PRIEDAS

Standartinės importo vertės, skirtos kai kurių vaisių ir daržovių įvežimo kainai nustatyti

(EUR/100 kg)
KN kodas	Trečiosios šalies kodas (1)	Standartinė importo vertė
0702 00 00	MK	41,0
	ZZ	41,0
0707 00 05	TR	141,2
	ZZ	141,2
0709 90 70	TR	126,2
	ZZ	126,2
0805 50 10	AR	107,0
	CL	159,0
	TR	153,5
	UY	75,6
	ZA	133,6
	ZZ	125,7
0806 10 10	BA	91,2
	EG	131,2
	IL	123,0
	TR	112,7
	ZA	147,0
	ZZ	121,0
0808 10 80	AR	92,9
	BR	69,6
	CL	103,2
	CN	65,6
	NZ	89,6
	US	95,6
	ZA	88,5
	ZZ	86,4
0808 20 50	AR	115,4
	CL	96,6
	CN	70,5
	TR	133,1
	ZA	100,4
	ZZ	103,2
0809 30	TR	143,9
	ZZ	143,9
0809 40 05	BA	53,2
	IL	161,0
	XS	52,3
	ZZ	88,8

---

(1)  Šalių nomenklatūra yra nustatyta Komisijos Reglamentu (EB) Nr. 1833/2006 (OL L 354, 2006 12 14, p. 19). Kodas „ZZ“ atitinka „kitas šalis“.

I PRIEDAS

II PRIEDAS

PRIEDAS

PRIEDAS

GEROS APLINKOS BŪKLĖS KRITERIJAI IR METODINIAI STANDARTAI

A   DALIS

Bendrosios geros aplinkos būklės kriterijų taikymo sąlygos

1.

Kriterijai, pagal kuriuos vertinama pažanga, padaryta siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę, nurodyti ir sunumeruoti B dalyje prie kiekvieno iš vienuolikos Direktyvos 2008/56/EB I priede nurodytų geros aplinkos būklės deskriptorių. Kartu su kriterijais pateikiamas susijusių rodiklių sąrašas, kad šiuos kriterijus būtų galima tinkamai pritaikyti ir taip sudaryti sąlygas pažangai. B dalyje kriterijai pateikiami su nuorodomis į taikytinus metodinius standartus, jei tokių yra. Nustatyta, kad kai kuriuos iš tų kriterijų ir susijusių rodiklių reikia tobulinti ir grįsti papildoma informacija; vėliau jie bus aptariami šio sprendimo peržiūros procese (1). Šioje dalyje aptariamos bendrosios tokių kriterijų ir susijusių rodiklių taikymo sąlygos.

2.

Daugumos kriterijų atveju vertinimas ir reikalinga metodika turi būti rengiami remiantis, o prireikus ir grindžiami tais, kurie taikytini pagal galiojančius Bendrijos teisės aktus, visų pirma Direktyvą 2000/60/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/105/EB (2), Direktyvą 92/43/EEB, Direktyvą 2009/147/EB ir kitus susijusius Sąjungos teisės aktus (įskaitant tuos, kurie taikomi pagal bendrąją žuvininkystės politiką, pvz., Tarybos reglamentą (EB) Nr. 199/2008 (3)), atsižvelgiant ir į Jungtinio tyrimų centro bei Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos sudarytų darbo grupių (4) ataskaitas, o prireikus taip pat į įgyvendinant regionines jūrų konvencijas sukauptą informaciją bei žinias ir suformuotus požiūrius.

3.

Siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę, visa su aptariamąja sritimi susijusi žmogaus veikla turi būti vykdoma laikantis jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo reikalavimo ir taip, kad dabartinės ir būsimos kartos galėtų tvariai naudoti jūrų išteklius ir naudotis jūrų paslaugomis, kaip nurodyta Direktyvos 2008/56/EB 1 straipsnyje. Geros aplinkos būklės kriterijus reikia taikyti atsižvelgiant į būtinybę didžiausią dėmesį skirti vertinimui bei stebėsenai ir pirmumą suteikti veiksmams, susijusiems su poveikio ir grėsmės jūrų ekosistemoms ir jų komponentams svarba. Tačiau svarbu ir tai, kad vertinimas būtų atliekamas atsižvelgiant į pagrindinio kaupiamojo ir sąveikiojo poveikio jūrų ekosistemai padarinius, kaip nurodyta Direktyvos 2008/56/EB 8 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje.

4.

Tam tikrais atvejais, visų pirma atsižvelgiant į informacijos poreikių ir konkrečių jūrų vandenų geografinės aprėpties santykį, gali būti tikslinga pirmiausia taikyti kai kuriuos atrinktus kriterijus ir susijusius rodiklius bendram vaizdui apie aplinkos būklę susidaryti platesniu mastu ir tik po to nustatyti atvejus ir konkrečias vietoves, kuriose, atsižvelgiant į poveikio ir grėsmės svarbą ir įvertinus aplinkos ypatybes ir (arba) žmogiškojo poveikio šaltinius, reikia atlikti išsamesnį vertinimą pagal visus tinkamus su kriterijais susijusius rodiklius.

5.

Su laiku ir erdve susijęs poveikis gerokai skiriasi priklausomai nuo poveikio šaltinio rūšies ir veikiamų ekosistemos komponentų atsparumo. Kai kurių kriterijų ir rodiklių ypatybės lemia, kad, siekiant užfiksuoti skirtingų procesų įvairovę, reikia taikyti skirtingos trukmės laikotarpius. Jei vertinimas turi būti pradėtas vykdyti palyginti mažos erdvės mastu, kad būtų ekologiškai prasmingas (pavyzdžiui, kadangi poveikio šaltiniai jau lokalizuoti), gali būti, kad toliau vertinimus reikės plėtoti didesniu mastu, pavyzdžiui, pakvadračių, paregionių ir regionų lygmenimis.

6.

