1.9.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 226/1

---

Pranešimas dėl Europos Sąjungos ir Jordanijos Hašimitų Karalystės susitarimo protokolo forma, kuriuo nustatomas ginčų sprendimo mechanizmas, taikytinas ginčams pagal Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, prekybos nuostatas, įsigaliojimo

2011 m. vasario 11 d. Briuselyje pasirašytas Europos Sąjungos ir Jordanijos Hašimitų Karalystės susitarimas protokolo forma, kuriuo nustatomas ginčų sprendimo mechanizmas, taikytinas ginčams pagal Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, prekybos nuostatas (1), pagal šio protokolo 23 straipsnį įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d.

---

(1)  OL L 177, 2011 7 6, p. 1.

---

1.9.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 226/2

---

KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO REGLAMENTAS (ES) Nr. 868/2011

2011 m. rugpjūčio 31 d.

dėl leidimo naudoti Lactobacillus plantarum (DSM 21762) ir Lactobacillus buchneri (DSM 22963) preparatus kaip pašarų priedus visų rūšių gyvūnams

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1831/2003 dėl priedų, skirtų naudoti gyvūnų mityboje (1), ypač į jo 9 straipsnio 2 dalį,

kadangi:

(1)	Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka;

(2)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnį buvo pateiktos paraiškos dėl leidimo naudoti Lactobacillus plantarum (DSM 21762) ir Lactobacillus buchneri (DSM 22963) preparatus. Kartu su paraiškomis pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį;

(3)	paraiškos pateiktos dėl leidimo naudoti Lactobacillus plantarum (DSM 21762) ir Lactobacillus buchneri (DSM 22963) preparatus, priskirtinus prie priedų kategorijos „technologiniai priedai“, kaip pašarų priedus visų rūšių gyvūnams;

(4)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2011 m. kovo 15 d. nuomonėje (2) konstatavo, kad Lactobacillus plantarum (DSM 21762) neturi nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai ir kad šis preparatas, sumažindamas pH ir padidindamas sausosios medžiagos išlaikymą, gali pagerinti siloso gamybą iš visų pašarų. Tarnyba nemano, kad reikėtų nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, Tarnyba patvirtino pašarų priedų pašaruose analizės metodo taikymo ataskaitą, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta Bendrijos etaloninė laboratorija;

(5)

Tarnyba 2011 m. balandžio 7 d. nuomonėje (3) konstatavo, kad Lactobacillus buchneri (DSM 22963) neturi nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai, ir kad šis preparatas, padidindamas acto rūgšties susidarymą, gali pagerinti siloso gamybą. Tarnyba nemano, kad reikėtų nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, Tarnyba patvirtino pašarų priedų pašaruose analizės metodo taikymo ataskaitą, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta Bendrijos etaloninė laboratorija;

(6)

atlikus Lactobacillus plantarum (DSM 21762) ir Lactobacillus buchneri (DSM 22963) preparatų vertinimą nustatyta, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje nustatytos leidimų išdavimo sąlygos įvykdytos. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento priede, turėtų būti išduotas leidimas naudoti minėtus preparatus;

(7)	šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Priede nurodytus preparatus, priklausančius priedų kategorijai „technologiniai priedai“ ir funkcinei grupei „siloso priedai“, leidžiama naudoti kaip gyvūnų mitybos priedus minėtame priede nustatytomis sąlygomis.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

---

(1)  OL L 268, 2003 10 18, p. 29.

(2)  EMST leidinys, 2011 m.; 9(3):2113.

(3)  EMST leidinys, 2011 m.; 9(4):2138.

---

---

1.9.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 226/5

---

KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO REGLAMENTAS (ES) Nr. 869/2011

2011 m. rugpjūčio 31 d.

kuriuo nustatomos standartinės importo vertės, skirtos tam tikrų vaisių ir daržovių įvežimo kainai nustatyti

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendrą bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą) (1),

atsižvelgdama į 2011 m. birželio 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 543/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 taikymo vaisių bei daržovių ir perdirbtų vaisių bei daržovių sektoriuose taisyklės (2), ypač į jo 136 straipsnio 1 dalį,

kadangi:

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnyje minimos standartinės importo vertės yra nustatytos šio reglamento priede.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja 2011 m. rugsėjo 1 d.

---

(1)  OL L 299, 2007 11 16, p. 1.

(2)  OL L 157, 2011 6 15, p. 1.

---

---

1.9.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 226/7

---

KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO REGLAMENTAS (ES) Nr. 870/2011

2011 m. rugpjūčio 31 d.

kuriuo nustatatomi grūdų sektoriaus importo muitai, taikomi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas („Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas“) (1),

atsižvelgdama į 2010 m. liepos 20 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 642/2010 dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 taikymo taisyklių (grūdų sektoriaus importo muitų mokesčių srityje) (2), ypač į jo 2 straipsnio 1 dalį,

kadangi:

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad produktams, kurių KN kodai 1001 10 00, 1001 90 91, ex 1001 90 99 (paprastieji kviečiai, aukščiausios kokybės), 1002, ex 1005, išskyrus hibridinę sėklą, ir ex 1007, išskyrus sėjai skirtus hibridus, nustatomas importo muitas yra lygus šių importuotų produktų intervencinei kainai, padidintai 55 % ir atėmus konkrečiai siuntai taikomą CIF importo kainą. Tačiau nurodytas muitas negali viršyti Bendrojo muitų tarifo muito normos.

(2)	Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, siekiant apskaičiuoti minėto straipsnio 1 dalyje nurodytą importo muitą, reguliariai nustatomos tipinės minėtų produktų CIF importo kainos.

(3)

Remiantis Reglamento (ES) Nr. 642/2010 2 straipsnio 2 dalimi, produktų, pažymėtų kodais KN 1001 10 00, 1001 90 91, ex 1001 90 99 (paprastieji kviečiai, aukščiausios kokybės), 1002 00, 1005 10 90, 1005 90 00 ir 1007 00 90 importo muito apskaičiavimui turi būti taikoma kasdieninė tipinė CIF importo kaina, nustatyta minėto reglamento 5 straipsnyje nurodyta tvarka.

(4)	Reikėtų nustatyti importo muitus, taikytinus nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., kurie yra taikomi tol, kol bus nustatyti nauji,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. importo muitai grūdų sektoriuje, numatyti Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 1 dalyje, yra nustatomi šio reglamento I priede, remiantis II priede pateikta informacija.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja 2011 m. rugsėjo 1 d.

---

(1)  OL L 299, 2007 11 16, p. 1.

(2)  OL L 187, 2010 7 21, p. 5.

