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos iki tų metų, vėlesniems metams iki 2030 m.

a)

suminis kiekis, į kurį atsižvelgiama tos valstybės narės atveju, už visus 2021–2030 m. laikotarpio metus neviršija tai valstybei šio reglamento III priede nustatyto didžiausio bendro grynojo absorbuoto kiekio;

b)

toks kiekis viršija pagal Reglamento (ES) 2018/841 4 straipsnį tai valstybei narei nustatytus reikalavimus;

c)

valstybė narė pagal Reglamentą (ES) 2018/841 iš kitų valstybių narių neįgijo daugiau grynojo absorbuoto kiekio nei perkėlė;

d)

valstybė narė laikėsi Reglamento (ES) 2018/841 ir

e)

valstybė narė yra pateikusi šioje dalyje numatytos lankstumo priemonės numatomo naudojimo aprašymą pagal Reglamento (ES) Nr. 525/2013 7 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

a)

atsižvelgta į indėlį pagal tvarkomos miško žemės apskaitos kategoriją, kartu laikantis šio reglamento III priede kiekvienai valstybei narei nurodyto didžiausio bendro grynojo absorbuoto kiekio, jei deleguotieji aktai, kuriais nustatomi miškų atskaitos lygiai, yra priimti pagal Reglamento (ES) 2018/841 8 straipsnio 8 arba 9 dalį; ir

b)

atsižvelgta į indėlį pagal tvarkomos šlapžemės apskaitos kategoriją, kartu laikantis šio reglamento III priede kiekvienai valstybei narei nurodyto didžiausio bendro grynojo absorbuoto kiekio, jei visos valstybės narės turi atsiskaityti už šią kategoriją pagal Reglamentą (ES) 2018/841.

a)

papildomus veiksmus, kuriuos valstybė narė įgyvendins vykdydama vidaus politiką ir priemones bei įgyvendindama Sąjungos veiksmus, kad įvykdytų konkrečius savo įsipareigojimus pagal šio reglamento 4 straipsnį;

b)

griežtą tokių veiksmų įgyvendinimo tvarkaraštį, pagal kurį galima kasmet įvertinti įgyvendinimo pažangą.

a)

prie kitų metų valstybės narės išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio skaičiaus pridedama CO2 ekvivalento tonomis išreikštas išmesto šiltnamio efektą sukeliančių kiekio perviršis, padaugintas iš 1,08 dydžio koeficiento, laikantis pagal 12 straipsnį priimtų priemonių, ir

b)

valstybei narei laikinai uždraudžiama perleisti kokią nors savo metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos dalį kitai valstybei narei tol, kol ji neužtikrins 4 straipsnio laikymosi.

a)

pagal Direktyvos 2003/87/EB 11 straipsnį išduotų ES ATLPS leidimų skaičiaus korekcijas, kurios atsirado dėl šaltinių aprėpties pagal tą direktyvą pokyčių, laikantis pagal tą direktyvą priimtų Komisijos sprendimų dėl nacionalinių kvotų planų 2008–2012 m. laikotarpiu galutinio patvirtinimo;

b)

ES ATLPS leidimų arba kreditų, išduotų atitinkamai pagal Direktyvos 2003/87/EB 24 ir 24a straipsnius, skaičiaus korekcijas, atsižvelgiant į valstybės narės išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimą, ir

c)

ES ATLPS leidimų, susijusių su išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu iš įrenginių, kuriems netaikoma ES ATLPS pagal Direktyvos 2003/87/EB 27 straipsnį, tuo laikotarpiu, kol ATLPS netaikoma, skaičiaus korekcijas.

a)

jos BVP vienam gyventojui 2013 m. rinkos kainomis (Eurostato 2016 m. balandžio mėn. paskelbtais duomenimis) buvo mažesnis už Sąjungos vidurkį;

b)

jos suminis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis 2013–2020 m. sektoriuose, kuriems taikomas šis reglamentas, yra mažesnis nei jos suminės metinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos 2013–2020 m., ir

c)

jos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis viršija jos metines šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotas 2026–2030 m. laikotarpiu, nepaisant to, kad ji:

a)

metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotų;

b)

lankstumo priemonių naudojimo pagal 5, 6 ir 7 straipsnius;

c)

patikrų, kaip laikomasi reikalavimų pagal 9 straipsnį

d)

korekcijų pagal 10 straipsnį, ir

e)

saugos rezervo pagal 11 straipsnį.

1.

7 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

2.

13 straipsnio 1 dalies c punktas papildomas šiuo papunkčiu:

3.

14 straipsnio 1 dalis papildoma šiuo punktu:

4.

21 straipsnio 1 dalis papildoma šiuo punktu:

19.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 156/43

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 (4) yra pagrindinė teisinė priemonė, kuria užkertamas kelias Sąjungos finansų sistemos naudojimui pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Toje direktyvoje, kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas buvo 2017 m. birželio 26 d., nustatoma efektyvi ir išsami teisinė sistema, skirta lėšų ar turto kaupimo terorizmo tikslams problemai spręsti reikalaujant, kad valstybės narės atpažintų, suprastų ir mažintų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką;

(2)

paskutiniai teroristų išpuoliai atskleidė naujas tendencijas, ypač kalbant apie būdus, kuriais teroristų grupuotės finansuoja ir atlieka savo operacijas. Kaip alternatyvios finansų sistemos vis labiau populiarėja tam tikros šiuolaikinių technologijų paslaugos; kadangi jos nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį arba joms taikomos teisinių reikalavimų išimtys, o tai negalėtų toliau būti pagrįsta. Norint neatsilikti nuo naujų tendencijų, reikėtų imtis tolesnių priemonių didesniam finansinių sandorių, bendrovių ir kitų juridinių asmenų bei patikos fondų ir juridinių struktūrų, turinčių panašią į patikos fondų struktūrą arba funkcijas (toliau – panašios juridinės struktūros), skaidrumui užtikrinti pagal Sąjungoje taikomas prevencinės teisinės sistemos nuostatas, siekiant gerinti esamą prevencinę sistemą ir veiksmingiau kovoti su teroristų finansavimu. Svarbu pažymėti, kad taikomos priemonės turėtų būti proporcingos atitinkamai rizikai;

(3)

Jungtinės Tautos (JT), Interpolas ir Europolas praneša apie vis didesnį organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo supanašėjimą. Organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo sąsaja ir ryšiai tarp nusikaltėlių ir teroristų grupuočių kelia vis didesnę grėsmę saugumui Sąjungoje. Finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencija yra neatsiejama bet kokios kovos su ta grėsme strategijos dalis;

(4)

nors valstybės narės pastaraisiais metais padarė didelę pažangą tvirtindamos ir įgyvendindamos Finansinių veiksmų darbo grupės (FATF) standartus ir remdamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos veiklą skaidrumo srityje, akivaizdžiai būtina dar labiau padidinti bendrą Sąjungos ekonominės ir finansinės aplinkos skaidrumą. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija gali būti veiksminga tik užtikrinus aplinką, nepalankią nusikaltėliams, kurie pasinaudodami neskaidriomis struktūromis ieško prieglobsčio savo lėšoms. Sąjungos finansų sistemos vientisumas priklauso nuo bendrovių ir kitų juridinių asmenų, patikos fondų bei panašių juridinių struktūrų skaidrumo. Šia direktyva siekiama ne tik aptikti ir tirti pinigų plovimo atvejus, bet ir užkirsti jiems kelią. Skaidrumo didinimas gali turėti stiprų atgrasomąjį poveikį;

(5)

nors Direktyvos (ES) 2015/849 tikslai turėtų būti toliau įgyvendinami ir bet kokie jos pakeitimai turėtų derėti su Sąjungos veikla, vykdoma kovos su terorizmu ir teroristų finansavimo srityje, tokie pakeitimai turėtų būti atliekami tinkamai atsižvelgiant į pagrindinę teisę į asmens duomenų apsaugą ir proporcingumo principo laikymąsi ir taikymą. Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos saugumo darbotvarkė“ nurodytas veiksmingesnių ir išsamesnių priemonių prieš teroristų finansavimą poreikis ir pabrėžta, kad įsiskverbimas į finansų rinkas sudaro sąlygas terorizmo finansavimui. 2015 m. gruodžio 17–18 d. Europos Tarybos išvadose irgi pabrėžtas poreikis visose srityse skubiai imtis tolesnių priemonių prieš terorizmo finansavimą;

(6)

Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Kovos su teroristų finansavimu stiprinimo veiksmų planas“ akcentuojamas poreikis prisitaikyti prie naujų grėsmių ir atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą (ES) 2015/849;

(7)

Sąjungos priemonės taip pat turėtų tiksliai atspindėti tarptautinio lygmens pokyčius ir įsipareigojimus. Todėl turėtų būti atsižvelgta į JT Saugumo Tarybos (toliau – JT ST) rezoliuciją 2195 (2014) dėl grėsmių tarptautinei taikai ir saugumui bei į JT ST rezoliucijas 2199 (2015) ir 2253 (2015) dėl teroristinių išpuolių keliamos grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui. Tose JT ST rezoliucijose kalbama atitinkamai apie terorizmo ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo ryšius, apie teroristų grupuočių prieigos prie tarptautinių finansų įstaigų prevenciją ir apie sankcijų sistemos išplėtimą grupuotei „Irako ir Levanto islamo valstybė“;

(8)

virtualiųjų valiutų ir dekretinių valiutų (t. y. teisėta mokėjimo priemone paskelbtų šalies monetų ir banknotų bei elektroninių pinigų, kurie jų emisijos valstybėje pripažįstami kaip atsiskaitymo priemonė) konvertavimu užsiimantiems paslaugų teikėjams ir depozicinės piniginės paslaugos teikėjams netaikomas Sąjungos įpareigojimas atskleisti įtartinos veiklos. Taigi teroristų grupuotės turi galimybę pervesti pinigus į Sąjungos finansų sistemą arba virtualiųjų valiutų tinkluose maskuodami pervedimus arba pasinaudodami tam tikro laipsnio anonimiškumu tose platformose. Todėl būtina išplėsti Direktyvos (ES) 2015/849 taikymo sritį ir į ją įtraukti virtualiųjų valiutų ir dekretinių valiutų konvertavimo bei depozicinės piniginės paslaugų teikėjus. Kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu tikslais kompetentingos institucijos turėtų galėti per įpareigotuosius subjektus stebėti virtualiųjų valiutų naudojimą. Toks stebėjimas būtų subalansuotas ir proporcingas metodas, išsaugantis techninę pažangą ir aukšto lygio skaidrumą, pasiektą alternatyvaus finansavimo ir socialinio verslumo srityje;

(9)

Virtualiųjų valiutų anonimiškumas sudaro galimybes jomis nederamai naudotis nusikalstamais tikslais. Virtualiųjų valiutų ir dekretinių valiutų konvertavimo paslaugų teikėjų ir depozicinės piniginės paslaugos teikėjų įtrauktis iki galo neišspręs sandorių virtualiąja valiuta anonimiškumo klausimo, nes didelė virtualiųjų valiutų aplinkos dalis išliks anonimiška, kadangi naudotojai gali sudaryti sandorius ir be tokių paslaugų teikėjų. Kovodami su anonimiškumo keliama rizika nacionaliniai finansinės žvalgybos padaliniai (FŽP) turėtų turėti galimybę gauti informaciją, kuria remiantis galima susieti virtualiosios valiutos adresą su virtualiosios valiutos savininko tapatybe. Be to, reikėtų toliau analizuoti galimybę leisti naudotojams pateikti savanorišką pranešimą paskirtosioms institucijoms;

(10)

virtualiosios valiutos neturėtų būti painiojamos su elektroniniais pinigais, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB (5) 2 straipsnio 2 punkte, su platesne sąvoka „lėšos“, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) 4 straipsnio 25 punkte, su priemonėse, kurioms taikomos Direktyvos (ES) 2015/2366 3 straipsnio k ir l punktuose nustatytos išimtys, esančia pinigine verte, taip pat su tik konkrečioje žaidimo aplinkoje galimomis naudoti žaidimo valiutomis. Nors virtualiosios valiutos gali dažnai būti naudojamos kaip mokėjimo priemonė, jos galėtų taip pat būti naudojamos kitiems tikslams bei platesniu mastu, pavyzdžiui, kaip mainų ar investavimo priemonės, vertės išsaugojimo produktai arba internetiniuose lošimo namuose naudojamos priemonės. Šios direktyvos tikslas – apimti visus galimus virtualiųjų valiutų naudojimo atvejus;

(11)

vietinės valiutos, taip pat dar vadinamos papildomomis valiutomis, kurios naudojamos labai ribotuose tinkluose (pavyzdžiui, viename mieste ar regione) ir turi labai mažai naudotojų, neturėtų būti laikomos virtualiosiomis valiutomis;

(12)

turėtų būti ribojami su didelės rizikos trečiosiomis valstybėmis susiję verslo santykiai ar sandoriai, kai nustatomi dideli atitinkamų trečiųjų valstybių kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu tvarkos trūkumai, išskyrus atvejus, kai taikomos tinkamos papildomos rizikos mažinimo priemonės arba atsakomosios priemonės. Tokiais didelės rizikos ir tokių verslo ryšių ar sandorių atvejais valstybės narės turėtų reikalauti, kad įpareigotieji subjektai taikytų sustiprintas deramo klientų patikrinimo priemones tai rizikai valdyti ir sumažinti. Todėl kiekviena valstybė narė nacionaliniu lygiu nustato sustiprintų deramo tikrinimo priemonių, taikytinų didelės rizikos trečiosioms valstybėms, tipą. Valstybėms narėms taikant tokius skirtingus metodus atsiranda spragų valdant verslo ryšius, su kuriais susijusios Komisijos nurodytos didelės rizikos trečiosios valstybės. Svarbu padidinti Komisijos parengto didelės rizikos trečiųjų valstybių sąrašo veiksmingumą toms valstybėms taikant Sąjungos lygmeniu suderintą tvarką. Tas suderintas metodas turėtų būti pirmiausia nukreiptas į sustiprintas deramo klientų tikrinimo priemones, jei jos dar nėra privalomos pagal nacionalinę teisę. Atsižvelgiant į tarptautinius įsipareigojimus, valstybėms narėms turėtų būti leista, prireikus, reikalauti įpareigotųjų subjektų greta sustiprintų deramo klientų tikrinimo priemonių taikyti papildomas rizikos mažinimo priemones, vadovaujantis rizika grindžiamu metodu ir atsižvelgiant į konkrečias verslo santykių arba sandorių aplinkybes. Pinigų plovimo prevencijos ir kovos su teroristų finansavimu įgaliojimus turinčios tarptautinės organizacijos ir standartus nustatančios institucijos gali paraginti taikyti tinkamas atsakomąsias priemones tarptautinei finansų sistemai apsaugoti nuo esamos didelės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos, kurią skleidžia tam tikros valstybės. Be to, valstybės narės turėtų reikalauti įpareigotųjų subjektų taikyti papildomas riziką mažinančias priemones didelės rizikos trečiosioms valstybėms, kurias nustatė Komisija, atsižvelgdamos į raginimus imtis atsakomųjų priemonių ir į rekomendacijas, pavyzdžiui, FATF pateiktus raginimus, taip pat vykdydamos iš tarptautinių susitarimų kylančias pareigas;

(13)

dėl kintančio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmių ir jų galimo poveikio pobūdžio Sąjunga turėtų laikytis integruotos nacionalinių kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu sistemų derinimo su Sąjungos lygmens reikalavimais strategijos, atsižvelgdama į tų nacionalinių sistemų veiksmingumo vertinimą. Kad būtų galima stebėti teisingą Sąjungos reikalavimų perkėlimą į nacionalines kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu sistemas, veiksmingą tų reikalavimų įgyvendinimą ir tų sistemų pajėgumą sukurti stiprią prevencinę sistemą, Komisija savo vertinimą turėtų grįsti nacionalinėmis kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu sistemomis, ir tai neturėtų daryti poveikio pinigų plovimo prevencijos ir kovos su teroristų finansavimu srityje kompetentingų tarptautinių organizacijų ir standartų kūrėjų (tokių kaip FATF arba Kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu priemonių įvertinimo ekspertų komitetas) atliekamam vertinimui;

