(1)

euro, kaip bendra valiuta, yra naudojamas euro zonos valstybėse narėse ir atlieka svarbų vaidmenį Sąjungos ekonomikoje ir kasdieniame jos piliečių gyvenime. Kita vertus, kadangi nuo euro įvedimo 2002 m. ši valiuta nuolat tampa organizuotų nusikaltėlių grupių, veikiančių pinigų padirbinėjimo srityje, taikiniu, euro padirbinėjimas sukėlė mažiausiai 500 mln. EUR žalos. Todėl visai Sąjungai svarbu kovoti su bet kokia veikla, dėl kurios, padirbinėjant bendrą valiutą, galėtų būti pakenkta euro autentiškumui, ir už ją numatyti baudžiamąją atsakomybę;

(2)

dėl padirbtų pinigų smarkiai nukenčia visuomenė. Dėl padirbinėjimo nukenčia piliečiai ir įmonės, kuriems neatlyginama, net jeigu padirbtų pinigų jie gavo veiklą vykdydami sąžiningai. Vartotojams gali kilti susirūpinimas dėl pakankamos grynųjų pinigų apsaugos ir jie gali bijoti gauti padirbtų banknotų ir monetų. Todėl visose valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse labai svarbu užtikrinti piliečių, įmonių ir finansų įstaigų pasitikėjimą, kad jie būtų tikri dėl banknotų ir monetų autentiškumo;

(3)

labai svarbu užtikrinti, kad euro ir kitos valiutos, kurių apyvarta yra teisiškai leista, būtų tinkamai apsaugotos efektyviomis ir veiksmingomis baudžiamosios teisės priemonėmis visose valstybėse narėse;

(4)

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 974/98 (4) valstybės narės, kurių valiuta yra euro, įpareigotos užtikrinti tinkamas sankcijas už euro banknotų ir monetų padirbinėjimą bei klastojimą;

(5)

Tarybos reglamentuose (EB) Nr. 1338/2001 (5) ir (EB) Nr. 1339/2001 (6) nustatomos priemonės, būtinos euro apsaugai nuo padirbinėjimo, visų pirma padirbtų euro banknotų ir monetų išėmimo iš apyvartos priemonės;

(6)

1929 m. balandžio 20 d. Ženevoje pasirašytoje Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su pinigų padirbinėjimu ir jos protokole (7) (toliau – Ženevos konvencija) nustatytos veiksmingos valiutos padirbinėjimo prevencijos, baudžiamojo persekiojimo ir baudimo už jį nuostatos. Visų pirma ja siekiama užtikrinti, kad už valiutos padirbinėjimo veikas būtų galima skirti griežtas baudžiamąsias ir kitas sankcijas. Visos Ženevos konvencijos Susitariančiosios Šalys turi taikyti nediskriminavimo principą kitų valiutų, kurios nėra jų nacionalinė valiuta, atžvilgiu;

(7)

ši direktyva papildo Ženevos konvencijos nuostatas ir sudaro valstybėms narėms lengvesnes sąlygas jas taikyti. Tuo tikslu svarbu, kad valstybės narės būtų Ženevos konvencijos šalys;

(8)

ši direktyva grindžiama Tarybos pamatiniu sprendimu 2000/383/TVR (8) ir jį atnaujina. Ji papildo to pamatinio sprendimo nuostatas dėl sankcijų lygio, tyrimo priemonių ir padirbtų euro banknotų ir monetų analizės, nustatymo ir suradimo vykstant teismo procesui;

(9)

šia direktyva turėtų būti apsaugoti visi banknotai ir monetos, kurių apyvarta yra teisiškai leista, neatsižvelgiant į tai, ar jie pagaminti iš popieriaus, metalo ar kokios kitos medžiagos;

(10)

siekiant užtikrinti euro ir kitų valiutų apsaugą, reikia bendrai apibrėžti su valiutos padirbinėjimu susijusias nusikalstamas veikas, taip pat bendras, veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias sankcijas, taikytinas ir fiziniams, ir juridiniams asmenims. Kad būtų užtikrintas derėjimas su Ženevos konvencija, šioje direktyvoje turėtų būti numatyta, kad turi būti baudžiama už tas pačias veikas kaip ir Ženevos konvencijoje. Todėl netikrų banknotų ir monetų gaminimas ir platinimas turėtų būti laikomas nusikalstama veika. Atskirai turėtų būti baudžiama už svarbų pasirengimą šioms veikoms, pavyzdžiui, už padirbinėjimo priemonių ir sudedamųjų dalių gaminimą. Apibrėžiant tas veikas siekiama bendro tikslo – atgrasyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su padirbtais banknotais ir monetomis, ir nuo jiems gaminti skirtų priemonių bei kitų įrankių naudojimo;