Atlikus bendrą poveikio šaltinių masto, pasiskirstymo ir intensyvumo, taip pat skirtingų ekosistemų komponentų dydžio, pažeidžiamumo ir gebėjimo atsikurti vertinimą, o, jei įmanoma, ir jų grafinį atvaizdavimą, galima nustatyti vietoves, kuriose jūrų ekosistemos buvo arba galėjo būti neigiamai paveiktos. Tai taip pat yra naudingas pagrindas vertinant faktinio arba galimo poveikio jūrų ekosistemoms mastą. Šis požiūris suformuotas atsižvelgiant į rizikos veiksnius, o kartu juo remiamas tinkamiausių su kriterijais susijusių rodiklių, pagal kuriuos vertinama pažanga, padaryta siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę, pasirinkimas. Tai taip pat padeda kurti specifines priemones, kuriomis galima paremti ekosistemoms palankų žmogaus veiklos valdymo požiūrį, kuriuo reikėtų vadovautis siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę, nes nustatomi poveikio šaltiniai ir įvertinamas poveikis, įskaitant jo kaupiamuosius ir sąveikiuosius padarinius. Tokios priemonės – tai erdvinės apsaugos priemonės ir priemonės, išvardytos Direktyvos 2008/56/EB VI priede, visų pirma pasiskirstymo laiko ir erdvės atžvilgiu kontrolės priemonės, tokios kaip jūrų erdvės planavimas.

7.

Jūra pasižymi aplinkos sąlygų įvairove, o žmogaus veikla, kuri šią įvairovę veikia, taip pat labai įvairi. Labai skiriasi ne tik regionai, bet ir jūrų regionai, paregioniai bei pakvadračiai. Todėl ketinant taikyti specifinius su kriterijais susijusius rodiklius reikėtų apsvarstyti, ar ekologijos atžvilgiu jie yra aktualūs vertinant kiekvieną situaciją.

8.

Valstybės narės turi išanalizuoti kiekvieną priede išvardytą kriterijų ir susijusius rodiklius, kad nustatytų tuos, kurie turėtų būti naudojami gerai aplinkos būklei apibūdinti. Remdamasi pradiniu vertinimu ir manydama, kad vienas ar daugiau kriterijų yra netinkami, valstybė narė turi Komisijai tai pagrįsti atsižvelgdama į pranešimo reikalavimą pagal Direktyvos 2008/56/EB 9 straipsnio 2 dalį, kai tai aktualu siekiant užtikrinti nuoseklumą ir lyginant regionus ir paregionius. Tokiomis aplinkybėmis valstybėms narėms taikomas Direktyvos 2008/56/EB 5 ir 6 straipsniuose nustatytas regioninio bendradarbiavimo įpareigojimas, o ypač reikalavimas užtikrinti, kad skirtingi jūrų strategijų elementai būtų nuoseklūs ir suderinti visame atitinkamame jūrų regione ar paregionyje.

9.

Svarbu, kad taikant kriterijus būtų atsižvelgiama į pradinio vertinimo, reikalaujamo pagal Direktyvos 2008/56/EB 8 straipsnį ir III priedą, rezultatus ir kad tai nebūtų daroma skyrium. Pradinis vertinimas yra pagrindinė priemonė svarbiausioms jūrų aplinkos savybėms ir ypatybėms, taip pat vyraujantiems poveikio jūrų aplinkai šaltiniams ir pačiam poveikiui nustatyti; jis turi būti reguliariai atnaujinamas ir atitikti stebėsenos programas. Pirmasis vertinimas turi būti baigtas iki Direktyvos 2008/56/EB 5 straipsnio 2 dalyje nurodytos dienos, remiantis orientaciniais tos direktyvos III priede nurodytų elementų sąrašais ir atsižvelgiant į esamus duomenis, jei jų yra. Reikia atsižvelgti į tai, kad šiuo pradiniu laikotarpiu kai kurie kriterijai ir susiję rodikliai laikomi iki galo neparengtais.

10.

Pažanga siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę daroma didesnių nenutrūkstamų jūrų aplinkos pokyčių kontekste. Klimato kaita jau veikia jūrų aplinką, įskaitant ekosistemų procesus ir funkcijas. Kur reikia, rengdamos savo jūrų strategijas valstybės narės turi pateikti visus klimato kaitos poveikio įrodymus. Diegiant ekosistemoms palankiu požiūriu grindžiamą adaptyvųjį valdymą, geros aplinkos būklės apibūdinimą reikia reguliariai atnaujinti.

B   DALIS

Geros aplinkos būklės kriterijai pagal Direktyvos 2008/56/EB I priede nurodytus deskriptorius

1 deskriptorius.   Biologinė įvairovė yra išsaugota. Buveinių kokybė ir paplitimas, taip pat rūšių pasiskirstymas ir gausa atitinka vyraujančias fiziografines, geografines ir klimatines sąlygas.

Vertinimą reikia atlikti šiame skirsnyje pateikiamais keliais ekologiniais lygmenimis: ekosistemų, buveinių (įskaitant susijusias bendruomenes biotopų atžvilgiu) ir rūšių, atsižvelgiant į A dalies 2 punktą. Kai kuriems šio deskriptoriaus aspektams įvertinti reikia papildomos mokslinės ir techninės paramos (5). Kadangi deskriptorius apima plačią sritį, didžiausią svarbą, remiantis Direktyvos 2008/56/EB III priedu, reikia teikti biologinės įvairovės savybėms pagal rūšis, buveines ir ekosistemas. Tai padeda nustatyti tas biologinės įvairovės savybes ir tas vietoves, kurioms daromas poveikis ir kyla grėsmė, ir nuspręsti dėl tinkamiausių pasirinktų kriterijų rodiklių, kurie tiktų vertinamoms vietovėms ir savybėms (6). Direktyvos 2008/56/EB 5 ir 6 straipsniuose numatytas regioninio bendradarbiavimo įpareigojimas yra tiesiogiai susijęs su biologinės įvairovės savybių pasirinkimo regionuose, paregioniuose ir pakvadračiuose procesu, įskaitant reikalavimą prireikus nustatyti pamatines sąlygas pagal Direktyvos 2008/56/EB IV priedą. Modeliavimas naudojantis geografinės informacinės sistemos platforma gali būti naudingas grafiškai atvaizduojant biologinės įvairovės savybes ir žmogaus veiklą bei jos poveikį su sąlyga, kad taikant rezultatus visos padarytos klaidos būtų tinkamai įvertinamos ir paaiškinamos. Šis duomenų tipas yra būtinas diegiant ekosistemoms palankų žmogaus veiklos valdymą ir kuriant susijusias erdvines priemones (7).

