19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/1

(1)

GMES duomenų ir informacijos politika turėtų derėti su kitomis susijusiomis Sąjungos politikos kryptimis, priemonėmis ir veiksmais. Visų pirma ji turėtų atitikti 2007 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/2/EB, sukuriančios Europos bendrijos erdvinės informacijos infrastruktūrą (INSPIRE) (2), reikalavimus. Įgyvendinant šią politiką turėtų būti gerbiamos ES pagrindinių teisių chartijoje pripažintos teisės ir principai, visų pirma, teisė į privatų gyvenimą, asmens duomenų apsaugos teisė, teisė į intelektinę nuosavybę, menų ir mokslo laisvė ir laisvė užsiimti verslu;

(2)

GMES duomenų ir informacijos politika turėtų svariai prisidėti prie Sąjungos remiamos atvirų duomenų politikos, pradėtos įgyvendinti 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo (3) ir sustiprintos 2011 m. gruodžio 12 d. Komisijos sprendimu 2011/833/ES dėl pakartotinio Komisijos dokumentų naudojimo (4), kuris priimtas atsižvelgiant į 2010 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos komunikatą „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ (5);

(3)

turėtų būti nustatytos GMES naudotojų registracijos ir licencijų išdavimo sąlygos ir apibrėžti prieigos prie GMES duomenų bei GMES paslaugų informacijos apribojimo kriterijai. Prieigos prie kitų pradinių duomenų ir informacijos, naudojamų GMES paslaugoms rengti, sąlygas turėtų nustatyti jų teikėjai;

(4)

Komisija savo 2009 m. spalio 28 d. Komunikate „Pasaulinė aplinkos ir saugumo stebėsenos sistema (GMES). Su kosmine infrastruktūra susiję uždaviniai ir tolesni veiksmai“ (6) pareiškė ketinanti tęsti nemokamos ir laisvos prieigos prie „Sentinel“ teikiamų duomenų politiką;

(5)

prieiga prie „Sentinel“ duomenų turėtų būti nemokama, visapusiška ir laisva, laikantis Europos kosmoso agentūros Žemės stebėsenos programos tarybos priimtos „Sentinel“ duomenų politikos bendrųjų principų (7);

(6)

trečiosios šalys arba tarptautinės organizacijos, prisidedančios prie GMES veiklos pagal Reglamento (ES) Nr. 911/2010 7 straipsnį, turėtų turėti prieigą prie GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos pagal tas pačias sąlygas, kurios taikomos valstybėms narėms;

(7)

kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 911/2010 28 konstatuojamojoje dalyje, GMES turėtų būti laikoma Europos įnašu kuriant Pasaulinę Žemės stebėjimo sistemų sistemą (GEOSS). Todėl GMES laisvos sklaidos principas turėtų visiškai derėti su GEOSS duomenų mainų principais;

(8)

siekiant Reglamento (ES) Nr. 911/2010 9 straipsnyje nurodytų GMES duomenų ir informacijos politikos tikslų, naudotojams turėtų būti leidžiama kiek įmanoma plačiau naudoti GMES duomenis ir GMES paslaugų informaciją. Naudotojams taip pat turėtų būti leidžiama toliau platinti GMES duomenis ir GMES paslaugų informaciją, juos pakeitus arba jų nepakeitus;

(9)

GMES duomenys ir GMES paslaugų informacija turėtų būti nemokama naudotojams, kad būtų galima išnaudoti išaugusio GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos naudojimo visuomenei teikiamus privalumus;

(10)

GMES laisvos sklaidos politika gali būti peržiūrėta ir prireikus pritaikyta, atsižvelgiant į naudotojų poreikius, Žemės stebėsenos pramonės reikmes ir technologinę plėtrą;

(11)

siekiant plačios GMES duomenų ir informacijos sklaidos, tikslinga nesuteikti jokios aiškios ar numanomos garantijos, įskaitant susijusios su kokybe ir tinkamumu bet kokiems tikslams;

(12)

Komisija turėtų nustatyti GMES laisvos sklaidos apribojimus tuo atveju, jei suteikus nemokamą, visapusišką ir laisvą prieigą prie kai kurių GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos, būtų pažeistos ES pagrindinių teisių chartijoje pripažintos teisės ir principai, kaip antai teisė į privatų gyvenimą, asmens duomenų apsaugos teisė ar intelektinės nuosavybės teisės, susijusios su pradiniais duomenimis, naudotais GMES paslaugoms rengti;

(13)

prireikus nustatytais apribojimais turėtų būti apsaugomi Sąjungos saugumo interesai ir nacionaliniai valstybių narių saugumo interesai. Kiek tai susiję su nacionaliniais saugumo interesais, tokie apribojimai turėtų būti nustatyti atsižvelgiant į valstybių narių, pagal tarptautines sutartis prisijungusių prie bendros gynybos organizacijos, įsipareigojimus. Neskelbtinumo kriterijų, taikomų siekiant apriboti GMES duomenų ir GMS paslaugų informacijos sklaidą, vertinimu turėtų būti užtikrinamas su saugumu susijusių klausimų ex ante sprendimas, kad GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos teikimas nenutrūktų;

(14)

neskelbtinumo kriterijai turėtų apimti įvairius parametrus, kurie gali kelti riziką Sąjungos ar jos valstybių narių saugumui. Reikėtų atsižvelgti į ypatingos svarbos infrastruktūrai kylančias grėsmes, nurodytas 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyvos 2008/114/EB dėl Europos ypatingos svarbos infrastruktūros objektų nustatymo ir priskyrimo jiems bei būtinybės gerinti jų apsaugą vertinimo (8) 2 straipsnio a punkte, ir laikyti jas svarbiu neskelbtinumo kriterijumi;

(15)

prireikus valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė paprašyti taikyti konkrečių GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos teikimo apribojimus. Nagrinėdama tokius prašymus arba veikdama savo iniciatyva, Komisija turėtų užtikrinti veiksmingą ir efektyvų atsaką, kad Sąjungos ar valstybių narių saugumo interesai būtų apsaugoti, stengiantis kiek įmanoma mažiau sutrikdyti duomenų ir informacijos teikimą naudotojams;

(16)

GMES sklaidos platformų veikimą gali trikdyti techniniai apribojimai, dėl kurių jos gali nepatenkinti visų duomenų ir informacijos prašymų. Tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis techninė prieiga prie GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos turėtų būti rezervuota naudotojams iš tų šalių ir tarptautinių organizacijų, kurios prisideda prie GMES veiklos, siekiant užtikrinti paslaugų tęstinumą. Jei tinkama, paslaugų rezervavimo privilegiją reikėtų susieti su kokios nors formos registracija. Toks prieigos rezervavimas neturėtų trukdyti naudotojams, kurie tokiu būdu gavo duomenų ar informacijos, naudotis pagal šį reglamentą suteiktomis teisėmis, įskaitant teisę toliau platinti tokius duomenis ar informaciją;

(17)

kalbant apie prieigą prie GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos, turėtų būti nustatyti keturi naudotojų registracijos lygiai. Visų pirma, siekiant plataus GMES duomenų ir GMES paslaugų informacijos naudojimo, paieškos ir peržiūros paslaugos, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/2/EB 11 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, turėtų būti teikiamos nereikalaujant registracijos. Antra, turėtų būti įmanoma nustatyti negriežtus registracijos reikalavimus parsisiųsdinimo paslaugoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/2/EB 11 straipsnio 1 dalies c punkte, teikti. Registracijos procedūra neturėtų kliudyti naudotojams gauti duomenų ir informacijos, bet ją turėtų būti galima naudoti siekiant surinkti su naudotojais susijusius statistinius duomenis. Trečia, vidutinio griežtumo registracijos reikalavimais turėtų būti sudarytos sąlygos rezervuoti prieigą tam tikroms naudotojų grupėms. Ketvirta, siekiant prireikus apriboti prieigą saugumo sumetimais turėtų būti taikoma griežta registracijos procedūra, kad būtų galima aiškiai identifikuoti naudotoją,

a)

visapusiškos ir laisvos prieigos prie informacijos, gautos teikiant GMES paslaugas, ir duomenų, surinktų naudojant GMES infrastruktūrą, sąlygos;

b)

prieigos prie tos informacijos ir duomenų apribojimo kriterijai;

c)

GMES naudotojų registracijos sąlygos.

a)

dauginimo;

b)

platinimo;

c)

perdavimo visuomenei;

d)

pritaikymo prie kitų duomenų ir informacijos, keitimo ir derinimo su jais;

e)

bet kokio a–d punktų derinio.

a)

technines duomenų charakteristikas, įskaitant erdvinę skiriamąją gebą ir spektro juostas;

b)

laikotarpį nuo duomenų įsigijimo iki jų sklaidos;

c)

ginkluotus konfliktus, tarptautinei ar regioninei taikai ir saugumui iškilusias grėsmes arba grėsmę ypatingos svarbos infrastruktūrai, kaip nustatyta Direktyvos 2008/114/EB 2 straipsnio a punkte, toje srityje, kuri susijusi su GMES duomenimis;

d)

egzistuojančius saugumo trūkumus arba galimą GMES duomenų naudojimą taktinei arba praktinei veiklai, kenkiančiai Sąjungos, jos valstybių narių arba tarptautinių partnerių saugumo interesams.

a)

GMES paslaugų informacijai rengti naudotų pradinių duomenų ir informacijos neskelbtinumą;

b)

laikotarpį nuo pradinių duomenų ir informacijos įsigijimo iki GMES paslaugų informacijos sklaidos;

c)

ginkluotus konfliktus, tarptautinei ar regioninei taikai ir saugumui iškilusias grėsmes arba grėsmę ypatingos svarbos infrastruktūrai, kaip nustatyta Direktyvos 2008/114/EB 2 straipsnio a punkte, toje srityje, kuri susijusi su GMES paslaugų informacija;

d)

egzistuojančius saugumo trūkumus arba galimą GMES paslaugų informacijos naudojimą taktinei arba praktinei veiklai, kenkiančiai Sąjungos, jos valstybių narių arba tarptautinių partnerių saugumo interesams.

a)

Sąjungos viešosioms tarnyboms, pramonei, mokslinių tyrimų organizacijoms ir piliečiams;

b)

prie GMES veiklos prisidedančių trečiųjų šalių viešosioms tarnyboms, pramonei, mokslinių tyrimų organizacijoms ir piliečiams;

c)

prie GMES veiklos prisidedančioms tarptautinėms organizacijoms.

a)

sukurti naudotojo paskyrą ir slaptažodį;

b)

pateikti statistinės informacijos, kurios reikalaujama ne daugiau kaip 10 įrašų.

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/7

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, Prancūzijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Rigotte de Condrieu“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Rigotte de Condrieu“ turi būti įregistruotas,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/9

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Italijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Pecorino di Picinisco“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Pecorino di Picinisco“ turi būti įregistruotas,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/11

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Italijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Puzzone di Moena“/„Spretz Tzaorì“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Puzzone di Moena“/„Spretz Tzaorì“ turi būti įregistruotas,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/13

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Slovėnijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Mohant“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis pavadinimas turi būti įregistruotas,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/15

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Airijos prašymas įregistruoti pavadinimą „Waterford Blaa“/„Blaa“ paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl „Waterford Blaa“/„Blaa“ pavadinimas turi būti įregistruotas,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/17

(1)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 80 straipsnio 1 dalies a punktą Tarybos direktyva 91/414/EEB (2) turi būti taikoma veikliųjų medžiagų, dėl kurių sprendimas buvo priimtas pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį iki 2011 m. birželio 14 d., tvirtinimo tvarkai ir sąlygoms. Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 80 straipsnio 1 dalies a punkto sąlygos apelsinų eteriniam aliejui įgyvendintos Komisijos sprendimu 2009/438/EB (3);

(2)

pagal Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 dalį Prancūzija 2008 m. vasario 22 d. gavo Oro Agri paraišką įrašyti veikliąją medžiagą apelsinų eterinį aliejų į Direktyvos 91/414/EEB I priedą. Sprendimu 2009/438/EB patvirtinta, kad dokumentų rinkinys buvo išsamus ir parengtas taip, kad jį būtų galima laikyti iš esmės atitinkančiu Direktyvos 91/414/EEB II ir III prieduose nustatytus duomenų ir informacijos reikalavimus;

(3)

šios veikliosios medžiagos poveikis žmonių ir gyvūnų sveikatai ir aplinkai pareiškėjo pasiūlytais naudojimo atvejais buvo įvertintas pagal Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatas. Paskirta valstybė narė ataskaitos rengėja vertinimo ataskaitos projektą pateikė 2009 m. rugpjūčio 12 d. Pagal Komisijos reglamento (ES) Nr. 188/2011 (4) 11 straipsnio 6 dalį 2012 m. birželio 13 d. pareiškėjo buvo paprašyta pateikti papildomos informacijos. 2012 m. lapkričio mėn. Prancūzija pateikė papildomų duomenų vertinimą kaip atnaujintą vertinimo ataskaitos projektą;

(4)

valstybės narės ir Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) peržiūrėjo vertinimo ataskaitos projektą. 2013 m. kovo 1 d. Tarnyba pateikė Komisijai peržiūros išvadas (5) dėl veikliosios medžiagos apelsinų eterinio aliejaus keliamos pesticidų rizikos vertinimo. Vertinimo ataskaitos projektą ir Tarnybos išvadą valstybės narės ir Komisija persvarstė Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatiniame komitete ir 2013 m. spalio 3 d. pateikė kaip Komisijos apelsinų eterinio aliejaus peržiūros ataskaitą;

