20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/1

(1)

Europos kultūros paveldo įkūnyti idealai, principai ir vertybės yra bendras Europos atminimo, supratimo, tapatybės, dialogo, sanglaudos ir kūrybiškumo šaltinis. Kultūros paveldas Europos Sąjungai yra svarbus, o Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) preambulėje teigiama, kad ją pasirašiusios šalys sėmėsi įkvėpimo iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo;

(2)

ES sutarties 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Sąjunga turi gerbti savo turtingą kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrinti, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas;

(3)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 167 straipsnyje nustatytas Sąjungos uždavinys prisidėti prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbiant jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu iškeliant bendrą kultūros paveldą. Sąjungos veiksmais turi būti siekiama paskatinti valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremti ir papildyti jų veiklą, inter alia, didinant žinias ir skleidžiant informaciją apie Europos tautų kultūrą ir istoriją, taip pat konservuojant ir saugant europinės reikšmės kultūros paveldą;

(4)

kaip Komisija pabrėžė savo 2014 m. liepos 22 d. komunikate „Integruotas požiūris į Europos kultūros paveldą“, kultūros paveldas turi būti laikomas bendru turtu ir bendromis gėrybėmis, kurios turi būti išsaugotos ateities kartoms. Todėl kultūros paveldu turi rūpintis visi suinteresuotieji subjektai;

(5)

kultūros paveldas yra Europos visuomenės vertybė kultūrine, aplinkosaugos, socialine ir ekonomine prasme. Taigi, tvarus kultūros paveldo valdymas yra strateginis XXI a. uždavinys, kaip pabrėžta 2014 m. gegužės 21 d. Tarybos išvadose (3). Kultūros paveldo indėlis atsižvelgiant į vertės kūrimą, gebėjimų ugdymą, darbo vietų kūrimą ir gyvenimo kokybę vertinamas nepakankamai;

(6)

kultūros paveldas yra svarbi Europos kultūros darbotvarkės (4) dalis ir prisideda prie jos tikslų, kurie yra kultūrų įvairovės ir kultūrų dialogo propagavimas, kultūros kaip kūrybiškumo katalizatoriaus propagavimas ir kultūros kaip vieno iš esminių Sąjungos tarptautinių santykių elementų propagavimas. Tai taip pat vienas iš keturių Europos bendradarbiavimo kultūros srityje 2015–2018 m. prioritetų, kaip nustatyta dabartiniame Darbo plane kultūros srityje, kurį Taryba ir valstybių narių Vyriausybių atstovai priėmė 2014 m. lapkričio 25 d. vykusiame Tarybos susitikime (5);

(7)

Taryba savo 2014 m. gegužės 21 d. išvadose nustatė, kad kultūros paveldą sudaro visų formų ir rūšių – materialieji, nematerialieji ir skaitmeniniai (sukurti kaip skaitmeniniai ir suskaitmeninti) iš praeities paveldėti ištekliai, įskaitant paminklus, vietoves, kraštovaizdžius, gebėjimus, praktiką, žinias ir žmonių kūrybiškumo išraiškas, taip pat tokių viešųjų ir privačių įstaigų kaip muziejai, bibliotekos ir archyvai saugomus ir tvarkomus rinkinius. Kultūros paveldas taip pat apima kino paveldą;

(8)

kultūros paveldą per šimtmečius sutvirtino įvairių Europos civilizacijų kultūrų raiškos sąveika. Europos kultūros paveldo metai padės skatinti ir gerinti supratimą, kaip svarbu saugoti ir viešinti kultūrų raiškos įvairovę. Vienas iš būdų siekti tokio supratimo – tai pasitelkti švietimo ir informuotumo didinimo programas, laikantis 2005 m. spalio 20 d. UNESCO konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, prie kurios yra prisijungusi ir Sąjunga bei valstybės narės, nustatytų įsipareigojimų;

(9)

pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, prie kurios yra prisijungusi Sąjunga ir dauguma valstybių narių, 30 straipsnį, Konvencijos šalys pripažįsta neįgaliųjų teisę lygiai su kitais asmenimis dalyvauti kultūriniame gyvenime ir turi imtis visų atitinkamų priemonių, kad užtikrintų, jog neįgalieji turėtų galimybę, inter alia, dalyvauti kultūros renginiuose ar naudotis kultūros įstaigų, pavyzdžiui, teatrų, muziejų, kino, bibliotekų ir turizmo biurų, paslaugomis ir aplankyti kuo daugiau paminklų ir nacionalinių kultūros vertybių;

(10)

geriausiai visiems gyventojams pritaikyto miesto apdovanojimo iniciatyva parodė, kad įmanoma užtikrinti neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių, riboto judumo ir kitokių laikinų sutrikimų turinčių žmonių prieigą prie miestų kultūros paveldo, gerbiant jo prigimtį ir vertybes, ir kad tai yra gera praktika;

(11)

