13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/1

(1)

2007 m. birželio 18 d. Taryba įgaliojo Komisiją derėtis dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos asociaciją (1), protokolo dėl Europos Sąjungos ir Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos bendrojo susitarimo, kuriuo nustatomi Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos dalyvavimo Sąjungos programose bendrieji principai (toliau – Protokolas);

(2)

derybos yra užbaigtos;

(3)

Protokolo tikslas – nustatyti finansines ir technines taisykles, siekiant Alžyro Liaudies Demokratinei Respublikai sudaryti sąlygas dalyvauti tam tikrose Sąjungos programose. Protokolu nustatytą horizontalią sistemą sudaro ekonominio, finansinio ir techninio bendradarbiavimo priemonė, kuria suteikiama galimybė gauti paramą, visų pirma finansinę paramą, kurią pagal Sąjungos programas teikia Sąjunga. Ta sistema taikoma tik toms Sąjungos programoms, kuriose atitinkamais steigiamaisiais aktais numatoma Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos dalyvavimo galimybė. Todėl Protokolo pasirašymo ir laikino taikymo pagrindu nesuteikiami pagal programas vykdomos įvairių krypčių sektorių politikos įgaliojimai, kuriais naudojamasi nustatant tas programas;

(4)

Protokolas turėtų būti pasirašytas Sąjungos vardu ir laikinai taikomas, kol bus užbaigtos jo sudarymo procedūros,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/3

(1)

Alžyras sudarė Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą, steigiantį Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Alžyro asociaciją (toliau – Susitarimas); Susitarimas įsigaliojo 2005 m. rugsėjo 1 d.;

(2)

2004 m. birželio 17–18 d. Briuselyje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymams dėl Europos kaimynystės politikos (EKP) ir patvirtino 2004 m. birželio 14 d. Tarybos išvadas;

(3)

Taryba vėliau ne kartą priėmė išvadas, kuriose ši politika vertinama palankiai;

(4)

2007 m. kovo 5 d. Taryba pareiškė remianti 2006 m. gruodžio 4 d. Europos Komisijos komunikate pateiktą bendrą ir visuotinį požiūrį sudaryti galimybes Europos kaimynystės politikos šalims partnerėms dalyvauti Bendrijos agentūrų veikloje ir Bendrijos programose, atsižvelgiant į jų nuopelnus ir kai tai leidžia teisiniai pagrindai;

(5)

Alžyras išreiškė norą dalyvauti keliose Sąjungos programose;

(6)

su Alžyro dalyvavimu kiekvienoje konkrečioje Sąjungos programoje susijusios konkrečios sąlygos, visų pirma finansinis įnašas, ataskaitų teikimo ir vertinimo procedūros, turėtų būti nustatytos Europos Komisijos ir Alžyro kompetentingų valdžios institucijų susitarimu,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/7

(1)

remdamasi Komisijos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Italijos pateiktą saugomos kilmės vietos nuorodos „Pecorino Toscano“, kuri įregistruota Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1263/96 (2), su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) Nr. 306/2010 (3), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatas šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/9

(1)

remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Italijos pateiktą saugomos geografinės nuorodos „Ciliegia di Vignola“, įregistruotos Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1032/2012 (2), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatas šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/10

(1)

remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Jungtinės Karalystės pateiktą saugomos geografinės nuorodos „Welsh Beef“ , kuri įregistruota Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2066/2002 (2), iš dalies pakeistu Reglamentu (ES) Nr. 97/2011 (3), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatas šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/11

(1)

Komisijos reglamente (EB) Nr. 798/2008 (3) nustatyti veterinarinio sertifikavimo reikalavimai, taikomi importuojant naminius paukščius ir naminių paukščių produktus (toliau – prekės) į Sąjungą ir vežant juos tranzitu per Sąjungą, įskaitant sandėliavimą tranzito metu. Jame nustatyta, kad prekes importuoti į Sąjungą ir vežti tranzitu per ją galima tik iš trečiųjų šalių, teritorijų, zonų ar skyrių, kurie išvardyti jo I priedo 1 dalyje pateiktos lentelės 1 ir 3 skiltyse;

(2)

Reglamente (EB) Nr. 798/2008 taip pat nustatytos sąlygos, kuriomis vadovaujantis trečioji šalis, teritorija, zona ar skyrius turi būti laikomas neužkrėstu labai patogenišku paukščių gripu (LPPG);

(3)

į Reglamento (EB) Nr. 798/2008 I priedo 1 dalies sąrašą Kanada įtraukta kaip trečioji šalis, iš kurios tam tikrų teritorijos dalių, atsižvelgiant į LPPG protrūkius, leidžiama importuoti prekes, kurioms taikomas tas reglamentas, į Sąjungą ir vežti per ją tranzitu. Toks šalies suskirstymas į regionus buvo pripažintas Reglamentu (EB) Nr. 798/2008, kuris po LLPG protrūkių Britų Kolumbijos provincijoje buvo iš dalies pakeistas Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 2015/198 (4);

(4)

Sąjungos ir Kanados susitarime (5) numatytas greitas abipusis suskirstymo regionais priemonių pripažinimas Sąjungoje arba Kanadoje kilus ligos protrūkiams (toliau – Susitarimas);

(5)