(5)

atlikus įvairius tyrimus nustatyta, kad augalų apsaugos produktai, kurių sudėtyje yra apelsinų eterinio aliejaus, gali būti laikomi iš esmės atitinkančiais reikalavimus, nustatytus Direktyvos 91/414/EEB 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose ir 5 straipsnio 3 dalyje, visų pirma dėl naudojimo atvejų, kurie buvo ištirti ir išsamiai pateikti Komisijos peržiūros ataskaitoje. Todėl tikslinga patvirtinti apelsinų eterinį aliejų;

(6)

tačiau pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 6 straipsniu ir atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias, būtina nustatyti tam tikras sąlygas ir apribojimus. Visų pirma reikėtų paprašyti papildomos patvirtinamosios informacijos;

(7)

prieš patvirtinant veikliąją medžiagą turėtų būti nustatytas tinkamas laikotarpis, per kurį valstybės narės ir suinteresuotosios šalys galėtų pasirengti laikytis naujų reikalavimų, atsiradusių patvirtinus veikliąją medžiagą;

(8)

tačiau, nepažeidžiant Reglamente (EB) Nr. 1107/2009 nustatytų įpareigojimų, atsiradusių patvirtinus medžiagą, atsižvelgiant į tam tikrą padėtį, susidariusią dėl perėjimo nuo Direktyvos 91/414/EEB prie Reglamento (EB) Nr. 1107/2009, turėtų būti taikomos toliau pateiktos nuostatos. Valstybėms narėms turėtų būti suteiktas šešių mėnesių laikotarpis po medžiagos patvirtinimo, per kurį jos peržiūrėtų augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra apelsinų eterinio aliejaus, registraciją. Valstybės narės turėtų atitinkamai iš dalies keisti, pakeisti arba panaikinti registracijas. Nukrypstant nuo to termino, turėtų būti nustatytas ilgesnis laikotarpis, per kurį, kaip nustatyta Direktyvoje 91/414/EEB ir taikant vienodus principus, turėtų būti pateiktas ir įvertintas III priede nustatytas išsamus kiekvieno augalų apsaugos produkto dokumentų rinkinys, parengtas pagal kiekvieną numatomą naudojimo paskirtį;

(9)

patirtis, įgyta į Direktyvos 91/414/EEB I priedą anksčiau įtraukus veikliąsias medžiagas, įvertintas remiantis Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3600/92 (6) nuostatomis, rodo, kad gali kilti sunkumų aiškinant galiojančios registracijos turėtojų pareigas, susijusias su galimybe naudotis duomenimis. Todėl, siekiant išvengti tolesnių sunkumų, būtina aiškiau apibrėžti valstybių narių pareigas, visų pirma pareigą patikrinti, ar registracijos turėtojas gali naudotis tos direktyvos II priedo reikalavimus atitinkančiu dokumentų rinkiniu. Tačiau, jas aiškiau apibrėžus, valstybėms narėms ar registracijos turėtojams neatsirastų naujų įpareigojimų, palyginti su nustatytaisiais iki šiol priimtomis direktyvomis, kuriomis iš dalies keičiamas minėtos direktyvos I priedas, arba reglamentais, kuriais patvirtinamos veikliosios medžiagos;

(10)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 4 dalį Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011 (7) priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(11)

Šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

jei būtina, ne vėliau kaip iki 2015 m. spalio 31 d. iš dalies keičia arba panaikina produkto, kurio sudėtyje apelsinų eterinis aliejus yra vienintelė veiklioji medžiaga, registraciją arba

b)

iki 2015 m. spalio 31 d. arba iki tokiam pakeitimui ar panaikinimui atlikti nustatytos dienos, nurodytos atitinkamame teisės akte ar teisės aktuose, kuriais atitinkama medžiaga ar medžiagos buvo įtrauktos į Direktyvos 91/414/EEB I priedą, pasirinkdamos vėliausią datą, prireikus iš dalies keičia arba panaikina produkto, kurio sudėtyje apelsinų eterinis aliejus yra viena iš kelių veikliųjų medžiagų, registraciją.

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/22

(1)

Komisijos direktyva 2006/25/EB (2) dichlorpropas-P įtrauktas į Tarybos direktyvos 91/414/EEB (3) I priedą kaip veiklioji medžiaga su sąlyga, kad susijusios valstybės narės užtikrins, kad pranešėjas, kurio prašymu dichlorpropas-P įtrauktas į minėtą priedą, pateiktų papildomos patvirtinamosios informacijos apie gyvūnų medžiagų apykaitą ir ūmaus bei trumpalaikio poveikio paukščiams bei ūmaus poveikio žolėdžiams žinduoliams rizikos vertinimą;

(2)

į Direktyvos 91/414/EEB I priedą įtrauktos veikliosios medžiagos laikomos patvirtintomis pagal Reglamentą (EB) Nr. 1107/2009 ir yra išvardytos Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011 (4) priedo A dalyje;

(3)

pranešėjas per tam skirtą laikotarpį valstybei narei pranešėjai Danijai pateikė papildomą informaciją, siekdamas patvirtinti rizikos paukščiams ir žinduoliams, kai veiklioji medžiaga naudojama grūdams, pievoms ir sėkliniams augalams, vertinimą;

(4)

Danija įvertino pranešėjo pateiktą papildomą informaciją. 2011 m. liepos 22 d. ji kitoms valstybėms narėms, Komisijai ir Europos maisto saugos tarnybai (toliau – Tarnyba), pateikė savo įvertinimą kaip priedėlį prie vertinimo ataskaitos projekto;

(5)

Komisija pasikonsultavo su Tarnyba, kuri 2012 m. lapkričio 13 d. pateikė savo nuomonę dėl dichlorpropo-P keliamos rizikos vertinimo (5);

(6)

atsižvelgdama į pranešėjo pateiktą papildomą informaciją, Komisija nusprendė, kad buvo pateikta ne visa būtina papildoma patvirtinamoji informacija ir kad nenustačius papildomų apribojimų negalima atmesti didelės rizikos paukščiams ir žinduoliams tikimybės;

(7)

Komisija pasiūlė pranešėjui pateikti pastabas dėl dichlorpropo-P peržiūros ataskaitos;

(8)

patvirtinta, kad veiklioji medžiaga dichlorpropas-P turi būti laikoma patvirtinta pagal Reglamentą (EB) Nr. 1107/2009. Nepaisant to, siekiant sumažinti poveikį paukščiams ir žinduoliams, tikslinga labiau apriboti šios veikliosios medžiagos naudojimo paskirtis ir numatyti konkrečias rizikos sumažinimo priemones šioms rūšims apsaugoti;

(9)

todėl Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011 priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(10)

valstybėms narėms turėtų būti skirtas laikotarpis augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra dichlorpropo-P, registracijai panaikinti;

(11)

tais atvejais, kai valstybės narės augalų apsaugos produktams, kurių sudėtyje yra dichlorpropo-P, pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 46 straipsnį nustato kokį nors lengvatinį laikotarpį, šis laikotarpis turėtų baigtis ne vėliau kaip praėjus vieneriems metams po atitinkamos registracijos panaikinimo arba pakeitimo;

(12)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/25

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/27

(1)

2005 m. vasario mėn. Komisija gavo Suomijos oro vežėjo, vienos iš SAS grupės bendrovių Blue1 Oy (toliau – Blue1) skundą. Blue1 tvirtino, be kita ko, kad Ryanair Ltd (toliau – Ryanair) bendrovė gaudavo paramą dėl to, kad jai Tamperės-Pirkkalos oro uoste (toliau – „TMP oro uostas“ arba „oro uostas“) buvo taikomi mažesni nei vidutiniai oro uosto mokesčiai.

(2)

Komisija 2005 m. kovo 2 d. ir 2006 m. gegužės 23 d. raštu paprašė Suomijos pateikti papildomai informacijos. Suomija atsakė 2005 m. balandžio 27 d. ir 2006 m. liepos 27 d. raštais.

(3)

2007 m. birželio 10 d. raštu Komisija pranešė Suomijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (2) 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) dėl Airpro Oy ir Ryanair susitarimo ir Finaviair Airpro Oy pigių skrydžių strategijos įgyvendinimo TMP oro uoste. Suomija pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą 2007 m. lapkričio 28 d.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl atitinkamos priemonės per mėnesį nuo paskelbimo datos.

(5)

Komisija gavo pastabas šiuo klausimu iš keturių suinteresuotųjų šalių (Ryanair, SAS Group, Air France ir Europos aviakompanijų asociacijos (AEA). Ji 2008 m. vasario 13 d. raštu perdavė šias pastabas Suomijai. Suomija savo pastabas pateikė 2008 m. balandžio 15 d.

(6)

2010 m. birželio 25 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos. Suomija atsakė 2010 m. liepos 1 d. raštu. 2011 m. balandžio 5 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos apie oro uosto finansavimą. Suomija atsakė 2011 m. gegužės 5 d. raštu. Tačiau Suomijos atsakymas nebuvo išsamus. Todėl Komisija išsiuntė priminimą pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (4), 10 straipsnio 3 dalį. Suomija atsakė 2011 m. liepos 15 d. raštu.

(7)

TMP oro uostas yra Pirkkalos vietovėje, 13 km į pietvakarius nuo Tamperės miesto pietinėje Suomijos dalyje. Tai trečias pagal dydį Suomijos oro uostas (pagal keleivių skaičių – žr. lentelę 10 dalyje). TMP oro uostas yra ne tik civilinei aviacijai skirtas oro uostas, bet ir Suomijos oro pajėgų bazė.

(8)

TMP oro uoste yra du keleivinių skrydžių pagal tvarkaraštį terminalai:

(9)

TMP oro uostas, išskyrus T2, priklauso ir yra naudojamas Finavia Oyj (toliau – Finavia) (5). T2 Finavia yra išnuomojusi savo patronuojamajai įmonei Airpro Oy  (6) (toliau – Airpro). Airpro vykdo terminalo veiklą ir teikia jame antžemines paslaugas. Be to, 2003 m. balandžio 3 d.Airpro sudarė susitarimą su Ryanair […] (7).

(10)

Keleivių srautas oro uoste išaugo nuo 304 025 2003 m. iki 617 397 2010 m. Priežastis – keleivių skaičiaus padidėjimas T2. 2010 m. Ryanair keleivių dalis TMP oro uoste sudarė apytiksliai […]. Toliau esančioje lentelėje apibendrinti keleivių skaičiaus pokyčiai TMP 2003–2010 m.:

(11)

Sprendime pradėti procedūrą buvo iškelti šie klausimai:

(12)

Dėl pirmojo klausimo Komisija išreiškė abejones, ar Finavia, nusprendusi pertvarkyti krovinių angarą į pigių skrydžių terminalą, siekė ilgalaikio pelno perspektyvų. Be to, Komisija abejojo, ar Finavia investicijos ankstesnio krovinių angaro pertvarkymui į pigių skrydžių terminalą galėjo taip pat būti laikomos selektyviu Airpro suteikiamu pranašumu, kurio ši bendrovė nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis.

(13)

Kalbant apie antrąjį klausimą, Komisija turėjo išnagrinėti, ar šiuo konkrečiu atveju Airpro elgesį nulėmė ilgalaikio pelningumo perspektyvos, ir ar Ryanair bendrovei tariamai suteiktas pranašumas buvo toks, kokio ji nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis. Komisija visų pirma išreiškė abejones, ar Ryanair mokamas „visa apimantis mokestis“ buvo pagrįstas paslaugų teikimo Airpro oro vežėjui sąnaudomis. Be to Suomija nepateikė Komisijai nei susitarimo su Rynair sąlygų, nei verslo plano, kuriame būtų įvertintas susitarimo pelningumas bendrovei Airpro. Kadangi tai yra sprendimas pradėti procedūrą, Komisija išreiškė abejones, ar Airpro elgesį nulėmė ilgalaikio pelningumo perspektyvos. Atitinkamai, neturėtų būti atmesta tai, kad susitarimu Ryanair buvo suteiktas pranašumas, kurio ši bendrovė nebūtų turėjusi įprastomis rinkos sąlygomis.

(14)

Komisija išreiškė abejones dėl to, ar šiuo atveju buvo laikomasi suderinamumo sąlygų, nurodytų Bendrijos gairėse dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti (8) (2005 m. Aviacijos gairės), ir ar valstybės pagalbos priemonės galėjo būti laikomos suderinamomis su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

(15)

Suomija savo pastabose iš pradžių pateikė bendro pobūdžio informaciją apie Finavia ir Airpro pigių skrydžių strategiją TMP oro uoste. Suomija paaiškino, kad T2 buvo pastatytas 1979 m. kaip oro uosto pastatas laikinam naudojimui. 1995 m. jis buvo pertvarkytas į krovinių angarą, tinkamą krovinių operacijoms, ir juo naudojosi DHL. 2002 m. DHL nuomos sutartis pasibaigė ir terminalas tapo nebenaudojamas.

(16)

Suomija nurodė, kad Finavia nesugebėjo pritraukti į Tamperę jokio kito krovinių veiklos vykdytojo, nei išnuomoti angaro, todėl ji nusprendė pertvarkyti angarą į pigių skrydžių terminalą, tinkamą teikti pagrindines antžemines paslaugas. Pagrindinės T2 statybos sąnaudos per tą laiką jau buvo atsipirkusios, o terminalo atnaujinimui reikėjo tik nedidelio remonto (9). Tolesnėje lentelėje išsamiai nurodytos į atnaujinimą investuotos sąnaudos, sudarančios 760 612 EUR.

(17)

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą skaičiavimą Suomija nurodė, kad net tuo atveju, jei Finavia būtų sugebėjusi rasti kitą T2 krovinių angaro nuomininką, būtų reikėję atlikti tam tikrus statybų inžinerinius darbus už apytiksliai 100 000 EUR. Be to, rangovų paslaugas visada būtų buvę galima panaudoti kituose Finavia oro uostuose.

