15.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 269/1

(1)

2003–2006 m. Komisija gavo kelis skundus, kuriuose teigiama, kad regioninės valdžios institucijos Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui (toliau – oro uostas) suteikė neteisėtą valstybės pagalbą.

(2)

2005 m. spalio 13 d., 2007 m. kovo 2 d., 2007 m. rugpjūčio 3 d., 2010 m. spalio 19 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. raštais Komisija Vokietijos paprašė pateikti su šiais skundais susijusios informacijos.

(3)

Vokietija į Komisijos prašymus pateikti informacijos atsakė 2005 m. gruodžio 21 d., 2006 m. vasario 2 d., 2007 m. birželio 14 d., 2007 m. spalio 18 d., 2010 m. lapkričio 11 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. raštais. Tačiau Vokietijos 2011 m. gegužės 30 d. atsakymas buvo neišsamus, nes jame nebuvo atsakyta į klausimus, susijusius su tuo, kas vyko laikotarpiais iki 2009 m. liepos mėn. Vokietija nurodė atsisakanti atsakyti į tokius klausimus remdamasi tuo, kad tuos klausimus Komisija jau anksčiau tyrė ir tyrimas buvo tariamai užbaigtas 2009 m. liepos mėn.

(4)

2011 m. rugpjūčio 24 d. Komisija Vokietijai nusiuntė priminimą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (3) (toliau – Procedūrų reglamentas), 10 straipsnio 3 dalį ir suteikė galimybę informaciją pateikti iki 2011 m. rugsėjo 19 d. Komisija taip pat nurodė, kad negavusi atsakymo iki nustatyto termino gali išleisti įsakymą pateikti informaciją.

(5)

Vokietija 2011 m. rugsėjo 13 d. elektroniniu paštu atsiuntė prašymą pratęsti terminą iki 2011 m. spalio 19 d. Komisija sutiko pratęsti terminą.

(6)

Vokietija savo atsakymą pateikė 2011 m. spalio 19 d. Tačiau atsakymas buvo neišsamus, nes Vokietija ir vėl atsisakė atsakyti į klausimus dėl laikotarpių iki 2009 m. liepos mėn.

(7)

2012 m. sausio 25 d. raštu Komisija Vokietiją informavo apie sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl minėtos neteisėtos pagalbos (toliau – sprendimas pradėti tyrimo procedūrą).

(8)

2012 m. vasario 1 d. elektroniniu paštu atsiųstu raštu Vokietija paprašė pratęsti terminą, iki kurio ji galėtų pateikti savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą. Komisijos tarnybos 2012 m. vasario 10 d. elektroniniu paštu atsiųstu raštu sutiko pratęsti terminą.

(9)

Vokietija savo pastabas Komisijai pateikė 2012 m. kovo 13 d., o 2013 m. kovo 4 d. jas papildydama pateikė daugiau dokumentų.

(10)

2012 m. liepos 13 d. buvo priimtas sprendimo padėti tyrimo procedūrą klaidų ištaisymas.

(11)

Sprendimas pradėti tyrimo procedūrą 2012 m. rugsėjo 14 d. paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4). Komisija suinteresuotąsias šalis pakvietė pateikti pastabas dėl šių priemonių per mėnesį nuo paskelbimo dienos.

(12)

Komisija pastabas gavo iš Diuseldorfo oro uosto, Klėvės apskrities, FN GmbH ir kelių kitų suinteresuotųjų šalių, visų pirma bendrovių, kurių veikla priklauso Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto veiklos. 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. gegužės 3 d. ir 2014 m. birželio 19 d. Komisija šias pastabas perdavė Vokietijai. 2013 m. rugpjūčio 19 d. ir 2014 m. liepos 3 d. raštais Vokietija atsiuntė savo pastabas dėl suinteresuotųjų šalių pastabų.

(13)

2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. spalio 29 d., 2014 m. kovo 17 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. raštais Komisija paprašė papildomos informacijos. Vokietija atsakė 2013 m. rugpjūčio 19 d., 2013 m. gruodžio 17 d., 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. gegužės 8 d. ir 2014 m. gegužės 25 d. raštais.

(14)

2014 m. birželio 18 d. raštu Vokietija sutiko, kad šis sprendimas būtų priimtas anglų kalba. Todėl tekstas autentiškas tik anglų kalba.

(15)

Oro uostas yra Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Klėvės apskrityje (vok. Landkreis, administracinis padalinys) tarp Vėcės ir Kėvelaro savivaldybių, šalia Vokietijos ir Nyderlandų sienos. Kitas didelis miestas – Duisburgas – įsikūręs maždaug už 60 km į pietus. Šiaurėje, maždaug už 50 km, yra Neimegeno (Nyderlandai) miestas.

(16)

Dešimt artimiausių oro uostų:

(17)

1954–1999 m. oro uostas buvo Jungtinės Karalystės Karališkųjų oro pajėgų karinis oro uostas. Jis buvo pertvarkytas į civilinį oro uostą, o 2003 m. pradėti skraidinti keleiviai.

(18)

Oro uosto kilimo ir tūpimo takas yra 2 440 metrų. Jo terminalas talpina 3,5 mln. keleivių. Keleivių skaičiaus raida parodyta lentelėje.

1 lentelė

Keleivių srautas Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste 2003–2012 m.

(19)

Oro uoste skrydžius dabar vykdo bendrovės Ryanair ir Transavia  (5). Oro transporto bendrovės skraidina į daugiau kaip 50 tarptautinių paskirties vietų. Oro uoste visą keleivių srautą dabar skraidina pigių skrydžių bendrovės (toliau – PSB). Bendrovė Ryanair skraidina [80–99] (6) % visų oro uosto keleivių. Ryanair oro uoste veikia nuo pat jo atidarymo, per šį laikotarpį oro uostas tapo viena iš šios bendrovės bazių Vokietijoje, jame bendrovė nuolat turi devynis orlaivius (nuo 2013 m. vasaros).

(20)

Iki 2010 m. daugiau kaip 50 % oro uostų keleivių buvo iš Nyderlandų, likusieji – daugiausia iš aplinkinių Vokietijos ir iš dalies Belgijos regionų. Remiantis naujausia vieša informacija (7), keleivių olandų sumažėjo maždaug 40 %.

(21)

Oro uostą 1954 m. kariniais tikslais įkūrė Karališkosios oro pajėgos. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Karališkosios oro pajėgos pareiškė ketinančios iki 1999 m. pasitraukti iš oro uosto. Oro uosto nuosavybės teisė turėjo būti perduota Vokietijos federalinei Vyriausybei. Kadangi maždaug 400 civilių darbuotojų būtų netekę darbo, Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė 1993 m. ėmė planuoti buvusiame kariniame oro uoste atidaryti civilinį oro uostą (vok. Euroregionales Zentrum für Luftverkehr, Logistik und Gewerbe, toliau – EuZZLG). Taigi buvusio karinio oro uosto pertvarkai į civilinį oro uostą vadovauti buvo įsteigta bendrovė Flughafen Niederrhein GmbH (toliau – FN GmbH).

(22)

FN GmbH buvo įregistruota 1993 m. kaip uždaroji akcinė bendrovė, kurios akcinis kapitalas buvo 50 000 Vokietijos markių (= 25 564 EUR). Akcininkai steigėjai buvo Klėvės apskritis (52 %) ir Vėcės savivaldybė (48 %).

(23)

Nuo pat pradžių savivaldybė ir Klėvės apskritis planavo, kad oro uostą eksploatuos privati bendrovė. Siekiant to tikslo buvo nustatyta, kad reikia imtis keturių veiksmų:

(24)

Karališkosios oro pajėgos Vokietijos federalinei Vyriausybei oro uosto nuosavybės teisę perdavė 1999 m. lapkričio 30 d.

(25)

1999 m. gruodžio 16 d. Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė įsteigė dar vieną bendrovę – Entwicklungs- und Erschließungsgesellschaft Laarbruch GmbH (toliau – EEL GmbH). 52 % EEL GmgH akcijų priklauso Klėvės apskričiai, 48 % – Vėcės savivaldybei.

(26)

Tuometės EEL GmbH užduotys skyrėsi nuo FN GmbH užduočių. Bendrovė FN GmbH buvo įsteigta vadovauti buvusio karinio oro uosto pertvarkai, o bendrovei EEL GmbH patikėta visų pirma administruoti patalpas nuo karinio oro uosto uždarymo 1999 m. iki kol oro uostą įsigis privatus investuotojas.

(27)

Taigi EEL GmbH turėjo nugriauti buvusio karinio oro uosto teritorijos infrastruktūrą ir patalpas, kad teritoriją vėliau būtų galima naudoti komerciniais tikslais.

(28)

2000 m. rugpjūčio 23 d. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei pritarus karinio oro uosto pertvarkos planui, kurį pateikė Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė, ir 2001 m. birželio 20 d.Bezirksregierung Düsseldorf suteikus leidimą bendrovei FN GmbH valdyti civilinį oro uostą (8), pradėta oro uosto veiklos ir nekilnojamojo turto privatizacija, vykdyta dviem etapais:

(29)

Vokietijos federalinė Vyriausybė nekilnojamojo turto, ant kurio pastatytas oro uostas, pardavimo kainą nustatė remdamasi Bundeshaushaltsordnung ir Wertermittlungsverordnung 63 straipsnio 3 dalimi. Šia nuostata federalinė Vyriausybė yra įpareigota turtą parduoti jo dabartine verte, t. y. jo rinkos kaina, nustatyta nepriklausomo eksperto pagal Wertermittlungsverordnung išdėstytas taisykles. Šiuo atveju nepriklausomas ekspertas nustatė, kad, remiantis siūloma sklypo plėtros ir naudojimo idėja, sklypo vertė yra [11–20] mln. EUR, o sklype esančių pastatų – [4–10] mln. EUR. Iš šių dydžių ekspertas atėmė [4–10] mln. EUR, sudariusių kareivinių griovimo – tai pertvarkos darbų dalis – išlaidas, taip pat dar [2–5] mln. EUR išlaidų, susijusių su priemonėmis, kurių reikėjo imtis laikantis galiojančių aplinkos ir statybos teisės aktų reikalavimų. Siekiant oro uostą parengti civiliniam naudojimui, 2001 m. buvo įgyvendintos pirmosios su statyba susijusios priemonės (nugriauti įtvirtinimai, sukurta valymo įrenginių infrastruktūra ir kt.).

(30)

Tuoj po EEL GmbH įsteigimo 1999 m., pagal išperkamosios nuomos sutartį ši bendrovė perėmė oro uosto nekilnojamojo turto valdymą. Pirmosios plėtros priemonės ir pirmosios su statyba susijusios priemonės vykdytos 2000–2001 m.

(31)

Kai Bezirksregierung Düsseldorf bendrovei FN GmbH suteikė leidimą eksploatuoti civilinį oro uostą pagal Vokietijos aviacijos įstatymus ir privati investicinė grupė ANH 2001 m. liepos 1 d. galutinai įsigijo bendrovę FN GmbH, ANH grupė atlygino EEL GmbH išlaidas, patirtas valdant oro uosto infrastruktūrą, įskaitant tam tikrus pertvarkos darbus.

(32)

2002 m. EEL GmbH oro uosto infrastruktūros valdymą perdavė bendrovei FN GmbH. 2002 m. FN GmbH patyrė 0,3 mln. EUR nuostolį. Nuo 2003 m. EEL GmbH nebevykdo užduočių, susijusių su oro uosto nekilnojamojo turto valdymu. Nepaisant to, 2003 m. Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė nelikvidavo bendrovės EEL GmbH.

(33)

FN GmbH iš pradžių patyrė finansinių nuostolių ir tik vėliau ėmė gauti pelną, tai parodyta lentelėje.

2 lentelė

Metiniai rezultatai ir pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją (angl. EBITDA) 2003–2011 m.

(34)

2003 m. pradžioje FN GmbH patyrė finansinių sunkumų, dėl kurių kilo pavojus, kad nebus galima pradėti vykdyti komercinių skrydžių (juos tikėtasi pradėti 2003 m. gegužės 1 d.), taigi pavojus kilo ir visai oro uosto pertvarkai bei plėtros projektui. Todėl valdžios institucijos, kurioms priklausė bendrovė EEL GmbH, nusprendė savo bendrovės veiklą tęsti. 2003 m. balandžio 11 d. bendrovė EEL GmbH bendrovei FN GmbH suteikė pirmąją [11–20] mln. EUR paskolą (toliau – 1 paskola), kurios palūkanų norma buvo [1–5] % didesnė už bazinę normą. Pasak Vokietijos, tokiai paskolai taikoma bazinė palūkanų norma buvo įprasta norma, nustatyta Vokietijos civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 247 straipsnyje, ir atitinkamą dieną ji buvo 1,97 % (9). Paskolos grąžinimo terminas buvo 2005 m. birželio 30 d. Kaip užstatas bendrovės EEL GmbH naudai už paskolos sumą, t. y. [11–20] mln. EUR, buvo įkeista oro uosto žemė ir pastatai (vok. Grundschuld). Be šios sumos, kasmet turėjo būti pridedamos [15–23] % palūkanos, jeigu užstatą tektų panaudoti dėl nemokėjimo. Papildomai, […] suteikė asmeninę paskolos garantiją (vok. selbstschuldnerische Bürgschaft) maksimaliai [5–15] mln. EUR sumai. Vokietija nepateikė informacijos apie šios asmeninės garantijos vertę. 2003 m. birželio 8 d. ši asmeninė garantija buvo pakeista […] asmenine garantija, suteikta [5–15] mln. EUR sumai. Be to, FN GmbH privatūs akcininkai įkeitė ir savo ANH GmbH akcijas, sudarančias dalį FN GmbH kapitalo (vertinta [20–30] mln. EUR), ir Airport Network BV akcijas, sudarančias dalį ANH GmbH kapitalo. Vokietija nepateikė visos informacijos apie užstato vertę.

(35)

Pasak Vokietijos, šia paskola valdžios institucijos, kurioms priklausė EEL GmbH, norėjo bendrovei FN GmbH suteikti tarpinį finansavimą operaciniam likvidumo trūkumui padengti, kad bendrovė galėtų baigti įsigyti ir įrengti turtą, būtiną, kad oro uostas laiku padėtų veikti.

(36)

2003 m. oro uostas pradėjo veikti, o FN GmbH patyrė 7 mln. EUR nuostolį. Praėjus tik metams nuo tada, kai oro uoste pradėti vykdyti komerciniai skrydžiai, t. y. 2004 m., svarbiausia oro uosto oro vežėja Nyderlandų bendrovė V-Bird nutraukė savo veiklą dėl nemokumo. Atsižvelgdama į dėl to atsiradusias nuolatines finansines FN GmbH problemas, visus 2004 m. bendrovė EEL GmbH teikė paskolas bendrovei FN GmbH:

(37)

Apskritai, vien 2004 m. bendrovė EEL GmbH bendrovei FN GmbH paskolino [4–10] mln. EUR (papildomai prie antrosios nagrinėjamųjų priemonių, kurias tiesiogiai suteikė Klėvės apskritis, dalies, žr. 3.2 skirsnį). Pasak Vokietijos, šios paskolos buvo suteiktos buvusiam kariniam oro uostui plėtoti ir pertvarkyti, o ne veiklos išlaidoms padengti.

(38)

2004 m. pabaigoje FN GmbH vėl patyrė nuostolių, šį kartą jie sudarė 8,3 mln. EUR. FN GmbH ir vėl ėmė stokoti likvidumo. Grąžinti bendrovės EEL GmbH suteiktas 1 ir 2 paskolas (kartu jos sudarė [10–20] mln. EUR) būtų reikėję 2005 m. birželio 30 d. Tuo metu FN GmbH iš dalies atlygino ankstesnių paskolų palūkanas. Tačiau, pasak Vokietijos, 2002–2006 m. FN GmbH patirtus nuostolius prisiėmė jos privatūs savininkai.

(39)

Šiomis aplinkybėmis 2005 m. liepos 1 d. bendrovė EEL GmbH bendrovei FN GmbH suteikė ketvirtąją paskolą (toliau – 4 paskola), šį kartą jos vertė buvo [4–10] mln. EUR, o grąžinimo terminas – 2010 m. gruodžio 31 d. Paskolos susitarimo 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad paskola skirta tik investicijoms. Papildomai, 2 dalyje reikalaujama, kad FN GmbH (ir EEL GmbH, jeigu būtų paprašyta) tikrintų, kad sąskaitos faktūros būtų siejamos tik su oro uosto užbaigimu ir kad sąskaitas faktūras iš paskolos lėšų apmokėtų EEL GmbH (o ne FN GmbH). Be to, 1, 2 ir 3 paskolų, kurių vertė – [15–30] mln. EUR (be palūkanų), grąžinimo terminas buvo atidėtas (toliau – 1 pratęsimas). Šių paskolų grąžinimo terminas buvo suderintas ir pratęstas iki 2010 m. gruodžio 31 d. Visoms šioms paskoloms nustatyta fiksuota [1–5] % palūkanų norma, taikoma nuo 2005 m. liepos 1 d. Taigi 1, 2 ir 3 paskolų palūkanų norma buvo sumažinta. Kaip užstatas, EEL GmbH naudai už 4 paskolos sumą ([4–10] mln. EUR) buvo įkeista oro uosto žemė ir pastatai (vok. Grundschuld), papildomai prie to, kad buvo pratęstas ankstesnis įkeitimas, susijęs su 1, 2 ir 3 paskolomis (o prie viso to dar buvo pridėta [15–23] % per metus, jeigu užstatą tektų panaudoti dėl nemokėjimo). Be to, visiems su paskolomis susijusiems bendrovės EEL GmbH reikalavimams užtikrinti, […] 2005 m. liepos 1 d. suteikė asmeninę garantiją (vok. selbstschuldnerische Bürgschafte), kurios maksimali suma – [20–30] mln. EUR (plius palūkanos ir sudėtinės palūkanos). Šia garantija buvo išplėsta ankstesnė garantija, kurią 1 paskolos atžvilgiu 2003 m. birželio 8 d. suteikė […]. Galiausiai, buvo įkeistos Airport Network BV akcijos, sudarančios dalį ANH GmbH kapitalo, ir ANH GmbH akcijos, sudarančios dalį FN GmbH kapitalo. Vokietija nepateikė visos informacijos apie pateikto užstato vertę.

(40)

Be to, EEL GmbH ir FN GmbH susitarė, kad grąžinimo termino suėjimo dieną, t. y. ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d., FN GmbH turėtų sumokėti palūkanas ir kad, jeigu FN GmbH iki tos dienos nepatirtų nuostolių ir taptų pelninga, FN GmbH privalėtų pradėti mokėti palūkanas nuo tos dienos, kurią nustojo patirti nuostolius. Kalbant apie palūkanų normas, taikytas pirmosioms trims paskoloms iki jas suderinant su 2005 m. liepos 1 d. paskolos susitarimu, 2010 m. lapkričio 29 d. grąžinimo termino atidėjimo susitarimo (vok. Darlehensverlängerungsvertrag) 5 straipsnyje (5 straipsnio 4 dalyje) nurodyta, kad kiekvienai iš keturių paskolų nemokėjimo atveju taikomos [15–23] % metinės palūkanos (11).

(41)

Vokietija nurodė, kad EEL GmbH sutiko, kad kreditorių, turinčių teisę į užstatui pateiktą įkeistą žemę 2009 m. kovo mėn. – 2010 m. gruodžio 31 d., sąraše (vok. Rangrücktritterklärung) ji būtų įrašyta žemesnėje pozicijoje, kad FN GmbH galėtų gauti trumpalaikę paskolą iš [banko] (žr. 73 konstatuojamąją dalį).

(42)

FN GmbH pelną ėmė gauti 2007 m. Nepaisant to ir prieštaraujant ankstesniems susitarimams, FN GmbH nepradėjo mokėti nei paskolų, nei palūkanų. Skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 31 d. – šalių susitartos grąžinimo termino suėjimo dienos – bendrovė FN GmbH bendrovei EEL GmbH buvo skolinga [20–30] mln. EUR paskolų ir [7–10] mln. EUR palūkanų, t. y. iš viso [24–40] mln. EUR. EEL GmbH sutiko antrą kartą pratęsti visų keturių paskolų grąžinimo ir susikaupusių palūkanų mokėjimo terminą (toliau – 2 pratęsimas). 2010 m. lapkričio 29 d.FN GmbH ir EEL GmbH pasirašė penktąjį paskolos susitarimą, taigi visų paskolų grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 d.

(43)

Paskolas pratęsus antrą kartą, buvo nustatyta, kad palūkanų norma yra [1–5] % per metus. Vokietija nurodė, kad pagal 2010 m. lapkričio 29 d. paskolos susitarimą palūkanų norma buvo nustatyta prie orientacinės 1,24 % normos pridedant […] bazinių punktų (12). EEL GmbH ir FN GmbH susitarė, kad palūkanos, kurias reikėjo mokėti iki 2010 m. gruodžio 31 d., būtų pridėtos prie paskolos pagrindinės sumos, taigi ši suma padidėjo iki [24–40] mln. EUR. Papildomai, FN GmbH privalėjo kas ketvirtį mokėti palūkanas, o pirmosios palūkanos turėjo būti sumokėtos iki 2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigos.

(44)

Toliau lentelėje apibendrinami pagrindiniai penkių vertinamų paskolos susitarimų aspektai.

3 lentelė

Viešųjų paramos priemonių, kurias bendrovei FN GmbH suteikė bendrovė EEL GmbH, apžvalga

(45)

2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje FN GmbH ir vėl negalėjo sumokėti pirmųjų palūkanų, kaip buvo susitarta 2010 m. lapkričio 29 d. pratęsiant paskolos susitarimus (vok. Darlehensverlängerungsvetrag). Klėvės apskritis priėmė FN GmbH akcininko pasiūlymą gauti FN GmbH akcijų iki 2011 m. kovo mėn. skolą konvertavus į nuosavybę dėl užsitęsusio palūkanų ir pagrindinės sumos mokėjimo atidėliojimo (13). Tačiau šis skolos konvertavimo į nuosavybę sandoris buvo teisėtai pasirašytas tik 2012 m. pabaigoje. Klėvės apskričiai dabar priklauso 1,88 % FN GmbH akcinio kapitalo (14).

(46)

2002 m. spalio 15 d. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė bendrovei FN GmbH suteikė 3,525 mln. EUR viešąją paramą, skirtą finansuoti 50 % šių išlaidų: paslaugų teikimo perono, degalų papildymo teritorijos, riedėjimo takų platinimo ir esamų perono teritorijų atnaujinimo, tikslaus artėjimo žiburių sistemos, šoninių žiburių, riedėjimo ir kilimo ir tūpimo tako žiburių.

(47)

Šios paramos teisinis pagrindas buvo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Transporto, energetikos ir teritorijų planavimo ministerijos įsakymas dėl viešosios paramos statybos ir renovacijos priemonėms (investicijos į infrastruktūrą), skirtoms Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės oro uostams (vok. Richtlinien über die Gewährung von Zuwendungen für Ausbau- und Erneuerungsmaßnahmen auf Flugplätzen RdErl. – MBl.NRW.1993 S. 617) (toliau – 1993 m. įsakymas). Šios gairės vėliau pakeistos gairėmis, kurių nuoroda (VA 5–10–60/195- v., 2002 m. lapkričio 25 d.) (15) ir kurios galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.

(48)

1993 m. įsakyme nustatyta, kad finansinė parama teikiama investicinėms tam tikrų rūšių oro uosto infrastruktūros, pavyzdžiui, kilimo ir tūpimo takų, riedėjimo takų, peronų, apsauginių aikštelių, skrydžių valdymo infrastruktūros (skrydžių valdymo bokšto, radaro, optinio perspėjimo sistemos), navigacinių žiburių, pagalbinių optinių tūpimo įrenginių, aukštuminių pastatų (terminalų, angarų ir kt.), stovėjimo įrenginių, užtvarų, skrydžių saugos infrastruktūros, tiekimo ir šalinimo, apsaugos nuo triukšmo, priešgaisrinės apsaugos, priežiūros žiemą ir gelbėjimo tarnybų išlaidoms, taip pat investicijų į kompensacines priemones, skirtas apsaugoti kraštovaizdį ir aplinką, sąnaudoms padengti. 1993 m. įsakymu Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė parėmė iki 40 % tinkamų finansuoti sąnaudų, susijusių su minėtų rūšių oro uosto infrastruktūra. Tarptautiniai ir regioniniai oro uostai galėjo gauti paramą iki 65 % tinkamų finansuoti sąnaudų padengti. Oro uostui pateikus paraišką, parama galėjo būti skirta iki 80 % tinkamų finansuoti sąnaudų, susijusių su stovėjimo įrenginiais, aptvarais ir skrydžių saugos infrastruktūra, padengti.

(49)

Kaip nuodyta 28 konstatuojamojoje dalyje, 2002 m. kovo 14 d. Vokietijos federalinė Vyriausybė oro uosto sklypą už [5–15] mln. EUR pardavė bendrovei FN GmbH. Tą pačią dieną Klėvės apskritis su FN GmbH sudarė susitarimą dėl tarpinio finansavimo suteikimo daliai oro uosto nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų padengti. Tarpinis finansavimas buvo nepalūkaninė paskola, visiškai padengta oro uosto nekilnojamuoju turtu (jo vertė paskolos suteikimo dieną buvo [5–15] mln. EUR). Buvo susitarta, kad Klėvės apskritis iš anksto finansuos [4–10] mln. EUR iš [5–15] mln. EUR sumos. Bendrovės ANH GmbH patronuojančioji bendrovė Airport Network B.V. Klėvės apskričiai iki 2003 m. gruodžio 30 d. turėjo atlyginti pirmąją šios nepalūkaninės paskolos dalį, lygią [2–5] mln. EUR, ir ji tai padarė. Antroji [2–5] mln. EUR dalis turėjo būti sumokėta praėjus penkeriems metams nuo tos dienos, kurią oro uoste bus pradėti vykdyti skrydžiai, tačiau ne vėliau negu 2007 m. gruodžio 31 d., jeigu nebus įvykdyta darbo vietų sukūrimo sąlyga, nustatyta Klėvės apskrities ir FN GmbH susitarime (350 darbo vietų).

