29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/1

(1)

2012 m. birželio 25 d. Taryba įgaliojo Komisiją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai pradėti derybas su Naująja Zelandija dėl bendrojo susitarimo, kuriuo pakeičiama 2007 m. rugsėjo 21 d. bendra deklaracija dėl Europos Sąjungos ir Naujosios Zelandijos santykių ir bendradarbiavimo;

(2)

derybos dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Naujosios Zelandijos partnerystės susitarimo dėl santykių ir bendradarbiavimo (toliau – Susitarimas) sėkmingai užbaigtos 2014 m. liepos 30 d. Susitarime atsižvelgta tiek į istoriškai glaudžius abiejų Šalių santykius ir į vis stiprėjančius jų ryšius, tiek į jų pasiryžimą dideliu mastu ir naujoviškais būdais toliau stiprinti ir plėtoti tarpusavio santykius;

(3)

Susitarimo 58 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga ir Naujoji Zelandija gali iki Susitarimo įsigaliojimo laikinai taikyti tam tikras jo nuostatas, dėl kurių Šalys bendrai susitaria;

(4)

todėl Susitarimas turėtų būti pasirašytas Sąjungos vardu ir tam tikros jo nuostatos turėtų būti laikinai taikomos, kol bus užbaigtos jo sudarymui būtinos procedūros,

—

3 straipsnis („Dialogas“),

—

4 straipsnis („Bendradarbiavimas regioninėse ir tarptautinėse organizacijose“),

—

5 straipsnis („Politinis dialogas“),

—

53 straipsnis („Jungtinis komitetas“) (išskyrus jo 3 dalies g ir h punktus) ir

—

X antraštinė dalis („Baigiamosios nuostatos“) (išskyrus 57 straipsnį ir 58 straipsnio 1 ir 3 dalis), tiek, kiek tai būtina, siekiant užtikrinti šiame straipsnyje nurodytų Susitarimo nuostatų laikiną taikymą.

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/3

a)

prireikus Šalys reguliariai rengia aukščiausio lygio vadovų susitikimus;

b)

konsultacijos ir vizitai ministrų lygmeniu rengiami Šalių nustatytais atvejais ir jų nustatytose vietose;

c)

reguliariai, jei įmanoma, kasmet, rengiamos užsienio reikalų ministrų lygmens konsultacijos;

d)

rengiami aukšto rango pareigūnų posėdžiai, per kuriuos konsultuojamasi arba keičiamasi informacija abiem Šalims svarbiais klausimais, taip pat aptariamas bendradarbiavimas svarbių vidaus ar tarptautinių įvykių klausimais;

e)

palaikomi sektorių dialogai bendro intereso klausimais ir

f)

rengiami abipusiai Europos Parlamento ir Naujosios Zelandijos parlamento delegacijų vizitai.

a)

skatinti taikyti, be kita ko, daugiašaliuose forumuose, pagrindinius principus, susijusius su demokratinėmis vertybėmis, žmogaus teisėmis ir teisine valstybe, ir

b)

bendradarbiauti ir, kai tinkama, koordinuoti veiksmus siekiant praktinės pažangos demokratinių principų laikymosi, pagarbos žmogaus teisėms ir teisinės valstybės srityse, be kita ko, trečiosiose šalyse.

a)

imdamosi veiksmų, kad būtų atitinkamai pasirašyti, ratifikuoti visi kiti susiję tarptautiniai dokumentai arba būtų prie jų prisijungta ir jie būtų visiškai įgyvendinti;

b)

išlaikydamos veiksmingą nacionalinės eksporto kontrolės sistemą, skirtą su MNG susijusių prekių eksportui ir tranzitui kontroliuoti, įskaitant MNG dvejopo naudojimo technologijų galutinės paskirties kontrolę, ir numatydamos veiksmingas sankcijas už eksporto kontrolės pažeidimus.

a)

imtis veiksmų Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto (toliau – Romos statutas) ir, kai tinkama, susijusioms priemonėms įgyvendinti;

b)

su regiono partneriais dalytis patirtimi priimant teisės aktus, reikalingus Romos statutui ratifikuoti ir įgyvendinti, ir

c)

bendradarbiauti, siekiant pažangos užtikrinant Romos statuto visuotinį taikymą ir vientisumą.

a)

visiškai įgyvendinti JT ST rezoliucijas Nr. 1267, Nr. 1373 ir Nr. 1540 ir kitas taikytinas JT rezoliucijas bei tarptautinius dokumentus;

b)

pagal taikytiną tarptautinę ir nacionalinę teisę keistis informacija apie teroristų grupuotes ir jų rėmimo tinklus;

c)

keistis nuomonėmis apie:

d)

bendradarbiauti taip, kad būtų sustiprintas tarptautinis sutarimas dėl kovos su terorizmu ir jo norminių pagrindų, ir siekti kuo greičiau susitarti dėl Susitarimo dėl Bendrosios tarptautinio terorizmo konvencijos, kuria būtų papildyti galiojantys JT kovos su terorizmu dokumentai, ir

e)

skatinti JT šalis nares bendradarbiauti, kad visomis tinkamomis priemonėmis būtų veiksmingai įgyvendinama JT pasaulinė kovos su terorizmu strategija.

a)

keistis nuomonėmis ir prireikus koordinuoti pozicijas vystymosi klausimais regioniniuose ir tarptautiniuose forumuose, siekdamos skatinti įtraukų ir darnų ekonomikos augimą, orientuotą į žmogaus raidą, ir

b)

keistis informacija apie atitinkamas vystymo programas ir prireikus koordinuoti dalyvavimą šalies viduje, siekdamos didesnio poveikio darniam vystymuisi ir skurdo panaikinimui.

a)

palaikant metinį vyresniųjų pareigūnų lygmens dialogą prekybos politikos klausimais ir, Šalims nusprendus, papildomai rengiant ministrų lygmens susitikimus prekybos klausimais;

b)

palaikant metinį prekybos dialogą žemės ūkio srityje ir

c)

Šalims nusprendus, keičiantis kitų sektorių informacija.

a)

keitimąsi informacija;

b)

importo reikalavimų taikymą visoje kitos Šalies teritorijoje;

c)

visos arba dalies kitos Šalies valdžios institucijų tikrinimo ir sertifikavimo sistemų patikrinimą, vadovaujantis atitinkamais tarptautiniais Maisto kodekso komisijos, OIE ir IPPC tokių sistemų vertinimo standartais, ir

d)

kenksmingaisiais organizmais ar liga neužkrėstų teritorijų ir nedidelio kenksmingųjų organizmų ar ligos paplitimo teritorijų statuso pripažinimą.

a)

pasiūlos ir paklausos klausimus, dvišalės prekybos ir investicijų klausimus, taip pat su tarptautine prekyba susijusius aktualius klausimus;

b)

žaliavinėms prekėms, susijusioms paslaugoms ir investicijoms taikomas tarifines ir netarifines kliūtis;

c)

atitinkamas Šalių reguliavimo sistemas ir

d)

geriausią patirtį, susijusią su darniu kasybos pramonės vystymųsi, įskaitant naudingųjų iškasenų politiką, žemės naudojimo planavimą ir leidimų išdavimo procedūras.

a)

su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusią praktiką, skatinimą užtikrinti šias teises, informacijos apie jas platinimą, šių teisių supaprastinimą, valdymą, derinimą, apsaugą ir veiksmingą įgyvendinimą;

b)

intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų prevenciją;

c)

kovą su falsifikavimu ir piratavimu, vykdant atitinkamo pobūdžio bendradarbiavimą, ir

d)

institucijų, atsakingų už intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ir užtikrinimą, veikimą.

a)

kurios nors valstybės narės paprašyta, Naujoji Zelandija be papildomų formalumų priima atgal visus savo piliečius, neteisėtai esančius tos valstybės narės teritorijoje, ir

b)

Naujosios Zelandijos paprašyta, kiekviena valstybė narė be papildomų formalumų priima atgal visus savo piliečius, neteisėtai esančius Naujosios Zelandijos teritorijoje.

a)

keitimuisi nuomonėmis apie įvairius informacinės visuomenės aspektus, visų pirma sparčiojo plačiajuosčio ryšio diegimą, elektroninių ryšių politiką ir reguliavimą, įskaitant universaliąsias paslaugas, licencijavimą ir bendro pobūdžio leidimus, privatumo bei asmens duomenų apsaugą, e. valdžią bei atvirą valdymą, interneto saugumą ir reguliavimo institucijų nepriklausomumą bei veiksmingumą;

b)

mokslinių tyrimų tinklų, kompiuterių bei mokslinių duomenų infrastruktūros ir paslaugų tarpusavio sąsajoms ir sąveikai, be kita ko, regioniniu lygmeniu;

c)

naujų informacinių ir ryšių technologijų standartizacijai, sertifikavimui ir sklaidai;

d)

informacinių ir ryšių technologijų bei paslaugų saugumo, patikimumo ir privatumo aspektams, įskaitant saugumo internete skatinimą, kovą su netinkamu informacinių technologijų bei visų rūšių elektroninių medijų naudojimu ir dalijimąsi informacija, ir

e)

keitimuisi nuomonėmis dėl priemonių tarptautinio judriojo tarptinklinio ryšio įkainių klausimui spręsti.

a)

bendradarbiavimą asmenų judumo mokymosi tikslais srityje, skatinant ir palengvinant studentų, tyrėjų, aukštojo mokslo institucijų akademinės bendruomenės narių bei administracijos darbuotojų ir mokytojų mainus;

b)

Sąjungos ir Naujosios Zelandijos švietimo ir mokymo institucijų jungtinius bendradarbiavimo projektus, kuriais siekiama skatinti mokymo programų tobulinimą, bendras studijų programas bei jungtinius laipsnius ir darbuotojų bei studentų judumą;

c)

institucijų bendradarbiavimą, ryšius ir partnerystę, siekiant stiprinti žinių trikampio švietimo aspektą ir skatinti dalijimąsi praktine patirtimi ir įgūdžiais, ir

d)

paramą politikos reformoms, teikiamą studijų, konferencijų, seminarų, darbo grupių, lyginamosios analizės forma ir keičiantis informacija bei gerąja patirtimi, visų pirma atsižvelgiant į Bolonijos ir Kopenhagos procesus ir esamas priemones bei principus, kurie padeda didinti skaidrumą ir skatina inovacijas švietimo srityje.

a)

sveikatos apsauga;

b)

užkrečiamųjų ligų (pavyzdžiui, gripo ir ūminių ligų protrūkių) stebėjimas ir kita veikla, numatyta Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklėse (2005 m.), įskaitant pasirengimo didelėms tarpvalstybinėms grėsmėms veiksmus, ypač pasirengimo planavimas ir rizikos vertinimas;

c)

bendradarbiavimas standartų klausimais ir atitikties vertinimas, siekiant valdyti produktų (įskaitant vaistus ir medicinos prietaisus) reguliavimą ir jų keliamą riziką;

d)

su Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tabako kontrolės pagrindų konvencijos įgyvendinimu susiję klausimai ir

e)

su PSO sveikatos srities darbuotojų tarptautinio įdarbinimo praktikos kodekso įgyvendinimu susiję klausimai.

a)

perėjimą prie ekonomikos, pagrįstos nedideliu išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, taikant tinkamas poveikio švelninimo strategijas ir veiksmus nacionaliniu lygmeniu, be kita ko, žaliojo ekonomikos augimo strategijas;

b)

rinkos mechanizmų, visų pirma prekybos taršos leidimais sistemų, rengimą, įgyvendinimą ir veikimą;

c)

klimato politikai skirtas viešojo ir privačiojo sektorių finansavimo priemones;

d)

su nedideliu išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu pagrįstomis technologijomis susijusius mokslinius tyrimus, tokių technologijų vystymą ir diegimą ir

e)

šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėseną ir jų poveikio analizę, įskaitant, kai tinkama, prisitaikymo strategijų rengimą ir įgyvendinimą.

a)

formuoti energetinio saugumo didinimo politiką;

b)

skatinti pasaulinę prekybą energija ir investicijas;

c)

didinti konkurencingumą;

d)

gerinti pasaulio energijos rinkų veikimą;

e)

keistis informacija ir politine patirtimi esamuose daugiašaliuose energetikos forumuose;

f)

skatinti naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, taip pat vystyti ir įsisavinti švarias, įvairias bei tvarias energijos technologijas, įskaitant atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir mažataršės energijos technologijas;

g)

racionaliai vartoti energiją, prie to prisidedant pasiūlos ir paklausos srities subjektams, didinant energijos vartojimo efektyvumą energijos gamybos, transportavimo, paskirstymo ir galutinio energijos vartojimo etapuose;

h)

įgyvendinti atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus racionalizuoti neveiksmingas iškastinio kuro subsidijas, kurios skatina netaupų vartojimą, ir jas per vidutinės trukmės laikotarpį palaipsniui panaikinti, ir

i)

dalytis geriausia patirtimi, susijusia su energijos išteklių žvalgymu ir energijos gamyba.

