(1)

Reglamentu (ES) Nr. 1380/2013 siekiama palaipsniui sustabdyti žuvų, sužvejotų vykdant bet kokią ES žvejybą, išmetimą į jūrą, rūšims, kurioms taikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, įvedant įpareigojimą iškrauti laimikį;

(2)

to reglamento 15 straipsnio 6 dalyje Komisija įgaliojama deleguotaisiais aktais ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui priimti žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus remdamasi bendromis rekomendacijomis, kurias parengė valstybės narės, pasikonsultavusios su atitinkamomis patariamosiomis tarybomis;

(3)

Belgija, Danija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Švedija, Prancūzija ir Vokietija turi tiesioginių žvejybos valdymo Šiaurės jūroje interesų. Pasikonsultavusios su Šiaurės jūros patariamąja taryba tos valstybės narės 2016 m. birželio 3 d. pateikė Komisijai bendrą rekomendaciją dėl naujo tam tikrai priedugnio žuvų žvejybai Šiaurės jūroje taikomo žuvų išmetimo į jūrą mažinimo plano. Ją rengiant panaudotas atitinkamų mokslo įstaigų mokslinis indėlis, kurį peržiūrėjo Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (STECF). Liepos 14 d. ekspertų grupės susitikime, kuriame dalyvavo 28 valstybių narių ir Komisijos atstovai, taip pat Europos Parlamento atstovai stebėtojo teisėmis, buvo svarstomos atitinkamos priemonės;

(4)

į bendrą rekomendaciją įtrauktos priemonės atitinka Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 18 straipsnio 3 dalį;

(5)

taikant tą reglamentą Šiaurės jūrai priskiriamos ir ICES IIIa bei IV zonos. Kadangi kai kurie su siūlomu žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planu susiję priedugnio žuvų ištekliai aptinkami ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse, atitinkamos valstybės narės rekomendavo į planą įtraukti ir šį kvadratą;

(6)

Šiaurės jūroje įpareigojimas iškrauti laimikį pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalies c punktą ne vėliau kaip nuo 2016 m. sausio 1 d. taikomas vykdant:

Pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 5 dalį Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2015/2440 (3) nurodytos rūšys, kurių žuvų laimikį privaloma iškrauti nuo 2016 m. sausio 1 d. Tai ledjūrio menkės, juodadėmės menkės, norveginiai omarai, europiniai jūrų liežuviai, jūrinės plekšnės, europinės jūrinės lydekos ir šiaurinės paprastosios krevetės. Deleguotajame reglamente (ES) 2015/2440 taip pat nustatytas įpareigojimas iškrauti šiaurinių paprastųjų krevečių priegaudą. Šiame reglamente turėtų būti atkartotos Deleguotojo reglamento (ES) 2015/2440 nuostatos dėl rūšių, kurių žuvų laimikis turi būti iškrautas, ir nurodytos papildomos rūšys ir žvejyba, kurioms įpareigojimas iškrauti laimikį taikomas 2017 m. ir 2018 m.;

(7)

atitinkamos valstybės narės teigia, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1342/2008 (4) III skyriuje nustatytos žvejybos pastangų taisyklės trukdo tinkamai įgyvendinti įpareigojimą iškrauti laimikį atlantinių menkių išteklių atveju, nes, įvedus šį įpareigojimą, dėl tame skyriuje nustatyto žvejybos pastangų režimo būtų suvaržytas lankstumas, reikalingas žvejybos modeliams pritaikyti, pvz., rajono ir įrankio pasirinkimas. Reglamentą (EB) Nr. 1342/2008 šiuo metu peržiūri teisėkūros institucijos. Kad žvejybos pastangų režimas ir įpareigojimas iškrauti laimikį atlantinių menkių ištekliams nebūtų taikomi tuo pat metu, reikalavimas iškrauti laimikį šiems ištekliams turėtų būti taikomas tik baigus taikyti žvejybos pastangų režimą;

(8)

Deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/2440 ICES IIIa kvadrate sužvejotiems norveginiams omarams įvesta įpareigojimo iškrauti laimikį išimtis, taikoma rūšims, kurios, moksliniais duomenimis, pasižymi aukštu išgyvenamumo rodikliu (su dideliu išgyvenamumu susijusi išimtis), su sąlyga, kad tie norveginiai omarai sužvejoti naudojant gaudykles arba tam tikrus dugninius tralus. Tame deleguotajame reglamente reikalaujama, kad tiesioginių valdymo interesų Šiaurės jūroje turinčios valstybės narės Komisijai pateiktų papildomos mokslinės informacijos, pagrindžiančios išimčių taikymą nurodytiems dugniniams tralams. Ta informacija buvo pateikta ir STECF padarė išvadą, kad jos pakanka. Todėl ta išimtis turėtų būti įtraukta į naują žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planą;

(9)

į bendrą rekomendaciją įtraukta su dideliu išgyvenamumu susijusi išimtis, taikoma ICES IV parajonyje tam tikrais įrankiais sužvejotiems norveginiams omarams su sąlyga, kad naudojamas Netgrid selektyvumo užtikrinimo įtaisas;

(10)

į bendrą rekomendaciją įtraukta su dideliu išgyvenamumu susijusi išimtis, taikoma europiniams jūrų liežuviams, sužvejotiems tam tikrais įrankiais ICES IV parajonyje laikantis tam tikrų sąlygų, kurios šioms žuvims padeda išgyventi;

(11)

remiantis moksliniais įrodymais, pateiktais bendroje rekomendacijoje ir peržiūrėtais STECF, ir atsižvelgiant į žvejybos įrankių, žvejybos praktikos ir ekosistemos charakteristikas, šias išimtis reikėtų įtraukti į šį reglamentą ir taikyti 2017 metams. Kad STECF galėtų išsamiau įvertinti ICES IV parajonyje atitinkamais tralais sužvejotų norveginių omarų ir europinių jūrų liežuvių išgyvenamumo rodiklį ir kad Komisija galėtų persvarstyti atitinkamą išimtį, valstybės narės turėtų pateikti papildomų duomenų;

(12)

Deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/2440 įvestos de minimis išimtys:

Bendroje rekomendacijoje šias išimtis siūloma taikyti toliau. Todėl jas reikėtų įtraukti į naują žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planą;

(13)

į bendrą rekomendaciją įtraukta de minimis išimtis europiniams jūrų liežuviams, juodadėmėms menkėms ir paprastiesiems merlangams bendrai, sužvejotiems tam tikrais dugniniais tralais ICES IIIa kvadrate, de minimis išimtis paprastiesiems jūrų liežuviams, juodadėmėms menkėms ir paprastiesiems merlangams bendrai, sužvejotiems omarų gaudyklėmis ICES IIIa kvadrate, ir 2018 metams – de minimis išimtis paprastiesiems merlangams, sužvejotiems dugniniais tralais ICES IVc kvadrate;

(14)

remdamasi valstybių narių pateiktais įtikinamais įrodymais dėl tų išimčių, peržiūrėtais STECF, kuris padarė išvadą, kad tos išimtys grindžiamos svariais argumentais – sunkiai padidinamu selektyvumu ir (arba) neproporcingomis nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidomis – Komisija mano, kad tikslinga nustatyti de minimis išimtis pagal bendroje rekomendacijoje siūlomus procentinius dydžius neviršijant Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 5 dalies c punkte nustatytų ribų;

(15)

Reglamento (EB) Nr. 850/98 18a straipsniu Komisijai suteikiami įgaliojimai priimant žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus nustatyti rūšių, kurioms taikomas įpareigojimas iškrauti laimikį, žuvų mažiausius išteklių išsaugojimą užtikrinančius orientacinius dydžius, siekiant užtikrinti jūrų gyvūnų jauniklių apsaugą. Atitinkamais atvejais tie mažiausi išteklių išsaugojimą užtikrinantys orientaciniai dydžiai gali neatitikti Reglamento (EB) Nr. 850/98 XII priede nustatytų dydžių; norveginių omarų ICES IIIa kvadrate atveju tikslinga išlaikyti Deleguotajame reglamente (ES) 2015/2440 nustatytus mažiausius išteklių išsaugojimą užtikrinančius orientacinius dydžius, t. y. 105 mm bendrą ilgį ir 32 mm šarvo ilgį. Reikėtų pridėti ir 59 mm mažiausią uodegos ilgį remiantis bendra rekomendacija ir STECF vertinimu, kuriame teigiama, kad toks uodegos ilgis atitinka esamas bendro ilgio ir šarvo ilgio vertes;

(16)

į žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus galima įtraukti ir technines priemones, skirtas žvejybai arba rūšims, kurioms taikomas įpareigojimas iškrauti laimikį. Siekiant padidinti žvejybos įrankių selektyvumą ir sumažinti nepageidaujamą priegaudą Skagerako sąsiauryje, tikslinga išlaikyti tam tikras technines priemones, dėl kurių 2011 m. (5) ir 2012 m. (6) susitarė Sąjunga ir Norvegija;

(17)

kad būtų užtikrinta tinkama kontrolė, reikėtų nustatyti valstybėms narėms taikytinus specialius reikalavimus dėl laivų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašų sudarymo;

(18)

kadangi šiame reglamente numatytos priemonės daro tiesioginį poveikį atitinkamai Sąjungos laivų ekonominei veiklai ir žvejybos sezono planavimui, jis turėtų įsigalioti iš karto, kai bus paskelbtas. Atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnyje nustatytą tvarkaraštį, jis turėtų būti taikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.,

a)

europinių jūrų liežuvių – ne daugiau kaip 3 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja sieninius tinklus ir žiauninius tinklus (GN, GNS, GND, GNC, GTN, GTR, GEN, GNF), ICES IIIa kvadrate, ICES IV parajonyje ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse;

b)

mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio nesiekiančių europinių jūrų liežuvių – 2017 m. ne daugiau kaip 7 %, o 2018 m. ne daugiau kaip 6 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja 80–119 mm akių sijinius tralus (TBB) su didesnių akių pratęsiamąja dalimi, ICES IV parajonyje;

c)

mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio nesiekiančių norveginių omarų – ne daugiau kaip 6 % bendro metinio šios rūšies omarų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja 80–99 mm akių dugninius tralus (OTB, TBN, OTT, TB), ICES IV parajonyje ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse;

d)

mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio nesiekiančių europinių jūrų liežuvių ir juodadėmių menkių bendrai – 2017 m. ne daugiau kaip 2 % bendro metinio norveginių omarų, europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių ir šiaurinių paprastųjų krevečių kiekio, sužvejoto norveginių omarų žvejybą vykdančių laivų, kurie naudoja 70 mm arba didesnių akių dugninius tralus (OTB, TBN) su žuvų atrinkimo pagal rūšis grotelėmis, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 35 mm atstumu, ICES IIIa kvadrate;

e)

mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio nesiekiančių europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių ir paprastųjų merlangų bendrai – 2018 m. ne daugiau kaip 4 % bendro metinio norveginių omarų, europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių, paprastųjų merlangų ir šiaurinių paprastųjų krevečių kiekio, sužvejoto norveginių omarų žvejybą vykdančių laivų, kurie naudoja 70 mm arba didesnių akių dugninius tralus (OTB, TBN) su žuvų atrinkimo pagal rūšis grotelėmis, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 35 mm atstumu, ICES IIIa kvadrate;

f)

mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio nesiekiančių europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių ir paprastųjų merlangų bendrai – ne daugiau kaip 1 % bendro metinio norveginių omarų, europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių, paprastųjų merlangų ir šiaurinių paprastųjų krevečių kiekio, sužvejoto šiaurinių paprastųjų krevečių žvejybą vykdančių laivų, kurie naudoja 35 mm arba didesnių akių dugninius tralus (OTB), turinčius žuvų atrinkimo pagal rūšis groteles, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 19 mm atstumu, su neužstojama anga žuvims išeiti, ICES IIIa kvadrate;

g)

europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių ir paprastųjų merlangų bendrai – ne daugiau kaip 0,5 % bendro metinio norveginių omarų, europinių jūrų liežuvių, juodadėmių menkių, paprastųjų merlangų ir šiaurinių paprastųjų krevečių kiekio, sužvejoto laivų, vykdančių norveginių omarų žvejybą omarų gaudyklėmis (FPO), ICES IIIa kvadrate;

h)

paprastųjų merlangų – 2018 m. ne daugiau kaip 7 % bendro metinio norveginių omarų, juodadėmių menkių, europinių jūrų liežuvių, šiaurinių paprastųjų krevečių, paprastųjų merlangų, jūrinių plekšnių, ledjūrio menkių ir atlantinių menkių kiekio, sužvejoto mišrią europinių jūrų liežuvių, paprastųjų merlangų ir rūšių, kurioms netaikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, žuvų žvejybą vykdančių laivų, kurie naudoja 70–99 mm akių dugninius tralus (OTB, OTT), ICES IVc kvadrate.

a)

105 mm bendras ilgis;

b)

59 mm uodegos ilgis;

c)

32 mm šarvo ilgis.