(18)

Suomija papildomai paaiškino, kad Finavia ketino pasiūlyti naują pigių skrydžių terminalą visoms oro linijų bendrovėms, sutinkančioms naudotis prastesnės kokybės paslaugomis. Toliau esančioje lentelėje pateikiamas paslaugų lygio ir patalpų TMP oro uosto T1 ir T2 terminaluose palyginimas.

(19)

Suomija nurodė, kad T2 terminalo antžeminių paslaugų pajėgumai leido aptarnauti tik vieną išskrendantį lėktuvą per valandą, todėl terminalas tiko tik didelius orlaivius naudojantiems skrydžius reisais iš taško į tašką vykdantiems vežėjams. Tuo pačiu, siekdamas optimaliai panaudoti savo darbuotojus, terminalo ūkinės veiklos vykdytojas reikalavo, kad oro vežėjai pasirašytų ilgalaikius susitarimus, taip pat tvarkaraščių susitarimus; pavyzdžiui, skrydžiai ne visada buvo galimi oro vežėjų prašomu laiku – taip buvo T1 terminalo atveju. Remiantis Suomijos informacija, optimaliai suderinus išlaidas darbuotojams ir paslaugų lygį sąnaudas, palyginti su T1, buvo galima sumažinti apytiksliai […].

(20)

Suomija nurodė, kad prieš pradedant T2 atnaujinimą ir priimant šio terminalo pigių skrydžių strategiją šis klausimas buvo keletą kartų aptartas Finavia direktorių tarybos posėdžiuose. Šiuo tikslu taip pat buvo parengtas verslo planas. Toliau pateiktoje lentelėje apibendrintas T2 atnaujinimo ir pigių skrydžių strategijos įgyvendinimo verslo planas (blogiausio atvejo scenarijus): […]

(21)

Suomija nurodė, kad ex ante verslo planas buvo pagrįstas atsargiais vertinimais, kurių pagrindu paskutiniais svarstomo laikotarpio metais tikėtinos pajamos buvo nuvertintos, o sąnaudos pervertintos. Pagal kitus scenarijus buvo tikimasi, kad pigių skrydžių strategija bus dar pelningesnė. T2 naudojančių oro linijų bendrovių visa apimantys mokesčiai už orlaivio atskridimą ir išskridimą pagal atskirus scenarijus skyrėsi […]. Kadangi sprendimą dėl pigių skrydžių strategijos priėmė Finavia direktorių taryba, remdamasi skaičiavimais ir tyrimais, tai nebuvo priskiriama valstybei. Priemonės nebuvo nei reikalavimų rezultatas, nei valdžios institucijų įsakymai; valdžios institucijos įgyvendinant priemones nedalyvavo.

(22)

Suomija nurodė, kad Finavia ir Airpro veikė laikydamosi verslo principų ir savo paslaugas finansavo iš paslaugų mokesčių ir pajamų, surinktų iš klientų ir kitų verslo operacijų. Visų pirma, nei Finavia nei Airpro negavo iš valstybės biudžeto jokio finansavimo: šios bendrovės veikė pelningai ir kasmet dalį savo pelno paskirstydavo valstybei pagal joms taikomus pelno reikalavimus.

(23)

Suomija nurodė, kad Finavia veiklos tikslus nustatė Transporto ir ryšių ministerija. Tačiau šie veiklos tikslai yra susiję su visa grupe ir atskirus verslo sprendimus Finavia priimdavo savo nuožiūra. Per paskutinius kelerius metus (2003–2005 m.) buvo reikalaujama, kad Finavia pelnas būtų apytiksliai 4 % nuo investuoto kapitalo. Lentelėje apibendrinama Finavia veikla:

Pagrindiniai Finavia finansiniai duomenys mln. EUR (faktiniai skaičiai)

(24)

Suomija nurodė, kad Finavia neparengė konkretaus oro uosto finansinių ataskaitų, nes visi oro uostai buvo to paties juridinio subjekto dalis. Tačiau nuo 2000 m. Finavia vis dėlto rinko savo vidaus skaičiavimais (faktiniais duomenimis) pagrįstą informaciją apie kiekvieną oro uostą atskirai. Informacija buvo pagrįsta oro uosto apimčių tendencijomis, susijusiomis pajamomis ir oro uostuose panaudotų išteklių sąnaudomis, konkrečiai, personalo, gautų paslaugų ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo. Finavia veiklos apžvalga TMP oro uoste (išskyrus Airpro bendrovės teiktas paslaugas) yra apibendrinta tolesnėje lentelėje: […]

(25)

Finansiniai Finavia rezultatai TMP oro uoste apėmė ne tik komercinę veiklą, bet ir veiklą viešosios politikos srityje, konkrečiai, oro transporto kontrolę ir kilimo ir leidimosi tako naudojimą TMP oro uoste kariniais tikslais. Suomija paaiškino, kad kilimo ir leidimosi takas TMP oro uoste galėjo būti naudojamas kariniais tikslais 24 val. per parą, 365 dienas per metus. Kilimo ir leidimosi takas iš tikrųjų buvo naudojamas kariniais tikslais (mažiausiai 30 % faktinių orlaivių naudojimo atvejų. Oro transporto kontrolės sąnaudos sudarė apytiksliai […]. Į pirmiau nurodytus skaičius įtraukta Airpro bendrovės mokėta nuoma Finavia už T2 naudojimą ir nusileidimo mokesčiai, taip pat kiti oro uosto mokesčiai už paslaugas, suteiktas oro linijų bendrovėms, naudojusioms T2.

(26)

Dėl Airpro bendrovės Suomija taip pat paaiškino, kad tai buvo ribotos atsakomybės bendrovė, teisiškai atsieta nuo Finavia. Toliau esančioje lentelėje apibendrinti faktiniai finansiniai Airpro operacijų TMP oro uoste rezultatai: […]

(27)

Airpro rezultatai TMP oro uoste apėmė sąnaudas, konkrečiai, T2 nuomą TMP oro uoste, Airpro nuosavas sąnaudas personalui ir įrangai, taip pat Finavia teiktų paslaugų sąnaudas. Finansinės ataskaitos apėmė pajamas, konkrečiai, Ryanair bendrovės mokamus visa apimančius mokesčius, parkavimo mokesčius ir kitas komercines pajamas.

(28)

Atitinkamai, Suomija tvirtino, kad Finavia ir Airpro bendrovės, nusprendusios įgyvendinti pigių skrydžių strategiją ir pertvarkyti krovinių angarą į pigių skrydžių keleivių terminalą, veikė kaip rinkos ekonomikos investuotojai.

(29)

Suomija tvirtino, kad net tuo atveju, jei T2 atnaujinimo finansavimas būtų laikomas valstybės pagalba, jis būtų suderinamas, remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, nes jis atitiko 2005 m. Aviacijos gairėse nustatytus suderinamumo kriterijus.

(30)

Suomija taip pat tvirtino, kad priemonės galėtų būti laikomos atitinkančiomis bendrojo intereso tikslus, kurios, Suomijos nuomone, buvo susijusios ne tik su oro uosto veiklos bendruoju interesu, bet ir su eismo jungčių įvairinimu regione taip, kaip to reikia gyventojams ir visuomenei. Suomijos duomenimis, dėl tos priežasties T2 pakeitimai buvo proporcingi tikslui ir pasiektam rezultatui.

(31)

Be to, Suomija teigė, kad oro uostų operacijos pasižymėjo tam tikrais ypatumais, į kuriuos reikėjo atsižvelgti. Pavyzdžiui, TMP oro uostas padėjo pagerinti judumą labiau perpildytuose oro uostuose pagal Sąjungos tikslą. Veikla TMP oro uoste padėjo subalansuotai vystyti regioną tokioje retai apgyvendintoje šalyje, kaip Suomija. Šia prasme buvo ypač svarbu išsaugoti Suomijos atokesnių regionų eismo jungtis su Europa, nes kitos transporto formos nebuvo gyvybinga alternatyva. Terminalo statybos sąnaudos buvo proporcingos ir būtinos tikslui pasiekti. Remiantis verslo planais ir faktiniais skaičiais, aptariama infrastruktūra turėjo pakankamai naudojimo vidutinės trukmės laikotarpiu perspektyvų. T2 veiklą vykdyti galėjo visos oro linijų bendrovės pagal teisingumo ir nediskriminavimo principus. Tačiau iki šiol susidomėjimo neparodė jokia kita oro linijų bendrovė, išskyrus Ryanair.

(32)

Suomijos duomenimis, ši infrastruktūra neturėjo tokio poveikio prekybai, kad tai būtų neigiamai paveikę Sąjungos interesus. TMP oro uostas yra mažas, todėl priemonių poveikis Sąjungos lygmeniu buvo nežymus. Be to, priemonių nauda regionui viršijo bet kokį neigiamą poveikį Sąjungos lygmeniu.

(33)

Suomija nurodė, kad 2003 m. vasario 23 d.Finavia sudarė T2 nuomos sutartį su Airpro laikotarpiui nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. (toliau taip pat – nuomos sutartis). Nors Finavia iš pradžių padengė atnaujinimo sąnaudas, Airpro jas grąžins Finavia kartu su nuompinigiais. Suomija taip pat pateikė nuomos sutarties kopiją.

(34)

Remiantis nuomos sutartimi, Airpro moka […] mėnesio nuomą, taip pat […] PVM už naudojamas patalpas. Atitinkamai, nuoma kartu su PVM iš viso sudaro […] per mėnesį. Sutartyje numatyta, kad kartu su pagrindine nuoma taip pat grąžinamos krovinių angaro pertvarkymo į keleivių pigių skrydžių terminalą sąnaudos ir susijusios palūkanos.

(35)

Suomija nurodė, kad sudarant nuomos sutartį T2 pertvarkymas dar tebevyko ir terminalo atnaujinimo sąnaudos turėjo būti numatytos, siekiant nustatyti nuomos dydį. Buvo numatyta, kad sąnaudos sudarys 700 000 EUR, o numatytas mėnesio poveikis nuomai – apytiksliai […]. Be numatytų atnaujinimo sąnaudų, Finavia nustatė, kad papildomų darbų T2 ir jo pritaikymo po veiklos pradžios sąnaudos būtų apytiksliai […], o jų poveikis nuomai būtų […] per mėnesį. Remdamasi pirmesniais paskaičiavimais, Airpro kompensavo Finavia bendrovei sąnaudas, patirtas pritaikant T2, padidindama mėnesio nuomos mokestį […].

(36)

Suomija tvirtino, kad Airpro mokėta mėnesio nuoma nebuvo mažesnė nei rinkos kaina. Airpro mokama nuoma buvo faktiškai didesnė nei ankstesnio nuomininko (DHL) mokėta nuoma. DHL kas mėnesį mokėjo […] nuomą be PVM už patalpų naudojimą, kas sudarė apytiksliai […] (10). PVM dalis sudarė […], taigi visa mėnesio nuoma, įskaitant PVM, buvo […], kuri atitiko apytiksliai […].

(37)

Suomija taip pat pažymėjo, kad neįgyvendinus pigių skrydžių strategijos ir nepavertus krovinių angaro į pigių skrydžių terminalą, T2 galėjo likti tuščias, o tai būtų apsunkinę TMP oro uosto finansinę padėtį.

(38)

Dėl Airpro vykdomo pigių skrydžių strategijos įgyvendinimo Suomija paaiškino, kad diskusijos su oro linijų bendrovėmis buvo pradėtos anksčiau. Pavyzdžiui, su Ryanair buvo diskutuojama nuolat kelis metus prieš priimant sprendimą TMP oro uoste įgyvendinti pigių skrydžių strategiją.

(39)

Suomijos duomenimis, Airpro bendrovės raštas, kurį ji išsiuntė kelioms oro linijų bendrovėms, kuriame ji kvietė jas pradėti veiklą pigių skrydžių terminale, buvo tik viena T2 rinkodaros strategijos dalis. TMP oro uoste esantis T2 terminalas buvo nuo 2002 m. aktyviai kelis metus reklamuojamas maršrutų prekybos mugėje Routes trade fair  (11). Buvo laikoma, kad veikla šiame terminale sudomins ir kitas oro linijų bendroves, ne tik Ryanair.

(40)

Suomija pateikė rinkodaros rašto kopiją. Rašte nurodyti T2 taikytini mokesčiai, konkrečiai, antžeminių paslaugų ir terminalo naudojimo; mokesčio suma priklauso nuo naudojamo orlaivio tipo. Be mokesčių, mokėtinų T2, oro linijų bendrovės taip pat turi mokėti įprastus nusileidimo, terminalo navigacijos ir saugumo mokesčius.

(41)

Suomija pateikė 2003 m. balandžio 3 d.Airpro ir Ryanair sudaryto susitarimo (toliau – susitarimas), galiojančio […], kopiją. Susitarime nustatytos veiklos ir finansinės sąlygos, kuriomis Ryanair turi įdiegti ir vykdyti komercinius skrydžius iš ir į T2 TMP oro uoste. Susitarimas įsigaliojo kitą dieną po to susitarimo pasirašymo (t. y. 2003 m. balandžio 4 d.) ir galios iki […].

(42)

Už TMP oro uoste teikiamas paslaugas Ryanair nuo 2003 m. balandžio 4 d. turi mokėti bendrą mokestį už kiekvieną orlaivio išvykimą ir atvykimą), t.y. visa apimantį mokestį už kiekvieną B737-800 orlaivį arba kitokį B-737 orlaivį, kurio didžiausias kilimo svoris (12) yra 67 000 kg. Šis mokestis apima nusileidimo ir pakilimo mokestį, apšvietimo mokestį, triukšmo ir nakties mokesčius, terminalo navigacijos mokestį, trapo ir keleivių priežiūros mokesčius, įskaitant saugos ir saugumo mokesčius, ir keleivių mokestį.