---

---

---

1.9.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 226/10

---

KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO SPRENDIMAS

2011 m. rugpjūčio 31 d.

dėl Maroko jūrininkų rengimo ir atestavimo sistemų pripažinimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/106/EB

(pranešta dokumentu Nr. C(2011) 6020)

(Tekstas svarbus EEE)

(2011/520/ES)

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/106/EB dėl minimalaus jūrininkų rengimo (1), ypač į jos 19 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą,

atsižvelgdama į 2005 m. gegužės 13 d. Kipro pateiktą prašymą,

kadangi:

(1)

pagal Direktyvą 2008/106/EB valstybės narės gali nuspręsti patvirtinti trečiųjų šalių išduotus atitinkamus jūrininkų atestatus, jeigu Komisija yra pripažinusi tą trečiąją šalį. Tos trečiosios šalys turi atitikti visus 1978 m. Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) konvencijos dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų (JRAB konvencija) (2) su pakeitimais, padarytais 1995 m., reikalavimus;

(2)

2005 m. gegužės 13 d. raštu Kipras pateikė prašymą dėl Maroko sistemų pripažinimo. Gavusi Kipro prašymą, Komisija įvertino Maroko jūrininkų rengimo ir atestavimo sistemas, kad patikrintų, ar Marokas laikosi visų Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų reikalavimų, ir ar imtasi tinkamų priemonių siekiant užkirsti kelią atestatų klastojimui. Tas vertinimas buvo grindžiamas 2006 m. gruodžio mėn. Europos jūrų saugumo agentūros ekspertų atlikto patikrinimo rezultatais. Atliekant patikrinimą buvo nustatyti tam tikri jūrininkų rengimo ir atestavimo sistemų trūkumai;

(3)	Komisija valstybėms narėms pateikė ataskaitą apie vertinimo rezultatus;

(4)	2009 m. vasario 4 d. ir 2010 m. kovo 9 d. raštais Komisija paprašė Maroką pateikti įrodymų, kad nustatyti trūkumai buvo pašalinti;

(5)	2009 m. gegužės 13 d., 2009 m. gegužės 29 d., 2010 m. balandžio 2 d. ir 2011 m. sausio 4 d. raštais pateikė prašomą informaciją ir įrodymus, kad imtasi tinkamų ir pakankamų taisomųjų veiksmų, kad būtų pašalinta dauguma per atitikties vertinimą nustatytų trūkumų;

(6)

nepašalinti trūkumai yra susiję su mokymo įrangą, dėstytojų ir egzaminuotojų kvalifikaciją ir jų rengimą reglamentuojančių teisinių nuostatų nebuvimu, taip pat su mokymo įrangos pagrindinėje Maroko jūrininkų švietimo ir rengimo įstaigoje nebuvimu. Todėl buvo paprašyta, kad Marokas įgyvendintų papildomas taisomąsias priemones šioje srityje. Tačiau dėl šių trūkumų negalima abejoti bendra Maroko jūrininkų rengimo ir atestavimo sistemų atitiktimi Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų reikalavimams;

(7)

iš atitikties vertinimo rezultatų ir Maroko pateiktos informacijos vertinimo išvadų matyti, kad Maroko sistema atitinka visus Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų reikalavimus, ir ėmėsi tinkamų priemonių, kad užkirstų kelią atestatų klastojimui. Todėl Komisija turėtų Maroko sistemą pripažinti;

(8)	šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Jūrų saugumo ir teršimo iš laivų prevencijos komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Įgyvendinant Direktyvos 2008/106/EB 19 straipsnį pripažįstamos Maroko jūrininkų rengimo ir atestavimo sistemos.

2 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

---

(1)  OL L 323, 2008 12 3, p. 33.

(2)  Priimta Tarptautinės jūrų organizacijos.

---

1.9.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 226/12

---

ELPA PRIEŽIŪROS INSTITUCIJOS SPRENDIMAS

Nr. 342/09/COL

2009 m. liepos 23 d.

dėl atleidimo nuo Norvegijos CO2 mokesčio už dujų ir suskystintų naftos dujų naudojimą kitais nei pastatų šildymo tikslais (Norvegija)

ELPA PRIEŽIŪROS INSTITUCIJA (1),

ATSIŽVELGDAMA į Europos ekonominės erdvės susitarimą (2), ypač į jo 61–63 straipsnius ir 26 protokolą,

ATSIŽVELGDAMA į ELPA valstybių susitarimą dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo (3), ypač į jo 24 straipsnį,

ATSIŽVELGDAMA į Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalį ir II dalies 4 straipsnio 4 dalį, 6 straipsnį ir 7 straipsnio 5 dalį (4),

ATSIŽVELGDAMA į Institucijos EEE susitarimo 61 ir 62 straipsnių taikymo ir aiškinimo gaires (5), visų pirma į skyrius apie pagalbą aplinkos apsaugai ir valstybės pagalbos taisyklių taikymą priemonėms, susijusioms su tiesioginiu verslo apmokestinimu,

ATSIŽVELGDAMA į 2004 m. liepos 14 d. Institucijos sprendimą dėl įgyvendinimo nuostatų, nurodytų 3 protokolo II dalies 27 straipsnyje (6),

PAPRAŠIUSI suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas pagal tas nuostatas,

kadangi:

I.   FAKTAI

1.   Procedūra

2007 m. kovo 9 d. Norvegijos Vyriausybės administracijos ir reformų ministerijos Europos Sąjungai skirtu raštu (kuriuo persiunčiamas 2007 m. kovo 8 d. Finansų ministerijos raštas) (abu raštus Institucija gavo ir užregistravo 2007 m. kovo 9 d. (dok. Nr. 412984)) Norvegijos valdžios institucijos pranešė apie planuojamą mineraliniams produktams taikomo CO2 mokesčio pakeitimą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį. Norvegijos valdžios institucijos ketina iš dalies pakeisti CO2 mokestį – apmokestinti ir gamtines dujas bei suskystintas naftos dujas (toliau – SND), kurioms CO2 mokestis dabar netaikomas.

Po įvairaus susirašinėjimo (7)2007 m. lapkričio 23 d. raštu Institucija informavo Norvegijos valdžios institucijas, kad dėl šios nuostatos nusprendė inicijuoti 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

Institucijos sprendimas Nr. 597/07/COL pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir jo EEE priede (8). Institucija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas.

Institucija gavo dvi pastabas iš suinteresuotųjų šalių: pirmą iš Norsk Bioenergiforening (Norvegijos bioenergijos asociacija) 2008 m. liepos 11 d. (dok. Nr. 485500); ir antrą iš Norges Naturvernforbund, Teršalų neišskiriančių išteklių organizacijos, ir Natur og Ungdom2008 m. liepos 16 d. (dok. Nr. 486001).