(1)

sandorio šalys yra įpareigotos apsisaugoti nuo išvestinių finansinių priemonių sandorio šalių kredito pozicijų rinkdamos garantines įmokas tais atvejais, kai tų sutarčių tarpuskaitos neatlieka pagrindinė sandorio šalis. Šiuo reglamentu nustatomi standartai, pagal kuriuos reikalaujama laiku ir tiksliai keistis įkaitu laikantis tinkamo atskyrimo principo. Šie standartai turėtų būti taikomi privaloma tvarka įkaitui, kurį sandorio šalys turi rinkti ar pateikti pagal šį reglamentą. Tačiau sandorio šalys, kurios susitaria rinkti arba pateikti įkaitą, nors pagal šį reglamentą to nereikalaujama, turėtų galėti rinktis, ar tokiu įkaitu keistis pagal šiuos standartus;

(2)

sandorio šalys, kurioms taikomi Reglamento (ES) Nr. 648/2012 11 straipsnio 3 dalies reikalavimai, turėtų atsižvelgti į skirtingus ne finansų sandorio šalių, kurios nesiekia to reglamento 10 straipsnyje nurodytos tarpuskaitos ribos, rizikos profilius, kai jos nustato su tokiais subjektais sudarytų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių rizikos valdymo procedūras. Todėl tikslinga leisti sandorio šalims nustatyti, ar sandorio šalies kredito rizika, kurią kelia tos ne finansų sandorio šalys ir kuri neviršija tos tarpuskaitos ribos, turi būti mažinama pasikeičiant įkaitu. Atsižvelgiant į prielaidą, kad trečiojoje valstybėje įsteigtų ne finansų sandorio šalių, kurios tarpuskaitos ribos nesiektų, jei būtų įsteigtos Sąjungoje, rizikos profiliai gali būti tokie patys kaip Sąjungoje įsteigtų tarpuskaitos ribos nesiekiančių ne finansų sandorio šalių, abiejų rūšių subjektams turėtų būti taikomas tas pats metodas, kad būtų išvengta reglamentavimo arbitražo;

(3)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sandorio šalys turi būti apsaugotos nuo galimo kitos sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo. Todėl, siekiant tinkamai valdyti toms sandorio šalims kylančią riziką, reikalingas dviejų rūšių garantinių įmokų formos įkaitas. Pirmoji rūšis – kintamoji garantinė įmoka, kuri apsaugo sandorio šalis nuo pozicijų, susijusių su jų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių dabartine rinkos verte. Antroji rūšis – pradinė garantinė įmoka, kuri apsaugo sandorio šalis nuo galimų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl išvestinių finansinių priemonių pozicijos rinkos vertės pokyčių, įvykusių nuo paskutinio pasikeitimo kintamąja garantine įmoka prieš sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymą iki momento, kai ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys yra pakeičiamos arba atitinkama rizika yra apdraudžiama;

(4)

pagal Sąjungos teisės aktus pagrindinėms sandorio šalims gali būti išduotas leidimas veikti kaip kredito įstaigoms, todėl šio reglamento reikalavimų būtina netaikyti ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurias pagrindinė sandorio šalis sudaro įsipareigojimų neįvykdymo valdymo procese, nes toms sutartims jau taikomos Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 153/2013 (2) nuostatos ir todėl šio reglamento nuostatos joms netaikomos;

(5)

kai sudaromos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir pagal kurias sutarties įvykdymui garantuoti numatyta iš anksto mokėti priedą, tą priedą gaunanti sandorio šalis (pasirinkimo sandorio pardavėja) neturi dabartinės arba galimos būsimos pozicijos sandorio šalies atžvilgiu. Taip pat tokių sutarčių dienos rinkos vertė jau padengiama mokant šį priedą. Todėl, kai užskaitos grupę sudaro tokios pasirinkimo sandorių pozicijos, pasirinkimo sandorio pardavėjas turėtų galėti nuspręsti šių rūšių ne biržos išvestinių finansinių priemonių atveju nerinkti pradinių ar kintamųjų garantinių įmokų, kol pasirinkimo sandorio pardavėjui nekyla jokia kredito rizika. Tačiau priedą mokanti sandorio šalis (pasirinkimo sandorio pirkėja) turėtų rinkti ir pradinę, ir kintamąją garantines įmokas;

(6)

nors sandorio šalių dvišaliuose susitarimuose numatytos ginčų sprendimo procedūros padeda kuo labiau sutrumpinti ginčų trukmę ir sumažinti jų dažnumą, sandorio šalys visų pirma turėtų rinkti bent neginčytinas sumas, jei įkaito vertės išlaikymo prievolės suma užginčijama. Tai sumažins dėl ginčijamų sandorių kylančią riziką ir taip užtikrins, kad ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, būtų užtikrintos įkaitu tiek, kiek tai įmanoma;

(7)

siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visose šalyse tais atvejais, kai Sąjungoje įsteigta sandorio šalis sudaro ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartį, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, su trečiojoje valstybėje įsteigta sandorio šalimi, pradine ir kintamąja garantinėmis įmokomis turėtų būti keičiamasi abiem kryptimis. Sąjungoje įsteigtos sandorio šalys, sudarančios sandorius su trečiosiose valstybėse įsteigtomis sandorio šalimis, ir toliau turėtų būti įpareigotos įvertinti dvišalių susitarimų teisinio vykdymo užtikrinimo galimybę ir atskyrimo susitarimų veiksmingumą;

(8)

tikslinga leisti sandorio šalims taikyti mažiausią pervedamą sumą, kai jos keičiasi įkaitu, kad būtų sumažinta su veikla susijusi našta dėl poreikio keistis nedidelėmis sumomis, kai pozicijos keičiasi tik labai nedaug. Tačiau reikėtų užtikrinti, kad tokia mažiausia pervedama suma būtų naudojama kaip veiklos priemonė, o ne kaip neužtikrinta kredito linija tarp sandorio šalių. Todėl turėtų būti nustatytas tos mažiausios pervedamos sumos maksimalus lygis;

(9)

dėl su veikla susijusių priežasčių tam tikrais atvejais galėtų būti tinkamiau nustatyti atskiras pradinės ir kintamosios garantinių įmokų mažiausias pervedamas sumas. Tais atvejais sandorio šalys turėtų galėti susitarti dėl atskirų pradinės ir kintamosios garantinių įmokų mažiausių pervedamų sumų. Tačiau atskirų mažiausių pervedamų sumų suma neturėtų viršyti mažiausios pervedamos sumos maksimalaus lygio. Dėl praktinių priežasčių turėtų būti įmanoma nustatyti mažiausią pervedamą sumą ta valiuta, kuria paprastai keičiamasi garantinėmis įmokomis ir kuri gali būti ne euro;

(10)

kai kurių trečiųjų valstybių jurisdikciją turintys subjektai gali nustatyti kitokią Reglamento (ES) Nr. 648/2012 taikymo sritį, siekdami taikyti savo keitimosi įkaitu reikalavimus, susijusius su ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartimis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka. Todėl, jei šiuo reglamentu būtų reikalaujama, kad į garantinės įmokos skaičiavimus tarpvalstybinėms užskaitos grupėms būtų įtrauktos tik tos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012, galėtų būti, kad skirtingų jurisdikcijų sandorio šalys turės dubliuoti reikalaujamus skaičiavimus, kad atsižvelgtų į skirtingas produktų apibrėžtis ar sritis pagal atitinkamus garantinės įmokos reikalavimus. Tai gali iškreipti garantinės įmokos skaičiavimus. Be to, gali būti, kad dėl to padidės ginčų rizika. Todėl leidimas tarpvalstybinėse užskaitos grupėse naudoti platesnį produktų asortimentą, kuris apimtų visas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurioms taikomas reikalavimas keistis įkaitu vienoje ar kitoje jurisdikcijoje, padėtų užtikrinti sklandesnį garantinių įmokų rinkimo procesą. Šis požiūris dera su Reglamente (ES) Nr. 648/2012 nustatytu sisteminės rizikos mažinimo tikslu, nes garantinės įmokos reikalavimai būtų taikomi platesniam produktų asortimentui;

(11)

sandorio šalys gali nuspręsti pradines garantines įmokas rinkti pinigais – tokiu atveju įkaitui neturėtų būti taikomas joks vertės mažinimas, jei įkaito valiuta sutampa su valiuta, kuria išreikšta sutartis. Tačiau, jei pradinės garantinės įmokos renkamos pinigais kita valiuta nei valiuta, kuria išreikšta sutartis, valiutų nesutapimas gali lemti užsienio valiutos kurso riziką. Dėl šios priežasties pinigais kita valiuta renkamoms pradinėms garantinėms įmokoms turėtų būti taikomas vertės mažinimas dėl valiutų nesutapimo. Pinigais renkamoms kintamosioms garantinėms įmokoms vertės mažinimas nebūtinas, atsižvelgiant į Bazelio bankų priežiūros komiteto (BBPK) ir Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) sistemą, net jei mokėjimas vykdomas skirtinga valiuta nei sutarties valiuta;

(12)

nustatydami pradinės garantinės įmokos reikalavimų lygį Bazelio bankų priežiūros komitetas ir Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos valdyba tiesiogiai atsižvelgė į du aspektus, kurie atspindėti 2015 m. kovo mėn. „Garantinės įmokos reikalavimuose išvestinėms finansinėms priemonėms, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka“ (angl. Margin requirements for non-centrally cleared derivatives) (toliau – BBPK ir IOSCO sistema). Pirmas aspektas – aukštos kredito kokybės ir likvidaus turto prieinamumas pradinės garantinės įmokos reikalavimams įvykdyti. Antras aspektas – proporcingumo principas, nes mažesnės finansų ir ne finansų sandorio šalys gali nukentėti dėl joms taikomų neproporcingų pradinės garantinės įmokos reikalavimų. Siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta riba, kuri būtų tiksliai tokia kaip BBPK ir IOSCO sistemoje ir kurios nesiekiančios dvi sandorio šalys neprivalėtų keistis pradine garantine įmoka. Tai turėtų labai sumažinti išlaidas ir praktinę naštą mažesniems dalyviams ir padėti spręsti susirūpinimą keliančius klausimus, susijusius su aukštos kredito kokybės ir likvidaus turto prieinamumu, nedarant neigiamo poveikio bendriesiems Reglamento (ES) Nr. 648/2012 tikslams;

(13)

nors ribos visuomet turėtų būti apskaičiuojamos grupės lygmeniu, investiciniai fondai turėtų būti laikomi specialiu atveju, nes jie gali būti valdomi vieno investicijų valdytojo ir būti laikomi viena grupe. Tačiau, kai fondai yra atskiri turto fondai, kurie nėra užtikrinti, garantuoti ar remiami kitų investicinių fondų ar paties investicijų valdytojo, rizikos atžvilgiu jie yra palyginti nutolę nuo likusios grupės. Todėl pagal BBPK ir IOSCO sistemą apskaičiuojant ribas tokie investiciniai fondai turėtų būti laikomi atskirais subjektais;

(14)

kalbant apie pradinę garantinę įmoką, šio reglamento reikalavimai greičiausiai turės gana didelį poveikį rinkos likvidumui, nes kaip įkaitas pateiktas turtas negali būti likviduojamas ar kitaip pakartotinai panaudojamas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarties, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, galiojimo laikotarpiu. Tokie reikalavimai yra reikšmingas rinkos praktikos pasikeitimas ir kelia tam tikrų su veikla susijusių ir praktinių problemų, kurias reikės spręsti, kai naujieji reikalavimai įsigalios. Atsižvelgiant į tai, kad kintamoji garantinė įmoka jau dengia realizuotus ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, vertės svyravimus iki įsipareigojimų neįvykdymo momento, laikoma, kad būtų proporcinga taikyti neužbaigtų sutarčių 8 mlrd. EUR bendrųjų tariamųjų sumų ribą, nuo kurios būtų taikomi pradinės garantinės įmokos reikalavimai. Ši riba taikoma grupės lygmeniu arba, jei sandorio šalis grupei nepriklauso, vieno subjekto lygmeniu. Neužbaigtų sutarčių agreguota bendroji tariamoji suma turėtų būti naudojama kaip tinkamas referencinis dydis, turint omenyje tai, kad ji yra tinkamas matas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, portfelio dydžiui ir sudėtingumui įvertinti. Šį referencinį dydį taip pat lengva stebėti ir apie jį pranešti. Šios ribos taip pat atitinka BBPK ir IOSCO sistemą, skirtą ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, taigi taip pat dera su tarptautiniais standartais;