(43)

Kaip apibendrinta toliau esančiose lentelėse, visa apimantis mokestis priklauso nuo Ryanair skrydžių per dieną iš oro uosto ir į jį dažnumo ir nuo to, kokiais metais buvo sudarytas susitarimas: […]

(44)

Susitarime Ryanair įsipareigoja pradėti veiklą TMP oro uoste su […] atskridimų ir išskridimų per dieną. Be to, Ryanair sutinka […] pranešti apie visus atskridimų ir išskridimų per dieną sumažinimus oro uoste.

(45)

[…]

(46)

Remiantis susitarimu, buvo tikimasi, kad per pirmuosius 12 mėnesių Ryanair TMP oro uoste turės apytiksliai […] išvykstančių keleivių ir per vėlesnius 12 mėnesių – […] išvykstančių keleivių.

(47)

Pagal susitarimą T2 TMP oro uoste didžiausias pajėgumas nuo 7.00 val. iki 24.00 val. yra vienas atskridimas ir vieno išskridimas per valandą. Ryanair ir Airpro dėl skrydžių tvarkaraščio susitars iš anksto.

(48)

Airpro turės keleivių aptarnavimo punktą centrinėje pagrindinio oro uosto terminalo (T1) vietoje ir teiks rezervavimo paslaugas Ryanair keleiviams. Remiantis susitarimu Ryanair moka […] komisinį mokestį Airpro už visus Airpro parduotus Ryanair skrydžius (išskyrus mokesčius, rinkliavas ir mokėjimus), už kuriuos buvo sumokėta debeto/kredito kortele.

(49)

Susitarime taip pat numatyta tvarka dėl pakilimo tako TMP oro uoste būtino remonto 2003 m. vasarą, kai oro uostas bus uždarytas visam eismui. Šiuo laikotarpiu eismas iš TMP oro uosto bus nukreiptas į Porio oro uostą ir Airpro suorganizuos, kad Ryanair keleiviai būtų pervežti autobusu.

(50)

Remiantis Suomijos informacija, Airpro ir Ryanair susitarimas atitiko komercines sąlygas ir nebuvo susijęs su valstybės pagalba. Kitos oro linijų bendrovės taip pat turėjo galimybę susitarti su Airpro dėl panašių kaip Ryanair sutartinių sąlygų. Pavyzdžiui, reklaminėje brošiūroje The Case for Tampere-Pirkkala Airport („Padėtis Tamperės-Pirkkalos oro uoste“), kuri buvo parengta 2004 m. prekybos mugei, buvo pabrėžtas tas faktas, kad T2 buvo atviras visiems veiklos vykdytojams, nes tada terminalas vis dar turėjo pakankamai pajėgumų dar dviem oro linijų bendrovėms.

(51)

Suomija taip pat manė, kad Ryanair mokami mokesčiai TMP oro uoste buvo pagrįsti sąnaudomis ir darė Airpro ir Finavia veiklą TMP oro uoste ekonomiškai pelningą. Airpro rinko mokesčius iš Ryanair už savo ir Finavia teiktas paslaugas. Remiantis Finavia aeronautikos informacijos leidiniu (AIL) (13), Airpro vėliau sumokėjo Finavia bendrovei už Ryanair veiklą oro uoste surinktus mokesčius. Visi mokesčių skirtumai buvo pagrįsti atitinkamų paslaugų pobūdžiu ir apimtimi.

(52)

Suomija nurodė, kad visos oro linijų bendrovės, kurios naudojosi TMP oro uostu, sumokėjo tokius pat mokesčius už tokios pat kokybės paslaugas. Pavyzdžiui, keleivių mokestis, renkamas už paslaugas, suteiktas T2, priklausė nuo terminale teiktų paslaugų kokybės. Nei Finavia nei Airpro nevaidino jokio vaidmens renkant paslaugos keleiviui mokestį, nurodytą Ryanair skrydžio biliete, kurį Ryanair rinko iš savo keleivių. Skirtingai nuo Blue1 kaltinimų, Ryanair nebuvo atleista nuo keleivio mokesčio mokėjimo. Tas faktas, kad Airpro veikla T2 buvo pelninga, liudijo apie tai, kad Ryanair turėjo mokėti mokestį už Airpro teiktas paslaugas.

(53)

Finavia surinko toliau nurodytus mokesčius iš Ryanair per Airpro TMP oro uoste iš viso už […]:

(54)

Dėl oro eismo navigacijos mokesčių Suomija teigė, kad jie priklauso nuo orlaivio svorio, skrydžio trukmės ir naudotų paslaugų. Finavia pelną taip pat sudarė metinis maršruto mokestis (15), kuris 2006 m. buvo apytiksliai […] ir kuris didės Ryanair padidinus skrydžių dažnumą.

(55)

Suomija taip pat paaiškino, kad 2005 m. Ryanair veiklos pelnas TMP oro uoste iš viso sudarė […]. Galiausiai, Suomija tvirtino, kad remiantis susitarimu Ryanair taip pat įsipareigojo padidinti eismą ir pasiekti susitarime nurodytų keleivių skaičiaus tikslų.

(56)

Komisija gavo keturių suinteresuotųjų šalių pastabas.

(57)

Ryanair bendrovė savo 2007 m. lapkričio 16 d. pastabas pradėjo teigdama, kad, jos nuomone, pradėti oficialią išieškojimo procedūrą buvo neteisinga ir nebūtina. Ji taip pat teigė apgailestaujanti, kad Komisija nesuteikė jai galimybės dalyvauti preliminariame tyrime.

(58)

Dėl bylos turinio Ryanair laikėsi nuomonės, kad Komisija savo veiklą turėjo grįsti standartiniais prekiniais susitarimais, ir nusprendė, kad susitarimas atitiko rinkos ekonominės veiklos vykdytojo principą ir todėl nebuvo susijęs su valstybės pagalba. Ryanair nuomone, Finavia ir Airpro buvo naudinga tai, kad ji vykdė veiklą TMP oro uoste, abi bendrovės vykdė rinkos ekonominę veiklą, o T2 finansavime nebuvo jokio pagalbos elemento.

(59)

Dėl pigių skrydžių terminalo vystymo TMP oro uoste Ryanair paaiškino, kad nuolat buvo vykdomi projektai Sąjungos oro uostų teikiamoms paslaugoms diferencijuoti, siekiant tenkinti pigių skrydžių bendrovių ir jų keleivių poreikius. Oro uostų teikiamas diferencijuotas paslaugų lygis nulėmė tai, kad oro linijų bendrovės mokėjo diferencijuotus mokesčius. TMP oro uostas buvo vienas iš pirmųjų, kuris ėmė taikyti diferencijuotų paslaugos lygių tame pačiame oro uoste modelį. Ryanair patvirtino, kad oro uosto veiklos vykdytojas Finavia nusprendė vystyti T2 remdamasi patikimu verslo planu, kuris buvo greitai įgyvendintas ir padidino Finavia pajamas. Todėl Ryanair laikėsi nuomonės, kad vystant pigių skrydžių terminalą Finavia veiklai TMP oro uoste nebuvo teikiama jokia valstybės pagalba.

(60)

Dėl T2 valdymo Ryanair paaiškino, kad konkuruojant to paties oro uosto terminalams pagerėjo veiksmingumas ir sumažėjo sąnaudos. Ryanair bendrovės nuomone, aukštesni veiksmingumo standartai T2 terminale padėjo pagerinti T1 veiksmingumą, o tai buvo naudinga visoms oro linijų bendrovėms. Ryanair žiniomis, Airpro nuomavo terminalą komercinėmis sąlygomis. Finavia gavo papildomos naudos iš padidėjusio eismo oro uoste ir didesnių pajamų, gaunamų iš nusileidimo ir oro transporto kontrolės mokesčių. Atitinkamai, Ryanair bendrovės požiūriu, komerciniuose Finavia ir Airpro susitarimuose dėl T2 valdymo nebuvo jokio valstybės pagalbos elemento.

(61)

Dėl Ryanair ir Airpro susitarimo Ryanair bendrovė pirmiausia teigė, kad jos verslo modelis buvo pagrįstas veiksmingumo didinimu ir su tuo susijusia galimybe sumažinti keleivių lėktuvų bilietų kainas. TMP oro uoste mokamas visa apimantis mokestis apėmė visus oro linijų bendrovių oro uoste mokamus mokesčius. Diferencijuoti mokesčiai už T2 naudojimą buvo pateisinami atsižvelgiant į teikiamų paslaugų lygį. Ryanair tvirtino, kad oro uosto mokesčių sumažinimas padidinus skrydžių dažnumą buvo normalus komercinis elgesys visose pramonės srityse. Dauguma Ryanair ir Airpro sudaryto susitarimo T2 sąlygų buvo bendrąja prasme taikomos visoms bendrovėms, pageidaujančioms skraidyti iš T2. Todėl Ryanair laikėsi nuomonės, kad jos susitarimas su Airpro nebuvo išskirtinis. Ryanair taip pat teigė, kad Finavia ir Airpro turėjo naudos iš to, kad Ryanair vykdė veiklą TMP oro uoste.

(62)

SAS Group pateikė pastabas 2007 m. lapkričio 16 d. raštu. SAS Group pareiškė, kad savo pastabose daugiausia dėmesio ji skyrė Finavia ir Airpro ryšiui, T2 pertvarkymo sąnaudoms, ir Ryanair bendrovei suteiktoms lengvatinėms sąlygoms TMP oro uoste.

(63)

Dėl Finavia ir Airpro ryšio SAS Group teigė, kad tada, kai Finavia nusprendė išnuomoti T2 terminalą Airpro bendrovei, TMP oro uosto vykdantysis direktorius buvo Airpro direktorių tarybos narys. Be to, artimas Finavia ir Airpro ryšys buvo akivaizdžiai iliustruotas leidinyje Tampere-Pirkkala Airport Finland’s Future-Ready Airport.

(64)

SAS Group tvirtino, kad Finavia netiesiogiai rėmė T2 terminalą iš T1 terminalo gaunamomis pajamomis. SAS Group visų pirma laikėsi nuomonės, kad T2 nebuvo mokami jokie keleivio mokesčiai. Be to, Airpro administravo prie T2 esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir pasilikdavo iš to gautas pajamas. Parkavimo mokesčiai prie T2 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo dvigubai didesni nei aikštelėje, esančioje prie T1.

(65)

SAS Group tvirtino, kad Suomija nesuteikė galimybės gauti informacijos apie paslaugų sąnaudas T2. SAS Group neturėjo jokios informacijos apie tai, ar T2 terminalas arba TMP oro uostas buvo pelningas, ir ar Airpro mokėjo už Finavia suteiktą infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Finavia įsigijo saugos patikrinimo įrangą T2. SAS Group teigė, kad remiantis Suomijos ir Airpro informacija, T2 kainos lygis buvo susijęs su paslaugų lygiu. SAS Group tvirtino, kad paslaugų lygis paprastai buvo pagrįstas oro linijų bendrovės ir antžeminių paslaugų bendrovės sutarta antžeminių paslaugų koncepcija, o ne turimu plotu ar patalpomis.

(66)

SAS Group tvirtino, kad susitarimuose dėl T2 terminalo TMP oro uoste pirmenybė buvo teikiama vienam verslo modeliui ir taip buvo akivaizdžiai pažeistos SESV 107 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(67)

Air France pateikė pastabas 2007 m. lapkričio 16 d. raštu. Air France pradėjo nuo paaiškinimo apie savo komercinę padėtį Suomijoje. Suomijoje Air France paslaugų iš TMP oro uosto ir į jį neteikė. Tačiau ji turėjo penkis reisus per dieną iš Paryžiaus Charles de Gaulle oro uosto į Helsinkio oro uostą (jis yra apytiksliai 180 km nuo TMP oro uosto) pagal bendrojo kodo naudojimo susitarimą su Finnair.

(68)

Air France teigė, kad ji patvirtino 2005 m. Aviacijos gaires ir Komisijos išankstinė vertinimą dėl finansinio susitarimo TMP oro uoste. Visų pirma, Air France laikėsi nuomonės, kad atleidimas nuo keleivio mokesčio buvo naudingas Ryanair ir buvo aiškiai diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti laikomas suderinamu su vidaus rinka.

(69)

Europos aviakompanijų asociacija (toliau – AEA) pateikė pastabas 2007 m. lapkričio 16 d. raštu. AEA pastabos visapusiškai atitiko SAS Group ir Air France pateiktas pastabas

(70)

Suomija gavo keturių suinteresuotųjų šalių pastabas.

(71)

Dėl Ryanair pastabų Suomija pastebėjo, kad ši oro linijų bendrovė pakomentavo bendrą Europos aviacijos rinkos vystymą ir TMP oro uosto vystymą. Dėl šių aspektų Suomija pateikė nuorodą į savo ankstesnes pastabas, pateiktas jau pradėjus oficialią tyrimų procedūrą.

(72)

Suomija pastebėjo, kad SAS Group pastabos iškėlė naujų, išaiškinimo reikalaujančių klausimų. Suomija pažymėjo, kad kaip jau buvo nurodyta, Airpro buvo teisiškai atsieta bendrovė ir negavo jokios paramos iš savininko Finavia.

(73)

Suomija nurodė, kad TMP oro uosto vykdantysis direktorius nebuvo Airpro direktorių tarybos nariu tuomet, kai buvo pasirašyta nuomos sutartis. TMP oro uosto vykdantysis direktorius buvo Airpro direktorių tarybos nariu tik nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2007 m. balandžio mėn. Dėl rinkodaros leidinio apie TMP oro uostą ir jo pigių skrydžių strategiją Suomija tvirtino, kad vykdant tokią rinkodaros veiklą neturėtų būti užkertamas kelias susijusių bendrovių juridiniams ir ekonominiams ryšiams. SAS Group veiklą vykdė iš TMP oro uosto T1 terminalo, tačiau ji leidinyje nebuvo paminėta, nes jis buvo skirtas TMP oro uosto pigių skrydžių strategijai reklamuoti.

