20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/1

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Kipro paraiška įregistruoti pavadinimą „Παφίτικο Λουκάνικο“ (Pafitiko Loukaniko) paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Παφίτικο Λουκάνικο“ (Pafitiko Loukaniko) turi būti įregistruotas,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/3

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Italijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Cipolla bianca di Margherita“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Cipolla bianca di Margherita“ turi būti įregistruotas,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/4

(1)

Reglamentu (ES) Nr. 511/2014 nustatytos galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir su genetiniais ištekliais susijusiomis tradicinėmis žiniomis ir juos naudojant gautos naudos pasidalijimo reikalavimų atitikties taisyklės laikantis Biologinės įvairovės konvencijos Nagojos protokolo dėl galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir sąžiningo bei teisingo naudos, gaunamos juos naudojant, pasidalijimo (toliau – Nagojos protokolas) nuostatų. Veiksmingai įgyvendinant tą reglamentą taip pat bus prisidedama prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir tvaraus jos komponentų naudojimo, laikantis Biologinės įvairovės konvencijos nuostatų;

(2)

siekiant padėti naudotojams laikytis pareigos imtis tinkamų atsargumo priemonių, Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 ir 8 straipsniuose numatytos savanoriškos priemonės – kolekcijų registracija ir geriausia praktika. Tikimasi, kad laikytis tos pareigos naudotojams padės ir kolekcijų, kuriose veiksmingai taikomos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad genetiniai ištekliai ir susijusi informacija būtų tiekiama tik su dokumentais, liudijančiais teisėtą gavimą, ir prireikus užtikrinant, kad būtų nustatytos abipusiai sutartos sąlygos, nustatymas ir registracija. Turėtų būti laikoma, kad naudotojai, kurie įsigyja genetinius išteklius iš kolekcijos, įtrauktos į registrą, ėmėsi tinkamų atsargumo priemonių informacijai gauti. Be to, tikimasi, kad naudotojams bus lengviau laikytis pareigos imtis tinkamų atsargumo priemonių, jei bus nustatomos ir kaip geriausia praktika pripažįstamos priemonės, ypatingai tinkamos atitikčiai Nagojos protokolo įgyvendinimo sistemai užtikrinti ekonomiškai efektyviu būdu ir teikiančios teisinį tikrumą. Kompetentingos institucijos, tikrindamos, kaip naudotojai laikosi reikalavimų, turėtų atsižvelgti į tai, ar naudotojai veiksmingai įgyvendino pripažintą geriausią praktiką. Siekiant užtikrinti vienodas tų nuostatų įgyvendinimo sąlygas, reikia nustatyti išsamias taisykles dėl procedūrų, taikytinų gavus prašymą įregistruoti kolekciją arba jos dalį ir susijusių su geriausios praktikos pripažinimu;

(3)

jei pareiškėjas, norintis būti įtrauktas į registrą, yra kolekcijų tinklo narys, būtų naudinga, kad toks pareiškėjas pateiktų informacijos apie visas kitas to paties tinklo kolekcijas arba jų dalis, dėl kurių buvo pateiktas arba yra teikiamas prašymas kitose valstybėse narėse. Siekiant, kad skirtingose valstybėse narėse pareiškėjams būtų sudarytos sąžiningos ir panašios sąlygos, tikrindamos kolekcijas ar jų dalis, valstybių narių, kurioms pranešta apie tokius su kitomis tinklo kolekcijomis arba jų dalimis susijusius prašymus, kompetentingos institucijos turėtų apsvarstyti galimybę apsikeisti informacija su tų valstybių narių, kuriose pateikė prašymus kiti tinklo nariai, institucijomis;

(4)

Reglamentas (ES) Nr. 511/2014 taikomas genetiniams ištekliams ir su genetiniais ištekliais susijusioms tradicinėms žinioms. Medžiaga, dėl kurios naudojimo reikalingas pareiškimas, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, apima: genetinius išteklius, su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias ir šių abiejų dalykų derinį;

(5)

siekiant užtikrinti vienodas naudotojų atitikties stebėsenos nuostatų įgyvendinimo sąlygas, reikia nustatyti išsamias taisykles dėl pareiškimų, kuriuos turi pateikti mokslinių tyrimų, kuriems naudojami genetiniai ištekliai ir su genetiniais ištekliais susijusios tradicinės žinios, finansavimo gavėjai ir produkto, kuriamo naudojant genetinius išteklius ir su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias, naudotojai galutiniame kūrimo etape;

(6)

atliekant naudotojų atitikties stebėseną mokslinių tyrimų finansavimo etape, svarbu užtikrinti, kad finansavimo gavėjai žinotų, kokios pareigos jiems tenka pagal Reglamentą (ES) Nr. 511/2014, ir kad jie imtųsi tinkamų atsargumo priemonių. Lygiai taip pat svarbu teikti informaciją Galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir naudos pasidalijimo informacijos centrui (toliau – GNNP informacijos centrui) ir užtikrinti, kad tai būtų informacija, naudinga taikant ir įgyvendinant Nagojos protokolą. Jei neturima tarptautiniu mastu pripažinto atitikties sertifikato, turėtų būti pateikiama kita svarbi informacija. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp to, kad GNNP informacijos centrui būtų teikiama naudinga informacija, ir kartu nebūtų užkraunama pernelyg didelė našta mokslinių tyrimų finansavimo gavėjams, šiam centrui turėtų būti siunčiama tik genetiniams ištekliams identifikuoti būtina informacija;

(7)

naudotojų atitikties stebėsena veiksminga tada, kai ji atliekama toje valstybėje narėje, kurioje genetiniai ištekliai naudojami. Todėl pareiškimas, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, turėtų būti pateikiamas valstybės narės, kurioje finansavimo gavėjas yra įsisteigęs, kompetentingai institucijai, nes paprastai toje valstybėje narėje ir vykdomi moksliniai tyrimai, kuriems naudojami genetiniai ištekliai ir su genetiniais ištekliais susijusios tradicinės žinios;

(8)

reikėtų vengti pareiškimų, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, dubliavimosi. Todėl mokslinių tyrimų finansavimo gavėjų teikiamas pareiškimas gali apimti daugiau kaip vieną genetinį išteklių arba bet kurias su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias. Vieną pareiškimą gali kartu pateikti keletas naudotojų, bendrai vykdančių iš vienos dotacijos lėšų finansuojamus mokslinius tyrimus, kuriems naudojami genetiniai ištekliai ir su genetiniais ištekliais susijusios tradicinės žinios. Tokiu atveju projekto koordinatoriui tenka ypatingas vaidmuo – jis yra atsakingas už pareiškimo pateikimą kelių susijusių naudotojų vardu. Atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 511/2014 12 straipsnį, tokį projekto koordinatoriaus pareiškimą gavusi kompetentinga institucija turėtų ta informacija apsikeisti su savo kolegomis kitose susijusiose valstybėse narėse;

(9)

kad būtų galima vykdyti naudotojų atitikties stebėseną pagal Reglamento (ES) Nr. 511/2014 7 straipsnio 2 dalį, reikėtų nustatyti galutinį naudojimo etapą, tai yra, galutinį produkto kūrimo etapą. Su teisiniu tikrumu galima nustatyti, kad produktas yra baigtas kurti, kai prašoma išduoti leidimą pateikti rinkai arba įregistruoti produktą, arba kai pateikiamas pranešimas, kurio reikalaujama prieš pirmą kartą pateikiant produktą Sąjungos rinkai, arba – jei nereikia nei leidimo pateikti rinkai, nei registracijos, nei pranešimo – tuo metu, kai produktas, sukurtas naudojant genetinius išteklius ir su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias, pirmą kartą pateikiamas Sąjungos rinkai. Tam tikrais atvejais gali būti, kad ne pats naudotojas prašo leidimo pateikti rinkai arba įregistruoti produktą, arba teikia pranešimą, arba pirmą kartą pateikia produktą Sąjungos rinkai. Tokiais atvejais, siekiant veiksmingai įtraukti visą Sąjungoje vykdomą veiklą, kuriai naudojami genetiniai ištekliai ir su genetiniais ištekliais susijusios tradicinės žinios, pareiškimą, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, turėtų teikti naudotojas, kuris parduoda arba kuriuo nors kitu būdu perduoda naudojimo rezultatą. Veiksminga naudotojų atitikties stebėsena Sąjungoje turėtų taip pat apimti tuos atvejus, kai naudojimas užbaigiamas Sąjungoje, o jo padarinys parduodamas arba kuriuo nors kitu būdu perduodamas už Sąjungos ribų neteikiant produkto Sąjungos rinkai;

(10)

skirtingi įvykiai, dėl kurių naudotojas galutiniame produkto kūrimo etape turi pateikti pareiškimą, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, panaikina vienas kito galimybę, todėl pareiškimas teikiamas tik vieną kartą. Kadangi galutinis produkto kūrimo etapas pasiekiamas anksčiau negu įvyksta kuris nors iš tų įvykių, pareiškimas, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, pateikiamas anksčiau už įvykį, kuris įvyksta pirmiausia;

(11)

pagal Reglamento (ES) Nr. 511/2014 7 straipsnio 3 dalį pareiškimuose, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, pateiktą informaciją kompetentingos institucijos turi perduoti GNNP informacijos centrui. Jei neturima tarptautiniu mastu pripažinto atitikties sertifikato, turėtų būti perduodama kita pagal Nagojos protokolo 17 straipsnio 4 dalį gauta svarbi informacija, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 511/2014 4 straipsnio 3 dalies b punkte. Siekiant užtikrinti veiksmingą Nagojos protokolo taikymą, ypač, kad našiai veiktų GNNP informacijos centras, turėtų būti keičiamasi tik tokia informacija, kuri padėtų Nagojos protokolo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytoms kompetentingoms institucijoms vykdyti stebėseną;

(12)

pareiškimas, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių, teikiamas tik dėl genetinių išteklių ir su genetiniais ištekliais susijusių tradicinių žinių, gautų iš Nagojos protokolo susitariančiųjų šalių, pagal Nagojos protokolo 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį priėmusių atitinkamus teisės aktus arba reglamentavimo reikalavimus dėl galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir dalijimosi nauda;

(13)

atsižvelgiant į nustatomų priemonių naujoviškumą, šį reglamentą derėtų peržiūrėti. Tuo tikslu gali būti naudingos Reglamento (ES) Nr. 511/2014 16 straipsnio 1 dalyje nurodytos ataskaitos, todėl, jei tik jos yra, į jas turėtų būti atsižvelgiama;

(14)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir naudos pasidalijimo komiteto nuomonę,

(a)

Komisijos suteiktas registracijos kodas;

(b)

kolekcijos arba jos dalies pavadinimas ir kontaktiniai duomenys;

(c)

turėtojo vardas ir pavardė/pavadinimas ir kontaktiniai duomenys;

(d)

kolekcijos arba jos dalies kategorija;

(e)

trumpas kolekcijos arba jos dalies aprašymas;

(f)

nuoroda į interneto svetainę, jei yra;

(g)

valstybės narės kompetentingos institucijos įstaiga, patikrinusi, ar kolekcija gali atitikti Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus;

(h)

įrašymo į registrą data;

(i)

kitas atpažinties numeris, jei yra;

(j)

jei taikoma, pašalinimo iš registro data.

(a)

patikrinimus vietoje;

(b)

atrinktų kolekcijos ar jos dalių dokumentų ir įrašų, svarbių įrodant atitiktį Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 straipsnio 3 dalies nuostatoms, tikrinimą;

(c)

nagrinėjimą, ar atrinkti atitinkamos kolekcijos genetinių išteklių pavyzdžiai ir susijusi informacija buvo dokumentuoti pagal Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 straipsnio 3 dalį;

(d)

nagrinėjimą, ar kolekcijos turėtojas yra pajėgus nuosekliai tiekti genetinius išteklius tretiesiems asmenims naudoti pagal Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 straipsnio 3 dalį;

(e)

pokalbius su atitinkamais asmenimis, kaip antai kolekcijos turėtoju, darbuotojais, išorės tikrintojais ir pavyzdžius iš tos kolekcijos gaunančiais naudotojais.

(a)

patikrinimus vietoje;

(b)

atrinktų kolekcijos ar jos dalių dokumentų ir įrašų, svarbių įrodant atitiktį Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 straipsnio 3 dalies nuostatoms, tikrinimą;

(c)

nagrinėjimą, ar atrinkti atitinkamos kolekcijos genetinių išteklių pavyzdžiai ir susijusi informacija buvo dokumentuoti ir pateikti naudoti tretiesiems asmenims pagal Reglamento (ES) Nr. 511/2014 5 straipsnio 3 dalį;

(d)

pokalbius su atitinkamais asmenimis, kaip antai kolekcijos turėtoju, darbuotojais, išorės tikrintojais ir pavyzdžius iš tos kolekcijos gaunančiais naudotojais.

(a)

dėl produkto, sukurto naudojant genetinius išteklius ir su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias, teikiamas registracijos arba leidimo pateikti rinkai prašymas;

(b)

dėl produkto, sukurto naudojant genetinius išteklius ir su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias, teikiamas pranešimas, kurio reikalaujama prieš pirmą kartą pateikiant produktą Sąjungos rinkai;

(c)

Sąjungos rinkai pirmą kartą pateikiamas produktas, sukurtas naudojant genetinius išteklius ir su genetiniais ištekliais susijusias tradicines žinias, jei to produkto nereikia nei registruoti, nei prašyti leidimo jį pateikti rinkai, nei teikti apie jį pranešimą;

(d)

naudojimo rezultatas parduodamas arba kuriuo nors kitu būdu perduodamas fiziniam arba juridiniam asmeniui Sąjungoje, kad tas asmuo atliktų vieną iš a, b ir c punktuose nurodytų veiksmų;

(e)

naudojimas Sąjungoje baigtas ir jo padarinys parduodamas arba kuriuo nors kitu būdu perduodamas fiziniam arba juridiniam asmeniui už Sąjungos ribų.

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/20

(1)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 (2) vienas iš bendros žuvininkystės politikos tikslų – palaipsniui panaikinti laimikio išmetimą į jūrą, nustatant įpareigojimą iškrauti visą tų rūšių, kurioms taikomi sužvejojamų žuvų kiekio apribojimai, sužvejotą laimikį;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalies c punktą nuo 2016 m. sausio 1 d. taikomas įpareigojimas iškrauti visą sužvejotų europinių paprastųjų jūrinių lydekų, pagal kurias nustatoma vykdomos žvejybos veiklos rūšis, laimikį;

(3)

tam tikrose Komisijos reglamento (EB) Nr. 494/2002 (3) nuostatose žvejams nustatyta pareiga išmesti į jūrą sužvejotų europinių paprastųjų jūrinių lydekų kiekį, kuris viršija tam tikrą laimikio sudėties ribą, prieštarauja įpareigojimui iškrauti visą laimikį;

(4)

todėl tos Reglamento (EB) Nr. 494/2002 nuostatos turėtų būti iš dalies pakeistos nustatant reikalavimą iškrauti ir įskaičiuoti į kvotas visą europinių paprastųjų jūrinių lydekų netyčinį laimikį;

(5)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Žuvininkystės ir akvakultūros komiteto nuomonę,

1)

Įterpiamas šis 1a straipsnis:

„1a straipsnis

Šiame reglamente „netyčinis laimikis“ – atsitiktinai sužvejoti jūrų gyvūnai, kurie pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1380/2013 (4) 15 straipsnį turi būti iškrauti ir įskaičiuoti į kvotas, nes jie nesiekia mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio arba viršija kiekius, leidžiamus pagal laimikio sudėtį ir priegaudą reglamentuojančias taisykles.