Norvegijos valdžios institucijos taip pat pateikė daugiau pastabų 2007 m. gruodžio 20 d. (dok. Nr. 458478) ir 2008 m. kovo 13 d. (dok. Nr. 512262), vėliau jos taip pat dalyvavo neoficialiose diskusijose su Institucija.

2.   Siūlomos priemonės aprašymas

2.1.   Bendroji informacija

Norvegijos valstybė už tam tikrų mineralinių produktų naudojimą taiko CO2 išlakų mokestį. Dabar Norvegijoje CO2 mokesčiai taikomi tik už mineralinės alyvos ir benzino naudojimą. Siūloma išplėsti šio mokesčio taikymą ir apmokestinti gamtinių dujų ir SND naudojimą, bet tik tada, kai jos naudojamos pastatų šildymo tikslais.

CO2 mokestis taikomas už naudojimąsi produktais, nurodytas Norvegijos mokesčių skyriuje. Apmokestinami ir importuojami, ir vietos produktai. CO2 mokestis įtrauktas į biudžeto skyrių, susijusį su aplinkos apsaugos mokesčiais, taikomas mineraliniams produktams, pavadintą Om miljøavgifter på mineralske produkter mv. Šio skyriaus A dalyje nustatytas CO2 mokestis, imamas už mineralinių produktų CO2 išlakas (avgift på mineralske produkter). A1 skirsnyje nustatytas mineralinės alyvos ir benzino mokestis. Jame nurodyta (9):

„Fra 1. januar 2007 skal det i henhold til lov 19 mai 1933 nr. 11 om særavgifter betales CO2-avgift til statskassen på følgendende mineralske produkter etter følgende satser: …

a)	Mineralolje: kr. 0,47 per liter. (…)

b)	Bensin: kr 0,80 per liter,“;

Vertimas iš anglų kalbos:

„Nuo 2007 m. sausio 1 d. pagal 1933 m. gegužės 19 d. aktą Nr. 11 dėl specialiųjų mokesčių į valstybės iždą mokamas CO2 mokestis už toliau nurodytų mineralinių produktų naudojimą taikant toliau nurodytą tarifą:

a)	mineralinė alyva – 0,47 NOK už litrą. […];

b)	benzinas – 0,80 NOK už litrą.“

A2 skirsnyje nustatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai atsižvelgiant į produkto naudojimą. A2.1 poskirsnyje pateikiami bendrieji įvairių rūšių veiklos, visų pirma mineralinės alyvos naudojimo kaip žaliavos gamybos procese, atleidimo nuo mokesčio atvejai (A2 lit.1.c skirsnis). A2.2 ir A.2.3 poskirsniuose nustatyta ir daugiau atleidimo nuo mokesčio atvejų, susijusių su mineralinės alyvos ir benzino naudojimu.

2007 m. biudžeto pasiūlyme Norvegijos Vyriausybė pasiūlė iš dalies pakeisti atitinkamą biudžeto skyrių, Parlamentas sutiko. Pasiūlymas įtrauktas į teisės akto pasiūlymo St. prp. Nr. 1 (2006–2007) II A ir B dalis:

„A Fra 1 juli 2007 gjøres følgende endringer: § 1 første ledd nye bokstaver c og d skal lyde: c) Naturgass: kr. 0,47 pr. standardkubikkmeter d) LPG: kr. 0,60 pr. kg.

B §2 første ledd ny nr. 4 skal lyde: 4. Gass til annen bruk en oppvarming mv. i boliger og næringsbygg.“

Vertimas iš anglų kalbos:

„A Nuo 2007 m. liepos 1 d. galioja toks pakeitimas: 1 skyriaus pirmosios pastraipos nauji c ir d punktai išdėstomi taip: c) dujos – 0,47 NOK už standartinį kubinį metrą; d) SND – 0,60 NOK už kilogramą.

B 2 skyriaus pirmosios pastraipos naujas 4 punktas išdėstomas taip: 4. Dujos, naudojamos ne namų ir komercinių pastatų šildymo tikslais.“

Įrašius naujus 1 skyriaus c ir d punktus (A dalyje), CO2 mokesčio taikymas išplečiamas įtraukiant gamtines dujas ir SND. Pagal naują B antraštinėje dalyje pateiktą nuostatą mokestis netaikomas visais tikslais, išskyrus namų ir komercinių pastatų šildymą, naudojamoms gamtinėms dujoms ir SND.

Norvegijos valdžios institucijos tvirtina, kad mokesčio pakeitimo tikslas – paskatinti plačiau naudoti gamtinių dujų ir SND žaliąsias alternatyvas pastatams šildyti. Norvegijos valdžios institucijos teigia, kad tik dėl techninių priežasčių gamtinėms dujoms ir SND taikomas CO2 mokestis patvirtintas kaip bendrasis mokestis, o ne tuo tikslu naudojamas specialusis mokestis; to priežastis – nustačius bendrąjį mokestį išplečiamas valdžios institucijų kontrolės mastas. Norvegijos valdžios institucijos teigia, kad tik tada, kai priemonė patvirtinama kaip bendrasis mokestis, visi apmokestinamų prekių gamintojai privalo užsiregistruoti valdžios institucijose kaip tokio mokesčio mokėtojai ir privalo tvarkyti pardavimo apskaitą. Pagal Norvegijos valdžios institucijas, jei mokestis būtų patvirtintas kaip labiau ribotas mokestis, taikomas tik pastatų šildymui, prekiautojams, kurie parduoda gamtines dujas ar SND ne pastatų šildymo tikslais, nereikėtų registruotis ir tvarkyti apskaitos.

2.2.   Mokesčio tikslas

CO2 mokesčio tikslas – sumažinti anglies junginių išlakas; Norvegijos valdžios institucijos tą tikslą įvardija taip: „nustatyti žalos aplinkai, kurią daro naudojami apmokestinami produktai, kainą ir paskatinti naudoti aplinkai mažiau kenkiančius produktus. Mokestis taikomas siekiant užtikrinti veiksmingesnį išteklių naudojimą ir taip palankiai veikti aplinką. Mokestis yra plataus ir bendro pobūdžio.“

CO2 mokesčio išplėtimas apmokestinant gamtines dujas ir SND toliau aprašomas 2007 m. biudžeto pasiūlyme, kuriame daroma nuoroda į „Soria Moria pareiškimą“ (10):

2.3.   Pagalbos priemonės nacionalinis teisinis pagrindas

CO2 mokesčio išplėtimą įtraukiant gamtines dujas ir SND patvirtino Norvegijos Parlamentas (Stortinget). Vyriausybė pateikė pasiūlymą St. prp. Nr. 1 (2006–2007) Skatte-, avgifts- og tollvedtak, 2006 m. lapkričio 28 d. Parlamentas jį patvirtino.