Rūšių lygmuo

Vertinant kiekvieną regioną, paregionį ar pakvadratį reikia sudaryti aktualių rūšių ir funkcinių grupių imtį, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/56/EB III priedo 1 lentelėje pateikiamame orientaciniame sąraše nurodytas skirtingas rūšis ir bendruomenes (pvz., fitoplanktono ir zooplanktono) ir vadovaujantis A dalies 2 punktu. Trys kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamos visos rūšys, yra rūšies pasiskirstymas, populiacijos dydis ir populiacijos būklė. Dėl pastarojo kriterijaus, pasitaiko atvejų, kai reikia atsižvelgti ir į populiacijų sveikatą, taip pat populiacijos individų tarpusavio santykius (inter) ir skirtingų populiacijų individų santykius (intra). Be to, svarbu atskirai įvertinti porūšius ir populiacijas, iš kurių kai kurių būklei, kaip paaiškėjo atlikus pradinį vertinimą arba gavus naujos informacijos, yra daromas poveikis ir gali grėsti pavojus. Taip pat atliekant rūšių vertinimą reikia visapusiškai atsižvelgti į jų buveinių pasiskirstymą, dydį ir būklę, laikantis direktyvose 92/43/EEB (8) ir 2009/147/EB nustatytų reikalavimų, siekiant įsitikinti, kad buveinė yra pakankamai didelė, kad išlaikytų savo populiaciją, ir atsižvelgiant į bet kokią grėsmę tokioms buveinėms išsekti ar išnykti. Biologinę įvairovę vertinant rūšių lygmeniu, trys kriterijai, pagal kuriuos vertinama pažanga, padaryta siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę, ir su kiekvienu iš jų susiję rodikliai yra tokie:

1.1.   Rūšies pasiskirstymas

—	Pasiskirstymo aprėptis (1.1.1)

—	Pasiskirstymo modelis toje aprėptyje (jei taikoma) (1.1.2)

—	Plotas, kuriame nustatyta rūšis (taikoma sėslioms/bentalės rūšims) (1.1.3)

1.2.   Populiacijos dydis

—	Populiacijos gausa ir (arba) biomasė (priklausomai nuo konkretaus atvejo) (1.2.1)

1.3.   Populiacijos būklė

—	Populiacijos demografinės savybės (pvz., kūno dydžio arba amžiaus klasės struktūra, lyčių santykis, produktyvumo rodikliai, išgyvenimo/mirtingumo rodikliai) (1.3.1)

—	Populiacijos genetinė struktūra (jei taikoma) (1.3.2)

Buveinių lygmuo

Taikant Direktyvą 2008/56/EB buveinės sąvoka siejama ir su abiotinėmis ypatybėmis, ir su susijusia biologine bendruomene, o abu elementus kartu sieja biotopo sąvoka. Vertinant kiekvieną regioną, paregionį ar pakvadratį reikia sudaryti aktualių buveinių imtį, remiantis III priedo 1 lentelėje pateikiamame orientaciniame sąraše nurodytomis skirtingomis buveinėmis ir atsižvelgiant į A dalies 2 punkte minimus teisės aktus. Tokie teisės aktai taip pat taikomi tam tikroms buveinių grupėms (t. y. prireikus vertinama tokioms grupėms priklausančių buveinių sudėtis, dydis ir santykinės proporcijos) ir funkcinėms buveinėms (pvz., neršimo, augimo ir mitybos zonoms, taip pat migracijos maršrutams). Atliekant buveinių lygmens vertinimą ir siekiant nuosekliai suklasifikuoti jūrų buveines, itin svarbu turėti papildomų priemonių ir atlikti tinkamą grafinį atvaizdavimą, taip pat reikia atsižvelgti į atstumo nuo kranto ir gylio gradiento variacijas (pvz., kranto, šelfo ir gelmės). Trys kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamos buveinės, yra buveinių pasiskirstymas, dydis ir būklė (dėl pastarojo kriterijaus, ypač svarbu įvertinti tipinių rūšių ir bendruomenių būklę); kartu pateikiami su kiekvienu iš jų susiję rodikliai. Atliekant buveinės būklės vertinimą reikia visapusiškai atsižvelgti į susijusių bendruomenių ir rūšių būklę, laikantis direktyvose 92/43/EEB (9) ir 2009/147/EB nustatytų reikalavimų, o prireikus įvertinti ir jų funkcinius bruožus.

1.4.   Buveinės pasiskirstymas

—	Pasiskirstymo aprėptis (1.4.1)

—	Pasiskirstymo modelis (1.4.2)

1.5.   Buveinės dydis

—	Buveinės plotas (1.5.1)

—	Buveinės apimtis (jei taikoma) (1.5.2)

1.6.   Buveinės būklė

—	Tipinių rūšių ir bendruomenių būklė (1.6.1)

—	Santykinė gausa ir (arba) biomasė (priklausomai nuo konkretaus atvejo) (1.6.2)

—	Fizinės, hidrologinės ir cheminės sąlygos (1.6.3)

Ekosistemų lygmuo

1.7.   Ekosistemos struktūra

—	Ekosistemos komponentų (buveinių ir rūšių) sudėtis ir santykinės proporcijos (1.7.1)

Be to, kai siekiant bendrai apibūdinti gerą aplinkos būklę vertinami ekosistemų procesai ir funkcijos, ypač svarbu atsižvelgti į ekosistemos struktūrinių komponentų sąveiką, vadovaujantis, be kita ko, Direktyvos 2008/56/EB 1 straipsniu, 3 straipsnio 5 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalimi. Vertinant ekosistemų procesus ir funkcijas svarbūs ir kiti funkciniai aspektai, kurie apibūdinami pagal kitus geros aplinkos būklės deskriptorius (pavyzdžiui, 4 ir 6 deskriptorius), taip pat sąveikos ir gebėjimo atsikurti veiksniai.

2 deskriptorius.   Žmogaus veiklos introdukuotų nevietinių rūšių paplitimas nekelia grėsmės neigiamai pakeisti ekosistemą.

Būtina nustatyti ir įvertinti žmogaus veiklos introdukuotų nevietinių rūšių plitimo trajektorijas ir vektorius, nes tik taip galima užtikrinti, kad tokios žmogaus veiklos introdukuotos rūšys neišplistų tiek, kad galėtų neigiamai paveikti ekosistemas, ir sušvelninti bet kokį jų poveikį. Atliekant pradinį vertinimą reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurios žmogaus veiklos introdukuotos rūšys jau yra reguliuojamos Sąjungos lygmeniu (10), siekiant įvertinti ir kuo labiau sumažinti galimą jų poveikį vandens ekosistemoms, ir kad kai kurios nevietinės rūšys jau ilgą laiką yra įprastai naudojamos akvakultūroje, o pagal galiojančius reglamentus (11) joms jau taikoma specialių leidimų išdavimo tvarka. Tačiau informacijos apie nevietinių rūšių poveikį aplinkai vis dar yra nedaug. Kad būtų galima nustatyti potencialiai naudingus, visų pirma invazinių nevietinių rūšių keliamo pavojaus, rodiklius (12) (tokius kaip biologinės taršos indeksai), reikia papildomai tobulinti mokslines ir technines priemones, o tai tebėra pagrindinis uždavinys siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę. Didžiausia svarba vertinimo ir stebėsenos (13) atžvilgiu teikiama būklės apibūdinimui, kurį atlikti būtina, siekiant nustatyti pavojaus mastą, tačiau kuris savaime dar nerodo, ar pagal šį deskriptorių gera aplinkos būklė yra užtikrinama.