(15)

pozicijos, atsirandančios dėl sutarčių arba dėl sandorio šalių, kurioms nuolat ar laikinai netaikomi arba iš dalies netaikomi garantinių įmokų reikalavimai, taip pat turėtų būti įtrauktos į agreguotos bendrosios tariamosios sumos apskaičiavimą. Priežastis yra ta, kad visos sutartys padeda nustatyti sandorio šalies portfelio dydį ir sudėtingumą. Todėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms gali būti netaikomi šio reglamento reikalavimai, taip pat yra svarbios nustatant sandorio šalies portfelio dydį, mastą ir sudėtingumą ir todėl turėtų būti įtrauktos į ribų apskaičiavimą;

(16)

tikslinga nustatyti konkrečias rizikos valdymo procedūras tam tikrų rūšių ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms būdingi tam tikri rizikos profiliai. Visų pirma pasikeitimas kintamąja garantine įmoka be pradinės garantinės įmokos pagal BBPK ir IOSCO sistemą turėtų būti laikomas tinkamu apsikeitimo įkaitu būdu užsienio valiutos keitimo sandoriams, už kuriuos atsiskaitoma fiziškai. Panašiai, kadangi skirtingų valiutų apsikeitimo sandoriai gali būti išskaidyti į išankstinių užsienio valiutos keitimo sandorių seką, pradinė garantinė įmoka turėtų apimti tik palūkanų normos komponentą;

(17)

turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į kliūtis, su kuriomis pateikdami įkaitus susiduria padengtų obligacijų emitentai ar padengtų obligacijų draudimo fondai. Todėl esant tam tikroms sąlygoms neturėtų būti reikalaujama, kad padengtų obligacijų emitentai ar padengtų obligacijų draudimo fondai pateiktų įkaitą. Tai turėtų suteikti tam tikro lankstumo padengtų obligacijų emitentams ar padengtų obligacijų draudimo fondams ir kartu užtikrinti, kad būtų apribota rizika jų sandorio šalims. Padengtų obligacijų emitentams ar padengtų obligacijų draudimo fondams gali kilti teisinių kliūčių pateikti ir rinkti nepiniginį įkaitą kaip pradinę ar kintamąją garantinę įmoką arba pateikti kintamąją garantinę įmoką pinigais, nes kintamosios garantinės įmokos mokėjimas gali būti laikomas didesnio prioriteto reikalavimu nei obligacijų turėtojo reikalavimai ir dėl to gali kilti teisinių kliūčių. Panašiai galimybė pakeisti arba atsiimti pradinę garantinę įmoką galėtų būti laikoma didesnio prioriteto reikalavimu nei obligacijų turėtojo reikalavimai, kuriems galioja tokios pat rūšies suvaržymai. Tačiau padengtų obligacijų emitentams ar padengtų obligacijų draudimo fondams nėra apribojimų grąžinti pinigus, anksčiau surinktus kaip kintamoji garantinė įmoka. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad padengtų obligacijų emitentų ar padengtų obligacijų draudimo fondų sandorio šalys pateiktų kintamąją garantinę įmoką pinigais, ir jos turėtų turėti teisę atgauti jos dalį arba ją visą, tačiau padengtų obligacijų emitentai ar padengtų obligacijų draudimo fondai privalėtų pateikti tik tokią kintamosios garantinės įmokos sumą pinigais, kuri buvo anksčiau gauta;

(18)

sandorio šalys turėtų visuomet įvertinti savo užskaitos ir atskyrimo susitarimų teisinį vykdymo užtikrinimą. Jeigu dėl trečiosios valstybės teisinės sistemos šie vertinimai būtų neigiami, sandorio šalys turėtų naudoti kitas priemones, o ne dvišalį pasikeitimą garantinėmis įmokomis. Siekiant užtikrinti suderinamumą su tarptautiniais standartais, išvengti tokios situacijos, kad Sąjungos sandorio šalims taptų neįmanoma prekiauti su toms jurisdikcijoms priklausančiomis sandorio šalimis, ir užtikrinti vienodas sąlygas Sąjungos sandorio šalims, reikėtų nustatyti minimalią ribą, kurios nesiekiančios sandorio šalys galėtų prekiauti su tose jurisdikcijose įsteigtomis sandorio šalimis ir nesikeisti pradine ar kintamąja garantine įmoka. Kai sandorio šalys turi galimybę rinkti garantines įmokas ir gali užtikrinti, kad surinkto (o ne pateikto) įkaito atžvilgiu šio reglamento nuostatos gali būti įvykdytos, visuomet turėtų būti reikalaujama, kad Sąjungos sandorio šalys rinktų įkaitą. Pozicijos, atsiradusios dėl sutarčių su trečiųjų valstybių jurisdikcijose įsteigtomis sandorio šalimis ir nepadengtos pasikeičiant įkaitu dėl teisinių kliūčių tose jurisdikcijose, turėtų būti apribotos nustatant tam tikrą ribą, nes kapitalas nėra laikomas lygiaverčiu pasikeitimui garantinėmis įmokomis, kiek tai susiję su pozicijomis, atsirandančiomis dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, be to, kapitalo reikalavimai taikomi ne visoms sandorio šalims, kurioms taikomi garantinės įmokos reikalavimai pagal šį reglamentą. Ši riba turėtų būti nustatyta taip, kad ją būtų paprasta apskaičiuoti ir patikrinti. Siekiant išvengti sisteminės rizikos padidėjimo ir užtikrinti, kad tokia speciali tvarka nesukurtų galimybės apeiti šio reglamento nuostatų, riba turėtų būti konservatyvaus lygio. Ši tvarka būtų laikoma pakankamai apdairia, nes kaip garantinių įmokų alternatyva taikomi ir kiti rizikos mažinimo būdai;

(19)

siekiant apsisaugoti nuo tokių atvejų, kai įkaitas negali būti likviduotas iš karto po sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo, apskaičiuojant pradinę garantinę įmoką būtina atsižvelgti į laikotarpį nuo paskutinio pasikeitimo įkaitu, kuriuo užtikrinama sutarčių su įsipareigojimų nevykdančia sandorio šalimi užskaitos grupė, iki tol, kol sutartys likviduojamos, o atitinkama rinkos rizika apdraudžiama iš naujo. Šis laikotarpis yra vadinamas garantinės įmokos rizikos laikotarpiu (angl. margin period of risk, MPOR) ir yra ta pati priemonė kaip ta, kuri yra naudojama Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (3) 272 straipsnio 9 dalyje, vertinant kredito įstaigų sandorio šalies kredito riziką. Nepaisant to, kadangi šių dviejų reglamentų tikslai skiriasi (Reglamente (ES) Nr. 575/2013 nustatytos MPOR apskaičiavimo taisyklės tik nuosavų lėšų reikalavimų tikslais), į šį reglamentą turėtų būti įtrauktos konkrečios MPOR taisyklės, kurios yra reikalingos atsižvelgiant į ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, rizikos valdymo procedūras. Nustatant MPOR reikėtų atsižvelgti į keitimosi garantinėmis įmokomis procesus, kurių reikalaujama šiuo reglamentu;

(20)

pradine ir kintamąja garantinėmis įmokomis paprastai turėtų būti keičiamasi ne vėliau kaip kitos darbo dienos, einančios po įvykdymo dienos, pabaigoje. Tačiau keitimosi kintamąja garantine įmoka laikotarpį leidžiama pratęsti, kai tas pratęsimas kompensuojamas tinkamai apskaičiuojant MPOR. Kitu atveju, kai pradinės garantinės įmokos reikalavimai netaikomi, pratęsimas turėtų būti leidžiamas, jei renkama tinkama papildomos kintamosios garantinės įmokos suma;

(21)

rengdamos pradinės garantinės įmokos modelius ir apskaičiuodamos tinkamą MPOR, sandorio šalys turėtų atsižvelgti į poreikį turėti modelius, kuriais atsižvelgiama į rinkos likvidumą, tos rinkos dalyvių skaičių ir atitinkamų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių apimtį. Kartu reikia parengti modelį, kurį abi šalys gali suprasti, atkartoti ir kuriuo gali pasikliauti spręsdamos ginčus. Todėl sandorio šalims turėtų būti leidžiama kalibruoti modelį ir apskaičiuoti MPOR atsižvelgiant tik į rinkos sąlygas, kad joms nereikėtų pritaikyti savo įverčių prie konkrečių sandorio šalių savybių. Savo ruožtu tai reiškia, kad sandorio šalys gali nuspręsti taikyti skirtingus modelius pradinės garantinės įmokos, kuria jos keisis, sumoms apskaičiuoti ir kad tos pradinės garantinės įmokos sumos gali būti nesimetriškos;

(22)

atsižvelgiant į tai, kad pradinės garantinės įmokos modelį reikia pakankamai dažnai perkalibruoti, naujas kalibravimas gali lemti nenumatytą garantinės įmokos reikalavimų lygį. Dėl šios priežasties turėtų būti nustatytas tinkamas laikotarpis, per kurį garantinėmis įmokomis vis dar būtų galima keistis remiantis ankstesniu kalibravimu. Tai turėtų suteikti sandorio šalims pakankamai laiko įvykdyti įkaito vertės išlaikymo prievoles, atsiradusias dėl perkalibravimo;

(23)

turėtų būti laikoma, kad įkaitas yra laisvai pervedamas, jeigu įkaito davėjo įsipareigojimų neįvykdymo atveju nėra reguliavimo ar teisinių kliūčių arba trečiosios šalies reikalavimų, įskaitant trečiosios šalies saugotojo reikalavimus. Tačiau tam tikri reikalavimai, pavyzdžiui, dėl išlaidų ir sąnaudų, patirtų pervedant įkaitą, teikiami kreditorinio reikalavimo pirmumo teisės, kuri paprastai taikoma visiems vertybinių popierių pervedimams, forma, neturėtų būti laikomi kliūtimi, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai kliūtis būtų nustatoma nuolat;

(24)

įkaitą renkanti sandorio šalis turėtų būti pajėgi likviduoti įkaitą įkaito davėjo įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Įkaitą renkanti sandorio šalis turėtų galėti naudoti pinigines likvidavimo pajamas tam, kad sudarytų lygiavertę sutartį su kita sandorio šalimi arba apdraustų atsiradusią riziką. Todėl prieiga prie rinkos turėtų būti išankstinė sąlyga įkaito rinkėjui, kad jis galėtų arba parduoti įkaitą, arba jį atpirkti per pagrįstą laiką. Šis gebėjimas turėtų nepriklausyti nuo įkaito davėjo;

(25)

surinktas įkaitas turi būti pakankamai didelio likvidumo ir aukštos kredito kokybės, kad jį renkanti sandorio šalis galėtų likviduoti pozicijas nepatirdama nuostolio dėl reikšmingų vertės pokyčių tuo atveju, jei kita sandorio šalis neįvykdytų įsipareigojimų. Įkaito kredito kokybė turėtų būti vertinama remiantis pripažintomis metodikomis, tokiomis kaip išorinių kredito rizikos vertinimo institucijų reitingai. Tačiau siekiant sumažinti mechaniško kliovimosi išorės reitingais riziką, reikėtų nustatyti papildomų apsaugos priemonių. Tos apsaugos priemonės turėtų apimti galimybę naudoti patvirtintą vidaus reitingais pagrįstą (IRB) metodą ir galimybę atidėti įkaito, kuris nebėra tinkamas dėl reitingo sumažinimo, pakeitimą, kad būtų galima veiksmingai sumažinti galimą skardžio efektą, galintį atsirasti dėl per didelio kliovimosi išoriniais kredito rizikos vertinimais;

(26)

vertės mažinimas sušvelnina riziką, kad surinktas įkaitas gali būti nepakankamas garantinės įmokos poreikiams padengti esant finansiškai nepalankioms sąlygoms, tačiau priimant nepiniginį įkaitą reikia ir kitų rizikos mažinimo būdų siekiant užtikrinti, kad jį būtų galima veiksmingai likviduoti. Visų pirma sandorio šalys turėtų užtikrinti, kad surinkti įkaitai būtų pagrįstai diversifikuoti pagal individualius emitentus, emitentų tipus ir turto klases;

