8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/1

(1)

Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, ypač kai jos yra būtinos tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(2)

laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 81 straipsnio 2 dalies c punkto, tokios priemonės gali apimti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti valstybėse narėse taikomų teisės ir jurisdikcijos kolizijos teisės normų suderinamumą;

(3)

1999 m. spalio 15 d. ir 16 d. Tamperėje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad teisminių institucijų sprendimų ir kitų nutarimų tarpusavio pripažinimo principas yra teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose kertinis akmuo, ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti šiam principui įgyvendinti skirtų priemonių programą;

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. buvo priimta bendra Komisijos ir Tarybos priemonių, kuriomis įgyvendinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principas, programa (3). Toje programoje su kolizinių teisės normų derinimu susijusios priemonės apibrėžiamos kaip priemonės, kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui, ir joje numatyta parengti aktą sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais;

(5)

2004 m. lapkričio 4–5 d. Briuselyje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimta nauja programa – „Hagos programa: laisvės, saugumo ir teisingumo stiprinimas Europos Sąjungoje“ (4). Šioje programoje Taryba paprašė Komisijos pateikti Žaliąją knygą dėl kolizinių teisės normų, susijusių su sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais, įskaitant jurisdikcijos ir tarpusavio pripažinimo klausimą. Šioje programoje taip pat pabrėžta, kad būtina patvirtinti šios srities priemonę;

(6)

2006 m. liepos 17 d. Komisija priėmė Žaliąją knygą kolizinių teisės normų, susijusių su sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais, įskaitant jurisdikcijos ir tarpusavio pripažinimo klausimą. Šia Žaliąja knyga pradėtos plačios konsultacijos dėl visų sunkumų, kuriuos Europoje poros patiria likviduojant jų bendrą turtą, ir dėl prieinamų teisinių gynybos priemonių;

(7)

2009 m. gruodžio 10–11 d. Briuselyje įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba priėmė naują daugiametę programą „Stokholmo programa – Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (5). Toje programoje Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad abipusio pripažinimo principas turėtų būti taikomas ir kitoms svarbioms kasdienio gyvenimo sritims, kurioms jis kol kas nėra taikomas, pavyzdžiui, sutuoktinių turtinėms teisėms, drauge atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemas, įskaitant viešąją tvarką (ordre public), ir nacionalines tradicijas šioje srityje;

(8)

2010 m. spalio 27 d. priimtame dokumente „2010 m. ES pilietybės ataskaita. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“ Komisija pranešė, kad pateiks pasiūlymą dėl teisės akto, kuris sudarys sąlygas pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, ypatingai įveikti sunkumus, kuriuos poros patiria valdydamos arba dalydamos savo turtą;

(9)

2011 m. kovo 16 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo ir pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų dėl registruotų partnerysčių turtinių pasekmių pripažinimo ir vykdymo;

(10)

2015 m. gruodžio 3 d. susitikime Taryba padarė išvadą, kad vienbalsiškumas pasiūlymų dėl reglamentų dėl sutuoktinių turto teisinių režimų ir registruotų partnerysčių turtinių pasekmių priėmimui negali būti pasiektas ir kad todėl šios srities bendradarbiavimo tikslai per pagrįstą laiką Sąjungos bendrai negali būti pasiekti;

(11)

2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. vasario mėn. Belgija, Bulgarija, Čekija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Slovėnija, Suomija ir Švedija pateikė prašymus Komisijai, kuriuose nurodė, kad jos norėtų pradėti tvirtesnį tarpusavio bendradarbiavimą tarptautinių porų turto teisinio režimo srityje, konkrečiai jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo ir jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų dėl registruotų partnerysčių turtinių pasekmių pripažinimo ir vykdymo srityje, kartu prašydamos Komisijos šiuo tikslu pateikti pasiūlymą Tarybai. 2016 m. kovo mėn. laišku Komisijai Kipras nurodė savo norą dalyvauti pradedant tvirtesnį bendradarbiavimą; Kipras vėliau pakartojo šį pageidavimą Tarybos darbo metu;

(12)

2016 m. birželio 9 d. Taryba priėmė Sprendimą (ES) 2016/954, kuriuo leidžiamas toks tvirtesnis bendradarbiavimas;

(13)

pagal SESV 328 straipsnio 1 dalį pradėtas tvirtesnis bendradarbiavimas yra atviras visoms valstybėms narėms, jei laikomasi visų dalyvavimo sąlygų, nustatytų sprendime, kuriuo suteiktas leidimas bendradarbiauti. Jis taip pat atviras joms bet kuriuo kitu metu, jei, be minėtų sąlygų, laikomasi toje struktūroje jau priimtų aktų. Komisija ir tvirtesniame bendradarbiavime dalyvaujančios valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos skatins dalyvauti šiame bendradarbiavime kiek įmanoma daugiau valstybių narių. Šis reglamentas turėtų būti privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse, kurios dalyvauja tvirtesniame bendradarbiavime jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų dėl tarptautinių porų turtinių režimų, kurie apima sutuoktinių turto teisinius režimus ir registruotų partnerysčių turtines pasekmes, pripažinimo ir vykdymo srityje, taikant Sprendimą (ES) 2016/954, arba taikant sprendimą, priimtą pagal SESV 331 straipsnio 1 dalies antrą arba trečią pastraipą;

(14)

vadovaujantis SESV 81 straipsniu, šis reglamentas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai sutuoktinių turto teisiniai režimai yra tarpvalstybinio pobūdžio;

(15)

siekiant užtikrinti susituokusių porų teisinį tikrumą, susijusį su jų turtu, ir joms suteikti tam tikrą galimybę numatyti taikytiną teisę, visos taisyklės taikytinos sutuoktinių turto teisiniams režimams turėtų būti apimtos viename instrumente;

(16)

kad tie tikslai būtų pasiekti, šiame reglamente turėtų būti kartu išdėstytos nuostatos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teisminių susitarimų pripažinimo arba, atitinkamais atvejais, priėmimo, vykdytinumo ir vykdymo;

(17)

šiame reglamente nepateikiama sąvokos „santuoka“ apibrėžtis – ji apibrėžta valstybių narių nacionaliniuose įstatymuose;

(18)

į šio reglamento taikymo sritį turėtų patekti visi su sutuoktinių turto teisiniais režimais susiję civilinės teisės klausimai – tiek kasdienis sutuoktinių turto valdymas, tiek sutuoktinių turto teisinio režimo pabaiga, visų pirma patvirtinus gyvenimą skyrium arba mirus vienam iš sutuoktinių. Šiame reglamente sąvoka „sutuoktinių turto teisinis režimas“ turėtų būti aiškinama kaip savarankiška sąvoka, ir turėtų apimti ne tik tas taisykles, nuo kurių sutuoktiniai negali nukrypti, bet ir bet kurias neprivalomas taisykles, dėl kurių sutuoktiniai gali susitarti pagal taikytiną teisę, taip pat bet kurias taikytinos teisės numatytas taisykles. Ši sąvoka apima ne tik turtinius susitarimus, santuokos atveju aiškiai ir išimtinai numatytus tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, bet ir bet kuriuos turtinius santykius tarp sutuoktinių bei jų turtinius santykius su trečiaisiais asmenimis, atsirandančius tiesiogiai iš santuokos ar jos nutraukimo;

(19)

aiškumo sumetimais turėtų būti aiškiai nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas kai kuriems klausimams, kurie galėtų būti laikomi susijusiais su sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais;

(20)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas bendrojo sutuoktinių veiksnumo klausimams; tačiau tam tikriems su turtu susijusiems vieno ar abiejų sutuoktinių įgaliojimams ir teisėms – tiek tarpusavyje, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu, turėtų būti taikomas šis reglamentas;

(21)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas kitiems preliminariems klausimams, pavyzdžiui, santuokos buvimui, galiojimui ar pripažinimui, kuriems ir toliau taikomi valstybių narių nacionaliniai įstatymai, įskaitant jų tarptautinės privatinės teisės taisykles;

(22)

sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievoles reglamentuoja Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 (6), todėl joms neturėtų būti taikomas šis reglamentas; jis taip pat neturėtų būti taikomas mirusio sutuoktinio turto paveldėjimo klausimams, kadangi jiems taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 (7);

(23)

teisės perkelti vienam sutuoktiniui kito sutuoktinio santuokos metu sukauptas teises į senatvės ar neįgalumo pensiją, nesvarbu, koks jų pobūdis, iš kurių per santuokos laikotarpį nebuvo gauta pensijos pajamų, arba tokių teisių tarp jų patikslinimas yra klausimai, kurie neturėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį, atsižvelgiant į valstybėse narėse veikiančias konkrečias sistemas. Tačiau ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Todėl šis reglamentas turėtų reglamentuoti visų pirma pensijos pajamų klasifikavimo, santuokos metu vienam sutuoktiniui jau išmokėtų sumų, taip pat galimos kompensacijos, kuri būtų suteikta, kai pensijos įmokos buvo mokamos iš bendro turto, atveju, klausimus;

(24)

šiuo reglamentu turėtų būti leidžiama sukurti arba perleisti iš sutuoktinių turto teisinio režimo kylančią teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą, kaip numato sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytina teisė. Tačiau juo neturėtų būti daromas teisų in rem, numatytų kai kurių valstybių narių nacionalinėje teisėje, ribotam skaičiui (numerus clausus). Iš valstybės narės neturėtų būti reikalaujama, kad ji pripažintų teisę in rem, susijusią su toje valstybėje narėje esančiu turtu, jei atitinkama teisė in rem nėra žinoma jos teisėje;

(25)

tačiau siekiant, kad sutuoktiniams būtų sudaryta galimybė kitoje valstybėje narėje naudotis teisėmis, kurios buvo sukurtos arba jiems perleistos dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, šiame reglamente turėtų būti numatytas nežinomos teisės in rem pritaikymas pagal panašiausią tos kitos valstybės narės teisėje numatytą lygiavertę teisę in rem. Atliekant tokį pritaikymą, turėtų būti atsižvelgta į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamas pasekmes. Siekiant nustatyti panašiausią lygiavertę nacionalinę teisę in rem, dėl papildomos informacijos apie tos teisės pobūdį ir poveikį galima kreiptis į valstybės, kurios teisė buvo taikoma sutuoktinių turto teisiniam režimui, valdžios institucijas arba kompetentingus asmenis. Tuo tikslu galėtų būti naudojamasi esamais teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose tinklais, taip pat kitomis turimomis priemonėmis, kurios padeda suprasti užsienio teisę;

(26)

tai, kad atliekamas nežinomų teisių in rem pritaikymas, kaip tai yra aiškiai numatyta šiame reglamente, nereiškia, kad taikant šį reglamentą užkertamas kelias kitų formų pritaikymui;

(27)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas reikalavimams įregistruoti registre teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą. Todėl įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas bei institucijos (pvz., žemės kadastrai arba notarai), kurios privalo tikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir kad būtų pateikta ar parengta pakankamai dokumentų arba juose pateikta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamojo turto atveju – pagal lex rei sitae). Visų pirma institucijos gali tikrinti, ar sutuoktinio teisė į nekilnojamąjį turtą, nurodytą registruoti pateiktame dokumente, yra ta teisė, kuri kaip tokia yra įregistruota registre arba kuri yra kitaip nurodyta pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Siekdamos išvengti dokumentų dubliavimo, registravimo institucijos turėtų priimti tokius kitoje valstybėje narėje kompetentingų valdžios institucijų parengtus dokumentus, kurių judėjimas numatytas šiame reglamente. Tai neturėtų trukdyti registravimo procese dalyvaujančioms institucijoms prašyti asmens, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, pateikti tokią papildomą informaciją arba tokius papildomus dokumentus, kurie reikalingi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, pavyzdžiui, informaciją arba dokumentus, susijusius su mokesčių mokėjimu. Kompetentinga institucija gali asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus;

(28)

šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas teisės įregistravimo registre pasekmėms. Todėl tai, ar įregistravimas yra, pavyzdžiui, deklaratyvaus ar sukuriančiojo pobūdžio, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi, pavyzdžiui, kai teisei į nekilnojamąjį turtą įgyti reikalingas registravimas registre pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, siekiant užtikrinti registrų poveikį erga omnes arba apsaugoti teisinius sandorius, tokio įgijimo momentas turėtų būti reglamentuojamas pagal tos valstybės narės teisę;

(29)

šiame reglamente turėtų būti atsižvelgta į įvairias valstybėse narėse taikomas sistemas, skirtas sutuoktinių turto teisinio režimo klausimams nagrinėti. Todėl šiame reglamente sąvoka „teismas“ turėtų būti aiškinama plačiai ir apimti ne tik teismines funkcijas vykdančius teismus griežta šio žodžio prasme, bet ir, pavyzdžiui, notarus kai kuriose valstybėse narėse, kurie tam tikrais sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais vykdo teismines funkcijas kaip teismai, taip pat notarus bei teisės specialistus, kurie kai kuriose valstybėse narėse, nagrinėdami sutuoktinių turto teisinio režimo klausimus, vykdo teismines funkcijas vadovaudamiesi teismo suteiktais įgaliojimais. Visiems šiame reglamente apibrėžtiems teismams turėtų būti privalomos šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos normos. Priešingai, sąvoka „teismas“ neturėtų apimti valstybės narės neteisminių institucijų, kurioms pagal nacionalinę teisę suteikti įgaliojimai nagrinėti sutuoktinių turto teisinio režimo klausimus, pavyzdžiui, daugumos valstybių narių notarų, kurie jose nevykdo teisminių funkcijų;