a)

keitimąsi informacija apie atitinkamų sričių politiką ir patirtį;

b)

stiprinti Sąjungos ir Naujosios Zelandijos santykius aviacijos srityje, siekiant:

c)

įgyvendinti neribojamo patekimo į tarptautines jūrų rinkas ir prekybos, pagrįstos sąžininga konkurencija komerciniais pagrindais, tikslus ir

d)

vairuotojų pažymėjimų, suteikiančių teisę vairuoti sausumos motorines transporto priemones, abipusį pripažinimą.

a)

Vakarų ir vidurio Ramiojo vandenyno žuvininkystės komisijos veiksmingu valdymu užtikrinti geriausiais turimais moksliniais duomenimis pagrįstą ilgalaikę toli migruojančių žuvų išteklių apsaugą ir tausų jų naudojimą vakarinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyse, be kita ko, pagal susijusias JT konvencijas ir kitus tarptautinius dokumentus visapusiškai pripažindamos mažų salų besivystančių valstybių ir teritorijų specialius reikalavimus ir užtikrindamos skaidrų sprendimų priėmimo procesą;

b)

užtikrinti jūrų gyvųjų išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, kurie priklauso Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijos kompetencijai, įskaitant pastangas kovoti su NNN veikla teritorijoje, kuriai taikoma Konvencija dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos;

c)

užtikrinti veiksmingų išteklių, kurie priklauso pietinės Ramiojo vandenyno dalies RŽVO kompetencijai, apsaugos ir valdymo priemonių priėmimą ir įgyvendinimą ir

d)

sudaryti palankesnes sąlygas prisijungti prie regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų, kuriose viena Šalis yra narė, o kita – prisijungiančioji Šalis.

a)

skatina veiksmingai įgyvendinti šį Susitarimą;

b)

stebi Šalių visapusiškų santykių plėtotę;

c)

prireikus prašo komitetų ar kitų organų, įsteigtų pagal kitus specialius Šalių susitarimus, kurie pagal 52 straipsnio 1 dalį yra bendros institucinės sistemos dalis, suteikti informacijos ir svarsto jų pateiktas ataskaitas;

d)

keičiasi nuomonėmis ir teikia pasiūlymus bet kokiu abipusio intereso klausimu, įskaitant būsimus veiksmus ir jiems atlikti turimus išteklius;

e)

nustato prioritetus remiantis šio Susitarimo tikslu;

f)

ieško tinkamų metodų iš anksto užkirsti kelią galimoms problemoms tose srityse, kurioms taikomas šis Susitarimas;

g)

siekia išspręsti visus ginčus, kylančius dėl šio Susitarimo taikymo arba aiškinimo;

h)

nagrinėja vienos iš Šalių pagal 54 straipsnį pateiktą informaciją ir

i)

prireikus teikia rekomendacijas ir priima sprendimus, kad būtų įgyvendinti konkretūs šio Susitarimo aspektai.

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/31

6 priedo 0.42bis aiškinamoji pastaba

Įterpiama nauja 42bis straipsnio aiškinamoji pastaba:

2 priedo 4 straipsnio 2 dalies i punktas

Esamas tekstas pakeičiamas taip:

2 priedo 4 straipsnio 2 dalies iii punktas

Esamas tekstas pakeičiamas taip:

2 priedas, naujas 5 straipsnis

Po pakeisto 4 straipsnio įterpiama:

2 priedas, 9 brėžinys

Esamas 9 brėžinys pakeičiamas taip:

„9 brėžinys

TRANSPORTO PRIEMONĖS SU SLANKIUOJU TENTU KONSTRUKCIJOS PAVYZDYS

9 brėžinio tęsinys

9 brėžinio tęsinys

“.

2 priedas, naujas 10 brėžinys

Po naujo 9 brėžinio įterpiama:

„10 brėžinys

TRANSPORTO PRIEMONĖS SU TENTU DENGTU SLANKIUOJU STOGU KONSTRUKCIJOS PAVYZDYS

10 brėžinio tęsinys

10 brėžinio tęsinys

“.

7 priedo I dalies 5 straipsnio 2 dalies i punktas

Esamas tekstas pakeičiamas taip:

7 priedo I dalies 5 straipsnio 2 dalies iii punktas

Esamas tekstas pakeičiamas taip:

7 priedo I dalies naujas 6 straipsnis

Po pakeisto 5 straipsnio įterpiamas:

7 priedo I dalies 9 brėžinys

Esamas 9 brėžinys pakeičiamas taip:

„9 brėžinys

KONTEINERIO SU SLANKIUOJU TENTU KONSTRUKCIJOS PAVYZDYS

9 brėžinio tęsinys

9 brėžinio tęsinys

“.

7 priedo I dalies naujas 10 brėžinys

Po naujo 9 brėžinio įterpiama:

„10 brėžinys

KONTEINERIO SU TENTU DENGTU SLANKIUOJU STOGU KONSTRUKCIJOS PAVYZDYS

10 brėžinio tęsinys

10 brėžinio tęsinys

“.

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/45

(1)

atsižvelgiant į dabartinę nugriebto pieno miltelių rinkos padėtį, kuriai būdingos iki įprasto lygio pakilusios kainos ir didelis intervencinių atsargų kiekis, tikslinga pradėti intervencinį nugriebto pieno miltelių pardavimą Įgyvendinimo reglamente (ES) 2016/1240 nustatyta konkurso tvarka;

(2)

siekiant tinkamai administruoti intervencinį pardavimą, būtina nurodyti datą, iki kurios parduoti skirti nugriebto pieno milteliai turėjo būti atvežti į valstybės intervencinius sandėlius;

(3)

pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/1240 28 straipsnio 4 dalies b, c ir d punktus būtina nustatyti paraiškų teikimo laikotarpius, mažiausią kiekį, dėl kurio galima teikti paraišką, ir užstato, kuris pateikiamas kartu su paraiška, sumą;

(4)

taikant Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/1240 31 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti terminą, iki kurio valstybės narės turi pranešti Komisijai apie visas priimtinas paraiškas;

(5)

siekdamos veiksmingo administravimo, valstybės narės turėtų pranešti informaciją Komisijai pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 792/2009 (3);

(6)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo komiteto nuomonę,

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/48

(1)

Po antidempingo tyrimo, atlikto pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 (2) 5 straipsnį, Taryba 2012 m. balandžio 18 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 325/2012 (3) (toliau – ginčijamas reglamentas) importuojamai Indijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės oksalo rūgščiai nustatė 14,6–52,2 % galutinį antidempingo muitą.

(2)

2015 m. gegužės 20 d. sprendimu (4) Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su bendradarbiaujančiu Kinijos eksportuojančiu gamintoju „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd.“ Bendrasis Teismas nusprendė, kad Taryba, pagrįsdama du aspektus, susijusius su žalos pašalinimo lygio nustatymu, nesilaikė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnio.

(3)

Po Bendrojo Teismo sprendimo Komisija paskelbė pranešimą, kuriuo pranešė nusprendusi atnaujinti antidempingo tyrimą dėl oksalo rūgšties, kad galėtų įgyvendinti sprendimą, susijusį su bendrove „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd.“

(4)

Kaip nurodyta ginčijamo reglamento 66 ir 83 konstatuojamosiose dalyse, „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd.“ tvirtino, kad skaičiuodama žalos skirtumą Komisija neatliko pakankamo 6,5 % koregavimo, atitinkančio įprastą muitą.

(5)

Per pradinį tyrimą Komisija nustatė, kad tvirtinimas buvo pagrįstas ir patikslino žalos skirtumą skaičiavimą: galutinė vidutinė svertinė importo kaina buvo apskaičiuota prie „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd“ vidutinės svertinės dviejų rūšių oksalo rūgšties (rafinuotos ir nerafinuotos) CIF eksporto kainos Sąjungos pasienyje pridėjus pirmiausia 6,5 % sumą atsižvelgiant į muitus ir po to fiksuotą 10 EUR/t sumą atsižvelgiant į išlaidas po importo.

(6)

Todėl „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd“ žalos skirtumas buvo sumažintas iki 18,7 % Tačiau, kaip jau nurodyta ginčijamo reglamento 83 ir 87 konstatuojamosiose dalyse, sumažintas žalos skirtumas vis dėlto buvo didesnis už „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd.“ nustatytą dempingo skirtumą (14,6 %), kuriuo remiantis buvo nustatytas antidempingo muitas.

(7)

Kaip nurodyta Komisijos reglamento (ES) 1043/2011 (5), kuriuo nustatomos aptariamos laikinosios priemonės, 142 ir 143 konstatuojamosiose dalyse ir kaip patvirtinta ginčijamu reglamentu, žalos pašalinimo lygiui apskaičiuoti naudotas 8 % apyvartos pelno dydis, kuris buvo laikomas pelnu, kurį Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis gauti įprastomis konkurencijos sąlygomis, kai nėra žalingo dempingo. Toliau aptariami svarstymai, kodėl panaudotas toks dydis.

(8)

Per tyrimą, po kurio buvo priimtas ginčijamas reglamentas, nustatyta, kad per nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos pramonė veikė nuostolingai arba gavo labai nedidelį pelną. Tokio dydžio pelno nepakako, kad per vidutinį laikotarpį būtų galima užtikrinti gamybą. Be to, per pradinio tyrimo nagrinėjamąjį laikotarpį importo apimtis buvo didelė, o importo kainos buvo vidutiniškai mažesnės už dempingo kainas, nustatytas per pradinį tiriamąjį laikotarpį. Šis importas mažomis kainomis turėjo neigiamo poveikio Sąjungos pramonės ekonominei veiklai. Taigi Sąjungos pramonės per nagrinėjamąjį laikotarpį gauto pelno negalima laikyti pelnu, kurį Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis gauti įprastomis konkurencijos sąlygomis.

(9)

Be to, per pradinį tyrimą Komisija nesurinko jokių Sąjungos pramonės pelno iki nagrinėjamojo laikotarpio duomenų. Taigi neturėta jokių pelno duomenų, susijusių su Sąjungos pramone, laikotarpiu prieš pat nagrinėjamąjį laikotarpį, kuriuos būtų galima naudoti kaip pagrįstą pelno dydį žalos skirtumui apskaičiuoti. Po faktų atskleidimo bendrovė „Yuanping“ tvirtino, kad Komisijos tarnybos turėjo naudoti ne nagrinėjamojo laikotarpio duomenis, kad galėtų atlikti tinkamą vertinimą tiksliniam pelnui nustatyti.

(10)

Šis tvirtinimas nebuvo priimtas. ES teismai pripažįsta, kad Komisija turi didelę veiksmų laisvę nustatydama laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti nustatant žalą (6). Pradinio tyrimo pradžioje Komisija nustatė laikotarpį, kurio duomenis ji rinks žalai įvertinti, t. y. nagrinėjamąjį laikotarpį (2007 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d.), ir nerinko kito laikotarpio duomenų. Be to, kaip paaiškinta 23 konstatuojamojoje dalyje, atnaujindama šį tyrimą Komisija turi pasikliauti informacija, kurią turėjo per pradinį tyrimą.

(11)

Todėl Komisija analizavo tikslinį pelną, kurį atliekant tyrimą, po kurio priimtas ginčijamas reglamentas, pasiūlė skundo pateikėjas. Skunde žalos skirtumui apskaičiuoti pasiūlyta naudoti 10 % tikslinio pelno dydį. Dėl to Komisija pažymėjo, kad ankstesniame 1991 m. tyrime dėl Indijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės oksalo rūgšties importo (7) Taryba naudojo 10 % pelno dydį. Skundo pateikėjas pagrindė šį dydį tvirtindamas, kad tokį pelningumą būtų galima pasiekti, jei produktas būtų gaminamas naudojant visus pajėgumus. Tačiau skundo pateikėjo pasiūlytas pelno dydis yra susijęs ne su faktiniais pelno, gauto įprastomis konkurencijos sąlygomis ir nesant importo dempingo kaina, duomenimis, o veikiau su teorine padėtimi, kai naudojami visi pajėgumai. Atsižvelgiant į tai, kad skundo pateikėjas neįrodė, kad visi pajėgumai buvo arba galėjo būti panaudoti įprastomis rinkos sąlygomis ir nesant importo dempingo kaina, o siūlomą tikslinį pelną jis pagrindė visų pajėgumų naudojimu, todėl siūlomo pelno dydžio nebuvo galima naudoti.

(12)

Šiomis aplinkybėmis Komisija nagrinėjo tikslinį pelną, nustatytą per kitus tyrimus cheminių medžių sektoriuje, kuris, kaip ir oksalo rūgšties pramonės sektorius, yra taip pat kapitalui imlus pramonės sektorius ir kuriame taikomi panašūs gamybos procesai.

(13)

Dėl pelno dydžio, naudoto ankstesniuose tyrimuose cheminių medžiagų sektoriuje (8) (įskaitant pelno dydį, naudotą ankstesniame tyrime dėl oksalo rūgšties), nustatyta, kad vidutiniškai apie 8 % pelno dydis buvo laikomas pagrįstu pelnu, kurį Sąjungos pramonė galėtų gauti įprastomis rinkos sąlygomis ir nesant žalingo dempingo.