(27)

ne sisteminės svarbos sandorio šalių pateikto įkaito likvidavimo poveikis finansiniam stabilumui yra ribotas. Be to, pradinės garantinės įmokos koncentracijos ribos gali būti našta sandorio šalims, kurių ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfeliai maži, nes jos gali turėti tik ribotą tinkamo įkaito, kurį gali pateikti, pasirinkimą. Taigi, nors įkaito diversifikavimas yra veiksmingas rizikos mažinimo būdas, neturėtų būti reikalaujama, kad ne sisteminės svarbos sandorio šalys diversifikuotų įkaitą. Kita vertus, tarpusavyje prekiaujančios sisteminės svarbos finansų įstaigos ir kitos sandorio šalys, kurių ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfeliai yra dideli, turėtų taikyti koncentracijos ribas bent pradinei garantinei įmokai, įskaitant tinkamą įkaitą, kurį sudaro valstybių narių valstybės skolos vertybiniai popieriai. Tos sandorio šalys yra pakankamai patyrusios, kad transformuotų įkaitą arba pasinaudotų prieiga prie daugelio rinkų ir emitentų siekdamos pakankamai diversifikuoti pateikiamą įkaitą. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (4) 131 straipsnyje nustatyta, kaip pagal Sąjungos teisę nustatomos sisteminės svarbos įstaigos. Tačiau, atsižvelgiant į plačią Reglamento (ES) Nr. 648/2012 taikymo sritį, turėtų būti nustatyta kiekybinė riba, kad koncentracijos ribos taip pat būtų taikomos sandorio šalims, kurios gali nepatekti į tas esamas sistemiškai svarbių įstaigų kategorijas, tačiau koncentracijos ribos joms vis tiek turėtų būti taikomos dėl jų ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfelių dydžio;

(28)

pensijų sistemų įstaigoms taikomi dvišalio užtikrinimo reikalavimai. Tačiau svarbu užtikrinti, kad tie reikalavimai nelemtų pernelyg didelės naštos numatomam tų sistemų veikimui ir atitinkamai būsimų pensininkų pensinėms pajamoms. Pensijų sistemų įstaigų įsipareigojimai pensininkams yra išreikšti vietos valiutomis, todėl jų investicijos turi būti išreikštos ta pačia valiuta, kad būtų išvengta užsienio valiutų nesutapimo išlaidų ir rizikos. Todėl tikslinga numatyti, kad koncentracijos ribos netaikomos pensijų sistemų įstaigoms tokiu pačiu būdu kaip kitoms sandorio šalims. Tačiau svarbu įdiegti tinkamas rizikos valdymo procedūras, kad būtų galima stebėti ir mažinti dėl tos specialios tvarkos galinčią kilti koncentracijos riziką. Šių nuostatų taikymą pensijų sistemų įstaigoms reikėtų stebėti ir peržiūrėti, atsižvelgiant į rinkos pokyčius;

(29)

piniginio įkaito atskyrimo sunkumai turėtų būti pripažinti leidžiant sandorio šalims pinigais pateikti ribotą pradinės garantinės įmokos sumą ir leidžiant saugotojams šį piniginį įkaitą reinvestuoti. Tačiau saugotojo laikomi pinigai yra saugotojo įsipareigojimas įkaitą pateikiančiai sandorio šaliai, kuris tai šaliai kelia kredito riziką. Todėl, siekiant sumažinti sisteminę riziką, kai pradinė garantinė įmoka teikiama pinigais, diversifikavimo reikalavimai turėtų būti taikomi bent sisteminės svarbos įstaigoms. Turėtų būti reikalaujama, kad sisteminės svarbos įstaigos apribotų pinigais renkamos pradinės garantinės įmokos sumą arba diversifikuotų pozicijas pasitelkdamos daugiau nei vieną saugotoją;

(30)

įkaito vertė neturėtų rodyti reikšmingos teigiamos koreliacijos su įkaito davėjo kreditingumu arba pagrindinio išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, portfelio verte, nes tai sumažintų surinkto įkaito teikiamos apsaugos veiksmingumą. Atitinkamai įkaito davėjo ar su juo susijusių subjektų išleisti vertybiniai popieriai neturėtų būti priimami kaip įkaitas. Iš sandorio šalių taip pat turėtų būti reikalaujama stebėti, ar tam surinktam įkaitui negresia kitų formų klaidingų sprendimų rizika;

(31)

įsipareigojimus vykdanti sandorio šalis turėtų galėti turtą, kaip įkaitas surinktą pradinės garantinės įmokos arba kintamosios garantinės įmokos forma, likviduoti per pakankamai trumpą laiką, kad apsisaugotų nuo nuostolių, susijusių su ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartimis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Todėl šis turtas turėtų būti labai likvidus ir jam neturėtų kilti pernelyg didelė kredito, rinkos ar užsienio valiutos kurso rizika. Tiek, kiek įkaito vertei kyla šių rūšių rizika, turėtų būti taikomi nuo rizikos atitinkamai priklausomi vertės mažinimai;

(32)

siekdamos užtikrinti, kad įkaitas būtų pervedamas laiku, sandorio šalys turėtų įdiegti veiksmingus veiklos procesus. Tam reikia, kad dvišalio keitimosi įkaitu procesai būtų pakankamai išsamūs, skaidrūs ir patikimi. Sandorio šalims nepavykus susitarti dėl įkaito vertės išlaikymo prievolių veiksmingo apskaičiavimo, pranešimo ir užbaigimo tvarkos ir ją nustatyti gali kilti ginčų ir gali būti nepasikeista įkaitu, o dėl to atsirastų neužtikrintų pozicijų pagal ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis. Todėl labai svarbu, kad sandorio šalys nustatytų aiškią įkaito pervedimo vidaus politiką ir standartus. Bet kokį nuokrypį nuo tos politikos turėtų griežtai peržiūrėti visi atitinkami vidaus suinteresuotieji subjektai, kurie turi suteikti leidimą tokiems nuokrypiams. Be to, visos taikomos praktinio pasikeitimo įkaitu sąlygos turėtų būti tiksliai, patikimai, greitai ir sistemingai registruojamos;

(33)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sudarančios sandorio šalys turėtų sudaryti susitarimą dėl pasikeitimo įkaitu. Susitarime dėl pasikeitimo įkaitu turėtų būti numatytos visos esminės sandorio šalių teisės ir pareigos, taikomos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka;

(34)

įkaitas apsaugo jį renkančią sandorio šalį įkaitą pateikiančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Tačiau abi sandorio šalys taip pat privalo užtikrinti, kad dėl surinkto įkaito laikymo būdo įkaitą pateikiančiai sandorio šaliai nepadidėtų rizika prarasti pateikto įkaito perviršį įkaitą renkančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Dėl šios priežasties sandorio šalių dvišalis susitarimas turėtų laiku suteikti abiem sandorio šalims prieigą prie įkaito, kai jos turi tokią teisę, todėl reikalingos atskyrimo taisyklės ir taisyklės, kuriose būtų numatytas susitarimo veiksmingumo vertinimas šiuo aspektu, atsižvelgiant į kiekvienos jurisdikcijos teisinius suvaržymus ir rinkos praktiką;

(35)

kaip pradinių garantinių įmokų surinkto įkaito pakartotinis įkeitimas arba pakartotinis panaudojimas keltų naują riziką sandorio šalims dėl trečiųjų šalių reikalavimų, susijusių su turtu, įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Dėl teisinių ir veiklos sunkumų gali būti vėluojama grąžinti įkaitą pradinio įkaito rinkėjo ar trečiosios šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju arba tai netgi taptų neįmanoma. Siekiant išsaugoti sistemos veiksmingumą ir užtikrinti, kad sandorio šalies kredito rizika būtų tinkamai sumažinta, kaip pradinė garantinė įmoka surinkto įkaito pakartotinis įkeitimas arba pakartotinis panaudojimas turėtų būti draudžiamas;

(36)

atsižvelgiant į pinigų atskyrimo sunkumus, dabartinę pasikeitimo piniginiais įkaitais praktiką tam tikrose jurisdikcijose ir poreikį tam tikromis aplinkybėmis, kai veiklos suvaržymai gali trukdyti pervesti vertybinius popierius, naudoti pinigus vietoje vertybinių popierių, piniginį įkaitą, surinktą kaip pradinė garantinė įmoka, visuomet turėtų laikyti centrinis bankas arba trečiosios šalies kredito įstaiga, nes taip užtikrinamas atskyrimas nuo dviejų sandorio šalių. Siekiant užtikrinti tokį atskyrimą, trečiosios šalies kredito įstaiga neturėtų priklausyti tai pačiai grupei kaip bet kuri iš sandorio šalių;

(37)

kai sandorio šalis praneša atitinkamai kompetentingai institucijai apie savo ketinimą pasinaudoti grupės vidaus sandoriams taikoma išimtimi, kad kompetentinga institucija galėtų nuspręsti, ar tenkinamos išimties taikymo sąlygos, sandorio šalis turėtų pateikti visus reikalingus dokumentus, įskaitant visą atitinkamą informaciją, būtiną kompetentingai institucijai vertinimui atlikti;

(38)

kad būtų laikoma, kad grupė turi pakankamai patikimas ir tvirtas rizikos valdymo procedūras, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Grupė turėtų užtikrinti, kad grupės vidaus pozicijos būtų nuolat stebimos, taip pat turėtų būti užtikrinta, kad būtų laiku įvykdytos prievolės, atsiradusios dėl grupės vidaus ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, taikant grupės lygmens stebėjimo ir likvidumo priemones, kurios atitinka grupės vidaus sandorių sudėtingumą;

(39)

kad grupės vidaus sandoriams būtų galima taikyti išimtį, būtina įsitikinti, kad jokios įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos arba kitos privalomos taikytinos teisės nuostatos negalėtų teisiškai užkirsti kelio grupės vidaus sandorio šalims įvykdyti prievoles pervesti pinigus arba apmokėti įsipareigojimus ar vertybinius popierius pagal grupės vidaus sandorių sąlygas. Panašiai grupės vidaus sandorio šalys arba grupė turėtų nesivadovauti veiklos ar verslo praktika, dėl kurios gali nebūti lėšų mokėjimo prievolėms įvykdyti kasdien, kai sueina jų terminas, arba gali būti neįmanoma greitai elektroniniu būdu pervesti lėšas;

(40)

šiame reglamente numatyti tam tikri išsamūs reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti grupė, kad galėtų pasinaudoti išimtimi, leidžiančia neteikti garantinių įmokų dėl grupės vidaus sandorių. Be tų reikalavimų, kai viena iš dviejų grupės sandorio šalių yra įsteigta trečiojoje valstybėje, dėl kurios dar nepriimtas lygiavertiškumo sprendimas pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 13 straipsnio 2 dalį, grupė turi keistis kintamosiomis garantinėmis įmokomis ir tinkamai atskirtomis pradinėmis garantinėmis įmokomis dėl visų grupės vidaus sandorių su patronuojamosiomis įmonėmis tose trečiosiose valstybėse. Siekiant išvengti neproporcingo garantinės įmokos reikalavimų taikymo ir atsižvelgti į panašius reikalavimus, susijusius su tarpuskaitos prievolėmis, šiuo reglamentu reikėtų numatyti, kad tas konkretus reikalavimas būtų įgyvendintas vėliau. Taip būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti lygiavertiškumo nustatymo procesą ir nereikėtų neveiksmingai paskirstyti išteklių grupėms, turinčioms patronuojamųjų įmonių trečiosiose valstybėse;

(41)

atsižvelgiant į proporcingumo principą, sandorio šalys, kurios turi mažesnius portfelius ir atitinkamai jų operacijos yra mažesnės, turėtų turėti daugiau laiko pritaikyti savo vidines sistemas ir procesus, kad atitiktų šio reglamento reikalavimus. Siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp poreikio sumažinti ne biržos išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, keliamą riziką ir proporcingai taikyti šį reglamentą, taip pat užtikrinti tarptautinį suderinamumą bei kuo labiau sumažinti reglamentavimo arbitražo galimybes, kad būtų išvengta rinkos sutrikdymo, reikalavimus būtina įgyvendinti laipsniškai. Nustatant šiuo reglamentu įvedamų reikalavimų laipsniško įgyvendinimo laikotarpį atsižvelgiama į tvarkaraštį, dėl kurio susitarta BBPK ir IOSCO sistemoje ir kuris nustatytas atsižvelgiant į kiekybinio poveikio tyrimą, kuriame dalyvavo Sąjungos kredito įstaigos;

(42)