(11)

netinkamas autorizuotų spaustuvių ar monetų kalyklų teisėtos įrangos ar medžiagų naudojimas neleistinai banknotų ir monetų gamybai siekiant juos apgaulingai naudoti taip pat turėtų būti laikomas nusikalstama veika. Toks netinkamas naudojimas apima atvejus, kai nacionalinis centrinis bankas arba monetų kalykla ar kitas veiklos leidimą turintis pramonės atstovas gamina banknotus ar monetas viršydamas Europos Centrinio Banko (ECB) nustatytą kvotą. Jis taip pat apima atvejus, kai teisiškai įgaliotos spaustuvės ar monetų kalyklos darbuotojas nesąžiningai naudoja įrangą savo tikslams. Tokie veiksmai turėtų būti baudžiami kaip nusikalstama veika, net jeigu leisti kiekiai ir neviršijami, kadangi į apyvartą išleistų pagamintų banknotų ir monetų nebūtų galima atskirti nuo teisėtai į apyvartą išleistos valiutos;

(12)

šia direktyva taip pat turėtų būti apsaugoti banknotai ir monetos, kurių ECB arba nacionaliniai centriniai bankai ir monetų kalyklos oficialiai dar neišleido. Taigi, pavyzdžiui, euro monetos su naujomis nacionalinėmis pusėmis arba naujos serijos euro banknotai turėtų būti apsaugoti prieš juos oficialiai išleidžiant į apyvartą;

(13)

kai tinkama, taip pat turėtų baudžiama už kurstymą, bendrininkavimą ir kėsinimąsi padaryti pagrindines valiutos padirbinėjimo veikas, įskaitant netinkamą teisėtos įrangos ar medžiagų naudojimą ir banknotų ir monetų, kurie dar neišleisti, bet kurie yra skirti išleisti į apyvartą, padirbinėjimą. Pagal šią direktyvą nereikalaujama, kad valstybės narės pradėtų bausti už kėsinimąsi padaryti veiką, susijusią su valiutos padirbinėjimo priemone ir sudedamąja dalimi;

(14)

tyčia turėtų būti būdinga visiems šioje direktyvoje nustatytų nusikalstamų veikų elementams;

(15)

valiutos padirbinėjimas valstybėse narėse tradiciškai laikomas nusikaltimu, už kurį skiriamos griežtos sankcijos. Taip yra dėl sunkaus nusikaltimo pobūdžio ir didelio poveikio piliečiams bei įmonėms, taip pat dėl to, kad reikia užtikrinti Sąjungos piliečių pasitikėjimą euro ir kitų valiutų autentiškumu. Tai visų pirma pasakytina apie euro – bendrą valiutą, kurią naudoja daugiau nei 330 mln. euro zonos gyventojų ir kuri yra antra pagal svarbą tarptautinė valiuta;

(16)

valstybės narės nacionalinės teisės aktuose turėtų numatyti baudžiamąsias sankcijas, susijusias su Sąjungos teisės nuostatomis dėl kovos su valiutos padirbinėjimu. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios ir turėtų apimti laisvės atėmimą. Šioje direktyvoje numatytas maksimalios laisvės atėmimo bausmės už joje nurodytas nusikalstamas veikas minimalus lygis turėtų būti taikomas bent už sunkiausias tų nusikalstamų veikų formas;

(17)

skiriamos sankcijos turėtų būti veiksmingos ir atgrasomosios, tačiau neturėtų būti neproporcingos padarytoms veikoms. Nors už tyčinį padirbtos valiutos, kuri buvo gauta veiklą vykdant sąžiningai, realizavimą galėtų būti baudžiama taikant kitokio tipo sankciją pagal valstybių narių nacionalinę teisę, įskaitant baudas, toje nacionalinėje teisėje kaip maksimali sankcija turėtų būti numatytas laisvės atėmimas. Fizinių asmenų laisvės atėmimo sankcijos turės stiprų atgrasomąjį poveikį potencialiems nusikaltėliams visoje Sąjungoje;