(4)  2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB (OL L 354, 2013 12 28, p. 22).“"

2)

2 straipsnis papildomas šia 3 dalimi:

„3.   1 dalis netaikoma europinių paprastųjų jūrinių lydekų, kurioms taikomas Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnyje nustatytas įpareigojimas iškrauti visą laimikį, netyčiniam laimikiui. Tas netyčinis laimikis iškraunamas ir įskaičiuojamas į kvotas.“

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/22

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/24

(1)

Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (toliau – EGF) tikslas – teikti paramą iš darbo atleistiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, nutraukusiems darbo veiklą dėl su globalizacija susijusių esminių pasaulio prekybos sistemos struktūrinių pokyčių, atsiradusių dėl tebesitęsiančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės arba dėl naujos pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, ir padėti jiems vėl integruotis į darbo rinką;

(2)

EGF didžiausia metinė suma neviršija 150 mln. EUR (2011 m. kainomis), kaip nustatyta Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013 (3) 12 straipsnyje;

(3)

2015 m. kovo 24 d. Belgija pateikė paraišką „EGF/2015/003 BE/Ford Genk“ dėl finansinės paramos iš EGF, nes iš įmonės „Ford Genk“ ir 11 tiekėjų bei tolesnės gamybos grandies įmonių Belgijoje buvo atleista darbuotojų, o kai kuriems asmenims teko nutraukti darbo veiklą. Vėliau pateikta papildomos informacijos pagal Reglamento (ES) Nr. 1309/2013 8 straipsnio 3 dalį. Paraiška atitinka EGF finansinės paramos sumai nustatyti taikomus reikalavimus, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1309/2013 13 straipsnyje;

(4)

todėl iš EGF turėtų būti mobilizuota 6 268 564 EUR suma finansinei paramai pagal Belgijos pateiktą paraišką suteikti;

(5)

siekiant kuo greičiau mobilizuoti EGF lėšas, šis sprendimas turėtų būti taikomas nuo jo priėmimo dienos,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/26

(1)

Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (toliau – EGF) tikslas – teikti paramą iš darbo atleistiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, nutraukusiems darbo veiklą dėl su globalizacija susijusių esminių pasaulio prekybos sistemos struktūrinių pokyčių, atsiradusių dėl tebesitęsiančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės arba dėl naujos pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, ir padėti jiems vėl integruotis į darbo rinką;

(2)

EGF didžiausia metinė suma neviršija 150 mln. EUR (2011 m. kainomis), kaip nustatyta Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013 12 straipsnyje (3);

(3)

2015 m. kovo 24 d. Italija pateikė paraišką „EGF/2015/004 IT/Alitalia“ dėl finansinės paramos iš EGF, nes iš „Gruppo Alitalia“ (4) Italijoje buvo atleista darbuotojų. Vėliau pateikta papildomos informacijos pagal Reglamento (ES) Nr. 1309/2013 8 straipsnio 3 dalį. Paraiška atitinka EGF finansinės paramos sumai nustatyti taikomus reikalavimus, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1309/2013 13 straipsnyje;

(4)

todėl iš EGF turėtų būti mobilizuota 1 414 848 EUR suma finansinei paramai pagal Italijos pateiktą paraišką suteikti;

(5)

siekiant kuo greičiau mobilizuoti EGF lėšas, šis sprendimas turėtų būti taikomas nuo jo priėmimo dienos,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/28

(1)

Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (toliau – EGF) tikslas – teikti paramą atleistiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, nutraukusiems darbo veiklą dėl su globalizacija susijusių esminių pasaulio prekybos sistemos struktūrinių pokyčių, atsiradusių dėl tebesitęsiančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės arba dėl naujos pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, ir padėti jiems vėl integruotis į darbo rinką;

(2)

EGF didžiausia metinė suma neviršija 150 mln. EUR (2011 m. kainomis), kaip nustatyta Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013 (3) 12 straipsnyje;

(3)

2015 m. vasario 26 d. Vokietija pateikė paraišką „EGF/2015/002 DE/Adam Opel“ dėl finansinės paramos iš EGF, nes iš „Adam Opel AG“ ir vieno tiekėjo įmonių Vokietijoje buvo atleista darbuotojų; vėliau pateikta papildomos informacijos pagal Reglamento (ES) Nr. 1309/2013 8 straipsnio 3 dalį; ši paraiška atitinka EGF finansinės paramos sumai nustatyti taikomus reikalavimus, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1309/2013 13 straipsnyje;

(4)

todėl iš EGF turėtų būti mobilizuota 6 958 623 EUR suma finansinei paramai pagal Vokietijos pateiktą paraišką suteikti;

(5)

siekiant kuo greičiau mobilizuoti EGF lėšas, šis sprendimas turėtų būti taikomas nuo jo priėmimo dienos,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/30

(1)

Europos Sąjungos solidarumo fondo (toliau – Fondas) tikslas – užtikrinti Sąjungai galimybę greitai, veiksmingai ir lanksčiai reaguoti nelaimės atvejais ir parodyti solidarumą su nelaimių ištiktų regionų gyventojais;

(2)

didžiausia Fondo metinė suma neviršija 500 mln. EUR (2011 m. kainomis), kaip nustatyta Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013 10 straipsnyje (3);

(3)

Bulgarija pateikė paraišką mobilizuoti Fondo lėšas dėl atšiaurių žiemos sąlygų;

(4)

Graikija pateikė dvi paraiškas mobilizuoti Fondo lėšas dėl potvynių;

(5)

Komisijos vertinimu, paraiškos atitinka Solidarumo fondo lėšų skyrimo sąlygas, nustatytas Tarybos reglamente (EB) Nr. 2012/2002;

(6)

taigi siekiant skirti visos 16 274 765 EUR sumos finansinį įnašą, susijusį su Bulgarijos ir Graikijos pateiktomis paraiškomis, reikėtų mobilizuoti Fondo lėšas;

(7)

pagal 2013 m. gruodžio 2 d. Tarpinstitucinio susitarimo 11 punkto antrą sakinį, yra galimybių perskirstyti asignavimus. Avansams skirti 2015 finansinių metų asignavimai buvo panaudoti labai ribotu mastu: trims paraiškoms, kurios yra šio sprendimo objektas ir pagal kurias dar reikia išmokėti 14 647 288 EUR likutį. Taigi, visa mobilizuojama suma bus finansuojama perskirstant turimus 2015 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto asignavimus avansams, todėl papildomų asignavimų nereikia;

(8)

siekiant kuo greičiau mobilizuoti Fondo lėšas, šis sprendimas turėtų būti taikomas nuo jo priėmimo dienos,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/32

(1)

remiantis Sprendimo 2005/387/TVR 6 straipsniu neeiliniame Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (toliau – ENNSC) išplėsto mokslinio komiteto posėdyje parengta naujos psichoaktyviosios medžiagos 4-metil-5-(4-metilfenil)-4,5-dihidrooksazol-2-amino (4,4′-DMAR) rizikos įvertinimo ataskaita, ir 2014 m. rugsėjo 19 d. ši ataskaita pateikta Komisijai ir Tarybai;

(2)

4,4′-DMAR yra sintetinis pakeisto oksazolino darinys. Tai aminorekso ir 4-metilaminorekso (4-MAR) – dviejų sintetinių pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją kontroliuojamų stimuliantų – darinys;

(3)

4,4′-DMAR narkotikų rinkoje Sąjungoje yra mažiausiai nuo 2012 m. gruodžio mėn., apie ją per ankstyvojo perspėjimo sistemą pranešta 2012 m. gruodžio mėn. Devynios valstybės narės pranešė, kad medžiaga buvo aptikta atlikus poėmius, daugiausia baltų ar spalvotų miltelių ir tablečių forma, taip pat biologiniuose ir surinktuose mėginiuose;

(4)

naujų psichoaktyviųjų medžiagų rinkoje 4,4′-DMAR atsirado kaip „tyrimų cheminė medžiaga“, parduodama interneto mažmenininkų, ir dabar ji parduodama gatvės rinkoje. 4,4′-DMAR parduodama ir vartojama kaip savarankiška medžiaga, tačiau neteisėtoje rinkoje ji taip pat buvo apgaule parduodama kaip ekstazis ir amfetaminai;

(5)

nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2014 m. birželio mėn. trijose valstybėse narėse užregistruotas 31 su 4,4′-DMAR siejamas mirties atvejis. Daugeliu atvejų 4,4′-DMAR arba buvo mirties priežastis, arba tikėtina, kad kartu su kitomis medžiagomis prisidėjo prie mirties. Viena valstybė narė pranešė apie nemirtino apsinuodijimo atvejį;

(6)

4,4′-DMAR toksiškumo tyrimų neatlikta;

(7)

duomenų apie 4,4′-DMAR vartojimo paplitimą nėra. Tačiau iš turimos informacijos darytina išvada, kad ši medžiaga nėra plačiai naudojama. Iš informacijos, gautos bylose, susijusiose su mirties atvejais, galima daryti išvadą, kad naudotojai to nežinodami vartojo 4,4′-DMAR, kai siekė gauti kitų stimuliantų;

(8)

gaminant, platinant, neteisėtai prekiaujant ir tiekiant 4,4′-DMAR Sąjungoje nusikalstamos grupuotės dalyvauja menkai. Nėra žinoma, kokie cheminiai pirmtakai ir sintetiniai gamybos būdai yra naudojami 4,4′-DMAR gaminti;

(9)

1961 m. Jungtinių Tautų bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje ir 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvencijoje 4,4′-DMAR nėra nurodyta kaip kontroliuojama medžiaga. Šiuo metu ji nėra ir anksčiau nebuvo vertinama Jungtinių Tautų sistemoje ir toks vertinimas neplanuojamas;

(10)

joks medicininis ar veterinarinis 4,4′-DMAR naudojimas Sąjungoje nėra nustatytas ar pripažintas. Išskyrus tai, kad ši medžiaga naudojama kaip etaloninė analizės medžiaga bei tiriant jos chemines, farmakologines ir toksikologines savybes, nėra duomenų, kad ji būtų naudojama kitiems tikslams;

(11)

rizikos įvertinimo ataskaitoje atskleidžiama, kad yra mažai mokslinių įrodymų, susijusių su 4,4′-DMAR, ir nurodoma, kad jos keliamiems pavojams sveikatai ir socialinei rizikai įvertinti reikės tolesnių tyrimų. Tačiau šiuo metu turimų įrodymų ir informacijos pakanka, kad visoje Sąjungoje 4,4′-DMAR būtų taikomos kontrolės priemonės. Dėl 4,4′-DMAR vartojimo keliamo pavojaus sveikatai, kaip dokumentais patvirtinta jos aptikus keliais mirties atvejais, dėl to, kad naudotojai gali jos pavartoti to nežinodami, ir dėl to, kad ji neturi medicininės vertės, 4,4′-DMAR turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(12)

kadangi trijose valstybėse narėse 4,4′-DMAR taikomos kontrolės priemonės pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją, o penkios valstybės narės taiko kitas teisėkūros priemones šiai medžiagai kontroliuoti, visoje Sąjungoje taikomos jos kontrolės priemonės padėtų išvengti galimų sunkumų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse ir apsaugotų nuo pavojų, kuriuos gali kelti jos prieinamumas ir naudojimas;

(13)

remiantis Sprendimo 2005/387/TVR 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis neeiliniame ENNSC išplėsto mokslinio komiteto posėdyje parengta naujos psichoaktyviosios medžiagos 1-cikloheksil-4-(1,2-difeniletil)piperazino (MT-45) rizikos įvertinimo ataskaita, ir 2014 m. spalio 6 d. ši ataskaita pateikta Komisijai ir Tarybai;

(14)

MT-45 yra piperazino N,N′-disubstitutas, kuriame prie vieno iš piperazino žiedo azoto atomų yra prisijungęs cikloheksano žiedas, o prie kito azoto atomo yra prisijungusi 1,2-difeniletilo dalis. MT-45 yra vienas iš praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje išrastų 1-(1,2-difeniletil)piperazino analgetikų;

(15)

MT-45 narkotikų rinkoje Sąjungoje yra nuo 2013 m. spalio mėn., kur ji parduodama kaip „tyrimų cheminė medžiaga“, daugiausia internete. ENNSC nustatė 12 tiekėjų ir mažmenininkų internete, siūlančių įsigyti MT-45, svetainių; atrodo, kad kai kurios jų įsikūrusios Sąjungoje;

(16)

viena valstybė narė pranešė apie iš viso 28 mirties atvejus nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. liepos mėn. Daugeliu atvejų analitiškai patvirtintas MT-45 buvimas biologiniuose mėginiuose. Ta pati valstybė narė taip pat pranešė apie maždaug 18 nemirtino apsinuodijimo atvejų, kurių klinikiniai požymiai buvo panašūs į apsinuodijimo opioidais, o kai kuriais atvejais užfiksuota reakcija į opioido receptorių antagonistą naloksoną;

(17)

atlikta keletas tyrimų su gyvūnais, kurie rodo, kad ūmus MT-45 toksiškumas yra kelis kartus didesnis nei morfino;

(18)

iš šiuo metu turimos informacijos darytina išvada, kad MT-45 nėra plačiai naudojama. Panašu, kad ši medžiaga daugiausia naudojama namų aplinkoje naudotojų, norinčių išbandyti naują medžiagą, arba nuo opioidų priklausomų naudotojų, neturinčių prieigos prie heroino ar kokio nors kito opioido. Naudotojai MT-45 gali derinti su kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis. Informacijos apie socialinius pavojus, kurie gali būti susiję su MT-45, nėra;

(19)

nėra įrodymų, kad Sąjungoje gaminant, platinant, tiekiant MT-45 ir ja neteisėtai prekiaujant dalyvautų nusikalstamos grupuotės. Nėra žinoma, kokie cheminiai pirmtakai ir sintetiniai gamybos būdai yra naudojami MT-45, aptiktai valstybėse narėse, gaminti;

(20)

1961 m. Jungtinių Tautų bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje ir 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvencijoje MT-45 nėra nurodyta kaip kontroliuojama medžiaga. Šiuo metu ji nėra ir anksčiau nebuvo vertinama Jungtinių Tautų sistemoje ir toks vertinimas neplanuojamas;

(21)

joks medicininis ar veterinarinis MT-45 naudojimas Sąjungoje nėra nustatytas ar pripažintas. Išskyrus tai, kad ši medžiaga naudojama kaip etaloninė analizės medžiaga bei tiriant jos chemines, farmakologines ir toksikologines savybes, nėra duomenų, kad ji būtų naudojama kitiems tikslams;

(22)

rizikos įvertinimo ataskaitoje atskleidžiama, kad yra mažai mokslinių įrodymų, susijusių su MT-45, ir nurodoma, kad jos keliamiems pavojams sveikatai ir socialinei rizikai įvertinti reikės tolesnių tyrimų. Tačiau šiuo metu turimų įrodymų ir informacijos pakanka, kad visoje Sąjungoje MT-45 būtų taikomos kontrolės priemonės. Dėl šios medžiagos keliamo pavojaus sveikatai, kaip dokumentais patvirtinta jos aptikus keliais mirties atvejais, ir dėl to, kad ši medžiaga neturi medicininės vertės, MT-45 turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(23)

kadangi vienoje valstybėje narėje MT-45 taikomos kontrolės priemonės pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi įsipareigojimai pagal 1961 m. Jungtinių Tautų bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją ir 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją, o septynios valstybės narės taiko kitas teisėkūros priemones šiai medžiagai kontroliuoti, visoje Sąjungoje taikomos jos kontrolės priemonės padėtų išvengti galimų sunkumų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse ir apsaugotų nuo pavojų, kuriuos gali kelti jos prieinamumas ir naudojimas;

(24)

pagal Sprendimą 2005/387/TVR Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad būtų galima greitai ir remiantis ekspertinėmis žiniomis Sąjungos lygmeniu reaguoti atsiradus naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, kurias aptinka ir apie kurias praneša valstybės narės, toms medžiagoms taikant kontrolės priemones visoje Sąjungoje. Kadangi tokių įgyvendinimo įgaliojimų vykdymo inicijavimui taikomos sąlygos ir procedūra yra įvykdytos, turėtų būti priimtas įgyvendinimo sprendimas, kad 4,4′-DMAR ir MT-45 visoje Sąjungoje būtų taikomos kontrolės priemonės;

(25)

Danijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(26)

Airijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(27)

Jungtinei Karalystei Sprendimas 2005/387/TVR nėra privalomas, todėl ji nedalyvauja priimant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

a)

4-metil-5-(4-metilfenil)-4,5-dihidrooksazol-2-aminui (4,4′-DMAR);

b)

1-cikloheksil-4-(1,2-difeniletil)piperazinui (MT-45).

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/35

(1)

remiantis Sprendimo 2005/387/TVR 6 straipsniu neeiliniame Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (toliau – ENNSC) išplėsto mokslinio komiteto posėdyje parengta 4-metilamfetamino rizikos įvertinimo ataskaita, ir 2012 m. lapkričio 29 d. ši ataskaita pateikta Komisijai;

(2)

4-metilamfetaminas yra sintetinis metilinant žiedą gaunamas amfetamino darinys, kurio daugiausia miltelių ir pastos pavidalu aptinkama amfetamino ir kofeino turinčiuose ėminiuose, tačiau jo taip pat pasitaikė tablečių ir skysto pavidalo. Šios medžiagos atsirado neteisėtoje amfetamino rinkoje, kur ji parduodama ir naudojama kaip kontroliuojamas narkotikas amfetaminas. Gautas vienas pranešimas apie tai, kad ši medžiaga buvo aptikta internetu parduodamame komerciniame produkte. Pagrindinis 4-metilamfetamino sintezės cheminis pirmtakas yra 4-metilbenzilmetilketonas (4-metil-BMK), kurį, panašu, galima įsigyti internetu ir kuris nėra kontroliuojamas pagal 1988 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta;

(3)

naudotojai retai praneša apie konkretų fizinį 4-metilamfetamino poveikį, nes jie paprastai nežino, kad pavartojo šios medžiagos. Tačiau iš kelių turimų pranešimų matyti, kad jos poveikis yra stimuliuojamasis. Duomenys apie poveikį žmogui, kurių turima nedaug, leidžia manyti, kad 4-metilamfetaminas gali turėti tokį nepageidaujamą poveikį kaip hipertermija, hipertenzija, anoreksija, pykinimas, prakaitavimas, skrandžio sutrikimas, kosulys, vėmimas, galvos skausmas, stiprus širdies plakimas, nemiga, paranoja, nerimas ir depresija. Šiuo metu turimų duomenų nepakanka, kad būtų galima nustatyti santykinį medžiagos gebėjimą sukelti priklausomybę;

(4)

remiantis turimais neišsamiais duomenų šaltiniais, ūmus 4-metilamfetamino toksiškumas yra panašus į kitų stimuliuojančiųjų medžiagų. Tam tikri faktai leidžia manyti, kad vartojant 4-metilamfetaminą su kitomis medžiagomis, įskaitant amfetaminą ir kofeiną, gali kilti didesnis bendro toksiškumo sustiprėjimo pavojus;

(5)

keturiose valstybėse narėse užregistruotas 21 mirties atvejis, kai per autopsiją paimtuose ėminiuose 4-metilamfetamino aptikta vieno arba kartu su viena ar keliomis medžiagomis, pirmiausia amfetaminu. Nors remiantis turima informacija neįmanoma tiksliai nustatyti, koks buvo 4-metilamfetamino poveikis tais mirties atvejais, kai kuriais atvejais nustatyta, kad ši medžiaga buvo vyraujantis narkotikas, o jos kiekis – panašus į nustatytąjį tam tikrais amfetamino vartojimo sukeltais mirties atvejais;

(6)