(30)

pagal šį reglamentą visiems notarams, kurie valstybėse narėse turi kompetenciją sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais, turėtų būti suteikta galimybė naudotis tokia kompetencija. Tai, ar atitinkamos valstybės narės notarams privalomos šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos normos, turėtų priklausyti nuo to, ar pagal šį reglamentą jie priskiriami „teismams“;

(31)

valstybėse narėse notarų aktų, išduotų sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais, judėjimas turėtų vykti pagal šį reglamentą. Kai notarai vykdo teismines funkcijas, jiems privalomos jurisdikcijos normos, nustatytos šiame reglamente, ir jų priimtų sprendimų judėjimas turėtų būti vykdomas laikantis šio reglamento nuostatų dėl teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo. Kai notarai nevykdo teisminių funkcijų, tos jurisdikcijos normos jiems neturėtų būti privalomos, ir jų išduotų autentiškų dokumentų judėjimas turėtų būti vykdomas laikantis šio reglamento nuostatų dėl autentiškų dokumentų;

(32)

siekiant atsižvelgti į didėjantį porų judumą gyvenimo santuokoje metu ir sudaryti palankesnes sąlygas tinkamam teisingumo vykdymui, šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis piliečiams turėtų būti sudaryta galimybė įvairias susijusias procedūras sutvarkyti tos pačios valstybės narės teismuose. Tuo tikslu šiuo reglamentu turėtų būti siekiama jurisdikciją sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais sutelkti toje valstybėje narėje, į kurios teismus kreiptasi dėl vieno iš sutuoktinių palikimo pagal Reglamentą (ES) Nr. 650/2012 arba dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium patvirtinimo ar santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (8);

(33)

šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad tais atvejais, kai valstybės narės teisme, į kurį kreiptasi pagal Reglamentą (ES) Nr. 650/2012, pradėtas procesas dėl vieno iš sutuoktinių turto paveldėjimo, tos valstybės teismai turėtų turėti jurisdikciją priimti sprendimą su ta paveldėjimo byla susijusiais sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais;

(34)

taip pat ir sutuoktinių turto teisinių režimų klausimus, kylančius nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, į kurį pagal Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 kreiptasi su prašymu nutraukti santuoką, patvirtinti gyvenimą skyrium ar pripažinti santuoką negaliojančia, turėtų nagrinėti tos valstybės narės teismai, nebent jurisdikcija priimti sprendimus dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium patvirtinimo ar santuokos pripažinimo negaliojančia gali būti grindžiama tik konkrečiais jurisdikcijos pagrindais. Tokiais atvejais taip sutelkti jurisdikciją neturėtų būti leidžiama be sutuoktinių sutikimo;

(35)

tais atvejais, kai sutuoktinių turto teisinio režimo klausimai nėra susiję su valstybės narės teisme nagrinėjama vieno iš sutuoktinių turto paveldėjimo arba santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium patvirtinimo ar santuokos pripažinimo negaliojančia byla, šiame reglamente turėtų būti numatyta siejamųjų kriterijų jurisdikcijai nustatyti eilė, pradedant sutuoktinių įprastine gyvenamąja vieta kreipimosi į teismą momentu. Šie siejamieji kriterijai nustatyti atsižvelgiant į didėjantį piliečių judumą ir siekiant užtikrinti, kad sutuoktinius ir valstybę narę, kurioje naudojamasi jurisdikcija, sietų realus siejamasis veiksnys;

(36)

siekiant užtikrinti didesnį teisinį tikrumą, numatomumą ir šalių autonomiją, šiuo reglamentu šalims turėtų būti sudaryta galimybė tam tikromis aplinkybėmis sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos, pagal kurį jurisdikciją turėtų taikytinos teisės valstybės narės teismai arba valstybės narės, kurioje santuoka buvo sudaryta, teismai;

(37)

šiame reglamente ir siekiant atsižvelgti į visas įmanomas situacijas, valstybė narė, kurioje santuoka buvo sudaryta, turėtų būti ta valstybė narė, kurios institucijoje ta santuoka buvo sudaryta;

(38)

valstybės narės teismai gali laikyti, kad pagal toje valstybėje narėje galiojančias tarptautinės privatinės teisės normas atitinkama santuoka negali būti pripažįstama teismo proceso dėl sutuoktinių turto teisinio režimo tikslais. Tokiu atveju išimties tvarka gali būti būtina atsisakyti jurisdikcijos pagal šį reglamentą. Teismai turi veikti greitai, o atitinkama šalis turėtų turėti galimybę ieškinį pateikti bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kurios atžvilgiu esama siejamojo veiksnio jurisdikcijai suteikti, nesvarbu, koks šių jurisdikcijos pagrindų eiliškumas, kartu nepažeidžiant šalių autonomiškumo. Bet kuriam teismui, į kurį kreiptasi po jurisdikcijos atsisakymo, kuris nėra valstybės narės, kurioje santuoka buvo sudaryta, teismas, taip pat gali išimtiniais atvejais prireikti atsisakyti jurisdikcijos esant tokioms pačioms aplinkybėms. Tačiau įvairių jurisdikcijos taisyklių derinys turėtų užtikrinti, kad šalys turėtų visas galimybes kreiptis į kurios nors valstybės narės teismus, kurie prisiims jurisdikciją sutuoktinių turto teisinio režimo įgyvendinimo tikslais;

(39)

šiuo reglamentu neturėtų būti užkirstas kelias šalims pasirinktoje valstybėje narėje taikiai išspręsti sutuoktinių turto teisinio režimo bylą ne teismo tvarka, pavyzdžiui, kreipiantis į notarą, kai tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę. Taip turėtų būti net ir tuo atveju, jei sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytina teisė nėra tos valstybės narės teisė;

(40)

siekiant užtikrinti, kad visų valstybių narių teismai galėtų vienodais pagrindais naudotis jurisdikcija sutuoktinių turto teisinio režimo atžvilgiu, šiame reglamente turėtų būti nustatytas baigtinis pagrindų, kuriais remiantis gali būti naudojamasi tokia subsidiari jurisdikcija, sąrašas;

(41)

siekiant visų pirma ištaisyti dėl atsisakymo vykdyti teisingumą susidariusią padėtį, į šį reglamentą turėtų būti įtraukta nuostata dėl forum necessitatis, pagal kurią valstybės narės teismui išimtinėmis aplinkybėmis būtų leidžiama priimti sprendimą dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, kai jis yra glaudžiai susijęs su trečiąja valstybe. Gali būti laikoma, kad tokios išimtinės aplinkybės yra tuomet, kai paaiškėja, kad atitinkamoje trečiojoje valstybėje procesas neįmanomas, pavyzdžiui, dėl pilietinio karo, arba kai pagrįstai negalima tikėtis, kad sutuoktinis pradės toje valstybėje procesą ar jame dalyvaus. Vis dėlto jurisdikcija remiantis forum necessitatis turėtų būti naudojamasi tik tuo atveju, kai byla yra pakankamai susijusi su teismo, į kurį kreiptasi, valstybe nare;

(42)

siekiant darnaus teisingumo sistemos veikimo, skirtingose valstybėse narėse neturėtų būti priimami tarpusavyje nesuderinami teismo sprendimai. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatytos bendros procesinės taisyklės, panašios į kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, nustatytas taisykles. Viena iš tokių procesinių taisyklių yra lis pendens taisyklė, kuri bus taikoma, jei ta pati sutuoktinių turto teisinio režimo byla bus iškelta skirtinguose skirtingų valstybių narių teismuose. Tuomet pagal tą taisyklę bus nustatoma, kuris teismas turėtų toliau nagrinėti sutuoktinių turto teisinio režimo bylą;

(43)

siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos teikiamais privalumais ir kartu užtikrinti visišką teisinį tikrumą, šiuo reglamentu sutuoktiniams turėtų būti sudaryta galimybė iš anksto žinoti jų turto teisiniam režimui taikytiną teisę. Todėl, siekiant išvengti prieštaringų rezultatų, turėtų būti nustatytos suderintos kolizinės normos. Pagrindine norma turėtų būti užtikrinta, kad sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuotų numatoma teisė, su kuria jis yra glaudžiai susijęs. Teisinio tikrumo sumetimais ir siekiant išvengti sutuoktinių turto teisinio režimo suskaidymo, sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytina teisė turėtų reglamentuoti visą tą teisinį režimą, t. y. visą turtą, kuriam tas režimas taikomas, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje;

(44)

pagal šį reglamentą nustatyta teisė turėtų būti taikoma net ir tuo atveju, jei ji nėra valstybės narės teisė;

(45)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sutuoktiniams valdyti savo turtą, šiuo reglamentu jiems turėtų būti leista iš kurios nors teisės, su kuria juos sieja glaudus ryšys dėl jų įprastinės gyvenamosios vietos arba pilietybės, pasirinkti sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytiną teisę, neatsižvelgiant į turto pobūdį ar jo buvimo vietą. Šis pasirinkimas gali būti atliekamas bet kuriuo metu prieš santuokos sudarymą, santuokos sudarymo metu arba bet kuriuo santuokos momentu;

(46)

siekiant užtikrinti teisinį sandorių tikrumą ir neleisti pakeisti sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinos teisės apie tai jų neinformuojant, jokie sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinos teisės pakeitimai neturėtų būti daromi be aiškaus šalių pageidavimo. Toks sutuoktinių padarytas pakeitimas neturėtų galioti atgaline tvarka, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai tai aiškiai nurodo. Bet kuriuo atveju tokiu pakeitimu negali būti pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės;

(47)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir sudaryti palankesnes galimybes kreiptis į teismą, taisyklės dėl susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo formalaus ir turinio galiojimo turėtų būti apibrėžtos taip, kad būtų sudarytos palankesnės galimybės sutuoktiniams pasirinkti remiantis turima informacija ir būtų paisoma jų sutikimo. Kalbant apie formos galiojimą, turėtų būti nustatytos tam tikros apsaugos priemonės siekiant užtikrinti, kad sutuoktiniai suvoktų savo pasirinkimo pasekmes. Susitarimas dėl taikytinos teisės pasirinkimo turėtų būti bent sudarytas raštu, jame turėtų būti nurodyta data ir jis turėtų būti pasirašytas abiejų šalių. Tačiau jei valstybės narės, kurioje susitarimo sudarymo momentu yra abiejų sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje yra nustatyta papildomų formos taisyklių, turėtų būti laikomasi tų taisyklių. Jei susitarimo sudarymo momentu sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse narėse, kurių teisėje nustatytos skirtingos formos taisyklės, turėtų pakakti, kad būtų laikomasi vienos iš tų valstybių formos taisyklių. Jei susitarimo sudarymo momentu valstybėje narėje, kurios teisėje nustatytos papildomos formos taisyklės, yra tik vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, turėtų būti laikomasi tų taisyklių;

(48)

susitarimas dėl sutuoktinių turto yra vienas iš sutuoktinių turto tvarkymo būdų, kuris nėra vienodai priimtinas ir pripažįstamas valstybėse narėse. Siekiant, kad pagal susitarimą dėl sutuoktinių turto įgytas sutuoktinių turtines teises būtų paprasčiau pripažinti valstybėse narėse, turėtų būti nustatytos taisyklės dėl susitarimų dėl sutuoktinių turto formalaus galiojimo. Susitarimas turėtų būti bent rašytinės formos, jame turėtų būti nurodyta sudarymo data ir jis turėtų būti pasirašytas abiejų šalių. Tačiau susitarimas taip pat turėtų atitikti sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinoje teisėje nustatytus papildomus formalaus galiojimo reikalavimus, kaip nustatyta šiame reglamente ir valstybės narės, kurioje yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje. Šiame reglamente taip pat turėtų būti nustatyta, kuri teisė turi reglamentuoti tokio susitarimo turinio galiojimą;

(49)

tais atvejais, kai taikytina teisė nepasirinkta, siekiant suderinti numatomumą ir teisinį tikrumą, atsižvelgiant į poros gyvenimo faktines aplinkybes, šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos suderintos kolizinės normos, pagal kurias visam sutuoktinių turtui taikytina teisė būtų nustatoma remiantis siejamųjų kriterijų eile. Pirmiausia reikėtų vadovautis sutuoktinių pirmos bendros įprastinės gyvenamosios vietos netrukus po santuokos sudarymo kriterijumi, o tik po to – sudarant santuoką sutuoktinių turėtos bendros pilietybės kriterijumi. Jei netenkinamas nė vienas iš šių kriterijų arba jei santuokos sudarymo momentu bendrą dvigubą pilietybę turintys sutuoktiniai neturi pirmos bendros įprastinės gyvenamosios vietos, tuomet kaip trečiuoju kriterijumi turėtų būti vadovaujamasi valstybės, su kuria, atsižvelgiant į visas aplinkybes, sutuoktinius sieja glaudžiausi ryšiai, teise. Taikant pastarąjį kriterijų, turėtų būti vertinamos visos aplinkybės ir turi būti aišku, kad šie ryšiai turi būti suprantami kaip ryšiai, buvę santuokos sudarymo momentu;