(74)

Dėl SAS Group tvirtinimų, kad TMP oro uoste T2 ir T1 buvo tarpusavyje remiami, Suomija teigė jau pateikusi įrodymą, kad Airpro veikla TMP oro uoste buvo pelninga ir Airpro negavo jokios Finavia paramos.

(75)

Dėl įvairių infrastruktūros pakeitimų, susijusių su T2 atnaujinimu, Suomija nurodė, kad Airpro bendrovės Finavia bendrovei mokama nuoma apėmė šias sąnaudas ir palūkanas. Dėl Finavia nupirktos saugos patikrinimo įrangos T2 terminalui Suomija nurodė, kad į tas sąnaudas buvo atsižvelgta nuomos mokestyje. Šalia T2 esanti automobilių stovėjimo aikštelė buvo dalis Airpro bendrovei išnuomoto ploto. Airpro galėjo nevaržomai nustatyti mokesčius ir vienintelė jai keliama sąlyga buvo tai daryti skaidriai.

(76)

Dėl SAS Group tvirtinimų, kad TMP oro uosto T2 terminale kainos yra diferencijuotos, Suomija pateikė nuorodą į savo pastabas dėl oficialios tyrimų procedūros pradėjimo.

(77)

SESV 107 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(78)

107 straipsnio 1 dalyje išvardyti kriterijai yra suvestiniai. Priemonė yra valstybės pagalba pagal SESV 107straipsnio 1 dalį tik tada, jei tenkinamos visos toliau nurodytos sąlygos. Finansinė parama turi būti:

(79)

Vertindama, ar finansiniuose susitarimuose dėl pigių skrydžių strategijos TMP oro uoste, visų pirma, pertvarkant tuščią krovinių angarą į pigių skrydžių terminalą ir vėliau sudarant nuomos sutartį su Airpro, yra pagalbos komponentas, Komisija turi išnagrinėti, ar panašiomis aplinkybėmis rinkos ekonomikos investuotojas būtų padaręs tokius pat arba panašius komercinius susitarimus kaip Finavia  (16).

(80)

Remdamasi teismo praktikoje nustatytais principais, Komisija turi palyginti Finavia elgesį ir rinkos ekonomikos investuotojo, kuris gali vadovautis ilgalaikio pelningumo perspektyvomis, elgesį (17). Be to, remiantis Charleroi sprendimu (18), vertindama šias priemones, Komisija turi atsižvelgti į visas susijusias priemonių savybes ir jų kontekstą. Kitaip sakant, Komisija turi išnagrinėti Finavia sprendimą atnaujinti krovinių angarą TMP oro uoste ir Airpro planuojamą pigių skrydžių strategijos įgyvendinimą TMP oro uoste remdamasi integruotu metodu, apimančiu visas susijusių priemonių savybes.

(81)

Teismas Stardust Marine sprendime paskelbė, kad „[…] siekiant išnagrinėti, ar valstybė elgėsi kaip atsargus investuotojas, veikiantis rinkos ekonomikos sąlygomis, būtina suprasti laikotarpio, kuriuo buvo taikytos finansinės paramos priemonės, aplinkybes, kad būtų galima įvertinti valstybės elgesio ekonominį racionalumą ir taip susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesne situacija“ (19).

(82)

Kad galėtų taikyti rinkos ekonomikos investuotojo testą, Komisija turėjo suprasti aplinkybes laikotarpio, kuriuo Finavia nusprendė atnaujinti tuščią krovinių angarą ir vėliau, 2003 m. pradžioje išnuomoti jį Airpro. Komisija savo vertinimą taip pat turi pagrįsti informacija ir prielaidomis, kurios buvo prieinamos ekonominės veiklos vykdytojui tada, kai buvo priimti sprendimai dėl finansinio susitarimo pigių skrydžių strategijai įgyvendinti.

(83)

Suomija tvirtina, kad Finavia veikė racionaliai ir savo tvirtinimus pagrindžia Finavia ex ante verslo planu ir faktiniais Finavia ir Airpro veiklos TMP oro uoste rezultatais.

(84)

Šiame kontekste Komisija pažymi, kad krovinių angaras TMP oro uoste tapo tuščias pasibaigus DHL nuomos sutarčiai. Finavia dėl neišnuomotų patalpų kas mėnesį prarasdavo apytiksliai […]. Po kelių mėnesių tapo akivaizdu, kad Finavia nesugebės pritraukti kitą krovinių oro linijų bendrovę į TMP oro uostą. Be to, pigių skrydžių oro linijų bendrovės nebuvo pasirengusios naudotis 1 terminalu, nes antžeminių paslaugų mokesčiai buvo didesni nei šios oro linijų bendrovės galėjo mokėti. Tačiau 2002 m. aviacijos transporto sektoriaus prognozėse buvo numatomas didelis pigių skrydžių vežėjų, pavyzdžiui, Ryanair, verslo augimo potencialas – apytiksliai 30 % per metus.

(85)

Komisija toliau pastebi, kad tuščias krovinių angaras buvo visiškai nusidėvėjęs ir jo pertvarkymo į pigių skrydžių keleiviams terminalą remonto sąnaudos sudarė 760 612 EUR. Net jei krovinių angaras nebūtų buvęs pertvarkytas į keleivių terminalą, Finavia vis viena turėjo imtis tam tikrų remonto darbų už apytiksliai 100 000 EUR.

(86)

Be to, Finavia buvo įpareigota sudaryti sąlygas, kad TMP oro uosto kilimo ir leidimosi taku kariniais tikslais būtų galima naudotis 24 val. per parą, 365 dienas per metus. Todėl padidinus eismą oro uoste būtų buvę galima geriau paskirstyti išteklius ir sumažinti galimą pajėgumų perteklių. Tuo pačiu, pritraukus į oro uostą daugiau oro linijų bendrovių, būtų buvę galima sumažinti oro uosto verslo riziką (pavyzdžiui, nepanaudotų pajėgumų riziką tuo atveju, jei viena oro linijų bendrovė nutrauktų savo veiklą), ir veiksmingiau naudoti kilimo ir leidimosi taką.

(87)

Ši padėtis yra paaiškinta Finavia pigių skrydžių strategijos įgyvendinimo verslo plane. Kaip parodyta Finavia verslo plano blogiausio atvejo scenarijuje, buvo tikimasi, kad investicinis projektas duos teigiamų rezultatų: buvo tikimasi, kad vidutinė pelno marža (20) bus apie […] (žr. lentelę 20 punkte), kuri, remiantis Komisijos turimais duomenimis, iš esmės atitinka kitų Sąjungos oro uostų verslo ribas (21). Suomija nurodė, kad ex ante verslo planas buvo pagrįstas atsargiais vertinimais, kurių pagrindu paskutiniais svarstomo laikotarpio metais pajamos buvo nuvertintos, o sąnaudos pervertintos. Be to, ex ante verslo plane nebuvo atsižvelgta į Finavia pelną, gautą iš nusileidimo mokesčių, nes šios sąnaudos buvo atskaičiuotos iš planuojamų gauti pajamų. Be to, į remonto sąnaudas ir atitinkamą atlygį už investuotą kapitalą buvo visapusiškai atsižvelgta į Airpro bendrovės Finavia bendrovei mokamoje nuomoje, kuri taip pat buvo atskaičiuota iš planuojamų gauti pajamų.

(88)

Siekdami įvertinti Finavia ir Airpro pigių skrydžių strategiją remiantis integruotu modeliu, Komisijos ekspertai konsolidavo ex ante verslo plano pajamas ir sąnaudas (bazinio atvejo scenarijus). Visų pirma, bendrovių tarpusavio atsiskaitymai (pavyzdžiui, Airpro bendrovės Finavia bendrovei mokama nuoma už T2 naudojimą, nusileidimo mokesčiai ir terminalo navigacijos mokesčiai) buvo laikomi pajamomis. Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinti pajamų ir sąnaudų, susijusių su pigių skrydžių strategija TMP oro uoste, kaip apibūdinta pirmiau, skaičiavimai ir nurodyta, kokią pajamų prieš palūkanas ir mokesčius (EBIT) dalį šios sumos sudarys konsoliduotu lygiu (t.y. Finavia ir Airpro lygiu) per kitus dešimt metų: […] (22)

(89)

Komisija pastebi, kad remiantis ex ante verslo planu ir teigiama tikrąją dabartine verte (NPV) (23), Finavia sprendimas įgyvendinti pigių skrydžių strategiją TMP oro uoste atitiko rinkos ekonomikos investuotojo elgesį. Pigių skrydžių strategijos teigiama NP vertė padidino Finavia akcijų vertę. Komisija taip pat pažymi, kad ex ante verslo plano prielaidas ir tikėtinus pigių skrydžių strategijos rezultatus paremia faktiški teigiami Airpro veiklos TMP oro uoste rezultatai (žr. visų pirma lentelę 26 punkte). Be to, bendri faktiniai TMP oro uosto finansiniai rezultatai (atsižvelgiant į Airpro ir Finavia veiklos TMP oro uoste finansinius rezultatus, pateiktus 24 ir 26 punktuose esančiose lentelėse) rodo, kad pigių skrydžių terminalo veikla padėjo pasiekti, kad visa oro uosto veikla taptų pelninga.

(90)

Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau paminėta, Komisija gali daryti išvadą, kad Finavia sprendimas įgyvendinti pigių skrydžių strategiją TMP oro uoste ir ją grindžianti finansinė tvarka atitinka rinkos ekonomikos investuotojo testo kriterijus ir todėl nesuteikia tokio ekonominio pranašumo, kuris neatitiktų įprastų rinkos sąlygų.

(91)

Kadangi nėra tenkinamas vienas SESV 107 straipsnio 1 dalies suvestinis kriterijus, Komisija laiko, kad Finavia sprendimas įgyvendinti pigių skrydžių strategiją TMP oro uoste ir ją grindžiantys finansiniai susitarimai nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(92)

Dėl to, kad Airpro galėjo būti remiama Finavia bendrovės (pavyzdžiui, prarastos pajamos iš nuomos arba veiklos nuostolių kompensavimas), Komisija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog visi finansiniai susitarimai, susiję su pigių skrydžių strategija TMP oro uoste, yra pagrįsti ex ante verslo planu laikantis rinkos ekonomikos investuotojo principo, kad Airpro moka rinkos lygio nuomą už T2 naudojimą ir visos Airpro veiklos TMP oro uoste sąnaudos yra padengiamos iš mokesčių, gaunamų iš oro linijų bendrovių, naudojančių T2 (t.y. Ryanair), ir Finavia veikla TMP oro uoste pelninga tik dėl T2 veiklos, galimybė, kad Finavia bendrovė rėmė Airpro, gali būti atmesta.

(93)

Dėl Airpro ir Ryanair susitarimo Suomija tvirtino, kad Airpro veikė kaip rinkos ekonominės veiklos vykdytojas būtų daręs panašioje padėtyje. Jei taip yra, Ryanair bendrovei susitarime nėra suteiktos išskirtinės sąlygos, ir susitarimas nėra susijęs su valstybės pagalba.

(94)

Vertindama, ar susitarimas buvo sudarytas įprastomis rinkos sąlygomis, Komisija turėjo išnagrinėti, ar panašiomis sąlygomis oro uostas, veikiantis įprastomis rinkos sąlygomis ir siekdamas ilgalaikio pelno perspektyvų, būtų sudaręs tokius pat arba panašius komercinius susitarimus, kaip Airpro  (24). Be to, Komisija turi išnagrinėti tikėtiną susitarimo poveikį Airpro ir Finavia veiklai TMP oro uoste, remdamasi integruotu metodu ir atsižvelgdama į visas atitinkamos priemonės savybes (25).

(95)

Kad būtų galima taikyti privataus investuotojo testą, Komisija turi suprasti laikotarpio, kai buvo pasirašytas susitarimas, aplinkybes. Komisija taip pat turi pagrįsti savo vertinimą ekonominės veiklos vykdytojui susitarimo pasirašymo metu prieinama informacija ir prielaidomis. Airpro pasirašė susitarimą su Ryanair 2003 m. balandžio 3 d. […] laikotarpiui.

