(1)

2003 m. rugpjūčio 12 d. raštu, kuris Europos Komisijos buvo užregistruotas 2003 m. rugpjūčio 12 d. (TREN/A(03)27718), Belgijos valdžios institucijos pranešė apie sanavimo ir restruktūrizavimo priemones kurias pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį bendrovė Société Nationale des Chemins de Fer Belges (SNCB) pritaikė savo filialui Inter Ferry Boats (IFB), 2003 m. balandžio 7 d. sudariusi pagrindų sutartį.

(2)

2003 m. spalio 13 d. (D(03)17546), Komisija kreipėsi į Belgijos valdžios institucijas prašydama pateikti papildomos informacijos. 2003 m. gruodžio 12 d. šiuo klausimu buvo surengtas dvišalis susitikimas su Belgijos valdžios atstovais. Susitikime Komisijai buvo įteiktas IFB restruktūrizavimo planas.

(3)

Belgijos valdžios institucijos į Komisijos raštą atsakė 2004 m. sausio 7 d. raštu, kuris Komisijos užregistruotas 2004 m. sausio 13 d. (TREN/A(04)10708). Iš šio rašto paaiškėjo, kad pagalba, apie kurią buvo pranešta, buvo suteikta. Todėl buvo užregistruota byla Nr. NN 9/04. Antrasis susitikimas įvyko 2004 m. balandžio 30 d. Belgijos valdžios institucijos 2004 m. birželio 15 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2004 m. birželio 21 d. (TREN/A(04)23691), atsiuntė Komisijos per šį susitikimą paprašytą papildomą informaciją.

(4)

2005 m. sausio 26 d. raštu (D(05)100339) Komisija paprašė Belgijos valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos. Ji pateikta 2005 m. kovo 25 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2005 m. kovo 30 d. (TREN/A(05)7712).

(5)

2005 m. sausio 28 d. raštu (SG(2005)A1133) Belgijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie SNCB ketinimą papildomai padidinti IFB kapitalą, toks padidinimas nenumatytas susitarimuose, apie kuriuos pranešta 2003 m. rugpjūčio 12 d. Komisija šį pranešimą užregistravo ir suteikė numerį N 55/2005.

(6)

2005 m. kovo 29 d. raštu (D(05)106199) Komisija paprašė Belgijos valdžios institucijų papildomos informacijos. Ji pateikta 2005 m. balandžio 28 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2005 m. gegužės 3 d. (SG(2005)A(05)4155).

(7)

2005 m. gegužės 31 d. raštu (D(05)111096) Komisija paprašė Belgijos valdžios institucijų papildomos informacijos. Ji pateikta 2005 m. birželio 30 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2005 m. liepos 1 d. (TREN/A(05)16598).

(8)

2005 m. rugsėjo 16 d. įvyko Komisijos ir Belgijos valdžios atstovų darbo susitikimas. Susitikimo metu Komisija paprašė Belgijos valdžios atstovų papildomos informacijos. Ji pateikta 2005 m. spalio 21 d. elektroniniu raštu, Komisijos užregistruotu 2005 m. spalio 24 d. (TREN/A(05)27067).

(9)

2005 m. gruodžio 7 d. raštu Komisija pranešė Belgijai apie sprendimą pradėti procedūrą dėl čia aptariamų priemonių pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalį.

(10)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (1). Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl šios pagalbos priemonės. Komisija iš trečiųjų suinteresuotųjų šalių šiuo klausimu pastabų negavo.

(11)

Į raštą, kuriuo pradedama procedūra, Belgija atsakė 2006 m. vasario 14 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2006 m. vasario 15 d. numeriu TREN/A/13934. Tuo pačiu 2006 m. vasario 14 d. raštu ji atsiėmė 2005 m. sausio 28 d. pranešimą.

(12)

2006 m. birželio 1 d. ir liepos 25 d. įvyko Komisijos ir Belgijos valdžios atstovų darbo susitikimai. 2006 m. birželio 29 d. raštu, užregistruotu tą pačią dieną numeriu TREN/A/25806, 2006 m. rugsėjo 20 d. raštu, užregistruotu tą pačią dieną numeriu TREN/A/32665, ir elektroniniais raštais, išsiųstais 2006 m. lapkričio 16 ir 21 dienomis bei užregistruotais numeriais TREN/A/37638 ir TREN/A/37981, Belgijos valdžios atstovai perdavė Komisijai papildomos informacijos.

(13)

2006 m. lapkričio 30 d. raštu, kurį Komisija gavo 2006 m. gruodžio 5 d. ir įregistravo numeriu TREN/A/39219, Belgijos valdžios institucijos perdavė su šia byla susijusį p. Karel Vinck raštą. Šį raštą Belgijos valdžios institucijos persiuntė, siekdamos paremti savo teiginį, kad SNCB sprendimai šioje byloje susiję ne su Belgijos vyriausybe, o tik su pačia bendrove SNCB.

(14)

2007 m. vasario 5 d. raštu (D(07)302095) Komisija paprašė Belgijos papildomos informacijos. Belgija šią informaciją perdavė 2007 m. vasario 7 d. raštu (A(07)24246), 2007 m. vasario 8 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2007 m. vasario 9 d. (A(07)23613), 2007 m. vasario 13 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2007 m. vasario 15 d. (A(07)24201), ir 2007 m. vasario 15 d. raštu, Komisijos užregistruotu 2007 m. vasario 16 d. (A(07)24362).

(15)

2007 m. kovo 15 d. raštu (D(07)306248), taip pat 2007 m. kovo 16 d. darbo susitikimo metu Komisija paprašė Belgijos valdžios atstovų papildomos informacijos. Šią informaciją Belgija perdavė 2007 m. kovo 30 d. raštu, Komisijos užregistruotu tą pačią dieną (A(07)28411).

(16)

IFB yra pagal Belgijos teisę veikianti uždara akcinė bendrovė. SNCB valdo 89,03 % bendrovės kapitalo. Kiti akcininkai yra CNC Transports, filialas, kurio 93,8 % priklauso SNCF (7,41 %), ICF (2,08 %), ir EWS (English Welsh and Scottish Railway – 1,22 %).

(17)

IFB įsteigta 1998 m. balandžio 1 d. susijungus šioms trims bendrovėms: Ferry Boats SA, Interferry SA ir Edmond Depaire Ltd geležinkelio departamentui. Kaip nurodoma Belgijos pateiktame išraše iš įmonių registro, šis susijungimas buvo prijungimas, per kurį bendrovė Ferry Boats SA prisijungė bendrovę Interferry SA; vėliau prie sujungto vieneto prijungtas Edmond Depaire SA geležinkelio departamentas. Taigi IFB yra 1923 m. įsteigtos bendrovės Ferry Boats juridinio asmens tąsa.

(18)

IFB daugiausia veikia dviejose srityse – geležinkelio transporto logistikos ir kombinuotojo transporto (IFB Logistics) ir žemyninių kombinuoto transporto terminalų eksploatavimo (IFB Terminals). Įmonės veikla išsamiai apibūdinta rašto, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, 16–29 punktuose.

(19)

Be šios veiklos dar reikia paminėti IFB turimas arba turėtas akcijas ir filialus Belgijoje arba užsienyje, bendrovėse, eksploatuojančiose jūros ir žemyninius terminalus, taip pat transporto bendrovėse. Šios akcijos ir filialai buvo išsamiai aprašyti rašto, kuriuo pradėta oficiali tyrimo procedūra, 30 ir tolesniuose punktuose. Belgija pranešė Komisijai, kad kai kurie rašte, kuriuo pradėta procedūra, nurodyti faktai yra nevisiškai tikslūs arba nuo to laiko yra pasikeitę. Tolesnėse dalyse nurodomi pokyčiai, įvykę po rašto, kuriuo pradėta procedūra datos. Visa kita išdėstyta sprendime pradėti procedūrą (30–49 punktai).

(20)

IFB turimos Belgijos terminalų akcijos. IFB atsisakė Zebriugės (Zeebrugge) terminale turėtų akcijų dalies. Rašto, kuriuo pradėta procedūra, 39 punkte buvo rašoma, kad savo akcijas ji pardavė interesų grupei OCHZ. Iš tikrųjų IFB savo akcijas pardavė bendrovei Hesse-Noord Natie, su kuria kartu administravo terminalą.

(21)

Rašto, kuriuo pradėta procedūra, 41 punkte rašoma, kad IFB valdo 16,76 % bendrovės Dry Port Mouscron-Lille. Belgija Komisijai pranešė, kad 2006 m. birželio 29 d. atlikus kapitalo didinimo operaciją, kurioje IFB nedalyvavo, taip pat į bendrovės valdomą kapitalą įtraukus privatų investuotoją DELCATRANS, bendrovės valdomo turto dalis sumažėjo iki 11,07 %.

(22)

IFB turimos Prancūzijos terminalų akcijos. 2006 m. rudenį IFB pardavė savo 30 % bendrovės Nord France Terminal International OU (toliau NFTI-ou) akcijų bendrovei CMA-CGM. Po šio sandorio IFB Prancūzijoje priklauso tik 2 % bendrovės CNC transports, vėliau pervadintos Naviland Cargo, akcijų.

(23)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija nurodė (50–54 punktuose), kad kalbant apie IFB Logistique veiklą, išskirtinos dvi atskiros produktų rinkos – ekspedicijos ir logistikos. Šios rinkos apibūdintos kaip nacionalinės, o apskaičiuota IFB Logistics priklausanti rinkos dalis apima nuo 2 % iki 5 %.

(24)

Terminalų rinkos klausimu sprendime pradėti procedūrą, (55–59 punktuose) išskiriama žemyninių ir jūrinių terminalų. rūšys IFB nuo to laiko atsisakė visų turėtų jūrinių terminalų akcijų. Nei suinteresuotosios šalys, nei Belgija neužginčijo rašte, kuriuo pradėta procedūra, pateiktos apibrėžties.

(25)

Krovinių vežimo geležinkeliu rinka yra dvi minėtas rinkų papildanti rinka. Nuo 2003 m. ji buvo atverta tarptautiniam krovinių vežimui iš Belgijos ir į Belgiją, kaip nustatyta 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvoje 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (2). Atvėrus tarptautinių krovinių vežimo rinką, 2007 m. sausio 1 d. pagal Direktyvą 91/440/EEB buvo atverta ir nacionalinė krovinių vežimo rinka; Belgijoje tai padaryta 2005 m. gruodžio 13 d. Karaliaus dekretu.

(26)

Bendrovė SNCB įsteigta 1926 m. liepos 23 d. Belgijos įstatymu dėl Belgijos nacionalinės geležinkelių bendrovės įsteigimo. (3) Nuo 1992 m. spalio 14 d. (4) ji yra savarankiška valstybės įmonė ir valstybės akcinė bendrovė (5).

(27)

2005 m. sausio 1 d. Belgija atliko SNCB struktūros reformą. Bendrovė padalinta į tris atskiras bendroves:

Belgijos valstybė valdo visą bendrovės SNCB Holding kapitalą.

(28)

SNCB valdymo organai yra valdyba, direktorių taryba ir deleguotasis administratorius. Valdybą sudaro dešimt narių, įskaitant deleguotąjį administratorių. Valdybos narius Ministrų Taryboje priimtu nutarimu skiria Karalius.

(29)

Belgijos vyriausybei valdyboje atstovauja vyriausybės atstovas. Vyriausybės atstovas gali kreiptis į Belgijos valdžios institucijas, kad būtų panaikintas valdybos sprendimas dėl klausimo, nesusijusio su viešosios paslaugos teikimu jei šis sprendimas „trukdo […] vykdyti viešosios paslaugos uždavinius“ (įstatymo 23 straipsnio 2 dalis).

(30)

Visų pirma analizuojamos finansinių sunkumų priežastys, o vėliau aprašoma, kaip į juos reagavo IFB ir SNCB vadovai.

(31)

Pagrindinė IFB problemų priežastis yra susijusi su finansiniais sunkumais, iškilusiais dėl Prancūzijos akcijų, susijusių su Dunkerko (Dunkerque) uostu. 2001 ir 2002 m. finansiniai sunkumai taip pat paveikė IFB Logistics ir IFB Terminal – jų veikla 2002 m. buvo nuostolinga.

(32)

Kaip nurodyta 1 lentelėje, bendra 2002 m. IFB nuostolių suma siekė 110 milijonų EUR. 12,2 milijonų EUR buvo susiję su veiklos nuostoliais, patirtais iki pritaikant apskaitą IFB Logistics (4,7 mln. EUR) ir IFB Terminals (7,5 mln. EUR). 1,2 mln. EUR nuostolio patirta dėl veiklos OCHZ. Šie nuostoliai, kurių bendra suma siekia 13,4 mln. EUR, sudarė 12 % visų nuostolių. Likusieji 2002 m. patirti nuostoliai, t. y. 96,6 mln. EUR, atsirado sumažėjus akcijų vertei ir atidėjimams po to, kai buvo atliktas apskaitos pritaikymas, būtinas dėl sunkumų, kuriuos bendrovė patyrė Belgijoje ir Prancūzijoje. 75 % šių akcijų ir atidėjimų sumažėjimo susiję su IFB valdomomis akcijomis. Iš šios dalies 76 % susiję su akcijomis Prancūzijos įmonėse.

1 lentelė

2002 m. nuostoliai

(Mln. EUR)

(33)

Nuo 2000 m. pabaigos IFB nebeapmokėjo SNCB jai pateiktų geležinkelio transporto paslaugų sąskaitų. 2001 m., o ypač 2002 m. IFB toliau tęsė tokią praktiką, o SNCB tai toleravo. Tokiu būdu 2003 m. sausio pabaigoje IFB turėjo 63 mln. EUR neapmokėtų SNCB sąskaitų. IFB, nepaisant didelių finansinių sunkumų, sugebėjo išsilaikyti tik dėl šių neapmokėtų sąskaitų.

(34)

2002 m. gegužės 21 d. IFB valdyba konstatavo, kad dėl nuo 2000 m. pabaigos patiriamų nuostolių nuosavas turtas sumažėjo ir yra mažesnis nei pusė įstatinio kapitalo. Belgijos įmonių kodekso 633 straipsnyje nustatyta tvarka IFB sušaukė specialų visuotinį IFB akcininkų susirinkimą.

(35)

Šiame susirinkime SNCB, kaip pagrindinis akcininkas, supažindino su savo įsipareigojimu padengti IFB veiklos išlaidas suteikdama jai 2,5 mln. EUR grynųjų pinigų avansą. Šiam SNCB įsipareigojimui pritarė SNCB valdyba. Atsižvelgdami į šį įsipareigojimą, akcininkai nusprendė laikinai tęsti IFB veiklą ir paprašė IFB valdybos parengti išsamų restruktūrizavimo planą, įskaitant filialų ir terminalų valdymo veiklos pertvarkymą.

(36)

SNCB valdyba 2002 m. liepos 19 d. posėdyje apibendrino savo filialo IFB padėtį. IFB deleguotasis administratorius apibūdino grupės padėtį; tuomet valdyba priėmė šį sprendimą: „Valdyba pritaria 2,5 mln. EUR grynųjų pinigų injekcijai, kuri yra reikalinga norint patenkinti grynųjų pinigų poreikį ir užtikrinti IFB veiklos tęstinumą iki 2002 m. spalio pabaigos (ši suma bus avansu, kapitalo didinimo atveju).“

(37)

Per 2002 m. antrąjį pusmetį, valdybai pritarus, SNCB skirtas 2 500 000 EUR grynųjų pinigų avansas IFB buvo išmokėtas pagal šį grafiką:

(38)

Avanso palūkanos buvo 3,1 %; visa suma buvo grąžinta 2003 m. liepos mėn. Grąžinimas vyko dviem etapais:

(39)

2002 m. rugsėjo 19 d. IFB deleguotasis administratorius įgaliojo du revizorius parengti specialią įmonės finansinės būklės ataskaitą. Atsižvelgdama į šios ataskaitos, kuri 2002 m. gruodžio 4 d. buvo pateikta IFB ir SNCB, išvadas, SNCB valdyba 2002 m. gruodžio 12 d. davė principinį sutikimą dėl IFB kapitalo didinimo. 2002 m. gruodžio 24 d. IFB specialus visuotinis akcininkų susirinkimas šiam pasiūlymui taip pat pritarė.

(40)

IFB direktorių taryba, pasitelkusi konsultacinę bendrovę McKinsey, sudarė IFB restruktūrizavimo planą. Šiam restruktūrizavimo planui, išsamiai aprašomam šio sprendimo 73–86 dalyse, IFB valdyba pritarė 2003 m. kovo 23 d.

(41)

Vėliau abiejų bendrovių (IFB ir SNCB) vadovai nustatė IFB sanavimo ir restruktūrizavimo detales, 2003 m balandžio 7 d. pasirašiusios „pagrindų sutartį dėl IFB restruktūrizavimo“. Antrajame specialiajame visuotiniame akcininkų susirinkime IFB akcininkai pritarė tam, kad IFB veikla būtų tęsiama laikantis tos pagrindų sutarties sąlygų.

(42)

Pagal pagrindų sutarties 2 straipsnį priemonės, dėl kurių šalys susitarė, turi būti įgyvendintos dviem etapais – sanavimo ir restruktūrizavimo.

(43)

Pagrindų sutarties 3 straipsnyje numatomos šios sanavimo priemonės:

(44)

Šių priemonių įgyvendinimo terminas numatytas 12 mėn., tačiau bendru šalių susitarimu jų įgyvendinimas automatiškai atidėtas iki kapitalo didinimo datos.