(14)

Be to, Komisija nagrinėjo pelno dydį, kuris buvo naudojamas atliekant tyrimus, susijusius su kitais sektoriais, kurie, kaip ir cheminių medžiagų sektorius, yra kapitalo imlūs. Dėl to Komisija nustatė, kad per tokius tyrimus (9) naudotas pelno dydis atitiko vidutinį pelno dydį, kuris buvo nustatytas cheminių medžiagų, įskaitant oksalo rūgštį, sektoriuje.

(15)

Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis ir neturėdama faktinių pelningumo, kurį Sąjungos pramonė būtų galėjusi pasiekti per tiriamąjį laikotarpį įprastomis sąlygomis ir nesant žalingo dempingo, lygio duomenų Komisija nustatė, kad pagrįstą pelno dydį būtų tikslinga nustatyti remiantis vidutiniu pelno dydžiu, nustatytu per antidempingo tyrimus, susijusius su kitais cheminių medžiagų sektoriais ir panašių požymių, pvz., imlumas kapitalui, pramonės sektoriais. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad pelno dydis, kurį Sąjungos pramonė pagrįstai galėtų tikėtis gauti įprastomis konkurencijos sąlygomis, t. y. nesant importo dempingo kaina, yra 8 %, todėl šis pelno dydis turėtų būti naudojamas skaičiuojant žalos pašalinimo lygį.

(16)

2016 m. birželio 29 d. Komisija atskleidė pirmiau minėtus faktus ir aplinkybes. „Yuanping Changyuan Chemicals Co. Ltd“ ir Sąjungos pramonei buvo sudarytos galimybės pateikti pastabų dėl jų.

(17)

Pastabos gautos per nustatytą terminą ir į jas tinkamai atsižvelgta. Be to, 2016 m. rugpjūčio 11 d. surengtas Komisijos tarnybų ir bendrovės „Yuanping“ klausymas.

(18)

Gavus suinteresuotųjų šalių pastabas atlikta tam tikrų 2016 m. birželio 29 d. pirminio faktų atskleidimo dokumento pakeitimų. Todėl 2016 m. rugpjūčio 24 d. Komisija suinteresuotosioms šalims vėl atskleidė minėtus faktus ir aplinkybes.

(19)

Po atskleidimo bendrovė „Oxaquim“ tvirtino, kad neaišku, ar į 4 konstatuojamojoje dalyje nurodytą bendrovės „Yuanping“ tvirtinimą buvo atsižvelgta visiškai, ar tik iš dalies. Dėl to Komisija patvirtino, kad į tvirtinimą atsižvelgta visiškai. Iš tiesų, kaip išsamiau paaiškinta 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse, per pirminį tyrimą tikslindama skaičiavimą Komisija visiškai atsižvelgė bendrovės „Yuanping“ per pirminį tyrimą pateiktas pastabas.

(20)

„Yuanping“ teigė, kad įgyvendindama Teismo sprendimą Komisija atliko post hoc analizę, kad pateisintų pirminio tyrimo nustatytuosius faktus. „Yuanping“ teigimu, tą įrodo faktas, kad Komisija rėmėsi Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1138/2011 (10), kuris buvo paskelbtas po tikslinio pelno vertinimo per šį tyrimą. „Yuanping“ tvirtino, kad tokios post hoc analizės negalima naudoti pirminiams nustatytiesiems faktams pagrįsti. Šis tvirtinimas buvo neteisingas ir atmestas dėl toliau paaiškintų priežasčių.

(21)

Pirma, atsižvelgiant į atvejus, kuriais buvo remiamasi vertinant tikslinį pelną (iš kurių tik keli buvo nurodyti reglamente), „Yuanping“ tvirtinimas faktiškai yra neteisingas. Visais šiais atvejais, įskaitant pirmiau „Yuanping“ nurodytą reglamentą, tikslinis pelnas buvo preliminariai arba galutinai nustatytas iki tikslinio pelno nustatymo per pirminį tyrimą.

(22)

Antra, kad įgyvendintų Teismo sprendimą pagal SESV 266 straipsnį, Komisija privalo pateikti motyvų pareiškimą pagal SESV 296 straipsnį dėl per pirminį tyrimą nustatytų faktų, kurių atžvilgiu Teismas nustatė, kad motyvų pareiškimas buvo nepakankamas. Tą darydama Komisija turi pasikliauti informacija, kurią turėjo atlikdama pirminį tyrimą.

(23)

Taigi Komisija šiuos nustatytuosius faktus, pvz., dėl 8 % pelno dydžio naudojimo, pagrindė naudodamasi tik ta informacija, kuria ji pirmiau rėmėsi atlikdama pirminį tyrimą.

(24)

Be to, visa Komisijos pateikta informacija šiame reglamente jau buvo pirminio tyrimo byloje ir (arba) tuo metu buvo viešai prieinama. Tokią informaciją „Yuanping“ vėl pateikė atliekant šį tyrimą, o tai rodo, kad Komisija nenaudojo jokių naujų įrodymų pataisytame motyvų pareiškime.

(25)

„Yuanping“ tvirtino, kad administracinės procedūros nepakanka, norint ištaisyti Teismo nustatytas klaidas.

(26)

Šis argumentas buvo atmestas. Teismas nenustatė, kad Komisijos nustatytieji faktai būtų faktiškai ar iš esmės neteisingi. Teismas veikiau nustatė, kad kai kuriais atvejais ginčijamame reglamente trūko pakankamo pagrindimo. Pataisyto motyvų pareiškimo pateikimas šiame reglamente pagal SESV 296 straipsnį yra tinkama priemonė Teismo sprendimui įgyvendinti.

(27)

Pagaliau „Yuanping“ tvirtino, kad Komisijos naudotas 10 EUR/t išlaidų po importo dydis buvo per mažas. Šiam tvirtinimui pagrįsti „Yuanping“ pateikė Komisijai įrodymų – kelias 2016 m. sąskaitas faktūras, kuriose išlaidos po importo buvo tariamai didesnės.

(28)

Šis tvirtinimas buvo atmestas. Išlaidų po importo dydis, kurį Komisija naudojo per pirminį tyrimą, nustatytas patikrinus bendradarbiaujančių nesusijusių importuotojų pateiktą informaciją. Taigi, „Yuanping“ nepagrindė, kodėl Komisija turėtų perskaičiuoti šį dydį naudodama nepatikrintą ne pirminio tiriamojo laikotarpio informaciją.

(29)

Šis reglamentas atitinka pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/53

(1)

2008 m. lapkričio 10 d. Taryba priėmė Bendruosius veiksmus 2008/851/BUSP (1), kuriais įsteigta ES karinė operacija Atalanta (toliau – Atalanta);

(2)

2014 m. lapkričio 21 d. Tarybos sprendimu 2014/827/BUSP (2) Bendrieji veiksmai 2008/851/BUSP buvo iš dalies pakeisti, o Atalanta pratęsta iki 2016 m. gruodžio 12 d.;

(3)

2016 m. atlikus Atalanta strateginę peržiūrą padaryta išvada, kad Atalanta įgaliojimų terminas turėtų būti pratęstas iki 2018 m. gruodžio mėn.;

(4)

todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Bendruosius veiksmus 2008/851/BUSP;

(5)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 5 straipsnį Danija nedalyvauja rengiant ir įgyvendinant su gynyba susijusių Sąjungos sprendimų bei veiksmų. Danija nedalyvauja įgyvendinant šį sprendimą ir todėl nedalyvauja finansuojant šią operaciją,

1.

14 straipsnis papildomas šia dalimi:

„5.   ES karinės operacijos bendrųjų išlaidų orientacinė finansavimo suma laikotarpiui nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. yra 11 064 000 EUR. Tarybos sprendimo (BUSP) 2015/528 (*1) 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta orientacinės sumos procentinė dalis – 0 %.

(*1)  2015 m. kovo 27 d. Tarybos sprendimas (BUSP) 2015/528, kuriuo nustatomas Europos Sąjungos karinio ar gynybinio pobūdžio operacijų bendrųjų sąnaudų finansavimo administravimo mechanizmas (ATHENA) ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2011/871/BUSP (OL L 84, 2015 3 28, p. 39).“"

2.

16 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   ES karinė operacija baigiasi 2018 m. gruodžio 31 d.“

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/55

(1)

2014 m. liepos 22 d. Taryba priėmė Sprendimą 2014/486/BUSP (1) dėl Europos Sąjungos patariamosios misijos civilinės saugumo sektoriaus reformos srityje Ukrainoje (EUAM Ukraine);

(2)

Sprendimu 2014/486/BUSP su pakeitimais, padarytais Sprendimu (BUSP) 2015/2249 (2), EUAM Ukraine buvo nustatyta orientacinė finansavimo suma iki 2016 m. lapkričio 30 d. ir įgaliojimai iki 2017 m. lapkričio 30 d.;

(3)

2016 m. gegužės 12 d. Taryba priėmė Sprendimą (BUSP) 2016/712 (3), kuriuo patikslinama orientacinė finansavimo suma laikotarpiui iki 2016 m. lapkričio 30 d.;

(4)

turėtų būti nustatyta orientacinė finansavimo suma laikotarpiui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., todėl Sprendimas 2014/486/BUSP turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

1)

14 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Orientacinė finansavimo suma, skirta su EUAM Ukraine susijusioms išlaidoms iki 2014 m. lapkričio 30 d. padengti yra 2 680 000 EUR. Orientacinė finansavimo suma, skirta su EUAM Ukraine susijusioms išlaidoms laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. padengti, yra 13 100 000 EUR. Orientacinė finansavimo suma, skirta su EUAM Ukraine susijusioms išlaidoms laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. padengti, yra 17 670 000 EUR. Orientacinė finansavimo suma, skirta su EUAM Ukraine susijusioms išlaidoms laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. padengti, yra 20 800 000 EUR. Sprendimą dėl vėlesnių laikotarpių orientacinės finansavimo sumos priima Taryba.“;

2)

17 straipsnyje įterpiama ši dalis:

„1a.   Vyriausiasis įgaliotinis įgaliojamas teikti Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrai (Frontex) EUAM Ukraine tikslais parengtą ES įslaptintą informaciją ir dokumentus, pažymėtus ne aukštesnio kaip Tarybos nustatyto lygio slaptumo žyma, laikantis Sprendimo 2013/488/ES. Šiuo tikslu sudaromi vyriausiojo įgaliotinio ir Frontex susitarimai.“

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/57

(1)

2014 m. sausio 9 d. Italijos valdžios institucijos pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį pateikė elektroninį pranešimą apie Pjemonto regioninio administracinio teismo sprendimą suteikti papildomą kompensaciją įmonei „Aziende Riunite Filovie ed Autolinee“ (toliau – „Arfea“) už keleivių vežimo autobusais paslaugų teikimą, remiantis Italijos Pjemonto regiono administracijos (toliau – regiono administracija) 1997–1998 m. laikotarpiu (toliau – aptariamas laikotarpis) suteiktomis paslaugų koncesijomis.

(2)

Pranešimas užregistruotas numeriu SA.38132. Vadovaujantis 2014 m. vasario 7 d. Komisijos išsiųstu prašymu patikslinti, ar buvo išmokėta papildoma kompensacija, regiono administracija 2014 m. kovo 11 d. patvirtino, kad 2014 m. vasario 7 d., tai yra po to, kai Italijos vyriausybė informavo Komisiją apie priemonę, regiono administracija sumokėjo papildomą kompensaciją. Todėl ši priemonė laikoma tokia priemone, apie kurią nebuvo pranešta.

(3)

2014 m. balandžio 7 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijai daugiau informacijos, o 2014 m. rugpjūčio 20 d, vadovaudamosi Komisijos 2014 m. liepos 24 d. išsiųstu prašymu pateikti informaciją, jos pateikė papildomos informacijos.

(4)

2015 m. vasario 23 d. raštu Komisija informavo Italiją apie Komisijos sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 2 dalyje išdėstytą procedūrą dėl pagalbos teikimo. 2015 m. balandžio 16 d. rašte Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastebėjimus dėl sprendimo pradėti procedūrą.

(5)

Savo sprendime pradėti procedūrą, kuris buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2), Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl priemonės.

(6)

Vienintelė trečioji šalis, pateikusi pastebėjimus dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo įmonė „Arfea“, kuri buvo naudos pagal priemonę gavėja. 2015 m. liepos 30 d. buvo gauti įmonės „Arfea“ pastebėjimai. 2015 m. rugpjūčio 18 d. jie buvo persiųsti Italijai, sudarant jai galimybę atsakyti į šiuos pastebėjimus. 2015 m. rugsėjo 24 d. raštu buvo gautos Italijos pastabos.

(7)

„Arfea“ yra privati bendrovė, teikianti vietinio viešojo transporto paslaugas, remiantis koncesijomis, ir privačias komercines transporto paslaugas. Konkrečiau, vadovaujantis Italijos valdžios institucijų informacija, aptariamuoju laikotarpiu (1997 m. ir 1998 m.) įmonė „Arfea“ koncesijos pagrindais valdė autobusų maršrutų tinklą Alessandria ir Asti provincijose (toliau – provincijos). Bendrovė taip pat teikė kitas privačias paslaugas, tokias kaip turizmo paslaugos ir autobusų nuoma.