(50)

2004 m. liepos 8 d. Klėvės apskritis nusprendė, kad bendrovė FN GmbH neturės grąžinti antrosios [2–5] mln. EUR dalies, nes jau buvo sukurta daugiau negu 350 darbo vietų.

(51)

Kad galėtų teikti paskolas bendrovei FN GmbH, pati EEL GmbH turėjo būti refinansuota. EEL GmbH save refinansavo šiomis paskolomis:

(52)

2005 m. liepos mėn. EEL GmbH akcininkės, nusprendusios atlikti [5–15] mln. EUR kapitalo injekciją ir įvykdyti [1–4] mln. EUR skolos konvertavimo į nuosavybę sandorį, dėl kurio pirmosios paskolos skola sumažėjo iki [3–13] mln. EUR, pakeitė bendrovės kapitalo struktūrą. EEL GmbH atlygino antrąją [2–5] mln. EUR paskolą. Galiausiai, likę [3–13] mln. EUR ir [2–5] mln. EUR paskolų susitarimai buvo pratęsti iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tada 2005 m. liepos 1 d. buvo nustatytos [3–8] %, 2005 m. lapkričio 1 d. – [3–8] % palūkanos. 2010 m. lapkričio 29 d. šių dviejų paskolų grąžinimo terminas buvo dar kartą pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 d., o palūkanų norma buvo [3–8] %.

(53)

Klėvės apskritis bendrovei EEL GmbH kapitalo dar kartą suteikė 2006 m. ([1–5] mln. EUR ir 2007 m. ([2–6] mln. EUR). Šios sumos į apskaitą buvo įtrauktos kaip draugijos kapitalo rezervas, kartu su paskola jos turi būti grąžintos 2016 m. pabaigoje. Iš viso abi viešosios akcininkės bendrovei EEL GmbH suteikė [24–40] mln. EUR ([15–25] mln. EUR kapitalo injekcijų, įskaitant skolos konvertavimo į nuosavybę priemonę, ir [10–20] mln. EUR paskolų).

(54)

Kartu, 2003 m. gegužės 2 d.EEL GmbH iš privataus [banko] gavo [2–5] mln. EUR paskolą. Buvo nustatyta, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2005 m. birželio 30 d., o palūkanų norma – [1–5] %. Bendrovės EEL GmbH ir [banko] naudai Vėcės savivaldybė šiai paskolai suteikė 100 % viešąją garantiją. 2005 m. birželio 30 d. ši paskola buvo konvertuota ir viešasis [bankas] ([banko] filialas) kreditoriumi nustatė [banką]. Grąžinimo terminas pirmą kartą buvo pratęstas iki 2010 m. gruodžio 30 d. ir buvo nustatyta [1–5] % palūkanų norma, antrą kartą 2010 m. jis buvo pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 d., nustatyta palūkanų norma buvo [1–5] %.

(55)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija abejojo, ar bendrovės EEL GmbH bendrovei FN GmbH suteiktos paskolos buvo suteiktos ir jų grąžinimas atidėtas rinkos sąlygomis. Komisija pirmiausia atkreipė dėmesį, kad Vokietija nepateikė paskolos gavėjos kredito istorijos ar reitingo. Be to, Komisija negalėjo paneigti, kad FN GmbH buvo finansinių sunkumų patirianti bendrovė. Komisija taip pat nurodė, kad Vokietija nepateikė jokio paaiškinimo dėl pavienėms paskoloms taikytų palūkanų normų ar gauto užstato. Komisija taip pat atkreipė dėmesį, kad nepaaiškinta, kodėl paskolas suteikusi valstybei priklausanti įmonė kelis kartus sutiko atidėti paskolų grąžinimą, kaskart prailgindama jų grąžinimo terminą, ir kodėl iki šiol nebuvo pareikalauta sumokėti paskolos pagrindinės sumos ir mokėtinų palūkanų.

(56)

Remdamasi šiomis aplinkybėmis Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad teikdama paskolas bendrovei FN GmbH ir atidėdama jų grąžinimą bendrovė EEL GmbH veikė ne kaip rinkos ekonomikos investuotojas ar rinkos kreditorius. Atsižvelgdama į tai, kad FN GmbH, kaip pasirodė, visą laikotarpį buvo sunkumų patirianti bendrovė, iš komercinių bankų negalėjusi gauti finansavimo bent iki 2010 m. pabaigos, Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad visa paskolų suma ir neapmokėtos palūkanos turėtų būti laikoma valstybės pagalba.

(57)

Kadangi šios priemonės buvo įgyvendintos apie tai nepranešus Komisijai, Komisija laikinai padarė išvadą, kad jos yra neteisėta valstybės pagalba.

(58)

Galiausiai, Komisijai kilo abejonių dėl nagrinėjamųjų susitarimų, jeigu jie atitiktų valstybės pagalbos kriterijus, visų pirma pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (17) taisykles, suderinamumo su vidaus rinka.

(59)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija pažymėjo, kad Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės bendrovei FN GmbH suteikta parama yra atrankioji priemonė, nes ne visi tos žemės oro uostai atitiko tokios paramos skyrimo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad parama buvo skirta iš viešųjų lėšų ir oro uostui ja buvo suteiktas pranašumas, nes suteikta parama investicijoms, negalima paneigti, kad parama yra valstybės pagalba.

(60)

Kadangi šios priemonės buvo įgyvendintos apie tai nepranešus Komisijai, Komisija laikinai padarė išvadą, kad jos yra neteisėta valstybės pagalba.

(61)

Galiausiai, Komisijai kilo abejonių dėl nagrinėjamosios priemonės, jeigu ji atitiktų valstybės pagalbos kriterijus, visų pirma pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (18) taisykles, suderinamumo su vidaus rinka.

(62)

Kalbant apie tiesioginę Klėvės apskrities paramą bendrovei FN GmbH, Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad nė vienas rinkos investuotojas nebūtų teikęs tokios dotacijos be jokio atlygio. Be to, Komisija abejojo, ar rinkos ekonomikos investuotojas būtų pasirengęs nereikalauti grąžinti dalies negrąžintos dotacijos remdamasis tuo, kad regione sukuriama darbo vietų.

(63)

Kadangi šios priemonės buvo įgyvendintos apie tai nepranešus Komisijai, Komisija laikinai daro išvadą, kad jos yra neteisėta valstybės pagalba.

(64)

Galiausiai, Komisijai kilo abejonių dėl nagrinėjamosios priemonės, jeigu ji atitiktų valstybės pagalbos kriterijus, visų pirma pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (18) taisykles, suderinamumo su vidaus rinka.

(65)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija abejojo, ar bendrovei EEL GmbH jos viešųjų akcininkių suteiktas finansavimas buvo suteiktas ir jo grąžinimas atidėtas rinkos sąlygomis.

(66)

Kadangi šios priemonės buvo įgyvendintos apie tai nepranešus Komisijai, Komisija laikinai daro išvadą, kad jos yra neteisėta valstybės pagalba.

(67)

Galiausiai, Komisijai kilo abejonių dėl nagrinėjamųjų priemonių, jeigu jos atitiktų valstybės pagalbos kriterijus, suderinamumo su vidaus rinka.

(68)

Vokietija primena informaciją apie projektą, pateiktą šio sprendimo 2.1 ir 2.2 skirsniuose. Projekto Euroregionales Zentrum für Luftverkehr, Logistik und Gewerbe esmė buvo buvusiame kariniame oro uoste plėtoti privatiems savininkams priklausantį ir jų eksploatuojamą civilinį oro uostą.

(69)

Vokietija tvirtina, kad srautai nedidėjo dėl išorinių veiksnių. Pirma, dėl bendrovės V-bird, kurios pagrindinė darbinė bazė buvo Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste, bankroto 2004 m. spalio mėn. srautai itin sumažėjo, ir iki 2008 m., kai buvo pasiektas 2004 m. srautų lygis, papildomi bendrovių Ryanair ir Hapagfly skrydžiai negalėjo visiškai kompensuoti to sumažėjimo. Antra, dėl nacionaliniams teismams pateiktų kelių ieškinių oro vežėjams dar kartą atsirado teisinis neapibrėžtumas (19), o FN GmbH tai reiškė nenumatytas papildomas išlaidas. Kol 2009 m. negalėjo gauti galutinės licencijos oro susisiekimui vykdyti, FN GmbH savo strategijos negalėjo vykdyti dėl besitęsiančio bylinėjimosi ir pasirinko ginčus spręsti ne teisme. Tačiau, kad rezultatas būtų sėkmingas, FN GmbH šių bylų šalims turėjo sumokėti [5–10] mln. EUR kompensacijas. Trečia, oro uosto srautams 2010 m. pakenkė tai, kad dėl Islandijoje prasiveržusio Ejafjadlajokudlio ugnikalnio buvo sustabdytas oro eismas. Ketvirta, Vokietija pažymi, kad 2010 m. rugsėjo mėn. ji nustatė keleivių mokestį, dėl to kilo pavojus Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto konkurencingumui palyginti su kitais Europos oro uostais, neprivalančiais imti tokio mokesčio. Pasak Vokietijos, dėl to bendrovė Ryanair sumažino skrydžių iš Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto skaičių, taigi 2011 ir 2012 m. sumažėjo ir keleivių skaičius.

(70)

Vokietija tvirtina, kad, nepaisant šių nepalankių įvykių, kurių FN GmbH, EEL GmbH ar jų akcininkai negalėjo kontroliuoti, projekto sėkmę patvirtina nagrinėjamuoju laikotarpiu nuolat didėjantys srautai (žr. 18 konstatuojamąją dalį), ir tai atitinka ar net viršija įvairiuose ekspertų tyrimuose prognozuotus srautus (išskyrus 2011 m.). Be to, Vokietija nurodo, kad bendrovei FN GmbH taip pat pavyko padidinti su aviacija nesusijusias pajamas ir laikui bėgant pagerinti savo pelningumą.

(71)

Vokietija nurodo, kad Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostas – tai oro uostas, turintis sėkmės istoriją, nes jis dabar – ne tik trečias pagal dydį Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės oro uostas, bet ir vienintelis rinkos kaina parduotos privatizuotos infrastruktūros pavyzdys. Vokietija priduria, kad investicijos į oro uostą visada buvo labai didelės. 2002–2011 m. FN GmbH iš viso investavo [60–90] mln. EUR, iš jų [20–30] mln. EUR buvo skirta komercinių pastatų plėtrai, [10–20] mln. EUR – skrydžių ir perono įrenginiams, [5–10] mln. EUR – kūrimo ir plėtros projektams. Vokietija tvirtina, kad nuo pat privatizacijos bendrovė FN GmbH šioms didžiulėms investicijoms finansuoti nuolat galėjo gauti privačių išteklių, būtent i) akcininkų paskolų ir kapitalo injekcijų, ii) komercinių bankų paskolų ir iii) FN GmbH turėjo nuosavo veiklos pelno.

(72)

Kalbant apie didžiausio akcininko paramą, Vokietija mano, kad ANH GmbH ir jos akcininkai ne kartą parėmė savo patronuojamąją bendrovę FN GmbH, kad ši galėtų padengti savo pradinius veiklos nuostolius, taip pat kad ji galėtų investuoti į oro uosto infrastruktūrą. Šios paramos forma buvo kapitalo injekcijos ir paskolos, dėl kurių didžiausias akcininkas sutiko, kad kreditorių sąraše (vok. Rangrücktritterklärung) jis būtų įrašytas žemesnėje pozicijoje. Taip didžiausias akcininkas gautinas skolas pavertė nuosavu kapitalu, kuris nebesudarė likviduojamos bendrovės turto dalies. Tačiau Vokietija atkreipia dėmesį, kad vien privatūs akcininkai nebūtų galėję pakelti visos finansinės tokių brangių investicijų naštos ir kad reikėjo papildomų finansavimo šaltinių, kuriuos rinkos sąlygomis galėjo parūpinti tik valdžios institucijos. Ši išorės parama jau buvo įtraukta į 2003 m. verslo planą (žr. 95 konstatuojamąją dalį).

(73)

Kalbant apie komercinių bankų paskolas, Vokietija tvirtina, kad FN GmbH paskolą iš komercinių bankų galėjo labai greitai gauti, nes komerciniu požiūriu veikė sėkmingai. Pasak Vokietijos, galimybė kreiptis į bankus įrodė verslo modelio, kai naudojamas privatus finansavimas, tvarumą. Pirmąjį 2009 m. pusmetį FN GmbH su [banku] pavyko pasirašyti paskolos susitarimą dėl [0–10] mln. EUR paskolos investicijoms. Šios paskolos palūkanų norma buvo [2–6] %, bet turėjo būti laikomasi EEL GmbH reikalavimų, susijusių su paskolomis, kurias pastaroji suteikė bendrovei FN GmbH, subordinacijos (todėl EEL GmbH turėjo būti įrašyta žemesnėje pozicijoje kreditorių sąraše). Buvo nustatyta, kad paskolos grąžinimo terminas – 2010 m. gruodžio 31 d. Pasak Vokietijos, dėl to susitarimų užtikrinimo užstatu sąlygos ir palūkanų normos buvo palyginti palankios bendrovei FN GmbH. Bendrovė FN GmbH grąžino visą [banko] paskolą iki reikiamos dienos. Vokietija priduria, kad [bankas] bendrovei FN GmbH pasiūlė dvi kredito priemones ([8–15] ir [1–5] mln. EUR) nuorodine [1–5] % palūkanų norma (20) ir kad su [banku] pavyko pasirašyti susitarimą dėl maždaug [0–3] mln. EUR vertės finansinės nuomos.

(74)

Kalbant apie savarankišką finansavimą, Vokietija nurodo, kad FN GmbH savo investicijas galėjo laipsniškai finansuoti naudodama teigiamus veiklos grynųjų pinigų srautus. Pirmas teigiamas pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją (angl. EBITDA) buvo gautas 2006 m., o pirmas grynasis pelnas – 2007 m., praėjus vos keliems metams nuo veiklos pradžios. Be to, Vokietija priekaištauja, kad sprendime padėti tyrimo procedūrą Komisija bendrovės FN GmbH apyvartos ir išlaidų skaičius pateikė neteisingai ir klaidinančiai. Vokietija atitinkamai pateikė šią informaciją, susijusią su lyginamąja apyvartos ir išlaidų raida 2003–2010 m.

4 lentelė

FN GmbH pajamos ir išlaidos 2003–2010 m.

(75)

Vokietija tvirtina, kad Komisija visų pirma neatsižvelgė į visas su viešąja sritimi susijusias išlaidas (ne ekonominės veiklos išlaidas), nepriskirtinas kasdienei oro uosto veiklai, taip buvo dirbtinai sumažintas veiklos pelnas. Vokietija mano, kad šioje lentelėje pateiktas tikras FN GmbH veiklos pelningumas.

5 lentelė

Pakoreguota FN GmbH išlaidų struktūra (atimtos viešosios srities susijusios išlaidos)

(76)

Vokietija laikėsi nuomonės, kad oro uosto statyba nėra ekonominė veikla, kurios privatūs investuotojai būtų pasirengę imtis savarankiškai, ir kad Europoje nėra tokio pavyzdžio (žr. tolesnį skirsnį). Pasak Vokietijos, privatūs investuotojai labiau suinteresuoti naudoti jau esančią oro uosto infrastruktūrą, nes rizika yra mažesnė ir ją galima valdyti.

(77)

Vokietija pasiūlė, kad oro uosto infrastruktūros statyba nebebūtų įtraukta į valstybės pagalbos kontrolės sritį, kad būtų galima išspręsti su privačių investicijų stoka toje srityje susijusias problemas. Vokietija tvirtina, kad tokios infrastruktūros statyba – tai priemonė, kurią valstybė, įgyvendindama transporto politiką, gali taikyti, siekdama valdyti ekonomikos raidą ir planuoti žemės panaudojimą.

(78)

Be to, Vokietija mano, kad viešoji parama šiuo konkrečiu atveju buvo daugiausia skirta viešosios srities veiklai, nepatenkančiai į Komisijos valstybės pagalbos kontrolės sritį. [20–30] iš [20–30] mln. EUR buvo investuota į priešgaisrinės apsaugos ir saugumo sistemas. Vokietija pridūrė, kad visi likę [2–5] mln. EUR buvo panaudoti kitai veiklai 2011 m. finansuoti.

(79)

Vokietija laikosi nuomonės, kad Europoje nėra rinkos privataus regioninio oro uosto infrastruktūrai finansuoti. Pasak Vokietijos, Europoje yra tik keli visiškai privatizuoti oro uostai. Tokių oro uostų pavyzdžiai – Glazgo Prestviko ir Lutono oro uostai. Nors nebuvo pradėtas joks tokių visiškai privačių oro uostų valstybės pagalbos tyrimas, Vokietija abejojo, kad šiems oro uostams nebuvo teikta viešoji parama. Vokietija pabrėžė, kad net pavyzdžiu imant Liubeko Blankenzės oro uostą, Liubeko savivaldybė 2009 m. atgavo nuosavybės teisę į platformą. Tai, kad privačių savininkų yra mažai, susiję su didžiulėmis fiksuotosiomis išlaidomis, visada patiriamomis statant oro uosto infrastruktūrą, ir Komisija tai pripažino 2014 m. aviacijos gairių projekte, kuris buvo rengiamas, kai buvo vykdoma oficiali tyrimo procedūra (21). Be to, Vokietija pažymėjo, kad teisinis netikrumas, atsiradęs dėl privalomo oro uosto sertifikavimo proceso, tuo pat metu priimtas sprendimas Aéroports de Paris ir tai, kad buvo pasirašyta tarptautinė Vokietijos ir Nyderlandų sutartis sulaikė privačius investuotojus nuo tokios rūšies projekto. Pasak Vokietijos, Komisijos pradiniame vertinime, pateiktame sprendime pradėti tyrimo procedūrą, neteisingai nenurodyta tai, kad komerciniai bankai nenorėjo – ir tai nestebina – finansuoti privačių oro uostų statybos ir kad toje srityje nebuvo veikiančios rinkos.

(80)

Vokietija laikosi nuomonės, kad Komisijos preliminariame vertinime vertinant, ar tikrinamosios priemonės yra suderinamos su rinka, nesiremta aiškiais kriterijais. Pasak Vokietijos, Komisija turėjo, priešingai, remtis nustatyta universaliųjų pašto paslaugų srities teismų praktika (22), patvirtinančia, kad tinklo kūrimas ir priežiūra neatitinka visiškai komercinio požiūrio. Vokietija taip pat siūlo remtis esama Komisijos praktika, kai Komisija tariamai patvirtino panašias paramos priemones. Kad pagrįstų šias nuomones, Vokietija pateikia Kaselio Kaldeno oro uosto infrastruktūros pavyzdį.

(81)

Vokietija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į sėkmingą oro uosto plėtrą, į Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą bet kuris privatus investuotojas būtų investavęs taip, kaip tai padarė Vokietija.

(82)

Vokietija atmeta Komisijos preliminarią išvadą, kad FN GmbH galbūt atitinka sunkumų patiriančios bendrovės kriterijus, kaip nustatyta Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (toliau – Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės) (23).

(83)

Vokietija šį teiginį grindžia penkiais dalykais. Pirma, FN GmbH pelną jau ėmė gauti po labai trumpo pradinio etapo (pirmas teigiamas pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją buvo gautas 2006 m. (neįtraukiant viešosios srities išlaidų), o pirmas grynasis pelnas – 2007 m.). Vokietija pažymi, kad vertindama regioniniams oro uostams suteiktas finansines priemones Komisija pradiniame etape nuostolių patiriančio paramos gavėjo niekada nelaikė sunkumų patiriančia bendrove. Pasak Vokietijos, jeigu Komisija laikytųsi tokio aiškinimo, nebegalėtų būti finansuojama jokia oro uosto infrastruktūra.

(84)

Antra, Vokietija tvirtina, kad niekada nebuvo įvykdyti „tvirti“ kriterijai, pagal kuriuos įmonė būtų laikoma patiriančia sunkumų. Vokietija abejoja sprendime pradėti tyrimo procedūrą pateiktomis pastabomis dėl neigiamo nuosavo kapitalo ir priduria, kad didžiausias akcininkas užtikrino, kad bendrovė finansiškai išsilaikytų – suteikė paskolą, darė naujo kapitalo injekciją, sutiko, kad kreditorių sąraše (vok. Rangrücktritterklärung) jis būtų įrašytas žemesnėje pozicijoje. Be to, Vokietija ginčija tai, kaip Komisija aiškina Bendrojo Teismo sprendimą Freistaat Sachsen prieš Komisiją (bylos T-102/07 ir T-120/07), manydama, kad neigiamas nuosavas kapitalas savaime reiškia tai, kad bendrovė patiria sunkumų. Pasak Vokietijos, neigiamo nuosavo kapitalo kriterijus yra tik vienas iš kelių kriterijų, kuriuos Bendrasis Teismas yra nustatęs siekiant nustatyti, ar įmonė patiria sunkumų.

(85)

Trečia, Vokietija teigia, kad FN GmbH neturi požymių, iš kurių būtų galima matyti, kad bendrovė patiria sunkumų, nes FN GmbH verslo raida nuo pat įsteigimo yra teigiama. Visų pirma, tai, kad FN GmbH mokamos palūkanos didėja, nerodo finansinių sunkumų, tokių kaip pernelyg didelis įsiskolinimas, bet veikiau rodo didžiausio akcininko daugiakartes investicijas į FN GmbH.

(86)

Ketvirta, Vokietija tvirtina, kad FN GmbH savo finansinių sunkumų problemas galėjo spręsti naudodamasi savo veiklos pelnu, komercinių bankų paskolomis, taip pat iš didžiausio akcininko gautomis paskolomis ir lėšomis.

(87)

Galiausiai, Vokietija pareiškia, kad FN GmbH negali būti laikoma sunkumų patiriančia bendrove pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires, kuriose nustatyta, kad tokiomis negali būti laikomos mažiau nei prieš trejus metus įsteigtos bendrovės (kaip FN GmbH).

(88)

Vokietija tvirtina, kad sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija neįrodė paramos priemonių poveikio konkurencijai atitinkamoje rinkoje, kurios ji neapibrėžė.

(89)

Po šių bendrųjų pastabų Vokietija dėl įvairių vertinamųjų priemonių laikėsi toliau aprašytos nuomonės.

(90)

Vokietija tvirtino, kad visus mokėjimo iš paskolų, kurias bendrovė EEL GmbH suteikė bendrovei FN GmbH, atvejus EEL GmbH griežtai kontroliavo stebėdama tiesioginį lėšų pervedimą kreditoriams FN GmbH vardu (vok. treuhänderisch).

(91)

Pasak Vokietijos, taip veikdama EEL GmbH galėjo užtikrinti, kad jos ištekliai būtų skiriami tik investicijoms, o ne kasdienei veiklai.

(92)

Vokietija dar pažymi, kad Klėvės apskričiai ir Vėcės savivaldybei, kaip bendrovės EEL GmbH akcininkėms, FN GmbH steigimo akte (vok. Geschäftsvertrag) buvo suteiktos kelios išskirtinės teisės, pavyzdžiui, teisė skirti FN GmbH vykdomąjį direktorių (šia teise pasinaudota 2004 m.) ir kelios veto teisės, susijusios su pavienėmis valdymo priemonėmis, taip pat FN GmbH kapitalo pakeitimais ar pardavimu. Šios teisės galios, kol FN GmbH sumokės visas savo skolas šioms dviem akcininkėms.

(93)

Vokietija tvirtino, kad per visą nagrinėjamąjį laikotarpį visi investiciniai sprendimai buvo pagrįsti rinkos tyrimais, o jų išvados sistemingai rodo, kad investicijos yra būtinos.

(94)

Tuo atžvilgiu Vokietija nurodo pirmą 1998 m. tyrimą (jį atliko […]); remiantis tyrimu, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto projektas pasirodė esąs ekonomiškai pagrįstas ir tvarus. Vokietija paminėjo papildomus netrukus po to parengtus tyrimus, kuriuose buvo pateikta rekomendacija, kad pagal specializaciją naujojo oro uosto infrastruktūra turėtų būti priskirta pigių skrydžių bendrovių segmentui, kuris XX a. paskutinįjį dešimtmetį buvo laikomas perspektyviausiu augimo šaltiniu. Tai, kad buvo statoma aiškiai pigių skrydžių bendrovių eismui skirta infrastruktūra, geografinė oro uosto padėtis (aplink maždaug 35 mln. gyventojų), netoli esančių Amsterdamo ir Diuseldorfo oro uostų užpildymas tuo metu buvo apibūdinama kaip konkurencinis pranašumas.

(95)

Vokietija, pranašaudama finansinę oro uosto sėkmę, toliau nurodo kitus verslo planus, kurie buvo grindžiami tikėtinu pigių skrydžių bendrovių eismo augimu, kaimyninių oro uostų užpildymu, susitarimų su Ryanair pasirašymu. Atsižvelgdama į poreikį užtikrinti aplinkos apsaugos taisyklių vykdymą, FN GmbH tuo pat metu užsakė oro eismo prognozę, kurią turėjo atlikti […] (toliau – […] tyrimas); tame tyrime numatyta, kad 2010 m. bus 2,88 mln. keleivių, o 2020 m. keleivių turėtų būti 3,1–4,85 mln. Vokietija atkreipia dėmesį, kad iš srautų duomenų matyti, jog verslo plano buvo visiškai laikytasi iki 2010 m., nepaisant to, kad buvo pirmiau minėtų nepalankių įvykių.

(96)

Vokietija toliau aiškina, kad 2009 m. FN GmbH, atsižvelgdama į didelį Ryanair veiklos oro uoste mastą, užsakė parengti dar vieną 2009–2020 m. verslo planą (toliau – 2009 m. verslo planas). Šis verslo planas buvo perduotas [bankui], ir bankas galėjo į šį specialistų atliktą tyrimą atsižvelgti priimdamas sprendimą bendrovei FN GmbH suteikti komercinę paskolą.