Europos visuomenėje didėjant kultūrų įvairovei, kultūros paveldas atlieka svarbų vaidmenį didinant bendruomenės sanglaudą. Vietovėms, kurioms suteiktas Europos paveldo ženklas, būdingas stiprus europinis matmuo, kadangi jos buvo atrinktos dėl savo vaidmens Europos istorijoje. Drauge su Europos kultūros sostinėmis, tos vietovės stiprina priklausymo bendrai Europos erdvei jausmą. Todėl reikėtų siekti, kad šios iniciatyvos papildytų Europos kultūros paveldo metus. Nauji dalyvaujamieji ir tarpkultūriniai paveldo politikos ir švietimo iniciatyvų metodai, prisidedantys prie vienodos pagalbos visų formų kultūros paveldui, turi potencialo padidinti pasitikėjimą, abipusį pripažinimą ir socialinę sanglaudą; tai taip pat parodė tarptautinis bendradarbiavimas Europos Taryboje;

(12)

kultūros paveldo vaidmuo pripažintas ir JT Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. (toliau – Darbotvarkė iki 2030 m.), kurioje globalus pilietiškumas, kultūrų įvairovė ir kultūrų dialogas yra laikomi esminiais darnaus vystymosi principais. Darbotvarkėje iki 2030 m. taip pat nurodyta, kad visos kultūros ir civilizacijos ne tik gali prisidėti prie darnaus vystymosi, bet ir yra esminiai jo skatinimo veiksniai. Kultūros aspektai įtraukti į kelis Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. tikslus, visų pirma į 11 tikslą (miestai ir paveldas), taip pat į 4 tikslą (švietimas) ir, kiek tai susiję su turizmu, į 8 tikslą (tvarus augimas) bei 12 tikslą (vartojimo modeliai);

(13)

vis didesnis pripažinimas tarptautiniu lygmeniu, kad platesnės ir daugiadisciplinės kultūros paveldo koncepcijos dėmesio centre turėtų atsidurti žmonės ir jų vertybės, išryškina reikmę didinti prieigą prie kultūros paveldo, inter alia, atsižvelgiant į jos teigiamą poveikį gyvenimo kokybei. Tokia platesnė prieiga gali būti pasiekta užmezgant ryšius su skirtingomis auditorijomis ir didinant prieigą prie vietovių, pastatų, produktų ir paslaugų, atsižvelgiant į demografinių pokyčių lemiamas specialias reikmes ir pasekmes;

(14)

kultūros paveldo priežiūros, restauravimo, konservavimo, pakartotinio naudojimo, prieigos ir viešinimo bei susijusių paslaugų politika yra iš esmės šalies, regiono ar vietos institucijų atsakomybė. Nepaisant to, kultūros paveldas turi akivaizdų europinį matmenį, kuris yra įtrauktas ne tik į kultūros politiką, bet ir į kitas Sąjungos politikos sritis, tokias kaip švietimas, žemės ūkis ir kaimo plėtra, regionų vystymasis, socialinė sanglauda, jūrų reikalai, aplinka, turizmas, skaitmeninė darbotvarkė, moksliniai tyrimai bei inovacijos ir komunikacija;

(15)

2018 m. yra svarbūs Europai ir jos kultūros paveldui simboliniu ir istoriniu požiūriu, visų pirma dėl to, kad tais metais bus minima keletas svarbių įvykių, tokių kaip 100-osios Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir kelių valstybių narių nepriklausomybės metinės, taip pat 400-osios Trisdešimties metų karo pradžios metinės. Todėl Europos kultūros paveldo metai gali suteikti galimybių per platesnį bendrą praeities supratimą geriau pažinti dabartį;

(16)

siekiant, kad Europos visuomenėse ir ekonomikoje būtų visapusiškai įgyvendintas kultūros paveldo potencialas, kultūros paveldo saugojimui, turtinimui ir tvarkymui reikia veiksmingo dalyvaujamojo valdymo (t. y. keliais lygmenimis bei dalyvaujant keliems suinteresuotiesiems subjektams) ir tvirtesnio įvairius sektorius apimančio bendradarbiavimo, kaip nurodyta Tarybos 2014 m. lapkričio 25 d. išvadose (6). Tokiame valdyme ir bendradarbiavime dalyvauja visi suinteresuotieji subjektai, įskaitant viešąsias institucijas, kultūros paveldo sektorių, privačius subjektus ir pilietinės visuomenės organizacijas, pavyzdžiui, NVO ir savanoriškos veiklos sektorių organizacijas;

(17)

be to, savo 2014 m. lapkričio 25 d. išvadose Taryba paprašė Komisijos apsvarstyti galimybę pateikti pasiūlymą dėl iniciatyvos „Europos kultūros paveldo metai“;

(18)

Europos Parlamentas savo 2015 m. rugsėjo 8 d. rezoliucijoje rekomendavo paskelbti Europos paveldo metus, pageidautina 2018 m.;