(45)

Grąžinamo avanso palūkanų norma ir sumos, skaičiuojamos nuo lengvatinio kredito, atitinka oficialią palūkanų normą, Komisijos taikomą valstybės pagalbos priemonėms. Palūkanos kaupiamos ir sumokamos kartu su pagrindine skolos dalimi.

(46)

63 mln. EUR skolai taikoma 5,4 % sutartinė delspinigių norma. Palūkanos kaupiamos ir sumokamos kartu su pagrindine skolos suma.

(47)

Palūkanos, kurias IFB yra skolinga SNCB už skolą ir lengvatinį kreditą, 2002 m. siekė 2,2 mln. EUR, 2003 m. – 3,9 mln. EUR, 2004 m. – 4,7 mln. EUR, 2005 m. – 5,2 mln. EUR, o 2006 m. turėtų būti 4,4 mln. EUR.

(48)

Sutarties 7 straipsnyje numatyta, kad IFB atsisako skolų nurašymo SNCB atžvilgiu.

(49)

Visos šios priemonės buvo įgyvendintos tuoj pat po sutarties pasirašymo 2003 m. balandžio 7 d. Tačiau IFB grąžinamojo avanso nepanaudojo.

(50)

Pagrindų sutarties 4 straipsnis, antrašte „Pagalbos priemonių skyrimo sąlygos“, yra toks:

„Šalys patvirtina savo ketinimus įgyvendinti šias priemones, jei jos neprieštaraus jų abiejų valdybų, Belgijos valstybės ir, prireikus, Europos Komisijos patvirtintam restruktūrizavimo planui ir jei šioms priemonės pritars IFB akcininkai:

(51)

Papildomas kapitalo didinimas leidžiamas su viena pagrindų sutarties 5 straipsnyje numatyta išlyga, t. y. kad Komisija jam pritars atsižvelgdama į valstybės pagalbai taikomas taisykles. 5 straipsnis yra toks:

„SNCB prisiimti įsipareigojimai […] vykdomi su šia privaloma išlyga. Šalys turi Belgijos valstybės prašyti kuo greičiau pranešti apie šią pagrindų sutartį Europos Komisijai. Šalys taip pat prašo Belgijos valstybės, jei Komisija iš šio pranešimo pagrįstai nustatytų, kad [pagrindų sutartis] yra valstybės pagalba (nustatyta EB sutarties 87 straipsnyje), pranešti apie [pagrindų sutartį] EB sutarties 88 straipsnio 3 pastraipoje nustatyta tvarka. Kad Europos Komisija galėtų priimti sprendimą, [pagrindų sutartis] bet kuriuo atveju nebus įgyvendinama 15 darbo dienų nuo pranešimo apie ją Europos Komisijai. Jei Europos Komisija [pagrindų sutartį] pagrįstai įvertintų kaip bendrą valstybės pagalbą, sutartis nebūtų įgyvendinama, kol Komisija tiesiogiai ar netiesiogiai nepatvirtintų atitinkamos pagalbos priemonės ir, prireikus, būtų įgyvendinama nepažeidžiant patvirtinimo nuostatose nustatytų ribų ir sąlygų.

Jei Europos Komisija dalį arba visą [pagrindų sutartį] įvertintų kaip valstybės pagalbą ir jei būtų nuspręsta, kad ta valstybės pagalba nesuderinama su bendrąja rinka, Šalys geranoriškai aptartų galimų papildomų IFB taikytinų priemonių galimybę, tačiau neįsipareigotų įgyvendinti šių papildomų ar pritaikytų priemonių, jei sąlygos, kuriomis pagalba būtų teikiama, jų nuomone, būtų visiškai nepagrįstos.“

(52)

Pagal Belgijos civilinę teisę, jei privaloma sąlyga įvykdyta, sutartis įsigalioja atgaline data.

(53)

Atsakydamos į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad kapitalas bus didinamas griežtai laikantis šalių susitarimo, nurodyto pagrindų sutartyje, jei Komisija tam pritars. Kapitalas bus didinamas 95,3 mln. EUR suma, kurią sudaro šios dalys:

(54)

Belgijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad kapitalo padidinimas nebus taikomas visai per 2006 m. nesumokėtai palūkanų sumai, nes norima užtikrinti, kad IFB skolų – nuosavo kapitalo santykis atitiktų vidutinį bendrovės konkurentų santykį, ir jo neviršytų. Taip pat nebus įskaičiuojamas grąžinamasis avansas, nes IFB juo nepasinaudojo.

(55)

Atsakydamos į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgijos valdžios institucijos taip pat pranešė Komisijai, kad atsiima 2005 m. sausio 28 d. pranešimą, kurio informavo Komisiją apie SNCB ir IFB ketinimą be pagrindų sutarties 4 straipsnyje numatyto padidinimo kapitalą papildomai padidinti 5 mln. EUR, natūra įnešant 47 % SNCB valdomų bendrovės TRW akcijų. (6)

(56)

Apie 4 straipsnyje numatytą restruktūrizavimo planą Komisijai buvo pranešta susitikime su Belgijos valdžios atstovais 2003 m. gruodžio 12 d. Jis pradėtas vykdyti 2003 m. ir baigtas 2005 m. pradžioje.

(57)

Restruktūrizavimo planą sudaro dvi dalys, atitinkančios dvi atskiras strategijas: vieną – taikomą grupės turimiems filialams Prancūzijoje, kitą – IFB veiklai Belgijoje. Prancūzijos atveju nuspręsta parduoti visas akcijas, o Belgijos – restruktūrizuoti bendrovę siekiant jos veiklą tęsti.

(58)

Kaip paaiškinta šiame sprendime ir, išsamiau, 30 ir tolesniuose rašto, kuriuo pradėta procedūra, punktuose, IFB laikėsi Prancūzijos filialų pardavimo strategijos. Ši politika baigta įgyvendinti 2006 m. lapkritį, pardavus turėtas NFTI-OU akcijas.

(59)

Bendra IFB Prancūzijos filialų akcijų pardavimo kaina buvo 39,1 mln. EUR. Šioje lentelėje pateikiama kiekvieno iš penkių filialų kaina. Tolesniuose punktuose išsamiau aptariamas finansavimo poreikis ir įvairių bendrovių duomenys.

Akcijų prancūzijoje pardavimas – patirtos sąnaudos

(60)

Lentelė sudaryta remiantis 2002 m. rugsėjo 27 d. apskaita. Joje išskiriamos šios sumos:

(61)

Ši 0,5 mln. EUR suma atitinka finansinius srautus tarp IFB Prancūzijoje turimų akcijų ir IFB nuo 2002 m. rugsėjo 27 d. iki 2002 m. pabaigos, ir turėjo būti pažymėta lentelėje, kad 2002 m. pabaigos faktinės sąskaitybos nuostoliai būtų įtraukti į bendrą finansavimo poreikį, skaičiuojamą pagal 2002 m. rugsėjo 27 d. padėtį. Skaičiuojant IFB finansavimo poreikį į šią sumą atsižvelgti nereikia; taigi su Prancūzijoje turimų akcijų pardavimu susijęs IFB finansavimo poreikis yra 38,6 mln. EUR.

(62)

IFB akcijų Prancūzijoje pardavimo poreikį finansavo SNCB. Realiai akcijoms parduoti IFB panaudojo 30,9 mln. EUR iš jai suteiktos finansinės maržos, kurią sudarė 15 mln. EUR laikino lengvatinio kredito ir laikinai neišieškotų 63 mln. EUR turimų įsiskolinimų suma. 7,7 mln. EUR šio finansavimo sudaro palūkanos nuo šios sumos, priklausančios pagal 2003 m. balandžio 7 d. pasirašytą pagrindų sutartį, kurioje nustatyta, jog palūkanos turi būti sumokėtos grąžinant pagrindinį paskolos dalį (arba perskaičiuotos į kapitalą tuo pačiu metu, kaip ir pagrindinė paskolos dalis).

(63)

Visą bendrovės Acimar apyvartą sudarė transporto paslaugų sutartis su bendrove Arcelor. Šios sutarties galiojimas turėjo baigtis 2005 m. gruodžio 31 d. 2002 m. antroje pusėje bendrovėje IFB atlikus auditą, nustatyta, kad metiniai nuostoliai pagal šią sutartį siekia […] (*1). Kadangi pastangos persvarstyti sutartį su Arcelor žlugo, SNCB nusprendė paskelbti Acimar bankrotą ir pareikalauti pradėti bankroto procedūrą. Acimar IFB buvo skolinga 3,9 mln. EUR, ta skola pripažinta beviltiška, tai sudarė akcijų pardavimo sąnaudas.

(64)

SNCB nusprendė parduoti NFTI-ou bendrovėje, kurią kartu kontroliavo IFB ir Dunkerko autonominis uostas, eksploatuojantis terminalus Dunkerko uoste, turėtas akcijas.

(65)

Kadangi IFB turėjo akcijų bendrovėje NFTI-ou, ji patikinimo raštu privalėjo prisiimti finansuoti nuostolių dalį, atitinkančią bendrovėje jos turimų akcijų dalį. Be to, IFB buvo 2,9 mln. EUR vertės bendrovės paskolos […] banke garantu.

(66)

Norėdama parduoti šioje bendrovėje turėtas akcijas IFB derėjosi su Dunkerko autonominiu uostu dėl atleidimo nuo patikinimo raštu nustatytų įsipareigojimų. Už tai IFB prisidėjo prie NFTI-ou kapitalo didinimo 1,7 mln. EUR, kurio prireikė norint tęsti įmonės veiklą, ir dalį bendrovės akcijų Autonominiam Dunkerko uostui perleido už simbolinę vieno euro kainą. Atlikus šią operaciją IFB liko 30 % akcijų.

(67)

IFB ir Dunkerko autonominis uostas ieškojo ir rado pirkėją, CMA-CGM, IFB turimoms akcijoms pirkti. […]. Atsižvelgiant į pardavimo kainą, bendros IFB akcijų pardavimo sąnaudos buvo 18,5 mln. EUR, iš jų 1,7 mln. EUR kapitalui didinti ir 16,7 mln. EUR akcijų pardavimo nuostolių.

(68)

IFB France, vėliau pervadinta AGEP, buvo perleista NFTI-ou […], o tai sudarė 0,1 mln. EUR nuostolių. Kadangi IFB tuo pačiu metu atsisakė ir NFTI-ou turėtų akcijų, tai akcijų perleidimas bendrovei NFTI-ou reiškė bendrovės IFB France pardavimą. Iki pardavimo IFB buvo priversta atsisakyti savo 0,8 mln. EUR vertės paskolų IFB France. Bendros IFB France akcijų pardavimo sąnaudos buvo 0,9 mln. EUR.

(69)

IFB turimų Dry Port Dunkerque akcijų atveju galiojo tokios pat sąlygos kaip ir NFTI-ou atveju: patikinimo raštu IFB buvo įsipareigojusi padengti bendrovės veiklos nuostolius.

(70)

IFB atsisakė šių akcijų jas parduodama, taip pat pardavusi dalį įmonės aktyvų, t. y. Dry Port Dunkerque valdomų 8,6 % NFTI-ou akcijų. Šiuo atveju, priešingai nei dėl NFTI-ou, IFB partneriai negalėjo reikalauti tęsti bendrovės veiklą.

(71)

IFB negalėjo susigrąžinti savo kreditų Dry Port Dunkerque (2,8 mln. EUR), ir turėjo sutikti su savo investicijos nuostoliais (5,1 mln. EUR). Taigi bendra likvidavimo kaina buvo 7,9 mln. EUR.

(72)

Bendrovė SSTD yra pelninga. Praradusi pagrindinį savo klientą ir priėmusi strateginį sprendimą išeiti iš Prancūzijos rinkos, IFB nusprendė ją parduoti 2005 m. pradžioje, ir dėl to gavo šiek tiek pelno.

(73)

IFB su konsultacijų bendrove McKinsey sukūrė restruktūrizavimo planą savo filialams Belgijoje. Šiame restruktūrizavimo plane numatomi du etapai:

Pagrindinė šio plano mintis – apriboti IFB veiklą iki jos pagrindinės veiklos (core business), t. y. logistikos ir terminalų eksploatavimo Belgijoje, ir atsisakyti bei parduoti veiklą, kuri nebūtina norint užtikrinti ekonominį core business išlikimą. Būtina aprašyti finansinius restruktūrizavimo rezultatus, taip pat įvairias priemones, kurių buvo imtasi siekiant šių rezultatų (bendrąsias priemones, su logistikos veikla susijusias priemones, su terminalų veikla susijusias priemones, investicijas).

(74)

Pakoregavus rezultatus dėl amortizacijos, sumažinus vertę ir atlikus rizikos ir įsipareigojimų atidėjimus (iš veiklos gauti pinigų srautai), pagal restruktūrizavimo planą buvo planuojami šie finansiniai rezultatai, kuriuos vėliau patvirtino pasiekti faktiniai rezultatai:

(75)

Finansinių IFB rezultatų prognozė iš esmės buvo grindžiama šiais duomenimis, kuriuos IFB žinojo rengiant restruktūrizavimo planą:

(76)

Sudarius naują įmonės kolektyvinę darbo sutartį ir iš dalies pakeitus darbo tvarkos taisykles, buvo pasiekti geresni veiklos rodikliai (nuo 2004 m. sausio 1 d. darbo dienų per metus skaičius padidėjo13 dienų) ir sumažintos išlaidos (nuo 2003 m. spalio 1 d. sumažintas atlyginimas už darbą savaitgaliais ir už komandinį darbą).

(77)

Administracinės ir komercinės tarnybos buvo sutelktos Berchemo (Berchem) mieste, todėl buvo uždaryta įstaiga Gente (Gand) ir sumažinti Zebriugės įstaigos veiklos pajėgumai.

(78)

Dėl šių priemonių sumažėjo būtino personalo skaičius ir bendrosios IFB išlaidos sumažėjo iš viso apie 2,55 mln. EUR per metus (7). Iš tikrųjų IFB sumažino personalą nuo buvusių 210 ETP (8) 2002 m. rugsėjo mėn. iki 175 ETP 2006 m. pradžioje, t. y. 17 %. Išsamiai šis mažinimas atrodo taip:

(79)

Pagal restruktūrizavimo planą buvo numatytos šios devynios priemonės, kurios turėjo padėti laimėti 5,7 mln. EUR.

(80)

Vykdant restruktūrizavimo planą, kuris buvo baigtas įgyvendinti 2004 m. pabaigoje, buvo imtasi dviejų papildomų priemonių:

(81)

Atliekant IFB Terminal restruktūrizavimą, kuris baigtas 2005 m., turėjo būti pritaikytos 7 priemonės, išsamiau aprašytos sprendimo pradėti procedūrą 103–107 punktuose.

(82)

Be iš pradžių numatytų priemonių IFB Logistics atliko išsamią savo geležinkelio sektoriaus produktų analizę, po kurios paaiškėjo nepelningi produktai ir IFB jų atsisakė.

(83)

Dėl kitų produktų, atlikus analizę paaiškėjo, kad būtina techniškai juos patobulinti. Patobulinimas buvo atliktas, visų pirma įvairiarūšio konteinerių transporto sektoriuje.

(84)

Mainhub, taip pat Zomerweg restruktūrizavimas susijęs su naujų investicijų būtinybe […],visų pirma pakaitinių investicijų […], taip pat įvairių kitų investicijų, […].

(85)

Belgija savo pranešime pareiškė nelaikanti svarstomų priemonių valstybės pagalba, kadangi jas vykdė ne Belgijos valstybė ir, bet kuriuo atveju dėl to, kad SNCB elgesys atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo elgesį.

(86)

Komisija turėjo abejonių dėl to, ar turimų 63 mln. EUR įsiskolinimų grąžinimo termino atidėjimas ir šių įsiskolinimų, taip pat su jais susijusių 11 mln. EUR palūkanų konvertavimas į bendrovės kapitalą nėra valstybės pagalba. Šios abejonės buvo susijusios su tuo, ar SNCB veiksmus galima priskirti bendrovės savininkui – Belgijos valstybei, ir su tuo, ar SNCB veiksmai atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo elgesį.

(87)

Komisijai taip pat kilo abejonių dėl to, ar 5 mln. EUR vertės grąžinamo avanso ir 15 mln. EUR vertės lengvatinio kredito skyrimas, 15 mln. EUR lengvatinio kredito ir su juo susijusių 2,5 mln. EUR palūkanų konvertavimas į bendrovės kapitalą, taip pat 5 mln. EUR naujo bendrovės kapitalo investicija natūra, kurią sudarė SNCB nusipirktos TRW akcijos, nėra valstybės pagalba.

(88)

Kadangi šios pagalbos priemonės buvo finansinės, Komisija turėjo abejonių dėl to, ar jos gali būti laikomos su bendrąja rinka suderinama sanavimo pagalba, nes jos buvo skirtos ilgesniam nei 12 mėn. laikotarpiui.

(89)

Komisijai kilo abejonių dėl to, ar pagalbos priemonių visuma gali būti laikoma su bendrąja rinka suderinama pagalba restruktūrizavimui.

(90)

Abejonių kėlė 1999 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (toliau – 1999 m. gairės) (9) ir 2004 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (10) (toliau – 2004 m. gairės) atitinkamas taikymas laiko požiūriu, priemonių, kurių buvo imtasi siekiant kiek įmanoma sumažinti nepalankų pagalbos poveikį konkurentams, pakankamumas, taip pat pagalbos priemonių apribojimas griežtu minimumu ir pačios IFB bendrovės indėlio į restruktūrizavimo pagalbą pakankamumas.

(91)

Belgija savo pastabas perdavė 2006 m. vasario 14 d. raštu, kuris buvo papildytas 2006 m. birželio 29 d., rugsėjo 20 d., lapkričio 16 d. ir lapkričio 21 d. raštais.

