29.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 181/1

(1)

Tarybos reglamente (EB) Nr. 1185/2003 (3) nustatyti bendrieji draudimai, susiję su „ryklių pelekų pašalinimo“ praktika, kai ryklių pelekai yra pašalinami, o likusi ryklio dalis yra išmetama į jūrą;

(2)

dėl gyvenimo ciklo ypatumų, konkrečiai, lėto augimo, vėlyvos brandos ir mažo jauniklių skaičiaus žuvims, priklausančioms plokštėtažiaunių rūšių taksonui, įskaitant ryklius, rajas ir rombines rajas, pereikvojimas paprastai turi labai didelį poveikį, nors ne visų rūšių biologinis produktyvumas vienodas. Apskritai paskutiniais metais neįtikėtinai išaugus ryklių produktų, visų pirma ryklių pelekų, paklausai, kai kurių populiacijų ryklius imta intensyviai žvejoti – taip pat tai daro su valstybės narės vėliava Sąjungos vandenyse ir Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse plaukiojantys laivai – ir joms iškilo didelė išnykimo grėsmė;

(3)

ryklių pelekai nėra tradicinė Europos patiekalų sudėtinė dalis, tačiau rykliai yra būtina Sąjungos jūrų ekosistemos dalis. Todėl jų valdymas ir apsauga, taip pat apskritai tvariai valdomo žvejybos sektoriaus skatinimas, atitinkantis aplinkos ir sektoriuje dirbančių žmonių interesus, turėtų būti prioritetas;

(4)

iš dabartinės mokslinės informacijos, paremtos išnagrinėtu sužvejotų ryklių kiekiu, paprastai matyti, kad daugeliui ryklių rūšių iškilo didelė grėsmė, nors ne visų rūšių ar netgi skirtingose jūrų zonose esančių tų pačių rūšių padėtis yra vienoda. Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (angl. IUCN) duomenimis daugiau nei 25 % visų pelaginių ryklių rūšių, iš kurių daugiau nei 50 % yra dideli okeaniniai pelaginiai rykliai, yra iškilusi grėsmė. Pastaraisiais metais pagal Sąjungos teisės aktus ar regioninių žvejybos valdymo organizacijų draudžiama gaudyti, laikyti laive, perkrauti ar iškrauti vis daugiau rūšių ryklių;

(5)

melsvieji rykliai (lot. Priconace glauca), kuriuos IUCN priskiria nykstančioms rūšims, ir atlantiniai pilkšvieji rykliai (lot. Isurus oxyrinchus), kuriuos ji priskiria pažeidžiamoms ryklių rūšims, šiuo metu yra pagrindinės Sąjungos laivyno gaudomos rūšys – apie 70 % deklaruotų iškraunamų ryklių sudaro melsvieji rykliai. Tačiau Sąjungos vandenyse ir Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse taip pat gaudomos ir kitos rūšys, įskaitant kūjaryklius ir floridinius šilkinius ryklius, kurios prisideda prie ekonominio žuvininkystės gyvybingumo;

(6)

Reglamentu (EB) Nr. 1185/2003 šiuo metu leidžiama valstybėms narėms išduoti specialiuosius žvejybos leidimus, suteikiančius teisę apdoroti ryklius laive, ryklių pelekus pašalinant nuo jų kūno. Siekiant užtikrinti ryklio pelekų ir jo kūno svorio atitiktį, nustatytas peleko ir karkaso santykis. Taikant peleko ir karkaso santykį, kyla didelių kontrolės ir reikalavimų laikymosi užtikrinimo sunkumų. Tokio santykio naudojimas yra nepakankamas panaikinti geriausios žuvies atrinkimo praktiką ir dėl skirtingų pelekų pjovimo būdų ir skirtingų rūšių ryklių pelekų dydžio ir svorio skirtumų tokio santykio naudojimas galėtų sudaryti galimybes pelekus šalinti taip, kad tai liktų nepastebėta. Po apdorojimo operacijų ryklių pelekai ir kūnai gali būti iškraunami skirtinguose uostuose. Tokiomis aplinkybėmis tampa sunku rinkti duomenis, inter alia, nustatyti rūšis ir populiacijos struktūrą, kuriais grindžiamos mokslinės konsultacijos dėl žvejybos apsaugos ir valdymo priemonių;

(7)

atsižvelgiant į 1999 m. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) priimtą Tarptautinį veiksmų planą, skirtą ryklių ištekliams išsaugoti ir valdyti, Sąjunga turėtų priimti visas reikalingas priemones dėl ryklių išsaugojimo ir sumažinti sužvejotų ryklių atliekas ir išmetamų į jūrą dalių kiekį. 2009 m. balandžio 23 d. Taryba savo išvadose patvirtino Sąjungos bendrą metodą ir konkrečius tikslus, kaip tai nurodyta 2009 m. vasario 5 d. Komisijos komunikate dėl Europos bendrijos veiksmų plano, skirto ryklių ištekliams išsaugoti ir valdyti. Taryba taip pat paragino Komisiją atkreipti ypatingą dėmesį į ryklių pelekų pašalinimo klausimą ir kuo greičiau pateikti pasiūlymą dėl Reglamento (EB) Nr. 1185/2003 dalinio pakeitimo, visų pirma dėl jame numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų ir su jomis susijusių sąlygų;

(8)

Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (angl. STECF) pripažįsta ryklių pelekų pašalinimo problemą ir kviečia ją be išimties spręsti, siūlydamas, kad visos plokštėtažiaunių rūšių žuvys turėtų būti iškraunamos su nuo jų kūnų nepašalintais pelekais ir (arba) sparnais;

(9)

ryklių pelekų pašalinimo praktika vis dažniau svarstoma regioninėse žvejybos valdymo organizacijose. Be to, jų mokslinės įstaigos labiau linkusios pritarti tam, kad rykliai būtų iškraunami su nuo jų kūnų nepašalintais pelekais, pažymėdamos, kad tai – geriausias būdas užkirsti kelią pelekų pašalinimui ir palengvinti žuvų ištekliams įvertinti reikalingų duomenų rinkimą. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nuo 2007 m. skelbiamose metinėse rezoliucijose dėl tvarios žuvininkystės, 2008 m. IUCN bendroje politikoje prieš pelekų šalinimą ir Susitarimo dėl žuvų išteklių peržiūros konferencijos 2010 m. posėdyje tautos paragintos imtis priemonių, reikalaujančių, jog visi rykliai būtų iškraunami su nuo jų kūnų nepašalintais pelekais;

(10)

2010 ir 2011 m. Komisija, atlikdama reikalaujamą poveikio vertinimą, surengė viešas konsultacijas tam, kad būtų surinkta informacija apie tai, kaip būtų tinkamiausia iš dalies pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 1185/2003. Poveikio vertinime Komisija padarė išvadą, kad norint pasiekti bendrąjį ryklių išteklių išsaugojimo tikslą, tame reglamente turėtų būti numatyta, kad visi rykliai turi būti iškraunami su nuo jų kūnų nepašalintais pelekais;

(11)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 1185/2003 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

1.

2 straipsnio 3 punktas išbraukiamas.

2.

3 straipsnyje įterpiama ši dalis:

„1a.   Nepadarant poveikio 1 daliai, siekiant palengvinti sandėliavimą laive, ryklių pelekai gali būti iš dalies nupjaunami ir prilenkiami prie karkaso, tačiau iki iškrovimo nuo karkaso neatskiriami.“

3.

4 ir 5 straipsniai išbraukiami.

4.

6 straipsnis pakeičiamas taip:

„6 straipsnis

Ataskaitos

1.   Kai su valstybės narės vėliava plaukiojantys žvejybos laivai žvejoja, laiko laive, perkrauna arba iškrauna ryklius, vėliavos valstybė narė pagal 2009 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1224/2009, nustatantį Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis (*), ir pagal 2011 m. balandžio 8 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 404/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009 įgyvendinimo taisyklės (**), kasmet iki gegužės 1 d. pateikia Komisijai išsamią ataskaitą apie šio reglamento įgyvendinimą praėjusiais metais. Ataskaitoje apibūdinama vėliavos valstybės narės vykdyta stebėsena, kaip šio reglamento reikalavimų laikomasi jos laivuose Sąjungos vandenyse ir Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse, ir nurodoma, kokių reikalavimų laikymosi užtikrinimo priemonių ji ėmėsi neatitikties reikalavimams atvejais. Visų pirma, vėliavos valstybės narė pateikia visą šią informaciją:

2.   Valstybėms narėms pateikus antrąją metinę ataskaitą pagal 1 dalį, Komisija iki 2016 m. sausio 1 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šio reglamento taikymą ir tarptautinius pokyčius šioje srityje.

(*)  OL L 343, 2009 12 22, p. 1."

(**)  OL L 112, 2011 4 30, p. 1.“"

29.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 181/4

(1)

Sąjunga yra nustačiusi sau tikslą išsaugoti ir vystyti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrintas laisvas asmenų judėjimas ir sudarytos palankesnės sąlygos pasinaudoti teise kreiptis į teismą, visų pirma taikant teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimo civilinėse bylose principą. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, ypač kai jos yra būtinos tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(2)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisminis bendradarbiavimas tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose turi būti grindžiamas teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimo principu;

(3)

bendroje vidaus sienų neturinčioje teisingumo erdvėje nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti greitą ir paprastą vienoje valstybėje narėje paskirtų apsaugos priemonių pripažinimą ir, kai taikytina, vykdymą kitoje valstybėje narėje, yra itin svarbios siekiant užtikrinti, kad vienoje valstybėje narėje fiziniam asmeniui suteikta apsauga būtų išlaikoma ir toliau jam teikiama bet kurioje kitoje valstybėje narėje, į kurią tas asmuo keliauja arba persikelia. Turėtų būti užtikrinama, kad Sąjungos piliečiai, teisėtai naudodamiesi savo teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 2 dalį ir SESV 21 straipsnį, neprarastų tos apsaugos;

(4)

abipusis pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje ir siekis užtikrinti mažiau laiko ir išlaidų reikalaujantį apsaugos priemonių judėjimą Sąjungoje pateisina principą, pagal kurį paskyrus apsaugos priemones vienoje valstybėje narėje, jos būtų pripažintos visose kitose valstybėse narėse nereikalaujant jokios specialios procedūros. Todėl vienoje valstybėje narėje (toliau – kilmės valstybė narė) paskirta apsaugos priemonė turėtų būti traktuojama taip, tarsi ji būtų paskirta valstybėje narėje, kurioje siekiama ją pripažinti (toliau – valstybė narė, į kurią kreipiamasi);

(5)

kad būtų pasiektas laisvo apsaugos priemonių judėjimo tikslas, būtina ir tikslinga, kad apsaugos priemonių pripažinimą, o prireikus ir vykdymą reguliuojančios taisyklės būtų reglamentuojamos privaloma ir tiesiogiai taikoma Sąjungos teisine priemone;

(6)

šis reglamentas turėtų būti taikomas apsaugos priemonėms, paskirtoms siekiant apsaugoti asmenį, kai esama rimtų priežasčių manyti, kad yra pavojaus to asmens gyvybei, fizinei ar psichinei neliečiamybei, asmens laisvei, saugumui arba lytiniam neliečiamumui, pavyzdžiui, siekiant užkirsti kelią bet kokios formos smurtui dėl lyties ar smurtui artimoje aplinkoje, pavyzdžiui, fiziniam smurtui, priekabiavimui, seksualinei agresijai, persekiojimui, bauginimui ar kitų formų netiesioginei prievartai. Svarbu pabrėžti, kad šis reglamentas taikomas visoms aukoms, nepaisant to, ar jos yra smurto dėl lyties aukos;

(7)

2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai (3), užtikrinama, kad nusikaltimų aukoms būtų suteikiama tinkama informacija ir parama;

(8)

šis reglamentas papildo Direktyvą 2012/29/ES. Tai, kad asmeniui taikoma civilinėse bylose paskirta apsaugos priemonė, nebūtinai užkerta kelią tam, kad tas asmuo būtų apibrėžiamas kaip „auka“ pagal tą direktyvą;

(9)

šio reglamento taikymo sritis priskiriama teisminiam bendradarbiavimui civilinėse bylose, kaip apibrėžta SESV 81 straipsnyje. Šis reglamentas taikomas tik civilinėse bylose paskirtoms apsaugos priemonėms. Baudžiamosiose bylose priimtoms apsaugos priemonėms taikoma 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio (4);

(10)

civilinių bylų samprata turėtų būti aiškinama savarankiškai, remiantis Sąjungos teisės principais. Civilinis, administracinis ar baudžiamasis apsaugos priemonę skiriančios valdžios institucijos pobūdis neturėtų būti lemiamas vertinant civilinį apsaugos priemonės pobūdį;

(11)

šis reglamentas neturėtų trukdyti 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (5) (toliau – Reglamentas „Briuselis IIa“) veikimui. Pagal Reglamentą „Briuselis IIa“ priimti sprendimai ir toliau turėtų būti pagal tą reglamentą pripažįstami ir vykdomi;

(12)

šiuo reglamentu atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas ir juo nedaromas poveikis nacionalinėms sistemoms, taikomoms skiriant apsaugos priemones. Šiuo reglamentu valstybės narės nėra įpareigojamos keisti savo nacionalines sistemas, kad būtų galima paskirti apsaugos priemones civilinėse bylose ar nustatyti apsaugos priemones civilinėse bylose šiam reglamentui taikyti;

(13)

siekiant atsižvelgti į įvairių rūšių valdžios institucijas, kurios valstybėse narėse paskiria apsaugos priemones civilinėse bylose, ir, kitaip nei kitose teisminio bendradarbiavimo srityse, šis reglamentas turėtų būti taikomas tiek teisminių institucijų, tiek administracinių valdžios institucijų sprendimams, jeigu pastarosios užtikrina visų pirma savo nešališkumą ir šalių teisę, kad sprendimą peržiūrėtų teisminė institucija. Policijos įstaigos jokiu būdu neturėtų būti laikomos išduodančiosiomis valdžios institucijomis, kaip apibrėžta šiame reglamente;

