16.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/1

(1)

pagal Direktyvos 2011/61/ES 3 straipsnio 4 dalį alternatyvaus investavimo fondų valdytojai (AIFV), tenkinantys tos direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, gali pagal tą dalį pasirinkti AIFV statusą, kad galėtų naudotis pagal tą direktyvą suteikiamomis teisėmis. Pasirinkusiam AIFV statusą AIFV taikomos visos Direktyvos 2011/61/ES nuostatos;

(2)

Direktyvoje 2011/61/ES numatyta AIFV taikoma veiklos leidimų išdavimo procedūra. Pagal šią procedūrą pateikiamuose dokumentuose ir informacijoje nurodomi pakankamai informatyvūs prašymą teikiančio AIFV duomenys, todėl tie patys dokumentai turėtų būti teikiami ir ta pati procedūra turėtų būti taikoma atvejais, kai AIFV pasirenka AIFV statusą. Nėra jokių konkrečių priežasčių AIFV statuso pasirinkimui taikyti kitokią procedūrą nei taikoma AIFV, valdantiems turtą, viršijantį Direktyvos 2011/61/ES 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribas. Taigi AIFV, nusprendę pasirinkti AIFV statusą pagal Direktyvą 2011/61/ES, turėtų laikytis tokios pačios procedūros kaip ir nustatytoji AIFV, privalantiems kreiptis dėl veiklos leidimo pagal Direktyvą 2011/61/ES;

(3)

teisę pasirinkti AIFV statusą turi AIFV, kurie anksčiau buvo arba registruoti pagal Direktyvos 2011/61/ES 3 straipsnio 3 dalį, arba gavę leidimą vykdyti kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų valdymo įmonės veiklą pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (2). Derėtų vengti pakartotinio ataskaitų teikimo ir atsižvelgti į dokumentus ir informaciją, kuriuos AIFV jau pateikė kompetentingoms institucijoms pagal registracijos ir veiklos leidimo išdavimo procedūras, jeigu šie dokumentai ir informacija apima naujausius duomenis;

(4)

kompetentingos institucijos turėtų išnagrinėti prašymą pasirinkti AIFV statusą ir suteikti veiklos leidimą tomis pačiomis sąlygomis ir pagal tą pačią procedūrą, kokia taikoma AIFV, valdantiems turtą, viršijantį Direktyvos 2011/61/ES 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribas;

(5)

svarbu aiškiai nustatyti ryšį tarp procedūros, taikomos tiems AIFV, kurie pasirenka AIFV statusą, ir pagal Direktyvą 2011/61/ES AIFV suteikto veiklos leidimo atšaukimo procedūros. AIFV, kuriam pagal Direktyvą 2011/61/ES suteiktas veiklos leidimas ir kurio valdomas turtas vėliau nebesiekia Direktyvos 2011/61/ES 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų, gali toliau naudotis veiklos leidimu ir tol, kol veiklos leidimas nebus atšauktas, jam taikomos visos tos direktyvos nuostatos. Veiklos leidimas neturėtų būti atšaukiamas automatiškai, kai veiklos leidimą turinčio AIFV valdomas turtas nebesiekia atitinkamos ribos, o tik paties AIFV prašymu. Taigi neturėtų būti galimybės AIFV kreiptis dėl AIFV statuso tol, kol jis turi veiklos leidimą pagal Direktyvą 2011/61/ES, o AIFV, kurio veiklos leidimas atšauktas jo paties prašymu, vis dar turėtų turėti teisę vėl pasirinkti AIFV statusą pagal Direktyvą 2011/61/ES;

(6)

Direktyva 2011/61/ES valstybės narės įpareigojamos taikyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais ta direktyva perkelta nuo 2013 m. liepos 22 d. Todėl šio reglamento taikymas taip pat nukeliamas iki šios datos;

(7)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Europos vertybinių popierių komiteto nuomonę,

16.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/3

(1)