(92)

Atsakydama Belgija pakartoja savo nuomonę, kad svarstomos priemonės nėra valstybės pagalba, kadangi jos negali būti priskirtos Belgijos valstybei, ir todėl, kad SNCB veikė kaip bet kuris kitas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas.

(93)

Toliau Belgija pareiškė, kad jei svarstomos priemonės būtų valstybės pagalba, jas reikėtų nagrinėti vadovaujantis 1999 m., o ne 2004 m. gairėmis dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Be to, Belgija pažymėjo, kad priemonės yra suderinamos su bendrąja rinka ir kaip sanavimo, ir kaip restruktūrizavimo pagalba.

(94)

Belgijos pozicija.

(95)

Belgijos valdžios institucijos atsakymo rašte informavo Komisiją abejojančios dėl tyrimo trukmės. Jos pareiškė pagrįstai pasitikinčios sprendimo laikinai leisti vykdyti sanavimo priemones kol Komisija priims galutinį sprendimą dėl restruktūrizavimo plano teisėtumu.

(96)

Belgijos valdžios institucijos pažymėjo, kad 2003 m. rugpjūčio 12 d. raštu (Komisijos užregistruotu numeriu NN 9/04) ir 2005 m. sausio 28 d. raštu (Komisijos užregistruotu numeriu N 55/05) siekta pateikti Komisijai visus duomenis, leidžiančius patikrinti, ar priemonės, kurias SNCB pritaikė bendrovei IFB yra, ar nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Belgijos valdžios institucijų nuomone, tik tuo atveju, jei atitinkamos priemonės būtų pripažintos valstybės pagalba, Komisija būtų buvusi paprašyta laikyti šiuos raštus pranešimais pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(97)

Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad visų pirma iš 2003 m. rugpjūčio 12 d. rašto negalima spręsti, kad IFB pritaikytos sanavimo ir restruktūrizavimo priemonės yra valstybės pagalba ir, atitinkamai, kad sanavimo priemones būtų galima laikyti valstybės pagalba, apie kurią nebuvo pranešta. Belgijos valdžios institucijų nuomone, šioms priemonėms negaliojo išankstinio pranešimo reikalavimas ir nevykdymo reikalavimas pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(98)

Belgijos valdžios institucijos analogiškai konstatuoja ir dėl 2005 m. sausio 28 d. rašto, kuriuo Belgija informavo Komisiją apie papildomą kapitalo didinimą 5 mln. EUR.

(99)

Belgijos manymu, nei sanavimo, nei restruktūrizavimo priemonės, skirtos IFB, nebuvo finansuojamos iš valstybės lėšų. SNCB finansavo šias priemones išimtinai savo lėšomis, jokiais būdais nepasitelkusi valstybės lėšų.

(100)

Belgija pažymi, jog tai, kad SNCB yra valstybės įmonė pagal 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvos 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo 2 straipsnį (11), nėra pakankama priežastis teigti, kad svarstomos priemonės, kurias finansavo SNCB, buvo finansuotos iš valstybės lėšų. Belgijos manymu, reikia skirti nuosavus SNCB išteklius, kuriuos sudaro iš įmonės veiklos gaunamos pajamos, nuo valstybės dotacijų SNCB atliekamoms viešosioms paslaugoms finansuoti. Kadangi valstybės dotacijų nepakanka finansuoti visų su šių paslaugų teikimu susijusių išlaidų, Belgija daro išvadą, kad neįmanoma, jog SNCB būtų panaudojusi valstybės lėšas IFB skirtoms priemonėms finansuoti.

(101)

Belgijos manymu, Belgijos valdžios institucijos nedisponuoja SNCB turtu, kuris yra skirtas SNCB įmonės veiklai vykdyti. Todėl Belgija pažymi, kad jis nėra valdžios institucijų valdomas, kaip nustatyta sprendime byloje Stardust Marine (12).

(102)

Galiausiai, Belgija mano, kad bet koks SNCB nuosavųjų išteklių sumažėjimas dėl IFB skirtų priemonių nebūtų sukėlęs nuostolio valstybei, (13) kadangi tai bet kuriuo atveju nebūtų buvusios tos lėšos, kurios būtų turėjusios patekti į valstybės biudžetą.

(103)

Dėl 2002 m. antrajame pusmetyje paskirto 2,5 mln. EUR vertės grynųjų pinigų avanso, Belgijos vyriausybė mano, kad SNCB sprendimas skirti šį avansą nepriskirtinas Belgijos valstybei.

(104)

Valstybės nedalyvavimą Belgija grindžia šiais argumentais:

(105)

Dėl to, kad IFB nemokėjo iš SNCB gaunamų sąskaitų, Belgijos vyriausybė pažymi, kad SNCB valdyba iki 2002 m. gruodžio, t. y. tuomet, kai buvo nuspręsta didinti IFB kapitalą, nežinojo, kad IFB nebemokėjo pagal SNCB pateikiamas sąskaitas.

(106)

Be to, Belgijos vyriausybė mano, kad dėl valdybos, direktorių tarybos ar deleguotojo administratoriaus veiksmų arba neveikimo negali būti apkaltinta Belgijos valstybė, nei iki, nei po to, kai buvo pasirašyta pagrindų sutartis. Ji teigia, kad Belgijos valstybė visiškai nesikišo (taip, kaip tai aiškinama Stardust Marine byloje) į SNCB sprendimų priėmimo dėl IFB taikytinų priemonių procesą.

(107)

Iš tikrųjų anot Belgijos vyriausybės, SNCB priemonės, skirtos IFB, yra priemonės, skirtos SNCB filialui, kuris pats neteikia viešųjų paslaugų ir nėra susietas su SNCB teikiamomis viešosiomis paslaugomis. Taigi IFB veikla yra vien komercinė, visiškai nesusijusi su viešosiomis paslaugomis. Todėl, kaip teigia Belgijos vyriausybė, ji nėra valstybės kontroliuojama, nes veiklos sektoriuose, kurie nėra susiję su viešąja paslauga, Belgijos vyriausybė privalo gerbti SNCB savarankiškumą.

(108)

Dėl vyriausybės atstovo vaidmens, Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad į jas nebuvo nė kartą kreiptasi dėl IFB ir dėl to jos neturėjo kompetencijos kištis, kadangi, vyriausybės atstovas nė karto nepateikė pastabų dėl IFB taikomų priemonių ir nepateikė jokio skundo. Be to, valdžios institucijų teigimu jos niekaip nedalyvavo SNCB priimant sprendimus dėl IFB – nei per laikotarpį iki pagrindų sutarties sudarymo, nei po to.

(109)

Dėl trijų rašte, kuriuo pradėta procedūra, Komisijos nurodytų požymių (143–150 punktuose), t. y. restruktūrizavimo plano pateikimo patvirtinti Belgijos vyriausybei, spaudos straipsnių, rodančių didelę Belgijos vyriausybės įtaką SNCB 2003 m. ir pagrindų sutarties masto, turinio bei sąlygų, Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad šių požymių nepakanka norint nustatyti atsakomybę taip, kaip ji aiškinama pagal Teismo sprendimą Stardust Marine byloje.

(110)

Dėl to, kad restruktūrizavimo planą tvirtina Belgijos valstybė, Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad ši pagrindų sutarties nuostata niekaip nereiškė, jog Belgijos valdžios institucijoms priskiriama kokia nors kompetencija spręsti dėl restruktūrizavimo plano turinio, bet buvo susijusi su tuo, kad SNCB norėjo, jog apie restruktūrizavimo planą, kaip ir apie pagrindų sutartį, būtų pranešta Komisijai.

(111)

Dėl spaudos straipsnių Belgijos valdžios institucijos mano, kad juose nebuvo jokių įrodymų apie Belgijos valdžios dalyvavimą šiame reikale ir taip dėl šių priežasčių:

(112)

Galiausiai, Belgijos valdžios institucijos pateikė Komisijai raštišką p. Karel Vinck, svarstomų įvykių metu buvusio SNCB deleguotuoju administratoriumi, raštišką pareiškimą, patvirtinantį, kad Belgijos valdžios institucijos visiškai nedalyvavo SNCB skiriant čia svarstomas sanavimo ir restruktūrizavimo priemones bendrovei IFB. Šį p. Vinck 2006 m. lapkričio 17 d. pasirašytą raštą Komisija gavo 2006 m. gruodžio 5 d.

(113)

Dėl pagrindų sutarties masto, turinio ir sąlygų, Belgijos valdžios institucijos pakartojo savo teiginį, kad net jei tai būtų IFB ateitį lemiančios restruktūrizavimo priemonės, Belgijos valdžios institucijos neturėjo nei galios pritarti, nei galios kontroliuoti priemonių esmę, nei teisės, kad su jomis būtų konsultuojamasi šiuo klausimu.

(114)

Belgija pažymi, kad remiantis Komisijos nuomone, išsakyta sprendime dėl ABX Logistics, (14) Komisija turi atskirai nagrinėti lėšas, kurias SNCB skyrė IFB, kad ši finansuotų Prancūzijos filialuose turimų akcijų pardavimą ir lėšas, kurias SNCB skyrė IFB, kad ši finansuotų veiklos išsaugojimą Belgijoje.

(115)

Sprendime dėl ABX Logistics Komisija patvirtino, kad kadangi ABX France nebuvo pajėgi savarankiškai padengti akcijų pardavimo sąnaudų, sutikdama padengti išlaidas SNCB pasielgė taip, kaip būtų pasielgęs „apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas“.

(116)

Belgijos manymu ta pati išvada tinka ir dėl IFB atliekamo Prancūzijos filialuose turimų akcijų pardavimo sąnaudų. Ji siekia įrodyti, kad kiekvienos bendrovės atveju IFB rinkosi mažiausiai kainuojantį variantą.

(117)

Dėl Acimar Belgija pateikė tokią lentelę:

Acimar – Bankroto procedūra su likvidavimu

Finansinė padėtis 2002 m.

Alternatyvių sprendimų kaina

Pastabos

(118)

Dėl NFTI-ou Belgija pateikė tokią lentelę:

NFTIou – Perleidimas

Finansinė padėtis 2002 m.

Alternatyvių sprendimų kaina

Pastabos

(119)

Belgija informavo Komisiją, kad niekada nebuvo planuojama leisti bankrutuoti bendrovei NFTI-ou, kadangi tęsiama NFTI-ou veikla žadėjo būti pelninga. Pagal Belgiją IFB valdomų 30 % akcijų pardavimas CMA-CGM 2006 m. lapkričio 2 d. […] ir einamosios sąskaitos avanso forma suteiktų paskolų susigrąžinimas įrodo šios bendrovės gyvybingumą.

(120)

Dėl IFB France, vėliau tapusios AGEP, Belgija pateikė šią lentelę:

IFB France (AGEP) – Perleidimas NFTI-ou

Finansinė padėtis 2002 m.

Alternatyvių sprendimų kaina

Pastabos

(121)

Dėl Dry Port Dunkerque Belgija pateikė šią lentelę:

Dry Port Dunkerque (DPD) – Likvidavimas ir dalinis pardavimas

Finansinė padėtis 2002 m.

Alternatyvių sprendimų kaina

Pastabos:

(122)

Dėl SSTD Belgija pateikė šią lentelę:

SSTD: Perleidimas

Aplinkybės

(123)

Belgijos valdžios institucijos daro išvadą, kad dėl Prancūzijos filialų IFB priėmė mažiausiai nuostolingą sprendimą.

(124)

Dėl IFB veiklos Belgijoje restruktūrizavimo ir veiklos pratęsimo finansavimo Belgija pažymi, kad SNCB taip pat veikė taip, kaip būtų elgęsis atsargus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis kreditorius (investuotojas), kadangi alternatyvaus sprendimo – veiklos Belgijoje sustabdymo – finansinis rezultatas SNCB būtų buvęs ne toks patrauklus, nes brangesnis.

(125)

Prognozuojamai IFB veiklos Belgijoje likvidavimo kainai ir veiklos tęsimo padidinus kapitalą kainai paaiškinti Belgija pateikė šiuos skaičius.

(126)

Grynąją diskontuotą IFB vertę Belgija skaičiavo pagal 2002 m. gruodžio 31 d. balansą. Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad ilgalaikio turto, kuris galėtų būti realizuotas IFB veiklos sustabdymo 2003 m. sausio mėn. atveju, vertę sudarytų ilgalaikis materialusis turtas ir ilgalaikis finansinis turtas (investicijos).

(127)

Dėl ilgalaikio materialiojo turto Belgija nurodo 6,9 mln. EUR sumą. Aiškindama šį skaičių, Belgija remiasi tyrimu „Bankruptcy auctions: costs, debt recovery, and firm survival“ (15), kuriame teigiama, kad bankroto atveju visų rūšių paskolų susigrąžinama vidutiniškai 33 %. Skaičiuojant atgautą turtą, Belgija pritaikė šį dydį IFB balanse nurodytam materialiam ilgalaikiam turtui, kurio bendra vertė 20,9 mln. EUR (išskyrus 1,9 mln. EUR nebaigto statyti ilgalaikio turto, kuriam buvo pritaikytas nulinis susigrąžinimo koeficientas).

(128)

Dėl ilgalaikio finansinio turto (investicijų), Belgija nurodė 1,9 mln. EUR sumą, kuri atitinka visą jų apskaitinę vertę, nurodytą 2002 m. gruodžio 31 d. IFB balanse.

(129)

Dėl trumpalaikio turto Belgija siūlo tokį skaičiavimą:

(130)

Pritaikius visus šiuos susigrąžinimo koeficientus, IFB bankroto (likvidavimo) atveju skaičiuojama susigrąžintina suma lygi 37,5 mln. EUR, kaip nurodyta 2 grafike.

2 schema

Susigrąžinamas turtas

(Mln. EUR)

(131)

Toliau Belgija atima IFB pasyvų sumą iš tikėtinos susigrąžinamos sumos. Šie pasyvai sudaro iš viso 76,9 mln. EUR, neskaičiuojant 63 mln. EUR įsiskolinimo SNCB už neapmokėtas sąskaitas per 2000–2002 m. laikotarpį. Išsamiai jie atrodo taip:

Pagal čia pateiktus skaičiavimus aišku, kad SNCB atžvilgiu IFB grynoji turto vertė, neskaičiuojant įsiskolinimų SNCB, yra -39,4 mln. EUR, t. y. susigražinto turto vertė (37,5 mln. EUR) atėmus visų mokėtinų įsiskolinimų (pasyvo) sumą (76,9 mln. EUR), neskaičiuojant įsiskolinimų SNCB.

(132)

Belgijos valdžios institucijų nuomone likvidacijos atveju siekdama išvengti didelės žalos savo komercinei reputacijai, SNCB būtų padengusi grynojo neigiamo IFB aktyvo vertę. Belgija pabrėžia, kad didžioji IFB kreditorių dalis taip pat yra ir SNCB klientai, tiekėjai, kreditoriai, skolininkai ar partneriai.

(133)

Be to, IFB veiklos sustabdymas, anot Belgijos valdžios institucijų, sukurtų SNCB didelį socialinį pasyvą, galintį siekti 530 ETP (visos darbo dienos ekvivalentų) (17). Šie 530 ETP pasiskirsto taip:

(134)

Belgijos vyriausybė pažymi, kad tuo laikotarpiu SNCB buvo bebaigianti rengti įmonės planą „MOVE 2007“, pagal kurį buvo planuojama 2003–2007 m. panaikinti 10 000 darbo vietų, t. y. atleisti beveik ketvirtadalį personalo, todėl galimybės perkelti IFB nutraukus veiklą darbo netekusius darbuotojus beveik nebuvo, nesvarbu, ar tai būtų komandiruotieji ir į SNCB sugrąžinti darbuotojai, ar su SNCB Prekių padaliniu susiję darbuotojai.

(135)

Dėl to Belgijos vyriausybė siūlo prie tiesioginės neigiamo grynojo IFB aktyvo vertės pridėti darbo vietų pertekliaus sąnaudas, kurias tokiu būdu patiria SNCB per ne trumpesnį nei penkerių metų laikotarpį nuo 2003 m. iki 2007 m. Kadangi bendra vidutinė atlyginimų paketo vertė yra 46 200 EUR už vieną ETP per metus […], bendra šio socialinio pasyvo vertė būtų 122,4 mln. EUR.

(136)

Pagrįsdama tokį skaičiavimo metodą, Belgija visų pirma aiškina, kad SNCB darbuotojų, kurie neteko darbo IFB nutraukus veiklą, nebuvo galima atleisti, nes jie turėjo „statutinių tarnautojų“ statusą. (18)

(137)

Po 2006 m. birželio 1 d. susitikimo Belgijos vyriausybė pateikė Komisijai ne tokį pesimistišką grynojo aktyvo ir socialinio pasyvo, kurį IFB likvidavimo atveju būtų tekę padengti SNCB, skaičiavimo scenarijų. Šiame scenarijuje siūlomi šie du pakeitimai:

(138)

Bendra Belgijos vyriausybės apskaičiuota SNCB mokėtina IFB likvidavimo kaina pagal šiuos du scenarijus nurodoma šioje lentelėje:

(139)

Belgija siūlo skaičiuoti IFB vertę pagal veiklos pratęsimo scenarijų taikant laisvų diskontuotų pinigų srautų metodą (discounted cash flows arba DCF). Toks pasirinkimas grindžiamas šiais kriterijais:

(140)

10 metų DCF analizė grindžiama 2002 m. gruodžio 31 d. balanso ataskaita, taip pat 2003 m. vasario–kovo mėn. parengtu restruktūrizavimo planu, kuriame numatomi veiksmai iki 2005 m. pabaigos. 2006 metais – kai dėl restruktūrizavimo IFB veikla taps stabili – planuojamas 3,2 % apyvartos dydžio veiklos pelnas. Daroma prielaida, kad nuo 2006 m. metinis augimas bus 3 % apyvartos, t. y., esant nekintamai maržai, pelnas iki mokesčių augs 3 %. Tokiu būdu gauti laisvieji pinigų srautai diskontuojami 8 % vidutine svertine kapitalo verte (WACC). Terminalų vertė apskaičiuota remiantis nuolatinio 3 % augimo prognoze.