(14)

remiantis tarpusavio pripažinimo principu, kilmės valstybėje narėje paskirtos apsaugos priemonės civilinėse bylose valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turėtų būti pripažįstamos kaip apsaugos priemonės civilinėse bylose pagal šį reglamentą;

(15)

vadovaujantis tarpusavio pripažinimo principu, pripažinimas atitinka apsaugos priemonės galiojimo trukmę. Tačiau, atsižvelgiant į apsaugos priemonių, kurias galima taikyti pagal valstybių narių teisės aktus, įvairovę, ypač jų galiojimo trukmės atžvilgiu, ir į tai, kad šis reglamentas paprastai bus taikomas skubiais atvejais, išimties tvarka pripažinimas pagal šį reglamentą turėtų galioti ne ilgiau kaip 12 mėnesių laikotarpiu nuo šiame reglamente numatytos pažymos išdavimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar pati apsaugos priemonė (nepaisant to, ar tai laikina, riboto galiojimo laikotarpio ar neterminuota priemonė) galioja ilgiau;

(16)

tais atvejais, kai apsaugos priemonės galiojimo trukmė yra ilgesnė nei 12 mėnesių, pripažinimo galiojimo trukmės apribojimu pagal šį reglamentą neturėtų būti daromas poveikis saugomo asmens teisei prašyti, kad ta apsaugos priemonė būtų taikoma pagal bet kurį kitą galiojantį Sąjungos teisės aktą, kuriuo numatomas pripažinimas, arba prašyti, kad valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, būtų taikoma nacionalinė apsaugos priemonė;

(17)

dėl šio reglamento dalyko specialaus pobūdžio pripažinimo galiojimo trukmės apribojimas yra išimtinis ir jis neturėtų tapti precedentu kitoms priemonėms civilinėse ir komercinėse bylose;

(18)

šis reglamentas turėtų būti susijęs tik su apsaugos priemone nustatyto įpareigojimo pripažinimu. Juo neturėtų būti reglamentuojamos apsaugos priemonės įgyvendinimo ar vykdymo procedūros, taip pat jis neturėtų apimti jokių galimų sankcijų, kurios galėtų būti paskirtos, jei apsaugos priemone paskirtas įpareigojimas būtų pažeidžiamas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Tie klausimai sprendžiami pagal tos valstybės narės teisę. Tačiau, vadovaujantis bendraisiais Sąjungos teisės principais ir visų pirma tarpusavio pripažinimo principu, valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal šį reglamentą pripažintos apsaugos priemonės galėtų galioti valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi;

(19)

apsaugos priemonėmis, kurioms taikomas šis reglamentas, apsauga saugomam asmeniui turėtų būti suteikiama jo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje ar kitoje vietoje, kurioje tas asmuo reguliariai lankosi, pavyzdžiui, artimųjų giminaičių gyvenamojoje vietoje arba mokykloje ar švietimo įstaigoje, kurioje mokosi jo vaikas. Neatsižvelgiant į tai, ar atitinkama vieta arba rajono, kuriame įgyvendinama apsaugos priemonė, teritorija apsaugos priemonėje yra apibūdinama nurodant vieną ar daugiau konkrečių adresų arba nurodant apibrėžtą erdvę, prie kurių pavojų keliančiam asmeniui atitinkamai neleidžiama prisiartinti arba į juos patekti (arba derinant abu kriterijus), apsaugos priemone nustatyto įpareigojimo pripažinimas siejamas su tuo, kokiu tikslu saugomas asmuo naudojasi vieta, o ne su konkrečiu adresu;

(20)

atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir su sąlyga, kad būtų išlaikomas apsaugos priemonės pobūdis ir esminiai elementai, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingai valdžios institucijai turėtų būti leidžiama patikslinti faktinius apsaugos priemonės elementus, jeigu toks patikslinimas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad apsaugos priemonės pripažinimas būtų veiksmingas praktikoje valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Faktiniai elementai apima adresą, bendrą buvimo vietą arba minimalų atstumą, kurio turi laikytis pavojų keliantis asmuo nuo saugomo asmens, adreso arba bendros buvimo vietos. Tačiau toks patikslinimas negali daryti poveikio apsaugos priemonės rūšiai ir civiliniam pobūdžiui;

(21)

kad būtų paprasčiau patikslinti apsaugos priemonę, pažymoje turėtų būti nurodoma, ar apsaugos priemonėje nurodytas adresas yra gyvenamosios vietos, darbo vietos ar saugomo asmens reguliariai lankomos vietos adresas. Be to, jei taikytina, pažymoje taip pat turėtų būti nurodyta apibrėžta erdvė (apytikris spindulys nuo konkretaus adreso), kurioje galioja apsaugos priemone pavojų keliančiam asmeniui nustatytas įpareigojimas;

(22)

kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos apsaugos priemonėms laisvai judėti Sąjungoje, šiuo reglamentu turėtų būti nustatytas vienas bendras pažymos modelis ir tuo tikslu nustatyta daugiakalbė standartinė forma. Išduodančioji valdžios institucija saugomo asmens prašymu turėtų išduoti pažymą;

(23)

laisvo teksto laukelių daugiakalbėje standartinėje pažymos formoje turėtų būti kuo mažiau, kad vertimas raštu ar transliteracija dauguma atvejų galėtų būti atlikta saugomam asmeniui nepatiriant išlaidų, naudojant standartinę formą atitinkama kalba. Visos reikiamo vertimo, papildančio daugiakalbės standartinės formos tekstą, išlaidos turi būti paskirstomos taip, kaip numatyta kilmės valstybės narės teisėje;

(24)

jei pažymoje yra laisvo teksto, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentinga valdžios institucija turėtų nuspręsti, ar reikia atlikti vertimą raštu arba transliteraciją. Tai neturėtų trukdyti saugomam asmeniui arba kilmės valstybės narės išduodančiajai valdžios institucijai savo iniciatyva pateikti vertimą arba transliteraciją;

(25)

siekiant užtikrinti pagarbą pavojų keliančio asmens teisėms į gynybą, tuo atveju, kai apsaugos priemonė buvo paskirta jam neatvykus į teismo posėdį arba taikant procedūrą, kuria nenumatytas išankstinis pranešimas tam asmeniui (ex parte procedūra), pažymos išdavimas turėtų būti galimas tik tada, jei tas asmuo turėjo galimybę pasirengti gynybai dėl apsaugos priemonės. Tačiau siekiant užkirsti kelią priemonėms išvengti ir atsižvelgiant į atvejams, kuriais reikia taikyti apsaugos priemones, įprastą skubumą, neturėtų būti reikalaujama, kad prieš išduodant pažymą tokiai gynybai parengti skirtas laikotarpis turėtų būti pasibaigęs. Pažyma turėtų būti išduota, kai tik apsaugos priemonė tampa vykdytina kilmės valstybėje narėje;

(26)

atsižvelgiant į paprastumo ir spartos tikslus šiame reglamente numatyti paprasti ir greiti metodai, kurie turi būti naudojami informuoti pavojų keliantį asmenį apie procesinius veiksmus. Tie specialūs pranešimo metodai turėtų būti taikomi tik šio reglamento tikslais dėl ypatingo jo dalyko pobūdžio, bet neturėtų būti precedentu kitiems dokumentams civilinėse ir komercinėse bylose ir neturėtų daryti poveikio jokiems dvišaliame ar daugiašaliame valstybės narės ir trečiosios šalies susitarime nustatytiems tos valstybės narės įsipareigojimams, susijusiems su teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimu kitoje valstybėje civilinių bylų atveju;

(27)

apie pažymą informuojant pavojų keliantį asmenį ir atliekant bet kokius apsaugos priemonės faktinių elementų patikslinimus valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į saugomo asmens interesą neatskleisti jo buvimo vietos ar kitų kontaktinių duomenų. Tokie duomenys pavojų keliančiam asmeniui neturėtų būti atskleidžiami, išskyrus atvejus, kai toks atskleidimas yra būtinas norint užtikrinti, kad apsaugos priemonės būtų laikomasi arba kad ji būtų vykdoma;

(28)

pažymos išdavimo neturėtų būti galima apskųsti;

(29)

pažyma turėtų būti ištaisyta, jei dėl akivaizdžios klaidos ar netikslumo, pavyzdžiui, spausdinimo klaidos arba transkribavimo ar nuorašo klaidos, pažymoje neteisingai atspindimi apsaugos priemonėje nurodyti duomenys, arba turėtų būti panaikinta, jeigu ji buvo aiškiai klaidingai išduota, pavyzdžiui, kai ji buvo naudojama priemonei, kuriai netaikomas šis reglamentas, arba kai ji buvo išduota pažeidžiant jos išdavimo reikalavimus;

(30)

kilmės valstybės narės išduodančioji valdžios institucija, paprašius, turėtų padėti saugomam asmeniui gauti informacijos apie valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijas, kurių turi būti prašoma taikyti apsaugos priemonę arba ją vykdyti;

(31)

tam, kad teisingumas būtų vykdomas darniai, dviejose valstybėse narėse neturėtų būti priimami nesuderinami sprendimai. Tuo tikslu nesuderinamumo su teismo sprendimu, priimtu ar pripažintu valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atveju šiuo reglamentu turėtų būti nustatytas pagrindas atsisakyti pripažinti arba vykdyti apsaugos priemonę;

(32)

siekiant užtikrinti viešąjį interesą, išskirtinėmis aplinkybėmis valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui gali būti leidžiama atsisakyti pripažinti ar vykdyti apsaugos priemonę, kai jos taikymas akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės narės viešajai tvarkai. Tačiau teismas neturėtų galėti taikyti viešosios tvarkos išimties, kad atsisakytų pripažinti ar vykdyti apsaugos priemonę, jei toks elgesys prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje išdėstytoms teisėms ir visų pirma jos 21 straipsniui;

(33)

jeigu apsaugos priemonė kilmės valstybėje narėje sustabdoma arba panaikinama, arba panaikinama pažyma, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentinga valdžios institucija, pateikus atitinkamą pažymą, turėtų sustabdyti arba panaikinti apsaugos priemonės pripažinimo galiojimą ir, kai taikytina, vykdymą;

(34)

saugomas asmuo turėtų turėti veiksmingas galimybes pasinaudoti teise kreiptis į teismą kitose valstybėse narėse. Tam, kad būtų užtikrintos tokios veiksmingos galimybės procedūrose, kurioms taikomas šis reglamentas, teisinė pagalba turi būti suteikiama pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/8/EB, numatančią teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles (6);

(35)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui, valstybių narių turėtų būti reikalaujama pateikti tam tikrą informaciją apie jų nacionalines taisykles ir procedūras, susijusias su apsaugos priemonėmis civilinėse bylose, per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose, įsteigtą Tarybos sprendimu 2001/470/EB (7). Su valstybių narių pateikta informacija turėtų būti galima susipažinti Europos e. teisingumo portale;

(36)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su šiame reglamente numatytų formų nustatymu ir vėlesniais pakeitimais. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (8);

(37)

įgyvendinimo aktai, kuriais nustatomos ir vėliau iš dalies keičiamos šiame reglamente numatytos formos, priimami laikantis nagrinėjimo procedūros;

(38)

šiuo reglamentu gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma juo siekiama užtikrinti Chartijos 47 ir 48 straipsniuose nustatytas teises į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą. Šis reglamentas turėtų būti taikomas atsižvelgiant į tas teises ir principus;

(39)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti valstybėje narėje paskirtų apsaugos priemonių civilinėse bylose paprasto ir greito pripažinimo mechanizmo taisykles, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(40)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį tos valstybės narės pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(41)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(42)

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas 2011 m. spalio 17 d. pateikė nuomonę (9), grindžiamą 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (10) 41 straipsnio 2 dalimi,

a)

draudimas lankytis vietose, kuriose gyvena, dirba arba reguliariai lankosi ar reguliariai būna saugomas asmuo, arba to lankymosi reguliavimas;

b)

draudimas bet kokiu būdu, įskaitant telefonu, elektroniniu ar įprastiniu paštu, faksu ar kitomis priemonėmis, susisiekti su saugomu asmeniu arba tokių ryšių reguliavimas;

c)

draudimas priartėti prie saugomo asmens arčiau nei nustatytu atstumu arba tokio priartėjimo reguliavimas;

a)

apsaugos priemonės kopiją, atitinkančią jos autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas;

b)

kilmės valstybėje narėje pagal 5 straipsnį išduotą pažymą; ir

c)

prireikus pažymos transliteraciją ir (arba) vertimą raštu pagal 16 straipsnį.

a)

išduodančiosios valdžios institucijos pavadinimas ir adresas/kontaktiniai duomenys;

b)

bylos numeris;

c)

pažymos išdavimo data;

d)

duomenys apie saugomą asmenį: vardas ir pavardė, gimimo data ir vieta, jeigu jie žinomi, ir adresas, kuriuo turi būti siunčiami pranešimai, prieš tai pabrėžtinai įspėjant, kad tas adresas gali būti atskleistas pavojų keliančiam asmeniui;

e)

duomenys apie pavojų keliantį asmenį: vardas ir pavardė, gimimo data ir vieta, jeigu jie žinomi, ir adresas, kuriuo turi būti siunčiami pranešimai;

f)

visa apsaugos priemonei vykdyti būtina informacija, įskaitant, kai taikytina, priemonės rūšį ir ja nustatomą įpareigojimą pavojų keliančiam asmeniui, taip pat nurodant vietos ir (arba) apibrėžtos zonos, prie kurių atitinkamai tam asmeniui draudžiama priartėti arba į kuriuos jam draudžiama patekti, atliekamą funkciją;

g)

apsaugos priemonės galiojimo trukmė;

h)

pripažinimo galiojimo trukmė pagal 4 straipsnio 4 dalį;

i)

deklaracija, kad įvykdyti 6 straipsnyje nustatyti reikalavimai;

j)

informacija apie pagal 9 ir 13 straipsnius suteiktas teises;

k)

dėl patogumo – visas šio reglamento pavadinimas.

a)

ištaiso, jei dėl kanceliarinės klaidos apsaugos priemonėje nurodyti duomenys neatitinka pažymoje nurodytų duomenų; arba

b)

panaikina, jeigu ji, atsižvelgiant į 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir šio reglamento taikymo sritį, buvo aiškiai klaidingai išduota.

a)

akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai arba

b)

yra nesuderinamas su teismo sprendimu, priimtu arba pripažįstamu valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi.

a)

kokios rūšies valdžios institucijos yra kompetentingos į šio reglamento taikymo sritį patenkančiais klausimais, jeigu taikytina nurodydamos:

b)

priimtiną vertimo kalbą ar kalbas, kaip nurodyta 16 straipsnio 1 dalyje.