(96)

Remdamasi šiuo susitarimu Ryanair įsipareigoja pradėti veiklą TMP oro uoste su […] atskridimų ir išskridimų per dieną. Atsižvelgiant į tai, buvo tikimasi, kad per pirmuosius 12 mėnesių Ryanair TMP oro uoste turės apytiksliai […] išvykstančių keleivių ir per vėlesnius 12 mėnesių – apytiksliai […] išvykstančių keleivių. Susitarime pateiktas mokesčių už vieną atskridimą ir išskridimą tvarkaraštis priklausomai nuo jų dažnio per dieną (žr. visų pirma lenteles 43 punkte). Vidutinė kaina už vieną atskridimą ir išskridimą (kai per dieną yra trys skrydžiai) yra […]. Toliau esančioje lentelėje palyginami T1 terminalą TMP oro uoste naudojančių oro linijų bendrovių mokesčiai ir vidutiniai Ryanair mokami mokesčiai:

(97)

Komisija pastebi, kad Ryanair moka tokius pat nusileidimo, terminalo navigacijos ir saugumo mokesčius, kaip oro linijų bendrovės, naudojančios T1 terminalą TMP oro uoste. Remiantis Suomijos pateikta informacija, Ryanair nėra atleista nuo keleivio mokesčio. Vienintelis Ryanair mokamos kainos skirtumas yra susijęs su mokesčiais, mokamais už terminalo (keleivių) paslaugas ir antžemines paslaugas. Tačiau Ryanair bendrovės ir jos keleiviams T2 teikiamos paslaugos yra žemesnės nei T1 terminale teikiamos paslaugos ir mažesnės susijusios sąnaudos, visų pirma, sąnaudos personalui, sudaro apytiksliai […] visų Airpro sąnaudų (įskaitant Finavia mokamus nuomą, nusileidimo ir terminalo navigacijos mokesčius). Skirtingai nuo T1, darbuotojų T2 yra labai nedaug ir jie atlieka įvairią veiklą, susijusią su keleivių registravimu, saugumo patikrinimu ir antžeminėmis paslaugomis. Remiantis oro uosto Komisijos ekspertui pateikta informacija, T2 terminale personalo sąnaudos yra apytiksliai […] mažesnės nei T1. Be to, Komisija pažymi, kad Ryanair mokėti oro uosto mokesčiai už terminalo (keleivių) paslaugas ir antžemines paslaugas yra tik […] mažesni nei T1 mokti mokesčiai. Skirtumas tarp sutaupytų sąnaudų (apie […]) ir du terminalus naudojusių oro linijų bendrovių mokesčių skirtumas (apie […]) atspindi tai, kad Airpro turėjo papildomą pelno maržą (apie […], žr. taip pat lentelę 20 punkte). Todėl Komisija laiko, kad Ryanair T2 terminale mokėtų mokesčių ir kitų oro linijų bendrovių T1 terminale mokėtų mokesčių skirtumas yra pateisinamas.

(98)

Remdamasi tai, kas paminėta pirmiau, Airpro galėjo numatyti, kokios pajamos bus gautos iš susitarimo su Ryanair. Airpro laikė, kad 1 metais Ryanair vykdys […] atskridimų ir išskridimų per dieną, o apkrovos veiksnys bus […]; buvo tikimasi, kad nuo 2 metų per likusį susitarimo galiojimo laikotarpį Ryanair vykdys […] atskridimų ir išskridimų per dieną, o apkrovos veiksnys bus toks pat, kaip ir 1 metais. Į šį rezultatą įtrauktos Airpro iš aeronautikos ir ne iš aeronautikos gautos pajamos (įskaitant pajamas iš automobilių stovėjimo aikštelės ir kt.). Airpro sąnaudos susitarimo galiojimo laikotarpiu buvo apskaičiuotos pagal projekcines sąnaudas, susijusias su pigių skrydžių strategijos įgyvendinimu TMP oro uoste. Pavyzdžiui, buvo tikimasi, kad personalo sąnaudos sudarys […] vienam atskridimui ir išskridimui (ir […] remiantis orlaivio atskridimais ir išskridimais per dieną).

(99)

Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinami pajamų ir sąnaudų skaičiavimai, susiję su susitarimu, ir teigiamas susitarimo poveikis Airpro akcijų vertei susitarimo galiojimo laikotarpiu. Šie skaičiavimai pagrįsti Suomijos pateiktu verslo planu ir pirmiau nurodytomis prielaidomis. […] (26)

(100)

Komisija pažymi, kad buvo tikimasi, jog susitarimo su Ryanair galiojimo laikotarpiu padidės Airpro akcijų vertė, o NPV sieks 0,5 mln. EUR. Be to, buvo tikimasi, kad Airpro ir Finavia bendra veikla TMP oro uoste susitarimo galiojimo laikotarpiu bus pelninga.

(101)

Komisija taip pat pastebi, kad pajamos, gautos iš susitarimo, padengia visas Airpro sąnaudas TMP oro uoste ir visas Finavia su susitarimu susijusias sąnaudas. Šiuo atveju visų sąnaudų metodas apima kapitalo sąnaudas (t.y. oro uosto infrastruktūros nusidėvėjimo sąnaudas) ir veiklos sąnaudas (pavyzdžiui, personalo, energijos, medžiagų ir kt. sąnaudas). Jos taip pat apima saugos ir saugumo priemonių sąnaudas, kurios gali būti susijusios su viešąja politika susijusiomis priemonėmis, kurios nelaikomos ekonomine veikla pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Todėl apskaičiuotas NPV yra nepakankamai įvertintas ir susitarimo teigiamas poveikis gali net būti didesnis.

(102)

Komisija pastebi, kad remiantis ex ante verslo planu, Airpro, kaip Finavia patronuojamosios įmonės, sprendimas sudaryti čia aptariamą susitarimą su Ryanair atitiko rinkos ekonomikos investuotojo elgesį. Komisija taip pat pažymi, kad ex ante verslo plano prielaidas ir tikėtinus pigių skrydžių strategijos rezultatus paremia faktiniai teigiami Airpro veiklos TMP oro uoste rezultatai (žr. visų pirma lentelę 26 punkte). Be to, bendri faktiniai TMP oro uosto finansiniai rezultatai (atsižvelgiant į Airpro ir Finavia veiklos TMP oro uoste finansinius rezultatus, pateiktus visų pirma 24 ir 26 punktuose esančiose lentelėse) rodo, kad pelninga tapo ne tik pigių skrydžių terminalo veikla, bet ir viso oro uosto veikla.

(103)

Remdamasi tuo, kas pirmiau paminėta, Komisija daro išvadą, kad Airpro sprendimas sudaryti čia aptariamą susitarimą su Ryanair atitinka rinkos ekonomikos investuotojo testo kriterijus ir todėl nesuteikia didesnio nei įprastomis rinkos sąlygomis ekonominio pranašumo.

(104)

Kadangi SESV 107 straipsnio 1 dalies suvestiniai kriterijai nėra tenkinami, Komisija laiko, kad 2003 m. balandžio 3 d.Airpro ir Ryanair susitarimas nėra susijęs su valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/40

(1)

Sužinojusi, kad 2011 m. vasario 27 d. įsigaliojo įstatymas, kuriuo pertvarkomas 2010 m. gruodžio 29 d. įstatymų galią turintis nutarimas Nr. 225 ir kuriuo leidžiama atidėti mokėjimą pieno mokesčio dalies, kurią Italijos pieno gamintojai turėjo mokėti pagal mokėjimo dalimis planą, patvirtintą 2003 m. liepos 16 d. Tarybos sprendimu 2003/530/EB dėl pagalbos, kurią Italijos Respublika ketina teikti savo pieno gamintojams, suderinamumo su bendrąja rinka (1), (2), Komisija 2011 m. kovo 17 d. raštu paprašė Italijos valdžios institucijų papildomos informacijos dėl nagrinėjamo klausimo.

(2)

2011 m. birželio 24 d. raštu, užregistruotu 2011 m. birželio 29 d., Italijos valdžios institucijos atsiuntė Komisijai prašytą papildomą informaciją.

(3)

Komisijos tarnybos, išnagrinėjusios Italijos valdžios institucijų atsiųstus patikslinimus ir atsižvelgusios į faktą, kad minėtas mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iš anksto nepranešus Komisijai ir negavus jos leidimo, 2011 m. spalio 14 d. faksu pranešė Italijos valdžios institucijoms pradedančios bylą dėl nepraneštos pagalbos, kuri užregistruota numeriu SA.33726 (2011/NN).

(4)

2012 m. sausio 11 d. raštu Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl minėto mokesčio mokėjimo atidėjimo ir mokėjimo dalimis plano, patvirtinto Sprendimu 2003/530/EB, iš dalies pakeistu papildomai numačius minėtą atidėjimą, kuris sudaro naują pagalbą ([pagalba SA.33726 (11/C)]), ir pakvietė Italijos valdžios institucijas per vieną mėnesį pateikti savo pastabas dėl pradėtos procedūros.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl nagrinėjamos pagalbos.

(6)

Komisija gavo trečiųjų suinteresuotųjų šalių pastabas ir jas persiuntė Italijai, suteikdama šiai galimybę į jas atsakyti.

(7)

2012 m. vasario 13 d. elektroniniu pranešimu Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame buvo prašoma dviem mėnesiais pratęsti pastabų dėl pradėtos procedūros pateikimo terminą. 2012 m. vasario 21 d. faksu pranešta, kad terminą pratęsti leista.

(8)

2012 m. balandžio 26 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. elektroniniais pranešimais Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje nusiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų atsakymą dėl pradėtos procedūros, nustatytos Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje.

(9)

Italijos valdžios institucijos nepateikė komentarų dėl suinteresuotųjų šalių pastabų.

(10)

Sprendimo 2003/530/EB 1 straipsnyje nustatyta:

„Pagalba, kurią Italijos Respublika ketina teikti pieno gamintojams, pati sumokėdama Bendrijai sumą, kurią jie turi sumokėti Bendrijai kaip papildomą 1995–1996 m.–2001–2002 m. laikotarpiui nustatytą mokestį už pieną ir pieno produktus, ir leisdama tiems gamintojams per keletą metų sumokėti skolą kaip atidėtą mokėjimą be palūkanų, išimties tvarka laikoma suderinama su bendrąja rinka su sąlyga, kad:

(11)

Įstatymu Nr. 10/2011 į minėto 2010 m. gruodžio 29 d. įstatymo galią turinčio nutarimo Nr. 225 1 straipsnį įterpta 12k dalis, kurioje numatyta atidėti pieno mokesčio dalies mokėjimą, kurio terminas sueina 2010 m. gruodžio 31 d., iki 2011 m. birželio 30 d. Šio atidėjimo sąnaudoms numatyta bendra 5 mln. EUR dotacija, skirta įvairiems tikslams.

(12)

2011 m. birželio 24 d. rašte Italijos valdžios institucijos patikslino, kad šios priemonės subsidijos ekvivalentas bus priskirtas de minimis pagalbai, kuri Italijai numatyta 2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1535/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių (4) taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje (5).

(13)

Komisija pradėjo Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl šių priežasčių:

(14)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos visų pirma apžvelgė pieno mokesčio mokėjimo dalimis sistemos, patvirtintos Sprendimu 2003/530/EB, taikymą. Italijos valdžios institucijų teigimu, šia sistema pasinaudojo 11 271 pagalbos gavėjas: 9 965 subjektai (t. y. 88,41 proc. bendro skaičiaus) laiku sumokėjo mokesčio dalį, kurią reikėjo sumokėti iki 2010 m. gruodžio 31 d., 1 291 subjektas pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, o 15 išvis nepervedė pinigų, todėl buvo pašalinti iš mokėjimo dalimis programos.

(15)

Be to, Italijos valdžios institucijos patikslino, kad pagalbos gavėjų, kurie pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, gautos pagalbos subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į palūkanas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki faktinio atidėtos mokesčio dalies sumokėjimo, taikant 2010 m. spalio 1 d. trijų mėnesių EURIBOR rodiklį, padidintą 100 bazinių punktų (1,942 proc.). Gauti rezultatai rodo, kad atidėto mokesčio mokėjimo subsidijos ekvivalentas svyruoja nuo 0,08 EUR iki 694,19 EUR ir kad 1 187 iš 1 291 mokesčio mokėjimo atidėjimu pasinaudojusių pagalbos gavėjų gavo pagalbą, kurios suma nesiekia 100 EUR. Italijos valdžios institucijų teigimu, šie skaičiai rodo, kad įstatyme Nr. 10/2011 numatytas mokesčio mokėjimo atidėjimas nepakenkė tinkamai mokėjimo dalimis programos eigai, kuri ir toliau atitinka Sprendimo 2003/530/EB turinį, kaip rodo faktas, kad juo pasinaudojo tik 11,45 proc. gamintojų, dalyvavusių šioje programoje.

(16)

Dėl šių priežasčių Italijos valdžios institucijos patvirtina, kad, kaip patikslinta 2011 m. birželio 24 d. rašte (žr. 13 punktą), suteiktas mokesčio dalies mokėjimo atidėjimas yra de minimis pagalba. Be to, Italijos valdžios institucijos priduria, kad patikrino, ar laikytasi Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės individualios pagalbos ribos ir tame pačiame reglamente Italijai trejiems finansiniams metams nustatytos 320 505 000 EUR ribos – iš tikrųjų, mokesčio mokėjimo atidėjimo subsidijos ekvivalentas yra lygus bendrai 50 877,41 EUR sumai. Galiausia, Italijos valdžios institucijos tikrina, ar minėtų viršutinių pagalbos ribų laikytasi atsižvelgiant ir į kitą de minimis pagalbą, suteiktą per 2009, 2010 ir 2011 finansinius metus.

(17)

Dėl Komisijos pozicijos, kad Sprendimu 2003/530/EB patvirtinta pagalba dėl savo pobūdžio ir išimtinumo turi būti laikoma bendra didžiausia pagalba, nesumuotina su jokia kita pagalba, Italijos valdžios institucijos visų pirma pabrėžia, kad aptariamame sprendime pripažinta, jog buvo susidariusios išimtinės aplinkybės, dėl kurių Taryba nagrinėjamą pagalbą laikė suderinama su Sutarties 107 straipsniu tuo atveju, jeigu bus laikomasi tam tikrų nustatytų sąlygų. Be to, Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad atlikti patikrinimai rodo, jog mokėjimo dalimis programa yra suderinama su Sprendimo 2003/530/EB nuostatomis, kadangi visi gamintojai sumokėjo septintąją dalį, išskyrus penkiolika gamintojų, kurie buvo pašalinti iš programos. Italijos valdžios institucijų nuomone, dėl išimtinio pobūdžio aplinkybių, dėl kurių priimtas Sprendimas 2003/530/EB, Tarybos patvirtintos pagalbos gavėjams savaime neatimama galimybė pasinaudoti bet kokia kita pagalba: Sutartyje tik nurodomos minėtos išimtinės aplinkybės, nenustatant apribojimų, susijusių su leidžiamos pagalbos pobūdžiu ar jos įgyvendinimo tvarka, tiesiog nurodant, kad nuo Sutarties 107 straipsnio ir 109 straipsnyje numatytų reglamentų nukrypti leidžianti nuostata turi būti tvirtinama vieningu Tarybos sprendimu. Šiuo konkrečiu atveju išimtinį pobūdį, dėl kurio priimtas Sprendimas 2003/530/EB, puikiai atspindi paties sprendimo priėmimo tvarka (jis priimtas vieningai), ir šis išimtinis pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, kurios lėmė sprendimo priėmimą, o ne į pačią pagalbą.