Be parlamentinės nuostatos, dar ketinama iš dalies keisti Akcizo reglamentą (Forskrift om endring av Forskrift om særavgifter). Naujoje reglamento 3–6-5 dalyje nustatyta nuo CO2 mokesčio atleisti ne pastatų šildymo tikslais naudojamas gamtines dujas ir SND. 3–6-5 dalies 1 punkte teigiama, kad dujos ir SND, naudojamos kitiems tikslams nei pastatų, komercinių pastatų ir gyvenamųjų pastatų šildymas, neapmokestinamos. Atleidimas nuo mokesčio neapima jokio tiesioginio ar netiesioginio šildymo (11). Dujos, naudojamos mažesniais nei 20 kg vienetais, atleidžiamos nuo mokesčio pagal reglamento 3–6-5 dalies 2 punktą.

2.4.   Gavėjas

Norvegijos valdžios institucijos teigia, kad 94 % gamtinių dujų ir SND sunaudojama ne pastatams šildyti. Tik mažas procentas vidaus (Norvegijos) suvartojimo susijęs su pastatų šildymu, nes gamtinės dujos daugiausia naudojamos pramonėje, o daugiausia dujų sunaudojantis sektorius – gamybos sektorius. Norvegijos statistikos tarnybos duomenimis, maždaug 80 % dujų grynojo vidaus suvartojimo susiję su gamyba, kasyba ir karjerų eksploatavimu. Norvegijos valdžios institucijos toliau teigia, kad pusė gamybos sektoriuje suvartojamų dujų tenka „StatoilHydro“ metanolio gamyklai Tjeldbergodene. Dar viena stambi naudotoja yra bendrovė „Hydro“, dujas naudojanti aliuminio gamybai.

2.5.   Biudžetas ir trukmė

Norvegijos valdžios institucijos neinformavo Institucijos apie konkrečią atleidimo nuo mokesčio trukmę ar biudžetą.

2.6.   Pagrindas pradėti procedūrą

Institucijai kyla abejonių dėl to, ar atleidimas nuo mokesčio yra bendroji priemonė, kaip tvirtina Norvegijos valdžios institucijos. Institucija susirūpinusi, kad priemonė yra naudinga (bent netiesiogiai) vieniems ūkio sektoriams ir nepalanki kitiems. Remiantis tuo, kad atleidimas nuo mokesčio taikomas tik tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, laikoma, kad dėl atleidimo nuo mokesčio mažėja įmonių išlaidų, kurių jos paprastai patirtų, ir taip iškreipiama konkurencija ir paveikiama prekyba EEE.

Darydama prielaidą, kad atleidimas nuo mokesčio nėra valstybės pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį, Institucija pareiškė abejojanti, ar visiškas atleidimas nuo mokesčio gali būti laikomas derančiu su Susitarimo 61 straipsnio 2 arba 3 dalimi.

3.   Trečiųjų šalių pastabos

Institucija gavo dvi pastabas iš trečiųjų šalių.

Norvegijos bioenergijos asociacija (12) sutiko su sprendime pradėti oficialų tyrimą pateiktomis preliminariomis Institucijos išvadomis, kad priemonė tikrai yra valstybės pagalba pagal 61 straipsnio 1 dalį, konkrečiai tvirtindama, kad priemonė yra atranki ir nesuderinama su mokesčių sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra. Organizacija dar pridūrė, kad apskritai ji mano, jog visai Norvegijos CO2 mokesčio sistemai trūksta logikos, ir paminėjo nuoseklumo trūkumą apmokestinant sektorius ir energijos šaltinius (pavyzdžiui, organizacija klausia, kodėl iš esmės neapmokestinamas transporto sektorius ir perdirbamoji pramonė) bei nustatant apmokestinimo lygius.

Institucija taip pat gavo raštą, kuriame pateiktos trijų aplinkos apsaugos organizacijų – „Norvegijos žemės draugai“ (Norges Naturvernforbund  (13)), „Gamta ir jaunimas“ (Natur og Ungdom  (14)) ir Teršalų neišskiriančių išteklių organizacijos (15) – bendros pastabos. Šios organizacijos tvirtina, kad CO2 mokestis turėtų būti taikomas visoms CO2 išlakoms, jos taip pat teigia, kad šiuo mokesčiu turėtų būti apmokestintas ir transporto sektorius bei perdirbamoji pramonė. Jos taip pat siūlo kitokius nei nustatyti teisės aktuose apmokestinimo lygius.

4.   Norvegijos valdžios institucijų pastabos

Pradėjus oficialią procedūrą Institucijai atsiųstuose dviejuose raštuose Norvegijos valdžios institucijos pakartojo savo požiūrį, kad, pirma, priemonė praktiškai (ir, žinoma, formaliai) yra specialusis mokestis, taikomas už pastatų šildymą, bet ne bendrasis gamtinių dujų ir SND mokestis, nuo kurio atleidžiama tam tikro jų naudojimo atvejais, ir, antra, priemonė nėra atranki, nes mokestis už pastatų šildymą taikomas visuose sektoriuose ir visoms įmonėms, kurios naudoja dujas.

II.   VERTINIMAS

1.   Valstybės pagalba

Valstybės pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį

EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje teigiama:

1.1.   Valstybės lėšų buvimas

Pagalbos priemonę turi teikti valstybė arba ji turi būti teikiama iš valstybės išteklių. Atleidus nuo mokesčio prarandamos įplaukos iš mokesčių, o tai prilygsta valstybės lėšų suteikimui (žr. Institucijos valstybės pagalbos gairių verslo apmokestinimo srityje 3 punkto 3 papunktį).

1.2.   Pranašumo tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai suteikimas

Pirma, pagalbos priemone pagalbos gavėjams turi būti suteikiamas pranašumas, nes sumažinama jiems tenkanti mokesčių našta. Šis mokestis yra būtent toks atvejis, ir atleidimas nuo jo mokėjimo yra pagalbos gavėjams suteiktas pranašumas.

Antra, pagalbos priemonė turi būti atranki ir būti palanki tik „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“.

Aplinkos apsaugos mokesčiai nėra valstybės pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį, jei jie yra bendrosios priemonės, kurios nėra palankios konkrečioms įmonėms ar pramonės sektoriams. Tačiau bendrojo mokesčio išimtys patenka į 61 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jei jos skirtos tam tikroms įmonėms arba sektoriams, išskyrus tuos atvejus, kai tokios išimtys pateisinamos dėl mokesčių sistemos pobūdžio ar bendrosios struktūros.