(14)

bendros paskirties išankstinio mokėjimo kortelės gali būti naudojamos teisėtais būdais ir prisideda prie socialinės ir finansinės įtraukties. Tačiau anonimiškas išankstinio mokėjimo korteles lengva panaudoti teroristų išpuoliams ir jų veiklos organizavimui finansuoti. Todėl be galo svarbu sutrukdyti teroristams naudotis šiais jų operacijų finansavimo būdais toliau mažinant ribines vertes ir didžiausias sumas, kurių neviršijus įpareigotiesiems subjektams leidžiama netaikyti tam tikrų deramo klientų tikrinimo priemonių, numatytų Direktyvoje (ES) 2015/849. Todėl, deramai atsižvelgus į klientų poreikį naudoti bendros paskirties išankstinio mokėjimo priemones ir nedraudžiant tokių priemonių naudojimo socialinei ir finansinei įtraukčiai skatinti, labai svarbu sumažinti dabartines ribas, nustatytas anonimiškoms bendros paskirties išankstinio mokėjimo kortelėms, ir nustatyti kliento tapatybę, kai nuotolinio mokėjimo operacijų metu sandorio suma viršija 50 EUR;

(15)

Sąjungoje išduotų anoniminių išankstinio mokėjimo kortelių naudojimas iš esmės apsiriboja tik Sąjungos teritorija, bet tai ne visada taikytina panašioms kortelėms, išduotoms trečiosiose valstybėse. Todėl svarbu užtikrinti, kad už Sąjungos ribų išduotas anonimines išankstinio mokėjimo korteles būtų galima naudoti Sąjungos viduje tik tuo atveju, jei jas galima laikyti atitinkančiomis reikalavimus, lygiaverčius nustatytiems Sąjungos teisėje. Ta taisyklė turėtų visiškai atitikti Sąjungos prievoles dėl tarptautinės prekybos, ypač Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis nuostatas;

(16)

FŽP atlieka svarbų vaidmenį nustatant teroristų tinklų finansines operacijas (ypač tarpvalstybines) ir aptinkant jų finansinius rėmėjus. Finansinė žvalgyba gali būti itin naudinga siekiant atskleisti pagalbą teroristiniams nusikaltimams ir teroristinių organizacijų tinklus bei sistemas. Kadangi nėra privalomų tarptautinių standartų, išlieka dideli FŽP funkcijų, kompetencijos ir galių skirtumai. Valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti efektyvesnę ir labiau suderintą su terorizmu susijusių finansinių tyrimų (įskaitant susijusių su netinkamu virtualiųjų valiutų naudojimu) strategiją. Tačiau dabartiniai skirtumai neturėtų paveikti FŽP veiklos, ypač gebėjimo rengti prevencines analizes remiant visas už žvalgybinę, tiriamąją ir teisminę veiklą atsakingas valdžios institucijas bei tarptautinį bendradarbiavimą. Vykdydami savo užduotis FŽP turėtų turėti galimybę gauti informaciją ir be kliūčių ja keistis, įskaitant tinkamą bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis. Visais įtariamų nusikaltimų atvejais ir ypač bylose dėl terorizmo finansavimo informacija turi būti teikiama tiesiogiai, greitai ir be nederamos gaišaties. Taigi itin svarbu toliau stiprinti FŽP veiksmingumą ir efektyvumą, aiškiau nustatant FŽP galias ir tarpusavio bendradarbiavimą;

(17)

FŽP turėtų turėti galimybę iš bet kokio įpareigotojo subjekto gauti visą su savo veikla susijusią reikiamą informaciją. Nesuvaržyta prieiga prie informacijos be galo svarbi užtikrinant, kad būtų galima tinkamai atsekti pinigų srautus ir ankstyvame etape aptikti nelegalius tinklus ir srautus. Kai FŽP prireikia papildomos informacijos iš įpareigotųjų subjektų įtarimo dėl pinigų plovimo ar teroristų finansavimo pagrindu, tokį veiksmą gali sukelti ne tik anksčiau FŽP gautas pranešimas apie įtartiną sandorį, bet ir kitos priemonės (pavyzdžiui, FŽP atlikta analizė, kompetentingų institucijų suteikta žvalgybinė informacija ar kito FŽP turima informacija). Taigi FŽP vykdydami savo užduotis turėtų turėti galimybę gauti informaciją iš bet kokio įpareigotojo subjekto (net ir negavę jokio išankstinio pranešimo). Tačiau tai nereiškia, kad atlikdami analizę FŽP gali teikti neapibrėžtus prašymus įpareigotiesiems subjektams, – prašymai suteikti informacijos turi būti paremti tinkamai nustatytomis sąlygomis. FŽP taip pat derėtų turėti galimybę gauti tokią informaciją kito Sąjungos FŽP pateikto prašymo pagrindu ir keistis informacija su prašymą pateikusiu FŽP;

(18)

FŽP tikslas – rinkti ir analizuoti informaciją, kurią jie gauna siekdami kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei tokios veiklos prevencijos tikslais nustatyti ryšį tarp įtartinų sandorių ir susijusios nusikalstamos veiklos, taip pat pateikti savo analizės rezultatus ir papildomą informaciją kompetentingoms institucijoms, kai yra pagrindo įtarimams dėl pinigų plovimo, su juo susijusių pirminių nusikaltimų arba teroristų finansavimo. FŽP neturėtų susilaikyti nuo keitimosi informacija arba atsisakyti keistis informacija su kitu FŽP savo iniciatyva arba gavęs prašymą remdamasis tokiomis priežastimis kaip susijusio pirminio nusikaltimo nenurodymas, nacionalinės baudžiamosios teisės aktų ypatumai ir susijusių pirminių nusikaltimų apibrėžčių skirtumai ar nuorodos į konkrečius susijusius pirminius nusikaltimus nebuvimas. Kad būtų veiksmingai vykdomos informacijos platinimo funkcijos, FŽP atitinkamai turėtų suteikti savo išankstinį sutikimą kitam FŽP perduoti informaciją kompetentingoms institucijoms neatsižvelgiant į tai, koks galimo susijusio pirminio nusikaltimo tipas. FŽP pranešė apie keitimosi informacija sunkumus dėl nevienodų tam tikrų pirminių nusikaltimų, pavyzdžiui, mokestinių nusikaltimų, apibrėžčių nacionalinėje teisėje, kurios nėra suderintos Sąjungos teisėje. Tokie skirtumai neturėtų varžyti keitimosi informacija tarpusavyje ir jos platinimo kompetentingoms institucijoms bei tos informacijos naudojimo, kaip nustatyta šioje direktyvoje. FŽP turėtų pinigų plovimo, susijusių pirminių nusikaltimų ir teroristų finansavimo klausimais sparčiai, konstruktyviai ir veiksmingai kuo įvairiau tarptautiniu mastu bendradarbiauti su trečiųjų valstybių FŽP, vadovaudamiesi FATF rekomendacijomis ir Egmonto grupės nustatytais informacijos keitimosi tarp finansinės žvalgybos padalinių principais;

(19)

su kredito ir finansų įstaigomis susijusi rizikos ribojimo (toliau – prudencinė) informacija, kaip antai informacija, susijusi su direktorių ir akcininkų kompetentingumu ir tinkamumu, vidaus kontrolės mechanizmais, valdymu arba atitikties ir rizikos valdymu, dažnai būtina siekiant kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu tikslais tinkamai prižiūrėti tokių įstaigų veiklą. Taip pat informacija apie kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu yra svarbi atliekant tokių įstaigų prudencinę priežiūrą. Todėl institucijų, atsakingų už kredito ir finansų įstaigų priežiūrą kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu srityje, tarpusavio keitimuisi konfidencialia informacija ir bendradarbiavimui neturėtų kliudyti teisinis netikrumas, kuris gali atsirasti dėl aiškių nuostatų šioje srityje trūkumo. Teisinės sistemos paaiškinimas tuo labiau svarbus tuo, kad prudencinė priežiūra kai kuriais atvejais patikėta ne kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu priežiūros institucijoms, pavyzdžiui, Europos Centriniam Bankui (ECB);

(20)

FŽP ir kitų kompetentingų institucijų pavėluotai gaunama informacija apie banko ir mokėjimo sąskaitų bei banko seifų (ypač anoniminių) savininkų tapatybę kliudo aptikti su terorizmu siejamų lėšų pervedimą. Nacionaliniai duomenys, leidžiantys identifikuoti vienam asmeniui priklausančius banko ir mokėjimų sąskaitas bei banko seifus, nėra apjungti, todėl FŽP ir kitos kompetentingos institucijos negali jų gauti laiku. Taigi itin svarbu visose valstybėse narėse įkurti centralizuotus automatizuotus mechanizmus (tokius kaip registras ar duomenų paieškos sistema), kurie efektyviai padėtų laiku gauti informaciją apie banko ir mokėjimo sąskaitų bei banko seifų savininkus, jų įgaliotinius ir tikruosius savininkus. Taikant prieigos sąlygas tikslinga naudoti iki šiol veikiančius mechanizmus, jei nacionaliniai FŽP gali skubiai gauti jų prašomus nefiltruotus duomenis. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę į tokius mechanizmus įtraukti kitą informaciją, jei tai, jų manymu, būtina ir proporcinga siekiant veiksmingiau mažinti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką. FŽP ir kitos kompetentingos institucijos, išskyrus už baudžiamąjį persekiojimą atsakingas institucijas, turėtų užtikrinti visišką tokių tyrimų ir susijusios informacijos prašymų konfidencialumą;

(21)

gerbiant privatumą ir saugant asmens duomenis, minimalūs duomenys, reikalingi kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimo tyrimams atlikti, turėtų būti laikomi banko ir mokėjimų sąskaitų centralizuotuose automatizuotuose mechanizmuose, tokiuose kaip registrai ar duomenų paieškos sistemos. Valstybės narės, atsižvelgdamos į esamas sistemas ir teisines tradicijas, turėtų galėti nustatyti, kokius duomenis naudinga ir proporcinga rinkti, kad būtų galima tinkamai nustatyti tikruosius savininkus. Perkeldamos su tais mechanizmais susijusias nuostatas į nacionalinę teisę valstybės narės turėtų nustatyti saugojimo laikotarpius, lygiaverčius laikotarpiui, kurį turi būti saugomi dokumentai ir informacija, gauti taikant deramo klientų tikrinimo priemones. Remdamosi bendrosiomis teisės nuostatomis valstybės narės turėtų turėti galimybę pratęsti saugojimo laikotarpį, kad nereikėtų prašyti priimti sprendimų kiekvienu konkrečiu atveju. Tas papildomas saugojimo laikotarpis neturėtų viršyti papildomų penkerių metų. Tas laikotarpis neturėtų daryti poveikio nacionalinei teisei, kurioje nustatomi kiti duomenų saugojimo reikalavimai, kad sprendimai galėtų būti priimami kiekvienu konkrečiu atveju, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas baudžiamosioms ar administracinėms byloms nagrinėti. Prieiga prie tų mechanizmų turėtų būti suteikiama tik būtinumo žinoti pagrindu;

(22)

tiksli fizinių ir juridinių asmenų atpažintis ir duomenų patvirtinimas itin svarbūs kovojant su pinigų plovimu arba teroristų finansavimu. Naujausia techninė pažanga sandorių ir mokėjimų skaitmeninimo srityje leidžia saugiai atlikti nuotolinę arba elektroninę atpažintį. Į tas atpažinties priemones, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 (7), reikėtų atsižvelgti, ypač paskelbtųjų elektroninės atpažinties schemų ir priemonių, užtikrinančių tarpvalstybinį teisinį pripažinimą, suteikiančių aukšto saugumo lygio įrankius ir lyginamąjį kriterijų, kuriuo remiantis gali būti tikrinami nacionaliniai atpažinties metodai, atveju. Be to, gali būti atsižvelgta į kitus saugius nuotolinės arba elektroninės atpažinties procesus, kuriuos nacionaliniu lygmeniu reglamentavo, pripažino, patvirtino ar priėmė nacionalinė kompetentinga institucija. Kai tinkama, atpažinties procese taip pat turėtų būti atsižvelgta į elektroninių dokumentų ir operacijų patikimumo užtikrinimo pripažinimą, nustatytą Reglamente (ES) Nr. 910/2014. Taikant šią direktyvą turėtų būti atsižvelgiama į technologinio neutralumo principą;

(23)

siekiant Sąjungoje nustatyti politikoje dalyvaujančius asmenis, valstybės narės turėtų paskelbti sąrašus, kuriuose būtų nurodomos konkrečios pareigos, kurios pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus laikomos svarbiomis viešosiomis pareigomis. Valstybės narės turėtų kiekvienos jų teritorijoje akredituotos tarptautinės organizacijos paprašyti sudaryti asmenų, kurie užima svarbias viešąsias pareigas toje tarptautinėje organizacijoje, sąrašą ir jį nuolat atnaujinti;

(24)

esamų klientų tikrinimo metodas dabartinėje sistemoje remiasi rizika grindžiamu metodu. Tačiau, atsižvelgiant į didesnę su tam tikromis tarpinėmis struktūromis susijusio pinigų plovimo, teroristų finansavimo ir pirminių nusikaltimų riziką, tas metodas gali nepadėti laiku aptikti ir įvertinti rizikos. Todėl svarbu taip pat užtikrinti nuolatinę tam tikrų, aiškiai apibrėžtų jau esamų klientų kategorijų stebėseną;

(25)

šiuo metu valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų teritorijoje įsteigtos bendrovės ir kiti juridiniai asmenys gautų ir saugotų tinkamą, tikslią ir aktualią informaciją apie savo tikruosius savininkus. Tikslios ir aktualios informacijos apie tikrąjį savininką poreikis yra esminis veiksnys aptinkant nusikaltėlius, kurie priešingu atveju savo tapatybę galėtų dangstyti įmonės struktūra. Pasauliniu mastu susieta finansų sistema sudaro galimybes lėšų slėpimui ir kilnojimui po visą pasaulį, o pinigų plovėjai ir teroristų finansuotojai bei kiti nusikaltėliai vis labiau išnaudoja tą galimybę;

(26)

reikėtų aiškiau nustatyti konkretų veiksnį, nuo kurio priklauso, kuri valstybė narė atsakinga už informacijos apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus stebėjimą ir registravimą. Dėl valstybių narių teisės sistemų skirtumų tam tikri patikos fondai ir panašios juridinės struktūros Sąjungoje niekur nėra stebimi ar registruojami. Informacija apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus registruojama patikos fondų patikėtinių ir asmenų, einančių lygiavertes pareigas panašiose juridinėse struktūrose, įsisteigimo arba buvimo vietos valstybėje. Kad būtų užtikrintas veiksmingas informacijos apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus stebėjimas ir registravimas, taip pat būtinas valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimas. Sujungus valstybių narių registrus, kuriuose įrašoma informacija apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus, ta informacija taptų prieinama ir būtų išvengta tų pačių patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų pakartotinės registracijos Sąjungoje;

(27)

patikos fondams ir panašioms juridinėms struktūroms taikomos prieigos prie informacijos apie jų tikruosius savininkus taisyklės turėtų būti pakankamai panašios į atitinkamas taisykles, taikomas bendrovėms ir kitiems juridiniams asmenims. Dėl šiuo metu Sąjungoje egzistuojančių patikos fondų tipų įvairovės ir dar didesnės kitų panašių juridinių struktūrų įvairovės sprendimus dėl to, ar patikos fondas arba panaši juridinė struktūra yra pakankamai panašūs į bendroves ir kitus juridinius asmenis, turėtų priimti valstybės narės. Tas nuostatas perkeliančiais nacionalinės teisės aktais turėtų būti siekiama užkirsti kelią patikos fondų arba panašių juridinių struktūrų naudojimui pinigų plovimo, teroristų finansavimo arba susijusių pirminių nusikaltimų tikslais;