(97)

Atsižvelgdama į tuos aspektus, Vokietija ginčija Komisijos preliminarią nuomonę, kad FN GmbH verslo modelis buvo netvarus ir kad privatizacijos procesas buvo vykdomas remiantis politiniais motyvais, o ne grynai ekonominėmis priežastimis.

(98)

Vokietija nurodė, kad sprendime pradėti tyrimo procedūrą naudojamas neteisingas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis vertinama, ar bendrovės EEL GmbH suteiktų paskolų palūkanos yra suderinamos su rinka. Pasak Vokietijos, Komisija savo vertinime rėmėsi 2008 m. Komisijos komunikatu dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (toliau – 2008 m. orientacinių normų komunikatas) (24). Vokietija tvirtina, kad, kadangi dauguma tikrinamųjų priemonių buvo suteiktos 2003–2005 m., Komisija turėjo remtis savo 1997 m. pranešimu dėl orientacinių ir diskonto normų metodo nustatymo (toliau – 1997 m. orientacinių normų komunikatas) (25).

(99)

Be to, nepaisant to, kuris iš dviejų komunikatų būtų taikytinas ratione temporis, Vokietija abejojo galimybe šiuo atveju taikyti bet kurią Komisijos orientacinę normą, nes, tariamai, nėra veikiančios finansinės rinkos, skirtos oro uosto infrastruktūros statybai.

(100)

Vokietija pridūrė, kad valdžios institucijų suteiktos paskolos su rinka visiškai derėjo dėl šių priežasčių:

(101)

Kalbant apie privataus investuotojo kriterijų, Vokietija nurodė sprendimą Italijos Respublika prieš Komisiją  (26), kuriame Teismas nustatė, kad „siekiant nustatyti, ar tokios priemonės atitinka valstybės pagalbos reikalavimus, būtina apsvarstyti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas, kurio dydis galėtų būti palyginamas su viešąjį sektorių administruojančių subjektų, būtų galėjęs suteikti tokią kapitalo sumą“. Vokietija ginčijo, kad vietoj EEL veikęs privatus investuotojas būtų atsižvelgęs į atitikties teisiniams reikalavimams prievolę ir sutikęs, kad, atsižvelgiant į atitikties užtikrinimo išlaidas, pelnas iš investicijų būtų gautas vėliau, kaip Komisija jau pripažino ankstesnėje individualios pagalbos byloje Einzelbeihilfe für Wasserwerke  (27). Vokietija taip pat pridūrė, kad privatus investuotojas taip pat gali atsižvelgti į verslo modelio strateginį pobūdį ir (arba) tikslą ir pakoreguoti savo pelningumo planus. Remiantis 1984 m. rugsėjo 14 d. Komisijos komunikato dėl valdžios institucijų turimos bendrovių kapitalo dalies (28) 3.2 punkto v papunkčiu, „rinkų ar pasiūlos požiūriu investicijų strateginis pobūdis yra toks, kad akcijų dalies įsigijimas galėtų būti laikomas įprastu kapitalo teikėjo elgesiu, nors pelnas gaunamas vėliau“. Vokietija konstatavo, jog šia nuostata paneigiama, kad yra su valstybės pagalba susijęs ekonominis pranašumas.

(102)

Pasak Vokietijos, 2002 m. spalio 15 d. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės sprendimu bendrovei FN GmbH suteikta 3,525 mln. EUR vertės paramos priemonė faktiškai nėra pagalba arba bent jau esama pagalba pagal Procedūrų reglamentą. Vokietija ginčijo, kad priemonė buvo patvirtinta remiantis 1993 m. įsakymu. Pasak Vokietijos, įsakymas buvo priimtas prieš Komisijos pranešimą dėl EB sutarties 92 ir 93 straipsnių ir EEE susitarimo 61 straipsnio taikymo valstybės pagalbai aviacijos sektoriuje (toliau – 1994 m. aviacijos gairės) (29).

(103)

Vokietija pridūrė, kad oro uosto infrastruktūros finansavimas valstybės pagalba tapo ir Komisijos tikrinamas buvo tik vėlesniame etape, po to, kai: a) 2005 m. Komisija priėmė Bendrijos gaires dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti (toliau – 2005 m. aviacijos gairės) ir b) Bendrasis Teismas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė to sektoriaus precedentinius sprendimus (30).

(104)

Vokietija šiuo atžvilgiu taip pat tvirtino, kad Komisija sprendime pradėti tyrimo procedūrą preliminariai vertindama 2 priemonę taikė neteisingą teisinį pagrindą. Iš tikrųjų, sprendimas pradėti tyrimo procedūrą (31) buvo grindžiamas naujos redakcijos 1993 m. įsakymu, įsigaliojusiu 2003 m. sausio 1 d., t. y. po to, kai priemonė jau buvo suteikta.

(105)

Galiausiai Vokietija mano, kad, kadangi 1993 m. įsakymas, pagal kurį buvo patvirtinta tikrinamoji pagalbos priemonė, buvo panaikintas, Komisijai nebereikia remtis su esama pagalba susijusiomis Procedūrų reglamento nuostatomis.

(106)

Vokietija mano, kad suteikti tarpinį finansavimą buvo būtina siekiant pradiniame etape papildyti privačias investicijas į oro uostą. Kalbant apie tai, kad FN GmbH atsisakė antrosios paskolos dalies grąžinimo prievolės, Vokietija mano, kad Klėvės apskritis sąmoningai priėmė tą sprendimą, nes FN GmbH įvykdė savo teisinę prievolę sukurti bent 350 darbo vietų.

(107)

Vokietija ginčija tai, kad EEL GmbH refinansavimas yra veiksmas, kuriame dalyvauja valstybė, nes tai tik kapitalo injekcija, kurią padarė bendrovės EEL GmbH akcininkės. Vokietija nurodo, kad bendrovę EEL GmbH refinansavo jos savininkės valdžios institucijos ir privatūs bankai.

(108)

Vokietija teigia, kad sprendime padėti tyrimo procedūrą tariama valstybės pagalba skaičiuojama du kartus (EEL GmbH įvykdytas FN GmbH refinansavimas ir EEL GmbH refinansavimas, kurį įvykdė jos viešosios akcininkės), nors tai tik viena priemonė. Vokietija primena, kad Komisija atsisakė dvigubo vertinimo panašioje byloje Leipzig/Halle  (32).

(109)

Vokietija neigia, kad EEL GmbH vykdė kokią nors ekonominę veiklą ir tvirtina, kad EEL GmbH veikiau turėtų būti laikoma laikina specialiosios paskirties įmone, įsteigta valdyti ir plėtoti oro uosto infrastruktūrą. Vokietija laikosi nuomonės, kad EEL GmbH buvo įsteigta siekiant veiksmingiau valdyti projektą, negu tai galėtų daryti jos dvi atskiros akcininkės (Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė), ir skaidriau naudoti pastarųjų suteiktą įsisteigimo paramą. Pasak Vokietijos, nė vienas privatus investuotojas nebūtų vykdęs tokios pat veiklos kaip EEL GmbH.

(110)

Galiausiai, Vokietija pridūrė, kad EEL GmbH turėjo pelno maržą dėl iš savo akcininkių gautų paskolų ir bendrovei FN GmbH suteiktų paskolų palūkanų normų skirtumo.

(111)

Vokietija abejoja, kad Komisija sprendime pradėti tyrimo procedūrą paramos priemonių suderinamumą vertino atidžiai. Vokietija priduria, kad, atsižvelgiant į klausimą, susijusį su toliau paaiškintais teisėtais lūkesčiais, Komisija turėtų netęsti tyrimo ir nesvarstyti jokio paramos priemonės susigrąžinimo. Galiausiai Vokietija pažymi, kad Komisija davė leidimą Kaselio Kaldeno oro uostui suteikti paramos priemones, panašias į suteiktąsias Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui. Tuo remdamasi Vokietija daro išvadą, kad Komisija turėtų pareikšti, kad pastarosios priemonės yra suderinamos su vidaus rinka.

(112)

Savo pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą Vokietija vėl pakartojo ankstesnius argumentus dėl teisėtų lūkesčių. Pasak Vokietijos, 2009 m. liepos mėn. (33) Komisija ją informavo, kad neketina šio atvejo toliau nagrinėti ir taip paskatino teisėtus lūkesčius. Vokietija konstatavo, kad tuomet Komisija privalėjo laikytis gero administravimo principo ir turėjo nebevykdyti preliminaraus tyrimo. Kad paremtų savo nuomonę, Vokietija tvirtino, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendime Salzgitter  (34) nustatė, kad dėl Komisijos vėlavimo vykdyti jai suteiktus kontrolės įgaliojimus ir įgaliojimus įpareigoti susigrąžinti pagalbą, sprendimas susigrąžinti tampa neteisėtas tik ypatingais atvejais (kaip šis), kai Komisijos neveikimas būtų buvęs akivaizdus ir ji būtų aiškiai pažeidusi jai tenkančią rūpestingumo pareigą.

(113)

Vokietija tvirtino, kad Komisijai atliekant oficialią tyrimo procedūrą nebuvo atsižvelgta į kitus Komisijos dokumentus, pavyzdžiui, 2005 m. sprendimą Konver II (juo 14,9 mln. ekiu buvo skirta buvusių Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės karinių oro uostų pertvarkai) ir Europos oro uostų pajėgumų, našumo ir saugos veiksmų planą (35), kuriuo akivaizdžiai raginta plėtoti naują oro uostų infrastruktūrą.

(114)

Diuseldorfo oro uostą eksploatuojanti įmonė Flughafen Düsseldorf Gmbh (toliau – Flughafen Düsseldorf) laikėsi nuomonės, kad keturios tikrinamosios priemonės turėjo poveikį konkurencijai bendrojoje rinkoje, todėl turėtų būti laikomos nesuderinamomis. Pasak Flughafen Düsseldorf, keleivių srautai Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste per mažiau negu dešimt metų padidėjo dešimt kartų dėl to, kad viešąja parama oro uosto išlaidų struktūra buvo dirbtinai sumažinta. Pradėjusi vykdyti skrydžius Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste, bendrovė Ryanair savo rinkodaros kampanijose piktnaudžiaudama naudojo Diuseldorfo prekės ženklą, dėl to potencialūs klientai buvo klaidinami ir Flughafen Düsseldorf sąskaita siunčiami į Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą.

(115)

Vietos prekybos ir pramonės rūmai Niederrheinische Industrie— und Handelskammer Duisburg Wesel Kleve zu Duisburg (toliau – Niederrheinische IHK) nurodo, kad, uždarius karinį oro uostą, apskrityje prarasta 400 darbo vietų ir maždaug 100 mln. EUR pajamų per metus, ir atvirkščiai – verslo plėtra Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste buvo itin teigiama, o regione sukurta daugiau kaip 1 200 darbo vietų. Niederrheinische IHK toliau pažymi, kad, remiantis 2003 m. verslo planu, oro uostas augo ir šioje žemėje tapo trečiu pagal dydį regioniniu oro uostu. Pastarojo meto keleivių srauto sumažėjimą daugiausia lėmė tai, kad Vokietijoje buvo nustatytas oro transporto keleivio mokestis.

(116)

Dvi vietos kelionių agentūros – Erlebe-Fernreisen GmbH (toliau – Erlebe-Fernreisen) ir Atlasreisen Partnerunternehmen (toliau – Atlasreisen) – pareiškė tyrimo procedūroje palaikančios Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto poziciją. Erlebe-Fernreisen laikosi nuomonės, kad karinio oro uosto renovacija ir bendradarbiavimas su Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto vadovybe labai paskatino bendrovės plėtrą. Atlasreisen primena, kad oro uostui pavyko įvykdyti sudėtingą sertifikavimo procesą ir atlaikyti tai, kad Vokietijoje buvo nustatytas oro transporto keleivių mokestis.

(117)

Oro uosto paslaugų teikėja Agello Service GmbH (toliau – Agello) mano, kad dėl teigiamos Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto verslo plėtros šis oro uostas šioje žemėje tapo trečiu pagal dydį regioniniu oro uostu, taigi ji mano, kad tai – sėkmingas Europos projektas. Jos nuomone, pastarojo meto keleivių srautų sumažėjimą daugiausia lemia tai, kad Vokietijoje buvo nustatytas oro transporto keleivio mokestis.

(118)

Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą palaikanti vietos piliečių grupė Pro: niederrhein mano, kad vertinamosios priemonės nėra neteisėtos ir kad oro uostas regionui svarbus, ir tai pabrėžta 2006 m. peticijoje, kurią pasirašė daugiau kaip 20 000 asmenų.

(119)

Oro uosto paslaugų teikėja Tower Company GmbH (toliau – Tower Company), atsakinga už skrydžių saugumą, ir keleivių kontrolės paslaugų teikėja STI Security Training International GmbH (toliau – STI) mano, kad jų vykdoma viešosios srities veikla negalėtų būti perkelta į kitą vietą, jeigu oro uostas būtų uždarytas. Šios bendrovės Komisiją ragina vertinant atsižvelgti į užimtumą.

(120)

Oro uosto antžeminių paslaugų teikėja Serve2fly Heico Losch Airport Service GmbH (toliau – Serve2fly) ir vietos statybos bendrovė I-Punkt GmbH (toliau – I-Punkt) mano, kad verslo plėtra Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste yra itin teigiama ir šioje mažiau išsivysčiusioje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės regiono dalyje sukurta daugiau kaip 1 000 darbo vietų. Serve2fly tvirtina, kad požiūris, kurio laikomasi sprendime pradėti tyrimo procedūrą, prieštarauja pačios Komisijos gairėms, nes vietos oro uostams neleidžiama konkuruoti rinkoje. Serve2fly primena nepalankias išorės aplinkybes, kurias oro uostui teko įveikti, ir ragina Komisiją į jas atsižvelgti.

(121)

Vietos mokymo bendrovė Gaetan Data GmbH (toliau – Gaetan Data) tvirtina, kad oro uostas yra išskirtinė vieta oro uosto srities mokymams rengti, ir mano, kad Komisija turėtų skubiai baigti tirti šį atvejį.

(122)

Vietos bendrovė Van Boekel GmbH (toliau – Van Boekel), kurios veikla, inter alia, yra susijusi su kelių tiesimo darbais ir kraštovaizdžio formavimu, orlaivių degalų papildymo paslaugų teikėja Rheinland Air Service Werft & Handel GmbH (toliau – RAS) ir autobusų transporto bendrovė Schilling Omnibusverkehr GmbH (toliau – SOV), vežanti iš Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto į Kelną ir Diuseldorfą ir iš šių miestų į oro uostą, tvirtina, kad oro uostas dabar yra tikrai europinio masto pelningas privatus oro uostas.

(123)

NRN Energie GmbH (toliau – NRN Energie) teigia, kad oro uostą finansavo privatus investuotojas, priešingai negu Eindhoveno oro uostą, kuris iš Nyderlandų galėjo gauti papildomą karinių operacijų finansavimą. Kalbant apie valdžios institucijų dalyvavimą, NRN Energie mano, kad viešosios paskolos buvo suteiktos rinkos sąlygomis. NRN Energie, kaip ir Vokietija, yra susirūpinusi dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

(124)

Konsultacijas mokesčių klausimais teikianti įmonė KPP Steuerberatungsgesellschaft mbH (toliau – KPP) nurodo, kad FN GmbH 2010 m. gavo didžiulę kapitalo grąžą ([10–20] %). KPP tvirtina, kad didelė dalis FN GmbH gautų paskolų turėtų būti laikomos kvazinuosavu kapitalu ir bet kuriuo atveju jos yra visiškai užtikrintos užstatais.

(125)

Klėvės apskritis pritaria visoms Vokietijos pateiktoms pastaboms, visų pirma pastaboms, susijusioms su teisėtų lūkesčių pažeidimu. Ji taip pat pabrėžia didėjančią regioninių oro uostų paklausą Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, vienoje iš Europoje tankiausiai apgyvendintų teritorijų, o netoli esantis ir beveik visiškai užpildytas Diuseldorfo oro uostas negali visiškai patenkinti tos paklausos. Klėvės apskritis priduria, kad Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto finansavimas visiškai atitiko 2005 m. aviacijos gaires, nes oro uostas atitiko D kategorijos oro uosto reikalavimus (iki 2007 m. imtinai).

(126)

FN GmbH pritaria visoms Vokietijos pastaboms dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą ir padėjo jas rengti. FN GmbH pabrėžia, kad tikrinamosios priemonės nėra valstybės pagalba, ypač bendrovės EEL GmbH rinkos sąlygomis suteiktos paskolos. Pasak FN GmbH, nepaisant labai didelių investicijų į oro uosto infrastruktūrą ([50–100] mln. EUR), FN GmbH geba išlaikyti aukštą nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientą (didesnį negu [20–50] %) ir pasiekti, kad tikrinamųjų finansavimo priemonių dalis būtų mažesnė negu [20–50] % viso finansavimo. FN GmbH priduria, kad nuo veiklos pradžios 2003 m. srautų duomenys gerėjo, o veiklos pelnas didėjo, ir nuo 2007 m. FN GmbH kasmet gauna pelną. FN GmbH toliau pažymi, kad veiklos pajamos didėja ir gerokai viršija stabilias veiklos išlaidas. Pasak FN GmbH, tokie geri veiklos rezultatai būtų dar geresni, jeigu iš pelno ir nuostolio ataskaitų būtų atimtos visos su viešąja sritimi susijusios išlaidos.

(127)

FN GmbH pabrėžia, kad ji nėra sunkumų patirianti bendrovė ir kad visos paskolos buvo suteiktos rinkos sąlygomis. FN GmbH tvirtina, kad nustatytos bendrovės EEL GmbH suteiktų paskolų, kaip tokios klasės paskolų, palūkanų normos yra didesnės negu Bundesbank normos, taikomos naujoms užstatu užtikrintoms paskoloms, arba Pfandbriefindex  (36) normos (plius įprasta 80–120 bazinių punktų marža).

(128)

Penki asmenys abejoja, ar:

(129)

Vokietija nemanė, kad pono Kleinschnittgerio pateiktą informaciją galima patikimai naudoti vykdant procedūrą, nes atskleista konfidenciali per Klėvės apskrities posėdį svarstyta informacija, kuri buvo neteisėtai gauta ir perduota Komisijai.

(130)

Kalbant apie tam tikrų asmenų pateiktą informaciją, Vokietija nurodė savo medžiagą, pateiktą 2013 m. kovo 18 d. ir rugpjūčio 19 d., kuri apibendrinta 5 skirsnyje.

(131)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kurią teikiant palaikomos tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba ir taip iškraipoma ar gali būti iškraipyta konkurencija, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(132)

Turi būti laikomasi visų SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Todėl, kad priemonė būtų valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos visos keturios toliau nurodytos sąlygos. Finansinė parama:

(133)

Šiuo atveju Vokietija tvirtina, kad EEL GmbH ir jos akcininkės nuolatos veikė kaip apdairios rinkos ekonomikos veiklos vykdytojos, siekiančios pelningumo tikslų, ir kad vertinamomis priemonėmis nesuteiktas joks ekonominis pranašumas, kurio bendrovė nebūtų turėjusi įprastomis rinkos sąlygomis. Jeigu tikrai taip būtų, Vokietijos įgyvendintos priemonės nebūtų valstybės pagalba.

(134)

Priešingai nei tvirtina Vokietija, Komisija nesukėlė jokių teisėtų lūkesčių, susijusių su preliminaraus tyrimo užbaigimu. Pirma, argumentas, kad Komisija nesiėmė veiksmų, neturi reikšmės. Sujungtų bylų sprendime Demesa ir Territorio Histórico de Álava prieš Komisiją  (38) Teismas patvirtino, kad bet koks tariamas neveikimas neturi reikšmės tuo atveju, kai jai nebuvo pranešta apie pagalbos priemonę. Kadangi Vokietija apie pagalbą nepranešė (žr. 247 konstatuojamąją dalį), ji negali turėti teisėtų lūkesčių. Komisija atkreipia dėmesį, kad nuoroda į sprendimo Salzgitter teismo praktiką neturi reikšmės, nes šis sprendimas yra susijęs tik su susigrąžinimo laikotarpiu, jeigu Komisijos sprendime nustatoma, kad pagalba yra nesuderinama, o ne su preliminaraus tyrimo laikotarpiu, su kuriuo susijusios Vokietijos pastabos. Galiausiai Komisija pažymi, kad, kadangi ji Vokietijai niekada nepranešė apie šio atvejo nagrinėjimo užbaigimą, ji turi teisę tęsti jo oficialų tyrimą.

(135)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija nustatė, jog negalima paneigti, kad FN GmbH buvo finansinių sunkumų patirianti bendrovė. Tačiau, atsižvelgdama į Vokietijos pateiktą informaciją, Komisija laikosi nuomonės, kad FN GmbH finansinė padėtis laikui bėgant pagerėjo:

(136)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad bendrovė nė karto nebuvo patekusi į Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 9 punkte aprašytą padėtį, kai bendrovė „nei naudodamasi savo ištekliais, nei savininkų, akcininkų ar kreditorių lėšomis nesugeba sumažinti nuostolių, kurie, institucijoms neįsikišus, artimiausiu arba vidutinės trukmės laikotarpiu beveik neabejotinai priverstų ją nutraukti veiklą“. Komisija daro išvadą, kad FN GmbH neturėtų būti laikoma sunkumų patiriančia bendrove.

(137)

Dar ne taip seniai oro uostų plėtra dažnai būdavo vykdoma tik pagal teritorinį principą arba, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į karinius poreikius. Oro uostų eksploatavimas buvo organizuojamas kaip viešojo administravimo, o ne komercinės įmonės dalis. Oro uostų ir oro uostus valdančių įmonių konkurencija taip pat buvo ribota ir plėtojosi laipsniškai.

(138)

Tačiau ta padėtis pastaraisiais metais pasikeitė. Nors tokie žemės naudojimo planavimo motyvai ir administracinės struktūros vis dar taikomi tam tikrais atvejais, dauguma oro uostų įsteigti pagal komercinę teisę, kad rinkos sąlygomis galėtų veikti vis konkurencingesnėje aplinkoje. Oro uostų eksploatavimas privačiam sektoriui paprastai buvo perduodamas juos privatizuojant arba laipsniškai suteikiant galimybę įgyti kapitalą. Pastaraisiais metais oro uostų įsigijimas labai domino privačiojo akcinio kapitalo įmones bei investicinius ir pensijų fondus – tai matyti ir šiuo atveju.

(139)

Kaip pažymėta Komisijos valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gairių (toliau – 2014 m. aviacijos gairės) (39) 44 punkte, dėl laipsniško rinkos jėgų atsiradimo oro uostų sektoriuje negalima tiksliai nustatyti, nuo kada oro uosto eksploatavimas turėjo būti neabejotinai laikomas ekonomine veikla. Tačiau Sąjungos teismai pripažino oro uostų veiklos pobūdžio pokytį. Sprendime Leipzig/Halle airport  (40) Bendrasis Teismas nustatė, kad nuo sprendimo Aéroports de Paris priėmimo dienos nebegalima paneigti, kad valstybės pagalbos nuostatos turi būti taikomos oro uosto infrastruktūros finansavimui. Todėl nuo sprendimo Aéroports de Paris priėmimo dienos (2000 m. gruodžio 12 d.) oro uosto infrastruktūros eksploatavimas ir statyba turi būti laikomi valstybės pagalbos kontrolės sričiai priskiriama veikla.

(140)

Kalbant apie šį atvejį, įvairios paskolos, kurias Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto statybai finansuoti bendrovei FN GmbH suteikė bendrovė EEL GmbH ir kurių atžvilgiu vykdoma oficiali tyrimo procedūra, buvo suteiktos 2003 m., tai yra po to, kai buvo priimtas sprendimas Aéroports de Paris. Taigi Komisija daro išvadą, kad turi teisę tirti visas paskolas, kurias bendrovei FN GmbH suteikė bendrovė EEL GmbH.

(141)

Valstybės pagalbos sąvoka apima bet kokį tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiamą pranašumą, kuris finansuojamas iš valstybės išteklių, ir kurį suteikia pati valstybė arba bet kokia tarpininkaujanti įstaiga, veikianti pagal jai suteiktus įgaliojimus.

(142)

Šiuo atveju pagalbos teikėja bendrovė EEL GmbH visiškai priklauso viešojo sektoriaus institucijoms, t. y. Klėvės apskričiai ir Vėcės savivaldybei. Dėl šios priežasties tai – valstybės įmonė pagal apibrėžtį, nustatytą Komisijos direktyvos 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (41) 2 straipsnio b punkte.

(143)

Iš akcijų valdymo struktūros aiškiai matyti, kad šiuo metu lemiamą įtaką turi Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė, nes Klėvės apskritis (52 %) ir Vėcės savivaldybė (48 %) yra vienintelės EEL GmbH akcininkės. Be to, EEL GmbH valdančiąją tarybą sudaro du viešojo sektoriaus institucijų atstovai, t. y. Vėcės savivaldybės meras ir Klėvės apskrities valdytojas (vok. Landrat).

(144)

Valdžios institucijos bendrovei EEL GmbH turi ir lemiamą finansinę įtaką dėl pirmiau paminėto fakto, kad 2004–2005 m. EEL GmbH iš savo akcininkių gavo įvairias subsidijas (likvidumo paramą ir kapitalo injekcijas). Taigi viešojo sektoriaus institucijos bendrovei EEL GmbH skyrė tiesioginę finansinę paramą.

(145)

Todėl Komisija mano, kad EEL GmbH yra valstybinė įmonė, o jos ištekliai turi būti laikomi valstybės ištekliais.

(146)

Tačiau Teismas taip pat yra nusprendęs, kad net jeigu valstybė gali kontroliuoti valstybinę įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos veiklai, konkrečiu atveju negalima savaime daryti prielaidos, kad ji iš tikrųjų įmonę kontroliuoja. Pagal valstybės suteiktą savarankiškumo lygį valstybinė įmonė gali būti daugiau ar mažiau nepriklausoma. Todėl vien to, kad valstybinė įmonė yra valdoma valstybės, nepakanka, kad tokios įmonės taikomos priemonės, pvz., nagrinėjamosios paskolos, būtų priskirtos valstybei. Teismas nurodė, kad nustatyti, ar pagalbos priemonė, kurios imasi valstybinė įmonė, yra priskirtina valstybei, galima remiantis rodiklių rinkiniu.