(19)

2015 m. balandžio 16 d. nuomonėje (7) Regionų komitetas pritarė Tarybos raginimui apsvarstyti galimybę pateikti pasiūlymą dėl Europos kultūros paveldo metų, pabrėždamas jo indėlį siekiant bendrų tikslų įgyvendinimo visoje Europoje;

(20)

Europos kultūros paveldo metų paskelbimas – veiksmingas būdas padidinti visuomenės informuotumą, skleisti gerąją patirtį, skatinti politines diskusijas, mokslinius tyrimus, inovacijas ir gerinti kokybiškų įrodymų ir kiekybinių duomenų, įskaitant statistinius, apie kultūros paveldo socialinį ir ekonominį poveikį rinkimą ir analizę. Sukūrus aplinką, kurioje tų tikslų būtų tuo pačiu metu siekiama Sąjungos, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, galima pasiekti didesnės sąveikos ir geriau panaudoti išteklius. Tuo požiūriu Komisija turėtų laiku teikti informaciją ir glaudžiai bendradarbiauti su Europos Parlamentu, Taryba ir valstybėmis narėmis, Regionų komitetu ir kultūros paveldo srityje Sąjungos lygmeniu veikiančiomis įstaigomis ir asociacijomis. Siekiant užtikrinti, kad per Europos kultūros paveldo metus vykdoma veikla turėtų europinį matmenį, valstybės narės taip pat raginamos bendradarbiauti tarpusavyje;

(21)

kultūros paveldas taip pat yra kelių išorės santykių programų, skirtų daugiausia (bet ne tik) Artimųjų Rytų šalims, intervencijų sritis. Kultūros paveldo vertės viešinimas, be kita ko, yra atsakas į tyčinį kultūros paveldo naikinimą konflikto zonose, kaip pabrėžta 2016 m. birželio 8 d. Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos bendrame komunikate „ES tarptautinių kultūrinių ryšių strategijos kūrimas“. Svarbu užtikrinti Europos kultūros paveldo metų veiklos ir visų išorės santykių iniciatyvų, vykdomų pagal atitinkamas programas, tarpusavio papildomumą. Veiksmai, kuriais siekiama apsaugoti ir puoselėti kultūros paveldą pagal atitinkamas išorės santykių priemones, turėtų, inter alia, atspindėti abipusį interesą dalytis patirtimi ir vertybėmis su trečiosiomis šalimis. Europos kultūros paveldo metai turėtų skatinti abipuses žinias apie atitinkamas kultūras, pagarbą joms ir jų supratimą;

(22)

Europos kultūros paveldo metų veikloje turėtų aktyviai dalyvauti šalys kandidatės ir potencialios šalys kandidatės. Kai tinkama, galėtų būti kviečiamos dalyvauti šalys, patenkančios į Europos kaimynystės politikos sritį, ir kitos šalys partnerės. Tokio įtraukimo būtų galima siekti pagal atitinkamas bendradarbiavimo ir dialogo sistemas, visų pirma Sąjungos ir tų šalių pilietinės visuomenės dialogo kontekste;

(23)

Europos kultūros paveldo apsauga, konservavimas ir turtinimas yra įtraukti į dabartinių Sąjungos programų tikslus. Todėl Europos kultūros paveldo metų veiklą galima įgyvendinti pagal tas programas bei jų nuostatas ir nustatant finansavimo prioritetus kasmet ar kas kelerius metus. Kultūros, švietimo, žemės ūkio ir kaimo plėtros, regionų vystymosi, socialinės sanglaudos, jūrų reikalų, aplinkos, turizmo, bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos, mokslinių tyrimų ir inovacijų, komunikacijos sričių programos ir politika tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai prisideda prie Europos kultūros paveldo apsaugos, turtinimo, novatoriško pakartotinio naudojimo ir viešinimo, taigi gali prisidėti prie Europos kultūros paveldo metų pagal atitinkamas teisines sistemas. Siekiant paremti Europos kultūros paveldo metų tikslus, galima apsvarstyti nacionalinių įnašų, kurie papildytų bendrą finansavimą Sąjungos lygmeniu, galimybę, be kita ko, pasitelkiant lanksčius finansavimo mechanizmus, tokius kaip viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės ar sutelktinis finansavimas;

(24)

Sąjungos finansiniai interesai turėtų būti apsaugoti proporcingomis priemonėmis viso išlaidų ciklo metu, įskaitant pažeidimų prevenciją, nustatymą ir tyrimą, prarastų, nepagrįstai išmokėtų ar neteisingai panaudotų lėšų susigrąžinimą ir prireikus administracines ir finansines sankcijas;

(25)

šiame sprendime nustatomas viso Europos kultūros paveldo metų laikotarpio finansinis paketas, kuris Europos Parlamentui ir Tarybai yra svarbiausias orientacinis dydis metinės biudžeto sudarymo procedūros metu, kaip apibrėžta 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo (8) 17 punkte;