(141)

Pagal šiuos skaičiavimus įmonės vertė yra apie 29,1 mln. EUR (be investicijų ir atidėjimų), kaip parodyta 4 schemoje.

4 schema

IFB vertė pagal diskontuorų pinigų srautų metodą – Hipotezės ir Rezultatai

(Tūkst. EUR)

(142)

Belgijos vyriausybės nuomone, atlikus kartotiniais (dauginiais) pagrįstą analizę (pagal 2005 m. gautą rezultatą), patvirtinta pagal DCF metodą apskaičiuota vertė. Iš tikrųjų, skaičiuojant pagal kartotinius (pasirinkus mažesnius nei sektoriuje įprastus vidutinius dydžius), gaunama įmonės vertė siekia 28,7 mln. EUR, kaip matyti 5 schemoje.

5 schema

Bendrovės IFB vertė

(Mln. EUR)

(143)

Belgijos vyriausybės nuomone faktiniai IFB rezultatai 2003, 2004 ir 2005 m. patvirtina, kad vertinimas pagal DCF ir prielaidos, kuriomis jis buvo grindžiamas, buvo realistinis.

(144)

Belgijos vyriausybės nuomone prie be investicijų ir atidėjimų apskaičiuotos IFB vertės reikėtų pridėti IFB turimas akcijas, t. y. 1,9 mln. EUR, nurodytų 2002 m. gruodžio 31 d. IFB balanso ataskaitos aktyvo eilutėje.

(145)

Taigi bendra IFB bendrovės vertė 2002 m. gruodžio 31 d., įskaitant investicijas, buvo 31 mln. EUR.

(146)

Iš šios vertės, pagal Belgijos vyriausybę, reikėtų atimti atidėjimus, siekiančius 34,2 mln. EUR (19), taip pat 15 mln. EUR finansinių įsiskolinimų.

(147)

Pagal veiklos tęsimo scenarijų gaunama grynoji SNCB akcijų bendrovėje IFB vertė lygi – 18,2 mln. EUR. Skaičiavimas paaiškintas 6 schemoje.

(148)

Kaip ir skaičiuojant SNCB sąnaudas IFB likvidavimo atveju, atliekant šiuos skaičiavimus neatsižvelgiama į 63 mln. EUR įsiskolinimų už per 2000–2002 m. laikotarpį neapmokėtas sąskaitas.

6 schema

Investicijų varianto įvertinimas, 2003 m. sausis

(Mln. EUR)

(149)

Remiantis Belgijos vyriausybės aiškinimu, abiejų scenarijų rezultatai būtų tokie:

(150)

Todėl Belgijos vyriausybė pažymi, kad SNCB, skirdama svarstomas priemones, pasielgė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas.

(151)

Galiausiai, dėl priemonių, skirtų finansuoti Prancūzijos filialų pardavimą, Belgija pažymi kad pagalba, kurios dydis apsiriboja griežtai reikalingu minimumu, sustabdžius veiklą negali būti vertinama kaip iškreipianti konkurenciją. Taigi ir dėl šios priežasties ši finansavimo dalis nepatenka į Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

(152)

Belgijos nuomone, kadangi IFB buvo sukurta 1923 m. ir 1998 m. įmonių sujungimo būdu įsigijo bendrovę ir veiklos sektorių, (žr. aprašymą šio sprendimo 2 dalyje), yra neginčijama, kad IFB kaip juridinis asmuo gyvuoja daugiau nei 80 metų ir negali būti laikoma „naujai sukurta įmone“.

(153)

Pagal Belgijos vyriausybę dėl to, kad sanavimo priemonės trunka ilgiau nei 12 mėn., negalima teigti, kad jos prieštarauja bendrajai rinkai pagal 1999 m. gaires. Belgijos nuomone, SNCB tęsė sanavimo priemonių įgyvendinimą siekdama vienintelio tikslo – išsilaikyti per laikotarpį, kuris Komisijai buvo reikalingas, kad priimtų galutinį sprendimą šiuo klausimu.

(154)

Kadangi 1999 m. gairių 24 dalyje numatyta, kad leidimas dėl sanavimo priemonių galioja tol, kol Komisija priima sprendimą dėl restruktūrizavimo plano, Belgijos vyriausybė prašo Komisiją prieštaraujant dėl priemonių įgyvendinimo pratęsimo nesiremti savo pačios sanavimo priemonių tvirtinimo procedūros trukme, ir pagal 1999 m. gairių 24 dalies nuostatas patvirtinti sanavimo priemones.

(155)

Belgijos vyriausybės nuomone sustabdžius kapitalo didinimo operaciją kol Komisija vykdė tyrimą, būtinai reikėjo laikinai pratęsti IFB pagal sanavimo priemones skirtą finansavimą, nes priešingu atveju būtų reikėję sustabdyti veiklą. Galiausiai, Belgijos nuomone, atlikdama tyrimą Komisija nė karto nepareiškė abejonių dėl laikino sanavimo priemonių įgyvendinimo pratęsimo.

(156)

Belgijos nuomone SNCB įsipareigojimas didinti IFB kapitalą turi būti nagrinėjamas pagal 1999 m., o ne pagal 2004 m. gaires.

(157)

Pagrįsdama tokį požiūrį, Belgija teigia, kad rašto, kuriuo pradėta procedūra, 240 punkte nurodytos dvi sąlygos dėl 1999 m. gairių galiojimo yra įvykdytos. Priminsime, kad rašto, kuriuo pradėta procedūra, 240 punkte Komisija dėl 2004 m. gairių 102–104 punktų taikymo šios bylos atveju daro išvadą, kad „jei SNCB nuspręs nesuteikti IFB naujo pranašumo, ir jei bus pateikta įrodymų, kad SNCB įsipareigojo konvertuoti savo paskolas į kapitalą prieš paskelbiant 2004 m. gaires, Komisija savo galutiniame sprendime turėtų nagrinėti SNCB bendrovei IFB suteiktas pagalbos priemones pagal 1999 m. gaires“.

(158)

Dėl pirmosios sąlygos Belgija pažymi, kad atsakydama į procedūros pradžios pranešimą ji atšaukė papildomą kapitalo didinimą, apie kurį buvo pranešta 2005 m. sausio 28 d., todėl pirmoji sąlyga yra įvykdyta.

(159)

Dėl antrosios sąlygos Belgija laikosi nuomonės, kad yra neginčytina, jog dabar siūlomas IFB kapitalo didinimas bus atliktas, kaip šalys susitarė 2003 m. balandžio 7 d. pagrindų sutartimi, galiojant sąlygai dėl Komisijos pritarimo.

(160)

Pabrėždama šį dalyką, Belgijos vyriausybė atkreipia Komisijos dėmesį į šiuos aspektus:

(161)

Dėl antrojo punkto Belgija primena, kad pagal Belgijos teisę (galiojančią pagrindų sutarties atveju) sutartis sudaroma remiantis tik susitariančių šalių valia, ir kad šiuo atveju 4 pagrindų sutarties straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina SNCB ir IFB valią didinti IFB kapitalą atliekant SNCB paskolų IFB iki 2003 m. balandžio 7 d. konvertavimą į kapitalą.

(162)

Belgijos vyriausybė primena, kad prievolės, kurioms taikoma jų vykdymą galinti sustabdyti sąlyga, lieka privalomos, ir sutartyje, kuri įsigalioja nuo pasirašymo dienos, privalomos sąlygos vykdymas yra atgalinio galiojimo.

(163)

Belgijos vyriausybė bendrai pažymi, kad IFB rinkos dalis šiuo atveju nagrinėjamuose sektoriuose yra daug mažesnė nei 10 %. Todėl ji mano, kad svarstomos valstybės pagalbos priemonių konkurenciją iškraipantis poveikis negali būti laikomas reikšmingu. Belgija visų pirma primena, kad pagal 1999 m. gairių 36 punktą, „jei įmonės [pagalbos gavėjos] dalis atitinkamoje rinkoje yra menka, turi būti manoma, kad nederamo konkurencijos iškraipymo nėra“ (20), ir kad taikydama Sutarties 81 straipsnio 1 dalies nuostatas Komisija įmonių, kurių rinkos dalys mažesnės nei 10 %, sudarytų susitarimų konkurenciją iškraipantį poveikį laiko nereikšmingu (21).

(164)

Dėl IFB Logistics ir IFB Terminal veiklos Belgijos vyriausybė pateikė šias pastabas:

(165)

Konkurencijos iškraipymą mažinančios priemonės krovinių perkrovimo rinkoje. Belgijos vyriausybė pažymi, kad IFB dalis Antverpeno regiono terminalų rinkoje mažesnė nei 7 %, ir kad terminalų rinka šiame regione per 2002–2005 m. laikotarpį augo vidutiniškai po 10,7 % per metus, o IFB pervežamų krovinių apimtys padidėjo vidutiniškai tik 4,1 %.

(166)

Belgijos vyriausybė taip pat pažymi, kad įgyvendinus restruktūrizavimo planą IFB stipriai sumažino perkrovimo pajėgumus, kaip aprašyta rašto, kuriuo pradėta procedūra, 2 dalyje (25–29 punktuose). Turint galvoje, kad išskyrus DPD terminalą, visas parduotas turtas iki šiol yra eksploatuojamas, Belgijos vyriausybė mano, kad pardavimus reikėtų laikyti realiomis ir esminėmis kompensavimo priemonėmis. Belgijos vyriausybės nuomone dėl visų pardavimų IFB pajėgumai sumažėjo nuo 1,5 mln. TEU 2002 m. iki 1,1 mln. TEU 2005 m. pabaigoje, t. y. 27 %.

(167)

Belgijos vyriausybė priduria, kad įgyvendindama restruktūrizavimo planą IFB nesiėmė priemonių dėl kainų, kuriomis siekiama arba kurių poveikis būtų padidinti IFB rinkos dalį. Ji pažymi, kad IFB padidino kainas vidutiniškai 4,2 % (22), tuo tarpu vidutinis metinis sektoriaus infliacijos koeficientas buvo 1,9 %.

(168)

Konkurencijos iškraipymą mažinančios priemonės logistikos rinkoje. Procedūros pradžios pranešime teigiama (258–260 dalyse), kad siūlomos priemonės nebuvo susijusios su logistikos rinka, ir kad IFB galėjo padidinti savo dalį šioje rinkoje. Belgijos vyriausybė pateikia penkis argumentus, siekdama įrodyti, kad logistikos rinkoje buvo imtasi pakankamų konkurencijos iškraipymą mažinančių priemonių.

(169)

Visų pirma, IFB ėmėsi priemonių, dėl kurių sumažėjo jos pajėgumai logistikos rinkoje. Iš tikrųjų, visų IFB priklausančių arba naudojamų pagal ilgalaikės nuomos sutartis vagonų skaičius sumažėjo nuo 744 vienetų 2002 m. (23) iki 377 vienetų 2006 m. pradžioje (24). Taigi jų sumažėjo 49 %.

(170)

IFB logistikos pajėgumų sumažėjimas taip pat susijęs su tuo, kad IFB priklausanti bendrovės CNC (dabar Naviland Cargo) dalis sumažėjo nuo 10 % 2002 m. iki 2 % šiuo metu.

(171)

Antra, Belgijos vyriausybė pažymi, kad IFB dalis logistikos rinkoje yra daug mažesnė nei 5 %, geografiškai apribojus rinką tik Belgijos teritorija. Todėl pagal gairių 36 punktą reikėtų išsiaiškinti, ar svarstomų valstybės pagalbos priemonių konkurenciją iškraipantis poveikis gali būti laikomas reikšmingu. Pasak Belgijos valdžios institucijų, IFB negali būti laikoma pajėgia daryti svarbų poveikį konkurencijai logistikos rinkoje. Dėl tos pačios priežasties konkurencijos iškraipymas, susijęs su IFB gaunama pagalba, Belgijos vyriausybės nuomone, sunkiai galėtų būti laikomas svarbiu, nes norint sumažinti nepalankų poveikį IFB konkurentams pakaktų labai ribotų priemonių.

(172)

Trečia, Belgijos vyriausybė siūlo pažvelgti į IFB logistikos veiklos perspektyvą ir visiškai pakeisti Komisijos teiginį, kad IFB tariamai „pavyko smarkiai padidinti savo dalį šioje rinkoje“ per svarstomą laikotarpį. Iš tikrųjų, Belgijos vyriausybės nuomone, reikia atsižvelgti į šiuos faktus:

(173)

Be to, dalį IFB logistikos veiklos apyvartos, Belgijos vyriausybės nuomone, sudaro vadinamasis „bulk“ sektorius (nepakuotų krovinių vežimas). 2003 m. IFB nepakuotų krovinių vežimo apyvarta tesudarė 3,3 mln. EUR. O 2004 m. IFB pasirašė dvi didelio masto nepakuotų krovinių vežimo sutartis. Visų pirma – anglies vežimo sutartį […], kurios apyvarta 2004 m. buvo […], o 2005 m. […]. Antra – nepakuotų granuliuotų pašarų vežimo sutartį, padidinusią apyvartą […] 2004 m. ir […] 2005 m. Tikėtina, kad IFB iš šių dviejų sutarčių turėjo gauti pelno, tai patvirtina, jog IFB praktikoje nebūta konkurenciją iškraipančios veiklos.

(174)

Ketvirta, Belgijos vyriausybės nuomone, tai, jog IFB atvėrė savo terminalus konkurentams logistikos rinkoje, turi taip pat būti laikoma svarbia konkurencijos iškraipymą mažinančia priemone.

(175)

Penkta, Belgijos vyriausybė mano, kad nedideli konkurencijos iškraipymai, kuriuos galima būtų laikyti susijusiais su IFB restruktūrizavimu, dar labiau sumažėjo dėl šių veiksnių:

(176)

Belgijos vyriausybės nuomone, liberalizavimo priemonės iš esmės padidino logistikos rinkos pajėgumus, kaip tai matyti iš IFB konkurentų veiklos per 2003–2005 m. laikotarpį. Belgijos vyriausybės nuomone, konkurencija stipriausia įvairiarūšio transporto sektoriuje, kuriame per minimą laikotarpį penki IFB konkurentai iš viso atidarė 12 naujų maršrutų.

(177)

Belgijos vyriausybės teigimu, SNCB ir IFB atliko išsamią IFB kapitalo poreikių analizę pagal 2005 m. gruodžio 31 d. balanso rezultatus ir 2006 m. prognozes. Buvo siekiama IFB sudaryti galimybę tęsti veiklą krovinių perkrovimo ir logistikos sektoriuose taikant panašią į šiose rinkose veikiančių konkurentų mokumo normą.

(178)

Palyginti su iki sprendimo pradėti procedūrą perduotais duomenimis (žr. 265–269 punktus), SNCB ir IFB sukaupė papildomų duomenų apie vidutinius mokumo rodiklius, pirma, tų IFB konkurentų, kurie eksploatuoja terminalus, antra – su IFB konkuruojančių transporto bendrovių. Atitinkamų bendrovių mokumo normos (t. y. kaip nuosavųjų išteklių ir bendro balanso santykis) pateikiamos 16 schemoje.

16 schema

Mokumo norma – Palyginimas su panašiomis bendrovėmis, 2004 m. (*)

(179)

Iš 16 schemos matoma, kad terminalų operatorių mokumo normos vidurkis yra 56,6 %, o transporto bendrovių mokumo normos vidurkis yra 20,4 %. Kadangi IFB veikia abiejuose sektoriuose, jos mokumo norma, atsižvelgiant į nurodytus dydžius, turėtų būti ne mažesnė nei 35,6 %. Šis dydis apskaičiuotas paskirstant IFB ilgalaikius veiklos aktyvus tokiu būdu:

(180)

Belgijos vyriausybė pažymi, kad siekiama IFB mokumo norma taip pat atitinka bendrovių Gosselin (38,9 %) ir Hupac (34,9 %) mokumo normas; šios bendrovės, kaip ir IFB, derina terminalų eksploatavimo ir logistikos veiklą.

(181)

Remiantis tiksline IFB mokumo norma (35,6 %) ir bendru 128,1 mln. EUR įsiskolinimu (pagal 2006 m. birželio 30 d. skaičiavimus), IFB kapitalo padidinimas, Belgijos vyriausybės skaičiavimu, turėtų leisti į kapitalą perskaičiuoti ne mažiau nei 95,3 mln. EUR įsiskolinimų.

(182)

Belgijos vyriausybė pažymi, kad bendras SNCB indėlis į IFB restruktūrizavimą siekia 95,3 mln. EUR, t. y. atitinką numatytą kapitalo didinimo sumą. Iš šios sumos reikėtų atimti grupės Prancūzijos filialams skirtus pinigus, t. y. 39,1 mln. EUR. Likusi dalis, 56,2 mln. EUR, ir būtų SNCB indėlis į grupės veiklos ne Prancūzijoje restruktūrizavimą.

(183)

Be to, Belgijos vyriausybė pažymi, kad su Prancūzija nesusijusios IFB veiklos finansavimo poreikiai per restruktūrizavimo laikotarpį (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.) buvo 106,3 mln. EUR. Iš šių poreikių 56,2 mln. padengs SNCB, o 50,1 mln. EUR bus finansuojami iš IFB nuosavųjų išteklių. IFB indėlis į bendras veiklos Belgijoje restruktūrizavimo sąnaudas būtų 47,1 %.