2015 m. balandžio 8 d. Kanada patvirtino LPPG protrūkį tarp naminių paukščių, sukeltą H5N2 potipio viruso Ontarijo provincijoje. Kanados veterinarijos tarnybos nedelsdamos sustabdė veterinarijos sertifikatų, skirtų į Sąjungą numatytoms eksportuoti prekių siuntoms iš visos Kanados teritorijos, išdavimą. Be to, Kanada įgyvendino likvidavimo strategiją LPPG kontroliuoti ir jo plitimui riboti;

(6)

po minėto protrūkio Ontarijo provincijoje Kanada pateikė atnaujintą informaciją apie savo teritorijoje susiklosčiusią epidemiologinę padėtį ir apie priemones, kurių ji ėmėsi, siekdama užkirsti kelią tolesniam LPPG plitimui, o Komisija jau atliko tos informacijos vertinimą. Remiantis šiuo vertinimu, Susitarime nustatytais įsipareigojimais ir Kanados suteiktomis garantijomis, darytina išvada, kad apribojimo taikymas tik iš LPPG užkrėstos teritorijos, kuriai Kanados veterinarijos tarnybos dėl LPPG protrūkių Britų Kolumbijos ir Ontarijo provincijose nustatė apribojimus, į Sąjungą įvežamoms prekėms turėtų būti pakankamas, kad apimtų riziką, susijusią su prekių įvežimu į Sąjungą;

(7)

Kanada taip pat pranešė užbaigusi taikyti valymo ir dezinfekavimo priemones po likvidavimo ūkiuose, kuriuose ligos protrūkiai nustatyti nuo 2014 m. gruodžio iki 2015 m. vasario Britų Kolumbijos provincijoje. Todėl tikslinga nurodyti datas, nuo kada tos teritorijos dalys, kuriose dėl minėtų ligos protrūkių buvo taikomi veterinariniai apribojimai, gali būti laikomos neužkrėstomis LPPG ir vėl turėtų būti leidžiama iš tų teritorijų importuoti į Sąjungą tam tikras naminių paukščių prekes;

(8)

todėl, siekiant atsižvelgti į esamą epidemiologinę padėtį toje trečiojoje šalyje, reikėtų iš dalies pakeisti Reglamento (EB) Nr. 798/2008 I priedo 1 dalies sąrašo Kanados įrašą;

(9)

todėl Reglamento (EB) Nr. 798/2008 I priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(10)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/17

(1)

apskaičiuojant tiesiogines išlaidas galima atsižvelgti į spartesnio atnaujinimo arba priežiūros poreikį, kuris atsiranda dėl intensyvesnio tinklo naudojimo, tačiau turi būti užtikrinama, kad bus įtraukiamos tik tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamos išlaidos;

(2)

eksploatuoti tinklus įpareigoti infrastruktūros valdytojai susiduria su efektyviam valdymui ir išlaidų kontrolei kliudančiais apribojimais. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę tiesiogines išlaidas nustatyti pagal efektyvaus paslaugų teikimo išlaidas;

(3)

nustatant mokestį už naudojimąsi bėgių keliais pagal išlaidas, kurios tiesiogiai patirtos dėl traukinių eksploatavimo, infrastruktūros valdytojas neturėtų nei patirti su traukinių eksploatavimu susijusių grynųjų finansinių nuostolių, nei gauti grynosios finansinės naudos;

(4)

ankstesnio laikotarpio turto vertės turėtų būti grindžiamos infrastruktūros valdytojo už turto įsigijimą sumokėtomis sumomis su sąlyga, kad infrastruktūros valdytojas lieka atsakingas už tokias sumas;

(5)

infrastruktūros valdytojui neturėtų būti leidžiama susigrąžinti investicijų į turtą išlaidų, jei nėra prievolės tas išlaidas atlyginti;

(6)

kadangi tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamų išlaidų apskaičiavimo tvarka turėtų būti taikoma visoje Sąjungoje, ta tvarka turėtų būti suderinama su infrastruktūros valdytojų taikomomis esamomis infrastruktūros išlaidų apskaitos sistemomis ir išlaidų duomenimis;

(7)

prognozuojamų išlaidų ir veiksmingumo lygių naudojimas neturėtų įprastomis verslo sąlygomis lemti tiesioginių išlaidų, mokesčių už naudojimąsi bėgių keliais padidėjimo ir ilgainiui neveiksmingo tinklo naudojimo. Todėl turėtų būti naudojamos ankstesnio laikotarpio turto vertės, o į einamojo laikotarpio vertes galėtų būti atsižvelgiama tik tuo atveju, jei apie ankstesnio laikotarpio vertes neturima duomenų arba jei einamojo laikotarpio vertės yra mažesnės. Kita vertus, galėtų būti naudojamos apytikrės arba pakaitinės vertės, prognozuojamos išlaidos ir prognozuojami veiksmingumo lygiai, tačiau infrastruktūros valdytojas reguliavimo institucijai turi pranešti apie tų išlaidų ir veiksmingumo lygių nustatymo metodą ir įrodyti, kad jie nustatyti objektyviai;

(8)

infrastruktūros valdytojui turėtų būti leidžiama į savo tiesioginių išlaidų skaičiavimus įtraukti tik išlaidas, kurias jis gali objektyviai ir patikimai pagrįsti kaip tiesiogiai patirtas dėl traukinių eksploatavimo. Pavyzdžiui, geležinkelio kelio signalizacijos įrangos ir signalizacijos postų dėvėjimuisi eismas poveikio nedaro, todėl jam neturėtų būti taikomas tiesioginėmis išlaidomis grindžiamas mokestis (2). Tačiau kai kurios dalys (pavyzdžiui, iešmų infrastruktūra) dėl traukinių eksploatavimo nusidėvi, todėl joms iš dalies turėtų būti taikomas tiesioginėmis išlaidomis grindžiamas mokestis. Traukiniuose ir infrastruktūroje vis plačiau diegiami jutikliai galėtų suteikti papildomos informacijos apie faktinį traukinių eksploatavimo sukeltą dėvėjimąsi;