4-metilamfetamino aptikta 15 valstybių narių, o viena valstybė narė pranešė apie šios medžiagos gamybą savo teritorijoje. Konkrečiai 4-metilamfetamino paplitimą įvertinti sunku. Neturima informacijos apie konkrečią šios medžiagos paklausą vartotojų grupėse, ir ja neprekiaujama internetinėse parduotuvėse;

(7)

remiantis turima informacija galima teigti, kad 4-metilamfetaminą gamina ir platina tos pačios organizuotos nusikalstamos grupės, kurios užsiima amfetamino gamyba ir neteisėta prekyba šia medžiaga;

(8)

Sąjungoje 4-metilamfetaminas neturi žinomos, nustatytos ar pripažįstamos medicininės vertės ar paskirties, be to, Sąjungoje šiai medžiagai nėra suteikta rinkodaros leidimo. Be to, kad jis naudojamas kaip etaloninė analizės medžiaga ir atliekant mokslinius tyrimus, neturima duomenų, kad jis gali būti naudojamas kokiais nors kitais teisėtais tikslais;

(9)

šiuo metu 4-metilamfetamino vertinimas neatliekamas, jis taip pat nebuvo įvertintas Jungtinių Tautų sistemoje. Aštuonios valstybės narės šiai medžiagai taiko kontrolės priemones pagal narkotikų kontrolės teisės aktus, kuriais vykdomi jų įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją. Dar dvi valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose šiai medžiagai taiko generinę fenetilamino apibrėžtį, o viena valstybė narė jai taiko kontrolės priemones pagal savo vaistų srities teisės aktus;

(10)

rizikos įvertinimo ataskaitoje nurodoma, kad mokslinių duomenų apie 4-metilamfetamino savybes ir riziką yra nedaug, ir pažymima, kad reikia toliau tirti su šia medžiaga susijusį bendrą pavojų sveikatai ir socialinę riziką. Tačiau turimi įrodymai yra pakankamas pagrindas 4-metilamfetaminui taikyti kontrolės priemones visoje Sąjungoje. Dėl šios medžiagos keliamo pavojaus sveikatai, kaip dokumentais patvirtinta jos aptikus keliais mirties atvejais, apie kuriuos pranešta, ypač jei ji naudojama kartu su kitomis medžiagomis, dėl to, kad ji atrodo ir veikia labai panašiai kaip amfetaminas, dėl to, kad naudotojai gali pavartoti šios medžiagos to nežinodami ir dėl to, kad jos medicininė vertė yra nedidelė bei medicinoje ji naudojama retai, 4-metilamfetaminui visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(11)

kadangi 10 valstybių narių jau taiko 4-metilamfetamino kontrolės priemones, jam pradėjus taikyti kontrolės priemones visoje Sąjungoje gali būti padedama išvengti problemų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse;

(12)

kontrolės priemonės visoje Sąjungoje taip pat gali padėti užtikrinti, kad 4-metilamfetaminas netaptų amfetamino alternatyva neteisėtose narkotikų rinkose;

(13)

pagal Sprendimą 2005/387/TVR Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad būtų galima greitai ir remiantis ekspertinėmis žiniomis Sąjungos lygmeniu reaguoti atsiradus naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, kurias aptinka ir apie kurias praneša valstybės narės, toms medžiagoms taikant kontrolės priemones visoje Sąjungoje. Kadangi tokių įgyvendinimo įgaliojimų vykdymo inicijavimui taikomos sąlygos ir procedūra yra įvykdytos, turėtų būti priimtas įgyvendinimo sprendimas, kad 4-metilamfetaminui visoje Sąjungoje būtų taikomos kontrolės priemonės;

(14)

šiuo sprendimu pakeičiamas Sprendimas 2013/129/ES (2), kurį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) panaikino 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimu byloje C-317/13 (3). Tame sprendime Teismas paliko galioti Sprendimo 2013/129/ES pasekmes, kol įsigalios nauji aktai, kuriais siekiama tą sprendimą pakeisti. Todėl nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos Sprendimas 2013/129/ES netenka galios;

(15)

siekiant užtikrinti 4-metilamfetamino kontrolės priemonių tęstinumą visoje Sąjungoje šis sprendimas neturėtų daryti poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su terminu, iki kurio savo nacionalinės teisės aktuose jos turi nustatyti kontrolės priemones ir baudžiamąsias sankcijas tos naujos psichoaktyviosios medžiagos atžvilgiu, kaip nustatyta Sprendimo 2013/129/ES 2 straipsnyje;

(16)

Danijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(17)

Airijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(18)

Jungtinei Karalystei Sprendimas 2005/387/TVR nėra privalomas, todėl ji nedalyvauja priimant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/38

(1)

remiantis Sprendimu 2005/387/TVR neeiliniame Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (toliau – ENNSC) išplėsto mokslinio komiteto posėdyje parengtos 4-jod-2,5-dimetoksi-N-(2-metoksibenzil)fenetilamino (25I-NBOMe), 3,4-dichlor-N-[[1-(dimetilamino)cikloheksil]metil]benzamido (AH-7921), 3,4-metilendioksipirovalerono (MDPV) ir 2-(3-metoksifenil)2-(etilamino)cikloheksanono (metoksetamino) rizikos įvertinimo ataskaitos, ir 2014 m. balandžio 23 d. šios ataskaitos pateiktos Komisijai ir Tarybai;

(2)

25I-NBOMe, AH-7921, MDPV ir metoksetaminas nebuvo įvertinti Jungtinių Tautų lygmeniu iki tada, kai buvo paprašyta rizikos įvertinimo Sąjungos lygmeniu, tačiau 2014 m. birželio mėn. šias medžiagas įvertino Pasaulio sveikatos organizacijos Priklausomybės nuo narkotikų vartojimo ekspertų komitetas;

(3)

joks medicininis ar veterinarinis 25I-NBOMe, AH-7921, MDPV ir metoksetamino panaudojimas nėra nustatytas ar pripažintas. Išskyrus tai, kad šios medžiagos naudojamos kaip etaloninės analizės medžiagos bei vykdant jų cheminių, farmakologinių ir toksikologinių savybių mokslinius tyrimus, atliekamus šioms medžiagoms atsiradus narkotikų rinkoje (o 25I-NBOMe atveju – ir neurochemijos srityje), nėra duomenų, kad jos būtų naudojamos kitiems tikslams;

(4)

25I-NBOMe yra stiprus sintetinis 2,5-dimetoksi-4-jodfenetilamino (2C-I) – klasikinio serotonerginio haliucinogeno darinys, kurio rizika jau buvo įvertinta, o nuo 2003 m. vadovaujantis Tarybos sprendimu 2003/847/TVR (2) šiai medžiagai taikomos Sąjungos lygmens kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos;

(5)

konkretų fizinį 25I-NBOMe poveikį įvertinti sunku, nes nėra paskelbta tyrimų, kuriais būtų įvertintas šios medžiagos ūmus ir chroniškas toksiškumas, psichologinis poveikis bei įtaka elgesiui ir rizika sukelti priklausomybę, taip pat dėl negausios turimos informacijos ir duomenų. Šios medžiagos vartojusių asmenų klinikiniai stebėjimai rodo, kad ji turi haliucinogeninį poveikį ir gali sukelti didelę ažitaciją, sutrikimą, intensyvias garso ir vaizdo haliucinacijas, agresiją, smurto proveržius ir savo kūno žalojimą;

(6)

trijose valstybėse narėse užregistruoti keturi su 25I-NBOMe siejami mirties atvejai. Su jos naudojimu susijęs didelis toksiškumas užfiksuotas keturiose valstybėse narėse – pranešta apie 32 nemirtino apsinuodijimo atvejus. Šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai tapus plačiau prieinamai ir naudojamai, galėtų kilti rimtų pasekmių asmenų ir visuomenės sveikatai. Informacijos apie socialinę riziką, susijusią su 25I-NBOMe, nėra;

(7)

dvidešimt dvi valstybės narės ir Norvegija pranešė ENNSC ir Europos policijos biurui (Europolui), kad yra pranešusios apie 25I-NBOMe aptikimą. Duomenų apie 25I-NBOMe naudojimo paplitimą nėra, tačiau iš negausios esamos informacijos matyti, kad ši medžiaga gali būti vartojama įvairiausioje aplinkoje, pavyzdžiui, namuose, baruose, naktiniuose klubuose ir muzikos festivaliuose;

(8)

25I-NBOMe rinkai pateikiamas atvirai ir parduodamas internete kaip „tyrimų cheminė medžiaga“, o iš poėmių, surinktų ėminių bei vartotojų svetainių ir interneto mažmenininkų gautos informacijos matyti, kad ši medžiaga parduodama kaip atskiras narkotikas, be to, pardavėjų yra įvardijamas kaip „teisėtas“ LSD pakaitalas. ENNSC nustatė daugiau kaip 15 šia medžiaga prekiaujančių interneto mažmenininkų, kurių buvimo vieta gali būti Sąjungoje ir Kinijoje;

(9)

rizikos įvertinimo ataskaitoje atskleidžiama, kad yra mažai mokslinių įrodymų, susijusių su 25I-NBOMe, ir nurodoma, kad jos keliamiems pavojams sveikatai ir socialinei rizikai įvertinti reikėtų tolesnių tyrimų. Tačiau esami įrodymai ir informacija yra pakankamas pagrindas visoje Sąjungoje 25I-NBOMe taikyti kontrolės priemones. Dėl 25I-NBOMe keliamo pavojaus sveikatai, kuris dokumentais patvirtintas šios medžiagos aptikus keliais mirties atvejais, apie kuriuos buvo pranešta; dėl to, kad vartotojai galėjo jos pavartoti to nežinodami, ir dėl to, kad ji neturi medicininės vertės ar paskirties, 25I-NBOMe visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(10)

kadangi šešiose valstybėse narėse 25I-NBOMe taikomos kontrolės priemonės pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją, ir kadangi septynios valstybės narės taiko kitas teisėkūros priemones šiai medžiagai kontroliuoti, visoje Sąjungoje taikomos šios medžiagos kontrolės priemonės padėtų išvengti galimų sunkumų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse ir padėtų apsaugoti nuo pavojų, kuriuos gali kelti jos prieinamumas ir naudojimas;

(11)

AH-7921 yra struktūriškai netipinis sintetinis opioidas analgetikas, interneto tiekėjams, naudotojų svetainių lankytojams ir žiniasklaidai žinomas kaip „doksilamas“. Jį lengva supainioti su „doksilaminu“ – antihistamininiu vaistu, turinčiu raminamąjį ir hipnotinį poveikį, – ir dėl to jo gali būti netyčia perdozuojama;

(12)

konkretų fizinį AH-7921 poveikį įvertinti sunku, nes nėra paskelbta tyrimų, kuriais būtų įvertintas jo ūmus ir chroniškas toksiškumas, psichologinis poveikis bei įtaka elgesiui ir rizika sukelti priklausomybę, taip pat dėl negausios turimos informacijos ir duomenų. Iš naudotojų pateiktos informacijos atrodo, kad AH-7921 poveikis panašus į klasikinių opioidų poveikį – tai švelni euforija, niežėjimas ir atsipalaidavimas. Būdingas neigiamas poveikis – pykinimas. Be savarankiško eksperimentavimo su AH-7921 ir jo naudojimo pramogai, kai kurie naudotojai praneša šiuo nauju vaistu patys gydęsi nuo skausmo, kiti – lengvinę juo abstinencijos simptomus nutraukus kitų opioidų vartojimą. Tai gali reikšti, kad AH-7921 gali plisti tarp intraveninių opioidų naudotojų;

(13)

duomenų apie AH-7921 naudojimo paplitimą nėra, tačiau iš turimos informacijos matyti, kad jis nėra plačiai naudojamas ir naudojamas dažniausiai namų aplinkoje;

(14)

trijose valstybėse narėse nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. užregistruota 15 mirties atvejų, kai per autopsiją paimtuose ėminiuose aptikta AH-7921, vieno ar kartu su kitomis medžiagomis. Nors neįmanoma tiksliai nustatyti, koks buvo AH-7921 poveikis visais šiais mirties atvejais, kai kuriais tais atvejais būtent ši medžiaga nurodyta kaip mirties priežastis. Viena valstybė narė pranešė apie šešis nemirtino apsinuodijimo atvejus, susijusius su AH-7921. Šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai tapus plačiau prieinamai ir naudojamai, galėtų kilti rimtų pasekmių asmenų ir visuomenės sveikatai. Informacijos apie socialinę riziką, susijusią su AH-7921, nėra;

(15)

rizikos įvertinimo ataskaitoje atskleidžiama, kad yra mažai mokslinių įrodymų, susijusių su AH-7921, ir nurodoma, kad jos keliamiems pavojams sveikatai ir socialinei rizikai įvertinti reikėtų tolesnių tyrimų. Tačiau turimi įrodymai ir informacija yra pakankamas pagrindas visoje Sąjungoje AH-7921 taikyti kontrolės priemones. Dėl AH-7921 keliamo pavojaus sveikatai, kuris dokumentais patvirtintas šios medžiagos aptikus keliais mirties atvejais, apie kuriuos buvo pranešta, dėl to, kad naudotojai galėjo jos pavartoti to nežinodami, ir dėl to, kad ji neturi medicininės vertės ar paskirties, AH-7921 visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(16)

kadangi vienoje valstybėje narėje AH-7921 taikomos kontrolės priemonės pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją, ir kadangi penkios valstybės narės taiko kitas teisėkūros priemones šiai medžiagai kontroliuoti, visoje Sąjungoje taikomos šios medžiagos kontrolės priemonės padėtų išvengti galimų sunkumų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse ir padėtų apsaugoti nuo pavojų, kuriuos gali kelti jos prieinamumas ir naudojimas;

(17)

MDPV yra pakeisto žiedo sintetinis katinono darinys, chemiškai susijęs su pirovaleronu – abi šios medžiagos yra kontroliuojamos pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją;

(18)

Sąjungoje nuosekliai nerenkama informacija apie MDPV chronišką ir ūminį toksiškumą, taip pat apie psichologinį jo poveikį bei įtaką elgesiui ir riziką sukelti priklausomybę. Remiantis paskelbtų tyrimų duomenimis, kuriuos patvirtina klinikiniai atvejai, galima teigti, kad psichofarmakologinis MDPV poveikis yra panašus į kokaino ir metamfetamino, tik yra stipresnis ir ilgiau trunka. Be to, nustatyta, kad MDPV savybė sukelti motorinį aktyvumą, tachikardiją ir hipertenziją yra dešimt kartų stipresnė;

(19)

naudotojų svetainėse nurodoma, kad dėl ūmaus toksiškumo jis žmonėms gali turėti neigiamą poveikį, panašų į kitų stimuliuojamųjų medžiagų. Tai gali būti paranojinė psichozė, tachikardija, hipertenzija, prakaitavimas, kvėpavimo sutrikimas, didelė ažitacija, garso ir vaizdo haliucinacijos, stiprus nerimas, hipertermija, smurto proveržiai ir įvairūs organų veiklos sutrikimai;

(20)

aštuoniose valstybėse narėse ir Norvegijoje nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. užregistruoti 108 mirties atvejai, kuriais per autopsiją paimtuose biologiniuose ėminiuose aptikta MDPV arba mirties priežastis susieta su šia medžiaga. Aštuonios valstybės narės pranešė apie iš viso 525 nemirtino apsinuodijimo atvejus, susijusius su MDPV. Šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai tapus plačiau prieinamai ir naudojamai, galėtų kilti rimtų pasekmių asmenų ir visuomenės sveikatai;

(21)

nuo 2009 m. keturios valstybės narės taip pat pranešė, kad MDPV aptikta biologiniuose ėminiuose, paimtuose po mirtinų ir nemirtinų nelaimių keliuose arba vairavimo apsvaigus nuo narkotikų;

(22)

Sąjungos narkotikų rinkoje MDPV yra nuo 2008 m. lapkričio mėn., o 27 valstybės narės, Norvegija ir Turkija pranešė konfiskavusios kelis kilogramus sveriančias šios medžiagos partijas. MDPV parduodamas kaip atskira medžiaga, tačiau aptinkamas ir deriniuose su kitomis medžiagomis. Jo galima lengvai gauti iš interneto tiekėjų ir mažmenininkų, rūkymo priemonių parduotuvių („hedšopų“) ir gatvės prekeivių. Yra pagrindo manyti, kad šios medžiagos pakavimas tabletėmis ir platinimas Sąjungoje yra gana organizuotas;

(23)

rizikos įvertinimo ataskaitoje nurodoma, kad reikėtų daugiau mokslinių tyrimų MDPV pavojui sveikatai ir socialinei rizikai nustatyti. Tačiau esami įrodymai ir informacija yra pakankamas pagrindas visoje Sąjungoje MDPV taikyti kontrolės priemones. Dėl MDPV keliamo pavojaus sveikatai, kuris dokumentais patvirtintas šios medžiagos aptikus keliais mirties atvejais, apie kuriuos buvo pranešta, dėl to, kad naudotojai galėjo jos pavartoti to nežinodami, ir dėl to, kad ji neturi medicininės vertės ar paskirties, MDPV visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(24)

kadangi 21 valstybėje narėje MDPV jau taikomos kontrolės priemonės pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją, ir kadangi keturios valstybės narės taiko kitas teisėkūros priemones šiai medžiagai kontroliuoti, visoje Sąjungoje taikomos jos kontrolės priemonės padėtų išvengti galimų sunkumų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse ir apsaugotų nuo pavojų, kuriuos gali kelti jos prieinamumas ir naudojimas;

(25)

metoksetaminas yra medžiaga, chemiškai panaši į ketaminą ir tarptautiniu mastu kontroliuojamą medžiagą fenciklidiną (PCP). Kaip ir ketaminas bei PCP, jis turi disociatyvių savybių;