Norvegijos valdžios institucijos tvirtina, kad mokesčio taikymo apribojimas tik pastatų šildymui yra bendroji priemonė, kuria gali pasinaudoti visos įmonės ir sektoriai. Visi sektoriai ir įmonės, naudojantys gamtines dujas ar SND pastatams šildyti, privalo mokėti už tą naudojimą nustatytą mokestį, o sektoriai ir įmonės, kurie (taip pat) naudoja gamtines dujas ar SND gamybos procese ar bet kuriais kitais, bet ne pastatų šildymo, tikslais, neapmokestinamos už dujų, kurios naudojamos kitais tikslais, naudojimą. Gamintojas, kuris gamtines dujas arba SND taip pat naudoja, pavyzdžiui, administraciniams pastatams šildyti, mokėtų už tai mokestį taip pat, kaip ir bet kuri kita įmonė, o gamintojas, naudojantis gamtines dujas ar SND gamybos procese, nebūtų apmokestinamas.

Kaip jau minėta, Norvegijos valdžios institucijos taip pat teigia, kad jos laiko, jog priemonė, apie kurią pranešta, yra ne atleidimas nuo CO2 mokesčio už dujas tam tikruose sektoriuose, bet greičiau riboto mokesčio už dujų naudojimą pastatams šildyti nustatymas, t. y. mokestis (už pastatų šildymą) yra našta tiems, kurie apmokestinami, o ne daugelio tų, kurie neapmokestinami, atleidimas nuo mokesčio ir jiems suteikiamas pranašumas. Norvegijos valdžios institucijos pabrėžia, kad 94 % dujų Norvegijoje naudojamos ne pastatų šildymo tikslais, kitaip tariant, bus apmokestinta tik 6 % naudojamų dujų.

Tačiau Institucija pažymi, kad pagal Norvegijos įstatymus gamtinės dujos ir SND, kaip nauji produktai, įtrauktos į biudžeto skyriaus 1 dalį, kur mineraliniams produktams nustatytas CO2 mokestis, o atleidimas nuo mokesčio už naudojimą ne šildymo tikslais įtrauktas į biudžeto skyriaus dalį, kurioje nustatyti atleidimo nuo mokesčių atvejai. Institucija taip pat suvokia ELPA teismo sprendimą byloje dėl Norvegijos elektros energijos mokesčio netaikymo (16), kurioje Norvegijos Karalystė teigė, kad nepaisant teisės aktų nuostatų, kuriose nurodomi tam tikri sektoriai (kasyba ir gamyba), atleidžiami nuo elektros energijos mokesčio, iš tikrųjų neapmokestinamas tik tam tikras elektros energijos naudojimas. ELPA teismas atkreipė dėmesį į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią lemiamu veiksniu laikomas pagalbos poveikis, o ne jos suteikimo būdas, ir padarė išvadą (sprendimo 79 punktas):

Be to, Institucija suvokia principą, kurį dar kartą paskutiniame British Aggregates bylos sprendime (17) patvirtino Europos Teisingumo Teismas. Teisingumo Teismas (nesilaikydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo klausimu) patvirtino, kad vertinant EB sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymą negalima atsižvelgti į konkrečios priemonės paskirtį ar tikslą, ir vienintelis būdas vertinti atrankumą yra pranašumo, kuris ta priemone suteikiamas tam tikroms įmonėms, palyginti su kitomis įmonėmis, kurių teisinė ir faktinė padėtis panaši, masto nustatymas. Generalinis advokatas P. Mengozzi savo nuomonėje dėl šios bylos (18) taip pat abejoja, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į formalius nagrinėjamos priemonės aspektus, ir teigia: „Dėl poveikio konkurencijai […] nėra didelio skirtumo tarp, viena vertus, bendrojo mokesčio nustatymo, nuo jo atleidžiant tam tikrus pagalbos gavėjus, ir, kita vertus, mokesčio nustatymo tam tikriems apmokestinamiems asmenimis, neapmokestinant kitų asmenų, kurių padėtis panaši.“ (19)

Vertindama, ar priemonė yra atranki, ar bendroji priemonė, kaip teigia Norvegijos valdžios institucijos, Institucija turi nustatyti etaloninę sistemą, t. y. ji turi palyginti įmonių, kurios atleistos nuo mokesčio, ir bet kurių kitų įmonių, kurių teisinė ir faktinė padėtis panaši ir kurios neatleistos nuo mokesčio, padėtį (20). Taigi, Institucija nustato, kad etaloninę sistemą sudaro visi sektoriai ir įmonės, apmokestinti CO2 mokesčiu, t. y. visi, kas naudoja ar gamina mineralinę alyvą, benziną, SND ar gamtines dujas.

Atsižvelgdama į tai, kad atleidimas nuo mokesčio taikomas tik SND ir gamtinių dujų naudojimui (ir netgi tik tam tikru tikslu naudojamoms SND ir gamtinėms dujoms), Institucija mano, kad priemonė yra atranki, nes ja palaikomos tam tikros įmonės ir tam tikrų prekių gamyba. Institucija taip pat pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas sprendime byloje Adria Wien Pipeline GmbH  (21) nustatė, kad atleidimas nuo energijos mokesčio (taikomas tik įmonėms, kurios pirmiausia verčiasi prekių gamyba) buvo atrankus, ir pažymi, kad „nei didelis įmonių, kurioms gali būti taikoma priemonė, skaičius, nei sektorių, kuriems tos įmonės priklauso, įvairovė ir dydis neleidžia daryti išvados, kad valstybės iniciatyva yra bendroji ekonominės politikos priemonė“.

Todėl, remdamasi tuo, kad priemonė yra atranki, Institucija turi įvertinti, ar toks atrankumas pateisinamas mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra. Siekdama tai padaryti Institucija pirmiausia turi įvertinti nagrinėjamo mokesčio tikslą ir nuspręsti, ar atleidimas nuo mokesčio atitinka tą logiką. CO2 mokesčio tikslas – sumažinti anglies junginių išlakas. Šiuo atveju kiekvienam mineraliniam produktui (mineralinei alyvai, benzinui, gamtinėms dujoms ir SND) taikomos tos pačios teisinės nuostatos, įskaitant apmokestinimą aplinkos apsaugos tikslais. Institucijai neaišku, kaip aplinkos apsaugos principas, kurio laikomasi apmokestinant anglies junginių išlakų daromą poveikį, dera su sistema, pagal kurią sektoriai, naudojantys gamtines dujas ar SND, neapmokestinami, o juk šie sektoriai galėtų sumažinti CO2 išlakų sumažindami dujų naudojimą arba naudodami aplinkai mažiau kenkiančius produktus. EEE valstybė, nustačiusi tokią diferenciaciją, turi pati įrodyti, kad tai pateisinama nagrinėjamos sistemos pobūdžiu ir bendra struktūra (22). Norvegijos valdžios institucijos nenurodė, kad atleidimas nuo mokesčio pateisinamas mokesčio pobūdžiu ar bendra struktūra, taigi, kadangi tokio pateisinimo nėra (arba jis nėra akivaizdus), Institucija daro išvadą, kad priemonė nepateisinama CO2 mokesčio sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra.