(9)

Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl tiesioginių išlaidų, patirtų dėl traukinių eksploatavimo, apskaičiavimo (3). Į tą sprendimą atsižvelgiama šiame reglamente;

(10)

elektros tiekimo įranga (pavyzdžiui, kabeliai ir transformatoriai) paprastai dėl traukinių eksploatavimo nenusidėvi. Ji taip pat nėra veikiama trinties ar kito traukinių eksploatavimo sukelto poveikio. Todėl šios elektros tiekimo įrangos išlaidos neturėtų būti įtraukiamos į išlaidų, tiesiogiai patirtų dėl traukinių eksploatavimo, skaičiavimus. Tačiau dėl elektrinių traukinių sukeliamos trinties ir elektros lankų nusidėvi kontaktinė priemonė (orinės linijos laidas arba elektrifikuotas trečiasis bėgis). Todėl dalis šių kontaktinių priemonių priežiūros ir atnaujinimo išlaidų galėtų būti laikomos dėl traukinių eksploatavimo tiesiogiai patirtomis išlaidomis. Elektros ir mechaninius įtempius sukeliantis eismas gali tiesiogiai nulemti kitų orinių linijų įrangos elementų priežiūros ir atnaujinimo išlaidų padidėjimą;

(11)

tam tikromis konstrukcijos charakteristikomis pasižyminčių riedmenų arba geležinkelio linijų naudojimas lemia tai, kad dėl traukinių eksploatavimo patiriamos tiesioginės išlaidos yra skirtingo dydžio. Kad būtų atsižvelgta į tuos skirtumus, valstybės narės gali leisti savo infrastruktūros valdytojams, atsižvelgiant į, inter alia, geriausią tarptautinę patirtį, moduliuoti vidutines tiesiogines išlaidas;

(12)

vadovaujantis gerai žinomu ekonomikos principu, ribinėmis išlaidomis grindžiami naudotojo mokesčiai garantuoja optimalų veiksmingą turimų infrastruktūros pajėgumų naudojimą. Todėl tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patirtų išlaidų skaičiavimams infrastruktūros valdytojas gali nuspręsti naudoti ribines išlaidas kaip pakaitinį kintamąjį;

(13)

be to, remiantis tarptautine geriausia patirtimi (4), nustatyti infrastruktūros naudojimo ribinių išlaidų apskaičiavimo metodai ir modeliai (pavyzdžiui, ekonometrinis ar inžinerinis modeliavimas). Geriausia tarptautinė patirtis bus ir toliau plėtojama, nes bus atliekama tolesnė nepriklausoma analizė ir moksliniai tyrimai (juos tikrins nuo infrastruktūros valdytojo nepriklausančios įstaigos, pavyzdžiui, reguliavimo institucijos), įskaitant analizę ir mokslinius tyrimus, kurie dėl tam tikrų infrastruktūros charakteristikų gali būti susiję su konkrečia valstybe nare. Todėl tuos modelius infrastruktūros valdytojui turėtų būti leidžiama naudoti nustatant dėl traukinių eksploatavimo patirtas tiesiogines išlaidas;

(14)

įvairūs ekonometrinio ar inžinerinio modeliavimo metodai galėtų užtikrinti didesnį tiesioginių arba ribinių infrastruktūros naudojimo išlaidų apskaičiavimo tikslumą. Tačiau išlaidų modeliavimui būtini geresnės kokybės duomenys ir didesnė kompetencija, nei taikant metodus, pagal kuriuos iš visų išlaidų išskaičiuojamos tam tikrų kategorijų išlaidos, kurios į traukinių eksploatavimo tiesioginių išlaidų skaičiavimus neįtraukiamos. Be to, reguliavimo institucijos dar gali būti nepajėgios patikrinti, ar konkretūs skaičiavimai atitinka Direktyvos 2012/34/ES nuostatas. Todėl, jei šių griežtesnių reikalavimų laikomasi, infrastruktūros valdytojui turėtų būti suteikta teisė apskaičiuoti tiesiogines išlaidas taikant ekonometrinį arba inžinerinį modeliavimą (arba juos abu);

(15)

reguliavimo institucijos turėtų turėti galimybę pagal infrastruktūros valdytojo pateiktą informaciją patikrinti, ar skirtingi mokesčių nustatymo principai taikomi nuosekliai. Todėl Direktyvos 2012/34/ES IV priede reikalaujama, kad infrastruktūros valdytojas tinklo nuostatuose išsamiai apibūdintų metodologiją, taisykles ir tam tikrais atvejais išlaidų ir mokesčių skaičiavimo sistemas;

(16)

atliekant tarptautinius tyrimus (5), glaudžiai bendradarbiaujant su infrastruktūros valdytojais, buvo apskaičiuotos tiesioginių vieneto išlaidų vertės. Nors atliekant šiuos tyrimus nagrinėti įvairūs metodai, taikomi valstybėse narėse įvairios sudėties riedmenų parkams ir skirtingoms paskirties vietoms, daugeliu atvejų tiesioginių išlaidų vertė buvo mažesnė nei 2 EUR (2005 m. kainomis ir valiutų kursais, taikant tinkamą kainų indeksą) vienam 1 000 t sveriančio traukinio nuvažiuotam traukinio kilometrui. Siekiant sumažinti reguliavimo institucijoms tenkančią administracinę naštą, tais atvejais, kai tiesioginių išlaidų vertė nesiekia minėto dydžio, neturėtų būtų reikalaujama tokio pat tų išlaidų skaičiavimo išsamumo;