(18)

Be to, Italijos valdžios institucijų nuomone, mokesčio mokėjimo atidėjimas yra de minimis pagalba, todėl turi būti vertinamas kaip atskira priemonė, atsižvelgiant į mažą ja pasinaudojusių gamintojų skaičių, į nedidelį nagrinėjamų sumų dydį ir į tai, kad mokėjimo dalimis programos struktūra nebuvo pakeista tiek atsižvelgiant į bendrą mokėjimo dalių skaičių, tiek į mokėjimo terminą.

(19)

Galiausia, Italijos valdžios institucijos primena, kad 2003 m. liepos 30 d. ministerijos dekrete, kuriuo nustatoma Tarybos sprendimo taikymo tvarka, numatyta, kad dalyvaujantieji mokėjimo dalimis programoje įsipareigotų atsisakyti bet kokių ginčų dėl mokesčio mokėjimo, o skolininkai, neatlikę mokėjimų, būtų pašalinti iš programos. Italijos valdžios institucijų nuomone, dėl šios sąlygos gali būti pradėtos priverstinio susigrąžinimo procedūros, kurios gali paskatinti gamintojus teikti naujus ieškinius. Todėl būtų protinga vengti ginčų dėl nedidelių sumų susigrąžinimo, kadangi tokių operacijų sąnaudos būtų didesnės negu susigrąžintinos sumos. Šiuo atžvilgiu Italijos valdžios institucijos remiasi 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (7) 32 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad tinkamai pateisintais atvejais valstybės narės gali nuspręsti nevykdyti susigrąžinimo procedūros, jeigu patirtos ir numatomos susigrąžinimo sąnaudos yra didesnės negu susigrąžintina suma. Italijos valdžios institucijų nuomone, ši nuostata turėtų būti analogiškai taikoma ir šiuo konkrečiu atveju. Bet kokiu atveju, panaši nuostata yra numatyta ir įstatymo Nr. 289/2002 (2003 m. finansų įstatymas) 25 straipsnio 4 dalyje, kurioje 12 EUR suma laikoma nedidele suma, kurios nereikia susigrąžinti. 559 iš mokesčio mokėjimo atidėjimu pasinaudojusių pagalbos gavėjų gavo pagalbą, nesiekiančią minėtos sumos.

(20)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos pateikė mokesčio mokėjimo atidėjimu pasinaudojusių pagalbos gavėjų sąrašą ir kiekvieno jų gautą pagalbos sumą.

(21)

2012 m. kovo 7 d. Komisija gavo trečiosios suinteresuotosios šalies pastabas dėl pradėtos procedūros.

(22)

Pastabas pateikusi suinteresuotoji šalis norėjo iš esmės sužinoti, kodėl Komisijos pradėta procedūra grindžiama tik įstatyme Nr. 10/2011 numatyto mokesčio mokėjimo atidėjimu ir neapima įstatymo Nr. 122/2010 40a straipsnio nuostatų, kuriose numatytas vienos dalies, mokėtinos pagal įstatymu Nr. 33/2009 nustatytą papildomą mokėjimo dalimis programą, mokėjimo atidėjimas, ir ragina Komisiją imtis atitinkamų veiksmų. Šiuo atžvilgiu suinteresuotoji šalis priminė, kad Komisijai jau buvo pateiktas skundas, susijęs su įstatymo Nr. 122/2010 40a straipsnio nuostatomis, tačiau jo nagrinėjimą Komisija nutraukė.

(23)

2012 m. kovo 10 d. Komisija gavo antrosios suinteresuotosios šalies pastabas dėl pradėtos procedūros.

(24)

Šiose pastabose suinteresuotoji šalis atkreipė Komisijos dėmesį į įstatymų galią turinčio nutarimo Nr. 16/2012 1 straipsnio 4 dalį, kuria skolininkui, kuris yra sunkumus patirianti įmonė, leidžiama mokėtinas sumas mokėti suskirsčius į tolygias dalis. Suinteresuotoji šalis prašė Komisijos imtis veiksmų, konstatuodama šių nuostatų nesuderinamumą su vidaus rinka.

(25)

2012 m. kovo 14 d. Komisija gavo dar vienos trečiosios suinteresuotosios šalies pastabas dėl pradėtos procedūros.

(26)

Savo pastabose ši trečioji suinteresuotoji šalis taip pat remiasi įstatymų galią turinčiu nutarimu Nr. 16/2012, pabrėždama, kad juo ūkininkams sukuriamos nevienodos sąlygos, ir atkreipia dėmesį į AGEA (it. Agenzia per le Erogazioni in Agricoltura – Pagalbos skyrimo žemės ūkio sektoriuje agentūra – mokančioji Italijos institucija) duomenų, naudojamų skaičiuojant papildomą mokestį, tikslumą.

(27)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuria palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipoma konkurencija arba ji gali būti iškraipyta, yra nesuderinama su bendrąja rinka tiek, kiek ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(28)

Nagrinėjama priemonė, t. y. pagalba suteikta atidedant mokesčio mokėjimą (paskolos be palūkanų ekvivalento suteikimas – žr. 13 punkto antrąją įtrauką), ir nauja pagalba, teikiama pažeidžiant Sprendimą 2003/530/EB (palūkanos, nesumokėtos už jau sumokėtas metines įmokas, o už likusias metines įmokas, mokėtinas iki mokėjimo dalimis programos pabaigos, t. y. iki 2017 m. gruodžio 31 d., dar nesumokėta pagrindinė suma ir palūkanos (nauja pagalba – žr. 13 punkto trečiąją įtrauką), atitinka šį apibrėžimą:

(29)

Pagalba priskirtina valstybei, kadangi yra susijusi su nacionaliniu įstatymu; yra finansuojama iš viešųjų išteklių, kadangi Italijos valstybė, atidėdama metinės įmokos mokėjimą, numatytą Sprendimu 2003/530/EB, ir šiuo atidėjimu sukurdama naują pagalbą, tam tikrą laikotarpį atsisakė sumos, kurią būtų galėjusi panaudoti kitiems tikslams.

(30)

Pagalba palaikomos tam tikros įmonės, visų pirma, pieno gamyba užsiimantys ūkiai.

(31)

Atsižvelgus į Italijos poziciją rinkoje, pagalba gali daryti įtaką tarpusavio prekybai (8).

(32)

Ji gali iškraipyti konkurenciją, nes įmonės, kurios ja pasinaudojo, faktiškai gavo pranašumą (mokesčio mokėjimo atidėjimas yra be palūkanų, todėl atitinka paskolą su nuline palūkanų norma), kurio nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis ir dėl kurio jos atsidūrė geresnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su įmonėmis, kurios pagalbos negavo (9).

(33)

Vis dėlto atsižvelgiant į papildomą informaciją, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė pastabose dėl pradėtos procedūros, nustatytos Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje, reikia patikrinti, ar nagrinėjama priemonė gali būti priskiriama de minimis schemai pagal Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 nuostatas ir dėl to nebūti laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(34)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos nurodė, kad su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusios palūkanos sudaro nuo 0,08 EUR iki 694,19 EUR. Be to, Italijos valdžios institucijos patikslino, kad remiantis atliktu patikrinimu nebuvo viršyta Italijai trims finansiniams metams nustatyta viršutinė pagalbos riba, bet jos dar turėjo patikrinti, ar nebuvo viršyta viršutinė individualios pagalbos riba susumavus 2009, 2010 ir 2011 finansiniais metais suteiktą de minimis pagalbą.

(35)

Komisija, žinoma, gali konstatuoti, kad su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusių palūkanų suma, vertinant individualiai, neviršija Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 2 dalyje numatytos 7 500 EUR sumos, ir pažymi, kad atidedant mokesčio mokėjimą suteikta bendra pagalbos suma, t. y. 50 877,41 EUR, neviršija viršutinės 320 505 000 EUR pagalbos ribos, numatytos Italijai to paties reglamento priede. Vis dėlto Komisija neturi jokios naujos informacijos, kuri įrodytų, jog viršutinė individualios 7 500 EUR pagalbos riba nebuvo viršyta nė vienu atveju, skaičiuojant ir visą de minimis pagalbą, gautą to paties pagalbos gavėjo per trejus finansinius metus, kadangi nuo 2012 m. balandžio 26 d. Komisija nebegavo jokių žinių iš šį patikrinimą vykdžiusių Italijos valdžios institucijų. Todėl Komisija negali daryti išvados, kad minėtos viršutinės individualios pagalbos ribos buvo laikytasi visais atvejais, atsižvelgiant ir į tai, kad Komisija turi įvertinti ir naują pagalbą, susidariusią pažeidus Sprendimą 2003/530/EB. Iš tikrųjų Komisija turi bendrai išnagrinėti visą nagrinėjamą priemonę (pagalbą, susijusią su mokesčio mokėjimo atidėjimu – suteiktą paskolos be palūkanų ekvivalentą – ir naują pagalbą, susidariusią pažeidus Sprendimą 2003/530/EB): didelis pagalbos gavėjų skaičius (daugiau kaip 1 250) pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, o pagalbos suma apima ir dalį pagrindinės sumos (atitinkančios metines įmokas, kurių terminas – 2013, 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. gruodžio 31 d.) su palūkanomis, smarkiai viršydama su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusias palūkanas, kuriomis savo argumentuose rėmėsi Italijos valdžios institucijos.

(36)

Be to, Komisijos reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „De minimis pagalbos neleidžiama sumuoti su valstybės pagalba, skiriama toms pačioms reikalavimus atitinkančioms išlaidoms padengti, jei kiekvienu atveju konkrečiomis aplinkybėmis šitaip sumuojant gaunamas pagalbos dydis viršija Bendrijos teisės aktuose nustatytą dydį“.

(37)

Šiuo atžvilgiu Komisija jau nurodė pradėdama Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas prisideda prie Tarybos patvirtintos pagalbos, kuri turi būti laikoma didžiausia šiame kontekste teiktina pagalba.

(38)

Be to, Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas turėtų būti laikomas atskira priemone, atsižvelgiant į mažą ja pasinaudojusių gamintojų skaičių, į nedidelį sumų dydį ir į tai, kad mokėjimo dalimis programos struktūra nebuvo pakeista tiek atsižvelgiant į bendrą mokėjimo dalių skaičių, tiek į mokėjimo terminą.

(39)

Komisija šiai pozicijai nepritaria. Iš tikrųjų akivaizdu, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas yra tiesiogiai susijęs su pagalbos grąžinimu, kurios išmokėjimas dalimis buvo išsamiai nustatytas Sprendime 2003/530/EB, kurio 1 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje aiškiai nurodyta, kad grąžinimas turi vykti kasmet sumokant po lygią dalį. Todėl mokesčio mokėjimo atidėjimo negalima laikyti nesusijusiu su mokėjimo dalimis programa, įsteigta Sprendimu 2003/530/EB.

(40)

Be to, Italijos valdžios institucijos ginčija faktą, kad Tarybos leista pagalba yra didžiausia pagalbos suma, teiktina pieno gamintojams. Italijos valdžios institucijų nuomone, aptariamame sprendime pripažinta, jog buvo susidariusios išimtinės aplinkybės, dėl kurių buvo leistas mokėjimo dalimis planas, tačiau išimtinis šių aplinkybių pobūdis pats savaime esą neatima galimybės iš pagalbos gavėjų pasinaudoti bet kokia kita parama, kadangi Sutartyje apsiribojama išimtinių aplinkybių nurodymu, nenustatant apribojimų, susijusių su leistos pagalbos pobūdžiu ar jos taikymo tvarka. Šiuo konkrečiu atveju išimtinį pagalbos pobūdį, dėl kurios priimtas Sprendimas 2003/530/EB, puikiai esą atspindi paties sprendimo priėmimo tvarka (jis priimtas vieningai); be to, išimtinį jos pobūdį reikia vertinti atsižvelgiant į aplinkybes, kurios lemia sprendimo priėmimą, o ne į pačią pagalbą.

(41)

Komisija negali pritarti Italijos valdžios institucijų išreikštam požiūriui. Iš tikrųjų nors Sutarties 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad „[…] Taryba […] gali vieningai nuspręsti, kad tam tikra […] pagalba neprieštarauja vidaus rinkai, jei toks sprendimas pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis“, o Sprendimo 2003/530/EB preambulės 8 punkte nurodyta, kad „[…] pripažįstamos susidariusios išimtinės aplinkybės, kurios […] leidžia laikyti pagalbą […] suderinama su bendra rinkų organizacija“, tai nepanaikina fakto, kad pati Taryba rezoliucinėje sprendimo dalyje nustatė, kad pagalba laikoma suderinama su vidaus rinka „išimties tvarka“, o ne „atsižvelgus į išimtines aplinkybes“. Ši frazė „išimties tvarka“ aiškiai nurodo, kad Taryba norėjo pažymėti unikalų suteiktos pagalbos pobūdį, nors ir buvo susidariusios preambulės 8 punkte nurodytos išimtinės aplinkybės, ir kad Italijos valdžios institucijų nurodytu vieningumu priimant sprendimą galima įrodyti, kad vyko išimtinė procedūra, tačiau negalima užginčyti unikalaus sprendime apibrėžto pagalbos pobūdžio.