Direktyvos 2011/61/ES 37 straipsnio 4 dalies b punkte, c punkto i papunktyje, e ir f punktuose ir g punkto i papunktyje numatytomis aplinkybėmis daugiau nei viena valstybė narė galėtų būti laikoma ne ES alternatyvaus investavimo fondų valdytojo (AIFV), ketinančio valdyti ES alternatyvaus investavimo fondus (AIF) ir (arba) platinti valdomų AIF investicinius vienetus ar akcijas Sąjungoje, potencialia referencine valstybe nare. Šiais atvejais ne ES AIFV turi pateikti prašymą tų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, kad šios nustatytų jo referencinę valstybę narę. Prie prašymo turėtų būti pridėta visa atitinkama informacija ir dokumentai, būtini šio AIFV referencinei valstybei narei nustatyti. Atitinkamos kompetentingos institucijos turėtų priimti bendrą sprendimą, kuriuo nustatoma referencinė valstybė narė. Reikia nustatyti procedūrą, kurios laikydamosi atitinkamos kompetentingos institucijos nustatytų referencinę valstybę narę. Už referencinės valstybės narės skyrimą yra kolektyviai atsakingos atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos, todėl Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI), įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1095/2010 (2), turėtų užtikrinti, kad priimant šį sprendimą deramai dalyvautų ir pasiekti susitarimą padėtų visos potencialios referencinės valstybės narės;

(2)

referencinės valstybės narės nustatymo procedūra skiriasi nuo kreipimosi dėl prekybos leidimo procedūros pagal Direktyvą 2011/61/ES. Kai nustatoma referencinė valstybė narė, atitinkamas ne ES AIFV dėl veiklos leidimo turi kreiptis į tos valstybės narės kompetentingą instituciją pagal tą pačią procedūrą ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos AIFV pagal Direktyvos 2011/61/ES 7 ir 8 straipsnius;

(3)

Direktyva 2011/61/ES valstybės narės įpareigojamos taikyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais ta direktyva perkelta nuo 2013 m. liepos 22 d. Nedarant poveikio deleguotiesiems aktams, kurie turi būti priimami pagal Direktyvos 2011/61/ES 67 straipsnio 6 dalį, šio reglamento taikymas taip pat atidedamas iki tos pačios datos;

(4)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Europos vertybinių popierių komiteto nuomonę,

a)

nurodomos valstybės narės, kuriose yra įsteigti ne ES AIFV valdomi AIF;

b)

nurodomos valstybės narės, kuriose yra ne ES AIFV valdomas turtas;

c)

ne ES AIFV valdomo turto sumos skirtingose valstybėse narėse.

a)

nurodoma valstybė narė, kurioje yra įsteigtas ne ES AIFV valdomas AIF;

b)

nurodomos valstybės narės, kuriose ne ES AIFV ketina platinti AIF investicinius vienetus ar akcijas.

a)

nurodomos valstybės narės, kuriose yra įsteigti ne ES AIFV valdomi AIF;

b)

platinimo strategijos aprašymas, iš kurio galima spręsti, kad ne ES AIFV ketina platinti konkretaus AIF arba kelių AIF investicinius vienetus ar akcijas konkrečioje valstybėje narėje ar keliose valstybėse narėse ir vystyti veiksmingą investicinių vienetų ar akcijų platinimą konkrečiose valstybėse narėse, nurodant bent:

16.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/6

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

16.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/8

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad produktams, kurių KN kodai 1001 19 00, 1001 11 00, ex 1001 91 20 (paprastieji kviečiai, skirti sėjai), ex 1001 99 00 (paprastieji kviečiai, aukščiausios kokybės, išskyrus skirtus sėjai), 1002 10 00, 1002 90 00, 1005 10 90, 1005 90 00, 1007 10 90 ir 1007 90 00 nustatomas importo muitas yra lygus šių importuotų produktų intervencinei kainai, padidintai 55 % ir atėmus konkrečiai siuntai taikomą CIF importo kainą. Tačiau tas muitas negali viršyti Bendrojo muitų tarifo muito normos;

(2)

reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, siekiant apskaičiuoti minėto straipsnio 1 dalyje nurodytą importo muitą, reguliariai nustatomos tipinės minėtų produktų CIF importo kainos;