(17)

dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, didesnio našumo, naujų technologijų taikymo ar geresnio išlaidų priežasčių suvokimo) tiesioginių išlaidų skaičiavimai turėtų būti reguliariai atnaujinami ar peržiūrimi vadovaujantis, inter alia, geriausia tarptautine patirtimi;

(18)

atsižvelgiant į tai, kad geležinkelio įmonėms reikia nuspėjamų apmokestinimo sistemų ir kad jos turi pagrįstų lūkesčių dėl infrastruktūros mokesčių raidos, infrastruktūros valdytojas traukinius eksploatuojančioms geležinkelio įmonėms, kurių mokesčiai gali gerokai padidėti peržiūrėjus dabartinės skaičiavimų tvarkos įgyvendinimą, turėtų pateikti laipsniško įgyvendinimo planą (jei tokio laipsniško įgyvendinimo plano reikalauja reguliavimo institucija);

(19)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Direktyvos 2012/34/ES 62 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto nuomonę,

a)

su tam tikram geležinkelių linijos ruožui toliau eksploatuoti reikalingais darbuotojais susijusias išlaidas, jei pareiškėjas prašo leisti teikti tam tikrą vežimo geležinkeliais paslaugą ne pagal įprastinį tos geležinkelių linijos eksploatavimo tvarkaraštį;

b)

su iešmų infrastruktūra (įskaitant iešmus ir kryžmes), kuri gali nusidėvėti dėl traukinių eksploatavimo, susijusių išlaidų dalį;

c)

su orinės linijos laido arba elektrifikuoto trečiojo bėgio (arba abiejų) ir pagalbinės orinių linijų įrangos atnaujinimu ir priežiūra susijusių išlaidų, tiesiogiai patirtų dėl traukinių eksploatavimo, dalį;

d)

su darbuotojais, kurie būtini rengiant traukinių linijų skirstymą ir tvarkaraštį, susijusias išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl traukinių eksploatavimo.

a)

su paslaugų teikimu tam tikrame geležinkelio linijos ruože susijusių fiksuotųjų išlaidų, kurias infrastruktūros valdytojas patiria net tuo atveju, jei nėra traukinių eismo;

b)

išlaidų, kurios nesusijusios su infrastruktūros valdytojo atliktais mokėjimais. Išlaidų ar išlaidų centrų, tiesiogiai nesusijusių su minimalaus prieigos paketo arba prieigos prie infrastruktūros, jungiančios paslaugų įrenginius, teikimu;

c)

žemės įsigijimo, pardavimo, valybos, žemės rekultivavimo ar nuomos arba kito ilgalaikio turto įsigijimo, pardavimo, išmontavimo, valybos ar nuomos išlaidų;

d)

viso tinklo pridėtinių išlaidų, įskaitant pridėtinius atlyginimus ir pensijas;

e)

finansavimo išlaidų;

f)

su technologijų pažanga ar senėjimu susijusių išlaidų;

g)

nematerialiojo turto išlaidų;

h)

su geležinkelio kelio jutikliais, geležinkelio kelio ryšio įranga ir signalizacijos įranga susijusių išlaidų, jei jos nėra tiesiogiai patirtos dėl traukinių eksploatavimo;

i)

išlaidų, susijusių su informacine įranga, ne geležinkelio kelio ryšio įranga arba telekomunikacijų įranga;

j)

išlaidų, susijusių su pavieniais force majeure atvejais, avarijomis ir paslaugų teikimo sutrikimais, nepažeidžiant Direktyvos 2012/34/ES 35 straipsnio;

k)

su traukos srovei būtina elektros tiekimo įranga susijusių išlaidų, jei jos nėra tiesiogiai patirtos dėl traukinių eksploatavimo. Į tiesiogines traukinių, kuriems elektros tiekimo įranga nebūtina, eksploatavimo išlaidas neįtraukiamos elektros tiekimo įrangos naudojimo išlaidos;

l)

išlaidų, susijusių su Direktyvos 2012/34/ES II priedo 1 punkto f papunktyje nurodytos informacijos teikimu, išskyrus atvejus, kai jos patirtos dėl traukinių eksploatavimo;

m)

administracinių išlaidų, susijusių su Direktyvos 2012/34/ES 31 straipsnio 5 dalyje ir 32 straipsnio 4 dalyje nurodytomis diferencijuotų mokesčių sistemomis;

n)

nuvertėjimo, kuris nėra nustatomas atsižvelgiant į faktinį infrastruktūros nusidėvėjimą dėl traukinių eksploatavimo;

o)

civilinės infrastruktūros priežiūros ir atnaujinimo išlaidų, kurios nėra tiesiogiai patirtos dėl traukinių eksploatavimo, dalies.

