31.1.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 28/1

(1)

2009 m. liepos 21 d. raštu (Komisija jį užregistravo 2009 m. liepos 22 d. numeriu CP 231/2009) Komisija gavo oro vežėjo „Ryanair Ltd“ (dabar „Ryanair Designated Activity Company“, toliau – „Ryanair“) skundą, kad Airija oro transporto mokesčiu (toliau – OTM), Airijos nustatytu akcizu, taikomu keleivių išvykimui iš Airijos oro uostų, suteikė neteisėtą ir nelegalią valstybės pagalbą.

(2)

2009 m. liepos 28 d. raštu Komisija nusiuntė skundą Airijai ir paprašė jos išdėstyti savo poziciją dėl 2009 m. liepos 21 d. rašte pateiktų teiginių.

(3)

2009 m. rugpjūčio 26 d. raštu Airija paprašė pratęsti atsakymo pateikimo terminą, o Komisija 2009 m. rugsėjo 3 d. raštu su tuo sutiko.

(4)

2009 m. spalio 15 d. Airija atsakė į Komisijos raštą, o Komisija jos atsakymą užregistravo tą pačią dieną.

(5)

Kadangi tariama pagalba buvo suteikta prieš tai nepranešus Komisijai, šis atvejis užregistruotas kaip priemonė, apie kurią nepranešta. Komisija pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį atliko preliminarų tyrimą.

(6)

2011 m. liepos 13 d. sprendimu (toliau – 2011 m. sprendimas) (2), priimtu preliminaraus tyrimo etapo pabaigoje, Komisija atmetė daugumą bendrovės „Ryanair“ skundų. Komisija visų pirma nustatė, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Bet Komisija taip pat nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl diferencijuotų mokesčio tarifų taikymo skrydžiams į paskirties vietas, esančias ne toliau kaip už 300 km nuo Dublino oro uosto, ir visiems kitiems skrydžiams.

(7)

2011 m. rugsėjo 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu skundu bendrovė „Ryanair“ pareiškė ieškinį dėl 2011 m. sprendimo panaikinimo iš dalies, t. y. dėl dalies, kuria nustatyta, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, panaikinimo. Byla buvo įregistruota numeriu T-512/11.

(8)

2012 m. liepos 25 d. Komisija priėmė sprendimą dėl diferencijuotų OTM tarifų taikymo (toliau – 2012 m. sprendimas) (3). Komisija nustatė, kad Airija suteikė valstybės pagalbą, kurios forma – mažesnis OTM tarifas, nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d. taikytas skrydžiams į paskirties vietas, esančias ne toliau kaip už 300 km nuo Dublino oro uosto. Be to, Komisija nustatė, jog valstybės pagalba yra neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka, ir pareikalavo, kad Airija iš pagalbos gavėjų susigrąžintų nesuderinamą pagalbą.

(9)

2012 m. lapkričio 1 ir 15 d. bendrovės „Ryanair“ ir „Aer Lingus“ 2012 m. sprendimą apskundė. Tos bylos buvo įregistruotos numeriais T-473/12 ir T-500/12.

(10)

2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Bendrasis Teismas panaikino 2011 m. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (4). Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, nustatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje.

(11)

2015 m. vasario 5 d. sprendimu Bendrasis Teismas panaikino 2012 m. sprendimą dėl diferencijuotų mokesčio tarifų taikymo skrydžiams į paskirties vietas, esančias ne toliau kaip už 300 km nuo Dublino oro uosto, t. y. panaikino 2012 m. sprendimo dalį, susijusią su nurodymu iš pagalbos gavėjų susigrąžinti pagalbą (susigrąžintina suma buvo 8 EUR už kiekvieną keleivį) (5). Komisija tą sprendimą apskundė Teisingumo Teismui.

(12)

2011 m. sprendimą anuliavus, 2015 m. rugsėjo 28 d. raštu Komisija Airijai pranešė nusprendusi pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl OTM netaikymo keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu. Šis sprendimas (toliau – sprendimas pradėti tyrimą) buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (6). Komisija suinteresuotąsias šalis pakvietė teikti pastabų dėl priemonės.

(13)

Pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą Airija pateikė 2015 m. gruodžio 22 d., o Komisija jas užregistravo 2016 m. sausio 6 d.

(14)

Komisija gavo dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas. 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštu Komisija persiuntė šias pastabas Airijai ir suteikė jai galimybę atsakyti. Negavusi iš Airijos pastabų,2016 m. spalio 17 d. raštu Komisija Airijai dar kartą pasiūlė pateikti pastabų dėl iš trečiųjų šalių gautų pastabų.

(15)

2016 m. gruodžio 9 d. raštu Komisija Airijos paprašė papildomos informacijos. Airija atsakė 2017 m. sausio 18 d. raštu. Tuo raštu Airija taip pat pateikė savo pastabų dėl iš suinteresuotųjų šalių gautų pastabų.

(16)

2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu Teisingumo Teismas atmetė Bendrojo Teismo sprendimus, t. y. tų sprendimų dalis, kuriomis buvo panaikintas 2012 m. sprendimas (7). Taigi Teisingumo Teismas patvirtino, kad Airija privalo iš neteisėtą valstybės pagalbą gavusių oro vežėjų susigrąžinti po 8 EUR už kiekvieną keleivį.

(17)

OTM buvo nustatytas 2008 m. Finansų įstatymo (Nr. 2) (toliau – Finansų įstatymas) 55 skirsnio 2 dalimi (8). Finansų įstatymas įsigaliojo 2009 m. kovo 30 d. Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalyje nustatyta, kad oro vežėjai OTM moka už „kiekvieną keleivio išvykimą orlaiviu iš Airijoje esančio oro uosto“.

(18)

Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalyje vartojami terminai apibrėžti 55 skirsnio 1 dalyje. Iš termino „keleivis“ apibrėžties, pateiktos Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalyje, visiškai aišku, kad neįtraukiami „keleiviai, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu“, o tai reiškia, kad „keleivių, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu, išvykimas“ nėra „keleivių išvykimas“ (už pastaruosius oro vežėjai turi mokėti OTM). „Keleivis, kuris vyksta tranzitu“ apibrėžiamas kaip „keleivis, kuris yra orlaivyje, jo kelionės metu nusileidžiančiame oro uoste, ir kuris toliau keliauja tuo orlaiviu“. Be to, „keleivis, kuris vyksta tranzitu“ reiškia „keleivį, kuris atvyksta į oro uostą vienu skrydžiu ir iš to oro uosto kitu skrydžiu išvyksta į paskirties vietą, kuri nėra oro uostas, kuriame keleivis pradėjo savo kelionę, jei abu skrydžiai yra vieno kelionės užsakymo dalis, o laikas tarp tvarkaraštyje nustatyto orlaivio atvykimo į oro uostą laiko ir tvarkaraštyje nustatyto išvykimo iš to oro uosto laiko yra ne daugiau kaip 6 valandos“. Galiausiai, terminas „oro uostas“ reiškia oro uostą pagal iš dalies pakeistą 1998 m. Oro navigacijos ir transporto įstatymą, bet neapimamas oro uostas, iš kurio praėjusiais kalendoriniais metais išvyko mažiau kaip 10 000 keleivių (9).

(19)

Tada, kai buvo nustatytas OTM, Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalies b punkte buvo nustatyta, kad „oro transporto mokestis apskaičiuojamas, renkamas ir mokamas pagal atstumą nuo skrydžio pradžios vietos iki skrydžio pabaigos vietos, o mokesčio tarifas toks: i) 2 EUR, kai skrydis iš oro uosto vykdomas į paskirties vietą, esančią ne toliau nei už 300 km nuo Dublino oro uosto, ir ii) 10 EUR visais kitais atvejais“.

(20)

Komisijai atlikus Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 (10) ir SESV 56 straipsnio dėl laisvės teikti paslaugas galimo pažeidimo tyrimą, tarifai buvo pakeisti ir įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d., ir nuo tos dienos visiems išvykstantiems keleiviams taikytas vienodas 3 EUR mokestis, neatsižvelgiant į atstumą nuo Dublino oro uosto (11).

(21)

2014 m. balandžio 1 d. OTM buvo panaikintas.

(22)

Savo 2017 m. sausio 18 d. raštu Airija paaiškino, kad, siekdamas nustatyti mokėtiną mokesčio tarifą pagal Mokesčių tarnybos (angl. Office of the Revenue Commissioners) 2009 m. kovo 30 d. paskelbtas rekomendacijas (žr. 84 konstatuojamąją dalį), oro vežėjas turėtų vertinti visą kelionę, jeigu kelionę sudaro kelios dalys. Airija pateikė skrydžio, kurį sudaro dvi dalys, iš kurių viena yra Dublinas–Šanonas, o antra dalis yra Šanonas–Niujorkas, pavyzdį. Šanonas yra už mažiau kaip 300 km nuo Dublino oro uosto, o Niujorkas yra už daugiau kaip 300 km nuo Dublino oro uosto. Galutinė paskirties vieta (Niujorkas) nuo Dublino oro uosto nutolusi daugiau kaip 300 km. Taigi, pasak Airijos, kadangi būtina vertinti visą kelionę (t. y. nuo Dublino iki Niujorko), skrydžiui taikomas 10 EUR OTM tarifas. Iš Šanono išvykstančių keleivių būtų galima neskaičiuoti, t. y. jokio (papildomo) OTM mokėti nereikia, jeigu tik keleiviai Šanono oro uoste pagal Finansų įstatymo 55 skirsnio 1 dalį atitinka terminą „keleivis, kuris vyksta su persėdimu“ arba „keleivis, kuris vyksta tranzitu“. Taigi oro vežėjas turi vertinti visą kelionę ir taikyti galutinei paskirties vietai tinkantį tarifą (12).

(23)

Be to, bendrovė „Air Lingus“, 2009–2014 m. taikiusi OTM pagal Mokesčių tarnybos pateiktas rekomendacijas, savo pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimą patvirtino, kad OTM netaikytas konkretiems kelionės segmentams. Veikiau buvo apmokestinama visa kelionė, kurios pradžia Airijoje, o mokėtinas mokestis priklausė nuo biliete nurodytos galutinės paskirties vietos, neatsižvelgiant į tai, ar keleivis iki galutinės paskirties vietos vyko vienu, ar keliais skrydžiu.

(24)

Kalbant apie OTM tarifą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d., Airija teigė, kad mažesnis 2 EUR už vieną keleivį tarifas taikytas tik tada, kai visos kelionės galutinė paskirties vieta buvo mažiau kaip už 300 km nuo Dublino oro uosto, neatsižvelgiant į tai, kiek skrydžių kelionę sudarė, o didesnis tarifas taikytas „visais kitais atvejais“. Pasak Airijos, mažesnis (2 EUR) tarifas buvo bendrosios taisyklės išimtis.

(25)

Iš Airijos pateiktos 1 lentelės matyti, kaip OTM buvo taikytas iki 2011 m. nustatant visiems apmokestinamiems išvykstantiems keleiviams vieną bendrą OTM tarifą ir vėliau, tą vieną bendrą tarifą nustačius.

1 lentelė

Kelionių pavyzdžiai ir mokestis, mokėtinas iki 2011 m. pakeičiant OTM tarifą ir pakeitus OTM

(26)

Pasak Airijos, 1 lentelėje pateiktus pavyzdžius galima paaiškinti taip:

(27)

Tie pavyzdžiai neapima atvejų, kai kelionė pradedama ir baigiama ne Airijoje, bet Airijoje esama tranzitinio sustojimo, – pavyzdžiui, kelionė iš Londono į Niujorką su tranzitiniu sustojimu Dublino oro uoste. Tačiau, remiantis visais Airijos pateiktais paaiškinimais, nekyla jokių abejonių, kad tokiai kelionei OTM nebūtų taikomas. Iš tikrųjų, išvykimui iš Londono OTM nebūtų taikomas, kadangi Londono oro uostai nėra Finansų įstatymo 55 skirsnio 1 dalyje nurodyti oro uostai, nes jie yra ne Airijoje, o išvykimui iš Dublino mokestis taip pat netaikytinas, jeigu keleivį galima laikyti keleiviu, kuris vyksta tranzitu arba su persėdimu.

(28)

Remiantis Airijos pateikta informacija, OTM buvo nustatytas reaguojant į finansinius sunkumus kilus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei ir siekiant gauti pajamų. Airija nenurodė jokio kito tikslo, pavyzdžiui, susijusio su aplinkos apsauga.

(29)

Kaip nurodyta 6 konstatuojamojoje dalyje, 2011 m. sprendimas buvo priimtas preliminaraus tyrimo, pradėto 2009 m. liepos 21 d., pabaigoje.

(30)

Siekdama įvertinti, ar OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu, buvo atrankusis, Komisija pirmiausia nustatė tinkamą atskaitos mokesčių sistemą. Komisija laikėsi nuomonės, kad OTM sistemos tikslas – apmokestinti keleivius, išvykstančius iš Airijoje esančio oro uosto, ir gauti pajamų į valstybės biudžetą; tai patvirtinama ir OTM sistemos struktūra. Remdamasi iš Airijos gauta informacija Komisija suprato, kad, kai kelionė yra kelių dalių, pirmai daliai niekada netaikomas OTM. Airija taip pat pateikė kelionių iš Niujorko į Dubliną ir iš Dublino į Niujorką su tranzitiniu sustojimu Šanone pavyzdžių ir nurodė taikytinus OTM tarifus. Taigi, atskaitos sistema laikomas mokestis, taikomas kiekvienam keleivio išvykimui orlaiviu iš Airijos oro uosto. Komisija taip pat laikėsi nuomonės, kad keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, buvo keleiviai, išvykstantys iš Airijos oro uosto, taigi jie irgi turėtų būti atskaitos sistemos dalis. Todėl tai, kad keleiviai, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu, buvo atleisti nuo mokesčio, neatitinka įprasto bendrosios mokesčių sistemos taikymo.

(31)

Komisija vėliau tyrė, ar keleivių, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu, atleidimas nuo OTM buvo pagrįstas dėl valstybės narės mokesčių sistemos pobūdžio ar bendrųjų principų. Komisija nustatė, kad OTM siekta užtikrinti neutralumą maršruto, pasirenkamo vykti į galutinę paskirties vietą, neatsižvelgiant į tai, ar esama tranzitinio sustojimo, atžvilgiu ir išvengti dvigubo apmokestinimo. Remiantis 2011 m. sprendimu, jeigu OTM būtų buvęs taikytas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, oro vežėjui galbūt būtų tekę tą mokestį mokėti du kartus, jeigu kelionė būtų buvusi su tranzitiniu sustojimu. Todėl buvo padaryta išvada, kad keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimas nuo OTM atitiko nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdį ir logiką, nes keleiviai buvo apmokestinami vienodai, neatsižvelgiant į maršrutą, kuriuo vyko.

(32)

Komisija iš tos informacijos padarė išvadą, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu, atitinka nustatytos mokesčių sistemos pobūdį ir logiką (13).

(33)

Kaip nurodyta 10 konstatuojamojoje dalyje, Bendrasis Teismas byloje T-512/11 priimtu sprendimu panaikino 2011 m. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(34)

Bendrasis Teismas nustatė, kad apie dvejus metus trukęs preliminarus tyrimas buvo gerokai ilgesnis nei laikotarpis, kurio paprastai reikia preliminariam tyrimui pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį atlikti.

(35)

Teismas taip pat nustatė, kad Komisijos tyrimas buvo neužbaigtas ir nepakankamas. Visų pirma, Bendrasis Teismas nustatė, kad tam tikri Airijos 2009 m. spalio 15 d. rašte, nurodytame 4 konstatuojamojoje dalyje, pateikti dalykai ir tam tikri 2011 m. sprendime išdėstyti dalykai neatitinka.

(36)

Tuo atžvilgiu Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija patvirtino Airijos nuomonę, jog kelionės dalis, kuri atleista nuo OTM, buvo pirma dalis, nors tokia išvada negalėjo būti pagrįsta 2011 m. sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje pateiktoje lentelėje nurodytais pavydžiais. Pasak Bendrojo Teismo, nors galbūt taip ir yra remiantis pavyzdžiu, susijusiu su keleiviais, kurie vyko iš Dublino į Niujorką su tranzitiniu sustojimu Šanone ir kuriems taikytas OTM, buvo neaišku, kodėl priešingu maršrutu (iš Niujorko į Dubliną su tranzitiniu sustojimo tame pat oro uoste) vykusių keleivių išvykimui po tranzitinio sustojimo Šanono oro uoste OTM netaikytas, ir Komisija to nepaaiškino.

(37)

Be to, nurodydamas tai, kad, pasak Airijos institucijų, dėl neutralumo priežasčių tų pačių kategorijų keleiviai nuo mokesčio atleidžiami ir kitose oro transporto mokesčių sistemose, galiojančiose kitose valstybėse narėse (buvo pateikta aiški nuoroda į Jungtinę Karalystę), Bendrasis Teismas nustatė, kad Jungtinėje Karalystėje oro transporto keleiviams taikomas mokestis šioje byloje negali būti tinkamas atskaitos modelis, nes nustatyta, kad mokestis visada turi būti mokamas už pirmą kelionės dalį, o tai neatitiko požiūrio, Airijos institucijų pagrįsto jų 2009 m. spalio 15 d. rašte ir Komisijos patvirtinto 2011 m. sprendime.

(38)

Bendrasis Teismas taip pat pabrėžė, kad 2009 m. spalio 15 d. rašte aiškiai nenurodyta, kad buvo siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Airija pasiūlė apsvarstyti galimybę pakoreguoti įstatymą dėl keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, ir apibrėžtyje išbraukti vieno kelionės užsakymo reikalavimą, bet Komisija nuomonės dėl to nepateikė.

(39)

Dėl šių neatitikimų buvo galima padaryti išvadą, kad priimdama 2011 m. sprendimą Komisija neturėjo informacijos, kuria remdamasi būtų galėjusi pakankamai išsamiai išanalizuoti, ar priemonė yra atrankioji, ir padaryti išvadą, kad dėl atleidimo nuo mokesčio taikymo taisyklių abejonių nekyla.

(40)

Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, nesant kokios nors analizės, kuria būtų siekta nustatyti galimą ginčijamos priemonės suderinamumą su vidaus rinka, Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir surinkti visą svarbią informaciją, kuria remiantis būtų galima įsitikinti, kad ginčijama priemonė nėra atrankioji, ir galbūt padaryti išvadą, kad priemonė nėra valstybės pagalba, ir leisti prašymo pateikėjui ir kitoms atitinkamoms šalims pateikti su ta procedūra susijusių pastabų.

(41)

Byloje T-512/11 priėmus sprendimą, Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą siekdama surinkti informaciją ir įsitikinti, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nėra atrankioji priemonė, bei leisti prašymo pateikėjui ir kitoms atitinkamoms šalims pateikti savo pastabas, susijusias su ta procedūra.

(42)

Sprendime pradėti tyrimą Komisija pažymėjo, kad keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, išvykimui netaikant OTM, valstybė neteko mokesčių pajamų, taigi priemonė finansuota iš valstybės išteklių ir ja, atrodo, suteikiamas pranašumas naudos iš jos turėjusiems oro vežėjams. Be to, Komisija oficialaus tyrimo pradėjimo etape negalėjo atmesti, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, yra atrankioji priemonė.

(43)

Taigi Komisija padarė preliminarią išvadą, kad, kadangi a priori gali būti įvykdytos visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, priemonė gali būti valstybės pagalba oro vežėjams, vykdžiusiems skrydžius maršrutais, kuriais vykstantys keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleisti nuo OTM.

(44)

Todėl Komisija Airiją paragino dar kartą išdėstyti OTM patvirtinimo priežastis ir paaiškinti, kodėl OTM netaikytas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu.

(45)

Komisija Airiją taip pat paragino išsamiai išdėstyti, kaip reikėtų aiškinti Finansų įstatymo 55 skirsnį. Komisija Airijos paprašė pateikti aiškių pavyzdžių, kaip OTM taikomas visų atitinkamų kategorijų maršrutams, paaiškinti, ar OTM netaikomas būtent antrai kelionės daliai, arba, bendriau, ar nuo jo atleidžiami visi keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, taip pat pateikti visą kitą informaciją, kurią Airija laikytų naudinga šiuo atžvilgiu. Komisija Airiją taip pat paragino pateikti pavyzdžių, susijusių su laikotarpiais iki OTM dalinio pakeitimo 2011 m. ir po jo.

(46)

Darydama preliminarią prielaidą, kad atskaitos sistema yra mokestis, taikomas kiekvienam keleivio, orlaiviu išvykstančio iš Airijos oro uosto, išvykimui, Komisija abejojo, ar tuo, kad OTM netaikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nenukrypstama nuo atskaitos mokesčio sistemos, nes diferencijuojami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės mokesčių sistemai nustatytą tikslą, buvo panaši, taigi ir tuo, ar tam tikriems oro vežėjams nesuteikiamas pranašumas.

(47)

Tačiau Komisija taip pat nustatė, kad iš OTM pavadinimo ir, iš tikrųjų, formuluotės galima manyti, kad jo pagrindinis principas yra apmokestinti keliones oro transportu iš Airijos oro uosto, o ne kiekvieną išvykimą iš Airijos oro uosto. Pasak Komisijos, darant tokią prielaidą atrodo, jog tai, kad OTM netaikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, tiesiogiai atitinka tą principą, nes kelionė oro transportu gali būti susijusi su daugiau nei vienu išvykimu iš Airijos oro uosto.

(48)

Savo 2015 m. gruodžio 22 d. pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimą Airija atmetė bet kokią mintį, kad keleivius, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidžiant nuo mokesčio teikiama valstybės pagalba.

(49)

Airija nurodė, kad prievolė mokėti OTM nustatyta Finansų įstatyme, o šis turi būti aiškinamas griežtai. Remdamasi Airijos Aukščiausiojo Teismo praktika Airija pabrėžė, kad pagal Airijos įstatymus mokesčių mokėtojui prievolė mokėti mokestį arba patirti žalos gali būti taikoma, tik jeigu tai aiškiai nustatyta įstatymais, ir pacitavo sprendimą Texaco (Airija) Ltd / Murphy (mokesčių inspektorius): „tai, kad pilietis apmokestinamas tik tada, kai įstatymu jam aiškiai nustatoma tokia prievolė, yra įtvirtintas teisinės valstybės principas“ (14). Remdamasi tuo Airija teigė, kad, siekiant nustatyti, ar OTM turi būti taikomas kelionei, buvo būtina atkreipti dėmesį į Finansų įstatymo formuluotę. Kilus bet kokių abejonių dėl Finansų įstatymo taikymo, tai būtų naudinga mokesčių mokėtojams.

(50)

Pagal Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalies c punktą OTM tampa „mokėtinas keleiviui orlaiviu išvykstant iš oro uosto“. Šiuo atžvilgiu Airija atkreipė dėmesį į tai, kad:

(51)

Atsižvelgdama į 50 konstatuojamąją dalį Airija laikėsi nuomonės, kad keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, neturi būti taikomas joks OTM, neatsižvelgiant į tai, apie kurią kelionės dalį kalbama. Airija patvirtino, kad antrai kelionės daliai mokestis nėra savaime netaikomas. Pasak Airijos, antra kelionės dalis galėjo būti apmokestinama arba galėjo būti neapmokestinama, ir tai priklausė nuo to, kaip Finansų įstatymo 55 skirsnis taikytas faktams, įskaitant tai, ar keleivis buvo keleivis, kuris vyksta tranzitu arba su persėdimu (tas pat pasakytina apie pirmą kelionės dalį). Termino „oro uostas“ apibrėžtis taip pat gali neapimti tam tikrų kelionių, nes OTM neturėjo būti mokamas išvykstant iš oro uosto, kuris yra ne Airijoje.

(52)

Airija taip pat nurodė, kad yra įprasta ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, netaikyti oro transporto mokesčių. Airija tvirtino, kad kiekvieno mokesčio taisyklės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę teisę.

(53)

Airija pakomentavo byloje T-512/11 priimto sprendimo 88 punktą; tas punktas yra susijęs su šiuo 2011 m. sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje pateiktu teiginiu: „[k]albant apie mokesčio netaikymą keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, Airijos institucijos nurodo, kad tuo, jog bet kuri pirma visos kelionės dalis neapmokestinama, užtikrinama, kad keleivis nenukentėtų nuo to, jog į maršrutą, kuriuo vykstama į galutinę paskirties vietą, įeina tranzitinis sustojimas“. Byloje T-512/11 priimto sprendimo pirmiau minėtame punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, nors Komisija neturėjo pagrindo abejoti Airijos 2009 m. spalio 15 d. rašte pateikta informacija, – ja pagrįsta 2011 m. sprendimo 20 dalis, akivaizdu buvo tai, kad, net gavus Airijos institucijų paaiškinimą, kad bet kuriai pirmai kelionės, kurioje esama tranzitinio sustojimo, daliai OTM netaikomas, 2011 m. sprendimo 9 dalyje pateiktoje lentelėje nurodytais pavyzdžiais toks aiškinimas negalėjo būti pagrįstas. Bendrasis Teismas nurodė, kad nebuvo aišku, o Komisija nepaaiškino, kodėl iš Niujorko į Dubliną (su tranzitiniu sustojimu Šanone) vykstantiems keleiviams po tranzitinio sustojimo išvykstantiems iš Šanono oro uosto nereikėjo mokėti OTM. Airija nurodė savo 2009 m. spalio 15 d. rašto 13 dalį; joje dėstoma, jog „tuo, kad keleiviai, kurie vyksta su persėdimu, nuo mokesčio atleidžiami, tiesiog užtikrinama, kad pirmai visos kelionės daliai nebūtų taikomas OTM“. Airija nurodė, kad ta dalis yra pagrįsta skrydžio Dublinas–Niujorkas su tranzitiniu sustojimu Šanone aprašymu, ir, atsižvelgiant į tos kelionės aplinkybes, tai buvo teisinga, bet buvo neteisinta tai laikyti bendrąja taisykle, pagal kurią pirma bet kurios kelionės dalis niekada neapmokestinama OTM.

(54)

Kalbant apie Bendrojo Teismo pavyzdį, pateiktą bylos T-512/11 sprendimo 88 punkte, pavyzdžiu pateikiant kelionę iš Niujorko į Dubliną su tranzitiniu sustojimu Šanone, Airija paaiškino, kad, remiantis Finansų įstatymo formuluote, joks OTM neturi būti mokamas nė vienai tą kelionę sudarančiai daliai, visų pirma:

(55)

Airija padarė išvadą, kad visai kelionei iš Niujorko į Dubliną su tranzitiniu sustojimu Šanone OTM būtų netaikomas dėl Finansų įstatymo formuluotės. Pasak Airijos, jos 2009 m. spalio 15 d. rašte pateiktais paaiškinimais siekta paaiškinti įstatymą, tačiau jie nėra saistantys.

(56)

Kalbant apie keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimo nuo mokesčio priežastis, Airija paaiškino, kad buvo netinkama atskirai apmokestinti pavienius skrydžius, kai iš tikrųjų tai buvo vienos kelionės dalys. Tuo atžvilgiu Airija nurodė:

(57)

Visų pirma Airija nurodė hipotetinį skrydžio iš Jungtinių Valstijų į Dubliną su tranzitiniu sustojimu Šanone scenarijų, išdėstytą jos 2009 m. spalio 15 d. rašte Komisijai. Toje teksto dalyje teigiama, kad „skrydis aiškiai iš JAV į Dubliną, o dėl tranzitinio sustojimo Šanone neturėtų atsirasti prievolė mokėti OTM“. Aprašant skrydį priešinga kryptimi, tekste teigiama, kad „skrydžių iš šalies su tranzitiniu sustojimu atžvilgiu mokestis netaikomas tik siekiant užtikrinti, kad abi kelionės dalys nebūtų atskirai apmokestintos“. Pasak Airijos, tuo pabrėžta, kad kelionė iš Dublino į Jungtines Valstijas buvo laikoma viena kelione, taigi OTM jai turėtų būti taikomas tik vieną kartą, net jeigu išvykimai buvo keli.

(58)

Airija pareiškė, kad dėl tos priežasties Finansų įstatymo 55 skirsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad į OTM taikymo sritį nepatenka „keleiviai, kurie vyksta su persėdimu“, ir „keleiviai, kurie vyksta tranzitu“, kaip apibrėžta tame skirsnyje.

(59)

Laikydama, kad Komisijos sprendime pradėti tyrimą numatyta atskaitos sistema yra i) mokestis, taikomas kiekvienam išvykimui, arba ii) mokestis, taikomas kiekvienai kelionei, o šią gali sudaryti keli segmentai, Airija teigė, kad OTM tikslas buvo kiekvieną kelionę apmokestinti tik vieną kartą. Pasak Airijos, būtų tiksliau laikyti, kad OTM yra kelionėms, o ne išvykimams, taikomas mokestis. Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalyje nurodyta, kad išvykimas yra įvykis, dėl kurio turi būti mokamas OTM. Tačiau 18 ir 19 konstatuojamosiose dalyse apibūdintomis Finansų įstatymo apibrėžtimis ir skirsniais parodoma, kad apmokestinama paslauga buvo kelionė, ir tikrasis tikslas buvo apmokestinti keliones, o ne išvykimus.