Todėl Institucija nustato, kad nagrinėjama priemonė yra atranki dėl to, kad ja palaikomos tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba, ir ji negali būti pateisinama mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra.

1.3.   Konkurencijos iškraipymas ir poveikis susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai

Pagalbos priemonė turi kelti konkurencijos iškreipimo pavojų ir daryti poveikį susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai.

Sumažinus mokesčių, kuriuos turi mokėti įmonės, lygį sustiprėja įmonių finansinė padėtis, palyginti su jų konkurentais. Pagalbos schema taikoma visiems sektoriams, o galimi pagalbos gavėjai veikia daugelyje rinkų, kuriose vyksta prekyba EEE viduje. Tarp pagalbos gavėjų yra, pavyzdžiui, bendrovės „Hydro“ ir „StatoilHydro“, abi veikiančios tarptautiniu mastu. Todėl turi būti laikoma, kad atleidimas nuo mokesčio daro poveikį susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai ir gali iškreipti konkurenciją (23).

2.   Procedūriniai reikalavimai

Pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį „ELPA priežiūros institucijai prieš tam tikrą laiką, kurio pakaktų pastaboms pateikti, yra pranešama apie kiekvieną ketinimą teikti valstybės pagalbą arba keisti jos sąlygas […]. Susijusi valstybė nepradeda taikyti siūlomų priemonių tol, kol pagal procedūrą nepriimamas galutinis sprendimas.“

2007 m. kovo 9 d. raštu Norvegijos Vyriausybės administracijos ir reformų ministerija pranešė apie CO2 mokesčio netaikymą dujoms, taigi Norvegijos valdžios institucijos laikėsi reikalavimo pranešti. Norvegijos valdžios institucijos taip pat patvirtino, kad mokestis ir atleidimas nuo mokesčio dar tik bus įgyvendinami.

Todėl Institucija gali daryti išvadą, kad Norvegijos valdžios institucijos laikėsi savo įsipareigojimų pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį.

3.   Pagalbos suderinamumas

Pagalbos priemonės, kurioms taikoma EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalis, paprastai nesuderinamos su EEE susitarimo veikimu, išskyrus atvejus, kai gali būti taikoma leidžianti nukrypti nuostata pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 2 arba 3 dalį. EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punkte teigiama, kad valstybės pagalbą galima laikyti derančia su EEE susitarimo veikimu, jei ja padedama plėtoti tam tikrą ekonominę veiklą arba tam tikras ekonomikos sritis ir nedaromas neigiamas poveikis prekybos sąlygoms tiek, kad tai prieštarautų bendram interesui.

Po to, kai buvo priimtas sprendimas pradėti oficialų priemonės tyrimą, Institucija patvirtino naujas Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai gaires (24) pagal 61 straipsnio 3 dalies c punktą. Pagal gairių 204 punktą Institucija taikys naujas gaires visoms pagalbos priemonėms, apie kurias pranešama, dėl kurių patvirtinus gaires ji turi priimti sprendimą, net jeigu apie projektus pranešta prieš gaires paskelbiant.

Pagal Pagalbos aplinkos apsaugai gaires pagalba mažinant aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant gali būti laikoma suderinama su EEE susitarimo veikimu, jeigu mažinant mokesčius arba nuo jų atleidžiant: i) bent netiesiogiai pagerėja aplinkos apsauga; ii) nekliudoma siekti bendro tikslo; ir iii) Europos bendrijoje suderintų mokesčių, visų pirma suderintų remiantis Direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (Energetikos apmokestinimo direktyva) (25), atveju tai dera su Bendrijos teisės aktų principais ir atitinka juose nustatytas ribas bei sąlygas (26).

i)	Ar dėl mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo pagerėja aplinkos apsauga? ir

ii)	Ar mokesčio sumažinimu arba atleidimu nuo jo kliudoma siekti mokesčio bendrojo tikslo?

Nors tiesiogiai nėra akivaizdu, kaip mažinant energijos mokestį būtų pagerinta aplinkos apsauga arba kaip tai būtų suderinama su bendruoju mokesčio tikslu, Pagalbos aplinkos apsaugai gairėse teigiama, kad galimybė netaikyti aplinkos apsaugos mokesčių tam tikriems sektoriams ar įmonių grupėms gali leisti nacionalinės valdžios institucijoms išlaikyti aukštesnį aplinkos apsaugos mokesčių lygį apskritai. Tai galėtų paskatinti į vidaus sąnaudas įtraukti daugiau sąnaudų, susijusių su daroma žala aplinkai, ir skatinti toliau gerinti aplinkos apsaugą (27).

Tačiau Institucijai rūpestį kelia tai, kad visiškas atleidimas nuo energijos mokesčių gali neatitikti susijusio kriterijaus, nepaisant to, kad tai leistų pakelti mokesčių lygį kitiems energijos šaltiniams. Todėl Institucija mano, kad atsakymai į šiuos klausimus tam tikru mastu priklauso nuo to, ar laikomasi Energetikos apmokestinimo direktyvoje nustatytų principų (28).

iii)	Ar mokestis atitinka Energetikos apmokestinimo direktyva suderintą mokestį ir, jei taip, ar laikomasi direktyvoje nustatytų principų?

Kaip nurodyta Institucijos pagalbos aplinkos apsaugai gairių 10 punkte, nors Energetikos apmokestinimo direktyva neįtraukta į EEE susitarimą, siekiant užtikrinti vienodą valstybės pagalbos nuostatų taikymą ir vienodas konkurencijos sąlygas visoje EEE, Institucija, vertindama pagalbos aplinkos apsaugai derėjimą su EEE susitarimo veikimu, apskritai taikys tuos pačius pagrindinius principus, kaip Bendrijos gairėse (29).

Pagal (Institucijos) Pagalbos aplinkos apsaugai gairių 153 punktą pagalba mažinant mokesčius, kurie atitinka Bendrijoje suderintus aplinkos apsaugos mokesčius, arba nuo jų atleidžiant dešimt metų laikoma derančią su EEE susitarimo veikimu, jeigu pagalbos gavėjas moka mokestį bent tokiu lygiu, kuris atitinka žemiausią Bendrijos mokesčių lygį, nustatytą atitinkamoje galiojančioje direktyvoje. CO2 mokestis – tai mokestis už produktų naudojimą, ir jis, bent iš dalies, turi atitikti pagal Energetikos apmokestinimo direktyvą suderintus Bendrijos mokesčius. Pagal šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalį mokesčiai, imami už energijos vartojimą, tam tikrais atvejais gali būti sumažinti iki žemiausio direktyvoje nustatyto lygio. Žemiausias lygis dabar yra 41 EUR už 1 000 kg SND ir 0,3 EUR už vieną gigadžaulį natūralių dujų (pramoninis arba komercinis naudojimas).