(147)

Tokie rodikliai gali būti įmonės integravimas į viešojo administravimo struktūras, jos veiklos pobūdis ir šios vykdymas rinkoje įprastomis konkurencijos su privačiais subjektais sąlygomis, įmonės teisinė padėtis (pagal viešąją teisę arba įprastą bendrovių teisę), valdžios institucijų vykdomos įmonės valdymo kontrolės intensyvumas arba bet kuris kitas rodiklis, konkrečiu atveju rodantis, kad valdžios institucijos dalyvauja priimant sprendimą dėl priemonės arba kad mažai tikėtina, jog jos nedalyvauja, taip pat atsižvelgiant į priemonės taikymo sritį, turinį arba jos sąlygas.

(148)

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad vietos valdžios institucijos yra suinteresuotos, kad būtų vykdomi su oro uostu susiję dideli investiciniai projektai ir dažnai tam tikru mastu dalyvauja įgyvendinant tokius projektus. Taip yra dėl to, kad oro uostas gali būti itin svarbus vykdant kelių sričių politiką: transporto, regioninės ar nacionalinės ekonominės plėtros arba miesto ir šalies planavimo. Nagrinėjamuoju atveju oro uostą faktiškai eksploatuoja privati bendrovė. Vis dėlto, sprendimas karinį oro uostą pertvarkyti į civilinį oro uostą ir parduoti privačiam investuotojui buvo politinis. Be to, vykdant šią pertvarką svarbiausias vaidmuo teko Klėvės apskričiai ir Vėcės savivaldybei.

(149)

Komisija atkreipia dėmesį, kad abi regioninės viešojo sektoriaus institucijos bendrovę EEL GmbH įsteigė tam, kad oro uosto nekilnojamasis turtas būtų parengtas tolesniam komerciniam naudojimui civiliniame oro uoste ir kad nekilnojamasis turtas būtų valdomas, kol jį perims privatus investuotojas, kaip nustatyta 1999 m. gruodžio 16 d. steigimo akto (vok. Gesellschaftsvertrag) (42) 2 straipsnyje. Kaip paaiškinta 32 konstatuojamojoje dalyje, ši veikla nebuvo vykdoma iki 2003 m. balandžio mėn., kai bendrovės veikla buvo atgaivinta. Nuo tada EEL GmbH veikla susijusi tik su naujų investicijų nukreipimu į Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą, taigi ji tebeatitinka pirminį pavedimą.

(150)

Be to, 1999–2001 m. oro uostą eksploatavo Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė (per tuo metu valstybei priklausiusią bendrovę FN GmbH), o EEL GmbH buvo specialiai įsteigta siekiant užtikrinti būsimą civilinio oro uosto veikimą.

(151)

Iš pirmiau pateiktos informacijos matyti, kad EEL GmbH turi būti laikoma specialiąja įmone, kaip apibrėžta 109 konstatuojamojoje dalyje, Klėvės apskrities ir Vėcės savivaldybės įsteigta siekiant jų viešosios politikos tikslų, susijusių su Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostu, visų pirma – karinį oro uostą pertvarkyti į civilinį oro uostą, o nagrinėjamosiomis priemonėmis ir buvo ketinama tai finansuoti ir palaikyti. Iš to aiškiai matyti, kad nagrinėjamosios priemonės yra priskirtinos Klėvės apskričiai ir Vėcės savivaldybei.

(152)

Be to, sprendimą bendrovei FN GmbH per bendrovę EEL GmbH suteikti paskolas ir pratęsti jų grąžinimo terminą priėmė EEL GmbH akcininkės, t. y. valdžios institucijos. Komisija taip pat pažymi, kad abi viešosios akcininkės nusprendė dėl kiekvienos bendrovės EEL GmbH bendrovei FN GmbH suteiktos paskolos dydžio, sudėties ir sąlygų, kaip pabrėžta EEL GmbH visuotinio susirinkimo protokole.

(153)

Be to, visas bendrovės EEL GmbH oro uostą valdančiai bendrovei FN GmbH suteiktas paskolas refinansavo Klėvės apskritis (43). Tai dar vienas įrodymas, kad sprendimus bendrovei FN GmbH suteikti paskolas ir pratęsti jų grąžinimo terminą iš tikrųjų priėmė valdžios institucijos.

(154)

Be to, EEL GmbH neturi direktorių valdybos. Abu valdantieji direktoriai yra viešųjų akcininkių atstovai. Vienas bendrovės valdantysis direktorius yra Klėvės apskrities valdytojas, kitas – Vėcės savivaldybės meras. Be to, EEL GmbH neturi nuolatinių darbuotojų, ją valdo vienas Klėvės apskričiai dirbantis valstybės pareigūnas. Iš to matyti, kad bet kokį bendrovės EEL GmbH priimtą sprendimą iš tikrųjų priima viešųjų akcininkių atstovai, ne tik dirbantys valdžios institucijose, bet ir vykdantys įmonės kasdienį valdymą. Tai patvirtina, kad nagrinėjamosios priemonės yra priskirtinos viešosioms akcininkėms.

(155)

Be to, nepaisant to, kad EEL GmbH teisinė forma – privati bendrovė, jai taikomos viešosios apskaitos taisyklės (44).

(156)

Galiausiai, kai tik bendrovė FN GmbH grąžins visas paskolas ir palūkanas, kurias ji privalo grąžinti, bendrovę EEL GmbH planuojama uždaryti. Todėl, kaip tvirtina Vokietija, EEL GmbH turėtų būti laikoma specialiąja dviejų viešųjų akcininkių įsteigta įmone, kurios vienintelė funkcija – sutelkti išteklių, kuriuos investiciniais tikslais būtų galima nukreipti bendrovei FN GmbH. Tai taip pat patvirtina, kad priemones galima priskirti šioms viešosioms akcininkėms.

(157)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad EEL GmbH priimti sprendimai bendrovei FN GmbH suteikti paskolas ir pratęsti jų grąžinimo terminus (1 priemonė) yra valstybės išteklių perdavimas, ir tai priskirtina valstybei.

(158)

Siekdama patikrinti, ar lengvatinėmis sąlygomis suteikus paskolą įmonei buvo suteiktas ekonominis pranašumas, Komisija taiko rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principo kriterijų. Pagal šį principą kapitalas, kurį valstybė tiesiogiai arba netiesiogiai suteikė bendrovei įprastas rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, neturėtų būti laikomas valstybės pagalba (45).

(159)

Todėl Komisija turi pirmiausia vertinti, ar keturių bendrovės EEL GmbH bendrovei FN GmbH suteiktų paskolų ir dviejų grąžinimo terminų pratęsimo atvejų sąlygomis pastarajai suteiktas ekonominis pranašumas, kurio nebūtų buvę įprastomis rinkos sąlygomis. Šiuo atveju Vokietija dėl keturių paskolų paaiškino, kad tuo metu (2003–2005 m.) bendrovė FN GmbH paskolų iš komercinių bankų greičiausiai nebūtų gavusi, ir tai paaiškinta pirmiau šiame sprendime.

(160)

Nustatant, ar priemonė turi pagalbos požymių, svarbi valstybės pagalbos sąvoka, ir, kaip Teisingumo Teismas nuolat nusprendžia, „valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kuri turi būti vertinama Komisijos sprendimo priėmimo dieną“. Norint vertinti, ar paskolos iš viešųjų šaltinių buvo suteiktos rinkos sąlygomis arba ar jomis skolintojui suteikiamas pranašumas, Komisija, jeigu nėra palyginamos rinkos normos, gali remtis pakaitiniais orientacinių normų rodikliais. Taigi Komisija mano, kad tinkamas pagalbos požymių nustatymo metodas yra metodas, nurodytas Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (toliau – 2008 m. orientacinių normų komunikatas) (46), įsigaliojusiame 2008 m. liepos 1 d. Komisija siūlo šias priemones nagrinėti atsižvelgiant į tą komunikatą (47).

(161)

Remiantis 2008 m. orientacinių normų komunikatu, paskolos palūkanų normos marža priklauso nuo užtikrinimo užstatu lygio ir skolininko kredito reitingo. Taigi, siekdama nustatyti tinkamą rinką atitinkančią palūkanų normą, Komisija turi atsižvelgti į bendrovės FN GmbH kredito reitingą ir užstato, kuriuo užtikrinta paskola, vertę.

(162)

Per laikotarpį, kai buvo suteiktos pirmos keturios paskolos, bendrovė FN GmbH nebuvo reitinguota jokios kredito reitingų agentūros, nebuvo ir banko vidinio reitingo. Dėl tos priežasties Vokietija pasamdė konsultacinę įmonę […] (toliau – konsultantas), kad ši įvertintų bendrovės FN GmbH reitingą kiekvienais metais, kuriais buvo skirtos visos keturios paskolos. Konsultantas apskaičiavo vienų metų įsipareigojimų neįvykdymo tikimybę ir reitingą. Tada šiuos įverčius patikrino ir patvirtino audito bendrovė […].

(163)

Konsultantas įverčius apskaičiavo remdamasis 2006 m. mokumo nuostatais (48), kuriais Vokietija įgyvendina susitarimo „Bazelis II“ taisykles. Remiantis mokumo nuostatais, bankai turi apskaičiuoti vienų metų įsipareigojimų neįvykdymo tikimybę taikydami vidaus reitingais pagrįstą metodą. Tačiau tam tikrų rūšių finansavimui (vok. Spezialfinanzierungen) reikalavimas apskaičiuoti įsipareigojimų neįvykdymo tikimybę netaikomas. Mokumo nuostatuose nustatyta, kad tokios rūšies finansavimui taikomas paprastas rizikos vertinimas. Apskaičiuodamas įsipareigojimų neįvykdymo tikimybę ir reitingą, konsultantas taikė šį paprastesnį vertinimo metodą. Taikant tą metodą vertinami šie penki veiksniai: skolininko finansinis pajėgumas, politinės ir teisinės aplinkybės, verslo pobūdis, savininko finansinis pajėgumas ir įkeičiamas turtas.

(164)

Vertinama, kad kiekvienos paskolos įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė yra [0,5–3]–[1–5] % Pasak konsultanto, ši įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė atitinka […] reitingą. Reikia pažymėti, kad vertinant šį reitingą įtraukiamas ir užstato lygio įvertis, taigi ir su kiekviena paskola susijęs nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Tai reiškia, kad į konsultanto nustatytą reitingą jau įtrauktas galimas punktas, susijęs su užstato pateikimu, ir tai yra emisijos (ne emitento) reitingas. Tačiau konsultanto ataskaitoje nepateikta informacijos apie užstato, kuriuo užtikrintos nagrinėjamosios paskolos, vertę, taip pat nepateikta informacijos apie faktinį su kiekviena paskola susijusio nuostolio dėl įsipareigojimų neįvykdymo lygį.

(165)

Jeigu būtų atsižvelgta tik į pirmus keturis konsultanto vertintus veiksnius (o į paskutinį – tai, kad pateiktas užstatas – nebūtų atsižvelgta), konsultanto gauti įverčiai turėtų būti reitingas, panašus į emitento reitingą. Pavyzdžiui, vidutiniai pirmų keturių veiksnių balai yra [1–5], o tai gali būti laikoma įverčiu, artimu […] reitingui. Šis emitento reitingas taikomas 1, 2 ir 3 paskoloms. Taikant šį metodą apskaičiuotas 4 paskolos emitento reitingas yra […].

(166)

Komisija atkreipia dėmesį, kad dėl konsultanto parengtos ataskaitos kyla tam tikrų abejonių, susijusių su reitingo vertinimo kokybe. Be to, šį reitingo vertinimą reikia aiškinti apdairiai, nes konsultantas su skolininku neturi jokių kredito ryšių. Tačiau šis reitingo vertinimas kredito reitingų agentūrų naudojamoje reitingų skalėje yra gana žemas, ir atrodo, kad jis atitinka [banko] apskaičiuotą vėlesnio laikotarpio kredito reitingą.

(167)

Be to, Vokietija pateikė bendrovės FN GmbH vienų metų įsipareigojimų neįvykdymo tikimybės įvertį, kurį [bankas] taikė 2009 ir 2010 m. 2009 m. [bankas] bendrovei FN GmbH suteikė dvejų metų trukmės [4–10] mln. EUR paskolą. 2009 m., kaip ir 2010 m., [bankas] apskaičiavo, kad vienų metų įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė yra [1–5] %. Remiantis reitingų agentūrų skelbiamais vidutiniais įsipareigojimų neįvykdymo tikimybės įverčiais (49), vienų metų [1–5] % įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė atitinka […]–[…] reitingą.

(168)

1 paskola jos suteikimo metu (2003 m. balandžio 11 d.) yra užtikrinta šiuo užstatu:

(169)

Jeigu atsižvelgiama į buhalterinę oro uosto ilgalaikio turto vertę ([5–20] mln. EUR) ir atimamas reikalavimas, kuriam teikiama pirmumo teisė ([1–6] mln. EUR), lieka maždaug [5–15] mln. EUR skolintojo reikalavimams ([5–15] mln. EUR) padengti. Taigi apskaičiuota, kad nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra maždaug […] % (51). Tai greičiausiai konservatyvus nuostolio dėl įsipareigojimų neįvykdymo įvertis, nes tam tikra papildoma vertė galėtų būti priskirta ir asmeninei garantijai bei įkeistoms akcijoms, tačiau informacijos apie tai nėra.

(170)

2 paskola jos suteikimo metu (2004 m. birželio 17 d.) buvo užtikrinta šiuo užstatu:

(171)

Jeigu atsižvelgiama į buhalterinę oro uosto ilgalaikio turto vertę ([20–40] mln. EUR) ir atimami du […] ir EEL GmbH reikalavimai, kuriems teikiama pirmumo teisė ([1–6] mln. EUR ir [11–20] mln. EUR), lieka maždaug [10–25] mln. EUR EEL GmbH reikalavimams, susijusiems su 2 paskola ([1–5] mln. EUR), padengti. Šiuo atveju apskaičiuotas susigrąžintų sumų rodiklis yra beveik […] %. Taigi apskaičiuota, kad nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra […].

(172)

3 paskola jos suteikimo metu (2004 m. liepos 28 d.) buvo užtikrinta šiuo užstatu:

(173)

Jeigu atsižvelgiama į buhalterinę oro uosto ilgalaikio turto vertę ([20–40] mln. EUR) ir atimami du […] ir EEL GmbH reikalavimai, kuriems teikiama pirmumo teisė ([1–6] mln. EUR ir [10–20] mln. EUR), lieka maždaug [10–20] mln. EUR skolintojo reikalavimams, susijusiems su 3 paskola ([2–5] mln. EUR), padengti. Šiuo atveju susigrąžintų sumų rodiklis yra beveik […] %. Taigi apskaičiuota, kad nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra […].

(174)

Tuo metu, kai buvo suteikta 4 paskola (2005 m. liepos 1 d.), visų ankstesnių paskolų ir nesumokėtų, bet susikaupusių maždaug [0,5–3] mln. EUR palūkanų grąžinimo terminas buvo pratęstas iki tos pačios dienos, t. y. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Bendra paskolų suma buvo [20–30] mln. EUR ir [0,5–3] mln. EUR nesumokėtų palūkanų. Šiems EEL GmbH reikalavimams užtikrinti susitartas užstatas buvo šis:

(175)

Oro uosto ilgalaikio turto ([20–40] mln. EUR) ir […] asmeninės garantijos ([20–40] mln. EUR) buhalterinė vertė sudaro daugiau kaip 100 % visos paskolos ir mokėtinų palūkanų sumos ([20–30] mln. EUR plius [0,5–3] mln. EUR). Taigi susigrąžinimo rodiklis yra […] %, o nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo – […].

(176)

2010 m. lapkričio 29 d. visų suteiktų [20–30] mln. EUR paskolų ir susikaupusių bei mokėtinų [5–10] mln. EUR palūkanų grąžinimo terminas buvo pratęstas dar 6 metams iki 2016 m. gruodžio 31 d. Mokėtina suma buvo užtikrinta šiuo užstatu:

(177)

Oro uosto ilgalaikio turto ([30–70] mln. EUR) ir asmeninės garantijos, kurios apskaičiuota vertė buvo maždaug [30–70] mln. EUR, atėmus pirmo rango [banko] naudai įkeistą turtą ([0,5–3] mln. EUR), buhalterinė vertė sudaro maždaug […] % visos paskolos ir mokėtinų palūkanų sumos ([20–30] mln. EUR plius [5–10] mln. EUR), o tai reiškia, kad nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra […].

(178)

Toliau lentelėje apibendrinama informacija apie kiekvienos paskolos reitingą ir užstatą.

6 lentelė

Kiekvienos paskolos reitingas ir užstatas

(179)

Remiantis 2008 m. orientacinių normų komunikatu, lyginamosios palūkanų normos nustatomos prie vienų metų bazinės normos pridedant rizikos priemoką. Atitinkamos rizikos priemokos nustatytos 2008 m. orientacinių normų komunikato lentelėje, jas nustatant atsižvelgiama į skolininko reitingą ir užstato, kuriuo užtikrinama paskola, lygį. Pavyzdžiui, antrą kartą pratęsiant paskolų grąžinimo terminą, FN GmbH užstato lygis buvo aukštas, o reitingas – […]–[…]. Siekdama vertinti atsargiai, Komisija mano, kad reitingas yra […]. Vadinasi, FN GmbH patenka į 2008 m. orientacinių normų komunikate nustatytos lentelės reitingų grupę „([…])“ (56). Rizikos marža, atitinkanti šią reitingų grupę ir aukštą užstato lygį, yra […] bazinių punktų. Taikytina bazinė norma paskolų grąžinimo termino pratęsimo metu (2010 m. lapkričio 29 d.) buvo 1,24 % (57).

(180)

Toliau lentelėje apibendrinama informacija apie faktines paskolų normas ir lyginamąsias orientacines normas, pagal 2008 m. orientacinių normų komunikatą taikytinas paskolų suteikimo metu.

7 lentelė

Lyginamosios ir nustatytosios palūkanų normos

(181)

Remiantis pirmiau pateiktais įverčiais, 1, 2 ir 3 paskolos suteiktos taikant normas, gerokai didesnes negu taikytinos lyginamosios normos. Todėl Komisija mano, kad bendrovei FN GmbH šiomis priemonėmis nebuvo suteiktas joks ekonominis pranašumas.

(182)

Kalbant apie 2 pratęsimą, iš pirmiau pateiktų duomenų taip pat matyti, kad jis nustatytas rinkos sąlygomis, nes su šiuo pratęsimu susijusi palūkanų norma yra didesnė negu apskaičiuota lyginamoji palūkanų norma. Tačiau dėl įvairių dalykų kyla abejonių, ar 2 pratęsimas nesusijęs su valstybės pagalba, pavyzdžiui, gavėjas nebuvo grąžinęs ankstesnių paskolų, 4 paskola ir 1 patęsimas buvo susiję su pagalba, taip pat tai, kad nuo 2 pratęsimo patvirtinimo iki preliminaraus valdžios institucijų ir FN GmbH susitarimo dėl 45 konstatuojamojoje dalyje nurodyto skolos konvertavimo į nuosavybę sandorio sudarymo praėjo nedaug laiko. Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad dėl tokių pat priežasčių, kokios išdėstytos 9.4 skirsnyje dėl su 1 pratęsimu susijusios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, jeigu 2 pratęsimas laikomas valstybės pagalba, tokia pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

(183)

4 paskola buvo suteikta ir 1 patęsimas patvirtintas nustatant normą, kuri buvo mažesnė negu lyginamoji norma, skirtumas – […] bazinių punktų. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad 4 paskola ir 1 pratęsimu FN GmbH buvo suteiktas ekonominis pranašumas, kurio nebūtų buvę įprastomis rinkos sąlygomis (58).

(184)

Nagrinėjamuoju atveju Komisija pažymi, kad 1 priemonė (4 paskola, 1 ir, galbūt, 2 pratęsimai) yra individualios pagalbos priemonė, suteikta tik bendrovei FN GmbH, o ne bendroji priemonė.

(185)

Todėl 1 priemone (4 paskola, 1 pratęsimu ir, galbūt, 2 pratęsimu) bendrovei FN GmbH suteiktas pranašumas yra atrankusis.

(186)

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką finansine parama iškraipoma konkurencija, jeigu ja sustiprinama įmonių padėtis, palyginti su kitomis įmonėmis (59). Paprastai, kai valstybės narės suteiktu pranašumu sustiprinama įmonės padėtis, palyginti su kitų įmonių, konkuruojančių tam tikroje Sąjungos rinkoje, padėtimi, turi būti laikoma, kad valstybių narių tarpusavio prekyba tuo pranašumu buvo paveikta (60).

(187)

Oro uostus valdančios įmonės, siekdamos pritraukti oro vežėjus ir paskatinti juos skraidinti naujais maršrutais iš jų oro uostų ir į jų oro uostus arba tais maršrutais skraidinti dažniau, konkuruoja Europos lygmeniu. Oro vežėjai, rinkdamiesi oro uostus, iš kurių nori pradėti skraidinti naujais maršrutais arba dažniau skraidinti esamais maršrutais, oro uostus lygina remdamiesi tokiais veiksniais kaip teikiamos oro uosto paslaugos ir susiję klientai, gyventojų skaičius arba ekonominė veikla, perpildymas, ar oro uostas pasiekiamas sausuma, mokesčių dydis ir bendros komercinės naudojimosi oro uosto infrastruktūra ir paslaugomis sąlygos (61). Bendrovei FN GmbH suteikusi finansavimą palankesnėmis negu įprastos sąlygomis, Vokietija jai sudarė sąlygas aršiau konkuruoti su kitomis oro uostus valdančiomis įmonėmis, kad pritrauktų oro vežėjus, negu ji būtų galėjusi, jeigu jai būtų tekę kapitalo sąnaudas padengti įprastomis rinkos sąlygomis.

(188)

Todėl 1 priemone (4 paskola, 1 ir, galbūt, 2 pratęsimais) galėjo būti iškraipyta konkurencija ir padarytas poveikis ES vidaus prekybai.

(189)

Palyginus faktines paskolų normas ir lyginamąsias normas, pagrįstas 2008 m. orientacinių normų komunikatu, matyti, kad visos paskolos suteiktos ir visi paskolų grąžinimo termino pratęsimai patvirtinti, išskyrus 4 paskolą ir 1 pratęsimą, didesnėmis negu lyginamosios normomis.

(190)

Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad 1, 2 ir 3 paskolos suteiktos rinkos sąlygomis, o 4 paskola ir 1 patęsimas – ne. Komisija kol kas nenusprendė, ar 2 pratęsimas patvirtintas rinkos sąlygomis.

(191)

Kadangi visi kriterijai pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį įvykdyti, Komisija mano, kad 1 priemonės 4 paskola, 1 ir, galbūt, 2 pratęsimai yra susiję su valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(192)

Taikomi tie patys argumentai kaip ir 1 priemonei (žr. šio sprendimo 8.3.1 skirsnį), nors Vokietija tvirtino, kad tai – esama pagalba (žr. 102 konstatuojamąją dalį). Sprendime Leipzig Halle Teisingumo Teismas patvirtino, kad nuo 2000 m. (t. y. anksčiau negu 2002 m. spalio 15 d. suteikta 2 priemonė) valstybės pagalbos taisyklės turėtų būti taikomos ir oro uosto infrastruktūros statybai. Todėl Komisija laikosi požiūrio, kad priemonė tuo metu, kai buvo įgyvendinta, buvo pagalba. Priešingai tam, ką teigia Vokietija, tai, kad priemonė buvo patvirtinta pagal 1993 m. įsakymą, tam vertinimui poveikio neturi. 1993 m. įsakymu tik nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis regioniniams oro uostams galima teikti paramos priemones, ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė tai gali daryti nuo 1993 m. Tačiau tai nebuvo neatšaukiamas įsipareigojimas bendrovei FN GmbH suteikti 2 priemonę ar savaime gavėjui nustatyti kokią nors kitą juridinę teisę (kaip aiškiai nurodyta 1993 m. įsakymo 1 straipsnyje). 2 priemonė faktiškai yra individualus 1993 m. įsakymu nustatytos schemos taikymas.

(193)

Taigi Komisija daro išvadą, kad turi teisę nagrinėti 2 priemonę, kuria suabejota, pagal valstybės pagalbos taisykles, nes tuo metu, kai ji buvo suteikta, buvo aišku, kad FN GmbH vykdė ekonominę veiklą.

(194)

Kaip minėta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 111 punkte, viešoji parama buvo mokama tiesiogiai iš Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės biudžeto, kaip tiesioginė dotacija bendrovei FN GmbH. Todėl Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės suteiktos lėšos buvo finansuotos iš valstybės išteklių ir yra priskirtinos valstybei.

(195)

Siekiant įvertinti, ar valstybės priemonė yra pagalba, reikia nustatyti, ar įmonei gavėjai suteikiamas ekonominis pranašumas, kuris jai nebūtų suteiktas įprastomis rinkos sąlygomis.

(196)

Nagrinėjamuoju atveju Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė tiesiogine dotacija skyrė viešųjų lėšų investicijoms į oro uosto infrastruktūrą paremti. Šias lėšas FN GmbH gavo kaip oro uosto valdytoja ir jos buvo skirtos investicijoms oro uoste finansuoti. Komisija atkreipia dėmesį, kad nė vienas rinkos investuotojas tokios dotacijos neskirtų be atlygio ir nesant jokių galimybių gauti grąžą.

(197)

Todėl investicijų dotacija be jokio atlygio mažinamos investicinės sąnaudos, kurias oro uostą valdanti įmonė įprastomis sąlygomis patirtų, taigi bendrovei FN GmbH suteikiamas ekonominis pranašumas.