(60)

Airija teigė, kad vertinimas, ar tik tiesioginių skrydžių paslaugas teikiančių oro vežėjų ir jungiamųjų skrydžių paslaugas teikiančių oro vežėjų faktinė ir teisinė padėtis skiriasi, atsižvelgiant į nustatytus atitinkamos valstybės narės mokesčių sistemos tikslus, gali būti tik antrinė priežastis skundui atmesti. Airija visų pirma nurodo, kad OTM siekta apmokestinti keliones, o ne pavienius išvykimus. Dėl to tuo, kad keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidžiami nuo mokesčio, tik parodoma, kad vieną kelionę gali sudaryti kelios dalys. Airija taip pat nurodė, kad OTM nebuvo nustatytas taip, kad būtų palankus arba nepalankus kuriam nors konkrečiam verslo modeliui.

(61)

Galiausiai Airija teigė, kad, jeigu tuo, kad keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidžiami nuo mokesčio, tam tikriems oro vežėjams suteikiamas pranašumas, tas pranašumas gali būti tiesiogiai susijęs su svarbiausiais ir pagrindiniais Airijos mokesčių sistemos principais, pavyzdžiui, siekiu išvengti dvigubo apmokestinimo arba užtikrinti mokesčių neutralumą.

(62)

Airija priminė savo 2009 m. spalio 15 d. rašto sąlygas ir paaiškino, kad atleidimu nuo mokesčio siekta išvengti nepagrįsto OTM taikymo. Visų pirma, juo ketinta išvengti keleivių, kurių kelionė yra su persėdimu, diskriminavimo. Neišvengiamai, kalbant apie diskriminavimą, buvo lyginti a) keleiviai, kurių kelionė buvo su tranzitiniu sustojimu, ir b) keleiviai, kurių skrydis buvo tiesioginis. Kadangi buvo siekiama ir vieniems, ir kitiems taikyti vienodas sąlygas, tuo pagrindžiama išvada, kad OTM buvo siekiama kiekvieną kelionę apmokestinti tik vieną kartą.

(63)

Airija taip pat nurodė, kad reikėjo išvengti dvigubo apmokestinimo. Nors šis principas Airijos 2009 m. spalio 15 d. rašte galbūt nenurodytas, tame rašte minimi tokie klausimai kaip lygybė ir vienodos sąlygos, o to siekdama valstybė mokesčių neturi taikyti dvigubai. Panašiai, Airija paminėjo ir mokesčių neutralumo principą.

(64)

Bendrovė „Ryanair“ laikosi nuomonės, kad priemonė yra atrankioji ir dėl to yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir jai netaikoma nė viena iš SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų išimčių.

(65)

Šis oro vežėjas nurodė, kad jo pastabos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į tai:

(66)

Bendrovė „Ryanair“ sutinka, kad pateiktame kelionės Dublinas–Šanonas–Niujorkas pavyzdyje tai, kad mokestis netaikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, svarbu antroje kelionės dalyje. Atitinkamai bendrovė „Ryanair“ tvirtina, kad bendras mokėtinas mokestis iki tarifų pakeitimo, įsigaliojusio 2011 m. kovo 1 d., turėjo būti tik mažesniojo 2 EUR tarifo (kelionės daliai Dublinas–Šanonas), o ne 10 EUR, kaip nurodyta 1 lentelėje.

(67)

Be to, net jeigu Airija pateiktų įrodymų, kad šios priemonės taikymas praktikoje derėjo su aiškinimu, kad pirmai kelionės daliai OTM netaikomas, bendrovės „Ryanair“ nuomone to nepakaktų iškraipymui, atspindimam Finansų įstatyme, ištaisyti.

(68)

Kol laukiama Teisingumo Teismui dėl sprendimo sujungtose bylose C-164/15 P ir C-165/15 P (16) pateikto skundo rezultatų, bendrovė „Ryanair“ laikosi savo pozicijos dėl įprastinės arba atskaitos mokesčių sistemos apibrėžimo ir aktualumo. Bendrovė „Ryanair“ tvirtina, kad Komisijos pateikta įprastinės arba atskaitos mokesčių sistemos apibrėžtis neatitinka kelių jos išvadų, padarytų likusioje sprendimo pradėti tyrimą dalyje.

(69)

Bendrovė „Ryanair“, nurodydama sprendimo pradėti tyrimą 44 dalį ir cituodama tą teksto dalį, klausia, kaip Komisija, remdamasi ankstesne išvada dėl atskaitos mokesčių sistemos, 44 dalyje teigia, kad „OTM tikslas yra apmokestinti oro transporto keliones, kurių pradžia – Airijos oro uostas“, bet tada be jokio tolesnio paaiškinimo ar analizės daro skubotą nelogišką išvadą, kad, atsižvelgiant į šį tikslą, „gali būti tinkama atskirti tik tiesioginių skrydžių paslaugas teikiančių oro vežėjų ir oro vežėjų, kurie taip pat teikia paslaugas, apimančias skrydžius su persėdimu arba tranzitinius skrydžius tokiuose oro uostuose, faktinę ir teisinę padėtį“ (17). Ankstesnė bendrovės „Ryanair“ nurodyta išvada pateikta sprendimo pradėti tyrimą 42 dalyje, kur Komisija dėsto preliminarią nuomonę, jog atskaitos mokesčių sistema yra mokestis, taikomas kiekvienam keleivio išvykimui orlaiviu iš Airijos oro uosto.

(70)

Bendrovė „Ryanair“ sprendimo pradėti tyrimą 44 dalyje pateiktus teiginius vertina kaip pastangą pagrįsti tai, kad atskiriama faktinė ir teisinė tik tiesioginių skrydžių paslaugas teikiančių oro vežėjų ir oro vežėjų, kurie taip pat teikia paslaugas, apimančias skrydžius su persėdimu arba tranzitinius skrydžius, padėtis. Bendrovė „Ryanair“ mano, kad toks atskyrimas turi trūkumų ir yra netinkamas, nes akivaizdu, kad vėliau dėl to bus galima priimti galutinį sprendimą, kad tiriamoji priemonė nėra valstybės pagalba.

(71)

Savo pastabose bendrovė „Ryanair“ nurodo sprendimo pradėti tyrimą 45 dalį, joje Komisija, atsižvelgdama į sprendimų dėl Sąjungos susijungimų kontrolės priėmimo praktiką, aiškina, kad paslaugos, apimančios skrydžius su persėdimu arba tranzitinius skrydžius, kliento požiūriu yra kelionė iš kelionės pradžios oro uosto į paskirties oro uostą, o ne dvi atskiros kelionės. Bendrovės „Ryanair“ nuomone, taip darydama Komisija painioja labai siaurą techninę priemonę, kuria susijungimo bylose apibrėžiamos atitinkamos produkto rinkos, ir valstybės pagalbos bylose taikomą terminą „panaši faktinė ir teisinė padėtis“. Bendrovė „Ryanair“ nurodo Teismo praktiką bei sprendimą pradėti tyrimą (18) ir teigia, kad terminas „panaši faktinė ir teisinė padėtis“ grindžiamas ne paklausos ir pasiūlos pakeičiamumu (o tai, pasak bendrovės „Ryanair“, yra kriterijai, paprastai taikomi nagrinėjant susijungimo ir kitas su konkurencija susijusias bylas, ir šiuo atveju Komisija rėmėsi šiais kriterijais), o tikslais, kurių siekiama nagrinėjamąja sistema.

(72)

Pasak bendrovės „Ryanair“, valstybės pagalbos bylose terminas „panaši faktinė ir teisinė padėtis“ beveik visada būna gerokai platesnės aprėpties nei terminas „atitinkamos produkto rinkos“ susijungimo bylose, nes tikslai, kurių šioje arba kitose valstybės pagalbos bylose siekiama vidaus sistema, nebuvo kaip nors susijusi su susijungimų kontrolės bylose taikoma atitinkamos produkto rinkos apibrėžtimi. Tuo atžvilgiu bendrovė „Ryanair“ ir vėl nurodo Teismo praktiką, pagal kurią Teismas nenustatė termino „panaši faktinė ir teisinė padėtis“ remdamasis klientų požiūriu arba pagalbos gavėjų verslo modeliais, kaip Komisija siūlytų daryti šiame sprendime.

(73)

Savo pastabose bendrovė „Ryanair“ nurodo Komisijos sprendimų priėmimo praktiką, pavyzdžiui, nuotolinių ir realių lošimų srityje, kai Komisija sutiko, kad skirtingus verslo modelius taikančių įmonių teisinė ir faktinė padėtis panaši 72 konstatuojamojoje dalyje nurodytu požiūriu (19).

(74)

Bendrovė „Ryanair“ aiškina, kad, jeigu atskaitos OTM sistema yra mokestis, taikomas kiekvienam keleivio išvykimui orlaiviu iš Airijos oro uosto, vienintelis loginis padarinys galėtų būti tai, kad sistema turi būti taikoma neatsižvelgiant į keleivių nuomonę apie jų kelionę ar atitinkamų oro vežėjų verslo modelį. Skirtingas aiškinimas reikštų atrankųjį požiūrį, siauresnį nei OTM tikslas, taigi tai atitiktų vieną iš valstybės pagalbos sąlygų.

(75)

Konkrečiai, atrankumą šiame sprendime nulemtų tai, kad, nors tradicinių oro vežėjų, teikiančių tranzitinių skrydžių arba skrydžių su persėdimu paslaugas, ir oro vežėjų, teikiančių tik tiesioginių skrydžių paslaugas (kaip bendrovė „Ryanair“), faktinė ir finansinė padėtis panaši nagrinėjant valstybės pagalbos klausimą, tik pirmiesiems būtų naudinga tai, kad OTM netaikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu.

(76)

Bendrovė „Ryanair“ tvirtina, kad lengva a priori apibrėžti nuo šio mokesčio atleidžiamus subjektus. Be to, negalima teigti, kad nuo mokesčio galėjo būti atleidžiami visi oro vežėjai, ir niekas nediskriminuotas. Pirma, iš esmės neįmanoma tiesioginių skrydžių paslaugas teikiančiam oro vežėjui savo pagrindinį verslo modelį pritaikyti, kad būtų galima žvaigždinė tinklo naudojimo sistema; bendrovės „Ryanair“ žiniomis, rinkoje nėra nė vieno tokio pokyčio precedento. Antra, tokiam pritaikymui kliūčių kiltų ir dėl ribotų daugelio oro uostų pajėgumų.

(77)

Apibendrinant galima pasakyti, kad tai, jog OTM netaikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, bendrovės „Ryanair“ nuomone, yra aiškus nukrypimas nuo atskaitos sistemos ir tikslų, kurių siekiama OTM, tuo požiūriu, kaip šie klausimai aiškinami Sąjungos teismų praktikoje. Taigi, bendrovė „Ryanair“ nurodo savo anksčiau pateiktą medžiagą, kuria remiantis Airijos nenurodomas, bet akivaizdus tikslas buvo atrankiai paremti tam tikrus šalies oro vežėjus ir Dublino oro uostą reklamuoti kaip tarptautinį didįjį oro uostą.

(78)

Bendrovė „Ryanair“ atmeta mintį, kad keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nuo mokesčio atleidžiami tiesiogiai „dėl mokesčio svarbiausių ir pagrindinių principų“. Bendrovė „Ryanair“ laikosi nuomonės, kad sprendimas pradėti tyrimą yra bandymas pateisinti tokią išvadą pateikiant iškraipytų argumentų, Airijos ir Komisijos surinktų ex post facto, siekiant panaikinti akivaizdžias sprendime pradėti tyrimą anksčiau apibrėžtos OTM „atskaitos sistemos“ ir „tikslo“ pasekmes, rinkinį.

(79)

Atsižvelgdama į sprendimo pradėti tyrimą 6.1.5 skirsnį bendrovė „Ryanair“ pateikia pastabų dėl keleto principų, kurie, jos nuomone, Komisijos ar Airijos arba jų abiejų buvo pateikti be įrodymų:

(80)

Kalbant apie preliminarios tyrimo procedūros, bylinėjimosi ir oficialių tyrimo procedūrų trukmę, bendrovė „Ryanair“ teigia, kad atitinkami faktai iki dabar turėtų būti pakankamai aiškūs. Bendrovė „Ryanair“ yra susirūpinusi, kad, esant tokioms aplinkybėms, Komisijos pastaba sprendime pradėti tyrimą, kad dabartinė jos išvada dėl ginčijamo mokesčio netaikymo atitikties svarbiausiam ir pagrindiniam OTS principui galbūt turės būti persvarstyta atsižvelgiant į informaciją, surinktą atliekant oficialų tyrimą, teikia mažai vilties, kad Komisija iš tikrųjų pakeis savo požiūrį. Tuo atžvilgiu bendrovė „Ryanair“ pabrėžia, kad bet kuriuo atveju negalima leisti, kad dėl kokios nors informacija arba ex post facto argumento būtų iškraipyta aiški keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimo nuo ginčijamo mokesčio forma ir padariniai, arba kad šiame sprendime tuo būtų remiamasi kaip pasiteisinimu, kad pagalbos nenustatyta.

(81)

Bendrovė „Ryanair“ ragina Komisiją atsižvelgti į jos pateiktą medžiagą ir persvarstyti savo preliminarius faktus.

(82)

Savo pastabose bendrovė „Ryanair“ sutinka su Komisijos požiūriu, kad, jeigu nagrinėjamoji priemonė yra valstybės pagalba, jai netaikoma nė viena SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta išimtis.

(83)

Bendrovė „Aer Lingus“ teigia, kad keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimas nuo OTM nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį dėl šių priežasčių:

(84)

Bendrovė „Aer Lingus“ paprašė Mokesčių tarnybos išaiškinimo, kaip aiškinti Finansų įstatymą. 2009 m. kovo 30 d. Mokesčių tarnyba bendrovei „Aer Lingus“ atsiuntė elektroninį laišką, kuriuo išaiškino, kaip taikyti Finansų įstatymą. Bendrovė „Aer Lingus“ teigia, kad, remiantis tuo elektroniniu laišku, iš Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalies išaiškinimo aišku, jog mokestis turi būti nustatomas pagal galutinę paskirties vietą, neatsižvelgiant į jokias tarpinių tranzitinių sustojimų vietas. Bendrovė „Aer Lingus“ daro išvadą, kad, neatsižvelgiant į tai, kiek segmentų sudaro kelionę, mokestis taikomas pagal keleivio galutinę paskirties vietą ir vertinamas tik vieną kartą, apimant visą kelionę, ir visai nesvarbu, ar ją sudaro vienas, ar daugiau skrydžių. Atitinkama ištrauka iš 2009 m. kovo 30 d. elektroninio rašto:

„Skrydžio pabaiga – keleivio galutinė paskirties vieta, ta, kurią jis užsisakė, neatsižvelgiant į maršrutą, kurį iki keleivio paskirties vietos suplanavo oro vežėjas. Pagal jūsų pateiktą transatlantinių skrydžių [Šanonas–Dublinas–Čikaga] scenarijų, jeigu asmuo užsisako skrydį iš Šanono į Čikagą su oro vežėju „Aer Lingus“, bendrovės „Aer Lingus“ taikytinas mokesčio tarifas yra 10 EUR, nes skrydžio pabaiga – Čikaga, t. y. daugiau kaip 300 km nuo Dublino oro uosto esanti vieta. Tai, kad maršrute esama tranzitinio sustojimo, padėties nekeičia“ (tekstą pabraukė bendrovė „Aer Lingus“).

(85)

Bendrovė „Aer Lingus“ mano, kad šis aiškinimas atitinka keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, apibrėžtį – apibrėžtyje paminėta keleivio kelionė, o ne keleivio skrydis. Vadinasi, pasak bendrovės „Aer Lingus“, kelionė gali būti tiesioginė arba su ne daugiau kaip šešių valandų tranzitiniu sustojimu.

(86)

Pasak bendrovės „Aer Lingus“, šiuo mokesčio netaikymu laikomasi pagrindinio principo, kad mokestis turi būti nustatomas pagal galutinę paskirties vietą, neatsižvelgiant į jokias tarpines tranzitinių sustojimų vietas.

(87)

Bendrovė „Aer Lingus“ tvirtina, kad, be to, atleidimu nuo mokesčio siekiama tikslo išvengti dvigubo apmokestinimo ne tik Airijoje, bet ir tarpvalstybiniu mastu. Tuo atžvilgiu bendrovė „Aer Lingus“ nurodo 84 konstatuojamojoje dalyje paminėto elektroninio laiško, kurį ji gavo iš Mokesčių tarnybos, ištrauką:

„termino „keleivis, kuris vyksta su persėdimu“ apibrėžtimi turi būti siekiama išvengti mokesčio taikymo kiekvienai kelionės daliai atskirai <…>, kai vieną skrydį nuo kito skiria ne daugiau kaip 6 valandos. Jeigu skrydžius skiria daugiau kaip šešios valandos, keleivis, kuris skrenda su persėdimu, nebeatleidžiamas nuo mokesčio, ir kiekviena kelionės atkarpa apmokestinama atskirai (t. y. išvykstama du kartus, ir abu kartus taikomas atitinkamo dydžio OTM)“ (tekstą pabraukė bendrovė „Aer Lingus“).

(88)

Remdamasi 87 konstatuojamojoje dalyje nurodyta ištrauka, bendrovė „Aer Lingus“ daro išvadą, kad tai, ar keleiviui, išvykstančiam iš Airijos oro uosto tam tikru skrydžiu, kuris yra maršruto, kurį sudaro du (arba daugiau) segmentai, dalis, taikomas OTM, pirmiausia priklauso nuo pirmojo skrydžio vietos, o antra – nuo galutinės paskirties vietos, į kurią atvykstama. Taip išvengiama:

(89)

Bendrovė „Aer Lingus“ aiškina, kad mokesčio netaikymas nėra būdingas tik Airijos OTM, nes tai ir kitoms oro transporto apmokestinimo sistemoms būdinga savybė. Tuo atžvilgiu bendrovė „Aer Lingus“ nurodo tai, kaip Jungtinėje Karalystėje taikomas oro transporto keleivio mokestis, – taikant šį mokestį jungiamieji skrydžiai laikomi viena, o ne dviem atskiromis kelionėmis, jeigu tik skrydžių jungimas atitinka tam tikrus reikalavimus (23). Bendrovė „Aer Lingus“ taip pat aiškina, kad, nors jungiamojo skrydžio apibrėžtis priklauso nuo keleto veiksnių, įskaitant laiką tarp atitinkamų skrydžių ir tai, ar jungiama su Jungtinėje Karalystėje vykdomu, ar tarptautiniu skrydžiu, svarbiausias principas, bendrovės „Aer Lingus“ nuomone, yra tai, kad jungiamieji skrydžiai laikomi viena kelione, ir oro transporto keleivio mokestis taikomas tik kelionėms, kurių pradžia – Jungtinėje Karalystėje. Išimties tvarka skrydžiai, kai orlaivis vyksta į tą pačią šalį, iš kurios atvyko, nelaikomi jungiamaisiais (pavyzdžiui, Paryžius–Londonas–Marselis), o oro transporto keleivio mokestis taikomas kelionei, kurios pradžia – Jungtinėje Karalystėje. Bendrovė „Aer Lingus“ taip pat atkreipia dėmesį, jog jungiamieji skrydžiai turi būti nurodyti tame pat biliete arba keliuose kartu išduotuose bilietuose, kad jiems, kaip jungiamiesiems skrydžiams, būtų galima netaikyti mokesčio, o paties asmens jungiami skrydžiai neatitinka reikalavimų, kad jiems būtų galima netaikyti mokesčio.

(90)

Bendrovė „Aer Lingus“ pamini dar kelis mokesčių pavyzdžius (24):

(91)

Siekdama parodyti, kaip taikytas OTM, taip pat tai, dėl kokių priežasčių keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleisti nuo mokesčio, bendrovė „Aer Lingus“ pateikė pavyzdžių, kurie nurodyti 2 lentelėje.

2 lentelė

Bendrovės „Aer Lingus“ pateikti OTM taikymo iki 2011 m. ir vėliau pavyzdžiai

(92)

Bendrovė „Aer Lingus“ pateikė pastabų dėl 2 lentelės:

(93)

Bendrovė „Aer Lingus“ nurodo sprendimą pradėti tyrimą ir jame nurodytą Airijos 2009 m. spalio 15 d. raštą, kuriame paaiškinta, kad, jeigu kelionę sudaro keli segmentai, OTM netaikomas pirmai tokios kelionės daliai (25). Bendrovė „Aer Lingus“ pabrėžia nepripažįstanti šio principo ir negalinti paaiškinti, kodėl toks principas buvo pasiūlytas.

(94)

Pasak bendrovės „Aer Lingus“, toks principas neatitinka Mokesčių tarnybos rekomendacijų, pateiktų 2009 m. kovo 30 d. elektroniniu laišku, kaip nurodyta 84 konstatuojamojoje dalyje, ir bendrovė „Aer Lingus“ OTM praktiškai skaičiavo kitaip. Tai nederėtų ir su sprendimo pradėti tyrimą 20 dalyje pateiktais pavyzdžiais, iš kurių nematyti, kad keleivių, kurie vyksta tranzitu, atleidimas nuo mokesčio būtų taikomas pirmai kelionės daliai, veikiau iš jų matyti, kad kelionei OTM netaikomas, jeigu kelionės pradžia ne Airijoje (26).

(95)

Bendrovė „Aer Lingus“ tvirtina, kad OTM ji rinko pagal Mokesčių tarnybos rekomendacijas, o sumą institucijoms pranešdavo savarankiškai siųsdama deklaracijas (27).

(96)

Bendrovė „Aer Lingus“ tvirtina, kad keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimas nuo OTM nėra atrankioji priemonė. Pasak bendrovės „Aer Lingus“, OTM struktūrai būdinga tai, kad keleiviui, kuris vyksta tranzitu ar su persėdimu, mokestis netaikomas, nes OTM netaikomas konkretiems kelionės segmentams. Veikiau apmokestinama visa kelionė, kurios pradžia Airijoje, o mokėtinas mokestis priklauso nuo biliete nurodytos galutinės paskirties vietos, neatsižvelgiant į tai, ar keleivis galutinę paskirties vietą pasiekia vienu, ar keliais skrydžiais.

(97)

Tuo atžvilgiu bendrovė „Aer Lingus“ nurodo sprendimo pradėti tyrimą 41 dalį – šioje dalyje Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad apmokestinama kelionė, kurios pradžia Airijoje, o mokėtinas mokestis priklauso nuo biliete nurodytos galutinės paskirties vietos, neatsižvelgiant į tai, ar keleivis galutinę paskirties vietą pasiekia vienu, ar keliais skrydžiais:

„[d]ar viena galima atskaitos sistema gali būti mokestis, taikomas kelionėms oro transportu iš Airijos oro uosto, o terminas „kelionė oro transportu“ suprantamas kaip kelionė nuo Airijos oro uosto iki galutinės paskirties vietos, ir kelionę gali sudaryti vienas arba keli segmentai. Jeigu tai būtų teisinga atskaitos sistema, atrodytų akivaizdu, kad OTM neturėtų būti taikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu. Vadinasi, priemonė nebūtų atrankioji“ (tekstą pabraukė bendrovė „Aer Lingus“).

(98)

Darydama prielaidą, kad Komisija tebesilaikys savo preliminarios nuomonės, kad OTM atskaitos sistema – kiekvieno (individualaus) išvykimo apmokestinimas, bendrovė „Aer Lingus“ teigė, kad:

(99)

Remdamasi teismų praktika (28) bendrovė „Aer Lingus“ teigia, kad OTM netaikymas keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, išvykimui atrankioji priemonė būtų, tik jeigu būtų diferencijuojami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į OTM nustatytą tikslą, yra panaši. Tuo atžvilgiu bendrovė „Aer Lingus“ nurodo klausimą, ar mokesčio netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, yra palankus vežėjams, pavyzdžiui, bendrovei „Aer Lingus“ (ji parduoda vienos kelionės bilietus kelionėms, kurias sudaro du arba daugiau skrydžių), palyginti su vežėjais, teikiančiais tik tiesioginių skrydžių paslaugas (jie neparduoda vienos kelionės bilietų tokioms kelionėms, todėl OTM jie taiko kiekvienam keleivių, kurie savarankiškai jungia skrydžius, skrydžiui).

(100)

Bendrovė „Aer Lingus“ daro išvadą, kad, atsižvelgiant į skirtingą faktinę ir teisinę tiesioginių skrydžių paslaugas teikiančių oro vežėjų ir oro vežėjų, kurie parduoda vieną bilietą keliems skrydžiams, padėtį – visų pirma, skiriasi vežėjų išlaidos ir keleiviams teikiamų paslaugų lygis, – keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimas nuo mokesčio nėra atrankioji priemonė būtent dėl šių priežasčių:

(101)

Kalbant apie sprendimo pradėti tyrimą ištraukas, susijusias su kelionių, kurias sudaro keli skrydžiai, užsakyti kaip viena kelionė, ir kelionių, kurias sudaro keli atskirai užsakyti skrydžiai, skirtumais, bendrovė „Aer Lingus“, vertindama atrankumą, taip pat pateikia šias pastabas:

(102)

Bendrovė „Aer Lingus“ teigia, kad priemone išvengiama dvigubo apmokestinimo, ji taikoma Airijoje ir tarpvalstybiniu mastu. Toks atleidimas nuo mokesčio paprastai taikomas kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.

(103)

Bendrovė „Aer Lingus“ taip pat teigia, kad svarbiausias ir pagrindinis OTM principas yra mokestį skaičiuoti visai kelionei. Kai perkamas vienas bilietas, tas vienas bilietas atitinka vieną kelionę (jeigu tik bet koks tranzitinis sustojimas netrunka ilgiau nei šešias valandas). Tačiau, kai savarankiškai renkantis jungiamuosius skrydžius kelionei reikia dviejų atskirų užsakymų, oro vežėjų užsakymų sistemose kiekvienas užsakymas laikomas atskiru užsakymu, o keleiviai nelaikomi keleiviais, kurie vyksta su persėdimu.

(104)

Apskritai, Airija sutinka su bendrovės „Aer Lingus“ pastabomis, išskyrus tai, kas apibendrinta 93 ir 94 konstatuojamosiose dalyse. Pasak Airijos, bendrovės „Aer Lingus“ cituojamame 2009 m. spalio 15 d. Airijos laiške nurodyta, kad jeigu kelionę sudaro keli atskiri segmentai, pirma kelionės dalis visada atleidžiama nuo OTM, bet Airija nurodo savo 2015 m. gruodžio 22 d. raštą, kuriame paaiškino šį nesusipratimą. Airijos 2009 m. spalio 15 d. rašte pateiktas konkretus pavyzdys, ir jame pirmai kelionės daliai OTM netaikytas. Tačiau Airija mano, kad tai neturėtų būti aiškinama, kaip bendrasis tvirtinimas, kad pirma kelionės dalis visada atleidžiama nuo mokesčio.

(105)

Kalbant apie bendrovės „Ryanair“ pastabas dėl mokėtino mokesčio (žr. 65 konstatuojamąją dalį), Airija nurodė, kad bendrovė „Ryanair“ pati neturi keleivių, kurie vyktų tranzitu arba su persėdimu, todėl ji neturi ir praktinės OTM taisyklių taikymo patirties. Pasak Airijos, bendrovė „Ryanair“ savo teiginių nepaaiškino.

(106)

Savo 2009 m. spalio 15 d. rašte Airija nurodė, jog keleivius, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidžiant nuo mokesčio užtikrinama, kad visos kelionės pirmai daliai nebūtų taikomas OTM. Kaip matyti iš Bendrojo Teismo sprendimo byloje T-512/11, dėl to teiginio kilo painiavos, kaip teisingai aiškinti atleidimą nuo mokesčio.

(107)

Atsižvelgiant į iš Airijos ir trečiųjų šalių gautas pastabas, dabar aišku, kad Airijos teisės aktas turėtų būti suprastas taip, kaip išdėstyta šio dokumento 2.2 skirsnyje.

(108)

Kaip aiškinama tame skirsnyje, pagal Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalį oro vežėjai privalo mokėti OTM už kiekvieną keleivio išvykimą orlaiviu iš Airijoje esančio oro uosto, o keleiviai, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nelaikomi keleiviais pagal Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalį, todėl jų išvykimas OTM neapmokestinamas. Vadinasi, negalima bendrai teigti, kad OTM taikomas konkrečiai kelionės oro transportu daliai.