(184)

Šioje lentelėje pateikiamos finansavimo detalės.

Finansavimo Poreikiai ir Šaltiniai

(laikantis hipotezės, kad 63 mln. EUR įsiskolinimo konvertavimas įskaitomas į restruktūrizavimo sąnaudas)

(185)

Belgija pateikė šios lentelės aiškinimą.

(186)

Finansavimo poreikiai suskirstyti į šias kategorijas:

(187)

Belgijos nuomone, šiuos finansavimo poreikius iš dalies finansavo IFB, iš dalies – SNCB. Dėl IFB indėlio (B.2 dalis) Belgija pateikia papildomos informacijos:

(188)

Belgijos nuomone, restruktūrizavimo planas buvo finansuojamas iš nuosavų išteklių, kaip to reikalaujama 1999 m. gairėse.

(189)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(190)

Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar finansinė SNCB parama IFB buvo „suteikta valstybės ar valstybės lėšomis“. Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (Teismo) sprendimą Stardust Marine byloje (26), šis kriterijus laikomas įvykdytu, jei, viena, yra panaudota valstybės lėšų ir, kita, jų už jų paskyrimą atsakingu galima laikyti valstybę, t. y. Belgiją.

(191)

Komisija konstatuoja, kad SNCB yra valstybinė įmonė pagal Direktyvos 80/723/EEB 2 straipsnio nuostatas: Belgijos valstybei priklauso 100 % SNCB deklaruoto kapitalo, o valdyba bei deleguotasis administratorius Ministrų tarybai apsvarsčius, skiriami Karalius nutarimu. Taigi šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a ir c punktuose nurodyti kriterijai yra įvykdyti.

(192)

Esant šioms aplinkybėms „pažymėtina, kad pagal teismo sprendimų praktiką EB sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos apima visus piniginius išteklius, kuriuos valstybės institucijos gali realiai panaudoti įmonėms paremti […]. Todėl, net jei sumos, skirtos atitinkamai pagalbos priemonei, ne visuomet priklausė valstybės iždui, tai, jog jos buvo nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi atitinkamų valstybės institucijų dispozicijoje, yra pakankama priežastis jas laikyti valstybės lėšomis.“ (27)

(193)

Dėl šios priežasties Komisija rašte, kuriuo pradėta procedūra (136–138 punktuose) pažymėjo, kad IFB skirtos lėšos laikytinos valstybės pagalba.

(194)

Belgija nesutinka su tuo, kad visos SNCB turimos lėšos yra valstybės lėšos. Komisijos atsakymas į tris Belgijos pateiktus argumentus yra toks:

(195)

Atsižvelgiant į Teismo sprendimą Stardust Marine byloje, siūlymas atskirti SNCB išteklius, naudojamus viešosios paslaugos užduotims atlikti, ir komercinei veiklai skirtus išteklius, nėra tinkamas. Iš tikrųjų šis Teismo sprendimas susijęs su valstybinio banko lėšomis, ir puikiai įrodo, kad valstybinės įmonės lėšos, naudojamos komercinei veiklai, gali taip pat būti laikomos valstybinėmis lėšomis.

(196)

Argumentas, kad Belgija nedisponuoja SNCB turtu, nes jis yra skirtas SNCB bendrovės pagrindinei veiklai vykdyti, taip pat nepriimtinas. Iš tikrųjų tai, jog Belgija valdo 100 % SNCB kapitalo, kuris yra nuolatos valstybės kontroliuojamas, ir kad valstybė gali bet kuriuo metu nuspręsti privatizuoti SNCB įrodo, kad Belgijos valstybė bendrovės turtu disponuoja. Be to, Komisija pažymi, kad Belgija skiria priežiūros tarybos administratorius, taip pat deleguotąjį administratorių, tad turi tam tikrą įmonės kontrolės galią.

(197)

Argumentas, kad bendrovei IFB SNCB skirtos priemonės nesumažino Belgijos valstybės turto, faktų požiūriu yra klaidingas: kadangi Belgija yra SNCB savininkė, bet kuri netinkama, SNCB turtą mažinanti investicija taip pat mažina Belgijos valstybės turtą.

(198)

Todėl Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamos priemonės buvo finansuotos valstybės lėšomis.

(199)

Dėl būtinybės priskirti pagalbos teikimą atitinkamai valstybei, Stardust Marine sprendime nurodoma: „vien tai, kad valstybės įmonė yra kontroliuojama valstybės, nėra pakankama priežastis priskirti įmonės vykdomų priemonių, pavyzdžiui, nagrinėjamos finansinės paramos priemonės, autorystę valstybei. Dar reikia išnagrinėti, ar valdžios institucijos turi būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusios tvirtinant šias priemones. …“ (28)

(200)

Taigi pagal Teisingumo Teismo sprendimų praktiką reikėtų laikyti, kad Komisija kiekvienu atveju turi atskirai nagrinėti, ar valstybės autorystės kriterijus yra įvykdytas. Teisingumo Teismas bendrai pripažįsta, kad „trečiajai šaliai bus labai sudėtinga, visų pirma dėl valstybės ir valstybės įmonės privilegijuotų santykių, konkrečiu atveju įrodyti, kad tokios įmonės pagalbos priemonės iš tikrųjų buvo patvirtintos valdžios institucijų nurodymu.“ Pagal tą patį sprendimą: „pažymėtina, kad įmonės patvirtintos pagalbos priemonės priskirtinumas valstybei gali būti konstatuojamas pagal visumą požymių, susijusių su nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis ir aplinkybėmis, kuriomis ši priemonė buvo paskirta.“ (29)

(201)

Teisingumo Teismas toliau aiškina, kokiais kriterijais remiantis galima įrodyti autorystę:

„Valstybės įmonės patvirtintos pagalbos priemonės priskirtinumas valstybei gali būti konstatuojamas pagal visumą požymių, susijusių su nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis ir aplinkybėmis, kuriomis ši priemonė buvo paskirta. Šiuo požiūriu Teismas jau yra atsižvelgęs į tai, jog atitinkama organizacija negalėjo priimti ginčijamo sprendimo neatsižvelgdama į valstybinės valdžios reikalavimus (žr. būtent sprendimą Van der Kooy /Komisija, 37 punktą) arba kad, šalia organiško valstybės įmonių ryšio su valstybe, tos įmonės, per kurias buvo skirtos pagalbos priemonės, turėjo atsižvelgti į Comitato interministeriale per la programmazione economica (CIPE) nurodymus (1991 m. kovo 21 d. sprendimai, Italija/Komisija, C-303/88, 11 ir 12 punktai, taip pat Italija/Komisija, C-305/89,13 ir 14 punktai).

Kiti požymiai prireikus taip pat gali būti reikšmingi priimant sprendimą dėl valstybės įmonės vykdomos pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei, pavyzdžiui įmonės integravimas į valstybės valdžios struktūras, jos veiklos pobūdis ir tos veiklos vykdymas rinkoje įprastomis konkurencijos sąlygomis kartu su privačiais operatoriais, teisinis įmonės statusas (pavaldumas viešajai teisei ar bendrajai įmonių teisei), valstybinės valdžios vykdomos įmonės valdymo kontrolės mastas ar bet kuris kitas požymis, konkrečiu atveju leidžiantis spėti apie valstybinių institucijų dalyvavimą arba tai, jog yra neįmanoma, jog jos nedalyvautų priimant sprendimą dėl pagalbos priemonės, tuo pačiu atsižvelgiant į šios priemonės apimtį, turinį ir su ja susijusias sąlygas.“  (30)

(202)

Rašte, kuriuo pradėta procedūra (140–150 punktuose) Komisija, turėdama galvoje pagalbos priemonės autorystę, išskiria laikotarpį iki 2003 m. balandžio 7 d. pagrindų sutarties pasirašymo ir laikotarpį po šios sutarties. Atsižvelgiant į Belgijos pastabas, būtų geriau išskirti tris laikotarpius:

(203)

Dėl laikotarpio iki šio valdybos sprendimo, svarbu išsiaiškinti, ar SNCB vadovybės (direktorių tarybos) parodyta tolerancija nereikalaujant, kad IFB sumokėtų už nuo 2000 m. gautas transporto paslaugas, yra priskirtina Belgijos valstybei. Rašte, kuriuo pradėta procedūra, (141–142 punktai) Komisija pareiškė abejojanti, ar sprendimas taikstytis su sistemingu sąskaitų neapmokėjimu per laikotarpį nuo 2000 m. pabaigos iki 2003 m. pradžios nebuvo priimtas įsikišus Belgijos vyriausybei.

(204)

Belgijos vyriausybės atsakyme nurodoma, kad SNCB valdyba apie nemokėjimo faktą buvo informuota tik 2002 m. liepos 19 d.; vyriausybės atstovas informuotas tuo pačiu metu. Komisija negavo pastabų iš trečiųjų šalių.

(205)

2002 m. kovo 6 d., 2002 m. sausio 24 d. ir 2002 m. vasario 28 d. Senato ir Atstovų rūmų posėdžių protokoluose Komisija aptiko pastabų apie IFB, pareikštų platesnėje deputatų ir senatorių diskusijoje dėl geležinkelių rinkos atvėrimo ir ABX atvejo. Todėl ji paprašė Belgijos vyriausybės pateikti jai Boston Consulting Group ir Team Consult tyrimus, minėtus tose diskusijose, taip pat Belgijos vyriausybės 2002 m. vasario 22 d. sprendimą, apie kurį taip pat buvo diskutuojama.

(206)

Išanalizavus šiuos dokumentus nerasta Belgijos vyriausybės įtakos SNCB sprendimams dėl IFB perspektyvos požymių.

(207)

Tuomet kyla klausimas, ar valstybės įmonės vadovybės taikstymasis, aprašytas šio sprendimo 203 punkte, gali būti priskirtas Belgijos valstybei, jei nėra požymių, rodančių specialų valdžios kišimąsi į besiklostančią padėtį.

(208)

Pagal 1993 m. įstatymą, kuriuo įsteigiama SNCB kaip pagal viešąją teisę veikianti akcinė bendrovė, SNCB vadovybė, t. y. deleguotasis administratorius ir direktorių tarybos nariai, valdo įmonę savarankiškai, be valstybinių institucijų kišimosi. Todėl, nesant konkrečių požymių dėl valstybės kišimosi į IFB reikalų sprendimą, Komisija daro išvadą, kad SNCB vadovybės sprendimas taikstytis su IFB sąskaitų neapmokėjimu per laikotarpį nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. liepos mėn. nėra priskirtinas Belgijos valstybei.

(209)

2002 m. liepos 19 d. SNCB valdyba ir joje dalyvaujantis vyriausybės atstovas, atstovaujantis Belgijos interesams SNCB valdyboje, sužinojo, kad IFB neapmokėjo sąskaitų nuo 2000 m. pabaigos, ir patvirtino 2,5 mln. EUR avanso IFB mokėjimą antrajame 2002 m. pusmetyje.

(210)

Komisija šiuo atveju privalo patikrinti, ar kriterijai, nustatyti Stardust Marine sprendime, leidžia priskirti šį SNCB valdybos sprendimą Belgijai. Kitaip tariant, reikia patikrinti, ar vyriausybės atstovo dalyvavimas valdybos darbe, net jei jis konkrečiai į svarstomas priemones nesikišo, leidžia vis dėlto priskirti šį sprendimą Belgijos valstybei. Pagal Komisijos turimą informaciją nei klausimo nagrinėjimas, nei trečiųjų šalių pastabos neatskleidė požymių, leidžiančių spėti, kad Belgijos vyriausybė siekė paveikti 2002 m. liepos 19 d. sprendimą. Kadangi SNCB yra savarankiška valstybės įmonė, turinti pagal viešąją teisę veikiančios akcinės bendrovės statusą, Belgijos valstybės atžvilgiu jai suteikta valdymo autonomija. Dėl vyriausybės atstovo dalyvavimo SNCB valdybos darbe Komisija pažymi, kad atstovo vaidmuo buvo ribotas (žr. taip pat Audito rūmų pranešimą šiuo klausimu (31): vyriausybės atstovas būtų galėjęs įsikišti į 2002 m. liepos 19 d. sprendimo tik tuo atveju, jei dėl sprendimo kiltų pavojus SNCB teikiamoms viešosioms paslaugoms. Turint galvoje pagalbos dydį (2,5 mln. EUR) ir formą (grynųjų pinigų avansas su palūkanomis), darytina išvada, kad sprendimas negalėjo kelti pavojaus SNCB teikiamoms viešosioms paslaugoms.

(211)

Komisija daro išvadą, kad, atsižvelgiant į šiuos faktus, 2,5 mln. EUR avansas, kurį SNCB skyrė IFB siekdama išsaugoti komercinę jokio ryšio su viešosiomis paslaugomis neturinčią veiklą, nėra priskirtinas Belgijos valstybei.

(212)

Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra požymių, susijusių su integravimu į valstybės valdžios struktūras, veiklos pobūdžiu ir statusu, dėl kurių galima būtų 2002 m. liepos 19 d. valdybos sprendimą IFB suteikti 2,5 mln. EUR avansą priskirti Belgijos valstybei.

(213)

2002 m. gruodžio 20 d. valdyba nutarė sudaryti su IFB pagrindų sutartį, kurioje turėjo būti numatytos sanavimo ir restruktūrizavimo priemonės, ir susitarta dėl IFB kapitalo didinimo.

(214)

Rašte, kuriuo pradėta procedūra (143–150 punktuose), Komisijos pateikiamame padėties aiškinime nurodomi trys konkretūs požymiai, leidžiantys priskirti Belgijos valstybei šias IFB suteiktas sanavimo ir restruktūrizavimo priemones. Šie požymiai yra tokie:

(215)

Atsakydamos į raštą, kuriuo pradedama procedūra, Belgijos valdžios institucijos nesutinka, kad šių trijų požymių pakanka konstatuoti pagalbos priemonių priskirtinumą Stardust Marine sprendimo prasme. Komisija toliau dar kartą nurodo požymių turinį ir paaiškina, kodėl Belgijos vyriausybės argumentai yra nepriimtini.

(216)

Sprendimuose Van der Kooy, (32) Italija prieš Komisiją (33) ir Komisija prieš Prancūziją (34) Teisingumo Teismas pagalbos priskyrimą valstybei nustatė pagal tai, kad pagalbos skyrimas priklausė nuo valdžios institucijų pritarimo. Byloje Van der Kooy priskyrimui pakako šio vieno fakto; bylose Italija prieš Komisiją ir Komisija prieš Prancūziją patvirtinimo sąlyga derinama kartu su kitais valdžios institucijų įtaką rodančiais elementais. (35) Sprendime dėl Space Park Development GmbH, pirmajame, kurį priimdama Komisija rėmėsi Stardust Marine sprendimu, pagalba buvo priskirta valstybei pagal tai, kad nagrinėjama paskola turėjo būti suteikta gavus Brėmeno žemės valdžios institucijų leidimą. (36) Todėl pagalbos priemonės pateikimas valstybei narei patvirtinti yra tos pagalbos priskirtinumo valstybei požymis.

(217)

Aptariamu atveju pagal pagrindų sutarties 2 straipsnį SNCB ir IFB valdybos privalo pateikti restruktūrizavimo planą patvirtinti Belgijos valstybei. (37) Tai yra pirmasis SNCB sprendimo restruktūrizuoti IFB priskyrimo valstybei požymis.

(218)

Belgijos vyriausybė pažymi, kad skirtingai nei buvo numatyta pagrindų sutartyje, SNCB ir IFB galiausiai nepateikė restruktūrizavimo plano Belgijos vyriausybei patvirtinti, nes tai būtų SNCB komercinės autonomijos pažeidimas.

(219)

Kaip jau buvo aiškinta rašte, kuriuo pradėta procedūra (146 ir 147 punktuose), dėl tokios faktinės padėties šis pagalbos priskyrimo valstybei požymis neišnyksta: neįmanoma, kad abi susitariančiosios šalys – SNCB ir IFB – būtų įtraukusios tokią sąlygą į sutartį, jei šiuo klausimu nebūtų buvę Belgijos vyriausybės įtakos.

(220)

Tai, jog Belgijos vyriausybė teigia, kad formaliai dėl restruktūrizavimo į ją nebuvo kreiptasi, nėra pakankamas pagrindas manyti, kad rengiant 2003 m. balandžio 7 d. pagrindų sutartį Belgijos vyriausybė nedarė netiesioginės įtakos, nei kad ji nedavė savo pritarimo. Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Stardust Marine sprendime, „…trečiajai šaliai bus labai sudėtinga, visų pirma dėl valstybės ir valstybės įmonės privilegijuotų santykių, konkrečiu atveju įrodyti, kad tokios įmonės pagalbos priemonės iš tikrųjų buvo patvirtintos valdžios institucijų nurodymu.“ Todėl vien tai, kad šalių pasirašytoje sutartyje yra numatoma prašyti Belgijos valstybės patvirtinimo, yra tvirtas požymis, rodantis Belgijos vyriausybės dalyvavimą.

(221)

Komisijos nuomone, šis aiškinimas nėra įtikinantis: jei pagrindų sutarties šalys būtų turėjusios galvoje tik Belgijos pranešimą Komisijai, jos taip būtų ir parašiusios Sutarties 2 straipsnyje. Belgijos vyriausybės siūlomas aiškinimas su sutarties tekstu nesutampa.

(222)

Komisijos nuomone, šis aiškinimas nėra įtikinantis: jei pagrindų sutarties šalys būtų turėjusios galvoje tik Belgijos pranešimą Komisijai, jos taip būtų ir parašiusios Sutarties 2 straipsnyje. Belgijos vyriausybės siūlomas aiškinimas su sutarties tekstu nesutampa.