(198)

Šiuo atveju Komisija atkreipia dėmesį, kad 2 priemonė – tai individualus schemos taikymas, kai pranašumas suteiktas ne tik Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui, bet ir keliems kitiems Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje esantiems oro uostams. Tačiau ši schema nėra bendroji priemonė, skirta visiems Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės oro uostams, nes didesnieji oro uostai – Diuseldorfo ir Kelno arba Bonos – neatitinka šios paramos priemonės, kurią teikia žemė, kriterijų. Bet kuriuo atveju, net jeigu visi Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės oro uostai atitiktų kriterijus, tokia sektorinė priemonė turėtų būti laikoma atrankiąja, nes ji būtų naudinga tik tam tikro regiono tam tikriems sektoriams.

(199)

Todėl 2 priemone bendrovei FN GmbH suteiktas pranašumas yra atrankusis.

(200)

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką finansine parama iškraipoma konkurencija, jeigu ja sustiprinama įmonių padėtis, palyginti su kitomis įmonėmis (62). Paprastai, kai valstybės narės suteiktu pranašumu sustiprinama įmonės padėtis, palyginti su kitų įmonių, konkuruojančių tam tikroje Sąjungos rinkoje, padėtimi, turi būti laikoma, kad valstybių narių tarpusavio prekyba tuo pranašumu buvo paveikta (63).

(201)

Oro uostus valdančios įmonės, siekdamos pritraukti oro vežėjus ir paskatinti juos skraidinti naujais maršrutais iš jų oro uostų ir į jų oro uostus arba tais maršrutais skraidinti dažniau, konkuruoja Europos lygmeniu. Oro vežėjai, rinkdamiesi oro uostus, iš kurių nori pradėti skraidinti naujais maršrutais arba dažniau skraidinti esamais maršrutais, oro uostus lygina remdamiesi tokiais veiksniais kaip teikiamos oro uosto paslaugos ir susiję klientai, gyventojų skaičius arba ekonominė veikla, perpildymas, ar oro uostas pasiekiamas sausuma, mokesčių dydis ir bendros komercinės naudojimosi oro uosto infrastruktūra ir paslaugomis sąlygos (64). Bendrovei FN GmbH suteikusi finansavimą palankesnėmis negu įprastos sąlygomis, Vokietija jai sudarė sąlygas aršiau konkuruoti su kitomis oro uostus valdančiomis įmonėmis, kad pritrauktų oro vežėjus, negu ji būtų galėjusi, jeigu jai būtų tekę kapitalo sąnaudas padengti įprastomis rinkos sąlygomis.

(202)

Todėl 2 priemone galėjo būti iškraipyta konkurencija ir padarytas poveikis ES vidaus prekybai.

(203)

2 priemonė yra valstybės pagalba bendrovei FN GmbH, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(204)

Taikomi tie patys argumentai kaip ir dėl valstybei priklausančios bendrovės EEL GmbH suteiktų paskolų pagalbos pobūdžio (žr. šio sprendimo 8.3.1 skirsnį). Iš tikrųjų, įvairios 3 priemonę sudarančios priemonės buvo suteiktos 2002 m. kovo 14 d., tai yra vėliau negu buvo priimtas sprendimas Aéroports de Paris. Remiantis paskolos susitarimo 1 dalies 4 punktu, pagalbos suteikimo data yra data, kai gavėjas su Vokietijos federaline Vyriausybe sudarė oro uosto infrastruktūros pirkimo sandorį, t. y. 2002 m. kovo 14 d.

(205)

Taigi Komisija daro išvadą, kad turi teisę nagrinėti 3 priemonę ir vertinti jos suderinamumą su valstybės pagalbos taisyklėmis, nes tuo metu, kai ji buvo suteikta, buvo aišku, kad FN GmbH vykdė ekonominę veiklą.

(206)

Parama bendrovei FN GmbH buvo suteikta tiesiogiai iš Klėvės apskrities biudžeto. Taigi 3 priemonė buvo finansuota iš valstybės išteklių ir yra priskirtina valstybei.

(207)

Siekiant įvertinti, ar valstybės priemonė yra pagalba, reikia nustatyti, ar įmonei gavėjai suteikiamas ekonominis pranašumas, kuris jai nebūtų suteiktas įprastomis rinkos sąlygomis. Šiuo atžvilgiu Komisija privalo nagrinėti, ar Klėvės apskritis, atsisakydama vienos dalies tarpinio finansavimo, anksčiau skirto bendrovei FN GmbH, veikė kaip rinkos ekonomikos investuotojas.

(208)

Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas vadovaujasi pelno lūkesčiais (65). Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio investuotojo principas paprastai laikomas pritaikytu, kai įmonės struktūra ir ateities perspektyvos leidžia tikėtis įprasto pelno, išmokamo dividendais arba didinančio kapitalą, palyginti su panašia privačia įmone per tam tikrą laiką.

(209)

Šiuo nagrinėjamuoju atveju Klėvės apskritis bendrovei FN GmbH suteikė [4–10] mln. EUR nulinių palūkanų paskolą ir, negaudama jokio kito atlygio, atsisakė reikalauti, kad bendrovė FN GmbH grąžintų dalį, kurios vertė – [2–5] mln. EUR. Faktiškai, šiuo paskutiniu sprendimu buvo įgyvendinta paties paskolos susitarimo 4 dalies 1 punkto sąlyga, kad šios dalies nereikės grąžinti, jeigu bus pasiektas tikslas sukurti 350 darbo vietų. Taigi Komisija pažymi, kad nė vienas rinkos investuotojas nesuteiktų nulinių palūkanų paskolos ir neatsisakytų didelės dalies paskolos grąžinimo be jokio atlygio.

(210)

Be to, atliekant rinkos ekonomikos investuotojo vertinimą nereikėtų atsižvelgti į jokį teigiamą poveikį regiono, kuriame yra oro uostas, ekonomikai, įskaitant ir darbo vietų sukūrimo sąlygą, nes vertindama, ar nagrinėjamoji priemonė yra pagalba, Komisija atsižvelgia į tai, ar „panašiomis aplinkybėmis privatus veiklos vykdytojas, atsižvelgęs į rentabilumo perspektyvas ir atmetęs bet kokius socialinio pobūdžio, regioninės politikos ir sektorinius motyvus, būtų suteikęs tokį patį finansavimą“ (66). Nagrinėjamuoju atveju vienintelė atsvara atsisakymui reikalauti vykdyti grąžinimo prievolę buvo reikalavimas sukurti tam tikrą skaičių darbo vietų. Tačiau vertinant rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą į darbo vietų sukūrimą neturėtų būti atsižvelgiama. Kitaip sakant, nė vienas rinkos ekonomikos investuotojas nesutiktų atsisakyti reikalauti, kad būtų grąžinti [2–5] mln. EUR, remdamasis tuo, kad regione bus sukurta darbo vietų.

(211)

Taigi dėl to, kad Klėvės apskrities suteikta paskola buvo nepalūkaninė ir atsisakyta reikalauti ją grąžinti, oro uosto valdytojo išlaidos, kurias jis paprastai patirtų, sumažėjo, vadinasi, bendrovei FN GmbH suteiktas pranašumas, kuris įprastomis rinkos sąlygomis nebūtų suteiktas.

(212)

Šis pranašumas buvo suteiktas tik bendrovei FN GmbH. Kadangi viešasis finansavimas buvo skirtas vienintelei įmonei, pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį jis yra atrankusis.

(213)

Taikomi tie patys argumentai kaip ir pirmiau išdėstytieji dėl konkurencijos iškraipymo ir poveikio prekybai (žr. 8.4.5 skirsnį).

(214)

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių Komisija laikosi nuomonės, kad Klėvės apskrities suteiktos viešosios lėšos, skirtos bendrovei FN GmbH sudarant susitarimą dėl dalies oro uosto nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų tarpinio finansavimo, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(215)

Vokietija tvirtina, kad EEL GmbH yra specialioji įmonė, kurios tikslas – sudaryti sąlygas veiksmingam ir ekonomiškam lėšų nukreipimui bendrovei FN GmbH.

(216)

Kaip nustatyta 25 konstatuojamojoje dalyje, bendrovę EEL GmbH Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė įsteigė oro uosto nekilnojamajam turtui valdyti iki jo privatizavimo. Todėl bendrovė EEL GmbH dalyvavo teikiant paskolas bendrovei FN GmbH. Paskolų teikimas trečiosioms šalims jau savaime yra ekonominė veikla. Todėl, kai bendrovei EEL GmbH buvo suteiktos įvairios priemonės, sudarančios 4 priemonę, ji vykdė ekonominę veiklą.

(217)

Remiantis SESV 101 straipsniu, sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. EEL GmbH veikia tik kaip specialioji valdžios institucijų įmonė ir, būdama tokia, ekonominės veiklos nevykdo, nes jos vienintelė paskirtis – sutelkti dviejų valdžios institucijų išteklius siekiant finansuoti oro uostų plėtrą.

(218)

Kadangi pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį įvykdyti ne visi kriterijai, Komisija mano, kad 4 priemonė nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(219)

NET jeigu bendrovę EEL GmbH reikėtų laikyti įmone, kuriai visą laikotarpį, kurį buvo teikiamos priemonės, sudariusios 4 priemonę, buvo taikoma ES konkurencijos teisė (bet taip nebuvo), Komisijos vertinimo išvada būtų tokia pati – 4 priemonė nėra valstybės pagalba, kaip įrodyta tolesniuose skirsniuose.

(220)

Iš savo akcininkių bendrovė EEL GmbH gavo visą kapitalą, likvidumo paramą ir kapitalo injekcijas (tai sudaro 4 priemonę), o akcininkės šias priemones finansavo iš savo atitinkamo biudžeto. 4 priemonę taip pat sudaro Vėcės savivaldybės suteikta 100 % garantija, daranti poveikį savivaldybės biudžetui. Todėl visos 4 priemonę sudarančios priemonės buvo finansuotos dviejų vietos valdžios institucijų, kurios, be to, nusprendė suteikti šias įvairias priemones, iš biudžeto išteklių.

(221)

Todėl 4 priemonė buvo finansuota iš valstybės išteklių ir yra priskirtina valstybei.

(222)

Siekiant įvertinti, ar valstybės priemonė yra pagalba, reikia nustatyti, ar įmonei gavėjai suteikiamas ekonominis pranašumas, kuris jai nebūtų suteiktas įprastomis rinkos sąlygomis.

(223)

Šiuo atžvilgiu Komisija privalo išnagrinėti, ar Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė veikė taip, kaip tokiomis pat aplinkybėmis bendrovei EEL GmbH teikdami kapitalo priemones, garantijas, paskolas ir pratęsdami paskolų grąžinimo terminus – tai sudarė 4 priemonę – veiktų apdairūs pelno siekiantys rinkos ekonomikos veiklos vykdytojai (67).

(224)

Pirmiausia svarbu nepamiršti, kaip konstatuota 8.3.2 skirsnyje, kad bendrovė EEL GmbH yra specialiosios paskirties įmonė, kurią įsteigė dvi viešosios akcininkės siekdamos valdyti Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto nekilnojamąjį turtą ir kuri nuo 2003 m. naudojama tik to oro uosto finansavimo tikslais. Tai patvirtina ir faktas, kad 2003 m. balandžio 10 ir 11 d. visuotiniame susirinkime (vykdytame raštu) šios dvi viešosios akcininkės nustatė, kad nauja bendrovės EEL GmbH finansavimo veikla yra griežtai tik investicijos į Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą. Šis tikslas atitinka bendrovės EEL GmbH paskirtį, nustatytą jos 1999 m. gruodžio 16 d. steigimo akto (vok. Gesellschaftsvertrag) 2 straipsnyje (68). Be to, kaip jau paaiškinta 153 konstatuojamojoje dalyje, EEL GmbH neturi direktorių valdybos. Abu valdantieji direktoriai yra viešojo sektoriaus subjektų atstovai. Vienas bendrovės valdantysis direktorius yra Klėvės apskrities valdytojas, kitas – Vėcės savivaldybės meras. Beje, EEL GmbH neturi nuolatinių darbuotojų, ją valdo vienas Klėvės apskričiai dirbantis valstybės pareigūnas. Iš to matyti, kad bet kokį bendrovės EEL GmbH priimtą sprendimą iš tikrųjų priima viešųjų akcininkių atstovai, ne tik dirbantys valdžios institucijose, bet ir vykdantys įmonės kasdienį valdymą. Tai patvirtina, kad nagrinėjamosios priemonės yra priskirtinos viešosioms akcininkėms.

(225)

Rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą taikant 4 priemonei, būtina deramai atsižvelgti į tai, kad šių finansinių priemonių gavėja yra specialiosios paskirties įmonė, įsteigta subjektų, teikiančių 4 priemonę, ir šiems subjektams priklausanti, ir kad ši įmonė naudojama tik tiksliai apibrėžtam šių subjektų tikslui siekti. Be to, šiomis aplinkybėmis būtina deramai atsižvelgti į patį tikslą, kuriam siekti specialiosios paskirties įmonė naudojama ir veikia.

(226)

Specialiosios paskirties įmones paprastai įvairiomis aplinkybėmis steigia ir naudoja privačios įmonės. Galima aplinkybė, kai naudojamos specialiosios paskirties įmonės, – tai atvejai, kai dvi savarankiškos įmonės įsteigia bendrąją įmonę konkrečiam projektui plėtoti arba konkrečiai veiklai vykdyti ar funkcijai atlikti (pavyzdžiui, moksliniams tyrimams ir plėtrai, gamybai, platinimui) (69) kiekvienos iš abiejų įmonių naudai. Todėl specialiosios paskirties įmonė yra teisinis darinys, kuriam išteklius (finansavimą, darbuotojus, turtą ir kt.), kurie reikalingi jų bendram projektui įgyvendinti, funkcijai atlikti ar veiklai vykdyti ir kuriuos naudodamos jos įgyvendina šį bendrą projektą arba atlieka šią bendrą funkciją ar vykdo veiklą, skiria abi įmonės. Tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai specialiosios paskirties įmonės funkcija – tik gamyba arba moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra, ji gauna finansavimą savo patronuojančiųjų bendrovių vardu ir pati savaime negeneruoja pelno, kurį būtų galima perskirstyti akcininkams, pavyzdžiui, dividendų forma. Užuot generavusi tokį pelną, ji padeda vykdyti operacijas, kurios jos patronuojančiosioms bendrovėms atrodo būtinos siekiant jų tikslų.

(227)

Todėl aišku, kad, kai dvi savarankiškos privačios įmonės įsteigia ir naudoja specialiosios paskirties įmonę siekdamos aiškiai apibrėžto tikslo ir skiria jai lėšų, jos šias lėšas skiria nebūtinai tam, kad gautų finansinės grąžos dividendų ar mokamų palūkanų forma, kaip tai darytų investuotojas ar bankas. Užuot tai dariusios, jos skiria šias lėšas, kad būtų pasiektas tikslas, dėl kurio specialiosios paskirties įmonė naudojama.

(228)

Turint omenyje šiuos svarstymus, Klėvės apskrities ir Vėcės savivaldybės veiksmai bendrovės EEL GmbH atžvilgiu turėtų būti analizuojami atsižvelgiant į tai, kad šios dvi valdžios institucijos yra vienintelės bendrovės EEL GmbH akcininkės, ir į išskirtinį tikslą, bendrovei EEL GmbH nustatytą 2003 m., t. y. bendrovei FN GmbH suteikti įvairias paskolas ir pratęsti paskolų grąžinimo terminą – tai sudaro 1 priemonę. Šiuo atžvilgiu reikėtų nepamiršti, kad įvairios 1 priemonę sudarančios priemonės, kaip nurodyta 8.3.2 skirsnyje, aiškiai priskirtinos Klėvės apskričiai ir Vėcės savivaldybei. Kitaip sakant, abi valdžios institucijos parengė ir nusprendė įgyvendinti 1 priemonę, taigi tuo tikslu jos nusprendė naudotis bendrove EEL GmbH.

(229)

Todėl, 4 priemonei taikant rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą, reikėtų pradėti nuo to, kad Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė nusprendė įgyvendinti 1 priemonę ir tuo tikslu naudoti bendrovę EEL GmbH. Aktualus Komisijos nagrinėtinas klausimas toks: jeigu du spėjami rinkos ekonomikos veiklos vykdytojai nusprendė įgyvendinti tokias priemones kaip 1 priemonę sudarančios priemonės, ar šiam tikslui siekti jie turėtų naudoti tokią specialiosios paskirties įmonę kaip EEL GmbH ir parūpinti jai panašų finansavimą į tą, kuris gaunamas įgyvendinant 4 priemonę?

(230)

Šiomis aplinkybėmis tai, kad bendrovės EEL GmbH akcininkės jai suteikė tam tikras paskolas, kurių palūkanų normos yra mažesnės negu įprastos rinkos normos, kad garantija buvo suteikta nemokamai arba kad kapitalas buvo suteiktas aiškiai nesitikint finansinės grąžos, nebūtinai verčia daryti išvadą, kad Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė bendrovės EEL GmbH atžvilgiu neveikė taip, kaip būtų veikę rinkos ekonomikos veiklos vykdytojai. Svarbus klausimas veikiau yra šis: ar bendrovei EEL GmbH pagal 4 priemonę skirtas finansavimas yra pagrįstas rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo požiūriu, atsižvelgiant į tikslą, kurio siekia EEL GmbH akcininkės, t. y. įgyvendinti 1 priemonę.

(231)

Du apdairūs rinkos ekonomikos veiklos vykdytojai, siekiantys to pat tikslo kaip ir EEL GmbH viešosios akcininkės, iš esmės turėtų dvi galimybes: įsteigti specialiosios paskirties įmonę, panašią į EEL GmbH (1 galimybė) arba teikti paskolas tiesiogiai FN GmbH be specialiosios įmonės (2 galimybė). Racionalus rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas nesvarstytų jokios kitos galimybės, pavyzdžiui, naudotis privačių finansinių tarpininkų, kurie imtų mokestį už tokios paslaugos teikimą, paslaugomis. Pasirinkus šią galimybę dėl šių mokesčių padidėtų lėšų nukreipimo bendrovei FN GmbH išlaidos.

(232)

Komisija atkreipia dėmesį, kad viešosios akcininkės, priimdamos sprendimą pačioms finansuoti EEL GmbH, o ne samdyti finansinius tarpininkus, savo finansinę poziciją apribojo iki tokios, kurios būtinai reikėjo bendrovei FN GmbH finansuoti pagal 1 priemonę:

(233)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad pasirinkusios 1 galimybę abi akcininkės laikėsi savo nustatyto tikslo bendrovės EEL GmbH išteklius skirti tik bendrovei FN GmbH finansuoti.

(234)

Be to, Komisija mano, kad pasirinkus 1 galimybę tokios specialiosios paskirties įmonės kaip EEL GmbH administravimo ir valdymo išlaidos sumažinamos giežtai iki minimumo (neimobilizuotas joks turtas, išskyrus reikalavimai bendrovės FN GmbH atžvilgiu, nėra nuolatinių darbuotojų ir vadovybės, beveik nėra veiklos sąnaudų, nėra finansinių sąnaudų, išskyrus [banko] suteiktos paskolos grąžinimą). Šiuos faktus dar labiau patvirtina tai, kad, kai abi akcininkės nusprendė įgyvendinti 1 priemonę, EEL GmbH jau buvo įsteigta, tik nevykdė jokios veiklos, todėl jos nereikėjo steigti ex nihilo. Pasirinkus specialiosios paskirties įmonę taip pat palengvėjo finansinių sandorių su trečiosiomis šalimis (pavyzdžiui, FN GmbH arba privačiu banku) valdymas, kartu buvo maksimaliai sumažintos abiejų akcininkių tarpusavio sandorių išlaidos. Ir priešingai, pasirinkus 2 galimybę būtų prireikę dvigubų struktūrų bendrovei FN GmbH remti, dėl to būtų padidėjusios lėšų nukreipimo bendrovei FN GmbH administravimo ir teisinės išlaidos (pavyzdžiui, būtų reikėję dubliuoti teisines sutartis) ir tai galbūt būtų turėję poveikį projekto priežiūros ir koordinavimo kokybei.

(235)

Todėl du apdairūs rinkos ekonomikos veiklos vykdytojai, siekiantys vidutinės trukmės ir ilgalaikių pelno tikslų ir veikiantys kaip veikė EEL GmbH viešosios akcininkės, elgtųsi racionaliai pasirinkdami 1, o ne 2 galimybę. Komisija laikosi nuomonės, kad rinkos investuotojo principo laikytasi ir kad bendrovei EEL GmbH nesuteiktas joks ekonominis pranašumas.

(236)

Nuo 2003 m. buvo nustatytos griežtos EEL GmbH veiklos ribos – ji galėjo tik teikti finansavimą bendrovei FN GmbH. EEL GmbH negalėjo vykdyti jokios kitos veiklos. Pavyzdžiui, ji negalėjo teikti paskolų jokiam kitam subjektui.

(237)

Todėl vienintelė veikla, kurios konkurenciniam dinamiškumui poveikio galėjo turėti 4 priemonė, būtų finansavimo teikimas bendrovei FN GmbH. Toks konkurencinis poveikis būtų buvęs, jeigu, nesant 4 priemonės, kiti finansavimo teikėjai, ne EEL GmbH, pavyzdžiui, bankai arba kiti investuotojai, būtų turėję daugiau galimybių bendrovei FN GmbH teikti finansavimą ir tikėtis iš to pelno.

(238)

Tačiau, kaip nurodyta 8.5.3 skirsnyje, Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė aiškiai ketino pačios įgyvendinti 1 priemonę ir suteikti bendrovei FN GmbH finansavimą. Iš tikrųjų, vienintelis loginis 4 priemonės pagrindas – 1 priemonės įgyvendinimas.

(239)

Be 4 priemonės EEL GmbH būtų negalėjusi pati įgyvendinti 1 priemonės. Tačiau, jeigu nebūtų 4 priemonės, tai paprasčiausiai reikštų, kad Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė būtų turėjusios 1 priemonę įgyvendinti ne per bendrovę EEL GmbH, bet, pavyzdžiui, naudodamos tiesioginį teisinį jų ir FN GmbH ryšį. Todėl, jeigu nebūtų 4 priemonės, bankai arba kiti investuotojai nebūtų turėję daugiau galimybių teikti finansavimą bendrovei FN GmbH ir tikėtis iš to pelno, nes reikiamą finansavimą bet kuriuo atveju būtų skyrusi Klėvės apskritis ir Vėcės savivaldybė.

(240)

Todėl, manant, kad 4 priemone bendrovei EEL GmbH būtų suteiktas ekonominis pranašumas (quod non), šis pranašumas neturėtų poveikio konkurencijai ir prekybai, todėl tai nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(241)

Dėl pirmiau pateiktų priežasčių 4 priemonė nėra valstybės pagalba bendrovei EEL GmbH pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(242)

Atvejų, kai priemonė yra esama pagalba, baigtinis sąrašas pateiktas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (72) 1 straipsnyje.

(243)

Akivaizdu, kad ginčijamos priemonės nebuvo įgyvendintos prieš Vokietijai įstojant į ES (minėto straipsnio b punkto i papunktis), jos negalima laikyti patvirtinta dėl to, kad Komisija nepriėmė sprendimo laikydamasi procedūrinių terminų (b punkto iii papunktis) ir jos negalima laikyti esama pagalba dėl senaties termino pasibaigimo (b punkto iv papunktis). Jos netapo pagalba dėl bendrosios rinkos raidos ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeistos (b punkto v papunkčio pirmas sakinys) (73).

(244)

Šis vertinimas itin tinka 2 priemonei, nors Vokietija ginčijo, kad tai – esama pagalba (žr. 102 konstatuojamąją dalį). Sprendime Leipzig Halle Europos Sąjungos Teisingumo Teismas patvirtino, kad nuo 2000 m., dar prieš 2002 m. spalio 15 d. suteikiant 2 priemonę, valstybės pagalbos taisyklės turėtų būti taikomos ir oro uosto infrastruktūros statybai (74) (žr. 46 konstatuojamąją dalį). Todėl Komisija laikosi požiūrio, kad priemonė tuo metu, kai buvo įgyvendinta, buvo pagalba. Priešingai tam, ką teigia Vokietija, tai, kad priemonė buvo patvirtinta pagal 1993 m. įsakymą, tam vertinimui poveikio neturi. 1993 m. įsakyme tik nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis leidžiama teikti paramos priemones regioniniams oro uostams, ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė tai gali daryti nuo 1993 m., tačiau tai savaime tiems oro uostams nesukuria jokios juridinės teisės, kaip aiškiai nustatyta 1993 m. įsakymo 1 straipsnyje.

(245)

Todėl 2 priemonės suteikimo data – 2002 m. spalio 15 d., t. y. po to, kai buvo priimtas sprendimas Aéroports de Paris. Todėl 2 priemonė jos suteikimo metu jau buvo valstybės pagalba, kaip matyti iš 8.4.6 skirsnio, ir netapo valstybės pagalba vėliau dėl to, kad plėtojosi bendroji rinka. Be to, 2 priemonė buvo suteikta likus mažiau negu dešimčiai metų iki Komisijos pradėtos oficialios tyrimo dėl šios priemonės procedūros, taigi ji netapo esama pagalba pasibaigus senaties terminui. Vadinasi, 2 priemonė neatitinka esamos pagalbos kriterijų.

(246)

Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo pranešti apie visus planus suteikti arba pakeisti pagalbą ir negali įgyvendinti siūlomų priemonių tol, kol dėl pranešimo bus priimtas galutinis sprendimas.

(247)

Kadangi Vokietija nepranešė apie visas tikrinamas viešąsias priemones, 1, 2 ir 3 priemonės yra neteisėta pagalba.

(248)

Šios priemonės turėtų būti vertinamos remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, kuriuo nustatyta, kad „pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

(249)

Šiuo atžvilgiu 2014 m. aviacijos gairės yra pagrindas, kuriuo remiantis pagalba oro uostams pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą gali būti laikoma suderinama.