2.1.   Nevietinių, visų pirma invazinių, rūšių gausos ir būklės apibūdinimas

—	Nevietinių rūšių, visų pirma invazinių nevietinių rūšių, gausos kitimo, laikino paplitimo ir erdvinio išsidėstymo natūralioje aplinkoje tendencijos, ypač rizikos zonose, atsižvelgiant į pagrindinius tokių rūšių plitimo vektorius ir trajektorijas (2.1.1)

2.2.   Invazinių nevietinių rūšių poveikis aplinkai

—	Invazinių nevietinių ir vietinių rūšių santykis kai kuriose išsamiai ištirtose taksonominėse grupėse (pavyzdžiui, žuvų, makrodumblių, moliuskų), kuris gali lemti rūšinės sudėties pakitimus (o vėliau, pavyzdžiui, ir vietinių rūšių išstūmimą) (2.2.1)

—	Nevietinių invazinių rūšių poveikis rūšių, buveinių ir ekosistemų lygmeniu (jei įmanoma nustatyti) (2.2.2)

3 deskriptorius.   Visų komerciniais tikslais naudojamų žuvų ir vėžiagyvių populiacijos neperžengia saugių biologinių ribų, o jų pasiskirstymas pagal amžių ir dydį rodo, kad išteklių būklė gera.

Šis skirsnis taikomas visoms išteklių grupėms, kurios patenka į Reglamento (EB) Nr. 199/2008 (atsižvelgiant į Direktyvos 2008/56/EB geografinę aprėptį) ir panašių bendrosios žuvininkystės politikos reikalavimų taikymo sritį. Jo taikymas šioms ir kitoms išteklių grupėms priklauso nuo prieinamų duomenų (atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 199/2008 nuostatas dėl duomenų rinkimo), pagal kuriuos bus pasirenkami tinkamiausi naudotini rodikliai. Trys šio deskriptoriaus kriterijai, pagal kuriuos vertinama pažanga, padaryta siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę, ir su kiekvienu iš jų susiję rodikliai yra tokie:

3.1.   Žvejybos veiklos poveikio mastas

Pagrindinis rodiklis. Pagrindinis žvejybos veiklos poveikio masto rodiklis yra toks: — Mirtingumo dėl žvejybos koeficientas (F) (3.1.1) Siekiant geros aplinkos būklės arba norint ją tokią išlaikyti, F vertės turi arba prilygti FMSY vertei (mirtingumo dėl žvejybos lygis, kuris palaipsniui užtikrina didžiausią tausią žvejybą užtikrinantį sužvejotų žuvų kiekį, angl. MSY), arba būti už FMSY vertę mažesnės. Tai reiškia, kad mišrios žuvininkystės srityje ir tais atvejais, kai svarbi ekosistemų sąveika, ilgalaikiai valdymo planai gali sudaryti sąlygas kai kuriuos išteklius naudoti nesiekiant FMSY lygių, kad nebūtų apribota galimybė naudoti kitų rūšių išteklius sulig FMSY lygiu (14). F vertė apskaičiuojama pagal atitinkamus analitinius vertinimus, pagrįstus sužvejoto kiekio (kuris yra visas iš išteklių grupės pašalintas kiekis, įskaitant išmestą į jūrą ir neregistruotą kiekį) analize atsižvelgiant į individų amžių arba ilgį, taip pat papildoma informacija. Jei informacijos apie išteklių populiacijos dinamiką nepakanka, kad būtų galima modeliuoti situaciją, gali būti naudojamas su „sužvejojamo kiekio pagal naujus individus“ kreive (angl. yield-per-recruit curve) (Y/R) siejamų F verčių mokslinis vertinimas kartu su kita informacija apie žvejybos poveikį laiko atžvilgiu arba apie panašių išteklių populiacijos dinamiką.

Antriniai rodikliai (jei analitinių vertinimų, pagal kuriuos nustatomos F vertės, nėra): — Sužvejoto kiekio ir biomasės indekso santykis (toliau – sužvejoto kiekio ir biomasės santykis) (3.1.2) FMSY atspindinčio rodiklio vertę reikia nustatyti pagal mokslinį vertinimą, kai atliekama nustatytų rodiklio istorinių tendencijų analizė, ir pagal kitą informaciją apie žvejybos poveikį laiko atžvilgiu. Jei atlikta išteklių našumu pagrįstų vertinimų, sužvejoto kiekio ir biomasės santykis, pagal kurį nustatomas didžiausias tausią žvejybą užtikrinantis sužvejotų žuvų kiekis, gali būti naudojamas kaip teikiamoji nuoroda. Be sužvejoto kiekio ir biomasės santykio rodiklio, antrinius rodiklius galima nustatyti remiantis bet kokiu kitu tinkamu ir pakankamai patikimu mirtingumo dėl žvejybos koeficiento pakaitiniu kintamuoju.

3.2.   Išteklių reprodukcinis pajėgumas

Pagrindinis rodiklis. Pagrindinis išteklių reprodukcinio pajėgumo rodiklis yra toks: — Neršiančių išteklių biomasė (SBB) (3.2.1) Šis rodiklis apskaičiuojamas pagal atitinkamus analitinius vertinimus, pagrįstus sužvejoto kiekio analize atsižvelgiant į individų amžių arba ilgį, taip pat papildoma informacija. Jei pagal analitinį vertinimą galima apskaičiuoti SSB, visą reprodukcinį pajėgumą atspindinti pamatinė vertė yra SSBMSY, t. y. neršiančių išteklių biomasė, kuri pasiektų didžiausią tausią žvejybą užtikrinantį sužvejotų žuvų kiekį, kai mirtingumo dėl žvejybos koeficientas lygus FMSY. Laikoma, kad bet kuri nustatyta SSB vertė, kuri yra lygi SSBMSY vertei arba jos nesiekia, tenkina šį kriterijų. Siekiant įvertinti tai, kad dėl galimos išteklių grupių sąveikos didžiausią tausią žvejybą užtikrinantį sužvejotų žuvų kiekį atitinkančio SSB gali nepavykti pasiekti visoms išteklių grupėms vienu metu, reikia papildomų tyrimų. Jei modeliuojant neįmanoma patikimai apskaičiuoti SSBMSY vertės, tai vertinant šį kriterijų kaip kintamasis turi būti naudojama SSBpa vertė, kuri yra mažiausia SSB vertė, lemianti didelę tikimybę, kad išteklių grupė gali pasipildyti dominuojančiomis išnaudojimo sąlygomis.