(18)

kadangi šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, valstybės narės gali priimti arba toliau taikyti su valiutos padirbinėjimu susijusias nusikalstamas veikas reglamentuojančias griežtesnes taisykles;

(19)

ši direktyva neturi poveikio nacionalinėje baudžiamojoje teisėje įtvirtintoms bendrosioms taisyklėms ir principams dėl nuosprendžių priėmimo ir vykdymo atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes;

(20)

kadangi pasitikėjimą banknotų ir monetų autentiškumu taip pat gali sumažinti arba jam pakenkti juridinių asmenų veiksmai, juridiniai asmenys turėtų atsakyti už jų vardu padarytas nusikalstamas veikas;

(21)

kad būtų užtikrinta valiutos padirbinėjimo veikų tyrimų ir baudžiamojo persekiojimo už jas sėkmė, už tokių veikų tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas atsakingi asmenys turėtų turėti galimybę naudotis veiksmingomis tyrimo priemonėmis, pavyzdžiui, priemonėmis, kurios naudojamos kovojant su organizuotais ar kitais sunkiais nusikaltimais. Tokios priemonės atitinkamais atvejais galėtų apimti, pavyzdžiui, ryšio pranešimų perėmimą, slaptą stebėjimą, įskaitant elektroninį stebėjimą, banko sąskaitų stebėjimą ir kitus finansinius tyrimus. Atsižvelgiant, inter alia, į proporcingumo principą, tokių priemonių naudojimas pagal nacionalinę teisę turėtų būti proporcingas tiriamų nusikalstamų veikų pobūdžiui ir sunkumui. Turėtų būti paisoma teisės į asmens duomenų apsaugą;

(22)

valstybės narės savo teritorijoje ir savo piliečių padarytų veikų atžvilgiu turėtų nustatyti savo jurisdikciją nuosekliai pagal Ženevos konvenciją ir kitų Sąjungos baudžiamosios teisės aktų nuostatas dėl jurisdikcijos, turint mintyje, kad nusikalstamos veikos paprastai geriausiai tiriamos pagal tos valstybės, kuriose jos padarytos, baudžiamojo teisingumo sistemą;

(23)

atsižvelgiant į išskirtinę euro reikšmę Sąjungos ekonomikai ir visuomenei, taip pat į specifinę euro, kaip valiutai, pasauliniu mastu kylančią grėsmę, kurią rodo didelis skaičius trečiosiose šalyse veikiančių spaustuvių, reikia imtis papildomų jo apsaugos priemonių. Todėl turėtų būti nustatytas jurisdikcijos principas ne atitinkamos valstybės narės teritorijoje padarytų su euro susijusių veikų atžvilgiu, jeigu veiką padaręs asmuo yra tos valstybės narės teritorijoje ir nėra išduotas, arba jeigu su ta veika susijusių padirbtų euro banknotų ar monetų randama toje valstybėje narėje.

Atsižvelgiant į objektyviai kitokią valstybių narių, kurių valiuta yra euro, padėtį, yra tikslinga, kad tokios jurisdikcijos nustatymo prievolė būtų taikoma tik toms valstybėms narėms. Siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn už 3 straipsnio 1 dalies a punkte, 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas veikas, kai jos yra susijusios su 3 straipsnio 1 dalies a punktu, taip pat už kurstymą vykdyti, bendrininkavimą vykdant ir kėsinimąsi įvykdyti tas veikas, jurisdikcijos nustatymui neturėtų būti keliama sąlyga, kad veiksmai sudaro nusikalstamą veiką toje vietoje, kurioje jie buvo įvykdyti. Taikydamos tokią jurisdikciją valstybės narės turėtų atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstamos veikos tiriamos pagal tos valstybės, kuriose jos padarytos, baudžiamojo teisingumo sistemą, ir turėtų paisyti proporcingumo principo, visų pirma atsižvelgdamos į trečiosios šalies už tuos pačius veiksmus paskelbtą apkaltinamąjį nuosprendį;