(8)

Pagal Italijos valdžios institucijų pateiktą informaciją regiono administracija, vadovaudamasi Regioninės vyriausybės (it. - Delibera della Giunta Regionale arba D.G.R.) 1984 m. vasario 16 d. pagrindiniu sprendimu Nr. 658-2041 (toliau – 1984 m. pagrindinis sprendimas), įgyvendinant Įstatymą Nr. 151/1981 (3) ir Regioninį įstatymą Nr. 16/1982 (4), už pirmiau minėtas paslaugas per 1997–1998 m. laikotarpį jau buvo sumokėjusi įmonei „Arfea“ valstybės įmokas. Šiuose teisės aktuose yra įtvirtintos taisyklės, pagal kurias juridiniams subjektams arba įmonėms, teikiančioms keleivių vežimo paslaugas, skiriamos valstybės įmokos investicijoms ir einamasis deficitas. Pagal Regioninio įstatymo Nr. 16/82 1 straipsnį, tokiomis paslaugomis laikomos paslaugos, kurios „įprastai skirtos kolektyviniam žmonių arba prekių gabenimui nuolat arba periodiškai pagal tarifus, laiką, dažnumą ir iš anksto apibrėžtus maršrutus bei nediferencijuotą pasiūlą“. 1997 m. įmonė „Arfea“ taip pat paprašė ir gavo iš regiono administracijos papildomų valstybės subsidijų pagal Įstatymo Nr. 472/1999 12 straipsnį 1997 metams. Kadangi šios valstybės subsidijos „Arfea“ buvo suteiktos daugiau kaip prieš dešimt metų iki to laiko, kai Komisija išsiuntė Italijos valstybei pirmąjį prašymą pateikti informaciją, todėl šios įmokos nebus vertinamos pagal dabartinį sprendimą.

(9)

2007 m., vadovaudamasi Consiglio di Stato (Italijos aukščiausiojo administracinio teismo) sprendimu, pagal kurį pervežimo paslaugų teikėjui buvo suteikta atgaline data mokama kompensacija už viešųjų paslaugų teikimą tiesiogiai pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 (5), kartu su kompensacija, kurią įmonė jau buvo gavusi pagal nacionalinę teisę (6), „Arfea“ paprašė regiono administracijos papildomos kompensacijos už viešųjų paslaugų teikimą, remiantis šiuo reglamentu, dėl jos patirtų ekonominių nuostolių, susijusių su viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais (VPTĮ), jai nustatytais atitinkamai 1997 m. ir 1998 m. Pagal įmonę „Arfea“ jos gautos kompensacijos dydis, apskaičiavus pagal nacionalinius teisės aktus, pilnai nekompensavo deficito, susidariusio vykdant VPTĮ. 2007 m. gegužės 14 d. ir 2008 m. sausio 25 dienos pranešimais regiono administracija atmetė šį prašymą. Įmonė „Arfea“ ir kiti paslaugų teikėjai apeliaciniais skundais Nr. 913/2007 ir 438/2008 apskundė šiuos pranešimus, pagal kuriuos buvo atmesti jų prašymai dėl papildomos kompensacijos.

(10)

2010 m. vasario 18 d. sprendimais (Setenze Nr. 976 ir 977/2010) Pjemonto regioninis administracinis teismas („regioninis administracinis teismas“) patenkino „Arfea“ apeliacinius skundus ir padarė išvadą, kad pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 įmonė „Arfea“ turėjo teisę gauti papildomą kompensaciją už jos teikiamas viešąsias paslaugas.

(11)

Šiuose sprendimuose regioninis administracinis teismas pripažino, kad įmonės, teikiančios viešąsias paslaugas, reikalavimas kompensuoti išlaidas, faktiškai patirtas atliekant tokias paslaugas, negali būti atmestas. Nepakankamas Italijos taikomos subsidijos dydis reikštų nepalankią padėtį koncesijos gavėjai. Be to, regioninio administracinio teismo nuomone, įmonė „Arfea“ turėjo teisę gauti kompensaciją už viešųjų paslaugų teikimą net ir tuo atveju, jei ji prieš tai nebuvo pateikusi prašymo panaikinti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus. Regioninio administracinio teismo nuomone, tikslią bendrovei „Arfea“ išmokėtinos papildomos kompensacijos sumą turėjo nustatyti regiono administracija, remdamasi patikimais bendrovės sąskaitų duomenimis, iš kurių būtų matyti „Arfea“ veiklos, vykdytos pagal viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, daliai priskirtinų sąnaudų ir atitinkamų pajamų skirtumas. Tačiau regiono administracija neapskaičiavo kompensacijos sumos, kuris turėjo būti išmokėtas „Arfea“, kaip įpareigojo regioninis administracinis teismas.

(12)

Vadovaudamasis 2013 m. vasario 14 d. nutartimis Nr. 198 ir 199, regioninis administracinis teismas paskyrė ekspertą (toliau – ekspertas) patikrinti, ar „Arfea“ reikalaujamos sumos (1 446 526 EUR už 1997 m. ir 421 884 EUR už 1998 m.) buvo apskaičiuotos, laikantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/1969 ir sprendimo Altmark 87–95 punktų (7). Iš 2013 m. spalio 10 d. regioninio administracinio teismo sprendimų Nr. 1070 ir 1071/2013 matyti, kad ekspertas patvirtino, jog „Arfea“ ekonominė situacija dėl nepakankamo kompensacijos išmokėjimo pablogėjo 1 196 780 EUR 1997 m. ir 102 814 EUR 1998 m. Regioninis administracinis teismas nustatė papildomos kompensacijos, kurią regiono administracija turėjo sumokėti „Arfea“, sumas ir įpareigojo ją sumokėti šias sumas iki 2014 m. vasario 7 d. Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad regiono administracija sumokėjo šias sumas „Arfea“2014 m. vasario 7 d.

(13)

Šiuo mokėjimu buvo sumokėtos tos papildomos kompensacijos, kurias sumokėjo regiono administracija, vykdydama spendimus Nr. 1070 ir 1071/2013, apimančius priemones, apie kurias nebuvo pranešta ir kurios yra susijusios su šiuo Sprendimu.

(14)

Kaip išaiškinta pirmesniame skyriuje, regioninis administracinis teismas paskyrė ekspertą nustatyti papildomą kompensaciją, kurią turėjo sumokėti regiono administracija įmonei „Arfea“. 2013 m. birželio 17 d. ekspertas parengė dvi ataskaitas: vieną – už 1997 m. ir kitą – už 1998 m. Ekspertas atliko apskaitos pataisymus „Arfea“ konsultantų atliktame kompensacijos sumos apskaičiavime, tačiau patvirtino, kad papildomos kompensacijos apskaičiavimui naudota metodologija atitiko Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 ir paskesnius straipsnius bei Altmark sprendimo punktus nuo 87 ir 95. Ekspertas taikė tokią metodologiją:

(15)

Savo ataskaitose ekspertas paaiškino, kad tikrinimui naudojamus duomenis buvo patvirtinusi regiono administracija. Priešingai Italijos valdžios institucijų parengtai pretenzijai ekspertas mano, kad, remiantis įmonės „Arfea“ apskaita, galima nustatyti, kokios išlaidos buvo patirtos, vykdant Pjemonto regiono administracijos tariamai nustatytus viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus. Eksperto nuomone, kai kurios sąnaudos gali būti priskirtos tiesiogiai, o kai kurios bendros sąnaudos gali būti tik atskirtos, atliekant netiesioginį tokių sąnaudų priskyrimą įmonės „Arfea“ viešosioms ir privačioms veikloms. Netiesioginis bendrų sąnaudų priskyrimas buvo atliktas, remiantis rodikliais, nurodytais taip vadinamame „pagrindiniame modelyje“ (modelli base). Šį modelį paruošė „Arfea“, tariamai remdamasi regiono administracijos pateiktomis instrukcijomis (vadinamosios Instrukcijos 97). Šie rodikliai buvo panaudoti, nurodant regione atliekamų miesto ir tarpmiestinių viešųjų paslaugų procentinis dydį bei kitų privačių veiklų (pvz., autobusų nuomos) procentinį dydį. Ekspertas taikė šiuos procentinius dydžius bendroms sąnaudoms, kurioms tariamai nebuvo galima vesti atskiros apskaitos.

(16)

Kalbant apie atitiktį sprendimui Altmark, ekspertas nesusidarė nuomonės, ar iš tikrųjų įmonei „Arfea“ buvo patikėti įsipareigojimai teikti aiškiai apibrėžtas viešąsias paslaugas, nes jis neturėjo įgaliojimo tokiam patikrinimui. Ekspertas patvirtina, kad valstybės subsidijų apskaičiavimo rodikliai buvo nustatyti 1984 m. pagrindiniame sprendime ir kad jo ataskaitoje patikrinta papildoma kompensacija neviršija to, kas būtina, kad būtų padengtos visos sąnaudos, patirtos vykdant viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, arba šių sąnaudų dalis, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną, gautą vykdant šiuos įsipareigojimus.

(17)

Ekspertas sutinka su įmonės „Arfea“ konsultantų atliktais skaičiavimais dėl pagrįsto pelno, kuris yra apibrėžiamas kaip vidutinė kapitalo grąža, remiantis šiomis prielaidomis:

(18)

Galiausiai ekspertas laikosi nuomonės, kad įmonės „Arfea“ vieneto sąnaudos 1997 m. ir 1998 m. atitinka įprastos gerai tvarkomos įmonės, teikiančios panašias paslaugas rinkoje, sąnaudas.

(19)

Todėl papildoma kompensacija už 1997 m. ir 1998 m. (1 196 780 EUR už 1997 m. 102 814 EUR už 1998 m.) atitiktų skirtumą tarp patvirtinto deficito ir grynojo finansinio poveikio, atėmus regiono administracijos jau sumokėtas valstybės subsidijas.

(20)

Italijos valdžios institucijos suteikė įmonei „Arfea“ 28 Provincijų koncesijas (disciplinari di concessione), susijusias su paslaugų teikimu pagal 27 regioninius maršrutus ir vieną tarpregioninį maršrutą, su skirtingomis galiojimo datomis. Kai kurios iš šių koncesijų aiškiai galiojo aptariamu laikotarpiu, o kitoms nėra įrodymų, kad jos buvo atnaujintos, tačiau tik vėlesniems pakeitimams:

(21)

Visų koncesijų trukmė yra vieneri metai. Norint jas atnaujinti, reikėjo pateikti prašymą dėl atnaujinimo mažiausiai prieš vieną mėnesį iki koncesijos pabaigos ir sumokėti koncesijos mokestį. Visose koncesijose nustatyta, kad paslaugos turėjo būti atliekamos įmonei prisiimant visą riziką. Keliose koncesijose nurodytos regioninės lentelės, kuriose nustatyti tarifai. Penkiose koncesijose nurodoma, kad paslaugų teikimas nesuteikia teisės į bet kokios rūšies subsidiją arba kompensaciją. Kitose 23 koncesijose nurodoma, kad galimybė gauti valstybės subsidijas priklauso nuo atitikties koncesijos nuostatoms ir kad atitinkami skaičiavimai bus atliekami, remiantis 1984 m. pagrindiniu sprendimu (10).

(22)

Kaip išaiškinta sprendime pradėti procedūrą, Komisija turėjo abejonių dėl priemonės suderinamumo su vidaus rinka.

(23)

Pirma, Komisija abejojo, ar laikytasi keturių sąlygų, kurios buvo nustatytos Altmark byloje priimtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendime.

(24)

Antra, Komisija turėjo abejonių, ar aptariamai priemonei buvo taikyta išimtis, susijusi su įsipareigojimu pateikti pranešimą pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Konkrečiai, Komisija išreiškė abejonių, pirmiausia, ar regiono administracija buvo vienašališkai nustačiusi įmonei „Arfea“ bet kokį viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimą, ir antra, ar aptariama kompensacija atitiko Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 reikalavimus. Įrodžius, kad nei viena iš šių sąlygų nebuvo patenkinta, reiktų įvertinti priemonės, apie kurią pranešta, atitiktį pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007.

(25)

Trečia, Komisija abejojo dėl aptariamos priemonės suderinamumo, kaip numatyta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007. Komisija išreiškė abejones, ar „Arfea“ buvo patikėtas viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimas (VPTĮ), kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, pagal sudarytą viešųjų paslaugų teikimo sutartį arba bendrąsias taisykles. Tiek, kiek susitarimus dėl koncesijos būtų galima laikyti viešųjų paslaugų teikimo sutartimis, Komisija suabejojo, ar šie susitarimai atitiko Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio, pagal kurį nustatomas privalomas viešųjų paslaugų teikimo sutarties turinys, reikalavimus. Komisija taip pat turėjo abejonių, ar įmonei „Arfea“ suteiktos kompensacijos apskaičiavimas atitiko Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 išdėstytus reikalavimus, kad būtų išvengta kompensacijos permokos.