(223)

Todėl Komisija daro išvadą, kad sutarties 2 straipsnis nustato, jog pagalbos priemones turi patvirtinti Belgijos valdžios institucijos, ir tai yra šių priemonių priskyrimo Belgijos valstybei požymis.

(224)

Papildomi požymiai, rodantys Belgijos vyriausybės dalyvavimą šioje byloje, taip pat randami spaudos straipsniuose. (38) Pavyzdžiui, 2003 m. gegužės 19 d.La libre Belgique (39) straipsnyje cituojama SNCB spaudos tarnyba, kuri aiškina, kad nors pagrindų sutartis buvo pasirašyta 2003 m. balandžio 7 d., Belgija 2003 m. gegužės 19 d. dar nėra pranešusi Komisijai apie sanavimo priemones, nes „dar turi tarti žodį federalinė valdžia“. 2003 m. kovo mėn. tinklalapyje www.cheminots.be paskelbtame straipsnyje cituojamas Karel Vinck, tuometinis SNCB deleguotasis administratorius, pasisakantis apie ABX ir IFB: „Jis reikalauja pakankamos bendrovės valdymo veiksmų laisvės“. Tai leidžia spėti, kad, SNCB vadovybės nuomone, valstybė per daug kišosi į jos reikalus.

(225)

Belgija šio požymio nepripažįsta. Dėl straipsnio La libre Belgique, ji pabrėžia, kaip ir dėl pagrindų sutarties 2 straipsnio, kad federalinė valdžia turėjo pasisakyti tik dėl Belgijos vyriausybės pranešimo Komisijai apie pagrindų sutartį. Tačiau spaudos straipsnio ir SNCB spaudos pranešimo tekstai yra aiškūs. Jei SNCB spaudos tarnyba būtų norėjusi pasakyti, kad Belgijos vyriausybė turėjo tik patvirtinti pranešimo Komisijai tekstą, ji būtų nurodžiusi, kad problema kyla dėl formos, o ne dėl reikalo esmės.

(226)

Dėl Karel Vinck pasisakymo Belgijos vyriausybė mano, kad jo žodžiai buvo skirti viešosios paslaugos užduočių valdymui nusakyti. Tai mažai tikėtina, nes jis buvo klausinėjamas kaip tik apie ABX ir IFB, kurios, kaip pripažįsta ir Belgijos vyriausybė, yra susijusios su komercine SNCB veikla, o nes su viešosiomis paslaugomis.

(227)

Komisija bendra tvarka primena, kad pagal Stardust Marine sprendimo 56 straipsnį, kuriame sakoma, kad nustatant pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei gali būti svarbus „bet kuris kitas požymis, konkrečiu atveju leidžiantis spėti apie valstybinių institucijų dalyvavimą arba tai, jog yra neįmanoma, jog jos nedalyvautų priimant sprendimą dėl pagalbos priemonės, tuo pačiu atsižvelgiant į šios priemonės mastą, turinį ir su ja susijusias sąlygas“, reiškia, kad pagrindų sutarties mastas, turinys ir sąlygos yra papildomi jos priskirtinumo valstybei požymiai.

(228)

Belgija nesutinka su šiuo trečiuoju požymiu, pakartodama, kad SNCB yra visiškai savarankiška priimdama visus sprendimus, išskyrus susijusius su viešosiomis paslaugomis.

(229)

Komisijos manymu 1993 m. įstatymas, kuriuo SNCB gauna akcinės pagal viešąją teisę veikiančios bendrovės statusą, be abejonės suteikia SNCB autonomiją spręsti komercinės veiklos klausimus. Tačiau Komisija primena, kad vyriausybės atstovas dalyvauja kiekviename valdybos posėdyje ir gali kreiptis į Belgijos vyriausybę, kad ši panaikintų valdybos sprendimą, susijusį su viešosios paslaugos sričiai nepriklausančiu klausimu, jei tas sprendimas „gali trukdyti vykdyti viešosios paslaugos užduotis“.

(230)

Kaip jau buvo aiškinta, Komisija mano, kad sprendimo skirti 2,5 mln. EUR grynųjų pinigų avansą vyriausybės atstovas negalėjo apskųsti, nes skiriama suma ir avanso forma buvo tokia, kad negalėjo kelti pavojaus viešųjų paslaugų užduočių vykdymui.

(231)

Tačiau visiškai kitaip reikėtų vertinti sprendimą beveik 100 mln. EUR investuoti į bebankrutuojančią bendrovę. Šis sprendimas turėjo paskatinti vyriausybės atstovą įsikišti, arba bent jau informuoti Belgijos vyriausybę, kad ši oficialiai ar neoficialiai įsikištų, kaip tai buvo padaryta 2000 m. dėl investicijos į ABX Italijos padalinį.

(232)

Todėl Komisija mano, kad pagrindų sutarties mastas, turinys ir sąlygos, vertinant kartu su vyriausybės atstovo dalyvavimu ir galiomis, taip pat yra pagalbos priskirtinumo valstybei požymis.

(233)

Komisija daro išvadą, kad kalbant apie laikotarpį po 2002 m. gruodžio 20 d. SNCB valdybos sprendimo, svarstomos priemonės yra priskirtinos Belgijos valstybei.

(234)

Todėl reikia išnagrinėti, ar SNCB priemonės, kurių ji ėmėsi dėl IFB po 2002 m. gruodžio 20 d., suteikė pranašumą pagalbos gavėjui ar, priešingai, SNCB veikė kaip privatus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas.

(235)

Reikia išnagrinėti, ar 2002 m. gruodžio 20 d. SNCB valdybos sprendimas didinti IFB kapitalą grąžintiną paskolos dalį perskaičiuojant į kapitalą, bei skirti sanavimo priemones, kurį vykdydama SNCB 2003 m. balandžio 7 d. pasirašė su IFB pagrindų sutartį, suteikė ekonominį pranašumą IFB, ar buvo priimtas pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo principą.

(236)

Kadangi SNCB sprendimas nebereikalauti, kad IFB apmokėtų sąskaitas nuo 2002 m. pabaigos iki 2002 m. gruodžio mėn., taip pat SNCB sprendimas skirti 2,5 mln. EUR avansą nėra priskirtini Belgijos valstybei, šių sprendimų išsamiai nagrinėti nebereikia.

(237)

Primenama, kad sanavimo priemonės buvo šios:

(238)

Restruktūrizavimo priemonės buvo akcijų Prancūzijos filialuose pardavimas ir veiklos Belgijoje restruktūrizavimas bei tęsimas. Šios priemonės visų pirma buvo finansuojamos iš sanavimo pagalbos, o restruktūrizavimo plane buvo numatyta, kad šis finansavimas bus tęsiamas į kapitalą perskaičiavus šiuos įsiskolinimus:

(239)

Siekiant nustatyti, ar SNCB veikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas, reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis panašaus dydžio ir panašioje padėtyje kaip SNCB atsidūręs privatus investuotojas būtų buvęs priverstas pasielgti taip pat. (40)

(240)

Teisingumo Teismas pažymi, kad nors privataus investuotojo elgesys ne visai atitinka įprastinį investuotojo, siekiančio gauti pelno iš įdedamo kapitalo per daugiau ar mažiau trumpą laikotarpį, elgesį, jis visgi turi atitikti bent privataus holdingo ar privačios įmonių grupės, vykdančios bendrą ar sektorinę struktūrinę politiką ir siekiančią ilgalaikiškesnio rentabilumo (41) elgesį. Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Komisija privalo „išsamiai išnagrinėti visus svarbius ginčytinos operacijos elementus ir jos kontekstą“, kad išsiaiškintų, ar valstybė veikė taip, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis būtų veikęs atsargus privatus investuotojas. (42)

(241)

Atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgija pažymi, kad SNCB sprendimas pareikalauti, kad IFB parduotų grupei priklausančius filialus Prancūzijoje, taip pat SNCB sprendimas reikalauti IFB restruktūrizuoti ir tęsti veiklą Belgijoje atitinka sprendimus, kuriuos būtų priėmęs rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas.

(242)

Tačiau Komisija mano, kad svarbu išsiaiškinti ne tai, ar IFB, parduodama filialus Prancūzijoje ir restruktūrizuodama bei pratęsusi savo veiklą Belgijoje, pasielgė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas, bet ar SNCB sprendimas finansuoti šias dvi priemones yra toks, kokį būtų priėmęs privatus investuotojas.

(243)

2002–2003 m. SNCB turėjo nuspręsti, ar apskritai būtų pigiau finansuoti IFB restruktūrizavimą (filialų Prancūzijoje pardavimą ir veiklos tęsimą Belgijoje), ar pigiau paskelbti IFB bankrotą. Komisija pagal nusistovėjusią praktiką paprastai laikosi nuomonės, kad privatus investuotojas būtų tęsęs filialo veiklą, jei palyginus filialo likvidavimo kainą su filialo restruktūrizavimo kaina paaiškėtų, kad likvidacijos sąnaudos didesnės nei restruktūrizavimo. (43)

(244)

Taigi visų pirma reikia apskaičiuoti, kiek SNCB kainuotų abu – IFB restruktūrizavimo ir likvidavimo – scenarijai.

(245)

Pagal pirmąjį scenarijų SNCB skiria 95,3 mln. EUR IFB restruktūrizavimui finansuoti, atsisakydama susigrąžinti įsiskolinimus, kuriuos perskaičiuoja į kapitalą. Po restruktūrizavimo jai priklauso 100 % bendrovės, kurios vertė lygi 31 mln. EUR, tačiau kuri turi 34,2 mln. EUR atidėjimų ir 15 mln. EUR finansinių įsiskolinimų (be įsiskolinimų SNCB), taigi kurios grynoji vertė yra -18 mln. EUR. Komisija mano, kad šie pagal pripažintus metodus atlikti skaičiavimai atitinka tikrovę.

(246)

Taigi Komisija konstatuoja, kad parduodama IFB SNCB būtų pasiekusi neigiamą rezultatą.

(247)

Pagal antrąjį scenarijų SNCB taip pat atsisako susigrąžinti savo 95 mln. įsiskolinimų. Belgija be to pažymi, kad pagal pasirašant 2003 m. balandžio 7 d. sutartį turėtą informaciją IFB veiklos Belgijoje pardavimas būtų SNCB kainavęs papildomai nuo 70,6 iki 161,8 mln. EUR. Šią sumą sudaro sumos, kurios paprastai būtų susigrąžintos likvidavus aktyvus (37,5 mln. EUR), iš kurių reikėtų atimti IFB pasyvo likvidavimo sąnaudas (67–76,9 mln. EUR) ir išlaidas pertekliniam SNCB personalui (41,1–122,4 mln. EUR), atsiradusiam sustabdžius IFB veiklą.

(248)

Komisija su tokiu aiškinimu nesutinka. Visų pirma, ji nesutinka, kad SNCB būtų tekę padengti visus IFB pasyvus. Be to, ji nesutinka su Belgijos apskaičiuota socialinių nuostolių suma.

(249)

Priešingai nei pažymi Belgija, tai, jog IFB grynasis aktyvas (aktyvo pardavimo vertė minus mokėtinų pasyvų suma) yra neigiamas, nereiškia, kad bankroto atveju SNCB būtų tekę padengti atitinkamą pasyvo likutį. Iš tikrųjų, Komisija primena, kad iš principo tokia bendrovė kaip IFB atsako už savo įsipareigojimus savo bendrovės turtu. Akcininkų atsakomybė dėl bendrovės įsipareigojimų paprastai neviršija bendrovės įstatinio kapitalo ir todėl neturi įtakos įvairiems akcininkams priklausančiam turtui. Tik išimtiniais atvejais ir labai griežtai ribotomis sąlygomis kai kurių šalių įstatymuose numatoma galimybė trečiosioms šalims pareikalauti akcininkų turto. (44)

(250)

Taigi IFB bankrutavus, SNCB būtų praradusi jos įstatinį kapitalą, tačiau jai nebūtų reikėtų atlyginti kitiems IFB kreditoriams. A priori, IFB bankroto kaina SNCB, kaip akcininkei, būtų lygi nuliui, o ne nuo 29,5 iki 39,4 mln. EUR, kaip teigia Belgijos valdžios institucijos.

(251)

Remdamasi savo sprendimų praktika Komisija vis dėlto pripažįsta, kad įmonei, atsidūrusiai SNCB padėtyje, būtų galėję tekti padengti sąnaudas ne tik kaip akcininkei. (45) Tokiu atveju, tai būtų šios sąnaudos:

(252)

Taigi lieka apskaičiuoti didžiausią sumą, kurią tokiu atveju būtų tekę sumokėti SNCB. Čia Belgija nurodo, kad šiuo atveju SNCB tenkanti suma neturėtų būti didesnė nei 13 mln. EUR. Reali kaina galėtų būti dar mažesnė, nes IFB kreditoriai visų pirma dalį įsiskolinimų būtų susigrąžinę likvidavus IFB, ir SNCB būtų pareikalavę padengti tik jų likutį. Taigi 13 mln. suma reikia laikyti didžiausia galima riba.

(253)

Komisija mano, kad iš principo privatus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas, turintis apsispręsti, ar finansuoti filialo restruktūrizavimą, ar jo bankrotą, gali būti priverstas atsižvelgti į personalo mažinimo sąnaudas, jei toks mažinimas būtų tiesioginis ir neišvengiama filialo bankroto padarinys.

(254)

Belgija daro išvadą, kad bankrutavus IFB, SNCB darbo neliktų 530 darbuotojų, iš kurių 50 buvo komandiruoti į IFB, o 480 dirbo SNCB tose veiklos srityse, kurios buvo tiesiogiai priklausomos nuo IFB. SNCB personalo mažinimas 530 darbo vietų būtų kainavęs 122,4 mln. EUR, arba 230 000 EUR už darbo vietą. Skaičiavimas išsamiai paaiškintas šio sprendimo 3 dalyje.

(255)

Komisija mano, kad nerealistiška manyti, kad SNCB sugebėtų perimti tik 21 % anksčiau IFB priklausiusių krovinių srautų. Visų pirma, kaip Belgija pripažįsta atsakydama į procedūros pradžios pranešimą, rinkos, kuriose veikė IFB, sparčiai plečiasi (11 % augimas krovinių perkrovimo sektoriuje, 12 % augimas mišriojo transporto sektoriuje). Taigi tikėtina, kad IFB konkurentai būtų nusipirkę IFB turtą savo veiklai tęsti.

(256)

Pagal šią hipotezę IFB pirkėjui taip pat būtų reikalingos krovinių vežimo geležinkeliu paslaugos. Kadangi SNCB padėtis tarptautinių krovinių vežimo iš Belgijos rinkoje yra labai tvirta, ir kad ji (iki 2007 m. sausio 1 d.) turėjo nacionalinių krovinių vežimo Belgijoje monopolį, Komisija mano, kad IFB pirkėjas bent jau daliai savo poreikių patenkinti kaip geležinkelių transporto vežėją būtų pasirinkęs SNCB. Taigi net bankrutavus IFB, SNCB būtų galėjusi perimti didelę dalį IFB turėtų krovinių vežimo geležinkeliais srautų.

(257)

Be to, Komisija pažymi, kad geležinkelių transporto rinkos auga. Todėl būtų pagrįsta manyti, kad SNCB būtų augusi taip pat sparčiai kaip ir rinka, dėl to pamažu būtų galėjusi palaipsniui integruoto 50 į IFB komandiruotų darbuotojų.

(258)

Išvadoje Komisija pažymi, kad Belgija nesugebėjo įtikinamai įrodyti, kad IFB bankroto atveju SNCB būtų likęs 480 darbuotojų perteklius ir kad nebūtų sugebėjusi integruoti 50 į IFB komandiruotų darbuotojų.

(259)

Remdamasi Belgijos pateikta informacija, Komisija priėjo prie nuomonės, kad pagal antrąjį scenarijų SNCB taip pat atsisako (kaip ir pagal pirmąjį scenarijų) susigrąžinti ne daugiau nei 95,3 mln. EUR įsiskolinimų ir finansuoja daugiau nei didžiausia 13 mln. EUR suma.

(260)

Kadangi SNCB pagal abu scenarijus atsisako susigrąžinti 95,3 mln. EUR IFB nesumokėtų įsiskolinimų, Belgija neįrodė, kad pasirinkdama pirmąjį scenarijų (finansuoti restruktūrizavimą), pagal kurį SNCB privalėjo išlaikyti įmonę, kurios vertė yra neigiama ir siekia -18 mln. EUR, SNCB priėmė ekonomiškai pagrįstą sprendimą palyginti su antruoju, likvidavimo, scenarijumi, pagal kurį vieninteliai pagal šią procedūrą įrodyti nuostoliai būtų ne didesni nei 13 mln. EUR.

(261)

Komisija daro išvadą, kad Belgija neįrodė, jog SNCB veikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas, priimdama Belgijos valstybei priskirtiną sprendimą finansuoti IFB veiklos Belgijoje restruktūrizavimą ir tęsimą bei IFB Prancūzijos filialų pardavimą.

(262)

Komisija turi išnagrinėti padėtį atitinkamoje rinkoje ir pagalbos gavėjų dalis šioje rinkoje, taip pat finansinės paramos poveikį konkurencijai. (46)

(263)

Aptariamu atveju finansinė parama buvo suteikta įmonei, veikiančiai konkurencijai atvirose rinkose, kuri konkuruoja su kitais kelių valstybių narių operatoriais, kaip nurodyta šio sprendimo 2 dalyje. Taigi finansinė parama iškreipia konkurenciją ir gali paveikti arba veikia valstybių narių tarpusavio prekybą.