Komisijos deleguotajame reglamente (*1) pateikta Sąjungos išankstinių užsienio valiutos keitimo sandorių, už kuriuos atsiskaitoma fiziškai, apibrėžtis. Tačiau šiuo metu ta apibrėžtis netaikoma, o tie produktai Sąjungoje apibrėžiami nevienodai. Todėl, kad Sąjungoje nebūtų sukurtos nevienodos sąlygos, atitinkamų rizikos mažinimo būdų taikymo datą būtina suderinti su minėto deleguotojo akto taikymo data. Taip pat nustatyta konkreti data, kurią atitinkami reikalavimai bet kokiu atveju turėtų būti taikomi, kad nebūtų per daug vėluojama pradėti taikyti rizikos mažinimo būdus;

(43)

siekiant išvengti rinkos fragmentacijos ir visuotiniu mastu užtikrinti vienodas sąlygas Sąjungos sandorio šalims, įsteigtoms Sąjungoje, taip pat pripažįstant faktą, kad tam tikrose jurisdikcijose pasikeitimui kintamąja ir pradine garantinėmis įmokomis dėl vienos rūšies akcijų pasirinkimo sandorių ir nuosavybės vertybinių popierių indekso pasirinkimo sandorių netaikomi lygiaverčiai garantinės įmokos reikalavimai, tiems produktams taikoma tvarka turėtų būti pradėta taikyti laipsniškai. Šis laipsniško taikymo laikotarpis suteiks laiko stebėti reguliavimo pokyčius kitose jurisdikcijose ir užtikrinti, kad Sąjungoje būtų nustatyti tinkami reikalavimai, kurių tikslas – sumažinti su tokiomis sutartimis susijusią sandorio šalies kredito riziką, kartu išvengiant reglamentavimo arbitražo galimybės;

(44)

dėl teisinio tikrumo priežasčių ir siekiant išvengti galimo finansų rinkų sutrikdymo, tikslinga paaiškinti esamoms sutartims taikomą tvarką;

(45)

šis reglamentas grindžiamas techninių reguliavimo standartų projektais, kuriuos Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija pateikė Komisijai;

(46)

Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija dėl techninių reguliavimo standartų projektų, kuriais pagrįstas šis reglamentas, surengė atviras viešas konsultacijas, išnagrinėjo galimas susijusias sąnaudas ir naudą ir paprašė Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (5) 37 straipsnį, Draudimo ir perdraudimo suinteresuotųjų subjektų grupės bei Profesinių pensijų suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtų pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1094/2010 (6) 37 straipsnį, ir Vertybinių popierių ir rinkų suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1095/2010 (7) 37 straipsnį, pateikti nuomonę;

(47)

vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 10 straipsnio 1 dalies penkta, šešta ir septinta pastraipomis, Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 10 straipsnio 1 dalies penkta, šešta ir septinta pastraipomis ir Reglamento (ES) Nr. 1094/2010 10 straipsnio 1 dalies penkta, šešta ir septinta pastraipomis, į šį reglamentą įtraukiami techninių reguliavimo standartų projektų daliniai pakeitimai, kuriuos oficialios nuomonės forma Komisijai dar kartą pateikė Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija, remdamosi Komisijos pasiūlytais daliniais pakeitimais,

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Italijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Oliva di Gaeta“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Oliva di Gaeta“ turi būti įregistruotas,

(1)

2016 m. birželio 1 d. Sprendimu (ES) 2016/1623 (2) Taryba suteikė įgaliojimą pasirašyti ir laikinai taikyti Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir PAVB EPS valstybių ekonominės partnerystės susitarimą (3) (toliau – susitarimas);

(2)

susitarime nustatyta, kad PAVB EPS valstybių kilmės prekių importui į Sąjungą taikomi muitai turi būti sumažinti arba panaikinti pagal susitarimo I priede pateiktą muitų tarifų panaikinimo sąrašą. I priede nustatyta, kad tam tikroms Pietų Afrikos kilmės prekėms taikomi muitai sumažinami arba panaikinami neperžengiant tarifinių kvotų;

(3)

susitarimo I priedo 1 dalies B skirsnyje nustatyta, kad tas tarifines kvotas Sąjunga tvarko laikydamasi pirmumo principo. Komisija tas tarifines kvotas valdo vadovaudamasi Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) 2015/2447 (4) nustatytomis tarifinių kvotų valdymo taisyklėmis;

(4)

susitarimo 4 protokole nustatyta, kad, jei ES susitarimą taiko laikinai, o Pietų Afrika jį ratifikuoja, Prekybos, plėtros ir bendradarbiavimo susitarimo su Pietų Afrika (5) straipsnių, pateiktų II antraštinėje dalyje „Prekyba“ ir III antraštinėje dalyje „Su prekyba susiję klausimai“, taip pat atitinkamų susitarimo priedų ir protokolų taikymas, išskyrus 31 straipsnio „Jūrų transportas“ taikymą, sustabdomas. Todėl nuo susitarimo laikino taikymo dienos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2793/1999 (6) taikymas turėtų būti sustabdytas;

(5)

susitarimo 3 protokolo 16 straipsnyje nustatyta, kad nuolaidos, susijusios su žemės ūkio rinkos atvėrimu, taikomos tik šaliai, pateikusiai pranešimą pagal to protokolo 3 straipsnio 3 dalį, taikymą pradedant nuo pirmos mėnesio, einančio po mėnesio, kai pateiktas pranešimas, dienos. Susijęs pranešimas gautas 2016 m. spalio mėn., todėl susijusios nuolaidos turėtų būti taikomos nuo 2016 m. lapkričio 1 d.

Siekiant užtikrinti veiksmingą pagal susitarimą suteikiamų tarifinių kvotų – jas Komisija valdys laikydamasi pirmumo principo – taikymą ir valdymą, šis reglamentas turėtų būti taikomas nuo 2016 m. lapkričio 1 d.;

(6)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Muitinės kodekso komiteto nuomonę,

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

(1)

pagal Sprendimo (BUSP) 2016/610 8 straipsnio 2 dalį Taryba įgaliojo Politinį ir saugumo komitetą priimti atitinkamus sprendimus dėl trečiųjų valstybių siūlomų įnašų į Europos Sąjungos BSGP karinę mokymo misiją Centrinės Afrikos Respublikoje (EUTM RCA) priėmimo;

(2)

pagal EUTM RCA ES misijos vado rekomendaciją dėl siūlomo Serbijos Respublikos įnašo ir pagal Europos Sąjungos karinio komiteto pateiktą rekomendaciją tuo atžvilgiu, tas įnašas turėtų būti priimtas ir laikomas reikšmingu;

(3)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 5 straipsnį Danija nedalyvauja rengiant ir įgyvendinant su gynyba susijusių Sąjungos sprendimų bei veiksmų. Todėl Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

(1)

Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priėmus du sprendimus (1), kuriais nustatyta sisteminių Graikijos prieglobsčio sistemos trūkumų, dėl kurių pažeidžiamos pagrindinės tarptautinės apsaugos prašytojų, pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003 (2) perduotų iš kitų valstybių narių Graikijai, teisės, valstybės narės 2011 m. sustabdė tarptautinės apsaugos prašytojų perdavimą Graikijai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (3) (toliau – Dublino reglamentas);

(2)

Europos Tarybos Ministrų Komitetas padėtį Graikijoje stebi nuo tada, kai EŽTT 2011 m. priėmė sprendimą byloje M.S.S prieš Belgiją ir Graikiją, remdamasis pažangos ataskaitomis, kurias Graikija privalo teikti siekdama įrodyti, kad vykdo sprendimą, ir iš Graikijoje veikiančių NVO ir tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR), gautais įrodymais. 2016 m. birželio mėn. pateiktu Graikijos prašymu Ministrų Komitetas sutiko atidėti vertinimo procedūrą, remdamasis tuo, kad šiuo metu Graikija patiria didžiulį migracijos spaudimą, kad padėtis yra išskirtinė, nestabili ir ne tokia pati, kokia buvo prieš penkerius metus, kai buvo priimtas sprendimas byloje M.S.S prieš Belgiją ir Graikiją;

(3)

priėmus sprendimą byloje M.S.S prieš Belgiją ir Graikiją, Graikija įsipareigojo reformuoti savo prieglobsčio sistemą pagal nacionalinį prieglobsčio reformos ir migracijos valdymo veiksmų planą, pateiktą 2010 m. rugpjūčio mėn. ir persvarstytą 2013 m. sausio mėn. (toliau – Graikijos veiksmų planas). 2015 m. spalio 1 d. Graikija Tarybai pateikė Perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmo įgyvendinimo ir migrantų antplūdžio centrų valdymo metodo gaires; jose taip pat nurodyti tam tikri prioritetiniai veiksmai, kuriais siekiama užtikrinti, kad prieglobsčio ir priėmimo srityse būtų įgyvendinti visi vykdytini veiksmai, dėl kurių susitarta;

(4)

kartu dėl dabar kilusios pabėgėlių ir migrantų krizės Graikijos prieglobsčio ir migracijos sistemos tebepatiria spaudimą, nes Graikija yra pirmoji atvykimo šalis vykstant rytinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutu. Nuo 2016 m. sausio mėn. iki gruodžio 4 d. į Graikiją neteisėtai atvyko 171 909 migrantai (4). NET jeigu priėmus ES ir Turkijos pareiškimą (5) gerokai sumažėjo kasdien į Graikiją iš Turkijos atvykstančių migrantų skaičius (6), kartu Graikijos valdžios institucijoms teko naujų pareigų. Be to, nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pradžios vidutinis kasdien į Graikiją atvykstančių asmenų skaičius padidėjo, palyginti su laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki liepos 31 d. (7) Padėtis Graikijoje taip pat labai pasikeitė dar ir dėl to, kad buvo de facto uždarytas Vakarų Balkanų maršrutas ir trečiųjų šalių piliečiai nebegalėjo toliau keliauti. Todėl šiuo metu Graikijoje yra daugiau kaip 62 000 neteisėtai atvykusių trečiųjų šalių piliečių (8). Be to, įgyvendinant skubaus perkėlimo mechanizmą remiantis Tarybos sprendimais (9) (toliau – perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimai) matyti teigiama tendencija, ypač Graikijoje, kurioje perkeltų asmenų skaičius padidėjo ir šiuo metu yra apie 1 000 per mėnesį. Vis dėlto visos valstybės narės turi dėti daugiau pastangų, kad būtų sumažintas spaudimas Graikijai. Todėl Komisija ragina visas valstybes nares įsipareigoti nuo 2016 m. gruodžio mėn. kas mėnesį perkelti bent po 2 000 asmenų ir šį skaičių palaipsniui kas mėnesį didinti (10);

(5)

2016 m. vasario 10 d. ir birželio 15 d. Komisija Graikijos Respublikai parengė atitinkamai dvi rekomendacijas dėl skubių priemonių, kurių turi imtis Graikija, kad būtų atnaujintas perdavimas pagal Dublino reglamentą (11). Šiose rekomendacijose padaryta išvada, jog padėtis Graikijoje dar turi iš esmės pagerėti, kad Komisija galėtų toliau įvertinti, ar gali būti atnaujintas perdavimas Graikijai pagal Dublino reglamentą. 2016 m. rugsėjo 28 d. Komisija Graikijos Respublikai parengė trečiąją rekomendaciją dėl konkrečių skubių priemonių, kurių turi imtis Graikija, kad būtų atnaujintas perdavimas pagal Dublino reglamentą (12) (toliau – trečioji rekomendacija). Trečiojoje rekomendacijoje padaryta išvada, kad Graikijos padėtis vis dar sudėtinga, nes jai reikia susitvarkyti su dideliu skaičiumi naujų prieglobsčio prašytojų, visų pirma dėl vykdomos išankstinės registracijos ir dėl nuolat neteisėtai atvykstančių migrantų. Dar reikia imtis kitų svarbių veiksmų, kad būtų ištaisyti likę sisteminiai Graikijos prieglobsčio sistemos trūkumai, visų pirma dėl nepakankamo pajėgumo. Remiantis pasiekta tolesne pažanga, ateityje atnaujinant asmenų perdavimą Graikijai pagal Dublino reglamentą ir laikantis trečiosios rekomendacijos turėtų būti atsižvelgiama į šios sudėtingos padėties poveikį bendram prieglobsčio sistemos veikimui, todėl perdavimas turėtų būti atnaujinamas palaipsniui, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

(6)