(3)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 642/2010 2 straipsnio 2 dalimi, produktų, pažymėtų kodais 1001 19 00, 1001 11 00, ex 1001 91 20 (paprastieji kviečiai, skirti sėjai), ex 1001 99 00 (paprastieji kviečiai, aukščiausios kokybės, išskyrus skirtus sėjai), 1002 10 00, 1002 90 00, 1005 10 90, 1005 90 00, 1007 10 90 ir 1007 90 00 importo muito apskaičiavimui turi būti taikoma kasdieninė tipinė CIF importo kaina, nustatyta minėto Reglamento 5 straipsnyje nurodyta tvarka;

(4)

reikėtų nustatyti importo muitus laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 16 d., kurie yra taikomi tol, kol bus nustatyti nauji;

(5)

siekiant užtikrinti, kad ši priemonė būtų taikoma kuo greičiau po atnaujintų duomenų paskelbimo, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo dieną,

16.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/11

(1)

2010 m. birželio 22 d. raštu ELPA priežiūros institucija (toliau – Institucija) gavo skundą iš Islandijos vertybinių popierių bendrovės „H.F. Verðbréf hf.“, neva 2009 m. kovo mėn. Islandijos iždas suteikė neteisėtą valstybės pagalbą investiciniams bankams „Saga Capital“ ir VBS, konvertuodamas trumpalaikę skolą Islandijos centriniam bankui (toliau – ICB) į ilgalaikes lengvatines paskolas. Institucija raštą gavo ir užregistravo 2010 m. liepos 7 d. (dok. Nr. 563424).

(2)

Gavusi atitinkamos informacijos iš Islandijos valdžios institucijų ir aptarusi su jomis bylą per 2011 m. birželio 6 d. posėdį (2), Institucija 2013 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 363/11/COL nutarė pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl valstybės pagalbos, suteiktos lengvatinėmis sąlygomis restruktūrizuojant trijų Islandijos investicinių bankų paskolas (3). Minėtu sprendimu Institucija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas. 2012 m. vasario 21 d. raštu (dok. Nr. 625875) Islandijos valdžios institucijos pateikė pastabas dėl Institucijos sprendimo Nr. 363/11/COL.

(3)

2012 m. birželio mėn. Institucija iš skundo pateikėjos „H.F. Verðbréf hf.“ gavo informacijos apie „Saga Capital hf.“ likvidavimą (dok. Nr. 641907). Institucija taip pat gavo informacijos šiuo klausimu iš kitų šaltinių ir atidžiai stebėjo investicinių bankų, kuriems buvo taikomas Sprendimas Nr. 363/11/COL, likvidavimą.

(4)

Priemonės, kurių preliminarus vertinimas pateiktas Institucijos sprendime Nr. 363/11/COL, yra susijusios su ICB garantuotomis paskolomis ir vertybinių popierių skolinimo schema. ICB, kaip centrinis bankas ir paskutinis skolintojas, atsižvelgdamas į kitų centrinių bankų vykdomą pinigų politiką, suteikė finansų įstaigoms trumpalaikes kreditavimo paslaugas garantuotų paskolų forma (4) pagal su tuo susijusias savo taisykles. 2007 ir 2008 m. garantuoto skolinimo mastas vis didėjo, ir ICB tapo pagrindiniu finansų įstaigų likvidumo šaltiniu. 2008 m. spalio mėn. bankrutuojant visiems trims Islandijos komerciniams bankams, ICB perėmė šioms nacionalinėms finansų įstaigoms pateiktus didelius reikalavimus, paremtus įvairiomis garantijomis.

(5)

Dėl bankų bankroto garantijų vertė sumažėjo ir tapo aišku, kad dėl nepatikimų garantijų ICB patyrė nuostolių. Parlamentui sutikus, 2009 m. sausio mėn. Iždas ir ICB sudarė susitarimą, pagal kurį ICB dalį finansų įstaigoms pateiktų reikalavimų dėl garantuotų paskolų kartu su pagrindiniais vertybiniais popieriais perleido Finansų ministerijai. 2010 m. vasario mėn. Ministerija ir ICB susitarė, kad reikalavimai, kuriuos anksčiau ICB perdavė Ministerijai, turėtų būti perduoti neseniai įsteigtai ICB patronuojančiajai bendrovei „Eignarhaldsfélag Seðlabanka Íslands“ (ESÍ) ir nuo 2009 m. gruodžio 31 d. vykdomi sumažinta kaina.