(26)

tyrimų, kuriais būtų įvertintas metoksetamino chroniškas ir ūminis toksiškumas, taip pat psichologinis jo poveikis bei įtaka elgesiui ir rizika sukelti priklausomybę, atlikta nebuvo. Naudotojų svetainėse pačių naudotojų aprašyta patirtis rodo, kad jis turi neigiamą poveikį, panašų į apsinuodijimą ketaminu. Tai gali būti pykinimas ir stiprus vėmimas, pasunkėjęs kvėpavimas, traukuliai, orientacijos sutrikimas, nerimas, katatonija, agresija, haliucinacijos, paranoja ir psichozė. Be to, ūmaus apsinuodijimo metoksetaminu atvejais gali atsirasti apsinuodijimui stimuliuojamosioms medžiagomis būdingas poveikis (ažitacija, tachikardija ir hipertenzija) ir smegenų veiklos pokyčiai, kurie nėra įprasti ūmaus apsinuodijimo ketaminu atvejais;

(27)

šešios valstybės narės pranešė apie 20 mirties atvejų, kurie siejami su metoksetaminu, nes šios medžiagos rasta per autopsiją paimtuose ėminiuose. Vieno ar kartu su kitomis medžiagomis metoksetamino aptikta 20 nemirtino apsinuodijimo atvejų, apie kuriuos pranešė penkios valstybės narės. Šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai tapus plačiau prieinamai ir naudojamai, galėtų kilti rimtų pasekmių asmenų ir visuomenės sveikatai;

(28)

dvidešimt trys valstybės narės, Turkija ir Norvegija pranešė, kad yra pranešusios apie metoksetamino aptikimą nuo 2010 m. lapkričio mėn. Tai rodo, kad metoksetaminas interneto mažmenininkų, rūkymo priemonių parduotuvių („hedšopų“) ir gatvės prekeivių parduodamas ir naudojamas tiek kaip atskira medžiaga, tiek kaip „teisėtas“ ketamino pakaitalas;

(29)

Sąjungoje konfiskuota daug kilogramų šios medžiagos miltelių, tačiau informacijos apie galimą organizuotą nusikalstamumą šioje srityje nėra. Sudėtingos įrangos metoksetamino gamybai nereikia;

(30)

žinios apie jo paplitimą grindžiamos tik dviejų valstybių narių atliktais nereprezentatyviais tyrimais. Tų tyrimų duomenimis, metoksetamino naudojimas nėra taip paplitęs kaip ketamino. Iš turimos informacijos matyti, kad jis gali būti vartojamas įvairioje aplinkoje, pavyzdžiui, namuose, baruose, naktiniuose klubuose ir muzikos festivaliuose;

(31)

rizikos įvertinimo ataskaitoje nurodoma, kad reikėtų daugiau mokslinių tyrimų metoksetamino pavojui sveikatai ir socialinei rizikai nustatyti. Tačiau esami įrodymai ir informacija yra pakankamas pagrindas visoje Sąjungoje metoksetaminui taikyti kontrolės priemones. Dėl šios medžiagos keliamo pavojaus sveikatai, kaip dokumentais patvirtinta jos aptikus keliais mirties atvejais, apie kuriuos pranešta; dėl to, kad naudotojai galėjo jo pavartoti to nežinodami, ir dėl to, kad jis neturi medicininės vertės ar paskirties, metoksetaminui visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(32)

kadangi devyniose valstybėse narėse metoksetaminui jau taikomos kontrolės priemonės pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją, ir kadangi devynios valstybės narės taiko kitas teisėkūros priemones šiai medžiagai kontroliuoti, visoje Sąjungoje taikomos jos kontrolės priemonės leistų išvengti galimų sunkumų tarpvalstybinio teisėsaugos ir teisminio bendradarbiavimo srityse ir apsaugotų nuo pavojų, kuriuos gali kelti jos prieinamumas ir naudojimas;

(33)

pagal Sprendimą 2005/387/TVR Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad būtų galima greitai ir remiantis ekspertinėmis žiniomis Sąjungos lygmeniu reaguoti atsiradus naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, kurias aptinka ir apie kurias praneša valstybės narės, toms medžiagoms taikant kontrolės priemones visoje Sąjungoje. Kadangi tokių įgyvendinimo įgaliojimų vykdymo inicijavimui taikomos sąlygos ir procedūra yra įvykdytos, turėtų būti priimtas įgyvendinimo sprendimas, kad 25I-NBOMe, AH-7921, MDPV ir metoksetaminui visoje Sąjungoje būtų taikomos kontrolės priemonės;

(34)

2015 m. balandžio 16 d. Sprendime sujungtose bylose C-317/13 ir C-679/13 (3) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad prieš priimdama įgyvendinimo sprendimus pagal Sprendimo 2005/387/TVR 8 straipsnio 3 dalį Taryba turėtų konsultuotis su Europos Parlamentu. Tarybos įgyvendinimo sprendimas 2014/688/ES (4) buvo priimtas prieš tai taip nepasikonsultavus, taigi praranda galią dėl procedūrinio pažeidimo. Todėl Sprendimas 2014/688/ES turėtų būti pakeistas šiuo sprendimu;

(35)

siekiant, kad 4-jod-2,5-dimetoksi-N-(2-metoksibenzil)fenetilaminui (25I-NBOMe), 3,4-dichlor-N-[[1-(dimetilamino)cikloheksil]metil]benzamidui (AH-7921), 3,4-metilendioksipirovaleronui (MDPV) ir 2-(3-metoksifenil)-2-(etilamino)cikloheksanonui (metoksetaminui) visoje Sąjungoje būtų nenutrūkstamai taikomos kontrolės priemonės, taip pat kad šių medžiagų atžvilgiu būtų nenutrūkstamai vykdomi valstybių narių įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją ir 1961 m. Jungtinių Tautų bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją, šis sprendimas neturėtų daryti poveikio Sprendimo 2014/688/ES 2 straipsnyje nustatytiems valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su terminu, iki kurio turi būti užtikrinta, kad toms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms jų nacionalinės teisės aktuose būtų taikomos kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos;

(36)

Danijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(37)

Airijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(38)

Jungtinei Karalystei Sprendimas 2005/387/TVR nėra privalomas, todėl ji nedalyvauja priimant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

a)

4-jod-2,5-dimetoksi-N-(2-metoksibenzil)fenetilaminui (25I-NBOMe);

b)

3,4-dichlor-N-[[1-(dimetilamino)cikloheksil]metil]benzamidui (AH-7921);

c)

3,4-metilendioksipirovaleronui (MDPV);

d)

2-(3-metoksifenil)-2-(etilamino)cikloheksanonui (metoksetaminui).

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/43

(1)

remiantis Sprendimo 2005/387/TVR 6 straipsniu neeiliniame Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (toliau – ENNSC) išplėsto mokslinio komiteto posėdyje parengta naujos psichoaktyviosios medžiagos 5-(2-aminopropil)indolo rizikos įvertinimo ataskaita, ir 2013 m. balandžio 16 d. ši ataskaita pateikta Komisijai ir Tarybai;

(2)

5-(2-aminopropil)indolas yra indolo, pakeisto indolo žiedinės sistemos fenilo pusėje, sintetinis darinys. Manoma, kad tai stimuliuojamoji medžiaga, kuri gali turėti ir haliucinogeninį poveikį. 5-(2-aminopropil)indolas daugiausia buvo aptiktas miltelių pavidalu, tačiau taip pat tabletėmis bei kapsulėmis. Šios medžiagos galima nusipirkti internete bei vadinamosiose reikmenų parduotuvėse, ir ji parduodama kaip „tyrimų cheminė medžiaga“. Taip pat jos buvo aptikta produkto, parduodamo kaip „teisės aktais nekontroliuojama narkotinė ar psichotropinė medžiaga“, vadinamo „Benzo Fury“, pavyzdžiuose ir tabletėse, primenančiose ekstazį;

(3)

iš turimos informacijos ir duomenų matyti, kad ūmus 5-(2-aminopropil)indolo toksiškumas žmonėms gali sukelti tokį neigiamą poveikį kaip tachikardija ir hipertermija, taip pat gali sukelti midriazę, ažitaciją ir drebulį. 5-(2-aminopropil)indolas gali sąveikauti su kitomis medžiagomis, įskaitant vaistus ir stimuliuojamąsias medžiagas, veikiančius monoaminerginę sistemą. Konkretų fizinį 5-(2-aminopropil)indolo poveikį žmonėms įvertinti sunku, nes nėra paskelbta tyrimų, kuriais būtų įvertintas jo ūmus ir chroniškas toksiškumas, psichologinis poveikis bei įtaka elgsenai ar galimybė sukelti priklausomybę, taip pat dėl ribotos informacijos ir duomenų;

(4)

2012 m. balandžio–rugpjūčio mėn. keturiose valstybėse narėse užregistruoti 24 mirties atvejai, kai per autopsiją paimtuose mėginiuose 5-(2-aminopropil)indolo aptikta vieno arba kartu su kitomis medžiagomis. Nors neįmanoma tiksliai nustatyti, koks buvo 5-(2-aminopropil)indolo poveikis visais šiais mirties atvejais, kai kuriais atvejais būtent ši medžiaga nurodyta kaip mirties priežastis. Šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai tapus plačiau prieinamai ir naudojamai, galėtų kilti rimtų pasekmių asmenų ir visuomenės sveikatai. Informacijos apie socialinę riziką, susijusią su 5-(2-aminopropil)indolu, nėra;

(5)

devynios Europos šalys ENNSC ir Europos policijos biurui (Europolui) pranešė, kad yra panešusios apie 5-(2-aminopropil)indolo aptikimą. Duomenų apie 5-(2-aminopropil)indolo naudojimo paplitimą nėra, tačiau iš negausios esamos informacijos matyti, kad ši medžiaga gali būti vartojama panašioje aplinkoje kaip ir kitos stimuliuojamosios medžiagos, pavyzdžiui, namuose, baruose, naktiniuose klubuose ar muzikos festivaliuose;

(6)

nėra informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad 5-(2-aminopropil)indolas gaminamas Sąjungoje, ir nėra įrodymų, kuriais remiantis šios naujos psichoaktyviosios medžiagos gamybą, platinimą ar tiekimą būtų galima susieti su organizuotu nusikalstamumu;

(7)

5-(2-aminopropil)indolas neturi jokios žinomos, nustatytos ar pripažįstamos medicininės vertės ar paskirties, be to, Sąjungoje šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai nėra suteikta rinkodaros leidimo. Išskyrus tai, kad ši medžiaga naudojama kaip etaloninė analizės medžiaga ir atliekant mokslinius tyrimus, nėra duomenų, kad ji būtų naudojama kitiems tikslams;

(8)

5-(2-aminopropil)indolas nebuvo ir šiuo metu nėra vertinamas Jungtinių Tautų sistemoje, kaip apibrėžta Sprendime 2005/387/TVR. Dvi valstybės narės šiai naujai psichoaktyviajai medžiagai taiko kontrolės priemones pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais vykdomi jų įsipareigojimai pagal 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją. Penkios Europos šalys 5-(2-aminopropil)indolui kontroliuoti taiko nacionalinės teisės aktus dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų, pavojingų prekių ar vaistų;

(9)

rizikos įvertinimo ataskaitoje atskleidžiama, kad yra mažai mokslinių įrodymų, susijusių su 5-(2-aminopropil)indolu, ir nurodoma, kad jo keliamiems pavojams sveikatai ir socialinei rizikai įvertinti reikės tolesnių tyrimų. Tačiau esami įrodymai ir informacija yra pakankamas pagrindas visoje Sąjungoje 5-(2-aminopropil)indolui taikyti kontrolės priemones. Dėl 5-(2-aminopropil)indolo keliamo pavojaus sveikatai, kuris dokumentais patvirtintas šios medžiagos aptikus keliais mirties atvejais, apie kuriuos buvo pranešta, dėl to, kad vartotojai galėjo jo pavartoti to nežinodami, ir dėl to, kad jis neturi medicininės vertės ar paskirties, 5-(2-aminopropil)indolui visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos kontrolės priemonės;

(10)

kadangi šešios valstybės narės jau kontroliuoja 5-(2-aminopropil)indolą įvairaus pobūdžio teisėkūros nuostatomis, kontrolės priemonių taikymas šiai medžiagai visoje Sąjungoje padėtų išvengti kliūčių tarpvalstybiniam teisėsaugos ir teisminiam bendradarbiavimui ir apsaugoti naudotojus nuo pavojų, kuriuos gali sukelti šios medžiagos vartojimas;

(11)

pagal Sprendimą 2005/387/TVR Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad būtų galima greitai ir remiantis ekspertinėmis žiniomis Sąjungos lygmeniu reaguoti atsiradus naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, kurias aptinka ir apie kurias praneša valstybės narės, toms medžiagoms taikant kontrolės priemones visoje Sąjungoje. Kadangi tokių įgyvendinimo įgaliojimų vykdymo inicijavimui taikomos sąlygos ir procedūra yra įvykdytos, turėtų būti priimtas įgyvendinimo sprendimas, kad 5-(2-aminopropil)indolui visoje Sąjungoje būtų taikomos kontrolės priemonės;

(12)

šiuo sprendimu pakeičiamas Tarybos įgyvendinimo sprendimas 2013/496/ES (2), kurį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) panaikino 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimu byloje C-679/13 (3). Tame sprendime Teismas paliko galioti Sprendimo 2013/496/ES pasekmes, kol įsigalios nauji aktai, kuriais siekiama tą sprendimą pakeisti. Todėl nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos Sprendimas 2013/496/ES netenka galios;

(13)

siekiant užtikrinti 5-(2-aminopropil)indolo kontrolės priemonių tęstinumą visoje Sąjungoje šis sprendimas neturėtų daryti poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su terminu, iki kurio savo nacionalinės teisės aktuose jos turi nustatyti kontrolės priemones ir baudžiamąsias sankcijas tos naujos psichoaktyviosios medžiagos atžvilgiu, kaip nustatyta Sprendimo 2013/496/ES 2 straipsnyje;

(14)

Danijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(15)

Airijai Sprendimas 2005/387/TVR yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR;

(16)

Jungtinei Karalystei Sprendimas 2005/387/TVR nėra privalomas, todėl ji nedalyvauja priimant šį sprendimą, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2005/387/TVR, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/46

(1)

2011 m. rugpjūčio 2 d. Komisija gavo investicinio fondo S.C. Fondul Proprietatea S.A. (toliau – skundo pateikėjas) skundą dėl įmonės S.C. Hidroelectrica S.A. (toliau – Hidroelectrica) elektros energijos pirkimo iš elektros energijos tiekėjų kainomis, kurios, kaip įtariama, buvo nustatytos aukštesnio nei rinkos lygio.

(2)

2012 m. balandžio 25 d. Komisija pranešė Rumunijai, kad ji nusprendė pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl sutarčių, pagal kurias įmonės Termoelectrica S.A. (toliau – Termoelectrica) ir S.C. Electrocentrale Deva S.A. (toliau – Electrocentrale Deva) didmenomis tiekė elektros energiją įmonei Hidroelectrica (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

(3)

Sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė Rumunijos valdžios institucijas ir suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas.

(4)

2012 m. liepos 23 d. Rumunijos valdžios institucijos pateikė Komisijai preliminarias pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą.

(5)

Komisija gavo tik Termoelectrica (2012 m. birželio 11 d. raštas) ir Electrocentrale Deva (2012 m. birželio 12 d. raštas) preliminarias pastabas, kurias Rumunijos valdžios institucijos Komisijai perdavė 2012 m. liepos 26 d.2012 m. rugpjūčio 2 d. Rumunijos valdžios institucijos Komisijai dar kartą perdavė tas pačias preliminarias pastabas.

(6)

2013 m. vasario 12 d. Komisija pranešė Rumunijos valdžios institucijoms, kad negavo suinteresuotųjų šalių pastabų.

(7)

2013 m. kovo 24 d. Rumunijos valdžios institucijos pakartotinai pareiškė savo preliminarią nuomonę dėl šios bylos.

(8)

2013 m. liepos 29 d. ir rugsėjo 11 d., 2014 m. kovo 3 d., rugpjūčio 6 d. ir rugsėjo 25 d. ir 2015 m. sausio 19 d. raštais Komisija paprašė Rumunijos valdžios institucijų suteikti daugiau informacijos. 2013 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. kovo 24 d., gegužės 14 d., rugsėjo 3 d., rugsėjo 22 d., spalio 10 d. ir spalio 21 d. ir 2015 m. vasario 20 d. Rumunijos valdžios institucijos pateikė daugiau informacijos.

(9)

2015 m. balandžio 16 d. Rumunija atsisakė Sutarties 342 straipsnyje, taikomame kartu su Reglamento Nr. 1 (3) 3 straipsniu, jai suteiktų teisių į tai, kad sprendimas būtų priimtas rumunų kalba, ir sutiko, kad sprendimas būtų priimtas anglų kalba.

(10)

Šiame skirsnyje aprašomos susitariančiosios šalys (t. y. Hidroelectrica, Termoelectrica ir Electrocentrale Deva), kiti elektros energijos gamintojai, elektros energijos pirkimo sutartys ir susiję Rumunijos elektros energijos rinkos aspektai, taip pat įvairūs pokyčiai ir įtariamų pagalbos gavėjų tarpusavio ryšiai.