Antriniai rodikliai (jei analitinių vertinimų, pagal kuriuos nustatomos SSB vertės, nėra): — Biomasės indeksai (3.2.2) Šis rodiklis gali būti naudojamas, jei įmanoma gauti tokius lytiškai subrendusios populiacijos dalies indeksus. Tokiais atvejais tokie indeksai turi būti naudojami tada, kai mokslinio vertinimo duomenimis galima patvirtinti (atlikus rodiklio istorinių tendencijų analizę ir remiantis kita informacija apie žvejybos poveikį laiko atžvilgiu), kad yra didelė tikimybė, kad išteklių grupė galės pasipildyti dominuojančiomis išnaudojimo sąlygomis.

3.3.   Populiacijos pasiskirstymas pagal amžių ir dydį

Pagrindiniai rodikliai. Sveikos išteklių grupės pasižymi didele ilgaamžių didelių individų proporcija. Santykine didelių žuvų gausa grindžiami rodikliai yra tokie: — Didesnių už vidutinę pirmos lytinės brandos normą žuvų proporcija (3.3.1) — Vidutinis didžiausias visų rūšių, minimų mokslinių tyrimų laivų įrašuose, žuvų ilgis (3.3.2) — 95-asis žuvų ilgio pasiskirstymo procentilis remiantis mokslinių tyrimų laivų įrašais (3.3.3)

Antrinis rodiklis: — Dydis pirmos lytinės brandos metu, kuris gali atspindėti nepageidaujamo genetinio poveikio dėl išteklių naudojimo mastą (3.3.4) Vertinant dvi rodiklių grupes (didelių rūšių proporciją ir dydį pirmos lytinės brandos metu), reikia remtis ekspertų vertinimu tam, kad būtų galima nustatyti, ar didelė tikimybė, kad nebus pakenkta vidinei genetinei išteklių grupės įvairovei. Ekspertų vertinimas turi būti atliekamas tada, kai bus baigta su rodikliu susijusių laiko eilučių analizė, kartu su bet kokia kita informacija apie rūšių biologiją.

4 deskriptorius.   Visų jūrų maisto grandinių tinklų elementų, kiek apie juos žinoma, gausos ir įvairovės lygiai yra normalūs ir gali užtikrinti ilgalaikę rūšių gausą ir visiškai išsaugoti jų reprodukcinį pajėgumą.

Šis deskriptorius susijęs su svarbiais funkciniais aspektais, tokiais kaip energijos srautai ir maisto grandinių tinklų struktūra (dydis ir gausa). Šiame etape tolesnei kriterijų ir potencialiai naudingų rodiklių plėtotei reikia papildomos mokslinės ir techninės paramos, kad būtų galima įvertinti santykius maisto grandinių tinkle (15).

4.1.   Pagrindinių rūšių arba trofinių grupių produktyvumas (produkcija iš vieneto biomasės)

Siekiant išsiaiškinti energijos srautus maisto grandinių tinkluose, reikia toliau plėtoti reikiamus rodiklius, kad būtų galima įvertinti, kaip veikia pagrindiniai plėšrūno-aukos procesai, ir taip atspindėti ilgalaikį komponentų gyvybingumą maisto grandinių tinklo dalyje, kurioje jie gyvena, remiantis kai kuriuose paregioniuose atrenkant reikiamas rūšis (pvz., žinduolius, jūrų paukščius) įgyta patirtimi.

—	Pagrindinių plėšrūnų rūšių duomenys pagal jų produkcijos iš biomasės vieneto lygį (produktyvumas) (4.1.1)

4.2.   Pasirinktų rūšių proporcija maisto grandinių tinklų viršuje

Siekiant išsiaiškinti maisto grandinių tinklų struktūrą, komponentų dydį ir gausą, reikia įvertinti pasirinktų rūšių proporciją maisto grandinių tinklų viršuje. Reikia toliau plėtoti rodiklius, remiantis kai kuriuose paregioniuose įgyta patirtimi. Didelių žuvų duomenų sukaupta atliekant žuvų stebėsenos tyrimus.

—	Didelės žuvys (pagal svorį) (4.2.1)

4.3.   Pagrindinių trofinių grupių ir (arba) rūšių gausa ir (arba) pasiskirstymas

—	Funkciškai svarbių pasirinktų grupių ir (arba) rūšių gausos kitimo tendencijos (4.3.1)

Būtina nustatyti populiacijos būklės pakitimus, kurie gali veikti maisto grandinių tinklo struktūrą. Reikia toliau plėtoti išsamius rodiklius, atsižvelgiant į jų reikšmę maisto grandinių tinklams ir remiantis tinkamomis regiono, paregionio ar pakvadračio grupėmis ir (arba) rūšimis, įskaitant (jei taikoma):

—	spartaus ciklo grupes (pvz., fitoplanktonas, zooplanktonas, medūzos, dvigeldžiai moliuskai, trumpaamžės pelaginės žuvys), kurios sparčiai reaguotų į ekosistemos pokytį ir yra naudingos tuo, kad pagal jas galima anksti spręsti apie gresiantį pavojų,

—	grupes ir (arba) rūšis, naudojamas žmogaus veikloje arba netiesiogiai jos veikiamas (tai visų pirma priegauda ir išmetami į jūrą individai),

—	buveinę charakterizuojančias grupes ir (arba) rūšis,

—	maisto grandinių tinklo viršuje esančias grupes ir (arba) rūšis,

—	anadrominių ir katadrominių toli migruojančių žuvų rūšis,

—	grupes ir (arba) rūšis, kurios yra glaudžiai susijusios su konkrečiomis kito trofinio lygmens grupėmis ir (arba) rūšimis.

5 deskriptorius.   Žmogaus sukelta eutrofizacija yra sumažinta, ypač jos neigiamas poveikis, pvz., biologinės įvairovės praradimas, ekosistemos nykimas, žalingas dumblių žydėjimas ir deguonies trūkumas dugno vandenyse.