(50)

tais atvejais, kai šiame reglamente daroma nuoroda į pilietybę kaip į vieną iš siejamųjų veiksnių, klausimas, kaip traktuoti asmenį, kuris turi kelias pilietybes, yra preliminarus klausimas, kuriam šis reglamentas netaikomas, ir jis turėtų būti sprendžiamas pagal nacionalinę teisę, įskaitant, kai taikoma, tarptautines konvencijas, visapusiškai laikantis bendrųjų Sąjungos principų. Šio klausimo nagrinėjimas neturėtų daryti poveikio teisės pasirinkimo, padaryto remiantis šiuo reglamentu, galiojimui;

(51)

nustatant sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytiną teisę, kai taikytina teisė nepasirinkta ir susitarimas dėl sutuoktinių turto nesudarytas, valstybės narės teisminė institucija, vieno iš sutuoktinių prašymu, išimtiniais atvejais, – kai sutuoktiniai į savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę yra persikėlę ilgam laikui, – turėtų galėti padaryti išvadą, kad tos valstybės teisė gali būti taikoma, jei sutuoktiniai ta teise rėmėsi. Bet kuriuo atveju negali būti pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės;

(52)

teisė, kuri yra nustatyta kaip teisė, taikytina sutuoktinių turto teisiniam režimui, sutuoktinių turto teisinį režimą turėtų reglamentuoti nuo vieno ar abiejų sutuoktinių turto klasifikavimo į skirtingas kategorijas gyvenimo santuokoje metu ir po jos nutraukimo iki turto likvidavimo. Ji taip pat turėtų reglamentuoti sutuoktinių turto teisinio režimo poveikį vieno iš sutuoktinių ir trečiųjų asmenų teisiniams santykiams. Tačiau sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytina teise, kaip teise, kuri reglamentuoja tokį poveikį, vienas iš sutuoktinių trečiojo asmens atžvilgiu gali remtis tik tokiu atveju, kai sutuoktinio ir trečiojo asmens teisiniai santykiai atsirado tuo metu, kai trečiasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie tą teisę;

(53)

viešojo intereso, pavyzdžiui, valstybės narės politinės, socialinės ar ekonominės santvarkos apsaugos, sumetimais valstybių narių teismams ir kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms turėtų būti pagrįsta galimybė išimtiniais atvejais taikyti išimtis, grindžiamas viršesnėmis privalomosiomis nuostatomis. Atitinkamai sąvoka „viršesnės privalomosios nuostatos“ turėtų apimti imperatyvaus pobūdžio normas, pavyzdžiui, šeimos būsto apsaugos normas. Tačiau, siekiant išlaikyti suderinamumą su šio reglamento bendruoju tikslu, ši sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinos teisės taikymo išimtis turi būti aiškinama griežtai;

(54)

viešojo intereso sumetimais valstybių narių teismams ir kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms, nagrinėjančioms sutuoktinių turto teisinio režimo klausimus, turėtų būti sudaryta galimybė išimtinėmis aplinkybėmis nepaisyti tam tikrų užsienio teisės nuostatų, kai tokių nuostatų taikymas konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai nesuderinamas su atitinkamos valstybės narės viešąja tvarka (ordre public). Tačiau teismams ar kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms neturėtų būti leista taikyti viešosios tvarkos išimtį, siekiant nepaisyti kitos valstybės teisės arba atsisakyti pripažinti (arba, atitinkamais atvejais, atsisakyti priimti) ar vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, autentišką dokumentą arba teisminį susitarimą, jei tai prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (toliau – Chartija), ypač jos 21 straipsniui dėl nediskriminavimo principo;

(55)

kadangi esama valstybių, kuriose veikia dvi arba daugiau teisės sistemų ar normų rinkinių, susijusių su klausimais, kuriuos reglamentuoja šis reglamentas, reikėtų numatyti nuostatą, kuria reglamentuojama, kokia apimtimi šis reglamentas taikomas skirtinguose tų valstybių teritoriniuose vienetuose;

(56)

atsižvelgiant į šio reglamento bendrąjį tikslą, t. y. užtikrinti valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais tarpusavio pripažinimą, šiame reglamente turėtų būti nustatytos teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo taisyklės, panašios į kituose teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srities Sąjungos teisės aktuose nustatytas taisykles;

(57)

siekiant atsižvelgti į skirtingas valstybių narių sistemas, skirtas sutuoktinių turto teisinio režimo klausimams nagrinėti, šiuo reglamentu turėtų būti užtikrintas autentiškų dokumentų sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais priėmimas ir vykdytinumas visose valstybėse narėse;

(58)

autentiški dokumentai kitoje valstybėje narėje turėtų turėti tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią. Nustatant konkretaus autentiško dokumento įrodomąją galią kitoje valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią, turėtų būti remiamasi autentiško dokumento įrodomosios galios pobūdžiu ir apimtimi kilmės valstybėje narėje. Todėl tai, kokią įrodomąją galią konkretus autentiškas dokumentas turėtų turėti kitoje valstybėje narėje, priklausys nuo kilmės valstybės narės teisės;

(59)

autentiško dokumento „autentiškumas“ turėtų būti savarankiška sąvoka, kuri apimtų tokius elementus kaip dokumento tikrumas, dokumento oficialūs rekvizitai, dokumentą parengusios institucijos įgaliojimai ir procedūra, kurią taikant sudaromas dokumentas. Ji taip pat turėtų apimti faktinius elementus, kuriuos atitinkama institucija užfiksuoja autentiškame dokumente, pavyzdžiui, tai, kad nurodytos šalys nurodytą datą atvyko į tą instituciją ir kad jos padarė nurodytus pareiškimus. Šalis, norinti užginčyti autentiško dokumento autentiškumą, turėtų tai padaryti autentiško dokumento kilmės valstybės narės kompetentingame teisme pagal tos valstybės narės teisę;

(60)

sąvoka „autentiškame dokumente užfiksuoti teisiniai veiksmai arba teisiniai santykiai“ turėtų būti aiškinama kaip nuoroda į autentiškame dokumente užfiksuoto turinio esmę. Šalis, norinti užginčyti autentiškame dokumente užfiksuotus teisinius veiksmus arba teisinius santykius, turėtų tai padaryti teismuose, kurie turi jurisdikciją pagal šį reglamentą; sprendimą dėl užginčijimo šie teismai turėtų priimti pagal sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytiną teisę;

(61)

jeigu su autentiškame dokumente užfiksuotais teisiniais veiksmais arba teisiniais santykiais susijęs klausimas valstybės narės teisme proceso metu iškeliamas kaip nepagrindinis klausimas, pastarasis teismas turėtų turėti jurisdikciją jį nagrinėti;

(62)

tol, kol nagrinėjamas ieškinys, užginčytas autentiškas dokumentas neturėtų turėti jokios įrodomosios galios valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė. Jeigu ieškinys yra tik dėl konkretaus klausimo, susijusio su autentiškame dokumente užfiksuotais teisiniais veiksmais arba teisiniais santykiais, kol nagrinėjamas ieškinys, užginčytas autentiškas dokumentas neturėtų turėti jokios įrodomosios galios ginčijamo klausimo atžvilgiu valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė. Autentiškas dokumentas, kuris jį užginčijus yra paskelbtas negaliojančiu, nebeturėtų turėti jokios įrodomosios galios;

(63)

kai taikant šį reglamentą institucijai pateikiami du nesuderinami autentiški dokumentai, ji turėtų įvertinti klausimą, kuriam autentiškam dokumentui turėtų būti teikiama pirmenybė atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (arba neteikiama nė vienam dokumentui). Jeigu atsižvelgiant į tas aplinkybes nėra aišku, kuriam autentiškam dokumentui turėtų būti teikiama pirmenybė (arba neteikiama nė vienam dokumentui), sprendimą dėl šio klausimo turėtų priimti teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, arba, tuo atveju, jei klausimas proceso metu iškeliamas kaip nepagrindinis klausimas – teismas, kuriame vyksta tas procesas. Tuo atveju, jei autentiškas dokumentas ir teismo sprendimas yra nesuderinami, turėtų būti atsižvelgta į teismo sprendimų nepripažinimo pagrindus pagal šį reglamentą;

(64)

teismo sprendimo dėl sutuoktinių turto teisinio režimo pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentą jokiu būdu neturėtų reikšti santuokos, kuria grindžiamas sutuoktinių turto teisinis režimas, dėl kurio priimtas tas sprendimas, pripažinimo;

(65)

turėtų būti apibrėžtas šio reglamento ir dvišalių arba daugiašalių konvencijų dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, kurių šalys yra valstybės narės, santykis;

(66)

šis reglamentas neturėtų kliudyti valstybėms narėms, kurios yra 1931 m. vasario 6 d. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencijos, kurioje išdėstytos tarptautinės teisės nuostatos dėl santuokos, įvaikinimo ir globos, patikslintos 2006 m., 1934 m. lapkričio 19 d. Danijos Suomijos, Islandijos, Norvegijos, ir Švedijos konvencijos, kurioje išdėstytos tarptautinės privatinės teisės nuostatos dėl paveldėjimo, testamentų ir turto administravimo, patikslintos 2012 m. birželio mėn., ir 1977 m. spalio 11 d. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencijos dėl teismo sprendimų civilinėse bylose pripažinimo ir vykdymo šalys, toliau taikyti kai kurias šių konvencijų nuostatas tiek, kiek jose numatytos supaprastintos ir greitesnės teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais pripažinimo ir vykdymo procedūros;

(67)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui, turėtų būti numatyta valstybių narių pareiga pranešti tam tikrą informaciją apie savo teisės aktus ir procedūras, susijusius su sutuoktinių turto teisiniu režimu, per Tarybos sprendimu 2001/470/EB (9) sukurtą Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose. Siekiant, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų galima laiku paskelbti visą informaciją, susijusią su šio reglamento taikymu praktikoje, valstybės narės taip pat turėtų pranešti tokią informaciją Komisijai prieš pradedant taikyti šį reglamentą;

(68)

analogiškai, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui ir sudaryti galimybę naudotis šiuolaikinėmis ryšių technologijomis, turėtų būti nustatytos liudijimų, kurie turi būti pateikti teikiant prašymą paskelbti teismo sprendimą, autentišką dokumentą arba teisminį susitarimą vykdytinu, standartinės formos;

(69)

apskaičiuojant šiame reglamente nustatytus laikotarpius ir terminus, turėtų būti taikomas Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (10);

(70)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti ir vėliau iš dalies pakeisti liudijimus ir formas, susijusius su teismo sprendimų, teisminių susitarimų ir autentiškų dokumentų paskelbimu vykdytinais. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (11);

(71)

įgyvendinimo aktų, kuriais nustatomi ir vėliau iš dalies keičiami šiame reglamente numatyti liudijimai ir formos, priėmimui turėtų būti taikoma patariamoji procedūra;

(72)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. laisvo asmenų judėjimo Sąjungoje, sutuoktinių galimybės tvarkyti turtinius santykius savo ir kitų asmenų atžvilgiu santuokinio gyvenimo metu ir padalijant turtą, taip pat didesnio numatomumo ir teisinio saugumo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl šio reglamento masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, prireikus valstybėms narėms tvirčiau bendradarbiaujant. Todėl, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje įtvirtinto subsidiarumo principo, Sąjunga turi kompetenciją imtis veiksmų. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiame reglamente neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(73)

šiuo reglamentu paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi Chartijoje, ypač 7, 9, 17, 21 ir 47 straipsniuose atitinkamai dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, teisės tuoktis ir kurti šeimą pagal nacionalinius įstatymus, teisės į nuosavybę, nediskriminavimo principo ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, pripažintų principų. Valstybių narių teismai ir kitos kompetentingos institucijos turėtų taikyti šį reglamentą laikydamiesi tų teisių ir principų,

a)

sutuoktinių veiksnumui;

b)

santuokos buvimui, galiojimui ar pripažinimui;

c)

išlaikymo prievolėms;

d)

mirusio sutuoktinio turto paveldėjimui;

e)

socialinei apsaugai;

f)

teisei santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium nustatymo arba santuokos pripažinimo negaliojančia atveju perkelti vienam sutuoktiniui kito sutuoktinio teises į senatvės ar neįgalumo pensiją, sukauptas santuokos metu, iš kurių per santuokos metu nebuvo gauta pensijos pajamų, arba tokių teisių tarp jų patikslinimui;

g)

teisių in rem pobūdžiui ir

h)

visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms.

i)

siejamas su parašu bei autentiško dokumento turiniu ir

ii)

buvo nustatytas viešosios institucijos arba kitos tuo tikslu kilmės valstybės narės įgaliotos institucijos;

a)

gali būti apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrėti ir

b)

turi panašią galią ir poveikį kaip teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.

a)

yra valstybės narės, kurioje yra pareiškėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu pareiškėjas ten gyveno ne trumpiau kaip vienerius metus iki pat pareiškimo padavimo, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto penkta įtrauka, teismas;

b)

yra valstybės narės, kurios pilietybę turi pareiškėjas ir kurioje yra pareiškėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pat pareiškimo padavimo, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šešta įtrauka, teismas;

c)

yra teismas, į kurį kreiptasi dėl gyvenimo skyrium pakeitimo santuokos nutraukimu atvejais pagal Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 5 straipsnį, arba

d)

yra teismas, į kurį kreiptasi kitos jurisdikcijos atvejais pagal Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 7 straipsnį.