(11)

Įmonė Hidroelectrica įsteigta 2000 m. Ji valdoma pagal įprastą bendrovių teisę. Įmonės akcininkai – Rumunijos valstybė, valdanti nuosavybę per Ekonomikos ir prekybos ministeriją (80,06 %), ir skundo pateikėjas (19,94 %). Rumunijos valstybė atstovaujama įmonės Hidroelectrica akcininkų susirinkimo renkamoje taryboje. Pagal Hidroelectrica įstatus generalinis direktorius vadovauja įmonės kasdienei veiklai ir atstovauja įmonei, savarankiškai priima sprendimus visais klausimais, išskyrus tuos, kuriuos spręsti pavesta akcininkų susirinkimo renkamai tarybai ir direktorių valdybai. Paprastai Hidroelectrica direktoriai kartu eidavo pareigas valstybiniuose postuose (4).

(12)

Hidroelectrica – didžiausia Rumunijos elektros energijos gamintoja, įprastomis hidrologinėmis sąlygomis per metus galinti pagaminti apie 17,5 TWh elektros energijos. Hidroelectrica gamina elektrą naudodama užtvankas ir natūraliojo nuotėkio hidroelektrines. Tačiau tokios gamybos apimtis labai priklauso nuo hidrologinių sąlygų: 2009 m. Hidroelectrica našumas buvo 16,4 TWh, 2010 m. – 21,3 TWh, 2011 m. – 14,7 TWh. 2013 m. Hidroelectrica užėmė 28,24 % rinkos, aplenkdama valstybės įmones – Complexul Energetic Oltenia, šiluminiu principu (anglių deginimu) pagrįstos elektros energijos gamybos įmonę, užėmusią 20,83 % rinkos, ir Nuclearelectrica, užėmusią 20,65 % rinkos.

(13)

2012 m. birželio 26 d. įmonei Hidroelectrica buvo iškelta bankroto byla (5), bet 2013 m. birželio 26 d. ji buvo nutraukta (6). 2014 m. vasario 25 d. įmonei Hidroelectrica vėl iškelta bankroto byla.

(14)

Tiekėjai, su kuriais Hidroelectrica sudarė sutartis, dėl kurių vykdytas tyrimas, buvo Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, dvi anglių deginimo principu elektros energiją gaminančios įmonės, tiesiogiai arba netiesiogiai visiškai priklausančios valstybei, sutarčių pasirašymo metu atitinkamai buvusios 1,7 TW ir 1,3 TW pajėgumo, 2009 m. atitinkamai užėmusios 3 % ir 5 % (7), o 2011 m. – 1,9 % ir 4,1 % rinkos (8). Termoelectrica ir Electrocentrale Deva prekiavo elektros energija, pagaminta naudojant brangias nekonkurencingas vietines anglis (9).

(15)

Iki 2001 m. gruodžio mėn. pabaigos Electrocentrale Deva buvo Termoelectrica padalinys, vėliau paverstas atskira įmone kaip ir kiti valstybei priklausantys padaliniai (CE Craiova, Electrocentrale Bucuresti, CE Rovinari ir t. t.). Iki 2012 m. kovo 27 d.Electrocentrale Deva buvo vienintelė Termoelectrica akcininkė.

(16)

Rumunijos elektros gamybos sektoriuje vyrauja valstybės kontroliuojamos įmonės; jos kartu užima apie 90 % rinkos (10). 2011 m. Rumunijoje iš viso pagaminta 60,38 TWh elektros energijos. Gamybos struktūros požiūriu daugiausia elektros pagamina hidroelektrinės (apie 28 % visos produkcijos), branduolinės elektrinės (apie 18 %) ir iškastinį kurą deginančios elektrinės (apie 51 %) (11).

(17)

Rumunijos rinka sujungta su kitomis rinkomis, pirmiausia Bulgarijos (2009–2010 m. grynasis perdavimo pajėgumas buvo 400 MW) ir Vengrijos (2009–2010 m. grynasis perdavimo pajėgumas buvo 500–800 MW). Grynasis tarpusavio jungčių su šiomis valstybėmis narėmis pajėgumas nurodytu laikotarpiu dėl pertekliaus buvo nevisiškai išnaudotas. 2009–2011 m. laikotarpiu elektros energijos importo ir eksporto srautai į Rumuniją ir iš jos buvo tokie: i) 2009 m. importuota 676 GWh, eksportuota 3 154 GWh elektros energijos (apie 4,8 % visos Rumunijoje pagamintos elektros energijos); ii) 2010 m. importuota 943 GWh, eksportuota 3 854 GWh elektros energijos (apie 3,4 % visos Rumunijoje pagamintos elektros energijos); iii) 2011 m. importuota 1 036 GWh, eksportuota 2 942 GWh elektros energijos (apie 2,8 % visos Rumunijoje pagamintos elektros energijos).

(18)

Sutartis su Termoelectrica sudaryta 2008 m. liepos 30 d. (12), sutartis su Electrocentrale Deva – 2009 m. birželio 9 d. (toliau šiame sprendime – nagrinėjamos sutartys), abi sutartys sudarytos dešimčiai metų. 2012 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, vykdant Hidroelectrica bankroto procedūrą, teismo paskirtas Hidroelectrica administratorius euro-Insol nutraukė nagrinėjamas sutartis (13).

(19)

Raštuose Rumunijos Ekonomikos ir prekybos ministerijai įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva paprašė, kad ministerija patvirtintų nagrinėjamų sutarčių pasirašymą, kaip išdėstyta 20–22 konstatuojamosiose dalyse:

(20)

2008 m. liepos 15 d. rašte Nr. 7323 Termoelectrica teigė: „[…] „Termoelectrica SA“ išnagrinėjo kelis šios neatidėliotinos problemos sprendimo būdus ir nusprendė, kad vienintelis variantas, suteikiantis galimybę greitai pasiekti pageidaujamą rezultatą ir nereikalaujantis ES patvirtinimo, yra šis: įmonių „Termoelectrica SA“ ir „Hidroelectrica SA“ ilgalaikės (10 metų) sutarties dėl elektrinės „CET Paroșeni“ 4 bloko pagamintos elektros energijos pirkimo pasirašymas. Sutartinė kaina bus tokia, kokią reguliuojamoje rinkoje elektrinei „CET Paroșeni“ nustatys ANRE, remdamasi pagrįstomis „Termoelectrica SA“ išlaidomis; taip pat ilgalaikės sutarties (apie 10 metų) dėl anglių pirkimo pasirašymas su įmone „Compania Națională a Huilei Petroșani“. Tai […] užtikrintų dviejų Žiu slėnyje įsisteigusių įmonių – „Termoelectrica SA“ („SE Paroșeni“) ir netgi „Compania Națională a Huilei“  (14) – ilgalaikes ateities perspektyvas“.

(21)

2009 m. gegužės 27 d. rašte Nr. 10855 Electrocentrale Deva pateikė tokį prašymą: „[…] Siekdami apsaugoti įmonę nuo bankroto ir sudaryti būtinas finansavimo ir investicijų, reikalingų norint tęsti įmonės veiklą, sąlygas, prašome jūsų pritarti deryboms dėl įmonės „Electrocentrale Deva“ ir „Hidroelectrica București“ 10 metų sutarties dėl elektros kiekio, atitinkančio vidutinę 150 MW galią, pirkimo, be to kiekio, kuris tiekiamas reguliuojamoje rinkoje, mokant ANRE patvirtintą kainą, padengiančią pagrįstas gamybos išlaidas, ir atitinkamos sutarties sudarymui“.

(22)

Rumunijos Ekonomikos ir prekybos ministerijos atstovai patvirtino šiuos du raštus ministro ir (arba) valstybės sekretoriaus lygmenimis. Nagrinėjamose sutartyse nurodyta, kad jos sudarytos remiantis minėtais raštais.

(23)

Pagal sutartį su Termoelectrica nei Hidroelectrica, nei Termoelectrica negalėjo nutraukti sutarties. Pagal sutartį su Electrocentrale Deva ir Hidroelectrica, ir Electrocentrale Deva galėjo nutraukti sutartį tokiomis sąlygomis: i) kitai šaliai netekus gamintojo statuso, per penkias darbo dienas nuo tos dienos, kai šis statusas buvo prarastas; ii) kuriai nors šaliai atsisakius sudaryti naują sutartį arba iš dalies pakeisti galiojančią sutartį pasikeitus ekonominėms ir techninėms aplinkybėms, buvusioms sudarant sutartį; iii) kitais atvejais, nustatytais galiojančiais įstatymais arba teisės aktais (15).

(24)

Sutartyje su Termoelectrica buvo numatyta: i) sutartinę kainą kasmet nustatys Rumunijos energetikos reguliavimo institucija (ANRE), remdamasi Termoelectrica pagrįstomis gamybos išlaidomis; ii) Hidroelectrica kiekvieną mėnesį nupirks visą Paroseni elektrinės pagamintą elektros energiją (16). Nuo sutarties pasirašymo dienos iki dienos, kai sutartį nutraukė teismo paskirtas administratorius, sutartis buvo iš dalies pakeista aštuonis kartus (septyni papildymai buvo susiję su kainų pakeitimais) (17).

(25)

Sutartyje su Electrocentrale Deva buvo numatyta: i) sutartinę kainą nustatys ANRE, remdamasi Electrocentrale Deva pagrįstomis gamybos išlaidomis; ii) jeigu ANRE nebereguliuotų elektros energijos kainų, šalys derėsis dėl kainos tarpusavyje, tačiau ji turės būti ne mažesnė už ankstesnių metų sutartinę kainą; iii) pardavėjui neužtikrinus sutartinio elektros energijos kiekio tiekimo arba pirkėjui nesumokėjus sutartinės kainos, sutarties šalys netaikys jokių nuobaudų ir jokių kitų mokesčių (18). Nuo sutarties pasirašymo dienos iki dienos, kai sutartį nutraukė teismo paskirtas administratorius, sutartis buvo iš dalies pakeista penkis kartus (19) (visi pakeitimai buvo susiję su kainų pakeitimais).

(26)

Nepaisant to, kad abiejose nagrinėjamose sutartyse buvo aiškiai nustatyta, jog sutartinę kainą paprastai nustatys ANRE, iš tikrųjų kainų pakeitimai, išskyrus tris atvejus (20), buvo daromi gavus išankstinį Ekonomikos ir prekybos ministerijos sutikimą.

(27)

Pavyzdžiui, viename rašte (data neįskaitoma) Hidroelectrica kreipėsi į Ekonomikos ir prekybos ministeriją, kad ši patvirtintų kainų pakeitimus, taikytinus 2009 m. rugpjūčio 1 d. – gruodžio 31 d. laikotarpiu, nes „padidėjo gamybos išlaidos“. Tame pačiame rašte aiškiai nurodyta, kad „šių dviejų sutarčių sudarymo ir vykdymo tikslas – konkurencinėje rinkoje parduoti tam tikrą elektros energijos, pagamintos deginant antracitą ir naudojant vandens energiją, kiekį, taip pat su abiem šiluminės energijos gamintojais sudaryti sutartį, kuri finansinėms institucijoms būtų priimtina kaip užstatas, siekiant gauti ilgalaikes paskolas, būtinas norint investuoti į elektros energijos gamybos licencijų išlaikymą“.

(28)

Kitame rašte Hidroelectrica taip pat prašė Ekonomikos ir prekybos ministerijos, kad ši leistų 2010 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. palikti galioti 2009 m. taikytą kainą – 230 Rumunijos lėjų (RON) už 1 MWh, „kad būtų galima gauti pajamas, būtinas norint toliau tęsti vykdomą antracito, skirto elektros energijai gaminti, gamintojo ir šiluminės energijos gamintojo reorganizaciją […]“.

(29)

Be to, kai buvo sudarytos nagrinėjamos sutartys, 2011 m. raštu Nr. 6547 Hidroelectrica kreipėsi į Ekonomikos ir prekybos ministeriją, kad ši patvirtintų 2011 m. kainų pakeitimus, kurie įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva leistų „gauti ilgalaikes paskolas, būtinas norint investuoti į elektros gamybos licencijų išlaikymą, taip pat gauti pajamas, būtinas norint reorganizuoti gamintoją Compania Nationala a Huilei“.

(30)

Visuose šiuose raštuose taip pat aiškiai nurodyta, kad Hidroelectica prašo Ekonomikos ir prekybos ministerijos patvirtinimo, „kuris leistų šių trijų elektros energijos gamintojų vadovams pasirašyti papildymus, kuriuose būtų nustatytos kainos“.

(31)

Be to, visi su kainomis susiję nagrinėjamų sutarčių papildymai pagrįsti Hidroelectrica vidaus raštais, kuriuos patvirtino Ekonomikos ir prekybos ministras arba valstybės sekretorius Ekonomikos ir prekybos ministerijoje (išskyrus 26 konstatuojamoje dalyje nurodytus tris atvejus) ir kuriais remiantis buvo patvirtinti šie kainų pakeitimai (21).

(32)

2009–2011 m. pagal nagrinėjamas sutartis įsigyti elektros energijos kiekiai ir mokėtos vidutinės kainos (22):

(33)

Rumunijoje elektros energija daugiausia prekiaujama dviejose rinkose: i) reguliuojamoje elektros energijos rinkoje, kurioje elektros energija prekiaujama remiantis reguliuojamais tarifais ir sąlygomis, ir ii) konkurencinėje elektros energijos rinkoje, kurioje elektros energija prekiaujama laisvai, daugiausia sudarant dviejų rūšių sutartis – gana standartines dvišales sutartis centralizuotoje rinkoje ir tiesiogines dvišales sutartis vadinamojoje tiesioginių sutarčių rinkoje.

(34)

Reguliuojamoje elektros energijos rinkoje sandoriai sudaromi remiantis reguliuojamoje rinkoje veiklą vykdančių elektros energijos gamintojų, įskaitant Hidroelectrica, ir vadinamųjų paskutinių tiekėjų, užtikrinančių elektros energijos perdavimą galutiniam vartotojui, preliminariosiomis pirkimo ir pardavimo sutartimis. Reikalavimus atitinkantys pirkėjai elektrą perka pagal reguliuojamus tarifus. Reguliuojamoje rinkoje ANRE kasmet iš anksto nustato elektros energijos kainas, kuriomis elektros energijos gamintojai privalo tiekti elektros energiją, ir kiekius, kuriuos jie privalo perduoti. 2009–2010 m., kai buvo pradėtos įgyvendinti nagrinėjamos sutartys, 56–61 % Rumunijoje suvartojamos elektros energijos buvo parduodama reguliuojamoje rinkoje.

(35)

Nuo 2005 m. Rumunijos konkurencinė elektros energijos rinka buvo padalyta į penkias specifines rinkas: i) OPCOM administruojamas centralizuotas rinkas; ii) tiesioginių sutarčių rinką; iii) pagalbinių paslaugų rinką; iv) balansavimo rinką; v) eksporto rinką.

(36)

Centralizuotas rinkas administruoja OPCOM. OPCOM – perdavimo sistemos operatorius – įsteigtas 2001 m. Vyriausybės sprendimu Nr. 627/2000; tai patronuojamoji akcinė bendrovė, visiškai priklausanti įmonei Transelectrica. Pagal ANRE išduotą licenciją OPCOM paskirtis – būti Rumunijos didmeninės prekybos elektros energija platforma. OPCOM – vienintelė elektros energijos birža, suteikianti vietą prekybai elektros energija ir atliekanti tarpininko vaidmenį.

(37)

OPCOM vykdo veiklą penkių rūšių rinkos segmentuose: i) kitos paros rinkoje; ii) vienos dienos rinkoje (23); iii) centralizuotose dvišalėse rinkose, t. y. centralizuotoje dvišalių sutarčių, sudaromų per viešą aukcioną OPCOM-PCCB, rinkoje ir centralizuotoje dvišalių sutarčių, sudaromų vykdant nuolatines derybas, rinkoje – CMBC-CN; iv) centralizuotoje žaliųjų sertifikatų rinkoje; v) prekybos apyvartiniais taršos leidimais platformoje. Sandoriai per OPCOM pradėti sudarinėti tik 2005 m. ir tik kitos paros bei OPCOM-PCCB rinkos segmentuose.

(38)

Nagrinėjamos sutartys sudarytos Rumunijos tiesioginių sutarčių rinkoje, t. y. rinkos segmente, susijusiame su šioje byloje atliekamu vertinimu.

(39)

OPCOM-PCCB rinkos segmente OPCOM rengia viešus elektros energijos pardavimo ir pirkimo aukcionus. Kiekvieno gamintojo ir (arba) tiekėjo, ir (arba) vartotojo pardavimo ir (arba) pirkimo pasiūlymai pateikiami rinkos dalyviui. Kiekviename pasiūlyme būtina nurodyti: i) mažiausią kainą, už kurią šalis parduos elektros energiją, arba didžiausią kainą, už kurią ji pirks elektros energiją, ir ii) preliminariąją sutartį, pagal kurią pasiūlymą teikianti šalis ketina tiekti arba pirkti elektros energiją. Pardavimo ir pirkimo pasiūlymuose nurodomos tiekimo sąlygos, įskaitant elektros energijos kiekį, trukmė (ne mažiau kaip vienas mėnuo, bet ne daugiau kaip vieni metai), taip pat pateikiama numatoma preliminarioji sutartis. Kaina nustatoma geriausios atitinkamos siūlomos kainos principu. 2009–2010 m., kai buvo pradėtos įgyvendinti nagrinėjamos sutartys, OPCOM-PCCB rinkoje buvo parduodama mažiau nei 7 % visos Rumunijoje pagaminamos elektros energijos.

(40)

Paskelbusi sprendimą pradėti procedūrą, Komisija pagal Sutarties 102 straipsnį priėmė sprendimą, kuriame nustatė, kad OPCOM administruojama elektros energijos birža yra atitinkama paslaugų rinka, kurioje OPCOM yra dominuojantis dalyvis, ir kad ši rinka ir tiesioginių sutarčių rinka yra atskiros rinkos (24).