Šiuo atveju nemokamas mokestis už gamtinių dujų ir SND naudojimą ne pastatų šildymo tikslais, taigi nesilaikoma Bendrijos žemiausio energetikos apmokestinimo lygio (30). Vienintelė Energetikos apmokestinimo direktyvos nuostata, kuria nustatomas sumažinimas iki nulio, nustatyta 17 straipsnio 2 dalyje. Šis straipsnis taikomas tik atleidžiant nuo mokesčių daug energijos naudojančias įmones (31) (laikantis 17 straipsnio 4 dalies sąlygų). Atleidimas nuo mokesčio, apie kurį pranešama, taikomas ne tik tokiems naudotojams.

Dėl šių priežasčių Institucija mano, kad atleidimas nuo mokesčio nedera su pagrindiniais principais, kuriais grindžiamas atleidimas nuo mokesčių Energetikos apmokestinimo direktyvoje, todėl negali būti suderinamas su EEE susitarimu pagal Pagalbos aplinkos apsaugai gairių 153 straipsnį.

Pagal Pagalbos aplinkos apsaugai gairių 154 punktą pagalba mažinat aplinkos apsaugos mokesčius arba nuo jų atleidžiant, išskyrus 153 punkte nurodytus mokesčius (su šiuo atveju susijęs atleidimas nuo mokesčių, kuris yra žemiau Bendrijos nustatyto žemiausio lygio, ir tiek, kiek tai taikytina, mokesčiai, kuriems netaikomi Bendrijos teisės aktai), gali būti laikoma derančia su EEE susitarimo veikimu, tačiau ir vėl dešimt metų, jei įvykdomos gairių 155–159 punktuose nustatytos sąlygos. Atleidimą reikia toliau nagrinėti vertinant pagalbos būtinumą ir proporcingumą.

Pagal Pagalbos aplinkos apsaugai gairių 158 punktą Institucija turėtų laikyti pagalbą būtina, jei: 1) renkantis pagalbos gavėjus remiamasi objektyviais ir skaidriais kriterijais, o pagalba teikiama iš esmės tokiu pačiu būdu visiems konkurentams, veikiantiems tame pačiame sektoriuje ir (arba) toje pačioje atitinkamoje rinkoje, jeigu jų faktinė padėtis panaši; 2) dėl nesumažintų aplinkos apsaugos mokesčių labai padidėja kiekvieno sektoriaus arba kiekvienos rūšies pagalbos gavėjų gamybos sąnaudos; 3) labai nemažinant pardavimo apimties didelio gamybos sąnaudų padidėjimo negalima perduoti vartotojams. Šiuo atveju Institucijai rūpestį kelia tai, ar (atsižvelgiant į Norvegijos valdžios institucijų pareikštą nuomonę, kad mokesčio išplėtimo įtraukiant gamtines dujas ir SND tikslas yra apmokestinti šildymą, siekiant skatinti naudoti aplinkai mažiau kenkiančias alternatyvas) pagalbos gavėjai (t. y. tos įmonės, kurios naudoja gamtines dujas ir SND ne šildymo tikslais) tikrai pasirinkti taikant objektyvius ir skaidrius kriterijus. Bet kuriuo atveju Institucijai nepateikta jokios informacijos dėl to, koks dėl CO2 mokesčio bus didelės apimties sąnaudų padidėjimas, kurio negalima perduoti vartotojams, taigi kyla abejonių, ar pagalba būtina. Taigi Institucija neturi įrodymų (pavyzdžiui, remdamasi planais, kad galbūt sumažės apyvartos ar rinkos dalys), kad galėtų daryti išvadą, jog atleidimas nuo mokesčio yra būtinas, nes padidėjęs mokestis negali būti perduodamas vartotojams nepaskatinant didelio pardavimo sumažėjimo.

Dėl pagalbos proporcingumo, kiekvienas pagalbos gavėjas (pagal Pagalbos aplinkos apsaugai gairių 159 punktą) turi atitikti bent vieną iš šių kriterijų: 1) pagalbos gavėjas moka dalį nacionalinio mokesčio, kuris iš esmės atitinka kiekvieno pagalbos gavėjo aplinkos apsaugos veiksmingumą, palyginti su veiksmingumu, susijusiu su geriausia technologija EEE (geriausias technologijas naudojantys pagalbos gavėjai turi didžiausią naudą iš mokesčių sumažinimo, kuris atitinka dėl mokesčio didėjančias gamybos sąnaudas, kurių negalima perduoti pirkėjams); 2) pagalbos gavėjai moka bent 20 % nacionalinio mokesčio, išskyrus atvejus, kai būtų pateisinamas žemesnis lygis; 3) pagalbos gavėjas turi sudaryti susitarimus su ELPA valstybe, kuriais įsipareigoja siekti aplinkos apsaugos tikslų, kurių poveikis toks pats kaip ir tuo atveju, jeigu taikomi 1 arba 2 papunkčiai arba žemiausias Bendrijos mokesčių lygis. Šiuo atveju Institucija neturi informacijos apie geriausią technologiją, nors to nereikalaujama mokesčių priemone; sąlyga, kuria reikalaujama mokėti 20 % nacionalinio mokesčio, neaktuali atsižvelgiant į tai, kad bet kuriuo atveju suma būtų gerokai didesnė už žemiausią lygį, nustatytą pagal Energijos mokesčių direktyvą; Institucija neturi informacijos apie tai, kad esama kokių nors susitarimų su Norvegijos valdžios institucijomis, kuriais būtų siekiama tokių pat aplinkos apsaugos tikslų. Todėl Institucija nemano, kad atleidimas nuo mokesčio yra proporcingas.

4.   Išvada

Taigi Institucija nusprendžia, kad neįrodyta, jog atleidimas nuo mokesčio yra būtinas ar proporcingas, ir jis nedera su Institucijos pagalbos aplinkos apsaugai gairėmis.

Tačiau Institucija nepaneigia, kad tam tikromis aplinkybėmis labiau ribotas atleidimas nuo mokesčio galėtų būti laikomas derančiu su EEE susitarimu. Pavyzdžiui, jei nuo mokesčio būtų atleidžiamos tik įmonės, dėl dalyvavimo Norvegijos išmetamųjų teršalų leidimų prekybos sistemoje patiriančios grynųjų sąnaudų, ir nuo mokesčio būtų atleidžiama tik tiek, kad būtų padengtos tos sąnaudos, toks atleidimas tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti laikomas būtinu ir proporcingu (32).