(26)

kadangi šio sprendimo tikslų, t. y. skatinti dalytis Europos kultūros paveldu ir jį vertinti, didinti informuotumą apie bendrą istoriją ir vertybes ir užtikrinti, kad būtų sustiprintas priklausymo bendrai Europos erdvei jausmas, valstybės narės negali deramai pasiekti atsižvelgiant į reikmę dalytis informacija tarptautiniu mastu ir skleisti gerąją patirtį visoje Sąjungoje, o tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti,

a)

prisidedama prie Europos kultūros paveldo, kaip esminio kultūros įvairovės ir kultūrų dialogo elemento, vaidmens viešinimo. Visapusiškai atsižvelgiant į valstybių narių kompetenciją, jais užtikrinami geriausi Europos kultūros paveldo konservavimo ir saugojimo būdai ir tai, kad juo galėtų naudotis platesnė ir įvairesnė auditorija, apimant auditorijos formavimo priemones ir švietimą apie paveldą, taip skatinant socialinę įtrauktį ir integraciją;

b)

didinamas Europos kultūros paveldo indėlis į visuomenę ir ekonomiką per jo tiesioginį ir netiesioginį ekonominį potencialą, kuris apima pajėgumus stiprinti kultūros ir kūrybos sektorius, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones, ir įkvepiami kūrėjai bei novatoriai, skatinamas tvarus vystymasis ir turizmas, didinama socialinė sanglauda ir užtikrinamas ilgalaikis vietos lygmens užimtumas;

c)

atsižvelgiant į šalių parterių interesus ir reikmes ir į Europos patirtį kultūros paveldo srityje, remiamas kultūros paveldas kaip svarbus Sąjungos ir trečiųjų valstybių santykių elementas.

a)

skatinti į žmones orientuotus, įtraukius, pažangius, geriau integruotus, tvarius ir tarpsektorinius kultūros paveldo srities metodus;

b)

remti novatoriškus kultūros paveldo dalyvaujamojo valdymo ir tvarkymo modelius, įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus, įskaitant viešąsias institucijas, kultūros paveldo sektorių, privačius subjektus ir pilietinės visuomenės organizacijas;

c)

skatinti diskusijas, mokslinių tyrimų veiklą ir dalijimąsi gerąja patirtimi apie kultūros paveldo konservavimo, saugojimo, novatoriško pakartotinio naudojimo ir turtinimo kokybę, taip pat apie šiuolaikiškas intervencijas istorinėje aplinkoje;

d)

remti sprendimus, kuriais būtų užtikrinama, kad kultūros paveldas būtų prieinamas visiems, be kita ko, skaitmeninėmis priemonėmis, pašalinant socialines, kultūrines ir fizines kliūtis, atsižvelgiant į specialiųjų poreikių turinčius asmenis;

e)

moksliniais tyrimais ir inovacijomis pabrėžti ir skatinti konstruktyvų kultūros paveldo indėlį į visuomenę ir ekonomiką, be kita ko, sustiprinant Sąjungos lygmens įrodymų bazę tokiam indėliui;

f)

skatinti kultūros paveldo ir aplinkos politikos sąveiką kultūros paveldo aspektą integruojant į aplinkos, architektūros ir planavimo politiką ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą;

g)

remti regionų ir vietos vystymosi strategijas, kuriomis būtų skatinamas kultūros paveldo potencialas, be kita ko, skatinant tvarų turizmą;

h)

remti specialių gebėjimų ugdymą ir gerinti žinių valdymą ir perdavimą kultūros paveldo sektoriuje, atsižvelgiant į perėjimo prie skaitmeninių technologijų pasekmes;

i)

remti kultūros paveldą kaip šiuolaikiškos kūrybos ir inovacijų šaltinį ir atkreipti dėmesį į kultūros paveldo sektoriaus ir kitų kultūros ir kūrybos sektorių tarpusavio sąsajų ir stipresnių ryšių potencialą;

j)

švietimo ir mokymosi visą gyvenimą priemonėmis didinti informuotumą apie Europos kultūros paveldo svarbą, itin daug dėmesio skiriant vaikams, jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms, vietos bendruomenėms ir sunkiai pasiekiamoms visuomenės grupėms;

k)

atkreipti dėmesį į bendradarbiavimo kultūros paveldo srityje galimybes siekiant sustiprinti ryšius Sąjungos viduje ir su Sąjungai nepriklausančiomis šalimis ir skatinti kultūrų dialogą, susitaikymą po konfliktų ir konfliktų prevenciją;

l)

skatinti kultūros paveldo mokslinius tyrimus ir inovacijas; sudaryti palankesnes sąlygas suinteresuotiesiems subjektams, visų pirma viešosioms institucijoms ir privačiajam sektoriui, gauti mokslinių tyrimų rezultatus, juos naudoti ir skleisti platesnei auditorijai;

m)

skatinti Sąjungos ir valstybių narių sąveiką, be kita ko, stiprinant kovos su neteisėta prekyba kultūros artefaktais iniciatyvas, ir

n)