(28)

atsižvelgiant į patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų savybių skirtumus, valstybės narės turėtų turėti galimybę pagal nacionalinę teisę arba duomenų apsaugos taisykles nustatyti patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų, kurios nėra pakankamai panašios į bendroves ir kitus juridinius asmenis, skaidrumo lygį. Susijusi pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika gali skirtis priklausomai nuo patikos fondo arba panašios juridinės struktūros savybių, o tos rizikos vertinimas ilgainiui gali keistis, pavyzdžiui, dėl vykdomo nacionalinio arba viršvalstybinio rizikos vertinimo. Dėl tos priežasties valstybės narės turėtų turėti galimybę teisės aktuose numatyti platesnę prieigą prie informacijos apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus, jei tokia prieiga yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant teisėto tikslo išvengti finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui. Nustatydamos informacijos apie tokių patikos fondų arba panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus skaidrumo lygį, valstybės narės turėtų deramai apsaugoti asmenų pagrindines teises, visų pirma teisę į privatumą ir asmens duomenų apsaugą. Prieiga prie informacijos apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus turėtų būti suteikta bet kokiam teisėtą interesą įrodyti galinčiam asmeniui. Prieiga taip pat turėtų būti suteikta bet kuriam asmeniui, pateikusiam prašymą raštu dėl patikos fondo ar panašios juridinės struktūros, tiesiogiai arba netiesiogiai nuosavybės arba ne nuosavybės teise turinčio bet kokios bendrovės ar kito juridinio asmens, įsteigto ne Sąjungoje, kontrolinį akcijų paketą, be kita ko, per pareikštinių akcijų valdymą, arba kontrolę kitomis priemonėmis. Kriterijai ir sąlygos, kuriais remiantis suteikiama prieiga prie informacijos apie patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus, turėtų būti pakankamai tikslūs ir atitikti šios direktyvos tikslus. Valstybės narės turėtų turėti galimybę atmesti raštu pateiktą prašymą, jei yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad jis neatitinka šios direktyvos tikslų;

(29)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir vienodas veiklos sąlygas, labai svarbu aiškiai nustatyti, kokios Sąjungoje įsteigtos juridinės struktūros turėtų būti laikomos savo funkcijomis arba struktūra panašiomis į patikos fondus. Todėl kiekviena valstybė narė turėtų privalėti nustatyti patikos fondus (jeigu jie pripažįstami pagal nacionalinę teisę) ir panašias juridines struktūras, kurios gali būti įsteigtos pagal tos valstybės nacionalinę teisinę sistemą ar papročius ir kurių struktūra arba funkcijos panašios į patikos fondų, pavyzdžiui, tuo, kad sudaroma galimybė atskirti turtą, kuris priklauso atitinkamai juridiniams ir tikriesiems savininkams, arba nutraukti jo sąsajas. Vėliau valstybės narės turėtų pateikti Komisijai tų patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų kategorijas, savybių aprašymus, pavadinimus bei, jei taikytina, teisinį pagrindą, kad ta informacija būtų paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir kad kitos valstybės narės galėtų tuos fondus ir struktūras atpažinti. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad patikos fondai ir panašios juridinės struktūros įvairiose Sąjungos teritorijose gali turėti skirtingas teisines savybes. Tais atvejais, kai patikos fondų arba panašių juridinių struktūrų savybės struktūra arba funkcijomis pakankamai panašios į bendrovių ir kitų juridinių asmenų savybes, paviešinus prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus būtų prisidedama prie kovos su patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų netinkamu naudojimu. Panašiai vieša prieiga gali padėti užkirsti kelią netinkamam bendrovių ir kitų juridinių asmenų naudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais;

(30)

vieša prieiga prie informacijos apie tikruosius savininkus taip pat leidžia pilietinei visuomenei, įskaitant žiniasklaidą ir pilietinės visuomenės organizacijas, nuodugniau tikrinti informaciją ir padeda išsaugoti pasitikėjimą verslo sandorių ir finansų sistemos sąžiningumu. Ji gali padėti kovoti su netinkamu bendrovių ir kitų juridinių asmenų bei juridinių struktūrų naudojimu pinigų plovimo arba teroristų finansavimo tikslais (dėl pagalbos tyrimams ir dėl poveikio reputacijai), nes visi, galintys sudaryti sandorius, žino tikrųjų savininkų tapatybę. Be to, vieša prieiga finansų įstaigoms ir valdžios institucijoms (įskaitant trečiųjų valstybių valdžios institucijas), kovojančioms su tokiais nusikaltimais, suteiks didesnes galimybes laiku ir efektyviai gauti informaciją. Prieiga prie tos informacijos taip pat padėtų atlikti pinigų plovimo, susijusių pirminių nusikaltimų ir teroristų finansavimo tyrimus;

(31)

investuotojų ir visos visuomenės pasitikėjimas finansų rinkomis didele dalimi priklauso nuo tikslios informacijos atskleidimo tvarkos, užtikrinančios tikrųjų savininkų ir bendrovių kontrolės struktūrų skaidrumą. Tai ypač taikytina įmonių valdymo sistemoms, kurioms, kaip Sąjungos atveju, būdinga koncentruota nuosavybė. Viena vertus, stambieji investuotojai su didelės apimties teisėmis į balsavimą ir grynųjų pinigų srautus gali paskatinti ilgalaikį augimą ir stabilią veiklą. Tačiau, antra vertus, kontroliuojantys tikrieji savininkai su dideliu balsuotojų bloku gali turėti paskatų įmonės turtą ir galimybes smulkiųjų investuotojų sąskaita nukreipti asmeninei naudai. Potencialus pasitikėjimo finansų rinkomis padidėjimas turėtų būti laikomas teigiamu šalutiniu poveikiu, o ne tikslu padidinti skaidrumą – tikslas yra sukurti aplinką, kurios naudojimas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais būtų mažiau tikėtinas;

(32)

investuotojų ir visuomenės pasitikėjimas finansų rinkomis gerokai priklauso nuo tikslios informacijos atskleidimo tvarkos, užtikrinančios bendrovių ir kitų juridinių asmenų bei tam tikrų tipų patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikrųjų savininkų ir kontrolės struktūrų skaidrumą. Todėl valstybės narės turėtų sudaryti galimybes pakankamai nuosekliai ir suderintai teikti prieigą prie informacijos apie tikruosius savininkus, nustatydamos aiškias viešos prieigos taisykles, kad tretieji asmenys galėtų visoje Sąjungoje išsiaiškinti, kas yra bendrovių ir kitų juridinių asmenų bei tam tikrų tipų patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikrieji savininkai;

(33)

taigi valstybės narės turėtų sudaryti galimybes pakankamai nuosekliai ir suderintai teikti prieigą prie informacijos apie tikruosius bendrovių ir kitų juridinių asmenų savininkus centriniuose registruose, kuriuose sukaupta informacija apie tikruosius savininkus, nustatydamos aiškias viešos prieigos taisykles, kad tretieji asmenys galėtų visoje Sąjungoje išsiaiškinti, kas yra bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikrieji savininkai. Taip pat labai svarbu sukurti nuoseklią teisinę sistemą, kuria, Sąjungoje įregistravus patikos fondus arba panašias juridines struktūras, būtų užtikrinama geresnė prieiga prie informacijos apie jų tikruosius savininkus. Patikos fondams ir panašioms juridinėms struktūroms taikomos taisyklės dėl prieigos prie informacijos apie jų tikruosius savininkus turėtų būti panašios į atitinkamas taisykles, taikomas bendrovėms ir kitiems juridiniams asmenims;

(34)

tiek bendrovių ir kitų juridinių asmenų, tiek patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų atžvilgiu visais atvejais reikia siekti teisingos pusiausvyros (ypač tarp bendrojo viešojo intereso užkirsti kelią pinigų plovimui bei teroristų finansavimui ir duomenų subjektų pagrindinių teisių). Viešai pateikiami duomenys turi būti riboti, aiškiai ir išsamiai apibrėžti bei bendro pobūdžio, siekiant kuo labiau sumažinti potencialią žalą tikriesiems savininkams. Tačiau viešai pateikiama informacija negali stipriai skirtis nuo tuo metu surinktų duomenų. Siekiant sumažinti poveikį teisei į pagarbą jų privačiam gyvenimui apskritai ir ypač jų asmens duomenų apsaugai, ta informacija turėtų iš esmės sietis su bendrovių ir kitų juridinių asmenų bei patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikrųjų savininkų statusu ir griežtai apsiriboti ekonominės veiklos, kurią vykdo tikrieji savininkai, sfera. Tais atvejais, kai vyresnysis vadovas laikomas tikruoju savininku tik ex officio, o ne todėl, kad turi nuosavybės dalį arba kitomis priemonėmis vykdo kontrolę, tai turėtų būti aiškiai nurodyta registruose. Informacijos apie tikruosius savininkus atveju valstybės narės gali nustatyti, kad į centrinį registrą turi būti įrašoma informacija apie pilietybę, visų pirma kalbant apie tikruosius savininkus iš kitų valstybių. Siekdama supaprastinti registravimo procedūras ir atsižvelgdama į tai, jog didžioji dauguma tikrųjų savininkų bus centrinį registrą tvarkančios valstybės piliečiai, ta valstybė narė gali daryti prielaidą, kad tikrasis savininkas yra jos pilietis, jei nėra kitokio įrašo;

(35)

sustiprinta visuomenės kontrolė padės išvengti piktnaudžiavimo juridiniais asmenimis ir juridinėmis struktūromis, įskaitant mokesčių vengimą. Todėl labai svarbu, kad informacija apie tikruosius savininkus išliktų pasiekiama per nacionalinius registrus ir jungtinę registrų sistemą bent penkerius metus nuo tada, kai nebelieka pagrindų registruoti informaciją apie patikos fondo arba panašios juridinės struktūros tikruosius savininkus. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę teisės aktais nustatyti informacijos apie tikruosius savininkus tvarkymą, įskaitant asmens duomenis kitiems tikslams, jei toks tvarkymas atitinka viešąjį interesą ir yra būtinas ir proporcingas demokratinės visuomenės teisėtam tikslui siekti;

(36)

be to, proporcingo ir subalansuoto metodo užtikrinimo ir teisės į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugos užtikrinimo tikslu valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti išskirtinėmis aplinkybėmis taikomas išimtis dėl nuostatų, susijusių su registruose esančios informacijos apie tikruosius savininkus atskleidimu ir prieiga prie tokios informacijos, kai ta informacija galėtų sukelti tikrajam savininkui neproporcingą sukčiavimo, pagrobimo, šantažo, turto prievartavimo, priekabiavimo, prievartos ar bauginimo riziką. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę reikalauti, kad būtų atliekama registracija internetu, siekiant nustatyti bet kokio asmens, kuris prašo pateikti registre esančią informaciją, tapatybę, taip pat prašyti sumokėti mokestį už prieigą prie registre esančios informacijos;

(37)

valstybių narių centrinių registrų, kuriuose saugoma informacija apie tikruosius savininkus, sujungimui per Europos centrinę platformą, sukurtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017/1132 (8), atlikti reikia derinti skirtingų techninių savybių turinčias nacionalines sistemas. Tai reiškia, kad reikia nustatyti tokias technines priemones ir specifikacijas, kuriomis būtų atsižvelgta į registrų tarpusavio skirtumus. Siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai spręsti tokius techninius ir veiklos klausimus. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (9) 5 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Bet kuriuo atveju valstybių narių dalyvavimas visos sistemos veikime turėtų būti užtikrinamas palaikant reguliarų Komisijos ir valstybių narių atstovų dialogą su sistemos veikimu ir tolesniu jos kūrimu susijusiais klausimais;

(38)

asmens duomenų tvarkymui pagal šią direktyvą taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (10). Todėl fiziniai asmenys, kurių kaip tikrųjų savininkų asmens duomenys laikomi nacionaliniuose registruose, turėtų būti atitinkamai informuojami. Be to, prieiga turėtų būti suteikta tik prie tokių asmens duomenų, kurie yra atnaujinti ir atitinka realius tikruosius savininkus, o atitinkami savininkai turėtų būti informuoti apie jų teises pagal dabartinę Sąjungos duomenų apsaugos teisės sistemą, nustatytą Reglamente (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/680 (11), bei toms teisėms įgyvendinti taikomas procedūras. Be to, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui registruose saugoma informacija ir siekiant subalansuoti tikrųjų savininkų teises, valstybės narės gali nuspręsti, kad derėtų apsvarstyti galimybę taip pat tikrajam savininkui pateikti informaciją apie prašymą teikiantį asmenį ir to prašymo teisinį pagrindą;

(39)

jei FŽP ir kompetentingų institucijų pranešimas apie neatitikimus pakenktų vykdomam tyrimui, FŽP arba kompetentingos institucijos turėtų atidėti pranešimą apie neatitikimą, kol išnyks pranešimo neteikimo priežastis. Be to, FŽP ir kompetentingos institucijos neturėtų pranešti apie neatitikimą, jei tai pažeistų nacionalinės teisės nuostatas dėl konfidencialumo arba nusikalstamai nutekintų informaciją apie tyrimą (angl. „tipping-off“);

(40)

šia direktyva nedaromas poveikis asmens duomenų, kuriuos tvarko kompetentingos institucijos pagal Direktyvą (ES) 2016/680, apsaugai;

(41)

prieiga prie informacijos ir teisėto intereso apibrėžtis turėtų būti reglamentuojamos valstybės narės, kurioje įsteigtas arba nuolat gyvena patikos fondo patikėtinis arba asmuo, einantis lygiavertes pareigas panašioje juridinėje struktūroje, teisės aktais. Jei patikos fondo patikėtinis arba asmuo, einantis lygiavertes pareigas panašioje juridinėje struktūroje, nėra įsisteigęs ir nuolat negyvena jokioje valstybėje narėje, prieiga prie informacijos ir teisėto intereso apibrėžtis turėtų būti reglamentuojamos valstybės narės, kurioje pagal šios direktyvos nuostatas į registrus įtraukta informacija apie patikos fondo arba panašios juridinės struktūros tikruosius savininkus, teisės aktais;

(42)

valstybės narės teisėtą interesą turėtų apibrėžti (tiek kaip bendrą sąvoką, tiek kaip prieigos prie informacijos apie tikruosius savininkus kriterijų) savo nacionalinėje teisėje. Visų pirma tomis apibrėžtimis teisėto intereso sąvoka neturėtų būti apribojama vien tiems atvejams, kai vyksta administracinės ar teisminės procedūros. Todėl, kai tinkama, jomis turėtų būti sudarytos sąlygos atsižvelgti į prevencinį nevyriausybinių organizacijų ir tiriamosios žurnalistikos atstovų darbą kovos su pinigų plovimu, teroristų finansavimu ir susijusiais pirminiais nusikaltimais srityje. Sujungus valstybių narių registrus, kuriuose kaupiama informacija apie tikruosius savininkus, tiek nacionalinė, tiek tarpvalstybinė prieiga prie kiekvienos valstybės narės registro turėtų būti suteikiama remiantis teisėto intereso apibrėžtimi, nustatyta valstybės narės, kurioje pagal šios direktyvos nuostatas į registrus įtraukta informacija apie patikos fondo arba panašios juridinės struktūros tikruosius savininkus, atitinkamoms tos valstybės narės valdžios institucijoms priėmus sprendimą. Valstybių narių registrų, kuriuose kaupiama informacija apie tikruosius savininkus, atžvilgiu valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę nustatyti mechanizmus skundams dėl sprendimų, kuriais suteikiama prieiga prie informacijos apie tikruosius savininkus arba atsisakoma ją suteikti, nagrinėti. Siekiant užtikrinti nuoseklų ir efektyvų registravimą ir informacijos mainus, kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad už registrą, įsteigtą informacijai apie patikos fondų ir kitų panašių juridinių struktūrų tikruosius savininkus registruoti, atsakinga jos institucija bendradarbiautų su savo partnerėmis kitose valstybėse narėse, keisdamasi informacija apie vienos valstybės teisės aktais reglamentuojamus, tačiau kitoje valstybėje narėje administruojamus patikos fondus ir panašias juridines struktūras;