a)

traukinio ilgiu ir (arba) traukinio riedmenų skaičiumi;

b)

traukinio mase;

c)

riedmens tipu, visų pirma riedmens neamortizuotąja mase;

d)

traukinio greičiu;

e)

variklinio riedmenų vieneto traukos jėga;

f)

ašies apkrova ir (arba) ašių skaičiumi;

g)

užregistruotu rato iščiuožų skaičiumi arba veiksmingu įrangos naudojimu, siekiant išvengti ratų slydimo;

h)

riedmenų išilginiu standumu ir bėgių kelią veikiančiomis horizontaliosiomis jėgomis;

i)

suvartota ir išmatuota elektros energija arba pantografų ar kontaktinių trinkelių dinamika kaip parametru, naudojamu nustatant mokestį už orinių linijų laidų ar elektrinių bėgių nusidėvėjimą;

j)

bėgių kelio parametrais, visų pirma spinduliais;

k)

visais kitais su išlaidomis susijusiais parametrais, jei infrastruktūros valdytojas reguliavimo institucijai gali įrodyti, kad kiekvieno tokio parametro vertės (įskaitant prireikus kiekvieno tokio parametro pokyčius) yra objektyviai išmatuotos ir užregistruotos.

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/23

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/25

(1)

Komisijos sprendime 2007/777/EB (2) nustatytos gyvūnų ir visuomenės sveikatos taisyklės dėl į Sąjungą importuojamų ar per ją tranzitu vežamų mėsos gaminių, apdorotų skrandžių, pūslių ir žarnų (toliau – prekės) siuntų;

(2)

Sprendimo 2007/777/EB II priedo 1 dalyje aprašytos trečiųjų šalių teritorijos, iš kurių gyvūnų sveikatos sumetimais ribojamas prekių įvežimas į Sąjungą ir kurių atžvilgiu taikomas suskirstymas regionais. To priedo 2 dalyje pateiktas trečiųjų šalių ar jų dalių, iš kurių leidžiama įvežti į Sąjungą prekes, su sąlyga, kad prekės buvo atitinkamai apdorotos, kaip nustatyta to priedo 4 dalyje, sąrašas;

(3)

į Sprendimo 2007/777/EB II priedo 2 dalies sąrašą Kanada įtraukta kaip trečioji šalis, iš kurios visos teritorijos arba tam tikrų teritorijos dalių leidžiama importuoti prekių, gautų iš naminių paukščių, ūkiuose auginamų medžiojamųjų paukščių ir laukinių medžiojamųjų paukščių, siuntas į Sąjungą ir vežti per ją tranzitu. Kanados suskirstymas regionais pripažintas Sprendimu 2007/777/EB su pakeitimais, padarytais Komisijos įgyvendinimo sprendimu (ES) Nr. 2015/204 (3) po LPPG protrūkių tarp naminių paukščių Britų Kolumbijos provincijos Kanadoje. Sprendime 2007/777/EB nustatyta, kad prekes iš užkrėstos teritorijos galima leisti įvežti į Sąjungą jas apdorojus D apdorojimo būdu, nurodytu Sprendimo 2007/777/EB II priedo 4 dalyje (toliau – D apdorojimo būdas);

(4)

Kanada patvirtino naują LPPG protrūkį tarp naminių paukščių Ontarijo provincijoje 2015 m. balandžio mėn.. Kanados veterinarijos tarnybos dėl šio naujo protrūkio nedelsdamos sustabdė veterinarijos sertifikatų, skirtų iš visos Kanados teritorijos į Sąjungą numatytoms įvežti susijusių prekių siuntoms, išdavimą. Be to, Kanada įgyvendino likvidavimo strategiją LPPG kontroliuoti ir jo plitimui riboti;

(5)

Sąjungos ir Kanados (4) susitarime numatytas greitas abipusis suskirstymo regionais priemonių pripažinimas Sąjungoje arba Kanadoje kilus ligos protrūkiui (toliau – Susitarimas);

(6)

remiantis tuo, kad Kanados Ontarijo provincijoje nustatytas naujas LPPG protrūkis, ir siekiant užkirsti kelią LPPG viruso patekimui į Sąjungą, prekės iš minėtų tos provincijos dalių, kurioms Kanados veterinarijos tarnybos pradėjo taikyti apribojimus, gautos iš naminių paukščių, ūkiuose auginamų medžiojamųjų paukščių ir laukinių medžiojamųjų paukščių, turėtų būti apdorotos bent D apdorojimo būdu;

(7)

dėl LPPG protrūkių Britų Kolumbijoje Kanados teritorijos suskirstymas regionais buvo taip pat pripažintas Komisijos reglamentu (EB) Nr. 798/2008 (5), iš dalies pakeistu Komisijos įgyvendinimo reglamentais (ES) 2015/198 (6) ir (ES) 2015/908 (7) dėl tikrų naminių paukščių prekių, patenkančių į to reglamento taikymo sritį, importo;

(8)

siekiant nuoseklumo, teritorijų aprašymas Sprendimo 2007/777/EB II priedo 1 dalyje turėtų būti susietas su suskirstymu regionais, kaip aprašyta Reglamento (EB) Nr. 798/2008 I priedo 1 dalies lentelės 3 skiltyje, laikantis tos lentelės 6A ir 6B skiltyse nurodytų datų;

(9)

todėl Sprendimo 2007/777/EB II priedo 1 dalis turėtų būti iš dalies pakeista;

(10)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/28

(1)

Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2013/493/ES (2) į dvidešimt pirmąjį regioną, kuriame reikėtų pradėti rinkti su visais prašymais susijusius duomenis ir juos perduoti į Vizų informacinę sistemą (VIS), įeina Andora, Šventasis Sostas, Monakas, San Marinas; į dvidešimt antrąjį regioną, kuriame reikėtų pradėti rinkti su visais prašymais susijusius duomenis ir juos perduoti į Vizų informacinę sistemą (VIS), įeina Airija ir Jungtinė Karalystė; į dvidešimt trečiąjį regioną, kuriame reikėtų pradėti rinkti su visais prašymais susijusius duomenis ir juos perduoti į Vizų informacinę sistemą (VIS), įeina Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Kipras, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lichtenšteinas, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vengrija ir Vokietija;

(2)

valstybės narės pranešė Komisijai, kad įdiegė reikiamas technines ir teisines priemones Reglamento (EB) Nr. 767/2008 5 straipsnio 1 dalyje nurodytiems duomenims, susijusiems su visais šių regionų prašymais, rinkti ir perduoti į VIS, įskaitant priemones duomenims rinkti ir (arba) perduoti kitos valstybės narės vardu;

(3)

įvykdžius Reglamento (EB) Nr. 767/2008 48 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nurodytą sąlygą, turi būti nustatyta VIS veikimo pradžios dvidešimt pirmajame, dvidešimt antrajame ir dvidešimt trečiajame regionuose data;

(4)

atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas (EB) Nr. 767/2008 grindžiamas Šengeno acquis, Danija pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 5 straipsnį nusprendė įgyvendinti Reglamentą (EB) Nr. 767/2008 savo nacionalinėje teisėje. Todėl Danija pagal tarptautinę teisę privalo įgyvendinti šį sprendimą;

(5)

šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė pagal Tarybos sprendimą 2000/365/EB (3) nedalyvauja. Todėl Jungtinei Karalystei jis nėra privalomas ar taikomas;

(6)

šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kurias įgyvendinant Airija pagal Tarybos sprendimą 2002/192/EB (4) nedalyvauja. Todėl Airijai šis sprendimas nėra privalomas ar taikomas;

(7)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (5), kurios patenka į Tarybos sprendimo 1999/437/EB (6) 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį;

(8)

Šveicarijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos sudarytame susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (7), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2008/146/EB (8) 3 straipsniu;

(9)

Lichtenšteino atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės pasirašytame protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (9), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2011/350/ES (10) 3 straipsniu;

(10)

Kipro atžvilgiu šis sprendimas yra aktas, grindžiamas Šengeno acquis ar kitaip su juo susijęs, kaip apibrėžta atitinkamai 2003 m. Stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje, 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje ir 2011 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje;

(11)

atsižvelgiant į poreikį kuo greičiau nustatyti VIS naudojimo dvidešimt pirmajame, dvidešimt antrajame ir dvidešimt trečiajame regionuose pradžios datą, šis sprendimas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/30

(1)

pagal Komisijos įgyvendinimo sprendimą 2013/493/ES (2) į dvidešimtąjį regioną, kuriame reikėtų pradėti rinkti su visais prašymais susijusius duomenis ir juos perduoti į Vizų informacinę sistemą (VIS), įeina Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas ir Šri Lanka;

(2)

valstybės narės pranešė Komisijai, kad įdiegė reikiamas technines ir teisines priemones Reglamento (EB) Nr. 767/2008 5 straipsnio 1 dalyje nurodytiems duomenims, susijusiems su visais šių regionų prašymais, rinkti ir perduoti į VIS, įskaitant priemones duomenims rinkti ir (arba) perduoti kitos valstybės narės vardu;

(3)

įvykdžius Reglamento (EB) Nr. 767/2008 48 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nurodytą sąlygą, turi būti nustatyta VIS veikimo pradžios dvidešimtajame regione data;

(4)

atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas (EB) Nr. 767/2008 grindžiamas Šengeno acquis, Danija pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 5 straipsnį nusprendė įgyvendinti Reglamentą (EB) Nr. 767/2008 savo nacionalinėje teisėje. Todėl Danija pagal tarptautinę teisę privalo įgyvendinti šį sprendimą;

(5)

šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė pagal Tarybos sprendimą 2000/365/EB (3) nedalyvauja. Todėl Jungtinei Karalystei jis nėra privalomas ar taikomas;

(6)

šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kurias įgyvendinant Airija pagal Tarybos sprendimą 2002/192/EB (4) nedalyvauja. Todėl Airijai šis sprendimas nėra privalomas ar taikomas;

(7)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (5), kurios patenka į Tarybos sprendimo 1999/437/EB (6) 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį;

(8)

Šveicarijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos sudarytame susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (7), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2008/146/EB (8) 3 straipsniu;

(9)

Lichtenšteino atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės pasirašytame protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (9), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2011/350/ES (10) 3 straipsniu;

(10)

šis sprendimas yra aktas, grindžiamas Šengeno acquis ar kitaip su juo susijęs, kaip apibrėžta atitinkamai 2003 m. Stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje, 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje ir 2011 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje;

(11)

atsižvelgiant į poreikį kuo greičiau nustatyti VIS naudojimo dvidešimtajame regione pradžios datą, šis sprendimas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/32

(1)

2015 m. balandžio 23 d. vykusiame neeiliniame susitikime Europos Vadovų Taryba priminė apie rimtą padėtį Viduržemio jūros regione ir pabrėžė savo ryžtą siekti, kad Sąjunga sutelktų visas turimas priemones, kuriomis užkirstų kelią tolesnėms žūtims jūroje ir pašalintų pamatines ekstremaliosios humanitarinės situacijos priežastis. Europos Vadovų Taryba taip pat įsipareigojo parengti pirmą savanorišką bandomąjį perkėlimo į ES projektą, pagal kurį būtų pasiūlyta vietų apsaugos kriterijus atitinkantiems asmenims (1);