2018 metais atkreipti dėmesį į svarbius įvykius, turinčius simbolinės vertės Europos istorijai ir kultūros paveldui.

a)

iniciatyvos ir renginiai, kuriais skatinamos diskusijos ir didinamas informuotumas apie kultūros paveldo svarbą ir vertę, taip pat piliečių ir suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas;

b)

informavimas, parodos, švietimo ir informuotumo didinimo kampanijos, per kurias, remiantis turtingo Europos kultūros paveldo faktais, propaguojamos tokios vertybės, kaip įvairovė ir kultūrų dialogas, skatinamas plačiosios visuomenės indėlis į kultūros paveldo apsaugą ir tvarkymą ir apskritai padedama siekti Europos metų tikslų;

c)

nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų ir kitų organizacijų dalijimasis gerąja patirtimi ir informacijos apie kultūros paveldą sklaida, be kita ko, naudojant Europos skaitmeninę biblioteką EUROPEANA;

d)

studijų, mokslinių tyrimų ir inovacijų veikla ir jų rezultatų sklaida Europos arba nacionaliniu mastu ir

e)

su Europos metais susijusių projektų ir tinklų propagavimas, be kita ko, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/10

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/11

(1)

Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis stebėtojos teisėmis dalyvavo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Konvencija), kurią Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė 2011 m. balandžio 7 d.; Konvencija pateikta pasirašyti 2011 m. gegužės 11 d.;

(2)

pagal Konvencijos 75 straipsnį Konvencija pateikta pasirašyti ir Sąjungai;

(3)

Konvencija sukuriama išsami ir daugialypė teisinė moterų apsaugos nuo visų formų smurto sistema. Ja siekiama užtikrinti smurto prieš moteris ir mergaites prevenciją, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jį ir jį panaikinti. Konvencija apima įvairias priemones – nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris. Į Konvenciją įtrauktos aukų apsaugos ir paramos paslaugų teikimo priemonės, joje taip pat atsižvelgiama į smurto dėl lyties aspektą prieglobsčio ir migracijos srityse. Konvencija nustatomas specialus stebėsenos mechanizmas, siekiant užtikrinti, kad Šalys veiksmingai įgyvendintų jos nuostatas;

(4)

tai, kad Konvencija pasirašoma Sąjungos vardu, padės užtikrinti moterų ir vyrų lygybę visose srityse, o tai yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų ir vertybių, užtikrintinų visose jos veiklos srityse pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 2 ir 3 straipsnius, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 8 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį. Smurtas prieš moteris yra moterų žmogaus teisių pažeidimas ir kraštutinė diskriminacijos forma, grindžiama lyčių nelygybe ir padedanti jai išlikti ir stiprėti. Įsipareigodama įgyvendinti Konvenciją Sąjunga patvirtina savo įsipareigojimą kovoti su smurtu prieš moteris savo teritorijoje bei visame pasaulyje ir sustiprina savo dabartinius politinius veiksmus ir esamą plačios apimties teisinę sistemą baudžiamojo proceso teisės srityje, kuri itin svarbi moterims ir mergaitėms;

(5)

tiek Sąjunga, tiek jos valstybės narės yra kompetentingos srityse, kurioms taikoma Konvencija;

(6)

Konvencija turėtų būti pasirašyta Sąjungos vardu Sąjungos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu, tiek, kiek Konvencija gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms arba keičiama jų taikymo apimtis. Tai visų pirma taikoma tam tikroms Konvencijoms nuostatoms, susijusioms su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, ir Konvencijos nuostatoms, susijusioms su prieglobsčiu ir negrąžinimo principu. Valstybės narės išsaugo savo kompetenciją tiek, kiek Konvencija nedaromas poveikis bendroms taisyklėms ar nekeičiama šių taisyklių taikymo sritis;

(7)

Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją prisiimti Konvencijoje nustatytus įsipareigojimus savo institucijų ir viešojo administravimo tarnybų atžvilgiu;

(8)

kadangi Sąjungos kompetencija ir valstybių narių kompetencija yra tarpusavyje susijusios, Sąjunga turėtų tapti Konvencijos Šalimi kartu su jos valstybėmis narėmis, kad jos galėtų kartu nuosekliai vykdyti Konvencija nustatytus įsipareigojimus ir naudotis joms suteiktomis teisėmis;

(9)

šis sprendimas susijęs su Konvencijos nuostatomis dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose tiek, kiek tomis nuostatomis gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms ar keičiama šių taisyklių taikymo sritis. Jis nesusijęs su Konvencijos 60 ir 61 straipsniais, kuriems taikomas atskiras Tarybos sprendimas dėl pasirašymo, kuris bus priimtas lygiagrečiai su šiuo sprendimu;

(10)