(26)

Ketvirta, Komisija turėjo abejonių dėl taikomos priemonės tikslaus pobūdžio. Konkrečiai, Komisija abejojo, ar aptariama priemonė vietoj kompensacijos už viešąsias paslaugas suteikimo galėjo būti laikoma nuostolių dėl neteisėtos veiklos, nesuteikiančios pranašumo pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, atlyginimu.

(27)

Italijos valdžios institucijos savo pateiktose pastabose teigė, kad priemonė, apie kurią buvo pranešta, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ypatingai todėl, kad ji nepatenkino visų sąlygų, kurias Europos Teisingumo Teismo išdėstė savo Altmark sprendime. Italijos valdžios institucijos taip pat laikėsi nuomonės, kad regiono administracijos suteikta kompensacija neatitiko nei Reglamento (EEB) Nr. 1191/69, nei Reglamento (EB) Nr. 1370/2007. Šiuo požiūriu Italija iš esmės pateikė tokius argumentus.

(28)

Italijos valdžios institucijos pabrėžė, kad aptariamu laikotarpiu vežimo autobusais paslaugoms nebuvo nustatytas nei vienašališkas, nei sutartinis viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimas. Pirmiausia Italija mano, kad įmonė „Arfea“ veikė remdamasi koncesijomis, kurios bendrovės prašymu turėjo būti kasmet atnaujinamos. Šios koncesijos (iš viso 28, visos išvardintos 19 konstatuojamojoje dalyje) buvo susijusios su įsipareigojimu naudoti tarifų sistemą, kurią regiono administracija patvirtino, atsižvelgiant į iš anksto nustatytą grafiką, už tai gaunant išskirtinę teisę teikti atitinkamas paslaugas, tačiau jose nebuvo nustatytų jokių specialių viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnį. Panašiai, Italijos valdžios institucijų nuomone, šiose koncesijose nebuvo nurodyta iš anksto nustatytų kompensacijos rodiklių, nurodant specialius viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus. Ex post kompensacijos suteikimas nacionalinio teismo sprendimu būtų nesuderinamas su tuo reikalavimu.

(29)

Antra, visuose koncesijų dokumentuose nurodyta, kad paslaugos turi būti teikiamos, bendrovei prisiimant visą riziką, ir kad paslaugų teikėjas turi padengti visas savo patirtas sąnaudas. Nepaisant to, kad Italijos valdžios institucijų suteiktose koncesijose buvo išdėstyta, jog paslaugų vykdymas turėjo būti atliekamas bendrovei prisiimant visą riziką, įmonė „Arfea“ pakartotinai prašė pratęsti šias koncesijas.

(30)

Trečia, koncesijų dokumentai taip pat rodo, kad bendrovės prašymu keletą kartų buvo pakeisti bendrovės autobusais aptarnaujami maršrutai ir todėl galima daryti prielaidą, kad bet kokius viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus nustatė, nors ir netiesiogiai, regiono arba provincijos valdžios institucijos.

(31)

Be to, Italijos valdžios institucijos paaiškino, kad už išskirtinę teisę teikti vežimo paslaugas bendrovei buvo skirtos pagal jos prašyme nurodytas sąlygas su pakeitimais veiklos subsidijos, kurios numatytos pagal Italijos teisę kaip atlyginimas už teikiamas paslaugas, remiantis standartinėmis sąnaudomis, paskaičiuotomis pagal 1984 m. pagrindinį sprendimą. Standartinės sąnaudos už paslaugas buvo apskaičiuotos pagal tuo metu galiojusius tesės aktus (Įstatymą Nr. 151/81 ir Regioninį įstatymą Nr. 16/82), kuriuose buvo numatytos subsidijos sąnaudoms, susijusioms su vietinio viešojo transporto paslaugomis, remiantis standartinėmis teisėtomis išlaidomis. Buvo numatyta pilnai padengti bendrovės veiklos deficitą. Pagal Italijos teisės aktus tokios veiklos subsidijos buvo numatytos tam, kad paslaugų teikėjas galėtų pasiekti ekonominę pusiausvyrą, o bet koks vėlesnis deficitas turėjo būti priskirtas neefektyviam paslaugų teikėjo valdymui. Todėl buvo išskirtinai numatyta, kad bet kokį tokį deficitą turi padengti įmonė, remiantis tuo, kad ji nesiėmė jokių reikalaujamų priemonių, siekiant sumažinti sąnaudas ir padidinti pajamas.

(32)

Italijos valdžios institucijos taip pat mano, kad papildomos kompensacijos apskaičiavimas, kurį atliko ex post teismo įgaliotas ekspertas, aiškiai pažeidžia bendros kompensavimo tvarkos, nurodytos Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 ir paskesniuose straipsniuose, reikalavimus. Italijos valdžios institucijų nuomone, teismo paskirtas ekspertas paprasčiausiai išanalizavo bendrovės konsultanto pateiktas sąnaudas ir pajamas, kurios buvo nustatytos ex post ir nesant tinkamo apskaitos atskyrimo. Po to buvo padaryta išvada, kad, neskaitant kelių eilučių, kuriose buvo rasti neatitikimai, gautas rezultatas iš esmės buvo teisingas.

(33)

Italijos valdžios institucijos mano, kad kompensacija taip pat neatitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimų. Būtent, apskaičiuojant kompensacijos sumą, nebuvo atsižvelgta į Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priede nurodytą metodą, skirtą grynojo finansinio poveikio atitikties viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimams apskaičiavimui.

(34)

Galiausiai Italijos valdžios institucijos teigia, kad regioninio administracinio teismo sprendimuose buvo nurodyta sumokėti įmonei „Arfea“ finansinę kompensaciją už įsipareigojimų teikti paslaugas vykdymą 1997 ir 1998 m., tačiau nesuteikta kompensacija, atlyginant nuostolius, atsiradusius nesumokėjus šių subsidijų. Italijos valdžios institucijos paaiškino, kad įmonė „Arfea“, papildomai prie kompensacijos, kurią jai jau buvo paskyręs regioninis administracinis teismas, 2014 m. birželio 6 d. pateikė paraišką dėl nuostolių atlyginimo. Italijos valdžios institucijų nuomone, tai rodytų, kad regioninio administracinio teismo suteikta kompensacija įmonei „Arfea“, kuri yra ir šio sprendimo objektas, nebuvo laikoma nuostolių atlyginimu.

(35)

Vienintelė trečioji šalis, pateikusi pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo įmonė „Arfea“ – naudos pagal priemonę gavėja. Savo pareiškimuose įmonė „Arfea“ nesutiko su pirmine Komisijos pozicija, išreikšta sprendime pradėti procedūrą.

(36)

Pirmiausia, „Arfea“ teigimu, taikomos priemonės suderinamumą ir teisėtumą Komisija turėtų vertinti tik pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, bet ne pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007. „Arfea“ nuomone, Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 negalima taikyti situacijoms, kurios buvo iki šio reglamento įsigaliojimo, t. y. 2009 m. gruodžio 3 d., kaip patvirtino Bendrasis Teismas savo 2013 m. kovo 20 d. sprendime Andersen byloje T-92/11. Tačiau „Arfea“ mano, kad bet kuriuo atveju jai suteiktos kompensacijos atitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimus.

(37)

Antra, „Arfea“ tvirtina, kad jai buvo patikėti įsipareigojimai teikti viešąsias paslaugas pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 2 dalį. Arfea nuomone, vietos viešojo transporto paslaugos yra viešosios paslaugos. Italijoje šios paslaugos būtų paskiriamos administracinės koncesijos būdu ir viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai, susiję su šių paslaugų teikimu, būtų išdėstomi susitarimuose dėl koncesijų bei prie šių susitarimų dėl koncesijų pridedamuose susitarimuose ir nuostatuose. „Arfea“ atveju šie viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai būtų susiję su veiklos programomis, autobusų maršrutais, stotelėmis ir tarifais. Atsižvelgiant į tai, kad koncesijose nurodyta, jog paslaugos turėjo būti vykdomos, bendrovei prisiimant visą riziką, „Arfea“ teigia, kad tai susiję su saugos rizika keleivių ir trečiųjų šalių atžvilgiu, o ne bendrąja verslo rizika.

(38)

Trečia, „Arfea“ tvirtina, kad jos negalėjimas prašyti nutraukti šiuos viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, kaip reikalaujama Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 4 straipsnyje, nepanaikina jos teisės į kompensaciją pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Pagal„Arfea“, Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 4 straipsnyje nustatyta tvarka neturėtų būti taikoma viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimams, kurie buvo nustatyti įmonei po Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 įsigaliojimo. Pagal „Arfea“, šį Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 4 straipsnio aiškinimą turėtų paremti 2014 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas CTP byloje C-518/12.

(39)

Ketvirta, kalbant apie Pjemonto regiono regioninio administracinio teismo suteiktos kompensacijos įmonei „Arfea“ sumos apskaičiavimą, „Arfea“ teigia, kad teismo įgalioto eksperto ataskaita Komisijai negali kelti abejonių, nes tai yra pirminė techninė veikla, kuri išimtinai priskiriama nacionalinių teismų atsakomybei. „Arfea“ nuomone, bet kuriuo atveju kompensacijos apskaičiavimo rodikliai turėjo būti iš anksto nustatyti 1984 m. vasario 16 d. regiono tarybos sprendime ir kompensacija nebūtų buvusi permokėta. Taigi, šiuo požiūriu ši kompensacija atitinka Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatytus reikalavimus.

(40)

Penkta, pagal „Arfea“, 37 ir 39 konstatuojamosiose dalyse apibendrinti teiginiai taip pat turėtų būti taikomi nagrinėjamos kompensacijos suderinamumo su Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimais vertinimui. Tačiau, atsižvelgiant į šių kompensacijų atitiktį formaliems reikalavimams, nustatytiems Komisijos nurodyto reglamento 64 konstatuojamojoje dalyje, ir vadovaujantis jos sprendimu pradėti procedūrą, įmonė „Arfea“ teigia, kad jie neturėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje. Pagal „Arfea“, teisiškai ir logiškai neįmanoma parodyti atitikties šiems reikalavimams, kadangi nagrinėjama situacija buvo prieš daugelį metų iki Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 įsigaliojimo.

(41)

Galiausiai įmonė „Arfea“ tvirtina, kad Pjemonto regiono regioninio administracinio teismo jai suteikta kompensacija atitinka Altmark sąlygas. Pirma, pagal pirmąją Altmark sąlygą įmonei „Arfea“ buvo patikėti aiškiai apibrėžti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai. Antra, pagal antrąją Altmark sąlygą kompensacijos rodikliai turėjo būti nustatyti iš anksto skaidriai ir objektyviai 1984 m. vasario 16 d. regiono tarybos sprendime. Trečia, pagal trečiąją Altmark sąlygą eksperto ataskaitoje buvo nustatyta, kad kompensacija neviršijo viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų vykdymo sąnaudų, įskaitant pagrįstą pelną. Galiausiai, pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų, įmonę „Arfea“ galima laikyti įprasta gerai tvarkoma įmone, patvirtinant tuo, kad jos vidutinės sąnaudos/km buvo mažesnės, nei standartinės regioninės sąnaudos.

(42)

Savo komentaruose „Arfea“ komentarams Italijos valdžios institucijos pakartotinai patvirtina savo poziciją, kuri buvo išreikšta jos komentaruose dėl sprendimo pradėti procedūrą, be papildomų komentarų.

(43)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(44)

Taigi, remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, paramos priemonė yra laikoma pagalba, jeigu ji atitinka visas šias sąlygas:

(45)

Komisija pastebi, kad regioninio administracinio teismo sprendimu regionas buvo įpareigotas įmonei „Arfea“ skirti papildomą kompensaciją už regioniniais maršrutais 1997 m. ir 1998 m. teiktas reguliarias vežimo autobusais paslaugas. Ekspertas patvirtino, kad dėl įmonei „Arfea“ tariamai nustatytų viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų bendrovė patyrė ekonominių nuostolių, kurių suma buvo 1 196 780 EUR už 1997 m. ir 102 814 EUR už 1998 m., dėl nepakankamos kompensacijos. 2014 m. vasario 7 d. regiono administracija, atsižvelgdama į minėtus sprendimus, faktiškai sumokėjo tą sumą įmonei „Arfea“.

(46)

Tai, kad regiono administracija, vykdydama nacionalinio teismo sprendimą, buvo įpareigota sumokėti kompensaciją įmonei, nereiškia, kad ji laikosi šio sprendimo nekeičiamai, nes tos valstybės teismai yra laikomi valstybinėmis institucijomis ir todėl privalo laikytis savo pareigos lojaliai bendradarbiauti (11).

(47)

Taigi, priemonė priskiriama valstybei, o šiai kompensacijai išmokėti panaudoti valstybės ištekliai.

(48)

Visų pirma, Komisija pastebi, kad įmonė „Arfea“ vykdo ekonominę veiklą, būtent keleivių vežimą už atlygį. Todėl, pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, „Arfea“ turi būti laikoma „įmone“.

(49)

Be to, skirta priemonė turėtų būti laikoma atrankiąja, nes ja pasinaudojo tik įmonė „Arfea“.

(50)

Kalbant apie ekonominio pranašumo suteikimą, iš Altmark sprendimo išplaukia, kad valstybės ar iš jos išteklių įmonėms suteikta kompensacija, atsižvelgiant į šioms įmonėms nustatytus viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, nesuteikia joms pranašumo ir todėl nėra laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, jeigu tenkinami šie keturi kriterijai:

(51)

Sprendime Altmark reikalaujama, kad, norint atmesti ekonominio pranašumo, susijusio su įmonių gaunama kompensacija už joms nustatytų viešųjų paslaugų įpareigojimų vykdymą, prielaidą, turi būti tenkinami visi keturi kriterijai.

(52)

Kalbant apie pirmąją Altmark sąlygą, Komisija pirmiausia pažymi, kad būtent valstybės narės turi parodyti, kad tam tikrai įmonei buvo patikėtas viešųjų paslaugų įsipareigojimas ir kad tokių viešųjų paslaugų įsipareigojimų skyrimas yra pateisinamas bendrojo intereso aplinkybėmis (12). Tačiau Italijos valdžios institucijos nepaaiškino, kokie viešųjų paslaugų įsipareigojimai, pateisinami bendrojo intereso aplinkybėmis, buvo nustatyti „Arfea“. Priešingai, jos teigė, kad „Arfea“ nebuvo patikėtas joks viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimas.

(53)

Antra, Komisija pažymi, kad viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo sąvoka yra susijusi su ekonominės veiklos vykdytojui nustatytomis sąlygomis, kurių tas vykdytojas, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu arba tokiomis pat sąlygomis. Be to, valdžios institucija šias sąlygas turi aiškiai apibrėžti pavedimo akte. Šiuo atžvilgiu „Arfea“ negalėjo tiksliai paaiškinti, kokie jai buvo nustatyti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai, ir negalėjo įrodyti, kad šie viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai buvo aiškiai apibrėžti pavedimo akte. Be to, dėl žemiau pateiktose konstatuojamosiose dalyse nuo 77 iki 82 paaiškintų priežasčių Komisija mano, kad yra rimtų požymių, rodančių, kad įmonei „Arfea“ nebuvo nustatyta tokių aiškiai apibrėžtų viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų.

(54)

Kalbant apie Altmark antrąją sąlygą, Komisija laikosi nuomonės, kad regioninio administracinio teismo sprendimais suteiktos kompensacijos įmonei „Arfea“ apskaičiavimo rodikliai nebuvo nustatyti iš anksto. Jie buvo nustatyti tik pagal ekspertų atliktus ex post skaičiavimus, remiantis įvairiomis prielaidomis, kurios nebuvo tinkamai paaiškintos, ir nesant sąskaitų atskyrimo.

(55)

Priešingai tam, ką tvirtina įmonė „Arfea“, negali būti laikoma, kad šių kompensacijų apskaičiavimo rodikliai buvo nustatyti 1984 m. vasario 16 d. regiono tarybos sprendime. Iš tikrųjų kompensacijos, kurias įmonei „Arfea“ priteisė regioninis administracinis teismas, yra papildomos kompensacijos ir jų tikslas buvo tiksliai padengti „Arfea“ tariamai nustatytų viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų finansinę naštą, kurios pilnai nepadengė jai jau suteiktos kompensacijos, taikant 1984 m. vasario 16 d. regiono tarybos sprendimą.

(56)

Toks požiūris prieštarauja antrajai Altmark sąlygai ir bet kokia tuo pagrindu suteikta kompensacija sudaro valstybės pagalbą. Iš tikrųjų teismas išaiškino Altmark sprendime, kad „valstybės narės išmokama kompensacija už įmonės patirtus nuostolius be iš anksto nustatytų tokios kompensacijos rodiklių, kai paskui paaiškėja, kad tam tikrų paslaugų, susijusių su viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymu, teikimas nebuvo ekonomiškai perspektyvus, yra finansinė priemonė, kuri patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybės pagalbos sąvoką“ (13).

(57)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią buvo pranešta, neatitinka antrosios Altmark sąlygos.

(58)

Kalbant apie trečiąją Altmark sąlygą, pirmiausia Komisija laikosi nuomonės, kad, kai įmonė vykdo veiklas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais, ir veiklas, nesusijusias su viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais, nesant tinkamo sąskaitų atskyrimo tarp įvairių paslaugų teikėjo veiklų, neįmanoma tiksliai nustatyti, kokios yra patirtos sąnaudos, vykdant viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus.

(59)

Šiuo atveju Italijos valdžios institucijos teigė, kad „Arfea“ neatliko tinkamo sąskaitų atskyrimo tarp savo veiklų, susijusių su tariamai Pjemonto regiono administracijos nustatytais viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais, ir jos kitų veiklų. Komisija taip pat išreiškė abejones dėl to, ar „Arfea“ atliko tokį sąskaitų atskyrimą ir ar „Arfea“ pateikė kokių nors komentarų dėl to. Be to, „Arfea“ sąskaitų išrašuose, kuriuos naudojo teismo įgaliotas ekspertas, norėdamas nustatyti kompensacijos sumą, nesimato jokio sąskaitų atskyrimo tarp įvairių „Arfea“ veiklų. Teismo įgalioto eksperto sąnaudų priskyrimas buvo atliktas ex post, remiantis „Arfea“ konsultantų paruoštu pagrindiniu modeliu, pagal kurį buvo nustatyti sąnaudų, priskirtinų įvairioms „Arfea“ veikloms, procentiniai dydžiai.

(60)

Antra, Komisija mano, kad pelno dydžiai, į kuriuos atsižvelgė ekspertas, atlikdamas kompensacijos sumos apskaičiavimą, yra didesni už tuos pelno dydžius, kurie pagal trečiąją Altmark sąlygą gali būti laikomi pagrįstu pelnu.

(61)

Ekspertas laikėsi nuomonės, kad investuoto kapitalo grąžos norma, kuri buvo lygi 12,89 % 1997 m. ir 10,81 % 1998 m., buvo pagrįsta pelno norma. Šios normos, pagrįstos Italijos 10 metų valstybinių obligacijų pelningumu (6,8 % 1997 m.) ir vidutine rizikos priemoka (4,8 % 1997 m.), buvo padidintos, atsižvelgiant į „Arfea“ finansinę situaciją (1,28 punkto 1997 m.).

(62)

Todėl Komisija manė, kad eksperto nustatyta rizikos priemoka yra pernelyg didelė, turint omenyje tai, kad „Arfea“ patiriama rizika buvo gana ribota. Iš tikrųjų „Arfea“ vykdė koncesijas, remdamasi išskirtine teise, kuri apsaugojo įmonę nuo kitų ekonominės veiklos vykdytojų konkurencijos, o eksperto nustatyta kompensacija kompensavo visas tariamai patirtas sąnaudas, vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus.

(63)

Be to, Komisija pažymi, kad, kadangi ekspertas pažymėjo, jog transporto sektorius gavo naudos iš rinkos su žemesne nei vidutinė rizika, tai pakoregavo rizikos priemoką į didesnę pusę, atsižvelgiant į įmonės „Arfea“ nuosavą finansinį poveikį, kuris buvo aukštesnis už sektoriaus vidurkį. Todėl tai atlikdamas ekspertas atsižvelgė ne į įprastos transporto bendrovės, bet į pačios „Arfea“ įmonės riziką, kuri buvo didesnė už sektoriaus vidurkį.

(64)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija mano, kad trečioji Altmark sąlyga nėra tenkinama.

(65)

Turint omenyje Altmark sąlygų kaupiamąjį pobūdį ir tai, kad aptariama priemonė neatitinka pirmųjų trijų Altmark sąlygų, Komisijai nebūtina tikrinti, ar ši priemonė atitinka ketvirtąją Atmark sąlygą.

(66)

Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija mano, kad papildoma kompensacija, sumokėta „Arfea“ už aptariamuoju laikotarpiu atliktas paslaugas, neatitinka keturių kaupiamųjų Altmark sąlygų ir todėl pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį šiai bendrovei gali suteikti atrankųjį ekonominį pranašumą.

(67)

Komisija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamos kompensacijos buvo suteiktos „Arfea“ pagal du 2013 m. spalio 10 d. Pjemonto regioninio administracinio teismo sprendimus. Pjemonto regiono administracija jas sumokėjo 2014 m. vasario 7 d., t.y. daug vėliau po to, kai keleivių vežimo autobusais rinkoje prasidėjo konkurencija Europos Sąjungoje.

(68)

Šiuo atžvilgiu Komisija taip pat pastebi, kad, remiantis Altmark sprendimu, jau nuo 1995 m. kelios valstybės narės po truputį atvėrė tam tikras transporto rinkas kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms, todėl tuo metu įvairios įmonės jau siūlė vietos ar regiono lygmens transporto paslaugas teikti kitose valstybėse narėse, nei jos yra registruotos.

(69)

Todėl bet kokia įmonei „Arfea“ suteikta kompensacija turėtų būti laikoma kaip galinti iškreipti konkurenciją keleivių vežimo autobusais paslaugų teikimo srityje ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai: ji gali turėti neigiamą poveikį kitose valstybėse narėse įsteigtų transporto įmonių galimybėms teikti paslaugas Italijoje ir sustiprinti įmonės „Arfea“ pozicijas rinkoje, nes, skiriant kompensaciją, padengiamos įmonės išlaidos, kurias kitu atveju ji būtų patyrusi vykdydama savo kasdienę ekonominę veiklą.

(70)

Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad įmonė „Arfea“ aktyviai vykdo veiklą kitose rinkose, tokiose kaip privačios transporto paslaugos, ir todėl konkuruoja su kitomis tose Europos Sąjungos rinkose esančiomis bendrovėmis. Bet kokia „Arfea“ suteikta kompensacija neišvengiamai iškreiptų konkurenciją ir darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai šiose rinkose.

(71)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė iškreipia konkurenciją ir turi poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(72)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad, pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, priemonė, apie kurią pranešta, sudaro pagalbą.

(73)

Kad būtų galima pagrįsti regioninio administracinio teismo nuomonę, jog įmonė „Arfea“ turėjo teisę į papildomą kompensaciją už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, „Arfea“ turėjo būti gavusi teisę į papildomą kompensaciją tuo metu, kai ji vykdė tas paslaugas, ir tiems kompensacijos mokėjimams neturėjo būti taikoma privalomo pranešimo procedūra pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalį. Kitu atveju, jeigu kompensacija yra laikoma valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nepranešus apie tokią kompensaciją, pagal SESV 108 straipsnį ji būtų laikoma neteisėta. Remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, kompensacijai, kuri mokama laikantis to reglamento nuostatų, neturi būti taikoma išankstinio pranešimo procedūra, nustatyta pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, o tuo pačiu ir išankstinio pranešimo reikalavimas.

(74)

Tačiau iš Combus sprendimo matyti, kad „kompensacijos už viešųjų paslaugų teikimą“ samprata, remiantis minėta nuostata (17 straipsnio 2 dalimi), turi būti aiškinama labai siaurai (14). Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalyje numatytas atleidimas nuo pranešimo taikomas tik esant kompensacijai, susijusiai su įmonei vienašališkai nustatytais viešųjų paslaugų įsipareigojimais pagal to reglamento 2 straipsnį ir apskaičiuotai naudojant to paties reglamento 10–13 straipsniuose aprašytą metodą (bendrą kompensavimo tvarką). Tačiau, kaip apibrėžta 14 straipsnyje, tai netaikoma viešųjų paslaugų teikimo sutartims. Komisijai turi būti pranešta apie kompensaciją, kuri skiriama remiantis viešųjų paslaugų teikimo sutartimi, apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 14 straipsnyje, ir yra valstybės pagalba, prieš pradedant įgyvendinti šią priemonę. Remiantis Sutarties 108 straipsniu, nepranešus apie tokią priemonę, kompensacija bus laikoma neteisėtai įgyvendinta pagalba.

(75)

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalį iš tikrųjų buvo atleistos nuo išankstinio pranešimo, būtina nustatyti, ar regiono administracija iš tikrųjų vienašališkai nustatė įmonei „Arfea“ viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimą ir ar už šį įsipareigojimą pripažinta kompensacija atitinka Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Toliau Komisija nagrinės šiuos du klausimus.

(76)

Pagal įmonę „Arfea“, Pjemonto regiono administracija nustatė viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, kurie buvo apibrėžti susitarimuose dėl koncesijų, susijusių su keleivių vežimo autobusais paslaugų teikimu, o taip pat prie šių susitarimų pridedamuose susitarimuose ir nuostatuose. Šie viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai buvo susiję su veiklos programomis, autobusų maršrutais, stotelėmis ir tarifais.

(77)

Komisija pirmiausia pažymi, kad susitarimuose dėl koncesijų buvo aiškiai numatyta, kad jie galioja tik vienerių metų laikotarpiui ir turėjo būti atnaujinami, to prašant transporto paslaugų teikėjui, priklausomai nuo sumokėto koncesijos mokesčio. Iš to išplaukia, kad šios koncesijos sudarė pagrindą sutartiniams santykiams tarp įmonės „Arfea“ ir Pjemonto regiono administracijos, į kuriuos „Arfea“ savanoriškai įsitraukė.

(78)

Todėl gali būti laikoma, kad, remiantis šiais susitarimais, viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 įmonei „Arfea“ buvo nustatyti vienašališkai. Kaip pastebi Bendrasis Teismas savo 2016 m. kovo 3 d. sprendime Simet byloje T-15/14, savanoriškas įsitraukimas į sutartinius santykius skiriasi nuo vienašališko viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo nustatymo ir nesudaro pagrindo įsipareigojimui dėl kompensacijos pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 (15).

(79)

Antra, Komisija pažymi, kad įmonė „Arfea“ aiškiai nenurodė susitarimų ir nuostatų, pridedamų prie susitarimų dėl koncesijų, pagal kuriuos jai galėjo būti nustatyti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai. Tačiau, Komisijos žiniomis, „Arfea“ nurodo susitarimus dėl autobusų maršrutų ir grafikų, pridedamus prie susitarimų dėl koncesijų ir lentelių, kuriose buvo nustatyti regioniniai tarifai ir kurios nurodytos kai kuriuose susitarimuose dėl koncesijų.

(80)

Kalbant apie šiuos susitarimus dėl autobusų maršrutų ir grafikų, Komisija pažymi, kad negalima laikyti, jog juose yra įmonei „Arfea“ vienašališkai nustatyti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai. Iš tikrųjų, kaip ir susitarimus dėl koncesijų, „Arfea“ juos laisvanoriškai sudarė pati. Be to, šių susitarimų turinys, t. y. autobusų maršrutai, „Arfea“ prašymu kelioms koncesijoms buvo pakoreguotas. Todėl negali būti laikoma, kad juose pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnį buvo vienašališkai nustatyti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai.

(81)

Kalbant apie lenteles, kuriose nustatyti regioniniai tarifai ir visiems keleiviams maksimalūs tarifai, Komisija pažymi, kad Bendrasis Teismas aiškiai išaiškino savo 2016 m. kovo 3 d. sprendime Simet byloje T-15/14, kad tokiose bendrosiose taisyklėse tarifams pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnį nenustatomi viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimai. Iš tikrųjų, Teismo nuomone, įsipareigojimų dėl tarifų samprata pagal šią nuostatą yra apribota iki maksimalių tarifų, nustatytų tam tikros kategorijos keleiviams arba produktams ir neapima bendrųjų kainų politikos priemonių (16).

(82)

Galiausiai Komisija pažymi, kad bet kuriuo atveju tai, jog „Arfea“ prašė atnaujinti koncesijas ir netgi sumokėjo už tai koncesijos mokestį, yra sunkiai suderinama su bet kokio viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo nustatymu pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų, vadovaujantis ta nuostata, viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimas „reiškia įsipareigojimus, kurių aptariama transporto įmonė, atsižvelgdama į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis.“ Vadovaujantis Bendrojo Teismo nuomone jo 2016 m. kovo 3 d. sprendime Simet byloje T-15/14, sunku sutikti, kad įmonė prašytų atnaujinti koncesiją, atsižvelgdama į prie jos prijungiamus įsipareigojimus, jai nesant komerciškai suinteresuotai su tos koncesijos vykdymu.

(83)

Net jei šiuo atveju būtų įrodymų, kad viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimai „Arfea“ buvo nustatyti vienašališkai – o tai nebuvo įrodyta –, kompensacija už tokias paslaugas turėjo atitikti Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 IV skirsnyje numatytą bendrą kompensavimo tvarką, kad jai nebūtų taikoma to reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinio pranešimo prievolė. Komisija nemano, kad ši sąlyga buvo tenkinama.

(84)

Tuo atžvilgiu Komisija visų pirma primena, kad ji vadovaujasi Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 ir 11 straipsniais, kuriuose teigiama, kad kompensacija negali būti didesnė už įmonės prisiimamą finansinę naštą dėl nustatytų viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų. Be to, Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1992 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos 1 straipsnio 5 punkte numatyta, kad:„Jeigu transporto įmonė ne tik teikia paslaugas pagal su viešosiomis paslaugomis susijusius įsipareigojimus, bet taip pat užsiima ir kita veikla, viešosios paslaugos turi būti teikiamos atskirai nuo kitų veiklų, laikantis mažiausiai tokių reikalavimų:

<…>“

(85)

Antra, Komisija pastebi, kad Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 13 straipsnyje reikalaujama, jog administracija būtų iš anksto nustačiusi kompensacijos dydį.

(86)

Šiuo atveju Komisija mano, kad „Arfea“ suteikta kompensacija neatitinka šių reikalavimų.

(87)

Pirmiausia, Komisija pažymi, kad, kaip nurodyta 59 konstatuojamojoje dalyje, nebuvo įrodyta, jog įmonė „Arfea“ tinkamai atskyrė apskaitą tarp savo veiklų, tariamai priklausančių nuo viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų, ir jos kitų veiklų, kaip reikalaujama Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 punkto a papunktyje. Priešingai, teismo įgalioto eksperto naudotų „Arfea“ sąskaitų išrašai 1997 ir 1998 metams, siekiant nustatyti kompensacijos sumą, labiau rodo, kad sąnaudos nebuvo paskirstytos pagal veiklas.

(88)

Antra, Komisija pažymi, kad, priešingai Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 13 straipsniui, „Arfea“ paskirta kompensacija nebuvo nustatyta iš anksto, bet remiantis ex post vertinimu, kaip nurodė regioninis administracinis teismas.

(89)

Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, Komisija daro išvadą, kad Pjemonto regioninio administracinio teismo įmonei „Arfea“ suteiktai papildomai kompensacijai nebuvo taikomas atleidimas nuo Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalyje numatytos privalomo išankstinio pranešimo procedūros.

(90)

Kadangi neįrodyta, jog aptariamai priemonei pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalį galėjo būti taikomas atleidimas nuo išankstinio pranešimo procedūros, reikia įvertinti jos suderinamumą su vidaus rinka, nes, kaip nurodyta Sutarties 6.1 skirsnyje, pagal jos 107 straipsnio 1 dalį ji laikoma valstybės pagalba.

(91)

Sutarties 93 straipsnyje pateiktos valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka transporto koordinavimo sektoriuje ir viešųjų paslaugų įsipareigojimų transporto srityje taisyklės; atsižvelgiant į 107 straipsnio 3 dalį ir 106 straipsnio 2 dalį, šis straipsnis laikomas lex specialis, nes jame pateiktos specialios taisyklės, susijusios su valstybės pagalbos suderinamumu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šį straipsnį „pagalba transportui yra suderinama su vidaus rinka tik aiškiai apibrėžtais atvejais ir jeigu nekenkia bendriems [Sąjungos] interesams“ (17).

(92)

2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, kuriuo panaikinti Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 ir Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1107/70. Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 (18) taikomas kompensacijai už keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus.

(93)

Komisija laikosi nuomonės, kad priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumas turi būti nagrinėjamas, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, kadangi būtent šis teisės aktas galiojo priimant šį sprendimą. Komisija taip pat pažymi, kad regioninio administracinio teismo priteista papildomos kompensacija „Arfea“ buvo sumokėta 2014 m. vasario 7 d. (19)

(94)

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 9 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „pagal šį reglamentą išmokėtos kompensacijos už keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimą ar bendrosiomis taisyklėmis nustatytų tarifinių įsipareigojimų laikymąsi laikomos suderinamomis su [vidaus] rinka. Tokioms kompensacijoms netaikomas Sutarties [108 straipsnio 3 dalyje] nustatytas reikalavimas dėl išankstinio pranešimo.“

(95)

Dėl žemiau nurodytų priežasčių Komisija mano, kad kompensacija, apie kurią nebuvo pranešta, neatitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimų ir todėl negali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal to Reglamento 9 straipsnio 1 dalį.

(96)

Pirmiausia, Komisija pažymi, kad susitarimai dėl koncesijų neatitinka šio Reglamento 4 straipsnio, kuriame nustatytas privalomas bendrųjų taisyklių ir viešųjų paslaugų sutarčių, kuriomis nustatomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, turinys:

(97)

Antra, Komisija pažymi, kad nagrinėjama priemonė neatitinka atitinkamų Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl kompensacijos sumos apskaičiavimo reikalavimų.

(98)

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai viešųjų paslaugų sutartys sudaromos tiesiogiai, siekiant užtikrinti, kad kompensacija neviršytų viešųjų paslaugų įpareigojimams vykdyti būtinos sumos, ši kompensacija turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir jo priedo nuostatas.

(99)

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 2 punktas numato, kad kompensacija negali viršyti sumos, atitinkančios finansinę sumą, kurią sudaro šie veiksniai: sąnaudos patirtos vykdant viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, atėmus bet kokį teigiamą poveikį, sukurtą viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų vykdymo tinkle, ir pridėjus pagrįstą pelną. Priedo 4 punkte reikalaujama, kad sąnaudos ir pajamos būtų apskaičiuojamos laikantis galiojančių apskaitos ir mokesčių taisyklių. Priedo 5 punkte numatyta, kad: „jeigu viešųjų paslaugų įmonė ne tik teikia kompensuojamas paslaugas, susijusias su viešųjų transporto paslaugų teikimo įsipareigojimais, bet taip pat užsiima ir kitomis veiklomis, viešosios paslaugos turi būti vykdomos atskirai, laikantis mažiausiai šių sąlygų:

(100)

Tačiau, kaip jau pažymėta 59 konstatuojamojoje dalyje, įmonė „Arfea“ netaikė tinkamo apskaitos atskyrimo tarp savo veiklų, tariamai susijusių su viešųjų pasaugų teikimo įsipareigojimais, ir kitų jos veiklų, kaip reikalaujama Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 5 punkte Todėl neįmanoma įrodyti, kad, nepriklausomai nuo to, kokia kompensacija galiausiai bebūtų suteikta, ji neviršija sumos, atitinkančios grynąjį finansinį poveikį, kuris lygus viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio, daromo viešųjų paslaugų teikėjo pajamoms ir sąnaudoms, sumai (Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 2 punktas). Be to, nesant iš anksto nustatytų kompensavimo rodiklių, bet koks kompensacijos apskaičiavimas turi būti būtinai atliekamas ex-post, remiantis laisvai pasirinktomis prielaidomis, kaip padarė įmonės „Arfea“ konsultantai ir Pjemonto regiono administracinio teismo įgaliotas ekspertas. Galiausiai, kaip išaiškinta konstatuojamosiose dalyse nuo 60 iki 63, pelno dydis, į kurį atsižvelgė ekspertas, apskaičiuodamas kompensacijos sumą, viršija tuos dydžius, kurie gali būti laikomi pagrįstu pelnu.

(101)

Trečia, Komisija pažymi, kad įmonė „Arfea“ pripažino, jog šiuo atveju nebuvo laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 reikalavimų, teigiant, kad toks laikymasis būtų buvęs teisiškai ir logiškai neįmanomas, nes nagrinėjama situacija buvo prieš daug metų iki minėto Reglamento įsigaliojimo.

(102)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad regioninio administracinio teismo skirta papildoma kompensacija buvo sumokėta, nesilaikant Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų, ir todėl ji yra nesuderinama su vidaus rinka.

(103)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas, kad galėtų nustatyti, ar regioninio administracinio teismo sprendimu buvo siekiama, visų pirma, atlyginti žalą dėl tariamo įstatymų pažeidimo, ar remiantis galiojančiais tarybos reglamentais skirti kompensaciją už viešųjų paslaugų teikimą. Tik Italijos valdžios institucijos pateikė pastabas šiuo atžvilgiu, teigdamos, kad aptariama priemonė sudaro kompensaciją už viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų vykdymą, bet ne nuostolių atlyginimą.

(104)

Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad tam tikromis aplinkybėmis žalos atlyginimas dėl nacionalinių valdžios institucijų (20) neteisėtų veiksmų ar kito elgesio nesuteikia pranašumo, todėl nėra laikytinas Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pagalba (21). Atlyginant patirtą žalą siekiama kito tikslo, nei teikiant valstybės pagalbą, nes atlyginant žalą siekiama ją patyrusią šalį sugrąžinti į padėtį, kurioje ji buvo prieš patiriant žalingus veiksmus, lyg jų nebūtų patyrusi (restitutio in integrum).

(105)

Tačiau, žalos atlyginimui valstybės pagalbos taisyklės netaikomos, jei jis grindžiamas bendrąja žalos atlyginimo taisykle (22). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Lucchini byloje nustatyta, jog nacionalinis teismas negali taikyti nacionalinės teisės, jei, taikant šią teisę, nebūtų galima „taikyti Bendrijos teisės, nes dėl tokio taikymo būtų neįmanoma išieškoti valstybės pagalbos, kuri buvo suteikta pažeidžiant Bendrijos teisę“ (23). Šis išdėstymas grindžiamas principu, kad tam tikra nacionalinės teisės norma negali būti taikoma, jei tai trukdytų tinkamai taikyti Sąjungos teisę (24). Šiuo požiūriu Bendrasis Teismas 2016 m. kovo 3 d. priėmė savo sprendimą Simet byloje T-15/14, kad nuostolių atlyginimas, kurį sudarytų kompensacija už nuostolius, patirtus dėl su viešosiomis paslaugomis susijusių įsipareigojimų, negalėjo nebūti laikomas valstybės pagalba vien tik todėl, kad ją sudarė nuostolių atlyginimas, nes tai leistų apeiti Sutarties 107 ir 108 straipsnius (25).

(106)

Atsižvelgiant į regioninio administracinio teismo skirtą įmonei „Arfea“ papildomą kompensaciją, Komisija pirmiausia pastebi, kad regioninio administracinio teismo sprendimuose yra nurodyta įmonės „Arfea“ teisė kompensacijos būdų gauti lėšų pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsnius, tas sumas administracijai nustatant remiantis patikimais duomenimis. Tai reikštų, kad, regioninio administracinio teismo nuomone, „Arfea“ teisė į papildomą kompensaciją grindžiama ne bendrąja žalos atlyginimo už neteisėtus nacionalinių valdžios institucijų veiksmus ar kitą elgesį taisykle, bet Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 tariamai numatytomis teisėmis.

(107)

Antra, Komisija pažymi, kad įmonė „Arfea“2014 m. birželio 6 d. pateikė prašymą Italijos teismams, prašydama, kad Pjemonto regiono administracija apmokėtų nuostolius kartu su regioninio administracinio teismo jai jau priteista kompensacija. Savo pareiškime „Arfea“ nurodė, kad ji patyrė nuostolių dėl regiono administracijos pavėluoto pripažinimo ir kompensacijos, kurią ši administracija turėjo jai sumokėti už 1997 ir 1998 metus, sumokėjimo. Tai rodo, kad „Arfea“ nemano, jog regioninio administracinio teismo jai jau suteikta kompensacija sudaro nuostolių atlyginimą.

(108)

Trečia, Komisija mano, kad bet kokiu atveju nuostolių atlyginimas „Arfea“ naudai, siekiant kompensuoti finansinę naštą, atsiradusią dėl Italijos valdžios institucijų tariamai neteisėtai vienašališkai nustatytų viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų, būtų atliktas, pažeidžiant Sutarties 107 ir 108 straipsnius.

(109)

Taip būtų todėl, kad nuostolių atlyginimas „Arfea“ turėtų tą patį poveikį, kaip ir kompensacija už viešųjų paslaugų įsipareigojimus nagrinėjamu laikotarpiu, nepaisant to, kad pagal koncesijos nuostatas, kuriomis reglamentuojamos aptariamos paslaugos, nebuvo taikoma išankstinio pranešimo reikalavimo išimtis ir tos nuostatos neatitiko (kaip pirmiau įrodyta) esminių Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 arba Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų.

(110)

Pasinaudojant nuostolių atlyginimo galimybe iš tikrųjų būtų galima apeiti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas valstybės pagalbos taisykles ir sąlygas, pagal kurias viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus nustatančios ar viešųjų paslaugų sutartis sudarančios kompetentingos valdžios institucijos kompensuoja atitinkamų paslaugų teikėjų išlaidas, patirtas vykdant viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus. Iš tikrųjų žalos atlyginimo dydis, lygus bendrai pagalbos, kurią buvo numatyta skirti, sumai, būtų netiesioginė valstybės pagalba, kuri laikoma neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka (26). Kaip minėta aukščiau, Bendrasis Teismas išaiškino, kad tokiomis aplinkybėmis valstybės pagalbos taisyklės negali būti taikomos vien tik todėl, kad nagrinėjamą priemonę sudarytų nuostolių atlyginimas (27).

(111)

Todėl Komisija nesvarsto regioninio administracinio teismo sprendimo skirti kompensaciją už nuostolius, kuriuos įmonė „Arfea“ patyrė dėl nacionalinių valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar kito elgesio, o ne neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, kuri draudžiama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(112)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią nepranešta, pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

(113)

Vadovaujantis Sutartimi ir nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Komisija gali kompetentingai nuspręsti, ar atitinkama valstybė narė turi nutraukti ar pakeisti pagalbą, jeigu yra nustatoma, kad ši pagalba nesuderinama su vidaus rinka (28). Teismas taip pat nuolat laikėsi nuomonės, kad, įpareigojant valstybę narę nutraukti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama atkurti anksčiau buvusią padėtį (29).

(114)

Šiuo atžvilgiu Teismas yra nustatęs, kad šis tikslas būna pasiektas, jei gavėjas grąžina neteisėtą pagalbą ir taip praranda rinkoje turėtą pranašumą savo konkurentų atžvilgiu ir yra atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (30).

(115)

Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnio 1 dalyje (31), kuri atitinka teismų praktiką, nustatyta, kad „jeigu, esant neteisėtai pagalbai, priimami neigiami sprendimai, Komisija priima sprendimą, kad suinteresuotoji valstybė narė imtųsi visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš pagalbos gavėjo <…>“.

(116)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad aptariamos priemonės buvo įgyvendinamos, pažeidžiant Sutarties 108 straipsnį, ir yra laikomos neteisėta ir nesuderinama pagalba, siekiant atkurti tą situaciją, kuri buvo rinkoje prieš jų suteikimą, jos turi būti kompensuotos. Pagalba turi būti susigrąžinta nuo tos dienos, kai pagalbos gavėjui buvo suteiktas pranašumas, t. y. kai pagalbos gavėjas ja pradėjo disponuoti. Kol pagalba bus faktiškai susigrąžinta, pagalbos gavėjas taip pat privalo mokėti susigrąžinimo palūkanas,

a)

informaciją apie visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);

b)

išsamų aprašymą apie priemones, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įgyvendinti;

c)

dokumentus, įrodančius, kad gavėjui buvo nurodyta grąžinti pagalbą.

—

sąnaudos, patirtos vykdant viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimą ar viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų paketą, kuriuos nustatė kompetentinga institucija (institucijos) ir kurie nurodomi viešųjų paslaugų teikimo sutartyje ir (arba) bendrosiose taisyklėse,

—

atėmus bet kokią teigiamo finansinio poveikio sumą, gautą už atitinkamo (-ų) viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo (-ų) vykdymą paslaugų teikimo tinkle,

—

atėmus įplaukas iš tarifų ar bet kokias kitas pajamas, gautas už atitinkamo (-ų) viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo (-ų) vykdymą,

—

pridėjus pagrįstą pelną,

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/76

(1)

paukščių gripas yra užkrečiama virusinė naminių ir kitų paukščių liga. Paukščių gripo virusų, kuriais užsikrečia naminiai paukščiai, sukelta liga būna dviejų pagrindinių formų, kurios skiriasi pagal virulentiškumą. Mažai patogeniškas virusas paprastai sukelia tik nesunkius simptomus, o labai patogeniško viruso pasekmė yra labai didelis daugelio rūšių naminių paukščių gaištamumas. Ši liga gali turėti labai didelį neigiamą poveikį paukštininkystės sektoriaus pelningumui;

(2)

paukščių gripu dažniausiai užsikrečia paukščiai, tačiau tam tikromis aplinkybėmis juo taip pat gali užsikrėsti žmonės, nors pavojus paprastai yra labai nedidelis;

(3)

kilus paukščių gripo protrūkiui atsiranda pavojus, kad ligos sukėlėjas gali išplisti į kitus ūkius, kuriuose auginami naminiai arba kiti nelaisvėje laikomi paukščiai. Todėl prekiaujant gyvais paukščiais arba jų produktais virusas gali plisti iš vienos valstybės narės į kitas valstybes nares ar į trečiąsias šalis;

(4)

Tarybos direktyvoje 2005/94/EB (3) nustatytos tam tikros prevencinės priemonės, susijusios su paukščių gripo priežiūra ir ankstyvu nustatymu, ir būtiniausios kontrolės priemonės, taikytinos kilus šios naminių arba kitų nelaisvėje laikomų paukščių ligos protrūkiui. Toje direktyvoje numatyta, kad kilus labai patogeniško paukščių gripo protrūkiui turi būti nustatytos apsaugos ir priežiūros zonos;

(5)

Nyderlandai pranešė Komisijai apie labai patogeniško H5N8 potipio paukščių gripo protrūkį, kilusį jų teritorijoje esančiame ūkyje, kuriame auginami naminiai paukščiai arba nelaisvėje laikomi paukščiai, ir nedelsdami ėmėsi priemonių, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 2005/94/EB, įskaitant apsaugos ir priežiūros zonų nustatymą;

(6)

Komisija išnagrinėjo tas priemones bendradarbiaudama su Nyderlandais ir įsitikino, kad šios valstybės narės kompetentingos institucijos nustatytų apsaugos ir priežiūros zonų ribos yra pakankamai toli nuo ūkio, kuriame patvirtintas ligos protrūkis;

(7)

kad būtų išvengta bet kokių nereikalingų Sąjungos vidaus prekybos trikdymų ir trečiųjų šalių sudaromų nepagrįstų prekybos kliūčių, Sąjungos lygmeniu būtina skubiai apibrėžti apsaugos ir priežiūros zonas, nustatytas atsižvelgiant į labai patogeniško paukščių gripo protrūkį Nyderlanduose;

(8)

todėl, kol įvyks kitas Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto posėdis, šio sprendimo priede reikėtų apibrėžti Nyderlandų apsaugos ir priežiūros zonas, kuriose turi būti taikomos Direktyvoje 2005/94/EB nustatytos gyvūnų sveikatos kontrolės priemonės, ir nustatyti šio skirstymo į regionus trukmę;

(9)

šis sprendimas bus persvarstytas kitame Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto posėdyje,

29.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 321/80

(1)

paukščių gripas yra užkrečiama virusinė naminių ir kitų paukščių liga. Paukščių gripo virusų, kuriais užsikrečia naminiai paukščiai, sukelta liga būna dviejų pagrindinių formų, kurios skiriasi pagal virulentiškumą. Mažai patogeniškas virusas paprastai sukelia tik nesunkius simptomus, o labai patogeniško viruso pasekmė yra labai didelis daugelio rūšių naminių paukščių gaištamumas. Ši liga gali turėti labai didelį neigiamą poveikį paukštininkystės sektoriaus pelningumui;

(2)

paukščių gripu dažniausiai užsikrečia paukščiai, tačiau tam tikromis aplinkybėmis juo taip pat gali užsikrėsti žmonės, nors pavojus paprastai yra labai nedidelis;

(3)

kilus paukščių gripo protrūkiui atsiranda pavojus, kad ligos sukėlėjas gali išplisti į kitus ūkius, kuriuose auginami naminiai arba kiti nelaisvėje laikomi paukščiai. Todėl prekiaujant gyvais paukščiais arba jų produktais virusas gali plisti iš vienos valstybės narės į kitas valstybes nares ar į trečiąsias šalis;

(4)

Tarybos direktyvoje 2005/94/EB (3) nustatytos tam tikros prevencinės priemonės, susijusios su paukščių gripo priežiūra ir ankstyvu nustatymu, ir būtiniausios kontrolės priemonės, taikytinos kilus šios naminių arba kitų nelaisvėje laikomų paukščių ligos protrūkiui. Toje direktyvoje numatyta, kad kilus labai patogeniško paukščių gripo protrūkiui turi būti nustatytos apsaugos ir priežiūros zonos;

(5)

Švedija pranešė Komisijai apie labai patogeniško H5N8 potipio paukščių gripo protrūkį, kilusį jos teritorijoje esančiame ūkyje, kuriame auginami naminiai paukščiai arba nelaisvėje laikomi paukščiai, ir nedelsdama ėmėsi priemonių, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 2005/94/EB, įskaitant apsaugos ir priežiūros zonų nustatymą;

(6)

Komisija išnagrinėjo tas priemones bendradarbiaudama su Švedija ir įsitikino, kad šios valstybės narės kompetentingos institucijos nustatytų apsaugos ir priežiūros zonų ribos yra pakankamai toli nuo ūkio, kuriame patvirtintas ligos protrūkis;

(7)

kad būtų išvengta bet kokių nereikalingų Sąjungos vidaus prekybos trikdymų ir trečiųjų šalių sudaromų nepagrįstų prekybos kliūčių, Sąjungos lygmeniu būtina skubiai apibrėžti apsaugos ir priežiūros zonas, nustatytas atsižvelgiant į labai patogeniško paukščių gripo protrūkį Švedijoje;

(8)

todėl, kol įvyks kitas Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto posėdis, šio sprendimo priede reikėtų apibrėžti Švedijos apsaugos ir priežiūros zonas, kuriose turi būti taikomos Direktyvoje 2005/94/EB nustatytos gyvūnų sveikatos kontrolės priemonės, ir nustatyti šio skirstymo į regionus trukmę;

(9)

šis sprendimas bus persvarstytas kitame Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto posėdyje,