(2)

2015 m. balandžio 29 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas paragino valstybes nares labiau prisidėti prie esamų perkėlimo į ES programų ir pabrėžė reikmę užtikrinti saugią bei teisėtą prieigą prie ES prieglobsčio sistemos (2);

(3)

šiuo metu valstybių narių įsipareigojimai priimti perkeliamus asmenis gerokai skiriasi. Perkėlimo į ES programas turi tik penkiolika valstybių narių ir trys asocijuotosios valstybės (dar viena valstybė narė yra paskelbusi apie perkėlimo programos pradžią), ad hoc pagrindu perkėlimą vykdo trys valstybės narės ir viena asocijuotoji valstybė, likusios šalys perkėlimo į ES veikloje nedalyvauja;

(4)

2014 m. prieglobsčio prašytojų skaičius Sąjungoje buvo didesnis nei bet kada iki šiol – 626 000, o į ES buvo perkelta 6 380 trečiųjų šalių piliečių, kuriems reikia tarptautinės apsaugos (3). Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo 2013 m. pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir šalies viduje perkeltų asmenų skaičius pasaulyje viršijo 50 mln. (4);

(5)

2014 m. spalio 10 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos išvadose pripažinta, kad „[…] atsižvelgiant į valstybių narių, kurios kenčia dėl migrantų srauto, dedamas pastangas, visos valstybės narės sąžiningai ir subalansuotai turėtų prisidėti prie šio tikslo“ (5);

(6)

2015 m. gegužės 13 d. Komisija pristatė išsamią Europos migracijos darbotvarkę (6), kurioje, inter alia, nustatytos nedelsiant taikytinos priemonės, priimtos reaguojant į žmonių tragediją visame Viduržemio jūros regione;

(7)

kad perkeltieji asmenys, kuriems reikia apsaugos, nebūtų verčiami naudotis nusikalstamais neteisėtai žmones gabenančių asmenų ir prekiautojų žmonėmis tinklais, Darbotvarkėje Europos Sąjunga raginama dėti daugiau pastangų perkėlimo į ES srityje. Todėl Komisija teikia šią rekomendaciją ir siūlo ES masto perkėlimo į ES programą, pagal kurią, vadovaujantis paskirstymo schema, bus suteikta 20 000 vietų;

(8)

jei asocijuotosios valstybės nuspręs dalyvauti šioje programoje, paskirstymo schema ir skaičius kiekvienai valstybei narei ir dalyvaujančiai asocijuotajai valstybei bus atitinkamai pakeisti;

(9)

vadovaujantis diskusijomis 2014 m. lapkričio 25 d. vykusiame specialiame Perkėlimo į ES ir ES forume, paskirstymo schema turėtų būti grindžiama: a) gyventojų skaičiumi (koeficientas – 40 %), b) visu BVP (40 %), c) vidutiniu savo iniciatyva pateiktų prašymų suteikti prieglobstį skaičiumi ir perkeltų pabėgėlių skaičiumi 1 milijonui gyventojų 2010–2014 m. laikotarpiu (10 %) ir d) nedarbo lygiu (10 %);

(10)

per dvejus šios programos įgyvendinimo metus ES valstybės narės turėtų priimti iš viso 20 000 asmenų. Atsakomybė už šių asmenų priėmimą tenka tik dalyvaujančioms šalims, kaip nustatyta atitinkamose Sąjungos ir tarptautinėse taisyklėse. Tai atitinka Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – UNHCR) raginimą Europos šalims prisiimti didesnius įsipareigojimus priglausti pabėgėlius pagal tvarias perkėlimo į ES programas, įgyvendinant Tarptautinės migracijos organizacijos bei penkių nevyriausybinių organizacijų vadovaujamą kampaniją;

(11)

nustatant prioritetinius regionus reikėtų atsižvelgti į kaimyninių šalių padėtį ir dabartinius migracijos srautus, visų pirma sąsajas su Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Somalio pusiasalio regioninės plėtros ir apsaugos programomis;

(12)

įgyvendinant perkėlimo į ES programą reikėtų remtis UNHCR ir kitų svarbių institucijų, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biurą, patirtimi ir kompetencija;

(13)

reikėtų imtis priemonių, kad būtų išvengta vėlesnio perkeltųjų asmenų judėjimo iš priimančiosios šalies į kitas valstybes nares ir dalyvaujančias asocijuotąsias valstybes;

(14)

Komisija ketina prie programos įgyvendinimo prisidėti 2015 m. ir 2016 m. skirdama dar 50 mln. EUR pagal Sąjungos pabėgėlių perkėlimo programą, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 516/2014 (7) 17 straipsnyje. Kad finansinės paskatos būtų naudojamos kuo optimaliau, Komisija deleguotuoju aktu pritaikys pagal programą numatytas vienkartines išmokas ir perkėlimo prioritetus, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 516/2014 17 straipsnio 4 ir 10 dalyse. Jei asocijuotosios valstybės nuspręstų dalyvauti perkėlimo į ES programoje, jos negalėtų gauti vienkartinių išmokų pagal Reglamentą (ES) Nr. 516/2014 kaip kompensacijos už prisiimtus įsipareigojimus,

1.

Komisija rekomenduoja valstybėms narėms priimti 20 000 asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, remiantis šioje rekomendacijoje nustatytomis sąlygomis ir paskirstymo schema.