(250)

Remdamasi 2014 m. aviacijos gairėmis, Komisija mano, kad jos pranešimo dėl taisyklių, taikomų vertinant neteisėtą valstybės pagalbą, nustatymo nuostatos neturėtų būti taikomos dar neišspręstoms byloms, susijusioms su neteisėta veiklos pagalba, oro uostams suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d. Komisija 2014 m. gairėse nustatytus principus taikys visoms byloms, susijusioms su veiklos pagalba (pranešimai, dėl kurių dar nepriimtas sprendimas, ir neteisėta pagalba, apie kurią nepranešta) oro uostams, net jeigu pagalba buvo suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d. ir pereinamojo laikotarpio pradžios (75).

(251)

Kalbant apie investicinę pagalbą oro uostams, Komisija, remdamasi Komisijos pranešimu dėl taisyklių, taikomų vertinant neteisėtą valstybės pagalbą, nustatymo, neteisėtai investicinei pagalbai oro uostams taiko taisykles, galiojusias tuo metu, kai pagalba buvo suteikta. Atitinkamai Komisija 2005 m. aviacijos gairėse nustatytus principus taikys neteisėtai investicinei pagalbai oro uostams, suteiktai iki 2014 m. balandžio 4 d. (76)

(252)

Komisija jau konstatavo, kad 2 ir 3 priemonės yra neteisėta valstybės pagalba, suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d., o 1 ir 4 priemonės neatitinka valstybės pagalbos kriterijų.

(253)

Pagal 250 ir 251 konstatuojamosiose dalyse nurodytas 2014 m. gairių nuostatas, Komisija privalo nustatyti, ar nagrinėjamosios priemonės yra neteisėta veiklos ar investicinė pagalba.

(254)

Kaip konstatuota 8.3.6 skirsnyje, bendrovė FN GmbH gavo valstybės pagalbą, kuri buvo suteikta suteikiant 4 paskolą ir patvirtinant 1, o galbūt ir 2 pratęsimą (tai – 1 priemonės dalis). Komisija kiekvienos sudedamosios priemonės pobūdį vertins atskirai.

(255)

Komisija atkreipia dėmesį, kad 4 paskola buvo suteikta siekiant finansuoti bendrovės FN GmbH investicijas: kaip minėta 39 konstatuojamojoje dalyje, 2005 m. liepos 1 d. pasirašyto paskolos susitarimo 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad paskola skiriama tik investicijoms. Komisija atkreipia dėmesį, kad EEL GmbH įdiegė kontrolės priemones, nustatytas paskolos susitarimo 2 dalyje, kurioje reikalaujama, kad FN GmbH (ir EEL GmbH, jeigu pati paprašytų) tikrintų, kad sąskaitos faktūros būtų susijusios tik su oro uosto užbaigimu ir kad EEL GmbH (o ne FN GmbH) sąskaitas faktūras apmokėtų iš paskolos lėšų. Šios kontrolės priemonės pasirodė esančios veiksmingos, nes Vokietija galėjo įrodyti, kad išmokėtos paskolos dalys buvo skirtos tik investicinėms sąnaudoms padengti. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad 4 paskola yra neteisėta investicinė pagalba, suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d., o jos suderinamumas turi būti vertinamas pagal 2005 m. aviacijos gaires.

(256)

Kalbant apie 1 patęsimą, Komisija atkreipia dėmesį, kad juo buvo atidėtas 1, 2 ir 3 paskolų grąžinimas. Iš esmės šiuo pratęsimu nesiekiama finansuoti naujų investicijų, ko Vokietija neįrodė. Komisija veikiau mano, kad šiuo patęsimu bendrovei FN GmbH tik buvo leista nevykdyti trumpalaikės prievolės grąžinti visas susikaupusias paskolas ir palūkanas. Taip EEL GmbH ir jos viešosios akcininkės norėjo užtikrinti, kad FN GmbH nepritrūktų likvidumo, nes dėl to pagalbos gavėja galėjo nutraukti savo investicijas arba tapti sunkumų patiriančia bendrove. Dėl šių priežasčių Komisija laikosi nuomonės, kad 1 pratęsimas yra neteisėta investicinė pagalba, suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d., o jos suderinamumas turi būti vertinamas pagal 2014 m. aviacijos gaires.

(257)

Panašus svarstymas būtų taikomas ir 2 pratęsimui, jeigu jis būtų laikomas valstybės pagalba.

(258)

Bendrovė FN GmbH 2 priemone naudojosi 46 konstatuojamojoje dalyje nurodyto ilgalaikio turto įsigijimo ir įrengimo išlaidoms padengti. Pagal 2014 m. aviacijos gairių 25 punktą, „investicinė pagalba – ilgalaikiam turtui finansuoti skirta pagalba; visų pirma ji skirta kapitalo išlaidų finansavimo spragai pašalinti“. Todėl visos 2 priemone remiamos išlaidos yra investicinės sąnaudos. Todėl 2 priemonė yra neteisėta investicinė pagalba, suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d., o jos suderinamumas turi būti vertinamas pagal 2005 m. aviacijos gaires.

(259)

Kaip aprašyta 3.3 skirsnyje, tikrinamoji 3 priemonė buvo suteikta siekiant bendrovei FN GmbH suteikti tarpinį finansavimą daliai oro uosto nekilnojamojo turto (615 ha ir maždaug 650 įvairios rūšies pastatų, kurie turėjo būti pertvarkyti į civilinį oro uostą) įsigijimo išlaidų finansuoti. Kaip nustatyta 2002 m. kovo 14 d. paskolos susitarimo preambulės 3 punkte ir 1 dalyje, tarpinis finansavimas buvo suteiktas kaip nepalūkaninė paskola, aiškiai skirta investicijų sąnaudoms, būtinoms norint užbaigti EuZZLG (žr. 21 konstatuojamąją dalį), finansuoti.

(260)

Todėl šis tarpinis finansavimas yra neteisėta investicinė valstybės pagalba, suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d., o jos suderinamumas turi būti vertinamas pagal 2005 m. aviacijos gaires.

(261)

Kaip aiškinta šiame sprendime, Komisija mano, kad 1 priemonės 4 paskola, 2 priemonė ir 3 priemonė yra investicinė valstybės pagalba, o į 1 priemonę patenkantys 1 ir, galbūt, 2 pratęsimai turi būti laikomi veiklos pagalba.

(262)

Pagal 2005 m. gairių 61 punktą Komisija privalo nagrinėti, ar:

(263)

Be reikalavimo atitikti konkrečius 2005 m. aviacijos gairėse nustatytus suderinamumo kriterijus, valstybės pagalba oro uostams, kaip ir bet kuri kita valstybės pagalbos priemonė, turėtų būti būtina ir proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, kad pagalba būtų laikoma suderinama (77).

(264)

Vertinamomis investicinės pagalbos priemonėmis buvo siekiama finansuoti buvusios Didžiosios Britanijos Vėcės karinės bazės pertvarką į civilinį oro uostą ir oro uostą iš esmės išplėtoti. Šiomis priemonėmis gerokai prisidėta prie regioninės plėtros ir regione, ekonominiu požiūriu nukentėjusiame uždarius Didžiosios Britanijos karinę bazę, sukurta naujų darbo vietų. Kaip nurodė Vokietija, uždarius Didžiosios Britanijos karinę bazę iš regiono išvyko maždaug 6 300 žmonių, dėl to netekta 400 civilinių darbo vietų, tiesiogiai susijusių su karinės bazės eksploatavimu, o maždaug 80 bendrovių neteko maždaug 102 mln. EUR pajamų. Be to, Didžiosios Britanijos pajėgoms išvykus tušti liko 1 600 butų, o tai yra daugiau negu 30 % viso vien Vėcės komunos būsto fondo.

(265)

Komisija atkreipia dėmesį, kad, pasak Vokietijos, įsteigus ir ėmus plėtoti civilinį oro uostą, Klėvės apskrityje buvo sukurta daugiau kaip 1 200 darbo vietų, o oro uosto verslo parke ėmė grupuotis paslaugų bendrovės.

(266)

Kaip nurodė Vokietija, Komisija tam tikru mastu jau pripažino šio projekto indėlį plėtojant regioninę ekonomiką, taigi ir didinant ekonominę sanglaudą, o ji – svarbus Sąjungos tikslas. Komisija Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei pagal programą Konver II tikrai suteikė struktūrinių lėšų, aiškiai skirtų buvusio Klėvės karinio oro uosto pertvarkai finansuoti.

(267)

Nagrinėjamosiomis investicinės pagalbos priemonėmis taip pat padėta gerinti regiono pasiekiamumą. Iš tikrųjų, artimiausi Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui yra Diuseldorfo (76 km nuo oro uosto, 51 min. kelio automobiliu) ir Eindhoveno, Nyderlandai, (88 km, 1 val. 12 min. kelio automobiliu) oro uostai (78).

(268)

Srautai Diuseldorfo ir Eindhoveno oro uostuose nuo 2003 m. nuolat didėjo: Diuseldorfo oro uoste srautai nuo 14,3 mln. keleivių 2003 m. išaugo iki beveik 21 mln. 2013 m., o Eidenhoveno oro uoste – nuo 0,4 mln. 2003 m. iki 3,4 mln. 2013 m. Tuo laikotarpiu jų nuolatinis augimas buvo ribojamas tik dėl jų pačių perpildymo problemų ir ribotų pajėgumų (visų pirma nepakankamų laisvų laiko tarpsnių Diuseldorfo oro uoste). Diuseldorfo oro uosto pajėgumas 22 mln. keleivių ribą pasiekė 2013 m., o Eindhoveno oro uostas 2012 m. galėjo aptarnauti tik 2,5 mln. keleivių. Nepaisant Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto eismo didėjimo, Komisija atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. abiejuose oro uostuose buvo užbaigti arba pradėti plėtros darbai (79).

(269)

Todėl Komisija daro išvadą, kad investicijomis į Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą nebuvo dubliuojama esama nepelninga infrastruktūra. Priešingai, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui teko svarbus vaidmuo mažinant Diuseldorfo oro uosto perpildymą, kartu neribojant planų plėsti Diuseldorfo ir Eindhoveno oro uostus. Be šio nagrinėjamojo projekto būtų kilęs pavojus, kad regione būtų nepakankamai geras susisiekimas.

(270)

Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad infrastruktūros statyba ir eksploatavimas atitinka aiškiai apibrėžtą bendros svarbos tikslą, t. y. regiono ekonominės plėtros ir geresnio susisiekimo su regionu tikslą.

(271)

Pasak Vokietijos, planuota Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto modernizacija buvo būtina, kad būtų užbaigtas buvusios karinės oro bazės pertvarkymas į civilinį oro uostą. Kad būtų galima pradėti vykdyti civilinius skrydžius, reikėjo pastatyti ir modernizuoti riedėjimo takus ir peronus.

(272)

Kaip tvirtino Vokietija, infrastruktūros projekto imtasi tik tiek, kiek buvo būtina nustatytiems tikslams pasiekti: nors infrastruktūra buvo pastatyta maksimaliam 3,5 mln. keleivių skaičiui, iš 1 lentelėje pateiktų statistinių eismo duomenų matyti, kad iki 2010 m. eismas nuolat didėjo ir pasiekė didžiausią 2,9 mln. keleivių skaičių, o 2012 m. sumažėjo iki 2,2 mln. Tai reiškia, kad paklausa, kurios tikėtasi, iš esmės atitiko faktinę paklausą, o projektas nėra neproporcingai didelis ar sudėtingas.

(273)

Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad nagrinėjamoji infrastruktūra yra būtina ir proporcinga nustatytiems tikslams.

(274)

Kaip aiškinta šiame sprendime, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste 2010 m. keleivių buvo tiek (2,9 mln.), kad buvo beveik pasiekta pajėgumo riba (3,5 mln. keleivių). Tokio masto srautai buvo pasiekti tik per 6 veiklos metus, o tai gerokai greičiau negu kituose Vokietijos oro uostuose, kuriuose taikoma tokia pat pigių skrydžių bendrovių strategija (pavyzdžiui, Kaselio arba Hano). Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostas taip smarkiai išaugo dėl svarbaus oro uosto vaidmens mažinant Diuseldorfo ir Eindhoveno oro uostų perpildymą ir dėl to, kad pasiekiamumo zona yra tankiai apgyvendinta (daugiau kaip 35 mln. gyventojų).

(275)

Remiantis nurodytais keleivių skaičiais, per vidutinės trukmės laikotarpį pasirodė, kad Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto plėtros projektas yra perspektyvus, visų pirma kalbant apie pradinę oro uosto karinę infrastruktūrą, kuri dėl investicijų buvo pertvarkyta į civilinę infrastruktūrą.

(276)

Komisija atkreipia dėmesį, kad įrengta civilinė infrastruktūra visada buvo atvira visiems potencialiems naudotojams be jokios diskriminacijos.

(277)

Kai 2002 m. spalio 15 d. buvo suteikta pagalba, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste per metus buvo aptarnaujama 1 mln. keleivių, taigi pagal 2005 m. aviacijos gaires jis buvo mažas regioninis oro uostas (D kategorija) (80).

(278)

Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto pasiekiamumo zona – Vokietijos vakariniai ir Nyderlandų rytiniai regionai. Kaip aiškinta šiame sprendime, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostas nepadarė didelės žalos konkurencijai šioje pasiekiamumo zonoje, t. y. Diuseldorfo ir Eindhoveno oro uostams, nes jie jau buvo labai perpildyti ir jiems nepakako laiko tarpsnių (žr. 268 konstatuojamąją dalį).

(279)

Be to, į Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostą negalima atvykti nei traukiniais, nei greitkeliais, kitaip negu į abu su šiuo oro uostu konkuruojančius oro uostus.

(280)

Dar daugiau, Komisija pažymi, kad verslo kelionių segmentas užima didelę (40 %) Diuseldorfo oro uosto rinkos dalį, o Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste šiam segmentui tenka tik 7 %.

(281)

Kalbant apie Eindhoveno oro uostą, Komisija atkreipia dėmesį, kad jame vykdomi ir civiliniai, ir kariniai skrydžiai ir kad infrastruktūros išlaidų finansavimas atitinkamai padalijamas civilinio oro uosto valdytojams ir Nyderlandų kariuomenei. 2010 ir 2011 m. Eindhoveno oro uostas kasmet mokėjo po maždaug 1 mln. EUR, kad Nyderlandų kariuomenei kompensuotų daugiausia infrastruktūros priežiūros, saugumo, skrydžių valdymo išlaidas, tačiau jam nereikėjo patirti pradinių investicijų išlaidų, kurias teko (iš dalies) patirti Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui.

(282)

Be to, viso projekto pagalbos intensyvumas (žr. toliau skirsnį apie pagalbos būtinumą ir proporcingumą) yra ribotas ir tik toks, kokio reikia trūkstamam finansavimui užtikrinti. Oro uostą valdančios įmonės akcininkai finansuos daugiau kaip 50 % investicinių sąnaudų.

(283)

Todėl tuo remdamasi Komisija gali daryti išvadą, kad poveikis prekybos plėtrai nėra toks, kad būtų prieštaraujama bendram interesui.

(284)

Komisija privalo nustatyti, ar bendrovei FN GmbH suteikta valstybės pagalba pakeitė įmonės gavėjos elgseną taip, kad ši imtųsi veiklos, kuria padėtų siekti bendros svarbos tikslo ir kurios, jei negautų pagalbos, i) ji nevykdytų ar ii) vykdytų labai ribotai arba kitaip. Be to, pagalba laikoma proporcinga tik tada, kai to paties rezultato negalima pasiekti teikiant mažiau pagalbos ir sukeliant mažiau iškraipymų. Tai reiškia, kad pagalbos dydis ir intensyvumas turi būti ribojami iki mažiausio lygio, būtino remiamai veiklai vykdyti.

(285)

Pasak Vokietijos, pagalba buvo būtina, nes oro uosto plėtrai būtų kilęs pavojus dėl prastos FN GmbH finansinės padėties tuo metu, kai buvo suteikta pagalba. Vokietija taip pat priduria, kad, jeigu projektą būtų tiesiogiai vykdžiusios valdžios institucijos, šioms institucijoms būtų tekę padengti statybos išlaidas, taip pat pradinius veiklos nuostolius. Komisija pritaria šiai nuomonei ir pažymi, kad viešoji parama buvo suteikta laikotarpiu, kai FN GmbH privatūs akcininkai pradiniame projekto etape labai daug investavo į infrastruktūrą ([20–60 mln. EUR 2002–2003 m.) ir padengė pradinius oro uosto veiklos nuostolius. Abejotina, ar ribotus finansinius išteklius turinčios vietos valdžios institucijos, kaip Klėvės apskritis ir Vėcės komuna, vienos būtų galėjusios pakelti finansinę tokio didelio masto projekto naštą, tačiau tą patį rezultatą joms pavyko pasiekti ribotai parėmus privačią iniciatyvą. Kadangi projektas yra rizikingas – tai vienas iš vos kelių privačių oro uostų Europoje, – ribota viešoji parama jo pradiniame etape atrodo visiškai pagrįsta.

(286)

Pasak Vokietijos, be pagalbos, jeigu nebūtų buvę 1, 2 ir 3 priemonių, investicijos būtų nebuvusios tokio pat masto. Kaip teisingai tvirtino Vokietija, būtų investuota tik į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kilimo ir tūpimo tako platinimą. Tam tikras investicijas būtų tekę atidėti ilgam laikotarpiui, taigi oro uostas būtų patyręs didelių veiklos sunkumų arba net negalėjęs pasiekiamumo zonoje patenkinti tikėtinos oro vežėjų ir keleivių paklausos. Todėl galima daryti išvadą, kad 1, 2 ir 3 priemonės turėjo skatinamąjį poveikį, nes dėl jų gavėjas galėjo investuoti.

(287)

Kalbant apie 2 priemonės proporcingumo vertinimą, oro uostui faktiškas skirtas viešasis finansavimas sudarė [2–5] mln. EUR. Kaip paaiškinta 46 konstatuojamojoje dalyje, šia paramos priemone finansuota 50 % tinkamų finansuoti sąnaudų, kaip nustatyta 1993 m. įsakyme. Likusią sumą ([2–5] mln. EUR) finansavo FN GmbH. Taigi pagalbos intensyvumas sudaro 50 %.

(288)

Kadangi pagalbos intensyvumo klausimas 2005 m. aviacijos gairėse paliktas atviras, didžiausias leidžiamas pagalbos intensyvumas turi būti ne didesnis negu tai, ko būtinai reikia. Komisija atkreipia dėmesį, kad 2 priemone remtos investicijos buvo finansuotos pari passu sąlygomis. Todėl 50 % pagalbos intensyvumas šiuo nagrinėjamuoju atveju atrodo pagrįstas.

(289)

Kalbant apie 1 priemonės 4 paskolos ir 3 priemonės proporcingumą, Komisija atkreipia dėmesį, kad mažos palūkanų normos arba nepalūkaninė paskola yra mažiau iškraipanti priemonė negu tiesioginė dotacija. Be to, kadangi valdžios institucijos paskolas visiškai užtikrino užstatais, jų finansinis dalyvavimas buvo labai ribotas. Kalbant apie atsisakymo reikalauti grąžinti pusę tarpinio finansavimo proporcingumą, Komisija sutinka su Vokietija, kad sąlyga sukurti 350 darbo vietų yra paskata privatiems oro uosto savininkams užbaigti statybas ir plėtoti oro uosto infrastruktūrą. Komisija atkreipia dėmesį, kad ši paskata buvo veiksminga, nes atsisakymo metu (2004 m.), gerokai iki sutartinio termino pabaigos (2007 m. pabaiga), jau buvo sukurtos 445 darbo vietos.

(290)

Atsižvelgdama į šiame sprendime pateiktą vertinimą, Komisija daro išvadą, kad 1 priemonė (4 paskola), 2 ir 3 priemonės yra suderinamos su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

(291)

2014 m. aviacijos gairėse nustatyti kriterijai, kuriuos Komisija taikys vertindama veiklos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Visų pirma pagal 2014 m. aviacijos gairių 172 punktą Komisija šiuos kriterijus taikys visoms byloms, susijusioms su veiklos pagalba (įskaitant pranešimus, dėl kurių dar nepriimtas sprendimas, ir neteisėtą pagalbą, apie kurią nepranešta) oro uostams, net jeigu pagalba buvo suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d., t. y. dar neįsigaliojus 2014 m. aviacijos gairėms. Veiklos pagalbos, kuri gali būti suteikta 10 metų pereinamajam laikotarpiui nuo 2014 m. aviacijos gairių paskelbimo dienos, suderinamumo kriterijai:

(292)

Atsižvelgiant į tai, kad visa veiklos pagalba, kurią sudarė į 1 priemonę patenkantys 1 ir, galbūt, 2 pratęsimai, buvo suteikta dar neįsigaliojus 2014 m. aviacijos gairėms, šie suderinamumo kriterijai taikomi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 2014 m. aviacijos gairių 137 punkte (t. y. kelios sąlygos netaikomos).

(293)

Vertinamosios veiklos pagalbos tikslas buvo Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste išlaikyti tinkamo lygio veiklą.

(294)

Pagal 2014 m. aviacijos gairių 113 punktą, veiklos pagalba oro uostams bus laikoma padedančia siekti bendros svarbos tikslo, jeigu ja didinamas Sąjungos piliečių judumas ir gerinamas susisiekimas su regionais, padedama kovoti su oro transporto spūstimis didžiuosiuose Sąjungos oro uostuose arba skatinama regioninė plėtra.

(295)

Kaip teigta 270 konstatuojamojoje dalyje, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto statybos ir veikla atitinka aiškiai apibrėžtus bendros svarbos tikslus, būtent – regioninės ekonominė plėtra ir geresnis regiono pasiekiamumas.

(296)

Pagal 2014 m. aviacijos gairių 116 ir tolesnius punktus, veiklos pagalba oro uostams bus laikoma būtina, jeigu dėl jos iš esmės pagerėja padėtis, t. y. padaroma tai, ko pasiekti neįmanoma rinkos priemonėmis. Gairėse toliau pripažįstama, kad viešojo finansavimo veiklos išlaidoms finansuoti poreikis dėl didelių fiksuotųjų išlaidų paprastai bus proporcingai didesnis mažesniuose oro uostuose ir kad oro uostai, kurių metinis keleivių srautas yra 200 000–700 000 keleivių, gali būti nepajėgūs padengti didelės dalies savo veiklos išlaidų.

(297)

2003 m. pradėjus veikti naujam terminalui, Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uoste metinis keleivių srautas 2003 m. buvo 207 992, 2004 m. – 796 745, o 2005 m. – 591 744 keleivių (žr. 1 lentelę). Komisija atkreipia dėmesį, kad šiame pradiniame etape keleivių srautas labai kito, didelis (34 %) sumažėjimas buvo 2004–2005 m. Todėl Komisija mano, kad per šiuos trejus metus keleivių srautas vidutiniškai buvo 200 000–700 000 keleivių. Kartu Komisija tai pat atkreipia dėmesį į tai, kad FN GmbH visada veikė nuostolingai (žr. 5 lentelę) ir net negalėjo padengti savo veiklos išlaidų (pakoreguotas pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją 2004 ir 2005 m. buvo neigiamas), o 2014 m. aviacijos gairėse nurodyta, kad tai įprasta tokio dydžio oro uostams.

(298)

Todėl Komisija mano, kad veiklos pagalba Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui yra būtina.

(299)

Pagal 2014 m. aviacijos gairių 120 punktą, veiklos pagalba turėtų būti tinkama politikos priemonė, kad būtų galima pasiekti ketinamą tikslą arba išspręsti spręstinas problemas. Kadangi Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostas veiklos lygmeniu patiria nuostolių, vienintelė tinkama priemonė yra veiklos pagalba, dėl kurios oro uostas gali tęsti veiklą ir užtikrinti susisiekimą Žemutinio Reino regione. Kitos priemonės, pavyzdžiui, investicinė pagalba arba reglamentavimo priemonės, atrodo netinkamos finansinėms veiklos lygmens Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uosto problemoms spręsti. Todėl Komisija mano, kad veiklos pagalba, suteikta Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui, yra tinkama priemonė.

(300)

Pagal 2014 m. aviacijos gairių 124 punktą, veiklos pagalba turi skatinamąjį poveikį, jei tikėtina, kad tuo atveju, jei nebūtų veiklos pagalbos ir atsižvelgiant į investicinės pagalbos tikimybę bei skrydžių apimtį, atitinkamo oro uosto ekonominės veiklos mastas gerokai sumažėtų.

(301)

Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostas gavo investicinę pagalbą naujam terminalui statyti ir naujiems saugos ir saugumo reikalavimams įgyvendinti. Dėl to oro uostas galėjo patenkinti Žemutinio Reino regiono susisiekimo ir transporto poreikius, kurie, išreikšti keleivių skaičiumi, pastaraisiais metais padidėjo. Nepaisant gerokai didėjančio keleivių skaičiaus, oro uostas negali padengti veiklos išlaidų. Be valstybės veiklos pagalbos oro uostas negalėtų išlaikyti dabartinio srautų ir investicijų lygio, taigi jam tektų mažinti ekonominės veiklos apimtį. Kartu pagalba neviršijo sumos, kurios reikia veiklos nuostoliams padengti, taigi pagalbos suma yra apribota iki minimumo.

(302)

Todėl Komisija mano, kad veiklos pagalba Žemutinio Reino žemės Vėcės oro uostui turi skatinamąjį poveikį ir yra proporcinga.

(303)

Pagal 2014 m. aviacijos gairių 131 punktą, vertindama veiklos pagalbos oro uostui suderinamumą, Komisija atsižvelgs į konkurencijos iškraipymą ir poveikį prekybai. Galimo konkurencijos iškraipymo arba poveikio prekybai požymis gali būti tai, kad oro uostas yra toje pat pasiekiamumo zonoje kaip ir kitas neišnaudotų pajėgumų turintis oro uostas.

(304)

Kaip matyti iš 276 ir tolesnių konstatuojamųjų dalių, Komisija jau padarė išvadą, kad poveikis prekybos plėtrai nėra tokio masto, kad prieštarautų bendros svarbos tikslui.