(43)

tarpvalstybiniai korespondentiniai santykiai su trečiųjų valstybių įstaigomis respondentėmis yra nuolatinio ir kartotinio pobūdžio. Todėl valstybės narės, reikalaujančios priimti sustiprintas deramo tikrinimo priemones šiuo konkrečiu klausimu, turėtų atsižvelgti į tai, kad korespondentiniai santykiai neapima vienkartinių operacijų ar paprasčiausio keitimosi pranešimų priemonėmis. Be to, pripažįstant, kad ne visų tarpvalstybinių korespondentinių bankininkystės paslaugų rizikingumas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo atžvilgiu yra vienodas, šioje direktyvoje išdėstytų priemonių intensyvumą galima nustatyti taikant rizika grindžiamo metodo principus ir jis nedaro poveikio finansų įstaigos respondentės rizikingumui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo aspektu;

(44)

svarbu užtikrinti, kad įpareigotieji subjektai tinkamai laikytųsi kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu taisyklių. Tuo tikslu valstybės narės turėtų sustiprinti vaidmenį viešosios valdžios institucijų, veikiančių kaip kompetentingos institucijos su priskirtomis kovos su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu užduotimis, įskaitant FŽP, valdžios institucijas, kurioms pavesta atlikti pinigų plovimo, susijusių pirminių nusikaltimų ir teroristų finansavimo tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą, nusikalstamu būdu įgyto turto aptikimą ir areštą arba įšaldymą ir konfiskavimą, pranešimus apie per sieną gabenamą valiutą ir turėtojo apyvarčiąsias (angl. „bearer-negotiable“) priemones gaunančias institucijas, taip pat institucijas, kurioms pavestos priežiūros ar stebėjimo funkcijos siekiant užtikrinti, kad įpareigotieji subjektai laikytųsi nustatytos tvarkos. Valstybės narės turėtų stiprinti kitų susijusių institucijų, įskaitant kovos su korupcija institucijas ir mokesčių administratorius, vaidmenį;

(45)

valstybės narės turėtų užtikrinti veiksmingą ir nešališką visų įpareigotųjų subjektų priežiūrą, kurią, pageidautina, turėtų atlikti viešosios valdžios institucijos per atskirą ir nepriklausomą nacionalinę reguliavimo arba priežiūros instituciją;

(46)

kad nebūtų aptikti, nusikaltėliai perkelia iš neteisėtos veiklos gautas pajamas per daugelį finansų tarpininkų, todėl svarbu, kad kredito ir finansų įstaigos galėtų keistis informacija ne tik grupės viduje, bet ir su kitomis kredito ir finansų įstaigomis, kartu deramai atsižvelgdamos į nacionalinėje teisėje nustatytas duomenų apsaugos taisykles;

(47)

kompetentingoms institucijoms, prižiūrinčioms, kaip įpareigotieji subjektai laikosi šios direktyvos, turėtų būti suteikta galimybė bendradarbiauti ir keistis konfidencialia informacija nepriklausomai nuo jų pobūdžio ar statuso. Šiuo tikslu tokios kompetentingos institucijos turėtų turėti tinkamą teisinį pagrindą keistis konfidencialia informacija ir bendradarbiauti, o priežiūros institucijų, atsakingų už kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, bendradarbiavimui su prudencinės priežiūros institucijomis neturėtų kliudyti atsitiktinis teisinis netikrumas, kuris gali atsirasti dėl aiškių nuostatų trūkumo šioje srityje. Priežiūra, ar veiksmingai įgyvendinama įmonių grupių kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu politika, turėtų būti atliekama vadovaujantis konsoliduotos priežiūros principais ir metodais, išdėstytais atitinkamuose ES sektorių teisės aktuose;

(48)

įgyvendinant šią direktyvą itin svarbu, kad valstybių narių kompetentingos institucijos tarpusavyje keistųsi informacija ir viena kitai teiktų pagalbą. Todėl valstybės narės neturėtų nustatyti draudimų arba nepagrįstų ar nederamai varžančių sąlygų šiems informacijos mainams ir pagalbos teikimui;

(49)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybių narių ir Komisijos bendrą politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (12) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(50)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. finansų sistemos apsaugos vykdant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją, nustatymą ir tyrimą, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes valstybių narių atskirai priimamos jų finansų sistemų apsaugos priemonės galėtų būti nesuderinamos su vidaus rinkos veikimu ir teisinės valstybės bei Sąjungos viešosios politikos principų reikalavimais, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(51)

šia direktyva paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) – visų pirma tai teisė į privatų ir šeimos gyvenimą (Chartijos 7 straipsnis), teisė į asmens duomenų apsaugą (Chartijos 8 straipsnis) ir laisvė užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis);

(52)

rengdama ataskaitą, kurioje įvertinamas šios direktyvos įgyvendinimas, Komisija turėtų deramai apsvarstyti, ar laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Chartijoje;

(53)

atsižvelgiant į poreikį skubiai įgyvendinti priemones, priimtas siekiant sustiprinti Sąjungos nustatytą pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos sistemą, ir matant valstybių narių įsipareigojimą skubiai vykdyti Direktyvos (ES) 2015/849 perkėlimą į nacionalinę teisę, Direktyvos (ES) 2015/849 daliniai pakeitimai turėtų būti perkelti į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2020 m. sausio 10 d. Valstybės narės turėtų sukurti bendrovių ir kitų juridinių asmenų tikrųjų savininkų registrus ne vėliau kaip 2020 m. sausio 10 d., o patikos fondų ir panašių juridinių struktūrų tikrųjų savininkų registrus – ne vėliau kaip 2020 m. kovo 10 d. Centriniai registrai turėtų būti sujungti per Europos centrinę platformą ne vėliau kaip 2021 m. kovo 10 d. Valstybės narės ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 10 d. turėtų sukurti centralizuotus automatizuotus mechanizmus, leidžiančius nustatyti banko ir mokėjimų sąskaitų bei banko seifų savininkų tapatybę;

(54)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 (13) 28 straipsnio 2 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu. 2017 m. vasario 2 d. jis pateikė nuomonę (14);

(55)

todėl Direktyva (ES) 2015/849 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

1)

2 straipsnio 1 dalies 3 punktas iš dalies keičiamas taip:

2)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

6 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

5)

9 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6)

10 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės draudžia savo kredito įstaigoms ir finansų įstaigoms turėti anoniminių sąskaitų, anoniminių banko atsiskaitymo knygelių arba anoniminių banko seifų. Valstybės narės visais atvejais reikalauja, kad egzistuojančių anoniminių sąskaitų, anoniminių banko atsiskaitymo knygelių arba anoniminių banko seifų savininkams ir tomis sąskaitomis, knygelėmis bei seifais besinaudojantiems asmenims ne vėliau kaip 2019 m. sausio 10 d. ir visais atvejais iki pradedant bet kokiu būdu naudotis tokiomis sąskaitomis, banko atsiskaitymo knygelėmis arba banko seifais būtų taikomos deramo klientų tikrinimo priemonės.“;

7)

12 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

8)

13 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

9)

14 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

10)

18 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

11)

įterpiamas šis straipsnis:

„18a straipsnis

1.   Verslo santykių arba sandorių su didelės rizikos trečiosiomis valstybėmis, nustatytomis pagal 9 straipsnio 2 dalį, atveju valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai taikytų bent toliau pateiktas sustiprinto deramo klientų tikrinimo priemones:

Valstybės narės gali reikalauti, kad prireikus įpareigotieji subjektai užtikrintų, kad pirmasis mokėjimas būtų atliktas per sąskaitą kliento vardu kredito įstaigoje, kuriai taikomi deramo klientų tikrinimo standartai, ne mažiau griežti nei šioje direktyvoje išdėstyti standartai.

2.   Be 1 dalyje pateiktų priemonių ir vykdydamos Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus valstybės narės papildomai reikalauja, kad įpareigotieji subjektai, kai taikytina, taikytų vieną ar kelias papildomas rizikos mažinimo priemones asmenims ir juridiniams asmenims, vykdantiems sandorius su didelės rizikos trečiosiomis valstybėmis, nustatytomis pagal 9 straipsnio 2 dalį. Tos priemonės apima vieną ar daugiau iš šių elementų:

3.   Be 1 dalyje pateiktų priemonių valstybės narės atitinkamais atvejais papildomai taiko vieną ar kelias iš šių priemonių didelės rizikos trečiosioms valstybėms, nustatytoms pagal 9 straipsnio 2 dalį, laikantis Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų:

4.   Priimdamos arba taikydamos 2 ir 3 dalyse nustatytas priemones valstybės narės atsižvelgia į tarptautinių organizacijų ir standartus nustatančių institucijų, kompetentingų pinigų plovimo prevencijos ir kovos su teroristų finansavimu srityje, parengtas atitinkamas analizes, įvertinimus arba ataskaitas dėl atskirų trečiųjų valstybių keliamos rizikos.

5.   Valstybės narės informuoja Komisiją prieš priimdamos arba taikydamos 2 ir 3 dalyse nustatytas priemones.“;

12)

19 straipsnio įžanginė dalis pakeičiama taip:

„Valstybės narės reikalauja, kad tarpvalstybinių korespondentinių santykių, kurie apima mokėjimų vykdymą, su trečiosios valstybės įstaigomis respondentėmis atveju, be 13 straipsnyje nustatytų deramo klientų tikrinimo priemonių, užmegzdamos verslo santykius jų kredito įstaigos ir finansų įstaigos:“;

13)

įterpiamas šis straipsnis:

„20a straipsnis

1.   Kiekviena valstybė narė sudaro ir nuolat atnaujina sąrašą, kuriame tiksliai nurodomos pareigos, laikomos svarbiomis viešosiomis pareigomis 3 straipsnio 9 punkto tikslais pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės narės 3 straipsnio 9 punkto tikslais prašo kiekvienos jų teritorijoje akredituotos tarptautinės organizacijos sudaryti ir nuolat atnaujinti svarbių viešųjų pareigų atitinkamoje tarptautinėje organizacijoje sąrašą. Tie sąrašai siunčiami Komisijai ir gali būti skelbiami viešai.

2.   Komisija sudaro ir nuolat atnaujina tikslų pareigų, kurios laikomos svarbiomis viešosiomis pareigomis Sąjungos institucijų ir organų lygmeniu, sąrašą. Į tą sąrašą taip pat įtraukiamos pareigos, kurios gali būti pavestos Sąjungos lygmeniu akredituotiems trečiųjų šalių ir tarptautinių organų atstovams.

3.   Remdamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais sąrašais Komisija sudaro bendrą visų svarbių viešųjų pareigų sąrašą 3 straipsnio 9 punkto tikslais. Tas bendras sąrašas skelbiamas viešai.

4.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodyto sąrašo duomenys apie pareigas tvarkomi pagal 41 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.“;

14)

27 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai, į kuriuos kreipiasi klientas, imtųsi tinkamų veiksmų užtikrinti, kad gavusi prašymą trečioji šalis iškart pateiktų atitinkamas tapatybės nustatymo ir patikrinimo duomenų kopijas, įskaitant, kai taikoma, duomenis, gautus naudojant elektroninės atpažinties priemones, teiktų atitinkamas patikimumo užtikrinimo paslaugas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 910/2014, arba taikytų bet kurį kitą saugų nuotolinės arba elektroninės atpažinties procesą, kurį pripažįsta, yra patvirtinusios arba priėmusios atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos.“;

15)

30 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

16)

31 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

17)

įterpiamas šis straipsnis:

„31a straipsnis

Įgyvendinimo aktai

Prireikus, be įgyvendinimo aktų, kuriuos Komisija priima pagal Direktyvos (ES) 2017/1132 24 straipsnį ir laikydamasi šios direktyvos 30 ir 31 straipsniuose nustatytos taikymo apimties, Komisija įgyvendinimo aktais nustato technines specifikacijas ir procedūras, kurios reikalingos norint tarpusavyje sujungti valstybių narių centrinius registrus, kaip nurodyta 30 straipsnio 10 dalyje ir 31 straipsnio 9 dalyje, atsižvelgiant į:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 64a straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Savo įgyvendinimo aktuose Komisija siekia naudoti jau išbandytas technologijas ir egzistuojančią tvarką. Komisija užtikrina, kad rengiant sistemas patiriamos išlaidos neviršytų to, kas absoliučiai būtina siekiant įgyvendinti šią direktyvą. Komisijos įgyvendinimo aktai turi pasižymėti skaidrumu ir turi būti rengiami Komisijai ir valstybėms narėms keičiantis patirtimi ir informacija.“;

18)

32 straipsnis papildomas šia dalimi:

„9.   Nedarant poveikio 34 straipsnio 2 daliai, vykdydamas savo funkcijas kiekvienas FŽP turi galimybę prašyti informacijos iš bet kurio įpareigotojo subjekto, ją gauti ir naudoti šio straipsnio 1 dalyje nustatytu tikslu, net jei anksčiau nebuvo pateikta pranešimo pagal 33 straipsnio 1 dalies a punktą ar 34 straipsnio 1 dalį.“;

19)

įterpiamas šis straipsnis:

„32a straipsnis

1.   Valstybės narės įdiegia centralizuotus automatizuotus mechanizmus, tokius kaip centriniai registrai arba centrinės elektroninių duomenų paieškos sistemos, leidžiančius laiku identifikuoti bet kokius fizinius arba juridinius asmenis, turinčius arba kontroliuojančius mokėjimo sąskaitas ir pagal IBAN nustatomas banko sąskaitas, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 260/2012 (*7), taip pat jų teritorijoje kredito įstaigos turimus banko seifus. Valstybės narės praneša Komisijai apie tų nacionalinių mechanizmų ypatybes.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose centralizuotuose mechanizmuose laikomą informaciją nedelsiant ir jos nefiltravus tiesiogiai gautų nacionaliniai FŽP. Informacija taip pat turi būti prieinama nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, kad jos galėtų vykdyti savo įsipareigojimus pagal šią direktyvą. Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose centralizuotuose mechanizmuose laikomą informaciją bet kuris FŽP galėtų laiku suteikti bet kuriam kitam FŽP pagal 53 straipsnį.

3.   Toliau nurodyta informacija pasiekiama ir paieška joje galima per 1 dalyje nurodytus centralizuotus mechanizmus:

—   kliento sąskaitos turėtojo ir bet kokio asmens, ketinančio veikti kliento vardu: pavardė, papildyta arba kitais pagal nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliamas 13 straipsnio 1 dalies a punktas, reikalaujamais atpažinties duomenimis, arba unikaliu atpažinties kodu;

—   kliento sąskaitos turėtojo tikrojo savininko: pavardė, papildyta arba kitais pagal nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliamas 13 straipsnio 1 dalies b punktas, reikalaujamais atpažinties duomenimis, arba unikaliu atpažinties kodu;

—   banko arba mokėjimo sąskaitos: IBAN kodas, sąskaitos atidarymo ir uždarymo data;

—   banko seifo: nuomininko pavardė arba pavadinimas, papildytas kitais pagal nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliama 13 straipsnio 1 dalis, reikalaujamais atpažinties duomenimis arba unikaliu atpažinties kodu, ir nuomos laikotarpis.