29.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 181/13

(1)

1997 m. kovo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 552/97, laikinai Mianmaro Sąjungai neleidžiančio naudotis bendrosiomis tarifo privilegijomis (2) su pakeitimais, padarytais 2008 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 732/2008 dėl bendrųjų tarifų lengvatų sistemos taikymo nuo 2009 m. sausio 1 d. (3) 28 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnyje nustatyta, kad Mianmaro/Birmos teisė į lengvatinį muitų tarifą, suteikta Reglamentu (EB) Nr. 732/2008, laikinai atimama;

(2)

Reglamento (EB) Nr. 732/2008 15 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad tame reglamente numatytos lengvatinės priemonės visiems arba tam tikriems produktams, kurių kilmės šalis yra lengvatas gaunanti šalis, gali būti laikinai panaikintos dėl sunkių ir sistemingų to reglamento III priedo A dalyje išvardytose konvencijose nustatytų principų pažeidimų, remiantis atitinkamų stebėsenos įstaigų išvadomis;

(3)

į Reglamento (EB) Nr. 732/2008 III priedo A dalį įtraukta Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 1930 m. konvencija Nr. 29 dėl priverstinio ar privalomojo darbo;

(4)

Reglamento (EB) Nr. 552/97 2 straipsnyje nustatyta, kad to reglamento taikymas turėtų būti nutraukiamas atsižvelgiant į Komisijos ataskaitą dėl priverstinio darbo Mianmare/Birmoje, iš kurios matyti, kad Reglamento (EB) Nr. 732/2008 15 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta praktika nebetaikoma;

(5)

2012 m. birželio 13 d. Tarptautinė darbo konferencija (TDK) priėmė rezoliuciją dėl priemonių, taikomų Mianmarui pagal TDO įstatų 33 straipsnį (toliau – TDK rezoliucija). Atsižvelgdama į TDK Standartų taikymo komiteto 2012 m. birželio 4 d. priimtas išvadas ir manydama, kad toliau taikant nustatytas priemones tai nepadėtų siekti norimo rezultato, TDK nusprendė panaikinti apribojimus, dėl kurių TDO negalėjo vykdyti techninio bendradarbiavimo su Mianmaro/Birmos Vyriausybe ir teikti jai pagalbos. Be to, TDK metams sustabdė TDO prašymą nariams peržiūrėti savo ryšius su Mianmaru/Birma ir įsitikinti, kad tie ryšiai nesusiję su priverstiniu darbu;

(6)

2012 m. rugsėjo 17 d. Komisija pakelbė ataskaitą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 552/97 2 straipsnį dėl priverstinio darbo Mianmare/Birmoje ir joje pateikė savo išvadas (toliau – ataskaita). Ataskaitoje daroma išvada, kad Mianmarui/Birmai padarius pažangą siekiant laikytis TDO rekomendacijų – tai pripažino kompetentingos TDO stebėsenos įstaigos – TDO konvencijoje Nr. 29 nustatytų principų pažeidimai gali būti nebelaikomi „sunkiais ir sistemingais“, ir rekomenduojama Mianmarui/Birmai vėl taikyti bendruosius lengvatinius muitų tarifus;

(7)

todėl, atsižvelgiant į TDK rezoliuciją ir ataskaitą bei vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 552/97 2 straipsniu, nuo TDK rezoliucijos priėmimo dienos reikėtų panaikinti laikiną draudimą Mianmarui/Birmai taikyti lengvatinius muitų tarifus, nustatytus Reglamentu (EB) Nr. 732/2008;

(8)

Komisija turėtų toliau stebėti su priverstiniu darbu susijusią padėtį Mianmare/Birmoje ir nustatyta tvarka, įskaitant prireikus draudimo atnaujinimą, reaguoti į pokyčius,

29.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 181/15

(1)

Taryba 2008 m. rugsėjo 25 d. rezoliucijoje dėl išsamaus Europos kovos su prekių klastojimu ir piratavimu veiksmų plano paprašė peržiūrėti 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (2);

(2)

prekyba prekėmis, kuriomis pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės, daro didelę žalą teisių turėtojams, naudotojams ar gamintojų grupėms, taip pat teisės besilaikantiems gamintojams ir prekybininkams. Tokia prekyba taip pat galėtų klaidinti vartotojus, o kai kuriais atvejais – kelti pavojų jų sveikatai ir saugai. Kiek įmanoma reikėtų užtikrinti, kad tokios prekės nepatektų į Sąjungos rinką, ir patvirtinti priemones, kuriomis būtų kovojama su šia neteisėta prekyba netrukdant teisėtai prekybai;

(3)

Reglamento (EB) Nr. 1383/2003 peržiūra parodė, kad, atsižvelgiant į pokyčius ekonomikos, prekybos ir teisės srityse, būtini tam tikri teisinės sistemos patobulinimai, kad muitinė geriau atliktų intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimą ir būtų garantuotas tinkamas teisinis tikrumas;

(4)

muitinė turėtų būti kompetentinga atlikti intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimą prekių, kurioms pagal Sąjungos muitų teisės aktus taikoma muitinės priežiūra arba muitinis tikrinimas, atžvilgiu ir vykdyti tinkamus tokių prekių patikrinimus siekiant užkirsti kelią operacijoms, kuriomis pažeidžiami intelektinės nuosavybės teises reglamentuojantys teisės aktai. Intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimas pasienyje, nesvarbu, kur prekėms yra arba turėjo būti taikomos muitinės priežiūros arba muitinio tikrinimo priemonės, yra efektyvus būdas greitai ir veiksmingai suteikti teisinę apsaugą teisių turėtojui, taip pat naudotojams ir gamintojų grupėms. Kai muitinė neišleidžia prekių ar prekes sulaiko pasienyje, turėtų būti reikalaujama tik vienos teisinės procedūros, o kai prekės aptinkamos rinkoje, jau išskirstytos ir pristatytos mažmenininkams, turėtų būti reikalaujama kelių atskirų teisinių procedūrų, kad užtikrinimas būtų tokio paties lygio. Išimtis turėtų būti padaryta prekėms, išleistoms į laisvą apyvartą galutinio vartojimo sąlygomis, nes tokios prekės lieka muitinės prižiūrimos, net jeigu jos yra išleistos į laisvą apyvartą. Šis reglamentas neturėtų būti taikomas keleivių asmeniniame bagaže gabenamoms prekėms, jei tos prekės skirtos jų asmeniniam naudojimui ir jei nėra jokių komercinio vežimo požymių;

(5)

Reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 netaikomas tam tikroms intelektinės nuosavybės teisėms, be to, į jo taikymo sritį neįtraukti tam tikri pažeidimai. Siekiant geresnio intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo, muitinės intervencija turėtų būti išplėsta įtraukiant ir kitų rūšių pažeidimus, kuriems netaikomas Reglamentas (EB) Nr. 1383/2003. Todėl į šio reglamento taikymo sritį turėtų būti įtrauktos ne tik teisės, kurioms jau taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1383/2003, bet ir prekiniai pavadinimai, jei jie pagal nacionalinę teisę saugomi kaip išimtinės nuosavybės teisės, taip pat puslaidininkių gaminių topografijos, naudingieji modeliai ir įtaisai, kurie visų pirma yra suprojektuoti, pagaminti ar pritaikyti technologinių priemonių neutralizavimui arba jų neutralizavimo palengvinimui;

(6)

pažeidimai, padaryti dėl vadinamosios neteisėtos lygiagrečios prekybos ir „perviršių“, į Reglamento (EB) Nr. 1383/2003 taikymo sritį neįtraukti. Prekės, kuriomis lygiagrečiai prekiaujama neteisėtai, t. y. prekės, pagamintos gavus teisių turėtojo sutikimą, tačiau pirmą kartą pateikiamos rinkai Europos ekonominėje erdvėje neturint jo sutikimo, ir „perviršiai“, t. y. prekės, pagamintos asmens, kuris turi tinkamą teisių turėtojo leidimą pagaminti tam tikrą prekių kiekį, tačiau viršijančios to asmens ir teisių turėtojo sutartą kiekį, yra pagamintos kaip nesuklastotos prekės, todėl muitinė neturėtų skirti daug dėmesio tokioms prekėms. Todėl neteisėta lygiagreti prekyba ir „perviršiai“ neturėtų būti įtraukti ir į šio reglamento taikymo sritį;

(7)

valstybės narės, bendradarbiaudamos su Komisija, turėtų suteikti tinkamą muitinės pareigūnų mokymą, kad būtų užtikrintas tinkamas šio reglamento taikymas;

(8)

visiškai įgyvendinus šį reglamentą bus toliau stiprinama vidaus rinka, kurioje užtikrinama veiksmingesnė teisių turėtojų apsauga, skatinamas kūrybiškumas ir naujovės, o vartotojams teikiami patikimi aukštos kokybės produktai, tai savo ruožtu turėtų stiprinti tarpvalstybinius vartotojų, įmonių ir prekybininkų santykius;

(9)

valstybės narės muitinės veiklos srityje turi verstis su vis mažesniais ištekliais. Todėl reikėtų remti rizikos valdymo technologijų ir strategijų, kuriomis siekiama kuo geriau panaudoti muitinės turimus išteklius, naudojimo skatinimą;

(10)

šiame reglamente pateikiamos tik muitinei skirtos procedūrinės taisyklės. Todėl šiame reglamente nenustatoma jokių kriterijų, skirtų nustatyti, ar pažeista intelektinės nuosavybės teisė;

(11)

pagal 2001 m. lapkričio 14 d. Dohos PPO ministrų konferencijoje priimtą Deklaraciją dėl TRIPS sutarties ir visuomenės sveikatos Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, (toliau – TRIPS sutartis) gali ir turėtų būti aiškinama ir įgyvendinama taip, kad būtų palaikoma PPO narių teisė saugoti visuomenės sveikatą, ir visų pirma skatinama sudaryti galimybę visiems gauti vaistų. Todėl pagal Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus ir vystomojo bendradarbiavimo politiką, kai per Sąjungos muitų teritoriją vežami vaistai, kurie gali būti (arba nebūti) perkraunami, sandėliuojami, skirstomi į mažesnes siuntas arba toliau vežami kitos rūšies ar kita transporto priemone, ir kai toks vežimas yra tik dalis visos kelionės, kuri prasideda ir baigiasi ne Sąjungos muitų teritorijoje, muitinė, vertindama intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo riziką, turėtų atsižvelgti į bet kokią reikšmingą tikimybę, kad tokie vaistai bus nukreipti į Sąjungos rinką;

(12)

šiuo reglamentu neturėtų būti daroma įtaka nuostatoms dėl teismų kompetencijos, visų pirma 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (3) nuostatoms;

(13)

bet kurie asmenys, naudotojai, subjektai arba gamintojų grupės, kurie gali savo vardu inicijuoti teisinę procedūrą dėl galimo intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo, turėtų turėti teisę pateikti prašymą;

(14)

siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimą visoje Sąjungoje, tikslinga asmenims ar subjektams, prašantiems intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo visoje Sąjungos teritorijoje, leisti pateikti prašymą vienos valstybės narės muitinei. Tokie pareiškėjai taip pat turėtų galėti prašyti tos muitinės nuspręsti, kad reikia imtis veiksmų intelektinės nuosavybės teisių vykdymui užtikrinti toje valstybėje narėje ir bet kurioje kitoje valstybėje narėje;

(15)

siekiant sparčiai užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių vykdymą, reikėtų nustatyti, kad tais atvejais, kai muitinė, remdamasi pagrįstais požymiais, įtaria, kad jos prižiūrimomis prekėmis gali būti pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės, ji galėtų savo iniciatyva arba gavusi prašymą neišleisti prekių arba jas sulaikyti, kad suteiktų galimybę asmeniui ar subjektui, turinčiam teisę pateikti prašymą inicijuoti procedūrą siekiant nustatyti, ar buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė;

(16)

Reglamentu (EB) Nr. 1383/2003 valstybėms narėms leista numatyti procedūrą, pagal kurią tam tikras prekes galima sunaikinti neįpareigojant inicijuoti procedūros, kuria siekiama nustatyti, ar buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė. Kaip pripažinta 2008 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl klastočių poveikio tarptautinei prekybai (4), tokia procedūra labai sėkmingai taikoma valstybėse narėse, kuriose ji numatyta. Todėl procedūra turėtų būti privaloma visais intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų atvejais ir ją reikėtų taikyti tada, kai deklarantas arba prekių turėtojas sutinka su sunaikinimu. Be to, šios procedūros taikymo tvarka turėtų nustatyti, kad muitinė gali laikyti, jog deklarantas arba prekių turėtojas davė sutikimą, kad prekės būtų sunaikintos, kai per nustatytą laikotarpį jis tiesiogiai neprieštarauja sunaikinimui;