(109)

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tuo metu, kai buvo priimtas 2011 m. sprendimas, buvo taikomi dviejų dydžių tarifai – skrydžiams į paskirties vietas, esančias ne toliau kaip už 300 km nuo Dublino oro uosto, ir kitiems skrydžiams. Dabar aišku, kad taikytinas mokesčio tarifas priklausė nuo atstumo iki galutinės paskirties vietos, o į tranzito arba persėdimo vietą nebuvo atsižvelgiama. Pavyzdžiui, kelionė iš Dublino į Niujorką su tranzitiniu sustojimu Šanone būtų apmokestinama taikant 10, o ne 2 EUR tarifą. Nors Šanonas yra mažiau nei už 300 km nuo Dublino oro uosto, išvykimas iš Dublino oro uosto būtų apmokestinamas OTM taikant 10 EUR tarifą, nes atstumas nuo Dublino oro uosto iki Niujorko viršija tą ribinę vertę. O išvykimui iš Šanono oro uosto – tranzitinio sustojimo vietos – OTM netaikomas, nes keleiviai tame oro uoste yra keleiviai, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu.

(110)

Tai, ar keleivis Airijos uoste laikomas keleiviu, kuris vyksta tranzitu arba su persėdimu, nepriklausė nuo oro uosto, iš kurio keleivis atvyko Airijos oro uoste nusileidusiu orlaiviu, vietovės – tas oro uostas gali būti ir ne Airijoje, pavyzdžiui, kaip kelionėje iš Londono į Niujorką su ne ilgesniu nei šešių valandų tranzitiniu sustojimu Šanone. Tokiai kelionei OTM nebūtų taikomas, nes išvykimo oro uostas yra Londone, t. y. ne Airijoje, taigi, išvykstant iš Šanono oro uosto, keleiviai laikomi keleiviais, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu.

(111)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(112)

Todėl pagal šią nuostatą priemonę pripažįstant kaip pagalbą, ji turi atitikti visas šias sąlygas: i) priemonė turi būti priskiriama prie valstybės priemonių ir finansuojama iš valstybės išteklių; ii) priemone jos gavėjui, o šis turi būti įmonė (t. y. vykdyti ekonominę veiklą), turi būti suteikiamas pranašumas; iii) tas pranašumas turi būti atrankusis ir iv) priemone turi būti iškraipoma konkurencija arba keliama jos iškraipymo grėsmė ir turi būti daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

(113)

Šiuo atveju tinkama pirmiausia svarstyti, ar OTM netaikant keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, tam tikriems oro vežėjams gali būti suteikiamas atrankusis pranašumas.

(114)

Priemonė laikoma atrankiąja, jeigu ji yra palankesnė tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(115)

Kai priemonės taikytinos visoms tam tikrus kriterijus atitinkančioms įmonėms ir jomis mažinamos tų įmonių išlaidos, kurias jos paprastai turėtų padengti, priemonės atrankumas turėtų būti paprastai vertinamas atliekant trijų etapų analizę (35). Pirma, nustatoma bendra arba įprastinė valstybėje narėje taikoma mokesčių tvarka – atskaitos sistema. Antra, turėtų būti nustatyta, ar konkrečia priemone yra nukrypstama nuo tos sistemos, nes pagal ją yra skiriami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tai sistemai būdingus tikslus, yra panaši. Jeigu aptariama priemone nuo atskaitos sistemos nenukrypstama, ji nėra atrankioji. Tačiau jeigu nukrypstama (taigi ta priemonė yra prima facie atrankioji), trečiajame analizės etape reikia nustatyti, ar ta priemonė, kuria nukrypstama nuo atskaitos sistemos, gali būti pateisinama atsižvelgiant į atskaitos mokesčio sistemos pobūdį arba bendrąją struktūrą. Jeigu, atsižvelgiant į sistemos pobūdį arba bendrąją struktūrą, prima facie atrankioji priemonė pateisinama, ji nebus laikoma atrankiąja, taigi nepateks į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

(116)

Tam tikrais išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į atitinkamų priemonių praktinį poveikį, gali būti taikomas trijų etapų metodas. Tokiais atvejais taip pat gali reikėti vertinti, ar tos sistemos ribas valstybė narė nustatė nuosekliai, ar, priešingai, akivaizdžiai sutartiniu arba šališku būdu, kad šios ribos būtų palankesnės tam tikroms įmonėms. Priešingu atveju, užuot nustačiusi bendrąsias taisykles, taikomas visoms įmonėms, iš kurių tik tam tikroms įmonėms yra taikoma nukrypti leidžianti nuostata, valstybė narė tą patį rezultatą galėtų pasiekti apeidama valstybės pagalbos taisykles ir pakoreguodama bei sujungdama jas taip, kad, jas taikant, skirtingoms įmonėms tektų skirtinga našta (36). Šiuo atžvilgiu būtina priminti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos priemonės neskirstomos pagal jų priežastis arba tikslus, – tos priemonės apibrėžiamos pagal jų poveikį, neatsižvelgiant į naudojamus metodus (37).

(117)

Toliau trijų etapų analizė pirmiausia bus taikoma keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimui nuo OTM (6.2.2.2 ir 6.2.2.3 skirsniai). Antra, Komisija tada svarstys, ar valstybė narė oro transporto mokestį nustatė akivaizdžiai sutartiniu arba šališku būdu, kad tai būtų palankiau tam tikroms įmonėms (6.2.2.4 skirsnis).

(118)

Atskaitos sistema yra lyginamasis standartas, kuriuo remiantis vertinama, ar priemonė yra atrankioji. Atskaitos sistemą sudaro nuoseklus taisyklių rinkinys, kuris, remiantis objektyviais kriterijais, paprastai taikomas visoms į jo taikymo sritį, kuri apibrėžta jo tikslu, patenkančioms įmonėms. Todėl nustatant atskaitos sistemą svarbūs tokie veiksniai kaip apmokestinami asmenys, mokesčio bazė, apmokestinimo momentas ir taikytinas mokesčio tarifas.

(119)

OTM pats savaime yra atskira mokesčių tvarka ir nepatenka į platesnę mokesčių sistemą. Todėl atskaitos sistema nėra platesnė nei pats OTM.

(120)

Pagrindinis klausimas šiuo atveju – ar OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, yra atskaitos sistemos dalis, ar tuo netaikymu nukrypstama nuo atskaitos sistemos. Pirmuoju atveju OTM laikomas mokesčiu, taikomu visiems keleiviams, oro transportu išvykstantiems iš Airijos, ir suprantama, kad kelionę oro transportu gali sudaryti daugiau nei vienas skrydis. Laikantis tokio požiūrio būtų logiška, kad mokestis netaikomas du kartus, kai visą kelionę sudaro daugiau nei vienas išvykimas iš Airijos oro uosto. Be to, keleiviai, kurių kelionė prasideda trečiojoje valstybėje, neapmokestinami, nes jie neišvyksta iš Airijos oro uosto (kelionės sistema). Antruoju atveju OTM laikomas mokesčiu, taikomu visiems keleiviams, orlaiviu išvykstantiems iš Airijos oro uosto, o OTM netaikant keleiviams, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu, nuo tos taisyklės nukrypstama (išvykimo sistema).

(121)

Atliekant pirmą analizę, iš Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalies a punkto formuluotės („kiekvienam keleivio išvykimui orlaiviu iš oro uosto“) atrodytų galima susidaryti įspūdį, kad tinkama atskaitos sistema yra išvykimo sistema. Tokios preliminarios nuomonės Komisija laikėsi ir sprendime pradėti tyrimą: atskaitos sistema yra mokestis, taikomas kiekvienam keleivio išvykimui orlaiviu iš Airijos oro uosto.

(122)

Ta preliminari išvada buvo pagrįsta tuo, kad Finansų įstatyme buvo paminėtas išvykimo apmokestinimas. Tačiau atlikus oficialų tyrimą ir surinkus papildomos informacijos apie Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalies taikymą ir atsižvelgiant į Airijos paaiškinimą, kad OTM siekta apmokestinti bet kokią visą kelionę, kurios pradžia Airijos oro uoste, net jeigu kelionę sudarė kelios atskiros dalys (žr. 59 konstatuojamąją dalį), galima daryti išvadą, kad sistemos tikslas buvo apmokestinti keliones oro transportu, kurių pradžia Airijoje. Remiantis tuo ir dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių atskaitos sistema yra susijusi su kelionių, kurių pradžia – Airijoje, apmokestinimu.

(123)

Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį, kad termino „keleivis“ apibrėžtis neapima keleivių, kurie vyksta tranzitu arba su persėdimu. Todėl remiantis Finansų įstatymo formuluote galima daryti išvadą, kad atskaitos sistema yra kelionės sistema, neįtraukiant keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nes keleivio, kuris vyksta tranzitu ar su persėdimu, išvykimas nėra keleivio išvykimas, kaip nustatyta Finansų įstatymo 55 skirsnio 2 dalyje ir dėl to tai nėra apmokestinama (38). Teiginys, kad atskaitos sistema yra kelionės sistema, taip pat atitinka pagrindinį teisės akto tikslą, Airijos nurodytą savo pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimą.

(124)

Be to, tai, kaip OTM veikė, patvirtina, kad mokestis yra susijęs su kelionėmis oro transportu. Taigi per laikotarpį, kurį buvo taikomi diferencijuoti tarifai, mokesčio tarifas buvo nustatomas pagal keleivio galutinę paskirties vietą, nurodytą biliete, neatsižvelgiant į tai, ar keleivis tą vietą pasiekė vienu, ar keliais skrydžiais (žr. atitinkamai 22 ir 23 konstatuojamąsias dalis ir OTM taikymo pavyzdžius, nurodytus 2 lentelėje). Pavyzdžiui, mokestis, mokėtinas už keleivį, vykstantį iš Dublino į Niujorką su tranzitiniu sustojimu Šanone, buvo 10, o ne 2 EUR (žr. 91 konstatuojamąją dalį).

(125)

Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad iš esmės yra teisėta apmokestinti kelionę oro transportu kelionei oro transportu iš tam tikro Airijos oro uosto į tam tikrą galutinę paskirties vietą, kai atliekamas vienas užsakymas, mokesčio tarifą taikant vieną kartą, užuot apmokestinus kiekvieną atskirą tokios vienos kelionės dalį. Toks atskiras apmokestinimas reikštų, kad mokestis už keleivį, kuris vyksta su persėdimu į kitą orlaivį Airijos oro uoste, mokestis būtų taikomas du kartus, o dėl to tikrai gali kilti problemų dėl lygybės ir vienodų sąlygų (žr. 63 konstatuojamąją dalį).

(126)

Iš tikrųjų, akcizai, tokie kaip OTM, paprastai taikomi klientui įsigyjant galutinį produktą ar paslaugą, o ne atskiroms sudedamosioms šio galutinio produkto ar paslaugos dalims. Dėl toliau paaiškintų priežasčių kelionę, kurią sudaro kelios dalys ir kurios metu kiekviename tranzitinio sustojimo oro uoste keleivis atitinka reikalavimus, kad jį būtų galima laikyti keleiviu, kuris vyksta tranzitu arba su persėdimu, galima laikyti viena paslauga.

(127)

Šiuo atžvilgiu reikėtų atkreipti dėmesį, kad oro vežėjai savo paslaugas parduoda kaip keliones iš tam tikros kelionės pradžios vietos (A) į galutinės paskirties vietą (B), net jeigu tokią kelionę sudaro ir sustojimas tarpiniame oro uoste (C). Tokia paslauga iš esmės apima kelionę oro transportu iš A į B, o tai, ar esama tarpinio oro uosto C, yra antraeilis dalykas, ir keleivių požiūriu tai visiškai nesvarbi tos paslaugos detalė (išskyrus galimą to poveikį bendram keleivių kelionės laikui) (39). Iš principo dėl to yra priimtina netiesioginę kelionę iš A į B per C, parduodamą kaip viena paslauga, apmokestinti taip pat, kaip tiesioginę kelionę iš A į B (A abiem atvejais yra Airijoje) ir tai nėra diskriminacija, nes abiem paslaugomis patenkinami tie patys klientų poreikiai (būtent, nukeliauti iš A į B).

(128)

Dar reikia nustatyti, ar Finansų įstatyme pateiktos keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, apibrėžtys atspindi tuos principus. Tolesnėse konstatuojamosiose dalyse pateikiama analizė.

(129)

Kaip nurodyta 18 konstatuojamojoje dalyje, keleiviai, kurie vyksta tranzitu, apibrėžiami kaip keleiviai, kurie atskrenda ir išskrenda tuo pačiu orlaiviu. Komisija laikosi nuomonės, jog šioje situacijoje aišku, kad iš esmės tai viena kelionė, o vienintelis dalykas, kuo tokia kelionė skiriasi nuo tiesioginės kelionės, – orlaivis pakeliui į galutinę paskirties vietą trumpam sustoja tam tikrame oro uoste.

(130)

Kalbant apie keleivius, kurie vyksta su persėdimu, jiems apibrėžti oro uoste C, kai vykstama iš oro uosto A į oro uostą B per oro uostą C, taikomos tam tikros sąlygos: i) maksimali oro uoste C praleidžiamo laiko trukmė neturėtų viršyti 6 valandų; ii) A ir B turi skirtis ir iii) skrydis iš A į C ir iš C į B turi būti perkamas pateikiant vieną užsakymą. Komisija laikosi nuomonės, kad visos trys sąlygos pakankamos ir proporcingos. i punkte pateikta sąlyga užtikrinama, kad C būtų tikrai tranzitinis oro uostas, kuriame keleivis iš esmės pasirengia ir laukia savo jungiamojo skrydžio ir kuris nėra „paslėptas“ galutinės paskirties vietos oro uostas. Šiuo atžvilgiu šešios valandos yra pagrįstas laikas siekiant užtikrinti, kad C iš tikrųjų yra tranzitinio sustojimo oro uostas (40). ii punkte pateikta sąlyga užtikrinama, kad kelionė nebūtų „paslėptas“ tiesioginis skrydis iš A į C ir atgal. Kalbant apie iii punkte pateiktą sąlygą, kaip aiškinama 132–134 konstatuojamosiose dalyse, užtikrinama, kad kelionė iš A į B klientui būtų parduodama kaip viena integruota paslauga.

(131)

Keleivius, kurie vyksta su persėdimu, atleidžiant nuo OTM nustatoma sąlyga, kad visi vieną kelionę sudarantys skrydžiai turi būti užsakyti kaip viena kelionė.

(132)

Kai keleivis užsako vieną kelionę, kurią sudaro keli skrydžiai (arba kelios kelionės dalys), jis sudaro vieną sutartį su paslaugų teikėju, ir ta sutartis apima kelis skrydžius. Priešingai, kai keleivis pateikia daugiau nei vieną užsakymą dėl kelių skrydžių, jis sudaro atskiras savarankiškas sutartis su vienu arba keliais tiekėjais. Iš to jau matyti, kad vienas užsakymas atitinka vienos paslaugos, kurią sudaro kelios sudedamosios dalys, pirkimą, o keli užsakymai atitinka kelias atskiras paslaugas, kurias keleivis įsigyja savarankiškai.

(133)

Kai užsakymas yra vienas, visa kelionė, kurią sudaro vienas ar keli skrydžiai, parduodama kaip viena užsakyta kelionė, ir keleivis visai kelionei turi vieną bilietą ir vieną užsakymo numerį. Be to, kaip savo pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimą nurodo ir Airija, ir bendrovė „Aer Lingus“ (žr. 101 konstatuojamąją dalį), tarp kelionės, kurią sudaro keli skrydžiai, parduodami pateikus vieną užsakymą, ir kelionės, kurią sudaro keli skrydžiai, parduodami pateikus atskirus užsakymus, yra keletas svarbių skirtumų. Visų pirma, pateikęs vieną užsakymą keleivis neturi registruotis kiekvienam kelionę sudarančiam skrydžiui, taip pat jam nereikia laikytis atskirų bagažo ir kelionės dokumento reikalavimų, veikiau jam taikomas vienas reikalavimų rinkinys, apimantis visą kelionę iki galutinės paskirties vietos. Be to, jeigu pirmasis skrydis atšaukiamas arba vėluoja tiek, kad keleivis nespėja į jungiamąjį skrydį, vienu užsakymu įsigytos kelionės paslaugų teikėjas turi prisiimti atsakomybę už praleistą jungiamąjį skrydį (pavyzdžiui, jis turi pasirūpinti ir teikti pagalbą, iš naujo užsakyti keleiviui kitą galimą skrydį arba pasiūlyti kompensaciją).

(134)

Kelionė, kurią sudaro kelios atskirai užsakytos dalys, yra susijusi su nepriklausomų paslaugų pirkimu. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, keleivis, praleidęs savo antrąjį skrydį, nes vėlavo pirmasis skrydis, negali prašyti antrojo skrydžio paslaugų teikėjo pagalbos. Paprasčiausiai būtų laikoma, kad keleivis į antrąjį skrydį neatvyko. Be to, kai atskirai užsakant perkami keli skrydžiai, keleivis kiekviename oro uoste turi atsiimti savo bagažą ir užsiregistruoti kitiems skrydžiams. Bendrovė „Aer Lingus“ pabrėžė, kad keleiviams, kurie renkasi savarankiškai jungti skrydžius, nė viename Airijos oro uoste neteikiamos bagažo perkėlimo paslaugos (žr. 101 konstatuojamąją dalį).

(135)

Atsižvelgiant į tai, pagrindinis skirtumas tarp abiejų atvejų yra tas, kad vienu atveju keleivis perka integruotą paslaugą (kelionę iš A į B), kurią sudaro dvi sudedamosios dalys, paslaugos teikėjo sujungiamos į vieną, o kitu atveju keleivis pats jungia dvi sudedamąsias dalis ir pats prisiima riziką, taigi iš esmės jis perka dvi atskiras paslaugas. Todėl iš oro uosto A į oro uostą B per oro uostą C vykstantis keleivis pateikęs vieną užsakymą įsigyja paslaugą, kuri iš esmės skiriasi nuo paslaugų, kurias įsigyja keleivis, atskirai užsisakantis skrydį iš oro uosto A į oro uostą C ir iš oro uosto C į oro uostą B.

(136)

Tai, kad vienas užsakymas, apimantis kelis skrydžius, iš esmės skiriasi nuo kelių skrydžių, dėl kurių pateikiami atskiri užsakymai, iliustruojama ir bendrovės „easyJet“, vienos pagrindinių tiesioginius skrydžius vykdančių vežėjų Sąjungoje, interneto svetainėje keleiviams pateiktu pranešimu:

„[b]endrovė „easyJet“ yra tiesioginius skrydžius (iš išvykimo oro uosto į atvykimo oro uostą) vykdantis vežėjas, neteikiantis jungiamųjų skrydžių paslaugų, susijusių su jo arba kitų vežėjų vykdomais skrydžiais. Jeigu užsisakėte tolesnį skrydį su mūsų bendrove, tai yra atskira sutartis ir kiekvieną skrydį mes laikome atskira kelione“ (41).

(137)

Taigi apmokestinti kiekvieną iš tų dviejų paslaugų atskirai yra proporcinga, ir tai nėra diskriminacija, nors kelionė, perkama pateikiant vieną užsakymą, apmokestinama tik vieną kartą.

(138)

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktą vertinimą (žr. 131–137 konstatuojamąsias dalis) Komisija laikosi nuomonės, kad Finansų įstatyme pateiktos keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, apibrėžtys atitinka tikslą apmokestinti visą kelionę iš tam tikros Airijos vietos į tam tikrą galutinės paskirties vietą, kai keleivis tą kelionę įsigyja kaip vieną integruotą paslaugą.

(139)

Galima daryti išvadą, kad atskaitos sistema yra OTM, kaip nustatyta Finansų įstatyme, todėl ji apima mokesčio netaikymą keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, (kelionės sistema).

(140)

Atsižvelgiant į tai, kad OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, yra atskaitos sistemos dalis, nuo atskaitos sistemos nenukrypstama.

(141)

Vadinasi, atlikus OTM vertinimą, taikant trijų etapų metodą, nenustatyta, kad priemonė būtų atrankioji.

(142)

Siekiant padaryti galutinę išvadą dėl atrankumo, vis tiek reikia nustatyti, ar Airija OTM nustatė akivaizdžiai sutartiniu arba šališku būdu, kad tai būtų palankiau tam tikroms įmonėms.

(143)

Savo pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimą bendrovė „Ryanair“ tvirtino, kad iš esmės keleivių, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, atleidimu nuo OTM nepagrįstai atskiriami du verslo modeliai, būtent, žvaigždinio tinklo modelį taikančių vežėjų, siūlančių kelis skrydžius apimančius užsakymus, verslo modelis ir tiesioginius skrydžius vykdančių bei tokių užsakymų nesiūlančių vežėjų, tokių kaip bendrovė „Ryanair“, verslo modelis, ir kad negalima teigti, jog visi oro vežėjai be jokios diskriminacijos gali pasinaudoti tuo atleidimu nuo mokesčio.

(144)

Pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, jog dokumentų rinkinyje nėra įrodymų, kad Airija galimybę mokesčio netaikyti keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nustatė taip, kad tai būtų palankiau tam tikroms įmonėms. Šiuo atžvilgiu galima atkreipti dėmesį, kad įvairios valstybės narės taiko panašius mokesčius ir jų taip pat netaiko keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu.

(145)

Bendrovės „Ryanair“ argumentą, kad oro vežėjui iš esmės neįmanoma savo pagrindinio verslo modelio pritaikyti taip, kad tiesioginių skrydžių modelis taptų žvaigždinio tinklo modeliu, ir kad, jos žiniomis, rinkoje nėra nė vieno tokio pakeitimo precedento, reikėtų vertinti atsargiai, nes bendrovė „Ryanair“ pradėjo siūlyti jungiamuosius skrydžius (42). 2017 m. gegužės mėn. bendrovė „Ryanair“ paskelbė pradedanti vykdyti pirmuosius jungiamuosius skrydžius per Romos Fjumičino oro uostą ir pirmą kartą savo klientams suteikianti galimybę užsakyti kelionę su persėdimu tiesiogiai į kitus jungiamuosius bendrovės „Ryanair“ skrydžius. Šiuo atžvilgiu bendrovės „Ryanair“ vyriausiasis komercijos pareigūnas teigė: „[b]endrovė „Ryanair“ praneša, kad pradeda teikti jungiamųjų skrydžių per Romos Fjumičino oro uostą paslaugas, taigi klientai jungiamuosius bendrovės „Ryanair“ skrydžius galės užsisakyti mažiausiomis Europoje kainomis. Iš pradžių jungiamųjų skrydžių per Romą maršrutų bus 10, klientai galės persėsti į kitą skrydį neišeidami į nekontroliuojamą zoną, o jų bagažas bus registruojamas iš karto iki galutinės paskirties vietos. Ketvirtaisiais mūsų programos „Always Getting Better“ įgyvendinimo metais ši nauja paslauga bus išplėtota visame bendrovės „Ryanair“ tinkle (artimiausiomis savaitėmis ar mėnesiais Romos maršrutai bus papildyti), jeigu tik bandymas Romos Fjumičino oro uoste bus sėkmingas“ (43). Klientai taip pat abiem skrydžiams gaus vieną užsakymo numerį. Iš to matyti, kad bendrovė „Ryanair“ pradėjo teikti naują paslaugą ir ji tą paslaugą laiko nauja ir iš esmės kitokia nei iki šiol jos vykdyti tiesioginiai skrydžiai.

(146)

Antra, galima matyti, kad OTM atskiroms paslaugoms, būtent keliems skrydžiams, įsigyjamiems pateikiant kelis užsakymus, taikomas atskirai, o vienos kelionės integruotos paslaugos, t. y. vienos kelionės sudedamosios dalys, įsigyjamos pateikiant vieną užsakymą, apmokestinamoms tik vieną kartą. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas priežastis (žr. šio sprendimo 6.2.2.3 skirsnį), toks diferencijavimas taikomas dėl to, kad iš esmės skiriasi paslaugos, kurias klientai abiem atvejais perka ir dėl kurių atsiranda svarbių praktinių aspektų, visų pirma susijusių su registracija skrydžiui, bagažo tvarkymu ir oro vežėjo atsakomybe, jeigu į jungiamąjį skrydį būtų pavėluota. Tai, kad vieni oro vežėjai taiko verslo modelį, susijusį su tiesioginių skrydžių paslaugomis, o kiti teikia tinklines paslaugas, nereiškia, kad mokestį skirtingai taikant objektyviai skirtingoms paslaugoms kas nors būtų diskriminuojamas. Kaip paaiškinta 6.2.2.3 skirsnyje, galima laikyti, kad teisėta apmokestinti keliones oro transportu, kurių pradžia Airijoje, o ne kiekvieną pavienį keleivio išvykimą orlaiviu iš Airijos.

(147)

Komisija atkreipia dėmesį, jog bendrovės „Ryanair“ teiginiai, susiję su tariama diskriminacija, atrodo, yra netiesiogiai paremti prielaida, kad dalis klientų savo kelionę oro transportu planuoja iš bendrovės „Ryanair“ įsigydami kelis skrydžius, planuodami keliauti iš vieno oro uosto į kitą oro uostą per kitus oro uostus, ir kad tokie keli skrydžiai turėtų būti vertinami kaip pat, kaip vienos kelionės užsakymas (44). Kitokiu atveju bendrovė „Ryanair“ nebūtų turėjusi priežasčių manyti, kad yra diskriminuojama palyginti su oro vežėjais, kurie siūlo vienos kelionės, kurią sudaro keli skrydžiai, užsakymus. Tačiau bendrovė „Ryanair“ nenurodė, kad laikotarpiu, kai taikytas OTM, ji būtų vežusi kokius nors tokio pobūdžio keleivius, jau nekalbant apie kokius nors pateiktus duomenis, iš kurių būtų matyti tokių keleivių skaičius (45). Dar svarbiau yra tai, kad nėra jokios bendrovės „Ryanair“ pateiktos medžiagos, dėl kurios galėtų kilti abejonių dėl 132–134 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų teiginių, kuriais pateisinama tai, kad keli skrydžiai, įsigyjami pateikiant vieną užsakymą, yra iš esmės kitokia paslauga nei keli skrydžiai tarp tų pačių oro uostų, įsigyti pateikiant atskirus užsakymus, nes pastarieji iš tikrųjų yra atskiros savarankiškos paslaugos.

(148)

Kaip nurodyta 38 konstatuojamojoje dalyje, savo sprendime byloje T-512/11 Bendrasis Teismas atkreipė dėmesį, kad Airija buvo nusiteikusi pakoreguoti OTM ir panaikinti reikalavimą, kad keleivis, kuris vyksta su persėdimu, kelionę turėtų įsigyti pateikdamas vieną užsakymą, jeigu to prireiktų.

(149)

Atlikus oficialų tyrimą nustatyta (žr. 131–148 konstatuojamąsias dalis), kad vieno užsakymo sąlyga nebuvo diskriminacinė, nes ja užtikrinta, kad OTM būtų taikomas tik kelionėms oro transportu, kurių pradžia yra Airijos oro uoste ir kurios klientui parduodamos kaip viena integruota paslauga, neatsižvelgiant į tai, kiek skrydžių sudaro kelionę. Todėl Komisija daro išvadą, kad Airijai nereikėjo iš keleivio, kuris vyksta su persėdimu, apibrėžties pašalinti vieno užsakymo sąlygos, kad būtų užtikrintas valstybės pagalbos nebuvimas.

(150)

Galima daryti išvadą, kad Airija OTM nenustatė akivaizdžiai sutartiniu arba šališku būdu, kad šios sąlygos būtų palankesnės tam tikroms įmonėms. Priešingai, tai, kad OTM netaikomas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, yra pateisinama ir pagrįsta.

(151)

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą vertinimą, tiriamoji priemonė neatitinka bent vienos iš sąlygų, nustatytų SESV 107 straipsnio 1 dalyje, taigi priemonė nėra atrankioji. Kadangi įvairios sąlygos, pagal kurias nustatoma, ar esama valstybės pagalbos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos visos, priemonė nėra valstybės pagalba. Todėl nebūtina vertinti, ar įvykdytos kitos sąlygos, dėl kurių priemonę būtų galima laikyti valstybės pagalba.

(152)

OTM netaikymas keleiviams, kurie vyksta tranzitu ir su persėdimu, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį,

31.1.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 28/25

(1)

2012 m. lapkričio 30 d. skundu Komisija buvo informuota, kad Ispanija įgyvendino keletą įmonei „Iberpotash S.A“, 2014 m. pervadintai į „ICL Iberia Súria & Sallent“ (toliau abi įmonės vadinamos „Iberpotash“), skirtų įtariamos pagalbos priemonių. Savo tapatybės atskleisti nenorintis skundo pateikėjas (toliau – skundo pateikėjas) 2012 m. gruodžio 28 d., 2014 m. vasario 14 d., vasario 24 d., gegužės 6 d. ir 2015 m. sausio 27 d. papildė savo skundą išsamesne informacija.