(305)

Visos priemonės, kurių atžvilgiu atliekamas šis tyrimas ir kurios laikomos valstybės pagalba, yra suderinamos su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Ši išvada visiškai neturi poveikio jokių kitų valstybės pagalbos priemonių, kurias valdžios institucijos galėjo suteikti bendrovei FN GmbH, vertinimui, kurio Komisija ateityje galėtų imtis.

(306)

2014 m. birželio 18 d. raštu Vokietija sutiko, kad šis sprendimas būtų priimtas anglų kalba. Todėl tekstas autentiškas tik anglų kalba.

15.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 269/47

(1)

2012 m. gegužės 11 d. Belgija Komisijai pranešė apie Val Saint-Lambert SA (toliau – VSL) sanavimo pagalbą suteikiant 1 mln. EUR lengvatinę paskolą. Konstatavusi, kad sanavimo pagalbos dalis, t. y. 400 000 EUR, jau buvo suteikta 2012 m. balandžio 3 d., Komisija užregistravo šią bylą pagalbos, apie kurią nepranešta, registre. Apie šią pagalbą nei tuomet, nei vėliau pranešta nebuvo.

(2)

2012 m. spalio 3 d. Belgijos valdžios institucijos pranešė apie VSL restruktūrizavimo pagalbą: 1 mln. EUR paskolos pratęsimą 10 metų.

(3)

2013 m. vasario 1 d. raštu Komisija Belgijai pranešė apie savo sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl šių dviejų rūšių pagalbos VSL ir kitų jai taikytų priemonių.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl pagalbos ir priemonių.

(5)

Pastabų šiuo klausimu iš trečiųjų šalių Komisija negavo.

(6)

2013 m. kovo 21 d. pastabų dėl sprendimo pradėti procedūrą pateikė Belgija.

(7)

2013 m. lapkričio 14 d. raštu Belgijos valdžios institucijos pranešė Komisijai ketinančios atsiimti pranešimą apie restruktūrizavimo pagalbą. Todėl ši priemonė sprendime nėra nagrinėjama.

(8)

2013 m. spalio 17 d. ir lapkričio 14 d. raštais ir 2013 m. gruodžio 10 d. elektroniniu laišku Komisija paprašė Belgijos valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos. Belgijos valdžios institucijos į šį prašymą atsakė 2013 m. gruodžio 12 d. raštu ir 2013 m. gruodžio 11 d. elektroniniu laišku. Jos paprašė pratęsti atsakymo į 2013 m. lapkričio 14 d. prašymą pateikti informaciją terminą. Šis terminas buvo pratęstas 2013 m. gruodžio 19 d. raštu. Belgijos valdžios institucijų atsakymas gautas 2014 m. sausio 6 d.2014 m. vasario 7 d. Komisija išsiuntė naują prašymą pateikti informaciją. Belgijos valdžios institucijos ir Société Wallonne de Gestion et de Participations (toliau – SOGEPA) advokatas atsakė atitinkamai 2014 m. vasario 25 d. ir 27 d.2014 m. balandžio 11 d. Belgijos valdžios institucijoms išsiųstas naujas prašymas pateikti informaciją. 2014 m. balandžio 30 d. raštu Komisija Belgijos valdžios institucijoms duotą terminą pratęsė iki 2014 m. gegužės 23 d. Tą dieną Komisija jų atsakymą ir gavo.

(9)

2014 m. birželio 18 d. raštu Belgijos valdžios institucijos leido Komisijai šį sprendimą priimti ir apie jį pranešti tik prancūzų kalba.

(10)

VSL gamina aukščiausios rūšies prabangius krištolo gaminius. Įmonė yra Valonijoje, Sereno mieste; joje dirba 52 darbuotojai, jos metinė apyvarta – maždaug 2 mln. EUR. Įmonės gaminiai turi gerą vardą, tačiau jos istorijoje gausu bankrotų. Visų pPirma, 2002 m. bankrutavo SA Cristallerie du Val Saint-Lambert, jos veiklą perėmė 2002 m. gruodžio 19 d. įsteigta SA La cristallerie du Val Saint-Lambert (toliau – CVSL). Vėliau 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Lježo komercinis teimas paskelbė CVSL bankrotą. Veiklą perėmė du privatieji akcininkai: Châteaux Finances Corporation (toliau – CFC) – kontroliuojančioji bendrovė, kuriai priklauso keletas nekilnojamojo turto arba su vynu ir gastronomija susijusių bendrovių, ir Société de Promotion d'Espaces Commerciaux et Industriels (toliau – SPECI) – nekilnojamojo paveldo valdymo ir plėtros bendrovė.

(11)

Iš pradžių CFC ir SPECI turėjo atitinkamai 70 % ir 30 % VSL akcijų. 2011 m. kovo mėn. CFC ir Valonijos regionas kapitalą padidino; SPECI padidinant nedalyvavo. Šiuo metu CFC priklauso 76 % VSL, 17 % priklauso Valonijos regionui, o 7 % – SPECI.

(12)

Nuo 2013 m. spalio 14 d. VSL vėl vyksta bankroto procedūra.

(13)

VSL naudojasi išimtine licencija naudoti VSL prekių ženklus, brėžinius ir eskizus. Šią licenciją 2009 m. sausio mėn. jai suteikė Valonijos regionas, dabartinis prekių ženklų savininkas. Anksčiau, iki 2005 m. spalio mėn., VSL prekių ženklai priklausė Compagnie financière du Val (toliau – CFV), kuri pakeitė Société de Gestion des marques du Val Saint-Lambert, 100 % priklausančią SOGEPA (kuri savo ruožtu 100 % priklauso Valonijos regionui).

(14)

Pagal 2005 m. spalio 5 d. perleidimo sutartį CFV už [500 000–800 000] (3) EUR perleido šiuos ženklus SA Interagora, CVSL patronuojančiai bendrovei. 2008 m. rugpjūčio 11 d.SA Interagora, tapusi SA Val Saint-Lambert International (toliau – VSLI), bankrutavo ir liko CFV skolinga 280 000 EUR. Valonijos regionas pasinaudojo savo pirmumo teise ir 2008 m. už [700 000–1 000 000] EUR tapo prekių ženklų savininku.

(15)

VSL skirtą sanavimo pagalbą sudaro 1 mln. EUR lengvatinė paskola, kurią SOGEPA atstovaujamas Valonijos regionas suteikė 2012 m. balandžio 3 d. (SOGEPA veikia regiono vardu visų priemonių atveju, kai yra SOGEPA įsikišimas) 6 mėnesių laikotarpiui su 3,07 % palūkanomis (bazinė norma – 2,07 + 100 punktų). Vėliau, remiantis SOGEPA išlaidų atlyginimu, palūkanos buvo padidintos 100 bazinių punktų marža, taigi sudarė 4,07 %. 1 mln. EUR paskolos dalis, t. y. 400 000 EUR, buvo pervesta tą pačią dieną, kai buvo sudaryta 2012 m. balandžio 3 d. kredito sutartis, iš anksto nepranešus Komisijai, kaip apibrėžta SESV 108 straipsnio 3 dalyje. Likusi paskolos dalis, t. y. 600 000 EUR, buvo pervesta vėliau; apie pervedimo datą Komisijai pranešta nebuvo. Tačiau Komisija mano, kad buvo suteikta visa 1 mln. EUR dydžio paskola, kadangi ji buvo įtraukta į Lježo komerciniam teismui pateiktą ieškinį dėl VSL bankroto, kurį tas pats teismas paskelbė 2013 m. spalio 14 d.

(16)

2012 m. spalio 3 d. Belgijos valdžios institucijos pranešė apie restruktūrizavimo pagalbą: 1 mln. EUR paskolos (t. y. 1 priemonės) pratęsimą 10 metų. Vis dėlto 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Belgijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad pranešimą apie restruktūrizavimo pagalbą atsiima. 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Belgijos valdžios institucijos patvirtino, kad pagalba nebuvo įgyvendinta. Todėl ši pagalba šiame sprendime nėra nagrinėjama.

(17)

Prieš suteikiant anksčiau minėtą sanavimo pagalbą (1 priemonė) Valonijos regionas, kuriam atstovauja SOGEPA, ir kitos Regionui pavaldžios bei jo vardu veikiančios valstybės įstaigos, kaip CFV, 2008–2011 m. šešis kartus padėjo VSL: suteikė 150 000 EUR garantiją (3 priemonė), naudojo ir perleido Val Saint-Lambert prekių ženklus (4 priemonė), suteikė 1,5 mln. EUR paskolą (5 priemonė), 1,5 mln. EUR padidino kapitalą (6 priemonė), teikė su nedidelėmis sumomis susijusią pagalbą (7 priemonė) ir padengė valymo išlaidas pagal Cristal Park projektą (8 priemonė).

(18)

2008 m. rugpjūčio 11 d. Lježo komercinis teismas paskelbė bankrotą prieš VSL krištolo gamyklą eksploatavusiai CVSL. Siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą nepaisant bankroto, kad būtų rastas perėmėjas, 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Valonijos regionas įpareigojo SOGEPA suteikti 150 000 EUR garantiją 300 000 EUR ING banko paskolai, skirtai CVSL bankroto administratoriui. Ši garantija CVSL bankroto administratoriui be atlygio buvo suteikta 2008 m. rugsėjo 24 d.

(19)

Kaip nurodyta pirmiau, VSL prekių ženklų savininkė iki 2005 m. spalio mėn. buvo CFV.

(20)

Pagal 2005 m. spalio 5 d. perleidimo sutartį CFV už [500 000–800 000] EUR perleido šiuos ženklus SA Interagora. 700 000 EUR turėjo būti išmokėta viena [100 000–500 000] EUR dalimi ir dešimtimi [10 000–50 000] EUR kasmetinių išmokų. Šios sutarties 7 straipsnyje Valonijos regionui numatyta pirmumo teisė tuo atveju, jei iki 2010 m. spalio 5 d.SA Interagora ar turintys teisę veikti jos vardu pageidautų perleisti perleistinus prekių ženklus, dizainą, modelius, objektus.

(21)

2008 m. rugpjūčio 11 d.SA Interagora, tapusi VSLI, bankrutavo ir liko CFV skolinga 280 000 EUR.

(22)

2008 m. spalio 1 d. CVSL bankroto administratorius su CFC ir SPECI (CVSL veiklos perėmėjais) pasirašė sutarties protokolą, kuriame taip pat numatytas Val Saint-Lambert prekių ženklų perpirkimas iš VSLI už [700 000–1 000 000] EUR. Valonijos regionas pasinaudojo savo pirmumo teise (2005 m. spalio 5 d. sutarties 7 straipsnis) už tokią pačią kainą ir apie tai 2008 m. lapkričio 7 d. pranešė bankroto administratoriui. Tuomet 2009 m. sausio 29 d. CFV ir VSL sudarytoje sutartyje jis nustatė tokias sąlygas:

(23)

Savo pastabose Belgijos valdžios institucijos Komisijai pranešė, kad pasibaigus 2012 m. vasario 28 d. pradėtai bankroto administravimo procedūrai (4) likęs sumokėti likutis buvo ne 280 000 EUR, bet 61 250 EUR, nes suma buvo sumažinta 43 750 EUR po to, kai buvo priimtas sprendimas pagal bankroto administravimo procedūrą ir kai prieš tą procedūrą įgyvendinant buvo grąžinta 105 000 EUR suma.

(24)

2009 m. rugpjūčio 31 d. Valonijos regionas, kuriam atstovavo SOGEPA, VSL suteikė 1,5 mln. EUR paskolą su 4,7 % palūkanomis 7 metams, kad bendrovė galėtų įgyti naujų krosnių. Paskola buvo garantuota pirmojo eiliškumo hipoteka, taikoma VSL pastatams, kurių vertė, kaip teigia Belgijos valdžios institucijos, didesnė už paskolą.

(25)

2011 m. kovo 17 d. Valonijos regionas nusprendė dėl 1,5 mln. EUR kapitalo injekcijos, kad VSL galėtų įsigyti naują krosnį. Nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. kovo 29 d. CFC (pagrindinis VSL akcininkas) minėtai bendrovei paskolino 5,2 mln. EUR.

(26)

Nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. kaip įvairią su nedidelėmis sumomis susijusią pagalbą VSL gavo 197 503 EUR. 2011 m. kovo 25 d. SOGEPA laikinajam vadovui pervedė 97 785 EUR. 2012 m. rugsėjo 25 d. SOGEPA vis dėlto paprašė šią sumą su palūkanomis sugrąžinti, nes suprato, kad buvo viršyta Komisijos reglamente (EB) Nr. 1998/2006 (5) nustatyta viršutinė 200 000 EUR riba.

(27)

Cristal Park projekte numatytas VSL priklausančių pastatų valymas panaudojant valstybės lėšas.

(28)

2012 m. rugpjūčio 20 d. raštu Spaque (viešoji įmonė aplinkos kokybei palaikyti) išsiuntė sąlyginį pasiūlymą įsigyti VSL pastatus už 2 040 000 EUR, atėmus valymo išlaidas, kurias dar reikėjo nustatyti. 2 040 000 EUR kainą 2012 m. kovo 29 d. nustatė Cushman & Wakefield nepriklausomas ekspertas; jis patikslino, kad pats įvertinti rekonstrukcijos išlaidų negali. 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu VSL pranešė Spaque, kad bendrovė GEOLYS 2012 m. rugpjūčio mėn. nustatė, jog valymo išlaidos yra 219 470 EUR. Tame pačiame rašte VSL taip pat pranešė Spaque apie sutikimą parduoti pastatus už 2 040 000 EUR, iš kurių būtų atimta 220 000 EUR. 2012 m. gruodžio 13 d. aptariami pastatai buvo parduoti Spaque už 2 040 000 EUR, atėmus 220 000 EUR valymo išlaidas, taigi už 1 820 000 EUR,. Tuo tarpu Belgijos valdžios institucijų perduotame 2011 m. gruodžio 1 d. pranešime valymo išlaidos įvertintos keletu milijonų eurų.

(29)

Prieš šį 2012 m. gruodžio 13 d. pardavimą 2012 m. rugsėjo 10 d. Sereno miesto savivaldybės tarybos posėdyje taryba patvirtino du sutarčių projektus – tarp Spaque ir Sereno miesto ir tarp Sereno miesto ir SPECI. Projektuose numatytos šių trijų subjektų sutartos būsimo Spaque įsigytų pastatų perdavimo, juos išvalius, sąlygos.

(30)

Iki šiol įgyvendintas tik 2012 m. gruodžio 13 d. pardavimas. 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse minėti ir sutarčių projektuose, kuriuos patvirtino Sereno miesto savivaldybės taryba, numatyti veiksmai įgyvendinti nebuvo. Valymo darbai nebuvo pradėti.

(31)

Be to, 2012 m. gruodžio 11 d.Spaque ir VSL pasirašė sutartį dėl laikino naudojimosi Val Saint-Lambert krištolo gamyklos teritorijos dalimi. Minėta sutartimi Spaque leidžia VSL nustatytu laikotarpiu nemokamai naudotis keletu pastatų, kurių savininku jis tapo (žr. 27 konstatuojamąją dalį). Savo ruožtu VSL įsipareigojo bendradarbiauti su Spaque ir pateikti visą atitinkamą informaciją, reikalingą teritorijoje atliekamiems remonto ir rekonstrukcijos darbams.

(32)

Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Dėl 1 (sanavimo pagalbos), 3 (garantijos be atlygio) ir 4 (prekių ženklų naudojimo ir perleidimo) priemonių Komisijai kilo abejonių, ar laikytasi privataus rinkos ekonomikos investuotojo principo. Dėl 5 priemonės (1,5 mln. EUR paskolos) Komisija suabejojo, ar paskolos palūkanų norma nebuvo pagalba. Komisija taip pat nebuvo tikra dėl 6 priemonės (kapitalo injekcijos) pari passu pobūdžio ir dėl privataus investuotojo rinkos ekonomikoje principo laikymosi. Kalbant apie 7 priemonę, kuri apima įvairią su nedidelėmis sumomis susijusią pagalbą, Komisija nebuvo tikra, ar visais atvejais tokia pagalba atitinka anksčiau minėtame reglamente (6) nustatytus reikalavimus. Galiausiai, dėl 8 priemonės (pastatų pardavimo ir leidimo nemokamai naudotis kai kuriais pastatais) Komisija nebuvo tikra, ar sklypų, kuriuos VSL pardavė Spaque, kainoje nebuvo pagalbos elementų, turint omenyje neaiškumus, susijusius su valymo išlaidų įvertinimu. Komisija taip pat abejoja, ar Spaque leidimas VSL nemokamai naudotis pastatais nėra pagalba. 3 priemonės atveju Komisija taip pat kėlė klausimą, ar tarp CVSL ir VSL yra ekonominis tęstinumas. Galiausiai, Komisija išreiškė abejones dėl šių priemonių suderinamumo su vidaus rinka ir ypač su Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (7) (toliau – Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės) (1, 2 ir 3 priemonės).

(33)

Belgijos valdžios institucijos neginčija VSL, kaip sunkumus patiriančios įmonės, statuso nuo 2012 m. vasario 8 d., kai buvo pateiktas bankroto administravimo prašymas (kuris, kaip bus matyti, yra svarbus nagrinėjant kelias priemones). Tačiau jos mano, kad anksčiau VSL negalėjo būti laikoma sunkumus patiriančia įmone, nes, anot jų, VSL buvo nauja įmonė ir naudojosi besąlygine pagrindinio akcininko CFC parama pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 10 ir 11 dalis ir Komisijos sprendimų praktiką (8).

(34)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija laikėsi nuomonės, kad ši paskola, suteikta sunkumus patiriančiai įmonei be jokio įkeisto turto, galėjo būti pagalba, nes tokiomis sąlygomis VSL nebūtų galėjusi gauti paskolos iš privataus banko.

(35)

Savo pastabose Belgijos valdžios institucijos neginčija, kad 1 mln. EUR lengvatinė paskola, kurią 2012 m. balandžio 3 d. suteikė Valonijos regionas, yra pagalba. Tačiau jos mano, kad ši priemonė yra sanavimo pagalba pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 13 dalį, nes VSL sunkumai – tai jos pačios sunkumai, o ne dėl neobjektyvaus išlaidų paskirstymo grupėje atsiradę sunkumai, ir jie yra per dideli, kad pati grupė galėtų juos įveikti. Jos paaiškina, kad CFC dėl įvairių savo veiklos krypčių ir interesų negalėjo VSL skirti visų savo išteklių. Pasibaigus 2011 m. CFC likvidumas žymiai sumažėjo ir 2012 m. spalio 19 d. buvo tik 130 000 EUR. Belgijos valdžios institucijos taip pat primena, kad atsižvelgiant į tai, kaip dažnai CFC skyrė lėšų (9,5 mln. nuo VSL įsteigimo) ir į nuolat nuviliančius finansinius VCL rezultatus, CFC nebegalėjo padėti VSL įveikti sunkumus skirdama grupės išteklių.

(36)

Be to, kalbant apie vienkartinio pagalbos teikimo principą, pagal kurį 1 priemonė būtų nesuderinama su 72 ir paskesnėmis Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių dalimis, nes 3, 5, 6 ir 7 priemonės yra sanavimo arba restruktūrizavimo pagalba, Belgijos valdžios institucijos, priešingai, mano, kad:

(37)

Kadangi pranešimas apie šią priemonę buvo atsiimtas ir Belgijos valdžios institucijos jos neįgyvendino, ši priemonė nėra šio sprendimo dalykas ir todėl Belgijos institucijų pastabos šiuo klausimu nereikalingos.

(38)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad 150 000 EUR garantija sunkumus patiriančiai įmonei buvo suteikta be atlygio. CVSL buvo bankrutavusi. Atrodo, kad CVSL suteikiamas pranašumas, nes joks privatus investuotojas nebūtų suteikęs tokios garantijos be atlygio.

(39)

Belgijos valdžios institucijos nepateikė savo pastabų dėl to, ar ši priemonė yra pagalba, ar ne.

(40)

Be to, jos teigė, kad garantija buvo suteikta bankroto administratoriui, o ne bankrutavusiai CVSL. Tačiau jos mano, kad tarp CVSL ir VSL ekonominio tęstinumo nebuvo. Jos mano, kad pateikė pakankamai įrodymų apie ekonominio tęstinumo tarp CVSL ir VSL nutrūkimą. Jos pabrėžia, kad VSL perduotas turtas buvo didesnis, nei CVSL turėtasis, ir visiškai atskiras, todėl jokio tęstinumo negali būti.

(41)

Be to, Belgijos valdžios institucijos primena, kad naujieji VSL akcininkai CVSL perėmimą visada pageidavo prijungti prie didelio masto nekilnojamojo turto ir turizmo projekto Cristal Park. Todėl, anot Belgijos valdžios institucijų, ekonominė perėmimo logika aiškiai skiriasi nuo CVSL krištolo gamyklos eksploatavimo, kuris buvo grindžiamas tik krištolo gamyba.

(42)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pažymėjo, kad būsimu CSL EBITDA pagrįstas atlyginimo mechanizmas už VSL suteiktą koncesiją gali reikšti ekonominį pranašumą. Iš tiesų, Valonijos regionas perleidžia vertingą turtą be jokių garantijų dėl atlygio, nes VSL EBITDA, kaip ir ankstesniais metais, gali būti neigiamas ir ji nesitiki, koncesijai pasibaigus, gauti pelno, išskyrus koregavimą dėl infliacijos (indekso), kuris, be to, įvyktų tik nuo šeštųjų metų. Privatus veiklos vykdytojas tikriausiai būtų pasirinkęs fiksuotą ir tikrą atlygį. Be to, sprendime pradėti procedūrą numatyta, kad pagalba galėjo būti sąlygose, susijusiose su prekių ženklų perleidimu.

(43)

Belgijos valdžios institucijos mano, kad kritikuojant už prekių ženklų licencijos suteikimą Valonijos gaunamo atlygio apskaičiavimą remtis, kaip tai daro Komisija, blogais VSL pirmtakų rezultatais yra nepagrįsta.

(44)

Priešingai, jos laikosi nuomonės, kad atlygio už prekių ženklų naudojimą apskaičiavimas remiantis EBITDA nėra komercinės logikos neturintis pasirinkimas. Šis pasirinkimas yra pagrįstas, nes EBITDA yra vienas iš apskaitos indeksų, leidžiančių Valonijos valdžios institucijoms įvertinti komercinę sėkmę produktų, kurių prekių ženklai joms priklauso.

(45)

Belgijos valdžios institucijos nepateikė jokių pastabų dėl sąlygų, susijusių su būsimu prekių ženklų pardavimu VSL.

(46)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija išreiškė abejonę dėl garantijos pobūdžio. Iš Komisijai pateiktų dokumentų matyti, kad hipoteka bent iš dalies buvo susijusi su VSL pastatais, kurie turėjo būti renovuoti. Vis dėlto tikroji šių sklypų vertė nebuvo žinoma ir galbūt buvo neigiama. Todėl atrodo, kad 4,7 % paskolos palūkanų norma buvo per maža. Iš tiesų, atsižvelgiant į garantijos pobūdį, prie bazinės 1,778 % normos reikėtų pridėti 400–1 000 bazinių punktų.

(47)

Belgijos valdžios institucijos mano, kad šios garantijos vertė buvo puiki, nes ji taikoma visai paskolai. Jų nuomonė paremta ekspertize, kurią 2009 m. sausio ir vasario mėn. atliko konsultacijų biuras Marengo.

(48)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pažymėjo, kad dėl kapitalo padidinimo buvo nuspręsta remiantis ne verslo planu, bet paprasta finansine prognoze. Joje nepaaiškinta, nei kaip įmonė ketina atsigauti, nei kaip ji atsilygins kapitalo davėjui, t. y. Valonijos regionui. Be to, Valonijos regiono ir CFC padėtis nėra tapati; jie nepatiria vienodos rizikos. Prieš taikant šią priemonę, Valonijos regionas nebuvo VSL akcininkas ir neturi jokio susijusio ekonominio intereso. Priešingai, CFC yra VSL akcininkė ir yra suinteresuota, kad įmonė atsigautų ar bent jau sumažėtų jos nuostoliai.

(49)

Belgijos valdžios institucijos mano, kad VSL nebuvo sunkumų patirianti įmonė tuo metu, kai buvo imtasi šios priemonės, nes pagrindinis akcininkas ja visiškai pasitikėjo ir savo dukterinei bendrovei skyrė finansinę paramą.

(50)

Jos priekaištauja Komisijai, kad ji, vertindama valstybės pagalbos buvimą, remiasi investicijų pelningumu ex post; ši praktika yra nesuderinama su ES teisės praktika.

(51)

Jos teigia, kad kapitalo injekcija buvo ne tokia reikšminga ir atliekama kartu su CFC akcininkais. Be to, net jei Valonijos regionas nebuvo VSL akcininkas, jis turėjo ekonominę naudą, susijusią su kapitalo didinimu, nes, Belgijos valdžios institucijų nuomone, Valonijos regionas buvo suinteresuotas remti įmonės veiklą, kad įmonė atsigautų ir vėliau grąžintų paskolą.

(52)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija laikėsi nuomonės, kad VSL sunkumų turi nuo 2009 m. iki šiol ir todėl negali gauti šios rūšies pagalbos.

(53)

Belgijos valdžios institucijų teigimu, VSL negali būti kvalifikuojama kaip sunkumų patirianti įmonė, nes tai yra neseniai, ne seniau kaip prieš trejus metus, sukurta įmonė, ir iki bankroto administravimo procedūros pradžios pagrindinis akcininkas ja pasitikėjo. Todėl šios priemonės patenka į de minimis reglamento taikymo sritį ir negali būti laikomos valstybės pagalba.

(54)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija laikėsi nuomonės, kad Spaque įsipareigojo pirkti pastatus, nežinodama jų rekonstrukcijos išlaidų.