a)

valstybės narės, kurios teritorijoje kreipimosi į teismą momentu yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama;

b)

valstybės narės, kurios teritorijoje buvo sutuoktinių paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu kreipimosi į teismą momentu vienas iš jų ten tebegyvena, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama;

c)

valstybės narės, kurios teritorijoje kreipimosi į teismą momentu yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama;

d)

valstybės narės, kurios pilietybė kreipimosi į teismą momentu yra bendra abiejų sutuoktinių pilietybė, teismai.

a)

kai teismui pateikiamas dokumentas, kuriuo pradedamas procesas, ar lygiavertis dokumentas, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų įteiktas atsakovui;

b)

jeigu pirmiausia dokumentas turi būti pateiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga valdžios institucija, su sąlyga, kad ieškovas vėliau imasi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų pateiktas teismui; arba

c)

jeigu procesas pradedamas paties teismo iniciatyva, tuo momentu, kai teismas priima sprendimą pradėti procesą, arba, jeigu priimti tokį sprendimą nereikalaujama, tuo momentu, kai byla įregistruojama teisme.

a)

valstybės, kurioje susitarimo sudarymo momentu yra sutuoktinių arba būsimų sutuoktinių, arba vieno iš jų įprastinė gyvenamoji vieta, teisė arba

b)

valstybės, kurios pilietybę susitarimo sudarymo momentu turi vienas iš sutuoktinių arba būsimų sutuoktinių, teisė.

a)

sutuoktinių pirmos bendros įprastinės gyvenamosios vietos po jų santuokos sudarymo valstybės teisė, arba, jei tokios nėra,

b)

sutuoktinių bendros pilietybės santuokos sudarymo momentu valstybės teisė, arba, jei tokios nėra,

c)

valstybės, su kuria santuokos sudarymo momentu, atsižvelgiant į visas aplinkybes, abu sutuoktinius kartu sieja glaudžiausi ryšiai, teisė.

a)

toje kitoje valstybėje sutuoktinių paskutinė bendra įprastinė gyvenamoji vieta buvo gerokai ilgesnį laiką nei pagal 1 dalies a punktą nustatytoje valstybėje bei

b)

abu sutuoktiniai tos kitos valstybės teise rėmėsi tvarkydami arba planuodami savo turtinius santykius.

a)

vieno ar abiejų sutuoktinių turto klasifikavimą į skirtingas kategorijas santuokos metu ir jai pasibaigus;

b)

turto perkėlimą iš vienos kategorijos į kitą;

c)

vieno sutuoktinio atsakomybę už kito sutuoktinio įsipareigojimus ir skolas;

d)

vieno ar abiejų sutuoktinių galias, teises ir pareigas turto atžvilgiu;

e)

sutuoktinių turto teisinio režimo panaikinimą ir turto padalijimą, paskirstymą arba likvidavimą;

f)

sutuoktinių turto teisinio režimo poveikį teisiniams vieno iš sutuoktinių ir trečiųjų asmenų santykiams ir

g)

susitarimo dėl sutuoktinių turto turinio galiojimą.

a)

ta teisė yra:

arba

b)

kuris nors iš sutuoktinių įvykdė taikytinus reikalavimus dėl sutuoktinių turto teisinio režimo paviešinimo arba registravimo, kurie nustatyti:

a)

valstybės, kurios teisė yra taikytina vieno iš sutuoktinių ir trečiojo asmens sandoriui, teisė, arba

b)

tais atvejais, kai tai susiję su nekilnojamuoju turtu arba registruotu turtu ar teisėmis, – valstybės, kurioje yra tas turtas arba kurioje yra įregistruotas tas turtas ar teisės, teisė.

a)

nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į sutuoktinių įprastinę gyvenamąją vietą, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, teisę;

b)

nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į sutuoktinių pilietybę, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, su kuriuo sutuoktiniai yra glaudžiausiai susiję, teisę;

c)

nustatant taikytiną teisę pagal visas kitas nuostatas, kuriose daroma nuoroda į kitus elementus, kurie yra siejamieji kriterijai, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę aiškinamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra atitinkamas elementas, teisę.

a)

jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai (ordre public);

b)

kai jis priimtas atsakovui neatvykus į teismą, jei atsakovui dokumentas, kuriuo pradedamas procesas, arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasirengti gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas nepradėjo proceso teismo sprendimui užginčyti tada, kai buvo įmanoma tą padaryti;

c)

jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu procese tarp tų pačių šalių;

d)

jei jis nesuderinamas su kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje priimtu ankstesniu teismo sprendimu dėl to paties ieškinio pagrindo tarp tų pačių šalių, su sąlyga, kad ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

a)

teismo sprendimo kopija, atitinkanti sąlygas, būtinas jo autentiškumui nustatyti;

b)

liudijimas, išduotas kilmės valstybės narės teismo arba kompetentingos valdžios institucijos naudojant formą, nustatytą laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros, nedarant poveikio 46 straipsniui.

a)

kurių teismų ar valdžios institucijų kompetencijai priklauso nagrinėti prašymus dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagal 44 straipsnio 1 dalį ir apeliacinius skundus dėl teismo sprendimų dėl tokių prašymų pagal 49 straipsnio 2 dalį;

b)

50 straipsnyje nurodytą teismo sprendimo dėl apeliacinio skundo ginčijimo tvarką.

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/30

(1)

Sąjunga yra užsibrėžusi tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, visų pirma tais atvejais, kai tai būtina tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(2)

remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 81 straipsnio 2 dalies c punktu, tokios priemonės gali apimti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti valstybėse narėse taikomų teisės ir jurisdikcijos kolizijos taisyklių suderinamumą;

(3)

1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtinta, kad teisminių institucijų sprendimų ir kitų nutarimų tarpusavio pripažinimo principas yra teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose kertinis akmuo, ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti šiam principui įgyvendinti skirtų priemonių programą;

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. buvo priimta bendra Komisijos ir Tarybos priemonių, kuriomis įgyvendinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principas, programa (3). Toje programoje su kolizinių teisės normų derinimu susijusios priemonės apibrėžiamos kaip priemonės, kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui, ir joje numatyta parengti aktą sutuoktinių turto teisinio režimo ir nesusituokusių porų išsiskyrimo turtinių pasekmių klausimais;

(5)

2004 m. lapkričio 4–5 d. Briuselyje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimta nauja programa – „Hagos programa: laisvės, saugumo ir teisingumo stiprinimas Europos Sąjungoje“ (4). Šioje programoje Taryba paprašė Komisijos pateikti Žaliąją knygą dėl kolizinių teisės normų, susijusių su sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais, įskaitant jurisdikcijos ir tarpusavio pripažinimo klausimą. Šioje programoje taip pat pabrėžta, kad būtina patvirtinti šios srities priemonę;

(6)

2006 m. liepos 17 d. Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl kolizinių teisės normų, susijusių su sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais, įskaitant jurisdikcijos ir tarpusavio pripažinimo klausimą. Šia Žaliąja knyga pradėtos plačios konsultacijos dėl visų sunkumų, kuriuos Europoje poros patiria likviduodamos jų bendrą turtą, ir dėl prieinamų teisinės gynybos priemonių. Žaliojoje knygoje taip pat išnagrinėti visi tarptautinės privatinės teisės klausimai, su kuriais susiduria poros, sudariusios kitokių formų nei santuoka sąjungą, įskaitant partnerystę įregistravusias poras, ir tokioms sąjungoms būdingi klausimai;

(7)

2009 m. gruodžio 10–11 d. Briuselyje įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba patvirtino naują daugiametę programą „Stokholmo programa – atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (5). Toje programoje Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad abipusio pripažinimo principas turėtų būti taikomas ir kitoms svarbioms kasdienio gyvenimo sritims, kurioms jis kol kas nėra taikomas, pavyzdžiui, poros išsiskyrimo turtinėms pasekmėms, tuo pačiu metu atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemas, įskaitant viešąją tvarką (ordre public), ir nacionalines tradicijas šioje srityje;

(8)

2010 m. spalio 27 d. priimtame dokumente „2010 m. ES pilietybės ataskaita. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“ Komisija pranešė, kad pateiks pasiūlymą dėl teisės akto, kuriuo bus sudarytos sąlygos pašalinti kliūtis laisvam asmenų judėjimui, visų pirma sunkumus, kuriuos poros patiria valdydamos arba dalydamos savo turtą;

(9)

2011 m. kovo 16 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo ir pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų dėl registruotų partnerysčių turtinių pasekmių pripažinimo ir vykdymo;

(10)

2015 m. gruodžio 3 d. susitikime Taryba padarė išvadą, kad vienbalsiškumas dėl pasiūlymų dėl reglamentų dėl sutuoktinių turtinių teisinių režimų ir registruotų partnerysčių turtinių pasekmių priėmimui negali būti pasiektas ir todėl šios srities bendradarbiavimo tikslai per pagrįstą laiką Sąjungos bendrai negali būti pasiekti;

(11)

2015 m. gruodžio mėn.–2016 m. vasario mėn. Belgija, Bulgarija, Čekija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Slovėnija, Suomija ir Švedija pateikė prašymus Komisijai, kuriuose nurodė, kad jos norėtų pradėti tvirtesnį tarpusavio bendradarbiavimą tarptautinių porų turto teisinio režimo srityje, konkrečiai jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo ir dėl registruotų partnerysčių turtinių pasekmių turtinių pasekmių srityje taikytinos jurisdikcijos, teisės ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo srityje, kartu prašydamos Komisijos šiuo tikslu pateikti pasiūlymą Tarybai. 2016 m. kovo mėn. laišku Komisijai Kipras pareiškė norą dalyvauti nustatant tvirtesnį bendradarbiavimą; Kipras vėliau pakartojo šį pageidavimą Tarybos darbo metu;

(12)

2016 m. birželio 9 d. Taryba priėmė Sprendimą (ES) 2016/954, kuriuo leidžiamas toks tvirtesnis bendradarbiavimas;

(13)

pagal SESV 328 straipsnio 1 dalį pradėtas tvirtesnis bendradarbiavimas yra atviras visoms valstybėms narėms, jei laikomasi visų dalyvavimo sąlygų, nustatytų sprendime, kuriuo suteiktas leidimas bendradarbiauti. Jis taip pat atviras joms bet kuriuo kitu metu, jei, be minėtų sąlygų, laikomasi toje struktūroje jau priimtų aktų. Komisija ir tvirtesniame bendradarbiavime dalyvaujančios valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos skatins dalyvauti kiek įmanoma daugiau valstybių narių. Šis reglamentas turėtų būti privalomas visas ir tiesiogiai taikomas tik tose valstybėse narėse, kurios dalyvauja tvirtesniame bendradarbiavime, jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų dėl tarptautinių porų turtinių režimų, kurie apima sutuoktinių turto teisinius režimus ir registruotų partnerysčių turtines pasekmes, pripažinimo ir vykdymo srityje, taikant Sprendimą (ES) 2016/954, arba taikant sprendimą, priimtą pagal SESV 331 straipsnio 1 dalies antrą arba trečią pastraipą;

(14)

vadovaujantis SESV 81 straipsniu, šis reglamentas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimai yra tarpvalstybinio pobūdžio;

(15)

siekiant nesusituokusioms poroms užtikrinti teisinį tikrumą dėl jų turto ir tam tikrą nuspėjamumą, visos registruotų partnerysčių turtinėms pasekmėms taikytinos taisyklės turėtų būti nustatytos viename instrumente;

(16)

įvairių valstybių narių teisės aktuose numatyti skirtingi kitokių formų nei santuoka sąjungos sudarymo būdai, ir turėtų būti daromas skirtumas tarp porų, kurių sąjunga instituciškai įteisinta jų partnerystę įregistravus viešosios valdžios institucijoje, ir de facto kartu gyvenančių porų. Nors kai kuriose valstybėse narėse yra numatytos tokios de facto sąjungos, jos turėtų būti svarstomos atskirai nuo registruotų partnerysčių, kurių oficialus pobūdis sudaro galimybę atsižvelgti į jų specifines ypatybes ir Sąjungos teisės aktuose nustatyti šiuo klausimu taikytinas taisykles. Sklandžiam vidaus rinkos veikimui užtikrinti reikia pašalinti registruotą partnerystę sudariusiems asmenims kylančias kliūtis laisvam judėjimui, visų pirma tas kliūtis, kurios kelia sunkumų tokioms poroms administruojant arba dalijant savo turtą. Kad tie tikslai būtų pasiekti, šiame reglamente turėtų būti kartu išdėstytos nuostatos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teisminių susitarimų pripažinimo arba, atitinkamais atvejais, priėmimo, vykdytinumo ir vykdymo;

(17)

šiame reglamente turėtų būti reglamentuojami iš registruotų partnerysčių turtinių pasekmių kylantys klausimai. Šiame reglamente terminas „registruota partnerystė“ turėtų būti apibrėžtas tik šio reglamento taikymo tikslais. Konkretus šios sąvokos turinys ir toliau turėtų būti apibrėžiamas valstybių narių nacionaliniuose įstatymuose. Jokia šio reglamento nuostata neturėtų įpareigoti valstybės narės, kurios teisėje registruotos partnerystės institutas nenumatytas, savo nacionalinėje teisėje tokį institutą numatyti;