Jūrų vandenų eutrofizacijos vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į priekrantės ir tarpinių vandenų vertinimą pagal Direktyvą 2000/60/EB (V priedo 1.2.3 ir 1.2.4 punktai) ir susijusį rekomendacinį dokumentą (16) taip, kad duomenis būtų galima palyginti, taip pat atsižvelgiant į įgyvendinant regionines jūrų konvencijas sukauptą informaciją bei žinias ir suformuotus požiūrius. Remiantis atrankos procedūra, kuri yra pradinio vertinimo dalis, siekiant eutrofizaciją įvertinti tinkamai, galima atsižvelgti į rizikos veiksnius (17). Vertinant reikia sieti informaciją apie maisto medžiagų lygius su informacija apie įvairiopą pirminių ir antrinių padarinių, kurie ekologijos atžvilgiu yra aktualūs (18), poveikį, atsižvelgiant į atitinkamus laikotarpius. Kadangi maisto medžiagų koncentracija tiesiogiai priklauso nuo jų patekimo į vandens baseiną iš upių, ypač svarbu naudojantis sukurtomis bendradarbiavimo struktūromis, kaip nustatyta Direktyvos 2008/56/EB 6 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje, bendradarbiauti su priėjimo prie jūros neturinčiomis valstybėmis narėmis.

5.1.   Maisto medžiagų lygiai

—	Maisto medžiagų koncentracija vandens storymėje (5.1.1)

—	Maisto medžiagų (silicio dioksido, azoto ir fosforo) santykis (jei taikoma) (5.1.2)

5.2.   Tiesioginis maisto medžiagų gausėjimo poveikis

—	Chlorofilo koncentracija vandens storymėje (5.2.1)

—	Vandens skaidrumas, susijęs su padidėjusiu skendinčiųjų dumblių kiekiu (jei taikoma) (5.2.2)

—	Oportunistinių makrodumblių gausa (5.2.3)

—	Žmogaus veiklos lemiami rūšių pakitimai floristinėje sudėtyje, pavyzdžiui, diatominių ir žiuželinių dumblių santykis, bentalės ir pelaginių rūšių kaita, tai pat nevietinių rūšių arba toksiškų dumblių (pvz., melsvabakterių) žydėjimas (5.2.4)

5.3.   Netiesioginis maisto medžiagų gausėjimo poveikis

—	Daugiamečių jūrinių dumblių ir jūrų žolės (pavyzdžiui, rudadumblių (angl. fucoid), andrų (angl. eelgrass)ir jūrų žolės Posidonia oceanica (angl. Neptune grass)) gausa, kurią neigiamai paveikė vandens skaidrumo lygio blogėjimas (5.3.1)

—	Deguonies tirpimas, t. y. pokyčiai dėl padidėjusios organinės medžiagos dekompozicijos ir atitinkamo ploto dydžio (5.3.2)

6 deskriptorius.   Jūros dugno vientisumas yra tokio lygio, kad užtikrinamas ekosistemų struktūros ir funkcijų išsaugojimas, o svarbiausia, kad nėra neigiamo poveikio bentalės ekosistemoms.

Atsižvelgiant į ekosistemų gebėjimą atsikurti siekiama, kad žmogaus veikla jūros dugne netrukdytų išsaugoti natūralios ekosistemų komponentų įvairovės, produktyvumo ir dinaminių ekologinių procesų. Įvertinti šį deskriptorių gali būti itin sunku, nes informacijos apie kai kurių bentalės ekosistemų savybes ir apie kai kurių žmogaus veiklos rūšių poveikį yra nedaug. Vertinimą ir stebėseną reikia atlikti po to, kai bus atlikta pradinė biologinės įvairovės savybėms daromo poveikio ir keliamos grėsmės, taip pat žmogaus veiklos poveikio analizė, o atlikto mažo masto vertinimo rezultatai bus panaudoti rengiant didesnio masto vertinimą, apimant (jei taikoma) pakvadratį, paregionį ar regioną (19).

6.1.   Fizinė žala atsižvelgiant į substrato ypatybes

Didžiausia su valdymu siejama problema yra įvairių žmogaus veiklos rūšių poveikio jūros dugno substratams, kurie yra bentalės buveinių pagrindas, mastas. Yra įvairių substrato rūšių, o biogeninių medžiagų turintys substratai, kuriems fizinis trikdymas daro didžiausią žalą, atlieka daugybę funkcijų, reikalingų bentalės buveinėms ir bendruomenėms.

—	Atitinkamo biogeninio substrato rūšis, gausa, biomasė ir arealo dydis (6.1.1)

—	Žmogaus veiklos gerokai paveikto jūros dugno plotas pagal skirtingas substrato rūšis (6.1.2)

6.2.   Bentalės bendruomenės būklė

Bentalės bendruomenės ypatybės, tokios kaip rūšinė sudėtis, sudėtis pagal dydį ir funkciniai požymiai, yra svarbus rodiklis, pagal kurį galima spręsti apie ekosistemos potencialą gerai funkcionuoti. Apie bendruomenių struktūrą ir dinamiką sužinoma nagrinėjant (priklausomai nuo konkretaus atvejo) rūšių įvairovę, produktyvumą (gausą ar biomasę), tvarių ar pažeidžiamų taksonų ir taksonomiškai susijusių bendruomenės rūšių dominavimą, taip pat bendruomenės sudėtį pagal dydį, kuris vertinamas pagal mažų ir didelių individų santykį.

—	Itin pažeidžiamų ir (arba) tvarių rūšių buvimas (6.2.1)

—	Multimetriniai indeksai, pagal kuriuos vertinama bentalės bendruomenės būklė ir funkcionalumas, pavyzdžiui, rūšių įvairovė ir turtingumas, oportunistinių ir pažeidžiamų rūšių santykis (6.2.2)

—	Konkretų ilgį ir (arba) dydį viršijančios biomasės proporcija arba tokių individų skaičius makrobentalėje (6.2.3)

—	Bentalės bendruomenės individų dydžio spektro ypatybes apibūdinantys parametrai (forma, pakilimo santykis ir tiesės padėtis (angl. shape, slope and intercept) (6.2.4)

7 deskriptorius.   Negrįžtamas hidrografinių sąlygų pakitimas neturi neigiamo poveikio jūros ekosistemoms.