(55)

Belgijos valdžios institucijos aiškina, kad, kalbant apie valymo išlaidas, Valonijos teisės aktuose numatyti mažesni užteršto pastato savininko įsipareigojimai, jei tai yra sena tarša ir priklausomai nuo užterštų pastatų paskirties atsižvelgiant į teritorijų tvarkymo planus. Belgijos valdžios institucijos teigia, kad, jei VSL ir būtų įsipareigojusi pastatą išvalyti, ji turėtų jį renovuoti tik tokiu mastu, kiek būtina tam, kad jis būtų suderinamas su jo panaudojimu, numatytu sektoriaus, kuriame pastatas stovi, tvarkymo plane, t. y. pramoniniu naudojimu. Todėl valymo išlaidas reikia įvertinti atsižvelgiant į tai, kad vieta turi atitikti savo paskirtį pardavimo metu, šiuo atveju – pramoninio naudojimo paskirtį. Belgijos valdžios institucijos mano, kad toks išlaidų įvertinimas pateiktas GEOLYS ataskaitoje. Šios išlaidos buvo išskaičiuotos iš pardavimo kainos.

(56)

Belgijos valdžios institucijos aiškina, kad, kai pastatus įsigys SPAQUE, valymo darbus atliks valdžios institucija SPAQUE naudodama valstybės lėšas. Pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai sanavimo darbai, kuriuos atlieka valdžios institucija viename ar keliuose jai priklausančiuose žemės sklypuose, nėra valstybės pagalba.

(57)

Kalbant apie leidimą VSL nemokamai naudotis pastatais, Belgijos valdžios institucijos mano, kad šis leidimas susijęs su pastatais, priklausančiais privataus kapitalo akcinei bendrovei SPECI.

(58)

Komisija negavo jokių pastabų.

(59)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(60)

Iš šios nuostatos išplaukia, kad tam, kad nagrinėjamas priemones būtų galima laikyti valstybės pagalba, i) jos turi būti valstybinės kilmės, t. y. turi būti naudojami valstybės ištekliai ir priemonės turi būti priskirtinos valstybei, ii) priemonės turi suteikti gavėjui ekonominį pranašumą, iii) jos turi būti atrankinės, iv) jos gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(61)

Belgija neužginčijo, kad sanavimo pagalba (1 priemonė) yra valstybės pagalba. Komisija į tai atkreipė dėmesį nuo pat sprendimo pradėti procedūrą. Kalbant apie 2 priemonę, Belgija atsiėmė pranešimą pradėjus oficialią tyrimo procedūrą. Todėl ji šiame sprendime nėra nagrinėjama. Tačiau Belgija nesutinka, kad pagalba laikomos 3–6, 7 ir 8 priemonės, nes jos nesuteikia ekonominio pranašumo jų gavėjui arba yra de minimis.

(62)

1 priemonę (1 mln. EUR paskolą), 3 priemonę (150 000 EUR dydžio garantiją), 5 priemonę (1,5 mln. EUR paskolą) ir 6 priemonę (kapitalo padidinimą 1,5 mln. EUR) Valonijos regiono vardu įgyvendino SOGEPA. Kadangi tai yra visiškai valstybinė įmonė, jos ištekliai gali būti laikomi valstybiniais ištekliais, kaip tai apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje (9).

(63)

Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad VSL ir Valonijos regionas sudarė sutartį, kuria VSL suteikiamos išimtinės ir neribotos teisės naudoti Val Saint-Lambert prekių ženklus ir organizuojamas jų perleidimas. Ši priemonė, kaip ir būsimo prekių ženklų pardavimo sąlygos, reiškia, kad naudojami valstybiniai ištekliai.

(64)

Remiantis Belgijos valdžios institucijų pateikta informacija, atrodo, kad pagalbą, kurią jos laiko de minimis, taip pat teikė valdžios institucija ar viešoji įstaiga, nors Belgija nenurodo, kas kiekvienu atveju tai darė – Valonijos regionas ar SOGEPA. Kad ir kaip ten būtų, tai yra valstybiniai ištekliai ir, beje, Belgijos valdžios institucijos neginčija valstybinės šių priemonių kilmės.

(65)

Komisija pažymi, kad Spaque yra valstybės kapitalo bendrovė, patronuojamoji bendrovės Société Régionale d'Investissement de Wallonne (SRIW) įmonė, ir kad VSL pastatų valymui skirtas lėšas jai jau buvo suteikusi Valonijos Vyriausybė (10). Tai, kad Spaque iš VSL nupirko žemę ir tam tikrais plotais leido naudotis nemokamai, reiškia, kad naudojami valstybiniai ištekliai.

(66)

Vertindamas priskirtinumą valstybei, Teisingumo Teismas remiasi „rodikliais, kuriuos sąlygoja bylos aplinkybės, ir kontekstu, kuriame ta priemonė buvo taikyta (11)“.

(67)

2.2 dalyje išvardytas priemones taikė dvi viešosios Valonijos regiono įstaigos, veikiančios jo vardu – SOGEPA ir Spaque.

(68)

Société Wallonne de Gestion et de Participations (SOGEPA) yra akcinė bendrovė, kurios 100 % akcijų priklauso valstybei – Valonijos regionui. Ji atsakinga už Valonijos Vyriausybės priimtų sprendimų, susijusių su komercinių bendrovių finansavimu, įgyvendinimą ir šio finansavimo valdymą. Įmonė įsteigta 1999 m., susijungus Société Wallonne pour la Sidérurgie (SWS) ir Société pour la gestion de participations de la Région wallonne dans des sociétés commerciales (SOWAGEP).

(69)

SOGEPA veikia Valonijos Vyriausybės prašymu. Jos įstatų 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „bendrovė vykdo visas užduotis, kurias jai patiki Valonijos Vyriausybė, (…). Tuo remiantis ji visų pirma užtikrina, kad Valonijos Vyriausybės priimti komercinių bendrovių finansavimo sprendimai būtų įgyvendinti, ir valdo Valonijos regiono arba savo pačios turimas tokių bendrovių akcijas, prievoles, avansus ar palūkanas.“

(70)

1991 m. įsteigta Spaque užsiima sąvartynų ir užterštų nenaudojamų pramoninių sklypų valymu. Ji atsakinga už užterštų Valonijos vietovių inventorizaciją. Spaque yra patronuojamoji bendrovės Société Régionale d'Investissement de Wallonne (SRIW) įmonė, kurios 98,66 % akcijų valdo Valonijos regionas. Jos užduotis – padėti vystyti Valonijos ekonomiką finansiškai padedant Valonijos ar joje įsikūrusioms bendrovėms, vykdančioms su pramone susijusius ar pridėtinę vertę sukuriančių paslaugų projektus.

(71)

Pagal 2007 m. liepos mėn. 2008–2012 m. laikotarpiui sudarytą ir 2012 m. spalio mėn. papildomam šešių mėnesių laikotarpiui atnaujintą Valonijos Vyriausybės ir Spaque valdymo sutartį, Spaque įgyvendina Valonijos regiono jai pavestas užduotis. Tuo remiantis, ji veikia vadovaudamasi regiono nurodymais. Regionas visų pirma sudaro prioritetinių teritorijų sąrašą ir suteikia specialius rekonstrukcijos įgaliojimus.

(72)

Atsižvelgdama į šią informaciją, Komisija mano, kad Valonijos regionas priima sprendimus, kuriuos paskui SOGEPA įgyvendina. Kalbant apie Spaque, atrodo, kad regionas, pavesdamas užduotis Spaque, gali daryti tiesioginę įtaką jos vykdomai veiklai.

(73)

Todėl Komisija šiuo procedūros etapu daro išvadą, kad nagrinėjamos priemonės susijusios su valstybės ištekliais ir yra priskirtinos valstybei.

(74)

Atrankos sąlyga yra aiškiai tenkinama. Komisija savo sprendime pradėti procedūrą konstatavo, kad visos aptariamos priemonės buvo skirtos vienai bendrovei – VSL arba CVSL bankroto administratoriui 3 priemonės (150 000 EUR garantijos) atveju.

(75)

Dabar reikia išnagrinėti ekonominio pranašumo kriterijų tiek sanavimo pagalbos, tiek kitų aptariamų priemonių atžvilgiu, atsižvelgiant į Belgijos valdžios institucijų pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą.

(76)

Sanavimo pagalba, kurią sudaro 1 mln. EUR paskola, kurios palūkanų norma 3,07 %, pridėjus 100 bazinių punktų, kaip atlygis SOGEPA, VSL suteikia ekonominį pranašumą. Paskola buvo suteikta be jokios garantijos sunkumų patiriančiai įmonei, kuri prieš du mėnesius buvo pateikusi prašymą dėl bankroto administravimo (žr. 5.2.1 dalį),. Kaip pripažino Belgijos valdžios institucijos, VSL, būdama sunkumus patirianti įmonė, paskolos iš privataus banko nebūtų galėjusi gauti. Todėl šia priemone buvo VSL suteiktas 1 mln. EUR vertės (paskolos suma) pranašumas.

(77)

Komisija išreiškė abejones dėl tokio valstybės kišimosi suderinamumo su privataus rinkos ekonomikos investuotojo principu.

(78)

Savo pastabose Belgijos valdžios institucijos ekonominio pranašumo kriterijaus neminėjo ir nagrinėjo tik ekonominio tęstinumo tarp CVSL ir VSL buvimą ar nebuvimą.

(79)

Remiantis paskutine Komisijos turima informacija, tokia garantija buvo suteikta 300 000 EUR paskolai, kurią ING suteikė CVSL bankroto administratoriui. Tokios garantijos dydis – 150 000 eurų be atlygio. Paskola turėjo padėti užtikrinti tolesnę CVSL veiklą iki galimo įmonės perėmimo.

(80)

Komisija pažymi, kad Belgijos valdžios institucijos jai pranešė, kad, teikiant garantiją, tarp suinteresuotųjų šalių nebuvo sudaryta ir pasirašyta jokia garantijos sutartis. Todėl vienintelis įrodymas, kurį ji turi – tai 2008 m. rugsėjo 24 d. SOGEPA raštas, adresuotas ING. Jame SOGEPA patvirtina savo įsipareigojimą padengti dėl galimus veiklos nuostolius iki 150 000 EUR. Todėl Komisija pažymi, kad SOGEPA suteikė garantiją bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui be atlygio. Be to, Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad ING nustatė sąlygą, kad paskola bus suteikta tik pateikus garantiją. Todėl, atsižvelgdama į šiuos faktus, Komisija mano, kad be valstybės intervencijos visa paskola nebūtų buvusi suteikta. Be to, Komisija pažymi, kad Valonijos regionas su CVSL neturėjo jokių tiesioginių teisinių ar komercinių ryšių. CVSL akcininku tiesiogiai ar netiesiogiai per SOGEPA regionas nebuvo. Todėl jokio komercinio suinteresuotumo suteikti šią neatlyginamą garantiją CVSL regionas neturėjo.

(81)

Komisija daro išvadą, kad tokia garantija be atlygio CVSL suteikė pranašumą. Toks pranašumas reiškia įmoką, kurios panašioje situacijoje už garantijos suteikimą būtų pareikalavusi privati įmonė ir kurios SOGEPA atsisakė.

(82)

Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad 300 000 paskolą bankroto administratorius iš esamų lėšų visiškai grąžino 2009 m. liepos 28 d., pareikalavus išmokėti 150 000 EUR garantiją.

(83)

Todėl pagalbos dydis atitinka skirtumą tarp paskolos palūkanų, kurias CVSL bankroto administratorius būtų mokėjęs rinkoje be valstybės garantijos, ir iš tikrųjų sumokėtų palūkanų, esant garantijai.

(84)

Toks požiūris atitinka Komisijos pranešimo dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (12) 4.2 punktą: „Individualiai garantijai grynųjų pinigų subsidijos ekvivalentas turėtų būti skaičiuojamas kaip skirtumas tarp garantijos rinkos kainos ir iš tikrųjų sumokėtos kainos. Kai tam tikros rūšies sandoriui nesuteikiamos garantijos rinkoje, nežinoma garantijos rinkos kaina. Tokiu atveju pagalbos elementą reikėtų skaičiuoti taip pat, kaip lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalentą, būtent palūkanų subsidiją skaičiuojant kaip skirtumą tarp konkrečios rinkos palūkanų normos, kurią ši įmonė mokėtų be garantijos, ir palūkanų normos, kuri jai taikoma dėl suteiktos valstybės garantijos, atsižvelgiant į visas sumokėtas priemokas.“

(85)

Ši suma turi būti apskaičiuojama pagal šią formulę:

pagalbos suma = (14,59 % – 10,75 %) × 300 000 × 343/365 = 10 825,64 EUR.

(86)

14,59 % gaunami taip: 4,59 % (Belgijai taikyta bazinė norma, 2008 m. rugpjūčio mėn. (13)), prie kurios reikia pridėti 1 000 bazinių punktų dėl CVSL statuso (įmonė, kurios reitingas yra CCC su žemu įkeičiamo turto lygiu (14)). 10,75 % yra ING paskolos palūkanos norma, o 343 dienos – laikotarpis, per kurį paskola buvo suteikta iki jos grąžinimo.

(87)

Komisija abejojo, ar pardavimo ir atlyginimo sąlygos, susijusios su VSL naudojamais prekių ženklais (atlygis, lygus 1,5 % EBITDA per pirmuosius 5 finansinius metus ir 5 % nuo 6 finansinių metų) (15), atitinka privataus rinkos ekonomikos investuotojo principą.

(88)

2009 m. sausio 29 d. Valonijos regiono valdomos Compagnie financière du Val ir VSL sudarytoje sutartyje numatyta suteikti VSL išimtinę licenciją naudoti prekių ženklus; taip pat numatytos prekių ženklų perpirkimo sąlygos (žr. 19 ir tolesnes konstatuojamąsias dalis).

(89)

Komisija pažymi, kad išimtinei licencijai naudoti prekių ženklus taikomos sąlygos, kurių privatus ūkio subjektas nebūtų reikalavęs. Valonijos regionas iš VSL pareikalavo tokios kompensacijos: „Šią licenciją Valonijos regionas gali bet kuriuo metu automatiškai ir be įspėjimo nutraukti, jei VSL (arba jos perėmėjai) nesugebės Serene esančioje Val Saint-Lambert gamykloje gaminti didelės pridėtinės vertės krištolo dirbinių, išlaikydami bent 60 % darbuotojų (visos darbo dienos ekvivalento), neskaičiuojant laikinai atleistųjų iš darbo CVSL bankroto dieną […]“. Komisija pažymi, kad regionas mainais už išimtinę licenciją VSL įpareigoja išlaikyti gamybą Sereno gamykloje ir tam tikrą iš anksto nustatytą užimtumo lygį. Tokios sąlygos turėjo įtakos atlygiui už licenciją ir būsimo prekių ženklų pardavimo kainai.

(90)

Komisija mano, kad dėl politinio pobūdžio sąlygų (veiklos ir tam tikro užimtumo lygio išlaikymas Serene) sumažėjo atlygis už naudojimąsi licencija ir pardavimo kaina. Todėl atlygis, lygus 1,5 % EBITDA per pirmuosius 5 fiskalinius metus ir 5 % nuo 6 fiskalinių metų, negali būti laikomas tolygiu rinkos kainai. Dėl pirmiau minėtų sąlygų, kurių privatus investuotojas rinkos sąlygomis nebūtų nustatęs ir kurios galėjo atbaidyti kai kuriuos investuotojus, [700 000–1 000 000] EUR kainos, kurią 2008 m. spalio mėn. pasiūlė perėmėjai perėmimo procedūros metu, laikyti rinkos kaina taip pat negalima.

(91)

Pagalbos suma, susidaranti dėl prekių ženklų naudojimo, lygi atlygio, kurį būtų pasiūlęs privatus investuotojas be Valonijos regiono nustatytų politinio pobūdžio sąlygų, ir realaus atlygio skirtumui. Išieškojimo procedūros metu Belgijos valdžios institucijos turės paskirti tokį vertinimą turintį teisę atlikti ir taikant atvirą bei skaidrią procedūrą atrinktą nepriklausomą ekspertą; jo paskyrimas turės būti suderintas su Komisija. Šis ekspertas parengs studiją, kuria remiantis bus galima nustatyti atlygio dydį vadovaujantis bendrai naudojamais metodais, tinkamais valdyti intelektinės nuosavybės turtą.

(92)

Perleidimo priemonė dėl VSL bankroto taikyta nebuvo. Prekių ženklai perleisti nebuvo, Valonijos regionas tebėra prekių ženklų savininkas. Todėl Komisija mano, kad poreikio nurodyti šią priemonę susigrąžinti nėra, nes ji niekada nebuvo įgyvendinta.

(93)

Komisijos abejonės buvo susijusios su paskolos garantijos verte ir palūkanų norma. Tiesą sakant, Komisija manė, kad faktinė sklypų, naudojamų kaip garantija, vertė galėjo būti mažesnė ar net neigiama, nes tie sklypai ar dalis jų turėjo būti išvalyti.

(94)

Komisija pažymi, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad hipoteka iš dalies susijusi su VSL pastatais, kurie, jei būtų parduodami, turėtų būti renovuoti ir išvalyti. Belgijos valdžios institucijos atsakė, kad rengiant ekspertizės ataskaitą jokių teisinių įsipareigojimų dėl aptariamų pastatų savininkas neturėjo. Todėl, nustatant pastatų vertę, į valymo išlaidas neturėtų būti atsižvelgiama.

(95)

Savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą Belgijos valdžios institucijos pateikė 2009 m. sausio ir vasario mėn. Marengo ekspertų atliktą ekspertizę, kurioje nurodoma, kad piniginė nekilnojamojo turto vertė, kuriai taikoma hipoteka, yra 3 137 000 EUR. Savanoriškame viešajame aukcione šio turto vertė būtų 2 871 000 EUR; pagreitintame viešajame aukcione ji būtų 1 915 000 EUR. Todėl Belgijos valdžios institucijos padarė išvadą, kad šios garantijos vertė buvo puiki, nes ji buvo taikoma visai aptariamai paskolai.

(96)

Be to, metinėje Administracijos valdybos ataskaitoje, pridėtoje prie metinių finansinių ataskaitų už finansinius metus, kurie baigėsi 2009 m. gruodžio 31 d., paaiškinama, kad Marengo tyrimo, kuriuo buvo norima įvertinti nekilnojamąjį VSL turtą 2009 m., ataskaitoje nurodyta, kad nustatytos vertės yra tikslios tik tuo atveju, jei žemė ir pastatai bus išvalyti, o taip kol kas nėra. Toliau ataskaitoje pažymėta, kad iš įmonės, atsakingos už Cristal Park projekto plėtojimą, VSL gavo pasiūlymą pirkti visą dabartinės būklės žemę ir pastatus už 2 000 000 EUR. Todėl, siekdama realistiškesnio situacijos pavaizdavimo, Direktorių valdyba nusprendė į balansą įrašyti tik pirkimo pasiūlymo vertę, kuri yra tarpinė kaina, išvalytą žemę ir pastatus parduodant pagreitintame viešajame aukcione ir savanoriškame aukcione.

(97)

Todėl Komisija mano, kad, atsižvelgiant į tai, kad yra nepriklausomo eksperto atliktas vertinimas ir pirkimo pasiūlymas, garantijos gali būti vertinamos kaip didelės.

(98)

Be to, dėl kompiuterinių sistemų gedimo 2009 m. vasarą Belgija nesugebėjo pateikti Komisijai 2009 m. rugpjūčio 31 d. (kai buvo suteikta paskola) įmonės finansinių ataskaitų. Nežinodama bendrovės finansinės padėties 2009 m. rugpjūčio 31 d., Komisija naudoja turimą informaciją apie padėtį 2009 m. gruodžio 31 d. Tuo metu VSL patirtas nuostolis siekė 2 mln. EUR, o pradinis akcinis kapitalas buvo 2 mln. EUR. Bendrovė taip pat turėjo dideles 3 mln. EUR atsargas ir 5,759 mln. EUR skolų. VSL EBITDA buvo neigiamas. Todėl, nesant kitos Belgijos pateiktos informacijos, Komisija daro išvadą, kad VSL finansinė padėtis buvo įtempta, nepaisant reguliarios didžiausio akcininko paramos. Atsižvelgdama į minėtus apskaitos duomenis, Komisija mano, kad VSL reitingas paskolos suteikimo metu buvo CCC, kaip nurodyta Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (toliau – Komunikatas dėl orientacinių normų) (16).

(99)

Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d. suteiktai paskolai Belgijos valdžios institucijos nustatė 4,7 % palūkanų normą. Komunikate dėl orientacinių normų numatyta, kad prie Belgijai tuo metu taikytos 1,77 % (17) bazinės normos suteikiant paskolą įmonei reikia pridėti 400 bazinių punktų įmonės, kurios reitingas yra CCC su dideliu įkeičiamo turto lygiu, atveju; taigi, gaunama 5,77 % norma (1,77 % + 400 bazinių punktų).

(100)

Komisija konstatuoja, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d. Valonijos regiono, kuriam atstovauja SOGEPA, 7 metams suteiktos paskolos palūkanos yra 4,7 %; tai yra mažiau už 5,77 % ribą, nustatytą komunikate. Komisija daro išvadą, kad tai yra pagalbos VSL požymis.

(101)

Šią pagalbą sudaro 1,07 %, t. y. dviejų palūkanų normų (5,77 % ir 4,7 %) skirtumas, arba 16 050 EUR per metus.

(102)

Komisijos abejonės buvo susijusios su pari passu priemonės pobūdžiu ir su tuo, ar priemonė atitinka privataus investuotojo principą rinkos ekonomikoje in fine dėl, viena vertus, ekonominės ir finansinės bendrovės padėties tuo metu, kai kapitalas buvo padidintas ir, antra vertus, dėl labai lakoniškų Belgijos valdžios institucijų parengtų dokumentų, pagrindžiančių tokios taikomos priemonės tinkamumą.

(103)

Savo komentaruose Belgijos valdžios institucijos tvirtina, kad Komisija, vertindama valstybės pagalbą, negali remtis investicijų pelningumu ex-post. Jos taip pat mano, kad net jei Valonijos regionas nebuvo bendrovės akcininkas, jis vistiek, kaip svarbus kreditorius (4 priemonė), buvo suinteresuotas paremti VSL veiklą.

(104)

Tačiau Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad Valonijos regionas įneša papildomus (naujus) pinigus, o CFC – grąžina skolą savo dukterinei bendrovei. Priešingai nei tvirtina Belgijos valdžios institucijos, 2011 m. kovo 17 d. regiono veiksmai nebuvo atliekami kartu su akcininku (CFC). 5,2 mln. EUR CFC skirta suma sudaryta iš kelių atskirų avansų 2009 m. gegužės 25 d.–2011 m. kovo 29 d. laikotarpiu. Be to, Valonijos regiono ir CFC padėtis nėra tapati; jie nepatiria vienodos rizikos. Prieš taikant šią priemonę, Valonijos regionas nebuvo VSL akcininkas. Priešingai, CFC yra VSL akcininkė ir yra suinteresuota, kad įmonė atsigautų ar bent jau sumažėtų juos nuostoliai. Todėl Komisija mano, kad kapitalo injekcija negali būti vertinama kaip pari passu.

(105)

Tai, kad Valonijos regionas paskolą suteikė prieš dvejus metus, nepakanka, kad būtų galima pateisinti kapitalo didinimą. Be to, tai, kad Valonijos regionas, viena vertus, turėjo pradinę 280 000 EUR skolą, bet, be abejo, mažesnę padidinant kapitalą, nes Belgijos valdžios institucijos patikslino, kad VSL šią sumą grąžino mokėdama 35 000 EUR per metus nuo 2008 m. spalio 5 d. ir, kita vertus, suteikė 1,5 mln. EUR paskolą 2009 m., nepateisina papildomos 1,5 mln. EUR investicijos įmonei, kurios finansinė padėtis toliau blogėjo (žr. 5.2.1 punktą).

(106)

Komisija taip pat pažymi, kad dėl kapitalo padidinimo buvo nuspręsta remiantis ne verslo planu, bet paprasta vieno puslapio finansine prognoze. Joje nepaaiškinta, nei kaip įmonė ketina atsigauti, nei kaip ji atsilygins kapitalo davėjui, t. y. Valonijos regionui. 2008–2009 m. jau buvo matyti, kad įmonė yra sunkioje ekonominėje ir finansinėje padėtyje (žr. 4 priemonę). Paprastu apyvartos padidėjimu ir neatsižvelgus į kitus kriterijus, pavyzdžiui į bendrovės EBITDA ar skolas, 1,5 milijono EUR kapitalo padidinimo pateisinti negalima.

(107)

Todėl kapitalo padidinimas negali būti prilyginamas privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, elgesiui, o kapitalo padidinimą atitinkančiai 1,5 mln. EUR vertės pagalbai.

(108)

7 priemonė apima VSL įmonei suteiktą pagalbą už bendrą 197 503,04 EUR sumą. Komisija mano, kad ši pagalba turėtų būti laikoma kaip neatitinkanti visų sąlygų, nustatytų Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, ir todėl tai nėra pagalba, įsigaliojus Komisijos reglamentui (ES) Nr. 1407/2013 (18). Reglamento 7 straipsnyje numatyta, kad reglamentas taikomas iki jo įsigaliojimo suteiktai pagalbai, jei ta pagalba atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas.

(109)

Paramos gavėjas nėra įmonė, kurios veiklai taikomos I straipsnyje išvardytos išimtys. Pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalį Belgijos valdžios institucijos patvirtino, kad bendra pagalbos suma neviršija 200 000 EUR per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį. Reglamento 6 straipsnyje numatytą stebėseną vykdė SOGEPA. Komisija iš to daro išvadą, kad priemonės atitinka reglamente nustatytas sąlygas. Be to, atsižvelgiant į jų formą (dotacijos), nagrinėjamos priemonės gali būti laikomos skaidriomis, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnyje. Galiausiai, priešingai nei ankstesnis reglamentas, dabartinis reglamentas nedraudžia teikti de minimis pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms.

(110)

Todėl šios priemonės nelaikomos atitinkančiomis visas Sutarties 107 straipsnio 1 dalies sąlygas ir todėl tai nėra pagalba.