(18)

į šio reglamento taikymo sritį turėtų patekti visi registruotų partnerysčių turtinių pasekmių civilinės teisės aspektai – tiek kasdienis partnerių turto valdymas, tiek jo likvidavimas, visų pirma kaip poros išsiskyrimo ar vieno iš parnerių mirties rezultatas;

(19)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas kitoms nei registruotų partnerysčių turtinės pasekmės civilinės teisės sritims. Aiškumo sumetimais turėtų būti aiškiai nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas kai kuriems klausimams, kurie galėtų būti laikomi susijusiais su registruotų partnerysčių turtinėmis pasekmėmis;

(20)

todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas bendrojo partnerių veiksnumo klausimams; tačiau tam tikriems su turtu susijusiems vieno ar abiejų partnerių įgaliojimams ir teisėms – tiek tarpusavyje, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu, turėtų būti taikomas šis reglamentas;

(21)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas kitiems preliminariems klausimams, pavyzdžiui, registruotos partnerystės buvimui, galiojimui ar pripažinimui, kuriems taikomi valstybių narių nacionaliniai įstatymai, įskaitant jų tarptautinės privatinės teisės taisykles;

(22)

partnerių tarpusavio išlaikymo prievoles reglamentuoja Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 (6), todėl joms neturėtų būti taikomas šis reglamentas; jis taip pat neturėtų būti taikomas mirusio partnerio turto paveldėjimo klausimams, nes jiems taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 (7);

(23)

teisė perkelti vieno partnerio registruotos partnerystės metu sukauptas teises į senatvės ar neįgalumo pensiją – neatsižvelgiant į šių teisių pobūdį, – iš kurių per registruotos partnerystės laikotarpį nebuvo gauta pensijos pajamų, kitam partneriui arba tokių teisių tarp jų patikslinimas, atsižvelgiant į valstybėse narėse veikiančias konkrečias sistemas, yra klausimai, kurie turėtų būti pašalinti iš šio reglamento taikymo srities. Tačiau ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Todėl šis reglamentas turėtų reglamentuoti visų pirma pensijos pajamų klasifikavimo, per registruotos partnerystės laikotarpį vienam partneriui jau išmokėtų sumų ir galimos kompensacijos, kuri būtų suteikta, kai pensijos įmokos buvo mokamos iš bendro turto, atveju, klausimus;

(24)

šiuo reglamentu turėtų būti leidžiama sukurti arba perleisti iš registruotų partnerysčių turtinių pasekmių kylančią teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą, kaip numato registruotų partnerysčių turtinėms pasekmėms taikytina teisė. Tačiau tai neturėtų daryti poveikio kai kurių valstybių narių nacionalinėje teisėje žinomų teisių in rem ribotam skaičiui (numerus clausus). Neturėtų būti reikalaujama, kad valstybė narė pripažintų teisę in rem, susijusią su toje valstybėje narėje esančiu turtu, jei atitinkama teisė in rem nėra žinoma jos teisėje;

(25)

tačiau siekiant, kad partneriams būtų sudaryta galimybė kitoje valstybėje narėje naudotis teisėmis, kurios buvo sukurtos arba jiems perleistos kilus registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms, šiame reglamente turėtų būti numatytas nežinomos teisės in rem pritaikymas pagal panašiausią tos kitos valstybės narės teisėje numatytą lygiavertę teisę. Atliekant tokį pritaikymą, turėtų būti atsižvelgiama į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamas pasekmes. Nustatant panašiausią lygiavertę nacionalinę teisę, dėl papildomos informacijos apie tos teisės pobūdį ir poveikį galima kreiptis į valstybės, kurios teisė buvo taikoma registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms, valdžios institucijas arba kompetentingus asmenis. Tuo tikslu galėtų būti naudojamasi esamais teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose tinklais, taip pat bet kokiomis kitomis turimomis priemonėmis, kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos suprasti užsienio teisę;

(26)

tai, kad atliekamas nežinomų teisių in rem pritaikymas, kaip tai yra aiškiai numatyta šiame reglamente, neturėtų užkirsti kelio kitų formų pritaikymui taikant šį reglamentą;

(27)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas teisės į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą registravimui keliamiems reikalavimams. Todėl registravimo teisinės sąlygos ir būdas bei institucijos (pavyzdžiui, žemės kadastrai arba notarai), kurioms suteikti įgaliojimai tikrinti, ar laikomasi visų reikalavimų ir ar pakanka pateiktų ar parengtų dokumentų arba ar juose pateikta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamojo turto atveju – pagal lex rei sitae). Visų pirma institucijos gali tikrinti, ar partnerio teisė į turtą, nurodytą registruoti pateiktame dokumente, yra ta teisė, kuri kaip tokia yra įregistruota registre arba kuri yra kitaip nurodyta pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Siekiant išvengti dokumentų dubliavimo, registravimo institucijos turėtų priimti tokius kitoje valstybėje narėje kompetentingų valdžios institucijų parengtus dokumentus, kurių judėjimas numatytas šiame reglamente. Tai neturėtų trukdyti registravimo procese dalyvaujančioms valdžios institucijoms prašyti asmenį, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, pateikti tokią papildomą informaciją arba tokius papildomus dokumentus, kurie reikalingi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, pavyzdžiui, informaciją arba dokumentus, susijusius su mokesčių mokėjimu. Kompetentinga valdžios institucija gali asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus;

(28)

šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas teisės įregistravimo registre pasekmėms. Todėl tai, ar įregistravimo poveikis yra, pavyzdžiui, deklaratyvaus ar sukuriančiojo pobūdžio, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi tais atvejais, kai, pavyzdžiui, teisei į nekilnojamąjį turtą įgyti reikalingas registravimas registre pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, siekiant užtikrinti registrų erga omnes poveikį arba užtikrinti teisinių sandorių apsaugą, tokio įgijimo momentą turėtų reglamentuoti tos valstybės narės teisė;

(29)

šiame reglamente turėtų būti atsižvelgta į įvairias valstybėse narėse taikomas sistemas, skirtas registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimams nagrinėti. Todėl šiame reglamente terminas „teismas“ turėtų būti aiškinamas plačiai ir apimti ne tik teismines funkcijas vykdančius teismus griežta žodžio prasme, bet ir, pavyzdžiui, notarus kai kuriose valstybėse narėse, kurie tam tikrais registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais vykdo teismines funkcijas kaip teismai, taip pat notarus bei teisės specialistus, kurie kai kuriose valstybėse narėse, nagrinėdami registruotos partnerystės turtinių pasekmių klausimus, vykdo teismines funkcijas vadovaudamiesi teismo suteiktais įgaliojimais. Visiems teismams, kaip apibrėžta šiame reglamente, turėtų būti privalomos šiame reglamente išdėstytos jurisdikcijos taisyklės. Priešingai, terminas „teismas“ neturėtų apimti valstybės narės neteisminių institucijų, kurioms pagal nacionalinę teisę suteikti įgaliojimai nagrinėti registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimus, pavyzdžiui, daugumos valstybių narių notarų tais atvejais, kai jie nevykdo teisminių funkcijų;

(30)

pagal šį reglamentą visiems notarams, kurie valstybėse narėse yra kompetentingi registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais, turėtų būti suteikta galimybė naudotis tokia kompetencija. Tai, ar atitinkamos valstybės narės notarams privalomos šiame reglamente išdėstytos jurisdikcijos taisyklės, turėtų priklausyti nuo to, ar pagal šį reglamentą jie priskiriami „teismams“;

(31)

valstybėse narėse notarų aktų, išduotų registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais, judėjimas turėtų vykti pagal šį reglamentą. Tais atvejais, kai notarai vykdo teismines funkcijas, jurisdikcijos taisyklės, nustatytos šiame reglamente, jiems turėtų būti privalomos, o jų priimtų sprendimų judėjimas turėtų vykti pagal šio reglamento nuostatas dėl teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo. Tais atvejais, kai notarai nevykdo teisminių funkcijų, jurisdikcijos taisyklės jiems neturėtų būti privalomos, o jų išduotų autentiškų dokumentų judėjimas turėtų vykti laikantis šio reglamento nuostatų dėl autentiškų dokumentų;

(32)

siekiant atsižvelgti į didėjantį porų judumą ir sudaryti palankesnes sąlygas tinkamam teisingumo vykdymui, šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis piliečiams turėtų būti sudaryta galimybė įvairias susijusias procedūras sutvarkyti tos pačios valstybės narės teismuose. Tuo tikslu šiuo reglamentu turėtų būti siekiama jurisdikciją registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais sutelkti toje valstybėje narėje, į kurios teismus kreiptasi dėl vieno iš partnerių turto paveldėjimo klausimo išsprendimo pagal Reglamentą (ES) Nr. 650/2012 arba dėl registruotos partnerystės nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia;

(33)

šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad tais atvejais, kai valstybės narės teisme, į kurį kreiptasi pagal Reglamentą (ES) Nr. 650/2012, nagrinėjama byla dėl vieno iš partnerių turto paveldėjimo, tos valstybės teismai turėtų turėti jurisdikciją priimti sprendimą su ta paveldėjimo byla susijusiais registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais;

(34)

analogiškai, registruotos partnerystės turtinių pasekmių klausimus, kylančius nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, į kurį kreiptasi su prašymu nutraukti ar pripažinti negaliojančia registruotą partnerystę, turėtų nagrinėti tos valstybės narės teismai, jei partneriai sutinka;

(35)

tais atvejais, kai registruotų partnerysčių turtinės pasekmės nėra susijusios su valstybės narės teisme nagrinėjama vieno iš partnerių turto paveldėjimo arba registruotos partnerystės nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia byla, šiame reglamente turėtų būti numatyta siejamųjų kriterijų jurisdikcijai nustatyti eilė, pradedant partnerių įprastine gyvenamąja vieta kreipimosi į teismą momentu. Paskutinėje kriterijų jurisdikcijai nustatyti eilės pozicijoje turėtų būti valstybės narės, pagal kurios teisę partnerystė buvo privalomai įregistruota siekiant ją sudaryti, kriterijus. Šie kriterijai atspindėtų didėjantį piliečių judumą ir užtikrinti, kad partnerius ir valstybę narę, kurioje naudojamasi jurisdikcija, sietų realus siejamasis veiksnys;

(36)

atsižvelgiant į tai, kad registruotos partnerystės institutas nėra numatytas visose valstybėse narėse, valstybės narės, kurios teisėje registruotos partnerystės institutas nenumatytas, teismams gali išimtiniais atvejais reikėti atsisakyti jurisdikcijos pagal šį reglamentą. Tokiu atveju teismai turi veikti greitai, o suinteresuota šalis turėtų turėti galimybę ieškinį pateikti bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kurios atžvilgiu esama siejamojo veiksnio jurisdikcijai suteikti, neatsižvelgiant į šių jurisdikcijos pagrindų eiliškumą, kartu nepažeidžiant šalių autonomiškumo. Bet kuriam teismui, į kurį kreiptasi po jurisdikcijos atsisakymo, išskyrus valstybės narės, pagal kurios teisę registruota partnerystė buvo sudaryta, teismus, turinčiam jurisdikciją pagal susitarimą dėl jurisdikcijos arba pagal atsakovo atvykimą į teismą, taip pat gali išimtiniais atvejais reikėti atsisakyti jurisdikcijos esant tokioms pačioms sąlygoms. Galiausiai, jei nė vienas teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti situacijos pagal kitas šio reglamento nuostatas, siekiant išvengti atsisakymo vykdyti teisingumą rizikos šiame reglamente turėtų būti nustatyta alternatyvi jurisdikcijos taisyklė;

(37)

siekiant užtikrinti didesnį teisinį tikrumą, numatomumą ir šalių autonomiją, šiuo reglamentu šalims turėtų būti sudaryta galimybė tam tikromis aplinkybėmis sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos, pagal kurį jurisdikciją turėtų taikytinos teisės valstybės narės teismai arba valstybės narės, pagal kurios teisę registruota partnerystė buvo sudaryta, teismai;

(38)

šiuo reglamentu neturėtų būti užkirstas kelias šalims pasirinktoje valstybėje narėje taikiai išspręsti bylą ne teismo tvarka, pavyzdžiui, kreipiantis į notarą, kai tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę. Taip turėtų būti net ir tuo atveju, jei registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytina teisė nėra tos valstybės narės teisė;

(39)

siekiant užtikrinti, kad visų valstybių narių teismai galėtų vienodais pagrindais naudotis jurisdikcija registruotų partnerysčių turtinių pasekmių atžvilgiu, šiame reglamente turėtų būti nustatytas baigtinis pagrindų, kuriais remiantis gali būti naudojamasi tokia papildoma jurisdikcija, sąrašas;