4.   Valstybės narės gali svarstyti galimybę reikalauti, kad kita FŽP ir kompetentingų institucijų įsipareigojimams pagal šią direktyvą vykdyti itin svarbi informacija būtų prieinama ir joje būtų galima atlikti paiešką per centralizuotus mechanizmus.

5.   Komisija ne vėliau kaip 2020 m. birželio 26 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje įvertinamos sąlygos ir techninės specifikacijos bei procedūros, kuriomis užtikrinamas saugus ir efektyvus centralizuotų automatizuotų mechanizmų sujungimas. Prireikus prie tos ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

(*7)  2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009 (OL L 94, 2012 3 30, p. 22).“;"

20)

įterpiamas šis straipsnis:

„32b straipsnis

1.   Valstybės narės suteikia FŽP ir kompetentingoms institucijoms prieigą prie informacijos, kuri leidžia laiku identifikuoti fizinius ar juridinius asmenis, turinčius nekilnojamo turto. Tai gali būti daroma ir per registrus arba centrines elektroninių duomenų paieškos sistemas, jei tokie registrai ar sistemos yra įdiegti.

2.   Komisija ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje įvertinamas informacijos registruose derinimo poreikis ir proporcingumas ir įvertinamas tų registrų sujungimo poreikis. Prireikus prie tos ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.“;

21)

33 straipsnio 1 dalies b punktas pakeičiamas taip:

22)

34 straipsnis papildomas šia dalimi:

„3.   Valstybės narės paskirtas savireguliavimo organas viešai skelbia metinę ataskaitą, kurioje pateikiama informacija apie:

23)

38 straipsnis pakeičiamas taip:

„38 straipsnis

1.   Valstybės narės užtikrina, kad asmenys, įskaitant įpareigotojo subjekto darbuotojus ir atstovus, kurie pačioje įstaigoje arba FŽP pateikia informaciją apie įtariamą pinigų plovimą ar teroristų finansavimą, būtų teisiškai apsaugoti nuo grasinimų, atsakomųjų ar priešiškų veiksmų, visų pirma nuo priešiškų ar diskriminacinių su darbo santykiais susijusių veiksmų.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad asmenys, kurie susiduria su grasinimais, atsakomaisiais ar priešiškais veiksmais arba priešiškais ar diskriminaciniais su darbo santykiais susijusiais veiksmais dėl to, kad įstaigos viduje arba FŽP pateikė informaciją apie įtariamą pinigų plovimą ar teroristų finansavimą, turėtų teisę saugiai pateikti skundą atitinkamoms kompetentingoms institucijoms. Nedarant poveikio FŽP surinktos informacijos konfidencialumui, valstybės narės taip pat užtikrina, kad tokie asmenys turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kad galėtų apsaugoti savo teises pagal šią dalį.“;

24)

39 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas nedraudžia keistis atskleista informacija kredito įstaigoms ir finansų institucijoms iš valstybių narių, jei jos priklauso tai pačiai grupei, ir toms įmonėms bei trečiosiose šalyse įsteigtiems jų filialams ir dukterinėms įmonėms, kuriose jos turi akcijų daugumą, jei tie filialai ir dukterinės įmonės, kuriose jos turi akcijų daugumą, visiškai laikosi visos grupės politikos ir procedūrų, įskaitant keitimosi informacija grupės viduje procedūras pagal 45 straipsnį, ir visos grupės politika ir procedūros atitinka šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.“;

25)

40 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

26)

43 straipsnis pakeičiamas taip:

„43 straipsnis

Asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslais, kaip nurodyta 1 straipsnyje, laikomas viešojo intereso klausimu pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (*8).

(*8)  2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016 5 4, p. 1).“;"

27)

44 straipsnis pakeičiamas taip:

„44 straipsnis

1.   Valstybės narės, siekdamos prisidėti rengiant rizikos vertinimą pagal 7 straipsnį, užtikrina, kad jos būtų pajėgios įvertinti savo kovos su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu sistemų veiksmingumą, tuo tikslu kaupdamos išsamius statistinius duomenis, susijusius su tokių sistemų veiksmingumu.

2.   1 dalyje nurodyti statistiniai duomenys apima:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad kasmet būtų skelbiama jų statistinių duomenų konsoliduota apžvalga.

4.   Valstybės narės kasmet perduoda Komisijai 2 dalyje nurodytus statistinius duomenis. Komisija paskelbia metinę ataskaitą, kurioje apibendrina ir paaiškina 2 dalyje nurodytus statistinius duomenis. Ši ataskaita skelbiama jos interneto svetainėje.“;

28)

45 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Valstybės narės ir EPI informuoja vienos kitas apie atvejus, kai trečiosios valstybės teisė neleidžia įgyvendinti pagal 1 dalį reikalaujamos politikos ir procedūrų. Tokiais atvejais gali būti imamasi suderintų veiksmų sprendimui rasti. Vertindamos, kurios trečiosios valstybės neleidžia įgyvendinti pagal 1 dalį reikalaujamos politikos ir procedūrų, valstybės narės ir EPI atsižvelgia į visus teisinius suvaržymus, kurie gali trukdyti tinkamai įgyvendinti tą politiką ir procedūras, įskaitant slaptumą, duomenų apsaugą ir kitus suvaržymus, dėl kurių ribojami informacijos, kuri gali būti svarbi tam tikslui, mainai.“;

29)

47 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės nustato, kad virtualiųjų ir dekretinių valiutų konvertavimo paslaugų teikėjai ir depozicinės piniginės paslaugų teikėjai būtų registruojami, valiutos keityklos, čekių gryninimo įstaigos ir patikos arba bendrovių paslaugų teikėjai būtų licencijuojami ar registruojami, o lošimo paslaugų teikėjų veikla būtų reguliuojama.“;

30)

48 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

31)

49 straipsnis pakeičiamas taip:

„49 straipsnis

Valstybės narės, be kita ko, siekdamos įgyvendinti įpareigojimą pagal 7 straipsnį, užtikrina, kad politikos formuotojai, FŽP, priežiūros institucijos ir kitos kompetentingos institucijos, dalyvaujančios kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veikloje, taip pat mokesčių administratoriai ir teisėsaugos institucijos, veikiančios pagal šią direktyvą, turėtų veiksmingus mechanizmus, kad galėtų šalies viduje bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus plėtojant ir įgyvendinant kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu politiką ir veiklą.“;

32)

VI skyriaus 3 skirsnis papildomas šiuo poskirsniu:

„IIa poskirsnis

Valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimas

50a straipsnis

Taikydamos šią direktyvą valstybės narės nedraudžia kompetentingų institucijų savitarpio informacijos mainų arba pagalbos ir tuo tikslu nenustato nepagrįstų ar per didelių apribojimų. Valstybės narės ypatingai užtikrina, kad kompetentingos institucijos neatsisakytų vykdyti pagalbos prašymo tokiu pagrindu:

33)

53 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

34)

54 straipsnis papildomas šia pastraipa:

„Valstybės narės užtikrina, kad FŽP paskirtų bent vieną asmenį ryšiams ar punktą, atsakingą už gaunamus informacijos prašymus iš FŽP kitose valstybėse narėse.“;

35)

55 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad prašomas FŽP išankstinis sutikimas dėl informacijos platinimo kompetentingoms institucijoms būtų suteiktas nedelsiant ir kuo platesniu mastu, nepriklausomai nuo susijusių pirminių nusikaltimų rūšies. Gavęs prašymą FŽP negali atsisakyti duoti sutikimo dėl tokio platinimo, išskyrus tuos atvejus, kai tai viršytų jo kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu nuostatų taikymo sritį arba galėtų pakenkti tyrimui, arba kitaip neatitiktų tos valstybės narės nacionalinės teisės pagrindinių principų. Kiekvienas toks atsisakymas duoti sutikimą turi būti tinkamai paaiškinamas. Tos išimtys nurodomos taip, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir nepagrįstiems informacijos platinimo kompetentingoms institucijoms apribojimams.“;

36)

57 straipsnis pakeičiamas taip:

„57 straipsnis

Pirminių nusikaltimų, kaip nurodyta 3 straipsnio 4 punkte, apibrėžčių nacionalinėje teisėje skirtumai netrukdo FŽP teikti pagalbos kitam FŽP ir neriboja keitimosi informacija, jos platinimo ir naudojimo pagal 53, 54 ir 55 straipsnius.“;

37)

VI skyriaus 3 skirsnis papildomas šiuo poskirsniu:

„IIIa poskirsnis

Bendradarbiavimas tarp kompetentingų institucijų, prižiūrinčių kredito ir finansų įstaigas, ir kitų profesine paslaptimi saistomų institucijų

57a straipsnis

1.   Valstybės narės reikalauja, kad visi kredito ir finansų įstaigų atitiktį šiai direktyvai prižiūrinčiose kompetentingose institucijose dirbantys ar dirbę asmenys ir tokių kompetentingų institucijų vardu veikiantys auditoriai ir ekspertai būtų saistomi prievolės saugoti profesinę paslaptį.

Nedarant poveikio atvejams, kuriems taikoma baudžiamoji teisė, konfidenciali informacija, kurią pirmoje pastraipoje nurodyti asmenys gauna atlikdami savo pareigas pagal šią direktyvą, gali būti atskleidžiama tik santraukos ar apibendrinta forma tokiu būdu, kad nebūtų įmanoma atpažinti konkrečių kredito ir finansų įstaigų.

2.   1 dalies nuostatos netrukdo keistis informacija:

Ne vėliau kaip 2019 m. sausio 10 d. kompetentingos institucijos, pagal šią direktyvą prižiūrinčios kredito ir finansų įstaigas, ir ECB, veikdamas pagal Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 27 straipsnio 2 dalį bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (*10) 56 straipsnio pirmos pastraipos g punktą, padedami Europos priežiūros institucijų, sudaro susitarimą dėl praktinių informacijos mainų aspektų.

3.   Kredito ir finansų įstaigas prižiūrinčios kompetentingos institucijos, gaunančios konfidencialią informaciją pagal 1 dalį, šia informacija naudojasi tik:

4.   Valstybės narės užtikrina, kad už kredito ir finansų įstaigų priežiūrą atsakingos kompetentingos institucijos šios direktyvos tikslais kuo glaudžiau bendradarbiautų tarpusavyje nepaisant jų pobūdžio ar statuso. Toks bendradarbiavimas taip pat apima gebėjimą neviršijant prašymą gavusios kompetentingos institucijos įgaliojimų atlikti tyrimus prašymą pateikusios kompetentingos institucijos vardu ir vėliau keistis vykdant tą tyrimą gauta informacija.

5.   Valstybės narės gali leisti savo nacionalinėms kredito ir finansų įstaigas prižiūrinčioms kompetentingoms institucijoms sudaryti bendradarbiavimo susitarimus, kuriais būtų numatytas bendradarbiavimas ir keitimasis konfidencialia informacija su trečiųjų valstybių kompetentingomis institucijomis, kurios yra tų kompetentingų institucijų partnerės. Tokie bendradarbiavimo susitarimai sudaromi remiantis abipusiškumo principu ir tik tuomet, jeigu atskleidžiamai informacijai taikoma profesinės paslapties reikalavimų, kurie turi būti bent lygiaverčiai nurodytiesiems 1 dalyje, garantija. Konfidenciali informacija, kuria keičiamasi pagal tuos bendradarbiavimo susitarimus, turi būti naudojama tų institucijų priežiūros užduotims atlikti.

Jeigu informacijos, kuria keičiamasi, šaltinis yra kita valstybė narė, informacija gali būti atskleista tik gavus aiškų kompetentingos institucijos, kuri pateikė tą informaciją, sutikimą ir, atitinkamais atvejais, gali būti atskleista tik tais tikslais, kuriais ta institucija davė savo sutikimą.

57b straipsnis

1.   Neatsižvelgiant į 57a straipsnio 1 ir 3 dalis ir nedarant poveikio 34 straipsnio 2 daliai, valstybės narės gali leisti keistis informacija tos pačios valstybės narės arba kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, kompetentingoms institucijoms ir institucijoms, kurioms patikėta finansų sektoriaus subjektų ir fizinių arba juridinių asmenų, kai jie vykdo savo profesinę veiklą pagal 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, priežiūra, taip pat institucijoms, pagal teisės aktus atsakingoms už finansų rinkų priežiūrą, kai jos vykdo savo funkcijas atitinkamose priežiūros srityse.

Gautai informacijai visais atvejais taikomi profesinės paslapties reikalavimai, kurie turi būti bent lygiaverčiai nurodytiems 57a straipsnio 1 dalyje.

2.   Neatsižvelgiant į 57a straipsnio 1 ir 3 dalis, valstybės narės, vadovaudamosi nacionalinės teisės nuostatomis, gali leisti atskleisti tam tikrą informaciją kitoms nacionalinėms institucijoms, pagal teisės aktus atsakingoms už finansų rinkų priežiūrą arba konkrečiai atsakingoms už kovos su pinigų plovimu ar pinigų plovimo atvejų tyrimo, pirminių nusikaltimų arba teroristų finansavimo sritis.

Tačiau konfidenciali informacija, kuria keičiamasi pagal šią dalį, turi būti naudojama tik atitinkamų institucijų teisinėms užduotims atlikti. Prieigą prie tokios informacijos turintiems asmenims taikomi profesinės paslapties reikalavimai, kurie turi būti bent lygiaverčiai nurodytiems 57a straipsnio 1 dalyje.

3.   Valstybės narės gali leisti atskleisti tam tikrą su kredito įstaigų priežiūra atitikties šiai direktyvai užtikrinimo tikslais susijusią informaciją parlamentų tyrimų komitetams, audito rūmams ir kitiems už tyrimus atsakingiems subjektams atitinkamoje valstybėje narėje šiomis sąlygomis:

(*9)  2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013 10 29, p. 63)."

(*10)  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013 6 27, p. 338).“;"

38)

58 straipsnio 2 dalis papildoma šia pastraipa:

„Valstybės narės taip pat užtikrina, kad kompetentingoms institucijoms nustačius pažeidimų, už kuriuos taikomos baudžiamosios sankcijos, jos apie tai laiku praneštų teisėsaugos institucijoms.“;

39)

61 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

40)

įterpiamas šis straipsnis:

„64a straipsnis

1.   Komisijai padeda Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos komitetas (toliau – Komitetas), kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/847 (*11) 23 straipsnyje. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011 (*12).

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

(*11)  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/847 dėl informacijos, teikiamos pervedant lėšas, ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1781/2006 (OL L 141, 2015 6 5, p. 1)."

(*12)  2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011 2 28, p. 13).“;"

41)

65 straipsnis pakeičiamas taip:

„65 straipsnis

1.   Ne vėliau kaip 2022 m. sausio 11 d. ir vėliau kas trejus metus Komisija parengia ir Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šios direktyvos įgyvendinimo ataskaitą.

Toje ataskaitoje visų pirma nurodoma:

Prireikus su pirmąja ataskaita, kuri turi būti paskelbta ne vėliau kaip 2022 m. sausio 11 d., pateikiami teisėkūros pasiūlymai, įskaitant, jei tinkama, dėl virtualiųjų valiutų, įgaliojimų įsteigti ir tvarkyti centrinę duomenų bazę, kurioje registruojama naudotojų tapatybė ir depozicinių piniginių adresai, prieinami FŽP, taip pat savanoriško atskleidimo formų, skirtų virtualiųjų valiutų naudotojams, ir būdų pagerinti valstybių narių turto susigrąžinimo tarnybų bendradarbiavimą ir 20 straipsnio b punkte nurodytų rizika paremtų priemonių taikymą.

2.   Komisija ne vėliau kaip 2019 m. birželio 1 d. įvertina FŽP bendradarbiavimo su trečiosiomis valstybėmis sistemą, taip pat FŽP tarpusavio bendradarbiavimo Sąjungos viduje kliūtis ir galimybes, įskaitant galimybę sukurti koordinavimo ir paramos mechanizmą.