2.

Perkėlimas į ES – pavienių perkeltųjų asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, perkėlimas Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro prašymu iš trečiosios šalies į valstybę narę, susitarus su ja ir siekiant apsaugoti nuo grąžinimo bei pripažinti ir suteikti teisę likti ir visas kitas teises, panašias į tas, kurios suteikiamos asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga.

3.

Perkėlimo į ES programa turėtų apimti visas valstybes nares.

4.

Programą turėtų sudaryti vienkartinis Europos įsipareigojimas skirti 20 000 perkėlimo vietų. Programos trukmė – dveji metai nuo šios rekomendacijos priėmimo dienos.

5.

Visos įsipareigotos perkėlimo į ES vietos turi būti paskirstytos valstybėms narėms pagal Priede pateikiamą paskirstymo schemą. Jei asocijuotosios valstybės nuspręstų dalyvauti programoje, paskirstymo schema būtų atitinkamai pakeista.

6.

Prioritetiniai perkėlimo į ES regionai turėtų apimti Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus ir Somalio pusiasalį, daugiausia dėmesio skiriant šalims, kuriose įgyvendinamos regioninės plėtros ir apsaugos programos.

7.

Valstybės narės ir dalyvaujančios asocijuotosios valstybės turėtų likti atsakingos už sprendimus dėl pavienių migrantų priėmimo, atlikus adekvačius sveikatos ir saugumo patikrinimus, o Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras turėtų atsakyti už kandidatų persikelti vertinimą prioritetiniuose regionuose ir pasiūlymų dėl perkėlimo teikimą valstybėms narėms ir asocijuotosioms valstybėms.

8.

Kai perkeltasis asmuo įleidžiamas į valstybės narės ar asocijuotosios valstybės teritoriją, ta šalis turėtų sparčiai ir vadovaudamasi taikomais teisės aktais, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 603/2013 (8), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES (9), Tarybos direktyva 2005/85/EB (10), Tarybos direktyva 2003/9/EB (11), o nuo 2015 m. liepos 20 d. – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis 2013/32/ES (12) ir 2013/33/ES (13), atlikti oficialią tarptautinės apsaugos procedūrą, įskaitant pirštų atspaudų paėmimą.

9.

Po šio proceso, jei valstybėje narėje perkeltajam asmeniui suteikiama tarptautinė ar nacionalinė apsauga, tam asmeniui priimančiojoje valstybėje narėje suteikiamos teisės, kurios pagal Direktyvą 2011/95/ES suteikiamos tarptautinės apsaugos gavėjams, arba panašios nacionaline teise užtikrinamos teisės. Tokiomis aplinkybėmis laisvam judėjimui Sąjungoje turėtų būti taikomos tokios pačios sąlygos ir apribojimai, kokie taikomi kitiems trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėse narėse. Asocijuotosios valstybės atveju turėtų būti taikomi atitinkami nacionaliniai teisės aktai.

10.

Prieš įleidžiant į valstybės narės ar dalyvaujančios asocijuotosios valstybės teritoriją kandidatai persikelti turėtų būti informuojami apie jų teises ir prievoles pagal Perkėlimo į ES programą ir atitinkamus Sąjungos ir nacionalinius prieglobsčio teisės aktus, visų pirma apie tolesnio judėjimo Sąjungoje ir (arba) dalyvaujančiose asocijuotosiose valstybėse padarinius ir apie tai, kad jiems suteiktos teisės, susijusios su tarptautinės ar nacionalinės apsaugos statusu, galioja tik priimančiojoje šalyje.

11.

Perkeltieji asmenys, be leidimo atvykstantys į kitos nei priimančioji šalis valstybės narės ar asocijuotosios valstybės teritoriją, kol dar laukia oficialios tarptautinės apsaugos procedūros pabaigos arba jau gavę tarptautinę apsaugą, turėtų būti grąžinami į priimančiąją šalį pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 604/2013 (14) ir Direktyvoje 2008/115/EB (15) nustatytas taisykles.

12.

Reikėtų užtikrinti, kad įgyvendinant Programą praktiškai dalyvautų Europos prieglobsčio paramos biuras, visų pirma teiksiantis specialią paramą valstybėms narėms ir dalyvaujančioms asocijuotosioms valstybėms, ypač toms, kurios neturi migrantų perkėlimo patirties. Europos prieglobsčio paramos biuras turėtų stebėti, kaip įgyvendinama Programa, ir reguliariai teikti jos įgyvendinimo ataskaitas.

13.

Valstybėms narėms turėtų būti suteikta teisė į finansinius asignavimus, proporcingus į jų teritoriją perkeltų asmenų skaičiui, pagal Reglamento (ES) Nr. 516/2014 17 straipsnyje nustatytas vienkartines sumas, pakoreguotas Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) Nr. xxx/2015 (16).

14.

Ši rekomendacija skirta valstybėms narėms.

13.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 148/38

(1)

Susitarimas pasirašytas 1999 m. birželio 21 d. ir įsigaliojo 2002 m. birželio 1 d.;

(2)

Susitarimo III priedas „Abipusis profesinių kvalifikacijų pripažinimas“ buvo pakeistas ES ir Šveicarijos jungtinio komiteto sprendimu Nr. 2/2011 (2) ir turėtų būti atnaujintas, siekiant atsižvelgti į po to priimtus naujus Europos Sąjungos ir Šveicarijos teisės aktus,