Airijai ir Jungtinei Karalystei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES (1) ir 2011/93/ES (2) yra privalomos, todėl jos dalyvauja priimant šį sprendimą;

(11)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(12)

Konvencija turėtų būti pasirašyta,

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/13

(1)

Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis stebėtojos teisėmis dalyvavo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Konvencija), kurią Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė 2011 m. balandžio 7 d. Konvencija pateikta pasirašyti 2011 m. gegužės 11 d.;

(2)

pagal Konvencijos 75 straipsnį Konvencija pateikta pasirašyti ir Sąjungai;

(3)

Konvencija sukuriama išsami ir daugialypė teisinė moterų apsaugos nuo visų formų smurto sistema. Ja siekiama užtikrinti smurto prieš moteris ir mergaites prevenciją, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jį ir jį panaikinti. Konvencija apima įvairias priemones – nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris. Į Konvenciją įtrauktos aukų apsaugos ir paramos paslaugų teikimo priemonės, joje taip pat atsižvelgiama į smurto dėl lyties aspektą prieglobsčio ir migracijos srityse. Konvencija nustatomas specialus stebėsenos mechanizmas, siekiant užtikrinti, kad Šalys veiksmingai įgyvendintų jos nuostatas;

(4)

tai, kad Konvencija pasirašoma Sąjungos vardu, padės užtikrinti moterų ir vyrų lygybę visose srityse, o tai yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų ir vertybių, užtikrintinų visose jos veiklos srityse pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 2 ir 3 straipsnius, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 8 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį. Smurtas prieš moteris yra moterų žmogaus teisių pažeidimas ir kraštutinė diskriminacijos forma, grindžiama lyčių nelygybe ir padedanti jai išlikti ir stiprėti. Įsipareigodama įgyvendinti Konvenciją Sąjunga patvirtina savo įsipareigojimą kovoti su smurtu prieš moteris savo teritorijoje bei visame pasaulyje ir sustiprina savo dabartinius politinius veiksmus ir esamą plačios apimties teisinę sistemą baudžiamojo proceso teisės srityje, kuri itin svarbi moterims ir mergaitėms;

(5)

tiek Sąjunga, tiek jos valstybės narės yra kompetentingos srityse, kurioms taikoma Konvencija;

(6)

Konvencija turėtų būti pasirašyta Sąjungos vardu Sąjungos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu, tiek, kiek Konvencija gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms arba keičiama jų taikymo apimtis. Tai visų pirma taikoma tam tikroms Konvencijos nuostatoms, susijusioms su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, ir Konvencijos nuostatoms, susijusioms su prieglobsčiu ir negrąžinimo principu. Valstybės narės išsaugo savo kompetenciją tiek, kiek Konvencija nedaromas poveikis bendroms taisyklėms ar nekeičiama šių taisyklių taikymo sritis;

(7)

Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją prisiimti Konvencijoje nustatytus įsipareigojimus savo institucijų ir viešojo administravimo tarnybų atžvilgiu;

(8)

kadangi Sąjungos išimtinė kompetencija ir valstybių narių kompetencija yra tarpusavyje susijusios, Sąjunga turėtų tapti Konvencijos Šalimi kartu su jos valstybėmis narėmis, kad jos galėtų kartu nuosekliai vykdyti Konvencija nustatytus įsipareigojimus ir naudotis joms suteiktomis teisėmis;

(9)

šis sprendimas susijęs tik su Konvencijos 60 ir 61 straipsniais. Jis nesusijęs su Konvencijos nuostatomis dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurioms taikomas atskiras Tarybos sprendimas dėl pasirašymo, kuris bus priimtas lygiagrečiai su šiuo sprendimu;

(10)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, tos valstybės narės nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra joms privalomas ar taikomas;

(11)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(12)

Konvencija turėtų būti pasirašyta,

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/15

(1)

Direktyvoje 2014/59/ES reikalaujama, kad pertvarkomos įstaigos turto, teisių ir įsipareigojimų dalinio perdavimo atveju valstybės narės užtikrintų tam tikrų klasių susitarimų apsaugą. Tokios pačios apsaugos reikalaujama, kai pertvarkymo institucija priverstinai pakeičia sutarties, kurios šalis yra pertvarkoma įstaiga, sąlygas. Šios apsaugos tikslas – įvykdžius dalinį perdavimą arba sutarties pakeitimą neleisti išskaidyti turto, teisių ir įsipareigojimų, kurie yra vienas su kitu susiję dėl tų susitarimų;