(40)

siekiant visų pirma ištaisyti dėl atsisakymo vykdyti teisingumą susidariusią padėtį, į šį reglamentą turėtų būti įtraukta nuostata dėl forum necessitatis, pagal kurią valstybės narės teismui išimtinėmis aplinkybėmis būtų leidžiama priimti sprendimą dėl registruotos partnerystės, kuri yra glaudžiai susijusi su trečiąja valstybe, turtinių pasekmių. Gali būti laikoma, kad tokios išimtinės aplinkybės yra tuomet, kai paaiškėja, kad atitinkamoje trečiojoje valstybėje teismo procesas neįmanomas, pavyzdžiui, dėl pilietinio karo, arba kai pagrįstai negalima tikėtis, kad vienas iš partnerių pradės teismo procesą toje valstybėje ar jame dalyvaus. Tačiau forum necessitatis grindžiama jurisdikcija turėtų būti naudojamasi tik tuo atveju, kai byla yra pakankamai susijusi su teismo, į kurį kreiptasi, valstybe nare;

(41)

siekiant darnaus teisingumo sistemos veikimo, turėtų būti vengiama skirtingose valstybėse narėse priimti tarpusavyje nesuderinamus teismo sprendimus. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatytos bendrosios procesinės taisyklės, panašios į kituose teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srities Sąjungos teisės aktuose numatytas taisykles. Viena iš tokių procesinių taisyklių yra lis pendens taisyklė, kuri bus taikoma, jei ta pati registruotos partnerystės turtinių pasekmių byla yra iškelta skirtinguose skirtingų valstybių narių teismuose. Tuomet pagal tą taisyklę bus nustatoma, kuris teismas turėtų toliau nagrinėti bylą;

(42)

siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos teikiamais privalumais ir kartu užtikrinti visišką teisinį tikrumą, šiuo reglamentu partneriams turėtų būti sudaryta galimybė iš anksto žinoti jų registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę. Todėl, siekiant išvengti prieštaringų rezultatų, turėtų būti nustatytos suderintos kolizinės normos. Pagrindine norma turėtų būti užtikrinta, kad registruotos partnerystės turtines pasekmes reglamentuotų numatoma teisė, su kuria registruota partnerystė yra glaudžiai susijusi. Teisinio tikrumo sumetimais ir siekiant išvengti suskaidymo, taikytina teisė turėtų reglamentuoti visas registruotos partnerystės turtines pasekmes, t. y. visas turtines pasekmes, kurias sukelia registruota partnerystė, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje;

(43)

pagal šį reglamentą nustatyta teisė turėtų būti taikoma net ir tuo atveju, jei ji nėra valstybės narės teisė;

(44)

siekiant sudaryti palankesnes galimybes partneriams valdyti savo turtą, šiuo reglamentu jiems turėtų būti leista iš kurios nors teisės, su kuria juos sieja glaudus ryšys, pavyzdžiui, dėl jų įprastinės gyvenamosios vietos arba pilietybės, pasirinkti jų registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę, neatsižvelgiant į turto pobūdį ar jo buvimo vietą. Tačiau, siekiant išvengti atvejų, kai pasirinkta teisė nenumato jokių pasekmių ir tokiu būdu partnerius paliekant teisiniame vakuume, turėtų būti pasirenkama tik tokia teisė, kurioje registruotai partnerystei priskiriamos turtinės pasekmės. Šis pasirinkimas gali būti atliekamas bet kuriuo metu, prieš registruojant partnerystę, partnerystės registravimo metu arba per visą registruotos partnerystės laikotarpį;

(45)

Siekiant užtikrinti sandorių teisinį tikrumą ir užkirsti kelią bet kokiam registruotų partnerysčių turtinėms pasekmėms taikytinos teisės pakeitimui apie tai nepranešus partneriams, neturėtų būti daroma jokių registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytinos teisės pakeitimų, išskyrus atvejus, kai šalys aiškiai pareiškia prašymą. Toks partnerių padarytas pakeitimas neturėtų galioti atgaline tvarka, išskyrus atvejus, kai partneriai tai aiškiai nurodo. Bet kuriuo atveju pakeitimu negali būti pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės;

(46)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir sudaryti palankesnes galimybes kreiptis į teismą, normos dėl susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo formalaus ir turinio galiojimo požiūriu turėtų būti apibrėžtos taip, kad būtų sudarytos palankesnės galimybės partneriams pasirinkti remiantis turima informacija ir kad būtų paisoma jų sutikimo. Kalbant apie formalų galiojimą, turėtų būti nustatytos tam tikros apsaugos priemonės siekiant užtikrinti, kad partneriai suvoktų savo pasirinkimo pasekmes. Susitarimas dėl taikytinos teisės pasirinkimo turėtų būti bent rašytinės formos, nurodoma data ir jį pasirašyti turėtų abi šalys. Tačiau jei valstybės narės, kurioje susitarimo sudarymo momentu yra abiejų partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje yra nustatyta papildomų formalaus galiojimo taisyklių, turėtų būti laikomasi tų taisyklių. Pavyzdžiui, valstybėje narėje tokių papildomų formaliųjų taisyklių gali būti tuo atveju, kai susitarimas įtraukiamas į susitarimą dėl partnerių turto. Jei susitarimo sudarymo momentu partnerių įprastinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse narėse, kurių teisėje nustatytos skirtingos formaliosios taisyklės, pakaktų, kad būtų laikomasi vienos iš tų valstybių formaliųjų taisyklių. Jei susitarimo sudarymo momentu tik vieno iš partnerių įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kurios teisėje nustatytos papildomos formaliosios taisyklės, turėtų būti laikomasi tų taisyklių;

(47)

susitarimas dėl partnerių turto yra vienas iš partnerių turto tvarkymo būdų, kuris nėra vienodai priimtinas ir pripažįstamas valstybėse narėse. Siekiant, kad pagal susitarimą dėl partnerių turto įgytas nuosavybės teises būtų paprasčiau pripažinti valstybėse narėse, turėtų būti nustatytos taisyklės dėl susitarimo dėl partnerių turto formalaus galiojimo. Susitarimas turėtų būti bent rašytinės formos, nurodyta jo sudarymo data ir pasirašytas abiejų šalių. Tačiau susitarimas taip pat turėtų atitikti registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytinoje teisėje nustatytus papildomus formalaus galiojimo reikalavimus, kaip nustatyta šiame reglamente ir valstybės narės, kurioje yra partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje. Šiame reglamente taip pat turėtų būti nustatyta, kuri teisė turi reglamentuoti tokio susitarimo turinio galiojimą;

(48)

tais atvejais, kai nepasirinkta taikytina teisė, siekiant suderinti numatomumą ir teisinį tikrumą, atsižvelgiant į poros gyvenimo faktines aplinkybes, šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta, kad registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikoma valstybės, pagal kurios teisę partnerystė buvo privalomai įregistruota siekiant ją sudaryti, teisė;

(49)

tais atvejais, kai šiame reglamente daroma nuoroda į pilietybę kaip vieną iš siejamųjų veiksnių, klausimas, kaip traktuoti asmenį, kuris turi kelias pilietybes, yra preliminarus klausimas, kuriam šis reglamentas netaikomas, ir jis turėtų būti sprendžiamas pagal nacionalinę teisę, įskaitant, kai taikoma, tarptautines konvencijas, visapusiškai laikantis bendrųjų Sąjungos principų. Šio klausimo nagrinėjimas neturėtų daryti poveikio teisės pasirinkimo, padaryto remiantis šiuo reglamentu, galiojimui;

(50)

nustatant registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę, kai taikytina teisė nepasirinkta ir susitarimas dėl partnerių turto nesudarytas, valstybės narės teisminė institucija, vieno iš partnerių prašymu, išimtiniais atvejais, – kai partneriai į savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę yra persikėlę ilgam laikui, – turėtų galėti padaryti išvadą, kad tos valstybės teisė gali būti taikoma, jei partneriai ta teise rėmėsi. Bet kuriuo atveju negali būti pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės;

(51)

teisė, kuri yra nustatyta kaip teisė, taikytina registruotų partnerysčių turtinėms pasekmėms, turėtų jas reglamentuoti nuo vieno ar abiejų partnerių turto klasifikavimo į skirtingas kategorijas registruotos partnerystės metu ir po jos nutraukimo iki turto likvidavimo. Ji turėtų apimti registruotos partnerystės turtinių pasekmių poveikį vieno iš partnerių ir trečiųjų asmenų teisiniams santykiams. Tačiau registruotų partnerysčių turtinėms pasekmėms taikytina teise, kaip teise, kuri reglamentuoja tokį poveikį, vienas iš partnerių trečiojo asmens atžvilgiu gali remtis tik tokiu atveju, kai partnerio ir trečiojo asmens teisiniai santykiai atsirado tuo metu, kai trečiasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie tą teisę;

(52)

viešojo intereso, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės santvarkos apsaugos, sumetimais turėtų būti pagrįsta galimybė valstybių narių teismams ir kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms išimtiniais atvejais taikyti išimtis, grindžiamas viršesnėmis privalomosiomis nuostatomis. Atitinkamai, sąvoka „viršesnės privalomosios nuostatos“ turėtų apimti imperatyvaus pobūdžio normas, pavyzdžiui, šeimos būsto apsaugos normas. Tačiau, siekiant išlaikyti suderinamumą su šio reglamento bendruoju tikslu, ši registruotų partnerysčių turtinėms pasekmėms taikytinos teisės taikymo išimtis turi būti aiškinama griežtai;

(53)

viešojo intereso sumetimais valstybių narių teismams ir kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms, nagrinėjančioms registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimus, turėtų būti sudaryta galimybė išimtinėmis aplinkybėmis nepaisyti tam tikrų užsienio teisės nuostatų, kai tokių nuostatų taikymas konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai nesuderinamas su atitinkamos valstybės narės viešąja tvarka (ordre public). Tačiau teismams ar kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms neturėtų būti galima taikyti viešosios tvarkos išimtį, siekiant nepaisyti kitos valstybės teisės arba atsisakyti pripažinti (arba, atitinkamais atvejais, atsisakyti priimti) arba vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, autentišką dokumentą arba teisminį susitarimą, jei tai prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (toliau – Chartija), ypač jos 21 straipsniui, kuriuo draudžiama bet kokios formos diskriminacija;

(54)

kadangi esama valstybių, kuriose veikia dvi arba daugiau teisės sistemų ar normų rinkinių, susijusių su klausimais, kuriuos reglamentuoja šis reglamentas, reikėtų numatyti nuostatą, kuria reglamentuojama, kokia apimtimi šis reglamentas taikomas skirtinguose tų valstybių teritoriniuose vienetuose;

(55)

atsižvelgiant į šio reglamento bendrąjį tikslą, t. y. užtikrinti valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais tarpusavio pripažinimą, šiame reglamente turėtų būti nustatytos teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo taisyklės, panašios į kituose teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srities Sąjungos teisės aktuose nustatytas taisykles;

(56)

siekiant atsižvelgti į skirtingas valstybių narių sistemas, skirtas registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimams nagrinėti, šiuo reglamentu turėtų būti užtikrintas autentiškų dokumentų registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais priėmimas ir vykdytinumas visose valstybėse narėse;

(57)

autentiški dokumentai kitoje valstybėje narėje turėtų turėti tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnį poveikį. Nustatant konkretaus autentiško dokumento įrodomąją galią kitoje valstybėje narėje arba kuo panašesnį poveikį, turėtų būti atsižvelgiama į autentiško dokumento įrodomosios galios pobūdį ir apimtį kilmės valstybėje narėje. Todėl tai, kokią įrodomąją galią konkretus autentiškas dokumentas turėtų turėti kitoje valstybėje narėje, priklausys nuo kilmės valstybės narės teisės;

(58)

autentiško dokumento „autentiškumas“ turėtų būti savarankiška sąvoka, apimanti tokius elementus kaip dokumento tikrumas, reikalavimai dėl dokumento formos, dokumentą rengiančios valdžios institucijos įgaliojimai ir procedūra, kurios laikantis rengiamas dokumentas. Ši sąvoka taip pat turėtų apimti faktinius elementus, kuriuos atitinkama valdžios institucija užfiksuoja autentiškame dokumente, pavyzdžiui, tai, kad nurodytos šalys nurodytą dieną kreipėsi į tą instituciją ir kad jos padarė nurodytus pareiškimus. Šalis, norinti ginčyti autentiško dokumento autentiškumą, turėtų tai padaryti autentiško dokumento kilmės valstybės narės kompetentingame teisme pagal tos valstybės narės teisę;

(59)

terminas „autentiškame dokumente užfiksuoti teisiniai veiksmai arba teisiniai santykiai“ turėtų būti aiškinamas kaip nuoroda į autentiškame dokumente užfiksuotą materialųjį turinį. Šalis, norinti ginčyti autentiškame dokumente užfiksuotus teisinius veiksmus arba teisinius santykius, turėtų tai padaryti teismuose, kurie turi jurisdikciją pagal šį reglamentą; sprendimą dėl nuginčijimo šie teismai turėtų priimti pagal registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę;

(60)

jei su autentiškame dokumente užfiksuotais teisiniais veiksmais arba teisiniais santykiais susijęs klausimas iškeliamas kaip nepagrindinis klausimas nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, pastarasis teismas turėtų turėti jurisdikciją to klausimo atžvilgiu;