(41)

Tiesioginių sutarčių rinka yra laisva, ANRE nereguliuojama rinka. Susitariančiosios šalys dvišaliu principu susitaria dėl kiekių, kainų ir kitų sutarties sąlygų. Taip šalys įgyja didelį lankstumą derybose dėl pardavimo sutarčių sąlygų. Sutarčių sąlygos yra konfidencialios.

(42)

2014 m. vasario 21 d. raštu Komisija paprašė Rumunijos valdžios institucijų pateikti jai informacijos apie Rumunijos rinkoje dvišaliu principu sudarytas sutartis (išskyrus nagrinėjamas sutartis), kurių galiojimo laikotarpiai ir pagal kurias tiekiami elektros energijos kiekiai buvo panašūs. Komisijos prašymas buvo adresuotas visiems Rumunijos elektros energijos tiekėjams – ir valstybiniams, ir privatiems. 2014 m. gegužės 14 d. Rumunijos valdžios institucijos pateikė pagrindinius prašytus duomenis apie visas elektros energijos pirkėjų, 2009–2011 m. kasmet suvartojusių daugiau kaip 150 GWh elektros energijos, pasirašytas sutartis (25).

(43)

Rumunijos valdžios institucijos pabrėžė, kad Komisijos prašyti konkretūs duomenys buvo surinkti iš visų atitinkamu laikotarpiu mažmeninėje rinkoje konkurencinėmis sąlygomis ne namų ūkių vartotojų sudarytų sutarčių. Konkrečiai kalbant, Rumunijos valdžios institucijos pateikė 75 metinių duomenų rinkinius, sudarytus remiantis 2009–2011 m. galiojusiomis vienų metų arba ilgesnio galiojimo laikotarpio sutartimis, susijusiomis su nagrinėjama byla. Komisija supranta, kad Rumunijos vadžios institucijos pateikė reikiamus duomenis apie visas Komisijos reikalaujamus kriterijus atitinkančias sutartis (panašaus galiojimo laikotarpio ir dėl panašių kiekių), galiojusias atitinkamu – 2009–2011 m. – laikotarpiu. Pagal nagrinėjamas sutartis tiektas elektros energijos kiekis sudarė apie 17 % viso pagal Rumunijos pateiktas sutartis 2009–2011 m. tiekto elektros energijos kiekio.

(44)

Iš Rumunijos valdžios institucijų pateiktų duomenų matyti didžiausios kainos, kurios 2009–2011 m. laikotarpiu laisvoje rinkoje buvo mokamos už mažmenomis parduodamą elektros energiją: 2009 m. – 266,5 RON/MWh, 2010 m. – 229,96 RON/MWH, 2011 m. – 232,33 RON/MWh. Tačiau kiekvienoje iš šių sutarčių atskirai paėmus buvo numatyti mažesni kiekiai nei pagal kurią nors iš nagrinėjamų sutarčių.

(45)

Išnagrinėjus informaciją apie tiekėjų, išskyrus Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, sudarytas sutartis, matyti, kad 2009 m., t. y. tada, kai buvo pradėtos įgyvendinti nagrinėjamos sutartys, joks kitas tiekėjas nesudarė tokios sutarties, kuri kiekio (apie 900 GWh ir 500 GWh) ir galiojimo laikotarpio (10 metų) požiūriais būtų gana panaši į šias dvi nagrinėjamas sutartis. Tikrai prasmingą palyginimą su nagrinėjamomis sutartimis būtų galima atlikti tik tuo atveju, jei kitose sutartyse būtų numatyti tokie pat kiekiai, laikotarpiai ir (arba) tokia pati įsigaliojimo data. Kadangi tokių visiškai tinkamų palyginti sutarčių nebuvo sudaryta, reikia atlikti ekonometrinę analizę atsižvelgiant į sutarčių skirtumus; šios analizės loginis pagrindimas ir rezultatai pateikti 77–80 konstatuojamosiose dalyse ir priede.

(46)

Be to, 2009–2011 m. Hidroelectrica apie 60 % savo elektros energijos parduodavo kitiems privatiems pirkėjams pagal ilgalaikes didmeninio ir mažmeninio pardavimo sutartis, kurios dabar yra Komisijos tyrimo objektas (26). Šiose sutartyse įmonės Hidroelectrica nustatytos pardavimo kainos buvo daugiau kaip 40 % mažesnės už vidutines didmenines pirkimo kainas, kurias Hidroelectrica mokėjo įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva. Pavyzdžiui, didžiausia šiose sutartyse nustatyta elektros energijos pardavimo kaina 2009 m. buvo 159,8 RON/MWh, 2010 m. – 168 RON/MWh.

(47)

Be to, Hidroelectrica su kitomis šalimis sudarė elektros energijos pardavimo sutartis (27) dėl mažesnių kiekių. Didžiausia elektros energijos pardavimo kaina pagal šias atitinkamu laikotarpiu galiojusias mažmeninio pardavimo sutartis buvo: 2009 m. – 185 RON/MWh, 2010 m. – 190 RON/MWh, 2011 m. – 160 RON/MWh, t. y. vidutiniškai apie 13 % mažesnės už didmeninio pirkimo kainas, kurias Hidroelectrica mokėjo įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva.

(48)

Įmonei Termoelectrica priklausanti Paroseni elektrinė, faktiškai užtikrinusi pagal nagrinėjamą sutartį su Termoelectrica nupirkto elektros energijos kiekio tiekimą, tapo atskiru subjektu ir 2011 m. liepos 11 d. buvo įtraukta į Rumunijos prekybos registrą, jai suteiktas pavadinimas Electrocentrale Paroseni  (28). 2011 m. rugsėjo 22 d.Electrocentrale Paroseni perėmė visas sutartyje su Hidroelectrica nustatytas Termoelectrica teises ir pareigas. 2011 m. rugsėjo ir spalio mėn. Electrocentrale Paroseni dar tiekė elektros energiją įmonei Hidroelectrica, tačiau labai nedideliais kiekiais.

(49)

Tiekimo pagal nagrinėjamas sutartis nutraukimo dieną Termoelectrica vis dar buvo vienintelė įmonių Electrocentrale Deva ir Electrocentrale Paroseni akcininkė.

(50)

Skubiu potvarkiu Nr. 84/2011 (29) Termoelectrica ir valstybė sudarė skolos konvertavimo į nuosavybę sandorį. Taigi, Termoelectrica valstybei perleido turėtas įvairių įmonių (Electrocentrale Deva, Electrocentrale Paroseni ir Electrocentrale Bucuresti) akcijas, taip apmokėdama savo skolas valstybei. Šis akcijų perleidimas atliktas remiantis nepriklausomo vertintojo parengtomis vertinimo ataskaitomis.

(51)

Įmonės Electrocentrale Paroșeni ir Electrocentrale Deva susijungė į vieną juridinį subjektą pavadinimu Complexul Energetic Hunedoara (toliau – CEH), valstybei visiškai priklausančią įmonę; ji 2012 m. lapkričio 1 d. įtraukta į Rumunijos prekybos registrą. CEH perėmė visas įmonių Electrocentrale Paroseni ir Electrocentrale Deva teises ir pareigas. 2013 m. rugpjūčio 1 d. CEH taip pat perėmė įmonės Societatea Nationala a Huilei valdymą; ši įmonė buvo įsteigta nuo valstybės įmonės Compania Nationala a Huilei, tiekusios anglis įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, atskirtų kasyklų pagrindu. Dabar visos trys įmonės yra CEH filialai, neturintys juridinio asmens statuso.

(52)

Termoelectrica likviduojama (30); remiantis 2013 m. spalio 1 d. ataskaita, jos turto rinkos vertė – apie 80 mln. EUR, likvidacinė vertė – apie 60,5 mln. EUR. Tačiau įmonių Electrocentrale Deva, Electrocentrale Paroseni ir Electrocentrale Bucuresti skolos paliktos įmonei Termoelectrica.

(53)

Su įmonėmis Termoelectrica ir Electrocentrale Deva susijusi įvykių raida po 2011 m., taip pat įvairūs 48–52 konstatuojamosiose dalyse paaiškinti tarpusavio ryšiai aiškumo sumetimais pavaizduoti toliau pateiktoje diagramoje:

(54)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pareiškė abejojanti, ar nagrinėjamose sutartyse nustatytos elektros energijos pirkimo kainos atitiko rinkos kainas ir ar nustačius tokias kainas nebuvo suteikta valstybės pagalba. Jeigu valstybės pagalba buvo suteikta, Komisija pareiškė abejojanti, ar tokia pagalba buvo suderinama su Sutartimi.

(55)

Komisija nagrinėjamose sutartyse nustatytas kainas palygino su elektros energijos kainomis OPCOM-PCCB rinkoje ir atkreipė dėmesį, kad kainos, kuriomis Hidroelectrica pirko elektros energiją iš įtariamų pagalbos gavėjų, buvo 40–55 % didesnės už atviroje elektros energijos pirkimo ir pardavimo rinkoje OPCOM-PCCB vyravusią kainą. Paaiškėjo, kad dėl šios priežasties Hidroelectrica patyrė didesnes išlaidas nei būtina, o įtariamiems pagalbos gavėjams buvo suteikta pagalba, dėl kurios padidėjo jų pajamos, nors ir nebuvo siekiama jokio konkretaus bendro intereso tikslo. Todėl Komisija iš pradžių laikėsi nuomonės, kad įtariami pagalbos gavėjai įgijo nederamą pranašumą dėl nagrinėjamose sutartyse ir vėlesniuose jų pakeitimuose dirbtinai padidintų elektros energijos kainų.

(56)

Komisija padarė preliminarią išvadą, kad nagrinėjami elektros energijos tarifai buvo atrankinio pobūdžio, nes jie buvo taikomi tik tam tikroms įmonėms.

(57)

Be to, Komisija padarė preliminarią išvadą, kad taikant lengvatinius elektros energijos tarifus taip pat galėjo būti perleisti valstybės ištekliai, kurie būtų priskiriami valstybei, nes įmonė Hidroelectrica buvo kontroliuojama Rumunijos valstybės (Rumunijai priklausė 80,06 % jos akcinio kapitalo). Komisija taip pat nurodė Ministro įsakymą Nr. 445/2009, kuriuo Ekonomikos, prekybos ir verslo aplinkos ministerijos atstovai – valstybės elektros energijos įmonių administracinių valdybų nariai – buvo įpareigoti užtikrinti, kad nuo 2010 m. kovo 31 d. didmeninei rinkai skirta elektros energija būtų prekiaujama tik OPCOM administruojamose rinkose.

(58)

Taigi, Ekonomikos ir prekybos ministerijos atstovai kontroliavo valstybės įmonių sutarčių sudarymo praktiką, įskaitant Hidroelectrica sutarčių sudarymo praktiką, ar bent jau turėjo jai įtakos. Tai galėjo padaryti poveikį Sąjungos vidaus prekybai, kaip nustatyta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje.

(59)

Komisija padarė preliminarią išvadą, kad tuo atveju, jei pagal nagrinėjamas sutartis buvo teikiama valstybės pagalba, būtų laikoma, kad pagal tas sutartis teikta pagalba buvo teikiama pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus dėl pranešimo ir neveikimo.

(60)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Komisija padarė preliminarią išvadą, kad taikant lengvatinius elektros energijos tarifus galėjo būti teikiama valstybės pagalba, ir paprašė Rumunijos pateikti pakankamai informacijos, kuri sumažintų jos abejones.

(61)

Rumunijos valdžios institucijos nepateikė jokių pastabų dėl to, ar pagal nagrinėjamas sutartis buvo teikiama valstybės pagalba. 2013 m. kovo 24 d. Rumunija pateikė pastabas dėl trečiųjų šalių pastabų dėl kitų su Hidroelectrica susijusių bylų, dėl kurių Komisija taip pat atliko tyrimą (31). Rumunijos valdžios institucijos ir šį kartą nepateikė jokių nuomonių.

(62)

Vykdant oficialią tyrimo procedūrą, Rumunijos valdžios institucijų paprašyta paaiškinti nagrinėjamų sutarčių sudarymo ekonominį pagrindą. Rumunija nepateikė jokių susijusių paaiškinimų. Rumunija tik tvirtino, kad nagrinėjamos sutartys suteikė galimybę įmonei Hidroelectrica geriau kiekybiškai įvertinti didžiausią išlaidų, patirtų perkant elektros energiją, vertę ir taip užtikrinti apsaugą nuo kainų kaitos neatidėliotinų sandorių rinkoje.

(63)

Be to, Rumunijos valdžios institucijos paaiškino, kad nagrinėjamos sutartys nebuvo pagalbos susitarimai, kaip apibrėžta teismo paskirto įmonės Hidroelectrica administratoriaus ataskaitoje dėl Hidroelectrica nemokumo priežasčių (32). Pagal šią ataskaitą pagalbos susitarimai yra tos Hidroelectrica sudarytos sutartys, kuriomis siekiama kompensuoti jos gamybos nepastovumą. Tokių sutarčių paskirtis – apsisaugoti nuo žalos, patiriamos dėl sutartinio tiekimo įsipareigojimo nesilaikymo, atlyginimo.

(64)

Rumunijos valdžios institucijos paaiškino (33), kodėl, išskyrus 28 konstatuojamojoje dalyje nurodytus tris atvejus, ANRE iš tikrųjų nenustatinėjo sutartinių kainų, kaip buvo numatyta nagrinėjamose sutartyse. Jos paaiškino, kad nagrinėjamos sutartys sudarytos nereguliuojamoje rinkoje, todėl ANRE ir nenustatinėjo kainų. Rumunijos valdžios institucijos taip pat paaiškino, kad: i) iš pradžių ANRE Ekonomikos ir prekybos ministerijai nurodė mažiausiąją ir didžiausiąją ribines vertes, kuriomis remiantis buvo nustatomos kainos; ii) šios ribinės vertės buvo nustatytos remiantis aiškiais šiluminėms elektrinėms būdingais techniniais parametrais; iii) vėliau ANRE nutraukė šią praktiką, ją perėmė Ekonomikos ir prekybos ministerija, taikydama panašius principus į tuos, kuriuos taikė ANRE.

(65)

Dėl nagrinėjamos sutarties su Termoelectrica Rumunijos valdžios institucijos patvirtino, kad Hidroelectrica buvo vienintelė įmonei Termoelectrica priklausiusios Paroseni elektrinės gaminamos elektros energijos vartotoja. Be to, paaiškinta, kad Hidroelectrica pirko ne visą elektros energijos kiekį, kaip iš pradžių buvo numatyta nagrinėjamoje sutartyje, o tik tiek, kiek reikėjo gamybos svyravimams kompensuoti atsižvelgiant į neprognozuojamą hidrologinių sąlygų raidą.

(66)

Dėl nagrinėjamos sutarties su Electrocentrale Deva Rumunijos valdžios institucijos paaiškino, kad atitinkamu laikotarpiu, t. y. 2009–2011 m., Electrocentrale Deva elektros energiją parduodavo ir kitiems klientams, o ne tik įmonei Hidroelectrica. Taigi įrodyta, kad 2010 ir 2011 m. Electrocentrale Deva kitiems klientams (ne įmonei Hidroelectrica) panašiomis kainomis pardavė didelius elektros energijos kiekius (panašius ar net dar didesnius) (34).

(67)

Pateikdamos preliminarias pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva tvirtino, kad nei dėl pradinių sutartinių kainų, nei dėl vėlesnių jų pakeitimų jos neįgijo jokio pranašumo, ir tvirtino, kad tokias kainas nustatė ANRE ir kad jos buvo apskaičiuotos remiantis šių įmonių gamybos išlaidomis.

(68)

Be to, Rumunija tvirtino, kad vėlesni sutartinių kainų pakeitimai buvo daromi atsižvelgiant į naftos (35) arba anglių (36) kainų padidėjimą. Be to, Electrocentrale Deva pareiškė, kad 70 % elektros energijos kainos priklausė nuo anglių kainos.

(69)

Priimdama šį sprendimą, Komisija vertina, ar įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva gavo valstybės pagalbą, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje (žr. 101 konstatuojamąją dalį), ir, jeigu taip, ar ta pagalba galėtų būti suderinama su vidaus rinka (žr. 102–105 konstatuojamąsias dalis).

(70)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(71)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos taikomos kumuliatyviai, t. y. priemonė yra valstybės pagalba, jei vienu metu tenkinamos visos sąlygos.

(72)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, norint nustatyti, ar sudarius ir įgyvendinus nagrinėjamas sutartis įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva buvo suteiktas ekonominis pranašumas, kuris nebūtų įgytas rinkos sąlygomis, būtina nustatyti, kokios 2009–2011 m. laikotarpiu Rumunijoje buvo rinkos kainos sudarant panašius sandorius.

(73)

Todėl, kitaip nei nurodyta sprendime pradėti procedūrą išdėstytoje preliminarioje nuomonėje, tyrimas parodė, kad OPCOM-PCCB rinkoje elektros energijos tiekimo sutarčių sąlygos ir galiojimo laikotarpiai nėra pakankamai panašūs į nagrinėjamų sutarčių sąlygas ir galiojimo laikotarpius, ypač galiojimo laikotarpių ir specialių dvišaliu principu sutartų sąlygų atžvilgiu (18, 23–25, 39 ir 40 konstatuojamosios dalys). Gerai veikiančiose elektros energijos rinkose, kuriose taikomos tinkamos likvidumo ir išankstinių sandorių priemonės, suteikiančios galimybę prognozuoti elektros energijos, kuri bus tiekiama ateityje, kainas, momentinės kainos yra geras rinkos kainų orientacinis arba pakaitinis rodiklis, todėl jas galima naudoti kaip lyginamuosius rodiklius, padedančius įvertinti kainų lygius konkrečiose sutartyse. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. Rumunijoje vis dar gana didelė paklausos dalis buvo tenkinama taikant reguliuojamus tarifus, taip pat į nedidelį OPCOM prekybos platformų likvidumą 2009–2011 m. laikotarpiu ir į tai, kad OPCOM, administruodama elektros energijos pirkimą ir pardavimą, siekė sukurti atitinkamą antimonopolinę rinką, kurioje nebūtų galima piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi (34–40 konstatuojamosios dalys), vertinant galimą ekonominį pranašumą rinkos kainų požiūriu reikėtų remtis kitais tinkamais lyginamaisiais rodikliais, o ne kainomis OPCOM-PCCB rinkoje.