(17)

siekiant kuo labiau sumažinti administracinę naštą ir išlaidas, smulkioms suklastotų ir piratinių prekių siuntoms turėtų būti taikoma speciali procedūra, pagal kurią tokias prekes būtų galima sunaikinti be tiesioginio pareiškėjo sutikimo, kuris turi būti duodamas kiekvienu atveju. Vis dėlto siekiant taikyti tą procedūrą turėtų būti reikalaujama, kad pareiškėjas savo prašyme to bendrai paprašytų. Be to, muitinė turėtų turėti galimybę reikalauti, kad pareiškėjas atlygintų išlaidas, patirtas dėl tos procedūros taikymo;

(18)

siekiant didesnio teisinio tikrumo, tinkama pakeisti prekių, kuriomis, kaip įtariama, pažeidžiama intelektinės nuosavybės teisė, neišleidimo ar sulaikymo terminus ir sąlygas, kuriomis muitinė turi perduoti informaciją apie sulaikytas prekes susijusiems asmenims ir subjektams, kaip tai nustatyta Reglamentu (EB) Nr. 1383/2003;

(19)

atsižvelgiant į laikiną ir prevencinį priemonių, kurių ėmėsi muitinė, taikydama šį reglamentą, pobūdį ir priešingus šalių, kurioms tos priemonės turi įtakos, interesus, taip pat gerbiant suinteresuotųjų šalių teises reikėtų patikslinti kai kuriuos procedūrų aspektus siekiant užtikrinti sklandų reglamento taikymą. Taigi, kiek tai susiję su įvairiais šiame reglamente numatytais pranešimais, muitinė atitinkamą asmenį turėtų informuoti remdamasi dokumentais apie muitinės veiksmus arba prekių padėtį. Be to, kadangi prekių sunaikinimo procedūros taikymas reiškia, kad tiek deklarantas arba prekių turėtojas, tiek sprendimo adresatas turėtų lygiagrečiai pranešti apie savo galimus prieštaravimus dėl sunaikinimo, reikėtų užtikrinti, kad sprendimo adresatui būtų suteikta galimybė reaguoti į galimus deklaranto arba prekių turėtojo prieštaravimus dėl sunaikinimo. Todėl reikėtų užtikrinti, kad deklarantui ar prekių turėtojui apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą būtų pranešama anksčiau nei sprendimo adresatui arba jiems būtų pranešama tą pačią dieną;

(20)

muitinė ir Komisija raginamos pagal savo atitinkamą kompetenciją bendradarbiauti su Europos intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų stebėsenos centru;

(21)

siekiant nutraukti tarptautinę prekybą prekėmis, kuriomis pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės, TRIPS sutartyje nustatyta, kad PPO nariai turi skatinti muitines keistis informacija apie tokią prekybą. Atitinkamai Komisijai ir valstybių narių muitinėms turėtų būti sudaryta galimybė keistis informacija su atitinkamomis trečiųjų valstybių institucijomis apie įtariamus intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, įskaitant informaciją apie prekes, vežamas tranzitu per Sąjungos teritoriją, kurios yra kilusios iš tų trečiųjų valstybių arba kurių paskirties vieta yra tos trečiosios valstybės;

(22)

veiksmingumo tikslais turėtų būti taikomos 1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastarųjų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą (5), nuostatos;

(23)

muitinės atsakomybė turėtų būti reglamentuojama valstybių narių teisės aktais, tačiau dėl to, kad muitinė patenkino prašymą, sprendimo adresatui neturėtų būti suteikta teisė gauti kompensaciją tuo atveju, kai muitinė neaptinka prekių, kuriomis, kaip įtariama, pažeidžiama intelektinės nuosavybės teisė, ir jas išleidžia arba nesiima veiksmų joms sulaikyti;

(24)

atsižvelgiant į tai, kad muitinė imasi veiksmų pagal prašymą, tikslinga nustatyti, kad sprendimo adresatas turėtų atlyginti visas išlaidas, kurių patiria muitinė, imdamasi veiksmų jo intelektinės nuosavybės teisių vykdymui užtikrinti. Vis dėlto tai neturėtų trukdyti sprendimo adresatui siekti gauti kompensaciją iš pažeidėjo ar kitų asmenų, kurie galėtų būti laikomi atsakingais pagal valstybės narės, kurioje buvo aptiktos prekės, teisės aktus. Atitinkamais atvejais tokiais asmenimis galėtų būti laikomi tarpininkai. Kitų asmenų nei muitinės išlaidos ir žala, patirtos dėl tam tikrų muitinių veiksmų, kai prekės neišleidžiamos ar sulaikomos remiantis su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusiu trečiosios šalies reikalavimu, turėtų būti reglamentuojamos specialiais teisės aktais, taikomais kiekvienu konkrečiu atveju;

(25)

šiuo reglamentu sudaroma galimybė muitinei leisti vežti sunaikinimui skirtas prekes iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje, prižiūrint muitinei. Be to, muitinė gali nuspręsti išleisti tokias prekes į laisvą apyvartą siekiant jas toliau perdirbti ar pašalinti iš prekybos kanalų, be kita ko, informacijos sklaidos, mokymo ir švietimo tikslais;

(26)

muitinės atliekamas intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimas apima keitimąsi informacija apie sprendimus, susijusius su prašymais. Toks duomenų tvarkymas taip pat apima asmens duomenis ir jis turėtų būti vykdomas laikantis Sąjungos teisės, kaip nustatyta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (6) ir 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (7);

(27)

keitimasis informacija, susijusia su sprendimais dėl prašymų ir su muitinės veiksmais, turėtų būti vykdomas per centrinę elektroninę duomenų bazę. Reikėtų apibrėžti subjektą, kuris kontroliuos ir valdys duomenų bazę, ir subjektus, atsakingus už duomenų bazėje esančių duomenų tvarkymo saugumo užtikrinimą. Galimas bet kokio pobūdžio sąveikos ar mainų nustatymas visų pirma turėtų atitikti tikslų apribojimo principą, t. y. duomenys turėtų būti naudojami tuo tikslu, kuriuo sukurta duomenų bazė, ir neturėtų būti leidžiamas joks kitas to tikslo neatitinkantis keitimasis informacija ar tarpusavio sąveika;

(28)

siekiant užtikrinti, kad būtų galima patikslinti termino „smulkios siuntos“ apibrėžtį, jei paaiškėtų, kad ji yra nepraktiška, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti veiksmingą procedūros veikimą, arba kai tai būtina siekiant išvengti bandymų apeiti šią procedūrą, susijusių su siuntų turiniu, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį, kuriais būtų iš dalies pakeisti neesminiai termino „smulkios siuntos“ apibrėžties elementai, konkrečiai – toje apibrėžtyje nustatyti konkretūs kiekiai. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(29)

siekiant užtikrinti vienodas nuostatų dėl keitimosi duomenimis su trečiosiomis valstybėmis praktinės tvarkos aspektų nustatymo ir nuostatų dėl prašymo formų ir prašymo pratęsti laikotarpį, kuriuo muitinė turi imtis veiksmų, formų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, t. y. įgaliojimai nustatyti tuos praktinės tvarkos aspektus ir standartines formas. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (8). Nors šio reglamento nuostatų, kurias reikia įgyvendinti, dalykas priklauso bendros prekybos politikos sričiai, siekiant nustatyti standartines formas ir atsižvelgiant į šių įgyvendinimo aktų pobūdį ir poveikį juos priimant turėtų būti taikoma patariamoji procedūra, nes visi informaciją, kuri turi būti pateikta tose formose, sudarantys duomenys yra tiesiogiai paminėti šio reglamento tekste. Todėl tuose įgyvendinimo aktuose bus nustatytas tik formos formatas ir struktūra, ir jie neturės jokios papildomos įtakos Sąjungos bendrai prekybos politikai;

(30)

Reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 turėtų būti panaikintas;

(31)

vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, kuris 2011 m. spalio 12 d. pateikė nuomonę (9),

a)

deklaruojamos išleidimui į laisvą apyvartą, eksportui arba reeksportui įforminti;

b)

įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją arba iš jos išvežamos;

c)

pateikiamos sąlyginio neapmokestinimo procedūrai įforminti arba įvežamos į laisvąją zoną arba padedamos į laisvąjį sandėlį.

a)

prekių ženklas;

b)

dizainas;

c)

autorių teisės ar gretutinės teisės, kaip numatyta nacionalinėje arba Sąjungos teisėje;

d)

geografinė nuoroda;

e)

patentas, kaip numatyta nacionalinėje arba Sąjungos teisėje;

f)

medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimas, kaip numatyta 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo (11);

g)

augalų apsaugos produktų papildomos apsaugos liudijimas, kaip numatyta 1996 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1610/96 dėl augalų apsaugos priemonių papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo (12);

h)

augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, kaip numatyta 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (13);

i)

augalų veislių teisinė apsauga, kaip numatyta nacionalinėje teisėje;

j)

puslaidininkio gaminio topografija, kaip numatyta nacionalinėje arba Sąjungos teisėje;

k)

naudingasis modelis tik tiek, kiek jis yra saugomas kaip intelektinės nuosavybės teisė pagal nacionalinę arba Sąjungos teisę;

l)

prekinis pavadinimas tik tiek, kiek jis yra saugomas kaip išimtinė intelektinės nuosavybės teisė pagal nacionalinę arba Sąjungos teisę;

a)

Bendrijos prekių ženklas, kaip numatyta 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (14);

b)

prekių ženklas, įregistruotas valstybėje narėje, o Belgijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų atveju – Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyboje;

c)

prekių ženklas, įregistruotas pagal valstybėje narėje arba Sąjungoje galiojančius tarptautinius susitarimus;

a)

Bendrijos dizainas, kaip numatyta 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (15);

b)

dizainas, įregistruotas valstybėje narėje, o Belgijos Liuksemburgo arba Nyderlandų atveju – Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyboje;

c)

dizainas, įregistruotas pagal valstybėje narėje arba Sąjungoje galiojančius tarptautinius susitarimus;

a)

saugoma žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinė nuoroda arba kilmės vietos nuoroda, kaip numatyta 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų (16);

b)

vyno kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda, kaip numatyta 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1234/2007, nustatančiame bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (17);

c)

aromatintų vyno gėrimų geografinė nuoroda, kaip numatyta 1991 m. birželio 10 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1601/91, nustatančiame bendrąsias aromatintų vynų, aromatintų vyno gėrimų ir aromatintų vyno kokteilių apibrėžimo, aprašymo ir pateikimo taisykles (18);

d)

spiritinių gėrimų geografinė nuoroda, kaip numatyta 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos (19);

e)

a–d punktuose nenurodytų produktų geografinė nuoroda tik tiek, kiek ji saugoma kaip išimtinė intelektinės nuosavybės teisė pagal nacionalinę arba Sąjungos teisę;

f)

geografinė nuoroda, kaip numatyta Sąjungos ir trečiųjų valstybių susitarimuose, ir jei ji kaip tokia įtraukta į tuos susitarimus;

a)

prekės, kurios yra veiksmo, kuriuo pažeidžiamas prekių ženklas valstybėje narėje, kurioje jos aptiktos, objektas ir kurios yra be leidimo pažymėtos žymeniu, tapačiu tos pačios rūšies prekėms teisėtai įregistruotam prekių ženklui, arba ženklu, kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo tokio prekių ženklo;

b)

prekės, kurios yra veiksmo, kuriuo pažeidžiama geografinė nuoroda, objektas valstybėje narėje, kurioje jos aptiktos, ir kurios yra pažymėtos ar apibūdintos tos geografinės nuorodos atžvilgiu saugomu pavadinimu ar terminu;

c)

pakuotės, etiketės, lipdukai, brošiūros, naudojimo instrukcijos, garantijos dokumentai ar kiti panašūs dalykai, net jei jie pateikiami atskirai, kurie yra veiksmo, kuriuo pažeidžiamas prekių ženklas arba geografinė nuoroda, objektas, kuriuose pateikiamas ženklas, pavadinimas arba terminas, kuris yra tapatus teisėtai įregistruotam prekių ženklui arba saugomai geografinei nuorodai, arba kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo tokio prekių ženklo arba geografinės nuorodos, ir kuris gali būti naudojamas tos pačios rūšies prekėms, kurių prekių ženklas arba geografinė nuoroda yra įregistruoti;

a)

prekės, kurios yra veiksmo, kuriuo pažeidžiama intelektinės nuosavybės teisė toje valstybėje narėje, objektas;

b)

įtaisai, gaminiai arba komponentai, kurie visų pirma yra suprojektuoti, pagaminti ar pritaikyti technologijoms, įtaisams arba komponentams, kuriais įprastomis jų naudojimo sąlygomis užkertamas kelias galimybei arba apribojama galimybė kūrinių atžvilgiu imtis veiksmų, kurių imtis autorius ar gretutinių teisių turėtojas nėra davęs leidimo, neutralizuoti arba jų neutralizavimui palengvinti, ir kurie yra susiję su veiksmu, pažeidžiančiu tas teises toje valstybėje narėje;

c)

liejinio formos arba matricos, kurios yra specialiai suprojektuotos ar pritaikytos prekių gamybai pažeidžiant intelektinės nuosavybės teisę, jei tokios liejinio formos ar matricos yra susijusios su veiksmu, kuriuo pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės;

a)

kurią sudaro trys arba mažiau vienetų

arba

b)

kurios bendras svoris mažesnis nei du kilogramai.