(6)

Valstybės skolą valdanti įstaiga (VSĮ), kurią administruoja ICB, teikia skolinimo paslaugas pirminiams valstybės skolos vertybinių popierių makleriams. Vertybinių popierių skolinimo tikslas – gerinti rinkos veikimą ir išlaikyti VSĮ leidžiamų obligacijų serijų likvidumą rinkoje. Kaip iždo obligacijų ir vekselių garantijas VSĮ tvirtina visas vyriausybės obligacijas ir lyginamąsias hipotekos obligacijas, kuriomis elektroniniu būdu prekiaujama antrinėje rinkoje. Gali būti tvirtinami ir kiti vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama elektroniniu būdu – tai priklauso nuo paslaugų kriterijų. Paskolų palūkanų norma grindžiama ICB atpirkimo norma. Sutartis galioja ne ilgiau kaip 28 dienas (5).

(7)

2009 m. kovo mėn. Finansų ministerija sudarė paskolų konvertavimo susitarimus su „Saga Capital Investment Bank hf.“, „VBS Investment Bank hf.“ ir „Askar Capital Investment Bank hf.“. Visų sudarytų paskolų susitarimų sąlygos panašios. Paskolų sumos buvo grindžiamos 2008 m. gruodžio mėn. susitarimu dėl atitinkamų įsipareigojimų įvykdymo. Paskolų, suteiktų „Saga“ ir VBS, grąžinimo sąlygos buvo vienodos. Paskolos turėjo būti grąžintos per septynerius metus, atlikus indeksavimą ir pritaikius 2 % palūkanų per metus normą. Paskolos, suteiktos „Askar Capital“, grąžinimo sąlygos buvo panašios, tačiau palūkanų norma – 3 % per metus. Ilgalaikių obligacijų išleidimo metu bendra nominali skolos, priskirtinos visiems trims investiciniams bankams, suma siekė 52,4 mlrd. ISK (6).

(8)

Minėtos priemonės buvo grindžiamos darbo grupės, kuri 2009 m. sausio 20 d. Finansų ministrui pateikė memorandumą dėl finansų įstaigų skolos restruktūrizavimo dėl ICB suteiktų garantuotų paskolų paslaugų, pasiūlymais. Memorandumas buvo grindžiamas informacija apie finansų įstaigas ir jų gebėjimą grąžinti skolą. Remiantis memorandumu, dėl finansinio kracho Islandijoje pasekmių minėtos finansų įstaigos negalėjo ICB grąžinti visos skolos. Ministro darbo grupės memorandume taip pat teigta, kad tuo metu visa Islandijos viešoji administracija bandė išgelbėti šalies finansų sistemą ir užtikrinti indėlininkų apsaugą. Turint tai omenyje ir atsižvelgiant į kitas aplinkybes, nuspręsta, kad būtina imtis tam tikrų priemonių užtikrinti, kad įmonės galėtų susimokėti skolas.

(9)

Anot Islandijos valdžios institucijų, sprendime dėl palūkanų mokėjimo tvarkos ir sąlygų svarbiausia buvo ne tai, kokia kapitalo grąža turėtų būti teisinga ir normali, nes iškart buvo aišku, kad minėtos įstaigos negalės įvykdyti visų minėtų įsipareigojimų. Svarbiausia darbo grupei buvo nustatyti tokią palūkanų procentinę dalį, kuri būtų pakankamai didelė, kad darytų poveikį įstaigoms, tačiau ne pernelyg didelė, kad nesutrukdytų joms grąžinti skolos ir tokiu būdu neatgrasytų jų nuo finansų restruktūrizavimo.