(74)

Tačiau šiuo atžvilgiu reikia pasakyti, kad kainų panašumas į tas, kurias mokėjo kiti pirkėjai (ne Hidroelectrica), arba Rumunijos ir pagalbos gavėjų pateiktas pagrindimas išlaidomis (66–68 konstatuojamosios dalys) nėra tinkamas įrodymas, kad nagrinėjamos sutarties sąlygos ir kainos atitiko rinkos sąlygas.

(75)

Tiesą sakant, kainos, kurias 2009–2011 m. Hidroelectrica mokėjo įmonei Electrocentrale Deva, buvo panašios į kainas, kurias mokėjo kitos valstybės ir privačios elektros energijos paskirstymo įmonės, pirkdamos elektros energiją iš įmonės Electrocentrale Deva. Tačiau šiuos pirkimo sandorius tarpusavyje sudarydavo Electrocentrale Deva ir elektros energijos paskirstymo įmonės, mažmeninėje rinkoje reguliuojamomis kainomis ir sąlygomis parduodančios elektros energiją namų ūkiams ir mažosioms įmonėms (34 konstatuojamoji dalis). Hidroelectrica pirko elektros energiją didmeninėje rinkoje, kad konkurencinėje rinkoje ją perparduotų pramoniniams vartotojams ir (arba) pardavėjams, kuriems nebuvo taikomos reguliuojamos kainos ir kiekiai, todėl pirkėjai galėjo nepirkti iš brangiai parduodančių pardavėjų, kaip antai Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, ir rinkosi pigiausiai parduodantį pardavėją, nepaisydamos jo gamybos išlaidų. Todėl, net jei kainos būtų panašios ir darytume prielaidą, kad įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, parduodančios elektros energiją reguliuojamoje rinkoje, galėjo padengti savo išlaidas, kainos, kurias elektros paskirstymo įmonės mokėjo įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, nėra panašios į kainas, kurias Hidroelectrica mokėjo laisvoje konkurencinėje rinkoje, ir negali būti tinkamas lyginamasis rodiklis.

(76)

Įmonių Termoelectrica ir Electrocentrale Deva bei Rumunijos valdžios institucijų pateiktas išlaidų pagrindimas taip pat tik paaiškina, kodėl kainos, kuriomis įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva galėjo pardavinėti elektros energiją nepatirdamos nuostolių, buvo didelės. Šis pagrindimas neįrodo, kad šios kainos atitiko konkurencinėmis sąlygomis, pvz., tokiomis, kuriomis Hidroelectrica būtų turėjusi sudaryti ir įgyvendinti nagrinėjamas sutartis, jeigu nebūtų manoma, kad pagal jas suteikta valstybės pagalba, nustatytas rinkos kainas.

(77)

Norint nustatyti, ar sutartinės kainos atitiko Rumunijos rinkos sąlygas, reikėtų jas palyginti su kainų sąlygomis, tuo metu, kai buvo sudaromos nagrinėjamos sutartys, laisvoje rinkoje vyravusiomis sudarant kitas dvišales sutartis. Komisija naudojosi Rumunijos valdžios institucijų pateiktu duomenų rinkiniu, laikydama jį geriausiu turimu įrodymų šaltiniu, atskleidžiančiu rinkos sąlygas Rumunijoje (42–45 konstatuojamosios dalys). Kaip nurodyta 45 konstatuojamojoje dalyje, nė viena 2009 m. sudaryta arba galiojusi ilgalaikė sutartis neatitiko nagrinėjamų sutarčių charakteristikų. Todėl Komisija, remdamasi tuo pačiu laikotarpiu, kai galiojo nagrinėjamos sutartys, sudarytomis arba galiojusiomis sutartimis, atliko ekonometrinę analizę, siekdama apytiksliai apskaičiuoti lyginamąsias kainas. Išsamus techninis ekonometrinės analizės ir jos rezultatų aprašymas pateiktas priede.

(78)

Kadangi nebuvo tikslaus orientacinio rodiklio, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti rinkos sąlygas, norint įsitikinti, ar nagrinėjamose sutartyse buvo nustatytos rinkos lygį viršijusios kainos, darant konservatyvias prielaidas, t. y. atsižvelgiant į svarbius teigiamus nuokrypius nuo apskaičiuotos rinkos kainos, lyginamosios rinkos kainos buvo apskaičiuotos kaip pakaitinis rodiklis. Remdamasi šiuo konservatyviu požiūriu, Komisija atliko kasmetinį nagrinėjamose sutartyse nustatytų kainų palyginimą su lyginamosiomis rinkos kainomis 2009–2011 m. Palyginimas kasmet atliktas dėl to, kad sutartyse nustatytos pardavimo kainos buvo kasmet didinamos.

(79)

Iš analizės matyti, kad, remiantis lyginamosiomis kainomis ir darant konservatyvias prielaidas, kainos, kurias įmonė Termoelectrica taikė įmonei Hidroelectrica, viršijo rinkos kainas. Jeigu deramai atsižvelgtume į tai, kad pagal nagrinėjamas sutartis sudaromi didmeniniai sandoriai lyginami su mažmeninio pardavimo sutartimis, ir dėl to pridėtume 5 % vidutinį mažmeninį antkainį, kurį pardavėjai taikė Rumunijos rinkoje, kainų skirtumai, palyginti su rinkos kainomis, būtų tokie: 2010 m. – 18,8 RON/MWh, 2011 m. – 19,8 RON/MWh (Termoelectrica) ir 2010 m. – 17,5 RON/MWh, 2011 m. – 13,9 RON/MWh.

(80)

Taigi, ekonometrinės analizės rezultatai yra pirmasis požymis, kad pagal nagrinėjamas sutartis įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva buvo suteiktas ekonominis pranašumas, palyginti su rinkos sąlygomis. Tačiau vien tai, kad įvertinus nustatyta, jog nagrinėjamose sutartyse nustatytos kainos viršijo lyginamąsias kainas pagal panašias sutartis, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad rinkos dalyvis įmonės Hidroelectrica vietoje nebūtų sudaręs tokių sutarčių arba nebūtų palikęs jų galioti. Remiantis objektyviomis priežastimis vis vien būtų galima manyti, kad vien tik aukšti kainų lygiai negali būti laikomi pagrindu elektros energijos pardavėjams įgyti ekonominį pranašumą, palyginti su rinkos sąlygomis. Todėl ekonometrinės analizės rezultatų patikimumą būtina patvirtinti papildomais įrodymais, kad kainos viršijo rinkos sąlygas.

(81)

Šiuo atžvilgiu reikėtų nustatyti, ar Hidroelectrica elgėsi panašiai, kaip panašiomis aplinkybėmis būtų elgęsis privatus ekonominės veiklos vykdytojas (rinkos ekonomikos subjekto kriterijus) (37). Todėl Komisija įvertino, ar privatus veiklos vykdytojas panašiomis aplinkybėmis būtų elgęsis lygiai taip pat, kaip elgėsi įmonė Hidroelectrica, sudarydama ir palikdama galioti nagrinėjamas sutartis. Šiuo požiūriu svarbios toliau 82–85 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos aplinkybės, susijusios su nagrinėjamų sutarčių sudarymu ir įgyvendinimu.

(82)

Pirma, nagrinėjamų sutarčių sudarymo dieną rinkoje buvo pigesnių elektros energijos šaltinių nei Hidroelectrica, pvz.: 2008–2009 m. Nuclearelectrica elektros energiją siūlė už 153 RON/MWh, kai Termoelectrica ją siūlė už 227 RON/MWh, o Electrocentrale Deva – už 230 RON/MWh (38).

(83)

Antra, įmonė Hidroelectrica iš įmonių Termoelectrica ir Electrocentrale Deva įsigytą elektros energiją trečiosioms šalims galėjo parduoti tik patirdama nuostolių. Kaip nurodyta 46 ir 47 konstatuojamosiose dalyse, Hidroelectrica mažmeninės pardavimo kainos laisvoje rinkoje buvo gerokai mažesnės už didmenines pirkimo kainas, o didžiausia kaina, už kurią Hidroelectrica perpardavė elektros energiją tiesioginių sutarčių rinkoje, 2010 m. buvo 190 RON/MWh, palyginti su 230 RON/MWh pirkimo iš įmonės Termoelectrica kaina ir 234 RON/MWh pirkimo iš įmonės Electrocentrale Deva kaina. Remiantis šiomis kainomis galima daryti išvadą, kad kiekvieną iš įmonių Termoelectrica ir Electrocentrale Deva įsigytą MWh įmonė Hidroelectrica pardavė nuostolingai.

(84)

Šiuo atžvilgiu iš tyrimo neaišku, kodėl Hidroelectrica sutiko nupirkti visą įmonei Termoelectrica priklausiusios Paroseni elektrinės pagaminamą elektros energiją (24 konstatuojamoji dalis). Įsipareigojimas nupirkti bet kokį elektros energijos, kurią elektrinė pagamins per 10 metų, kiekį aiškiai rodo, kad Hidroelectrica nesirūpino, jog pagal šias sutartis būtų paisoma jos pačios tiekimo sutartyse nustatytų įsipareigojimų. Tą patvirtino ir Rumunija (63 konstatuojamoji dalis). Priešingai, įmonių Termoelectrica (20 konstatuojamoji dalis) ir Electrocentrale Deva (21 konstatuojamoji dalis) vadovai, pagrįsdami, kodėl Hidroelectrica turėtų sudaryti nagrinėjamas sutartis, atsakingam ministrui nurodė poreikį paremti daug išlaidų reikalaujančią ir nekonkurencingą šių dviejų įmonių ir anglių kasyklų, kurios toms įmonėms tiekė anglis, veiklą.

(85)

Tačiau, jeigu valstybinės įmonės, sudarydamos komercinius sandorius, socialinės arba ekonominės politikos sumetimais, kurie nėra susiję su jų komerciniais interesais, atsižvelgia į paramos silpnoms įmonėms arba sektoriams aspektus ir sudaro tokius sandorius sąlygomis, kurios įprastam rinkos dalyviui būtų nepriimtinos, tokių sąlygų (nagrinėjamu įmonės Hidroelectrica atveju – pirkimo kainų) priėmimas gali reikšti nederamo ekonominio pranašumo suteikimą kitai šaliai arba šalims ir atitinkamai vienos iš Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų įvykdymą.

(86)

Vadinasi, sudarydama ir palikdama galioti nagrinėjamas sutartis, Hidroelectrica nesielgė kaip rinkos ekonomikos subjektas. Todėl, remiantis šiuo kriterijumi, taip pat kokybiškai patvirtinamas ekonometrinės analizės rezultatas, iš kurio matyti, kad pagal nagrinėjamas sutartis įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva buvo suteiktas ekonominis pranašumas, kurio jos nebūtų įgijusios rinkos sąlygomis.

(87)

Rumunijos valdžios institucijų pateiktuose duomenyse nėra duomenų apie ilgalaikes sutartis, kurių sąlygos kiekio ir galiojimo laikotarpio atžvilgiu būtų lygiai tokios pat kaip nagrinėjamų sutarčių. Todėl Komisija, neturėdama aiškaus bazinio rodiklio, kuriuo remdamasi galėtų apibrėžti rinkos sąlygas, įmonės Hidroelectrica mokėtas kainas kasmet palygino su didžiausiomis kainomis, kurios 2009–2011 m. Rumunijoje buvo taikomos Rumunijos pateiktoms ilgalaikėms mažmeninio pardavimo sutartims (žr. 42–45 konstatuojamąsias dalis).

(88)

Šis palyginimas pagrįstas konservatyvia prielaida, kad įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva savo sutartis su įmone Hidroelectrica galėjo pakeisti keliomis sutartimis su kitais rinkoje esančiais pirkėjais, siūlančiais didžiausias kainas, ir yra labai konservatyvus: rinkos kaina nustatyta ne kaip vidurkis, mediana ar moda, bet kaip didžiausia kaina, paimta iš kelių nelabai panašių sutarčių. Atsižvelgiant į sandorių nepanašumą ir galimų veiksnių arba anomalijų, kurie galėtų padėti paaiškinti kainų lygį, sutartą sudarant didžiausios kainos sandorius, kurie buvo naudojami kaip baziniai, buvimą, šis metodas yra palankus pagalbos gavėjui, nes pagal jį gali būti ne iki galo įvertintas įgytas pranašumas. Svertiniai kainų vidurkiai, apskaičiuoti remiantis elektros energijos kiekiais, kuriuos 2009–2011 m. įmonės Electrocentrale Deva ir Termoelectrica faktiškai perdavė įmonei Hidroelectrica (32 konstatuojamoji dalis), buvo tokie:

(89)

Atlikus šiomis konservatyviomis prielaidomis pagrįstą palyginimą, matyti, kad vidutinės kainos, kurias Hidroelectrica mokėjo įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, vis vien yra didesnės už didžiausias 2010 ir 2011 m. kainas, taigi ekonometrinės analizės rezultatai pasitvirtino. Kainos, kurias Termoelectrica taikė įmonei Hidroelectrica, buvo 16,6 RON/MWh didesnės už didžiausias 2010 m. kainas ir 14,3 RON/MWh didesnės už didžiausias 2011 m. kainas, o kainos, kurias įmonei Hidroelectrica taikė Electrocentrale Deva, buvo 9,8 RON/MWh didesnės už didžiausias 2010 m. kainas ir 4,4 RON/MWh didesnės už didžiausias 2011 m. kainas.

(90)

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamos sutartys buvo palankios įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, nes pagal jas buvo suteiktas ekonominis pranašumas, kurio jos nebūtų įgijusios rinkos sąlygomis.

(91)

Todėl Komisija daro išvadą, kad Hidroelectrica nesielgė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų elgęsis rinkos ekonomikos subjektas, ir įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva suteikė nederamą ekonominį pranašumą.

(92)

Priemonė laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, jeigu jai tiesiogiai arba netiesiogiai naudojami valstybės ištekliai ir ji priskirtina valstybei.

(93)

Kaip nurodyta 11 konstatuojamojoje dalyje, įmonę Hidroelectrica tiesiogiai kontroliuoja Rumunijos valstybė. Vadinasi, įmonės Hidroelectrica prarasti ištekliai prilygsta Rumunijos prarastiems valstybės ištekliams. Rumunija taip pat skiria šios įmonės direktorių valdybos narius. Be to, šie direktoriai taip pat užėmė politinius postus ministerijoje, kontroliuojančioje valstybės turimas Hidroelectrica akcijas.

(94)

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, vien tuo, kad valstybė geba kontroliuoti subjektus, kuriems skirtos priemonės, negalima savaime pagrįsti prielaidos, kad tų subjektų veiksmai priskirtini valstybei. Sprendimų, susijusių su valstybinių įmonių lėšomis, priskyrimo valstybei sampratą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paaiškino Sprendime Stardust Marine. Valstybinės įmonės ištekliai laikytini valstybės ištekliais, o su jais susiję veiksmai – priskirtinais valstybei, jei valstybė, pasinaudodama savo dominuojančia įtaka tokiai įmonei, geba kontroliuoti tos įmonės išteklių naudojimą (39).

(95)

Teisingumo Teismas nurodė tokius priskyrimo valstybei požymius: valstybinės įmonės integravimas į viešojo administravimo struktūras; jos veiklos pobūdis; įmonės juridinis statusas; valdžios institucijų vykdomos įmonės valdymo priežiūros intensyvumas arba kitoks požymis, rodantis valdžios institucijų dalyvavimą priimant priemonę arba jų nedalyvavimo galimybę. Be to, šioje byloje reikėtų atkreipti dėmesį į nagrinėjamų sutarčių taikymo sritį, jų turinį arba jose nustatytas sąlygas.

(96)

Todėl būtina išnagrinėti, ar Rumunijos valdžios institucijos turi būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusiomis sudarant ir paliekant galioti nagrinėjamas sutartis, taip pat keičiant sutartines kainas.

(97)

Šiuo atžvilgiu Ekonomikos ir prekybos ministerija aktyviai dalyvavo priimant sprendimus dėl nagrinėjamų sutarčių sudarymo ir vėlesnių sutartinių kainų pakeitimų. Konkrečiai kalbant, įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva gavo Ekonomikos ir prekybos ministerijos sutikimą pasirašyti nagrinėjamas sutartis su įmone Hidroelectrica, o tai faktiškai reiškia, kad Rumunijos valstybė turėjo lemiamą įtaką šiai įmonei priimant sprendimus (19–22 konstatuojamosios dalys). Šią išvadą taip pat patvirtina tai, kad Hidroelectrica tiesiogiai kreipėsi į Rumunijos Ekonomikos ir prekybos ministeriją, kad ši patvirtintų kainų pakeitimus (26–31 konstatuojamosios dalys).