(2)

2013 m. sausio 10 d. skundas kartu su prašymu pateikti informaciją perduotas Ispanijai. Ispanija į jį atsakė 2013 m. kovo 8 d.2013 m. gegužės 14 d., 2014 m. sausio 16 d. ir kovo 26 d. Ispanijai išsiųsti papildomi prašymai pateikti informacijos. Ispanija į šiuos Komisijos prašymus atsakė atitinkamai 2013 m. birželio 13 d., 2014 m. vasario 14 d. ir balandžio 15 d. raštais ir pateikė papildomos informacijos.

(3)

2015 m. sausio 30 d. skundo pateikėjui nusiųstas išankstinio vertinimo raštas. Atsakydamas į išankstinio vertinimo raštą, 2015 m. kovo 5 d. raštu (toliau – preliminarus atsakymas) ir 2015 m. balandžio 21 d. raštu (toliau – galutinis atsakymas į išankstinio vertinimo raštą) skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos. Taip pat pažymėtina, kad 2015 m. kovo 9 d. surengtas susitikimas su skundo pateikėju, o 2015 m. birželio 4 d. skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos.

(4)

2015 m. birželio 9 d. Ispanijai nusiųstas galutinis skundo pateikėjo atsakymas į išankstinio vertinimo raštą, kad Ispanija galėtų pateikti pastabas, ir papildomas prašymas pateikti informacijos. Ispanija atsakymą pateikė 2015 m. liepos 8 d. Ispanijos prašymu, 2015 m. liepos 31 d. Ispanijai nusiųstas nekonfidencialus išankstinio vertinimo rašto variantas.

(5)

2016 m. sausio 26 d. raštu Komisija informavo Ispaniją, jog nusprendė pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl dviejų įtariamos pagalbos priemonių. Tame pačiame rašte Komisija išdėstė išvadą, kad kitos trys apskųstos priemonės pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba.

(6)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl dviejų įtariamos pagalbos priemonių.

(7)

2016 m. balandžio 19 d. raštu Ispanija pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. 2016 m. spalio 6 d. raštu Komisija paprašė Ispanijos pateikti papildomos informacijos; Ispanija ją pateikė 2016 m. lapkričio 28 d. raštu.

(8)

Komisija gavo pastabas iš trijų suinteresuotųjų šalių, įskaitant įmonę „Iberpotash“, kuri yra įtariama minėtos pagalbos gavėja. Komisija perdavė pastabas Ispanijai, suteikdama galimybę į jas atsakyti; Ispanija savo pastabas pateikė 2016 m. liepos 27 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. raštais.

(9)

Įmonė „Iberpotash“ valdo ir eksploatuoja dvi kalio kasyklas, esančias Ljobregato upės baseine, Katalonijos Bacheso regione: vieną – Surijoje, kitą – Saljente ir Balsarenyje. Kalis naudojamos trąšų gamyboje. Be to, įmonė „Iberpotash“ taip pat gamina ir parduoda druską (daugiausia naudojamą pramonėje).

(10)

Įmonė „Iberpotash“ yra Izraelio tarptautinės įmonės „ICL Fertilisers“ (didžiausia trąšų gamintoja pasaulyje) patronuojamoji įmonė. Regione veikiančios kalio kasyklos dar nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki 1998 m. priklausė valstybei. Įmonė „Iberpotash“ įsigijo Surijoje ir Saljente / Balsarenyje esančias kalio kasyklas pagal 1998 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį su Ispanijos valstybinių įmonių grupe „Sociedad Estatal de Participaciones Industriales“ (toliau – SEPI).

(11)

Skundo pateikėjas nurodo, kad Ispanijos institucijos įvairiomis priemonėmis suteikė įmonei „Iberpotash“ neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą. Visos šios įtariamos pagalbos priemonės yra susijusios su įmonės „Iberpotash“ aplinkos apsaugos įsipareigojimais, kurie įmonei tenka dėl Ljobregato upės baseine esančių kasyklų aikštelių ir druskos atliekų sąvartų, susidariusių kasyklų aikštelėse per kelis kasyklų eksploatavimo dešimtmečius. Įtariamos valstybės pagalbos priemonės yra:

(12)

Skundo pateikėjo įvertinimu, visa įtariama įmonei „Iberpotash“ pagal šias priemones suteikta pagalba sudaro 260–407 mln. EUR.

(13)

Skundo pateikėjas taip pat pateikė atskirąjį skundą dėl įtariamo ES aplinkos apsaugos teisės normų pažeidimo. Atsižvelgdama į šį skundą, 2014 m. liepos mėn. Komisija išsiuntė Ispanijai oficialų pranešimą ir taip pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą dėl įsipareigojimų pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvą nesilaikymo. 2015 m. rugsėjo mėn. papildomu oficialiu pranešimu pažeidimo nagrinėjimo procedūra išplėsta ir į ją įtraukta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB (4) (toliau – Vandens pagrindų direktyva). Pažeidimo nagrinėjimo procedūra šiuo metu yra vykdoma (5).

(14)

2016 m. sausio 26 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl priemonių Nr. 1 ir Nr. 4 (6) (toliau – sprendimas pradėti procedūrą), kad galėtų išsklaidyti abejones dėl to, ar šios priemonės pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba ir ar jos yra suderinamos su vidaus rinka.

(15)

Kartu Komisija padarė išvadą, kad priemonės Nr. 2, 3 ir 5 pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba. Kadangi ši išvada neginčyta, priemonės Nr. 2, 3 ir 5 šiame sprendime nenagrinėjamos ir toliau nebus vertinamos.

(16)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija konstatavo negalinti atmesti galimybės, kad priemonė Nr. 1 gali būti valstybės pagalba. Komisija pirmiausia suabejojo dėl to, ar pagal priemonę Nr. 1 buvo perduodami valstybiniai ištekliai ir ar įmonei „Iberpotash“ buvo suteiktas koks nors ekonominis pranašumas, todėl Komisija paprašė Ispanijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikti daugiau faktų apie tai.

(17)

Jei paaiškėtų, kad priemonė Nr. 1 yra valstybės pagalba, Komisijai kilo abejonių, ar ją būtų galima pripažinti suderinama su vidaus rinka.

(18)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija konstatavo, kad valstybės skirtas Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo finansavimas greičiausiai yra valstybės pagalba. Pirmiausia Komisija padarė išvadą, jog tuo, kad pagal priemonę Nr. 4 įmonei „Iberpotash“ priklausančiame atliekų įrenginyje užtikrinta geresnė taršos prevencija ir taip užtikrinta, kad būtų laikomasi aplinkos apsaugos įsipareigojimų, įmonei „Iberpotash“ greičiausiai suteiktas atrankusis ekonominis pranašumas. Tad Komisija paprašė Ispanijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikti pastabų dėl šių pirminių išvadų.

(19)

Be to, kadangi valstybės institucijos padengė visas investicines išlaidas, o įmonė „Iberpotash“ dengia tik vėlesnes išlaikymo išlaidas, Komisijos nuomone, pagalbos pagal priemonę Nr. 4 intensyvumas yra daug didesnis už pagalbą įmonėms, taikančioms griežtesnius standartus, negu nustatė Bendrija, arba gerinančioms aplinkos apsaugą tose srityse, kuriose Bendrijos standartų nėra, pagal Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairių (2008/C 82/01) (toliau – 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairės) (7) 3.1.1 skirsnį. Todėl Komisija išreiškė abejonių dėl tokios pagalbos suderinamumo ir paprašė Ispanijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikti pastabų dėl šios pirminės išvados.

(20)

Didžioji dalis įmonės „Iberpotash“ pastabų dėl abiejų nagrinėjamų priemonių atitinka Ispanijos pateiktas pastabas.

(21)

Įmonė „Iberpotash“ taip pat pažymi, kad pagal priemonę Nr. 1 valstybiniai ištekliai nėra naudojami, nes Ispanija kol kas jokių išteklių įmonei „Iberpotash“ neperdavė. Be to, rizika, kad taip nutiks, yra labai maža, nes įmonė „Iberpotash“ neturi ekonominių sunkumų ir, jeigu paaiškėtų, kad garantijos suma per maža, įmonė galės padengti aplinkos atkūrimo išlaidas. Dėl priemonių atrankumo ir to, ar jomis suteikiamas ekonominis pranašumas arba ar iškraipoma valstybių narių tarpusavio konkurencija, įmonė „Iberpotash“ dėsto tuos pačius argumentus, kaip Ispanija.

(22)

Įmonė „Iberpotash“ pakartoja, kad priemonė Nr. 4 atitinka 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires ir kad aplinkos atkūrimui užterštų aikštelių teritorijoje teiktina 100 % intensyvumo pagalba.

(23)

Savo tapatybės atskleisti nenorinti pirmoji suinteresuotoji šalis pritaria sprendimui pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir pritaria Komisijos sprendime pradėti procedūrą išdėstytiems argumentams dėl abiejų priemonių.

(24)

Pirmoji suinteresuotoji šalis priduria, jog, nustačius nepakankamą garantiją, įmonės „Iberpotash“ aplinkos apsaugos įsipareigojimų vykdymo išlaidas dengiančioms valstybės institucijoms užkraunama reali našta. Ji taip pat pažymi, kad įmonė „Iberpotash“ įgijo ekonominį pranašumą, nes sutaupytus finansinius išteklius panaudojo savo ekonominei veiklai finansuoti.

(25)

Pirmoji suinteresuotoji šalis sutinka su Komisija, kad pagalba yra nesuderinama, nes tai – veiklos pagalba.

(26)

Dėl priemonės Nr. 2 pirmoji suinteresuotoji šalis atkreipia Komisijos dėmesį į 2016 m. vasario 22 d. Barselonos provincijos teismo sprendimą, kuriuo patvirtintas įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimas atkurti žemės, kuriai padaryta žala dėl įmonės veiklos, būklę. Ji taip pat pažymi, kad atliekų sąvartos uždengimas nėra „bandomasis“ projektas, nes nė viename dokumente dėl valstybės finansavimo skyrimo šiai priemonei projektas tokiu nevadinamas, o taikytas metodas yra gerai žinomas bei kitų kasybos įmonių panašioms atliekų sąvartoms dengti naudojamas bent 15 metų.

(27)

Antroji suinteresuotoji šalis, kuri taip pat nenori atskleisti savo tapatybės, pritaria Komisijos sprendimui pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(28)

Dėl priemonės Nr. 1 ji dar pažymi, jog tai, ar garantijos suma atitinka taikytinus ES arba Ispanijos teisės aktus, neturi reikšmės, nes pagalbą sudaro tai, kad valstybė prisiima finansinę aplinkos atkūrimo aptariamų įrenginių teritorijoje riziką; šios rizikos kiekybinis įvertinimas yra vien faktų, ne teisės klausimas.

(29)

Be to, antroji suinteresuotoji šalis kelia klausimus dėl įmonės „Iberpotash“ pajėgumo apmokėti aplinkos atkūrimo išlaidas, kai toks įsipareigojimas iškils, nes vienintelis įmonės „Iberpotash“ turtas Ispanijoje yra kasyklų įrenginiai, bet kasyklos bus uždarytos, tad po 2035 m. jų vertė bus maža.

(30)

Antroji suinteresuotoji šalis taip pat pažymi, kad nustačius pakankamo dydžio garantijos sumą, įmonė „Iberpotash“ kasmet patirtų ne mažiau kaip 2 806 000 EUR išlaidų, o ši suma vargu ar yra nereikšminga. Ji priduria, kad nustačius tokio dydžio garantiją, kokia nustatyta dabar, įmonė „Iberpotash“ taip pat vengia įkeisti savo finansinius rezervus.

(31)

Dėl priemonės Nr. 2 antroji suinteresuotoji šalis pažymi, kad 2009 m. gegužės 14 d. Aukščiausiojo teismo sprendime, kaip ir Tarybos direktyvoje 75/442/EEB (8) bei taikytinuose Ispanijos teisės aktuose, nurodyta, jog nuo to momento, kai įmonei „Iberpotash“ suteiktos kasybos teisės, už Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimą yra atsakinga vien ši įmonė, neatsižvelgiant į tai, ar aikštelė eksploatuojama, ar ne.

(32)

Dėl priemonės Nr. 4 antroji suinteresuotoji šalis nurodo, kad už Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimą yra atsakinga įmonė „Iberpotash“, tad gavusi valstybės finansavimą sąvartai uždengti, įmonė „Iberpotash“ įgijo atrankųjį pranašumą. Minėta suinteresuotoji šalis taip pat nesutinka su tuo, kad uždengimas vertinamas kaip naujos aplinkos atkūrimo metodikos bandomasis projektas. Ji tvirtina, kad druskos atliekų sąvartų uždengimas geosintetine užtvara yra sena, jau ilgą laiką, pvz., Elzaso ir Vokietijos kalio įmonėse, taikoma metodika.

(33)

Baigdama antroji suinteresuotoji šalis tvirtina, jog tai, ar įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė kalio gamintoja Ispanijoje, neturi reikšmės, nes atitinkama kalio rinka yra pasaulinė. Kadangi Surijos ir Saljento kasyklos yra netoli nuo Prancūzijos sienos (arčiau kaip už 100 km), akivaizdu, kad įmonė „Iberpotash“ geografiniu požiūriu konkuruoja su Prancūzijos druskos gamintojais, tad įtaka prekybai yra neabejotina.

(34)

Ir pirmoji, ir antroji suinteresuotosios šalys taip pat pateikė pastabų dėl kitų trijų sprendime pradėti procedūrą analizuotų priemonių (priemonių, susijusių su i) nauju sūrymo surinkimo įrenginiu, ii) investicijomis į vandens valymo įrenginius ir iii) Koguljo druskos atliekų sąvartos tyrimu). Tačiau, kaip pažymėta 15 konstatuojamojoje dalyje, sprendime pradėti procedūrą Komisija jau padarė išvadą, kad šios priemonės nėra valstybės pagalba, tad per oficialią tyrimo procedūrą nenagrinėtinos. Todėl trečiųjų šalių pastabos, pateiktos vien dėl priemonių, kurios per oficialią tyrimo procedūrą nenagrinėtos, šiame sprendime laikomos neturinčiomis reikšmės.

(35)

Dėl priemonės Nr. 1 Ispanija laikosi pozicijos, kad garantijos suma visada buvo tinkama ir nustatyta pagal taikytinus Ispanijos ir Sąjungos teisės aktus. Tiksliau, Ispanija tvirtina, kad pernelyg mažos garantijos sumos nustatymas nėra įtrauktas tarp galimų Kasybos atliekų tvarkymo direktyvos pažeidimų, todėl ši direktyva negalėjo būti pažeista.

(36)

Nagrinėdama klausimą dėl tinkamos garantijos sumos nustatymo, Ispanija taip pat atmeta 2013 m. spalio 2 d. Assumptos Feran (Katalonijos Vyriausybės (isp. Generalitat de Catalunya) direktorato, atsakingo už aplinkos apsaugą, generalinės direktorės) pareiškimą, kuris buvo pateiktas prieš Katalonijos parlamento Aplinkos apsaugos komiteto posėdį ir kuriame nurodyta, kad finansinė garantija turėtų sudaryti 200 mln. EUR, kaip nepakankamą. Pasak Ispanijos, pareiškimas buvo paskelbtas vykstant priešingų politinių partijų diskusijoms, todėl yra pagrįstas politiniais motyvais. Ispanija taip pat konstatuoja, kad 2011 m. spalio 11 d. Katalonijos aukštesniojo teisingumo teismo sprendimas dėl tinkamos garantijos sumos nustatymo yra nepakankamas, nes pats teismas šios sumos neskaičiavo.

(37)

Be to, Ispanija mano, kad skundo pateikėjo pateiktas Komisijos sprendimo pradėti procedūrą 71 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tyrimas yra nepatikimas, nes tyrime neapskaičiuota, kokia garantijos suma yra tinkama pagal 1994 m. birželio 14 d. Dekrete Nr. 202/1994, t. y. teisės akte, kuris yra taikytinas apskaičiuojant garantijos sumą, išdėstytus kriterijus.

(38)

Ispanija taip pat tvirtina, kad pagal priemonę Nr. 1 įmonei „Iberpotash“ atrankusis ekonominis pranašumas nesuteiktas. Bet koks įtariamas pranašumas yra paremtas teisine baze, kuri buvo vienodai taikoma visiems galimiems konkurentams. Ispanija taip pat pažymėjo, kad Saljento ir Surijos kasyklos yra vienintelės Ispanijoje eksploatuojamos kasyklos, todėl įmonė „Iberpotash“ negalėjo įgyti pranašumo, nes daugiau panašių Ispanijos teritorijoje eksploatuojamų kasyklų nėra.

(39)

Ispanija pritaria, kad valstybiniai ištekliai nenaudojami, nes paaiškėjus, kad garantijos suma nepakankama, įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimas atkurti žemės, kuriai padaryta žala dėl kasybos veiklos, būklę lieka galioti. Ispanija gali užtikrinti, kad įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimai būtų vykdomi, areštuodama įmonės teises ir turtą Ispanijos teritorijoje.

(40)

Baigdama Ispanija pažymi, kad priemone Nr. 1 konkurencija neiškraipoma ir įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai nedaroma, nes išlaidos, kurias įmonė „Iberpotash“ patirtų, jeigu būtų įpareigota nustatyti didesnę garantijos sumą, yra nedidelės, palyginti su kalio kasybos pramonės standartais.

(41)

Dėl priemonės Nr. 4 Ispanija tvirtina, kad įmonė „Iberpotash“ negalėjo įgyti ekonominio pranašumo, nes nebūdama teršėja pagal bendrai taikomus Ispanijos teisės aktus neprivalėjo uždengti Vilafrunso druskos sąvartos. Be to, įmonė „Iberpotash“ apmoka sąvartos dangos priežiūros išlaidas, todėl, nors pasinaudojusi valstybiniu finansavimu sutaupė sąvartos statybos išlaidų, per ateinančius dešimtmečius jos priežiūrai turės išleisti daug didesnę sumą, tad praras visą pagal priemonę įgytą ekonominį pranašumą.

(42)

Ispanija tvirtina, kad priemonė Nr. 4 negali būti atrankioji, nes įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė kalio gavybos veikla užsiimanti įmonė Ispanijoje.

(43)

Valstybių narių tarpusavio konkurencijai priemonė taip pat nedaro iškreipiamojo poveikio, nes dėl sudėtingo transportavimo išgautos druskos negalima vežti į kitas valstybes nares.

(44)

Jeigu, nepaisydama to, kas išdėstyta, Komisija nuspręstų, kad priemonė Nr. 4 yra valstybės pagalba, Ispanija mano, kad pagalba atitinka Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 1998/2006 (9) ir (ES) Nr. 1407/2013 (10) nustatytas de minimis pagalbos ribas.

(45)

Baigdama Ispanija prašo pripažinti priemonę Nr. 4 suderinama pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires, ypač atsižvelgiant į Vilafrunso druskos sąvartai uždengti naudojamos technologijos novatoriškumą – ši technologija, skirtingai nuo kitų kasybos įmonių naudojamos technologijos, taip pat skirta apsaugoti nuo sukauptų medžiagų nuotėkių.

(46)

Ispanija atsakė į dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas dėl priemonės Nr. 1 dar kartą atkreipdama dėmesį į Ispanijos teisės aktuose nustatytą administracinę procedūrą, kuria galima užtikrinti, kad įmonė „Iberpotash“ įvykdytų aplinkos apsaugos įsipareigojimus ir kad iš įmonės „Iberpotash“ būtų galima susigrąžinti visas lėšas, kurias Ispanija galiausiai sumokėtų, jeigu paaiškėtų, kad aplinkos atkūrimo garantija yra nepakankama. Kadangi galima užtikrinti, kad įmonė „Iberpotash“ įvykdytų savo įsipareigojimus, valstybės biudžetui našta neužkraunama, tad valstybiniai ištekliai neperduodami.

(47)

Atsakydama į dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas dėl priemonės Nr. 4, Ispanija paaiškino, kad 2016 m. vasario 22 d. Barselonos provincijos teismo sprendime pateiktas vietovių, kuriose įmonė „Iberpotash“ įsipareigoja įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, sąrašas, tačiau Vilafrunso sąvarta į jį nėra įtraukta ir nėra paminėta kaip taršos šaltinis. Taip pat pažymėtina, kad pagal sprendimą nuteisti asmenys priklausė įmonei, eksploatavusiai kasyklas iki to laiko, kai jas koncesijos būdu įsigijo įmonė „Iberpotash“. Be to, minėti asmenys nuteisti už veiką, padarytą daug anksčiau, prieš uždengiant Vilafrunso sąvartą.

(48)

Ispanija taip pat pakartoja savo argumentus, kad pagal Ispanijos teisės aktus įmonė „Iberpotash“ nėra įpareigota uždengti Vilafrunso sąvartą.

(49)

Baigdama Ispanija pažymi, kad, nors pirmoji suinteresuotoji šalis pabrėžia, jog nė viename dokumente dėl valstybės finansavimo skyrimo sąvartai uždengti projektas nėra vadinamas „bandomuoju“, ta šalis vis dėlto neginčija, kad sąvartos uždengimo technologija yra išskirtinė ir kad, skirtingai nuo kitose kalio kasyklose naudojamos technologijos, ji taip pat yra skirta apsaugoti nuo sukauptų medžiagų nuotėkių. Tai, kad žodis „bandomasis“ nepavartotas, nereiškia, kad naudota technologija nėra novatoriška.

(50)

Šiame sprendime pirmiausia vertinama, ar dviem nagrinėjamomis priemonėmis įmonei „Iberpotash“ buvo teikiama valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, o paskui vertinama, ar tokia pagalba, jei ji būtų teikiama, būtų teisėta ir suderinama su vidaus rinka.

(51)

Remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(52)

Kad galėtų padaryti išvadą, ar valstybės pagalba teikiama, Komisija privalo įvertinti, ar kiekviena iš vertinamų priemonių atitinka visus SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (t. y. valstybinių išteklių perdavimo ir priskyrimo valstybei, atrankiojo pranašumo, galimo konkurencijos iškraipymo ir įtakos ES vidaus prekybai).

(53)

Pagal nacionalinės teisės aktus ir (kasyklų, kurios 2008 m. gegužės 1 d. jau veikė, atveju) nuo 2014 m. pagal Sąjungos teisės aktus kasyklų operatoriai yra įpareigoti turėti finansinę garantiją, kuria būtų užtikrinta, kad nutraukus kasyklų veiklą, jie turėtų pakankamai atidėtų lėšų kasyklų aikštelių aplinkos atkūrimo išlaidoms padengti. Be to, valstybės institucijos pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus gali panaudoti šiuos išteklius aplinkos apsaugos priemonėms, kurių operatoriai privalo imtis, bet nesiima, finansuoti. Operatoriaus įsigytos garantijos gali būti banko už užmokestį suteiktos garantijos. Pasak skundo pateikėjo, kadangi atitinkamos institucijos nustatė labai mažą finansinės garantijos sumą, įmonė „Iberpotash“ gavo neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą.

(54)

Komisijai pirmiausia reikia įvertinti, ar Ispanijos institucijų nustatytas finansinių garantijų dydis iš tiesų buvo mažesnis, negu reikalauta pagal atitinkamu laikotarpiu taikytas taisykles. Tai būtina sąlyga, kad būtų galima laikyti, jog pagal šią priemonę galimai teikta valstybės pagalba. Jeigu, priešingai, garantijų dydis buvo nustatytas laikantis taikytinų taisyklių, tada įmonei „Iberpotash“ taikytos tokios pačios sąlygos kaip kitoms panašioje padėtyje esančioms įmonėms ir priežasties laikyti, kad įmonei šiuo konkrečiu atveju pagal finansinių garantijų nustatymo taisykles suteiktas atrankusis pranašumas, nėra.

(55)

Todėl pirmiausia reikia apibendrinti atitinkamas Sąjungos ir nacionalinės teisės normas, pagal kurias nustatomos finansinės garantijos.

(56)

Pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvos 14 straipsnį „prieš prasidedant bet kokiai veiklai, susijusiai su kasybos atliekų kaupimu ir saugojimu atliekų įrenginyje, kompetentinga institucija reikalauja finansinės garantijos (pavyzdžiui, finansinio užstato forma, įskaitant pramonės finansuojamus savitarpio garantijų fondus) arba lygiavertės priemonės“. Garantijos paskirtis yra užtikrinti, kad „būtų įvykdyti visi pagal šią direktyvą išduoto leidimo įpareigojimai, įskaitant po uždarymo taikomas nuostatas“ ir kad „lėšos atliekų įrenginio paveiktos žemės <…> rekultivavimui būtų lengvai prieinamos bet kuriuo metu“.

(57)

Pagal direktyvos 14 straipsnio 2 dalį garantija apskaičiuojama remiantis i) galimu atliekų įrenginio poveikiu aplinkai ir ii) prielaida, kad nepriklausomos ir tinkamos kvalifikuotos trečiosios šalys įvertins reikiamus rekultivavimo darbus ir juos atliks. Garantijos dydis periodiškai tikslinamas, atsižvelgiant į visus būtinus rekultivavimo darbus.

(58)

Kasybos atliekų tvarkymo direktyva perkelta į nacionalinės teisės aktus 2009 m. birželio 12 d. Karališkuoju dekretu Nr. 975/2009 dėl kasyklų ir karjerų atliekų tvarkymo ir kasybos veiklos paveiktų vietovių apsaugos ir rekultivavimo (toliau – Karališkasis dekretas Nr. 975/2009). Remiantis pirmąja laikinąja Karališkojo dekreto Nr. 975/2009 redakcija (isp. Disposición transitoria primera), šio akto nuostatos dėl finansinių garantijų (t. y. pirmiausia 43 straipsnis) būtų taikomos nuo 2014 m. gegužės 1 d. toms kasyklų aikštelėms, kurios 2008 m. gegužės 1 d. jau buvo eksploatuojamos (t. y. įskaitant įmonės „Iberpotash“ aikšteles).

(59)

Tačiau prieš pradedant taikyti Karališkąjį dekretą Nr. 975/2009, kuriuo Kasybos atliekų tvarkymo direktyva perkelta į nacionalinę teisę, Katalonijos regione kasybos įmonių leidimai, aplinkos atkūrimo planai ir garantijos buvo reglamentuojami Įstatymu Nr. 12/1981, kuriuo nustatytos papildomos priemonės kasybos veiklos paveiktoms natūralioms gamtinėms zonoms apsaugoti (toliau – Įstatymas Nr. 12/1981) (11), ir Dekretu Nr. 202/1994, kuriame nustatyti garantijų pagal aplinkos atkūrimo programas kasybos veiklos srityse apskaičiavimo kriterijai (toliau – Dekretas Nr. 202/1994) (12). Pagal Įstatymo Nr. 12/1981 8 straipsnio 2 dalį nustatant finansines garantijas reikėtų atsižvelgti į tai, kokioje vietovėje bus atliekami aplinkos atkūrimo darbai, ir (arba) bendras tokio aplinkos atkūrimo išlaidas. Dekreto Nr. 202/1994 2 straipsnyje kiekybiškai įvertinta vienam hektarui tenkanti garantijų suma pagal įvairias standartines aplinkos atkūrimo priemones ir nurodyta, kad pagal visas kitas specialias priemones nustatant garantijų dydį reikėtų atsižvelgti į priemonių išlaidas (13). Be to, Dekreto Nr. 202/1994 3 straipsnyje nurodyta, kad kasybos veiklos, kuri vykdoma ne ypatingos svarbos natūraliose gamtinėse vietovėse (įskaitant įmonės „Iberpotash“ aikšteles), atveju pagal 2 straipsnį apskaičiuotą sumą reikėtų sumažinti 50 %

(60)

Remdamasi tomis nacionalinės teisės normomis, Katalonijos Vyriausybė 2006 m. lapkričio 9 d. suteikė leidimą įmonei „Iberpotash“ vykdyti kalio kasybos veiklą savo Surijos aikštelėje, o 2008 m. balandžio 28 d. – Balsarenio/Saljento aikštelėje. Leidimai suteikti atskirais administraciniais sprendimais, kuriuose nustatytos tokios finansinės garantijos: Balsarenio / Saljento aikštelei – 1 130 128 EUR, Surijos aikštelei – 773 682,28 EUR (2008 m. ši suma padidinta iki 828 013,24 EUR). Šios garantijų sumos patikslintos tik 2015 m., Ispanijos institucijoms pasiūlius daug didesnes sumas: Balsarenio / Saljento aikštelei – 6 979 471,83 EUR (pasiūlymas įsigaliojo tik tada, kai 2016 m. gruodžio mėn. jį patvirtino Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas, žr. toliau), Surijos aikštelei – 6 160 872,35 EUR (pasiūlymas įsigaliojo 2015 m. gegužės mėn.). Garantijų sumos nustatytos atskirais specialiais Vyriausybės priimtais sprendimais dėl įmonės „Iberpotash“.