(10)

Vis dėlto Islandijos valdžios institucijos nustatė tam tikras skolos konvertavimo sąlygas. Be kita ko, skolininkai buvo įpareigoti neišmokėti dividendų, jei nesumokėta atitinkama įmoka už paskolas, skolininkai negalėjo prisiimti jokių didelės rizikos įsipareigojimų, viršijančių 20 % akcinio kapitalo (kapitalo pakankamumo taisyklė), skolininkų darbuotojams mokamos premijos turėtų būti saikingos, skolininkai buvo įpareigoti teikti skolintojui išsamias ketvirčio ataskaitas apie savo operacijas, skolininkų kapitalo pakankamumo rodikliai neturėtų nukristi žemiau 10 %. Jei paaiškėtų, kad skolininkų likvidumo padėtis ICB yra nepriimtina arba jų kapitalo pakankamumo rodikliai nukrito žemiau 10 %, skolintojas galėtų reikalauti, kad nesumokėta paskolų suma su palūkanomis ir kitomis atitinkamomis išlaidomis būtų konvertuota į akcinį kapitalą. Tokių sąlygų tikslas – padidinti visos skolos susigrąžinimo tikimybę ir tokiu būdu apsaugoti Iždo interesus.

(11)

Priemonės išsamiau apibūdintos Institucijos sprendime Nr. 363/11/COL (7).

(12)

Islandijos valdžios institucijų nuomone, priemonėmis siekta dviejų tikslų: bandyti apsaugoti milžiniškus valstybės interesus, kuo labiau patenkinant Iždo reikalavimus, ir duoti finansų įstaigoms laiko atsikvėpti bei suteikti joms galimybę išspręsti savo problemas ir įveikti sunkumus.

(13)

Priemonės buvo grindžiamos 2008 m. papildomo valstybės biudžeto 7.20 punkte numatytu Islandijos parlamento leidimu Finansų ministrui iš Islandijos centrinio banko Iždo vardu pirkti bankui už paskolas garantuotus komercinius vekselius ir kuo perspektyviau įvykdyti reikalavimus.

(14)

Kaip jau pažymėta, minėtos priemonės taikytos visiems trims pagalbos gavėjams – „Saga Capital Investment Bank hf.“, „VBS Investment Bank hf.“ ir „Askar Capital Investment Bank hf.“. Daugiau informacijos apie visus tris gavėjus ir su jų operacijomis susijusius vėlesnius pokyčius pateikta Institucijos sprendimo Nr. 363/11/COL 2.5 ir 2.6 skirsniuose.

(15)

Sprendime Nr. 363/11/COL Institucija preliminariai įvertino, ar Iždo priemonės trumpalaikius reikalavimus konvertuoti į ilgalaikes lengvatines paskolas yra suderinamos su EEE susitarime išdėstytomis valstybės pagalbos nuostatomis. Tačiau valstybės, kaip pagrindinio kreditoriaus, įsipareigojimas minėtoms įstaigoms nulemtas ankstesnių priemonių, t. y. ICB garantuotų paskolų ir vertybinių popierių skolinimo, todėl reikėjo įvertinti, ar tos priemonės galėjo būti valstybės pagalba.

(16)

Taigi, Institucija savo vertinimą pradėjo išanalizuodama ICB trumpalaikes garantuotas paskolas finansų įstaigoms. Islandijos valdžios institucijos pabrėžė, kad trumpalaikės kreditavimo paslaugos yra ICB vykdomos įprastos pinigų politikos dalis bei finansų rinkos priemonės ir Iždo atliekamo įprasto valstybės skolos valdymo metodas. Institucija neginčijo, kad šios priemonės buvo taikomos pagal pinigų ir valstybės skolos valdymo politiką ir buvo grindžiamos atitinkamomis šių sričių taisyklėmis (8). Priemonių imtasi minėtų finansų įstaigų iniciatyva, ir tuo metu ICB iš valstybės negavo jokios priešpriešinės garantijos. Todėl Institucija padarė išvadą, kad ICB trumpalaikės garantuotos paskolos finansų įstaigoms ir Iždo trumpalaikės skolinimo paslaugos nėra susijusios su valstybės pagalba.