(98)

Šį tiesioginį įrodymą patvirtina įmonės Hidroelectrica pirkimo sandorių nuostolingumas ir įsipareigojimo nupirkti visą Paroseni elektrinės pagamintą elektros energiją ekonominio pagrindo nebuvimas (84–85 konstatuojamosios dalys). Atrodo, kad nagrinėjamos sutartys buvo sudarytos atsižvelgiant į keblią kitų dviejų valstybei nuosavybės teise priklausančių elektros energijos gamintojų finansinę padėtį ir socialinius anglių gamybos aspektus (20–21 konstatuojamosios dalys). Galiausiai visi trys valstybės elektros energijos gamintojai, taip pat valstybės anglių kasyklos nuosavybės teise priklausė valstybei ir buvo valdomi valstybės atsakomybe, o įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva siekė pasinaudoti šiais gamintojais ir kasyklomis savo einamajai veiklai finansuoti.

(99)

Pirmiau išdėstyta informacija patvirtina sprendime pradėti procedūrą Komisijos pateiktą preliminarią nuomonę, kad nagrinėjamos sutartys sudarytos ir vykdytos ne remiantis racionaliais ir nepriklausomais komerciniais įmonės Hidroelectrica sprendimais, o pasinaudojant dominuojančia Rumunijos valstybės įtaka.

(100)

Todėl Komisija daro išvadą, kad yra tiesioginių įrodymų, jog nagrinėjamų sutarčių sudarymas ir jų įgyvendinimas priskirtini Rumunijos valstybei. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sudarant ir įgyvendinant nagrinėjamas sutartis buvo prarasti Hidroelectrica, t. y. valstybinės įmonės, ištekliai, Komisija daro išvadą, kad šios priemonės suteiktos naudojant valstybės išteklius.

(101)

Priemonė laikoma valstybės pagalba, jeigu ji yra speciali arba atrankinė tuo, kad ja remiamos tik tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba.

(102)

Nagrinėjamos sutartys sudarytos su dviem konkrečiais tiekėjais – Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, kiekvienam iš jų suteikiant nederamą ekonominį pranašumą. Jokiam kitam Hidroelectrica elektros energijos tiekėjui nebuvo sudarytos sąlygos, kurios būtų panašios į sudarytas pagal nagrinėjamas sutartis. Todėl ekonominis pranašumas, suteiktas nustatant pernelyg dideles sutartines kainas, yra atrankinis.

(103)

Jei valstybės narės teikiama pagalba stiprinama įmonės padėtis, palyginti su kitomis prekyboje tarp valstybių narių konkuruojančiomis įmonėmis, tokia prekyba turi būti laikoma prekyba, kuriai pagalba daro poveikį. Konkrečiai kalbant, konkurencijos iškraipymas pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį pripažįstamas iškart, kai valstybė suteikia finansinį pranašumą įmonei, veikiančiai liberalizuotame sektoriuje, kuris yra arba galėtų būti konkurencinis (40).

(104)

Įmonės Termoelectrica ir Electrocentrale Deva vykdo veiklą elektros energijos pardavimo rinkoje, kuri yra atverta konkurencijai (35–38 konstatuojamosios dalys). Bet kokia valstybės pagalba tokioms įmonėms gali suteikti joms pranašumą prieš kitus konkurentus, kuriems rinkos sąlygomis nebuvo nustatytos tokios kainos. Nagrinėjamu atveju buvo remiama elektros energijos gamyba naudojant anglis, dėl to galėjo būti iškraipyta elektros energijos gamintojų tarpusavio konkurencija. Be to, Rumunijos rinka dabar yra (ir įvykių metu buvo) sujungta su kitomis valstybėmis narėmis, į jas eksportuojama elektros energija (17 konstatuojamoji dalis).

(105)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamos sutartys galėjo iškraipyti konkurenciją ir padaryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje.

(106)

Atsižvelgdama į 72–105 konstatuojamosiose dalyse pirmiau aprašytus argumentus, Komisija daro išvadą, kad pagal abi nagrinėjamas sutartis įmonėms Termoelectrica ir Electrocentrale Deva teikiama valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Rumunija nesilaikė Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo dėl neveikimo. Todėl valstybės pagalba yra neteisėta.

(107)

Kadangi priemonė, kurią Rumunija taikė įmonėms Temoelectrica ir Electrocentrale Deva, yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, būtina įvertinti jos suderinamumą atsižvelgiant į to straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis.

(108)

Šiuo atveju pagalba suteikta einamųjų pajamų, specialiai neskirtų konkrečioms investicijoms, kuriomis būtų galima patobulinti elektros energijos gamybą arba paskirstymą, pavidalu. Būtina, taikant griežtas sąlygas, pagal 107 straipsnio 2 arba 3 dalį ribotai įvertinti tokio pobūdžio veiklos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka. Atrodo, kad per dvejus metus teikta pasikartojanti ilgalaikė veiklos pagalba nebuvo būtina ir nepadėjo siekti jokio aiškaus Sąjungos bendro intereso tikslo. Neaiškus ir pagalbos proporcingumas. Be to, bet kokiu atveju, remiantis Teisingumo Teismo praktika, valstybė narė privalo nurodyti galimą suderinamumo pagrindą ir įrodyti, kad buvo įvykdytos tokio suderinamumo sąlygos (41).

(109)

Rumunijos valdžios institucijos nenurodė jokio galimo pagrindo, kuriuo remiantis valstybės pagalbą būtų galima laikyti suderinama su vidaus rinka, Komisija taip pat nenustatė jokio galimo suderinamumo pagrindo.

(110)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Komisija mano, kad pagal nagrinėjamas sutartis teikta valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.

(111)

Vadovaujantis Sutartimi ir nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad atitinkama valstybė narė turi nutraukti arba pakeisti pagalbą, jeigu yra nustatoma, kad ji nesuderinama su vidaus rinka (42). Be to, Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad valstybės narės prievolė nutraukti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, nustatyta siekiant atkurti anksčiau buvusią padėtį (43). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šis tikslas laikomas pasiektu tada, kai pagalbos gavėjas neteisėtą pagalbą grąžina ir taip praranda pranašumą, turėtą rinkoje konkurentų atžvilgiu, ir atkuriama prieš pagalbos suteikimą buvusi padėtis (44).

(112)

Remiantis šia teismų praktika, Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (45) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo […]“.

(113)

Tad atsižvelgiant į tai, kad Komisijai nebuvo pranešta apie valstybės pagalbą, taip pažeidžiant Sutarties 108 straipsnį, ji laikytina neteisėta valstybės pagalba, o atsižvelgiant į tai, kad pagalba taip pat nesuderinama su vidaus rinka, ji turi būti susigrąžinta tam, kad būtų atkurta rinkoje iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis. Susigrąžintina pagalba turi apimti laikotarpį, prasidėjusį tą dieną, kai pagalbos gavėjams buvo suteiktas pranašumas, t. y. kai pagalbos gavėjai ja galėjo disponuoti, ir pasibaigusį 2011 m. pabaigoje, kai buvo nutrauktas tiekimas (46), ir jie privalo mokėti palūkanas, kol pagalba bus faktiškai susigrąžinta.

(114)

Susigrąžintina suma būtų lygi metinių kainų, kuriomis įmonė Hidroelectrica pirko elektros energiją iš įmonių Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, vidurkių, nurodyto 32 konstatuojamojoje dalyje, ir didžiausių kainų, kurios kasmet buvo taikomos rinkoje, atsižvelgiant į visą šių įmonių perduotą kiekį, skirtumui. Šis skirtumas nurodytas 89 konstatuojamojoje dalyje. Paprastumo sumetimais, remdamiesi 2010 m. sausio 1 d. ir 2011 m. sausio 1 d. buvusiais skirtumais ir juos taikydami visiems metams, gauname, kad Electrocentrale Deva turėtų grąžinti 3 656 675 RON, o Termoelectrica – 22 619 821 RON. Rumunijos valdžios institucijos grąžintinas sumas taip pat gali apskaičiuoti remdamosi faktinėmis kainomis (pvz., mėnesio, dviejų mėnesių), kurios atitinkamais metais buvo taikomos įmonei Hidroelectrica.

(115)

Kad ir koks metodas būtų taikomas šioms sumoms apskaičiuoti, prie jų, remiantis 2009–2011 m. įmonei Hidroelectrica per mėnesį faktiškai perduotu elektros energijos kiekiu ir atsižvelgiant į 89 konstatuojamojoje dalyje nurodytą skirtumą, palyginti su rinkos kainomis, turėtų būti pridėtos palūkanos.

(116)

Be to, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytus faktus, derėtų išnagrinėti, ar įpareigojimas dėl susigrąžinimo taip pat turėtų būti taikomas vienam arba daugiau juridinių asmenų, išskyrus įmones Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, arba perkeltas nuo tokio (-ių) juridinio (-ių) asmens (-ų), atsižvelgiant į teisinį perėmimą arba ekonominį tęstinumą, susijusį su kita įmone, išskyrus Termoelectrica ir Electrocentrale Deva, kurios atžvilgiu būtų užtikrintas ekonominis tęstinumas, jei šios įmonės nesugebėtų įvykdyti joms nustatytų įpareigojimų grąžinti pagalbą. Šiuo požiūriu pagal ES teismų praktiką nustatyta keletas kriterijų, į kuriuos Komisija gali kompleksiškai arba pavieniui atsižvelgti, norėdama nustatyti dviejų atskirų įmonių ekonominį tęstinumą (47).

(117)

Kaip nurodyta 52 konstatuojamoje dalyje, įmonė Termoelectrica likviduojama. Remiantis tvirtai nusistovėjusia teismų praktika, tai, kad įmonė yra nemoki ir negali grąžinti pagalbos, nėra pagrindas atleisti ją nuo įpareigojimo grąžinti pagalbą. Tokiais atvejais atkurti buvusią padėtį ir pašalinti konkurencijos iškraipymą iš esmės galima su pagalbos grąžinimu susijusį įsiskolinimą įtraukiant į skolinių reikalavimų sąrašą (48). Jei valstybinės institucijos nesugeba susigrąžinti visos pagalbos sumos, užregistruojant įsiskolinimą susigrąžinimo įpareigojimą galima įvykdyti tik tada, jei nemokumo byloje priimamas sprendimas visiškai nutraukti įmonės veiklą (49). Tačiau, jei neteisėtą pagalbą gavusi įmonė yra nemoki ir jei buvo įsteigta įmonė, kuri tęs kokią nors nemokios įmonės vykdytą veiklą, toliau vykdant tokią veiklą negrąžinus visos susijusios pagalbos bus toliau iškraipoma konkurencija, kaip tai buvo padaryta suteikus konkurencinį pranašumą, kuriuo įmonė naudojosi rinkoje savo konkurentų atžvilgiu. Todėl gali būti reikalaujama, kad tokia naujai įsteigta įmonė, išsaugojusi tokį pranašumą, grąžintų atitinkamą pagalbą (50). Pavyzdžiui, taip būtų tuo atveju, jei prieš pagalbos gavėjo likvidavimą turtas, kuris buvo įgytas pasinaudojus pagalba, užtikrinant veiklos tęstinumą būtų perduotas patronuojamajai įmonei, įsteigtai, kad tęstų pagalbos gavėjo veiklą (ekonominis perėmimas). Be to, jei įmonė pagalbos gavėja sujungiama su kita įmone, o jos teisės ir pareigos perduodamos įmonei, su kuria įmonė pagalbos gavėja buvo sujungta, įpareigojimas grąžinti pagalbą taip pat perduodamas tai įmonei (teisinis perėmimas).

(118)

Šioje byloje nesusigrąžinus visos pagalbos sumos, kuri padėjo vykdyti įmonės Termoelectrica veiklą, būtina išnagrinėti, ar esama ekonominio tęstinumo ir (arba) teisinio tęstinumo tarp įmonės Termoelectrica ir kitų įmonių.

(119)

Dėl ekonominio tęstinumo reikia pasakyti, kad, kaip išdėstyta 48 ir 51 konstatuojamosiose dalyse, 2011 m. rugsėjo mėn. Termoelectrica įsteigė patronuojamąją įmonę Electrocentrale Paroseni, kuriai (kaip tos pačios valstybei nuosavybės teise priklausančios grupės narei) perdavė elektrinę, faktiškai užtikrinusią pagal sutartį su įmone Termoelectrica nupirkto elektros energijos kiekio tiekimą (48–65 konstatuojamosios dalys), įskaitant visas su minėta sutartimi susijusias įmonės Termoelectrica teises ir pareigas, ir iki 2011 m. spalio mėn. (prijungimo prie CEH) toliau pagal šią sutartį pardavinėjo elektros energiją įmonei Hidroelectrica. Taigi, Electrocentrale Paroseni iš patronuojančiosios įmonės Termoelectrica perėmė ir tęsė veiklą, kuriai buvo teikiama pagalba. Todėl šią įmonę reikėtų laikyti įmonės Termoelectrica ekonominės veiklos perėmėja.

(120)

2012 m. lapkričio mėn. Electrocentrale Paroseni kartu su įmone Electrocentrale Deva buvo sujungta į naują įmonę – CEH. Atliekant sujungimą, CEH perėmė visas Electrocentrale Paroseni teises ir pareigas ir pastaroji nustojo veikti kaip atskiras juridinis subjektas. Vadinasi, tarp įmonės Electrocentrale Paroseni, perėmusios visą veiklą, kuriai buvo teikiama pagalba, ir įmonės CEH, prie kurios ji buvo prijungta 2012 m. lapkričio 1 d. ir kuri perėmė visas jos teises ir pareigas, esama teisinio tęstinumo.

(121)

Todėl įpareigojimas grąžinti pagalbą, kuri buvo suteikta įmonei Termoelectrica, turėtų būti taikomas ir CEH.

(122)

Kaip aprašyta 51 konstatuojamojoje dalyje, Electrocentrale Deva, gavusi visą pagalbą kaip nepriklausomas juridinis subjektas, kontroliuojamas įmonės Termoelectrica, nebėra laikoma nepriklausomu subjektu. Tačiau esama teisinio tęstinumo tarp įmonės Electrocentrale Deva, juridinio subjekto, kuriam buvo teikiama pagalba, ir įmonės CEH, prie kurios ji buvo prijungta 2012 m. lapkričio 1 d. ir kuri perėmė visas jos teises ir pareigas.

(123)

Be to, keli požymiai rodo, kad esama ekonominio tęstinumo tarp įmonės Electrocentrale Deva ir įmonės CEH: i) sujungus įmones Electrocentrale Deva ir Electrocentrale Paroseni, naujai įsteigta įmonė CEH nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. perėmė abi įmones kartu su jų veiklos turtu ir darbuotojais; ii) naujai įsteigtos įmonės CEH kaip ir įmonės Electrocentrale Deva pagrindinė ekonominė veikla buvo elektros energijos gamyba; iii) abi įmonės visiškai priklauso valstybei: kaip nurodyta 50 konstatuojamojoje dalyje, tą dieną, kai buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas pagal nagrinėjamas sutartis, įmonei Termoelectrica, visiškai valstybei priklausančiai įmonei, savo ruožtu visiškai priklausė įmonės Electrocentrale Deva ir Electrocentrale Paroseni; iv) naujai įsteigta įmonė CEH taip pat visiškai priklauso valstybei.

(124)

Atsižvelgiant į šias aplinkybes nustatyta, kad esama per įmonę Electrocentrale Paroseni užtikrinto teisinio ir ekonominio tęstinumo tarp įmonių Electrocentrale Deva ir Termoelectrica ir įmonės CEH. Šiuo požiūriu skolos konvertavimo į nuosavybę sandoris, pagrįstas nepriklausomu akcijų perleidimo, atlikto įmones Electrocentrale Deva ir Electrocentrale Paroseni sujungiant į įmonę CEH, vertinimu (50 konstatuojamoji dalis), nepanaikina šių trijų aptariamų įmonių tęstinumo. Akcijų perleidimo sandoris neturi įtakos nei pagalbos gavėjo (-ų) tapatybei, nei iki 2011 m. ir po prijungimo prie CEH dėl pagalbos gautai ir perduotai naudai, kad ir kokia būtų akcininko tapatybė, o šiuo atveju, beje, tai buvo Rumunijos valstybė. Vadinasi, įmonių Electrocentrale Deva ir Termoelectrica įpareigojimai grąžinti pagalbą turėtų būti taikomi ir įmonei CEH.

(125)

Pagrindinės grąžintinos pagalbos sumos (be palūkanų) turėtų būti: Electrocentrale Deva grąžintina suma – 3 656 675 RON, Termoelectrica grąžintina suma – 22 619 821 RON. Atsižvelgiant į teisinį ir ekonominį įmonių Electrocentrale Deva, Termoelectrica ir CEH ekonominį tęstinumą, įpareigojimas grąžinti pagalbą turėtų būti taikomas ir CEH.

(126)

Pagal nagrinėjamas įmonės Hidroelectrica sutartis su įmonėmis Termoelectrica ir Electrocentrale Deva 2010 ir 2011 m. buvo nustatyti pastarosioms įmonėms palankūs lengvatiniai elektros tarifai. Jais suteikta valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Rumunija neteisėtai suteikė pagalbą, pažeisdama Sutarties 108 straipsnio 3 dalį. Ši pagalba nesuderinama su vidaus rinka.

—

bendrą sumą (pagrindinę ir susigrąžinimo palūkanas), kurią privalo grąžinti kiekvienas pagalbos gavėjas,

—

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių ketinama imtis siekiant įgyvendinti šį sprendimą, aprašymą, įskaitant įrodymą, kad ji užregistravo vykdomąjį raštą sumoms išieškoti pagal įmonės Termoelectrica likvidavimo procedūrą ir suteikė jam tinkamą eiliškumą,

—

jeigu neįmanoma, kad įmonė Termoelectrica įvykdytų vykdomojo rašto sumoms išieškoti reikalavimus, įsakymą įmonei Termoelectrica likviduoti įmonę ir įrodymą, kad Termoelectrica galutinai pasitraukia iš rinkos,

—

dokumentus, kuriais įrodoma, kad pagalbos gavėjams oficialiai nurodyta grąžinti pagalbą.

20.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 275/68