(61)

kol nagrinėjami prieštaravimai, ginčijamas autentiškas dokumentas valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė, neturėtų turėti jokios įrodomosios galios. Jei prieštaravimas yra susijęs tik su konkrečiu klausimu dėl autentiškame dokumente užfiksuotų teisinių veiksmų arba teisinių santykių, atitinkamas autentiškas dokumentas valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė, neturėtų turėti jokios įrodomosios galios ginčijamo klausimo atžvilgiu, kol nagrinėjami prieštaravimai. Autentiškas dokumentas, kuris jį užginčijus yra paskelbtas negaliojančiu, nebeturėtų turėti jokios įrodomosios galios;

(62)

jei taikant šį reglamentą valdžios institucijai pateikiami du nesuderinami autentiški dokumentai, ji turėtų įvertinti, kuriam autentiškam dokumentui turėtų būti teikiama pirmenybė (jei pirmenybė apskritai teiktina) atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Tais atvejais, kai atsižvelgiant į tas aplinkybes nėra aišku, kuriam autentiškam dokumentui turėtų būti teikiama pirmenybė (jei pirmenybė apskritai teiktina), sprendimą dėl šio klausimo turėtų priimti teismai, kurie turi jurisdikciją pagal šį reglamentą, arba, tuo atveju, kai klausimas bylos nagrinėjimo metu iškeliamas kaip nepagrindinis klausimas – teismas, kuriame nagrinėjama ta byla. Tuo atveju, kai yra nesuderinami autentiškas dokumentas ir teismo sprendimas, turėtų būti atsižvelgta į teismo sprendimų nepripažinimo pagrindus pagal šį reglamentą;

(63)

teismo sprendimo dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentą jokiu būdu neturėtų reikšti registruotos partnerystės, kuri sukūrė prielaidas tokiam sprendimui, pripažinimo;

(64)

turėtų būti apibrėžtas šio reglamento ir dvišalių arba daugiašalių konvencijų dėl registruotų partnerysčių turtinių pasekmių, kurių šalys yra valstybės narės, santykis;

(65)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui, turėtų būti numatyta valstybių narių pareiga pranešti tam tikrą informaciją apie savo teisės aktus ir procedūras, susijusius su registruotų partnerysčių turtinėmis pasekmėmis, per Tarybos sprendimu 2001/470/EB (8) sukurtą Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose. Siekiant, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų galima laiku paskelbti visą šio reglamento taikymui praktikoje svarbią informaciją, valstybės narės taip pat turėtų pranešti tokią informaciją Komisijai iki šio reglamento taikymo pradžios;

(66)

analogiškai, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui ir sudaryti galimybę naudotis šiuolaikinėmis ryšių technologijomis, turėtų būti nustatytos liudijimų, kurie turi būti pateikti teikiant prašymą paskelbti teismo sprendimą, autentišką dokumentą arba teisminį susitarimą vykdytinu, standartinės formos;

(67)

skaičiuojant šiame reglamente numatytus terminus ir laikotarpius, turėtų būti taikomas Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (9);

(68)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti ir vėliau iš dalies pakeisti liudijimus ir formas, susijusius su teismo sprendimų, teisminių susitarimų ir autentiškų dokumentų paskelbimu vykdytinais. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (10);

(69)

patariamoji procedūra turėtų būti taikoma įgyvendinimo aktams, kuriais nustatomi ir vėliau iš dalies keičiami šiame reglamente numatyti liudijimai ir formos, priimti, laikantis šio reglamento;

(70)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. laisvo asmenų judėjimo Sąjungoje, partnerių galimybės nustatyti tarpusavio turtinius santykius ir turtinius santykius su kitais asmenimis bendro gyvenimo metu ir likviduojant jų turtą, didesnio numatomumo ir teisinio tikrumo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl šio reglamento masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, prireikus valstybėms narėms tvirčiau bendradarbiaujant. Laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga turi kompetenciją imtis veiksmų. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(71)

šiuo reglamentu paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi Chartijoje, ypač 7, 9, 17, 21 ir 47 straipsniuose atitinkamai dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, teisės kurti šeimą pagal nacionalinius įstatymus, teisės į nuosavybę, bet kokios formos diskriminacijos uždraudimo ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, pripažintų principų. Valstybių narių teismai ir kitos kompetentingos valdžios institucijos turėtų taikyti šį reglamentą laikydamiesi tų teisių ir principų,

a)

partnerių veiksnumui;

b)

registruotos partnerystės buvimui, galiojimui ar pripažinimui;

c)

išlaikymo prievolėms;

d)

mirusio partnerio turto paveldėjimui;

e)

socialinei apsaugai;

f)

teisei registruotos partnerystės nutraukimo arba pripažinimo negaliojančia atveju perkelti vieno partnerio teises į senatvės ar neįgalumo pensiją, sukauptas registruotos partnerystės metu, iš kurių per registruotos partnerystės laikotarpį nebuvo gauta pensijos pajamų, kitam partneriui arba tokių teisių tarp jų patikslinimui;

g)

teisių in rem į turtą pobūdžiui ir

h)

visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokiam teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms.

i)

siejamas su parašu ir autentiško dokumento turiniu ir

ii)

buvo nustatytas viešosios valdžios institucijos arba kitos valdžios institucijos, kurią tuo tikslu įgaliojo kilmės valstybė narė;

a)

gali būti apeliacine tvarka apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrėti ir

b)

turi panašią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.

a)

valstybės narės, kurios teritorijoje kreipimosi į teismą momentu yra partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama,

b)

valstybės narės, kurios teritorijoje buvo partnerių paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu kreipimosi į teismą momentu vienas iš jų ten tebegyvena, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama,

c)

valstybės narės, kurios teritorijoje kreipimosi į teismą momentu yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama,

d)

valstybės narės, kurios pilietybė kreipimosi į teismą momentu yra bendra abiejų partnerių pilietybė, teismai arba, jei ši sąlyga netenkinama,

e)

valstybės narės, pagal kurios teisę registruota partnerystė buvo sudaryta, teismai.

a)

tuo momentu, kai teismui pateikiamas dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, ar lygiavertis dokumentas, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų įteiktas atsakovui;

b)

jei dokumentas pirmiau turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui – tuo momentu, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga valdžios institucija, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų pateiktas teismui, arba

c)

jeigu procesas pradedamas paties teismo iniciatyva – tuo momentu, kai teismas priima sprendimą pradėti procesą, arba, jeigu nereikalaujama priimti tokį sprendimą – tuo momentu, kai byla įregistruojama teisme.

a)

valstybės, kurioje susitarimo sudarymo momentu yra partnerių arba būsimų partnerių arba vieno iš jų įprastinė gyvenamoji vieta, teisė;

b)

valstybės, kurios pilietybę susitarimo sudarymo momentu turi kuris nors iš partnerių ar būsimų partnerių, teisė arba

c)

valstybės, pagal kurios teisę buvo sudaryta registruota partnerystė, teisė.

a)

toje kitoje valstybėje partnerių paskutinė bendra įprastinė gyvenamoji vieta buvo pakankamai ilgą laiką ir

b)

abu partneriai tos kitos valstybės teise rėmėsi tvarkydami arba planuodami savo turtinius santykius.

a)

vieno ar abiejų partnerių turto klasifikavimą į skirtingas kategorijas registruotos partnerystės metu ir pasibaigus registruotai partnerystei;

b)

turto perkėlimą iš vienos kategorijos į kitą;

c)

vieno partnerio atsakomybę už kito partnerio įsipareigojimus ir skolas;

d)

vieno ar abiejų partnerių įgaliojimus, teises ir pareigas turto atžvilgiu;

e)

turto pasidalijimą, paskirstymą arba likvidavimą nutraukus registruotą partnerystę;

f)

registruotos partnerystės turtinių pasekmių poveikį teisiniams vieno iš partnerių ir trečiųjų asmenų santykiams ir

g)

susitarimo dėl partnerių turto turtinį galiojimą.

a)

ta teisė yra:

arba

b)

kuris nors iš partnerių įvykdė taikytinus reikalavimus dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių paviešinimo arba registravimo, kurie nustatyti:

a)

valstybės, kurios teisė yra taikytina vieno iš partnerių ir trečiojo asmens sandoriui, teisė arba

b)

tais atvejais, kai tai susiję su nekilnojamuoju turtu arba registruotu turtu ar teisėmis, – valstybės, kurioje yra tas turtas arba kurioje yra įregistruotas tas turtas ar teisės, teisė.

a)

nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į partnerių įprastinę gyvenamąją vietą, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teisę;

b)

nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į partnerių pilietybę, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, su kuriuo partneriai yra glaudžiausiai susiję, teisę;

c)

nustatant taikytiną teisę pagal visas kitas nuostatas, kuriose daroma nuoroda į kitus elementus, kurie yra siejamieji kriterijai, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra atitinkamas elementas, teisę.

a)

jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai (ordre public);

b)

tais atvejais, kai jis priimtas atsakovui neatvykus į teismą, jei dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, arba lygiavertis dokumentas atsakovui nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasirengti gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas nepradėjo proceso teismo sprendimui užginčyti tada, kai buvo įmanoma tą padaryti;

c)

jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu procese tarp tų pačių šalių;

d)

jei jis nesuderinamas su kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje priimtu ankstesniu teismo sprendimu dėl to paties ieškinio pagrindo tarp tų pačių šalių, su sąlyga, kad ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

a)

teismo sprendimo kopija, atitinkanti sąlygas, būtinas jo autentiškumui nustatyti;

b)

liudijimas, išduotas kilmės valstybės narės teismo arba kompetentingos valdžios institucijos naudojant formą, nustatytą laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros, nedarant poveikio 46 straipsniui.

a)

kurių teismų ar valdžios institucijų kompetencijai priklauso nagrinėti prašymus dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagal 44 straipsnio 1 dalį ir apeliacinius skundus dėl teismo sprendimų dėl tokių prašymų pagal 49 straipsnio 2 dalį;

b)

50 straipsnyje nurodytą teismo sprendimo dėl apeliacinio skundo ginčijimo tvarką.

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/57

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/59

(1)

nuo tada, kai buvo priimta Direktyva 2006/126/EB, įgyta naujų mokslo žinių apie sveikatos būklę, darančią poveikį tinkamumui vairuoti, visų pirma žinių, susijusių su pavojų kelių eismo saugumui, kylančių dėl sveikatos sutrikimų, nustatymu ir gydymo, kuriuo siekiama išvengti tų pavojų, efektyvumo vertinimu;

(2)

dabartinis Direktyvos 2006/126/EB tekstas nebeatspindi naujausių žinių apie sutrikimus, darančius poveikį širdžiai ir kraujagyslėms, dėl kurių kyla arba ateityje gali kilti reikšmingo, staigaus negalią sukeliančio įvykio pavojus arba sumažėja asmens gebėjimas saugiai valdyti transporto priemonę, arba šie sutrikimai lemia abi pasekmes;

(3)

Vairuotojo pažymėjimų reikalų komitetas įsteigė Vairavimo ir širdies bei kraujagyslių ligų darbo grupę, kurios tikslas – taikant dabartinį medicininį požiūrį įvertinti su širdies ir kraujagyslių ligomis susijusius pavojus kelių eismo saugumui ir parengti atitinkamas gaires. Darbo grupės parengtoje ataskaitoje (2) išdėstyta, kodėl svarbu atnaujinti Direktyvos 2006/126/EB III priedo nuostatas dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Joje siūloma atsižvelgti į naujausius medicininius išaiškinimus ir aiškiai nurodyti, kokios būklės asmeniui turėtų būti leidžiama vairuoti ir kuriais atvejais vairuotojo pažymėjimai neturėtų būti išduodami ar atnaujinami. Be to, ataskaitoje pateikiama išsami informacija apie tai, kaip atnaujintas nuostatas dėl širdies ir kraujagyslių ligų turėtų taikyti kompetentingos nacionalinės institucijos;

(4)

nuo 2009 m., kai paskutinį kartą buvo atnaujintos Direktyvos 2006/126/EB III priedo nuostatos dėl diabeto, įgyta naujų žinių apie hipoglikemiją ir patobulinti jos diagnozės bei gydymo metodai. Vairuotojo pažymėjimų reikalų komiteto įsteigta Diabeto darbo grupė priėjo prie išvados, kad į šias naujas žinias turėtų būti atsižvelgta atnaujinant minėtas nuostatas, visų pirma susijusias su hipoglikemijos, pasireiškiančios miegant, svarba ir po pasikartojančios sunkios hipoglikemijos vairuotojams, priskiriamiems prie 1 grupės, taikomo draudimo vairuoti trukme;

(5)

kad būtų tinkamai atsižvelgiama į atskirus konkrečius atvejus ir tinkamai prisitaikoma prie būsimų pokyčių šioje medicinos srityje, valstybių narių kompetentingoms nacionalinėms medicinos institucijoms turėtų būti suteikta galimybė atskirais tinkamai pagrįstais atvejais suteikti leidimą vairuoti;

(6)

todėl Direktyva 2006/126/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(7)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (3) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos;

(8)

šioje direktyvoje nustatytos priemonės atitinka Vairuotojo pažymėjimų reikalų komiteto nuomonę,

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/64

(1)

2005 m. lapkričio 25 d. Taryba priėmė Bendruosius veiksmus 2005/889/BUSP (1);

(2)

2015 m. liepos 2 d. Taryba priėmė Sprendimą (BUSP) 2015/1065 (2), kuriuo iš dalies keičiami Bendrieji veiksmai 2005/889/BUSP ir jų galiojimo terminas pratęsiamas iki 2016 m. birželio 30 d.;

(3)

atlikus tarpinę strateginę ES BAM Rafah peržiūrą, misijos galiojimas turėtų būti pratęstas papildomam 12 mėnesių laikotarpiui iki 2017 m. birželio 30 d.;

(4)

todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Bendruosius veiksmus 2005/889/BUSP;

(5)

ES BAM Rafah bus vykdoma tokiomis aplinkybėmis, kurios gali pablogėti ir galėtų trukdyti siekti Sutarties 21 straipsnyje nustatytų Sąjungos išorės veiksmų tikslų,

1)

13 straipsnio 1 dalis papildoma šia pastraipa:

„Orientacinė finansavimo suma, skirta su ES BAM Rafah susijusioms išlaidoms padengti laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., yra 1 545 000 EUR.“;

2)

16 straipsnio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Jie nustoja galioti 2017 m. birželio 30 d.“

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/65

(1)

2013 m. liepos 3 d. Taryba priėmė Sprendimą 2013/354/BUSP (1), kuriuo EUPOL COPPS veikla pratęsta nuo 2013 m. liepos 1 d.;

(2)

2015 m. liepos 2 d. Taryba priėmė Sprendimą (BUSP) 2015/1064 (2), kuriuo iš dalies pakeistas Sprendimas 2013/354/BUSP ir pratęstas EUPOL COPPS galiojimas nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.;

(3)

atlikus preliminarią strateginę EUPOL COPPS peržiūrą, misija turėtų būti pratęsta papildomam 12 mėnesių laikotarpiui – iki 2017 m. birželio 30 d.;

(4)

Sprendimas 2013/354/BUSP turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(5)

EUPOL COPPS bus vykdoma aplinkybėmis, kurios gali pablogėti ir galėtų kliudyti pasiekti Sutarties 21 straipsnyje nustatytus Sąjungos išorės veiksmų tikslus,

1.