Dėl žmogaus veiklos įvykę negrįžtami hidrografinių sąlygų pakitimai yra, pavyzdžiui, potvynio (ir atoslūgio) režimo pokyčiai, nuosėdų ir gėlo vandens pernešimas, srovių ar bangų veikimas; dėl to pakinta fizinės ir cheminės savybės, nurodytos Direktyvos 2008/56/EB III priedo 1 lentelėje. Tokie pokyčiai gali būti itin aktualūs tada, kai jie gali paveikti jūrų ekosistemas didesniu mastu, o pagal jų vertinimą galima iš anksto sužinoti apie galimą poveikį ekosistemoms. Dėl priekrantės vandenų, Direktyvoje 2000/60/EB nustatyti hidromorfologiniai tikslai, kurių reikia siekti naudojant priemones, numatytas upių baseinų valdymo planuose. Siekiant įvertinti konkrečios veiklos poveikį, reikia išsiaiškinti kiekvieną atvejį atskirai. Tokios priemonės kaip poveikio aplinkai vertinimas, strateginis poveikio aplinkai vertinimas ir jūrų erdvės planavimas gali padėti nustatyti ir įvertinti tokios veiklos poveikio mastą ir įvairius aspektus. Tačiau svarbu užtikrinti, kad visos tokios priemonės leistų atsižvelgti į atitinkamus elementus, būtinus vertinant galimą poveikį jūrų aplinkai, įskaitant tarpvalstybinį lygmenį.

7.1.   Negrįžtamų pakitimų erdvinis apibūdinimas

—	Ploto, kuriame nustatyta negrįžtamų pakitimų, dydis (7.1.1)

7.2.   Negrįžtamų hidrografinių pokyčių poveikis

—	Buveinių, kuriose nustatyta negrįžtamų pakitimų, dydis erdviniu požiūriu (7.2.1)

—	Pakitusių hidrografinių sąlygų nulemti pokyčiai buveinėse, visų pirma susiję su buveinių funkcijomis (pvz., neršimo, augimo ir mitybos zonos, taip pat žuvų, paukščių ir žinduolių migracijos maršrutai) (7.2.2)

8 deskriptorius.   Teršalų koncentracijos lygis yra toks, kad taršos poveikio pavojaus nėra.

Teršalų koncentracija jūrų aplinkoje ir jų poveikis turi būti vertinami atsižvelgiant į ekosistemai daromą poveikį ir keliamą grėsmę (20). Siekiant užtikrinti tinkamą dviejų teisės sistemų įgyvendinimo koordinavimą, reikia atsižvelgti į atitinkamas Direktyvos 2000/60/EB nuostatas, susijusias su teritoriniais ir (arba) priekrantės vandenimis, ir remtis įgyvendinant regionines jūrų konvencijas sukaupta informacija bei žiniomis ir suformuotais požiūriais. Valstybės narės turi įvertinti medžiagas arba medžiagų grupes, svarbias vertinant jūrų aplinką, kurios:

i)	vandenyje, nuosėdose ar biotoje viršija atitinkamus aplinkos kokybės standartus, nustatytus pagal Direktyvos 2000/60/EB 2 straipsnio 35 dalį ir V priedą, su jūros regionu arba paregioniu besiribojančiuose priekrantės arba teritoriniuose vandenyse; ir (arba)

ii)	yra išvardytos kaip prioritetinės medžiagos Direktyvos 2000/60/EB X priede, o dabar reglamentuojamos Direktyva 2008/105/EB, ir kurios yra išleidžiamos į atitinkamą jūros regioną, paregionį ar pakvadratį; ir (arba)

iii)

yra teršalai, o jų bendras išleistas kiekis (įskaitant nuostolius, nuotėkius ar išmetimą) gali sukelti didelę grėsmę jūrų aplinkai dėl atitinkamame jūros regione paregionyje ar pakvadratyje buvusios arba esamos taršos, įskaitant ir avarijų sukeliamus didelės taršos atvejus, kai, pavyzdžiui, užteršiama pavojingomis ir kenksmingomis medžiagomis.

Kaip siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę seksis daryti pažangą, priklausys nuo to, ar tarša bus laipsniškai mažinama, t. y. ar teršalų kiekį jūrų aplinkoje ir jų biologinį poveikį pavyks išlaikyti neperžengiant leidžiamų ribų ir taip užtikrinti, kad jūrų aplinkai nebūtų daromas didelis poveikis ar keliamas didelis pavojus.

8.1.   Teršalų koncentracija

—	Pirmiau minėtų teršalų koncentracija, pateikiama atitinkamoje matricoje (pvz., biotos, nuosėdų ir vandens) taip, kad duomenis būtų galima palyginti su vertinimų pagal Direktyvą 2000/60/EB duomenimis (8.1.1)

8.2.   Teršalų poveikis

—	Teršalų poveikio atitinkamiems ekosistemų komponentams lygiai, atsižvelgiant į pasirinktus biologinius procesus ir taksonomines grupes, kai nustatomas priežasčių ir pasekmių ryšys ir jį reikia stebėti (8.2.1)

—	Reikšmingų didelės taršos atvejų (pvz., naftos ir jos produktų išsiliejimas) nustatymas, kilmė (jei įmanoma nustatyti) mastas ir jų poveikis biotai, kurią fiziškai paveikė konkretus taršos atvejis (8.2.2)

9 deskriptorius.   Žmonėms vartoti skirtose žuvyse ir kituose jūros maisto produktuose teršalų kiekis neviršija Bendrijos teisės aktais ar kitais atitinkamais standartais nustatyto lygio.

Valstybės narės turi stebėti skirtingų regionų ar paregionių natūralioje aplinkoje žvejojamų ar veisiamų žuvų, vėžiagyvių, moliuskų, dygiaodžių ir jūrinių dumblių valgomuose audiniuose (atitinkamai raumenyse, kepenyse, ikruose, mėsoje, minkštuosiuose audiniuose) galimai esančių medžiagų, kurių didžiausias leidžiamas kiekis nustatytas Europos, regionų ar nacionaliniu lygmeniu, kiekį, jei iš minėtų gyvūnų ir augalų gaminami žmonėms vartoti skirti produktai.

9.1.   Teršalų lygiai, skaičius ir dažnumas

—	Faktiniai nustatytų teršalų lygiai ir teršalų, kurių kiekis viršija didžiausius teisės aktuose nustatytus lygius, skaičius (9.1.1)

—	Atvejų, kai viršijami teisės aktuose nustatyti lygiai, dažnumas (9.1.2)

10 deskriptorius.   Šiukšlių, kuriomis užteršta jūra, savybės ir kiekis nekelia pavojaus priekrantės ir jūrų aplinkai.

Įgyvendinant stebėsenos programas reikia atsižvelgti į tai, kad šiukšlių paplitimas labai nevienodas. Būtina nustatyti su konkrečiu šiukšlių paplitimo atveju sietiną veiklą ir, kai įmanoma, jų kilmę. Vis dar reikia toliau plėtoti keletą rodiklių, ypač tuos, kurie susiję su biologiniu poveikiu ir mikrodalelėmis, taip pat reikia išsamiau išnagrinėti galimą jų toksiškumą (21).