(24)

padirbti euro banknotai ir monetos analizuojami ir nustatomi centralizuotai atitinkamai nacionaliniuose analizės centruose arba atitinkamai nacionaliniuose monetų analizės centruose, kurie yra paskirti arba įsteigti Reglamentu (EB) Nr. 1338/2001. Analizuoti, nustatyti ir rasti padirbtus euro banknotus ir monetas taip pat turėtų būti įmanoma vykstant teismo procesui, siekiant paspartinti padirbtų pinigų gamybos šaltinio aptikimą vykdant konkretų nusikalstamų veikų tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą už jas ir užkirsti kelią tokios rūšies padirbtų pinigų tolesniam patekimui į apyvartą bei juos išimti iš apyvartos, tinkamai atsižvelgiant į teisingo ir veiksmingo bylos nagrinėjimo principą. Taip būtų prisidedama prie kovos su padirbinėjimo nusikalstamomis veikomis veiksmingumo ir tuo pačiu metu padidėtų konfiskuotų padirbtų pinigų perdavimų skaičius vykstant baudžiamajam procesui, taikant ribotas išimtis, kai turėtų būti suteikta tik prieiga prie padirbtų pinigų. Apskritai kompetentingos institucijos turėtų leisti padirbtus pinigus fiziškai perduoti nacionaliniams analizės centrams ir nacionaliniams monetų analizės centrams. Tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai įrodymus baudžiamajame procese sudaro tik keli padirbti banknotai ar monetos, arba jeigu fiziškai juos perdavus kiltų rizika, kad bus sunaikinti tokie įrodymai, kaip pirštų atspaudai, kompetentingos institucijos turėtų galėti nuspręsti suteikti galimybę susipažinti su banknotais ir monetomis;

(25)

būtina rinkti palyginamuosius duomenis apie šioje direktyvoje nustatytas nusikalstamas veikas. Kad būtų gauta išsamesnės informacijos apie padirbinėjimo problemą Sąjungos lygmeniu ir taip padedama rasti veiksmingesnių reagavimo būdų, valstybės narės turėtų perduoti Komisijai atitinkamus statistinius duomenis apie nusikalstamų veikų, susijusių su padirbtais banknotais ir monetomis, taip pat patrauktų baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistų asmenų skaičių;

(26)

siekiant tikslo kovoti euro banknotų ir euro monetų padirbinėjimu, susitarimai su trečiosiomis šalimis, visų pirma tomis, kurios naudoja euro kaip valiutą, turėtų būti sudaromi laikantis atitinkamų Sutartyje numatytų procedūrų;

(27)

šia direktyva paisoma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ir principų, pirmiausia teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, laisvės pasirinkti profesiją ir teisės dirbti, laisvės verstis verslu, teisės į nuosavybę, teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynybą, teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principų, taip pat teisės nebūti antrą kartą teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką. Šia direktyva minėtos teisės ir principai turėtų būti visapusiškai gerbiami ir atitinkamai įgyvendinami;

(28)

šia direktyva siekiama iš dalies pakeisti ir išplėsti Pamatinio sprendimo 2000/383/TVR nuostatas. Kadangi pakeitimų, kuriuos reikia padaryti, yra daug ir jie yra svarbūs, siekiant aiškumo visas tas pamatinis sprendimas turėtų būti pakeistas valstybių narių, kurioms ši direktyva privaloma, atžvilgiu;

(29)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. apsaugoti euro ir kitas valiutas nuo padirbinėjimo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl šios direktyvos taikymo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(30)

pagal prie ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, todėl ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(31)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį Airija pranešė pageidaujanti dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą;

(32)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius bei 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šią direktyvą, todėl ji nėra jai privaloma ar taikoma,

(1)

Europos Sąjungos ir Tuniso Respublikos (toliau – Tunisas) santykiai plėtojami remiantis Europos kaimynystės politika (EKP). Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių asociacijos susitarimas, kurį sudarė Europos Bendrijos bei jų valstybės narės ir Tunisas (2) (toliau – ES ir Tuniso asociacijos susitarimas), įsigaliojo 1998 m. kovo 1 d. Pagal ES ir Tuniso asociacijos susitarimą Tunisas 2008 m. galutinai panaikino muitų tarifus pramonės produktams ir taip tapo pirmąja pietinės Viduržemio jūros regiono dalies šalimi, sukūrusia laisvosios prekybos erdvę su Sąjunga. Dvišalis politinis dialogas ir ekonominis bendradarbiavimas buvo toliau plėtojami įgyvendinant EKP veiksmų planus; paskutinis šiuo metu svarstomas planas apimtų 2013–2017 m. laikotarpį;

(2)

nuo 2010 m. pabaigos Tuniso ekonomikai didelį poveikį darė vietos įvykiai, susiję su įvykiais pietinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, žinomi Arabų pavasario pavadinimu, ir po to prasidėję neramumai regione, ypač kaimyninėje Libijoje. Tie įvykiai ir silpna pasaulio ekonominė aplinka, visų pirma ekonomikos nuosmukis euro zonoje, kuri yra Tuniso pagrindinė prekybos ir finansų partnerė, padarė labai neigiamą poveikį Tuniso ekonomikai, dėl kurio sulėtėjo augimas ir atsirado didelis išorės ir biudžeto finansavimo trūkumas;

(3)

2011 m. sausio 14 d. nuvertus prezidentą Ben Ali, 2011 m. spalio 23 d. Tunise įvyko pirmi laisvi ir demokratiniai rinkimai. Nuo to laiko veikia Nacionalinė steigiamoji asamblėja ir, nors politiniame pereinamajame procese būta sunkumų, pagrindiniai politiniai veikėjai dėjo bendras pastangas, kad toliau būtų įgyvendinamos reformos siekiant sukurti pilnavertę demokratinę sistemą;

(4)

į Tuniso nacionalinės steigiamosios asamblėjos priimtą Konstituciją įtraukta pažangą asmeninių teisių bei laisvių ir vyrų bei moterų lygybės srityse užtikrinančių nuostatų, kuriomis Tunisas nukreipiamas demokratijos ir teisinės valstybės kryptimi;

(5)

nuo Arabų pavasario pradžios Sąjunga įvairiomis progomis yra pareiškusi įsipareigojimą remti Tunisą šiam įgyvendinant ekonomines ir politines reformas. Tas įsipareigojimas buvo dar kartą patvirtintas 2012 m. lapkričio mėn. įvykusio Sąjungos ir Tuniso asociacijos tarybos susitikimo išvadose. Sąjungos politinė ir ekonominė parama Tuniso reformų procesui atitinka Sąjungos politiką pietinės Viduržemio jūros regiono dalies atžvilgiu, kaip numatyta EKP;

(6)

remiantis bendru Europos Parlamento ir Tarybos pareiškimu, priimtu kartu su Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 778/2013/ES (3), Sąjungos makrofinansinė pagalba turėtų būti išskirtinė nesusietos ir netikslinės pagalbos užtikrinant mokėjimų balansą finansinė priemonė, kuria būtų siekiama atkurti pagalbą gaunančios šalies tvarią išorės finansų būklę ir kuri turėtų padėti įgyvendinti politikos programą, apimančią griežtas koregavimo ir struktūrinių reformų priemones, skirtas mokėjimų balanso būklei gerinti, visų pirma programos vykdymo laikotarpiu, ir stiprinti atitinkamų susitarimų bei programų su Sąjunga įgyvendinimą;

(7)

2013 m. balandžio mėn. Tuniso valdžios institucijos ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) sudarė neprevencinio pobūdžio trejų metų rezervinį susitarimą (toliau – TVF programa) dėl 1 146 mln. SST (specialiųjų skolinimosi teisių) Tuniso ekonominio koregavimo ir reformų programai remti. TVF programos tikslai atitinka Sąjungos makrofinansinės pagalbos tikslą, t. y. siekį sušvelninti trumpalaikius mokėjimų balanso sunkumus, o griežtų koregavimo priemonių įgyvendinimas atitinka Sąjungos makrofinansinės pagalbos tikslą;

(8)

remdama Tuniso ekonominių ir politinių reformų darbotvarkę 2011–2013 m. laikotarpiu Sąjunga skyrė 290 mln. EUR subsidijų pagal savo įprastą bendradarbiavimo programą. Be to, 2011–2013 m. laikotarpiu Tunisui buvo skirta 155 mln. EUR pagal Paramos partnerystei, reformoms ir integraciniam augimui programą (SPRING);

(9)

2013 m. rugpjūčio mėn. Tunisas, atsižvelgdamas į blogėjančią ekonominę padėtį ir perspektyvas, paprašė Sąjungos makrofinansinės pagalbos;

(10)

atsižvelgiant į tai, kad Tunisas yra šalis, kuriai taikoma EKP, turėtų būti laikoma, kad jis atitinka reikalavimus Sąjungos makrofinansinei pagalbai gauti;

(11)

atsižvelgiant į tai, kad nepaisant TVF ir kitų daugiašalių institucijų suteiktų lėšų ir Tunise įgyvendinamų griežtų ekonomikos stabilizavimo ir reformų programų, likutinis Tuniso mokėjimų balanso išorės finansavimo trūkumas tebėra didelis, Sąjungos makrofinansinė pagalba, kuri turi būti skiriama Tunisui (toliau – Sąjungos makrofinansinė pagalba) esamomis išskirtinėmis aplinkybėmis laikoma tinkamu atsaku į Tuniso prašymą paremti ekonomikos stabilizavimą kartu įgyvendinant TVF programą. Sąjungai teikiant makrofinansinę pagalbą būtų remiama Tuniso ekonomikos stabilizacija ir struktūrinių reformų darbotvarkė papildant lėšas, gaunamas pagal TVF finansinį susitarimą;

(12)

Sąjungos makrofinansine pagalba turėtų būti siekiama remti Tuniso tvarios išorės finansavimo būklės atkūrimą, tokiu būdu remiant jo ekonominį ir socialinį vystymąsi;

(13)

nustatant Sąjungos makrofinansinės pagalbos sumą remiamasi visapusišku Tuniso likutinio išorės finansavimo poreikių kiekybiniu įvertinimu ir atsižvelgiama į jo pajėgumą užtikrinti finansavimą nuosavais ištekliais, visų pirma panaudojant turimus tarptautinius išteklius. Sąjungos makrofinansinė pagalba turėtų papildyti TVF ir Pasaulio banko programas ir teikiamus išteklius. Nustatant pagalbos sumą taip pat atsižvelgiama į numatomus daugiašalių pagalbos teikėjų finansinius įnašus ir poreikį užtikrinti sąžiningą Sąjungos ir kitų pagalbos teikėjų dalijimąsi našta, taip pat į Tunise jau įgyvendinamas kitas Sąjungos išorės finansavimo priemones bei viso Sąjungos dalyvavimo pridėtinę vertę;

(14)

Komisija turėtų užtikrinti, kad Sąjungos makrofinansinė pagalba teisiškai ir iš esmės atitiktų įvairių išorės veiksmų sričių bei kitos atitinkamos Sąjungos politikos pagrindinius principus, tikslus ir priemones;

(15)

Sąjungos makrofinansine pagalba turėtų būti remiama Sąjungos išorės politika Tuniso atžvilgiu. Komisijos tarnybos ir Europos išorės veiksmų tarnyba turėtų glaudžiai bendradarbiauti visą makrofinansinės pagalbos teikimo laikotarpį, kad būtų koordinuojama Sąjungos išorės politika ir užtikrinamas jos nuoseklumas;

(16)

Sąjungos makrofinansine pagalba turėtų būti remiamas Tuniso įsipareigojimas laikytis Sąjungos pripažįstamų vertybių, įskaitant demokratijos, teisinės valstybės, gero valdymo, pagarbos žmogaus teisėms, darnaus vystymosi ir skurdo mažinimo, bei atviros, taisyklėmis grindžiamos ir sąžiningos prekybos principų;

(17)

išankstinė Sąjungos makrofinansinės pagalbos suteikimo sąlyga turėtų būti veiksmingų demokratinių mechanizmų, įskaitant daugiapartinę parlamentinę sistemą ir teisinę valstybę, laikymasis ir pagarbos žmogaus teisėms užtikrinimas Tunise. Be to, konkretūs Sąjungos makrofinansinės pagalbos tikslai turėtų būti: didinti Tuniso viešųjų finansų valdymo sistemos veiksmingumą, skaidrumą ir atskaitomybę ir skatinti struktūrines reformas, skirtas tvariam ir integraciniam augimui, darbo vietų kūrimui ir fiskaliniam konsolidavimui remti. Komisija turėtų reguliariai stebėti išankstinės sąlygos laikymąsi ir tų tikslų įgyvendinimą;

(18)

siekiant užtikrinti, kad su Sąjungos makrofinansine pagalba susiję Sąjungos finansiniai interesai būtų veiksmingai apsaugoti, Tunisas turėtų imtis tinkamų priemonių, susijusių su sukčiavimo, korupcijos ir kitų su šia pagalba siejamų pažeidimų prevencija ir kova su jais. Be to, turėtų būti numatyta, kad Komisija atlieka patikrinimus, o Audito Rūmai – auditą;

(19)

Sąjungos makrofinansinės pagalbos suteikimas nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos įgaliojimams;

(20)

atidėjinio, reikalingo Sąjungos makrofinansinei pagalbai teikti, sumos turėtų atitikti daugiametėje finansinėje programoje numatytus biudžeto asignavimus;

(21)

Sąjungos makrofinansinę pagalbą turėtų administruoti Komisija. Siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir Taryba galėtų stebėti, kaip įgyvendinamas šis sprendimas, Komisija turėtų juos reguliariai informuoti apie su pagalba susijusius pokyčius ir pateikti jiems atitinkamus dokumentus;

(22)

siekiant užtikrinti vienodas šio sprendimo įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (4);

(23)

Sąjungos makrofinansinė pagalba turėtų būti teikiama atsižvelgiant į ekonominės politikos sąlygas, kurios turi būti nustatytos susitarimo memorandume. Siekiant užtikrinti vienodas įgyvendinimo sąlygas ir veiksmingumą, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai dėl tokių sąlygų derėtis su Tuniso valdžios institucijomis, prižiūrint valstybių narių atstovų komitetui laikantis Reglamento (ES) Nr. 182/2011. Pagal tą reglamentą patariamoji procedūra paprastai turėtų būti taikoma visais atvejais, išskyrus tuos, kurie numatyti tame reglamente. Atsižvelgiant į pagalbos, kurios suma didesnė nei 90 mln. EUR, galimą svarbų poveikį, tikslinga, kad tą ribą viršijančioms operacijoms būtų taikoma nagrinėjimo procedūra. Atsižvelgiant į Sąjungos makrofinansinės pagalbos Tunisui sumą, priimant susitarimo memorandumą ar atliekant bet kurį pagalbos sumažinimą, jos teikimo sustabdymą ar jos atšaukimą turėtų būti taikoma nagrinėjimo procedūra,

(1)

2013 m. sausio 17 d. Tarybos sprendimo 2013/34/BUSP dėl Europos Sąjungos karinės misijos siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali) (1) 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad išsamios trečiųjų valstybių dalyvavimo sąlygos nustatomos susitarimuose, kurie sudaromi vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties 37 straipsniu ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 218 straipsnyje nustatyta tvarka;

(2)

2014 m. vasario 10 d. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo suteikti įgaliojimai pradėti derybas dėl Europos Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos dalyvavimo Europos Sąjungos karinėje misijoje siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali) (toliau – Susitarimas);

(3)

Susitarimas turėtų būti patvirtintas,

—

2013 m. sausio 17 d. Tarybos sprendimą 2013/34/BUSP dėl Europos Sąjungos karinės misijos siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali) (1);

—

2013 m. rugsėjo 18 d. Šveicarijos Konfederacijos Federalinio užsienio reikalų departamento vadovo laišką, kuriame siūloma civiliniais pajėgumais prisidėti prie Europos Sąjungos karinės misijos siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali);

—

2013 m. lapkričio 12 d. Politinio ir saugumo komiteto sprendimą EUTM Mali/3/2013 dėl trečiųjų valstybių indėlių į Europos Sąjungos karinę misiją siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali) (2);

—

2013 m. lapkričio 12 d. Politinio ir saugumo komiteto sprendimą EUTM Mali/2/2013 dėl prie Europos Sąjungos karinės misijos siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali) prisidedančių šalių komiteto įsteigimo (3),

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

(1)

2013 m. gegužės 22 d. Taryba priėmė Sprendimą 2013/233/BUSP (1), nustatantį Europos Sąjungos integruoto sienų valdymo pagalbos misiją Libijoje (EUBAM Libya). Sprendimas 2013/233/BUSP nustoja galioti 2015 m. gegužės 21 d. Jame nustatyta orientacinė finansavimo suma apima laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gegužės 21 d.;

(2)

Sprendimas 2013/233/BUSP turėtų būti iš dalies pakeistas, kad laikotarpis, kuriam numatyta orientacinė finansavimo suma, būtų pratęstas iki 2015 m. gegužės 21 d.;

(3)

EUBAM Libya bus vykdoma tokiomis aplinkybėmis, kurios gali pablogėti ir galėtų kliudyti pasiekti Sutarties 21 straipsnyje nustatytus Sąjungos išorės veiksmų tikslus,