12 straipsnio 1 dalis papildoma šia pastraipa:

„Orientacinė finansavimo suma, skirta su EUPOL COPPS susijusioms išlaidoms laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. padengti, yra 10 320 000 EUR.“;

2.

15 straipsnio trečia pastraipa pakeičiama taip:

„Jis nustoja galioti 2017 m. birželio 30 d.“

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/66

(1)

Direktyva 98/41/EB siekiama stiprinti keleivinių laivų keleivių bei įgulos saugą ir galimybes juos gelbėti ir užtikrinti, kad paieškos, gelbėjimo ir avarijos padarinių likvidavimo darbai galėtų būti atliekami veiksmingiau;

(2)

Direktyvos 98/41/EB 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas registruoti tam tikrą informaciją apie kiekvieną keleivinį laivą, išvykstantį iš valstybės narės uosto maršrutu, kuris yra ilgesnis nei dvidešimt mylių nuo išvykimo vietos;

(3)

pagal Direktyvos 98/41/EB 9 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali prašyti Komisijos leisti nukrypti nuo šio reikalavimo;

(4)

2015 m. kovo 3 d. raštu Italijos Respublika perdavė Komisijai prašymą leisti nukrypti nuo Direktyvos 98/41/EB 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo registruoti informaciją apie laive esančius asmenis, taikomo visiems keleiviniams laivams, plaukiojantiems šiais maršrutais: a) Termolis–Tremičio salos ir atgal; b) Teračina–Ponca ir atgal ir c) Ponca–Ventotenė ir atgal;

(5)

2015 m. birželio 4 d. Komisija paprašė Italijos Respublikos pateikti papildomos informacijos, kad galėtų įvertinti prašymą. 2015 m. lapkričio 10 d. Italijos Respublika pateikė atsakymą;

(6)

2016 m. kovo 31 d. Italijos Respublika pakeitė prašymo leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą apimtį, kiek tai susiję su kai kuriomis išimtimis, taikomomis laive esančių asmenų, kurių skaičius turi būti registruojamas, kategorijoms;

(7)

remdamasi turima informacija, Komisija, padedama Europos jūrų saugumo agentūros (EMSA), įvertino prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą;

(8)

Italijos Respublika pateikė tokią informaciją: 1) plaukiojant nurodytais maršrutais metinė labai aukštų bangų, viršijančių du metrus, tikimybė yra mažesnė nei 10 %; 2) laivai, kuriems būtų taikoma nukrypti leidžianti nuostata, plaukioja reguliariaisiais maršrutais; 3) kelionės maršrutas nėra ilgesnis nei trisdešimt mylių nuo išvykimo vietos; 4) jūros plote, kuriame plaukioja keleiviniai laivai, navigacijai vadovaujama iš kranto, teikiamos oro prognozės ir galima nuolat naudotis Italijos pakrantės apsaugos paieškos ir gelbėjimo įranga; 5) tinkamos buferinės infrastruktūros ir uosto įrenginių nepakanka, kad keleivių duomenys būtų registruojami su kelionių tvarkaraščiu suderinamu būdu ir sinchronizuojami su sausumos transportu; 6) prašymas leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą būtų taikomas visiems konkrečiais maršrutais plaukiojantiems veiklos vykdytojams ir 7) nukrypti leidžianti nuostata nebūtų taikoma informacijos apie laive esančių vaikų skaičių registracijai ir informacijos apie būtiną pagalbą avarijos atveju registracijai, kai tokią informaciją keleivis nurodė pats;

(9)

iš galutinių vertinimo rezultatų matyti, kad tenkinamos visos nukrypti leidžiančios nuostatos patvirtinimo sąlygos;

(10)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Jūrų saugumo ir teršimo iš laivų prevencijos komiteto nuomonę,

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/68

(1)

nikelis į pašarus gali patekti iš natūralių ir antropogeninių šaltinių. Be to, tam tikrose pašarinėse žaliavose yra metalinio nikelio, nes jis naudojamas jų gamyboje kaip katalizatorius;

(2)

Europos maisto saugos tarnybos (toliau – Tarnyba) Teršalų maisto grandinėje reikalų mokslinė grupė (CONTAM mokslinė grupė) pateikė mokslinę nuomonę apie pašaruose esančio nikelio keliamą riziką gyvūnų ir visuomenės sveikatai (1);

(3)

CONTAM mokslinė grupė padarė išvadą, kad nepageidaujamas nikelio poveikis galvijams, kiaulėms, triušiams, antims, žuvims, šunims, viščiukams, arkliams, avims, ožkoms ir katėms per pašarus nėra tikėtinas. Vertindama gyvūniniame maiste esančio nikelio keliamą riziką žmogaus sveikatai CONTAM mokslinė grupė padarė išvadą, kad vidutinės populiacijos patiriamo lėtinio nikelio poveikio dabartinis lygis, vertinant vien tik gyvūninį maistą, galėtų kelti susirūpinimą dėl poveikio jaunimui. Dėl ūmaus poveikio per maistą CONTAM mokslinė grupė padarė išvadą, kad nikeliui jautriems asmenims kyla egzemos paūmėjimo odos reakcijų rizika, kai jie vartoja gyvūninį maistą. Todėl gyvūninio maisto poveikio dalis vertinant bendrą nikelio poveikį žmogui per maistą neturėtų būti nuvertinta, ypač amžiaus grupėse, kuriose patiriamas didelis nikelio poveikis per maistą. Tačiau iš turimų duomenų nebuvo įmanoma nustatyti nikelio, pernešto iš pašarų į gyvūninį maistą, kiekio;

(4)

nustatyta, kad duomenys apie nikelio aptikimą pašaruose, naudoti EFSA mokslinėje nuomonėje, buvo gauti daugiausia iš vienos valstybės narės ir todėl nėra reprezentatyvūs kalbant apie nikelį pašaruose ES mastu;

(5)

todėl tam, kad būtų galima užtikrinti aukštą gyvūnų ir žmonių sveikatos apsaugos lygį, tikslinga stebėti nikelį pašaruose visoje ES prieš apsvarstant galimybę nustatyti didžiausią leidžiamą nikelio koncentraciją pašaruose arba imtis kitų rizikos valdymo priemonių,

1.

Valstybės narės turėtų atlikti nikelio pašaruose stebėseną aktyviai dalyvaujant maisto verslo subjektams.

2.

Siekiant užtikrinti, kad iš partijų imami mėginiai būtų reprezentatyvūs, valstybės narės turėtų laikytis Komisijos reglamente (EB) Nr. 152/2009 (2) nustatytų mėginių ėmimo procedūrų.

3.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad Europos maisto saugos tarnybai analizių rezultatai būtų siunčiami reguliariai ir ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 31 d. naudojant EFSA duomenų pateikimo formatą ir laikantis EFSA maisto ir pašarų standartinio mėginių aprašo (SMA) gairių (3) bei papildomų EFSA ataskaitų teikimo specialiųjų reikalavimų.

8.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 183/70

(1)

nikelis yra plačiai žemės paviršiuje paplitęs metalas. Dėl gamtos procesų ir žmonių veiklos nikelio yra maiste ir geriamajame vandenyje;

(2)

Graikijos maisto tarnyba paprašė Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) įvertinti, kokį pavojų žmogaus sveikatai kelia maiste, ypač daržovėse, esantis nikelis;

(3)

EFSA Teršalų maisto grandinėje reikalų mokslinė grupė (CONTAM mokslinė grupė) nusprendė išplėsti rizikos vertinimą įtraukdama geriamąjį vandenį ir priėmė mokslinę nuomonę dėl visuomenės sveikatai kylančios rizikos, susijusios su maiste ir geriamajame vandenyje esančiu nikeliu (1). Šioje nuomonėje nurodyta, kad didžiausias lėtinis poveikis nikeliui patekus per burną pasireiškia kaip toksiškumas reprodukcijai ir vystymuisi. Nustatyta, kad didžiausias nikeliui jautriems žmonėms daromas ūmus poveikis nikeliui patekus per burną yra egzemos paūmėjimo reakcijos ir alerginių reakcijų pablogėjimas;

(4)

duomenys apie nikelio paplitimą maiste ir geriamajame vandenyje buvo surinkti 15-oje įvairių Europos šalių. Vis dėlto, kadangi 80 % visų duomenų surinkta vienoje valstybėje narėje, siekiant patikrinti, koks yra nikelio paplitimas maiste visoje Sąjungoje, reikėtų didesnės geografinės apimties duomenų;

(5)

buvo gauta mažai duomenų apie nikelio paplitimą tam tikrose maisto grupėse, kurios EFSA mokslinėje nuomonėje pripažintos kaip daugiausia vartojamos. Kad ateityje būtų galima taikyti rizikos valdymo priemones, patartina geriau išnagrinėti šioms maisto grupėms priklausančiuose maisto produktuose esančio nikelio kiekį,

1.

Valstybės narės, aktyviai dalyvaujant maisto tvarkymo ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams, 2016, 2017 ir 2018 m. turėtų vykdyti nikelio maiste stebėseną. Vykdant stebėseną daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama grūdams ir grūdiniams maisto produktams, kūdikių pradinio ir tolesnio maitinimo mišiniams, kūdikiams ir mažiems vaikams skirtiems perdirbtiems grūdiniams maisto produktams, kūdikių maistui, specialiai kūdikiams ir mažiems vaikams skirtiems specialiosios medicininės paskirties maisto produktams, maisto papildams, ankštiniams augalams, riešutams ir aliejingosioms sėkloms, pienui ir pieno produktams, alkoholiniams ir nealkoholiniams gėrimams, cukrui ir konditerijos gaminiams (įskaitant kakavą ir šokoladą), vaisiams, daržovėms ir daržovių produktams (įskaitant grybus), džiovintoms arbatžolėms, žolelių užpilams naudojamoms kitų augalų džiovintoms dalims ir dvigeldžiams moliuskams.

2.

Siekiant užtikrinti, kad iš partijų imami mėginiai būtų reprezentatyvūs, mėginių ėmimo procedūros turėtų būti atliekamos remiantis Komisijos reglamento (EB) Nr. 333/2007 (2) nuostatomis.

3.

Turėtų būti tiriami parduodami mėginiai. Bendro nikelio kiekio analizė turėtų būti atliekama remiantis standartu EN 13804:2013 „Maisto produktai. Elementų ir jų cheminių atmainių nustatymas. Bendrosios nuostatos ir specialieji reikalavimai“, pageidautina taikant analizės metodą, paremtą liepsnos atominės absorbcijos spektrometrija (FAAS) arba atominės absorbcijos spektrometrija grafitinėje krosnelėje (GFAAS), induktyviai susietos plazmos optine emisine spektrometrija (ICP-OES) arba masių spektrometrija (ICP-MS).

4.

Valstybės narės, maisto tvarkymo ir kiti suinteresuotieji subjektai Europos maisto saugos tarnybai kartu su jos nustatyta informacija ir naudodami jos nustatyto formato elektroninę formą turėtų pateikti stebėsenos duomenis, išreikštus pagal bendrą masę, kad iki 2016, 2017 ir 2018 m. spalio 1 d. duomenis būtų galima įvesti į vieną duomenų bazę. Turimi iki šiol nepateikti ankstesnių metų paplitimo duomenys turėtų būti kuo skubiau perduoti pagal tas pačias taisykles.