3.   Komisija prireikus Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje įvertina juridinių subjektų tikrųjų savininkų nustatymo procentinės dalies sumažinimo poreikį ir proporcingumą, atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų ir standartus nustatančių institucijų, kompetentingų pinigų plovimo prevencijos ir kovos su teroristų finansavimu srityje, dėl naujo vertinimo pateiktas rekomendacijas šiuo klausimu, ir prireikus pateikia pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.“;

42)

67 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi, ne vėliau kaip nuo 2017 m. birželio 26 d.

Valstybės narės 12 straipsnio 3 dalį taiko nuo 2020 m. liepos 10 d.

Valstybės narės sukuria 30 straipsnyje nurodytus registrus ne vėliau kaip 2020 m. sausio 10 d., 31 straipsnyje nurodytus registrus – ne vėliau kaip 2020 m. kovo 10 d., o 32a straipsnyje nurodytus centralizuotus automatizuotus mechanizmus – ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 10 d.

Bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis Komisija užtikrina 30 ir 31 straipsniuose nurodytų registrų sąveiką ne vėliau kaip 2021 m. kovo 10 d.

Valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai šioje dalyje nurodytų priemonių tekstus.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“;

43)

II priedo 3 punkto įžanginė dalis pakeičiama taip:

44)

III priedas iš dalies keičiamas taip:

„iv)

institucijų, atsakingų už Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 (*13) 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytų įpareigotųjų subjektų priežiūrą, kuria užtikrinama atitiktis tos direktyvos nuostatoms;

„g)

institucijų, atsakingų už Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 (*14) 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytų įpareigotųjų subjektų priežiūrą, kuria užtikrinama atitiktis tos direktyvos nuostatoms.

19.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 156/75

(1)

Sąjunga yra įsipareigojusi sukurti tvarią, konkurencingą, saugią ir nuo iškastinio kuro nepriklausančią energetikos sistemą. Energetikos sąjungos nuostatose ir 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijoje nustatyti didelio užmojo Sąjungos įsipareigojimai dar labiau sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ne vėliau kaip 2030 m. bent 40 %, palyginti su 1990 m., padidinti suvartojamos atsinaujinančių išteklių energijos dalį, sutaupyti energijos, atsižvelgiant į Sąjungos lygmens siekius, taip pat padidinti Europos energetinį saugumą, konkurencingumą ir tvarumą;

(2)

kad būtų galima pasiekti tuos tikslus, 2016 m. teisėkūros procedūra priimamų aktų Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo srityje peržiūra apima 2030 m. Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslo pakartotinį įvertinimą, kaip buvo reikalauta 2014 m. Europos Vadovų Tarybos išvadose, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES (4) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/31/ES (5) pagrindinių nuostatų peržiūrą bei finansavimo sistemos, įskaitant Europos struktūrinius ir investicijų fondus ir Europos strateginių investicijų fondą, sustiprinimą, kuris galiausiai pagerins investicijų į energijos vartojimo efektyvumo didinimą finansines sąlygas rinkoje;

(3)

Direktyvoje 2010/31/ES buvo reikalaujama, kad Komisija ne vėliau kaip 2017 m. sausio 1 d. atliktų peržiūrą, atsižvelgdama į tos direktyvos taikymo metu sukauptą patirtį ir padarytą pažangą, ir, jei būtina, pateiktų pasiūlymus;

(4)

rengdamasi tai peržiūrai Komisija ėmėsi įvairių veiksmų siekdama surinkti įrodymus apie tai, kaip Direktyva 2010/31/ES buvo įgyvendinama valstybėse narėse, didžiausią dėmesį skirdama tiems aspektams, kurie tinkamai veikė, ir tiems, kuriuos būtų galima patobulinti;

(5)

peržiūros ir Komisijos poveikio vertinimo rezultatai parodė, kad dabartinėms Direktyvos 2010/31/ES nuostatoms sustiprinti ir kai kuriems aspektams supaprastinti reikalingi tam tikri pakeitimai;

(6)

Sąjunga yra įsipareigojusi ne vėliai kaip 2050 m. sukurti tvarią, konkurencingą, saugią ir nuo iškastinio kuro nepriklausančią energetikos sistemą. Norint pasiekti tą tikslą, valstybėms narėms ir investuotojams reikia priemonių, kuriomis siekiama iki 2050 m. įgyvendinti ilgalaikį tikslą dėl išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio ir kuriomis mažinama pastatų ūkio – jame Sąjungos mastu išmetama maždaug 36 % viso išmetamo CO2 kiekio – priklausomybė nuo iškastinio kuro. Valstybės narės turėtų siekti energijos tiekimo priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo ir galutinės energijos suvartojimo mažinimo pusiausvyros, kuria būtų užtikrinamas išlaidų veiksmingumas. Tuo tikslu valstybėms narėms ir investuotojams reikalinga aiški vizija, pagal kurią jie vykdytų savo politiką ir priimtų sprendimus dėl investicijų, – tai apima orientacinius nacionalinius tarpinius tikslus ir veiksmus trumpojo laikotarpio (2030 m.), vidutinės trukmės laikotarpio (2040 m.) ir ilgojo laikotarpio (2050 m.) energijos vartojimo efektyvumo tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į tuos tikslus ir bendrus Sąjungos užmojus energijos vartojimo efektyvumo srityje, itin svarbu, kad valstybės narės nurodytų, kokie yra numatomi jų ilgalaikių renovacijos strategijų rezultatai, ir stebėtų pokyčius nustatydamos vidinius pažangos rodiklius, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas ir pokyčius;

(7)

2015 m. Paryžiaus susitarimu dėl klimato kaitos (priimtu po Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (UNFCCC) šalių 21-osios Klimato kaitos konferencijos (COP 21)) sustiprintos Sąjungos pastangos mažinti jos pastatų ūkio priklausomybę nuo iškastinio kuro. Atsižvelgiant į tai, kad beveik 50 % Sąjungos galutinės energijos suvartojama šildymui ir vėsinimui, iš kurių 80 % naudojama pastatuose, Sąjungos energetikos ir klimato tikslų įgyvendinimas yra susijęs su Sąjungos pastangomis renovuoti savo pastatų ūkį teikiant pirmenybę energijos vartojimo efektyvumui, taikant principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“ ir taip pat svarstant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo galimybes;

(8)

Direktyvoje 2012/27/ES įtvirtintos nuostatos dėl ilgalaikių renovacijos strategijų turėtų būti perkeltos į Direktyvą 2010/31/ES, kurioje jos nuoseklumo sumetimais tinka geriau. Valstybės narės turėtų turėti galimybę naudoti savo ilgalaikes renovacijos strategijas siekdamos spręsti klausimus, susijusius su priešgaisrine sauga ir pavojais, kuriuos kelia intensyvus seisminis aktyvumas, bei darančius poveikį energijos vartojimo efektyvumui didinti skirtoms renovacijoms ir pastatų gyvavimo trukmei;

(9)

siekiant sukurti pastatų ūkį, kuriame energija būtų vartojama ypač efektyviai ir kuris būtų nepriklausomas nuo iškastinio kuro, ir užtikrinti, kad įgyvendinant ilgalaikes renovacijos strategijas būtų padaryta būtina pažanga pertvarkant esamus pastatus į beveik nulinės energijos pastatus, visų pirma didinant esmines renovacijas, valstybės narės turėtų pateikti aiškias gaires ir numatyti išmatuojamus, tikslinius veiksmus, taip pat skatinti vienodas galimybes gauti finansavimą, be kita ko, skirtus prasčiausiai veikiantiems nacionalinio pastatų ūkio segmentams, energijos nepriteklių patiriantiems vartotojams, socialiniams būstams ir namų ūkiams, kurie susiduria su skirtingų paskatų dilemomis, atsižvelgiant į įperkamumą. Siekdamos toliau remti būtiną savo nacionalinio nuomojamų pastatų ūkio tobulinimą, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nuomojamiems būstams nustatyti arba toliau taikyti reikalavimus, susijusius su tam tikro lygio energiniu naudingumu, vadovaujantis energinio naudingumo sertifikatais;

(10)

vadovaujantis Komisijos atliktu poveikio vertinimu, siekiant ekonomiškai efektyviu būdu įgyvendinti Sąjungos plataus užmojo tikslus energijos vartojimo efektyvumo srityje, būtina, kad vidutinis metinis renovacijų lygis sudarytų 3 %. Atsižvelgiant į tai, kad kaskart 1 % sutaupant energijos, 2,6 % sumažėja dujų importas, yra ypač svarbu nustatyti aiškius plataus užmojo tikslus esamo pastatų ūkio renovacijos srityje. Taigi, pastangomis padidinti pastatų energinį naudingumą būtų aktyviai prisidedama prie Sąjungos energetinės nepriklausomybės ir, be to, jomis suteikiama daug galimybių kurti darbo vietas Sąjungoje, visų pirma mažosiose ir vidutinėse įmonėse. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės turėtų atsižvelgti į poreikį aiškiai susieti savo ilgalaikes renovacijos strategijas ir tinkamas iniciatyvas, skirtas įgūdžių ugdymui ir švietimui statybos ir energijos vartojimo efektyvumo sektoriuose skatinti;

(11)

reikėtų, laikantis valstybių narių apibrėžtų kriterijų, atsižvelgti į poreikį mažinti energijos nepriteklių. Valstybės narės, savo renovacijos strategijose apibrėždamos nacionalinius veiksmus, kuriais prisidedama prie energijos nepritekliaus mažinimo, turi teisę nustatyti, ką jos laiko tinkamais veiksmais;

(12)

savo ilgalaikėse renovacijos strategijose ir planuodamos veiksmus bei priemones, valstybės narės galėtų vartoti tokias sąvokas kaip antai inicijavimo momentas, reiškiantį tinkamus momentus per pastatų gyvavimo ciklą, pavyzdžiui, ekonominio efektyvumo ar sutrikdymo požiūriu, atlikti energijos vartojimo efektyvumui didinti skirtas renovacijas;

(13)

2009 m. Pasaulio sveikatos organizacijos gairėse nurodyta, kad vidaus patalpų oro kokybės srityje didesnio energinio naudingumo pastatuose naudotojams užtikrinamas aukštesnio lygio komfortas ir gerovė, taip pat sudaromos sąlygos geresnei sveikatai. Šiluminiai tilteliai, nepakankama izoliacija ir nenumatyti oro keliai gali lemti už rasos tašką žemesnę paviršiaus temperatūrą ir drėgmę. Todėl būtina užtikrinti visišką ir vienodą pastato, taip pat jo balkonų, langų, stogų, sienų, durų ir grindų, izoliaciją ir ypač daug dėmesio turėtų būti skirta tam, kad jokių vidinių pastato paviršių temperatūra nebūtų mažesnė už rasos taško temperatūrą;

(14)

valstybės narės turėtų remti esamų pastatų energinio naudingumo didinimo priemones, kurios padeda užtikrinti sveiką patalpų vidaus aplinką, be kita ko, pašalinant asbestą ir kitas kenksmingas medžiagas, užkertant kelią neteisėtam kenksmingų medžiagų pašalinimui ir sudarant palankias sąlygas galiojančių teisėkūros procedūra priimtų aktų, kaip antai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 2009/148/EB (6) ir (ES) 2016/2284 (7), laikymuisi;

(15)

svarbu užtikrinti, kad pastatų energiniam naudingumui didinti skirtomis priemonėmis dėmesys būtų skiriamas ne tik pastato atitvaroms, bet kad jos taip pat apimtų visus atitinkamus elementus ir technines sistemas pastate, kaip antai pasyviuosius elementus, kuriais prisidedama prie pasyviųjų metodų, kuriais siekiama sumažinti energijos poreikius šildymo ar vėsinimo reikmėms, energijos naudojimą apšvietimo ir vėdinimo reikmėms, taip didinant šiluminį ir regimąjį komfortą;

(16)

finansiniai mechanizmai, paskatos ir finansų įstaigų mobilizavimas siekiant užtikrinti, kad pastatuose būtų atliekamos energijos vartojimo efektyvumui didinti skirtos renovacijos, nacionalinėse ilgalaikėse renovacijos strategijose turėtų užimti vieną iš svarbiausių vietų ir turėtų būti aktyviai skatinami valstybėse narėse. Tokios priemonės turėtų apimti efektyvų energijos vartojimą kredituojančių hipotekos paskolų, skirtų sertifikuotoms energijos vartojimo požiūriu efektyvioms pastatų renovacijoms, skatinimą, viešosios valdžios institucijų skatinimą investuoti į efektyviai energiją vartojančių pastatų ūkį, pavyzdžiui, pasitelkiant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes arba neprivalomas sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo, numanomos investicijų rizikos mažinimą, prieinamų ir skaidrių patariamųjų priemonių ir paramos priemonių, kaip antai vieno langelio sistemų, kurios teikia renovacijos energijos srityje integruotas paslaugas, suteikimą, taip pat kitų priemonių ir iniciatyvų, kaip antai nurodytų Komisijos Pažangiojo išmaniųjų pastatų finansavimo iniciatyvoje, įgyvendinimą;

(17)

gamta grindžiami sprendimai, kaip antai tinkamai suplanuoti gatvių želdynai, žalieji stogai ir sienos, užtikrinantys pastatų izoliaciją ir pavėsį jiems, padeda sumažinti energijos paklausą, nes reikia mažiau šildyti ir vėsinti, ir padidinti pastato energinį naudingumą;

(18)

reikėtų skatinti mokslinius tyrimus ieškant naujų sprendimų, kuriais būtų didinamas istorinių pastatų ir vietų energinis naudingumas, ir išbandyti tokius sprendimus, kartu taip pat užtikrinant kultūros paveldo apsaugą ir išsaugojimą;

(19)

naujų pastatų ir pastatų, kuriuose atliekama kapitalinė renovacija, atveju valstybės narės turėtų skatinti naudoti didelio naudingumo alternatyvias sistemas, jeigu tai įmanoma techniniu, funkciniu ir ekonominiu požiūriu, kartu taip pat sprendžiant klausimus, susijusius su sveikomis patalpų mikroklimato sąlygomis, priešgaisrine sauga ir intensyvaus seisminio aktyvumo keliamais pavojais, laikantis vidaus saugos taisyklių;

(20)

norint pasiekti efektyvaus energijos vartojimo politikos tikslus dėl pastatų, reikėtų gerinti energinio naudingumo sertifikatų skaidrumą užtikrinant, kad būtų nustatyti ir nuosekliai taikomi visi skaičiavimams – tiek sertifikavimo, tiek minimalių energinio naudingumo reikalavimų taikymo tikslais – būtini parametrai. Valstybės narės turėtų patvirtinti tinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, pavyzdžiui, kad įrengtų, pakeistų arba atnaujintų techninių pastatų sistemų, kaip antai, skirtų patalpų šildymui, oro kondicionavimui ar vandens šildymui, naudingumas būtų dokumentuojamas pastatų sertifikavimo ir atitikties reikalavimams tikrinimo reikmėms;

(21)

turėtų būti apsvarstyta galimybė nustatyti reikalavimą įrengti automatinio reguliavimo įtaisus esamuose pastatuose, kai tai ekonominiu požiūriu tikslinga, pavyzdžiui, jei sąnaudos sudaro mažiau kaip 10 % visų pakeistų šilumos generatorių sąnaudų, kad būtų galima atskirai reguliuoti temperatūrą kiekviename kambaryje arba, jei tai pagrįsta, nustatytoje pastato vieneto šildomoje zonoje;

(22)

inovacijos ir naujos technologijos taip pat sudaro sąlygas pastatų sektoriui prisidėti prie bendro ekonomikos, įskaitant transporto sektorių, priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo. Pavyzdžiui, pastatų sektorius gali būti panaudotas infrastruktūros, būtinos elektra varomų transporto priemonių pažangiajam įkrovimui, vystymui, ir taip pat sudaryti pagrindą valstybėms narėms pasirinkti naudoti automobilių baterijas kaip elektros energijos šaltinį;