(61)

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad pirmiausia kompetentingos aplinkos apsaugos institucijos turi nustatyti ir patvirtinti finansinių garantijų sumas pagal šiuo atveju taikytinas nacionalines arba regionines taisykles. Nors Komisija privalo užtikrinti, kad Kasybos atliekų tvarkymo direktyva, įmonės „Iberpotash“ finansinėms garantijoms taikytina nuo 2014 m. gegužės 1 d., būtų tinkamai perkelta į nacionalinę teisę ir įgyvendinta, pagal direktyvą valstybėms narėms suteikiama nemažai laisvės pačioms nustatyti tikslų garantijų dydį. Dėl to Komisija pati nevertino, koks finansinių garantijų dydis yra tinkamas pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvą, ir apsiribojo esamų finansinių garantijų nepakankamumo įrodymų vertinimu. Iš tikrųjų, iš įvairių įrodymų matyti, kad 2006 ir 2008 m. valstybės institucijų nustatyta finansinių garantijų suma buvo faktiškai mažesnė, negu reikalauta pagal taikytinus teisės aktus.

(62)

Svarbiausia pažymėti, kad Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas (isp. Tribunal Superior de Justicia de Cataluña) 2011 m. spalio 11 d. konstatavo, jog 585 153 EUR finansinė garantija dėl įmonės „Iberpotash“ Koguljo atliekų sąvartos Balsarenio / Saljento aikštelėje yra mažesnė, negu reikalaujama. Sprendime nurodyta, kad garantijos suma neatitinka nacionalinės teisės ir norminiuose aktuose, ypač Įstatymo Nr. 12/1981 8 straipsnio 2 dalyje ir Dekrete Nr. 202/1994, nustatytų parametrų. Sprendime nurodyta, kad net ir neturėdamas svarių įrodymų dėl to, kokia garantijos suma yra tinkama, teismas gali daryti išvadą, kad nustatyta tik 585 153 EUR garantija akivaizdžiai neatitinka šių teisės nuostatų. Tad teismas skelbia, kad garantija yra nepakankama ir neatitinka taikytinų teisės aktų, bei nurodo Ispanijos institucijoms finansinę garantiją nustatyti iš naujo. Šis sprendimas visapusiškai patvirtintas 2014 m. liepos 9 d. apeliacine tvarka priimtu Aukščiausiojo teismo (isp. Tribunal Supremo) sprendimu. Galiausiai, kaip nurodė Ispanijos institucijos, 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas patvirtino, kad dėl visos Balsarenio/Saljento aikštelės pasiūlyta nauja 6 979 471,83 EUR suma yra pakankama.

(63)

Atsižvelgdama į 2011 m. spalio 11 d. Katalonijos aukštesniojo teisingumo teismo nacionalinį sprendimą, kuriuo kompetentingai išaiškintos atitinkamos nacionalinės taisyklės, Komisija pripažįsta, jog įrodyta, kad 2006 m. nustatyta pradinė 1 130 128 EUR finansinė garantija dėl įmonės „Iberpotash“ Balsarenio / Saljento aikštelės (įskaitant 585 153 EUR sumą dėl Koguljo atliekų sąvartos) yra gerokai per maža. 2016 m. sprendimu Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas patvirtino, kad Balsarenio / Saljento aikštelei faktiškai reikėjo nustatyti bent 6 kartus didesnę bendrą sumą, o laikotarpiu iki plano „Phoenix“ paskelbimo 2011 m. – greičiausiai dar didesnę (žr. šio sprendimo 73, 80 ir 81 konstatuojamąsias dalis).

(64)

Nors panašus teismo sprendimas dėl Surijos aikštelei taikytinos garantijos nebuvo priimtas, remiantis turimais svariais įrodymais, lygiai taip pat tikėtina, kad bet kuris teismas būtų konstatavęs, jog garantija yra akivaizdžiai nepakankamo dydžio. Pradinė 773 682,28 EUR garantija (2008 m. padidinta iki 828 013,24 EUR) proporcingai atspindi tai, kad Surijos aikštelė pagal sukauptą atliekų masę ir bendrą atliekų sąvartų plotą yra mažesnė negu Balsarenio / Saljento aikštelė (14). Be to, garantija dėl Surijos gerokai padidinta (iki 6 160 872,35 EUR) tuo pačiu metu kaip garantija dėl Balsarenio / Saljento (t. y. tik tada, kai teismas priėmė įsakymą ir įsakymas buvo patvirtintas apeliacine tvarka) ir net didesne dalimi (daugiau negu 7 kartus). Todėl, kadangi nėra kitų veiksnių, kuriais būtų galima paaiškinti garantijų dėl Surijos ir Balsarenio / Saljento sumų skirtumus, garantijos dėl Surijos sumą taip pat galima laikyti nepakankama.

(65)

Ir Ispanijos institucijos, ir įmonė „Iberpotash“ pateikdamos informaciją patvirtino, jog Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas konstatavo, kad garantija dėl El Koguljo yra nepakankama. Jos bando švelninti teismo sprendimą tvirtindamos, kad: i) teismas bent iš dalies pripažino, kad tokia padėtis susidarė dar 1929 m., ii) teismas sutiko, kad neturi svarių įrodymų, ir kad iii) teismas esą nenustatė jokio konkretaus konkrečios teisės normos pažeidimo. Tačiau nė vienas iš šių argumentų dėl sprendimo nekeičia išvados dėl garantijos nepakankamumo. Sprendimą patvirtinus apeliacine tvarka, Ispanijos institucijos iš tiesų patikslino garantijos sumą ir pateikė ją tvirtinti teismui; iš to matyti, kad teismo sprendimas buvo svarbus. Be to, 2011 m. spalio 11 d. sprendime konkrečiai nagrinėjamos atitinkamos Įstatymo Nr. 12/1981 8 straipsnio 2 dalies ir Dekreto Nr. 202/1994 nuostatos.

(66)

Be kompetentingo nacionalinio teismo sprendimo, per tyrimą atskleista keletas kitų faktų, patvirtinančių išvadą, kad pradinės finansinės garantijos buvo nepagrįstai mažos.

(67)

Pirma, trečiosios šalys pateikė oficialias 2013 m. spalio 2 d. Katalonijos Parlamento Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio stenogramas, kuriose išdėstyti konkretūs Katalonijos Vyriausybės aplinkos apsaugos generalinės direktorės teiginiai, jog garantijos yra akivaizdžiai nepakankamos. Generalinė direktorė nurodė, kad reikalinga garantijos suma galėtų siekti iki 200 mln. EUR. Nors parlamente vykusios politinės diskusijos stenogramoje nėra jokių atitinkamų duomenų šiai sumai pagrįsti, tad ją reikėtų vertinti atsargiai, sumų dydžiai ir skirtumas, palyginti su faktine suma, iš tiesų patvirtina šios srities ekspertų padarytas išvadas, kad 2006 ir 2008 m. nustatytos garantijos buvo akivaizdžiai nepakankamos.

(68)

Antra, skundo pateikėjas pateikė 2012 m. rugpjūčio mėn. parengtą tyrimą, kurį jo užsakymu atliko aplinkos apsaugos ekspertai (toliau – ERF tyrimas). Atlikdami šį tyrimą ekspertai analizavo ir surinko išsamią (teisinę, akademinę ir rinkos tyrimų) informaciją nagrinėjama tema. ERF tyrime analizuota esama padėtis: įmonės „Iberpotash“ kasyklų aikštelių poveikis aplinkai ir jų plėtros ateityje prognozės pagal bendrą atliekų sąvartose sukauptų medžiagų kiekį. Atliekant tyrimą padaryta išvada, kad atliekų sąvartos daro didelį poveikį aplinkai, ir pateikta prognozė, kad šis poveikis ateityje didės.

(69)

Atliekant ERF tyrimą pagal surinktą informaciją įvertinta, kad Surijos ir Saljento atliekų sąvartose iki kasyklų veiklos nutraukimo 2035 m. sukauptas atliekų kiekis kis taip:

1 lentelė

Įvertintas Surijos ir Saljento atliekų sąvartose sukauptų atliekų kiekis

(70)

Atliekant ERF tyrimą taip pat analizuoti galimi aplinkos atkūrimo atliekų sąvartų teritorijoje variantai: i) atliekų medžiagų panaudojimas požeminėms kasykloms užpildyti, ii) atliekų sąvartose esančios druskos ištirpdymas pilant vandenį ir susidariusio sūrymo išleidimas į jūrą arba po žeme, iii) atliekų sąvartų uždengimas nuo lietaus vandens infiltracijos ir druskos nuotėkių į aplinką apsaugančia medžiaga. Padaryta išvada, kad pagal įmonės „Iberpotash“ aikštelių padėtį tinkamiausias metodas yra atliekų sąvartas uždengti. Tai gana paprastas ir gerai žinomas metodas, nes jau ne kartą taikytas, net pačių Katalonijos institucijų. Be to, jeigu kasybos įmonė neįvykdytų savo įsipareigojimų, šis metodas būtų tinkamiausias viešojo administravimo institucijoms, nes, skirtingai nuo kitų metodų, pagal jį nereikia įrengti jokios papildomos didelės pramonės infrastruktūros. Todėl atliekant ERF tyrimą apskaičiuotos numatomos aplinkos atkūrimo įmonės „Iberpotash“ aikštelių teritorijoje išlaidos, jei sąvartos būtų uždengiamos.

(71)

Apskaičiuojant numatomas išlaidas, analizuoti atskirų atliekų sąvartos uždengimo komponentų vieneto įkainiai, o šių vieneto įkainių duomenis ekspertai surinko atlikdami įvairių darbų vykdytojų ir įvairių tiekėjų rinkos tyrimą ir remdamiesi Katalonijos technologijų ir statybos instituto (Institut de Tecnologia de la Construcció de Catalunya – ITeC) 2012 m. paskelbtais įkainiais. Palyginimui pažymėtina, kad tyrime taip pat remtasi bendromis aplinkos atkūrimo išlaidomis pagal įvairius atkūrimo variantus, įvertintus 2001 m. Europos Komisijos aplinkos apsaugos GD užsakymu įmonės „Symonds Group“ atliktame tyrime (15). Taip pat įtrauktos uždengtų sąvartų priežiūros ir kontrolės išlaidos, kurių būtų patiriama dar 10 metų nuo uždengimo darbų pabaigos. Tada šie vieneto įkainiai taikyti pagal tris laiko momentus apskaičiuotam atliekų sąvartų medžiagų kiekiui: i) 2012 m. faktiniam kiekiui, ii) kiekiui, kurį numatoma sukaupti iki 2015 m. (metų, kuriais numatoma naujoje Surijos gamykloje pradėti gaminti druską iš atliekų medžiagų) ir iii) kiekiui, kurį numatoma sukaupti iki 2035 m. (metų, kuriais numatoma sustabdyti įmonės „Iberpotash“ kasybos veiklą). Gautos šių laikotarpių aplinkos atkūrimo išlaidos apibendrintos toliau pateiktoje lentelėje.

2 lentelė

Pagal ERF tyrimą apskaičiuotos aplinkos atkūrimo išlaidos

(72)

Atsižvelgiant į tai, ERF tyrime daroma išvada, kad finansinės garantijos suma pagal naujas Karališkojo dekreto Nr. 975/2009 nuostatas tikrai neturėtų būti mažesnė negu 2012 m. pagrindinių aplinkos atkūrimo išlaidų suma – abiejose aikštelėse ji sudaro 71 mln. EUR, o atsižvelgiant į visas būsimas išlaidas, tinkama jos suma veikiau turėtų sudaryti apie 100 mln. EUR.

(73)

Galiausiai ERF tyrime analizuojamas planuojamo sąvartose esančios druskos išgavimo ir komercializavimo pagal paskelbtą ir 2012 m. pradėtą įgyvendinti naują planą „Phoenix“ poveikis. Atsižvelgiant į įvairius numatomos būsimos kalio ir druskos gamybos scenarijus (įskaitant plačiausių užmojų planus, kad įmonė „Iberpotash“ kasmet parduos po 1,5 mln. tonų druskos), ERF tyrime daroma išvada, kad pagal bet kurį iš šių scenarijų įgyvendinant planą „Phoenix“ bendro įmonės „Iberpotash“ aikštelėse per metus sukaupiamo atliekų medžiagų kiekio nuolatinis didėjimas tik sulėtėtų, bet nebūtų sustabdytas. Pagal optimistiškiausią scenarijų planas „Phoenix“ padėtų sumažintą bendrą per metus sąvartose sukaupiamų atliekų medžiagų kiekį iki 1 213 kt (neįgyvendinant plano „Phoenix“, jų kiekis per metus sudarytų 1 979 kt). Todėl, nors įgyvendinant planą „Phoenix“ per metus sukaupiamų atliekų kiekis sumažėtų iki beveik 40 %, tad poveikis būtų nemažas, ERF tyrime daroma išvada, kad plano „Phoenix“ negalima laikyti pakankama savarankiška priemone, tai veikiau padarinius švelninanti priemonė, nes įgyvendinant planą daugių daugiausia pavyktų sulėtinti esamų atliekų sąvartų didėjimą, o ne jas panaikinti.

(74)

Įmonė „Iberpotash“ tvirtina, jog nustatant garantijos sumą ERF tyrimu negalima remtis, nes pačiame tyrime pripažįstama, kad jis atliktas ne pagal atitinkamas Dekreto Nr. 202/1994 nuostatas ir kad kai kurie jame pateikti teiginiai ir duomenys yra netikslūs ir neteisingi.

(75)

Komisija pripažįsta, kad tyrime nesilaikyta atitinkamų Dekreto Nr. 202/1994 nuostatų ir kad jame dėmesys veikiau sutelktas į Karališkojo dekreto Nr. 975/2009, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Kasybos atliekų tvarkymo direktyva, sąlygas bei daugiausia nagrinėjamos numatomos aplinkos atkūrimo išlaidos. Tačiau atliekant tyrimą gauti rezultatai, atspindintys numatomas aplinkos atkūrimo atskirų įmonės „Iberpotash“ aikštelių teritorijoje išlaidas, paremti patikima metodika ir pagrįstomis prielaidomis, kaip aprašyta šio sprendimo 68–73 konstatuojamosiose dalyse, tad ir tuo atveju, kai garantijos apskaičiuojamos pagal Dekretą Nr. 202/1994, jie yra aktualūs. Tokia išvada pirmiausia darytina pagal Dekreto Nr. 202/1994 2.4 straipsnio h punktą, kuriame paminimos kitų galimų specialių aplinkos atkūrimo priemonių išlaidos, tad neapsiribojama ankstesniuose 2 straipsnio punktuose išvardytų priemonių išlaidų apskaičiavimu (16).

(76)

Tai, kad žalos aplinkai ir numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų dydis yra aktualus, taip pat atspindi, bent netiesiogiai, 2011 m. spalio 11 d. Katalonijos aukštesniojo teisingumo teismo sprendimo formuluotė – dėl finansinių garantijų dydžio sprendime nurodoma: „Pagrindinė ir svarbiausia nuostata yra Įstatymo Nr. 12/1981 8.2 straipsnis <…>, kuriame nurodoma, jog bet kuriuo atveju, kalbant apie aplinkos atkūrimą, nustatant sumą reikėtų atsižvelgti į tai, kokioje vietovėje bus atkuriama aplinka arba kokios bus bendros aplinkos atkūrimo išlaidos, arba į abu šiuos kriterijus <…>“ (isp. el precepto cardinal y central del caso es el artículo 8.2 de Ley 12/1981[…] al disponer que en cualquier caso, en lo referente a la restauración, la cuantía debe fijarse en función de la superficie afectada por la restauración, por el coste global de la restauración o por ambos aspectos conjuntamente […]), o vėliau daroma išvada, kad veiklos leidimas neatitinka teisės aktų, nes „jame šiuo atveju nenustatytos teisės aktuose nurodytas ribas atitinkančios garantijos <…>“ (isp. no ha establecido une fianza ajustada al caso en los límites legales […]). Galiausiai pažymėtina, kad pagal Dekreto Nr. 975/2009, įmonei „Iberpotash“ taikytino nuo 2014 m. gegužės 1 d., 43 straipsnį numatomos aplinkos atkūrimo išlaidos yra akivaizdžiai svarbios garantijai apskaičiuoti.

(77)

Komisija taip pat pažymi, kad be bendros kritikos, jog ERF tyrimo prielaidos esą yra netikslios ir neteisingos, nei Ispanijos institucijos, nei įmonė „Iberpotash“ neįvardija šių esą netikslių ir neteisingų prielaidų ir nepateikia jokių konkrečių argumentų bei nepasiūlo alternatyvių metodų bendroms aplinkos atkūrimo įmonės „Iberpotash“ aikštelių teritorijoje išlaidoms įvertinti.

(78)

Ispanijos institucijos tvirtina, kad garantijų sumos atitiko nacionalinės teisės aktų kriterijus, nes jas nustatant atsižvelgta į išlaidas, numatytas tuo metu galiojusiame aplinkos atkūrimo plane. Siekdama įrodyti, kad garantija buvo pakankama pagal abu nacionalinės teisės aktuose nustatytus kriterijus, t. y. paveiktos vietovės ir numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų dydį, įmonė „Iberpotash“ taip pat pateikė savo pačios ekspertų tyrimą.

(79)

Tačiau, kaip paaiškinta pirmiau, teismo sprendime akivaizdžiai nepatvirtinta, kad laikytasi nacionalinės teisės aktuose nustatytų kriterijų. Be to, priemones, kurios buvo išdėstytos aplinkos atkūrimo plane ir į kurias buvo atsižvelgta atliekant įmonės „Iberpotash“ pateiktą tyrimą, tesudarė kanalų aplink perimetrą ir lietaus vandens sūrymo surinkimo baseinų įrengimas bei panašios priemonės, skirtos taršai mažinti, bet akivaizdžiai nepadedančios visam laikui atkurti aplinką atliekų sąvartų teritorijoje. Tad tinkamos aplinkos atkūrimo priemonės tyrime nebuvo nei nagrinėtos, nei kiekybiškai įvertintos, kad būtų galima apskaičiuoti numatomas išlaidas. Kadangi apskaičiuojant finansinę garantiją numatomos faktinės aplinkos atkūrimo išlaidos yra svarbios ir pagal Katalonijos (žr. šio sprendimo 75 konstatuojamąją dalį), ir pagal Sąjungos teisės aktus, apskaičiuojant visą tinkamą garantijų sumą įmonės „Iberpotash“ pateikto tyrimo išvadomis remtis negalima. Kaip matyti ne vien iš ERF tyrimo, bet ir iš panašių Prancūzijoje ir Vokietijoje esančių atliekų sąvartų pavyzdžių (17), vykdant aplinkos atkūrimo darbus paprastai a) sąvartos apskritai panaikinamos (pvz. medžiagos supilamos po žeme), b) druska iš sąvartų laipsniškai pašalinama į sąvartą pilant vandenį ir surenkant susidariusį sūrymą arba c) sąvartos visam laikui uždengiamos. Tačiau šios tinkamos aplinkos atkūrimo priemonės yra daug brangesnės negu kanalai aplink perimetrą, vandens sūrymo surinkimo baseinai ir panašios priemonės, kuriomis tesiekiama sumažinti taršą. Tai matyti ir iš Vilafrunso sąvartyno uždengimo išlaidų, kurios siekia 7,9 mln. EUR (neįskaitant metinių priežiūros išlaidų). Kadangi Vilafrunso sąvarta, kurioje sukaupta maždaug 3 mln. tonų druskos medžiagos, yra nedidelė, palyginti su eksploatuojama El Koguljo (Balsarenio / Saljento) sąvarta, kurioje sukaupta 41 mln. tonų, arba El Fustereto (Surijos) sąvarta, kurioje sukaupta 22 mln. tonų atliekų, bendros aplinkos atkūrimo eksploatuojamų kasyklų teritorijoje ir atitinkamų atliekų sąvartų uždengimo išlaidos greičiausiai bus daug didesnės negu Vilafrunse.

(80)

Įmonė „Iberpotash“ taip pat tvirtina, kad sąvartose esančių medžiagų kiekis bus reikšmingai sumažintas įgyvendinus 2011 m. paskelbtą planą „Phoenix“, kuriame numatoma perdirbti sąvartose sukauptas medžiagas ir iš jų gaminti techninę druską, kurią būtų galima parduoti rinkoje. Pagal šį projektą įmonė „Iberpotash“ planuoja pastatyti druskos gavybos vakuuminiu būdu iš atliekų, susidarančių kasant kalį, gamyklą ir parduoti šią druską rinkoje. Įmonė „Iberpotash“ numato pirmuoju etapu kasmet parduoti apie 750 tūkstančių tonų druskos, o vėliau parduodamos druskos kiekį padidinti iki 1,5 mln. tonų per metus.

(81)

Tačiau, nors planas perdirbti ir komercializuoti bent dalį atliekų medžiagų iš principo galėtų padėti sumažinti sąvartų dydį bei druskingumą ir kartu padėti sumažinti numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas, įmonė „Iberpotash“ šį planą paskelbė tik 2011 m., jį įgyvendinti pradėjo 2012 m. ir vis dar vykdo. Todėl akivaizdu, kad 2006 ir 2008 m. nustatant garantijų sumą į planą „Phoenix“ negalėjo būti atsižvelgta, nes tuo metu jis buvo pernelyg nekonkretus.

(82)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, jog surinktais įrodymais ir pateiktomis ekspertų ataskaitomis patvirtinama nacionalinio teismo išvada, kad pradinės finansinių garantijų sumos buvo akivaizdžiai nepakankamos tinkamam aplinkos atkūrimui užtikrinti.

(83)

Todėl Komisija mano, kad Ispanijos institucijų 2006 ir 2008 m. nustatytos finansinės garantijos buvo iš tiesų mažesnės negu garantijos, kurių paprastai reikalaujama pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus. Tad įmonei „Iberpotash“ suteiktas ekonominis pranašumas, nes ji už finansinę garantiją kasmet mokėjo mažesnius banko mokesčius. Pasak įmonės „Iberpotash“, jos už garantijas mokėti banko mokesčiai sudarė 1 % garantijų sumos per metus; vadinasi, kadangi įmonės „Iberpotash“ bendra garantijų suma buvo daug mažesnė, mokėti banko mokesčiai atitinkamai irgi buvo mažesni, tad, palyginti su kitais operatoriais, kurių garantijos turėjo atitikti teisės aktus, įmonė „Iberpotash“ patyrė mažiau išlaidų. Todėl Komisija mano, kad dėl mažesnių finansinių garantijų įmonė „Iberpotash“ naudojosi ekonominiu pranašumu.

(84)

Ispanijos institucijų ir įmonės „Iberpotash“ argumentų, kad valstybės institucijos nesuteikė įmonei „Iberpotash“ jokio pranašumo ir nesudarė jai palankesnių sąlygų, kadangi griežtai taikė atitinkamas taisykles, negalima priimti, nes pirmiau nustatyta, jog valstybės institucijų sprendimais nustatytos finansinės garantijos buvo mažesnės, negu paprastai reikalaujama. Be to, argumentas, kad Katalonijos teisės aktai iš esmės buvo griežtesni už atitinkamas valstybės lygmens arba kitų regionų taisykles, neturi reikšmės, nes išlaidos yra susijusios su konkrečiomis aikštelėmis, todėl nustatant įmonės „Iberpotash“ finansines garantijas, reikėjo laikytis būtent Katalonijoje, kurioje yra atliekų sąvartos, taikytinų taisyklių. Valstybės institucijos leido įmonei „Iberpotash“ nustatyti mažesnes finansines garantijas, negu paprastai reikalaujama pagal įmonei taikytinus Katalonijos teisės aktus, tad už mažesnes garantijas mokėdama mažesnius banko mokesčius, palyginti su panašioje padėtyje esančiais operatoriais, įmonė „Iberpotash“ įgijo atrankųjį pranašumą.

(85)

Todėl Komisija daro išvadą, kad pagal priemonę Nr. 1 įmonei „Iberpotash“ suteiktas atrankusis ekonominis pranašumas.

(86)

Dėl valstybinių išteklių kriterijaus skundo pateikėjas teigia, jog pernelyg maža garantija padengia ne visas aplinkos atkūrimo išlaidas, todėl (galimai) perduodami valstybiniai ištekliai. Taip esą nutiktų, jeigu įmonė „Iberpotash“ neįvykdytų savo įsipareigojimų atkurti aplinką savo aikštelių teritorijoje ir šias išlaidas turėtų padengti valstybė. Skundo pateikėjas remiasi Komisijos sprendimu byloje Georgsmarienhütte  (18), kuriame Komisija nurodė, jog plieno gamintojo atleidimas nuo aplinkos apsaugos įsipareigojimų pramoninių dulkių perdirbimo ir šalinimo srityje yra valstybės pagalba.

(87)

Ispanijos institucijos ir įmonė „Iberpotash“ tvirtina, kad net jeigu garantija būtų mažesnė, negu reikalaujama, įmonė „Iberpotash“ vis tiek turėtų laikytis bendro įsipareigojimo atkurti aplinką savo aikštelių teritorijoje ir padengti tokio aplinkos atkūrimo išlaidas. Šios išlaidos jokiu būdu neapsiriboja finansinės garantijos suma. Todėl valstybė neatleidžia įmonės „Iberpotash“ nuo jos finansinių įsipareigojimų. Be to, turint galvoje stabilią įmonės „Iberpotash“ patronuojančiosios įmonės finansinę padėtį, bet kokia rizika, kad įmonė „Iberpotash“ ateityje galbūt nepajėgs padengti visų šių išlaidų ir valstybė turės imtis intervencinių veiksmų naudodamasi valstybiniais ištekliais, yra itin tolima ir mažai tikėtina. Ispanijos institucijos tvirtina, kad, jeigu įmonė „Iberpotash“ ateityje neįvykdys šių įsipareigojimų, institucijos galės areštuoti įmonės turtą, kurio ši Ispanijoje turi pakankamai, ir padengti aplinkos atkūrimo išlaidas.

(88)

Komisija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjant garantijas, pagal valstybės pagalbos taisykles analizuojama ne tai, kokia mokesčio dalis gali būti prarasta, turint galvoje garanto (t. y. privataus banko, ne valstybės) riziką arba nuostolius, bet rizika, kurią patiria valstybė, kai garantijos suma yra mažesnė už faktines žalos aplinkai išlaidas ir kai įmonė, kuriai suteikiama garantija, nepadengia arba negali padengti visų aplinkos atkūrimo išlaidų.

(89)

Dėl skundo pateikėjo nurodytos precedentinės bylos pažymėtina, kad byla Georgsmarienhütte buvo iš esmės skirtinga, nes Žemutinės Saksonijos žemė akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už dulkių šalinimą ir faktiškai už tai sumokėjo 64,64 mln. DEM. Šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra kitoks, nes, neatsižvelgiant į garantijos sumą, įmonė „Iberpotash“ išlieka atsakinga už aplinkos atkūrimą savo kasyklų aikštelių teritorijoje, o Ispanijos institucijos kol kas neįsipareigojo padengti jokių aplinkos atkūrimo išlaidų vietoj įmonės „Iberpotash“. Todėl šioje byloje Sprendimu Georgsmarienhütte kaip precedentu remtis negalima.

(90)

Įmonės „Iberpotash“ finansinę garantiją sudaro banko garantija, kuria valstybė negali laisvai pasinaudoti. Finansine garantija galima pasinaudoti tik teisės aktuose griežtai apibrėžtoms priemonėms, pirmiausia atliekų šalinimui, aplinkos aikštelių teritorijoje atkūrimui ir kitoms aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti, jeigu įmonė „Iberpotash“ neįvykdytų savo aplinkos apsaugos įsipareigojimų. Valstybė neįgyja teisės į jokią garantijos lėšų dalį, taip pat negauna jokios kitokios finansinės naudos, kuri būtų mažesnė, jeigu garantijos suma būtų mažesnė. Taip pat pažymėtina, kad kol kas nebuvo atvejų, kad valstybei būtų reikėję pasinaudoti garantija kuriuo nors iš pirmiau nurodytų tikslų. Tačiau, nors mažesnė garantijos suma valstybiniams ištekliams kol kas nepadarė jokio faktinio poveikio, vien remiantis šiuo faktu negalima atmesti galimybės, kad poveikis valstybiniams ištekliams gali būti padarytas, jei ateityje padidės rizika, kad valstybei gali tekti išleisti savo išteklius.