1.

nacionalinį arba Sąjungos prašymą:

2.

nacionalinį prašymą:

3.

Sąjungos prašymą: visoje dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje galiojančių išimtinių licencijų turėtojai, kai tiems licencijų turėtojams teisių turėtojas tose valstybėse narėse oficialiai leido pradėti procedūrą siekiant nustatyti, ar buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė.

a)

jis pateikiamas kompetentingam muitinės padaliniui per keturias darbo dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą;

b)

jis yra nacionalinis prašymas;

c)

jame pateikiama 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta informacija. Vis dėlto pareiškėjas gali nepateikti tos dalies g, h arba i punktuose nurodytos informacijos.

a)

pareiškėjo duomenis;

b)

pareiškėjo statusą, kaip apibrėžta 3 straipsnyje;

c)

dokumentus, kuriuose pateikiami įrodymai, pagal kuriuos kompetentingas muitinės padalinys galėtų įsitikinti, jog pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą;

d)

kai pareiškėjo prašymą pateikia jo atstovas – duomenis apie jam atstovaujantį asmenį ir to asmens įgaliojimų būti atstovu įrodymus pagal valstybės narės, kurioje teikiamas prašymas, teisės aktus;

e)

intelektinės nuosavybės teisę ar teises, kurių vykdymą prašoma užtikrinti;

f)

jei teikiamas Sąjungos prašymas – valstybes nares, kuriose muitinių prašoma imtis veiksmų;

g)

konkrečius techninius autentiškų prekių duomenis, atitinkamais atvejais įskaitant ženklinimą, pavyzdžiui, brūkšninius kodus ir atvaizdus;

h)

informaciją, kurios reikia, kad muitinė galėtų lengvai atpažinti atitinkamas prekes;

i)

informaciją, svarbią muitinei analizuojant ir vertinant atitinkamos (-ų) intelektinės nuosavybės teisės (-ių) pažeidimo riziką, pavyzdžiui, informaciją apie įgaliotus platintojus;

j)

tai, ar pagal šios dalies g, h arba i punktus pateikta informacija turi būti pažymėta riboto naudojimo žyma pagal 31 straipsnio 5 dalį;

k)

už teisinius ir techninius klausimus atsakingo pareiškėjo paskirto atstovo duomenis;

l)

pareiškėjo įsipareigojimą pranešti kompetentingam muitinės padaliniui apie bet kurią iš 15 straipsnyje išvardytų situacijų;

m)

pareiškėjo įsipareigojimą perduoti ir atnaujinti visą informaciją, svarbią muitinei analizuojant ir vertinant atitinkamos (-ų) intelektinės nuosavybės teisės (-ių) pažeidimo riziką;

n)

pareiškėjo įsipareigojimą prisiimti atsakomybę 28 straipsnyje nustatytomis sąlygomis;

o)

pareiškėjo įsipareigojimą atlyginti 29 straipsnyje nurodytas išlaidas tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis;

p)

tai, kad pareiškėjas sutinka, jog jo pateiktus duomenis gali tvarkyti Komisija ir valstybės narės;

q)

tai, ar pareiškėjas prašo taikyti 26 straipsnyje nurodytą procedūrą, ir ar muitinės prašymu sutinka atlyginti prekių, kurioms taikoma ta procedūra, sunaikinimo išlaidas.

a)

valstybėje narėje, kurioje buvo pateiktas prašymas, – kitą dieną po sprendimo priėmimo dienos;

b)

visose kitose valstybėse narėse, kuriose muitinių prašoma imtis veiksmų, – kitą dieną po pranešimo muitinėms pagal 14 straipsnio 2 dalį, jei sprendimo adresatas yra įvykdęs savo pareigas pagal 29 straipsnio 3 dalį, susijusias su vertimo išlaidomis.

a)

sprendimus patenkinti prašymą;

b)

sprendimus, atšaukiančius sprendimus patenkinti prašymą;

c)

sprendimus, iš dalies pakeičiančius sprendimus patenkinti prašymą;

d)

sprendimus pratęsti laikotarpį, kuriuo muitinė turi imtis veiksmų.

a)

sprendimus patenkinti prašymą;

b)

sprendimus, atšaukiančius sprendimus patenkinti prašymą;

c)

sprendimus, iš dalies pakeičiančius sprendimus patenkinti prašymą;

d)

sprendimus pratęsti laikotarpį, kuriuo muitinės turi imtis veiksmų.

a)

tai, kad prašyme nurodyta intelektinės nuosavybės teisė nustoja galioti;

b)

tai, kad sprendimo adresatas dėl kitų priežasčių netenka teisės pateikti prašymą;

c)

informacijos, nurodytos 6 straipsnio 3 dalyje, pasikeitimus.

a)

atšaukti bet kurį savo sprendimą patenkinti nacionalinį prašymą, priimtą to sprendimo adresato atžvilgiu, ir atsisakyti pratęsti laikotarpį, kuriuo muitinė turi imtis veiksmų;

b)

savo teritorijoje sustabdyti bet kurį sprendimą patenkinti Sąjungos prašymą, priimtą to sprendimo adresato atžvilgiu laikotarpiu, kuriuo muitinė turi imtis veiksmų.

a)

nevykdo 15 straipsnyje nustatytos pareigos pranešti;

b)

nevykdo 19 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos grąžinti pavyzdžius;

c)

nevykdo pareigų, nustatytų 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse, susijusių su išlaidomis ir vertimu;

d)

be pateisinamos priežasties neinicijuoja procedūros, kaip numatyta 23 straipsnio 3 dalyje ar 26 straipsnio 9 dalyje.

a)

nenustačiusi asmens ar subjekto, turinčio teisę pateikti prašymą, susijusį su įtariamu intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu, – per vieną darbo dieną nuo prekių neišleidimo arba jų sulaikymo dienos;

b)

negavusi prašymo pagal 5 straipsnio 3 dalį arba tokį prašymą atmetusi.

a)

inicijuoti procedūrą siekiant nustatyti, ar pažeista intelektinės nuosavybės teisė, arba naudoti tą informaciją tokios procedūros metu;

b)

atliekant su intelektinės nuosavybės teisės pažeidimu susijusį nusikalstamos veikos tyrimą, kurį valstybėje narėje, kurioje aptiktos prekės, vykdo valdžios institucijos;

c)

inicijuoti baudžiamąjį procesą arba naudoti tą informaciją baudžiamojo proceso metu;

d)

reikalauti kompensacijos iš pažeidėjo ar kitų asmenų;

e)

tartis su deklarantu arba prekių turėtoju dėl šių prekių sunaikinimo pagal 23 straipsnio 1 dalį;

f)

tartis su deklarantu arba prekių turėtoju dėl 24 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos garantijos dydžio.

a)

prekių pobūdis ir kiekis;

b)

intelektinės nuosavybės teisė, kuri, kaip įtariama, pažeista;

c)

prekių kilmė, pagaminimo vieta ir paskirties vieta;

d)

informacija apie transporto priemonės vykimą, visų pirma:

e)

informacija apie operacijas su konteineriais, visų pirma:

a)

sprendimo adresatas per 10 darbo dienų, o jei prekės yra greitai gendančios – per tris darbo dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą dienos raštu patvirtino muitinei, kad, jo įsitikinimu, buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė;

b)

sprendimo adresatas per 10 darbo dienų, o jei prekės yra greitai gendančios – per tris darbo dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą dienos raštu patvirtino muitinei savo sutikimą sunaikinti prekes;

c)

deklarantas arba prekių turėtojas per 10 darbo dienų, o jei prekės yra greitai gendančios – per tris dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą raštu patvirtino muitinei savo sutikimą sunaikinti prekes. Kai deklarantas arba prekių turėtojas per tą laikotarpį nepatvirtino savo sutikimo sunaikinti prekes, tačiau ir nepranešė muitinei, kad prieštarauja, ji gali laikyti, kad deklarantas arba prekių turėtojas patvirtino savo sutikimą sunaikinti tas prekes.

a)

deklarantas arba prekių turėtojas pateikė garantiją, kurios dydžio pakanka, kad būtų apsaugoti sprendimo adresato interesai;

b)

institucija, kompetentinga nustatyti, ar pažeista intelektinės nuosavybės teisė, neleido taikyti apsaugos priemonių;

c)

užbaigti visi muitinės formalumai.

a)

išleisti į laisvą apyvartą, išskyrus atvejus, kai muitinė, gavusi sprendimo adresato sutikimą, nusprendžia, kad tai yra būtina tais atvejais, kai prekės turi būti perdirbtos arba pašalintos iš prekybos kanalų, be kita ko, informuotumo didinimo, mokymo ar švietimo tikslais. Sąlygas, kuriomis prekės gali būti išleistos į laisvą apyvartą, nustato muitinė;

b)

išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos;

c)

eksportuoti;

d)

reeksportuoti;

e)

pateikti sąlyginio neapmokestinimo procedūrai įforminti;

f)

įvežti į laisvąją zoną ar padėti į laisvąjį sandėlį.

a)

įtariama, kad prekės yra suklastotos arba piratinės;

b)

prekės nėra greitai gendančios;

c)

prekėms taikomas sprendimas patenkinti prašymą;

d)

sprendimo adresatas prašyme yra paprašęs taikyti šiame straipsnyje nustatytą procedūrą;

e)

prekės vežamos smulkiomis siuntomis.

a)

tai, kad muitinė ketina sunaikinti prekes;

b)

deklaranto arba prekių turėtojo teises pagal 4, 5 ir 6 dalis.

a)

sprendimus patenkinti prašymus, įskaitant prašymą ir jo priedus;

b)

sprendimus pratęsti laikotarpį, kuriuo muitinė turi imtis veiksmų, arba sprendimus atšaukiančius sprendimą patenkinti prašymą ar jį iš dalies pakeičiančius;

c)

sprendimo patenkinti prašymą vykdymo sustabdymą.

a)

6 straipsnį, 12 straipsnio 7 dalį ir 22 straipsnio 3 dalį, kurios taikomos nuo 2013 m. liepos 19 d.;

b)

31 straipsnio 1 dalį ir 3–7 dalis bei 33 straipsnį, kurie taikomi nuo tos dienos, kurią sukurta 32 straipsnyje nurodyta centrinė duomenų bazė. Komisija viešai paskelbia tą datą.

29.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 181/35

(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 114 straipsnyje nustatyta, kad rengdama priemones, kuriomis siekiama vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo ir kurios susijusios su, inter alia, sveikata, sauga ir vartotojų apsauga, Komisija remiasi aukšto lygio apsauga, atsižvelgiant visų pirma į mokslo faktais pagrįstas naujoves;

(2)

laisvas saugių ir sveikų maisto produktų judėjimas – vienas iš esminių vidaus rinkos elementų, kuriuo prisidedama prie gyventojų sveikatos ir gerovės bei jų socialinių ir ekonominių interesų;

(3)

maisto produktams taikomais Sąjungos teisės aktais, inter alia, siekiama užtikrinti, kad rinkai nebūtų pateikiami nesaugūs maisto produktai. Todėl tų maisto produktų, kuriems taikomas šis reglamentas, kategorijų sudėtyje neturėtų būti jokių medžiagų, kurios laikomos žalingomis atitinkamų gyventojų grupių sveikatai arba netinkamomis žmonėms vartoti;

(4)

2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/39/EB dėl specialios mitybinės paskirties maisto produktų (3) nustatytos bendrosios taisyklės dėl maisto produktų, kurie yra specialiai sukurti konkretiems asmenų, kuriems jie yra skirti, mitybiniams poreikiams tenkinti, sudėties ir gamybos. Dauguma tos direktyvos nuostatų priimta 1977 m. ir jas reikia peržiūrėti;

(5)

Direktyvoje 2009/39/EB nustatyta bendra specialiosios mitybinės paskirties maisto produktų apibrėžtis ir bendrieji ženklinimo reikalavimai, įskaitant tai, kad ant tokių maisto produktų turėtų būti nurodytas jų tinkamumas vartoti nurodytais mitybos tikslais;

(6)

bendrieji Direktyvoje 2009/39/EB nustatyti sudėties ir ženklinimo reikalavimai papildyti keletu ne teisėkūros procedūra priimtų Sąjungos aktų, kurie taikomi specialioms maisto produktų kategorijoms. Tuo atžvilgiu suderintos taisyklės nustatytos 1996 m. vasario 26 d. Komisijos direktyvoje 96/8/EB dėl maisto produktų, skirtų sumažinto energijos kiekio dietoms svoriui mažinti (4) ir 1999 m. kovo 25 d. Komisijos direktyvoje 1999/21/EB dėl specialios medicininės paskirties dietinių maisto produktų (5). Atitinkamai Komisijos direktyvoje 2006/125/EB (6) nustatytos tam tikros suderintos taisyklės dėl perdirbtų grūdinių maisto produktų ir maisto kūdikiams bei mažiems vaikams. Komisijos direktyvoje 2006/141/EB (7) nustatytos suderintos taisyklės dėl pradinio maitinimo kūdikių mišinių ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių, o Komisijos reglamente (EB) Nr. 41/2009 (8) nustatytos suderintos taisyklės dėl maisto produktų, tinkančių glitimo netoleruojantiems žmonėms, sudėties ir ženklinimo;

(7)

be to, suderintos taisyklės nustatytos 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvoje 92/52/EEB dėl mišinių kūdikiams iki 4–6 mėnesių ir mišinių kūdikiams, vyresniems kaip 4 mėnesių, skirtų eksportuoti į trečiąsias šalis (9), ir 2009 m. spalio 13 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 953/2009 dėl medžiagų, kurių konkrečiais mitybos tikslais gali būti pridedama į specialiosios paskirties maisto produktus (10);

(8)