(2)

siekiant užtikrinti tinkamą šios apsaugos taikymą, būtina tiksliai nurodyti, kokių rūšių susitarimai priklauso kiekvienai iš klasių, nustatytų pagal Direktyvą 2014/59/ES. Tinkamiausias būdas tą nurodyti – nustatyti išsamias taisykles ir apibrėžtis, be tų, kurios nustatytos pagal Direktyvą 2014/59/ES. Taip geriau, nei parengti konkrečių susitarimų, kuriuos galima sudaryti pagal įvairius nacionalinius valstybių narių įstatymus, sąrašą, kadangi tokį sąrašą būtų sunku sudaryti ir jį reikėtų nuolat atnaujinti. Šiame reglamente turėtų būti paaiškinta ir prireikus apribota įvairių formų apsaugos, numatytos Direktyvoje 2014/59/ES kiekvienos klasės susitarimams, taikymo sritis;

(3)

Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsnio 2 dalyje nurodyti įvairių klasių susitarimai detalizuojami skirtingai: kai kurios klasės apibūdintos išsamiai, tuo tarpu kitos apibrėžtos ne taip aiškiai. Be to, kai kurios klasės susijusios su vienos rūšies sutartiniais ryšiais ir įsipareigojimais arba su ribotu kiekiu sutartinių ryšių ir įsipareigojimų, tuo tarpu kitos klasės apima daugiau įvairių sutartinių įsipareigojimų, sandorių ir ryšių. Šios pastarosios klasės galėtų apimti visus teisinius ir sutartinius įstaigos ir vienos ar kelių jos sandorio šalių ryšius. Jeigu šių klasių susitarimai būtų visiškai apsaugoti, pertvarkymo institucijoms galėtų būti sunku – jei tai apskritai būtų įmanoma – atlikti dalinius perdavimus. Todėl tikslinga vengti pernelyg didelės apsaugos, kuri galėtų būti taikoma visam įstaigos ir jos sandorio šalių turtui, teisėms ir įsipareigojimams;

(4)

kai kurių klasių saugomi susitarimai Direktyvoje 2014/59/ES apibrėžti plačiau. Siekiant padidinti taikymo srities teisinį tikrumą, būtent kiek tai susiję su užtikrinimo susitarimais, įskaitymo ir užskaitos susitarimais bei struktūrizuoto finansavimo susitarimais, tos klasės turėtų būti papildomai patikslintos. Šiuo deleguotuoju reglamentu neturėtų būti užkirstas kelias pertvarkymo institucijoms dalinio perdavimo atvejais papildomai patikslinti tas įskaitymo ir užskaitos susitarimų, saugotinų atliekant atskirus dalinius perdavimus, rūšis, jei tie susitarimai yra pripažįstami rizikos mažinimo tikslais pagal taikomas rizikos ribojimo taisykles, o apsauga, visų pirma grindžiama neatskiriamumo principu, yra to pripažinimo sąlyga. Pertvarkymo institucijoms turėtų būti leidžiama spręsti dėl tokios išplėstos apsaugos atskirais pertvarkymo atvejais;

(5)

įstaigos sandorio šalys gali susitarti dėl vadinamojo visa apimančio įskaitymo susitarimo, apimančio bet kurias ir visas šalių teises ir įsipareigojimus. Dėl šios rūšies susitarimo jokie šalių įsipareigojimai nebūtų atskirti vienas nuo kito. Dalinis perdavimas, susijęs su šia sandorio šalimi, būtų sunkiai įmanomas, ir apskritai kiltų grėsmė visos priemonės įgyvendinamumui, nes pertvarkymo institucijos galėtų netgi neturėti galimybės atskirti, kuriems įsipareigojimams šie susitarimai taikomi, o kuriems ne. Tuomet reikėtų papildomai paaiškinti, kad visa apimantys užskaitos ir įskaitymo susitarimai, apimantys bet kurį ir visą šalių turtą, teises ir įsipareigojimus, neturėtų būti laikomi saugomais susitarimais;

(6)

Direktyvos 2014/59/ES 80 straipsnyje nurodoma, kad bet koks saugomų susitarimų apibrėžčių pagal Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsnio 2 dalį taikymo srities susiaurinimas neturėtų paveikti prekybos, tarpuskaitos ir atsiskaitymo sistemų veikimo, jei šioms sistemoms taikomas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/26/EB (2) 2 straipsnio a punktas. Todėl pertvarkymo institucijos turėtų būti įpareigotos apsaugoti Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsnio 2 dalyje nurodytus visų rūšių susitarimus, kurie yra susiję su sandorio šalies, kaip pagrindinės sandorio šalies, veikla. Tai, be kita ko, apima veiklą, kuriai taikomas įsipareigojimų neįvykdymo fondas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 648/2012 (3) 42 straipsnį;

(7)

tas pats taikytina su mokėjimo ar vertybinių popierių atsiskaitymo sistemomis susijusiam turtui, teisėms ir įsipareigojimams. Kadangi užskaitos susitarimai, kuriems taikoma Direktyva 98/26/EB, yra apsaugoti nemokumo atveju, jie taip pat turėtų būti apsaugoti dėl nuoseklumo priežasčių, remiantis Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsniu. Vis dėlto tikslinga išplėsti apsaugos taikymo sritį pagal tos direktyvos 76 straipsnio 2 dalį ir apsaugą taikyti visiems susitarimams su mokėjimo ar vertybinių popierių atsiskaitymo sistemomis ir prireikus jų susijusiai veiklai;