(17)

Tačiau, preliminaria Institucijos nuomone, Iždo paskolų konvertavimo susitarimai yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje. Sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą nustatyti šie aspektai:

(18)

Be to, Institucija abejojo, ar valstybės pagalba gali būti laikoma suderinama su EEE susitarimu. Argumentą, kad priemonė suderinama su susitarimu, Islandijos valdžios institucijos grindė EEE 61 straipsnio 3 dalimi ir Institucijos gairėmis dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Tačiau Islandijos valdžios institucijos nepateikė jokių priemonės suderinamumo pagal EEE 61 straipsnio 3 dalies b punktą ir Institucijos gaires dėl laikinos valstybės pagalbos finansų krizės sąlygomis įrodymų. Institucija pabrėžė, kad laikinose pagalbos finansų įstaigoms taisyklėse numatyta apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos, atkurti ilgalaikį banko gyvybingumą ir užtikrinti apsaugą nuo neteisėto konkurencijos iškraipymo. Gairėse išdėstytos taisyklės, kaip užtikrinti tinkamą ir pakankamą atlygį už valstybės vykdomą rekapitalizavimą (10). Panašu, kad valstybės suteiktų paskolų grąžinimo sąlygose neatsižvelgta į šiuos principus. Suteiktos paskolos turėjo būti grąžintos per septynerius metus, atlikus indeksavimą ir pritaikius nustatytą 2 % palūkanų per metus normą, kuri buvo daug mažesnė už rinkos normas, be to, nebuvo numatyta padidinti palūkanų normas, siekiant paskatinti grąžinti valstybės kapitalą. Atsižvelgdama į tai, Institucija padarė išvadą, kad tokios skolinimo sąlygos yra nesuderinamos su Institucijos gairėmis dėl valstybės pagalbos.

(19)

Savo pastabose Islandijos valdžios institucijos siekė įrodyti, kad priemonės yra suderinamos su EEE susitarimu. Jų nuomone, priemonės nebuvo atrankios, nes situacija, į kurią pateko visi trys investiciniai bankai, skyrėsi nuo situacijos, kurioje atsidūrė kiti bankai, pavyzdžiui, „Straumur“, SPB ir SPRON. Kai kurie kiti bankai nevykdė įsipareigojimų savo kreditoriams dar prieš sudarant paskolų konvertavimo susitarimus, be to, jų reorganizavimo pastangos buvo tokios didelės, kad skolų konvertavimas ICB nebūtų buvęs svarbus jų finansų restruktūrizavimo veiksnys. Islandijos valdžios institucijos taip pat tvirtino, kad jų sprendimai konvertuoti paskolas atitiko privataus kreditoriaus principą, nes bet kuris kreditorius, atsidūręs tokioje padėtyje, kokioje tuo metu buvo Islandijos valstybė, būtų elgęsis taip pat.

(20)

Be to, Islandijos valdžios institucijos pateikė informacijos apie dabartinį visų trijų investicinių bankų statusą ir pokyčius, įvykusius po to, kai Institucija paskelbė Sprendimą Nr. 363/11/COL (11).

(21)

Atsižvelgdamos į tai, kad po Sprendimo Nr. 363/11/COL paskelbimo visi trys gavėjai nutraukė bet kokią ekonominę veiklą, ir remdamosi nusistovėjusia Europos Komisijos ir Institucijos sprendimų dėl tolesnio priemonių skirstymo pagal atitinkamas aplinkybes ir jų suderinamumo vertinimo priėmimo praktika (12), Islandijos valdžios institucijos tvirtino, kad Institucija neturi pagrindo toliau nagrinėti šią bylą.

(22)

EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Išskyrus tuos atvejus, kai šis Susitarimas nustato kitaip, EB valstybių narių, ELPA valstybių arba iš valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su šiuo Susitarimu, kai ji daro įtaką Susitariančiųjų Šalių tarpusavio prekybai.“

(23)

Taigi tam, kad priemonės būtų priskirtos valstybės pagalbai, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje, jos turi būti susijusios su valstybės dotacija arba dotacija iš valstybinių išteklių, jomis įmonei turi būti suteikiamas pranašumas, jos turi būti atrankios, jomis turi būti iškraipoma konkurencija ir turi būti tikimybė, kad jos darys įtaką Susitariančiųjų Šalių prekybai.