10.1.   Šiukšlių, kuriomis užteršta jūrų ir priekrantės aplinka, apibūdinimas

—	Į krantą išmetamų ir (arba) ties kranto linija besikaupiančių šiukšlių kiekio kitimo tendencijos, įskaitant jų sudėties analizę, erdvinį pasiskirstymą ir, kai įmanoma nustatyti, šaltinį (10.1.1)

—	Vandens storymėje skendinčių (įskaitant plūduriuojančias paviršiuje) ir ant dugno besikaupiančių šiukšlių kiekio kitimo tendencijos, įskaitant jų sudėties analizę, erdvinį pasiskirstymą ir, kai įmanoma nustatyti, šaltinį (10.1.2)

—	Mikrodalelių kiekio, pasiskirstymo ir, kai įmanoma nustatyti, sudėties kitimo tendencijos (ypač labai mažų plastiko dalelių) (10.1.3)

10.2.   Šiukšlių poveikis jūrų gyvūnijai ir augalijai

—	Šiukšlių, kurias praryja jūrų gyvūnai, kiekio ir sudėties kitimo tendencijos (pvz., atliekant skrandžio analizę) (10.2.1)

Remiantis įvairiuose regionuose (pvz., Šiaurės jūroje) įgyta patirtimi šį rodiklį reikia plėtoti toliau, kad būtų galima jį pritaikyti vertinant kitų regionų būklę.

11 deskriptorius.   Energijos, įskaitant povandeninį triukšmą, patekimas yra tokio lygio, kad neigiamo poveikio jūrų aplinkai nėra.

Jūrų ekosistemų komponentus gali paveikti Direktyvoje 2008/56/EB akcentuojamas povandeninis triukšmas ir kitos su energija siejamo poveikio formos – šiluminė energija, elektromagnetiniai laukai ir šviesa. Kad būtų galima toliau plėtoti su šiuo deskriptoriumi (22) susijusius kriterijus, tarp jų ir tokius, kurie siejami su energijos patekimo, atitinkamo triukšmo ir dažnių lygių poveikiu jūrų gyvūnijai ir augalijai, reikia papildomai tobulinti mokslines ir technines priemones (kai kuriais atvejais, taikant regioninio bendradarbiavimo reikalavimą, juos gali tekti pakoreguoti). Šiame etape pagrindiniai su povandeninio triukšmo apskaičiavimu susiję metodai laikomi pačiais svarbiausiais atliekant vertinimą ir stebėseną (23); juos reikia toliau tobulinti, taip pat kiek tai susiję su grafiniu atvaizdavimu. Antropogeniniai garsai gali būti trumpalaikiai (pvz., impulsiniai, juos sukelia seisminiai tyrimai, vėjo jėgainių parkų ir platformų polių įrengimas, taip pat sprogimai) arba ilgalaikiai (pvz., ištisiniai, juos sukelia dugno gilinimas, laivyba ir energijos įrenginiai); organizmus jie veikia skirtingai. Dauguma komercinės veiklos, sukeliančios didelį triukšmą, kuris veikia sąlygiškai didelius plotus, rūšių vykdoma nustatytomis sąlygomis ir gavus leidimą. Tai leidžia koordinuoti nuoseklių reikalavimų taikymą tokiems dideliems impulsiniams garsams apskaičiuoti.

11.1.   Žemo, vidutinio ir aukšto dažnio impulsinių garsų pasiskirstymas laiko ir vietos atžvilgiu

—

Dienų, kai antropogeninio garso šaltiniai viršija jūrų gyvūniją galinčius gerokai paveikti lygius, kurie apskaičiuojami kaip garso ekspozicijos lygis (dB re 1μPa2.s) arba kaip garso slėgio piko lygis (dB re 1μPapeak) viename metre ir 10 Hz–10 kHz dažnių juostoje, proporcija ir pasiskirstymas per kalendorinius metus nustatyto paviršiaus teritorijose, taip pat jų erdvinis pasiskirstymas (11.1.1)

11.2.   Ištisinis žemo dažnio garsas

—	Aplinkos triukšmo lygio kitimo tendencijos nuo 63 iki 125 Hz 1/3 oktavos dažnių juostoje (centrinis dažnis) (re 1μΡa RMS; triukšmo lygio šiose oktavos dažnių juostose metinis vidurkis), kurios apskaičiuojamos naudojant stebėjimo stotis ir (arba) prireikus remiantis modeliais (11.2.1)

---

(1)  Žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

(2)  OL L 348, 2008 12 24, p. 84.

(3)  OL L 60, 2008 3 5, p. 1.

(4)  Žr. 2 konstatuojamąją dalį.

(5)  Žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

(6)  Žr. A dalies 3–6 punktus.

(7)  Žr. A dalies 6 punktą.

(8)  „Apsaugos būklės vertinimas, stebėsena ir ataskaitų teikimas. 2001–2007 m. laikotarpio ataskaitos rengimas pagal Buveinių direktyvos 17 straipsnį“ (angl. Assessment, monitoring and reporting of conservation status – Preparing the 2001–2007 report under Article 17 of the Habitats Directive), 2005 m. kovo 15 d.; 2005 m. balandžio 20 d. priimta Buveinių komitete.

(9)  Žr. 8 išnašą.

(10)  2007 m. birželio 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 708/2007 dėl svetimų ir nevietinių rūšių panaudojimo akvakultūroje (OL L 168, 2007 6 28, p. 1).

(11)  Žr. Reglamento (EB) Nr. 708/2007 IV priedą.

(12)  Žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

(13)  Žr. A dalies 9 punktą.

(14)  Komunikatas „ES tausiosios žuvininkystės įgyvendinimas taikant didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principą“ (COM(2006) 360 galutinis).

(15)  Žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

(16)  Rekomendacinis dokumentas Nr. 23„Eutrofizacijos vertinimas Europos vandens politikos kontekste“ (angl. Eutrophication Assessment in the Context of European Water Policies), Europos Komisija (2009 m.). Žr. http://circa.europa.eu/Public/irc/env/wfd/library

(17)  Žr. A dalies 3–6 punktus.

(18)  Žr. A dalies 7 punktą.

(19)  Žr. A dalies 3–6 punktus.

(20)  Žr. A dalies 3 ir 4 punktus.

(21)  Žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

(22)  Žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

(23)  Žr. A dalies 9 punktą.