Direktyvoje 2009/39/EB numatyta privaloma bendra pranešimo procedūra nacionaliniu lygiu dėl maisto produktų, kuriuos pateikia maisto verslo operatoriai, priskiriamų specialiosios mitybinės paskirties produktams, dėl kurių nėra nustatyta jokių specialiųjų nuostatų Sąjungos teisės aktuose, prieš juos pateikiant Sąjungos rinkai, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingai tokių maisto produktų stebėsenai valstybėse narėse;

(9)

2008 m. birželio 27 d. Komisijos ataskaitoje dėl tos pranešimo procedūros įgyvendinimo Europos Parlamentui ir Tarybai nurodyta, kad gali kilti sunkumų dėl skirtingų specialiosios mitybinės paskirties maisto produktų apibrėžties aiškinimų, kurių gali laikytis nacionalinės valdžios institucijos. Todėl buvo padaryta išvada, kad Direktyva 2009/39/EB turės būti peržiūrėta, kad būtų galima užtikrinti veiksmingesnį ir labiau suderintą Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą;

(10)

2009 m. balandžio 29 d. bendrovės „Agra CEAS Consulting“ tyrimo ataskaitoje dėl Direktyvos 2009/39/EB peržiūros patvirtintos 2008 m. birželio 27 d. Komisijos ataskaitos dėl pranešimo procedūros įgyvendinimo išvados ir nurodyta, kad šiuo metu vis daugiau maisto produktų parduodami ir ženklinami kaip specialiosios mitybinės paskirties maisto produktai dėl toje direktyvoje nustatytos plačios apibrėžties. Tyrimo ataskaitoje nurodyta ir tai, kad pagal tą direktyvą reglamentuojami maisto produktai labai skiriasi valstybėse narėse; panašūs maisto produktai gali būti tuo pačiu metu parduodami skirtingose valstybėse narėse kaip specialiosios mitybinės paskirties ir (arba) įprastai vartojami maisto produktai, įskaitant maisto papildus, skirtus visiems gyventojams ar tam tikroms jų grupėms, pavyzdžiui, nėščiosioms, moterims po menopauzės, vyresnio amžiaus suaugusiems asmenims, augantiems vaikams, paaugliams, įvairaus pobūdžio fizine veikla užsiimantiems asmenims ir kitiems asmenims. Tokia padėtis kenkia vidaus rinkos veikimui, sukuria teisinį neapibrėžtumą kompetentingoms valdžios institucijoms, maisto verslo operatoriams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau - MVĮ), ir vartotojams, bei negalima atmesti piktnaudžiavimo rinka ir konkurencijos iškraipymo pavojų. Todėl reikia pašalinti aiškinimo skirtumus supaprastinant reguliavimo aplinką;

(11)

atrodo, kad kiti neseniai priimti Sąjungos teisės aktai yra labiau pritaikyti prie besiplečiančios ir inovatyvios maisto produktų rinkos nei Direktyva 2009/39/EB. Šiuo požiūriu ypač aktualūs ir svarbūs yra: 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (11), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (12) ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis (13). Be to, tų Sąjungos teisės aktų nuostatomis būtų tinkamai reglamentuojami kelių Direktyvoje 2009/39/EB nurodytų kategorijų maisto produktai, o administracinė našta būtų mažesnė ir būtų aiškesnė taikymo sritis bei tikslai;

(12)

be to, remiantis patirtimi, tam tikros Direktyvoje 2009/39/EB nustatytos arba pagal ją priimtos taisyklės nebėra veiksmingos vidaus rinkos veikimui užtikrinti;

(13)

todėl „specialiosios mitybinės paskirties maisto produktų“ sąvoka turėtų būti panaikinta, o Direktyva 2009/39/EB turėtų būti pakeista šiuo aktu. Siekiant supaprastinti šio akto taikymą ir užtikrinti taikymo nuoseklumą visose valstybėse narėse, šis aktas turėtų būti priimtas reglamento forma;

(14)

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiu Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiu su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (14), nustatyti bendri Sąjungos maisto srities teisės aktų principai ir terminų apibrėžtys. Tam tikros tame reglamente nustatytos terminų apibrėžtys turėtų būti taikomos ir šio reglamento kontekste;

(15)

kai kurių kategorijų maisto produktai yra vienintelis tam tikrų gyventojų grupių mitybos šaltinis arba tos mitybos dalis. Tokių kategorijų maisto produktai yra labai svarbūs kontroliuojant tam tikras būkles ir (arba) esminiai siekiant patenkinti tam tikrų aiškiai identifikuojamų pažeidžiamų gyventojų grupių mitybos poreikius. Toms maisto produktų kategorijoms priskiriami pradinio maitinimo kūdikių mišiniai, tolesnio maitinimo kūdikių mišiniai, perdirbti grūdiniai maisto produktai ir kūdikiams skirti maisto produktai, ir specialiosios medicininės paskirties maisto produktai. Remiantis patirtimi, direktyvų 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB nuostatomis pakankamai gerai užtikrinamas laisvas tų kategorijų maisto produktų judėjimas ir aukštas visuomenės sveikatos apsaugos lygis. Todėl tikslinga, kad šiame reglamente pagrindinis dėmesys būtų skiriamas tų maisto produktų kategorijų sudėties ir informacijos apie juos reikalavimams, atsižvelgiant į direktyvas 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB;

(16)

be to, dėl didėjančios su antsvoriu ir nutukimu susijusių problemų turinčių žmonių dalies, rinkai pateikiama vis daugiau maisto produktų, kurie įvardijami kaip viso paros raciono pakaitalas svoriui kontroliuoti. Šiuo metu tokių maisto produktų rinkoje galima išskirti produktus, skirtus mažai kalorijų turinčiai dietai, kurių energinė vertė yra nuo 3 360 kJ (800 kcal) iki 5 040 kJ (1 200 kcal), ir produktus, skirtus labai mažai kalorijų turinčiai dietai, kurių energinė vertė paprastai yra mažesnė nei 3 360 kJ (800 kcal). Atsižvelgiant į aptariamų maisto produktų pobūdį tikslinga nustatyti jiems skirtas tam tikras specialiąsias nuostatas. Remiantis patirtimi, atitinkamomis Direktyvos 96/8/EB nuostatomis pakankamai gerai užtikrinamas laisvas maisto produktų, pateikiamų kaip viso raciono pakaitalas svoriui kontroliuoti, judėjimas ir aukštas visuomenės sveikatos apsaugos lygis. Todėl tikslinga, kad šiame reglamente pagrindinis dėmesys būtų skiriamas maisto produktų, kurie skirti visam paros racionui pakeisti, įskaitant labai mažai kalorijų turinčius maisto produktus, sudėties ir informacijos apie juos reikalavimams, atsižvelgiant į atitinkamas Direktyvos 96/8/EB nuostatas;

(17)

šiame reglamente turėtų būti nustatytos, inter alia, pradinio maitinimo kūdikių mišinių ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių, perdirbtų grūdinių maisto produktų ir kūdikiams skirtų maisto produktų, specialiosios medicininės paskirties maisto produktų ir viso paros raciono pakaitalo svoriui kontroliuoti apibrėžtys, atsižvelgiant į atitinkamas direktyvų 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB nuostatas;

(18)

Reglamentu (EB) Nr. 178/2002 nustatyti rizikos analizės principai, susiję su maisto produktais, ir Europos maisto saugos tarnybos (toliau - Tarnyba) atliekamo mokslinio bei techninio vertinimo struktūros ir priemonės. Šio reglamento taikymo tikslais su Tarnyba turėtų būti konsultuojamasi visais klausimais, kai tikėtinas poveikis visuomenės sveikatai;

(19)

svarbu, kad šiame reglamente nurodytiems maisto produktams gaminti naudojamos sudedamosios dalys būtų tinkamos asmenų, kuriems tokie maisto produktai yra skirti, mitybiniams poreikiams tenkinti ir būtų jiems tinkami, ir kad jų tinkamumas mitybai būtų grindžiamas visuotinai pripažintais mokslo duomenimis. Toks tinkamumas turėtų būti įrodytas remiantis sisteminėmis turimų mokslinių duomenų apžvalgomis;

(20)

didžiausios leidžiamosios pesticidų liekanų koncentracijos, nustatytos atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose, visų pirma 2005 m. vasario 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 396/2005 dėl didžiausių pesticidų likučių kiekių augalinės ir gyvūninės kilmės maiste ir pašaruose ar ant jų (15), turėtų būti taikomos nedarant poveikio konkrečioms šiame reglamente ir pagal šį reglamentą priimtuose deleguotuosiuose aktuose įtvirtintoms nuostatoms;

(21)

dėl pesticidų naudojimo gali atsirasti pesticidų liekanų maisto produktuose, kuriems taikomas šis reglamentas. Todėl toks naudojimas turėtų būti kuo labiau ribojamas, atsižvelgiant į 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (16) reikalavimus. Vis dėlto pesticidų naudojimo apribojimu ar draudimu juos naudoti nebūtinai būtų užtikrinta, kad maisto produktuose, kuriems taikomas šis reglamentas, įskaitant kūdikiams ir mažiems vaikams skirtus maisto produktus, pesticidų nebus, nes kai kuriais pesticidais užteršiama aplinka ir jų liekanų gali būti aptikta tokiuose maisto produktuose. Todėl, siekiant apsaugoti pažeidžiamas gyventojų grupes, turėtų būti nustatyta, kad didžiausia leidžiamoji pesticidų liekanų koncentracija tokiuose maisto produktuose turi būti žemiausia realiai įmanoma riba, nustatoma atsižvelgiant į gerą žemės ūkio praktiką ir į rizikos šaltinius, pavyzdžiui aplinkos taršą;

(22)

pagal šį reglamentą priimamuose deleguotuosiuose aktuose turėtų būti atsižvelgta į tam tikrus pesticidų naudojimo apribojimus ar draudimus, lygiaverčius tiems, kurie dabar nustatyti Direktyvos 2006/125/EB ir Direktyvos 2006/141/EB prieduose. Tie apribojimai ar draudimai turėtų būti reguliariai atnaujinami, ypač daug dėmesio skiriant pesticidams, kuriuose yra veikliųjų medžiagų, apsauginių medžiagų ar sinergiklių, kurie pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo (17) klasifikuojami kaip 1A ar 1B kategorijos mutagenai, 1A ar 1B kategorijos kancerogenai, 1A ar 1B kategorijos toksiškai veikiančios reprodukciją medžiagos, arba kurie yra pripažįstami turinčiais endokrininės sistemos ardymo savybių, galinčių turėti neigiamą poveikį žmonėms;

(23)

į medžiagas, kurioms taikomas 1997 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 258/97 dėl naujų maisto produktų ir naujų maisto komponentų (18), neturėtų būti pridedama šiame reglamente nurodytų maisto produktų, nebent tokios medžiagos, be šiame reglamente ir pagal šį reglamentą priimtuose deleguotuosiuose aktuose numatytų sąlygų, atitinka ir Reglamente (EB) Nr. 258/97 nustatytas pateikimo rinkai sąlygas. Kai yra svarbių medžiagos, naudojamos vadovaujantis šiuo reglamentu, gamybos metodo pasikeitimų arba keičiasi tokios medžiagos dalelių dydis, pavyzdžiui, naudojant nanotechnologiją, ta medžiaga turėtų būti laikoma kita medžiaga, nei ta, kuri naudojama vadovaujantis šiuo reglamentu, ir turėtų būti iš naujo įvertinta pagal Reglamentą (EB) Nr. 258/97, o vėliau - pagal šį reglamentą;

(24)

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (19) nustatyti bendrieji ženklinimo reikalavimai. Tie ženklinimo reikalavimai paprastai turėtų būti taikomi šiame reglamente nurodytų kategorijų maisto produktams. Vis dėlto šiame reglamente prireikus taip pat turėtų būti nustatyti Reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 papildantys reikalavimai arba nukrypti nuo jo leidžiančios nuostatos, kad būtų galima atsižvelgti į konkrečius šio reglamento tikslus;

(25)

ženklinant, pateikiant ir reklamuojant maisto produktus, kuriems taikomas šis reglamentas, jiems neturėtų būti priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės ar gydomosios savybės ar leidžiama suprasti, kad tie maisto produktai jomis pasižymi. Vis dėlto specialiosios medicininės paskirties maisto produktai yra skirti pacientų, kurių galimybės dėl konkrečios ligos, sutrikimų ar sveikatos būklės yra ribotos, susilpnėjusios arba sutrikusios, pavyzdžiui, galimybė valgyti įprastus maisto produktus, dietinei mitybai. Kai daroma nuoroda į tai, kad maisto produktas yra skirtas dietinei mitybai dėl ligos, sutrikimų ar sveikatos būklės, neturėtų būti laikoma, kad ja priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės ar gydomosios savybės;

(26)

siekiant apsaugoti pažeidžiamus vartotojus, ženklinimo reikalavimai turėtų užtikrinti galimybę vartotojams tiksliai atpažinti produktą. Pradinio maitinimo kūdikių mišinių ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių atveju, visa rašytinė ir vaizduojamoji informacija turėtų užtikrinti galimybę aiškiai atskirti įvairius mišinius. Jei sunku nustatyti tikslų ženklinant produktą pavaizduoto kūdikio amžių, vartotojai galėtų būti klaidinami ir jiems galėtų būti sunku atpažinti produktą. To pavojaus turėtų būti išvengta nustatant atitinkamus ženklinimo apribojimus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pradinio maitinimo kūdikių mišiniai yra tie maisto produktai, kurie patys savaime patenkina kūdikių mitybinius poreikius nuo gimimo iki to laiko, kai pradedama duoti atitinkamo papildomo maisto, galimybė vartotojui tiksliai atpažinti produktus yra labai svarbus vartotojų apsaugos veiksnys. Todėl turėtų būti nustatyti tinkami su pradinio maitinimo kūdikių mišinių pateikimu ir reklamavimu susiję apribojimai;