(91)

Iš tikrųjų, konkrečios rizikos, kad valstybei ateityje gali būti užkrauta papildoma našta, pakanka, kad pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį būtų tenkinamas valstybės pagalbos buvimo kriterijus (19). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad valstybės pagalbos priemonės sąsaja su valstybiniais ištekliais ir poveikis valstybiniams ištekliams neprivalo būti tiesioginis, kad šis kriterijus būtų tenkinamas.

(92)

Svarbiausia finansinių garantijų paskirtis yra užtikrinti, kad kasybos įmonės atidėtų pakankamai išteklių, kad ateityje galėtų padengti aplinkos atkūrimo išlaidas, kad ir kokioje finansinėje padėtyje atsidurtų ateityje (dažnai gana tolimoje). Tad akivaizdu, kad tais atvejais, kai garantijos suma yra daug mažesnė už numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas, atsiranda bent padidėjusi rizika, kad ateityje tai gali paveikti valstybinius išteklius. Rizika, kad išlaidas gali tekti dengti iš valstybės biudžeto, yra akivaizdžiai didesnė, negu būtų tuo atveju, jei garantijos suma būtų nustatyta tinkamai, laikantis taikytinų teisės aktų ir deramai atsižvelgiant į numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas. Jeigu šie ištekliai yra daug mažesni, negu reikia, ir jeigu įmonė „Iberpotash“ dėl kokios nors priežasties nenorės arba negalės padengti išlaidų, iš valstybinių išteklių tikrai teks dengti didesniąją jų dalį. Be to, jeigu įmonė „Iberpotash“ ateityje negalės padengti aplinkos atkūrimo išlaidų, Ispanijos institucijų esą turima galimybė areštuoti įmonės „Iberpotash“ turtą vargu ar padės surinkti papildomų išteklių, nes vienintelis įmonės „Iberpotash“ (ir visos grupės ICL) Ispanijoje turimas turtas yra kalio kasyklų įrenginiai. Tačiau kalio kasyklas uždarius, šio turto vertė taps abejotina.

(93)

Tai, kad valstybė turėtų įsikišti ir panaudoti savus išteklius, jeigu įmonė „Iberpotash“ nenorėtų arba negalėtų atliekų sąvartų teritorijoje imtis reikalingų aplinkos atkūrimo priemonių, yra aiškiai nurodyta taikytinuose teisės aktuose.

(94)

Pirma, pagal Įstatymo Nr. 39/2015 (20) 102 straipsnį valstybė gali imtis priemonių vietoj šalies, kuri yra teisiškai atsakinga už tų priemonių įgyvendinimą. Ispanija turėtų i) reikalauti, kad įmonė „Iberpotash“ imtųsi konkrečiai apibrėžtų priemonių, ii) informuoti įmonę „Iberpotash“, kad kitu atveju administravimo institucijos pačios imsis tų priemonių, ir nurodyti tų priemonių išlaidas, iii) įgyvendinti tas priemones, iv) stengtis susigrąžinti išlaidas iš įmonės „Iberpotash“, tačiau jeigu Ispanijai teks naudotis nepakankama finansine garantija, akivaizdu, kad to padaryti nebus įmanoma. Jeigu įmonė „Iberpotash“ neįvykdytų įsipareigojimų atkurti aplinką savo įrenginių teritorijoje, Ispanijai neliktų kito pasirinkimo, kaip tik iš anksto padengti tokio aplinkos atkūrimo išlaidas, nes kitu atveju Ispanija nevykdytų savo įsipareigojimų, nors oficialiai toks sprendimas nėra privalomas.

(95)

Antra, kaip pažymėta 13 konstatuojamojoje dalyje, Ispanija gali pažeisti savo įsipareigojimus pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvą ir Vandens pagrindų direktyvą. Todėl, jeigu išnaudojusi mineralinius išteklius, įmonė „Iberpotash“ apleistų savo įrenginius ir neatkurtų aplinkos šių įrenginių teritorijoje, vienintelis būdas, kuriuo Ispanija galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal abi direktyvas, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nepriteistų už kiekvieną dieną mokėtinos baudos, būtų pačiai apmokėti už atliekų sąvartų panaikinimą arba lygiavertiškai veiksmingo aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimą, nes garantija yra nepakankama.

(96)

Trečia, pagal 2006 m. liepos 18 d. Ispanijos įstatymo Nr. 27/2006 (21) nuostatas Ispanijos institucijos gali būti priverstos vykdyti savo įsipareigojimus pagal aplinkos apsaugos teisės aktus. Kiekviena nevyriausybinė organizacija, atitinkanti Įstatyme Nr. 27/2006 išdėstytus kriterijus, Įstatymo Nr. 27/2006 18 straipsnio 1 dalyje nurodyto aplinkos apsaugos pažeidimo atveju (įskaitant, pvz., vandens apsaugos įsipareigojimų pažeidimus) gali kreiptis į teismą su prašymu priversti administravimo institucijas vykdyti savo aplinkos apsaugos įsipareigojimus.

(97)

Ketvirta, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB (22) 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai už aplinkai padarytos žalos ištaisymą atsakingas veiklos vykdytojas neįvykdo savo įsipareigojimų, kompetentinga institucija gali, jeigu nėra kitos išeities, imtis priemonių pati. 5 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad, jeigu atitinkamas veiklos vykdytojas to nepadaro, kompetentinga institucija gali imtis būtinų prevencinių priemonių, kad pašalintų neišvengiamą žalos aplinkai grėsmę. Jeigu įmonė „Iberpotash“ nesiims būtinų aplinkos atkūrimo priemonių, kai jos kasybos veikla bus nutraukta, nesutvarkytos atliekų sąvartos gali kelti neišvengiamą grėsmę aplinkai, tad kompetentingos valstybės institucijos, neturėdamos kitos išeities, turės imtis taisomųjų arba prevencinių veiksmų.

(98)

Galiausiai pažymėtina, kad Ispanijos institucijos pačios nurodo (23), jog pagal Įstatymo Nr. 12/1981 9 straipsnį, tais atvejais, kai veiklos vykdytojas nevykdo savo įsipareigojimų, Vyriausybės administravimo institucijos (Administratión de la Generalitat) gali priverstinai įvykdyti šias priemones veiklos vykdytojo sąskaita. Jos nurodo, kad praktiškai administravimo institucija įgyvendina atitinkamas priemones, tada jų išlaidos padengiamos finansinės garantijos lėšomis arba – jei finansinės garantijos nepakanka – lėšomis, gautomis pardavus veiklos vykdytojo turtą. Todėl, jeigu finansinė garantija yra daug mažesnė, negu reikalaujama, valstybės administravimo institucija patiria riziką, kad veiklos vykdytojo turto nepakaks atitinkamoms jos įgyvendintoms priemonėms finansuoti. Tuo patvirtinama, kad pernelyg maža finansinė garantija padidina riziką, jog veiklos vykdytojo turto gali nepakakti administravimo institucijos įvykdytų aplinkos atkūrimo priemonių išlaidoms padengti (ypač jeigu veiklos vykdytojas kaip įmonė „Iberpotash“ Ispanijoje nevykdo jokios kitos veiklos) ir jas gali tekti dengti iš valstybinių išteklių.

(99)

Todėl, jeigu garantija yra daug mažesnė, negu reikia, ir reikalaujama pagal įstatymus, valstybė patiria konkrečią riziką, kad jos ištekliams gali būti užkrauta papildoma našta. Tad valstybės patiriama didesnė papildomos naštos rizika yra pakankamai konkreti, kad dėl pernelyg mažos finansinės garantijos atsirastų bent potenciali poveikio valstybės ištekliams galimybė.

(100)

Iš įmonės „Iberpotash“ reikalaujamos finansinės garantijos suma nustatyta Katalonijos Vyriausybės administraciniais sprendimais, kuriais patvirtinti leidimai vykdyti kalio kasybos veiklą. Kadangi taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį sąvoka „valstybė (narė)“ apima visų lygių valstybės institucijas, neatsižvelgiant į tai, ar tai nacionalinės, regioninės ar vietos institucijos, sprendimas taikyti mažesnes finansines garantijas priskirtinas valstybei.

(101)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 apėmė valstybinių išteklių perdavimą ir kad priemonė priskirtina valstybei.

(102)

Komisija mano, jog tai, kad įmonė „Iberpotash“ patiria mažiau išlaidų, nes finansinė garantija yra mažesnė, negu reikalaujama pagal atitinkamus teisės aktus, gali iškraipyti konkurenciją įmonės „Iberpotash“ veiklos rinkose – daugiausia kalio ir druskos rinkose. Kaip paaiškinta toliau (žr. 110 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), per atitinkamą laikotarpį patirta apie 1,8 mln. EUR mažiau išlaidų, tad, priešingai Ispanijos institucijų argumentams, tai nebuvo nedidelė suma.

(103)

Be to, nors įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė kalio gamintoja Ispanijoje, konkurencijos iškraipymo galimybė neišnyksta, nes atitinkama geografinė rinka yra akivaizdžiai platesnė negu nacionalinė Ispanijos rinka. Komisija dar 1993 m. padarė išvadą, kad kalio rinka yra platesnė ir apima ne vien Ispaniją, bet ir Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir kitas valstybes nares, išskyrus Vokietiją (24). Be to, įmonė „Iberpotash“ savo 2014 m. Tvarumo ataskaitoje (25) pažymi, jog Ispanijoje parduodama tik 23 % jos kalio ir druskos produkcijos, 50 % vežama į Europos šalis, 18 % – į Pietų Ameriką, dalis produkcijos taip pat parduodama Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Visuose šiuose regionuose įmonė „Iberpotash“ konkuruoja su kitais kalio ir druskos gamintojais, tad dirbtinis įmonės „Iberpotash“ išlaidų sumažinimas gali turėti įtakos šiai konkurencijai.

(104)

Galiausiai pažymėtina, kad įmonės „Iberpotash“ argumentai, jog įmonės aplinkos apsaugos įsipareigojimai (t. y. užtikrinti aplinkos atkūrimą savo aikštelių teritorijoje ir taršos prevenciją) išlieka tokie patys, kad ir kokio dydžio būtų finansinės garantijos, ir kad įmonė bet kuriuo atveju privalo kaupti atidėjinius, kad galėtų įvykdyti galimus aplinkos apsaugos įsipareigojimus, pagrindo suabejoti konkurencijos iškraipymo galimybe nesuteikia. Be šių apskaitos nuostatų, pažymėtina, kad dėl įsipareigojimo išlaikyti teisės aktų reikalavimus atitinkančias specialias finansines garantijas įmonė „Iberpotash“ (arba bet kuri kita tokių pačių taisyklių privalanti laikytis kasybos įmonė) iš tiesų patiria įprastas, bet specifines išlaidas – tai banko mokesčiai už garantijos sukūrimą ir palaikymą, todėl dėl nepagrįstai mažos garantijos įmonės „Iberpotash“ padėtis gali būti palankesnė, o konkurencija taip bus iškraipoma.

(105)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 gali iškraipyti konkurenciją.

(106)

Kaip jau pažymėta pirmiau, kadangi įmonė „Iberpotash“ 50 % produkcijos eksportuoja į kitas Europos šalis, akivaizdu, kad kalio ir druskos rinkos yra tarpvalstybinės. Todėl mažesnės finansinės garantijos gali turėti įtakos ES valstybių narių tarpusavio prekybai.

(107)

Įmonės „Iberpotash“ argumentas, kad dėl didelių transporto išlaidų druskos rinkos yra tik nacionalinės ar netgi tik regioninės, neatitinka įmonės „Iberpotash“ 2014 m. Tvarumo ataskaitoje pateiktų skaičių, nes 80 % įmonės druskos produkcijos eksportuojama ne tik į kitas Europos šalis, bet ir į Aziją, Šiaurės Afriką ir Ameriką. Be to, įmonės „Iberpotash“ pastabos dėl sprendimo pradėti procedūrą šiuo atžvilgiu prieštarauja viena kitai, nes, viena vertus, ji teigia, kad druskos rinka yra nacionalinė ar netgi regioninė, o kita vertus, tvirtina, kad Prancūzijos druskos gamintoja yra tiesioginė jos konkurentė ir bando išstumti įmonę „Iberpotash“ iš rinkos.

(108)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 turi įtakos ES vidaus prekybai.

(109)

Norint nustatyti faktinę pagalbos sumą, pirmiausia reikia bent apytiksliai nustatyti, kokia finansinių garantijų suma pagal tuo laikotarpiu taikytas teisės aktų normas buvo „teisinga“. Tada pagalbos suma atitiktų skirtumą tarp numatomos banko mokesčių sumos, kurią įmonė „Iberpotash“ būtų turėjusi sumokėti už teisingai nustatytą garantijos sumą, ir faktinės įmonės sumokėtų banko mokesčių sumos.

(110)

Trečioji šalis teigia, kad apskaičiuojant pagalbos sumą reikėtų įtraukti ne vien mažesnius banko mokesčiais, bet ir tai, kad bankui reikia suteikti pakankamą užstatą finansinių rezervų forma. Tačiau, kadangi toliau įvertinta „pataisyta“ garantijų suma yra palyginti nedidelė, turint galvoje metinę įmonės „Iberpotash“ apyvartą (apie 300 mln. EUR) ir visos grupės ICL apyvartą (5,4 mlrd. USD), mažai tikėtina, kad norėdama užtikrinti didesnę garantijos sumą įmonė patirtų reikšmingų papildomų išlaidų.

(111)

Kadangi, pasak Ispanijos institucijų, Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas 2016 m. gruodžio mėn. sprendime konstatavo, kad taikytinus teisės aktus atitinka didesnė, 6 979 471,83 EUR, Balsarenio / Saljento aikštelės garantija, Komisija mano, kad šiuo metu „teisinga“ garantijų dėl Balsarenio/Saljento suma yra šiuo metu taikoma teismo patvirtinta suma.

(112)

Pagal analogiją (taip pat žr. 64 konstatuojamąją dalį) Komisija taip pat daro išvadą, kad didesnė, 6 160 872,35 EUR, nuo 2015 m. taikoma garantijos dėl Surijos suma taip pat laikytina atitinkančia taikytinus teisės aktus. Nors kompetentingo teismo išvados dėl šios aikštelės nėra, didesnė garantijos dėl mažesnės Surijos aikštelės suma faktiškai beveik lygi patvirtintai garantijos dėl Balsarenio / Saljento sumai. Tuo patvirtinama, kad sumą galima laikyti pakankama ir atitinkančia taikytinus teisės aktus.

(113)

Todėl teisinga garantijų suma šiuo metu iš viso sudaro 13 140 344,18 EUR.

(114)

Apskaičiuojant šią sumą vis dėlto atsižvelgta į 2011 m. paskelbtą ir nuo 2012 m. laipsniškai įgyvendinamą planą „Phoenix“. Plane, be kitų dalykų, numatoma investuoti į vakuuminius druskos gamybos įrenginius, siekiant perdirbti kalio kasybos atliekose esančią druską ir ją komercializuoti. Pagal planą įmonės „Iberpotash“ kasmet parduodamos druskos kiekis galiausiai turėtų sudaryti apie 1,5 mln. tonų.

(115)

Komisija sutinka su ERF tyrimu, kad paties plano „Phoenix“ negalima laikyti aplinkos atkūrimo priemone ir kad jis faktiškai nesustabdys atliekų kiekio didėjimo kasyklų eksploatavimo laikotarpiu. Tačiau Komisija taip pat pripažįsta įmonės „Iberpotash“ ir Ispanijos institucijų argumentus, kad planas tikrai turi įtakos bendroms numatomoms aplinkos atkūrimo išlaidoms. ERF tyrime neatsižvelgiama į tai, kad druskos perdirbimas ir prekyba druska greičiausiai tęsis ir tada, kai kalio kasyklų veikla bus nutraukta. Planas „Phoenix“ greičiausiai padės ateityje laipsniškai panaikinti atliekų sąvartas, todėl nustatant, koks garantijų dydis yra tinkamas, į jį galima atsižvelgti, kaip tai padaryta 2015 m. siūlant ir, bent Balsarenio/Saljento atveju, nacionaliniam teismui patvirtinant didesnes garantijas.

(116)

Tačiau tai reiškia, kad laikotarpiu iki 2012 m., kai pradėtas įgyvendinti planas „Phoenix“, esamų finansinių garantijų negalima laikyti pakankamomis. Nors gana nedidelius druskos kiekius iš atliekų sąvartos įmonė „Iberpotash“ perdirbdavo ir parduodavo ir iki plano „Phoenix“ paskelbimo, didžioji dalis druskos atliekų buvo tiesiog kaupiama atliekų sąvartose tikintis, kad ateityje ją galbūt bus galima panaudoti komerciniais tikslais (26). Vis dėlto konkretaus plano, kaip ir kada padidinti druskos perdirbimo įrenginius, kad tokiu būdu būtų galima sunaikinti didesnį druskos atliekų kiekį ir taip ženkliai sumažinti būsimas aplinkos atkūrimo išlaidas, nebuvo. Todėl, kalbant apie laikotarpį iki plano „Phoenix“ paskelbimo, į tokią gana hipotetinę galimybę ateityje sumažinti atliekų sąvartas perdirbant ir parduodant reikšmingą druskos kiekį, atsižvelgti nederėtų.

(117)

Todėl tam, kad galėtų apytiksliai nustatyti, kokia garantijų suma buvo „teisinga“ 2006–2011 m. laikotarpiu, turint galvoje tuo metu planuotas aplinkos atkūrimo išlaidas, Komisija turi nagrinėti kitus turimus įrodymus ir neatsižvelgti į plano „Phoenix“ įtaką.

(118)

Kaip jau paaiškinta pirmiau (žr. 68–81 konstatuojamąsias dalis), patikimiausi numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų įverčiai (be plano „Phoenix“) išdėstyti skundo pateikėjo pateiktame ERF tyrime. Komisija mano, kad šios ekspertų ataskaitos prielaidos yra patikimos, nes daugiausia grindžiamos rinkos tyrimais ir palyginimais su panašiomis kitose pasaulio vietose veikiančiomis aikštelėmis. Kaip paaiškinta pirmiau, įmonės „Iberpotash“ pateiktu tyrimu, priešingai, negalima naudotis kaip patikima numatomų aplinkos atkūrimo išlaidų sąmata, nes tyrime nėra nagrinėjamos tinkamos aplinkos atkūrimo priemonės (žr. 79 konstatuojamąją dalį).

(119)

Atliekant ERF tyrimą įvertinta, kad bendra aplinkos atkūrimo išlaidų suma sudarys ne mažiau kaip 71 mln. EUR. Be to, visi kiti ERF tyrime arba kituose šaltiniuose pateikti galimų teisingų sumų įverčiai (žr. šio sprendimo 5.1.1.1 skirsnį) yra dar didesni. Kadangi tikslesnių 2006–2011 m. laikotarpio įverčių nėra, Komisija laiko, kad atitinkamos numatomos aplinkos atkūrimo išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti, sudaro 71 mln. EUR (24,8 mln. EUR Surijoje ir 46,2 mln. EUR Balsarenyje / Saljente).

(120)

Galiausiai pažymėtina, kad pagal Dekreto Nr. 202/1994 (tuo laikotarpiu taikyto teisės akto) 3 straipsnį finansinės garantijos sumą, apskaičiuotą pagal 2 straipsnį (t. y. pagal numatomas aplinkos atkūrimo išlaidas), kasybos veiklai, kuri vykdoma ne ypatingos svarbos natūraliose gamtinėse zonose (įskaitant įmonės „Iberpotash“ aikšteles) reikėtų sumažinti 50 %

(121)

Todėl, remdamasi turimais įrodymais, Komisija daro išvadą, kad „teisinga“ įmonės „Iberpotash“ kasybos veiklos finansinių garantijų dėl Surijos (2006–2011 m. laikotarpiu) suma yra ne mažesnė kaip 12,4 mln. EUR, dėl Balsarenio / Saljento (2008–2011 m. laikotarpiu) – 23,1 mln. EUR.

(122)

Pasak įmonės „Iberpotash“, dabartinės garantijos išlaidos sudaro 1 % garantijos sumos per metus. Remiantis pirmiau nurodytomis teisingomis dviejų vertinamųjų laikotarpių garantijos sumomis, bendra įmonei „Iberpotash“ mažesnių mokesčių už garantijas forma suteikta pagalba kiekvienais metais būtų lygi 1 % skirtumo tarp „teisingos“ sumos ir faktinės tais metais nustatytos sumos, kaip parodyta šioje lentelėje.

3 lentelė

Pagalbos sumos apskaičiavimas

(123)

Todėl visos pagalbos įmonei „Iberpotash“, suteiktos per visą 2006–2016 m. laikotarpį mažesnių bankų mokesčių už mažesnes garantijas forma, suma sudaro 1 864 622 EUR.

Ši pagalba buvo suteikta tuo momentu, kai Ispanijos institucijų išduotuose aplinkos apsaugos leidimuose buvo nustatytos mažesnės garantijos, t. y. 2006 m. lapkričio 6 d. Surijai ir 2008 m. balandžio 29 d. Balsareniui/Saljentui.

(124)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 1 yra valstybės pagalba, todėl vertins jos teisėtumą ir suderinamumą su vidaus rinka.

(125)

2007 m. gruodžio 17 d. Ispanijos aplinkos ministerija ir Katalonijos Vyriausybė pasirašė konvenciją, pagal kurią susitarė bendradarbiauti ir pasidalyti Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo, siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, projekto išlaidas. Finansų ministerija sutiko padengti 4 mln. EUR šios investicijos išlaidų, o likusią dalį turėjo padengti Katalonijos Vyriausybės valdoma valstybinė įmonė „Agencia Catalana del Agua“. Projekto darbai pradėti 2008 m. rugpjūčio mėn. ir truko 18 mėnesių. Bendros investicinės išlaidos sudarė 7 887 571 EUR ir, kaip susitarta 2007 m. konvencijoje, jas visas padengė valstybės institucijos.

(126)

Pagal projektą Vilafrunso atliekų sąvarta uždengta nepralaidžia medžiaga, kurios paskirtis – sandariai uždengti atliekų sąvartą ir apsaugoti atliekose esančią druską nuo sąlyčio su išorės vandeniu, kad iš sąvartos nebūtų jokių druskos nuotėkių. Danga apsaugota geotekstilės lakštais ir užpilta dirvožemiu, taip sudarant sąlygas apželdinti uždengtą sąvartą.

(127)

Vilafrunso atliekų sąvarta įrengta įmonės „Iberpotash“ teritorijoje ir priklauso įmonei „Iberpotash“. Ji perduota įmonei pagal 1998 m. spalio 21 d. pardavimo sutartį, pagal kurią įmonė „Iberpotash“ nupirko kasybos Katalonijos regione veiklą iš Ispanijos valstybinės kontroliuojančiosios įmonės Sociedad Estatal de Participaciones Industriales – SEPI. Tuo metu, kai teritorija perduota, atliekų sąvarta jau buvo neeksploatuojama nuo 1973 m., kai sustabdyta kasyklos, kuriai priklauso Vilafrunso atliekų sąvarta, veikla.

(128)

Kaip paminėta pirmiau, visas įmonei „Iberpotash“ priklausančios ir jos teritorijoje esančios Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo investicijas finansavo valstybės institucijos. Įmonė „Iberpotash“ dengia tik įrenginio priežiūros išlaidas jo gyvavimo laikotarpiu.

(129)

2008–2009 m. vykdyti atliekų sąvartos – ji įmonei „Iberpotash“ priklauso nuo 1998 m., kai aikštelė buvo privatizuota drauge su kitomis regiono kalio kasyklų aikštelėmis – uždengimo darbai. Sąvarta priklauso kasyklai, kurią eksploatuoti nustota dar 1973 m., tad įmonė „Iberpotash“ perėmė kasyklą, kai ji jau nebeveikė. Todėl įmonė „Iberpotash“ tvirtina, kad ji neprivalo imtis priemonių, kad užtikrintų taršos iš sąvartos prevenciją pagal nacionalinės arba Sąjungos teisės aktus, nes įmonė „Iberpotash“ nėra tikroji teršėja.

(130)

Ispanijos institucijos nesutinka su šiais įmonės „Iberpotash“ argumentais ir tvirtina, kad įmonė „Iberpotash“ turi bendrą prievolę imtis reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią taršai iš jai priklausančios atliekų sąvartos, bei tvarkyti sąvartą pagal taikytinas teisės normas. Tad įmonė „Iberpotash“ privalo užtikrinti, kad būtų imtasi pagal atitinkamus teisės aktus reikalaujamų aplinkos apsaugos priemonių, ir ištaisyti šios sąvartos daromą žalą aplinkai.

(131)

Be to, trečiosios šalies pastabose nurodyta, kad įmonė „Iberpotash“ perėmė atsakomybę už Vilafrunso valdymą nuo pat kasybos teisių perdavimo momento. Tokia atsakomybė numatyta 1993 m. liepos 15 d. Ispanijos įstatyme Nr. 6/1993 dėl atliekų valdymo ir 2001 m. liepos 20 d. Karališkame įstatyminiame dekrete Nr. 1/2001, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Ispanijos vandens įstatymas. Trečioji šalis tvirtina, jog tai, kad Vilafrunso kasykla nebeveikė, kai įmonė „Iberpotash“ ją įsigijo, neturi reikšmės, nes bet kuris kasybos veiklos koncesijos turėtojas privalo sutvarkyti visas kasybos atliekas, t. y. taip pat ir atliekas, kurios susidarė iki koncesijos turėtojui gaunant koncesiją.

(132)

Komisija mano, jog tai, kad kasykla, kuriai priklauso Vilafrunso atliekų sąvarta, neeksploatuojama jau nuo 1973 m., savaime nereiškia, kad įmonė „Iberpotash“, kaip kasyklos savininkė, atleidžiama nuo pareigos užtikrinti tinkamą aplinkos atkūrimą. Kaip patvirtino Ispanijos institucijos, į visus aplinkos atkūrimo planus, įskaitant 2008 m. planą, įtrauktos specialios aplinkos atkūrimo priemonės, kurių įmonė „Iberpotash“ privalėjo imtis dėl Vilafrunso sąvartos. Pagal 1973 m. Ispanijos kasybos įstatymo 121 straipsnį į aplinkos atkūrimo planą įtrauktų įpareigojimų nevykdymas yra sunkus pažeidimas. Be to, Ispanijos institucijos patvirtina, kad pagal taikytinus vandens apsaugos teisės aktus įmonė „Iberpotash“ visada buvo įpareigota imtis reikiamų priemonių, kad visuose savo įrenginiuose, įskaitant Vilafrunso sąvartą, užkirstų kelią vandens taršai. Komisija taip pat pažymi, kad pagal Kasybos atliekų tvarkymo direktyvos 4 straipsnį veiklos vykdytojas imasi visų reikiamų priemonių, kad kiek galėdamas užkirstų kelią neigiamam poveikiui aplinkai arba poveikį sušvelnintų, taip pat ir tais atvejais, kai atliekos tvarkomos įrenginį uždarius.

(133)

Įmonė „Iberpotash“ taip pat tvirtina, kad į kasyklos pardavimo sutartį įtraukta sąlyga, kurią galima aiškinti taip, kad įmonė „Iberpotash“ atleidžiama nuo atsakomybės už veiklą, vykdytą iki 1997 m., t. y. įskaitant visą atsakomybę už atliekų sąvartą. Šiuo atžvilgiu įmonė „Iberpotash“ remiasi 2009 m. gegužės 14 d. Aukščiausiojo teismo sprendimu, kuriame nurodoma pardavimo sutarties nuostata, jog šalis pardavėja turėtų atlyginti pirkėjui už visus įsipareigojimus, jai iškilusius dėl trečiųjų šalių reikalavimų, susijusių su laikotarpio iki perdavimo faktais, kurie nebuvo nurodyti balanso ataskaitoje ir per išsamų patikrinimą nebuvo akivaizdūs. Įmonė „Iberpotash“ tvirtina, kad įsipareigojimai, susiję su Vilafrunso aplinkos atkūrimu, nebuvo akivaizdūs iki pardavimo ir kad balanso ataskaitoje nebuvo su tuo susijusių nuostatų, nes tuo metu tokio teisinio įsipareigojimo nebuvo.

(134)

Tačiau Ispanijos institucijos nurodo, kad 1998 m. akcijų pardavimo sutartyje nebuvo jokių specialių nuostatų, pagal kurias pardavėjas būtų įpareigotas perimti kokią nors atsakomybę iš pirkėjo po akcijų perdavimo.

(135)

Komisija taip pat pažymi, kad Aukščiausiojo teismo sprendime nurodyta nuostata yra gana standartinė sutarties nuostata, kuria pardavėjas apsaugomas nuo vėlesnių trečiųjų šalių reikalavimų, susijusių su faktais, kurie pardavimo momentu nebuvo žinomi. Tačiau įmonė „Iberpotash“ negali tvirtinti nežinojusi apie pagal sandorį perimamą esamą Vilafrunso atliekų sąvartą ir apie bendrą atliekų turėtojo atsakomybę tinkamai tvarkyti savo atliekų įrenginius. Tai, kad įmonė „Iberpotash“ pripažino įvairiuose aplinkos atkūrimo planuose numatytus aplinkos apsaugos įpareigojimus dėl Vilafrunso sąvartos, patvirtina, kad įmonė apie šią atsakomybę žinojo.