Be to, atleidimas nuo mokesčio, laikantis Energetikos apmokestinimo direktyvos, ne ilgiau kaip dešimčiai metų, kai pagalbos gavėjai moka bent Bendrijos žemiausio mokesčio lygio mokestį, galėtų būti įgyvendinamas pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008, skelbiančio tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (33), kuris įtrauktas į EEE susitarimą, 25 straipsnį.

Tačiau Norvegijos valdžios institucijų pasiūlymuose nėra tokių apribojimų, todėl Institucija toliau nevertino šių galimybių. Taigi Institucija daro išvadą, kad priemonė nedera su EEE susitarimu,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Pagalbos priemonė, kurią Norvegijos valdžios institucijos planuoja įgyvendinti, nedera su EEE susitarimo veikimu.

2 straipsnis

Pagalbos priemonė negali būti įgyvendinama.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Norvegijos Karalystei.

4 straipsnis

Tekstas autentiškas tik anglų kalba.

---

(1)  Toliau – Institucija.

(2)  Toliau – EEE susitarimas.

(3)  Toliau – Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimas.

(4)  Toliau – 3 protokolas.

(5)  EEE susitarimo 61 ir 62 straipsnių ir Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo 1 straipsnio taikymo ir aiškinimo gairės, kurias Institucija patvirtino ir išleido 1994 m. sausio 19 d., paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje L 231, 1994 9 3, p. 1, ir 1994 m. rugsėjo 3 d. EEE priede Nr. 32, p. 1 (toliau – Valstybės pagalbos gairės). Atnaujinta Valstybės pagalbos gairių versija skelbiama Institucijos interneto svetainėje, http://www.eftasurv.int/state-aid/legal-framework/state-aid-guidelines/.

(6)  2004 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 195/04/COL, paskelbtas OL L 139, 2006 5 25, p. 57, ir 2006 m. gegužės 25 d. EEE priede Nr. 26, p. 1. Suvestinė šio sprendimo redakcija skelbiama Institucijos interneto svetainėje, http://www.eftasurv.int/state-aid/legal-framework/state-aid-guidelines/.

(7)  Išsamesnės informacijos apie Institucijos ir Norvegijos valdžios institucijų susirašinėjimą yra Institucijos sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(8)  Paskelbta OL C 146, 2008 6 12, p. 2 ir 2008 m. birželio 12 d. EEE priede Nr. 32, p. 17.

(9)  Šio ir kitų šiame sprendime cituojamų Norvegijos teisės aktų vertimus atliko Institucija.

(10)  „Soria Moria pareiškimas“ – politinis pareiškimas, kurį parengė trys politinės partijos, sudarančios dabartinę Norvegijos Vyriausybę.

(11)  Skirtingai nei pastatų šildymas.

(12)  Nepriklausoma asociacija, kurios tikslai – skatinti Norvegijoje racionalų bioenergijos naudojimą; jos interneto svetainės adresas www.nobio.no.

(13)  Interneto svetainė http://www.naturvern.no/engl/.

(14)  Interneto svetainė http://www.nu.no/english/.

(15)  Interneto svetainė http://www.zero.no/zero/view?set_language=en.

(16)  2005 m. liepos 21 d. sprendimas jungtinėse bylos Fesil ir Finnfjord, PIL bei kiti ir Norvegijos Karalystė prieš ELPA priežiūros instituciją, E-5/04, E-6/04 ir E-7/04, ELPA teismo ataskaita, p. 117.

(17)  2008 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje British Aggregates Association prieš Komisiją, C-487/06.

(18)  Nuomonė pateikta 2008 m. liepos 17 d., byla C-487/06.

(19)  Nuomonės 100 punktas.

(20)  2001 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Adria-Wien Pipeline GmbH, Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke GmbH prieš Finanzlandesdirektion für Kärnten, Rink. I-8365, 41 punktas.

(21)  Žr. 20 išnašą.

(22)  Žr. 2004 m. balandžio 24 d. sprendimo byloje Nyderlandai prieš Komisiją, C-159/01, Rink. I-4461, 43–47 punktus.

(23)  Žr. 1989 m. rugsėjo 17 d. sprendimą byloje Phillip Morris prieš Komisiją, 730/79, Rink. 2671.

(24)  Šios gairės atitinka Europos bendrijos valstybės pagalbos aplinkos apsaugai gaires, patvirtintas 2008 m. sausio 23 d. (OL C 82, 2008 4 1, p. 1).

(25)  Žemiausias apmokestinimo lygis, nustatytas 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003 10 31, p. 51), su pakeitimais.

(26)  Aplinkos apsaugos gairių 151–152 punktai. Taip pat žr. 70 punkto 15 papunktį ir 10 punktą.

(27)  Aplinkos apsaugos gairių 57 punktas.

(28)  Principas, su kuriuo Europos Komisija neseniai sutiko 2008 m. gegužės 19 d. sprendime byloje N 22/08 (OL C 184, 2008 7 22, p. 6), susijusiame su Švedija, ir su kuriuo Institucija sutiko savo Sprendime Nr. 502/08/COL dėl atleidimo nuo CO2 mokesčio ir naftos mokesčio tarifo sumažinimo (susijęs ir su Norvegija).

(29)  Atleidimo nuo mokesčių suderinamumo vertinimas pagal Bendrijos valstybės pagalbos aplinkos apsaugai gaires (OL C 82, 2008 4 1, p. 1) pagrįstas derėjimu su Energetikos apmokestinimo direktyva.

(30)  Tačiau Institucija pabrėžia, kad neturėtų būti laikoma, kad Norvegijos Karalystė privalo laikytis Bendrijos teisės aktų, kurie neįgyvendinti EEE susitarime – nuoroda į Energetikos apmokestinimo direktyvą naudojama tik kaip pagrindas valstybės pagalbos priemonės derėjimui su EEE susitarimo veikimu pagal Susitarimo 61 straipsnio 3 dalį vertinti.

(31)  Kaip apibrėžta Energetikos apmokestinimo direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punkte.

(32)  Žr. Europos Komisijos sprendimo byloje „Atleidimas nuo CO2 mokesčio dėl ES išmetamųjų teršalų leidimų prekybos sistemos – Danija“, 41/06, 58 punktą (dar nepaskelbtas). Apie tokį atleidimą reikėtų atskirai pranešti Institucijai.

(33)  OL L 214, 2008 8 9, p. 3, įtrauktas į EEE susitarimo XV priedą EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 120/2008 (OL L 339, 2008 12 18, p. 111 ir 2008 m. gruodžio 18 d. EEE priedas Nr. 79, p. 20), įsigaliojęs 2008 11 8.

---