(27)

šiame reglamente turėtų būti nustatyti pradinio maitinimo kūdikių mišinių, tolesnio maitinimo kūdikių mišinių, perdirbtų grūdinių maisto produktų ir kūdikiams skirtų maisto produktų, specialiosios medicininės paskirties produktų ir viso paros raciono pakaitalų svoriui kontroliuoti sudėties ir informacijos apie juos specialiųjų reikalavimų nustatymo kriterijai, atsižvelgiant į direktyvas 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB;

(28)

Reglamente (EB) Nr. 1924/2006 nustatytos teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo taisyklės ir sąlygos. Tos taisyklės turėtų būti paprastai taikomos tų maisto produktų, kuriems taikomas šis reglamentas, kategorijoms, nebent šiame reglamente arba deleguotuosiuose aktuose, priimtuose pagal šį reglamentą, būtų nurodyta kitaip;

(29)

remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau - PSO) rekomendacijomis, mažo gimimo svorio kūdikiai turėtų būti maitinami motinos pienu. Vis dėlto, mažo gimimo svorio kūdikiai ir neišnešioti kūdikiai gali turėti specialių mitybinių poreikių, kurių negalima patenkinti maitinant motinos pienu ar įprastais kūdikių mišiniais. Iš esmės, mažo gimimo svorio kūdikių ir neišnešiotų kūdikių mitybiniai poreikiai gali priklausyti nuo to kūdikio sveikatos būklės, ypač nuo to kūdikio svorio, palyginti su geros sveikatos būklės kūdikių svoriu, taip pat nuo to, kiek savaičių kūdikis yra neišnešiotas. Kiekvienu atveju atskirai turi būti sprendžiama, ar dėl kūdikio būklės reikia, kad prižiūrint medikams būtų vartojamas specialiosios medicininės paskirties maisto produktas, sukurtas kūdikių mitybos poreikiams tenkinti (mišinys) ir pritaikytas to kūdikio dietinei mitybai, būtinai dėl jo specifinės būklės;

(30)

Direktyva 1999/21/EB reikalaujama, kad tam tikri sudėties reikalavimai pradinio maitinimo kūdikių mišiniams ir tolesnio maitinimo kūdikių mišiniams, nustatyti Direktyva 2006/141/EB, būtų taikomi kūdikiams skirtiems specialiosios medicininės paskirties maisto produktams priklausomai nuo jų amžiaus. Tačiau tam tikros Direktyvoje 2006/141/EB įtvirtintos nuostatos, įskaitant reikalavimus dėl ženklinimo, pateikimo, reklamavimo, pardavimo skatinimo ir komercinės veiklos, šiuo metu tokiems maisto produktams netaikomos. Dėl pokyčių rinkoje, dėl kurių tokių maisto produktų gerokai padaugėjo, būtina peržiūrėti reikalavimus kūdikiams skirtiems mišiniams, pavyzdžiui, pesticidų naudojimo tokių mišinių gamybai skirtuose produktuose, pesticidų liekanų, tokių mišinių ženklinimo, pateikimo, reklamavimo, pardavimo skatinimo ir komercinės veiklos reikalavimus, kurie prireikus taip pat turėtų būti taikomi specialiosios medicininės paskirties maisto produktams, sukurtiems kūdikių mitybiniams poreikiams tenkinti;

(31)

Sąjungos rinkoje atsiranda vis daugiau pieno gėrimų ir panašių produktų, kurie reklamuojami kaip itin tinkami mažiems vaikams. Tokie produktai, kurie gali būti pagaminti iš gyvūninės arba augalinės kilmės baltymų, pavyzdžiui, karvių pieno, ožkų pieno, sojų arba ryžių, dažnai parduodami kaip „pienas augantiems vaikams“ arba „pienas paūgėjusiems kūdikiams“ ar pan. Nors šie produktai šiuo metu reglamentuojami įvairiais Sąjungos teisės aktais, pavyzdžiui, reglamentais (EB) Nr. 178/2002, (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006, bei Direktyva 2009/39/EB, jiems nėra taikomos esamos specialiosios priemonės, taikomos kūdikiams ir mažiems vaikams skirtiems maisto produktams. Esama skirtingų nuomonių, ar tokie produktai tenkina gyventojų grupės, kuriai jie skirti, konkrečius mitybinius poreikius. Todėl Komisija, pasikonsultavusi su Tarnyba, turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl būtinybės, jei tokios esama, nustatyti specialias nuostatas dėl sudėties, ženklinimo ir prireikus kitų reikalavimų, susijusių su tais produktais, rūšių. Šioje ataskaitoje turėtų būti aptarti, inter alia, mažų vaikų mitybiniai poreikiai ir tų produktų vaidmuo jų mityboje, atsižvelgiant į mažų vaikų vartojimo būdą, reikalingą maistinių medžiagų kiekį ir į teršalų bei pesticidų mažiems vaikams keliamos rizikos lygius. Ataskaitoje taip pat turėtų būti aptarta tokių produktų sudėtis ir tai, ar jų maistinė vertė, palyginti su įprastu racionu, būtinu nuo motinos pieno atpratinamam vaikui, yra nors kiek didesnė. Komisija galėtų kartu su šia ataskaita pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto;

(32)

Direktyvoje 2009/39/EB nustatyta, kad gali būti priimtos specialiosios nuostatos dėl dviejų specialių kategorijų maisto produktų, priskiriamų specialiosios mitybinės paskirties produktams: intensyvų fizinį krūvį patiriantiems žmonėms, ypač sportininkams, skirtų maisto produktų ir nuo angliavandenių apykaitos sutrikimų kenčiantiems žmonėms (sergantiems diabetu) skirtų maisto produktų. Dėl specialių nuostatų, susijusių su nuo angliavandenių apykaitos sutrikimų kenčiantiems žmonėms (sergantiems diabetu) skirtais maisto produktais, 2008 m. birželio 26 d. Komisijos ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai „Maisto produktai asmenims, kurių angliavandenių apykaita yra sutrikusi (diabetikams)“ skirtų maisto produktų padaryta išvada, kad nėra pakankamo mokslinio pagrindo specialiesiems sudėties reikalavimams nustatyti. Dėl maisto produktų, skirtų intensyvų fizinį krūvį patiriantiems žmonėms, ypač sportininkams, nebuvo galimybių sėkmingai susitarti, kad būtų parengtos specialiosios nuostatos, nes labai skyrėsi valstybių narių ir suinteresuotųjų subjektų nuomonės dėl specialių teisės aktų taikymo srities, dėl maisto produktų pakategorių, kurios turėtų būti įtrauktos, dėl sudėties reikalavimų nustatymo kriterijų ir galimo poveikio produktų kūrimo inovacijoms. Todėl šiame etape neturėtų būti kuriama specialiųjų nuostatų. Tuo tarpu, remiantis maisto ūkio subjektų pateiktais prašymais, atitinkami teiginiai buvo nagrinėjami dėl leidimo išdavimo pagal Reglamentą (EB) Nr. 1924/2006;

(33)

vis dėlto, esama skirtingų nuomonių, ar reikia papildomų taisyklių, kad būtų užtikrinta pakankama sportininkams skirtų maisto produktų, vadinamųjų maisto produktų, skirtų intensyvų fizinį krūvį patiriantiems asmenims, vartotojų apsauga. Todėl Komisija turėtų būti raginama pateikti, pasikonsultavus su Tarnyba, Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl būtinybės, jei tokios esama, nustatyti nuostatas dėl sportininkams skirtų maisto produktų. Konsultuojantis su Tarnyba turėtų būti atsižvelgta į 2001 m. vasario 28 d. Maisto produktų mokslinio komiteto ataskaitą dėl intensyvų fizinį krūvį patiriantiems žmonėms, ypač sportininkams, skirtų maisto produktų sudėties ir specifikacijos. Ataskaitoje Komisija turėtų visų pirma įvertinti, ar būtinos nuostatos siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą;

(34)

Komisija turėtų galėti patvirtinti technines gaires, skirtas palengvinti maisto verslo operatoriaus, ypač MVĮ, šio reglamento reikalavimų laikymąsi;

(35)

atsižvelgiant į esamą padėtį rinkoje ir į direktyvas 2006/125/EB ir 2006/141/EB bei Reglamentą (EB) Nr. 953/2009, tikslinga nustatyti ir į šio reglamento priedą įtraukti Sąjungos sąrašą, į kurį būtų įtraukiamos medžiagos, priklausančios šioms medžiagų kategorijoms: vitaminai, mineralai, aminorūgštys, karnitinas ir taurinas, nukleotidai, cholinas ir inozitolis. Į šiame reglamente nurodytų kategorijų maisto produktus iš toms kategorijoms priklausančių medžiagų turėtų būti leidžiama pridėti tik tų medžiagų, kurios yra įtrauktos į Sąjungos sąrašą. Įtraukiant medžiagas į Sąjungos sąrašą, turėtų būti nurodoma, į kurios iš šiame reglamente nurodytų maisto produktų kategorijų tokių medžiagų galima pridėti;

(36)

tai, kad medžiagos įtraukiamos į Sąjungos sąrašą, neturėtų reikšti, kad būtina ar pageidautina jų pridėti į vienos ar daugiau šiame reglamente nurodytų maisto produktų kategorijų. Sąjungos sąrašas skirtas tik informuoti, kurių medžiagų, priklausančių tam tikroms medžiagų kategorijoms, leidžiama dėti į vienos ar daugiau kategorijų maisto produktus, kuriems taikomas šis reglamentas, o specialiaisiais sudėties reikalavimais siekiama nustatyti kiekvienos šiame reglamente nurodytos kategorijos maisto produktų sudėtį;

(37)

tam tikrų medžiagų, kurių gali būti pridedama į maisto produktus, kuriems taikomas šis reglamentas, galėtų būti pridėta technologiniais tikslais kaip maisto priedų, dažiklių ar kvapiųjų medžiagų ar kitais panašiais tikslais, įskaitant leidžiamus vynininkystės metodus ir procesus, numatytus atitinkamuose maisto produktus reglamentuojančiuose Sąjungos teisės aktuose. Šiuo klausimu tų medžiagų specifikacijos nustatomos Sąjungos lygiu. Tikslinga, kad tos specifikacijos medžiagoms būtų taikomos neatsižvelgiant į jų naudojimo maisto produktuose tikslą, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip;

(38)

į Sąjungos sąrašą įtrauktų medžiagų, kurių grynumo kriterijai Sąjungos lygiu dar nenustatyti ir siekiant užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį, turėtų būti taikomi bendrai priimtini grynumo kriterijai, rekomenduoti tarptautinių organizacijų ar agentūrų, įskaitant Maisto ir žemės ūkio organizacijos/PSO jungtinį maisto priedų ekspertų komitetą (JMPEK) ir Europos farmakopėja, bet jais neapsiribojant. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti nacionalines taisykles, nustatančias griežtesnius grynumo kriterijus, nepažeidžiant SESV nustatytų taisyklių;

(39)

siekiant nustatyti konkrečius reikalavimus maisto produktų, kuriems taikomas šis reglamentas, kategorijoms pagal SESV 290 straipsnį, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus, nustatančius specialiuosius šiame reglamente nurodytų kategorijų maisto produktų sudėties ir informacijos apie juos reikalavimus, įskaitant Reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 papildančius ženklinimo reikalavimus ar nukrypti nuo jo leidžiančias nuostatas, ir leidimus vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą. Be to, siekiant sudaryti galimybę vartotojams greitai pasinaudoti technologijų ir mokslo pažanga, ypač inovatyvių produktų srityje, ir taip skatinti inovacijas, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus dėl reguliarių tų specialiųjų reikalavimų atnaujinimų, atsižvelgiant į visus atitinkamus duomenis, įskaitant suinteresuotųjų subjektų pateiktus duomenis. Be to, siekiant atsižvelgti į technikos pažangą, mokslo pasiekimus ar vartotojų sveikatos aspektus, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus dėl kitų medžiagų kategorijų, turinčių maistinį arba fiziologinį poveikį, įtraukimo į Sąjungos sąrašą arba dėl tokių kategorijų išbraukimo iš medžiagų, kurioms taikomas Sąjungos sąrašas, kategorijų. Siekiant tų pačių tikslų ir laikantis šiame reglamente nustatytų papildomų reikalavimų, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai iš dalies keisti Sąjungos sąrašą įtraukiant naują medžiagą, išbraukiant medžiagą, arba įtraukiant, išbraukiant arba keičiant su kuria nors medžiaga susijusius Sąjungos sąraše pateikiamus elementus. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(40)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nuspręsti, ar tam tikras maisto produktas patenka į šio reglamento taikymo sritį ir kuriai maisto produktų kategorijai jis priskirtinas. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (20);

(41)