(136)

Tad Komisija mano, kad 1998 m. įsigijusi kalio kasybos Katalonijoje veiklą, įmonė „Iberpotash“ perėmė atsakomybę užtikrinti tinkamą Vilafrunso atliekų sąvartos tvarkymą pagal taikytinas teisės normas.

(137)

Tačiau, nors Ispanijos institucijos sutinka su tokia išvada, jos tvirtina, kad įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimai neapėmė Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo. Pasak Ispanijos institucijų, įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimus buvo galima įvykdyti daug pigesnėmis priemonėmis, negu nurodyta 2008 m. pradiniame aplinkos atkūrimo plane (būtent paklojus vamzdyną (įrengus drenažo sistemą) ir kitų rūšių apsaugos bei aplinkos atkūrimo priemonėmis, kurių bendros išlaidos sudaro apie […] EUR (*1)). Tad jos kartu su įmone „Iberpotash“ tvirtina, kad valstybės investicijomis į sąvartos uždengimą, dėl kurių įmonės „Iberpotash“ sutaupyta lėšų suma ([…] EUR) yra didesnė už susumuotas priežiūros išlaidas, kurias įmonė turi dengti įrenginio gyvavimo laikotarpiu ([…] EUR vien per laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. kovo mėn.), ir alternatyviąsias sąnaudas, kurių patiria dėl to, kad negali perdirbti ir parduoti iš uždengtos Vilafrunso sąvartos išgautos druskos, kaip planuoja daryti tvarkydama kitas sąvartas (30), ekonominis pranašumas įmonei „Iberpotash“ nesuteikiamas.

(138)

Komisija mano, kad, neatsižvelgiant į įmonės „Iberpotash“ įsipareigojimų dėl Vilafrunso mastą, su tuo, kad dėl 7,9 mln. EUR valstybės investicijos į daug geresnę aplinkos apsaugą, kuri iš esmės reiškia, kad aplinka kasyklos aikštelės teritorijoje atkurta, įmonei „Iberpotash“ iš esmės nepatyrus jokių investicinių išlaidų, įmonė „Iberpotash“ iš tiesų neįgijo jokio ekonominio pranašumo, sutikti negalima. Uždengiant atliekų sąvartą siekta reikšmingai sumažinti taršą dėl nuotėkių iš Vilafrunso sąvartos. Jeigu pagalba nebūtų suteikta, alternatyviomis priemonėmis nebūtų galima užtikrinti tokios geros ir ilgalaikės apsaugos, o įmonė „Iberpotash“ patirtų riziką, kad teks šalinti taršos padarinius (tai matyti iš 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. vasario 25 d. baudžiamųjų nuosprendžių dėl kitų kasyklų aikštelių, žr. sprendimo pradėti procedūrą 27–94 konstatuojamąsias dalis). Todėl įrenginį pastačius iš valstybinių išteklių, įmonė „Iberpotash“ galėjo geriau užkirsti kelią taršai, sumažinti poveikio aplinkai riziką ateityje ir užtikrinti ilgalaikį aplinkos atkūrimą sąvartos teritorijoje (pagal tuos pačius principus, kurie taikyti atkuriant aplinką druskos atliekų sąvartų teritorijose Prancūzijoje arba Vokietijoje, kaip paaiškinta šio sprendimo 26 ir 32 konstatuojamosiose dalyse). Įmonė „Iberpotash“ galiausiai būtų turėjusi vykdyti įsipareigojimą užtikrinti tinkamą aplinkos atkūrimą Vilafrunso atliekų sąvartos teritorijoje.

(139)

Galiausiai pažymėtina, jog, Komisijos nuomone, priemonė yra atrankioji, nes pagal ją finansuotas konkrečios įmonei „Iberpotash“ priklausančios Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimas. Ispanijos institucijos tvirtina, kad priemonė negali būti atrankioji, nes „Iberpotash“ yra vienintelė Ispanijoje veikianti kalio kasybos įmonė, todėl jos neįmanoma palyginti su kitomis įmonėmis. Tačiau argumentu, kad įmonė „Iberpotash“ yra vienintelė Ispanijoje veikianti kalio kasybos įmonė, nepaneigiama, kad priemonė yra atrankioji, nes priemonė skirta konkrečiai įvardytai, o ne kuriai nors kitai atliekų sąvartai.

(140)

Tad Komisija daro išvadą, jog pagal priemonę Nr. 4 įmonei „Iberpotash“ suteiktas atrankusis ekonominis pranašumas.

(141)

Visas Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo išlaidas padengė valstybės institucijos: 4 mln. EUR skyrė Ispanijos aplinkos apsaugos ministerija, o likusius 3 887 571 EUR – Katalonijos Vyriausybės valdoma valstybinė įmonė „Agencia Catalana del Agua“, kuri įvykdė įsipareigojimą padengti likusią Katalonijos Vyriausybės pagal 2007 m. gruodžio 17 d. konvenciją prisiimtų investicinių išlaidų dalį.

(142)

Nei Ispanijos institucijos, nei įmonė „Iberpotash“ neneigė, kad šiai priemonei skirti valstybiniai ištekliai.

(143)

Be to, sprendimą skirti valstybės finansavimą Vilafrunso atliekų sąvartai uždengti priėmė Ispanijos aplinkos apsaugos ministerija ir Katalonijos Vyriausybė, tad sprendimas akivaizdžiai priskirtinas valstybei.

(144)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 4 apėmė valstybinių išteklių perdavimą ir kad priemonė priskirtina valstybei.

(145)

Kaip išsamiai aptarta pirmiau (žr. 103 ir 105 konstatuojamąsias dalis), įmonė „Iberpotash“ konkuruoja su kitais kalio ir druskos gamintojais. Todėl tai, kad bent dalis aplinkos apsaugos įsipareigojimų dėl Vilafrunso buvo finansuoti iš valstybinių išteklių, gali iškraipyti konkurenciją, nes įmonės „Iberpotash“ išlaidos dirbtinai sumažintos, dėl to įmonė įgijo nederamą pranašumą prieš savo konkurentus.

(146)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 4 gali iškraipyti konkurenciją.

(147)

Ir kaliu, ir druska prekiaujama ES (žr. 106 ir 107 konstatuojamąsias dalis), tad Komisija daro išvadą, kad priemonė Nr. 4 daro įtaką ES vidaus prekybai.

(148)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad pagal priemonę Nr. 4 suteikta 7 887 571 EUR valstybės pagalba, todėl vertins jos teisėtumą ir suderinamumą su vidaus rinka.

(149)

Ir priemonė Nr. 1, ir priemonė Nr. 4 įgyvendintos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus teikti pranešimus ir nesiimti veiksmų. Todėl Komisija mano, kad dėl to abi priemonės yra neteisėta valstybės pagalba.

(150)

Nei Ispanijos institucijos, nei įmonė „Iberpotash“ nepateikia jokio pagrindimo, kad pagalba, kurią sudaro tai, kad garantijos yra mažesnės, negu reikalaujama pagal atitinkamus teisės aktus, yra suderinama.

(151)

Komisija mano, kad priemonė yra veiklos pagalba įmonei „Iberpotash“, nes dėl jos įmonė 2006–2016 m. laikotarpiu galėjo mokėti mažesnius garantijos mokesčius, negu reikėjo.

(152)

Komisija nenustatė jokio galimo tokios veiklos pagalbos suderinamumo pagrindo, nes veiklos pagalba suteikta nesiekiant jokio akivaizdaus bendros svarbos tikslo, tad Komisija daro išvadą, kad priemonė, kurią sudaro mažesnės įmonės „Iberpotash“ finansinės garantijos, yra nesuderinama valstybės pagalba, teikta mažesnių banko mokesčių už nederamai mažas finansines garantijas forma.

(153)

Ispanijos institucijos tvirtina, kad, jeigu Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimas būtų valstybės pagalba, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 3.1.1 skirsnį tai būtų suderinama valstybės pagalba įmonėms, kurios taiko griežtesnius standartus, negu nustatyta Sąjungoje, arba kurios gerina aplinkos apsaugą tose srityse, kuriose Sąjungos standartų nėra.

(154)

Jos teigia, kad atliekų sąvartos uždengimas yra bandomasis projektas, kuriuo siekiama išbandyti naują nuotėkių iš druskos sąvartų prevencijos technologiją. Vilafrunso aikštelė esą pasirinkta šiam bandomajam projektui dėl jos ypatumų (to, kad ji yra mažesnė, jos vietos, nes tai arčiausiai Ljobregato upės ištakos esanti pirma druskos sąvarta, ir to, kad ji jau dešimtmečius neeksploatuojama). Įgijusios daugiau duomenų apie faktinius rezultatus, institucijos galėtų veiksmingiau spręsti bendrą regiono druskos atliekų sąvartų problemą. Šiuo atžvilgiu tikimasi, kad projektas padės išsaugoti, apsaugoti ir atkurti aplinką Ljobregato upės baseino regione, tad projektu siekiama bendros svarbos tikslo.

(155)

Ispanijos institucijos taip pat paaiškina, kad šis projektas yra bendro geresnio Katalonijos vandens baseino valdymo plano, kuriame numatyta įvairių priemonių, dalis; vienos priemonės finansuojamos iš valstybinių, kitos – iš privačiojo sektoriaus išteklių.

(156)

Komisija mano, kad 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairės šiuo atveju iš tiesų yra suderinamumo vertinimo pagrindas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 205 punktą, taikomą kartu su 2014 m. pagalbos energetikai ir aplinkos apsaugai gairių (31) 248 punktu, 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairėse išdėstytas taisykles Komisija gali taikyti 2009–2011 m. suteiktai neteisėtai pagalbai.

(157)

Pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 3.1.1 skirsnį investicinė pagalba, suteikianti įmonėms galimybę taikyti griežtesnius standartus, nei nustatyta Sąjungoje, arba gerinti aplinkos apsaugą tose srityse, kuriose Sąjungos standartų nėra, bus laikoma suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte (dabar SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas), jeigu bus laikomasi 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 74–84 punktuose ir 3.2 skirsnyje nustatytų sąlygų.

(158)

Sąjungos taikomi kasybos atliekų tvarkymo standartai nustatyti Kasybos atliekų tvarkymo direktyvoje. Tačiau, pagal Direktyvos 24 straipsnio 4 dalį 5 straipsnis, 6 straipsnio 3–5 dalys, 7, 8 straipsniai, 12 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 14 straipsnio 1–3 dalys netaikomos atliekų įrenginiams, kurie nustojo priiminėti atliekas prieš 2006 m. gegužės 1 d., kaip Vilafrunso atliekų sąvartos atveju. Todėl šiuo atveju konkrečių Sąjungos standartų, kuriuose būtų nustatyta, kokį aplinkos apsaugos lygį reikia pasiekti Vilafrunso atliekų sąvartos teritorijoje, nėra.

(159)

Viena trečioji šalis tvirtina, kad įmonė „Iberpotash“ dar 2008–2009 m. pagal tiesioginį teisinį įsipareigojimą turėjo užtikrinti, kad sąvarta būtų uždengta, tačiau nepateikė jokių konkrečių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Bet kuriuo atveju pažymėtina, jog, Komisijos nuomone, nors įmonė „Iberpotash“ galiausiai ateityje būtų turėjusi vykdyti įsipareigojimą tinkamai atkurti aplinką Vilafrunso atliekų sąvartos teritorijoje, 2008–2009 m. tokio įsipareigojimo nebuvo ir, jei pagalba nebūtų buvusi suteikta, įmonė „Iberpotash“ būtų galėjusi toliau tvarkyti atliekų sąvartą, laikydamasi taikytiname aplinkos atkūrimo plane numatytų įsipareigojimų.

(160)

Pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 79 punktą tokios pagalbos didelėms įmonėms intensyvumas negali būti didesnis negu 50 % tinkamų finansuoti išlaidų. Jeigu investicija yra susijusi su ekologinių inovacijų diegimu arba ekologinių inovacijų projekto įgyvendinimu, pagalbą galima padidinti 10 procentinių punktų, tik turi būti įvykdytos 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 78 punkto sąlygos. Be to, kai investicinė pagalba teikiama iš tikrųjų konkurencingo konkurso būdu, remiantis aiškiais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, t. y. veiksmingai užtikrinant, kad būtų teikiama mažiausia aplinkos apsaugos tikslui pasiekti reikalinga pagalba, pagalbos intensyvumas gali sudaryti 100 % (žr. 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 77 punktą). Konkursas turi būti nediskriminacinis ir jame turi dalyvauti pakankamai įmonių. Be to, konkurso biudžetas privalo būti ribotas, t. y. ne visi dalyviai gali gauti pagalbą.

(161)

Pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 80 punktą tinkamas finansuoti išlaidas gali sudaryti tik papildomos investicinės išlaidos, kurios yra būtinos aukštesniam aplinkos apsaugos lygiui užtikrinti, iš jų atėmus veiklos pelną ir pridėjus visas pirmųjų penkerių metų veiklos išlaidas. Jeigu Sąjungos standartų nėra, papildomas investicines išlaidas sudaro investicinės išlaidos, kurios yra būtinos aukštesniam aplinkos apsaugos lygiui užtikrinti, palyginti su tuo, kokį lygį nagrinėjama įmonė galėtų pasiekti, jeigu jokia pagalba aplinkos apsaugai nebūtų teikiama (žr. 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 84 punkto c papunktį).

(162)

Nagrinėjamuoju atveju Ispanijos institucijos tvirtina, kad iki investicijų į sąvartos uždengimą įmonės „Iberpotash“ taikytame aplinkos atkūrimo plane buvo numatytos specialios Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo priemonės, kuriomis siekta apriboti nuotėkį iš atliekų sąvartos ir kuo labiau sumažinti jos poveikį aplinkai. Priešingu atveju, jeigu valstybės pagalba nebūtų suteikta, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 81 punkto a papunktį numatomos šių priemonių išlaidos būtų sudariusios […] EUR. Komisija supranta, kad, Ispanijos institucijų nuomone, tų priemonių pakako, kad būtų įvykdyti tuo metu taikyti aplinkos apsaugos įpareigojimai dėl neeksploatuojamos Vilafrunso atliekų sąvartos.

(163)

Be to, kaip paaiškino Ispanijos institucijos, Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimas laikytas vadinamuoju bandomuoju projektu, kuriuo siekta praktiškai patikrinti aplinkos atkūrimo metodo tinkamumą Ljobregato regiono aplinkos apsaugos problemoms spręsti. Todėl sąvarta buvo dengiama ne vykdant kokius nors konkrečius teisinius įpareigojimus tai daryti, bet veikiau atsižvelgiant į bendresnį viešąjį interesą ir siekiant nustatyti tinkamiausią aplinkos atkūrimo metodą, kad jį ateityje būtų galima taikyti visoms regiono aplinkai žalą darančioms atliekų sąvartoms.

(164)

Todėl 2008–2009 m. įvykdžius Vilafrunso atliekų sąvartos uždengimo darbus, įmonė „Iberpotash“ galėjo savo veikla gerinti aplinkos apsaugą toje srityje, kurioje Sąjungos standartų nėra, kaip numatyta 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 74 punkto b papunktyje.

(165)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, papildomos investicinio projekto investicinės išlaidos būtų lygios sumai, gautai iš 7 887 571 EUR atėmus […] EUR išlaidas, kurios būtų buvusios patirtos pagal priešingą scenarijų. Kadangi Vilafrunsas neveikia jau kelerius metus, iš atliekų sąvartos uždengimo veiklos pelno negaunama. Pasak Ispanijos institucijų, praėjusiais metais įrenginio priežiūros veiklos išlaidos sudarė […] EUR. Darant prielaidą, kad kitus penkerius metus jos nekis, visa veiklos išlaidų suma, kurią reikėtų pridėti prie tinkamų finansuoti išlaidų, būtų […] EUR. Tad visa tinkamų finansuoti išlaidų suma sudarytų 7 804 922,60 EUR (32).

(166)

Kadangi pagalba lygi visai 7 887 571 EUR investicinių išlaidų sumai, ji sudaro daugiau negu 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(167)

Ispanijos institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad Vilafrunso atliekų sąvarta buvo pasirinkta iš keleto kitų galimų projektų tikrai konkurencingo konkurso būdu, remiantis aiškiais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais. Ispanijos institucijos iš tiesų pasirinko šią sąvartą tik dėl jos ypatumų, kurie laikyti tinkamais projektui (žr. šio sprendimo 154 konstatuojamąją dalį). Todėl 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 77 punkto, pagal kurį leidžiamas 100 % pagalbos intensyvumas, šiuo atveju taikyti negalima.

(168)

Be to, Komisija mano, kad aplinkos atkūrimo atliekų sąvartos teritorijoje uždengiant sąvartą nepralaidžia danga, taip užtikrinant jos vandens izoliaciją, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 78 punktą negalima laikyti ekologinės inovacijos projektu. Nepaisant Ispanijos institucijų argumentų, kad uždengimas yra unikalus ir novatoriškas, šio metodo negalima laikyti nauju ar reikšmingai patobulintu, palyginti su šiame sektoriuje Sąjungoje taikomomis naujausiomis technologijomis, dėl toliau nurodytų priežasčių.

(169)

Remiantis techniniu įmonės „Agencia Catalana del Agua“ paaiškinimu, tarp Vilafrunso dangos ir Elzaso atliekų sąvartų dangos galėjo būti techninių skirtumų. Tačiau panašios metodikos, skirtos sąvartai sandariai uždengti nepralaidžia medžiaga, jau naudotos, ypač Vokietijoje. Remiantis Vokietijos eksperto knyga, kurioje konkrečiai analizuojamos galimos kalio pramonei skirtos technologijos (33), Vokietija turi didžiulę 30 metų patirtį visiškai uždengiant kalio kasybos atliekų sąvartas, kad į jas nepatektų vanduo ir nuotėkis būtų kuo mažesnis. Knygoje tvirtinama kad Vokietijoje atliekų sąvartų dengimo bandymai buvo atliekami dar XX a. 6-ajame dešimtmetyje, o nuo 8-ojo dešimtmečio, ir ypač paskutiniajame dešimtmetyje Vokietijoje kelios (daugiausia vidutinio dydžio) atliekų sąvartos buvo uždengtos, išbandant įvairių rūšių medžiagas ir metodus. 2015 m. Vokietijos kalio kasybos įmonės „K+S“ metinėje ataskaitoje nurodyta, kad mažos ir vidutinio dydžio nebenaudojamos mineralinių atliekų sąvartos buvo uždengtos, vadovaujantis seniai taikoma sąvartų tvarkymo strategija, siekiant išvengti ilgalaikio poveikio gamtai ir aplinkai ir šį poveikį kuo labiau sumažinti. Šiuo metu Žemutinėje Saksonijoje iš viso tvarkomos 41 nebenaudojamos mineralinių atliekų sąvartos, Badene-Viurtemberge – dvi. Penkiolika jų naujai apželdintos, dar šešios šiuo metu apželdinamos (34).

(170)

Todėl, nors techniniai šių projektų aspektai gali skirtis, priklausomai nuo konkrečių kiekvienos aikštelės ypatumų, pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 3.1.1 skirsnį projekto negalima laikyti ekologine inovacija.

(171)

Didžiausias galimas pagalbos įmonei „Iberpotash“, kaip didelei įmonei, intensyvumas pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gairių 76 punktą, yra 50 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(172)

Tad didžiausia pagalbos suma, kurią Komisija gali laikyti suderinama su vidaus rinka pagal 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires, pavyzdžiui, investicinė pagalba, padedanti įmonei „Iberpotash“ pagerinti aplinkos apsaugą, yra 3 902 461,30 EUR.

(173)

Dėl to Komisija daro išvadą, kad likusi visos pagalbos šiai priemonei dalis (t. y. 3 985 109,70 EUR) yra neteisėta ir nesuderinama.

(174)

Vadovaujantis Sutartimi ir suformuota Teisingumo Teismo praktika, Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad atitinkama valstybė narė turi nutraukti arba pakeisti pagalbą, jeigu nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka (35). Teismas taip pat ne kartą konstatavo, jog valstybė narė įpareigojama nutraukti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, tam, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis (36).

(175)

Šiuo atžvilgiu Teismas nustatė, kad šis tikslas pasiekiamas, kai gavėjas grąžina suteiktos neteisėtos pagalbos lėšas, taip prarasdamas savo konkurentų atžvilgiu rinkoje turėtą pranašumą, ir atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (37).

(176)

Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/1589 (38) 16 straipsnio 1 dalyje, kuri atitinka Teismo praktiką, nustatyta, kad „[j]eigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo <…>“.

(177)

Tad, kadangi nagrinėjamos priemonės:

(178)

Komisija daro išvadą, kad Ispanija neteisėtai, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį suteikė pagalbą įmonei „Iberpotash“ pagal priemonę Nr. 1, kurią sudarė tai, kad už nederamai mažas 2006–2016 m. taikytas garantijas mokėti nederamai maži garantijos mokesčiai. Šios pagalbos suma yra 1 864 622 EUR. Komisija konstatuoja, kad ši pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka ir privalo būti susigrąžinta.

(179)

Komisija konstatuoja, kad Ispanija neteisėtai, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį suteikė investicinę pagalbą, kad įmonė „Iberpotash“ galėtų uždengti Vilafrunso atliekų sąvartą ir taip pagerinti aplinkos apsaugą (priemonė Nr. 4).

(180)

Tačiau Komisija konstatuoja, kad priemonės Nr. 4 dalis, kurią sudaro 3 902 461,30 EUR, pagal 107 straipsnio 3 dalies c punktą yra suderinama su vidaus rinka ir atitinka 2008 m. pagalbos aplinkos apsaugai gaires.

(181)

Komisija konstatuoja, kad likusi visos pagalbos pagal priemonę Nr. 4 dalis, 3 985 109,70 EUR, priešingai, viršija didžiausią leidžiamą pagalbos intensyvumą, yra nesuderinama su vidaus rinka ir privalo būti susigrąžinta.

a)

visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);

b)

išsamų jau taikomų ir įgyvendinant šį sprendimą numatomų taikyti priemonių aprašą;

c)

dokumentus, kuriais būtų įrodyta, kad pagalbos gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.

31.1.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 28/49

(1)

2009 m. gruodžio 14 d. sprendimais (2) (toliau – restruktūrizavimo sprendimas) Komisija paskelbė, kad kelios valstybės pagalbos priemonės (3), suteiktos bankui „Royal Bank of Scotland“ (toliau – RBS), yra suderinamos su vidaus rinka. Tokia išvada buvo padaryta remiantis Jungtinės Karalystės Vyriausybės (toliau – JK valdžios institucijos) pateiktu restruktūrizavimo planu (toliau – restruktūrizavimo planas) ir prisiimtais įsipareigojimais (toliau – įsipareigojimai).

(2)

2014 m. balandžio 9 d. sprendimu (4) (toliau – iš dalies pakeistas restruktūrizavimo sprendimas) Komisija paskelbė, kad pateiktas iš dalies pakeistas įsipareigojimų sąrašas (5) (toliau – iš dalies pakeisti įsipareigojimai) nėra valstybės pagalba. Iš dalies pakeisti įsipareigojimai taip pat neturi poveikio restruktūrizavimo sprendime padarytai išvadai, kad RBS suteikta valstybės pagalba, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 3 dalies b punktu, laikoma suderinama su vidaus rinka.

(3)

Priėmus iš dalies pakeistą restruktūrizavimo sprendimą, Komisijos tarnybos, JK valdžios institucijos ir RBS (tiesiogiai arba per stebėsenos patikėtinį, paskirtą pagal restruktūrizavimo sprendimą) dažnai keitėsi informacija rengdamos susitikimus ir telefonines konferencijas ir keisdamosi el. pašto pranešimais ir dokumentais.

(4)

2017 m. vasario 17 d. JK valstybės iždas (toliau – JKVI) viešai paskelbė sieksiantis oficialaus pakeitimo, kuriuo įsipareigojimas parduoti verslo liniją „Rainbow“ (6) būtų pakeistas priemonių rinkiniu, skirtu konkurencijai MVĮ ir vidutinėms įmonėms teikiamų bankininkystės paslaugų rinkoje (7) (toliau – MVĮ ir vidutinėms įmonėms teikiamų bankininkystės paslaugų rinka) didinti.

(5)

2017 m. kovo 2 d. raštu JK valdžios institucijos pateikė Komisijai oficialų prašymą pakeisti įsipareigojimą parduoti vadinamąją verslo liniją „Rainbow“, kaip nustatyta restruktūrizavimo sprendime (8) ir vėliau pakeista iš dalies pakeistame restruktūrizavimo sprendime (9).

(6)

2017 m. balandžio 4 d. raštu Komisija pranešė JK valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl tokio prašymo (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

(7)

2017 m. gegužės 5 d. sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (10). Komisija suinteresuotąsias šalis paprašė pateikti pastabų.

(8)

2017 m. gegužės 8 d. JK valdžios institucijos pateikė atsiliepimą į sprendimą pradėti procedūrą.

(9)

2017 m. gegužės ir birželio mėn. Komisija gavo suinteresuotųjų šalių pastabas. Su kai kuriomis suinteresuotosiomis šalimis buvo surengti susitikimai gautoms pastaboms išsiaiškinti. Komisija JK valdžios institucijoms pateikė iš suinteresuotųjų šalių gautas pastabas.

(10)

2017 m. birželio 22 d. JK valdžios institucijos pateikė atsiliepimą į pastabas, gautas iš suinteresuotųjų šalių, ir pastabas, gautas JK valdžios institucijoms atliekant rinkos tyrimą (11).

(11)

2017 m. liepos 28 d. raštu JK valdžios institucijos išsiuntė Komisijai naujausią informaciją apie pradiniame 2017 m. kovo 2 d. pateiktame pranešime pasiūlyto alternatyvių priemonių rinkinio atnaujinimą.

(12)

Kadangi 2017 m. kovo 29 d. pagal Europos Sąjungos sutarties 50 straipsnį Jungtinė Karalystė pranešė apie savo ketinimą pasitraukti iš Europos Sąjungos, Sutartys Jungtinei Karalystei nustos galioti nuo susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dienos arba, jei tokio susitarimo nebus, praėjus dvejiems metams nuo pranešimo gavimo, nebent Europos Vadovų Taryba, susitarusi su Jungtine Karalyste, nuspręstų tą terminą pratęsti. Todėl, nedarant poveikio jokioms susitarimo dėl išstojimo nuostatoms, šis sprendimas galios tik iki tol, kol Jungtinė Karalystė nustos būti valstybe nare.

(13)

Edinburge įsikūręs bankas RBS (12) yra viena didžiausių Europoje finansinių paslaugų grupių, teikianti paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims ir instituciniams klientams. 2016 m. pabaigoje jo bendrą balansą sudarė 799 mlrd. GBP (13), o bendrą pagal riziką įvertintą turtą (toliau – PRĮT) (14) – 228 mlrd. GBP.

(14)

Išsamus RBS skirtų valstybės pagalbos priemonių apibūdinimas pateiktas restruktūrizavimo sprendimo 31–54 konstatuojamosiose dalyse. Iš dalies pakeistame restruktūrizavimo sprendime (15) buvo nurodyta, kad 2013 m. vienintelė dar nenutraukta arba negrąžinta finansinės paramos priemonė buvo 45,5 mlrd. GBP paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų rekapitalizavimas (16), su kuriuo buvo susijusios valstybei priklausančios akcijos, suteikiančios teisę į dividendus (toliau – TDA). TDA buvo numatyta siekiant JK valdžios institucijoms suteikti didesnes teises į dividendus.

(15)

2015 m. rugpjūčio mėn. JK valdžios institucijos pardavė 5,4 % banko (17) – tai buvo pirmasis valdžios turimų RBS grupės akcijų pardavimas. 2015 m. spalio mėn. visos privilegijuotosios akcijos buvo konvertuotos į paprastąsias akcijas (18). Už TDA 2016 m. kovo mėn. RBS išmokėjo JK valdžios institucijoms galutinį dividendą ir paskui TDA buvo panaikinta (19). Atlikus šiuos veiksmus, JK valdžios institucijoms šiuo metu priklauso 8,4 milijardo paprastųjų RBS akcijų, kurios sudaro 71,2 % bendrovės paprasto akcinio kapitalo (20).

(16)

Pardavimo ir elgesio įsipareigojimų vykdymas iki iš dalies pakeisto restruktūrizavimo sprendimo išsamiai aprašytas iš dalies pakeisto restruktūrizavimo sprendimo 12–22 konstatuojamosiose dalyse.