(264)

Atsakydama į procedūros pradžios pranešimą Belgija nesutinka, kad šie du Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijai yra įvykdyti, nes Komisija nepateikė jokių konkurencijos iškraipymo įrodymų.

(265)

Komisija atkreipia Belgijos vyriausybės dėmesį į tai, kad 87 straipsnio 1 dalyje kalbama apie pavojų, kad gali būti iškreipta konkurencija. Todėl Komisija neturi pateikti konkurencijos iškraipymo įrodymų, o tik įtikinamai paaiškinti tokio iškraipymo pavojų, kaip ir buvo padaryta pranešime apie pradedamą procedūrą (212 ir 213 punktuose) bei šiame sprendime.

(266)

Komisija daro išvadą, kad IFB restruktūrizuoti (Belgijoje) ir veiklai nutraukti Prancūzijoje skirtas SNCB finansavimas, suteiktas 95,3 mln. EUR įsiskolinimų kapitalizavimo forma, yra valstybės pagalba.

(267)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą „Bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būtų laikoma pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.“

(268)

Belgijos per SNCB skirta pagalba gali būti suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, Komisijos išaiškintą 1999 m. ir 2004 m. gairėse.

(269)

Tik priemonės, skirtos kaip pagalba gali būti suderinamos kaip pagalba sanavimui. Šiuo atveju pagalba apyvartinėmis lėšomis– tai suteiktas mokėjimo laikotarpio atidėjimas, lengvatinis kreditas ir grąžinamasis avansas.

(270)

Visų pirma kyla klausimas, kuris gairių variantas čia taikytinas. Naujausioji gairių redakcija įsigaliojo 2004 m. spalio 10 d. Jos 7 punkte „įsigaliojimo data ir trukmė“ skelbiama:

(271)

Pagalbos apyvartinėmis lėšomis priemonės buvo skirtos 2003 m. balandžio 7 d., SNCB ir IFB pasirašius pagrindų sutartį. Jos buvo paskirtos iš anksto nepranešus Komisijai, taigi pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi jų suderinamumas pagalbos sanavimui požiūriu turi būti nagrinėjamas pagal 1999 m. gaires.

(272)

1999 m. gairių 23 punkte apibrėžiamos šios 5 sąlygos, reikalingos, kad pagalba sanavimui būtų suderinama su bendrąja rinka:

„ Sanavimo pagalba:

(273)

Pagrindų sutartyje numatytas grąžinimo terminas yra 12 mėnesių. Tačiau Belgijos vyriausybė pranešė Komisijai, kad šis terminas buvo automatiškai pratęstas šalių susitarimu iki kapitalo didinimo datos.

(274)

Atsižvelgdama į šį faktą Komisija sprendime pradėti procedūrą (232 ir 233 punktuose) pažymėjo, kad 23 punkto b papunkčio kriterijus nėra įvykdytas, ir kad pagalba apyvartinėmis lėšomis negali būti teikiama kaip sanavimo pagalba.

(275)

Belgija nesutinka su tokiu teisiniu aiškinimu ir pateikia tris argumentus. Visų pirma ji pažymi, kad SNCB pratęsė sanavimo pagalbos priemones tik dėl to, kad Komisija galėtų baigti tyrimą byloje NN 9/2004. Ji rėmėsi gairių 24 punktu, pagal kurį leidimas vykdyti sanavimo priemones galioja tol, kol Komisija priima sprendimą dėl restruktūrizavimo plano. Todėl Belgijos vyriausybė prašo Komisiją prieštaraujant dėl priemonių įgyvendinimo pratęsimo nesiremti savo pačios sanavimo priemonių tvirtinimo procedūros trukme, ir pagal 1999 m. gairių 24 dalies nuostatas patvirtinti sanavimo priemones, kol ji priims sprendimą dėl restruktūrizavimo plano.

(276)

Komisijos nuomone šis argumentas nėra pagrįstas. Iš tikrųjų 1999 m. gairių 24 punkte sakoma, kad „Pagalba sanavimui iš pradžių leidžiama ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui arba, kai atitinkama valstybė narė per tą laikotarpį pateikia restruktūrizavimo planą, – kol Komisija priims dėl to plano sprendimą. Deramai pagrįstomis išimtinėmis aplinkybėmis atitinkamos valstybės narės prašymu Komisija gali pradinį šešių mėnesių laikotarpį pratęsti.“

(277)

Komisija pažymi, kad Belgija skyrė pagalbos priemones 2003 m. balandžio 7 d., taigi 6 mėnesių terminas, skirtas restruktūrizavimo planui pateikti, baigėsi 2003 m. spalio 6 d. Kadangi Belgijos vyriausybė restruktūrizavimo planą Komisijai pateikė 2003 m. gruodžio 12 d. susitikime, ji pažeidė gairių 24 punkte nurodytą terminą.

(278)

Antrasis Belgijos vyriausybės argumentas, kad visą informaciją, reikalingą priimant sprendimą dėl sanavimo pagalbos ji Komisijai pateikė 2003 m. rugpjūčio 12 d. pranešime, taip pat nepriimtinas. Iš tikrųjų Komisijai teko ne vieną kartą prašyti papildomos informacijos, taigi Belgijos pateikta informacija nebuvo išsami.

(279)

Dėl Belgijos vyriausybės argumento, kad Komisija nė karto nėra pareiškusi abejonės dėl laikino pagalbos priemonių pratęsimo, užtenka priminti, kad Komisijos 2003 m. spalio 13 d. ir 2005 m. sausio 26 d. raštuose buvo toks įspėjimas: Komisija atkreipia „Belgijos vyriausybės dėmesį į EB sutarties 88 straipsnio 3 dalies sąlygą, numatytą Tarybos reglamento (EB) 659/99 3 straipsnyje, pagal kurią yra draudžiama skirti bet kurią naują pagalbos priemonę, kol Komisija nepriima tokią pagalbą patvirtinančio sprendimo, arba kol nelaikoma, kad Komisija tokį sprendimą priėmė. Be to, leiskite priminti Belgijos vyriausybei, kad pagal minėto reglamento 14 straipsnį iš pagalbos gavėjo gali būti pareikalauta grąžinti pagalbą, suteiktą pažeidžiant šią sąlygą“.

(280)

Taigi Komisija daro išvadą, kad SNCB bendrovei IFB skirta pagalba apyvartinėmis lėšomis buvo teikiama ilgiau nei 1999 m. gairių 23 punkto b papunktyje numatytas 12 mėnesių laikotarpis, ir kad Belgijos vyriausybė per 6 mėnesių laikotarpį, numatytą 1999 m. gairių 24 punkte, Komisijai restruktūrizavimo plano nepateikė. Todėl SNCB vykdomos pagalbos priemonės negali būti leidžiamos kaip sanavimo pagalba. Tačiau jos gali būti suderinamos su bendrąja rinka kaip restruktūrizavimo pagalba.

(281)

Kyla klausimas, kuri gairių redakcija turi būti taikoma. Pranešdama apie procedūrą (240 punkte) Komisija pažymėjo, kad jeigu SNCB nuspręs daugiau pagalbos IFB neteikti ir jei bus įrodyta, kad SNCB įsipareigojo į kapitalą perskaičiuoti įsiskolinimus iki 2004 m. gairių paskelbimo, Komisija SNCB bendrovei IFB suteiktos pagalbos priemones nagrinės pagal 1999 m. gairių nuostatas.

(282)

Belgijos vyriausybė, atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, informavo Komisiją, kad SNCB atsisakė natūra į bendrovės IFB kapitalą įnešti turimas TRW akcijas, ir atsiima 2005 m. vasario 28 d. pranešimą. Dėl to Komisija konstatuoja, kad SNCB nusprendė daugiau pagalbos IFB neteikti, ir apsiriboti įsiskolinimų perskaičiavimu į kapitalą.

(283)

Reikėtų nustatyti, ar SNCB įsipareigojo į kapitalą įsiskolinimus perskaičiuoti iki 2004 m. gairių paskelbimo. Belgijos vyriausybė, atsakydama į raštą, kuriuo pradėta pradėti procedūra, nurodė, kad pagal Belgijos įstatymus SNCB įsipareigojimas įsiskolinimus perskaičiuoti į kapitalą laikomas duotu nuo 2003 m. balandžio 7 d., kai buvo pasirašyta pa sutartis, ir tai, jog šiam įsipareigojimui buvo taikoma suspenduojanti sąlyga, t. y. reikalavimas pranešti Komisijai ir gauti Komisijos patvirtinimą, neturėjo įtakos šio įsipareigojimo tvirtumui ir galutiniam pobūdžiui. Iš tikrųjų, kaip nurodė Belgijos vyriausybė, jei suspenduojanti sąlyga įgyvendinama, ji galioja atgaline data. Taigi SNCB įsipareigojimas įsiskolinimus perskaičiuoti į kapitalą galutinai duotas 2003 m. balandžio 7 d.

(284)

Kadangi abi sąlygos yra įvykdytos, Komisija daro išvadą, kad šiuo atveju galioja 1999 m. gairės. Ši išvada taip pat atitinka pranešime apie pradedamą procedūrą pateiktą aiškinimą (240 punkte), kuriame Komisija daro tokią išvadą:

„[…] jei SNCB nutars pagalbos IFB daugiau neteikti ir jei bus įrodyta, kad SNCB įsipareigojo savo paskolas kapitalą perskaičiuoti iki 2004 m. gairių paskelbimo, Komisija SNCB bendrovei IFB suteiktos pagalbos priemones nagrinės pagal 1999 m. gairių nuostatas.“  (47)

(285)

Kad bendrovė galėtų gauti restruktūrizavimo pagalbą, ji turi visų pirma atitikti gairėse nurodytas sąlygas. Kad įmonei būtų taikomos gairių nuostatos, ji turi būti sunkumus patirianti įmonė. Šiuo klausimu 1999 m. gairėse skelbiama (4 ir 5 punktuose):

(286)

Kaip išaiškinta pranešime apie pradedamą procedūrą (255 punkte), 2002 m. IFB metinėje ataskaitoje deklaruotas 48 mln. EUR kapitalas ir 50 mln. EUR veiklos nuostolis iki mokesčių. Todėl kai 2003 m. balandžio mėn. SNCB nusprendė skirti pagalbą, bendrovė kapitalo nebeturėjo. Kadangi tuomet jau buvo netekta daugiau nei pusės deklaruoto kapitalo, iš jo daugiau nei ketvirtadalio netekta per 12 paskutinių mėnesių, IFB yra sunkumus patirianti įmonė pagal Gairių 4 ir 5 punktų nuostatas.

(287)

Be to, tai negali būti naujai įsteigta įmonė. Šiuo klausimu 1999 m. gairėse nurodoma (7 punktas).

(288)

Kaip nurodyta šio sprendimo 2 dalyje, IFB įsteigta 1998 m. balandžio 1 d., sujungus bendrovę FerryBoats SA su bendrove InterFerry SA, ir prie jau sukurtos bendrovės prijungus Edmond Depaire SA geležinkelio padalinį. Pranešime apie pradedamą procedūrą (218–223 punktuose) Komisija išreiškė abejones dėl to, ar naujoji įmonė IFB perėmė vienos iš šių trijų bendrovių juridinį asmenį, ar buvo naujai įsteigta 1998 m.

(289)

Atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgijos vyriausybė nurodė, kad IFB perėmė 1923 m. įsteigtos bendrovės FerryBoats SA juridinį asmenį. Todėl komisija daro išvadą, kad IFB nėra naujai įsteigta įmonė pagal 1999 m. gairių 7 punkto nuostatas.

(290)

1999 m. gairių 3.2.2 punkte nustatomos sąlygos restruktūrizavimo pagalbos patvirtinimui gauti. Šios sąlygos yra tokios:

(291)

Dėl ekonominį įmonės gyvybingumą atkuriančio restruktūrizavimo plano 1999 m. gairėse yra nurodyta:

(292)

Komisija sprendime pradėti procedūrą (242–247 punktuose) konstatavo, kad Belgijos pateiktas restruktūrizavimo planas atitinka gairėse nustatytus kriterijus, ir dėl šio kriterijaus abejonių nepareiškė. Pradėjusi procedūrą, Komisija negavo suinteresuotų šalių pastabų, prieštaraujančių šiai išvadai.

(293)

Komisija pažymi, kad bendrovė IFB sugebėjo įrodyti savo ekonominį gyvybingumą ir 2003 m. pateiktame restruktūrizavimo plane, ir vėliau pasiektais rezultatais. Todėl Komisija, kaip ir sprendime pradėti procedūrą (271 punkte) daro išvadą, kad ekonominį įmonės gyvybingumą atkuriančio restruktūrizavimo plano kriterijus yra įvykdytas.

(294)

Tačiau, kaip matyti šio sprendimo 290 punkte, ekonominį įmonės gyvybingumą atkuriantis restruktūrizavimo planas nėra pakankama sąlyga; reikia taip pat įrodyti, kad pagalba nederamai neiškraipo konkurencijos.

(295)

Dėl nederamo konkurencijos iškraipymo prevencijos 1999 m. gairėse (35–39 punktuose) nustatyta:

(296)

Iki rašto, kuriuo pradėta procedūra, Belgijos vyriausybė aiškino, kad siekdama sumažinti kiek įmanoma nepalankų pagalbos poveikį konkurentams, IFB ėmėsi dviejų priemonių:

(297)

Sprendime pradėti procedūrą (252–265 punktuose) Komisija pareiškė abejojanti, ar šios priemonės pakankamai sumažino nepalankius pagalbos padarinius konkurentams. Abejonės buvo susijusios su dviem sektoriais, kuriuose IFB tęsė veiklą, t. y. krovinių perkrovimo rinka Belgijoje ir Belgijos logistikos rinka.

(298)

Dvi rašte, kuriuo pradėta procedūrą (260 punkte), nurodytos priemonės susijusios su Belgijos krovinių perkrovimo rinka. Rašte, kuriuo pradėta procedūra (262–264 punktuose), Komisija pareiškė abejojanti, ar šios priemonės yra pakankamos, visų pirma turint omenyje, kad bendrovei TRW, dėl kurios buvo numatyta, kad SNCB investuos į IFB, priklausė dideli akcijų paketai Briuselyje ir Zebriugėje, ir kad IFB priklausė nedideli akcijų paketai daugumoje Belgijos terminalų.

(299)

Atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgijos vyriausybė pateikia keletą argumentų, siekdama išsklaidyti Komisijos abejones. Visų pirma ji pažymi, kad IFB augimas buvo mažesnis nei rinkos (IFB augimas 4,1 %, Antverpeno uosto terminalų augimas 10,7 %, ARA regiono terminalų augimas 12 %). Komisijos nuomone, ši papildoma informacija leidžia daryti išvadą, kad IFB pozicija rinkoje susilpnėjo įgyvendinus restruktūrizavimo planą.

(300)

Be to, Belgija nurodė, kad IFB sumažino savo pajėgumus krovinių perkrovimo rinkoje nuo 1,5 mln. TEU 2002 m. iki 1,1 mln. TEU 2005 m. pabaigoje. Komisijos nuomone šis pajėgumų sumažinimas yra svarbi kompensavimo priemonė.

(301)

Galiausiai, Belgija pranešė Komisijai, kad TRW indėlis į IFB nebus įdėtas. Komisija mano, kad šis pokytis yra svarbus, nes dėl jo, po to, kai buvo uždarytas Bressout ir parduotos Briuselio ir Zebriugės terminalų akcijos, IFB dalis Belgijos krovinių perkrovimo rinkoje labai sumažėjo.

(302)

Atsižvelgdama į šiuos argumentus ir į tai, kad IFB rinkos dalis buvo sumažinta, Komisija daro išvadą, kad Belgija įrodė, jog buvo imtasi pakankamai priemonių, kad kiek įmanoma būtų sumažintas nepalankus pagalbos priemonių poveikis konkurentams Belgijos krovinių perkrovimo rinkoje.

(303)

Rašte, kuriuo pradėta procedūra (257–259 punktuose), Komisija pažymėjo, kad siūlomos priemonės nesusijusios su logistikos rinka. Komisijos nuomone, dėl to, kad logistikos rinkai priemonių nepasiūlyta, ši rinka smarkiai plečiasi, o IFB galėjo labai padidinti savo dalį joje, kyla abejonių, ar Belgija kiek įmanoma sumažino nepalankius IFB logistikos veiklos padarinius konkurencijai.

(304)

Belgijos vyriausybė, atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, pateikė penkis argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad priešingai nei sprendime pradėti procedūrą teigia Komisija, IFB ėmėsi pakankamų priemonių, kad sumažintų konkurencijos iškraipymus (išsamesnis aprašymas pateikiamas šio sprendimo 3 dalies 177–187 punktuose). Šie argumentai trumpai atrodo taip:

(305)

Komisija konstatuoja, kad penki Belgijos vyriausybės pateikti argumentai yra įtikinantys. Dėl pirmojo argumento, Komisijos nuomone Belgijos vyriausybė įrodė, kad IFB sumažino logistikos pajėgumus 49 % sumažinusi eksploatuojamų vagonų skaičių, todėl buvo sušvelnintas dėl svarstomų priemonių atsiradęs konkurencijos iškraipymas. Dėl antrojo argumento Komisija sutinka su Belgijos vyriausybe, kad IFB logistikos rinkos dalis sumažėjo, kaip reikalaujama 1999 m. gairių 36 punkte. Dėl trečiojo argumento Komisija mano, kad pagal Belgijos pateiktą aiškinimą dėl IFB apyvartos augimo, IFB Logistics augo lėčiau nei jos konkurentai, o didžiausias augimas susijęs su sektoriaus segmentu, kuriame IFB veikla mažai įtakinga. Dėl ketvirto argumento, Komisijos nuomone, net jei sprendimas įsileisti į terminalus konkurentus taip pat buvo priimtas dėl ekonominių paskatų, tačiau jis sustiprino rinkų, kuriose veikia IFB, atvėrimą, ir tokiu būdu gali riboti neigiamus pagalbos priemonių padarinius. Dėl penktojo argumento Komisija pripažįsta, kad IFB padėtis panaši į SNCF krovinių padalinio (SNCF fret) padėtį, kadangi IFB, kaip ir SNCB fret veikia geležinkelių transporto ir kombinuoto transporto sektoriuose, kurie nuo 2007 m. sausio 1 d. yra visiškai liberalizuoti. (48)

(306)

Komisija daro išvadą, kad Belgija pateikė pakankamų įrodymų, kad buvo imtasi priemonių siekiant kiek įmanoma sumažinti nepalankius pagalbos priemonių padarinius logistikos rinkos konkurentams.