(23)

naudojantis elektra varomomis transporto priemonėmis ir tuo pačiu metu padidinus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių dalį, mažiau išmetama anglies dioksido ir gerėja oro kokybė. Elektra varomos transporto priemonės yra svarbus komponentas vykdant perėjimą prieš švarios energijos, grindžiamą efektyvaus energijos vartojimo priemonėmis, alternatyviaisiais degalais, atsinaujinančia energija ir novatoriškais energetinio lankstumo valdymo sprendimais. Statybos techniniai reglamentai gali būti veiksmingai panaudojami nustatant tikslinius reikalavimus, siekiant remti įkrovimo infrastruktūros diegimą gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų automobilių stovėjimo aikštelėse. Valstybės narės turėtų numatyti priemones, kuriomis būtų supaprastinamas įkrovimo infrastruktūros diegimas, siekdamos šalinti kliūtis, kaip antai, skirtingų paskatų problemą ir administracinius sunkumus, su kuriais atskiri savininkai susiduria bandydami įrengti įkrovimo prieigą savo automobilių stovėjimo vietoje;

(24)

kabelių kanalų infrastruktūra sudaromos tinkamos sąlygos sparčiai diegti įkrovimo prieigas, jeigu ir kai jie yra reikalingi. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad elektromobilumas būtų vystomas subalansuotai ir ekonomiškai efektyviai. Visų pirma, kai atliekama kapitalinė renovacija, susijusi su elektros infrastruktūra, po to reikėtų atlikti atitinkamus kabelių kanalų infrastruktūros įrengimo darbus. Įgyvendindamos nacionalinės teisės aktuose nustatytus elektromobilumui taikytinus reikalavimus, valstybės narės turėtų tinkamai atsižvelgti į potencialias įvairias sąlygas, kaip antai į tai, kam priklauso pastatai ir greta esanti automobilių stovėjimo aikštelė, į privačiųjų subjektų valdomas viešąsias automobilių stovėjimo aikšteles ir į pastatus, kurie yra kartu gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties;

(25)

lengvai prieinama infrastruktūra sumažins įkrovimo prieigų įrengimo išlaidas atskiriems savininkams ir užtikrins, kad elektra varomų transporto priemonių naudotojai turėtų galimybę naudotis įkrovimo prieigomis. Sąjungos lygmens elektromobilumo srities reikalavimų, taikomų automobilių stovėjimo vietų išankstiniam įrengimui ir įkrovimo prieigų įrengimui, nustatymas yra veiksmingas būdas artimiausiu metu skatinti elektra varomas transporto priemones, kartu sudarant sąlygas tolesnei plėtrai nedidelėmis sąnaudomis vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu;

(26)

kai valstybės narės nustato savo reikalavimus dėl mažiausio įkrovimo prieigų skaičiaus įrengimo, skirtus negyvenamiesiems pastatams, kuriuose yra daugiau nei 20 automobilių stovėjimo vietų, ir taikytinus nuo 2025 m., jos turėtų atsižvelgti į atitinkamas nacionalines, regionines ir vietos sąlygas, taip pat į galimus įvairius poreikius ir aplinkybes, priklausomus nuo vietovės, pastatų tipologijos, susisiekimo viešuoju transportu ir kitų atitinkamų kriterijų, kad būtų užtikrintas proporcingas ir tinkamas įkrovimo prieigų diegimas;

(27)

vis dėlto įgyvendinant elektromobilumo reikalavimus kai kurios specifinių silpnųjų vietų turinčios geografinės teritorijos gali susidurti su specifiniais sunkumais. Taip galėtų būti atokiausių regionų, kaip apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 349 straipsnyje, atveju dėl jų atokumo, izoliuotumo, mažumo, sudėtingų topografinių ir klimato sąlygų, taip pat atskirose mikrosistemose, kurių elektros tinklą gali prireikti plėtoti siekiant susitvarkyti su tolesniu vietos transporto elektrifikavimu. Tokiais atvejais valstybėms narėms turėtų būti leidžiama netaikyti elektromobilumo reikalavimų. Nepaisant tos nukrypti leidžiančios nuostatos, transporto elektrifikavimas gali būti veiksminga priemonė, padedanti spręsti oro kokybės ar tiekimo saugumo srities problemas, su kuriomis tie regionai ir sistemos dažnai susiduria;

(28)

taikydamos elektromobilumo infrastruktūros reikalavimus, numatytus šia direktyva padarytuose Direktyvos 2010/31/ES pakeitimuose, valstybės narės turėtų įvertinti holistinio ir nuoseklaus miestų planavimo poreikį, taip pat svarstyti galimybę skatinti alternatyvias, saugias ir tvarias transporto rūšis ir jų rėmimo infrastruktūrą, pavyzdžiui, įrengiant elektriniams dviračiams ir riboto judumo asmenims skirtą specialią transporto priemonių stovėjimo infrastruktūrą;

(29)

bendrosios skaitmeninės rinkos ir energetikos sąjungos darbotvarkės turėtų būti suderintos tarpusavyje ir jomis turėtų būti siekiama bendrų tikslų. Energetikos sistemos skaitmeninimas lemia sparčius pokyčius energetikos sektoriuje – nuo atsinaujinančių energijos išteklių integravimo iki pažangiųjų tinklų ir išmaniosioms technologijoms diegti parengtų pastatų. Siekiant suskaitmeninti pastatų sektorių, išmaniesiems pastatams ir sujungtoms bendruomenėms yra svarbūs Sąjungos sujungiamumo tikslai ir užmojai vystyti didelio pralaidumo ryšių tinklus. Turėtų būti numatytos kryptingos iniciatyvos išmaniosioms technologijoms diegti parengtoms sistemoms ir skaitmeninimo sprendimams apstatytoje aplinkoje populiarinti. Tai suteikia naujų energijos taupymo galimybių, vartotojams suteikiant tikslesnės informacijos apie jų vartojimo modelius ir sudarant sąlygas sistemos operatoriui efektyviau valdyti tinklą;

(30)

pažangiojo parengtumo rodiklis turėtų būti naudojamas vertinant galimybes pastatuose naudoti informacines ir ryšių technologijas bei elektronines sistemas, siekiant pritaikyti pastatų eksploataciją pagal jų naudotojų poreikius ir tinklą, taip pat padidinti pastatų energijos vartojimo efektyvumą ir bendrą energinį naudingumą. Taikant pažangiojo parengtumo rodiklį turėtų padidėti pastato savininkų ir naudotojų informuotumas apie pastato automatizavimo ir techninių pastatų sistemų elektroninės stebėsenos vertę ir pastato naudotojams turėtų suteikti pasitikėjimo tų naujų patobulintų funkcijų faktinėmis galimybėmis taupyti energiją. Valstybės narės pastatų pažangiojo parengtumo vertinimo sistemą turėtų taikyti savanoriškai;

(31)

siekiant Direktyvą 2010/31/ES pritaikyti prie technikos pažangos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais ta direktyva būtų papildyta nuostatomis, kuriomis apibrėžiamas pažangiojo parengtumo rodiklis ir nustatoma metodika, pagal kurią tas rodiklis turi būti apskaičiuojamas. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (8) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(32)

siekiant užtikrinti vienodas Direktyvos 2010/31/ES su pakeitimais, padarytais šia direktyva, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su neprivalomos bendros Sąjungos pastatų vertinimo pagal jų pažangųjį parengtumą sistemos įgyvendinimo tvarka. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (9);

(33)

siekiant užtikrinti, kad su energijos vartojimo efektyvumu susijusios finansinės priemonės būtų kuo geriau panaudotos pastatų renovacijai, jos turėtų būti susietos su renovacijos darbų kokybe atsižvelgiant į numatomą sutaupyti arba sutaupytą energiją. Todėl tos priemonės turėtų būti susietos su renovacijai naudojamos įrangos arba medžiagų energiniu naudingumu, su įrengėjo sertifikavimu arba kvalifikacija, energijos vartojimo auditu arba dėl renovacijos pasiektu efektyvumo padidėjimu, kuris turėtų būti vertinamas lyginant prieš renovaciją ir po jos išduotus energinio naudingumo sertifikatus, taikant standartines vertes arba taikant kitą skaidrų ir proporcingą metodą;

(34)

dabartinės su energinio naudingumo sertifikatais susijusios nepriklausomos kontrolės sistemos gali būti naudojamos atitikčiai vertinti ir turėtų būti sustiprintos siekiant užtikrinti, kad sertifikatai būtų geros kokybės. Tais atvejais, kai su energinio naudingumo sertifikatais susijusios nepriklausomos kontrolės sistemos papildomos neprivaloma duomenų baze, viršijant Direktyvos 2010/31/ES iš dalies pakeistos šia direktyva, reikalavimus, ji gali būti naudojama tikrinant atitiktį ir rengiant statistinius duomenis apie regioninius arba nacionalinius pastatų ūkius. Reikalingi aukštos kokybės duomenys apie pastatų ūkį – dalis jų galėtų būti gaunami iš duomenų bazių, kurias energinio naudingumo sertifikavimo reikmėms šiuo metu kuria ir tvarko beveik visos valstybės narės;

(35)

remiantis Komisijos poveikio vertinimu, su šildymo ir oro kondicionavimo sistemų tikrinimu susijusios nuostatos yra neveiksmingos, nes jomis nepakankamai užtikrinamas nei pirminis, nei tolesnis tų techninių sistemų energinis naudingumas. Šiuo metu nepakankamai atsižvelgiama net į pigius energijos vartojimo efektyvumo techninius sprendimus, kurių atsipirkimo laikotarpis labai trumpas, kaip antai šildymo sistemos hidraulinį balansavimą ir termostatinių reguliavimo vožtuvų įrengimą arba pakeitimą. Nuostatos dėl tikrinimo turėtų būti iš dalies pakeistos siekiant užtikrinti geresnius tikrinimo rezultatus. Tais pakeitimais turėtų būti nustatyta, kad atliekant tikrinimus daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama centrinio šildymo sistemoms ir oro kondicionavimo sistemoms, taip pat kai tos sistemos yra kombinuojamos su vėdinimo sistemomis. Tie pakeitimai turėtų būti netaikomi mažoms šildymo sistemoms, kaip antai elektriniams šildytuvams ir malkų krosnims, kai jos nesiekia tikrinimui taikomų ribų pagal Direktyvą 2010/31/ES su pakeitimais, padarytais šia direktyva;

(36)

atliekant tikrinimus ir norint praktiškai padidinti, kaip numatyta, pastatų energinį naudingumą, reikėtų siekti padidinti faktinį šildymo sistemų, oro kondicionavimo sistemų ir vėdinimo sistemų energinį naudingumą realiomis naudojimo sąlygomis. Faktinis tokių sistemų energinis naudingumas priklauso nuo energijos, naudojamos dinamiškai kintančiomis tipinėmis arba vidutinėmis eksploatavimo sąlygomis. Dauguma atvejų tokios sąlygos reikalauja tik dalies nominaliosios atiduojamosios galios, todėl šildymo sistemų, oro kondicionavimo sistemų ir vėdinimo sistemų tikrinimas turėtų apimti atitinkamų įrangos pajėgumų padidinti sistemos energinį naudingumą kintančiomis sąlygomis, kaip antai eksploatavimo daline apkrova sąlygomis, vertinimą;

(37)

nustatyta, kad visų pirma didelių sistemų atveju tikrinimą galima veiksmingai pakeisti pastato automatizavimu ir techninių pastato sistemų elektronine stebėsena ir kad pastarieji suteikia dideles galimybes tiek vartotojams, tiek įmonėms užtikrinti ekonomiškai efektyvų ir didelį energijos taupymą. Tokios įrangos montavimas turėtų būti laikomas ekonomiškai efektyviausia alternatyva tikrinimui dideliuose negyvenamuosiuose pastatuose ir daugiabučiuose pastatuose, kurie yra pakankamo dydžio, kad įranga atsipirktų greičiau nei per trejus metus, nes tai sudaro galimybes pagal suteiktą informaciją imtis veiksmų, taip laikui bėgant užtikrinant energijos taupymą. Mažų įrenginių atveju įrengėjų atliekamas sistemų veikimo dokumentavimas turėtų padėti tikrinti atitiktį visoms techninėms pastatų sistemoms nustatytiems minimaliems reikalavimams;

(38)

dabartinė galimybė valstybėms narėms pasirinkti priemones, grindžiamas konsultacijų teikimu vietoj šildymo sistemų, oro kondicionavimo sistemų, kombinuotųjų šildymo ir vėdinimo sistemų bei kombinuotųjų oro kondicionavimo ir vėdinimo sistemų tikrinimo, turi būti išsaugota, su sąlyga, kad įrodoma, pateikiant ataskaitą Komisijai, jog bendras poveikis yra lygiavertis tikrinimo poveikiui prieš pradedant taikyti tas priemones;

(39)

įgyvendindami šildymo ir oro kondicionavimo sistemų periodinio tikrinimo sistemas pagal Direktyvą 2010/31/ES, valstybės narės ir privatusis sektorius skyrė nemažai administracinės srities ir finansinių investicijų, įskaitant ekspertų mokymą ir akreditavimą, kokybės užtikrinimą bei kontrolę ir tikrinimų sąnaudas. Valstybės narės, patvirtinusios būtinas priemones, skirtas nustatyti periodinius tikrinimus, ir įgyvendinusios veiksmingas tikrinimo sistemas, gali nuspręsti, kad tikslinga toliau naudoti tas sistemas, be kita ko, ir mažesnėms šildymo bei oro kondicionavimo sistemoms. Tokiais atvejais valstybėms narėms neturėtų būti privaloma apie tuos griežtesnius reikalavimus pranešti Komisijai;

(40)

nedarant poveikio valstybių narių pasirinkimui taikyti su pastatų energiniu naudingumu susijusių standartų, kuriuos pagal Komisijos įgaliojimą M/480 parengė Europos standartizacijos komitetas (toliau – CEN), rinkinį, tų standartų pripažinimas ir skatinimas visose valstybėse narėse turėtų teigiamą poveikį Direktyvos 2010/31/ES su pakeitimais, padarytais šia direktyva, įgyvendinimui;

(41)

Komisijos rekomendacijoje (ES) 2016/1318 (10) dėl energijos beveik nevartojančių pastatų aprašyta, kaip Direktyvos 2010/31/ES įgyvendinimas galėtų padėti tuo pačiu metu užtikrinti pastatų ūkio pertvarką ir perėjimą prie tvaresnio energijos tiekimo, o tuo taip pat remiama šildymo ir vėsinimo strategija. Siekiant užtikrinti tinkamą įgyvendinimą reikėtų atnaujinti pastatų energinio naudingumo skaičiavimo bendrąją sistemą ir skatinti padidinti pastatų atitvarų energinį naudingumą, remiantis CEN darbu, kurį jis atliko pagal Komisijos įgaliojimą M/480. Valstybės narės turi galimybę pasirinkti tą skaičiavimo sistemą papildyti, nustatant papildomus skaitinius rodiklius, pavyzdžiui, dėl viso pastato bendro energijos suvartojimo ar išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio;

(42)

ši direktyva turėtų valstybėms narėms drausti nusistatyti didesnio užmojo energinio naudingumo reikalavimus, taikomus pastatams ir pastatų elementams, jei tokie reikalavimai atitinka Sąjungos teisę. Tai, kad tam tikromis aplinkybėmis tie reikalavimai gali riboti produktų, kuriems taikomi kiti taikytini Sąjungos derinamieji teisės aktai, įrengimą ar naudojimą, yra suderinama su direktyvų 2010/31/ES ir 2012/27/ES tikslais, jei dėl tokių reikalavimų nesudaromos nepagrįstos kliūtys rinkoje;

(43)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. sumažinti energijos kiekį, kurio reikia su įprastu pastatų naudojimu susijusiam energijos poreikiui patenkinti, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl užtikrinto nuoseklumo, kurį suteikia bendri tikslai, supratimas ir politinės paskatos, to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(44)

šia direktyva visapusiškai atsižvelgiama į valstybių narių nacionalinius ypatumus ir skirtumus bei į jų kompetenciją pagal SESV 194 straipsnio 2 dalį. Be to, šios direktyvos tikslas – leisti keistis geriausia praktika, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos Sąjungoje pereiti prie pastatų ūkio, kuriame energija būtų vartojama ypač efektyviai;

(45)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (11) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(46)

todėl direktyvos 2010/31/ES ir 2012/27/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistos,

1)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

įterpiamas šis straipsnis:

„2a straipsnis

Ilgalaikė renovacijos strategija

1.   Kiekviena valstybė narė nustato ilgalaikę renovacijos strategiją, kuria būtų remiama nacionalinio viešosios paskirties ir privačių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ūkio renovacija, užtikrinant, kad pastatų ūkyje energija būtų vartojama ypač efektyviai ir kad jis būtų nepriklausomas nuo iškastinio kuro ne vėliau kaip 2050 m., sudarant palankesnes sąlygas ekonomiškai efektyviam esamų pastatų pertvarkymui į beveik nulinės energijos pastatus. Kiekviena ilgalaikė renovacijos strategija pateikiama laikantis taikytinų planavimo ir ataskaitų teikimo įpareigojimų, ir ją sudaro:

2.   Kiekviena valstybė narė savo ilgalaikėje renovacijos strategijoje išdėsto veiksmų gaires, kuriose numatomos priemonės ir vidaus mastu nustatyti išmatuojami pažangos rodikliai, atsižvelgiant į ilgalaikį 2050 m. tikslą Sąjungoje išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 80–95 %, palyginti su 1990 m., siekiant užtikrinti, kad nacionaliniame pastatų ūkyje energija būtų vartojama ypač efektyviai ir kad jis būtų nepriklausomas nuo iškastinio kuro, bei siekiant sudaryti palankesnes sąlygas ekonomiškai efektyviam esamų pastatų pertvarkymui į beveik nulinės energijos pastatus. Veiksmų gairėse taip pat numatomi orientaciniai 2030 m., 2040 m. ir 2050 m. tarpiniai tikslai ir nurodoma, kaip jie padeda pasiekti Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslus pagal Direktyvą 2012/27/ES.