(42)

Kadangi Tarybos patvirtinta pagalba dėl savo unikalaus pobūdžio buvo didžiausia tame kontekste teiktina pagalba, t. y. 100 proc. pagalbos ekvivalentas, suteikus papildomą mokesčio mokėjimo atidėjimą savaime taikomos Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 3 straipsnio 7 dalies nuostatos, todėl mokesčio mokėjimo atidėjimo subsidijos ekvivalentas negali būti laikomas patenkančiu į minėto reglamento taikymo sritį ir yra valstybės pagalba, kurios suderinamumas su vidaus rinka turi būti išanalizuotas atsižvelgiant į atidedant mokesčio mokėjimą galiojusias konkurencijos taisykles, kaip ir nauja pagalba, susidariusi pažeidus Tarybos sprendimą 2003/530/EB.

(43)

Konkurencijos taisyklės, kurias reikėjo taikyti, atidedant mokesčio mokėjimą, pateiktos Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairėse.

(44)

2012 m. balandžio 26 d. elektroniniu paštu atsiųstame rašte Italijos valdžios institucijos rėmėsi argumentu, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas turi būti laikomas patenkančiu į de minimis pagalbos taikymo sritį, todėl nepateikė jokio pagrindimo nė dėl mokesčio mokėjimo atidėjimo suderinamumo su vidaus rinka, nė dėl naujos pagalbos, nepatenkančios į Sprendimo 2003/530/EB taikymo sritį, įsteigimo, atsižvelgiant į pirmiau nurodytose gairėse nustatytas taisykles.

(45)

Todėl Komisija neturi jokios naujos informacijos, kuri galėtų išsklaidyti abejones, išreikštas pradedant Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Tiek su mokesčio mokėjimo atidėjimu susijusi pagalba, tiek nauja pagalba, įsteigta nesilaikant Sprendimo 2003/530/EB, yra vienašalė pagalba, skirta vien tik finansinei gamintojų padėčiai pagerinti, niekaip nepadedant sektoriaus plėtrai, t. y. pagalba veikimui, pagal pirmiau minėtų gairių 15 punktą nesuderinama su vidaus rinka.

(46)

Remiantis Sutartimi ir nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, jeigu Komisija nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka, jos kompetencijoje yra nuspręsti, ar atitinkama valstybė narė turi panaikinti arba pakeisti pagalbą (10). Be to, pagal Teismo praktiką valstybę narę įpareigojus panaikinti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama atkurti prieš tai buvusią padėtį. Šiuo atžvilgiu Teismas yra nustatęs, kad tas tikslas pasiekiamas, kai gavėjas grąžina paskyrus neteisėtą pagalbą suteiktas sumas, taigi netenka turėto pranašumo prieš savo konkurentus rinkoje, ir yra atkuriama iki pagalbos mokėjimo buvusi padėtis (11).

(47)

Pagal šią Teisingumo Teismo praktiką 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (12), 14 straipsnyje nustatyta, kad jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (šiuo konkrečiu atveju iš visų gavėjų, kurie pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu).

(48)

Todėl Italija privalo imtis visų būtinų priemonių, kad iš gavėjų susigrąžintų išmokėtą nesuderinamą pagalbą. Remiantis Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (13) 42 punktu, Italija turi keturis mėnesius, kad įgyvendintų šį sprendimą, skaičiuojant nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos. Susigrąžintinoms sumoms turi būti taikomos palūkanos, skaičiuojamos remiantis 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (14).

(49)

Šis sprendimas turi būti vykdomas nedelsiant, visų pirma, susigrąžinant visą suteiktą individualią nesuderinamą pagalbą.

(50)

Atsižvelgiant į ypatingą kontekstą, kuriame suteikta pagalba (pagalba prijungta prie programos, kuri sudaro Tarybos patvirtintą paketą), ir į jos pasekmes (pasinaudojusieji mokesčio mokėjimo atidėjimu pažeidė Sprendime 2003/530/EB nustatytus terminus, kai pagalba jau buvo išimtinai patvirtinta sprendimu), pagalbos susigrąžinimas iš pasinaudojusiųjų mokesčio mokėjimo atidėjimu turėtų apimti šiuos aspektus:

(51)

Italijos valdžios institucijų suteikta svarba faktui, kad susigrąžintinos sumos yra nedidelės ir kad kyla rizika, jog gamintojai pateiks naujų ieškinių nacionaliniams teismams, nepanaikina fakto, kad valstybės pagalba, neatitinkanti reikalaujamų sąlygų, kad galėtų būti taikoma kuri nors Sutarties 107 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata, ir todėl nesuderinama su vidaus rinka, turi būti susigrąžinta iš pagalbos gavėjų, kad būtų atkurta iki pagalbos suteikimo buvusi konkurencinė padėtis. Iš tikrųjų remiantis Teisingumo Teismo praktika, neteisėtos pagalbos, paskelbtos nesuderinama su vidaus rinka, sustabdymas yra logiška neteisėtumo pasekmė, nes pagalbos susigrąžinimu siekiama tik atkurti ankstesnę padėtį (15); šis tikslas atkurti ankstesnę padėtį pasiekiamas, kai pagalbos gavėjas sugrąžina neteisėtą ir nesuderinamą su vidaus rinka pagalbą, netekdamas rinkoje turėto pranašumo prieš savo konkurentus, tokiu būdu atkuriant iki pagalbos suteikimo buvusią padėtį (16).

(52)

Be to, kalbant apie susigrąžintinų sumų nedidelį dydį, Italijos valdžios institucijos, atrodo, apsiriboja vien tik palūkanų, kurios turi būti pridėtos prie tų metinių įmokų, kurių mokėjimas buvo atidėtas, susigrąžinimu. Vis dėlto pagalbos susigrąžinimas, kuris taikomas tik tiems, kurie faktiškai pasinaudojo mokesčio mokėjimo atidėjimu, turi apimti visą nesuderinama paskelbtą pagalbą su palūkanomis (šiuo atžvilgiu žr. 50 punktą).

(53)

Galiausia, teiginys, kad gamintojai galėtų kreiptis į nacionalinius teismus, negali būti laikomas susijusiu, kadangi remiantis Teisingumo Teismo praktika paprasta vidinių, nors ir neįveikiamų, sunkumų baimė nepateisina to, kad valstybė narė nesilaiko įsipareigojimų, kurie jai tenka remiantis Europos Sąjungos teise (17).

(54)

Atsižvelgiant į šias prielaidas, Italija galės taikyti de minimis taisykles, taikytinas žemės ūkio sektoriuje iš pagalbos gavėjų susigrąžinant individualią pagalbą, jei tuo metu, kai buvo suteikiama neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pagalba, tie pagalbos gavėjai atitiko visas taikomo de minimis reglamento (Reglamentas (EB) Nr. 1535/2007) sąlygas. Remiantis Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (18) 49 punktu, valstybė narė turės atlikti išsamią kiekvienos atskiros pagalbos, suteiktos pagal neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbos schemą, analizę. Siekiant apskaičiuoti tikslią pagalbos sumą, susigrąžintiną iš kiekvieno schema pasinaudojusio pagalbos gavėjo, Italija turės nustatyti, kokio dydžio pagalba buvo suteikta tam tikram projektui, kuris suteikiant pagalbą atitiko visas sąlygas, apibrėžtas bendrosios išimties reglamente arba Komisijos patvirtintoje pagalbos schemoje. Tokiu atveju valstybė narė gali iš esmės taikyti de minimis kriterijus, galiojusius suteikiant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, kuri yra sprendimo susigrąžinti pagalbą objektas, remiantis 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl Europos bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (19) 2 straipsniu. Remiantis minėtu kriterijumi, individuali pagalba, suteikta taikant nagrinėjamą priemonę, nėra pagalba tiems pagalbos gavėjams, kurie teikiant pagalbą atitiko galiojančiame de minimis reglamente numatytas sąlygas (Reglamentas (EB) Nr. 1535/2007).

(55)

Dėl pirmosios suinteresuotosios šalies pateiktų pastabų (žr. 22 punktą), Komisija pabrėžia, kad įstatymo Nr. 122/2010 40a straipsnyje numatytam vienos dalies, mokėtinos pagal papildomą įstatymu Nr. 33/2009 įsteigtą mokėjimo dalimis programą, mokėjimo atidėjimui netaikoma šiame sprendime nagrinėjama procedūra, kadangi ji nesusijusi su papildoma mokėjimo dalimis programa, įsteigta Sprendimu 2003/530/EB.

(56)

Dėl kitų dviejų suinteresuotųjų šalių pastabų, susijusių su įstatymo galią turinčiu nutarimu Nr. 16/2012 (24 ir 26 punktai), Komisija nagrinėja pastarojo tekstą, tačiau bet kokiu atveju laikosi nuomonės, kad jį būtina vertinti atskirai dėl administracinio veiksmingumo priežasčių, susijusių, be kita ko, su tuo, kad dviejų procedūrų sujungimas į vieną, pastarąją praplečiant, ir visų susijusių administracinių formalumų taikymas stipriai pavėlintų šiame sprendime nagrinėjamos procedūros pabaigą.

(57)

Komisija konstatuoja, kad Italija neteisėtai suteikė nagrinėjamą mokesčio mokėjimo atidėjimą, dėl kurio tapo neteisėta su juo susijusi pagalba (žr. 13 punkto antrąją įtrauką) ir naujoji pagalbos schema, nustatyta pažeidžiant Sprendimą 2003/530/EB (žr. 13 punkto trečiąją įtrauką). Pirmesnė analizė rodo, kad nė viena minėta pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, kadangi Italijos valdžios institucijos nepateikė duomenų, kuriais galėtų įrodyti jų suderinamumą remiantis konkurencijos taisyklėmis, taikomomis žemės ūkio sektoriuje (žr. 43–45 punktus) (Italijos valdžios institucijos apsiribojo teiginiu, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas turi būti vertinamas atskirai, t. y. neatsižvelgiant į jo poveikį Sprendimui 2003/530/EB, ir kad jis gali būti laikomas de minimis pagalbos schema). Todėl abejonės, kurias Komisija išreiškė pradėjusi Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, išlieka.

(58)

Nesuderinama pagalba turi būti susigrąžinta su susijusiomis palūkanomis iš atitinkamų pagalbos gavėjų, kurie faktiškai pasinaudojo nagrinėjamu mokesčio mokėjimo atidėjimu,

a)

palūkanas, susijusias su mokesčio dalies, kuri turėjo būti sumokėta iki 2010 m. gruodžio 31 d., mokėjimo atidėjimu, su delspinigiais, susikaupusiais iki faktinio susigrąžinimo dienos;

b)

palūkanas, susikaupusias už metines įmokas, kurių mokėjimo terminas – 2004 m., 2005 m., 2006 m., 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. gruodžio 31 d. (pagrindinė šių metinių įmokų suma buvo sumokėta prieš mokesčio mokėjimo atidėjimu pažeidžiant Sprendimą 2003/530/EB), su delspinigiais, susikaupusiais iki faktinio susigrąžinimo dienos;

c)

palūkanas, susikaupusias už metines įmokas, kurių mokėjimo terminas – 2011 m. ir 2012 m. gruodžio 31 d. (jokia informacija nerodo, kad pagrindinė suma nebuvo sumokėta iki mokėjimo termino), su delspinigiais, susikaupusiais iki faktinio susigrąžinimo dienos;

d)

pagrindinę sumą metinių įmokų, kurių mokėjimo terminas – 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. paskutinė Sprendime 2003/530/EB nustatyto grafiko diena, ir su jomis susijusias palūkanas.

a)

gavėjų, kurie gavo pagalbą pagal 1 straipsnyje nurodytas pagalbos schemas, sąrašą ir bendrą kiekvieno gavėjo pagal schemą gautos pagalbos sumą;

b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), susigrąžintiną iš kiekvieno gavėjo, gavusio pagalbą, kuriai netaikoma de minimis taisyklė;

c)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įgyvendinti, aprašymą;

d)

dokumentus, įrodančius, kad pagalbos gavėjams buvo nurodyta grąžinti pagalbą.

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/49

(1)

Bendradarbiavimo žemės ūkio ir kaimo srityse techninio centro Vykdomosios valdybos narių kadencija, kuri buvo pratęsta AKR ir ES ambasadorių komiteto sprendimu Nr. 2/2013 (5), pasibaigė 2013 m. rugpjūčio 21 d.;

(2)

todėl reikia paskirti naujus narius,

—

prof. Eric TOLLENS

—

prof. Baba Y. ABUBAKAR,

—

prof. Augusto Manuel CORREIA,

—

Helena JOHANSSON,

—

dr. Faustin R. KAMUZORA,

—

prof. Clement K. SANKAT

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/50

(1)

antrą kartą peržiūrėjus AKR ir ES susitarimą buvo iš dalies pakeistas jo III priedas: peržiūrėta Bendradarbiavimo žemės ūkio ir kaimo srityse techninio centro (CTA) misija ir paaiškintas bei sustiprintas šios tarnybos valdymas, visų pirma Ambasadorių komiteto vykdoma priežiūra ir Vykdomosios tarybos pareigos;

(2)

AKR ir ES ministrų tarybos sprendimu Nr. 2/2010 (4) nustatyta, kad antrasis AKR IR ES susitarimo dalinis pakeitimas laikinai taikomas nuo 2010 m. spalio 31 d.;

(3)

todėl Bendradarbiavimo žemės ūkio ir kaimo srityse techninio centro (CTA) (toliau – Centras) statutas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(4)

pagal AKR ir ES susitarimo III priedo 3 straipsnio 5 dalį Ambasadorių komitetas nustato Centro statutą. Todėl reikėtų, kad Ambasadorių komitetas dėl to priimtų sprendimą,

19.11.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 309/55