(8)

dėl poreikio patikslinti susitarimo, kuriam tam tikrais atvejais taikomos apsaugos priemonės pagal Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsnio 2 dalį, taikymo sritį paprastai pertvarkymo institucijoms neturėtų būti trukdoma apsaugoti bet kurių klasių susitarimus, kurie gali būti priskirti prie vienos iš tame straipsnyje nurodytų kategorijų ir kurie yra apsaugoti bankroto bylose nuo turto, teisių ir įsipareigojimų, kuriems taikomi šie susitarimai pagal nacionalinius bankrotą reglamentuojančius teisės aktus, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB (4) perkėlimą į nacionalinę teisę, atskyrimo. Taip būtų, jeigu kreditorius ir toliau naudotųsi iš susitarimo kylančiomis teisėmis, nebent visas sandoris buvo panaikintas pagal nacionalinius bankrotą reglamentuojančius teisės aktus. Tai ypač taikoma užtikrinimo susitarimams, įskaitymo ir užskaitos susitarimams, kurie saugomi pagal nacionalinius bankrotą reglamentuojančius teisės aktus,

1)

susitarimus, kuriais nustatomos garantijos ir asmeninės užtikrinimo priemonės;

2)

turto suvaržymą ir kitas teises į realias užtikrinimo priemones;

3)

vertybinių popierių skolinimo sandorius, kurie neapima visos įkaito nuosavybės perdavimo ir apima už mokestį arba palūkanų mokėjimą vienos šalies (skolintojo) kitai šaliai (skolininkui) teikiamą vertybinių popierių skolinimo paslaugą ir pagal kuriuos skolininkas suteikia skolintojui įkaitą paskolos galiojimo laikotarpiu.

a)

jei susitarimai yra susiję su sandorio šalies, kaip pagrindinės sandorio šalies, veikla, ypač su veikla, kuriai taikomas įsipareigojimų neįvykdymo fondas, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 648/2012 42 straipsnyje;

b)

jei susitarimai yra susiję su teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su Direktyvos 98/26/EB 2 straipsnio a punkte apibrėžtomis sistemomis arba kitomis mokėjimo ar vertybinių popierių atsiskaitymo sistemomis, ir yra susiję su jų, kaip mokėjimo ar vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų, veikla.

a)

jei susitarimai yra susiję su sandorio šalies, kaip pagrindinės sandorio šalies, veikla, ypač su veikla, kuriai taikomas įsipareigojimų neįvykdymo fondas, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 648/2012 42 straipsnyje;

b)

jei susitarimai yra susiję su teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su Direktyvos 98/26/EB 2 straipsnio a punkte apibrėžtomis sistemomis arba kitomis mokėjimo ar vertybinių popierių atsiskaitymo sistemomis, ir yra susiję su jų, kaip mokėjimo ar vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų, veikla.

a)

apsaugoti bet kurios rūšies susitarimus, kurie gali būti priskirti prie vienos iš Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsnio 2 dalies a, c, d ir f punktuose nurodytų klasių ir kurie yra apsaugoti įprastinėse bankroto bylose nuo turto, teisių ir įsipareigojimų, kuriems taikomi šie susitarimai pagal nacionalinius bankrotą reglamentuojančius teisės aktus, įskaitant Direktyvos 2001/24/EB perkėlimą į nacionalinę teisę, laikino arba neapibrėžtos trukmės atskyrimo, sustabdymo arba panaikinimo;

b)

apsaugoti bet kurios rūšies susitarimus, kuriems netaikoma Direktyvos 2014/59/ES 76 straipsnio 2 dalis ir kurie yra apsaugoti įprastinėse bankroto bylose nuo turto, teisių ir įsipareigojimų, kuriems taikomi šie susitarimai pagal nacionalinius bankrotą reglamentuojančius teisės aktus, įskaitant Direktyvos 2001/24/EB perkėlimą į nacionalinę teisę, laikino arba neapibrėžtos trukmės atskyrimo, sustabdymo arba panaikinimo.

a)

pakeitimą vertybiniais popieriais, kai pagrindinės pozicijos padalytos į segmentus ir perduotos atliekant visos nuosavybės teisės perdavimą iš iniciatoriaus balanso pertvarkomai įstaigai arba subjektui (tikro pardavimo pakeitimas vertybiniais popieriais);

b)

pakeitimą vertybiniais popieriais naudojant sutartines priemones, kai pagrindinis turtas lieka pertvarkomos įstaigos arba subjekto balanse (sintetinis pakeitimas vertybiniais popieriais).

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/20

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/22

(1)

2016 m. gegužės 6 d. baigėsi Szabolcs FAZAKAS kadencijos laikas;

(2)

todėl reikėtų paskirti naują narį,

20.5.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/23