2016 m. lapkričio 22 d. rašte Graikija pateikė Komisijai naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojų padėtį Graikijoje ir apie pažangą, padarytą reformuojant prieglobsčio sistemą. Graikija taip pat pareiškė susirūpinimą dėl galimo asmenų perdavimo pagal Dublino reglamentą atnaujinimo ir nurodė migrantų skaičių Graikijoje bei didžiulę naštą, neproporcingą jos dydžiui, dėl kurios susidarė tokia padėtis, kai prieglobsčio ir priėmimo pajėgumai pasiekė ribą. Be to, Graikija nurodė, kad iš Graikijos į kitas valstybes nares perkeltų asmenų skaičius vis dar gerokai mažesnis, nei numatyta perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimuose. Tačiau Graikija pabrėžė, kad ji nesiekia ilgai nedalyvauti Dublino sistemoje, ir paprašė nuoširdaus solidarumo bei paramos, kol padėtis Graikijoje bus visiškai sureguliuota;

(7)

2016 m. lapkričio 22 d. Graikijos duomenimis, nuo 2016 m. sausio 1 d. Graikijos prieglobsčio tarnyboje pateikta maždaug 39 000 prieglobsčio prašymų. Pirmojoje instancijoje nagrinėtinų bylų skaičius rugsėjo 30 d. buvo daugiau nei 17 000. Graikijos valdžios institucijos apskaičiavo, kad iki 2016 m. pabaigos iš viso bus pateikta 50 000 prieglobsčio prašymų (13). Graikijoje sureguliavus padėtį ir sudarius geresnes sąlygas naudotis prieglobsčio suteikimo tvarka, be kita ko, Graikijos prieglobsčio tarnybos prieglobsčio prašymų nagrinėjimo krūvis tapo gerokai didesnis nei ankstesniais metais;

(8)

savo ankstesnėje rekomendacijoje Komisija atkreipė dėmesį į Graikijos pažangą tobulinant savo teisinę sistemą, kurią ji padarė siekdama užtikrinti, kad į nacionalinę teisę būtų perkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES (14) (naujos redakcijos Prieglobsčio procedūrų direktyvos) naujosios teisės nuostatos ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES (15) (naujos redakcijos Priėmimo sąlygų direktyvos) tam tikros nuostatos. 2016 m. balandžio 3 d. Graikijos parlamentas priėmė naują įstatymą (Įstatymas Nr. 4375/2016) (16). 2016 m. birželio 22 d. Parlamentas patvirtino Įstatymo Nr. 4375/2016 pakeitimą, kuriuo, inter alia, pakeista apeliacinių komitetų sudėtis ir prieglobsčio prašytojų teisė į žodinį prašymo nagrinėjimą komitetuose (17). 2016 m. rugpjūčio 31 d. Graikijos parlamentas taip pat priėmė įstatymą dėl Graikijoje gyvenančių mokyklinio amžiaus vaikų pabėgėlių (18);

(9)

kalbant apie priėmimo pajėgumus, per praėjusius metus Graikija labai padidino savo bendrą pajėgumą priimti ir neteisėtus migrantus, ir tarptautinės apsaugos prašytojus. Remiantis Graikijos valdžios institucijų 2016 m. gruodžio 6 d. paskelbtu kasdieniu pranešimu, iš viso yra 71 539 vietos, daugiausia laikinuose priėmimo centruose, įskaitant UNCHR suteikiamą apgyvendinimą (žr. 11 konstatuojamąją dalį), skirtos ir Graikijoje esantiems neteisėtiems migrantams, ir tarptautinės apsaugos prašytojams (19). Vis dėlto Egėjo jūros salose, kurios yra perpildytos, kyla rimtų pajėgumo problemų: didžiausias priėmimo pajėgumas tebėra apytiksliai 8 200 asmenų, tačiau, 2016 m. gruodžio 5 d. duomenimis, salose iš viso buvo 16 295 registruoti migrantai (20);

(10)

Graikija taip pat padidino apgyvendinimo vietų skaičių pažeidžiamiems prieglobsčio prašytojams, visų pirma nelydimiems nepilnamečiams. 2016 m. lapkričio 17 d. prieglaudose buvo įrengta 1 191 vieta, skirta nelydimiems nepilnamečiams, neatsižvelgiant į tai, ar jie prašo prieglobsčio, ar ne. Iki 2016 m. pabaigos numatyta įrengti 130 papildomų vietų, tinkamų nelydimiems nepilnamečiams. Tačiau pažeidžiamiems prieglobsčio prašytojams esamo pajėgumo toli gražu nepakanka, nes visos vietos šiuo metu yra užpildytos, o laukiančiųjų sąraše yra 1 199 nelydimi nepilnamečiai, kurie turi būti perkelti į atitinkamas patalpas (21). Taigi pažanga šioje srityje daroma per lėtai ir akivaizdu, kad Graikijai reikia dėti daugiau pastangų užtikrinti reikiamą skaičių nelydimiems nepilnamečiams skirtų priėmimo centrų, kuriuose būtų galima apgyvendinti visus nelydimus nepilnamečius;

(11)

2016 m. sausio mėn. Komisija ir UNHCR pasirašė įgaliojimo susitarimą dėl 80 mln. EUR, skirtų 20 000 atvirų apgyvendinimo vietų (butų nuomos sistemos, viešbučių kuponai ir priimančiųjų šeimų programos), pirmiausia skirtų tarptautinės apsaugos prašytojams, atitinkantiems perkėlimo Europos Sąjungoje kriterijus, įsteigti. Įgaliojimo susitarimas persvarstytas 2016 m. liepos mėn., siekiant numatyti galimybę pagal apgyvendinimo programą apgyvendinimo vietas steigti ir UNHCR valdomuose perkėlimo centruose, taip pat aiškiau išdėstyti, kad apgyvendinimo programos tikslinei grupei priklauso ne tik perkeltini asmenys, bet ir kiti prieglobsčio prašytojai, visų pirma teikiantys prašymą dėl šeimos susijungimo pagal Dublino reglamentą ir prie pažeidžiamųjų kategorijų priskiriami asmenys, įskaitant nelydimus ir atskirtus vaikus, neįgaliuosius, vyresnio amžiaus asmenis, vienišus tėvus ar motinas, sergančiuosius lėtinėmis ligomis, nėščiąsias ir kt. Nuo rugsėjo mėn. labai padidėjo esamų apgyvendinimo vietų skaičius (maždaug 8 100). 2015 m. gruodžio mėn. UNHCR įsipareigojo pagal nuomos sistemą sukurti 20 000 vietų prašytojams, atitinkantiems perkėlimo reikalavimus, ir nuo gruodžio 6 d. buvo laisvos 20 145 vietos, iš jų 6 344 vietos viešbučiuose arba atskiruose pastatuose, 11 711 vietų butuose, 484 vietos priimančiosiose šeimose, 960 vietų perkėlimo centruose ir 646 vietos nelydimiems nepilnamečiams skirtose specialiose patalpose (22). Minėtas įgaliojimo susitarimas galioja iki 2016 m. gruodžio 31 d., todėl Komisija pradėjo diskusijas su UNHCR dėl sistemos galiojimo pratęsimo 2017 m., remiantis atnaujintu Graikijos priėmimo poreikių vertinimu;

(12)

priėmimo centrų Graikijoje, ypač salose ir kai kuriuose laikinuose centruose žemyninėje Graikijos dalyje, sąlygų kokybė vis dar nevisai atitinka Priėmimo sąlygų direktyvoje 2013/33/ES nustatytus tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo reikalavimus. Centrai migrantų antplūdžio vietose salose ne tik perpildyti, bet materialinės sąlygos juose taip pat neatitinka sanitarijos ir higienos standartų, migrantai, ypač pažeidžiamųjų grupių, neturi pakankamų galimybių naudotis esminėmis paslaugomis, pvz., sveikatos priežiūros. Nėra pakankamai užtikrinamas saugumas ir tarp skirtingų tautybių atstovų vis kyla konfliktų. Žemyninėje dalyje UNHCR apgyvendinimo sistema užtikrina tinkamas sąlygas, tačiau didelė dalis likusio priėmimo pajėgumo sutelkta stovyklose (šiuo metu jų 53) ir vietose, skirtose skubiai pagalbai teikti, kuriose sąlygos (tiek materialinės, tiek saugumo) labai įvairios ir dažnai netinkamos. Šias vietas pradėta ruošti žiemai, tačiau procesas vyksta lėtai. Net pagerinus sąlygas kai kurias iš šių stovyklų bus sudėtinga paversti tinkamais nuolatiniais priėmimo centrais, todėl vienas gali prireikti uždaryti, o kitas – sujungti;

(13)

be to, priėmimas Graikijoje apskritai koordinuojamas nepakankamai veiksmingai, nes trūksta aiškios teisinės ir stebėsenos sistemos ir ad hoc principu vienas stovyklas valdo Migracijos ministerija, o kitas – Priėmimo ir identifikavimo tarnyba. Vis dar nenuspręsta, kurie centrai turėtų tapti nuolatiniai. Priėmimo tarnyba vis dar stiprina savo pajėgumus;

(14)

atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Graikijai vis dar reikia padaryti pažangą, kad būtų įsteigta pakankamai tinkamų atvirų nuolatinių priėmimo vietų, skirtų prieglobsčio prašytojams, kurios visos turėtų atitikti ES acquis įtvirtintus standartus. Be kita ko, turėtų būti nustatytas centralizuotas visų priėmimo centrų valdymas ir sistema, kuria būtų nuolat stebimos šių centrų materialinės sąlygos ir juose teikiamos paslaugos. Kai kurie laikinieji centrai turėtų būti paversti nuolatiniais, tačiau turėtų būti užtikrinta pakankamai laikinųjų centrų, kad jais, jei reikėtų, būtų galima kompensuoti trūkstamus pajėgumus ir apgyvendinti nenumatytai atvykusius asmenis. Be to, kaip jau reikalauta trečiojoje rekomendacijoje, ypač svarbu, kad Graikijos valdžios institucijos teiktų tikslesnius priėmimo pajėgumo duomenis ir išsamų nuolat atnaujinamą poreikių vertinimą, atliekamą atsižvelgiant į bendrą priėmimo pajėgumą ir to pajėgumo pobūdį;

(15)

pažymėtina, kad pasiekta akivaizdi pažanga steigiant regioninius prieglobsčio biurus, kaip minėta ankstesnėse rekomendacijose. Graikijos teisės aktuose nustatyta, kad regioniniai prieglobsčio biurai turėtų būti steigiami Atikos, Salonikų, Trakijos, Epyro, Tesalijos, Vakarų Graikijos regionuose, Kretos, Lesbo, Chijo, Samo, Lero ir Rodo salose (23). Prieglobsčio tarnybos direktoriaus sprendimu taip pat galima steigti savarankiškus prieglobsčio skyrius siekiant patenkinti išaugusius Prieglobsčio tarnybos poreikius. Remiantis 2016 m. lapkričio 22 d. Graikijos rašte pateikta informacija, jau pradėjo veikti septyni regioniniai biurai Atikos, Trakijos, Salonikų, Lesbo, Samo, Rodo ir Patrų regionuose. Be to, Pirėjo, Evro, Ksantės, Lero, Koso ir Korintijos regionuose veikia devyni savarankiški prieglobsčio skyriai, o Alimos savivaldybėje – perkėlimo skyrius. Teisės aktuose nustatyta, kad dar trys regioniniai prieglobsčio biurai turi pradėti veikti Koso saloje, Epyre (Janinoje), Kretoje (Heraklione) ir Tesalijoje (Vole);

(16)

Graikijos prieglobsčio tarnyba stiprina pajėgumus. Dabar joje dirba 478 asmenys (24). Šį skaičių sudaro centrinės tarnybos ir regioninių tarnybų bei prieglobsčio skyrių etatai. 250 etatų apmokama iš šalies biudžeto, o likę – iš įvairių ES ir EEE šaltinių. Planuojama iki metų pabaigos darbuotojų skaičių padidinti iki 659. Tai skaičiuojama papildomai prie tų darbuotojų, kuriuos pagal terminuotąsias sutartis pasamdė UNHCR, EASO darbuotojų ir valstybių narių ekspertų, kurie per EASO nustatytam laikotarpiui buvo paskirti dirbti Graikijos prieglobsčio tarnyboje. Graikijos valdžios institucijos iki 2017 m. pabaigos ketina visus sutartininkus pakeisti nuolatiniais darbuotojais ir daugiau šio skaičiaus nedidinti. Graikijos prieglobsčio tarnyba nurodė Komisijos tarnyboms, kad greičiau didinti darbuotojų skaičiaus neįmanoma, nes nėra pakankamai vyresniųjų darbuotojų, kurie galėtų mokyti, kuruoti ir prižiūrėti naujokus. Prieglobsčio tarnybos dydis per 2016 m. padidėjo trigubai, todėl, kaip ji teigia, jai reikia skubiai konsoliduoti veiklą ir visų pirma įtvirtinti vidurinės grandies valdymo ir kitų darbuotojų patirtį;

(17)

kadangi Graikijoje labai smarkiai išaugo prieglobsčio prašymų skaičius, dar nėra aišku, ar esamas ir planuojamas Prieglobsčio tarnybos darbuotojų skaičius yra pakankami, kad būtų galima laiku ir tinkamai išnagrinėti dabar gaunamus ir numatomus gauti prašymus. Vienas iš pagrindinių Prieglobsčio tarnybos prioritetų turėtų būti pastangos užtikrinti, kad po paprašymo prašymas būtų pateikiamas greičiau, nes dabar šis procesas dažnai užtrunka, o tai turi įtakos atitinkamų asmenų galimybėms naudotis jų teisėmis ir kelia jų pasipiktinimą. Šis laikotarpis turėtų būti sutrumpintas, kaip nustatyta Prieglobsčio procedūrų direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią reikalaujama, kad prieglobsčio paprašęs asmuo turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti „kuo greičiau“. Taip pat labai svarbu, kad pateiktas prašymas būtų išnagrinėtas laikantis minėtoje direktyvoje nustatytų terminų (paprastai tai turėtų trukti 6 mėn.). Dabar pateiktas prieglobsčio prašymas geriausiu atveju nagrinėjamas kelis mėnesius, išskyrus perkėlimo bylas, kurios nagrinėjamos greičiau, ir labai neaišku, kaip greitai bus išnagrinėti visi susikaupę prašymai. Vis dėlto Komisija atsižvelgia į susirūpinimą keliančius klausimus, kuriuos Graikija nurodė 2016 m. lapkričio 22 d. rašte ir kurie susiję su tuo, kad dar greičiau didinant Prieglobsčio tarnybos darbuotojų skaičių kiltų grėsmė sprendimų nuoseklumui ir kokybei;

(18)

būtina skubiai įvertinti, ar pakankamai padidinti Prieglobsčio tarnybos žmogiškieji ištekliai, ir tai, kaip Komisija, atitinkamos ES agentūros ir valstybės narės galėtų geriausiai padėti Graikijai per trumpesnį laikotarpį išnagrinėti šiuos prašymus. Reikėtų atlikti – ir nuolat atnaujinti – išsamų poreikių vertinimą, o jį atliekant reikėtų atsižvelgti į jau pateiktų prieglobsčio prašymų, kuriuos, kaip tikėtina, Graikijos prieglobsčio tarnyba turėtų nagrinėti vienu metu, skaičių bei turimų darbuotojų, kurių reikia arba greičiausiai reikės tiems prašymas išnagrinėti, skaičių. Šie darbuotojai galėtų būti papildomi Graikijos žmogiškieji ištekliai ir valstybių narių ekspertai, dirbantys EASO paramos grupėse. Reikėtų išnagrinėti galimybes racionalizuoti (nekenkiant kokybei) darbo metodus ir padaryti juos veiksmingesnius, kad pokalbiai ir kitos procedūros vyktų greičiau, o kai tinkama, tam turėtų būti panaudojama EASO parama;

(19)

prieglobsčio prašytojams turi būti užtikrintos veiksmingos teisinės gynybos galimybės, kai dėl jų prašymo priimamas neigiamas sprendimas. Šioje srityje padaryta nemaža pažanga. 2016 m. balandžio mėn. priimtu Įstatymu Nr. 4375/2016 įsteigta Apeliacinė institucija ir apeliaciniai komitetai. 2016 m. birželio mėn. priimtu Įstatymu Nr. 4399/2016 įsteigti nauji apeliaciniai komitetai. Jie atsakingi už visų nuo 2016 m. liepos 20 d. pateiktų skundų dėl Graikijos prieglobsčio tarnybos sprendimų nagrinėjimą. Visų pirma apeliaciniai komitetai daugiausia dėmesio skiria Graikijos salose pateiktiems prašymams, taip padėdami įgyvendinti ES ir Turkijos pareiškimą. Šiuo metu veikia šeši komitetai. Taip pat nuo liepos 21 d. veikia pakaitinis apeliacinis komitetas, kuris gali pakeisti nuolatinius (25). Siekdama valdyti didėjantį atvejų skaičių ir neišnagrinėtus atvejus, Graikija ketina įsteigti dar septynis komitetus, kurie turėtų pradėti veikti iki 2016 m. gruodžio mėn. pabaigos, taigi iki 2017 m. vasario pabaigos komitetų turėtų būti 20;

(20)

Įstatymu Nr. 4399/2016 taip pat pakeista šių komitetų struktūra ir dabar juos sudaro trys nariai: du administracinio teismo teisėjai ir vienas atitinkamą kvalifikaciją ir patirtį turintis Graikijos pilietis, kurį pasiūlo UNHCR arba Nacionalinis žmogaus teisių komitetas;

(21)

remiantis 2016 m. lapkričio 22 d. rašte Graikijos valdžios institucijų pateikta informacija, nuo 2016 m. liepos 21 d. apeliaciniams komitetams pateikti 2 347 skundai, tačiau priimti tik 573 sprendimai;

(22)

seniesiems neišnagrinėtų atvejų apeliaciniams komitetams, įsteigtiems prieglobsčio prašytojų apeliaciniams skundams dėl Graikijoje neišnagrinėtų atvejų nagrinėti, iš pradžių buvo suteiktas papildomas įgaliojimas kartu su apeliaciniais skundais dėl pirmosios instancijos sprendimų esmės nagrinėti ir apeliacinius skundus dėl sprendimų, kad prašymas yra nepriimtinas, įgyvendinant ES ir Turkijos pareiškimą. Remiantis lapkričio 22 d. Graikijos valdžios institucijų pateikta informacija, nuo 2016 m. balandžio mėn. iki liepos 20 d. neišnagrinėtų atvejų apeliaciniams komitetams pateikta daugiau nei 2 000 skundų. 2016 m. birželio 24 d. (26) įsteigus naujus apeliacinius komitetus 20 neišnagrinėtų atvejų apeliacinių komitetų tenkanti našta sumažėjo ir jie gali greičiau nagrinėti susikaupusius apeliacinius skundus;

(23)

didesnė pažanga padaryta nagrinėjant ilgą laiką neišnagrinėtus apeliacinius skundus pagal „senąją tvarką“, nustatytą Prezidento dekretu Nr. 114/2010. 2016 m. lapkričio 22 d. duomenimis, šiuo metu dar neišnagrinėti maždaug 6 589 atvejai (iš visų 2013 m. pradžioje neišnagrinėtais laikytų maždaug 51 000 atvejų ir maždaug 8 075 atvejų 2016 m. rugsėjo mėn.). Graikijos valdžios institucijos asmenims, kurių prieglobsčio prašymai nagrinėjami ilgą laiką ir kurie atitinka reikalavimus, kad galėtų gauti leidimus gyventi šalyje dėl humanitarinių arba kitų išskirtinių priežasčių, kaip nustatyta Graikijos įstatyme Nr. 4375/2016, suteikė leidimus humanitariniais tikslais. Leidimai gyventi šalyje išduodami dvejiems metams ir gali būti pratęsiami (27). Jais gavėjams užtikrinamos tokios pat teisės ir išmokos, kaip ir tiems, kuriems Graikijoje suteiktas papildomos apsaugos statusas (28), ir po to šie asmenys nebelaikomi prieglobsčio prašytojais. Vis dėlto kai kurie susikaupę apeliaciniai skundai nagrinėjami iš esmės. Nepaisant to, kad nuo tada, kai buvo priimtos ankstesnės rekomendacijos, padaryta didelė pažanga, Graikija turėtų toliau stengtis išnagrinėti susikaupusius apeliacinius skundus ir užtikrinti, kad prašytojai, kurių apeliacinis skundas neišnagrinėtas, turėtų galimybę naudotis teise į veiksmingą teisinę gynybą;

(24)

atsižvelgiant į padidėjusį prašymų, pateiktų Graikijoje nuo tada, kai pradėtas įgyvendinti ES ir Turkijos pareiškimas, skaičių, tuo labiau svarbu, kad veiktų visus reikiamus darbuotojus turinti Apeliacinė institucija, gebanti išnagrinėti apeliacinius skundus, kurių, kaip numatoma, gerokai padaugės. Turėtų būti padidintas komitetų darbo veiksmingumas, tuo pačiu išlaikant darbo kokybę ir nedarant poveikio komiteto narių nepriklausomumui. Tai galėtų būti pasiekta, visų pirma, jeigu dažniau vyktų apeliacinių komitetų susirinkimai, rengiant sprendimus būtų naudojamasi teisine pagalba, nustatyta komitetų specializacija, o jų nariai dirbtų visą darbo dieną. Be to, turėtų būti pasamdyta daugiau pagalbinio personalo (29). Siekiant įvertinti, ar komitetų skaičius yra pakankamas, o darbo metodai yra tinkami, taip pat turėtų būti nuolat atliekamas poreikių vertinimas, remiantis tuo, kiek šiuo metu įvairiose apeliacinėse institucijoje yra nagrinėjama apeliacinių skundų ir kiek apeliacinių skundų tos institucijos galės išnagrinėti;

(25)

naujajame įstatyme (Įstatyme Nr. 4375/2016) nustatyta, kad prašytojams apeliacinio skundo teikimo etape turi būti teikiama nemokama teisinė pagalba. Tačiau kol kas nesiimta visų priemonių šiam įstatymui praktiškai įgyvendinti. 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo priimtas ministerijos sprendimas, užtikrinantis teisinės pagalbos teikimą pagal Įstatymą Nr. 4375/2016. Nemokamos teisinės pagalbos teikimo finansavimas užtikrintas pagal Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) lėšomis finansuojamą nacionalinę programą. Be to, su UNHCR pasirašytas dotacijų susitarimas dėl iš viso 30 mln. EUR, finansuojamas PMIF pagalbos ekstremaliosios situacijos atveju lėšomis (30). Be kitų priemonių, UNHCR šias lėšas naudoja nemokamai teisinei pagalbai tarptautinės apsaugos prašytojams teikti apeliacinio skundo teikimo etape iki 2017 m. pradžios, kai Graikijos valdžios institucijos, kaip tikimasi, įdiegs savo nemokamos teisinės pagalbos sistemą. Šiuo metu įgyvendinami du projektai bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis („Metaction“ ir Graikijos pabėgėlių taryba) – vienas visus apeliacinius skundus aprėpiantis projektas vykdomas salose, o kitas skirtas žemyninei daliai; jis aprėpia tik apeliacinius skundus, kurie pateikiami Atėnuose ir Salonikuose, ir jis nėra skirtas sulaikytiems prieglobsčio prašytojams. Rugsėjo 19 d. Graikija informavo Komisiją, kad iki 2017 m. pradžios bus sudarytas Prieglobsčio tarnybos tvarkomas teisininkų sąrašas. Graikija turėtų imtis būtinų veiksmų, kad būtų nedelsiant užtikrinta visų apeliacinius skundus pateikiančių prieglobsčio prašytojų teisė į nemokamą teisinę pagalbą;

(26)

toliau susirūpinimą kelia pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų, įskaitant nelydimus nepilnamečius, apsauga, ypač dėl to, kad nėra sukurta tinkamai veikianti globos sistema, šių asmenų apgyvendinimo sąlygos nėra tinkamos ir apskritai kyla susirūpinimas dėl jų saugumo. Naujajame Įstatyme Nr. 4375/2016 numatytas naujas Priėmimo direktoratas ir Socialinės integracijos direktoratas, juose abiejuose turėtų būti specializuoti nelydimų nepilnamečių priėmimo ir integracijos departamentai prie Vidaus reikalų ir administracinių reformų ministerijos, taip pat turėtų būti skiriamas teisinis atstovas. Nepaisant to, siekiant užtikrinti, kad nelydimiems nepilnamečiams būtų praktiškai užtikrintos tinkamos procedūrinės garantijos ir priėmimo sąlygos, Graikijos valdžios institucijos dar turi patvirtinti įgyvendinimo priemones. Vis dar reikia nustatyti naują teisės aktų sistemą, į kurią būtų įtrauktos nuostatos dėl veiksmingos globos sistemos. Graikijos valdžios institucijos patvirtino, kad Darbo ir socialinio solidarumo ministerija, atsakinga už nelydimus nepilnamečius, rengia naują globos įstatymą, kuris turėtų būti baigtas rengti iki 2016 m. pabaigos. Pagal šį įstatymą būtų įsteigta speciali globos sistemai skirta tarnyba arba departamentas. Nors Graikijos Vyriausybė jau priėmė ministerijos sprendimą dėl prieglobsčio prašančių nelydimų nepilnamečių amžiaus nustatymo (31), buvo pranešta apie praktines amžiaus nustatymo problemas, kadangi policijai nustatant amžių asmenų tapatybė nenustatoma pakankamu mastu ir trūksta teisių gynimo priemonių;

(27)

atsirado gerokai daugiau galimybių gauti išsilavinimą. 2016 m. rugpjūčio mėn. Įstatymu Nr. 4415/2016 siekiama, inter alia, užtikrinti psichologinę ir socialinę pagalbą ir galimybes mokytis prieglobsčio prašytojų vaikams, taip pat sklandžią tų vaikų, kurie liks Graikijoje, integraciją į Graikijos švietimo sistemą po parengiamojo pereinamojo laikotarpio. Nepaisydamos vietos lygmens pasipriešinimo Graikijos valdžios institucijos imasi plataus masto priemonių, kad veiksmingai įgyvendintų visą šią teisinę sistemą;

(28)

anot įvairių suinteresuotųjų subjektų, nelydimų nepilnamečių padėtis apskritai yra bloga, kyla didelis susirūpinimas dėl jų saugumo priėmimo centruose žemyninėje dalyje ir salose, taip pat teigiama, kad vaikai vis dar ilgą laiką laikomi sulaikyti arba apsaugotose zonose perpildytuose atviruose priėmimo centruose esant antisanitarinėms sąlygoms, nepaskyrus atstovo ar nesudarius galimybės gauti teisinę pagalbą, kol bus rasta, kur juos tinkamai apgyvendinti (32). Kaip nurodyta 10 konstatuojamojoje dalyje, tinkamų nepilnamečių apgyvendinimo vietų trūkumas yra svarbi problema, kurią reikia skubiai išspręsti;

(29)

Europos Komisija, siekdama padėti Graikijai pasiekti, kad jos prieglobsčio valdymo sistema atitiktų ES standartus, šaliai skyrė daug lėšų. Nuo 2015 m. pradžios Graikijai iš vidaus reikalų fondų (PMIF ir Vidaus saugumo fondo (VSF)) skirta daugiau kaip 352 mln. EUR pagalba ekstremaliosios situacijos atveju; lėšos skirtos tiesiogiai Graikijos valdžios institucijoms arba per Sąjungos agentūras ir Graikijoje veikiančias tarptautines organizacijas. Iš šios sumos apie 90 mln. EUR buvo tiesiogiai skirta Graikijos valdžios institucijoms 2016 m. liepos mėn. siekiant stiprinti jų gebėjimus gerinti gyvenimo sąlygas ir teikti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas pabėgėlių apgyvendinimo centruose, taip pat teikti priėmimo ir sveikatos priežiūros paslaugas migrantams. Be to, didelis finansavimas (maždaug 198 mln. EUR), kuriuo siekiama patenkinti pagrindinius humanitarinius migrantų ir pabėgėlių poreikius, skiriamas humanitarinėms organizacijoms partnerėms pagal neseniai sukurtą skubios paramos priemonę. Šiuo finansavimu padedama įgyvendinti Komisijos, Graikijos valdžios institucijų ir (arba) susijusių suinteresuotųjų subjektų kartu parengtą reagavimo į ekstremaliąją situaciją planą, kuriuo siekiama vietoje taisyti susidariusią humanitarinę padėtį ir (arba) padėti įgyvendinti ES ir Turkijos pareiškimą;

(30)

šia pagalba ekstremaliosios situacijos atveju papildomi 509 mln. EUR, kurie Graikijai buvo skirti 2014–2020 m. laikotarpiui pagal jos nacionalines programas, finansuojamas PMIF ir VSF lėšomis, taigi Graikija yra pirmoji ES valstybė narė, gavusi ES vidaus reikalų fondų lėšų;

(31)

Graikija turėtų užtikrinti, kad visi šie finansiniai ištekliai nedelsiant būtų kuo veiksmingiau ir efektyviau panaudoti. Šiuo tikslu yra vykdoma Graikijos nacionalinių programų, finansuojamų vidaus reikalų fondų (PMIF ir VSF) lėšomis, peržiūra, kuria siekiama programas suderinti su naujais prioritetais. PMIF lėšomis finansuojamos nacionalinės programos peržiūra yra užbaigta, o VSF lėšomis finansuojamos nacionalinės programos peržiūra pasiekė galutinį etapą ir netrukus bus užbaigta. Be to, yra užbaigtas naujosios atsakingos institucijos paskyrimo procesas, remiantis teisiniame pagrinde nustatytais reikalavimais, tačiau tebereikia supaprastinti procedūras ir veiklos priemones, kad būtų užtikrinta, kad Graikijos valdžios institucijos pradėtų visiškai mobilizuoti turimą finansavimą pagal nacionalines programas siekiant patenkinti būtiniausius poreikius, visų pirma susijusius su šalyse esantiems migrantams skirtomis priėmimo ir kitomis tarnybomis;

(32)

kaip pripažįstama 2016 m. kovo 4 d. Komisijos komunikate „Grįžimas prie Šengeno erdvės nuostatų“ (33), užtikrinti visapusišką Dublino sistemos veikimą – neatimama dalis platesnio masto pastangų stabilizuoti prieglobsčio, migracijos ir sienų politiką. Dėl šių veiksmų, kuriais siekiama normalizuoti Dublino sistemos veikimą, Šengeno erdvė savo ruožtu turėtų vėl veikti įprastai. Vienas iš veiksnių, dėl kurių vyksta antrinis judėjimas ir trikdomas tinkamas Šengeno sistemos veikimas, – tai neteisėtai į Graikiją atvykstančių prieglobsčio prašytojų suinteresuotumas toliau vykti į kitas valstybes nares, atsiradęs po to, kai 2011 m. buvo sustabdytas perdavimas pagal Dublino reglamentą. Todėl svarbu, kad Graikija skubiai imtųsi šioje rekomendacijoje nustatytų likusių veiksmų. Kartu, remiantis valstybių narių solidarumo ir dalijimosi našta siekiais, pirmumas turėtų būti teikiamas Komisijos siūlomam Dublino nuostatų pertvarkymui (34). Dėl šio pasiūlymo vyksta derybos;

(33)

Komisija pripažįsta, kad Graikija, padedama Komisijos, EASO, valstybių narių ir tarptautinių bei nevyriausybinių organizacijų, padarė didelę pažangą gerindama Graikijos prieglobsčio sistemos veikimą nuo tada, kai 2011 m. buvo priimtas Teismo sprendimas M.S.S. Tačiau Graikijos padėtis vis dar sudėtinga, nes jai reikia susitvarkyti su dideliu skaičiumi naujų prieglobsčio prašytojų, visų pirma dėl vykdomos išankstinės registracijos ir dėl nuolat neteisėtai atvykstančių migrantų, nors jų srautas ir mažesnis nei iki 2016 m. kovo mėn., ir dėl jos įsipareigojimų pagal įgyvendinamą ES ir Turkijos pareiškimą. Dar reikia imtis kitų svarbių veiksmų, kad būtų ištaisyti likę Graikijos prieglobsčio sistemos trūkumai, visų pirma susiję su priėmimo centrų kokybe, požiūriu į pažeidžiamus prieglobsčio prašytojus ir prieglobsčio prašymų registravimo, pateikimo ir nagrinėjimo sparta dviejose instancijose. Siekiant įvertinti šios sudėtingos situacijos daromą poveikį bendram prieglobsčio sistemos veikimui ir nesukurti Graikijai nepakeliamos naštos, šiuo metu dar negalima rekomenduoti visiškai atnaujinti perdavimą Graikijai pagal Dublino reglamentą, nors tai išlieka galutiniu tikslu;

(34)

tačiau Graikija padarė didelę pažangą sukurdama esmines institucines ir teisines struktūras, skirtas tinkamam prieglobsčio sistemos veikimui, ir prognozuojama, kad netolimoje ateityje bus sukurta gerai veikianti visapusiška prieglobsčio sistema, kai bus pašalinti visi likę trūkumai, ypač susiję su priėmimo sąlygomis ir požiūriu į pažeidžiamus asmenis, įskaitant nelydimus nepilnamečius. Todėl tikslinga rekomenduoti, kad perdavimas būtų palaipsniui atnaujintas remiantis individualiomis garantijomis, atsižvelgiant į pajėgumą priimti prašymus ir juos nagrinėti pagal atitinkamus ES teisės aktus ir atsižvelgiant į šiuo metu esamą netinkamą požiūrį į tam tikrų kategorijų asmenis, ypač pažeidžiamus prieglobsčio prašytojus, įskaitant nelydimus nepilnamečius. Be to, perdavimas neturėtų būti atnaujintas atgaline data – turėtų būti perduodami tie prieglobsčio prašytojai, dėl kurių Graikija yra atsakinga nuo tam tikros datos. Taip siekiama nesukurti Graikijai nepakeliamos naštos. Rekomenduotina nustatyti, kad ta data būtų 2017 m. kovo 15 d.;

(35)

remiantis tuo, kas nurodyta pirmiau, šioje rekomendacijoje išdėstomos priemonės, kurių Graikijos valdžios institucijos turėtų imtis arba kurias jos turėtų toliau taikyti, kad būtų atnaujintas perdavimas pagal Dublino reglamentą tų prieglobsčio prašytojų, kurie nuo 2017 m. kovo 15 d. neteisėtai atvyko į Graikiją prie išorės sienų arba dėl kurių Graikija yra atsakinga nuo tos datos pagal kriterijus, neįtrauktus į Reglamento (ES) Nr. 604/2013 III skyriaus 13 straipsnį. Atsižvelgdama į šį tikslą, Graikija skubiai turėtų imtis visų šioje rekomendacijoje išdėstytų veiksmų. Laikydamosi solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principo kitos valstybės narės taip pat turėtų prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo, visų pirma jos galėtų skirti ekspertų, kurie padėtų Graikijos valdžios institucijoms reaguoti į įvairius EASO prašymus ir visiškai įvykdyti įsipareigojimą dėl perkėlimo Europos Sąjungoje, numatyto sprendimuose dėl perkėlimo;

(36)

šioje rekomendacijoje taip pat nustatomos sąlygos, kuriomis turėtų būti atnaujintas perdavimas, prie šių sąlygų priskirtinas glaudus Graikijos valdžios institucijų ir perduodančių valstybių narių valdžios institucijų bendradarbiavimas, grindžiamas lojalaus valstybių narių bendradarbiavimo pareiga, kai užtikrinama, kad asmenys būtų tinkamai apgyvendinami pagal Direktyvoje 2013/33/ES nustatytus standartus ir kad jų prašymai būtų išnagrinėjami pagal Direktyvą 2013/32/ES. Todėl reikalinga, kad Graikija suteiktų konkrečias garantijas dėl to, kokio požiūrio bus laikomasi į kiekvieną perduotiną asmenį. Be to, turėtų būti nustatytas paramos ir ataskaitų teikimo mechanizmas, kuriame dalyvautų EASO ekspertų grupė iš valstybių narių, kad būtų padėta užtikrinti, kad perduodant asmenis tokie standartai būtų taikomi praktikoje;

(37)

Graikijos reguliariai teikiamos ataskaitos apie pažangą, daromą įgyvendinant šiuos veiksmus, yra labai svarbios siekiant užtikrinti, kad ši rekomendacija būtų visapusiškai įgyvendinta. Todėl, kaip nustatyta šioje rekomendacijoje, iki 2017 m. vasario 15 d. Graikija turėtų pateikti pirmą ataskaitą, kurioje turėtų būti aprašyta, kaip Graikijos valdžios institucijos įgyvendina procedūrą, pagal kurią teikiamos garantijos dėl atskirų perdavimo atvejų, atsižvelgiant į atitinkamus ES teisės aktus. Vėliau Graikija turėtų kas du mėnesius teikti šios rekomendacijos įgyvendinimo ataskaitą;

(38)

remdamasi šiomis ataskaitomis, kita susijusia turima informacija arba atsižvelgdama į kitus pasikeitimus, Komisija reguliariai teiks ataskaitas apie pažangą įgyvendinant šią ataskaitą ir prireikus atnaujins joje pateiktas rekomendacijas;

(39)

atsakomybė dėl sprendimo atnaujinti atskirų asmenų perdavimą tenka tik valstybių narių valdžios institucijoms, kontroliuojamoms teismų, kurie gali kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašydami priimti prejudicinį sprendimą dėl Dublino reglamento aiškinimo,