(24)

Kaip jau pažymėta, Sprendime Nr. 363/11/COL Institucija padarė preliminarią išvadą, kad vertinamos priemonės, t. y. trumpalaikių kreditavimo paslaugų konvertavimas į ilgalaikes paskolas, atitinka EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, todėl yra valstybės pagalba. Be to, nebuvo jokio pagrindo manyti, kad priemonės yra suderinamos su EEE susitarime išdėstytomis bendrosiomis valstybės pagalbos nuostatomis ar Institucijos gairėmis dėl laikinos valstybės pagalbos finansų krizės sąlygomis. Tyrimo metu Institucija negavo jokios informacijos, kuria remdamasi būtų galėjusi pakeisti savo preliminarią nuomonę. Be to, Islandijos valdžios institucijos Institucijai nepranešė apie pagalbos priemones, kurioms taikomas sprendimas pradėti procedūrą, iki jų įgyvendinimo. Nepranešdamos apie pagalbos priemones, jos nesilaikė 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo dėl pranešimo. Todėl minėtų pagalbos priemonių įgyvendinimas buvo neteisėtas. Nepaisant to, Institucija turi įvertinti, ar yra pagrindo toliau nagrinėti šią bylą.

(25)

Kaip jau pažymėta Sprendime Nr. 363/11/COL, 2007 m. „Askar Capital Investment Bank hf.“ jau buvo patyręs didelių nuostolių dėl investicijų į rizikingas paskolas, kurių pagrindinis turtas buvo JAV hipotekos. Dar didesnių sunkumų bankui iškilo 2010 m. birželio mėn., kai Islandijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad paskolos užsienio valiuta yra neteisėtos. Galiausiai, 2010 m. liepos 14 d., bankas paskelbė savo bankrotą ir tą pačią dieną jį perėmė Finansų priežiūros institucija (toliau – FPI). Remiantis vėliau Institucijai pateikta informacija, bankas šiuo metu likviduojamas ir nevykdo jokios ekonominės veiklos.

(26)

Kaip jau pažymėta Sprendime Nr. 363/11/COL, „VBS Investment bank hf.“ finansinė padėtis smarkiai pablogėjo po nepavykusių derybų su kreditoriais bei akcininkais ir vėliau, kai 2010 m. jo kreditoriai nutraukė visas derybas. 2010 m. kovo 3 d. sprendimu FPI paskyrė laikiną VBS direktorių valdybą, o 2010 m. balandžio 9 d. Reikjaviko apygardos teismo sprendimu pagal Įstatymo Nr. 161/2002 dėl finansų įstaigų 101 straipsnį buvo pradėta VBS likvidavimo procedūra. Dėl banko likvidavimo buvo panaikinta jo veiklos licencija.

(27)

2011 m. rugsėjo 28 d. FPI sprendimu buvo panaikinta „Saga Capital“ veiklos licencija. Vėliau FPI pareikalavo, kad būtų pradėta „Saga Capital“ likvidavimo procedūra ir paskirta likvidavimo valdyba. 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu Šiaurės Rytų Islandijos apygardos teismas patenkino FPI reikalavimus ir paskelbė, kad „Saga Capital“ turėtų būti likviduojamas. 2012 m. birželio 14 d. Islandijos Aukščiausiasis Teismas patvirtino šį sprendimą. FPI sprendimas panaikinti „Saga Capital“ veiklos licenciją buvo patvirtintas 2012 m. kovo 5 d. Reikjaviko apygardos teismo sprendimu. Reikjaviko apygardos teismo sprendimas buvo apskųstas Aukščiausiajam Teismui. Vis dėlto bankas nutraukė visas pagal licenciją vykdomas operacijas, nes buvo panaikinta jo, kaip finansų įstaigos, licencija.

(28)

Taigi, akivaizdu, kad visi trys minėti bankai nutraukė bet kokią ekonominę veiklą, jų veiklos licencijos buvo panaikintos, šiuo metu jiems taikoma likvidavimo procedūra, o reikalavimų dėl bankų turto pateikimo terminas pasibaigė (13). Jei investiciniams bankams buvo suteikta valstybės pagalba, ji nebeiškraipo konkurencijos, o jei buvo suteikta neteisėta pagalba, jos išieškojimas būtų neįmanomas. Tokiomis aplinkybėmis Institucijos sprendimas dėl minėtų priemonių priskyrimo valstybės pagalbai ir jų suderinamumo su EEE susitarimu neturėtų jokio praktinio poveikio (14).

(29)

Todėl tęsti pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalį pradėtą oficialią tyrimo procedūrą nėra prasmės,

16.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/s3