3.   Kad būtų remiamas investicijų į renovavimą, būtiną 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, mobilizavimas, valstybės narės sudaro palankesnes sąlygas naudotis tinkamais mechanizmais siekiant:

4.   Komisija renka ir bent viešosios valdžios institucijoms platina geriausią praktiką, susijusią su sėkmingomis energijos vartojimo efektyvumui didinti skirtų renovacijų viešojo ir privačiojo finansavimo programomis, ir informaciją apie mažų energijos vartojimo efektyvumui didinti skirtų renovacijų projektų jungimo programas. Komisija nustato ir platina geriausią praktiką, susijusią su finansinėmis paskatomis renovuoti žvelgiant iš vartotojo perspektyvos, atsižvelgiant į išlaidų veiksmingumo srities skirtumus valstybėse narėse.

5.   Siekdama remti savo ilgalaikės renovacijos strategijos plėtojimą, kiekviena valstybė narė, prieš pateikdama Komisijai savo ilgalaikę renovacijos strategiją, surengia dėl jos viešas konsultacijas. Kiekviena valstybė narė savo surengtų viešų konsultacijų rezultatų santrauką prideda prie savo ilgalaikės renovacijos strategijos.

Kiekviena valstybė narė nustato įtraukaus konsultavimosi įgyvendinant savo ilgalaikę renovacijos strategiją tvarką.

6.   Kiekviena valstybė narė išsamią informaciją apie savo naujausios ilgalaikės renovacijos strategijos įgyvendinimą prideda prie savo ilgalaikės renovacijos strategijos, įskaitant informaciją apie planuojamą politiką ir veiksmus.

7.   Kiekviena valstybė narė gali naudoti savo ilgalaikę renovacijos strategiją spręsdama klausimus, susijusius su priešgaisrine sauga ir pavojais, kuriuos kelia intensyvus seisminis aktyvumas, ir darančius poveikį energijos vartojimo efektyvumui didinti skirtoms renovacijoms ir pastatų gyvavimo trukmei.“;

3)

6 straipsnis pakeičiamas taip:

„6 straipsnis

Nauji pastatai

1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekiant užtikrinti, kad nauji pastatai atitiktų pagal 4 straipsnį nustatytus minimalius energinio naudingumo reikalavimus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad prieš pradedant naujų pastatų statybą būtų atsižvelgta į didelio efektyvumo alternatyvių sistemų, jei tokių yra, techninį, aplinkosauginį ir ekonominį pagrįstumą.“;

4)

7 straipsnio penkta pastraipa pakeičiama taip:

„Valstybės narės skatina pastatų, kuriuose atliekama kapitalinė renovacija, atžvilgiu naudoti didelio efektyvumo alternatyvias sistemas, kiek tai įmanoma techniniu, funkciniu ir ekonominiu požiūriu, ir sprendžia klausimus, susijusius su sveikomis patalpų mikroklimato sąlygomis, priešgaisrine sauga ir rizika, kurią kelia intensyvus seisminis aktyvumas.“;

5)

8 straipsnis pakeičiamas taip:

„8 straipsnis

Techninės pastato sistemos, elektromobilumas ir pažangiojo parengtumo rodiklis

1.   Siekdamos, kad būtų optimizuotas techninių pastato sistemų energijos vartojimas, valstybės narės nustato esamuose pastatuose įrengtų techninių pastato sistemų bendro energinio naudingumo, jų tinkamo įrengimo ir tinkamų jų parametrų bei nustatymų parinkimo ir jų kontrolės sistemos reikalavimus. Valstybės narės šiuos sistemų reikalavimus taip pat gali taikyti ir naujiems pastatams.

Sistemų reikalavimai nustatomi naujoms, pakeistoms ir atnaujintoms techninėms pastato sistemoms, bet taikomi kiek tai įmanoma techniniu, funkciniu ir ekonominiu požiūriu.

Valstybės narės reikalauja, kad naujuose pastatuose, jeigu tai tikslinga techniniu ir ekonominiu požiūriu, būtų įrengti automatinio reguliavimo įtaisai, kuriais būtų atskirai reguliuojama temperatūra kiekviename kambaryje arba, kai tai pagrįsta, nustatytoje pastato vieneto šildomoje zonoje. Esamuose pastatuose reikalaujama įrengti tokius automatinio reguliavimo įtaisus tuo atveju, kai juose keičiami šilumos generatoriais, jeigu tai tikslinga techniniu ir ekonominiu požiūriu.

2.   Naujų negyvenamųjų pastatų ir negyvenamųjų pastatų, kuriuose atliekama kapitalinė renovacija, atveju, jeigu pastate yra daugiau kaip dešimt automobilių stovėjimo vietų, valstybės narės užtikrina, kad būtų įrengta bent viena įkrovimo prieiga, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/94/ES (*3), ir kabelių kanalų infrastruktūra, t. y. elektros kabelių kanalai, bent kas penktoje automobilių stovėjimo vietoje, kad būtų galima vėliau įrengti elektra varomų transporto priemonių įkrovimo prieigas, kai:

Komisija ne vėliau kaip 2023 m. sausio 1 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl Sąjungos pastatų politikos galimo indėlio siekiant prisidėti prie elektromobilumo skatinimo ir, jei tikslinga, pateikia pasiūlymų dėl priemonių tuo klausimu.

3.   Valstybės narės ne vėliau kaip 2025 m. sausio 1 d. nustato minimalaus įkrovimo prieigų skaičiaus įrengimo reikalavimus, taikomus visiems negyvenamiesiems pastatams, kuriuose yra daugiau kaip dvidešimt automobilių stovėjimo vietų.

4.   Valstybės narės gali nuspręsti nenustatyti arba netaikyti 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų pastatams, kurie priklauso mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB (*4) priedo I antraštinėje dalyje, ir yra jų naudojami.

5.   Naujų gyvenamųjų pastatų ir gyvenamųjų pastatų, kuriuose atliekama kapitalinė renovacija, atveju, jeigu pastate yra daugiau kaip dešimt automobilių stovėjimo vietų, valstybės narės užtikrina, kad būtų įrengta kabelių kanalų infrastruktūra, t. y. elektros kabelių kanalai, kad kiekvienoje automobilio stovėjimo vietoje būtų galima vėliau įrengti elektra varomų transporto priemonių įkrovimo prieigas, kai:

6.   Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 2, 3 ir 5 dalių konkrečioms pastatų kategorijoms, kai:

7.   Valstybės narės numato priemones, kuriomis supaprastinamas įkrovimo prieigų diegimas naujai statomuose ir esamuose gyvenamuosiuose bei negyvenamuosiuose pastatuose ir šalinamos galimos reguliavimo kliūtys, įskaitant kliūtis, susijusias su leidimų suteikimo ir patvirtinimo procedūromis, nedarant poveikio valstybių narių nuosavybę ir nuomą reglamentuojančiai teisei.

8.   Valstybės narės vertina poreikį nustatyti nuoseklią pastatų, tausojamojo ir ekologiško judumo bei miestų planavimo politiką.

9.   Valstybės narės užtikrina, kad įrengiant, pakeičiant arba atnaujinant techninę pastato sistemą būtų įvertintas pakeistos dalies ir, kai aktualu, visos pakeistos sistemos bendras energinis naudingumas. Rezultatai užfiksuojami dokumentuose ir perduodami pastato savininkui, kad su jais būtų galima bet kada susipažinti ir juos būtų galima panaudoti tikrinant atitiktį pagal šio straipsnio 1 dalį nustatytiems minimaliems reikalavimams ir išduodant energinio naudingumo sertifikatus. Nedarant poveikio 12 straipsniui, valstybės narės nusprendžia, ar reikalauti, kad būtų išduotas naujas energinio naudingumo sertifikatas.

10.   Komisija ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 31 d. pagal 23 straipsnį priima deleguotąjį aktą, kuriuo ši direktyva papildoma nustatant neprivalomą bendrą Sąjungos pastatų vertinimo pagal jų pažangųjį parengtumą sistemą. Tas vertinimas grindžiamas galimybių pastato arba pastato vieneto eksploataciją pritaikyti pagal jo naudotojo poreikius ir tinklą bei padidinti jo energijos vartojimo efektyvumą ir bendrą energinį naudingumą įvertinimu.

Vadovaujantis Ia priedu, neprivaloma bendra Sąjungos pastatų vertinimo pagal jų pažangųjį parengtumą sistema:

11.   Komisija ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 31 d., pasikonsultavusi su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, priima įgyvendinimo aktą, kuriame išsamiai nustatomos šio straipsnio 10 dalyje nurodytos sistemos veiksmingo įgyvendinimo techninės sąlygos, įskaitant neįpareigojamojo bandomojo etapo nacionaliniu lygmeniu tvarkaraštį, ir paaiškinamas tos sistemos papildomasis ryšys su 11 straipsnyje nurodytais energinio naudingumo sertifikatais.

Tas įgyvendinimo aktas priimamas laikantis 26 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

(*3)  2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/94/ES dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo (OL L 307, 2014 10 28, p. 1)."

(*4)  2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).“;"

6)

10 straipsnio 6 dalis pakeičiama taip:

„6.   Valstybės narės savo finansines priemones, susijusias su energijos vartojimo efektyvumo didinimu atliekant pastatų renovaciją, susieja su numatoma sutaupyti arba sutaupyta energija, nustatoma taikant vieną ar daugiau toliau nurodytų kriterijų:

6a.   Energinio naudingumo sertifikatams skirtos duomenų bazės turi suteikti galimybę rinkti duomenis apie išmatuotą arba apskaičiuotą energijos suvartojimą atitinkamuose pastatuose, įskaitant bent viešuosius pastatus, kuriems pagal 12 straipsnį buvo išduotas energinio naudingumo sertifikatas, kaip nurodyta 13 straipsnyje.

6b.   Pateikus prašymą statistiniais bei mokslinių tyrimų tikslais ir pastato savininkui pateikiami Sąjungos ir nacionalinius duomenų apsaugos reikalavimus atitinkantys bent suvestiniai anoniminiai duomenys.“

7)

14 ir 15 straipsniai pakeičiami taip:

„14 straipsnis

Šildymo sistemų tikrinimas

1.   Valstybės narės nustato būtinas priemones, siekiant užtikrinti, kad būtų reguliariai tikrinamos prieinamos šildymo sistemų arba kombinuotųjų oro kondicionavimo ir vėdinimo sistemų, kurių vardinė atiduodamoji galia yra didesnė kaip 70 kW, dalys, kaip antai, šilumos generatorius, kontrolės sistema ir cirkuliacinis (-iai) siurblys (-iai), naudojami pastatams šildyti. To patikrinimo metu, be kita ko, įvertinamas šilumos generatoriaus naudingumo koeficientas ir dydis, palyginti su pastato šildymo poreikiais, ir, atitinkamais atvejais, atsižvelgiant į šildymo sistemos arba kombinuotosios patalpų šildymo ir vėdinimo sistemos pajėgumus optimizuoti savo naudingumą tipinėmis arba vidutinėmis eksploatavimo sąlygomis.

Jeigu šildymo sistemoje arba kombinuotoje patalpų šildymo ir vėdinimo sistemoje nebuvo padaryta jokių pakeitimų arba nepakito pastato šildymo poreikiai po pagal šią dalį atlikto patikrinimo, valstybės narės gali nuspręsti nereikalauti pakartotinai atlikti šilumos generatoriaus dydžio įvertinimo.

2.   1 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi techninėms pastatų sistemoms, kurioms aiškiai taikomas sutartas energinio naudingumo kriterijus arba sutartinis susitarimas, kuriame nurodytas sutartas energijos vartojimo efektyvumo didinimo lygis, kaip antai sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo arba kurias valdo komunalinė įmonė arba tinklo operatorius ir kurioms dėl tos priežasties taikomos naudingumo stebėsenos priemonės iš sistemos pusės, su sąlyga, kad bendras tokio požiūrio poveikis būtų lygiavertis poveikiui, atsirandančiam taikant 1 dalį.

3.   Kaip alternatyva 1 daliai, ir jei bendras poveikis yra lygiavertis poveikiui, atsirandančiam taikant 1 dalį, valstybės narės gali nuspręsti imtis priemonių užtikrinti, kad naudotojams būtų suteiktos konsultacijos dėl šilumos generatorių pakeitimo, kitų šildymo sistemos arba kombinuotosios patalpų šildymo ir vėdinimo sistemos modifikacijų ir alternatyvių sprendimų, siekiant įvertinti tų sistemų naudingumo koeficientą ir tinkamą dydį.

Prieš pradėdama taikyti šios dalies pirmoje pastraipoje nurodytas alternatyvias priemones, kiekviena valstybė narė pateikia Komisijai ataskaitą, kurioje pagrindžia tų priemonių poveikio lygiavertiškumą 1 dalyje nurodytų priemonių poveikiui.

Tokia ataskaita pateikiama laikantis taikytinų planavimo ir ataskaitų teikimo įpareigojimų.

4.   Valstybės narės nustato reikalavimus, kuriais užtikrinama, kad ne vėliau kaip 2025 m. negyvenamuosiuose pastatuose, kurių vardinė atiduodamoji šildymo sistemų arba kombinuotųjų patalpų šildymo ir vėdinimo sistemų galia yra didesnė kaip 290 kW, jeigu tai tikslinga techniniu ir ekonominiu požiūriu, būtų įrengtos pastatų automatizavimo ir kontrolės sistemos.

Pastatų automatizavimo ir kontrolės sistemos turi gebėti:

5.   Valstybės narės gali nustatyti reikalavimus, kuriais būtų užtikrinta, kad gyvenamuosiuose pastatuose būtų įrengtos: