16.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/1

(1)

Kaip teigiama keliuose nuo 2006 m. gegužės mėn. Komisijos užregistruotuose skunduose, pagal Ispanijos pagalbos schemą, nuo 2002 m. taikomą laivybos bendrovėms (Ispanijos mokestinės nuomos sistemą), jūrų transporto bendrovėms suteikta galimybė pirkti laivus Ispanijoje su 20–30 % nuolaida. Visų pirma, dvi nacionalinės laivų statyklų federacijos ir viena atskira laivų statykla pasiskundė Komisijai, kad dėl šios schemos jų nariai neteko laivų statybos sutarčių, nes jos buvo pasirašytos su Ispanijos laivų statyklomis. 2010 m. liepos 13 d. septynių Europos šalių laivų statybos asociacijos kartu pasirašė peticiją prieš vadinamąją Ispanijos mokestinės nuomos sistemą (toliau – IMN sistema). Šiuos skundus parėmė bent viena laivybos bendrovė. 2010 m. rugpjūčio mėn. vienas Europos Parlamento narys uždavė klausimą ta pačia tema (2).

(2)

2006 m. rugsėjo 15 d., 2007 m. sausio 30 d., 2007 m. lapkričio 6 d. ir 2008 m. kovo 3 d. raštais Komisija paprašė Ispanijos pateikti informacijos. Ispanija atsakė 2006 m. spalio 16 d., 2007 m. vasario 23 ir 27 d. ir 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. kovo 27 d. raštais. 2008 m. balandžio 29 d. įvykusiame susitikime Komisija paprašė daugiau informacijos, kurią Ispanija suteikė 2008 m. birželio 17 d. raštu. 2008 m. rugsėjo 23 d. raštais Komisija paprašė pateikti papildomos informacijos; Ispanija ją suteikė 2008 m. spalio 24 d. raštu.

(3)

Gavusi naujos informacijos iš skundų pateikėjų Komisija 2010 m. sausio 11 d. ir gegužės 25 d. raštais paprašė Ispanijos pateikti papildomos informacijos. Ispanija atsakė 2010 m. kovo 10 d. ir liepos 26 d. raštais. 2011 m. sausio 24 d. įvyko susitikimas su Ispanijos valdžios institucijomis.

(4)

2011 m. birželio 29 d. raštu Komisija pranešė Ispanijai apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

(5)

2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Ispanija pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti oficialią procedūrą.

(6)

Komisijos sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą (toliau – Sprendimas C(2011) 4494 final) buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl atitinkamų priemonių.

(7)

Komisija gavo kelių suinteresuotųjų šalių pastabas. 2012 m. vasario 23 d., kovo 7 d., liepos 11 d. ir spalio 29 d. ir 2013 m. vasario 12 ir 25 d. ir balandžio 22 d. raštais Komisija perdavė šias pastabas Ispanijai, kuriai buvo suteikta galimybė į jas atsakyti. Ispanija savo pastabas pateikė 2012 m. balandžio 30 d., gegužės 24 d., liepos 9 ir 23 d. ir lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 25 d., kovo 12 d. ir gegužės 21 d. raštais. Ispanija taip pat pateikė papildomų pastabų 2012 m. spalio 3 ir 9 d. raštais. Jos prašoma Komisija 2012 m. lapkričio 13 d. ir 2013 m. vasario 4 d. surengė susitikimus su Pequeños y MEDIAnos Astilleros en Reconversión (PYMAR) (4) o 2013 m. kovo 6 d. – su Ispanijos valdžios institucijomis.

(8)

Ispanijos mokestinės nuomos sistema naudojama sandoriams, pagal kuriuos laivų statyklų (pardavėjų) statomus jūrų laivus įsigyja jūrų laivybos bendrovės (pirkėjai), šių sandorių finansavimui naudojant tam skirtą teisinę ir finansinę struktūrą.

(9)

IMN sistema yra pagrįsta:

(10)

Komisijos prašymu Ispanijos valdžios institucijos patvirtino, kad IMN sistema nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. panaudota 273 laivų statybos ir įsigijimo sandoriams, kurių bendra vertė – 8 727 997 332 EUR. Pagalbos schema toliau taikyta iki oficialios tyrimo procedūros pradžios 2011 m. birželio 29 d. Susiję pirkėjai – laivybos bendrovės iš visos Europos ir pasaulio. Ispanijos laivų statyklos dalyvavo visuose šiuose sandoriuose, išskyrus vieną (6 148 969 EUR vertės sutartį).

(11)

Kaip minėta, per IMN sistemos operaciją laivų savininkas gali užsakyti pastatyti jam naują laivą su 20–30 % nuolaida nuo laivų statyklos nustatytos kainos. Kad galėtų pirkti mažesne kaina (su nuolaida), laivybos bendrovė turėjo sutikti nepirkti laivo tiesiai iš laivų statyklos, o pirkti jį iš banko pagal Ispanijos teisę įsteigtos ekonominių interesų grupės (EIG).

(12)

IMN sistemą sudaro mokesčių planavimo schema, paprastai organizuojama banko, siekiant gauti mokesčių lengvatas investuotojams mokesčių požiūriu skaidrioje EIG ir perleisti jų dalį laivybos bendrovei kaip laivo kainos nuolaidą. Likusią mokesčių lengvatų dalį pasilieka EIG investuotojai kaip atlygį už investiciją. Vykdant IMN operaciją kartu su EIG dalyvauja ir kiti tarpininkai, pavyzdžiui, bankas ir išperkamosios nuomos bendrovė (žr. tolesnę schemą).

(13)

Kalbant konkrečiai, EIG išsinuomoja laivą iš išperkamosios nuomos bendrovės nuo jo statybos pradžios dienos. Pastatytą laivą EIG be įgulos frachtuoja laivybos bendrovei, kuri pradeda jį eksploatuoti. EIG visais atvejais įsipareigoja nupirkti laivą pasibaigus jo nuomos sutarčiai, o laivybos bendrovė įsipareigoja jį perpirkti pasibaigus frachtavimo be įgulos sutarčiai pagal abipusio pirkimo ir pardavimo sandorio sutartis (5). Išperkamosios nuomos sutartyje nustatytas pasinaudojimo pasirinkimo sandoriais terminas yra keliomis savaitėms trumpesnis už laivo frachtavimo be įgulos sutartyje nustatytą pasinaudojimo pasirinkimo sandoriu terminą. Abiem pasirinkimo sandoriais pasinaudojama tada, kai EIG pereina prie tonažo apmokestinimo sistemos (daugiau apie tai rašoma 2.2.4 skirsnyje dėl 4 priemonės – tonažo mokesčio). Dalyvaujančios šalys pasirašo preliminariąją sutartį, kad būtų užtikrintas visų jų sutarimas dėl IMN sistemos organizavimo ir veikimo.

(14)

Įvairių per IMN operaciją dalyvaujančių subjektų tarpusavio sandoriai išsamiau aprašyti Sprendime C(2011) 4494 final (2.2 skirsnyje) (6) remiantis Ispanijos pateiktais pavyzdžiais (7).

(15)

2.1 skirsnyje aprašytos IMN sistemos tikslas yra visų pirma gauti tam tikrų mokesčių lengvatas EIG ir joje dalyvaujantiems investuotojams, kurie vėliau perleidžia dalį šių lengvatų naują laivą įsigyjančiai laivybos bendrovei.

(16)

Mokesčių lengvatas EIG gauna dviem etapais pagal dvi skirtingas apmokestinimo sistemas. Pirmiausia taikomas ankstyvas ir pagreitintas išnuomoto laivo nusidėvėjimas pagal įprastą pelno mokesčio sistemą. Taip EIG patiria didelių nuostolių. Taikant EIG mokesčių skaidrumo principą šie nuostoliai gali būti atskaitomi iš investuotojų nuosavų pajamų proporcingai jų turimoms EIG akcijoms.

(17)

Įprastomis aplinkybėmis dėl tokio ankstyvo ir pagreitinto laivo nusidėvėjimo sutaupytus mokesčius vėliau turėtų atsverti padidėjusios mokesčių įmokos, kai laivas yra visiškai nusidėvėjęs, todėl nebegalima atskaityti nusidėvėjimo sąnaudų, arba kai pardavus laivą gaunamas kapitalo prieaugis (8). Taikant EIG mokesčių skaidrumo principą jos padidėjęs pelnas vėlesniais metais paprastai būtų pridedamas prie investuotojų nuosavų pajamų ir apmokestinamas.

(18)

Tačiau per IMN operaciją EIG nebelaiko laivų po to, kai pasiekiamas visiškas jų nusidėvėjimas. Mokesčių sumažinimas perleidus pradinius nuostolius investuotojams antrajame etape užtikrinamas EIG pereinant prie pajamų apmokestinimo pagal tonažo mokesčio (TM) sistemą ir taikant visišką atleidimą nuo mokesčių už kapitalo prieaugį, gautą pardavus laivą (netrukus po perėjimo prie naujosios sistemos) laivybos bendrovei (9). Daugiau informacijos apie šiuos du etapus pateikta Sprendime C(2011) 4494 final (2.3.1 skirsnyje).

(19)

Remiantis Komisijos turima informacija (10), dėl bendro IMN sistemoje taikomų mokestinių priemonių poveikio EIG ir jos investuotojai iš mokesčių gali gauti mokesčių lengvatų, kurių dydis – apie 30 % bendros pradinės laivo kainos. Dalį šių mokesčių lengvatų, iš pradžių gautų EIG ir jos investuotojų, pasilieka investuotojai (10–15 %), o dalis jų (85–90 %) perleidžiama laivybos bendrovei, kuri galiausiai tampa laivo savininke, įsigydama jį už kainą, kuri yra 20–30 % mažesnė nei pradinė bendra to laivo kaina.

(20)

Kaip jau minėta, per IMN operacijas mokesčių lengvatos gaunamos derinant atskiras, tačiau tarpusavyje susijusias, mokestines priemones. Šios priemonės glaustai aprašytos tolesniame skirsnyje. Apie jas išsamiau skaitykite Sprendime C(2011) 4494 final (2.4 skirsnyje).

(21)

Ispanijoje išperkamosios nuomos sandorio apmokestinimo tvarka skiriasi nuo jo apskaitos tvarkos. 2004 m. kovo 5 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 4/2004 dėl Pelno mokesčio įstatymo (TRLIS) jungtinės redakcijos patvirtinimo (12) XIII skyrius ir 2004 m. liepos 30 d. Karaliaus dekreto Nr. 1777/2004 dėl Pelno mokesčio reglamento (RIS) patvirtinimo (13) 49 straipsnis taikomi finansinės nuomos sutartims, kurių trukmė yra ne mažiau kaip dveji metai, jeigu jos yra susijusios su kilnojamuoju turtu, arba dešimt metų, jeigu jos yra susijusios su nekilnojamuoju turtu ar pramonės įmonėmis.

(22)

Toji įmokų dalis, kurią sudaro nuomotojui grąžinama turto kaina (14), tik mokesčių tikslais yra laikoma išlaidomis, už kurias taikoma mokesčių lengvata iki tam tikros ribos, t. y. atskaitoma suma negali viršyti sumos, gautos dukart ar triskart padauginus to turto kainą iš oficialiai nustatyto koeficiento, rodančio maksimalų tos rūšies turto tiesinį nusidėvėjimą.

(23)

Kalbant apie laivus, įprastas tiesinis nusidėvėjimas mokesčių tikslais paskirstomas per dešimtį metų (10 % per metus). Maksimali pagreitinto nusidėvėjimo norma išnuomotam turtui gali būti 20–30 % per metus (nuo 40 iki 60 mėnesių). Pagal Ispanijos teisę laivų savininkų turto nuvertėjimui taip pat gali būti taikomas mažėjančio nusidėvėjimo metodas (15) arba metų skaičiaus sumos (16) metodas.

(24)

Pagal TRLIS 115 straipsnio 6 dalį išnuomoto turto pagreitintas nusidėvėjimas prasideda nuo tos dienos, kurią šis turtas pradedamas eksploatuoti, t. y. ne anksčiau negu tada, kai turtas pristatomas ir nuomininkas pradeda juo naudotis. Tačiau pagal TRLIS 115 straipsnio 11 dalį (17) Ekonomikos ir finansų ministerija gali, gavusi oficialų nuomininko prašymą, nustatyti ankstesnę nusidėvėjimo pradžios datą. Iš esmės ši nuostata tam tikromis sąlygomis taikoma visam pagal išperkamosios nuomos sutartį išnuomotam turtui, kurio pagreitintas nusidėvėjimas yra leidžiamas.

(25)

TRLIS 115 straipsnio 11 dalyje iš tiesų nustatytos dvi bendros sąlygos. Pirma, nustatant naująją pradžios datą reikėtų atsižvelgti į „konkrečius to turto naudojimo pagal sutartį ar statybos laikotarpio ypatumus ir konkretų jo ekonominės naudos pobūdį“. Pagal RIS 49 straipsnį mokesčių administratorius leidžia taikyti ankstyvą nusidėvėjimą nuo statybos laikotarpio pradžios tik tada, kai šis statybos laikotarpis trunka ilgiau kaip 12 mėnesių, o planuojamos nuomos įmokos yra nustatytos išperkamosios nuomos sutartyje. Antra, „nuo šios datos nustatymo (neturėtų) priklausyti tai, kaip apskaičiuojama apmokestinamoji suma, gaunama iš tikrųjų naudojant tą turtą, arba įmokos perleidus jo nuosavybę – jos turi būti nustatomos arba pagal bendrąją apmokestinimo tvarką, arba specialia TRLIS VII antraštinės dalies VIII skyriuje nustatyta tvarka“.

(26)

Pagal TRLIS 48 straipsnio 4 dalį (18) turtas, kuriam taikoma TRLIS 115 straipsnio 1 dalyje aprašyta ankstyvo nusidėvėjimo schema, bus išnuomojamas Ispanijoje registruotoms EIG, kurios savo ruožtu jį pernuomos trečiosioms šalims. Be to, RIS 49 straipsnyje nustatyta, kokia tvarka turi būti pildomas prašymas leisti taikyti ankstyvą nuomojamo turto nusidėvėjimą.

(27)

Kaip jau minėta, Ispanijos EIG teisinis subjektiškumas yra kitoks nei jų narių. Dėl to EIG gali pateikti prašymą tiek dėl ankstyvo nusidėvėjimo priemonės, tiek dėl alternatyvios tonažo apmokestinimo schemos, nustatytos TRLIS 124–128 straipsniuose (žr. 2.2.4 skirsnį), jeigu tenkinami Ispanijos teisės nustatyti reikalavimai dėl tinkamumo, net jei tarp jų narių nėra laivybos bendrovių.

(28)

Tačiau EIG yra mokesčių požiūriu skaidrios, kalbant apie Ispanijoje įsikūrusius jų akcininkus. Kitaip tariant, EIG pelnas (arba nuostolis) mokesčių tikslais yra proporcingai (pro rata) tiesiogiai paskirstomas Ispanijoje įsikūrusiems jų nariams. Kadangi IMN operacijose dalyvaujančias EIG jų nariai laiko investavimo priemonėmis, o ne bendros veiklos vykdytojomis, šiame sprendime jos vadinamos investuotojomis.

(29)

EIG mokesčių skaidrumas reiškia, kad dideli nuostoliai, kuriuos EIG patiria dėl ankstyvo ir pagreitinto nusidėvėjimo, gali būti tiesiogiai perleidžiami investuotojams, kurie šiuos nuostolius gali kompensuoti iš savo gauto pelno ir taip sumažinti mokėtinus mokesčius.

(30)

Tonažo apmokestinimo (toliau – TA) teisės aktai Ispanijoje taikomi nuo 2002 m. Juose numatytas alternatyvus būdas apskaičiuoti laivybos bendrovių apmokestinamąjį pelną iš jų atitinkamos transporto veiklos remiantis ne pajamų ir išlaidų skirtumu, o eksploatuojamu tonažu.

(31)

Komisija leido taikyti (19) Ispanijos TA schemą kaip su vidaus rinka suderinamą valstybės pagalbą pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos jūrų transportui (20) (toliau – Jūrų transporto gairės). TA schemą reglamentuojančios nuostatos pateiktos TRLIS XVII skyriaus 124–128 straipsniuose.

(32)

Ispanija taip pat priėmė įgyvendinimo priemones, kurios pateiktos RIS VI antraštinės dalies 50–52 straipsniuose. Komisija pažymi, kad priešingai TRLIS 124–128 straipsniuose nustatytoms taisyklėms, apie kurias buvo pranešta Komisijai ir kurioms Komisija pritarė, apie šias įgyvendinimo priemones – ypač RIS 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį (žr. 2.2.5 skirsnį) – Komisijai nebuvo pranešta ir Komisija nebuvo leidusi jų taikyti.

(33)

Ispanijoje, kaip ir kitose valstybėse narėse, dalyvavimas TA sistemoje nėra privalomas; norint dalyvauti reikia gauti išankstinį mokesčių administratoriaus leidimą, kuris galioja 10 metų. Su laivyba nesusijusios (arba reikalavimų neatitinkančios) veiklos pajamoms taikomos įprastos pajamų mokesčio taisyklės.

(34)

Pagal Ispanijos teisę IMN sistemoje dalyvaujančios EIG gali būti įtrauktos į kurį nors iš laivybos bendrovių registrų (21), nes, pasak Ispanijos valdžios institucijų, jų veikla apima ir nuosavų bei frachtuojamų laivų eksploatavimą. Taigi į laivo eksploatavimo sampratą įeina ir jo pateikimas naudotis trečiajai šaliai pagal laivo frachtavimo be įgulos sutartį.

(35)

Reikalavimus atitinkančios laivybos veiklos apmokestinamoji bazė apskaičiuojama pagal bendrą tonažą:

(36)

Apskaičiavus šią alternatyvią apmokestinamąją bazę pagal bendrą laivybos bendrovės eksploatuojamą tonažą, šiai bazei taikomas įprastas pelno mokesčio tarifas.

(37)

Pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką į TA apmokestinamąją bazę įeina visos pajamos iš (atitinkančios reikalavimus) laivybos atviroje jūroje veiklos, įskaitant visų pirma kapitalo prieaugį, gaunamą, kai laivai (naujai įsigyti TA sistema besinaudojančios įmonės) yra vėliau parduodami tai įmonei toliau dalyvaujant TA sistemoje. Taikant įprastas pelno mokesčio taisykles, priešingai, kadangi apmokestinamoji bazė nustatoma kaip pajamų ir išlaidų skirtumas, kai įmonė įsigyja laivus ir vėliau juos parduoda, gaudama kapitalo prieaugį, šis išskirtinis kapitalo prieaugis yra apmokestinamosios pajamos, todėl padidėja apmokestinamoji bazė, nuo kurios apskaičiuojamas pelno mokestis.

(38)

Taikomos specialios taisyklės, pagal kurias laivui (kuris nebėra naujas) ir jo pajamų apmokestinimui vietoj įprastos pelno mokesčio sistemos pradedama taikyti TA sistema. Tuo atveju, kai į TA sistemą pereinanti įmonė jau yra laivų savininkė, arba kai naudoti laivai perkami įmonei jau naudojantis TA sistema, taikoma speciali TRLIS 125 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra (22). Pagal šią procedūrą tam tikrų sumų apmokestinimas įprastu pelno mokesčiu taikomas tik tada, kai laivas vėliau parduodamas:

(39)

Taigi, įprasta tvarka taikant Ispanijos TA sistemą, kurią leido taikyti Komisija, galimas kapitalo prieaugis apmokestinamas pereinant į TA sistemą ir daroma prielaida, kad, nors kapitalo prieaugio apmokestinimas yra atidėtas, jis atliekamas vėliau parduodant ar sunaikinant laivą. Kaip paaiškinta 2.2.5 skirsnyje, pagal IMN sistemą toks apmokestinimas yra ne atidedamas, o jo išvengiama visiškai, nes atitinkamai laivai laikomi ne naudotais, o naujais. Todėl ši speciali procedūra netaikoma.

(40)

Dėl leidžiamų IMN operacijų Komisija pažymi, kad EIG gali iš įprastos pelno mokesčio sistemos pereiti į TA sistemą neįvykdydamos paslėpto mokestinio įsipareigojimo, kuris susidaro dėl ankstyvo ir pagreitinto nusidėvėjimo pereinant į TA sistemą arba vėliau, kai laivas yra parduodamas ar sunaikinamas.

(41)

Iš tiesų, darant išimtį iš TRLIS 125 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės, RIS 50 straipsnio 3 dalyje (23) nustatyta, kad kai laivai įsigyjami per pasirinkimo pirkti sandorį pagal išperkamosios nuomos sutartį, pirmiau patvirtintą mokesčių administratoriaus, tie laivai laikomi naujais (24), o ne naudotais, nepaisant to, ar jie jau buvo eksploatuoti ar nusidėvėję, nuo tos dienos, kurią įvykdomas išperkamosios nuomos sandoris, t. y. EIG perėjus prie TA sistemos. Remiantis Komisijos turima informacija, ši išimtis taikyta tik konkrečioms išperkamosios nuomos sutartims, mokesčių administratoriaus patvirtintoms gavus prašymus leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą pagal TRLIS 115 straipsnio 11 dalį (žr. 2.2.2 skirsnį dėl 2 priemonės – išnuomoto turto ankstyvo nusidėvėjimo taikymo savo nuožiūra), t. y. kai išnuomoti naujai pastatyti jūrų laivai, įsigyti per IMN operacijas; visi jie, išskyrus vieną, buvo gauti iš Ispanijos laivų statyklų.

(42)

Tokiais atvejais laikoma, kad laivas yra EIG įsigytas tą dieną, kurią buvo įvykdytas išperkamosios nuomos sandoris, t. y. po EIG perėjimo į TA sistemą. Šios RIS 50 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties pirmasis padarinys yra tai, kad išvengiama TRLIS 125 straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių taikymo. EIG nereikia sudaryti nepaskirstytino rezervo, be to, neapmokestinama nei teigiamas skirtumas tarp laivybos bendrovės sumokėtos laivo kainos ir apskaitinės jo vertės EIG apskaitoje (25), nei teigiamas skirtumas tarp laivo apskaitinės vertės ir jo mokestinės vertės (26). Antrasis jos taikymo padarinys yra tai, kad pardavus laivą laivybos bendrovei gautos pajamos (reikšminga kaina, mokama už laivo be įgulos frachtavimo sandorio panaudojimą) laikomos gautomis už TA sistema besinaudojančios įmonės nupirktą ir parduotą laivą ir įtraukiamos į TA apmokestinamąją bazę pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalį.

(43)

Visų pirma Komisija manė, kad Ispanijos mokestinės nuomos sistemą reikėtų tirti kaip vieną bendrą sistemą (pagal bendrą metodą), nepaisant to, kad ji apėmė keletą mokestinių priemonių, kadangi tos priemonės de jure arba de facto galėjo būti taikomos tik visos kartu, ir padarė išvadą, kad toji sistema yra valstybės pagalba.

(44)

Antras žingsnis buvo pavienių priemonių atskiras įvertinimas (pagal individualų metodą), kurį atlikdama Komisija padarė išvadas, kad:

Tačiau Komisija suabejojo dėl dviejų TA sistemos aspektų:

(45)

Nustatyti galimi šios pagalbos gavėjai:

(46)

Komisijos manymu, tokia pagalba neatrodo suderinama su vidaus rinka.

(47)

Gauta pastabų iš Ispanijos valdžios institucijų ir iš 41 trečiosios šalies, įskaitant valdžios institucijas, sektorių asociacijas ir pavienes įmones, kurios arba dalyvauja IMN operacijose, arba yra tų operacijų dalyvių konkurentės, pavyzdžiui, užsienio laivų statyklos ar laivų statybos asociacijos.

(48)

Pastabos gautos dėl šių Sprendime C(2011) 4494 final pateikto Komisijos vertinimo aspektų:

(49)

Ispanijos manymu, Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą deramai nepasitarusi dėl savo svarbiausių išvadų su Ispanijos valdžios institucijomis. Taip buvo pažeista Ispanijos valstybės teisė į gynybą ir nesilaikyta bet kokiai administracinei procedūrai būtino rungimosi principo.

(50)

Kelių trečiųjų šalių teigimu, Komisijai derėjo rinktis esamai pagalbai skirtą procedūrą, nes jeigu abi atitinkamos mokestinės priemonės (išnuomoto turto nusidėvėjimo sistema ir TA sistema) yra valstybės pagalba, tai jos laikytinos esama pagalba.

(51)

Holland Shipbuilding mano, kad IMN reikėtų laikyti viena bendra sistema todėl, kad tai yra organizuota sistema, kurioje atskiros mokestinės priemonės tikslingai naudojamos siekiant ekonominio pranašumo, kur kas didesnio nei bendras pranašumas, kurį būtų įmanoma įgyti taikant tas priemones atskirai, ir todėl, kad tos priemonės yra viena nuo kitos priklausomos. Naudodamosi TA sistema EIG gali dėl ankstyvo ir pagreitinto nusidėvėjimo gautą laikiną mokestinę naudą paversti nuolatine. Dėl nustatytų neaiškių ankstyvo nusidėvėjimo taikymo sąlygų ir to, kaip jas aiškina Ispanijos valdžios institucijos, mokesčių administratoriui suteikti įgaliojimai veikti savo nuožiūra; taip yra todėl, kad ankstyvą nusidėvėjimą praktikoje leidžiama taikyti tik pereinant nuo įprastos pelno mokesčio sistemos prie TA sistemos.

(52)

Danish Maritime ir […] (30)  (31) taip pat laiko visą IMN sistemą valstybės pagalbos schema, kuria kai kurioms įmonėms aiškiai suteikiamas ekonominis pranašumas nepriklausomai nuo to, kas yra pagalbos gavėjai.

(53)

Vis dėlto tokio bendro požiūrio taikymui prieštarauja Ispanija ir įmonės, kurias Komisija nurodė kaip galimas pagalbos gavėjas (laivybos bendrovės, bankai, EIG investuotojai, IMN operacijose dalyvaujančios laivų statyklos).

(54)

Jos mano, kad pati IMN koncepcija nėra nustatyta Ispanijos mokesčių teisės aktuose ir kad IMN operacijos yra privatūs susitarimai (išperkamosios nuomos, frachtavimo be įgulos, EIG) tarp privačių subjektų, kurie savo nuožiūra renkasi pigiausius turto finansavimo būdus ir naudojasi jiems tinkamomis sutarčių nuostatomis ir apmokestinimo tvarka. Jos taip pat teigia, kad Ispanija neturėtų atsakyti už tuos pranašumus, kuriuos ji suteikia mokesčių mokėtojams stengdamasi mažinti jų mokesčių naštą. Be to, pagal mokesčių teisės aktus yra neprivaloma taikyti visų Komisijos sprendime C(2011) 4494 final nurodytų priemonių.

(55)

Asociación Española de Banca (Ispanijos bankų asociacija, AEB) mano, jog tai pirmas kartas, kai Komisija įžvelgia valstybės pagalbą privačių subjektų sudaromų teisėtų sandorių derinyje, o ne teisės nuostatose.

(56)

AEB manymu, yra ne viena sistema, o dvi atskiros sistemos (nusidėvėjimo schema ir TA), kurias galima aiškiai atskirti ir atskirai vertinti nepaisant to, ar jos taikomos kartu, ar atskirai.

(57)

Be to, AEB mano, kad Komisija prieš pripažindama atrankinį pranašumą nenustatė bendros atskaitos sistemos. Pasak AEB, esama daugybės įvairių būdų finansuoti turto įsigijimą įvairiai derinant teisines ir mokestines priemones, todėl Komisija turėtų palyginti visus šiuos skirtingus atvejus. Taigi išvada, kad taikant IMN tam tikroms įmonėms suteikiamas atrankinis pranašumas, daroma dirbtinai, ypač jei Komisija kaip atskaitos tašką renkasi daugiausia kainuojantį (mokestiniu požiūriu) investicijos finansavimo būdą, taip nekreipdama dėmesio į visas skatinamąsias priemones, kuriomis gali naudotis investuotojai.

(58)

Todėl IMN atrankinio pranašumo nesuteikia. Šis teiginys grindžiamas visų pirma tuo, kad Komisija nurodė kelis galimus pagalbos gavėjus ne iš atitinkamų ekonomikos sektorių. Remdamasi Komisijos pranešimu dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (32) (toliau – Komisijos pranešimas dėl verslo apmokestinimo) ir Komisijos sprendimu dėl Nyderlandų Groepsrentebox  (33) AEB mano, jog negalima daryti išvados, kad priemonė yra atrankinė, vien todėl, kad ji yra naudingesnė EIG nariams, kurie daugiau investuoja į jūrų laivus negu į kitą turtą.

(59)

Kadangi IMN naudojasi tik privatūs subjektai, kuriems taikomos bendrosios mokestinės priemonės pagal privačius susitarimus, tam nenaudojami valstybiniai ištekliai.

(60)

Pasak AEB, pagalba nedaro poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių, nes svarbiausios Komisijos nurodytos pagalbos gavėjos yra laivybos bendrovės, o šia priemone gali naudotis visos laivybos bendrovės iš Europos ir pasaulio.

(61)

Šios trečiosios šalys savo pastabose apibūdino IMN kaip nesusijusių priemonių rinkinį (kuriam taikytinas individualus metodas) ir nepateikė daugiau jokių pastabų apie IMN kaip visumą.

(62)

Pasak Ispanijos ir kai kurių trečiųjų šalių, ši priemonė paprastai taikoma visų rūšių turtui ir visuose sektoriuose. Skirtinga išperkamosios nuomos įmokų apmokestinimo ir apskaitos tvarka nereiškia jokio tikro atrankumo, ir tai patvirtina sektorių, kuriems taikoma ši priemonė, įvairovė. Be to, Ispanijos pelno mokesčio sistemoje leidžiama ir kitokia pagreitinto nusidėvėjimo tvarka. AEB teigia, kad tiesinio nusidėvėjimo negalima laikyti (vieninteliu) atskaitos tašku nustatant, ar suteikiamas pranašumas, nes paprastai leidžiama taikyti ir kitokius nusidėvėjimo metodus. TRLIS 11 straipsnyje ir RIS 1–5 straipsniuose nustatyta galimybė taikyti laipsniško mažinimo metodus, pavyzdžiui, mažėjančio nusidėvėjimo metodą (35) ar metų sumos skaičiaus metodą (36), taip pat galimybė turto nusidėvėjimui taikyti su mokesčių administratoriumi suderintą specialų planą (37). AEB kaip pavyzdį nurodo, kad taikant mažėjančio nusidėvėjimo metodą nusidėvėjimo norma būtų 2,5 karto didesnė nei tiesinio nusidėvėjimo norma, t. y. 25 %

(63)

Teigiama, kad ankstyvas nusidėvėjimas tėra pagreitinto nusidėvėjimo metodas, pagal kurį nustatoma, kad pagreitintas nusidėvėjimas tam tikromis sąlygomis gali prasidėti iki tos dienos, kai turtas pristatomas galutiniam naudotojui ir pradedamas eksploatuoti. Jeigu nebūtų įmanoma išskaičiuoti turto statybos etape sumokėtų sumų, tai iš tiesų reikštų apmokestinimo numatymą. Taikant ankstyvą nusidėvėjimą tik atkuriamas neutralumas ir finansinių srautų bei apmokestinimo tvarkos dermė.

(64)

AEB tvirtina, kad galimybė numatyti nusidėvėjimo laikotarpio pradžią yra bendro pobūdžio priemonė, taip pat numatyta TRLIS 11 straipsnio 1 dalies d punkte ir RIS 5 straipsnyje, kuriuose nustatytos bendros nusidėvėjimą reglamentuojančios taisyklės. Pagal šias nuostatas mokesčių administratorius gali patvirtinti specialų mokesčių mokėtojo pateiktą ir pagrįstą nusidėvėjimo (taikomo, be kita ko, turtui statybos etape) planą.

(65)

Iš anksto leidžiant taikyti ankstyvą nusidėvėjimą ir laikantis atitinkamos mokesčių administratoriaus procedūros siekiama vienintelio tikslo – įsitikinti, kad atitinkama operacija yra tikra ir kad tenkinami objektyvūs teisės aktais nustatyti kriterijai. Visų pirma būtina iš anksto užtikrinti, kad būtų sudarytas išperkamosios nuomos susitarimas, kurio pradžios data būtų ankstesnė nei to turto perdavimo eksploatuoti ar pristatymo data; teikiant prašymą būtų nurodoma, kad nuo to turto kainos susigrąžinimo įmokų atskaitomi mokesčiai; sutartis būtų skirta įsigyti turtui, kuriam pagal jo eksploatavimo sąlygas yra reikalingas ilgas sutarties ir (arba) statybos terminas; būtų pasirašyta sutartis dėl to turto statybos ir nurodytos to turto naudojimą reglamentuojančios konkrečios sutarties sąlygos.

(66)

Kartu su bendromis RIS 49 straipsnyje nustatytomis sąlygomis TRLIS 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta papildoma sąlyga, taikoma, kai prašymą pateikia EIG. Leidimo suteikimas nepriklauso nuo kitų priemonių taikymo ar papildomų dokumentų pateikimo. Galiausiai tai, kad ši procedūra visiškai nėra taikoma savo nuožiūra, įrodo faktas, kad nebuvo atmestas nė vienas mokesčių administratoriui pateiktas prašymas. AEB šiuo klausimu mano, kad Komisija turėtų atidžiau ištirti finansavimo operacijų nevykdymo priežastis. Jeigu, kaip remdamasi neoficialiai gauta informacija teigia Komisija, kai kurios laivybos bendrovės negalėjo rasti banko, kuris finansuotų operaciją, tai daugiau lėmė tų subjektų nesugebėjimas susitarti dėl tam tikrų operacijų sąlygų, pavyzdžiui, kainų. AEB oficialiai neigia, kad jos nariai dalyvavo kokiuose nors susitikimuose ar palaikė neoficialius ryšius su Ispanijos valdžios institucijomis. Iš tiesų padėtis nėra tokia, kaip aprašyta Komisijos sprendime dėl Prancūzijos GIE fiscaux  (38), kuriame buvo nustatyta, jog sąlyga, kad atitinkama operacija turi būti svarbi ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, yra netiksli, ir šis klausimas paliktas mokesčių administratoriui spręsti savo nuožiūra. Priešingai, AEB neigia, kad kuri nors iš RIS 49 straipsnyje nustatytų sąlygų yra netiksli ir gali būti įvairiai aiškinama.

(67)

Todėl ankstyvą nusidėvėjimą, taip pat kaip pagreitintą nusidėvėjimą, paprastai galima taikyti visų rūšių turtui ir visuose sektoriuose. Tai yra bendro pobūdžio priemonė.

(68)

Kadangi tai yra pagreitinto nusidėvėjimo taikymo metodas, jeigu jis laikomas pagalba, tuomet jį reikėtų laikyti esama pagalba.

(69)

Pasak AEB, EIG skaidrumas atitinka Ispanijos mokesčių sistemos principus. Dėl šio skaidrumo keli investuotojai gali kartu atlikti investiciją, kurios nė vienas iš jų atskirai nesiimtų, ir kartu prašyti (dėl šio skaidrumo, atitinkamai savo investicijos daliai) taikyti tokią apmokestinimo tvarką, kokia būtų buvusi taikoma jiems investuojant savarankiškai. Todėl naudojimasis EIG statusu neteikia jokio pranašumo, be to, nėra jokių su šiuo statusu susijusių sektorinių apribojimų. Bet kuris Ispanijos mokesčių mokėtojas gali tapti EIG nariu; taigi ši priemonė nėra atrankinė.

(70)

Kadangi Komisija Sprendime C(2011) 4494 final pažymėjo, kad ji 2002 m. leido taikyti Ispanijos TA sistemą kaip Jūrų transporto gaires atitinkančią pagalbą (39), Ispanijos valdžios institucijos ir trečiosios šalys savo pastabose skyrė dėmesį šio 2002 m. suteikto leidimo taikymo sričiai ir konkretiems klausimams, ar TA sistema turėtų naudotis IMN operacijose dalyvaujančios finansinės EIG (40).

(71)

Dėl to, ar TA sistema turėtų naudotis IMN operacijose dalyvaujančios finansinės EIG (40), kurios pačios laivų neeksploatuoja, tačiau į juos investuoja ir juos frachtuoja darydamos finansines investicijas, Ispanija teigia, kad šios bendrovės eksploatuoja laivus juos frachtuodamos ir todėl yra įtrauktos į Ispanijos laivybos registrus (kaip laivybos bendrovės) nuo tada, kai įsigaliojo 1989 m. liepos 28 d. Karaliaus dekreto Nr. 1027/1989 1 straipsnio nuostata (41), vėliau pakartota 1992 m. lapkričio 24 d. įstatymo Nr. 27/1992 9 straipsnyje. Kadangi Komisija leido taikyti TA sistemą visoms į Ispanijos laivybos registrus įtrauktoms bendrovėms (42), šis leidimas taikomas ir bendrovėms, turinčioms nuosavus laivus, kuriuos pagal nuomos ar išperkamosios nuomos sutartis jos išnuomoja trečiosioms šalims. Todėl jeigu ši priemonė laikoma valstybės pagalba, ją reikėtų laikyti esama pagalba.

(72)

Ispanija, PYMAR ir kai kurie bankai teigia, kad RIS 50 straipsnio 3 dalyje nustatytos tik įgyvendinimo priemonės, kuriomis siekiama teisinio tikrumo. Jie tvirtina, kad pagal Ispanijos teisinės sistemos principus įstatymai visada turi reglamentuoti esminius mokestinės priemonės elementus ir kad ši karaliaus dekrete pateikta nuostata nereiškia nieko naujo, o tik paaiškina TRLIS 125 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, ji nenukrypsta nuo įstatymo ir neduoda papildomos naudos. Kapitalo prieaugio neapmokestinimas jau buvo įtrauktas į sistemą, kurią leido taikyti Komisija, tad jeigu ši priemonė yra valstybės pagalba, ją reikėtų laikyti esama pagalba.

(73)

Be to, Ispanija ir tariami pagalbos gavėjai teigia, kad laivą galima pagrįstai laikyti „nauju“, nes iki nuomininko niekas kitas juo nesinaudojo, o dėl pasirinkimo sandorio panaudojimo susitarta pasirašant išperkamosios nuomos sutartį (43). AEB teigimu, turtas paprastai laikomas nauju, kai jis įsigyjamas per išperkamosios nuomos sutarties pasirinkimo sandorį.

(74)

Pasak skundų pateikėjų, nuolaida yra valstybinių išteklių perdavimas, nes netenkama mokestinių pajamų. IMN sistema ir mokestinės priemonės priskirtinos valstybei, nes visas šias priemones reglamentuoja Ispanijos teisė. Be to, IMN sistemoje dalyvaujama tik mokesčių administratoriui leidus. NET jeigu tokie leidimai yra skirti pavienėms priemonėms, akivaizdu, kad praktikoje jie suteikiami visiems IMN sandoriams. Tai patvirtina faktas, kad mokesčių administratoriui teikiamame prašyme leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą išsamiai aprašomas mokestinės naudos susidarymas ir paskirstymas tarp EIG arba investuotojų ir laivybos bendrovės, taip pat pateikiamas laivų statyklos pranešimas dėl numatomos tokio susitarimo socialinės ir ekonominės naudos. Nėra priežasties, kodėl šie dokumentai turėtų būti sistemingai teikiami, jeigu nuo jų nepriklausytų leidimo suteikimas.

(75)

Kita vertus, laivybos bendrovės teigia, kad laivų statyklos arba EIG suteikta nuolaida nuo pradinės kainos nepriskirtina valstybei, nes ji suteikiama remiantis privačiais sutartiniais santykiais tarp EIG ir toje operacijoje dalyvaujančios laivybos bendrovės.

(76)

[…] mano, kad suteikti pranašumai (Sprendimo C(2011) 4494 final pavyzdyje įvertinti 14 mln. EUR) dėl savo dydžio neabejotinai daro poveikį jos gavėjų padėčiai rinkoje, taigi dėl jų atsiranda didelių iškraipymų rinkose, kurioms yra būdinga didelė konkurencija. Ši pagalbos schema teikia didelį pranašumą Ispanijos laivų statykloms, kurios gali siūlyti savo laivus už (mažesnę nei kitų Europos laivų statyklų) kainą, į kurią įskaitytos IMN sistemos teikiamos lengvatos. […] remiasi Ispanijos pramonės ministerijos statistika, iš kurios matyti, kad laikui bėgant tarp Ispanijos laivų statyklų klientų vis daugėja laivų savininkų iš užsienio.

(77)

[…] mano, kad laivybos bendrovės, pirkdamos laivus iš Ispanijos laivų statyklų už kur kas mažesnę kainą, gali sutaupyti milijonus eurų, t. y. didelę savo nustatytųjų išlaidų dalį. Kadangi ši nauda paskirstoma per visą laivo kainos susigrąžinimo laikotarpį, jos įgyja konkurencinį pranašumą prieš kitus laivybos veiklos vykdytojus. Taip daugybei metų iškraipoma konkurencija.

(78)

Kaip jau minėta, laivų savininkai teigia, kad visos laivybos bendrovės gali pasinaudoti Ispanijos laivų statyklų siūlomomis sąlygomis, taigi ir bet kokiomis mokesčių atskaitomis nuo kainų, kurias siūlo Ispanijos laivų statyklos. Jie taip pat teigia, kad sumokėjo teisingą rinkos kainą ir neįgijo jokio ekonominio pranašumo. Todėl negali būti, kad laivų įsigijimas iš Ispanijos laivų statyklų labai sumažintų jų veiklos sąnaudas arba sustiprintų jų pozicijų ilgesniam laikui, kaip teigė Komisija Sprendime C(2011) 4494 final.

(79)

Pasak AEB, EIG negali būti pagalbos gavėjos. Dėl jų mokesčių skaidrumo investuotojai turi mokėti mokestį, kuriuo apmokestinama EIG komercinė veikla. Todėl mokesčių lengvata negali teikti EIG jokio ekonominio pranašumo. Be to, EIG nariu-investuotoju gali būti kiekvienas Ispanijos mokesčių mokėtojas.

(80)

Kita vertus, kelios laivybos bendrovės laiko EIG vienintelėmis galimomis pagalbos gavėjomis. Laivų savininkai negali būti pagalbos gavėjai, nes jie nemoka mokesčių Ispanijoje. Be to, šių laivybos bendrovių teigimu, Komisija be jokio paaiškinimo padarė klaidingą prielaidą, kad mokesčių lengvatos iš EIG atitenka laivybos bendrovei per kainų nuolaidas. Iš tikrųjų kainas lemia privačių turto savininkų komerciniai sprendimai.

(81)

Laivų savininkų teigimu, viso pasaulio laivybos bendrovės paprastai įsigyja laivus iš įvairių šalių (taip pat, jeigu nori, Ispanijos) laivų statyklų. Todėl bet kokiomis Ispanijos laivų statyklų siūlomomis kainų nuolaidomis gali naudotis visos laivybos bendrovės.

(82)

Keli laivų savininkai teigia, kad jeigu IMN yra valstybės pagalba, tai jie nėra šios pagalbos gavėjai. Jie tai pagrindžia dviem argumentais: pirma, iš IMN sistemos veikimo akivaizdu, kad EIG ir laivų statykla derina veiksmus turėdamos bendrą pagrindinį interesą ir nustatydamos pardavimo kainą; antra, vilkikus ir gelbėjimo laivus eksploatuojančios bendrovės pateikia pavyzdžių apie gautus ne Ispanijos laivų statyklų pasiūlymus statyti panašius laivus vilkikus. Tų pasiūlymų kainos yra panašios ar net mažesnės nei tos, kurias siūlė galiausiai pasirinktos Ispanijos laivų statyklos. Todėl laivų savininkai tvirtina, kad sumokėjo teisingą rinkos kainą ir neįgijo jokio ekonominio pranašumo pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Jeigu IMN sistema teiktų ekonominį pranašumą, tai juo naudotųsi IMN operacijose dalyvaujančios laivų statyklos, o ne laivybos bendrovės.

(83)

Holland Shipbuilding manymu, pagalbos gavėjai yra EIG, jų investuotojai ir laivybos bendrovės, tačiau taip pat Ispanijos laivų statyklos, nes laivo savininko sumokėta kaina iš esmės skiriasi nuo laivų statyklos gautos kainos, kuri viršija rinkos kainą. Pasak vienos nacionalinės laivų statybos asociacijos, ši sistema buvo sukurta siekiant suteikti pranašumą laivų statykloms. Būtų klaidinga daryti išvadą, kad IMN yra naudinga laivybos bendrovėms. Laivo statybos kainos sumažinimas nebūtinai yra naudingas laivo pirkėjui. Be to, Ispanijos laivų statyklos gali pasiūlyti šią nuolaidą tik tiems pirkėjams, kurie naudojasi IMN sistema. IMN yra neteisėta pagalba laivų statybai, daranti žalą šios šalies laivų statykloms, kurios yra Ispanijos laivų statyklų tiesioginės konkurentės.

(84)

PYMAR mano, kad Komisija sprendime C(2011) 4494 final nepakankamai pagrindė, kodėl ji laiko laivų statyklas galimomis valstybės pagalbos gavėjomis. PYMAR taip pat pažymi, kad sprendimuose dėl GIE Fiscaux, Brittany Ferries, Air Caraïbes ir Le Levant  (44) atvejų, susijusių su panašiomis apmokestinimo sistemomis, Komisija nelaikė turto kūrėjo valstybės pagalbos gavėju.

(85)

Kaip minėta 4.3 skirsnyje, Ispanija ir kai kurios trečiosios šalys mano, kad yra tik dvi susijusios priemonės. Pirmoji iš jų – TRLIS 115 straipsnio nuostatos dėl pagal finansinės nuomos sutartį įsigyto turto kainos atskaitos. Ispanija priėmė šias nuostatas dar iki narystės ES, tad jeigu ši priemonė laikytina pagalba, ji yra esama pagalba, kaip Komisijos buvo nustatyta Sprendime C(2011) 4494 final, o TRLIS 115 straipsnio 11 dalis, kurioje mokesčių administratoriui leista nustatyti amortizacijos pradžią, tėra 115 straipsnio įgyvendinimo priemonė. Antra, TRLIS 124–128 straipsniuose nustatyta TA sistema buvo Komisijos patvirtinta 2002 m., todėl taip pat yra esama pagalba. Įgyvendinimo nuostatos, ypač RIS 50 straipsnio 3 dalis, nekeičia įstatymo nustatytų taisyklių, taigi Komisijos suteiktas leidimas taikomas ir joms.

(86)

Ispanijos valdžios institucijos ir tariami pagalbos gavėjai teigia, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal 2002 m. patvirtintą TA sistemą, nes teikiama „pagal Ispanijos teisę registruotoms laivybos bendrovėms (45), kurių veikla apima nuosavų ir frachtuojamų laivų eksploatavimą“. Kadangi RIS 50 straipsnio 3 dalimi tik įgyvendinama TA sistema, jai taip pat taikomas 2002 m. sprendimas.

(87)

Trečiosios šalys taip pat teigia, kad bet kokia pagalba yra suderinama su Jūrų transporto gairėmis, kurios, be kita ko, taikomos nuosavų ir frachtuojamų laivų eksploatavimui, ir ši pagalba neviršija tose gairėse nustatyto didžiausio pagalbos intensyvumo.

(88)

Asociación de Ingenieros Navales y Oceánicos de España (Ispanijos laivų architektų ir jūrų inžinierių asociacija) mano, kad bet kokios pagalbos suderinamumą su vidaus rinka reikėtų ištirti atsižvelgiant į visuotinę konkurenciją, užuot skyrus daugiausia dėmesio vidaus rinkai, nes trečiųjų šalių laivų statyklos gauna paramą ne pagal konkurencijos taisykles, kurių privaloma laikytis ES.

(89)

[…], priešingai, mano, kad šios schemos jokiu būdu negalima laikyti su vidaus rinka suderinama pagalba net ir pagal Jūrų transporto gaires, kaip nurodyta Sprendime C(2011) 4494 final. Ji mano, jog visų pirma Ispanija negalės įrodyti, kad pagalba pagal šias gaires galėjo būti teikiama visiems pastatytiems laivams, ir, antra, kad tokia pagalba gali panaikinti jos gavėjo mokėtiną mokestį tik toje šalyje, kurioje taikoma ta pagalbos schema. Todėl ši schema nebūtų naudinga ne Ispanijos laivų savininkams, o Ispanijos laivų savininkų mokamas mokestis tikriausiai sumažėtų, nes jie naudojasi TA sistema ir moka sumažintas socialines įmokas.

(90)

Tiek Ispanijos valdžios institucijos, tiek galimi pagalbos gavėjai teigia, kad pagalbos susigrąžinimo galimybė atmestina, nes taip būtų pažeisti pagrindiniai ES teisės principai (46) dėl vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos ar teisinio tikrumo.

(91)

PYMAR teigia, kad panašios mokestinės priemonės tirtos kitais dviem atvejais (Brittany Ferries  (47) ir GIE Fiscaux), kai nebuvo nustatyta, kad pagalbą reikia susigrąžinti. Jeigu Komisija nuspręstų, kad pagalba yra teikiama, tai šią pagalbą reikėtų laikyti suderinama su vidaus rinka iki Jūrų transporto gairių 11 skyriuje nustatytos ribos, o kiek pagalbos suma viršija tą ribą, pagal teisinio tikrumo apsaugos principą, kaip ir Prancūzijos atveju, Komisija neturėtų reikalauti jos susigrąžinti. […] teigimu, kadangi pagalba nebuvo susigrąžinta iš Prancūzijos veiklos vykdytojų, tai jeigu pagalba labai panašiu atveju būtų susigrąžinta iš Ispanijos veiklos vykdytojų, jie atsidurtų nepalankioje konkurencinėje padėtyje ir būtų pažeistas vienodo požiūrio principas.

(92)

Ispanija ir PYMAR remiasi keliais sprendimais, kuriuose Komisija jau nutarė nereikalauti susigrąžinti pagalbos remdamasi savo ar kurio nors savo nario vardu padarytais viešais pareiškimais. Primenami sprendimai dėl Belgijos koordinavimo centrų, Liuksemburgo 1929 m. įstatymo reglamentuojamų kontroliuojančiųjų bendrovių bei kitų koordinavimo centrų ir daugiašalių bendrovių grupių vidaus veiklos (48), prestižo Ispanijoje (49), Italijos pagalbos didelėms sunkumų patiriančioms įmonėms (50) ir dviejų su žvejyba susijusių atvejų (51) (Šetlando ir Orknio salose).

(93)

Pasak Ispanijos (52) ir kai kurių IMN operacijose dalyvavusių trečiųjų šalių, šių operacijų dalyviai manė, kad per jas taikomos mokestinės priemonės nėra valstybės pagalba, dėl tokių priežasčių:

(94)

Šio sprendimo 193 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „…dėl ekonominių interesų grupių ir mokestinės naudos, kurią jos gali teikti, Komisija mano, kad tai yra bendro pobūdžio priemonė, kadangi jos yra įprastos Prancūzijoje, gali būti steigiamos visuose ekonominės veiklos sektoriuose ir joms taikoma bendroji teisė.“

(95)

Šis sprendimas 2002 m. sausio 15 d. buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje. 2006 m. sprendime dėl Prancūzijos GIE Fiscaux Komisija pažymėjo: „Nors iš tikrųjų toje byloje aptariama sistema buvo ta, kuri galiojo iki 1998 m., vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis faktas aiškiai neišplaukė iš šio sprendimo motyvų ir todėl ši aplinkybė galėjo prisidėti prie besinaudojančiųjų dabar aptariama sistema suklaidinimo.“

(96)

Ispanija (59) ir kai kurios trečiosios šalys teigė, kad dėl šios nuostatos arba susiklostė teisinio netikrumo dėl IMN (kurios sandara ir poveikis yra labai panašūs) teisėtumo padėtis, arba atsirado pagrįstų lūkesčių, kad IMN nėra valstybės pagalba.

(97)

Pasak PYMAR, Komisija sužinojo apie taikomą IMN sistemą, kai apie ją sudarančias priemones (išnuomoto turto ankstyvo nusidėvėjimo taikymą savo nuožiūra ir TA sistemą) buvo paskelbta to paties įstatymo projekte 2001 m. spalio 10 d. Ispanijos Parlamento oficialiajame leidinyje. Po šio paskelbimo laivų statyklos pradėjo atsižvelgti į šių priemonių naudą teikdamos savo pasiūlymus dėl naujų laivų statybos projektų, nelaukdamos tų priemonių įsigaliojimo, kad galėtų užbaigti derybas ir įgyvendinti pirmąsias IMN operacijas.

(98)

PYMAR remiasi Komisijos 2001 m. gruodžio 21 d. nusiųstu raštu gavus skundą dėl kelių valstybinių priemonių, kuriomis tariamai buvo sumažinta iš Ispanijos laivų statyklų perkamų laivų kaina. Tame rašte Komisija konkrečiai paprašė suteikti informaciją apie mokestinės nuomos sistemą:

„Komisija gavo informacijos apie keletą priemonių, kuriomis mažinama iš Ispanijos laivų statyklų perkamų laivų kaina. Komisijai visų pirma suteikta informacija apie tai, kad taikomos šios priemonės:

<…>

(99)

Pasak PYMAR, šis raštas parodo, kad Komisija turėjo informacijos ir žinojo apie mokestinės nuomos sistemos taikymą ir kad ji jau ištyrė šį reikalą 2001 m. ir jokių veiksmų nesiėmė, todėl atsirado teisėtas lūkestis, kad ši Ispanijos priemonė nėra valstybės pagalba.

(100)

2002 m. rugsėjo 9 d. Nyderlandų valdžios institucijos pranešė apie „kompensacinę pagalbą“, kurią ketino teikti Nyderlandų laivų statykloms siekdamos kompensuoti Ispanijos tariamai teikiamą pagalbą (60). Užbaigusi oficialų tyrimą (61) Komisija savo galutiniame sprendime (62) padarė išvadą, kad „Ispanijos valdžios institucijos aiškiai paneigė, kad pagalba buvo suteikta“, ir todėl ji neturinti „pakankamai tariamos Ispanijos pagalbos įrodymų“ (63); Komisija nusprendė, kad ta pagalba, apie kurią pranešta, yra nesuderinama su vidaus rinka.

(101)

Pasak PYMAR, kadangi IMN sistema jau buvo taikoma 2002 m., dar iki Nyderlandų pranešimo apie šią pagalbą, tai dėl 2004 m. Komisijos sprendimo būtų atsiradęs teisėtas lūkestis, kad IMN sistema nėra pagalba.

(102)

Pasak PYMAR, Prancūzijos GIE Fiscaux pagalbos schema yra labai panaši į IMN sistemą, taigi dėl 2006 m. priimto sprendimo dėl Prancūzijos atvejo veiklos vykdytojams kilo teisėtų lūkesčių, kad: 1) IMN sistema laikoma suderinama su vidaus rinka, kiek ji neviršija Jūrų transporto gairių 11 skyriuje nustatytų ribų, ir 2) nebus reikalaujama susigrąžinti valstybės pagalbos, viršijančios minėtų gairių 11 skyriuje nustatytas ribas, turint omenyje procedūrinius abiejų atvejų panašumus.

(103)

Be to, PYMAR remiasi keliais Komisijos sprendimais, kai priemonės panašumas su kita Komisijos pirmiau patvirtinta priemone buvo veiksnys, kuriuo pagrįsti teisėti veiklos vykdytojų lūkesčiai. PYMAR ypač primena, kad nebuvo reikalaujama susigrąžinti pagalbos tokiais atvejais (64) kaip, pavyzdžiui, užsienio pajamų (Airija), tarptautinės finansinės veiklos (Nyderlandai), koordinavimo centrų ir finansų bendrovių (Liuksemburgas), Biskajos koordinavimo centrų (Ispanija), kontrolės ir koordinavimo centrų (Vokietija), bendrovių iždo centrų, pagrindinių buveinių ir logistikos centrų (Prancūzija), JAV „Foreign Sales Corporations“ apmokestinimo sąlygų (Belgija) ir Gibraltaro lengvatinių mokesčių bendrovių (Jungtinė Karalystė), nes šios pagalbos schemos buvo labai panašios į Komisijos pirmiau patvirtintas Belgijos koordinavimo centrų pagalbos schemas.

(104)

Atsakydama į Norvegijos valdžios institucijų raštą, kuriame skųstasi dėl įtariamo Norvegijos laivų statyklų diskriminavimo pagal Ispanijos mokestinės nuomos sistemą, Komisijos narė N. Kroes parašė, kad Konkurencijos generalinis direktoratas „jau ištyrė šį klausimą“ ir kad jo prašoma Ispanija paskelbė viešą pareiškimą kaip mokesčių administratoriaus atsakymą į mokesčių mokėtojo klausimą (65), t. y. mokesčių administratoriaus sprendimą, patvirtinantį, kad ta priemonė taikoma ne tik Ispanijos laivų statykloms ir kad ja taip pat galima naudotis įsigyjant laivus, pastatytus kitose valstybėse narėse. Šiame rašte padaryta išvada, kad gavus tokį paaiškinimą jokių papildomų veiksmų imtis nereikia.

(105)

Pasak PYMAR, 2009 m. balandžio 2 d. vienas Norvegijos laivų savininkas pranešė Komisijos narės N. Kroes rašto turinį Ispanijos laivų statyklai, su kuria kartu dalyvavo IMN operacijose. PYMAR taip pat pateikė 2012 m. rugsėjo 13 d. raštą, gautą iš Gerencia del Sector de la Construcción Naval  (66) (GSN), kuriame patvirtinta, kad ji 2009 m. jau žinojo Komisijos narės N. Kroes rašto turinį ir perdavė jį subjektams, dalyvaujantiems IMN operacijose, ir PYMAR per reguliariai su jais rengiamus susitikimus.

(106)

Pasak PYMAR, praėjo devyneri metai nuo tada, kai Komisija sužinojo apie šią pagalbos schemą (2001 m. gruodžio mėn.), ir jos taikymo pradžios 2002 m. (prieš penkerius metus iki pirmųjų skundų pateikimo Komisijai 2006 m.) iki procedūros pradžios 2011 m. birželio mėn. Šis praėjęs laiko tarpas, per kurį Komisija nesiėmė jokių veiksmų, dar labiau pagrindžia įsitikinimą, jog nepakanka argumentų oficialiai tyrimo procedūrai pradėti.

(107)

Pasak PYMAR ir kitų trečiųjų šalių, tai pirmas atvejis, kai Komisija mano, kad kelių priemonių taikymas kartu yra valstybės pagalba, o įprastai apdairūs veiklos vykdytojai nebūtų galėję to numatyti.

(108)

PYMAR teigia, kad pagal Komisijos pranešimo dėl verslo apmokestinimo 13 straipsnį visiškai techninio pobūdžio priemonės, tokios kaip nusidėvėjimo taisyklės, nėra valstybės pagalba. Tuo remdamiesi operatoriai pagrįstai manė, kad ankstyvo nusidėvėjimo priemonė nėra valstybės pagalba.

(109)

Nuo tada, kai Komisija sužinojo apie IMN sistemą, dėl jos veiksmų ir praėjusio laiko atsirado teisėtų lūkesčių, kad jokios pagalbos nėra ir todėl pagalbos, suteiktos per pirmiau vykdytas operacijas, susigrąžinti nereikės. Taigi Komisija neturėtų reikalauti susigrąžinti pagalbos, suteiktos per visas operacijas.

(110)

Komisijos narės N. Kroes 2009 m. rašte taip pat patvirtinta, kad Komisija ištyrė šią sistemą. Visos šalys, dalyvaujančios mokestinės nuomos operacijose (laivybos bendrovės, EIG, bankai, tarpininkai ir t. t.), galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad Komisija būtų nustačiusi bet kokią pagal tą sistemą teikiamą pagalbą ir, kadangi jokių tolesnių tyrimų atlikti nenumatyta, tai reiškia, kad jokios pagalbos nėra.

(111)

PYMAR taip pat remiasi sprendimais, kuriuose Komisija pripažino, jog dėl ES institucijų (Teisingumo Teismo, Komisijos ir t. t.) veiksmų gali kilti teisėtų lūkesčių, kad praeityje suteikta pagalba nebus susigrąžinta, taigi Komisija negalėtų įsakyti susigrąžinti pagalbos, be kita ko, tada, kai ji buvo suteikta dar iki įvykio, dėl kurio atsirado teisėtų lūkesčių. Tai teigdama PYMAR remiasi sprendimais dėl prestižo Ispanijoje, Belgijos koordinavimo centrų, Austrijos energijos mokesčio atskaitos ir Italijos pagalbos didelėms sunkumų patiriančioms įmonėms (67).

(112)

Ispanijos valdžios institucijų ir PYMAR teigimu, bet kokia Komisijos nustatyta pagalba laivybos bendrovėms arba EIG ir investuotojams bet kokiu atveju darytų poveikį laivų statykloms, kurių būtų prašoma mokėti kompensacijas EIG ar jų investuotojams arba investuojančioms bendrovėms remiantis sutartiniais santykiais tarp įvairių IMN operacijų dalyvių. Iš tiesų, pasak PYMAR, pagal kai kurias sutarčių sąlygas laivų statyklos privalo mokėti kompensacijas investuotojams ir laivybos bendrovėms, visų pirma tuo atveju, jeigu tai operacijai darytų poveikį teisės aktų, įskaitant mokesčių teisės aktus, pakeitimai.

(113)

Komisija mano, kad jos taikyta procedūra nepažeidė nei Ispanijos teisės į gynybą, nei jokios trečiosios šalies teisės būti išklausytai. Priešingai, sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą yra pirmas oficialus veiksmas, kurį Komisija privalo atlikti pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (68) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999), jeigu po preliminaraus tyrimo jai kyla abejonių dėl valstybės pagalbos priemonės suderinamumo su vidaus rinka (Reglamento (EB) Nr. 659/1999 13 straipsnis ir 4 straipsnio 4 dalis). Konkretus sprendimo pradėti šią procedūrą tikslas ir yra apibendrinti reikšmingus ginčytinus faktus ir teisės klausimus, pateikti pirminį pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės vertinimą, išdėstyti abejones dėl jos suderinamumo su vidaus rinka ir paraginti suinteresuotąją valstybę narę bei kitas suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas (Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6 straipsnis).

(114)

Be to, Komisija nepradėjo oficialios tyrimo procedūros dėl išnuomoto turto pagreitinto nusidėvėjimo (TRLIS 115 straipsnio 6 dalis), nes nustatė, kad jeigu ši priemonė yra valstybės pagalba, tai ją bet kokiu atveju galima laikyti esama pagalba. Jai nekilo abejonių dėl TA sistemos, bent jau tokios, apie kurią jai buvo pranešta ir kurią Komisija leido taikyti (TRLIS 124–128 straipsniai), nes ši priemonė taip pat laikyta esama pagalba. Šios dvi priemonės paminėtos ir aprašytos Sprendime C(2011) 4494 final tik todėl, kad jos yra svarbios IMN sistemos dalys, susijusios su priemonėmis, kurių oficialus tyrimas atliktas (TRLIS 115 straipsnio 11 dalis ir 48 straipsnio 4 dalis, RIS 49 straipsnis, taip pat RIS 50 straipsnio 3 dalis ir TA sistemos taikymas ne transporto veiklai).

(115)

Komisija mano, kad TRLIS 115 straipsnio 11 dalį ir 48 straipsnio 4 dalį, RIS 49 straipsnį, RIS 50 straipsnio 3 dalį ir TA sistemos taikymą ne transporto veiklai galima atskirti nuo kitų pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje nurodytų priemonių (t. y. TRLIS 115 straipsnio 6 dalies ir TRLIS 124–128 straipsnių) ir tai nėra esama pagalba pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą, nes tos priemonės pradėtos taikyti 2002 ir 2003 m., kai Ispanija jau buvo tapusi ES nare, ir taikytos be išankstinio Komisijos sutikimo. Todėl Komisija dėl šių priemonių pagrįstai pradėjo procedūrą, kuri taikoma neteisėtos pagalbos atvejais (Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktas, 13 straipsnis ir 4 straipsnio 4 dalis).

(116)

Tai, kad IMN sistema susideda iš keleto priemonių ir ne visas iš jų reglamentuoja Ispanijos mokesčių teisės aktai, nėra pakankama priežastis, kad Komisijai nereikėtų apibrėžti ir įvertinti jos kaip sistemos. Iš tiesų, kaip paaiškinta Sprendime C(2011) 4494 final, Komisija mano, kad įvairios per IMN operacijas taikytos mokestinės priemonės buvo de jure arba de facto tarpusavyje susijusios. De jure išnuomoto turto ankstyvo nusidėvėjimo taikymas savo nuožiūra (TRLIS 115 straipsnio 11 dalis) atitinka išnuomoto turto pagreitinto nusidėvėjimo paankstintą taikymą (TRLIS 115 straipsnio 6 dalis). Taip pat RIS 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta pagal TA sistemą taikytinos specialios procedūros išimtis. De jure RIS 50 straipsnio 3 dalis taikoma tik tiems laivams, kurie atitinka TA sistemos taikymo reikalavimus, ir išperkamosios nuomos sutartims, kurias leidžia sudaryti mokesčių administratorius. Išperkamosios nuomos sutartys de facto mokesčių administratoriaus leidžiamomis buvo laikomos tik tais atvejais, kai leidimas būdavo suteikiamas ankstyvam išnuomoto turto nusidėvėjimui. De jure gali būti numatytas labai įvairaus turto, kurį galima įsigyti pagal išperkamosios nuomos sutartį, ankstyvas nusidėvėjimas. Tačiau ankstyvo nusidėvėjimo sąlygos gali būti įvairiai aiškinamos; de facto buvo manoma, kad jos tenkinamos, ir leidimai buvo išduodami tik dėl laivų, atitinkančių TA sistemos taikymo reikalavimus.

(117)

Be to, Komisija pažymi, kad dvi iš trijų pagrindinių į IMN sistemą įtrauktų priemonių (ankstyvo nusidėvėjimo taikymas savo nuožiūra ir atitikties TA sistemos reikalavimams taisyklės) įsigaliojo tą pačią dieną (2002 m. sausio 1 d.) pagal tą patį įstatymą.

(118)

Komisija taip pat pažymi, kad tos pačios trečiosios šalys, kurios prieštarauja bendram Komisijos požiūriui, pateikdamos argumentus dėl teisėtų lūkesčių ir vienodo vertinimo apibūdino IMN sistemą kaip labai panašią į Prancūzijos GIE Fiscaux pagalbos schemą. Visas šios Prancūzijos priemonės dalis reglamentavo viena teisės akto nuostata, todėl ji neišvengiamai turėjo būti vertinama bendrai. Laikantis tokio požiūrio, vien to, kad įvairias IMN sistemos dalis reglamentuoja atskiros (tačiau de facto susijusios) teisinės nuostatos, nepakanka, kad dėl jos reikėtų laikytis kitokio požiūrio.

(119)

Dėl šių priežasčių Komisija mano, kad mokestinę nuomą Ispanijoje yra būtina apibrėžti kaip tarpusavyje susijusių mokestinių priemonių sistemą ir vertinti šių priemonių poveikį atsižvelgiant į jų abipusiškumą, visų pirma remiantis de facto santykiais, kuriuos nustatė (arba patvirtino) Ispanijos valstybė.

(120)

Bet kokiu atveju Komisija nesivadovauja vien tik bendru požiūriu; jį taikydama Komisija taip pat analizavo pavienes priemones, iš kurių sudaryta IMN sistema. Komisija mano, kad abu šie požiūriai yra susiję ir jais remiantis galima padaryti nuoseklias išvadas. Pavienes priemones yra būtina įvertinti nustatant, kokia IMN sistemos teikiamų ekonominių pranašumų dalis gaunama dėl bendro pobūdžio priemonių ir kokia – dėl atrankinių priemonių. Vertindama pavienes priemones Komisija taip pat gali prireikus nustatyti, kokia pagalbos dalis yra suderinama su vidaus rinka ir kokią jos dalį reikėtų susigrąžinti.

(121)

Laikydamasi šio dvejopo požiūrio, tokio paties kaip ir Sprendime C(2011) 4494 final, Komisija gali sukurti atskaitos sistemą, kuri būtų tinkama vertinti tiek visoms pavienėms priemonėms, tiek IMN sistemai kaip visumai, kad galėtų nustatyti suteiktus atrankinius pranašumus, laikytinus valstybės pagalba. Tiriant kiekvieną IMN operaciją, vertinant pagalbos buvimą bus atliekama priešingos padėties analizė vertinant tą pačią operaciją tuo atveju, jeigu ji būtų vykdoma pagal tokias pačias sutarties nuostatas, tik be nustatytų valstybės pagalbos priemonių. Laikantis tokio požiūrio, jeigu būtų tiriama visiškai kita operacija, vykdoma pagal kitokias sutartines (sutarčių ir finansines) nuostatas, tai nebūtų tinkama priešingos padėties analizė.

(122)

Ekonominės veiklos vykdytojai gali laisvai savo nuožiūra planuoti savo turto finansavimo operacijas ir šiuo tikslu naudotis tomis bendrosiomis mokestinėmis priemonėmis, kurias jie laiko tinkamiausiomis. Tačiau per šias operacijas taikomos ir atrankinės mokestinės priemonės, kurioms taikytina valstybės pagalbos kontrolė, todėl tokiuose sandoriuose dalyvaujančios įmonės gali būti valstybės pagalbos gavėjos. Viena vertus, vien tai, kad galimi pagalbos gavėjai priskiriami keliems sektoriams ar kelioms įmonių kategorijoms, nereiškia, kad IMN sistema yra bendro pobūdžio priemonė (69). Kita vertus, tai, kad ši sistema naudojama jūrų laivų įsigijimui, frachtavimui be įgulos ir perpardavimui finansuoti, galima laikyti aiškiu požymiu, kad ta priemonė yra atrankinė sektorių atžvilgiu.

(123)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(124)

Valstybės pagalbos taisyklės taikomos tik pagalbai, teikiamai ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms. Be to, SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai yra taikytini visi kartu, todėl vertinamos priemonės yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutartyje, tik jei tenkinamos visos minėtos sąlygos. Finansinė parama iš esmės turėtų būti:

(125)

Komisija atliko savo vertinimą dviem skirtingais lygmenimis:

(126)

Komisija mano, kad visos IMN operacijose dalyvaujančios šalys yra įmonės, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, ir nei Ispanija (70), nei jokia trečioji šalis tam neprieštarauja, nes šių subjektų veikla apima prekių ir paslaugų pasiūlą rinkoje (71). Konkrečiau kalbant, laivų statyklos rinkoje siūlo naujai pastatytus laivus ar statybos, remonto ir renovacijos paslaugas; išperkamosios nuomos bendrovės siūlo finansines priemones; EIG frachtuoja ir parduoda laivus; investuotojai siūlo prekes ir paslaugas labai įvairiose rinkose, išskyrus atvejį, kai jie yra fiziniai asmenys, nevykdantys jokios ekonominės veiklos, – jiems šis sprendimas netaikomas; laivybos bendrovės siūlo jūrų transporto paslaugas; bankai organizatoriai siūlo tarpininkavimo ir finansavimo paslaugas, kiti tarpininkai teikia tarpininkavimo ar konsultavimo paslaugas.

(127)

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką „Sutarties 107 straipsnio 1 dalis numato, kad turi būti nustatyta, ar tam tikros teisės sistemos valstybinė priemonė suteikia pranašumą „tam tikroms įmonėms ar tam tikrai gamybai“, palyginti su kitomis, kurios, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje. Teigiamo atsakymo atveju aptariama priemonė atitiktų <…> atrankos sąlygą“ (72).

(128)

Sprendime C(2011) 4494 final Komisija teigė, kad jeigu atitinkama priemonė yra valstybės pagalba, tai ji yra esama pagalba, ir jos nevertino. Atlikusi oficialų tyrimą Komisija padarė išvadą, kad ši priemonė, vertinama atskirai, nėra valstybės pagalba, nes nepalaiko tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos. Komisija pažymi, kad ši priemonė taikoma visoms įmonėms, kurios Ispanijoje moka pelno mokestį, netaikant jokių išimčių dėl veiklos sektoriaus, įsisteigimo vietos, dydžio, teisinio statuso ar turto buvimo vietos. Ji taip pat be išimčių taikoma visoms prekėms, kurių nusidėvėjimas atliekamas.

(129)

Be to, tai, kad ši priemonė taikoma tik išnuomotam turtui, nereiškia jos atrankumo, nes bet kokio turto įsigijimas gali būti finansuojamas pagal finansinės nuomos sutartis, kurias gali sudaryti iš esmės visų sektorių ir bet kokio dydžio bendrovės. Neatrodo, kad šios priemonės naudos gavėjai būtų de facto susitelkę tam tikruose sektoriuose ar vykdytų tik tam tikrų rūšių gamybą. Ispanijos pateikti statistiniai duomenys apie Ispanijos mokesčių mokėtojų naudojimąsi TRLIS 115 straipsniu (žr. toliau pateiktus grafikus) patvirtina, kad finansinės nuomos priemone naudojasi bendrovės, gaunančios labai įvairaus dydžio apmokestinamąsias pajamas (45 % žinomų 115 straipsnį taikančių įmonių pajamos yra mažesnės kaip 1 mln. EUR, o 70 % įmonių pajamos nesiekia 3 mln. EUR) (žr. kairįjį grafiką). Mokesčių lengvatų, kurias galima gauti atskaičius papildomas sąnaudas (73) pagal TRLIS 115 straipsnį, absoliuti suma taip pat priklauso nuo mokesčių mokėtojo pajamų (žr. dešinįjį grafiką).

Šaltinis: Ekonomikos ir finansų ministerija.

(130)

Ispanijos valdžios institucijos taip pat patvirtino, kad išperkamosios nuomos sutartimis ir TRLIS 115 straipsniu galima naudotis ir tada, kai turtas yra sukurtas kitoje valstybėje narėje (arba iš jos kilęs). Galiausiai Komisija pažymi, kad TRLIS 115 straipsnio 6 dalies taikymo sąlygos yra aiškios, objektyvios ir neutralios ir kad nereikia jokio išankstinio leidimo ją taikyti. Todėl mokesčių administratorius neturi galios savo nuožiūra leisti arba drausti taikyti šią priemonę (74).

(131)

Todėl Komisija daro išvadą, kad pagreitintas išnuomoto turto nusidėvėjimas (TRLIS 115 straipsnio 6 dalis) iš esmės neteikia atrankinio pranašumo IMN operacijose dalyvaujančioms EIG.

(132)

Pagal Ispanijos mokesčių teisės aktuose nustatytas nusidėvėjimo taisykles (TRLIS 11 straipsnis) turto kaina paprastai turėtų būti paskirstyta per visą jo naudojimo trukmę, taigi nuo jo naudojimo ekonominei veiklai pradžios. Pagal TRLIS 115 straipsnio 6 dalį išnuomoto turto pagreitintas nusidėvėjimas turėtų priklausyti nuo datos, kurią tas turtas pradedamas eksploatuoti. Kadangi TRLIS 115 straipsnio 11 dalyje leidžiama pradėti pagreitintą nusidėvėjimą dar iki turto naudojimo pradžios, šiuo straipsniu suteikiamas ekonominis pranašumas.

(133)

Ši galimybė yra 115 straipsnio 6 dalyje nustatytų bendrų taisyklių išimtis ir Ispanijos valdžios institucijos savo nuožiūra sprendžia, kada ją suteikti, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši priemonė yra atrankinė. Priešingai tam, ką teigia Ispanija ir kai kurios trečiosios šalys, tokio leidimo suteikimo kriterijai nėra aiškūs ir objektyvūs ir net jei jie būtų aiškūs objektyvūs, to nepakaktų, kad būtų galima atmesti prielaidą dėl jų atrankinio pobūdžio (75). Komisija pažymi, kad TRLIS 115 straipsnio 11 dalyje nustatyti kriterijai yra nepakankamai aiškūs, todėl juos turi išaiškinti mokesčių administratorius, kuris dėl to nėra paskelbęs jokių administracinių taisyklių ar paaiškinimų. Ankstyvo nusidėvėjimo taikymas savo nuožiūra ir remiantis neaiškiais kriterijais reiškia, kad IMN sistema yra atrankinio pobūdžio net ir tuo atveju, jei šia veiksmų laisve nepiktnaudžiaujama (76). Be to, Komisija pažymi, kad Ispanija įtikinamai nepaaiškino, kodėl visos TRLIS 48 straipsnio 4 dalyje ir RIS 49 straipsnyje nustatytos sąlygos yra būtinos norint išvengti piktnaudžiavimo. Pavyzdžiui, yra privaloma nurodyti konkretų turto ekonominės naudos pobūdį (77) ir įrodyti, kad nebus jokio poveikio apmokestinamajai sumai, gautai naudojant tą turtą arba perleidus jo nuosavybę (78). Nepateikta jokio pagrindimo, kodėl taikomi šie apribojimai, dar labiau sustiprinantys atrankinį priemonės pobūdį. Taip pat Ispanija nepagrindė, kodėl reikia gauti išankstinį leidimą. Pavyzdžiui, užtikrinti išperkamosios nuomos operacijos tikrumą atrodo vienodai svarbu tiek leidžiant įprastai atskaityti turto išperkamosios nuomos (nusidėvėjimo) sąnaudas ar taikant pagreitintą nusidėvėjimą, tiek paankstinant šį nusidėvėjimą. Tačiau pirmosioms iš šių priemonių taikyti nereikia išankstinio leidimo ir atrodo, kad dėl jų pakanka vėliau (ex post) patikrinti, ar tenkinami aiškūs ir objektyvūs kriterijai, taikytini ankstyvam išnuomoto turto nusidėvėjimui.

(134)

Kaip Komisija pažymi Sprendime C(2011) 4494 final, Ispanijos valdžios institucijos su jomis surengtame susitikime patvirtino, kad sprendžiant iš išduotų leidimų, TRLIS 115 straipsnio 11 dalies sąlygos buvo laikomos tenkinamomis tik įsigyjant laivus, dėl kurių buvo pereita nuo įprastos pelno mokesčio sistemos prie TA sistemos (79), ir vėliau perleidžiant tokio laivo nuosavybę laivybos bendrovei, frachtuojant jį be įgulos pasinaudojus pasirinkimo sandoriu. Ispanija neigė (80) tai patvirtinusi, tačiau pripažino, kad kilo sunkumų aiškinant atitinkamas nuostatas (81). Komisija pažymi negavusi jokių įrodymų, kad leidimai taikyti ankstyvą nusidėvėjimą buvo suteikti ir kitokiomis aplinkybėmis (82).

(135)

Iš Ispanijos valdžios institucijų pateiktų pavyzdžių matyti, kad mokesčių administratoriui EIG pateiktuose prašymuose leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą išsamiai aprašyta visa IMN organizacinė struktūra ir pateiktos visos susijusios sutartys (visų pirma laivo statybos sutartis, išperkamosios nuomos sutartis, frachtavimo be įgulos sutartis, pasirinkimo sandorių sutartys, skolos prisiėmimo ir atleidimo nuo skolos susitarimas). Pasak Ispanijos, šie duomenys yra būtini tikrinant, ar tenkinamos TRLIS 115 straipsnio 11 dalyje ir 48 straipsnio 4 dalyje, taip pat RIS 49 straipsnyje nustatytos sąlygos.

(136)

Tačiau Komisija pažymi, kad įgyvendinimo teisės aktuose (83) nustatyta tvarka mokesčių administratoriui suteikta didelė veiksmų laisvė savo nuožiūra aiškinti teisės aktų reikalavimus ir galbūt nustatyti papildomas sąlygas. Mokesčių administratorius visų pirma gali reikalauti suteikti bet kokią papildomą informaciją, kurią, jo manymu, reikia žinoti atliekant vertinimą (84). Šiuo klausimu Komisija taip pat pažymi, kad kai kuriuose iš pateiktų pavyzdžių prie prašymų teikėjų užpildytų prašymų buvo pridėti papildomi priedai, neprivalomi norint įrodyti atitiktį TRLIS 115 straipsnio 11 dalyje ir 48 straipsnio 4 dalyje ir RIS 49 straipsnyje nustatytoms sąlygoms: 1) išsamus visos mokestinės naudos apskaičiavimas kartu su informacija, kaip laivybos bendrovė ketina ja dalytis su EIG ar jos investuotojais, ir 2) laivų statyklos pareiškimas, kuriame išsamiai apibūdinta ekonominė ir socialinė nauda, kurią tikimasi gauti pagal tą laivo statybos sutartį. Pasak kai kurių skundų pateikėjų, mokesčių administratorius reikalauja pateikti šiuos dokumentus per leidimo išdavimo procesą. Ispanijos teigimu, prašymų teikėjai (EIG) pateikė šiuos duomenis savo iniciatyva. Iš šių dokumentų visų pirma matyti, kad atsižvelgiama į laivo statybos sutarties reikšmę Ispanijos ekonomikai ir į bendrą tos IMN operacijos teikiamą mokestinę naudą.

(137)

Komisija daro išvadą, kad privaloma išankstinio leidimo procedūra, poreikis išaiškinti TRLIS 115 straipsnio 11 dalyje ir 48 straipsnio 4 dalyje ir RIS 49 straipsnyje pateiktas neaiškias sąlygas ir tai, kad mokesčių administratorius gali reikalauti pateikti bet kokius papildomus dokumentus ar informaciją, aiškiai įrodo, kad mokesčių administratorius naudojasi didele veiksmų laisve atlikdamas savo užduotį – leisdamas vykdyti IMN operacijas.

(138)

Kaip minėta Komisijos pranešime dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (toliau – Pranešimas dėl mokestinės pagalbos) (85), Teisingumo Teismas pripažįsta, jog ūkio subjektų vertinimas savo nuožiūra gali reikšti, kad individualiai taikoma bendroji priemonė įgyja atrankinės priemonės bruožų, ypač jei įgaliojimai, leidžiantys veikti savo nuožiūra, apima ne tik paprastą objektyviais kriterijais pagrįstą mokestinių pajamų valdymą (86)  (87).

(139)

Todėl Komisija mano, kad leidžiant mokesčių administratoriui savo nuožiūra taikyti ankstyvą išnuomoto turto nusidėvėjimą pagal TRLIS 115 straipsnio 11 dalį ir 48 straipsnio 4 dalį ir RIS 49 straipsnį suteikiamas atrankinis pranašumas IMN operacijose dalyvaujančioms EIG ir jų investuotojams.

(140)

Komisija mano, kad EIG mokesčių skaidrumo statusas, nustatytas TRLIS 48 ir 49 straipsniais, paprasčiausiai teikia galimybę įvairiems veiklos vykdytojams dalyvauti ir finansuoti bet kokią investiciją ar vykdyti bet kokią ekonominę veiklą. Todėl ši priemonė neteikia jokio atrankinio pranašumo EIG ar jų nariams.

(141)

Kaip paaiškinta 2.2.4 skirsnyje, TA sistema yra esamos valstybės pagalbos schema, patvirtinta 2002 m. vasario 27 d. Komisijos sprendimu C(2002)582 final. Ją sudaro pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalį nustatytos taisyklės dėl su naudotu turtu, kuriam pirmiau taikyta bendroji mokesčių sistema, susijusių paslėptų mokestinių įsipareigojimų ir kapitalo prieaugio perėjus prie TA sistemos vertinimo.

(142)

Iš tiesų, kaip paaiškinta 17 konstatuojamojoje dalyje, įprastomis aplinkybėmis, t. y. kai bendrovė nepereina prie TA sistemos ir jai toliau taikoma bendroji pelno mokesčio sistema, dėl ankstyvo ar pagreitinto turto nusidėvėjimo (didinančio paslėptus mokestinius įsipareigojimus) didelė dalis per kelerius pirmuosius metus gautų mokesčių lengvatų yra kompensuojama vėlesniais metais (mažinant paslėptus mokestinius įsipareigojimus) arba pardavus ar sunaikinus tą turtą (apmokestinus kapitalo prieaugį). Per visą šio proceso laikotarpį atidedamas tam tikrų mokesčių sumų mokėjimas. Kadangi pagal TA sistemą mokamas mokestis nepriklauso nuo pajamų ir išlaidų skirtumo, šio laikotarpio viduryje perėjus prie TA sistemos paslėpti mokestiniai įsipareigojimai lieka neįvykdyti.

(143)

Palyginus su atitinkama bendrosios mokesčių sistemos tvarka, paslėptų mokestinių įsipareigojimų įvykdymo atidėjimas TA sistemoje, kaip tai leidžiama daryti pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalį, teikia papildomą atrankinį ekonominį pranašumą toms bendrovėms, kurios pereina prie TA sistemos, prieš tas, kurioms toliau taikoma bendroji mokesčių sistema.

(144)

Kaip toliau paaiškinta 5.4 skirsnyje, Komisijos patvirtinta TA sistema neapima laivo be įgulos frachtavimo pajamų apmokestinimo tvarkos, todėl tai yra ne esama, o nauja pagalba.

(145)

Palyginti su tuo, kas buvo leista pagal TA sistemą, apie kurią pranešta, RIS 50 straipsnio 3 dalimi suteiktas dar didesnis pranašumas: pagal jame nustatytą TRLIS 125 straipsnio 2 dalies įprasto taikymo išimtį tam tikri jūrų laivai, kurie būtų įprastai laikomi naudotais, pereinant prie TA sistemos laikomi naujais laivais. Todėl visam laikui išnyksta paslėpti mokestiniai įsipareigojimai, kurie įprastai būtų atidėti, kol bus parduotas arba sunaikintas atitinkamas turtas pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalį. Taip panaikinant įsipareigojimus suteikiamas ekonominis pranašumas.

(146)

RIS 50 straipsnio 3 dalimi suteikiamas ekonominis pranašumas yra atrankinis, nes taikomas ne visam turtui. Jis taikomas net ne visiems laivams, kuriems taikoma TA sistema ir TRLIS 125 straipsnio 2 dalis. Šis pranašumas iš tikrųjų įgyjamas tik su sąlyga, kad laivas yra įsigytas pagal finansinės nuomos sutartį, kurią sudaryti pirmiau leido mokesčių administratorius. Kaip jau minėta, Ispanijos valdžios institucijos patvirtino, jog mokesčių administratorius manė, kad ši sąlyga tenkinama, tik tais atvejais, kai buvo leista sudaryti finansinės nuomos sutartį teikiant prašymą taikyti ankstyvą nusidėvėjimą pagal TRLIS 115 straipsnio 11 dalį. Nei Ispanija, nei jokia trečioji šalis nenurodė jokių kitokių aplinkybių, kuriomis išperkamosios nuomos sutartis galėtų būti pirmiau patvirtinta mokesčių administratoriaus. Kaip minima 5.3.2.2 skirsnyje, šie leidimai buvo išduoti mokesčių administratoriaus, kuris naudojosi didele jam suteikta veiksmų laisve, ir tik naujai pastatytiems jūrų laivams.

(147)

Priešingai Ispanijos ir kai kurių trečiųjų šalių pateiktam argumentui, RIS 50 straipsnio 3 dalyje ne tik paaiškinta taikoma speciali procedūra, apie kurią pranešta, arba „naudoto laivo“ samprata. Kadangi išnuomotas laivas tebėra naujas tą dieną, kurią nuomininkas pasinaudoja pasirinkimo pirkti sandoriu, jeigu mokesčių administratorius prieš tai patvirtino jo išperkamosios nuomos sutartį, ši nuostata nukrypsta nuo specialios procedūros (88), kuri nustatyta TRLIS 125 straipsnio 2 dalyje. Taip suteikiamas papildomas atrankinis pranašumas, nes neįmanoma apmokestinti vėlesnio kapitalo prieaugio.

(148)

Komisija mano, kad šio papildomo atrankinio pranašumo suteikimo – nesvarbu, ar tai būtų padaryta remiantis bendrąja mokesčių sistema, ar net įprasta tvarka taikant alternatyvią TA sistemą ir TRLIS 125 straipsnio 2 dalį, kaip tai leido daryti Komisija – negalima pateisinti vien dėl Ispanijos mokesčių sistemos pobūdžio ir bendros tvarkos.

(149)

Komisija iš tiesų leido taikyti TRLIS 125 straipsnio 2 dalį kaip specialią procedūrą, kuria siekta išvengti piktnaudžiavimo 125 straipsnio 1 dalimi, t. y. neleisti veiklos vykdytojams pradėti taikyti TA sistemos naudotiems ir per daug nusidėvėjusiems laivams siekiant vienintelio tikslo juos pardavus gauti didelį kapitalo prieaugį, kuris nebūtų apmokestintas TA sistemoje. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad IMN operacijose dalyvauja EIG, kurios nuomoja vienintelį laivą (ir vėliau trumpam laikui tampa jo savininkėmis), nors pačios jo neeksploatuoja ir tik trumpam pereina prie TA sistemos, kad galėtų pasinaudoti galimybe sudaryti išperkamosios nuomos sutartį ir perleisti savo vienintelio laivo nuosavybę laivybos bendrovei. Neatrodo, kad tokios operacijos atitiktų TA sistemos tikslus, kaip tai numatyta Jūrų transporto gairėse.

(150)

Todėl Komisija nesutinka, kad laivą galima pagrįstai laikyti „nauju“ nuo tos dienos, kurią pasinaudota pasirinkimo sandoriu, vien tik todėl, kad iki nuomininko niekas kitas juo nesinaudojo arba kad pasinaudoti pasirinkimo sandoriu jau buvo susitarta pasirašant išperkamosios nuomos sutartį.

(151)

Dėl pirmosios šio argumento dalies Komisija pažymi, kad veiklos atskyrimo taisyklė taikoma ir tiems laivams, kuriems vienas veiklos vykdytojas vietoj įprastos apmokestinimo sistemos pradeda taikyti TA sistemą, t. y. laivo nuosavybė visiškai nesikeičia ir jokia trečioji šalis juo nesinaudoja.

(152)

Dėl antrosios šio argumento dalies pažymėtina, jog nuo to, kad jau susitarta dėl pasirinkimo sandorio, niekaip nepriklauso tai, ar laivas laikomas nauju, ar nenauju. Komisija negavo jokio paaiškinimo, kodėl tokį laivą reikėtų laikyti nauju nuo tos dienos, kurią pasinaudota pasirinkimo sandoriu, nepriklausomai nuo to, kas yra jo savininkas. Ji taip pat negavo jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl ši prielaida būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu išperkamosios nuomos sutartis būtų buvusi pirmiau patvirtinta mokesčių administratoriaus.

(153)

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad kapitalo prieaugiui nebūtų taikomas atleidimas nuo mokesčių, jeigu RIS 50 straipsnio 3 dalyje būtų tik paaiškinta, kad išnuomoti laivai yra laikomi naujais nuo išperkamosios nuomos sutarties pasirašymo dienos nepaisant to, kurią dieną pasinaudota pasirinkimo sandoriu. Tokiu atveju EIG reikėtų laikyti laivo savininke prieš tai, kai jam pradedama taikyti TA sistema, laivas, kuriam pradedama taikyti TA sistema, būtų laikomas naudotu laivu, ir būtų taikoma TRLIS 125 straipsnio 2 dalis, taigi būtų atidėtas paslėptų mokestinių įsipareigojimų įvykdymas arba kapitalo prieaugio apmokestinimas parduodant ar sunaikinant laivą.

(154)

Todėl Komisija mano, kad RIS 50 straipsnio 3 dalimi suteikiamas atrankinis pranašumas įmonėms, įsigyjančioms laivus pagal finansinės nuomos sutartis, kurias pirmiau leido sutaryti mokesčių administratorius, ir ypač IMN operacijose dalyvaujančioms EIG ar jų investuotojams.

(155)

Visos IMN sistemos teikiamo ekonominio pranašumo dydis yra lygus pranašumui, kurio EIG nebūtų įgijusi vykdydama tą pačią finansinę operaciją, jeigu būtų buvusios taikomos tik bendro pobūdžio priemonės. Praktikoje šis pranašumas nustatomas sudėjus įvairius pranašumus, kuriuos EIG įgijo naudodamasi minėtomis atrankinėmis priemonėmis:

(156)

Vertinant visą IMN sistemą, įgytas pranašumas laikomas atrankiniu, nes jį suteikė mokesčių administratorius naudodamasis jam suteikta veiksmų laisve pagal privalomo išankstinio leidimo suteikimo procedūrą ir dėl neaiškiai suformuluotų ankstyvo nusidėvėjimo sąlygų. Kadangi nuo tokio išankstinio leidimo gavimo priklauso kitos priemonės, kurios taikytinos tik jūrų transporto veiklai, atitinkančiai reikalavimus pagal Jūrų transporto gaires, ypač TRLIS 50 straipsnio 3 dalies taikymas, tai reiškia, kad visa IMN sistema yra atrankinė, taigi mokesčių administratorius leistų vykdyti tik tokias IMN operacijas, kuriomis siekiama finansuoti jūrų laivus (atrankinė priemonė sektorių atžvilgiu). Kaip patvirtino Ispanijos pateikti statistiniai duomenys, visos 273 iki 2010 m. birželio mėn. vykdytos IMN operacijos buvo susijusios su jūrų laivais.

(157)

Šiuo požiūriu tai, kad visos laivybos bendrovės, įskaitant kitose valstybėse narėse įsisteigusias bendroves, potencialiai gali dalyvauti IMN finansavimo operacijose, nekeičia išvados, kad šia pagalbos schema yra palaikoma tam tikra veikla, t. y. jūrų laivų įsigijimas pagal išperkamosios nuomos sutartis, visų pirma siekiant juos frachtuoti be įgulos ir vėliau perparduoti.

(158)

Europos laivų statyklos kelis kartus skundėsi negalinčios gauti Ispanijos bankų finansavimo IMN operacijoms.

(159)

Savo sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą Komisija pažymėjo, kad visi, išskyrus vieną, laivai, kuriems leista taikyti IMN sistemą, buvo pastatyti Ispanijos laivų statyklose. Komisija suabejojo (89), ar tokį rezultatą įmanoma pagrįstai paaiškinti tik laisvai veikiančių ekonominės veiklos vykdytojų operacijomis laisvoje ir konkurencingoje rinkoje.

(160)

Tačiau kadangi nėra įrodymų, kad prašymai dėl ne Ispanijos laivų įsigijimo buvo atmesti, Komisija negali nustatyti, kad IMN sistema buvo de facto taikoma tik Ispanijos laivų įsigijimui. Komisija taip pat pažymi, kad savo 2008 m. gruodžio 1 d. privalomame pranešime, pateiktame atsakant į potencialaus investuotojo klausimą, Ispanijos mokesčių administratorius aiškiai patvirtino, kad IMN sistema taikoma ir kitose ES valstybėse narėse pastatytiems laivams (90). Tokiomis aplinkybėmis Komisija daro išvadą, kad IMN sistema neteikia jokio papildomo atrankinio pranašumo Ispanijos laivų statykloms ir nieko nediskriminuoja dėl laivų statyklos buvimo vietos.

(161)

Komisija mano, kad pranašumą įgyja EIG ir, dėl mokesčių skaidrumo, – jos investuotojai. EIG iš tiesų yra juridinis asmuo, taikantis visas susijusias mokestines priemones ir, kai tinka, mokesčių administratoriui teikiantis prašymus išduoti leidimus. Pavyzdžiui, neginčijamai aišku, kad prašymai leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą arba TA sistemą buvo pateikti EIG vardu. EIG yra mokesčių požiūriu skaidrus subjektas, kurio apmokestinamosios pajamos arba atskaitytinos sąnaudos iškart perleidžiamos jo investuotojams.

(162)

Vykdant IMN operaciją, ekonominiu požiūriu reikšminga EIG gautos mokestinės naudos dalis perleidžiama laivybos bendrovei, jai taikant kainos nuolaidą. Kai kurių bylų dokumentų, EIG pateiktų iš anksto prašant leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą (žr. 168 konstatuojamąją dalį), papildomi priedai patvirtina, jog IMN operacijose dalyvaujantys veiklos vykdytojai mano, kad dėl tos operacijos gautas mokesčių lengvatas EIG arba jų investuotojai dalijasi su laivybos bendrovėmis. Tačiau tolesniame skirsnyje svarstomas klausimas, kiek tokio pranašumo suteikimas priskirtinas valstybei.

(163)

Nors netiesioginiu taip suteikto pranašumo poveikiu naudojasi ir kiti IMN sandorių dalyviai, pavyzdžiui, laivų statyklos, išperkamosios nuomos bendrovės ir kiti tarpininkai, Komisija mano, kad EIG ir jos investuotojų iš pradžių įgytas pranašumas jiems neperduodamas.

(164)

Nustatyti atrankiniai pranašumai yra suteikti EIG ir jų nariams pagal 2, 4 ir 5 priemones (žr. 5.3.2.2, 5.3.2.4 ir 5.3.2.5 skirsnius) taikant mokesčių teisės nuostatas.

(165)

Kiekvienai IMN operacijai naudojami valstybiniai ištekliai, todėl nesurenkamos palūkanos dėl mokesčių atidėjimo taikant ankstyvą išnuomoto turto nusidėvėjimą, nesurenkami mokesčiai, nes neįvykdomi paslėpti mokestiniai įsipareigojimai IMN pereinant nuo įprastos pelno mokesčio sistemos prie TA sistemų, taip pat nesurenkami mokesčiai, nes neapmokestinamas kapitalo prieaugis, gautas perleidžiant laivo nuosavybę laivybos bendrovei. Dėl visos IMN sistemos negrįžtamai prarandama dalis mokestinių pajamų ir tai prilygsta valstybinių išteklių naudojimui dėl biudžeto išlaidų ir nesumokėtų palūkanų.

(166)

Vykdant IMN veiklą valstybė iš pradžių perleidžia savo išteklius EIG, kurių atrankinį pranašumą ji finansuoja. Tada EIG dėl savo mokesčių skaidrumo perleidžia gautus valstybinius išteklius savo investuotojams.

(167)

Aptariamos priemonės taikomos pagal Ispanijoje galiojančią mokesčių teisę ir Ispanijos mokesčių administratoriaus išduodamus leidimus mokesčių tikslais taikyti tiek ankstyvą nusidėvėjimą, tiek TA sistemą. Šie leidimai buvo išduodami pavienių priemonių taikymui, pvz., leidimai taikyti ankstyvą (pagreitintą) kiekvieno EIG nuomojamo laivo nusidėvėjimą arba leidimai EIG pereiti prie TA sistemos. Be to, sprendžiant iš Ispanijos valdžios institucijų pateiktų pavyzdžių, šis leidimų išdavimo procesas buvo būtinas susijusioms finansavimo operacijoms vykdyti.

(168)

Pasak skundų pateikėjų, mokesčių administratorius tikrina ir kontroliuoja mokestinės naudos pasidalijimą tarp laivybos bendrovės ir EIG bei jos investuotojų. Remiantis Ispanijos valdžios institucijų pateiktais pavyzdžiais, atrodo, kad iš tiesų mokesčių administratoriui pateiktuose prašymuose leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą paprastai būdavo apskaičiuojama bendra IMN sistemos taikymo mokestinė nauda ir nurodoma, kaip šią mokestinę naudą tarpusavyje dalijasi laivybos bendrovė ir EIG investuotojai, arba kiekvienu atveju pateikiami tam apskaičiuoti reikalingi duomenys.

(169)

Tačiau visi šios mokestinės naudos suteikimo EIG ekonominiai padariniai atsiranda dėl privačių subjektų tarpusavyje įvykdytų teisėtų sandorių derinio. Pagal galiojančias taisykles EIG neprivalo perduoti dalies savo gautos mokestinės naudos laivybos bendrovėms ir juo labiau laivų statykloms ar tarpininkams. Tiesa, kad mokesčių administratorius turi didelę veiksmų laisvę ir ja naudodamasis vertina viso sandorio ekonominį poveikį, tačiau to nepakanka norint nustatyti, kad sprendimą dėl gautos naudos dalies perdavimo laivybos bendrovėms ar dėl perduodamos dalies dydžio priima Ispanijos valdžios institucijos. Ši padėtis skiriasi nuo tos, kuri išnagrinėta sprendimuose dėl Air Caraïbes ar Prancūzijos GIE Fiscaux, – pastaraisiais atvejais investuotojai buvo teisiškai įpareigoti perleisti bent 60 % arba du trečdalius gautos mokestinės naudos savo turto naudotojams, o Prancūzijos valdžios institucijos per kiekvieną sandorį tikrino, ar laikomasi šio reikalavimo.

(170)

Todėl atrankiniai pranašumai buvo suteikti naudojant valstybinius išteklius. Jie aiškiai priskirtini Ispanijos valstybei, nes yra naudingi EIG ir jų investuotojams. Tačiau tai nebūdinga pranašumams, kuriais naudojasi laivybos bendrovės, ir a fortiori netiesioginei naudai, kuri tenka laivų statykloms ir tarpininkams.

(171)

Galiausiai pažymėtina, kad taip suteiktas pranašumas gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Kai valstybės narės teikiama valstybės pagalba sustiprina įmonės poziciją kitų ES vidaus prekyboje konkuruojančių įmonių atžvilgiu, reikia manyti, kad ta pagalba daro poveikį šiai įmonei (91). Pakanka įrodyti, kad pagalbos gavėjas konkuruoja su kitomis įmonėmis rinkose, kurios yra atvertos konkurencijai (92) ir valstybių narių tarpusavio prekybai.

(172)

Tiriamu atveju investuotojai, t. y. EIG nariai, vykdo veiklą įvairiuose ekonomikos sektoriuose, visų pirma tuose, kurie yra atverti ES vidaus prekybai. Be to, dalyvaudami operacijose, kurioms taikoma IMN sistema, jie per EIG veikia frachtavimo be įgulos ir jūrų laivų įsigijimo bei pardavimo rinkose, kurios yra atvertos ES vidaus prekybai. Taikant IMN sistemą įgyjami pranašumai stiprina jų poziciją atitinkamose rinkose ir taip iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją.

(173)

Todėl tiriamomis priemonėmis besinaudojančių EIG ir jų investuotojų įgytas ekonominis pranašumas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje.

(174)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (93) 1 straipsnio b punkte nustatyti įvairūs atvejai, kada pagalbą reikia laikyti esama pagalba. Remiantis tiriamu atveju suteikta informacija, esama pagalba būtų: i) pagalba, teikta dar iki Sutarties įsigaliojimo Ispanijoje, arba ii) pagalba, kurią Komisija jau leido teikti.

(175)

Iš visų priemonių, kurios laikomos valstybės pagalba (94), Komisija esama valstybės pagalbos schema laiko tik TA sistemą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas (TRLIS 124–128 straipsniai, 4 priemonė), nes Komisija jas patvirtino 2002 m.

(176)

Tačiau Komisija mano, jog mokestinės nuomos operacijose dalyvaujančios EIG neatitinka visų Ispanijos TA sistemos taikymo sąlygų.

(177)

Komisija leido taikyti Ispanijos TA sistemą kaip su vidaus rinka suderinamą pagalbą pagal Jūrų transporto gaires, kurios taikomos tik įmonėms, kurios vykdo tikrą jūrų transporto veiklą (95) tam naudodamos nuosavus arba frachtuojamus laivus. Išimties tvarka TA sistema taip pat gali būti taikoma veiklai, kuri Jūrų transporto gairėse laikoma pagalbine arba priskiriama jūrų transportui. Pavyzdžiui, tam tikromis sąlygomis pagalba gali būti teikiama laivo valdymo, dugno gilinimo arba vilkikų veiklai (96), ir priešingai, reikalavimus atitinkančia veikla negalima laikyti vien tik laivo nuosavybės, jo įsigijimo finansinės nuomos būdu arba jo nuomos ar frachtavimo trečiosioms šalims, neprisiimant visos atsakomybės už to laivo eksploatavimą. Akivaizdu, kad naudos gavėjas TA sistemoje turėtų būti tas subjektas, kuris vykdo reikalavimus atitinkančią transporto veiklą, tam naudodamas reikalavimus atitinkantį laivą.

(178)

Tiesa, kad išimties tvarka Komisija pirmiau leido frachtavimo be įgulos veiklai taikyti kai kurias TA sistemas, apie kurias pranešta, tačiau tik laikinai ir konkrečiomis su pertekliniu pajėgumu susijusiomis aplinkybėmis (97). Pagal šias sąlygas pagrindinė atitinkamų įmonių veikla tebėra jūrų transportas, o frachtavimo be įgulos veiklos pajamas galima laikyti papildomomis tos pagrindinės veiklos pajamoms. Ši išimtis visiškai atitinka Jūrų transporto gairių tikslus: „išlaikyti ir gerinti praktines žinias ir patirtį jūrų pramonės srityje ir užtikrinti bei skatinti Europos jūrininkų užimtumą“ ir „padėti stiprinti valstybėse narėse sukurtą jūrų pramonės kompleksą, kartu užtikrinant laivyno konkurencingumą pasaulio rinkose“ (98).

(179)

Remiantis Jūrų transporto gairėmis, 2002 m. vasario 27 d. Komisijos sprendime C(2002) 582 final, kuriuo Ispanijai leista taikyti TA sistemą, aiškiai nurodyta, kad TA sistemos taikymo reikalavimus atitinka tik jūrų transporto veikla (99). Ir iš tiesų jo 2.4 skirsnyje „Gavėjai“ nustatyta: „Tonažo apmokestinimo sistemos pagalbos gavėjai gali būti pagal Ispanijos teisę registruotos laivybos bendrovės, kurių veikla apima nuosavų ir frachtuojamų laivų eksploatavimą“ (pabraukta mūsų), o 2.5 skirsnyje „Pagalbos reikalavimus atitinkanti veikla ir laivai“ nustatyta: „Tonažo apmokestinimo sistema taikoma tik pajamoms iš jūrų laivų, eksploatuojamų vykdant jūrų transporto veiklą. Tokios pagalbos reikalavimus atitinkančiai veiklai priskirtina tik jūrų transporto veikla“ (pabraukta mūsų).

(180)

Iš 2002 m. Komisijos sprendimo, priimto remiantis Jūrų transporto gairėmis, teksto galima spręsti, kad pagal Ispanijos teisę laivų savininkėmis laikomos įmonės gali naudotis TA sistema tik jeigu vykdo reikalavimus atitinkančią jūrų transporto veiklą, ir tik tiek, kiek tai susiję su šia veikla.

(181)

Komisija mano, kad IMN operacijose dalyvaujančių EIG vykdomos veiklos negalima laikyti transporto veikla. Pereidama prie TA sistemos EIG išsinuomoja vienintelį laivą iš laivybos bendrovės ir jį be įgulos frachtuoja trečiajai šaliai – laivų savininkei. Jeigu ši trečioji šalis, laivų savininkė, eksploatuodama tą laivą teikia jūrų transporto paslaugas, jai gali būti taikoma TA sistema. Tačiau EIG tik perduoda laivą naudotis trečiajai šaliai – laivybos bendrovei, kuri jį eksploatuoja. Todėl EIG yra tarpininkė, teikianti nuomos ar išperkamosios nuomos paslaugas, tačiau neteikianti transporto paslaugų.

(182)

IMN operacijose dalyvaujančios EIG paprastai frachtuoja vienintelį joms priklausantį arba nuomojamą laivą, taigi jis ir yra visas jų laivynas. Tokiomis aplinkybėmis EIG nepatiria jokios rizikos ir neprisiima jokios atsakomybės už to laivo techninį, jo įgulos ar net su juo susijusio verslo valdymą. Ji yra tik tarpininkė ir iš to laivo frachtavimo be įgulos gautų pajamų negalima laikyti papildančiomis jūrų transporto veiklos pajamas.

(183)

Be to, TA sistema EIG taikoma trumpą laiką, t. y. dvi savaites, tik tiek, kiek reikia norint pasinaudoti galimybe sudaryti išperkamosios nuomos sutartį ir kad laivo savininkas galėtų pasinaudoti pasirinkimo sandoriu, susietu su to laivo frachtavimo sutartimi. Neatrodo, kad leidimas taikyti tokio pobūdžio veiklai TA sistemą bent kiek reikšmingiau didintų su EEE valstybių vėliavomis plaukiojančių ar jų kontroliuojamų laivų tonažą. Dėl tų pačių priežasčių neatrodo, kad IMN operacijose dalyvaujančios EIG padėtų siekti tikslo „išlaikyti <…> praktines žinias jūrų pramonės srityje ir užtikrinti <…> Europos jūrininkų užimtumą“ arba „stiprinti jūrų pramonės kompleksą“.

(184)

Daroma išvada, jog 2002 m. sprendime pateiktas patvirtinimas nereiškia, kad tokių, kaip IMN operacijose dalyvaujančios EIG, įmonių veiklą galima laikyti jūrų transporto veikla.

(185)

Todėl Komisija mano, kad įtraukiant į TA sistemą tokias įmones kaip, pavyzdžiui, IMN operacijose dalyvaujančios EIG (100), suteikiama nauja pagalba skaičiuojant apmokestinamąsias pajamas pagal eksploatuojamą tonažą arba suteikiant galimybę atidėti paslėptų mokestinių įsipareigojimų įvykdymą, kol laivas bus parduotas arba sunaikintas, pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalį.

(186)

Išnuomoto turto ankstyvas nusidėvėjimas (TRLIS 115 straipsnio 11 dalis ir 48 straipsnio 4 dalis, RIS 49 straipsnis, 2 priemonė) nėra esama pagalba, nes jis pradėtas taikyti 2002 m., t. y. Ispanijai jau tapus ES nare (1986 m.), apie jį niekada nebuvo pranešta Komisijai ir Komisija jo nepatvirtino. Be to, šios priemonės poveikį galima aiškiai atskirti nuo pagreitinto nusidėvėjimo poveikio. Ši priemonė yra neteisėta pagalba.

(187)

Taip pat RIS 50 straipsnio 3 dalis, pagal kurią atleidžiama nuo kapitalo prieaugio apmokestinimo, kai laivai įsigyjami pagal pirmiau leistas sudaryti išperkamosios nuomos sutartis (5 priemonė), įsigaliojo 2002 m. apie tai iš anksto nepranešus Komisijai ir be jos sutikimo.

(188)

Komisija mano, kad jos 2002 m. patvirtinimas netaikytinas įgyvendinimo priemonėms ir ypač RIS 50 straipsnio 3 daliai, nes joje nustatyta išimtis iš veiklos atskyrimo taisyklių, taikytinų naudotiems laivams pagal TRLIS 125 straipsnio 2 dalį, todėl suteikiamas papildomas pranašumas. Apie šią išimtį derėjo pranešti kartu su kitomis teisės aktų nuostatomis, kurias Komisija patvirtino, tačiau apie ją nebuvo pranešta.

(189)

Neatrodo, kad taikant TRLIS 125 straipsnio 2 dalį reikėtų kokios nors papildomos apibrėžties ar paaiškinimo. Pagal ją įprastai būtų apmokestintas nuomotojo kapitalo prieaugis, gautas perleidus laivą nuomininkui (laivybos bendrovei). Jeigu Ispanija manė, kad šią nuostatą reikia paaiškinti, jai derėjo tai padaryti savo pranešime.

(190)

Todėl įgyvendinimo priemonės, visų pirma RIS 50 straipsnio 3 dalis, taip pat yra neteisėta pagalba.

(191)

Komisija daro išvadą, kad toliau išvardytos priemonės yra valstybės pagalba, tiek taikomos pavieniui, tiek kaip viena bendra IMN sistema:

(192)

Teikti valstybės pagalbą, kaip ji apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra draudžiama. Tačiau SESV 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tam tikrų rūšių pagalba yra suderinama su vidaus rinka, o 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tam tikrų rūšių pagalbą arba pagalbą tam tikriems gavėjams Komisija gali paskelbti suderinama su vidaus rinka. Įvairių kategorijų pagalbos gavėjams gali būti taikomos specialios taisyklės, pavyzdžiui, Jūrų transporto gairės (101) ar Pagalbos laivų statybai sistema (102).

(193)

Nei Ispanijos valdžios institucijos, nei šiame sprendime pagalbos gavėjomis laikomos trečiosios šalys nemanė, kad turėtų būti taikoma kuri nors kita SESV 107 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostata arba kokia nors kita pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą nustatyta valstybės pagalbos sistema.

(194)

Kaip minėta 71 konstatuojamojoje dalyje, Ispanijos valdžios institucijos ir kai kurios trečiosios šalys mano, kad laivų frachtavimui taikomas 2002 m. sprendimas, kuriame Ispanijai leista taikyti TA sistemą, nes jame minimas nuosavų ir frachtuojamų laivų eksploatavimas.

(195)

Komisija nesutinka su tokiu 2002 m. sprendimo aiškinimu. Tiek Jūrų transporto gairėse, tiek 2002 m. sprendime aiškiai nustatyta, kad TA sistema turėtų būti taikoma tik jūrų transporto veiklai (103). Ne transporto, o kitokios veiklos pajamos paprastai negali būti apmokestinamos pagal TA sistemą (104), net kai tokią veiklą vykdo jūrų transporto bendrovė, nebent tai būtų daroma aiškia išimties tvarka ir nustatytomis sąlygomis (taikoma pagalbinei veiklai, dugno gilinimui ar vilkikams).

(196)

Tokiomis aplinkybėmis „nuosavų ir frachtuojamų laivų eksploatavimas“, 2002 m. sprendime minimas kaip reikalavimus atitinkanti veikla, apima tik tų laivų, kurie yra nuosavi arba frachtuojami, eksploatavimą, kai juos (tiek nuosavus, tiek frachtuojamus laivus) eksploatuoja jūrų transporto bendrovė.

(197)

Kaip jau minėta 5.3.2.4 skirsnyje, IMN finansavimo operacijose dalyvaujančios finansinės EIG pačios laivų neeksploatuoja ir neteikia jokių jūrų transporto paslaugų. Jos yra turto kolektyvinio finansavimo veikloje dalyvaujančios finansinės tarpininkės. Jos nesikiša į savo frachtuojamo laivo strateginį, jo įgulos ar net su juo susijusio verslo valdymą, nepatiria jokios rizikos ir neprisiima atsakomybės už jūrų transporto paslaugų teikimą.

(198)

Be to, Komisija pažymi, kad IMN operacijose dalyvaujančios EIG frachtuoja savo vienintelį laivą per pasirinkimo pirkti sandorį, kuriuo pasinaudoti iš pat pradžių įsipareigoja laivybos bendrovė, ir per pasirinkimo parduoti sandorį, kuriuo gali pasinaudoti EIG. Tai prilygsta pavėlintam, tačiau galutiniam viso EIG laivyno nuosavybės perleidimui. Taigi EIG padėtis nėra tokia pati kaip laivų savininkų, kurie laikinai susiduria su perteklinio pajėgumo problema ir, siekdami įgyti daugiau lankstumo, dalį savo laivyno laikinai frachtuoja trečiosioms šalims – veiklos vykdytojoms (žr. 178 konstatuojamąją dalį).

(199)

Dėl visų šių priežasčių Komisija mano, kad IMN operacijose dalyvaujančioms EIG negali būti taikoma Ispanijos tonažo apmokestinimo sistema, kurią leido taikyti Komisija, ir joms netaikytinos Jūrų transporto gairių nuostatos.

(200)

Tačiau Komisija mano, kad dėl bendro išperkamosios nuomos operacijų pobūdžio IMN operacijose dalyvaujančios EIG ir jų investuotojai veikia kaip tarpininkai, kitiems pagalbos gavėjams (laivybos bendrovėms) perduodantys pranašumą, kuriuo siekiama bendruosius interesus atitinkančio tikslo.

(201)

Remdamasi 2006 m. gruodžio 20 d. sprendime dėl Prancūzijos GIE fiscaux  (105) išdėstytu požiūriu, Komisija mano, jog EIG arba jos investuotojų pasilikta pagalbos dalis, kaip teisingas atlyginimas už tarpininkavimą perduodant laivybos bendrovėms įgytą pranašumą, kuriuo siekiama bendruosius interesus atitinkančio tikslo, būtų atitinkamai proporcingai suderinama su vidaus rinka. Tiesa, kad tokiu atveju EIG nėra teisiškai įpareigotos perleisti dalį gautos pagalbos laivybos bendrovėms. Tačiau Komisija, naudodamasi savo įgaliojimu priimti sprendimą dėl vertinamos priemonės suderinamumo su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, mano, kad reikėtų atsižvelgti į tos priemonės teigiamą poveikį jūrų ekonomikos sektoriui ir mutatis mutandis taikyti Jūrų transporto gairių nuostatas, kurios paprastai taikytinos pagalbos priemonėms, tam pranašumui, kuris perduodamas laivybos bendrovei. Tad jeigu taikant Jūrų transporto gaires laivybos bendrovei, dalyvaujančiai konkrečioje IMN operacijoje, gaunamas proporcingai su vidaus rinka suderinamas pranašumas arba bendras x proc. dydžio pranašumas, tai toks pats EIG arba jos investuotojų pasiliktos pagalbos dalies procentas yra suderinamas su vidaus rinka.

(202)

Kadangi suteiktu pranašumu naudojasi laivybos bendrovės, tai SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas kartu su Jūrų transporto gairėmis (106) yra vienintelis tinkamas pagrindas jo suderinamumui su vidaus rinka vertinti.

(203)

Komisija mano, kad laivybos bendrovės negauna valstybės pagalbos, kaip ji apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Nepaisant to, siekdama nustatyti, kokia EIG (kaip tarpininkių, perduodančių laivybos bendrovėms pranašumą, kuriuo siekiama bendruosius interesus atitinkančio tikslo) gaunamos pagalbos dalis yra suderinama su vidaus rinka, Komisija mano, kad Jūrų transporto gaires mutatis mutandis reikėtų taikyti tam pranašumui, kurį EIG perduoda laivybos bendrovei, siekiant nustatyti: 1) EIG iš pradžių gautos ir laivybos bendrovei perduotos pagalbos sumą, kuri būtų buvusi suderinama su vidaus rinka, jeigu taip perduodama suma būtų valstybės pagalba tai laivybos bendrovei; 2) kokią viso laivybos bendrovei perduodamo pranašumo procentinę dalį sudaro su vidaus rinka suderinamas pranašumas; ir 3) pagalbos sumą, kurią reikėtų laikyti suderinama su vidaus rinka kaip atlygį EIG už tarpininkavimą.

(204)

Jūrų transporto gairėse aprašytos įvairios valstybės pagalbos rūšys ir sąlygos, kurias atitinkančią pagalbą Komisija gali leisti teikti. Šiose gairėse ypač aiškiai nustatyta, kad jos taikomos tik jūrų transporto veiklai ir kelių kitų pagalbinių ar susijusių rūšių veiklai.

(205)

Jei galutinė naudotoja – laivybos bendrovė – teikia jūrų transporto paslaugas (ar vykdo susijusią veiklą) ir tenkina visas Jūrų transporto gairių sąlygas, šios bendrovės įgytas pranašumas, kuris yra valstybės pagalba, būtų suderinamas su vidaus rinka.

(206)

Pagal Jūrų transporto gaires pagalbą galima teikti naudojant įvairių rūšių priemones. Viena iš svarbiausių sąlygų, nustatyta 1997 m. gairių 10 straipsnyje ir 2004 m. Jūrų transporto gairių 11 straipsnyje, yra bendroji viršutinė pagalbos riba, t. y. didžiausia valstybės pagalbos suma, kurią gali gauti įmonė ir kuri gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka (107).

(207)

Pagal 1997 m. gaires ši viršutinė pagalbos riba atitinka „mokesčių ir socialinių įmokų jūrininkams ir iš laivybos veiklos gauto pelno apmokestinimo sumažinimą iki nulio“. Pagal 2004 m. gaires ši viršutinė riba atitinka mokesčių ir socialinių įmokų jūrininkams sumažinimą iki nulio ir mokesčių lengvatą taikant TA sistemą. Tačiau 2004 m. gairėse taip pat nustatyta, kad „visa skirtos pagalbos suma <…> neturėtų viršyti bendros mokesčių ir socialinių įmokų, surenkamų iš laivybos veiklos ir jūrininkų, sumos“.

(208)

Dėl viršutinės pagalbos ribos taikymo konkretiems pagalbos gavėjams, kurie yra laivų savininkai, Komisija mano, kad tai turėtų būti nustatyta EEE lygmeniu. Tai reiškia, kad nustatant tokią viršutinę ribą derėtų atsižvelgti į pelno mokesčio ir socialines įmokas, pagalbos gavėjų mokamas kitose EEE valstybėse narėse. Toks požiūris atitinka teismo praktiką FagorBrandt byloje (108), patvirtinusią, kad vertinant valstybės pagalbos priemonę derėtų atsižvelgti į įvairiose valstybėse narėse galimai suteiktos pagalbos bendrą poveikį.

(209)

Kadangi tiriamu atveju pagalba teikiama EIG tam, kad laivo savininkas įsigytų ilgalaikį turtą, Komisija pritaria Ispanijos valdžios institucijoms, kad laivybos bendrovės įgytą pranašumą reikėtų paskirstyti per įprastą to turto nusidėvėjimo laikotarpį (mokestiniu požiūriu – dešimtį metų) ir palyginti su visa per tą patį laikotarpį mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų suma.

(210)

Atsižvelgiant į šią viršutinę ribą, visą gautą naudą, viršijančią bendrą jūrininkų pajamų mokesčio bei socialinių įmokų ir laivybos veiklos pelno mokesčio sumą, reikia laikyti neatitinkančia Sutarties nuostatų.

(211)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnyje nustatyta, kad, esant neteisėtai pagalbai priėmus neigiamą sprendimą, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios yra būtinos, kad pagalba būtų susigrąžinta iš jos gavėjo. Susigrąžinant pagalbą, kiek įmanoma, atkuriama iki jos suteikimo buvusi konkurencinė padėtis.

(212)

Tačiau to paties reglamento 14 straipsnyje taip pat nustatyta, kad Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jei tai prieštarautų kuriam nors iš bendrųjų Bendrijos teisės principų. Šiame skirsnyje nagrinėjama, ar dėl bendrųjų – vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos arba teisinio tikrumo – principų Komisija negali reikalauti susigrąžinti visos suteiktos pagalbos ar jos dalies.

(213)

Pagal vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principą reikalaujama panašių atvejų nevertinti skirtingai, o skirtingų – vienodai, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas (109).

(214)

Prancūzijos GIE Fiscaux pagalbos schema iš tikrųjų yra keliais atžvilgiais panaši į IMN sistemą. Pagal ją reikalaujama, kad mokesčių požiūriu skaidri EIG ar investuotojai tarpininkautų tarp ilgalaikio turto kūrėjo ir jo pirkėjo, kuriam EIG tą turtą išnuomoja arba frachtuoja. EIG tokiam turtui taiko pagreitintą ir ankstyvą nusidėvėjimą, o kapitalo prieaugiui pardavus tą turtą netaikomas pelno mokestis. EIG arba jos investuotojai nemažą naudos, gautos pasinaudojus šiomis mokestinėmis priemonėmis, dalį grąžina turto pirkėjui (pavyzdžiui, laivybos bendrovei), sumažindama nuomos įmokas arba pasirinkimo pirkti sandorio kainą. Tačiau Prancūzijos sistemoje buvo aiškiai nustatytas atleidimas nuo kapitalo prieaugio apmokestinimo, o IMN sistemoje šis atleidimas pasiekiamas EIG kartu taikant TA sistemą ir RIS 50 straipsnio 3 dalį.

(215)

Komisija taip pat pažymi, kad Prancūzijos ir Ispanijos atvejų teisinės aplinkybės ir atitinkamų procesų eiga skiriasi ir kad ji savo 2006 m. galutiniame sprendime dėl GIE Fiscaux nereikalavo grąžinti vertinamuoju laikotarpiu suteiktos pagalbos dalies dėl konkrečių su tos bylos proceso eiga susijusių priežasčių. Visų pirma, Prancūzija nebuvo oficialiai pranešusi Komisijai apie šią pagalbos schemą, tačiau pranešė prieš pradėdama ją įgyvendinti. Komisija taip pat pažymi, kad tuo metu, kai pradėjo oficialią GIE Fiscaux tyrimo procedūrą, ji dar nebuvo priėmusi nė vieno sprendimo dėl panašaus atvejo, o pradėdama IMN oficialų tyrimą Komisija, priešingai, jau buvo nusprendusi, kad panaši schema, t. y. Prancūzijos GIE Fiscaux, buvo valstybės pagalbos schema. Kadangi GIE Fiscaux ir IMN sistemos teisinės ir faktinės aplinkybės skiriasi, Komisija mano, kad galima pagrįsti ir kitokį požiūrį į ją. Tačiau kaip toliau aiškinama 5.6.3 skirsnyje, dėl su teisinio tikrumo principu susijusių priežasčių Komisija tiriamu atveju negalėjo reikalauti susigrąžinti pagalbos, kuri buvo suteikta iki sprendimo dėl Prancūzijos GIE Fiscaux paskelbimo dienos.

(216)

Komisija taip pat mano, kad 92 konstatuojamojoje dalyje minėtais atvejais teisėtų lūkesčių principo taikymas panašioms priemonėms buvo pagrįstas dėl konkrečių kiekvienam tokiam atvejui būdingų aplinkybių. Dėl perviršinės vertės mokesčio mažinimo Ispanijoje pateiktas atsakymas EP nariui aiškiai parodė, kad ta pagalbos schema buvo bendro pobūdžio priemonė. Dėl koordinavimo centrų ir daugiašalių bendrovių grupių vidaus veiklos (110) Komisija nustatė, kad teisėtų lūkesčių kilo ne tik dėl pirmiau (1984 ir 1987 m.) suteikto leidimo naudoti Belgijos koordinavimo centrus kaip bendro pobūdžio priemonę, bet ir dėl Komisijos pateikto atsakymo į Parlamento klausimą (111). Komisija į jį atsakė, kad daugeliui įvairių mokestinių priemonių – „mokestinių normų, taikomų Europoje įsteigtoms tarptautinių grupių pagrindinėms buveinėms, siekiant išvengti jų dvigubo apmokestinimo“ – „valstybės pagalbos taisyklės netaikomos“. Be to, visos šios pagalbos schemos buvo įgyvendintos jau po to, kai paskelbtas atsakymas į Parlamento klausimą. Gibraltaro lengvatinių mokesčių bendrovių atveju teisėtų lūkesčių buvimas buvo grindžiamas tuo, kad ši priemonė sukurta kaip pavyzdžiu remiantis kita tos pačios valstybės narės priemone – atleistų nuo mokesčių bendrovių pagalbos schema, t. y. esama pagalba. Taip pat Orknio ir Šetlando salų priemonės buvo sukurtos sekant viena kitos pavyzdžiu.

(217)

Taigi dėl IMN sistemos Komisija mano, kad bendrasis vienodo požiūrio principas tenkinamas, jeigu atsižvelgiant į konkrečias šios pagalbos schemos aplinkybes nustatoma, kad tenkinami teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai (žr. 5.6.2 ir 5.6.3 skirsnius).

(218)

Teisėtų lūkesčių atsirastų dėl Komisijos veiksmo, kuriuo buvo suteikta tokių konkrečių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų (112), jog tai sukėlė pagrįstų vilčių (113) valdžios institucijoms arba taikomos pagalbos gavėjams, kad ta pagalba yra teisėta (114). Pagal teismo praktiką jokių teisėtų lūkesčių iš esmės negalima pripažinti negavus deramo pranešimo (115), (116), nebent nustatoma, kad yra išimtinių aplinkybių (117).

(219)

Komisija pažymi, kad Ispanija jai nepranešė apie IMN sistemą ir kad jos nuostata 2001 m. sprendime buvo dėl kitokios pagalbos schemos (GIE Fiscaux sprendime įvertintos schemos pirmtakės), kurioje pateikiama aiški nuoroda į kitos valstybės narės teisinę sistemą. Todėl Komisija mano, jog ši nuostata nereiškia, kad yra išimtinių aplinkybių, ir jos nepakanka norint pagrįstai pripažinti Ispanijos ir trečiųjų šalių – IMN operacijose dalyvaujančių veiklos vykdytojų – teisėtus lūkesčius. Tokia išvada atitinka požiūrį, kuriuo vadovautasi 2006 m. Komisijos sprendime dėl GIE Fiscaux, kuriame Komisija nenustatė jokių teisėtus lūkesčius pagrindžiančių aplinkybių (118).

(220)

Paskelbimas apie planuojamas priemones valstybės narės parlamento oficialiajame leidinyje neatitinka reikalavimo pateikti oficialų pranešimą ir nesiimti priemonių pagal atitinkamą Sutarties nuostatą. Komisija pažymi, kad ankstyvo nusidėvėjimo priemonė buvo įgyvendinta praėjus 21 mėnesiui nuo Reglamento (EB) Nr. 659/1999 paskelbimo, apie tai iš anksto nepranešus ir tuo pačiu metu kaip TA sistema, apie kurią buvo deramai pranešta Komisijai ir Komisija leido ją taikyti pagal Sutarties ir minėto reglamento nuostatas.

(221)

Komisija mano, kad remiantis šiuo raštu negalėjo atsirasti jokių pagrįstų vilčių dėl IMN sistemos ar per IMN operacijas taikomų pavienių priemonių.

(222)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 ir 2 dalis Komisija išnagrinėjo turimą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą ir 2001 m. gruodžio 21 d. paprašė valstybės narės suteikti daugiau informacijos. Visų pirma Komisija pažymi, kad prašymas suteikti informaciją nėra viešas dokumentas. Antra, priešingai PYMAR teiginiams, šis prašymas parodo, kad Komisija neturėjo informacijos, reikalingos įtariamai neteisėtai pagalbai nustatyti ir įvertinti. Todėl net jei šis dokumentas būtų buvęs paskelbtas viešai, dėl jo negalėjo atsirasti jokio pagrįsto lūkesčio, kad atitinkama schema nėra pagalba. Trečias, svarbiausias, argumentas yra tai, jog Ispanijos valdžios institucijos 2002 m. sausio 28 d. ir 2002 m. gegužės 28 d. raštais kategoriškai paneigė, kad kokios nors mokestinės priemonės taikomos kaip pagalba laivams įsigyti pagal sutartis, pasirašytas po 2000 m. gruodžio 31 d.

(223)

Komisija mano, kad 2004 m. sprendimas negalėjo sužadinti pagrįstų vilčių dėl IMN sistemos arba pavienių per IMN operacijas taikytų priemonių dėl toliau nurodytų priežasčių.

(224)

Pirma, šiuo atveju Komisijos tyrimo objektas buvo ne Ispanijos priemonė, o pagalbos schema, apie kurią pranešė Nyderlandų Vyriausybė, kuria siekta skirti kompensacijas Nyderlandų laivų statykloms arba padėti joms pasiekti 2000 m. buvusią Ispanijos laivų statyklų pasiūlą (120) šioms tariamai pasinaudojus Ispanijos skirta valstybės pagalba šešioms konkrečioms laivų statybos sutartims įvykdyti. Todėl 2004 m. Komisijos sprendimo tikslas buvo įvertinti pagalbą, apie kurią pranešė Nyderlandai, o ne pagalbą, kurią tariamai suteikė Ispanija.

(225)

Antra, Ispanijos priemonė, kurią siekė kompensuoti Nyderlandai, nebuvo nei IMN sistema, nei kuri nors iš jos dalių. Kaip minima 2003 m. sprendime pradėti oficialią procedūrą dėl šio atvejo, Nyderlandų valdžios institucijos aiškiai nurodė pagalbą, palūkanų subsidijomis už eksporto kreditus tariamai teikiamą laivų savininkams pagal Ispanijos karaliaus dekretą Nr. 442/94 (121). Be to, Komisija pažymi, kad tiek išnuomoto turto ankstyvo nusidėvėjimo tvarka, tiek Ispanijos TA sistema įsigaliojo tik nuo 2002 m. sausio 1 d., o Ispanijos Parlamento oficialiajame leidinyje apie šias planuojamas priemones buvo paskelbta tik 2001 m. spalio 10 d. Todėl jomis nebuvo įmanoma pasinaudoti 2000 m. laivų statybos sutartims finansuoti.

(226)

Trečia, net jei veiklos vykdytojai klaidingai manė, kad Ispanijos priemonė, kurią siekta kompensuoti, yra IMN, tai dėl 2004 m. sprendimo nuostatų jiems negalėjo kilti jokių teisėtų lūkesčių. Jame Komisija nurodė iš tiesų neturinti „pakankamai tariamos Ispanijos pagalbos įrodymų“, nes Ispanija buvo pranešusi, kad pagalba pagal Karaliaus dekretą Nr. 442/94 nebebus teikiama po 2000 m. gruodžio 31 d. Po tos datos nebeleidžiama teikti pagalbą pagal Laivų statybos reglamentą (122). Tačiau Komisijos tyrimo objektas buvo kompensacinė Nyderlandų pagalba, o ne tariama Ispanijos pagalba, ir Komisija savo sprendime pradėti procedūrą daugiausia išreiškė abejonę, ar pagal Pagalbos laivų statybos sistemą (123) kompensacinę pagalbą, įrodžius jos reikalingumą, gali teikti kita valstybė narė, ar tik trečioji valstybė.

(227)

Tariamos pagalbos įrodymų trūkumas tapo papildomu argumentu, kuriuo remdamasi Komisija išreiškė savo abejones. Paprašiusi Ispanijos pateikti paaiškinimus remiantis Nyderlandų suteikta informacija, Komisija tegalėjo patvirtinti Ispanijos paneigimą, kad buvo suteikta pagalba (124) (pagal Karaliaus dekretą Nr. 442/94), ir padaryti išvadą, jog Nyderlandai nepateikė pakankamai įrodymų, kad Ispanija teikė pagalbą, kurią reikėtų kompensuoti. Toks valstybės pagalbos buvimo įrodymų trūkumas savaime nėra įrodymas, kad (jokia) Ispanijos priemonė nėra valstybės pagalba. Priešingai, sprendime pradėti šią procedūrą Komisija jau buvo paaiškinusi, jog ji „negali įrodyti, kad Ispanija neteisėtai suteikė įtariamą pagalbą, tačiau toliau stebi ES laivų statybos rinką ir galimus su valstybės pagalba susijusius pažeidimus“ (125). Jeigu IMN pagalbos gavėjai ar galimi gavėjai būtų iš tiesų manę, kad Ispanijos pagalba, kurią ketino kompensuoti Nyderlandai, buvo IMN, tai jų įtarimą turėjo sukelti tai, kad Ispanija, užuot įrodžiusi tos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, neigė jos buvimą.

(228)

Komisija mano, kad, priešingai nei teigia PYMAR, nei dėl jos 2004 m. sprendimo pradėti oficialią procedūrą dėl Prancūzijos GIE Fiscaux, nei dėl jos 2006 m. galutinio sprendimo išvados, kad ta schema buvo su vidaus rinka iš dalies nesuderinama pagalba, nebūtų galėję kilti jokių teisėtų lūkesčių.

(229)

Apie pagalbos priemones iš tiesų yra privaloma pranešti Komisijai. Nepateikusi tokio pranešimo valstybė narė ir jos veiklos vykdytojai tik išimtinėmis aplinkybėmis gali pagrįstai tikėtis, kad atitinkama priemonė nėra pagalba. Tačiau nesilaikant pranešimo apie pagalbą ir jos patvirtinimo procedūros negalima pagrįstai tikėtis, kad ta valstybės pagalbos priemonė yra suderinama su vidaus rinka.

(230)

Priešingai, 2006 m. gruodžio 20 d. sprendime dėl Prancūzijos GIE Fiscaux Komisija aiškiai išreiškė poziciją, kad Prancūzijos mokestinės nuomos sistema yra valstybės pagalba. Dėl to, kad IMN yra į šią Prancūzijos pagalbos schemą panaši mokestinės nuomos sistema, Ispanijai ir jos pagalbos gavėjams turėjo kilti įtarimų, kad IMN galėtų būti valstybės pagalba. Todėl bet kokie teisėti lūkesčiai, kurių būta iki sprendimo dėl Prancūzijos pagalbos schemos paskelbimo 2007 m. balandžio 30 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, po tos datos nebebūtų buvę teisėti.

(231)

Taip pat vien dėl to, kad Prancūzijos atveju su vidaus rinka nesuderinama pagalba nebuvo susigrąžinta, negalėjo atsirasti pagrįstų lūkesčių, jog su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos, kuri gali būti nustatyta Ispanijos atveju, nereikės susigrąžinti. Iš tiesų net jei ir būtų kokių nors priežasčių, dėl kurių Komisija negalėtų reikalauti, kad valstybė narė susigrąžintų pagalbą, tai jas reikėtų nustatyti atsižvelgiant į to konkretaus atvejo aplinkybes.

(232)

Komisija mano, kad Komisijos narės N. Kroes nusiųstas raštas negalėjo sužadinti jokių pagrįstų vilčių dėl IMN sistemos arba pavienių per IMN operacijas taikytų priemonių dėl toliau nurodytų priežasčių.

(233)

Pirma, šis raštas, kitaip negu oficialus Komisijos sprendimas ar atsakymas į Parlamento klausimą, nėra oficialus dokumentas, kuriame išdėstoma Komisijos, t. y. Komisijos narių kolegijos, pozicija. Šiame vieno puslapio rašte per dvišalį susirašinėjimą Komisijos narė N. Kroes atsakė į vieno puslapio apimties raštą, kurį jai atsiuntė Norvegijos prekybos ir pramonės ministrė S. Brustad. Šio rašto turinio Komisija viešai nepaskelbė.

(234)

Komisija pažymi, kad 105 konstatuojamojoje dalyje minimas Norvegijos laivų savininko raštas yra adresuotas vienintelei Ispanijos laivų statyklai, su kuria tas laivų savininkas palaiko verslo santykius, ir kad šis 2012 m. įrodymas gautas iš institucijos Gerencia del Sector Naval. Komisija taip pat pažymi, kad nei Ispanijos valdžios institucijos, kurios žinojo apie atliekamą tyrimą, nei veiklos vykdytojai, svarstantys galimybę dalyvauti IMN operacijose, neprašė Komisijos paaiškinti jos narės N. Kroes rašte išreikštos pozicijos.

(235)

Antras, dar svarbesnis, argumentas yra tai, kad net jeigu tas raštas būtų buvęs paskelbtas 2009 m., jame nebuvo pateikta konkrečių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų, kad IMN sistema yra teisėta. Komisijos narės N. Kroes pateiktame atsakyme iš tiesų kalbama apie įtariamą įvairiose EEE šalyse įsikūrusių laivų statyklų diskriminavimą. Šiame rašte pateikta išvada, kad „tuo metu“ nebuvo numatoma imtis jokių tolesnių veiksmų, buvo aiškiai susijusi su neseniai paskelbtu pareiškimu, kuriame paaiškinta, kad IMN sistemą galima taikyti kitose Europos šalyse pagamintų laivų įsigijimui, ir taip jame tiesiai atsakyta į S. Brustad išreikštas abejones. Bet kokiu atveju, tame rašte tikrai nepateikta ir net neminima jokia pozicija dėl valstybės pagalbos teikimo EIG ar jų investuotojų lygmeniu. Dėl laivybos bendrovių, laivų statyklų ir tarpininkų Komisija mano, kad jie nėra pagalbos gavėjai, taigi klausimas dėl teisėtų lūkesčių nekeliamas.

(236)

Todėl Komisija mano, kad tame rašte tikrai nebuvo pateikta konkrečių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų, dėl kurių būtų galėję kilti teisėtų lūkesčių, kad atitinkama sistema nėra valstybės pagalba EIG ar jų investuotojams.

(237)

Kadangi Komisija nenustatė jokių su šiuo raštu sietinų teisėtų lūkesčių, klausimas, ar tokių teisėtų lūkesčių būtų buvę ir laikotarpiu iki to rašto gavimo, netenka prasmės.

(238)

Kadangi pavienės priemonės (išskyrus išnuomoto turto pagreitintą nusidėvėjimą) yra valstybės pagalba, tai faktas, kad ekonominės veiklos vykdytojai negalėjo numatyti, jog tų priemonių derinys taip pat galėtų būti laikomas valstybės pagalba, yra nesvarbus ir tuo negalima grįsti jokių teisėtų lūkesčių ar teigti, kad buvo pažeistas kuris nors kitas pagrindinis ES teisės principas.

(239)

Priešingai – kelios trečiosios šalys (IMN operacijose dalyvavusios veiklos vykdytojos) teigė, kad 2006 m. sprendimas dėl Prancūzijos GIE Fiscaux atvejo joms suteikė teisėtų lūkesčių, nes ta priemonė buvo labai panaši į IMN. Visas Prancūzijos priemonės dalis reglamentavo viena teisės akto nuostata, todėl ji neišvengiamai turėjo būti vertinama bendrai. Laikantis tokio požiūrio, vien to, kad įvairios IMN sistemos dalys buvo priskirtos atskiroms priemonėms (kurios yra de facto susijusios ir taikomos kartu), jomis siekiant panašaus poveikio, nepakanka, kad dėl to ją reikėtų vertinti kitaip, ir tai nereiškia, kad tokios sistemos negalima vertinti bendrai kaip visumos.

(240)

Bet kokiu atveju Komisija mano, kad tiek ankstyvas išnuomoto turto nusidėvėjimas, tiek atleidimas nuo mokesčio už kapitalo prieaugį, gautą taikant TA sistemą, pagal RIS 50 straipsnio 3 dalį kiekvienu atveju yra valstybės pagalba. Kadangi apie šias nuostatas nebuvo pranešta, veiklos vykdytojai tik išimtinėmis aplinkybėmis galėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl jų teisėtumo, tačiau tokių išimtinių aplinkybių buvimas neįrodytas.

(241)

Komisija pažymi, kad šio pranešimo nuostatų formuluotė nesuteikia veiklos vykdytojams jokio pagrindo turėti teisėtų lūkesčių, kad IMN sistema yra teisėta. Visų pirma, minėtos nuostatos yra susijusios tik su nusidėvėjimo metodais, tad jei ir būtų teisėtų lūkesčių, jie galėtų būti siejami tik su ankstyvu išnuomoto turto nusidėvėjimu.

(242)

Antra, šio pranešimo negalima aiškinti taip, kad valstybės pagalbos taisyklės netaikytinos jokiai su nusidėvėjimu susijusiai priemonei. Pranešimo 13 konstatuojamojoje dalyje iš tiesų nustatyta, kad nusidėvėjimo taisyklės ir taisyklės dėl nuostolių perkėlimo nėra valstybės pagalba, jeigu jos vienodai taikomos visoms įmonėms ir visų prekių gamybai. IMN sistema nėra vienodai taikoma visoms įmonėms ar visų prekių gamybai.

(243)

Be to, šio pranešimo 22 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad mokesčių administratoriaus teisė veikti savo nuožiūra ir veiksmų laisvė patvirtina prielaidą, kad gali būti teikiama valstybės pagalba. Kaip paaiškinta 2.2.2 skirsnyje, ankstyvas nusidėvėjimas taikomas tik tam tikromis sąlygomis, kurių konkreti formuluotė turi būti išaiškinta, ir tik mokesčių administratoriui iš anksto davus leidimą tai daryti. Prieš duodamas šį leidimą mokesčių administratorius gali reikalauti, kad prašymo pateikėjas pateiktų papildomus dokumentus, arba informacijos iš kitų valdžios institucijų. Kadangi papildomų dokumentų buvo pateikta visose Komisijos gautose prašymų bylose, Komisija daro prielaidą, kad mokesčių administratorius tiesiogiai ar netiesiogiai reikalavo šių dokumentų arba prašymų teikėjai žinojo, kad jie yra būtini norint gauti leidimą. Taigi mokesčių administratorius taikydamas šią priemonę naudojosi didele veiksmų laisve.

(244)

Todėl, turint omenyje tiriamos sistemos ypatumus, dėl minėto pranešimo nuostatų formuluotės negalėjo kilti jokių neaiškumų ar juo labiau teisėtų lūkesčių dėl pagalbos, susijusios su ankstyvu nusidėvėjimu.

(245)

2002 m. vasario 27 d. Komisijos sprendime C(2002) 582 final suteiktame leidime minimos bendrovės, „registruotos pagal Ispanijos teisę, kurių veikla apima nuosavų ir frachtuojamų laivų eksploatavimą“. Tačiau Komisija mano, jog dėl šio sakinio negali kilti jokių teisėtų lūkesčių, kad TA sistema galėtų būti taikoma subjektams, kurių veikla tėra vienintelio laivo be įgulos frachtavimas. Iš tiesų, kaip paaiškinta 179 ir 180 konstatuojamosiose dalyse, 2002 m. sprendime aiškiai nustatyta, kad TA sistema turėtų būti taikoma tik reikalavimus atitinkantiems laivams ir reikalavimus atitinkančiai jūrų transporto veiklai.

(246)

Teisinis tikrumas yra vienas iš pagrindinių Europos teisės reikalavimų, kuriuo siekiama užtikrinti teisinių situacijų ir santykių, kuriems jis taikomas, numatomumą. Remiantis teismo praktika, reikalavimas užtikrinti teisinį tikrumą neleidžia Komisijai neapibrėžtam laikui atidėti savo įgaliojimų vykdymo ir tai nereiškia, kad atitinkama institucija būtinai imasi veiksmų (127). Tačiau iki šiol, kad būtų nustatytas to principo pažeidimas, reikėjo abiejų toliau nurodytų elementų:

(247)

Sprendimas dėl Prancūzijos GIE Fiscaux ir sprendimas Salzgitter byloje (128) yra du vieninteliai atvejai, kada atitinkamai Komisija ir Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad teisinio tikrumo principo pažeidimas gali sutrukdyti susigrąžinti pagalbą, net ir nesant teisėtų lūkesčių. Tačiau Teisingumo Teismas anuliavo Salzgitter bylos sprendimą būtent dėl teisinio tikrumo principo taikymo šiai bylai (129).

(248)

Kai kurie IMN sistemos ir Prancūzijos GIE Fiscaux sistemos pagrindiniai bruožai ir poveikis yra labai panašūs (žr. 5.6.1 skirsnį „Vienodas vertinimas“). Abi sistemos taikomos ilgalaikiam investiciniam turtui finansuoti. Jose dalyvauja mokesčių požiūriu skaidrios EIG, kurios taiko turto nusidėvėjimą ir perleidžia jo nuosavybę galutiniam naudotojui pagal kokią nors išperkamosios nuomos sutartį. Abiem atvejais taikomas ankstyvas arba pagreitintas nusidėvėjimas ir EIG atleidžiama nuo kapitalo prieaugio apmokestinimo. Abiem atvejais dėl ankstyvo ar pagreitinto nusidėvėjimo ir atleidimo nuo mokesčio už kapitalo prieaugį įgytą ekonominį pranašumą EIG investuotojai dalijasi su galutiniu to turto naudotoju (per kainos nuolaidą), nors ir yra didelių skirtumų, susijusių su valstybės intervencija.

(249)

Abi IMN sistemą sudarančios pagrindinės priemonės buvo įgyvendintos nuo 2002 m (130). iki 2003 m., t. y. dar prieš tai, kai Komisija nusprendė, kad Prancūzijos sistema yra valstybės pagalba.

(250)

Todėl, Ispanijos valdžios institucijų ir kai kurių trečiųjų šalių teigimu, turint omenyje IMN ir GIE Fiscaux sistemų panašumą, gali būti taip, kad dėl įvykių, kurie lėmė teisinio tikrumo apsaugos užtikrinimą Prancūzijos sistemos atveju, taip pat susiklostė tokia padėtis, kai nebuvo tikrumo dėl IMN teisėtumo.

(251)

Šiuo klausimu Komisija daro išvadą, kad tokia netikrumo padėtis iš tiesų galėjo sudaryti dėl Komisijos 2001 m. sprendimo dėl Brittany Ferries  (131) nuostatos, kad tam tikra suteikta mokestinė nauda buvo bendro pobūdžio priemonė. Kaip paaiškinta sprendimo dėl GIE Fiscaux 192 konstatuojamojoje dalyje, šioje nuostatoje nebuvo nurodyta, kad ji taikoma GIE Fiscaux pagalbos schemos pirmtakei, ir tai galėjo suklaidinti tos schemos ir kitos panašios schemos, pavyzdžiui, IMN, pagalbos gavėjus.

(252)

Svarstydama kitus veiksnius, kuriais rėmėsi Ispanija ir trečiosios šalys, Komisija ištyrė, ar dėl tų veiksnių, kuriais siekta pagrįsti teisėtų lūkesčių buvimą (žr. 5.6.1 skirsnį), galėjo susiklostyti netikrumo padėtis.

(253)

Pirma, valstybės narės pagal Sutartį privalo pranešti Komisijai apie savo planus teikti naują pagalbą. Paskelbimo apie planuojamas priemones Ispanijos Parlamento oficialiajame leidinyje negalima laikyti pranešimu Komisijai, todėl Komisijos atsako nebuvimo negalima laikyti veiksniu, prisidėjusiu prie netikrumo padėties susidarymo.

(254)

Antra, iš 2001 m. prašymo suteikti informaciją apie mokestinės nuomos priemonę matyti, kad Komisija reagavo į skundo pateikėjo pranešimą apie įtariamą pagalbą. Šis prašymas buvo pateiktas Ispanijai, kuri savo atsakymuose tvirtai paneigė, kad esama tokių priemonių. Komisija šio prašymo nepaskelbė viešai, tačiau jei būsimi IMN pagalbos gavėjai dėl kokios nors priežasties būtų žinoję apie šį prašymą suteikti informaciją tuo metu, kai ketino dalyvauti toje sistemoje, jie būtų atkreipę dėmesį ir į Komisijai pateiktą skundą, kuriame teigta, kad šios sistemos priemonės gali būti valstybės pagalba. Prašymas suteikti informaciją taip pat rodo, jog Komisijai nepakako žinių apie priemonę, kad būtų galima ją įvertinti, tačiau dėl to negalima daryti išvados, kad Komisija leido šią priemonę taikyti. Be to, kadangi šis prašymas buvo nusiųstas dar iki IMN sistemos priemonių įsigaliojimo, Ispanija galėjo pranešti apie visas šios sistemos dalis, siekdama teisinio tikrumo, arba pagalbos gavėjams derėjo paklausti Ispanijos (arba Komisijos) apie tai, ar Ispanija pranešė apie tą pagalbos schemą ir ar Komisija ją patvirtino. Todėl nei Ispanija, nei veiklos vykdytojai negali tvirtinti, kad pateiktas prašymas arba, turint omenyje gautą atsakymą, tai, kad Komisija nesiėmė tolesnių veiksmų, prisidėjo prie netikrumo padėties susidarymo.

(255)

Trečia, dėl 2004 m. sprendimo dėl Nyderlandų kompensacinės priemonės Komisija pažymi, kad dėl kompensavimo už kitą priemonę, o ne IMN, negalėjo susidaryti netikrumo dėl IMN padėtis. Vien iš to, kad įtariamos Ispanijos pagalbos tikslus aprašymas viešuose dokumentuose buvo pateiktas tik sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą tekste olandų kalba, negalima daryti išvados, jog to teksto skaitytojai galėtų pamanyti, kad tai taikytina IMN. Iš tiesų, išvertus sprendimą iš olandų kalbos arba uždavus dėl to klausimą Komisijai, būtų buvę galima lengvai išsiaiškinti, kad įtariama Ispanijos pagalba yra susijusi su palūkanų subsidijomis pagal Karaliaus dekretą Nr. 442/1994. Be to, Komisija paprasčiausiai pažymėjo, kad Ispanija paneigė atitinkamos savo pagalbos buvimą ir kad Nyderlandai nepateikė pakankamai tokios pagalbos buvimo įrodymų. Kaip minima tame sprendime, Komisija tegali pasikliauti valstybe nare ir negali būti atsakinga už netikrumą, kuris galėtų atsirasti jai nesiėmus tolesnių veiksmų. Todėl Komisija mano, kad 2004 m. sprendimas negalėjo prisidėti prie galimo netikrumo, ar IMN priemonė yra teisėta.

(256)

Ketvirta, Komisija mano, kad netikrumo dėl IMN teisėtumo padėtis, kuri buvo susidariusi dėl atitinkamos 2001 m. Komisijos sprendimo dėl Brittany Ferries nuostatos, išnyko tą dieną, kai buvo paskelbtas Komisijos sprendimas dėl Prancūzijos GIE Fiscaux. Tame sprendime aiškiai nustatyta, kad Komisija laiko Prancūzijos mokestinės nuomos sistemą valstybės pagalba, ir iš to Ispanija ir jos IMN sistemos naudos gavėjai turėjo suprasti, kad ta sistema gali būti valstybės pagalba. Taigi dėl to negalėjo susidaryti netikrumo šiuo klausimu padėtis ir tai negalėjo paskatinti jos susidaryti.

(257)

Penkta, dėl 5.6.2.6 skirsnyje nurodytų priežasčių Komisija mano, kad dėl Komisijos narės N. Kroes 2009 m. nusiųsto rašto nesusiklostė netikrumo padėtis ir šis raštas negalėjo paskatinti jos susidaryti.

(258)

Komisija mano, kad tiriant IMN sistemą nuo oficialios tyrimo procedūros pradžios praėjęs laikas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2006 m., kai Komisija gavo Europos laivų statyklų skundus. Iš tiesų dėl pirmiau išdėstytų priežasčių nei dėl planuojamų priemonių paskelbimo Ispanijos oficialiajame leidinyje, nei dėl Komisijai 2001 m. pareikštų įtarimų, kuriuos Ispanija tvirtai paneigė 2002 m., negalima spręsti, kad Komisija nepagrįstai delsė vykdyti jai suteiktus tyrimo įgaliojimus. Šio požiūrio nepagrindžia ir 2004 m. galutinis sprendimas dėl valstybės pagalbos C-66/2003 – kitos įtariamos valstybės pagalbos priemonės kompensavimo.

(259)

Nuo pirmojo skundo pateikimo 2006 m. iki oficialios procedūros pradžios 2011 m. praėjęs laiko tarpas neatrodo nepagrįstai ilgas, turint omenyje susijusių mokestinių priemonių skaičių, mokestinės nuomos operacijų sudėtingumą ir nepakankamą su šiomis nuomos operacijomis susijusį skaidrumą. Be to, Komisija nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. gegužės mėn (132). nusiuntė aštuonis oficialius prašymus pateikti informacijos ir reguliariai palaikė ryšį su Ispanijos valdžios institucijomis.

(260)

Be to, tik 2010 m. spalio mėn. Komisija gavo naują skundą, kuriame pateikta šios pagalbos schemos vertinimui itin svarbi medžiaga – išsamus mokesčių sistemos ekspertų atliktas tyrimas, kuriame apibūdintas šios schemos veikimas ir jos poveikis. Todėl neatrodo, kad ilgai trunkantis IMN sistemos tyrimas yra pakankamas pagrindas abejoti dėl teisinio tikrumo.

(261)

Turėdama omenyje tiriamų priemonių sudėtingumą, Komisija negali atmesti prielaidos, kad dėl 2001 m. sprendimo dėl Brittany Ferries galėjo atsirasti teisinis netikrumas, kaip teigia Ispanija ir pagalbos gavėjai, dėl IMN laikymo valstybės pagalba. Tačiau tai būtų buvę įmanoma tik iki Komisijos sprendimo dėl Prancūzijos GIE Fiscaux, kuriame Komisija nustatė, kad ta sistema yra valstybės pagalba, paskelbimo Oficialiajame leidinyje 2007 m. balandžio 30 d.

(262)

Todėl Komisija daro išvadą, kad ji neturėtų reikalauti susigrąžinti pagalbos, teiktos per IMN operacijas, kurioms ta pagalba buvo skirta nuo IMN sistemos įsigaliojimo 2002 m. iki 2007 m. balandžio 30 d.

(263)

Komisija įvertino įvairias mokestines priemones, iš kurių susideda valstybės pagalbos schemos. Šiame sprendime nesiekiama nustatyti tikslių pagalbos sumų, kurias turėjo gauti kiekvienas pagalbos gavėjas per kiekvieną IMN operaciją. Tačiau Komisija mano, kad valstybė narė turėtų pagal toliau aprašytą metodiką kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti pagalbos gavėjus ir su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos, kurią reikia iš jų susigrąžinti, sumas. Šią metodiką bus galima toliau tobulinti bendradarbiaujant su Ispanijos valdžios institucijomis, ypač siekiant nustatyti tikrąjį investuotojų gautos mokestinės naudos dydį atsižvelgiant į jų individualią su mokesčiais susijusią padėtį.

(264)

1 žingsnis. Visos mokestinės naudos, gautos vykdant operaciją, apskaičiavimas. Tai yra EIG arba jos investuotojų iš tikrųjų gautos mokestinės naudos (t. y. atskaičius tą mokestinės naudos dalį, kuri per kainos nuolaidą buvo perduota laivybos bendrovei) grynoji dabartinė vertė (GDV). GDV reikėtų skaičiuoti nuo nusidėvėjimo (mokesčių administratoriaus leisto ankstyvo nusidėvėjimo) pradžios dienos, o ją apskaičiuojant taikytinos diskonto normos turėtų būti nustatytos pagal realias rinkos sąlygas. Komisija siūlo Ispanijai iš esmės remtis skaičiavimais, kuriuos EIG pateikė mokesčių administratoriui savo prašymuose leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą (žr. 168 konstatuojamąją dalį). Mokestinė nauda iš esmės laikoma suteikta tą dieną, kurią atsirado EIG arba jos investuotojų prievolė mokėti mokesčius.

(265)

2 žingsnis. Mokestinės naudos, gautos atitinkamai operacijai taikant bendrąsias mokestines priemones, apskaičiavimas. Tai yra mokestinės naudos, kurią EIG arba jos investuotojai būtų gavę analogišku atveju, jeigu nuo laivo eksploatavimo pradžios būtų taikyta tik pagreitinto nusidėvėjimo priemonė ir atitinkama operacija būtų apmokestinta pagal įprastas pelno mokesčio taisykles, dydis – grynoji dabartinė vertė (GDV), apskaičiuojama taip pat kaip ir per 1 žingsnį. Pagal pastarąjį scenarijų kapitalo prieaugis, gautas pardavus laivą laivybos bendrovei, būtų buvęs apmokestintas pelno mokesčiu, įprastai taikomu įmonių pelnui, nuo tos dienos, kurią laivybos bendrovė pasinaudojo pasirinkimo sandoriu. Mokestinė nauda iš esmės laikoma gauta tą dieną, kurią atsirado EIG ar jos investuotojų prievolė mokėti mokesčius.

(266)

3 žingsnis. Mokestinės naudos, kuri yra valstybės pagalba, apskaičiavimas. Kadangi Komisija laiko pagreitintą nusidėvėjimą bendro pobūdžio priemone, tai priemonei priskiriama mokestinė nauda (t. y. tam tikrų mokesčio sumų mokėjimo atidėjimas) nėra valstybės pagalba. Skirtumas tarp per 1 ir 2 žingsnius nustatytų sumų turėtų atitikti pagalbą, kurią EIG ir jos investuotojai gavo kaip atitinkamų mokestinių priemonių naudos gavėjai, t. y. visą dėl ankstyvo nusidėvėjimo taikymo, TA sistemos (kuri negalėjo būti taikoma EIG) ir atleidimo nuo mokesčių už kapitalo prieaugį pagal RIS 50 straipsnio 3 dalį gautą naudą, išreikštą grynąja dabartine verte (GDV). Mokestinė nauda iš esmės laikoma gauta tą dieną, kurią atsirado EIG ar jos investuotojų prievolė mokėti mokesčius.

(267)

4 žingsnis. Su vidaus rinka suderinamos pagalbos sumos apskaičiavimas. Visų pirma, per 3 žingsnį apskaičiuota EIG ar jos investuotojų gauta pagalba yra suderinama su vidaus rinka, nes ji atitinka laivybos bendrovei perduotą naudą, kuri būtų buvusi suderinama su vidaus rinka, jei būtų laikyta valstybės pagalba tai laivybos bendrovei. Laivybos bendrovei perduotos pagalbos dalies procentinis dydis turi būti nustatytas atliekant skaičiavimą, panašų į tuos, kuriuos EIG pateikė savo prašymuose mokesčių administratoriui (žr. 136 konstatuojamąją dalį), ir paliekant pagal rinkos sąlygas nustatytą tinkamą atlygį už tarpininkavimą. Kaip paaiškinta 202–210 konstatuojamosiose dalyse, laivybos bendrovei perduotą gautos naudos dalį galima laikyti suderinama su vidaus rinka, jeigu toji laivybos bendrovė, atitinkamas laivas ir susijusi transporto veikla atitinka reikalavimus pagalbai gauti pagal Jūrų transporto gaires. Su vidaus rinka suderinamos pagalbos suma turėtų būti nustatyta pagal tų gairių 11 skyrių ir deramai atsižvelgiant į visą pagalbą, jau suteiktą tai laivybos bendrovei EEE šalyse. Ypač Ispanijoje suteiktos pagalbos sumos turi būti pridedamos prie pagalbos, suteiktos tos bendrovės įsisteigimo šalyje (jei ji yra EEE narė), sumų. Pagalbos sumą, kuri viršija viršutinę pagalbos ribą arba neįrodytas jos suderinamumas su vidaus rinka pagal Jūrų transporto gairių 11 skyrių, reikia laikyti nesuderinama su vidaus rinka.

(268)

Kadangi viršutinė pagalbos riba pagal Jūrų transporto gairių 11 skyrių apskaičiuojama kasmet, o laivybos bendrovės gauta nauda yra susijusi su ilgalaikiu turtu, Komisija sutinka, kad taikant tą viršutinę ribą laivybos bendrovės per IMN operaciją gauta nauda gali būti paskirstyta per įprastą to laivo nusidėvėjimo laikotarpį (dešimtį metų).

(269)

Antra, kadangi tai yra rinkos sąlygomis tinkamas atlygis už finansinių investuotojų tarpininkavimą perduodant su vidaus rinka suderinamą pranašumą laivybos bendrovėms, šis atlygis taip pat laikomas su vidaus rinka suderinama arba nesuderinama pagalba tuo pačiu santykiu kaip ir laivybos bendrovei perduota nauda (žr. 201 konstatuojamąją dalį).

(270)

Kaip jau minėta, PYMAR pranešė Komisijai apie tam tikras sąlygas, nustatytas kai kuriose investuotojų, laivybos bendrovių ir laivų statyklų sutartyse. Tokiomis sąlygomis laivų statyklos įpareigojamos mokėti kompensacijas kitoms šalims, jei nepavyktų gauti numatomos mokestinės naudos.

(271)

Savo galutiniame neigiamame sprendime dėl Prancūzijos GIE fiscaux pagalbos, kurią nuspręsta iš dalies susigrąžinti (133), atvejo, turinčio gana daug panašumų su tiriamu atveju, Komisija pažymėjo, jog „tai, kad EIG nariams tenkančią fiskalinę ir teisinę riziką tam tikrais atvejais pagal sutartį gali prisiimti turto naudotojai, nepažeidžia principo, pagal kurį tikslas, kurio siekia Komisija prireikus reikalaudama išieškoti neteisėtai gautą pagalbą, yra priversti įvairius naudos gavėjus netekti naudos, kurią jie, palyginti su konkurentais, gavo atitinkamoje rinkoje, ir atkurti tą padėtį, kuri buvo iki minėtos pagalbos suteikimo“. Komisija padarė išvadą, kad „šio tikslo įgyvendinimas negali priklausyti <…> nuo pagalbos gavėjų sudarytų sutarčių sąlygų“.

(272)

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, reikalaujant, kad valstybė panaikintų pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama tikslo atkurti prieš tai buvusią padėtį (134). Pagal kitą nuostatą svarbiausias tikslas, kurio siekiama susigrąžinant neteisėtai išmokėtas valstybės pagalbos sumas, yra panaikinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl tokios pagalbos suteikto konkurencinio pranašumo (135). Grąžindamas pagalbą jos gavėjas atsisako rinkoje prieš konkurentus įgyto pranašumo ir atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (136).

(273)

Kad būtų pasiektas toks rezultatas, Komisija turi būti įgaliota reikalauti, kad pagalba būtų susigrąžinta iš jos tikrųjų gavėjų, taip siekiant atkurti iki tol buvusią konkurencinę padėtį toje rinkoje ar rinkose, kuriose konkurencija buvo iškraipyta. Todėl Komisija turi gebėti aiškiai nustatyti, kurios įmonės privalo grąžinti neteisėtą pagalbą, jos paskelbtą nesuderinama su vidaus rinka. Tačiau būtų negrįžtamai sukliudyta pasiekti šį tikslą, jei privatūs subjektai galėtų pagal sutarčių nuostatas keisti Komisijos priimtų pagalbos susigrąžinimo sprendimų poveikį. Pakankamą derybinę galią turintys ekonominės veiklos vykdytojai galėtų pasinaudoti tokia galimybe, jei ji yra, kad apsisaugotų nuo sprendimų susigrąžinti pagalbą įgyvendinimo, taigi valstybės pagalbos kontrolė neturėtų jokio praktinio poveikio.

(274)

Palyginimui galima nurodyti neseniai Teisingumo Teismo Residex byloje priimtą sprendimą (137), kuriame Teismas nustatė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi nustatyti garantijos, kuri yra valstybės pagalba, gavėją arba gavėjus ir nurodyti susigrąžinti visą tos pagalbos sumą. Be to, neatsižvelgiant į tai, kas būtų pagalbos gavėjas, ir kadangi priemonėmis, kurių nacionaliniai teismai turi imtis, kai yra pažeidžiama SESV 108 straipsnio 3 dalis, iš esmės siekiama atkurti iki pagalbos suteikimo buvusią padėtį, nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad priemonės, kurių jie imasi dėl tokių veiksmų galiojimo, leidžia pasiekti šį tikslą. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai būtinai reikia ištaisyti dėl pagalbos atsiradusį iškraipymą, nacionaliniai teismai gali įsikišti ir paskelbti sutartis negaliojančiomis, net jei tai pakenktų kitoms šalims, kurios nėra pagalbos gavėjos; aptariamu atveju tai yra skolintojai, kurių reikalavimų vykdymui užtikrinti skirta valstybės garantija. Tokiu pačiu principu a fortiori vadovaujasi Komisija, reikalaudama susigrąžinti pagalbą iš jos gavėjų. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Komisijos pareiga yra priimti galutinį sprendimą dėl pagalbos priemonės, o ne užtikrinti (kaip tai turi daryti nacionaliniai teismai), kad būtų ginamos fizinių asmenų teisės tais atvejais, kai nesilaikyta reikalavimo iš anksto pranešti Komisijai apie valstybės pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

(275)

Iš to galima spręsti, kad sutarčių sąlygos, kuriomis pagalbos gavėjai apsisaugo nuo neteisėtos ir su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos grąžinimo, perleisdami su tokiu grąžinimu siejamą teisinę ir ekonominę riziką kitiems asmenims, iš esmės prieštarauja Sutartyje nustatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemos principams. Tokia sistema yra būtina Bendrijai patikėtiems uždaviniams atlikti ir ypač vidaus rinkos veikimui, taigi ji yra atitinkamų viešosios tvarkos normų rinkinys (138). Todėl privatūs subjektai negali nuo jos nukrypti savo sutarčių nuostatomis.

(276)

Tai patvirtina ir tiriamas IMN sistemos atvejis, kai kelios laivų statyklos yra kontroliuojamos valstybės. Tiek, kiek valstybinių laivų statyklų sudarytų sutarčių sąlygomis pagalbos gavėjai yra apsaugoti nuo pagalbos grąžinimo, jų elgesys kliudytų efektyviai susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą valstybės pagalbą. Be to, valstybės kontroliuojami veiklos vykdytojai, bandydami apsaugoti nuo pagalbos grąžinimo kitas savo sutarties šalis, savo elgesiu gali daryti didelį spaudimą privatiems konkurentams, kurie gali būti priversti nustatyti analogiškas sąlygas savo sutartyse; taip apskritai visi pagalbos gavėjai galėtų išvengti prievolės grąžinti pagalbą.

—

pagal Jūrų transporto gaires ir 2002 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriame leista taikyti Ispanijos TA sistemą, transporto veiklai nepriskiriama tokia veikla, į kurią įeina tik laivų nuoma, išperkamoji nuoma ar frachtavimas. Todėl Ispanijos TA sistema, kurią leido taikyti Komisija, tokiai veiklai iš esmės netaikytina.

—

TRLIS 115 straipsnio 11 dalis ir 48 straipsnio 4 dalis, RIS 49 straipsnis (ankstyvas išnuomoto turto nusidėvėjimas), TA sistemos taikymas jos reikalavimų neatitinkančioms EIG, taip pat RIS 50 straipsnio 3 dalis yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

—

Šios priemonės nėra esama pagalba, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte, nes apie jas nebuvo pranešta ir Komisija nebuvo leidusi jas taikyti.

—

Ispanija neteisėtai suteikė šią pagalbą pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį.

—

Todėl galima daryti išvadą, kad vadinamoji Ispanijos mokestinės nuomos sistema, pagal kurią kartu taikoma TRLIS 115 straipsnio 11 dalis, TRLIS 48 straipsnio 4 dalis ir RIS 49 straipsnis (ankstyvas išnuomoto turto nusidėvėjimas), TA sistemos taikymas jos reikalavimų neatitinkančioms EIG ir RIS 50 straipsnio 3 dalies taikymas yra neteisėti.

—

Pagalbą EIG ar jų investuotojams galima laikyti suderinama su vidaus rinka, nes ji atitinka rinkos sąlygomis priimtiną atlygį už finansinių investuotojų tarpininkavimą ir perduodama jūrų transporto bendrovėms, kurioms gali būti teikiama pagalba pagal Jūros transporto gaires, nes jos atitinka tose gairėse nustatytas sąlygas. Tai visų pirma reiškia, kad visa laivybos bendrovėms perleistos pagalbos suma negali viršyti šių gairių 11 skyriuje nustatytos viršutinės ribos.

—

Ta pagalbos dalis, kuri viršija su vidaus rinka suderinamos pagalbos dydį, turėtų būti susigrąžinta iš gavėjų, t. y. EIG ir jų investuotojų, nesuteikiant tokiems gavėjams galimybės perduoti su šios pagalbos grąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims.

—

Komisija neturėtų reikalauti susigrąžinti pagalbos, teiktos per IMN operacijas, kurioms ta pagalba buvo skirta nuo IMN sistemos įsigaliojimo 2002 m. iki 2007 m. balandžio 30 d., t. y. sprendimo dėl Prancūzijos valstybės pagalbos C-46/2004 GIE Fiscaux paskelbimo dienos (žr. 261 konstatuojamąją dalį).

—

Reikalaujant susigrąžinti po šios datos suteiktą pagalbą neturi būti pažeisti bendrieji Europos Sąjungos teisėje įtvirtinti teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai,

a)

pagalbos pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą gavėjų sąrašą ir bendrą pagalbos, kurią gavo kiekvienas iš jų, sumą;

b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), išieškotiną iš kiekvieno gavėjo;

c)

išsamų priemonių, kurių ėmėsi ar ketina imtis šiam sprendimui įvykdyti, aprašymą;

d)

dokumentus, kuriais įrodoma, kad gavėjų pareikalauta pagalbą grąžinti.

16.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/48

(1)

2011 m. gegužės 18 d. Italijos valdžios institucijos elektroniniu pranešimu pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai apie bendrovei „Simet SpA“ (toliau – „Simet“) paskirtą kompensaciją už 1987–2003 m. teiktas viešąsias tarpregionines keleivinio autobusų transporto paslaugas, įgyvendinant Valstybės Tarybos (it. Consiglio di Stato), Italijos vyriausiojo administracinio teismo, sprendimą (toliau – priemonė, apie kurią pranešta). Pranešimas užregistruotas numeriu SA.33037.

(2)

2011 m. liepos 12 d., 2011 m. spalio 5 d., 2012 m. vasario 20 d., 2012 m. kovo 2 d. ir 28 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. Italijos valdžios institucijos pateikė papildomos informacijos apie praneštą priemonę.

(3)

2012 m. gegužės 31 d. raštu Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

Iki numatyto termino gautos šios pastabos:

(4)

„Simet“ yra privati bendrovė, teikianti keleivinio autobusų transporto paslaugas pagal koncesiją, kurią Italijos valstybė suteikė pagal Įstatymą Nr. 1822/39 (2). Konkrečiau, „Simet“ teikia reguliariojo susisiekimo paslaugas maršrutų tarp Kalabrijos ir kitų Italijos regionų tinkle. Be šių paslaugų, kurias teikdama ji gauna maždaug du trečdalius pajamų, „Simet“ dar teikia tarptautinio transporto, turizmo, autobusų nuomos su vairuotoju ir kitas paslaugas (3), su kuriomis susijęs likęs trečdalis visų bendrovės pajamų.

(5)

1999 m. spalio mėn. „Simet“ pirmą kartą Infrastruktūros ir transporto ministerijai (toliau – ministerija) pateikė prašymą skirti kompensaciją už viešąją paslaugą, kuria būtų atlygintos bendrovės tarpregioninio autobusų transporto paslaugos nuo 1987 m (4). Ministerija atmetė šį ir vėlesnius prašymus, teigdama, kad nebuvo „Simet“ įpareigojusi teikti minėtų viešųjų paslaugų.

(6)

Italijos valdžios institucijų teigimu, „Simet“, kaip ir kiti tarpregioninių reguliarių maršrutų operatoriai, veikė pagal laikinąsias licencijas (koncesijas), kurios būdavo kasmet atnaujinamos, paslaugas teikiančiai bendrovei pateikus prašymą. Šiomis koncesijomis paslaugas teikiančiai bendrovei būdavo suteikiama išskirtinė teisė teikti aptariamas paslaugas. Remiantis metinės koncesijos specifikacijomis, leidimu teikti paslaugas operatoriui nebūdavo suteikiama teisė į kokią nors subsidiją ar kompensaciją, o visa su paslaugos teikimu susijusi rizika ir pavojus tekdavo paslaugas teikiančiai bendrovei. Pati bendrovė siūlė ministerijos patvirtintose metinių koncesijų specifikacijose pateiktus įkainius.

(7)

Bėgant metams bendrovė pateikė daugybę prašymų pakeisti paslaugų teikimo tvarką, kurie paprastai būdavo priimami laikantis Respublikos Prezidento dekrete 369/94 numatytos procedūros (5). Respublikos Prezidento dekreto 369/94 4 ir 5 straipsniuose numatyta išsami prašymų vertinimo ir lyginamosios analizės procedūra, taikytina siekiant pradėti teikti bet kokią naują paslaugą koncesijos pagrindu.

(8)

Ministerijai atsisakius skirti kompensaciją už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus nuo 1987 m., „Simet“ pateikė ieškinį administraciniam teismui, reikalaudama kompensacijos už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų įvykdymą.

(9)

Po keleto įvairių instancijų teismų Valstybės Taryba 2010 m. kovo 9 d. sprendime Nr. 1405/2010 (toliau – Sprendimas Nr. 1405/2010) pripažino bendrovės „Simet“ teisę gauti kompensaciją už reguliariojo (daugiausiai tarpregioninio) autobusų transporto paslaugas, teiktas pagal Italijos valstybės suteiktą koncesiją. Be to, sprendime nustatyta, kad tiksli kompensacijos suma turėjo būti nustatyta remiantis patikimais bendrovės apskaitos duomenimis.

(10)

Sprendime pradėti procedūrą išsamiau paaiškinta, kad Sprendime Nr. 1405/2010 vis dėlto nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriuo teisės aktu remiantis ir kaip buvo nustatyti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai. 2011 m. sausio 18 d. nutartyje Nr. 2072/2011, išleistoje valdybai nesilaikius Sprendimo Nr. 1405/2010, Valstybės Taryba šiuo atžvilgiu buvo konkretesnė, teigdama, kad „ministerija ne kartą bendrovei neleido keisti maršrutų, tvarkaraščių, aptarnaujamų vietovių; be to, nustatė, kad įkainiai neturį viršyti „Valstybės geležinkelių“ (it. Ferrovie dello Stato) taikomų įkainių, o tai, pasak bendrovės, yra viešosios paslaugos teikimo požymiai“.

(11)

Nors Sprendime Nr. 1405/2010 minimas naujasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 (6), kuris reglamentuoja kompensacijas už viešąją paslaugą, nes „juo nustatyti su kompensacijomis susiję kriterijai, panašūs į numatytuosius ankstesnėse Bendrijos nuostatose“, Valstybės Taryba įsakė atsakingoms valdžios institucijoms sumokėti kompensaciją bendrovei „Simet“ vadovaudamasi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsniais (7).

(12)

Prieš vykdydamos Valstybės Tarybos sprendimus (Sprendimas Nr. 1405/2010 ir Nutartis Nr. 2072/2010) ir išmokėdamos kompensaciją bendrovei „Simet“, Italijos valdžios institucijos nusprendė palaukti Komisijos vertinimo dėl priemonių, apie kurias pranešta.

(13)

Dėl bendrovei „Simet“ mokėtinos kompensacijos už suteiktas paslaugas, Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijai pas išorės konsultantą „Simet“ užsakytą ataskaitą (toliau – pradinė ataskaita), nepatvirtindamos joje pateiktų skaičiavimų. Pradinėje ataskaitoje kompensacijos suma apytiksliai siekė 59,4 mln. EUR (8).

(14)

Vis dėlto vėliau kompensacijos prašymai buvo dar kartą išnagrinėti, kadangi priėmus sprendimą pradėti procedūrą Valstybės Taryba paprašė nepriklausomo tinkamo kompensacijos dydžio įvertinimo. Šio vertinimo rezultatai aptarti 2.6 ir 2.7 skirsniuose.

(15)

Nors „Simet“ reikalavo kompensacijos už paslaugas, teiktas iki 2013 m. pabaigos (9), Italijos valdžios institucijų nuomone, šiam pranešimui aktualus tik 1987–2003 m. laikotarpis, kadangi Sprendimas Nr. 1405/2010 susijęs tik su ieškiniu, pateiktu būtent dėl šio laikotarpio. Visų pirma, minėto sprendimo 3.1 punkte nurodytos kompensacijos už 1987–2003 m. laikotarpį.

(16)

Italijos valdžios institucijoms atsisakius vykdyti Sprendimą Nr. 1405/2010 ir Nutartį Nr. 2072/2011, Valstybės Taryba priėmė naują Nutartį Nr. 270/2012, kuria paskyrė nepriklausomą konsultacinę tarybą, kad šioji spręstų dėl Sprendimo Nr. 1405/2010 įgyvendinimo tvarkos.

(17)

Iš pirmininko ir dviejų narių sudarytai tarybai buvo pavesta apskaičiuoti bendrovei „Simet“ pagal Sprendimą Nr. 1405/2010 mokėtiną sumą. Tuo pat metu abi ginčo šalys paskyrė savo ekspertus, kurie pateikė komentarus apie konsultacinės tarybos pirmines išvadas. Bėgant laikui tai paskatino keistis pareiškimais, atsiliepimais ir paneigiančiais argumentais.

(18)

Konsultacinė taryba savo darbą baigė 2012 m. rugpjūčio mėn. Taryba nepriėjo prie vieningos išvados, tačiau pateikė Valstybės Tarybai dvi atskiras ataskaitas:

(19)

Kadangi Komisija dar vis nebaigė su valstybės pagalba susijusios procedūros, Valstybės Taryba dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl „Simet“ mokėtinos kompensacijos sumos.

(20)

Mažumos ataskaitoje pabrėžiami šie punktai:

(21)

Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, mažumos ataskaitoje daroma išvada, jog nėra patikimų duomenų, kad būtų galima apskaičiuoti Sprendime Nr. 1405/2010 numatytą kompensaciją, todėl negalima nurodyti jokios sumos.

(22)

Daugumos ataskaitoje, siekiant apskaičiuoti „Simet“ priskirtiną kompensaciją, naudojama ši metodologija:

(23)

1987–1992 m. ir 2002–2003 m. pajamas iš reguliaraus transporto paslaugos ekspertai ėmė tiesiai iš finansinių ataskaitų. 1993–2001 m. pajamoms apskaičiuoti ekspertai naudojo „Simet“ pajamų dokumentus, kadangi šio laikotarpio finansinėse ataskaitose nepateikta informacijos apie pajamas iš šios paslaugos (10). Remiantis šiais skaičiavimais nustatyta, kad 1987–2003 m. pajamos siekė 57 213 440 EUR.

(24)

Kadangi 1987–1992 m. netaikyta analitinė apskaita, ekspertai išskyrė reguliaraus tarpregioninio transporto paslaugos sąnaudas remdamiesi iš tų pačių paslaugų tuo pačiu laikotarpiu gautų įplaukų procentu. Bendrąją sąnaudų sumą ekspertai paėmė iš kiekvienų metų balanso. Todėl norėdami apskaičiuoti tik veiklos sąnaudas atėmė iš bendrųjų sąnaudų visas ne veiklos sąnaudas, t. y. palūkanas, finansinius įsipareigojimus, nuostolius perleidžiant aktyvus, nuostolius ir įvairias sąnaudas, tiesioginius nuostolius ir galutinius likučius. Galiausia, reguliaraus tarpregioninio transporto paslaugai priskirtinos veiklos sąnaudos buvo nustatytos remiantis iš tų pačių reguliaraus transporto paslaugų gautų pajamų procentu.

(25)

1993–2001 m. „Simet“ pakeitė duomenų teikimą metiniuose balansuose (11). Todėl šių metų bendrą veiklos sąnaudų vertę konsultantai apskaičiavo aritmetiškai sudėdami šiuose metinio bendrovės balanso su gamybos sąnaudomis susijusiuose straipsniuose pateiktus skaičius: antrinės žaliavos ir komplektavimo gaminiai, paslaugos, naudojimasis trečiųjų asmenų turtu, amortizacija ir nusidėvėjimas, pirminių, antrinių žaliavų ir komplektavimo gaminių pakitimas ir kitos veiklos sąnaudos. Reguliaraus transporto paslaugoms priskirtinos sąnaudos buvo nustatytos remiantis iš tų pačių reguliaraus transporto paslaugų gautų pajamų procentu (kaip ir už 1987–1992 m.). Nors 2000 m. ir 2001 m. taikyta analitinė apskaita, aptariami dokumentai nebuvo išsamūs, todėl nuspręsta naudoti tą patį metodą, pagal kurį nustatytos reguliaraus transporto paslaugų sąnaudos ankstesniais metais.

(26)

2002 m. ir 2003 m. vesta analitinė apskaita. Todėl konsultantai suskirstė sąnaudas pagal šias kategorijas: i) su kilometražu susijusios sąnaudos; ii) tiesiogiai reguliaraus transporto paslaugoms priskirtinos sąnaudos; iii) sąnaudos, priskirtinos atsižvelgiant į apyvartą.

(27)

Sudėjus taip apskaičiuotas sumas už kiekvieną minėtą laikotarpį, nustatyta, kad 1987–2003 m. bendrosios reguliaraus transporto sąnaudos siekė 59 510 413 EUR.

(28)

Atėmus šias sąnaudas iš pajamų, gautų iš reguliarių paslaugų, mažumos ataskaitoje apskaičiuota veiklos nuostolių už 1987–2003 m. suma lygi 2 296 973 EUR.

(29)

Konsultantai apskaičiavo kiekvienais nagrinėjamais finansiniais metais panaudoto kapitalo dydį sudėdami šiuos veiksnius:

(30)

Panaudoto kapitalo grąžos rodiklis nustatytas pagal šią vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) formulę:

Šioje formulėje:

(31)

Numatyta nuosavo kapitalo grąža apskaičiuota naudojant finansinio turto vertinimo modelį, kuris apibrėžia rizikos ir numatytos grąžos santykį:

Where:

(32)

Kaip nerizikinga norma (rf) taikyta 10 m. trukmės Vyriausybės obligacijų palūkanų norma, nustatyta remiantis nacionaliniais statistikos duomenimis.

(33)

Konsultantai priėjo prie išvados, kad tais metais, už kuriuos turėjo būti skirta kompensacija, investuotojai, kurie, užuot investavę į nerizikingus Italijos rinkos vertybinius popierius, investavo į akcijas (12), prašydavo vidutiniškai 5,8 % rizikos priedo (rm-rf).

(34)

„Simet“ kapitalo akcijų beta rodiklis (13) apskaičiuotas remiantis beta koeficiento, neįskaitant finansinio sverto (angl. unlevered), rodikliu (14), kuris lygus 0,39, autobusų paslaugoms ir transporto sektoriui (15). Vėliau ši beta vertė būdavo pritaikoma prie finansinės struktūros, kurią bendrovė pranešdavo kiekvienais metais:

(35)

1987–1994 m. Italijos bendrovėms taikytas pelno mokesčio tarifas buvo 36 %, 1995–2000 m. – 37 %, o 2001–2002 m. – 36 %.

(36)

Konsultantų teigimu, panaudoto kapitalo grąža nurodo kompensacijos sumą, kurią „Simet“ turi gauti be mokesčių. Kadangi kompensacijai bus taikomas mokestis, ji turi būti pritaikyta tokiu būdu:

(37)

Remdamiesi šia formule konsultantai apskaičiavo, kad „Simet“ priskirtina panaudoto kapitalo grąža siekia 5 948 150 EUR.

(38)

Todėl ekspertų apskaičiuota bendroji kompensacijos suma be palūkanų yra lygi 8 245 124 EUR (kompensacija už veiklos nuostolius ir panaudoto kapitalo grąžą).

(39)

Kadangi anksčiau apskaičiuotos kompensacijos sumos nebuvo sumokėtos tais metais, kuriais turėjo būti gautos, konsultantai padidino šias sumas laikydamiesi šios tvarkos:

(40)

Tokiu būdu bendra konsultacinės tarybos nustatyta kompensacijos suma sudarė 22 049 796 EUR.

(41)

Daugumos ataskaitoje išreikšta nuomonė, kad Valstybės Tarybos paskirta kompensacija nesusijusi su tiesioginiu Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 taikymu, t. y. tiesiogiai nors ir atgaline data paskirta kompensacija pagal šį reglamentą. Priešingai, joje teigiama, kad Valstybės Taryba siūlė taikyti minėtame reglamente įtvirtintus kriterijus, susijusius su bendra kompensavimo tvarka, siekiant nustatyti žalą, kurią patyrė „Simet“ neteisėtai, laikui bėgant, padidinus jos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus.

(42)

Be to, daugumos ataskaitoje pastebima, kad tais atvejais, kai Komisija netaikydavo Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 kompensacijoms už viešąją paslaugą vertinti, dažnai patvirtindavo šias kompensacijas analogiškai taikydama Europos Sąjungos teisės aktus valstybės pagalbai su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų forma. Remiantis pagrindiniu kriterijumi, kuriuo vadovavosi Komisija, kompensacijos suma neturėjo viršyti vykdant tuos įsipareigojimus patirtoms sąnaudoms padengti būtinos sumos. Dėl galimos per didelės kompensacijos šiuo atveju daugumos ataskaitoje teigiama, kad atsižvelgiant į tai, jog praeityje faktiškai patirtos bendrovės sąnaudos teikiant reikalaujamas reguliarias paslaugas apskaičiuotos vadovaujantis ex post principu, skaičiavimuose negali būti jokių netikslumų, galimų prognostinio pobūdžio vertinime, kai kompensacija nustatoma vadovaujantis principu ex ante. Todėl nekyla klausimų ir dėl per didelės kompensacijos.

(43)

Taip pat daugumos ataskaitoje primenama, kad nebuvo taikyta apskaitos atskyrimo sistema ir teigiama, kad apskaitos atskyrimas taikomas tose įmonėse, kurios gauna kompensaciją už viešosios paslaugos teikimą, kad šios lėšos nebūtų netinkamai panaudotos kitai įmonės veiklai. Tačiau kadangi šiuo atveju „Simet“ nebuvo pervesti valstybiniai ištekliai kaip kompensacija už viešosios paslaugos teikimą, apskaitos atskyrimas neturėtų būti priežastis atsisakyti mokėti Valstybės Tarybos paskirtą kompensaciją.

(44)

Taip pat daugumos ataskaitoje pastebima, kad 2002 m. ir 2003 m., kai buvo taikyta analitinė apskaita, veiklos nuostoliai iš esmės buvo tokie patys kaip ir remiantis ankstesniais metais naudota metodologija, kai reguliarių tarpregioninio transporto paslaugų sąnaudos buvo paskirstytos remiantis pajamų, gautų iš tų pačių paslaugų, procentu (skaičiai skyrėsi tik 2,6 %). Todėl konsultantai laikosi nuomonės, kad tai, jog ankstesniu laikotarpiu nebuvo taikyta analitinė apskaita, neturi jokios praktinio pobūdžio reikšmės skiriant kompensacijas.

(45)

Sprendimas pradėti procedūrą rodo, kad Komisija turėjo daug abejonių dėl priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su vidaus rinka.

(46)

Pirmiausia, Komisija turėjo abejonių dėl galimybės nepriskirti priemonės, apie kurią pranešta, prie pagalbos, visų pirma, atsižvelgiantį keturias sąlygas, kurias nustatė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Altmark sprendime (16).

(47)

Antra, Komisija iškėlė klausimą dėl taikytinų teisės aktų. Kadangi Valstybės Tarybos nurodyta kompensacija buvo susijusi su viešąja paslauga susijusiais įsipareigojimais, kurie bendrovei „Simet“ buvo patvirtintai nustatyti 1987–2003 m., bet dar neapmokėti, iškilo klausimas, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 ar Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007.

(48)

Komisija laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamu atveju Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 būtų galima taikyti, jeigu būtų įmanoma įrodyti, kad Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų vienašališkai nustatė bendrovei „Simet“ su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o pasiūlyta kompensacija atitiko visus tame reglamente nustatytus reikalavimus. Iš tikrųjų remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, kompensacijoms už įmonei vienašališkai nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, vadovaujantis šio reglamento nuostatomis, netaikoma išankstinio pranešimo Komisijai procedūra. Tačiau jeigu būtų įrodyta, kad netenkinama nė viena iš dviejų sąlygų, reikėtų įvertinti priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007.

(49)

Trečia, darant prielaidą, kad Valstybės Tarybos paskirtą kompensaciją iš tikrųjų lėmė vienašališkai nustatyti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, Komisija, remdamasi turima informacija, abejoja, kad kompensacija atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 nuostatas. Be to, Komisija abejoja, ar dera taikyti Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 numatytą bendrą kompensavimo tvarką, taikytiną ne anksčiau kaip 1992 m. vienašališkai nustatytiems su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams, atsižvelgiant į tai, kad nuo 1992 m. liepos mėn. tarpregioninių autobusų paslaugoms neturėtų būti galima taikyti vienašališkai nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų (17).

(50)

Ketvirta, jeigu papildomi tyrimai patvirtintų, kad, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1191/69, netenkinta bent viena sąlyga, atleidžianti nuo įpareigojimo pranešti, ir reikia atlikti vertinimą remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, Komisija abejotų, ar nagrinėjamu atveju laikytasi šio reglamento sąlygų.

(51)

Bet kokiu atveju, neatsižvelgiant į taikytą teisinį pagrindą, Komisija abejoja, kad nėra Valstybės Tarybos paskirtos kompensacijos perviršio galimybės. Komisija nustatė, kad bent jau iki 2000 m. (18) bendrovė „Simet“ nebuvo veiksmingai atskyrusi apskaitos, ir suabejojo dėl galimybės tiksliai ex post nustatyti išlaidas, susijusias su reguliarių maršrutų paslaugomis, kartu prieštaraudama ir dėl numatytos nuosavo kapitalo grąžos, panaudotos skaičiuojant kompensaciją, tinkamumo.

(52)

Atsiųstuose dokumentuose Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra valstybės pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, visų pirma, todėl, kad netenkina visų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Altmark įtvirtintų sąlygų. Be to, Italijos valdžios institucijų nuomone, Valstybės Tarybos paskirta kompensacija neatitiko nė Reglamento (EEB) Nr. 1191/69, nė Reglamento (EB) Nr. 1370/2007.

(53)

Italijos valdžios institucijos pabrėžė, kad nagrinėjamu laikotarpiu su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, susiję su tarpregioninio autobusų transporto paslaugomis, nebuvo nustatomi nė vienašališkai, nė sudarant sutartį. Teisinę priemonę, kuri reguliuoja viešųjų valdžios institucijų ir privačių įmonių, teikiančių keleivių vežimo paslaugas, santykius sudaro daugybė vienašalių koncesijos potvarkių, kuriais remdamasi viešoji valdžios institucija perduodavo privačiai įmonei įstatymuose nustatytą savo teisę teikti transporto paslaugas bendrai vartotojų visumai, kuri galiojant Įstatymui Nr. 1822/39 pagal Italijos teisės sistemą buvo iš pradžių priskirta valstybei.

(54)

Italijos valdžios institucijos taip pat pastebėjo, kad koncesijos specifikacijoje, kurią ministerija išdavė bendrovės prašymu, aiškiai nurodyta, kad visą riziką ir pavojus, susijusius su paslaugos teikimu, prisiima pastarąją teikianti įmonė, išskyrus išskirtinių teisių garantiją, kuri taikyta nagrinėjamu laikotarpiu. Leidimas teikti paslaugą nesuteikė teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją. Šios koncesijos būdavo laikinos ir įmonės prašymu kasmet galėdavo būti atnaujintos. Kiekvienais metais licencijoms taikyta daugybė pakeitimų, susijusių su maršrutais, sustojimais, išvykimų skaičiumi ir kt., atsižvelgiant į konkrečius bendrovių prašymus.

(55)

Dėl sprendime pradėti procedūrą minimų didžiausių tarifų, galiojusių iki 2001 m., Italijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį, kad jie taikyti ne tik tam tikroje geografinėje vietovėje, bet visoje Italijos teritorijoje. Italijos valdžios institucijos taip pat pastebi, kad remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 5 dalimi, tai buvo kainų politikos priemonė, tačiau ji nebuvo įsipareigojimas dėl tarifų, kuriam, remiantis reglamentu, taikytina privaloma kompensacija.

(56)

Be to, pasak Italijos valdžios institucijų, nuo 1992 m. liepos mėn. (19), net nebuvo leidžiama vienašališkai nustatyti viešosios paslaugos tarpregioninėms autobusų paslaugoms remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69. Minėto reglamento 1 straipsnio 5 dalyje vienašališki nustatymai leidžiami tik miesto, priemiesčio ir regiono paslaugoms.

(57)

Bet kokiu atveju, Italijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį, kad bendrovė „Simet“ niekada nepateikė Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 4 straipsnyje numatyto prašymo panaikinti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, kuris laikytinas išankstine sąlyga, kuria remiantis galima tvirtinti, kad aptariami įsipareigojimai buvo nustatyti. 1999 m. bendrovės „Simet“ ministerijai pateiktame prašyme (20) bendrai prašyta kompensacijos už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kurie buvo, kaip tvirtinta, nustatyti suteikiant koncesijas 1987 ir vėlesniems metams. Italijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį, kad šiame prašyme nenurodyta, kurie su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai turėtų būti panaikinti, kad būtų užtikrintas tinkamas tarpregioninių reguliarių paslaugų pelningumas.

(58)

Todėl Italijos valdžios institucijos padarė išvadą, kad bendrovė „Simet“ neįrodė prisiėmusi su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų (remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 2 dalimi) ir, visų pirma, neįrodė, kokie įsipareigojimai dėl darbo organizavimo, vežimo ir tarifų, jai buvo konkrečiai ir tiksliai taikyti. Italijos valdžios institucijų nuomone, bendrovė „Simet“ įrodė tik tai, kad teikė skirtingas visuotines susisiekimo paslaugas pagal valstybės koncesijas, kurias įmonės prašymu išdavė kompetentingos valdžios institucijos. Tai, kad visuotinės susisiekimo paslaugos buvo patikėtos bendrovei „Simet“ savaime neįrodo, kad pastaroji prisiėmė kokį nors su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69.

(59)

Be to, Italijos valdžios institucijos pastebi, kad didžiąją dalį nagrinėjamo laikotarpio (1987–2001 m.) „Simet“ netaikė Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalyje numatytos veiksmingos apskaitos atskyrimo sistemos (21). Dėl to neįmanoma apskaičiuoti grynųjų pridėtinių sąnaudų, susidariusių dėl su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo vykdymo. Todėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 straipsnyje nustatytos sąlygos nėra tenkinamos.

(60)

Galiausia, Italijos valdžios institucijos pastebi, kad kompetentinga ministerija iš anksto nenustatė jokios Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 13 straipsnyje numatytos kompensacijos sumos, nes bendrovei „Simet“ nesuteikė jokio su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo. Nagrinėjamu atveju bendrovei „Simet“ mokėtina kompensacija apskaičiuota remiantis tik ex post vertinimu.

(61)

Italijos valdžios institucijų teigimu, atlikus vertinimą, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, kiltų iš esmės tie patys klausimai (aiškiai neapibrėžti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, iš anksto neapibrėžti objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti kompensaciją, netaikyta apskaitos atskyrimo sistema ir kt.), kurie kyla atlikus vertinimą, remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69. Dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priede nustatyto „pagrįsto pelno“ sampratos, Italijos valdžios institucijos laiko per dideliu bendrovės „Simet“ pradinėje ataskaitoje pasiūlytą grąžos rodiklį, atsižvelgiant į tai, kad kompensacija nustatoma ex post ir nėra nenumatytų išlaidų ir (arba) nuostolių rizikos.

(62)

Italijos valdžios institucijos pritarė mažumos ataskaitoje pateiktoms išvadoms, kuriose išreikšta nuomonė, kad nebuvo įmanoma apskaičiuoti kompensacijos dydžio. Taip pat Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad daugumos ataskaitoje yra techninių ir metodologinių klaidų. Visų pirma, Italijos valdžios institucijos abejoja, ar tinkamas prielaida paremtas metodas, kuris naudotas šioje ataskaitoje apskaičiuojant grynąsias veiklos sąnaudas, patirtas dėl tariamų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, taip pat Italijos valdžios institucijos prieštarauja tam, kad ataskaitoje:

(63)

Vienintelė trečioji šalis, pateikusi pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo bendrovė „Simet“, galimas priemonės, apie kurią pranešta, gavėjas. Savo pareiškimuose bendrovė „Simet“ nesutinka su pirmine Komisijos pozicija, išreikšta sprendime pradėti procedūrą.

(64)

Siekdama paremti savo tvirtinimą, kad įsipareigojimai jai buvo nustatyti, bendrovė „Simet“ pateikė jai išduotas maršrutų, kurie nagrinėti per teismo procesą, koncesijas. Pasak bendrovės „Simet“, šiose koncesijose įtvirtintuose reikalavimuose numatytos nuostatos, susijusios su tarifais, įpareigojimais dėl maršruto, sustojimais, maršrutų dažniu ir tvarkaraščiu, bei sąlygos, kurios reguliuoja keleivių bagažo vežimą, nemokamą įprastų laiškų vežimą pašto užsakymu ir kitas pašto paslaugas už užmokestį, kurie numatyti tokio pobūdžio vežimą reglamentuojančiose nuostatose. Be to, koncesijose numatyta, kad bendrovė turi pranešti apie bet kokį teikiamų paslaugų nutraukimą, avariją ar jų teikimo pakeitimus, taip pat jose nustatytas įpareigojimas duoti bilietus vežant keleivius, bagažą ar žemės ūkio siuntas ir saugoti atitinkamus registrus penkerius metus. Taip pat bendrovė „Simet“ privalėjo gauti išankstinius ministerijos Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro provincijų skyrių leidimus, susijusius su autobusų, naudotinų koncesijose nurodytoms ir kitoms paslaugoms teikti, tipu ir savybėmis.

(65)

Be to, bendrovė „Simet“ pateikė raštus, kuriais jos manymu, ministerija visiškai arba dalinai atmetė jos prašymus pakeisti vykdytų paslaugų teikimo tvarką. Visų pirma, dėl nagrinėjamo laikotarpio bendrovė „Simet“ pateikė tokius (dalinius) atmetimus, susijusius su (22):

(66)

Bendrovė „Simet“ laikosi nuomonės, kad šie atmetimai įrodo, jog Italijos valdžios institucijos vienašališkai nustatė su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Be to, bendrovė „Simet“ teigia, kad valdžios institucijos neleido optimizuoti susisiekimo paslaugų, jas plečiant ir įvairinant. Bendrovės aptarnaujamos atkarpos buvo „užšaldytos“ ir, nors oficialiai priskirtos „verslo veiklai“, liko priklausomos nuo ministerijos sprendimų.

(67)

Bendrovė „Simet“ nesutinka su sprendimo pradėti procedūrą 16 punkte pateiktu tvirtinimu, esą metinės koncesijos specifikacijoje pateikti tarifai yra tokie, kokius siūlė bendrovė. Esą iš pradžių reguliarių ilgųjų maršrutų paslaugų tarifai turėjo būti tokie patys kaip ir geležinkelių transporto antrosios klasės tarifai, kaip be kita ko nurodyta ir 1988 m. gruodžio 19 d. ministerijos atmintinėje (D.C. III Div 32 Nr. 3846): „atsižvelgiant į tai, kad daug bendrovių, turinčių koncesijas vykdyti valstybinės kompetencijos reguliarias autobusų transporto paslaugas, pateikė prašymus padidinti tarifus; atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju laikotarpiu nebebuvo leidžiamos bendrojo pobūdžio nuostatos dėl tarifų; belaukiant naujų direktyvų […] nustatoma, kad [regioniniai skyriai] tiesiogiai leistų koncesininkams padidinti vykdomų reguliarių autobusų maršrutų tarifus iki įstaigos „Valstybės geležinkeliai“ II-ajai klasei taikomų tarifų, pridedant priemoką už greituosius maršrutus, jeigu šie vykdomi autostrada [kaip yra šiuo atveju]; […] be abejonės, tarifų nebus galima didinti tiems autobusų maršrutams, kuriems minėtas tarifas jau taikomas“. Pasak bendrovės „Simet“, šios ištraukos rodo, kad jai nebuvo leidžiama nustatyti tarifų, kurie būtų didesni negu įstaigos „Valstybės geležinkeliai“ antrajai klasei taikomi tarifai (t. y. pats žemiausias „Valstybės geležinkelių“ taikomas tarifas). Tokiu būdu bendrovei buvo sukliudyta gauti iš savo veiklos didesnį pelną, kadangi valstybė iš esmės siekė tenkinti kolektyvinius poreikius ir tikslus.

(68)

1992 m. liepos 3 d. ministerijos aplinkraštyje, užregistruotame Nr. A/7302, nurodyta, kad tais metais valstybinės kompetencijos autobusų maršrutams tarifus leista padidinti 6,1 %. Pasak bendrovės „Simet“, aplinkraštis, kuriuo ministerija leidžia padidinti tarifus tik todėl, kad jie būtų pritaikyti prie ISTAT (Nacionalinio statistikos instituto) nustatomų pragyvenimo išlaidų pokyčių, patvirtina tai, kad bendrovė neturi galimybės savarankiškai taikyti tarifų, kuriuos laiko tinkamais. Be to, bendrovė „Simet“ atkreipia dėmesį, kad 2002 m. balandžio 5 d. aplinkraščio Nr. 3/02 2 punkte ministerija, pateikdama nurodymus dėl tarifų keitimo iš lirų į eurus tvarkos, patvirtino, kad nagrinėjami tarifai yra „reglamentuojami“ tarifai ir įkainiai.

(69)

Galiausia, ministerijos išduotos koncesijos rodo, kad tarifas yra „nustatytas“, t. y. jį remiantis įstatymais nustato valdyba. Kadangi tai yra „koncesija“, o ne šiaip „leidimas“ atitinkamose specifikacijose tiksliai nurodyta, kad ją „reguliuoja išlygos, nustatytos šiose [specifikacijose], bei išlygos, kurios gali būti vėliau nustatytos“, o „valdyba turi įgaliojimą bet kuriuo metu atšaukti koncesiją, veiklos vykdytojui negalint dėl to reikšti jokių pretenzijų“. Visų specifikacijų 6 punkte aiškiai nurodyta, kad tvarkaraščių grafikus ir tarifus tvirtina ministerijos Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro provincijų skyriai. Bendrovė „Simet“ tvirtina negalėjusi tenkinti nė rinkos poreikių, nė savo poreikių tokiu būdu, kurį laikė tinkamu, kadangi nustatyti tarifai neleido vartotojams siūlomų paslaugų teikti lanksčiai.

(70)

Dėl įpareigojimo taikyti jai nustatytus įkainius bendrovė „Simet“ teigia negalėjusi vykdyti tokios kainų politikos, kurią įprastai būtų vykdžiusi įmonė, veikianti modernioje, laisvoje ir konkurencingoje rinkoje. Viena vertus, bendrovė „Simet“ atkreipė dėmesį į tai, kad ministerijos nustatytų tarifų lygis (atitinkantis įstaigos „Valstybės geležinkeliai“ antrajai klasei taikomus tarifus) buvo toks žemas, kad bendrovė negalėjo padengti reguliarių autobusų paslaugų veiklos sąnaudų. Kita vertus, šiomis priemonėmis valstybė suteikė nepagrįstą paramą „Valstybės geležinkeliams“, kadangi tarpregioninių reguliarių autobusų paslaugų koncesininkams, tokiems kaip „Simet“, buvo uždrausta taikyti žemesnius tarifus negu minėtos bendrovės tarifai, taikyti antros klasės bilietams pridedant priemoką už greituosius maršrutus. Be to, „Valstybės geležinkeliai“ gavo papildomą pranašumą dėl to, kad bendrovė „Simet“ ir kitos panašias paslaugas teikiančios bendrovės negalėjo gauti subsidijų.

(71)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bendrovė „Simet“ laikosi nuomonės, kad ministerijos išduotos koncesijos ir vėlesni sprendimai atmetant prašymus pakeisti maršrutus rodo, jog šios koncesijos atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 14 straipsnyje nustatytus paslaugos sutarties kriterijus, kadangi jose nustatomi įsipareigojimai, susiję su maršrutais, sustojimais, tarifais, nemokamu įprastų laiškų vežimu pašto užsakymu ir kitomis pašto paslaugomis už užmokestį, kurie numatyti tokio pobūdžio vežimą reguliuojančiose nuostatose.

(72)

NET ir darant prielaidą, kad Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nenumatyta, kaip teigia ministerija, jokia tarpregioninių paslaugų koncesininkų teisė į kompensaciją, bendrovė „Simet“ teigia, kad tai reiškia, jog paslauga buvo liberalizuota, todėl valdyba negalėjo nustatyti įmonei jokių įpareigojimų, visų pirma, tarifų atžvilgiu. Dėl to bendrovė „Simet“ laikosi nuomonės, kad ministerija pažeidė įstatymą ir, remiantis nacionaliniais teisės aktais (Valstybės Tarybos taikyto įstatymų galią turinčio dekreto Nr. 80/1998 35 straipsniu), turi atlyginti žalą.

(73)

Bendrovės „Simet“ teigimu, tai ne įprastas Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69 reguliuojamas atvejis, o veikiau ginčas dėl nuostolių atlyginimo. „Simet“ pastebi, kad Sprendime Nr. 1405/2010 pripažinta jos teisė į nuostolių atlyginimą, remiantis Įstatymų galią turinčio dekreto Nr. 80/1998 35 straipsniu, kompensuojant žalą, patirtą dėl neteisėtų ministerijos potvarkių, kuriais ši atsisakė panaikinti „Simet“ turimus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Kadangi šie potvarkiai, pažeidžiantys Italijos Konstitucijos 41 straipsniu saugomą įmonės teisę į laisvę, daro įmonės veiklai turtinę žalą, jie turėjo būti laikomi neteisėtais ir kaip tokie turėjo suteikti teisę iš tikrųjų atlyginti patirtą žalą. Valstybės Taryba pripažino, kad ministerija bendrovei „Simet“ padarė neteisėtą žalą, nustatydama jai su viešąja paslauga susijusį įpareigojimą, pažeidžiant jos teisę visiškai laisvai ir savarankiškai teikti susisiekimo paslaugas.

(74)

Vis dėlto jeigu būtų laikoma, kad pakeistas Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 leidžia valdybai nustatyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, siekiant patenkinti regiono poreikius, „Simet“ laikosi nuomonės, kad ministerija turėtų numatyti šiuos įsipareigojimus kompensuojantį atlygį. Iš tikrųjų, pasak „Simet“, Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 leidžia nustatyti su paslauga susijusius įsipareigojimus „siekiant patenkinti regiono transporto poreikius“ (1 straipsnio 2 dalis), o ne „regione“.

(75)

Komentuodamos trečiosios šalies pastabas Italijos valdžios institucijos patvirtino savo poziciją, teigdamos, kad nėra joki su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo nė remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69, nė Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, todėl nereikia mokėti jokios kompensacijos.

(76)

Siekdamos paremti savo poziciją, Italijos valdžios institucijos dar paaiškino, kaip veikia sistema, reguliuojanti reguliaraus keleivinio autobusų transporto paslaugas, remiantis Įstatymu Nr. 1822/39 (23) (įstatymas taikytinas nagrinėjamam laikotarpiui). Pagal šį įstatymą reguliariosioms valstybinės kompetencijos paslaugoms (žinomoms ir kaip „įprastiniai autobusų maršrutai“) taikytos šios taisyklės:

(77)

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad ministerija, svarstydama įmonių pateiktus prašymus pakeisti esamą paslaugą arba suteikti naujų paslaugų koncesiją, turėjo atsižvelgti į minėtas taisykles.

(78)

Dėl to, kad ministerija visiškai ar dalinai atmetė prašymus pakeisti „Simet“ teiktų paslaugų vykdymo tvarką, Italijos valdžios institucijos pastebėjo, kad tai susiję tik su Įstatymu Nr. 1822/39 reglamentuojama sistema. Visų pirma, remiantis šiuo įstatymu, ministerija negalėjo išduoti naujų koncesijų naujoms paslaugoms nė praplėsti esamų paslaugų apimties (patvirtindama naujus sustojimus) tais atvejais, kai toks elgesys būtų turėjęs pasekmių kitiems reguliaraus transporto operatoriams. Be to, ministerija patvirtino pakeitimus, kurie neprieštaravo Įstatyme Nr. 1822/39 įtvirtintiems principams (25).

(79)

Nors ir pripažindamos, kad bendrovei „Simet“ ne kartą nebuvo suteiktas leidimas teikti naujas paslaugas ar prie esamų sustojimų pridėti naujus, Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad „Simet“ pareiškimai ir pridėti dokumentai neįrodo, kad buvo pateikti ir vėliau atmesti oficialūs prašymai pakeisti turimos koncesijos specifikacijoje nustatytas teikiamų paslaugų savybes. Bet kokiu atveju, ministerija niekada neatmetė „Simet“ prašymų pašalinti sustojimus mažai gyvenamose vietovėse ar pakeisti tvarkaraščius.

(80)

Dėl koncesijos specifikacijos išlygų, susijusių su pašto siuntų vežimu, Italijos valdžios institucijų teigimu, „Simet“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktiškai suteiktas paslaugas ir patirtas grynąsias išlaidas. Be to, Italijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį, kad „Simet“ SpA nėra pateikusi jokio dokumento, kuris įrodytų, jog ministerija „Simet“ nesuteikė galimybės pakeisti tarifus. Be kita ko patikslinama, kad „Simet“ niekada neprašė leidimo sumažinti tarifus.

(81)

Dėl 1988 m. gruodžio 19 d. ministerijos atmintinės (D.C. III Div 32 Nr. 3846) ir vėlesnio 1989 m. sausio 10 d. ministerijos aplinkraščio Nr. A/66 (kurį išleido ministerijos Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro Katancaro provincijos skyrius) Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad šie dokumentai leido reguliarių paslaugų operatoriams pritaikyti savo tarifus prie „Valstybės geležinkelių“ taikomų tarifų, kurie dėl šios priežasties turėjo būti vertinti atsižvelgiant į bendresnę nacionalinę transporto ir kainų politiką. Tą patį reiktų pasakyti ir apie 1992 m. liepos 3 d. Katancaro provincijos skyriaus raštą Nr. 7302 (į kurį daro nuorodą „Simet“), kuriuo reguliarių autobusų paslaugų operatoriams leista 6,1 % padidinti tarifus, kad įgyvendinant aplinkraštį Nr. 801/92 (26) šie būtų pritaikyti atsižvelgiant į infliaciją. Rašte informuojama, kad įmonės gali taikyti kitokią tarifų schemą su sąlyga, kad pateiks specialų prašymą. Italijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį, kad „Simet“ niekada nepateikė jokio susijusio prašymo. Bet kokiu atveju, nei 1988 m. ministerijos atmintinės, nei 1992 m. ministerijos rašto negalima laikyti „Simet“ prašymo panaikinti viešosios paslaugos įpareigojimą tarifų atžvilgiu atmetimu.

(82)

Be to, Italijos valdžios institucijos nesutinka su „Simet“ teiginiais, t. y. kad 2002 m. balandžio 5 d. aplinkraščio Nr. 3/02 2 punktas įrodo, jog reguliarių paslaugų tarifus nustatė ministerija. Šiame aplinkraštyje apsiribojama pateikti nurodymus dėl tarifų keitimo iš lirų į eurus tvarkos. Tai, kad ilgųjų maršrutų reguliarių paslaugų tarifai buvo „reglamentuoti“ nereiškia, kad jų nenustatė operatoriai. Priešingai tai reiškia, kad tarifai buvo nustatyti iš anksto ir vėliau patvirtinti kompetentingų ministerijos tarnybų, siekiant skaidrumo bei viešumo ir užtikrinant keleivių teises. Kadangi kalba eina apie reguliarias susisiekimo paslaugas, skirtas bendrai vartotojų visumai, kitaip negu nereguliarių paslaugų atveju, teikiamų paslaugų tvarka, pavyzdžiui, maršrutai, sustojimai, tvarkaraščiai ir tarifai turi būti žinomi iš anksto. Italijos valdžios institucijų teigimu, tas pats principas taikomas Europos Sąjungos lygmeniu reguliarioms paslaugoms, kurias reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/2009 (27), kuriuo remiantis tarifų nustatymas yra neatsiejama leidimų teikti reguliarias paslaugas dalis (šio reglamento 6 straipsnio 2 dalis). Pagrįsdamos šį išankstinio nustatymo įpareigojimą Italijos valdžios institucijos taip pat prieštarauja bendrovės„Simet“ pateiktai koncesijos specifikacijų 6 punkto interpretacijai (28), teigdamos, kad iš anksto buvo nustatyti (įmonės pateiktame prašyme ir ministerijos išduotoje koncesijoje) tiek pagal koncesiją suteiktų reguliarių paslaugų tvarkaraščiai, tiek įkainiai.

(83)

Dėl prašomos kompensacijos sumos, „Simet“ teigia reikalaujanti tik „kompensacijos […] neviršijančios jai mokėtinų sumų ribos“. Pasak Italijos valdžios institucijų, bendrovės „Simet“ periodiškai teikti sąnaudų skaičiavimai yra nekonkretūs, kadangi apima visą komercinę veiklą, ir objektyviai vertinant neteisingi, kadangi nesiremia patikimais duomenimis, atsižvelgiant į tai, kad didžiąją nagrinėjamo laikotarpio dalį netaikyta apskaitos atskyrimo sistema.

(84)

Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad visiškai nesvarbu, ar nagrinėjamas atvejis susijęs su kompensacija, skiriama už viešąją paslaugą (t. y. tiesiogiai taikant Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69), ar su nuostolių atlyginimu. NET darant prielaidą, kad Valstybės Taryba norėjo pripažinti „Simet“ teisę į nuostolių atlyginimą, nors tokia išvada, pasak Italijos valdžios institucijų, skaitant Sprendimą Nr. 1405/2010 (29) akivaizdžiai ir neginčijamai nesiperša, bet kokia patirta žala galėjo kilti tik vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Italijos valdžios institucijos pakartotinai tvirtina, kad šie įsipareigojimai bendrovei „Simet“ nebuvo nustatyti.

(85)

Galiausia, Italijos valdžios institucijos nesutinka su galimybe skirti žalos atlyginimą, remiantis Italijos Konstitucijos 41 straipsniu. Keleivių vežimo, teikiant tarpregionines reguliarias paslaugas, negalima laikyti visiškai liberalizuotu paprastai ir tiesiogiai taikant Konstitucijos 41 straipsnį, kadangi tokiam vežimui, visų pirma, taikoma koncesijų sistema (reglamentuota Įstatymu Nr. 1822/39 ir Respublikos Prezidento dekretu Nr. 369/94) ir patvirtinimų sistema (reglamentuota Įstatymų galią turinčiu dekretu Nr. 285/05).

(86)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(87)

Remiantis 107 straipsnio 1 dalimi, priemonė yra pagalba, jeigu atitinka visas šias sąlygas:

(88)

Komisija įvertins, ar šiuo atveju, laikytasi visų šių sąlygų.

(89)

Komisija pastebi, kad Valstybės Tarybos sprendimuose ministerijai nurodyta sumokėti kompensaciją bendrovei „Simet“ už tarpregioninio transporto paslaugas, teiktas 1987–2003 m. valstybinės kompetencijos maršrutais. Ištekliais kompensacijai mokėti disponuoja ministerija, todėl jie priskirtini valstybiniams ištekliams. Teismo priimtas sprendimas mokėti kompensaciją priskirtinas valstybei.

(90)

Visų pirma, Komisija pastebi, kad „Simet“ užsiima ekonomine veikla, konkrečiai keleivių vežimu už atlygį. Todėl „Simet“ turi būti laikoma „įmone“ remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi.

(91)

Be to, paskirta priemonė turėtų būti laikoma atrankiąja, kadangi suteikia pranašumą tik jos gavėjai „Simet“.

(92)

Dėl suteikto atrankiojo ekonominio pranašumo iš sprendimo Altmark išplaukia, kad valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteikta kompensacija, tiesiogiai skirta įmonėms už paslaugas, suteiktas vykdant viešosios paslaugos įsipareigojimus, nesuteikia šioms įmonėms pranašumo, todėl nėra valstybės pagalba, remiantis 107 straipsnio 1 dalimi, jeigu tenkinami šie keturi kriterijai (30):

(93)

Dėl antrosios sąlygos, kuria remiantis kompensacijos skaičiavimo parametrai turi būti apibrėžti iš anksto, objektyviai ir skaidriai, siekiant užtikrinti, kad nebūtų suteiktas ekonominis pranašumas, palaikantis kompensaciją gaunančią įmonę, nukenčiant konkurencinėms įmonėms. Vis dėlto tai, kad būtina iš anksto nustatyti kompensacijos parametrus, nereiškia, jog ji turi būti apskaičiuota remiantis konkrečia formule. Veikiau yra svarbu, kad nuo pat pradžių būtų aišku, kokiu būdu nustatoma kompensacija.

(94)

Nagrinėjamu atveju „Simet“ nepateikė jokio įrodymo, kuris įrodytų, jog nagrinėjamų aptariamu laikotarpiu teiktų paslaugų kompensacijos parametrai buvo nustatyti iš anksto, objektyviai ir skaidriai. Koncesijos specifikacijose, kuriomis remiasi „Simet“, siekdama įrodyti turėjusi su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, veikiau patikslinta, kad teikiama paslauga operatoriui nesuteikia teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją ir, kad laikoma, jog visą su paslaugos teikimu susijusią riziką ir pavojų prisiima ją teikianti įmonė. Būtent dėl šios priežasties Valstybės Tarybos sprendime 1405/2010 nurodyta, kad kompensaciją privalu skaičiuoti remiantis patikimais duomenimis iš bendrovės apskaitos. Kadangi kompensacijos parametrai iš anksto nebuvo nustatyti, bet kokie tokie skaičiavimai, kaip pateikti pradinėje ir daugumos ataskaitose, neišvengiamai remiasi tik grynųjų sąnaudų, kurios patirtos teikiant aptariamas tarpregionines reguliariąsias paslaugas, ex post skaičiavimais. Todėl nagrinėjamu atveju netenkinama antroji sprendimo Altmark sąlyga.

(95)

Kadangi sprendime Altmark nustatyta, jog kompensacija turi atitikti visas keturias sąlygas, kad nesusidarytų ekonominis pranašumas, kai kompensacija suteikiama įmonei atsižvelgiant į jai nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Komisija neturi pagrindo vertinti, ar nagrinėjamu atveju laikytasi kitų trijų sąlygų. Todėl kompensacija bendrovei „Simet“ už autobusų transporto tarpregioninių paslaugų teikimą 1987–2003 m. suteikia šiai įmonei atrankųjį ekonominį pranašumą.

(96)

Dėl šių dviejų kriterijų reikia patikrinti, ar pranešta priemonė gali taip iškraipyti konkurenciją, kad darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(97)

Sprendime Altmark  (31) nurodyta, kad nuo 1995 m. ne viena valstybė narė atvėrė kai kurias miesto, priemiesčio ar regiono transporto rinkas kitų valstybių narių įmonių konkurencijai ir, kad yra ne vienas pavyzdys, kai kurios nors valstybės narės transporto įmonės vykdo veiklą kitoje valstybėje narėje. Ši tendencija ypač aiškiai pastebima autobusų reguliarių tarpregioninių paslaugų sektoriuje, kuriame veikia ir „Simet“. Todėl bet kokia kompensacija, suteikta bendrovei „Simet“, laikytina iškraipančia konkurenciją autobusų transporto tarpregioninių paslaugų srityje ir darančia tokią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, kad gali būti neigiamai paveiktos kitose valstybėse narėse įsikūrusių transporto įmonių galimybės teikti savo paslaugas Italijoje, tokiu būdu sustiprinant „Simet“ pozicijas rinkoje.

(98)

Taip pat Komisija pastebi, kad „Simet“ veikia ir kitose rinkose, pavyzdžiui, tarptautinių kelionių paslaugų, turistinių paslaugų ir autobusų nuomos paslaugų rinkose, todėl konkuruoja su kitomis Europos Sąjungos bendrovėmis, kurios vykdo veiklą šiose rinkose. Bet kokia kompensacija, suteikta „Simet“, neišvengiamai iškraipytų konkurenciją ir darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai šiose rinkose.

(99)

Todėl, Komisijos nuomone, pranešta priemonė iškraipo konkurenciją ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(100)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad pranešta priemonė yra pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi.

(101)

Remiantis Valstybės Tarybos samprotavimais, „Simet“ įgijo teisę į kompensaciją už nagrinėjamų transporto paslaugų teikimą tuo metu, kai teikė šias paslaugas. Toks samprotavimas reiškia, kad, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, kompensacijos mokėjimams netaikoma privalomojo pranešimo procedūra; priešingu atveju, nepranešus apie kompensaciją, pastaroji būtų neteisėta, nes prieštarautų Sutarties nuostatoms dėl valstybės pagalbos.

(102)

Taip yra todėl, kad remiantis minėto reglamento 17 straipsnio 2 dalimi kompensacijoms, kurioms taikomas šis reglamentas, netaikoma Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstinio informavimo procedūra, o kartu ir išankstinio pranešimo reikalavimas. Sprendime Combus nustatyta, kad „kompensacijos už viešosios paslaugos įsipareigojimus“ samprata, remiantis minėta nuostata, turi būti aiškinama labai siaurai (32). Pagal 17 straipsnio 2 dalį pranešimo procedūra netaikoma tik kompensacijai už vienašališkai įmonei nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, remiantis to paties reglamento 2 straipsniu, kuri turi būti apskaičiuota naudojant to paties reglamento 10–13 straipsniuose aprašytą metodą (bendra kompensavimo tvarka); šis atleidimas netaikomas 14 straipsnyje apibrėžtoms viešosios paslaugos sutartims. Apie, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 14 straipsnyje apibrėžta viešosios paslaugos sutartimi, mokamą kompensaciją, kuri yra valstybės pagalba, Komisijai turi būti pranešta prieš įgyvendinant pagalbą. Nepranešus tokia kompensacija bus laikoma neteisėtai įgyvendinta pagalba.

(103)

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų buvo atleistos nuo išankstinio pranešimo įpareigojimo, remiantis 17 straipsnio 2 dalimi, visų pirma, būtina nustatyti, ar Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų vienašališkai bendrovei „Simet“ nustatė su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ir, antra, ar už šiuos paslaugos įsipareigojimus pripažinta kompensacija atitinka Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Toliau Komisija nagrinės šiuos du klausimus.

(104)

Pasak „Simet“ (33), tai, kad jai vienašališkai buvo nustatytas su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas, galima suprasti iš specifinių paslaugų teikimo sąlygų, numatytų koncesijos specifikacijose, kurios išduotos kiekvienam konkrečiam tarpregioniniam reguliariam maršrutui, iš ministerijos nustatytų tarifų ir iš josios atmestų prašymų leisti pakeisti esamas paslaugas arba teikti naujas paslaugas.

(105)

Vis dėlto remdamasi jai pateikta informacija Komisija konstatuoja, kad „Simet“ įtikinamai neįrodė, jog Italijos valdžios institucijos jai vienašališkai nustatė su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą.

(106)

Visų pirma, „Simet“ iniciatyva visu nagrinėjamu laikotarpiu, kasmet 16 metų, teikti prašymai atnaujinti koncesijos specifikacijas niekaip nedera su vienašališku su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo nustatymu. Šių specifikacijų tikslas buvo bendrovei „Simet“ suteikti išskirtinę teisę teikti aptariamas paslaugas nagrinėjamu laikotarpiu. Nepaisant to, kad kiekvienoje specifikacijoje nurodyta, jog veiklai netaikytinos kompensacijos ir, kad ji vykdoma vykdančiai įmonei prisiimant visą riziką ir pavojų, „Simet“ pakartotinai prašė pratęsti šias teises.

(107)

Antra, tai, kad specifikacijose nustatyti paslaugos tarifai, maršrutai ar jų dažnis ir tvarkaraščiai, nebūtinai reiškia, jog, kaip koncesijų pasekmė, bendrovei „Simet“ buvo nustatyti vienašališki su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai. Priešingai atsižvelgiant į tai, kad teiktos reguliariosios susisiekimo paslaugos, buvo būtina, kad koncesijos specifikacijose, kurios suteikė „Simet“ išskirtinę teisę teikti minėtas paslaugas, būtų iš anksto numatyta teiktinų paslaugų tvarka. Nepateikta ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad teikti oficialūs prašymai pakeisti minėtas paslaugų savybes, kuriuos ministerija esą atmetė, taip pat „Simet“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėta paslaugų teikimo tvarka buvo ne pasiūlyta operatoriaus už išskirtinę teisę teikti paslaugas ir vėliau patvirtinta ministerijos, o vienašališkai jai nustatyta Italijos valdžios institucijų.

(108)

Trečia, dėl tariamo įpareigojimo vežti pašto siuntas „Simet“ nepateikė jokio įrodymo, susijusio su faktiškai suteiktomis paslaugomis ir dėl to patirtomis grynosiomis sąnaudomis, taip pat ji nepateikė jokio įrodymo, kad kada nors prieštaravo koncesijos specifikacijų išlygoms dėl pašto siuntų vežimo. Tai galėtų reikšti, kad šių paslaugų teikimas atitiko komercinius bendrovės interesus arba, kad ji laikė šias paslaugas sąžiningu atlygiu už išskirtinę teisę teikti tarpregioninio transporto paslaugas.

(109)

Ketvirta, dėl tarifų, kuriuos „Simet“ galėjo taikyti teiktoms keleivinio transporto paslaugoms, nors Italijos valdžios institucijos pripažįsta, kad iki 2001 m. iš tikrųjų galiojo nacionalinės nuostatos, kuriose nustatytos bendrosios autobusų transporto įkainių sistemos gairės, atsižvelgiant į bendresnę nacionalinę transporto ir kainų politiką (34), vis dėlto atkreipia dėmesį, jog operatoriai galėjo pateikti specialų prašymą, kad būtų taikomas kitoks tarifas. Tai aiškiai rodo ministerijos raštas, kuriuo remiasi „Simet“ (35). Tačiau Komisija pastebi, kad „Simet“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog teikė tokio pobūdžio prašymus Italijos valdžios institucijoms nė įrodymų, kad ministerija kada nors atmetė prašymus pakeisti tarifus 1987–2003 m.

(110)

Prieštaraujant „Simet“ teiginiui, tai, kad ilgųjų maršrutų reguliarių paslaugų tarifai buvo „patvirtinti“ Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro prie Susisiekimo ministerijos provincijos skyriaus (36), ir tai, kad 2002 m. balandžio 5 d. aplinkraštyje Nr. 3/02 (37) minimi „reglamentuoti“ tarifai, nereiškia, kad šių tarifų iš pradžių nenustatė operatoriai. Veikiau šių terminų vartojimas paprasčiausiai reiškia, kad tarifai buvo nustatyti iš anksto ir vėliau patvirtinti kompetentingų ministerijos tarnybų, siekiant skaidrumo bei viešumo ir užtikrinant keleivių teises.

(111)

Bet kokiu atveju tokio pobūdžio priemonės, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 5 dalimi, nėra „įpareigojimas dėl tarifų“, kuriam turėtų būti taikoma bendra kompensavimo tvarka. Įsipareigojimas dėl tarifų reiškia „įsipareigojimą, nustatomą transporto įmonėms, kad jos […] taikytų viešosios valdžios institucijos nustatytus ar patvirtintus tarifus, kurie neatitinka įmonės komercinių interesų ir kurie atsiranda įvedus arba atsisakius pakeisti specialias tarifų sąlygas“. Įsipareigojimo dėl tarifų apibrėžimas netaikomas „įsipareigojimams, kylantiems iš kainų politikos bendrųjų priemonių, taikomų ekonomikai kaip visumai, arba priemonėms, kurių imamasi apskritai dėl transporto įkainių ir sąlygų, atsižvelgiant į transporto rinkos arba jos dalies organizavimą“.

(112)

Galiausia, dėl „Simet“ minimų ministerijos atmestų prašymų, Komisija pastebi, kad prašymais siekta plėstis, tad jie nebuvo susiję su esamų paslaugų teikimo tvarkos pakeitimais. Paslaugų plėtra ne visada buvo įmanoma dėl Įstatyme Nr. 1822/39 nustatyto keleivinio transporto reguliarių paslaugų teikimo reglamentavimo. Iš tikrųjų buvo galima išduoti koncesijas naujoms paslaugoms arba padidinti esamų paslaugų apimtį tik su sąlyga, kad šios koncesijos nedarys poveikio kitų reguliaraus susisiekimo operatorių teisėms. Todėl atmestas prašymas pradėti teikti naujas paslaugas arba praplėsti esamas buvo siekio suderinti skirtingų ekonominių subjektų interesus rezultatas, o ne nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pasekmė, kaip tvirtina „Simet“.

(113)

Todėl „Simet“ neįrodė, kad Italijos valdžios institucijos jai vienašališkai nustatė su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą.

(114)

Bet kokiu atveju, net darant prielaidą, kad gali būti įrodyta, jog su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai buvo kažkokia forma nustatyti vienašališkai, kompensacija už šias paslaugas vis tiek turėtų atitikti Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatytą bendrą kompensavimo tvarką (IV skirsnis), kad jai negaliotų išankstinio pranešimo įpareigojimas, remiantis to paties reglamento 17 straipsnio 2 dalimi. Komisija nemano, kad ši sąlyga yra susidariusi.

(115)

Visų pirma, Komisija atkreipia dėmesį, kad Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kompensacijos dydis, susijęs su įsipareigojimu organizuoti darbą arba vežti, turi būti lygus skirtumui tarp finansinių išlaidų sumažėjimo ir įmonės pajamų sumažėjimo, jeigu visas minėtas įsipareigojimas arba atitinkama jo dalis būtų panaikinti tam tikram laikotarpiui. Be to, Komisija pastebi, kad remiantis Teisingumo Teismo sprendimu Antrop, minėtos nuostatos reikalavimai nepatenkinami, jeigu „neįmanoma nustatyti, remiantis patikimais [bendrovės] apskaitos duomenimis, skirtumo tarp išlaidų, priskirtinų [jos] veiklos daliai zonose, kur [ji] atitinkamai naudojasi koncesija, ir atitinkamų pajamų, ir todėl negalima apskaičiuoti sąnaudų, kurios atsiranda [šiai įmonei] įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus“ (38).

(116)

Be to, nuo 1992 m. liepos 1 d. Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalies a punkte numatyta, kad, jeigu transporto įmonė ne tik teikia paslaugas pagal su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, bet taip pat užsiima ir kita veikla, viešosios paslaugos privalo būti vykdomos: i) tvarkant buhalterinę apskaitą kiekvienai veiklai atskirai ir nustatant proporcingą turto dalį, susijusią su kiekviena veikla, naudojantis galiojančiomis buhalterinės apskaitos taisyklėmis, ir ii) padengiant išlaidas veiklos pajamomis ir mokėjimais iš valdžios institucijų, be jokios pervedimų galimybės iš vieno kurio arba į kitą įmonės veiklos padalinį.

(117)

Nagrinėjamu atveju „Simet“ netaikė veiksmingos apskaitos atskyrimo sistemos skirtingoms paslaugoms, kurias teikė iki 2002 m. Be to, galima abejoti ir dėl 2002 m. ir 2003 m., taikant apskaitos atskyrimo sistemą, vykdytos analitinės apskaitos galiojimo, atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodyta, jog bendrovės valdymo organai naudojo šią analitinę apskaitą savo veiklai kontroliuoti. Todėl nesilaikyta 10 straipsnio nuostatų.

(118)

Antra, „Simet“ neįrodė, kad „Ekonominiai nuostoliai […] nustatyti bendrai atsižvelgiant į įsipareigojimo padarinius įmonės veiklai“ (Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 5 straipsnio 1 dalis); be to, 7.1.2 skirsnis rodo, kad nebuvo laikytasi ir reikalavimo, kuriuo numatyta iš anksto nustatyti kompensacijos dydį (reglamento 13 straipsnis).

(119)

Galiausia, kompensacijos už priemonę, apie kurią pranešta, laikotarpis tęsiasi nuo 1987 m. iki 2003 m. Tačiau bendra kompensavimo tvarka autobusų tarpregioninėms paslaugoms taikyta tik iki 1992 m. liepos mėn., vėliau taikant ją tik „miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugoms“, remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (39). Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 pateikto „vežimo regione“ apibrėžimo („transporto paslaugos, kurios teikiamos, kad būtų patenkinti regiono transporto poreikiai“) negalima praplėsti taip, kad jis apimtų visas transporto paslaugas, kurios teikiamos, kad būtų patenkinti regiono gyventojų poreikiai, įtraukiant į jį ir tarpregioninius maršrutus. Iš tikrųjų dėl tokios plačios interpretacijos reglamentas būtų tapęs gan neveiksmingu, nes valstybės narės būtų galėjusios jo netaikyti įmonėms, kurių veikla apsiribojo tik „miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugoms“ (40).

(120)

Todėl Komisija konstatuoja, kad kompensacija, apie kurią pranešta, neatitinka Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatytos bendros kompensavimo tvarkos.

(121)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad, Valstybės Tarybos nuomone, bendrovei „Simet“ mokėtinai kompensacijai už autobusų transporto tarpregioninių paslaugų teikimą 1987–2003 m. negaliojo atleidimas nuo išankstinio informavimo procedūros, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi.

(122)

Kadangi neįrodyta, jog mokėjimams kompensacijos forma galiojo atleidimas nuo išankstinio informavimo procedūros, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, reikia įvertinti jų suderinamumą su vidaus rinka, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta 7.1 skirsnyje, jie laikomi valstybės pagalba pagal SESV107 straipsnio 1 dalį.

(123)

Komisija laikosi nuomonės, kad praneštos priemonės suderinamumas turi būti išnagrinėtas remiantis 2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojusiu Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, panaikinusiu Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, kadangi būtent šis teisės aktas galioja priimant šį sprendimą (41). Šiuo atžvilgiu Komisija pastebi, kad Valstybės Tarybos bendrovei „Simet“ suteikta kompensacija dar neišmokėta, todėl numatytos pagalbos įsigaliojimo data sutampa su Komisijos sprendimo dėl šios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka priėmimo diena (42). Be to, kelia abejonių tai, kad neatšaukiama teisė į šią kompensaciją bendrovei „Simet“ suteikta prieš priimant 2010 m. kovo 9 d. Valstybės Tarybos sprendimą Nr. 1405/2010, kuriuo Italijos valstybė iš tikrųjų įpareigota atlikti įmonei minėtus mokėjimus. 94 punkte paaiškinta, kad koncesijos specifikacijose, kuriomis „Simet“ remiasi siekdama įrodyti turėtą su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, nurodyta, kad teikiama paslauga nesuteikė operatoriui teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją ir, kad laikoma, jog paslauga vykdoma ją vykdančiai įmonei prisiimant visą riziką ir pavojų. Galiausia, būtina pabrėžti, kad Valstybės Taryba dar nenustatė bendrovei „Simet“ mokėtinos kompensacijos dydžio.

(124)

Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 reguliuoja 2 straipsnio i punkte apibrėžtų viešųjų paslaugų sutarčių koncesiją keleivinio geležinkelių ir kelių transporto sektoriuje. Remiantis šio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi „Pagal šį reglamentą išmokėtos kompensacijos už […] transporto viešųjų paslaugų teikimą […] laikomos suderinamomis su [vidaus] rinka. Tokioms kompensacijoms netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas išankstinio pranešimo reikalavimas“.

(125)

Dėl toliau pateiktų priežasčių Komisija laikosi nuomonės, kad kompensacija, apie kurią pranešta, neatitinka Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytų sąlygų. Todėl Komisija negali jos skelbti suderinama su vidaus rinka, remiantis šio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi.

(126)

Visų pirma, Komisija pastebi, kad nors koncesijos specifikacijos atitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio i punkte nustatytus reikalavimus, susijusius su viešųjų paslaugų sutarties apibrėžimu, vis dėlto nesilaikyta kai kurių šio reglamento 4 straipsnyje numatytų nuostatų, kuriomis nustatomas privalomas viešųjų paslaugų sutarčių turinys ir bendrosios taisyklės. Pavyzdžiui, 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad parametrai, kuriais remiantis skaičiuojama kompensacija, turi būti apibrėžti iš anksto, objektyviai ir skaidriai, siekiant išvengti per didelės kompensacijos, o 4 straipsnio 1 dalies c punkte ir 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžta išlaidų ir pajamų skirstymo tvarka. Komisijos 7.1.2 skirsnyje atlikta sprendimo Altmark antrojo kriterijaus analizė rodo, kad nagrinėjamose koncesijos specifikacijose buvo nurodyta, kad teikiama paslauga operatoriui nesuteikia teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją ir, kad laikoma, jog visą riziką ir pavojų prisiima veiklą vykdanti įmonė. Tai, kad atmesta kompensacijos galimybė neišvengiamai reiškia, kad kompensacijos parametrai nebuvo iš anksto nustatyti, todėl kompensacija neatitinka reglamento 4 straipsnio.

(127)

Be to, 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai viešųjų paslaugų sutartys sudaromos tiesiogiai, kompensacija turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir jo priedo nuostatas, siekiant užtikrinti, kad kompensacija neviršytų viešosios paslaugos įpareigojimo įvykdymui būtinos sumos. Be kita ko, minėtame priede reikalaujama, kad būtų taikoma apskaitos atskyrimo sistema (5 punktas), ir patikslinama didžiausios kompensacijos sumos nustatymo tvarka.

(128)

115 punkte pabrėžta, kad didžiąją laikotarpio (1987–2001 m.), apie kurį turi būti pranešta, dalį „Simet“ netaikė veiksmingos apskaitos atskyrimo sistemos, be to, galima abejoti ir dėl analitinės apskaitos galiojimo. Todėl neįmanoma įrodyti, kad galiausiai suteikus bet kokio dydžio kompensaciją, nebus viršyta suma, atitinkanti grynąjį finansinį rezultatą, lygų viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio viešųjų paslaugų operatoriaus pajamoms ir sąnaudoms sumą (priedo 2 punktas).

(129)

Be to, kadangi iš anksto nenustatyti kompensacijos parametrai, bet koks išlaidų paskirstymas turi būti neišvengiamai atliekamas taikant ex post principą, remiantis nepagrįstomis prielaidomis kaip, pavyzdžiui, pradinėje ir daugumos ataskaitose. Vis dėlto Komisija negali sutikti su daugumos ataskaitos prielaidomis, pagal kurias kiekviena įmonės teikta paslauga turėtų neišvengiamai atitikti tą pačią išlaidų ir pajamų proporciją tam tikrais metais. Be to, atsižvelgdama į tai, kad taikant skaičiavimą ex post teikiant paslaugą patirtos išlaidos be abejonės bus visiškai kompensuotos, Komisija laikosi nuomonės, kad pradinėje ir daugumos ataskaitose naudotas nuosavo kapitalo grąžos rodiklis, viršijantis atitinkamą apsikeitimo sandorių normą 100 bazinių punktų, bendrai nėra laikomas tinkama orientacine norma, skaičiuojant pagrįstą pelną.

(130)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad koncesijos specifikacijose nenumatytos kompensacijos, kurią patvirtino Valstybės Taryba, išmokėjimas neatitiks Reglamento (EB) Nr. 1370/2007, todėl pranešta priemonė yra nesuderinama su vidaus rinka.

(131)

Galiausia, dėl „Simet“ teiginių, kad Valstybės Tarybos sprendimas Nr. 1405/2010 susijęs ne su kompensacija už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, remiantis taikytinu Tarybos reglamentu, o su nuostolių atlyginimu dėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 pažeidimo, atsiradusių tariamai neteisėtai vienašališkai nustačius su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, remiantis minėto reglamento 1 straipsnio 3 ir 5 dalimis, Komisija pastebi, kad Sprendime Nr. 1405/2010 nėra jokios susijusios nuorodos į Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, tačiau nurodoma „Simet“ teisė, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsniais, gauti kompensaciją, kurią turi nustatyti valdyba, remdamasi patikimais duomenimis (43). Be to, Sprendime Nr. 1405/2010 pati Valstybės Taryba atmetė „Simet“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kurį manė esant skirtą padengti nuostoliams, kurių nepadengs nustatyta kompensacija, ir ieškinį dėl neteisėto praturtėjimo, atsižvelgiant į tai, kad priėmė pagrindinį kompensacijos prašymą pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 (44). Todėl sprendimo 3.3 punkte Valstybė Taryba teigia: „Bet kokia apeliantės pareikšta nuostolių atlyginimo pretenzija šiuo metu negali būti priimta, kadangi tik valdybai nustačius minėtą kompensaciją, galės paaiškėti žala, kurios nustatyta kompensacijos suma nepadengia ir kurią turės išvesti ir įrodyti suinteresuotoji šalis“.

(132)

Bet kokiu atveju, Komisija laikosi nuomonės, kad atlyginus bendrovei „Simet“ nuostolius už tariamai neteisėtai vienašališkai Italijos valdžios institucijų nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, apskaičiuojant juos Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatyta bendros kompensacijos tvarka, būtų pažeisti Sutarties 107 ir 108 straipsniai. Atlyginti bendrovei „Simet“ nuostolius tai tas pats, kas suteikti kompensaciją už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus nagrinėjamu laikotarpiu, nepaisant to, kad koncesijos specifikacijoms, kurios reglamentuoja aptariamas paslaugas, taikomas išankstinio pranešimo reikalavimas ir jos neatitinka, kaip pirmiau įrodyta, esminių Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 ir Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų. Nuostolių atlyginimas iš tikrųjų leistų apeiti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas valstybės pagalbos taisykles ir sąlygas, kuriomis kompetentingos valdžios institucijos, nustatydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ar sudarydamos viešųjų paslaugų sutartis, kompensuoja atitinkamų operatorių išlaidas, patirtas vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Galiausia, kaip pirmiau nurodyta, koncesijos specifikacijose, kuriomis vadovaudamasi „Simet“ teikė transporto paslaugas, nenumatyta jokia finansinė kompensacija. „Simet“ sutiko teikti paslaugas tokiomis sąlygomis, kokios nustatytos koncesijose, prisiimdama visą riziką.

(133)

Todėl Komisija negali pritarti „Simet“ argumentams, kuriais remiantis Valstybės Tarybos sprendimas Nr. 1405/2010 veikiau susijęs su nuostolių atlyginimu dėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 pažeidimo nei su kompensacija už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus.

(134)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi.

16.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/68

(1)

susitarime numatyta, kad Europos Komisija kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų Aplinkos apsaugos agentūra parengia ir periodiškai persvarsto bendrąsias raštinės įrangos specifikacijas ir todėl iš dalies pakeičia susitarimo C priedą;

(2)

Komisija turi nustatyti Europos Sąjungos poziciją dėl specifikacijų pakeitimo;

(3)

šiuo sprendimu numatytomis priemonėmis atsižvelgiama į 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 106/2008 dėl Bendrijos raštinės įrangos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo programos (2) su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) Nr. 174/2013 (3), 8 straipsnyje nurodytos Europos Sąjungos Energy Star valdybos pareikštą nuomonę;

(4)

C priedo II dalyje nurodyta monitorių specifikacija ir C priedo III dalyje nurodyta vaizdo atkūrimo įrangos specifikacija turėtų būti panaikintos ir pakeistos prie šio sprendimo pridedamomis specifikacijomis,