šiuo metu teiginių „be glitimo“ ir „labai mažas glitimo kiekis“ naudojimo taisyklės yra nustatytos Reglamente (EB) Nr. 41/2009. Tuo reglamentu suderinama vartotojams teikiama informacija apie tai, kad maisto produktuose nėra glitimo arba kad juose yra sumažintas glitimo kiekis, ir nustatomos specialiosios taisyklės, skirtos maisto produktams, kurie yra specialiai pagaminti, paruošti ir (arba) apdoroti, taip, kad būtų sumažintas vienos ar daugiau sudedamųjų dalių, kuriose yra glitimo, glitimo kiekis arba kad tokios sudedamosios dalys, kuriose yra glitimo, būtų pakeistos, taip pat skirtos kitiems maisto produktams, kurie pagaminti tik iš tokių sudedamųjų dalių, kuriose glitimo savaime nėra. Reglamente (ES) Nr. 1169/2011 nustatomos taisyklės, reglamentuojančios informaciją, kuri turi būti teikiama apie tam tikrų sudedamųjų dalių, pavyzdžiui sudedamųjų dalių, kuriose yra glitimo, turinčių moksliškai įrodytą alerginį arba netoleravimo poveikį, buvimą visuose maisto produktuose, įskaitant nefasuotus maisto produktus, kad vartotojai, ypač maisto produktui alergiški ar jo netoleruojantys vartotojai, pavyzdžiui glitimo netoleruojantys asmenys, galėtų rinktis jiems saugius maisto produktus turėdami pakankamai informacijos. Dėl aiškumo ir nuoseklumo, teiginių „be glitimo“ ir „labai mažas glitimo kiekis“ naudojimo taisyklės turėtų būti reglamentuojamos ir Reglamente (ES) Nr. 1169/2011. Teisės aktais, kurie turi būti priimti pagal Reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 siekiant perkelti taisykles dėl teiginių „be glitimo“ ir „labai mažas glitimo kiekis“ naudojimo, kaip nustatyta Reglamente (EB) Nr. 41/2009, turėtų būti užtikrinta bent tokio paties lygio apsauga glitimo netoleruojantiems žmonėms, kokią dabar užtikrina Reglamentas (EB) Nr. 41/2009. Tų taisyklių perkėlimas turėtų būti užbaigtas iki šio reglamento taikymo pradžios. Be to, Komisija turėtų apsvarstyti, kaip užtikrinti, kad glitimo netoleruojantys žmonės būtų tinkamai informuojami apie tai, kuo maisto produktai, kurie yra specialiai pagaminti, paruošti ir (arba) apdoroti taip, kad būtų sumažintas vienos ar daugiau sudedamųjų dalių, kuriose yra glitimo, glitimo kiekis, skiriasi nuo kitų maisto produktų, kurių sudedamosiose dalyse glitimo savaime nėra;

(42)

ženklinimo ir sudėties informacijos, kuria nurodoma, ar maisto produktuose yra laktozės arba ar juose yra sumažintas laktozės kiekis, taisyklės šiuo metu Sąjungos lygiu nėra suvienodintos. Vis dėlto, tos nuorodos svarbios laktozės netoleruojantiems žmonėms. Reglamente (ES) Nr. 1169/2011 nustatomos taisyklės, reglamentuojančios informaciją, kuri turi būti teikiama apie medžiagas, turinčias moksliškai įrodytą alerginį arba netoleravimo poveikį, kad vartotojai, pavyzdžiui, laktozės netoleruojantys vartotojai, galėtų rinktis jiems saugius maisto produktus turėdami pakankamai informacijos. Siekiant aiškumo ir nuoseklumo, teiginių, kuriais nurodoma, ar maisto produktuose yra laktozės arba ar juose yra sumažintas laktozės kiekis, naudojimo taisyklės turėtų būti reglamentuojamos Reglamente (ES) Nr. 1169/2011, atsižvelgiant į 2010 m. rugsėjo 10 d. Tarnybos mokslinę nuomonę dėl laktozės toleravimo slenksčio esant laktozės netoleravimui ir galaktozemijai;

(43)

„raciono pakaitalai svoriui kontroliuoti“, skirti daliai paros raciono pakeisti, laikomi specialiosios mitybinės paskirties maisto produktais ir šiuo metu reglamentuojami specialiosiomis taisyklėmis pagal Direktyvą 96/8/EB. Vis dėlto rinkoje pasirodė vis daugiau maisto produktų, skirtų visiems gyventojams, apie kuriuos pranešama vartojant teiginius, kurie pristatomi kaip teiginiai apie sveikatingumą – svoriui kontroliuoti. Siekiant išvengti bet kokio galimo nesusipratimo šioje grupėje dėl maisto produktų, parduodamų svoriui kontroliuoti, ir siekiant Sąjungos teisės aktų teisinio tikrumo ir nuoseklumo, tokie teiginiai turėtų būti reglamentuojami tik Reglamentu (EB) Nr. 1924/2006 ir turėtų atitikti jo reikalavimus. Todėl būtina, kad techniniai pritaikymai padaryti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1924/2006, susiję su teiginiais apie sveikatingumą, kuriuose kalbama apie kūno svorio kontrolę, ir padaryti maisto produktų, kurie pateikiami kaip „raciono pakaitalai svoriui kontroliuoti“ atžvilgiu, ir tokių teiginių vartojimo sąlygų, reglamentuojamų Direktyvoje 96/8/EB atžvilgiu, būtų atlikti iki šio reglamento taikymo pradžios;

(44)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis pareigai gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įskaitant saviraiškos laisvę, įtvirtintus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje, kartu su 52 straipsniu ir kitose atitinkamose nuostatose;

(45)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti tam tikrų maisto produktų kategorijų sudėties ir informacijos apie juos reikalavimus, nustatyti medžiagų, kurių gali būti pridedama į tam tikras maisto produktų kategorijas, Sąjungos sąrašą ir nustatyti Sąjungos sąrašo atnaujinimo taisykles, valstybės narės negali deramai pasiekti ir todėl tų tikslų dėl siūlomų veiksmų masto būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(46)

Direktyvoje 92/52/EEB nustatyta, kad pradinio maitinimo kūdikių mišiniai ir tolesnio maitinimo kūdikių mišiniai, eksportuojami arba reeksportuojami iš Sąjungos, turi atitikti Sąjungos teisės aktus, nebent kitaip reikalautų importuojanti šalis arba būtų nustatyta tos šalies nuostatose. Tas principas jau nustatytas maisto produktams Reglamente (EB) Nr. 178/2002. Todėl dėl supaprastinimo ir teisinio aiškumo Direktyva 92/52/EEB turėtų būti panaikinta;

(47)

Direktyvos 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB, 2006/141/EB, 2009/39/EB, ir Reglamentai (EB) Nr. 41/2009 ir (EB) Nr. 953/2009 taip pat turėtų būti panaikinti;

(48)

būtina numatyti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, kurios sudarytų galimybę maisto verslo operatoriams prisitaikyti prie šio reglamento reikalavimų,

a)

pradinio maitinimo kūdikių mišiniai ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių;

b)

perdirbti grūdiniai maisto produktai ir kūdikiams skirti maisto produktų;

c)

specialiosios medicininės paskirties maisto produktų;

d)

viso paros raciono pakaitalų svoriui kontroliuoti.

a)

maisto produkto, maisto verslo operatoriaus, mažmeninės prekybos ir pateikimo rinkai apibrėžtys, nustatytos atitinkamai Reglamento (EB) Nr. 178/2002 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 3, 7 ir 8 punktuose;

b)

fasuoto maisto produkto, ženklinimo ir dirbtinai sukurtos nanomedžiagos apibrėžtys, nustatytos atitinkamai Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 2 straipsnio 2 dalies e, j ir t punktuose;

c)

teiginio apie maistingumą ir teiginio apie sveikatingumą apibrėžtys, nustatytos atitinkamai Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose.

i)

skirti specialiems geros sveikatos būklės kūdikių, kol jie atpratinami nuo motinos pieno, ir geros sveikatos būklės mažų vaikų mitybos poreikiams tenkinti kaip papildomi jų mitybos komponentai ir (arba) skirti jų laipsniškam prisitaikymui prie įprastos mitybos; ir

ii)

kurie priskiriami vienai iš šių kategorijų:

i)

perdirbtus grūdinius maisto produktus; ir

ii)

mažiems vaikams skirtus pieno gėrimus ir panašius produktus;

a)

ar atitinkamas maisto produktas patenka į šio reglamento taikymo sritį;

b)

kuriai konkrečiai 1 straipsnio 1 dalyje nurodytai maisto produkto kategorijai priskiriamas atitinkamas maisto produktas.

a)

1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems maisto produktams taikomų specialiųjų sudėties reikalavimų, išskyrus priede įtvirtintus reikalavimus;

b)

pesticidų naudojimo produktuose, skirtuose 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems maisto produktams gaminti, ir pesticidų liekanų koncentracijos tokiuose maisto produktuose specialiųjų reikalavimų. Tie specialieji reikalavimai 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytų kategorijų maisto produktams bei specialiosios medicininės paskirties maisto produktams, sukurtiems kūdikių ir mažų vaikų mitybiniams poreikiams tenkinti turi būti reguliariai atnaujinami ir, inter alia, apimti nuostatas, skirtas kuo labiau apriboti pesticidų naudojimą;

c)

1 straipsnio 1 dalyje nurodytų maisto produktų ženklinimo, pateikimo ir reklamavimo specialiųjų reikalavimų, įskaitant leidimus vartoti teiginius apie jų maistingumą ir sveikatingumą;

d)

reikalavimų pranešimui apie 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų maisto produktų pateikimą rinkai, kad būtų galima sudaryti palankesnes sąlygas tokių maisto produktų veiksmingai oficialiai stebėsenai atlikti ir, kuriais remiantis maisto verslo operatoriai praneštų valstybės (-ių) narės (-ių), kurioje (-iose) prekiaujama tuo maisto produktu, kompetentingai valdžios institucijai;

e)

su pradinio maitinimo kūdikių mišinių pardavimo skatinimo ir komercine veikla susijusių reikalavimų;

f)

informacijos, kuri turi būti teikiama apie kūdikių ir mažų vaikų maitinimą siekiant užtikrinti tinkamą informavimą apie atitinkamą maitinimo praktiką, reikalavimų;

g)

specialiosios medicininės paskirties maisto produktams, sukurtiems kūdikių mitybiniams poreikiams tenkinti, taikytinų specialiųjų reikalavimų, įskaitant sudėties reikalavimus ir reikalavimus dėl atitinkamai pesticidų naudojimo produktuose, skirtuose tokiems maisto produktams gaminti, pesticidų liekanų, ženklinimo, pateikimo, reklamavimo bei pardavimo skatinimo ir komercinės veiklos.

a)

vitaminų;

b)

mineralų;

c)

aminorūgščių;

d)

karnitino ir taurino;

e)

nukleotidų;

f)

cholino ir inozitolio.

a)

1 straipsnio 1 dalyje nurodytų maisto produktų, į kuriuos galima dėti šio straipsnio 1 dalyje išvardytoms medžiagų kategorijoms priklausančių medžiagų, kategorija;

b)

medžiagos pavadinimas, aprašymas ir, atitinkamais atvejais, jos formos specifikacijos;

c)

atitinkamais atvejais, medžiagos naudojimo sąlygos;

d)

atitinkamais atvejais, medžiagai taikomi grynumo kriterijai.

a)

medžiagų kategorijos išbraukimo;

b)

mitybinį ar fiziologinį poveikį turinčių medžiagų kategorijos įtraukimo.

a)

siekiant įtraukti naują medžiagą į Sąjungos sąrašą;

b)

siekiant išbraukti medžiagą iš Sąjungos sąrašo;

c)

siekiant įtraukti, išbraukti arba keisti 15 straipsnio 3 dalyje nurodytus elementus.

—

11, 16, 18 ir 19 straipsnius, kurie taikomi nuo 2013 m. liepos 19 d.;

—

15 straipsnį ir šio reglamento priedą, kurie taikomi nuo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų deleguotųjų aktų taikymo pradžios dienos.

29.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 181/57

(1)

2009–2014 m. parlamentinės kadencijos pabaigoje nustos galioti Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 2 straipsnio 1 ir 2 dalys;

(2)

2009–2014 m. parlamentinės kadencijos pabaigoje nustos galioti Akto dėl Kroatijos Respublikos stojimo sąlygų 19 straipsnio 1 dalis ir Europos Sąjungos sutarties, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pritaikomosios pataisos;

(3)

būtina nedelsiant laikytis Protokolo Nr. 36 2 straipsnio 3 dalies nuostatų ir atsižvelgiant į tai priimti sprendimą, kuris numatytas Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kad valstybės narės galėtų tinkamu metu priimti būtinas vidaus priemones, reikalingas 2014–2019 m. kadencijos Europos Parlamento rinkimams surengti;

(4)

Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyti Europos Parlamento sudėties kriterijai, t. y. kad Sąjungos piliečių atstovų skaičius neturi viršyti septynių šimtų penkiasdešimties neįskaitant pirmininko, kad atstovaujama proporcingai mažinant narių skaičių – minimali Parlamento narių iš kiekvienos valstybės narės skaičiaus riba yra šeši – ir kad nė vienai valstybei narei neskiriama daugiau negu devyniasdešimt šešios vietos;

(5)

Europos Sąjungos sutarties 10 straipsnis numato, inter alia, kad Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija, kurioje piliečiai Sąjungos lygiu tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente, o valstybėms narėms Taryboje atstovauja jų Vyriausybės, pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams. Todėl Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 2 dalis dėl Europos Parlamento sudėties taikoma platesnių institucinių taisyklių, nustatytų Sutartyse, taip pat apimančių ir nuostatas dėl sprendimų priėmimo Taryboje, kontekste,

—

paskirstant vietas Europos Parlamente visapusiškai išnaudojamas pagal Europos Sąjungos sutartį nustatytas minimalus ir maksimalus skaičius, kad būtų kuo atidžiau atsižvelgta į atitinkamų valstybių narių gyventojų skaičių,

—

kiekvienos valstybės narės gyventojų skaičiaus ir tos valstybės narės vietų skaičiaus – prieš juos suapvalinant iki pilnų skaičių – santykis kinta atsižvelgiant į atitinkamų valstybių narių gyventojų skaičių taip, kad kiekvienas Europos Parlamento narys iš daugiau gyventojų turinčios valstybės narės atstovautų didesniam skaičiui piliečių negu Europos Parlamento narys iš mažiau gyventojų turinčios valstybės narės, kitaip tariant, kuo didesnis valstybės narės gyventojų skaičius, tuo daugiau vietų jai gali būti skirta.