(17)

Įsipareigojimų, įtrauktų į iš dalies pakeistą restruktūrizavimo sprendimą, vykdymas apibūdintas sprendimo pradėti procedūrą 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse. Šiuos įsipareigojimus parduoti, išskyrus įsipareigojimą, susijusį su verslo linijos „Rainbow“ pardavimu, RBS įvykdė anksčiau nustatytų terminų.

(18)

Įsipareigojimus ir iš dalies pakeistus įsipareigojimus sudarė kelių verslo linijų, įskaitant RBS padalinio mažmeninių klientų ir MVĮ verslo liniją Anglijoje ir Velse ir „NatWest“ filialo mažmeninių klientų ir MVĮ verslo liniją Škotijoje, taip pat tiesioginių paslaugų MVĮ ir kai kuriems vidutinio dydžio verslo klientams (toliau – verslo linija „Rainbow“) pardavimas. Restruktūrizavimo sprendime nustatytas 2013 m. gruodžio 31 d. terminas, o iš dalies pakeistame restruktūrizavimo sprendime jis pratęstas iki 2017 m. gruodžio 31 d.

(19)

Restruktūrizavimo sprendime vertindama pagalbos RBS suderinamumą Komisija pažymėjo, kad įsipareigojimas parduoti verslo liniją „Rainbow“ padėjo riboti konkurencijos iškraipymą dėl suteiktos pagalbos JK MVĮ ir vidutinėms įmonėms teikiamų bankininkystės paslaugų rinkoje.

(20)

Verslo linijos „Rainbow“ pardavimo tvarka, kurios laikėsi RBS ir JK valdžios institucijos, ir susiję patirti sunkumai išsamiai aprašyti sprendimo pradėti procedūrą 19–25 konstatuojamosiose dalyse.

(21)

2017 m. kovo 2 d. raštu JK valdžios institucijos pateikė Komisijai prašymą pakeisti įsipareigojimą parduoti verslo liniją „Rainbow“ alternatyvių įsipareigojimų rinkiniu. 2017 m. liepos 28 d. raštu JK valdžios institucijos išsiuntė Komisijai patikslintą informaciją apie pradiniame pranešime pasiūlyto alternatyvių priemonių rinkinio atnaujinimą.

(22)

JK valdžios institucijos nurodo, kad, atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su verslo linijos „Rainbow“ pardavimu (21), siūlomu alternatyvių priemonių rinkiniu siekiama rasti alternatyvą, kurios apimtis ir poveikis būtų bent jau lygiaverčiai pradiniam įsipareigojimui parduoti verslo liniją „Rainbow“ ir kuri taip pat: i) turėtų spartesnį poveikį, todėl veiksmingiau mažintų bet kokį konkurencijos iškraipymą; ii) būtų suderinta su dabartine padėtimi rinkoje ir konkrečiais konkuruojančių subjektų (toliau – konkuruojantys subjektai) (22) ir kitų potencialių naujų JK MVĮ ir vidutinėms įmonėms teikiamų bankininkystės paslaugų rinkos dalyvių poreikiais; iii) nekeltų grėsmės RBS gyvybingumui.

(23)

Atnaujintas alternatyvių priemonių rinkinys apima įvairias elgesio taisomąsias priemones ir jį sudaro du elementai:

(24)

Pajėgumų ir inovacijų fondui ir perkėlimo skatinimo programai valdyti ir kontroliuoti būtų įsteigta nepriklausoma įstaiga (toliau – įstaiga) (23).

(25)

Atnaujintą alternatyvių priemonių rinkinį finansuotų RBS. JK valdžios institucijų vertinimu, bendros RBS patirsimos priemonių rinkinio išlaidos sudarys maždaug [0,5–1,5] mlrd. GBP, atsižvelgiant į pradines kapitalo sąnaudas ir nuolat mažėjančias RBS pajamas (24).

(26)

Pajėgumų ir inovacijų fondo dydis būtų 425 mln. GBP ir jo lėšos būtų paskirstytos reikalavimus atitinkantiems subjektams, kad jie i) plėtotų pajėgumus konkuruoti su RBS teikdami banko paslaugas MVĮ ir (arba) ii) kurtų ir tobulintų MVĮ skirtus finansinius produktus ir paslaugas. Investiciniais projektais, kuriems gali būti skirta parama, turi būti siekiama leidžiamų tikslų (25).

(27)

Pajėgumų ir inovacijų fondas būtų suskirstytas į keturis rezervus, o lėšos būtų skiriamos, kaip nurodyta 1 lentelėje:

1 lentelė

Pajėgumų ir inovacijų fondui skirtos dotacijos

Didžiausios pajėgumų ir inovacijų fondo lėšų išmokos būtų skirtos subjektams, turintiems stiprių esamų ĮES pajėgumų. Trys didžiausios išmokos būtų skirtos tokių pajėgumų turintiems subjektams, sustiprinant jų gebėjimą konkuruoti su RBS, MVĮ teikiant banko paslaugas ir finansinius produktus. Skirtingų rezervų tinkamumo kriterijai išsamiau aprašyti 28–31 konstatuojamosiose dalyse.

(28)

Rezervo A tinkamumo kriterijai. Šio rezervo lėšos būtų skiriamos bet kuriam indėlius priimančiam subjektui:

(29)

Rezervo B tinkamumo kriterijai. Būtų taikomi tokie patys tinkamumo kriterijai, kaip 28 konstatuojamojoje dalyje nurodyti rezervo A tinkamumo kriterijai, išskyrus tai, kad šiuo metu subjektui nebūtina turėti ĮES produkto (tačiau jis turi būti bent jau viešai išreiškęs ketinimą jį sukurti).

(30)

Rezervo C tinkamumo kriterijai. Šis rezervas būtų skirtas rezervų A ir B subjektams ir bet kuriam kitam subjektui:

(31)

Rezervo D tinkamumo kriterijai. Šio rezervo lėšos būtų skiriamos bet kuriam subjektui:

(32)

Gebėjimų ir inovacijų fondą valdytų ir kontroliuotų įstaiga. Numatoma, kad įstaiga būtų nepriklausoma nei nuo RBS, nei nuo JK valdžios institucijų ir turėtų įgaliojimus, kurie reikalingi jos uždaviniui įgyvendinti – administruoti pajėgumų ir inovacijų fondo gautas paraiškas arba organizuoti jų administravimą ir stebėti, kaip naudojamos lėšos. Apsaugos priemonės, kurios per visą fondo gyvavimo ciklą bus taikomos subjektams gavėjams išmokėtų lėšų panaudojimui, skirstomos į keturias grupes: i) apsaugos priemonės iki išmokėjimo, ii) nuolatinis ataskaitų teikimas įstaigai ir įstaigos vykdoma stebėsena, iii) įstaigos teisė atlikti auditą ir iv) įstaigos teisė susigrąžinti lėšas.

(33)

Pirmosios grupės apsaugos priemonės taikomos iki lėšų išmokėjimo. Pareiškėjai turės pateikti įstaigai verslo planą, kuriame pakankamai išsamiai būtų nurodyta, kaip pareiškėjas siūlo panaudoti skiriamas lėšas. Įstaiga turės įvertinti kiekvieną plano elementą pagal įvairius iš anksto nustatytus veiksnius ir atsižvelgdama į tai, ar planas atitinka leidžiamus tikslus (27).

(34)

Antrą apsaugos priemonių grupę sudaro nuolatinis ataskaitų teikimas įstaigai ir įstaigos vykdoma stebėsena: 18 mėnesių gavėjai kartą per ketvirtį teiks įstaigai ataskaitas (įstaiga parengs savo metinę ataskaitą apie fondo administravimą). Ataskaitoje bus pateikiama informacija, kaip buvo panaudotas gautas finansavimas, ir nurodoma bendra suma, išleista per praėjusius tris mėnesius. Rezervų A, B ir C subjektų ataskaitą sudarys:

(35)

Trečią apsaugos priemonių grupę sudaro įstaigos teisė atlikti auditą: įstaiga turėtų sutartinę galimybę paskirti kvalifikuotą asmenį (28), kuris tirtų ir tikrintų, kaip gavėjai naudoja lėšas, jei įstaigai kiltų pagrįstų abejonių, ar gavėjas tinkamai arba visiškai panaudojo lėšas, skirtas pagal priemonę A.

(36)

Ketvirtą apsaugos priemonių grupę sudaro įstaigos teisė susigrąžinti lėšas: jeigu įstaiga mano (atlikusi auditą ar kitu atveju), kad buvo padarytas esminis įstaigos ir gavėjo sudaryto susitarimo pažeidimas, įstaiga gali pareikalauti, kad būtų grąžintos gavėjui jau išmokėtos lėšos. Tai gali būti finansavimo sumos nenaudojimas leidžiamiems tikslams arba finansavimo sumos panaudojimas draudžiamiems tikslams (29): tokiais atvejais įstaiga gali pareikalauti, kad gavėjas ištaisytų pažeidimą arba grąžintų finansavimo sumą (visą arba jos dalį).

(37)

Nuostatoms, pagal kurias nustatomas rezervų A, B ir C lėšų panaudojimas, priskiriamos nuostatos, kuriomis numatoma, kad:

(38)

Nuostatoms, pagal kurias nustatomas rezervo D lėšų panaudojimas, priskiriamos nuostatos, kuriomis numatoma, kad:

(39)

Finansavimas rezervų A, B ir C subjektams būtų skiriamas palaipsniui, kad subjektai, kurių finansavimo iš rezervo A paraiška atmetama, galėtų teikti finansavimo iš rezervo B paraišką, o subjektai, kurių finansavimo iš rezervo B paraiška atmetama, galėtų teikti finansavimo iš rezervo C paraišką. Finansavimo iš rezervo D procedūra bus vykdoma vienu metu su laipsniško finansavimo iš rezervų A, B ir C procedūra.

(40)

Įstaiga pajėgumų ir inovacijų fondą reklamuos rezervų A ir D subjektams per trumpiausią pagrįstą terminą nuo jos įsteigimo bei Bendrojo ir valstybės pagalbos dokumento (31) pasirašymo. Reklamavimas rezervų B ir C subjektams bus vykdomas praėjus (atitinkamai) 3 ir 6 mėnesiams nuo pajėgumų ir inovacijų fondo reklamavimo rezervo A subjektams.

(41)

Finansavimo iš rezervo A paraiškų teikimo laikotarpis baigsis per du mėnesius nuo dienos, kurią įstaiga pirmą kartą pradės reklamuoti fondą, o finansavimo iš rezervo B paraiškų ir rezervo C teikimo laikotarpis atitinkamai baigsis per penkis ir aštuonis mėnesius nuo šios dienos. Finansavimo iš rezervo D paraiškų teikimo laikotarpis sutaps su finansavimo iš rezervų A–C paraiškų teikimo laikotarpiais ir baigsis ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dienos, kurią įstaiga pirmą kartą pradės reklamuoti fondą.

(42)

Numatoma, kad fondas bus uždarytas pasibaigus perkėlimo skatinimo programai (nors jo terminas gali būti pratęstas pagal iš anksto nustatytus kriterijus atsižvelgiant į likusią nepaskirstytų lėšų sumą). Tačiau įstaigos teisės ir įsipareigojimai, susiję su ataskaitų teikimu, galios dar tris mėnesius nuo paskutinio įstaigos ir bet kurio gavėjo, finansuojamo pajėgumų ir inovacijų fondo lėšomis, susitarimo nutraukimo.

(43)

RBS išlaidas įgyvendinant priemonę A sudaro 425 mln. GBP pradinės kapitalo sąnaudos ir įstaigos veiklos išlaidos (32), kurias padengtų RBS.

(44)

Subjektai, turintys teisę dalyvauti perkėlimo skatinimo programoje, (toliau – reikalavimus atitinkantys subjektai) yra indėlius priimantys subjektai, kurie atitinka toliau išvardytus kriterijus:

(45)

Vykdant RBS finansuojamą perkėlimo skatinimo programą, finansavimas būtų skiriamas įstaigai, kuri lėšas paskirstytų reikalavimus atitinkantiems subjektams, sėkmingai perkeliantiems klientus. Tokiu būdu reikalavimus atitinkantys subjektai galėtų teikti paskatas RBS bankininkystės paslaugas gaunančioms klientėms MVĮ, kad jos savo ĮES, indėlių sąskaitas ir paskolas perkeltų į reikalavimus atitinkančius subjektus. Ši parama būtų teikiama kaip RBS įsipareigojimas:

(46)

ĮES paskatos ir paskolų paskatos leis reikalavimus atitinkantiems subjektams finansuoti patrauklius kainų pasiūlymus ar kitas paskatas, skirtas RBS klientams „Williams & Glyn“ (toliau – „W&G“ (34)) tinkle, ir paskatinti šiuos klientus pereiti į kitą subjektą.

(47)

Paramą gaunantiems subjektams mokamos ĮES paskatos būtų griežtai suskirstytos į įvairius lygius, kad jie turėtų pakankamai išteklių tiek mažesnėms, tiek didesnėms klientėms MVĮ siūlyti patrauklias paskatas pereiti į kitą banką. Lentelėje nurodyti ĮES paskatų dydžiai, kuriuos rekomenduojama siūlyti pradėjus įgyvendinti programą.

2 lentelė

Siūlomi pradiniai perkėlimo skatinimo programos ĮES paskatų dydžiai

(48)

Paskolų paskatos leis reikalavimus atitinkantiems subjektams sumažinti klientų paskoloms taikomas palūkanų normas, todėl jų pasiūlymai bus konkurencingi, nors kapitalo grąža išliks pakankama. Klientui iš RBS perkėlus pagrindinę ĮES ir paskolos produktą, įstaiga subjektui, į kurį jie bus perkelti, sumokės papildomą paskatą, sudarančią 2,5 % perkelto panaudotos paskolos likučio.

(49)

RBS rinktųsi savo klientus, priklausančius „W&G“ tinklui (kurį sudaro maždaug 200 000 bankininkystės paslaugas gaunančių klienčių MVĮ), kuriems būtų suteikta informacija apie perkėlimo naudą ir galimus alternatyvius konkuruojančiuos subjektus, kuriuos jie galėtų apsvarstyti.

(50)

RBS klientus apie perkėlimo skatinimo programą pradėtų informuoti maždaug po trijų mėnesių nuo priemonių rinkinio įgyvendinimo pradžios, o paskatos būtų skiriamos jau nuo 2018 m. antro ketvirčio (maždaug po trijų mėnesių nuo tada, kai RBS pradėtų teikti informaciją savo klientams). Šis perkėlimo skatinimo programos paskatų skirstymo procesas būtų kartojamas kiekvieną ketvirtį, kol būtų skiriamos paskatos. Paskatų mokėjimas būtų nutrauktas išmokėjus maksimalią 225 mln. GBP sumą už ĮES paskatas arba, jeigu tai neįvyktų anksčiau, po 18 mėnesių nuo RBS informavimo apie perkėlimo skatinimo programą (su galimybe terminą pratęsti iki 12 mėnesių, žr. 51 konstatuojamosios dalies d punktą).

(51)

Įstaiga būtų atsakinga ne tik už pajėgumų ir inovacijų fondo, bet ir už perkėlimo skatinimo programos valdymą ir kontrolę, taip pat nuolat stebėtų RBS elgesį ir sąveiką su klientais. Todėl įstaiga, atsižvelgiant į taikomus įstatymus ir duomenų apsaugos reikalavimus, turėtų teisę:

(52)

Siekiant užtikrinti, kad RBS turėtų tinkamų paskatų veiksmingai įgyvendinti perkėlimo skatinimo programą, tuo atveju, jeigu banką pakeistų mažiau nei […] klientų ir iki […] mėnesių laikotarpio pabaigos (arba iki pratęsto laikotarpio pabaigos įstaigai nusprendus pratęsti atitinkamą laikotarpį) būtų išnaudotos ne visos paskatos, RBS turėtų įstaigai pervesti iš anksto nustatytą papildomą nepanaudotų lėšų kartotinį (toliau – koeficientas), kuris negalėtų būti didesnis kaip 50 mln. GBP.

(53)

Nustatyta, kad koeficientas sudaro […] nepanaudotų lėšų. Šiai nuobaudai taikomos toliau nurodytos sąlygos:

(54)

[…]

(55)

Jeigu nepanaudotų lėšų ir koeficiento suma (kartu su susigrąžintomis lėšomis ir nepaskirstytomis pajėgumų ir inovacijų fondo lėšomis) sudarys mažiau nei 5 mln. GBP, įstaiga šias lėšas paskirstys labdaros organizacijoms.

(56)

Pagal perkėlimo skatinimo programą RBS prisiims įsipareigojimus neteikti pasiūlymų, pagal kuriuos RBS ir grupės narėms bus draudžiama i) imtis tam tikrų veiksmų, kurie gali turėti neigiamą poveikį perkėlimo skatinimo programai ir ii) reikalavimus atitinkantiems klientams (arba klientams, perėjusiems į perkėlimo skatinimo reikalavimus atitinkantį subjektą) siūlyti, juos raginti arba skatinti likti grupės klientu ĮES ar atitinkamo paskolų produkto atžvilgiu arba bet kurią ĮES ar atitinkamą paskolų produktą iš perkėlimo skatinimo reikalavimus atitinkančių subjektų perkelti į bet kurį grupės narį per tam tikrus nustatytus laikotarpius.

(57)

Siekdamas didinti perkėlimo skatinimo programos sėkmę, RBS perkėlimo skatinimo programoje dalyvaujantiems subjektams siūlys galimybę pasirašyti tarpbankinio tarpininkavimo dokumentą, pagal kurį klientai, kuriuos jie pritrauks pagal perkėlimo skatinimo programą, RBS filialuose toliau galėtų gauti grynųjų pinigų ir čekių tvarkymo paslaugas (toliau – filialų paslaugų programa). Mažiausiai trejus metus nuo perkėlimo skatinimo programos įgyvendinimo pradžios reikalavimus atitinkantys klientai šiomis filialų paslaugomis galės naudotis pagrįstomis ir nediskriminacinėmis komercinėmis sąlygomis atitinkamo subjekto sąskaita.

(58)

Pradines priemonės B kapitalo sąnaudas sudaro 350 mln. GBP, taip pat RBS įgyvendinimo išlaidos ir nuolat mažėjančios būsimos RBS pajamos (37).

(59)

Sprendimas pradėti procedūrą suteikė galimybę suinteresuotosioms šalims pateikti pastabų dėl JK valdžios institucijų pasiūlymo. Konsultacijų etape gauta labai daug pastabų. Buvo pateikta pastabų dėl pradinio alternatyvių priemonių rinkinio, kuris aprašytas sprendimo pradėti procedūrą 28–68 konstatuojamosiose dalyse (toliau – pradinis alternatyvių priemonių rinkinys). Atsižvelgdamos į suinteresuotųjų šalių pastabas ir savo rinkos tyrimą (38), JK valdžios institucijos atnaujino alternatyvių priemonių rinkinį, kaip nurodyta 2.3 skirsnyje.

(60)

Kadangi pastabų buvo labai daug (39), šiame skirsnyje pateikiamos pagrindinės bendros keleto suinteresuotųjų šalių pastabos, kurios padės įvertinti, ar alternatyvių priemonių rinkinys yra lygiavertis verslo linijos „Rainbow“ pardavimui.

(61)

Iš daugumos gautų pastabų matyti, kad pradiniam alternatyvių priemonių rinkiniui būdingos įvairios savybės, kurios gali stiprinti konkurenciją JK MVĮ rinkose. Nurodoma, kad alternatyvių priemonių rinkinys turėtų greitesnį poveikį konkurencijai esant mažesnei vykdymo rizikai ir galėtų sustiprinti daugiau nei vieną konkuruojantį subjektą (kaip būtų pardavus verslo liniją „Rainbow“).

(62)

Dėl bendro pradinio alternatyvių priemonių rinkinio kai kurios suinteresuotosios šalys teigia, kad:

(63)

JK valdžios institucijos mano, kad alternatyvių priemonių rinkinys yra bent jau lygiavertis verslo linijos „Rainbow“ pardavimui pagal poveikį, daromą ribojant galimą konkurencijos iškraipymą, ir gali būti įgyvendintas užtikrinčiau ir sparčiau nei pardavimas.

(64)

JK valdžios institucijos mano, kad alternatyvių priemonių rinkinys, kaip visuma, yra skirtas pajėgumams rinkoje stiprinti, kad būtų skatinamas perkėlimas visose MVĮ ir vidutinėms įmonėms teikiamų bankininkystės paslaugų rinkose. Kadangi RBS yra didžiausias rinkos dalyvis, jam teks didžiausia našta. Nors pajėgumų ir inovacijų fondo naudą sunkiau kiekybiškai įvertinti nei perkėlimo skatinimo programos naudą, šis fondas sustiprins ne vieno banko MVĮ teikiamų bankininkystės paslaugų asortimentą, užtikrins daugiau pasirinkimo galimybių rinkoje, įneš veiklos modelių įvairovę ir skatins perkėlimą. Be to, jis paspartins naujų verslo linijų ir naujų technologijų, kurios mažintų MVĮ priklausomybę nuo bankų, kūrimą.

(65)

JK valdžios institucijos tvirtina, kad alternatyvių priemonių rinkiniu siekiama tokių pačių tikslų, kaip ir pradiniu verslo linijos „Rainbow“ pardavimu:

(66)

Dėl alternatyvių priemonių rinkinio poveikio vidutinių įmonių segmentui JK valdžios institucijos taip pat mano, kad:

(67)

Be to, JK valdžios institucijos mano, kad alternatyvių priemonių rinkinys turi papildomų pranašumų palyginti su verslo linijos „Rainbow“ pardavimu.

(68)

Dėl suinteresuotųjų šalių pastabų JK valdžios institucijos nurodo, kad:

(69)

Teikdamos pastabas nemažai suinteresuotųjų šalių nurodė, kad MVĮ skirto pajėgumų fondo dydį reikėtų padidinti, nes tai užtikrintų didesnį poveikį konkurencijai MVĮ teikiamų bankininkystės paslaugų rinkoje.

(70)

Suinteresuotosios šalys taip pat pažymėjo, kad lėšų paskirstymas dideliam bankų skaičiui, kai nė vienas jų negalės atlikti reikšmingų investicijų, neturės esminio poveikio konkurencijai arba koncentracijai. Vietoje vienodo dydžio išmokų iš atitinkamų rezervų turėtų būti skiriamos įvairaus dydžio išmokos atsižvelgiant į pareiškėjo faktinius poreikius ir investicijų planus.

(71)

Keletas šalių taip pat nurodė, kad MVĮ skirtas pajėgumų fondas turėtų būti atvertas ir įstaigoms, neturinčioms esamų stiprių ĮES pajėgumų, ir kad ne bankų įstaigoms (pvz., statybos draugijoms) turėtų būti sudaryta galimybė pasinaudoti pajėgumų fondo lėšomis.

(72)

JK valdžios institucijų vertinimu, galima pagrįstai tikėtis, kad MVĮ skirtas pajėgumų fondas, ypač derinamas su perkėlimo skatinimo programa, padidins konkuruojančių subjektų rinkos dalis, todėl atitinkamai sumažės RBS rinkos dalis.

(73)

JK valdžios institucijos mano, kad pajėgumų fondas padidins konkuruojančių subjektų rinkos dalis, nes reikšmingai pagerės į MVĮ (ir, jei bankai to pageidauja, – vidutinių įmonių) teikiamų bankininkystės paslaugų rinką ateinančių ir (arba) esamus pajėgumus toliau plėtojančių bankų finansinė padėtis. Iliustruojant pagrindinę koncepciją galima pasakyti, kad 3 mln. GBP fondo dotacija gali paversti ribinį 10 mln. GBP projektą pelningu, padidindama projekto investicijų grąžą nuo žemesnio už kapitalo sąnaudas lygio iki gyvybingo ir tvaraus lygio.

(74)

Atsižvelgdamos į suinteresuotųjų šalių pastabas, JK valdžios institucijos atliko šiuos alternatyvių priemonių rinkinio pakeitimus:

(75)

Kai kurioms suinteresuotosioms šalims kilo abejonių, ar bus užtektinai klientų, kuriems siūlomo paskatų dydžio pakaks kaip paskatos pereiti į kitą banką. Pastebėta, kad klientai yra inertiški, taip pat turėtų būti aiškus ir sklandus klientams skirtas perėjimo į kitą banką procesas. Siekdamas palengvinti perėjimą į kitą banką, RBS taip pat turėtų dalytis informacija apie klientus su konkuruojančiais subjektais (įskaitant kredito istoriją). Be to, kai kurios suinteresuotosios šalys nurodė, kad reikia pateikti ankstesnių duomenų apie klientus, kad būtų galima įvertinti jų kreditingumą.

(76)

Vienose pastabose buvo nurodyta, jog reikėtų padidinti paskatų dydį, kad būtų skatinamas perėjimas (siejamas su kliento sudėtingumu ir dydžiu), todėl reikėtų gerokai padidinti bendrą perkėlimo skatinimo programos dydį.

(77)

Kitose pastabose buvo nurodyta, kad perkėlimo skatinimo programos trukmė turėtų būti pakankama siekiant užtikrinti, kad laikas netaptų reikšmingu suvaržymu. Be to, buvo pasiūlyta automatiškai išplėsti klientų tinklą (nepasiekus pageidaujamo perėjusių klientų skaičiaus).

(78)

Keliose pateiktose pastabose buvo siūloma pagal alternatyvių priemonių rinkinį kartu su ĮES perkelti paskolas, nes skiriant pagrindinį dėmesį ĮES ignoruojamas didesnės konkurencijos MVĮ skolinimo rinkoje poreikis. Įgyvendinant priemonių rinkinį per daug dėmesio būtų skiriama ĮES paslaugų teikėjams. MVĮ skolinimo rinkoje, vertinamoje kaip gerokai pelningesnė nei ĮES rinka, taip pat reikia panaikinti konkurencijos iškraipymą. Be to, pateiktose pastabose pažymima, kad šiuo metu konkuruojantys subjektai yra nepalankioje padėtyje, nes keturiems didžiausiems bankams vietoje standartinio kapitalo modelio leidžiama taikyti pažangų vidaus reitingų modelį, kuris šiems keturiems bankams leidžia taikyti geresnę paskolų kainodarą, palyginti su konkuruojančiais subjektais.

(79)

Buvo pateikta pasiūlymų priversti RBS perkelti klientus (įskaitant priverstinį ĮES ir (arba) paskolų pardavimą), o ne suteikti klientams galimybę pereiti į kitą banką. Taip pat buvo siūloma įpareigoti RBS perduoti ne mažiau kaip nustatytą ĮES skaičių, o jo nepasiekus – skirti nuobaudą.

(80)

Be to, buvo siūlymų perkėlimo skatinimo programą pradėti įgyvendinti tik po to, kai subjektai atliks lėšų, gautų iš MVĮ skirto pajėgumų fondo, investicijas.

(81)

Dėl perkėlimo skatinimo programos, įtrauktos į pradinį alternatyvių priemonių rinkinį, JK valdžios institucijos mano, kad:

(82)

Atsakydamos į suinteresuotųjų šalių pastabas JK valdžios institucijos teigia, kad yra įsitikinusios, jog esant finansinėms paskatoms į kitą banką pereitų pakankamai klienčių MVĮ, nes:

(83)

Atsakydamos į suinteresuotųjų šalių pastabas, JK valdžios institucijos taip pat mano, kad:

(84)

Atsižvelgdamos į suinteresuotųjų šalių pastabas ir savo pačių rinkos tyrimą, JK valdžios institucijos taip pat atliko šiuos perkėlimo skatinimo programos pakeitimus:

(85)

Keletas suinteresuotųjų šalių suabejojo filialų paslaugų programos nauda konkurencijai MVĮ teikiamų bankininkystės paslaugų rinkoje ir nurodė, kad programos administravimas ir finansavimas taps našta atitinkamiems klientams ir konkuruojantiems subjektams ir gali bereikalingai blaškyti įstaigos dėmesį.

(86)

Kelios suinteresuotosios šalys pritarė filialų paslaugų programai ir buvo įsitikinusios, kad jos ja pasinaudos.

(87)

Atsižvelgiant į gautas pastabas, kad filialų paslaugų programa nesukels didelio konkuruojančių subjektų susidomėjimo, bet bus svarbi kelioms iš jų, filialų paslaugų programa bus įgyvendinama, tačiau bus atlikti šie jos pakeitimai:

(88)

Kai kurios suinteresuotosios šalys kritiškai vertino siūlomą inovacijų fondą, manė, kad jis yra nereikalingas ir, atsižvelgiant į jo ilgalaikį pobūdį, buvo įsitikinusios, kad jis neturės reikšmingo poveikio konkurencijai ir neturės jokio poveikio RBS pozicijai JK MVĮ rinkoje. Jos tvirtino, kad inovacijų fondo finansavimą vertėtų skirti kitiems priemonių rinkinio elementams.