(307)

Komisija daro išvadą, kad Belgijos vyriausybė įrodė, jog buvo imtasi pakankamų priemonių, kad kiek įmanoma būtų sumažintos neigiamos pagalbos priemonių pasekmės konkurencijai abiejose svarstomose rinkose.

(308)

Dėl pagalbos apribojimo iki minimumo 1999 m. gairėse (40 ir 41 punktuose) nurodoma:

(309)

Todėl visų pirma reikia ištirti, ar pagalba yra apribota iki minimumo, o po to, ar IFB indėlis buvo pakankamas.

(310)

Siekdama įrodyti, kad pagalba buvo apribota iki griežtai reikalingo minimumo, Belgijos vyriausybė aiškina, kad kapitalas didinamas tik tiek, kad IFB įstatinis kapitalas, kuris tapo neigiamas dėl 2001 m. ir 2002 m. patirtų nuostolių, būtų atkurtas tiek, kad užtikrintų ekonominį įmonės gyvybingumą. Kaip aiškinama šio sprendimo 2 dalyje, IFB mokumo norma, t. y. nuosavų išteklių ir įsiskolinimų santykis po kapitalo didinimo bus 35,6 %.

(311)

Sprendime pradėti procedūrą (268 punkte) Komisija pažymėjo, kad kapitalas didinamas 20 mln. EUR mažesne suma, nei restruktūrizavimo plane siūlė konsultacinė bendrovė McKinsey; be to, Komisija pažymėjo (268 punkte), kad prognozuojama IFB mokumo norma buvo mažesnė nei terminalų bendrovių ir, nors ir ne tiek daug, mažesnė nei mišrią veiklą vykdančių bendrovių.

(312)

Tačiau Komisija konstatavo, kad ši norma didesnė nei vidutinė transporto bendrovių norma. Atsižvelgdama į tai, ji daro išvadą, kad neturi pakankamai duomenų, leidžiančių galutinai nuspręsti, kad pagalba buvo apribota griežtai reikalingu minimumu.

(313)

Komisijos nuomone, siekiant įrodyti, kad pagalba apribota iki minimumo, reikia patikrinti, ar išsaugojusios veiklą Belgijoje IFB mokumo norma neviršija vidutinės konkurentų normos, o tada, ar IFB pardavė Prancūzijoje turėtas akcijas mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis.

(314)

Atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgija pateikė papildomos informacijos. Visų pirma ji apskaičiavo šešių labiausiai į IFB panašių terminalų bendrovių mokumo normas ir šešių labiausiai į IFB panašių logistikos bendrovių mokumo normas. Tada ji apskaičiavo vidutinę normą, paskirsčiusi terminalų ir logistikos bendrovių vidutines mokumo normas pagal santykinį kiekvienos iš šių veiklų svarbą IFB. Tokiu būdu gauta 35,6 % vidutinė mokumo norma, kuri atitinka IFB mokumo normą po planuojamo kapitalo didinimo.

(315)

Be to, Belgija įrodė, kad dviejų labiausiai tiesioginių IFB konkurentų – bendrovės Gosselin ir Hupac, mokumo normos labai panašios (atitinkamai 38,9 % ir 34,9 %).

(316)

Atsižvelgdama į Belgijos papildomai pateiktą informaciją, ir į tai, kad, palyginti su 2003 m. gruodžio mėn. McKinsey restruktūrizavimo plane iš pradžių rekomenduota 120 mln. EUR suma, kapitalo didinimo suma buvo sumažinta iki 95,3 mln. EUR, Komisija pažymi, kad kapitalo didinimas apribotas iki būtinai reikalingos sumos.

(317)

Dėl IFB filialų Prancūzijoje pardavimo Komisija papildomai patikrino, ar parduodama IFB rinkosi mažiausiai kainuojantį variantą, kad akcijų pardavimo, taigi ir pagalbos, sąnaudas apribotų iki minimumo.

(318)

Acimar akcijų atsisakymas bankroto procedūros būdu kainavo 3,9 mln. EUR (žr. šio sprendimo 2 dalį). Komisija konstatuoja, kad Belgija įrodė, jog pasirinkus alternatyvų sprendimą, t. y. tęsti veiklą, IFB būtų turėjusi kasmet iki 2005 m. pabaigos finansuoti cash-drain, t. y. turėtų iš viso 10,8 mln. EUR nuostolio, ir vis tiek neturėtų garantijų, kad pavyks susigrąžinti 3,9 mln. EUR įsiskolinimą, kurio teko atsisakyti vykstant bankroto procedūrai.

(319)

Todėl Komisija daro išvadą, kad dėl Acimar IFB pasirinko mažiausiai kainuojantį sprendimą.

(320)

Dėl NFTI-ou, bendrovės, kurią IFB valdė kartu su Dunkerko autonominiu uostu, eksploatuojančiu terminalus Dunkerko uoste, IFB išnagrinėjo dvi galimybes: tęsti veiklą arba atsisakyti akcijų ir jas parduoti. Akcijų pardavimo sąnaudos buvo 18,5 mln. EUR (išsamiai aprašyta šio sprendimo 2 dalyje).

(321)

Dėl alternatyvaus sprendimo, t. y. veiklos tęsimo, Belgija savo atsakyme įrodė, kad jo sukelti nuostoliai būtų siekę 36,2 mln. EUR (išsamiai aprašyta šio sprendimo 3 dalyje).

(322)

Atsižvelgdama į abiejų variantų sąnaudas, Komisija mano, kad IFB pasirinko mažiausiai kainuojantį sprendimą.

(323)

IFB France, tapusios AGEP, perleidimas bendrovei NFTI-ou kainavo 0,9 mln. EUR (išsamiai aprašyta šio sprendimo 2 dalyje). Reikia išsiaiškinti, ar IFB France bankrotas IFB nebūtų kainavęs mažiau.

(324)

Kaip ir pardavimo atveju, IFB būtų turėjusi atsisakyti 0,8 mln. EUR IFB France įsiskolinimų susigrąžinimo. Tačiau Belgija teigia, kad dėl bankroto būtų atsiradę papildomų sąnaudų: IFB nebūtų gavusi 0,1 mln. EUR pardavimo kainos, dėl to jos akcijų vertė būtų mažesnė, ir pagal Prancūzijos socialinę teisę IFB iš viso būtų turėjusi išmokėti 0,8 mln. EUR išmokų 14 darbuotojų, kurie būtų praradę darbo vietas dėl įmonės bankroto.

(325)

Komisijos nuomone, Belgija nepateikė įrodymo dėl pasyvo finansavimo rizikos. Todėl Komisija nepripažįsta šio argumento. (49) Komisija daro išvadą, kad IFB France perleidimo sąnaudos buvo ne mažesnės nei veiklos pratęsimo sąnaudos.

(326)

Todėl Komisija daro išvadą, kad IFB pasirinko vieną iš dviejų mažiausiai kainuojančių sprendimų.

(327)

Dry Port de Dunkerque atveju buvo nuspręsta likviduoti bendrovę, iš pradžių pardavus dalį jos turto, t. y. 8,6 % NFTI-ou akcijų. Tai kainavo 7,9 mln. EUR (išsamiai aprašyta šio sprendimo 2 dalyje).

(328)

Pagal alternatyvų scenarijų, t. y. tęsiant įmonės veiklą, IFB būtų tekę kasmet finansuoti cash drain, atsirandantį dėl nuostolingos įmonės veiklos, t. y. tai papildomai būtų kainavę 2,6 mln. EUR.

(329)

Todėl likvidavimas buvo mažiausiai kainuojantis sprendimas.

(330)

Priėmus strateginį sprendimą pasitraukti iš Prancūzijos rinkos, sprendimas parduoti SSTD už 0,2 mln. EUR (išsamiai aprašyta šio sprendimo 2 dalyje) buvo palankiausias IFB sprendimas.

(331)

Komisija daro išvadą, kad IFB pardavė Prancūzijoje turėtas akcijas patirdama kiek įmanoma mažiausiai sąnaudų, todėl SNCB skirtas finansavimas šiai likusios IFB dalies gyvybingumą užtikrinančiai operacijai buvo apribotas iki minimumo.

(332)

1999 m. gairių 40 punkte nustatyta:

„Tikimasi, kad pagalbos gavėjai žymiai prisidės prie restruktūrizavimo plano iš savo išteklių, įskaitant lėšas, gautas pardavus įmonės išlikimui reikšmės neturintį turtą, arba lėšas, gautas rinkos sąlygomis iš išorinių finansavimo šaltinių.“

(333)

Rašte, kuriuo pradėta procedūra (270 punkte) Komisija pažymi, kad pagal restruktūrizavimo planą nebuvo numatytas didelis IFB indėlis į restruktūrizavimą, ir todėl Komisijai buvo kilę abejonių dėl to, ar IFB pakankamai prisidėjo prie savo pačios restruktūrizavimo.

(334)

Atsakydama į raštą, kuriuo pradėta procedūra, Belgija išsamiai paaiškino, koks jos manymu yra IFB indėlis į restruktūrizavimą (žr. šios sprendimo 3 dalies 194–201 punktus).

(335)

Komisija pateikia tokį Belgijos paaiškinimų vertinimą:

(336)

Komisija ėmėsi įvertinti bendrą restruktūrizavimo kainą, grynąjį produktyvumo augimą ir apyvartinių lėšų poreikio sumažėjimą.

(337)

Komisijos nuomone, remiantis sprendimų praktika, (50) labiau derėtų atsižvelgti į šioje lentelėje nurodytas sąnaudas, o ne į Belgijos pateiktąsias (žr. lentelę 184 punkte), būtent dėl šių priežasčių:

(338)

SNCB finansuoja restruktūrizavimą 95,3 mln. EUR suma. Kaip paaiškinta 199–237 punktuose, šis finansavimas priskirtinas Belgijai. Jis įvykdytas į kapitalą perskaičiuojant lengvatinį kreditą ir įsiskolinimus, kurių mokėjimas buvo atidėtas, bei su jais susijusias palūkanas.

(339)

Priešingai nei 2004 m. gairių 43 punkte, 1999 m. gairėse nepripažįstama, kad įmonės indėlis yra jos būsimas pelnas. Komisija mano, kad pagal 1999 m. gairių nuostatas būsimas pelnas gali būti laikomas įmonės indėliu, jei būsimą pelną galima buvo numatyti rengiant restruktūrizavimo planą.

(340)

IFB indėlis į restruktūrizavimą visų pirma yra 2004, 2005 ir 2006 m. planuojamas pelnas, kuris iš viso turėtų būti 10,5 mln. EUR. Kaip buvo aiškinta, pelno prognozė buvo grindžiama faktiniais duomenimis, kuriuos IFB žinojo rengiant restruktūrizavimo planą, pavyzdžiui, pasirašytomis naujomis svarbiomis sutartimis, sumažėjusia atlyginimų našta sumažėjus darbo vietų, ir planuojant sinergiją pagal restruktūrizavimo planą. Todėl Komisija daro išvadą, kad šį būsimą pelną galima buvo numatyti rengiant restruktūrizavimo planą.

(341)

Be to, IFB prisideda savo finansinėmis pajamomis, gautomis iš IFB banko sąskaitų palūkanų, siekiančiomis 1,4 mln. EUR. Kaip nurodyta 187 punkte, šios būsimos pajamos buvo numatytos rengiant restruktūrizavimo planą.

(342)

Pardavusi ilgalaikį nefinansinį turtą privačioms bendrovėms, IFB prisideda 4,771 mln. EUR. Be įvairaus nedidelės vertės turto pardavimo pajamų, iš viso 0,271 mln. EUR, šią indėlio dalį daugiausia sudaro 2004 m. parduotos OCHZ terminalo akcijos. Šio OCHZ naudojamo turto bendros nuosavybės teisės (50 %) buvo perleistos už 4,5 mln. EUR sumą.

(343)

Pardavusi ilgalaikį finansinį turtą, t. y. nedidelius privačių įmonių akcijų paketus, IFB sukaupė 9,287 mln. EUR. Šios pajamos buvo gautos atsisakius tokių akcijų:

Kaip nurodyta 187 punkte, šias pajamas galima buvo numatyti rengiant restruktūrizavimo planą.

(344)

Komisijos nuomone, Belgija įrodė, kad IFB, pardavusi čia nurodytoms privačioms bendrovėms, sutelkė verslą į pagrindines veiklos sritis (core business).

(345)

Iš privačių kredito įstaigų gavusi kreditų IFB 2003 m. ir 2006 m. sukaupė 3,3 mln. EUR. Šie kreditai išsamiai buvo aprašyti sprendimo pradėti procedūrą 75–79 punktuose. Jie buvo gauti rinkos sąlygomis, be SNCB ar Belgijos valstybės garantijos bankams.

(346)

Galiausiai, IFB prisideda 1,105 mln. EUR suma, gauta iš specialių pajamų. Šios specialios pajamos – tai pelnas, gautas pardavus ilgalaikį nefinansinį turtą (daugiausia EAOS vagonus ir terminalų riedmenis).

(347)

Komisija daro išvadą, kad nuosavas IFB indėlis į restruktūrizavimo finansavimą sudaro 24,927 mln. EUR. Šioje lentelėje pateikiami visi IFB indėliai:

(348)

Taigi bendros IFB restruktūrizavimo sąnaudos siekia 125,56 mln. EUR, iš kurių 95,3 mln. EUR, t. y. 76 %, finansavo SNCB. Šis finansavimas priskiriamas Belgijos valstybei. IFB pati finansuoja 30,26 mln. EUR, t. y. 24 % šių sąnaudų.

(349)

Šiuo atveju Komisija primena, kad 1999 m. gairės nenustato mažiausio nuosavo indėlio dydžio, jose minimas tik žymus indėlis. Tačiau kadangi 2004 m. gairėse, kurios šiuo atveju negalioja, reikalaujama didesnio nei 50 % indėlio nuosavomis lėšomis, Komisijai atrodo esant tinkama priminti ypatingus sunkumus, susijusius su restruktūrizavimu (nuo kurio priklauso 250 darbo vietų likimas), pajėgumų sumažinimo svarbą (49 % sumažėjo geležinkelio vagonų skaičius; parduoti keli terminalai) ir mišriojo transporto – rinkos, kurioje IFB veikia daugiausia – svarbą Europos Sąjungos transporto politikai.

(350)

Komisija daro išvadą, kad 24 % dydžio indėlis šiomis aplinkybėmis yra didelis, taip pat atsižvelgiant į bendrovės IFB dydį ir katastrofišką finansinę jos padėtį iki restruktūrizavimo.

(351)

1999 m. 45 ir 48 punktai yra tokie:

(352)

Kaip išdėstyta sprendime pradėti procedūrą (271 punkte), Belgijos vyriausybė sutiko teikti Komisijai metines ataskaitas, kad Komisija galėtų įvertinti, ar restruktūrizavimo planas įgyvendinamas laikantis Belgijos vyriausybės įsipareigojimų.

(353)

Taip pat, kaip pažymėta pranešime apie pradedamą procedūrą (271 punkte), principas „pirmą ir paskutinį kartą“ buvo įvykdytas.

(354)

Komisija konstatuoja, kad Belgija dalį svarstomų priemonių įgyvendino neteisėtai, pažeisdama Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau, išnagrinėjus priemones, nustatyta, kad dalis jų nėra pagalbos priemonės, o likusios yra suderinamos su bendrąja rinka,

(1)

2004 m. kovo 31 d. raštu, kuris užregistruotas tą pačią dieną, Vengrijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie Vyriausybės dekretą 183/2002 (VIII.23.) (2) Sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą IV priedo 3 dalies 1 punkto c papunktyje nustatyta tvarka („laikinoji procedūra“). Dekrete, apie kurį pranešta, nustatyta išlaidų, kurias patyrė valstybinio elektros tinklo operatorius (közüzemi nagykereskedelmi engedélyes), įmonė Magyar Villamos Művek Zrt. (toliau – MVM), kompensavimo tvarka. Komisija užregistravo šį pranešimą valstybės pagalbos bylos numeriu HU 1/2004.

(2)

Vengrijos valdžios institucijos ir Komisija dėl priemonės pasikeitė keliais oficialiais raštais (3). Komisija taip pat gavo pastabų iš trečiųjų šalių (4). Taikydama laikinąją procedūrą, Komisija nustatė, kad Vengrijos elektros energijos didmeninė rinka buvo iš esmės suformuota pagal MVM ir tam tikrų elektros energijos gamintojų ilgalaikes elektros energijos pirkimo sutartis (toliau – EEPS). Remdamasi tuo metu turima informacija Komisija įtarė, kad EEPS buvo neteisėtų valstybės pagalbos elementų.

(3)

2005 m. balandžio 13 d. raštu, užregistruotu 2005 m. balandžio 15 d., Vengrijos valdžios institucijos atšaukė pranešimą apie Vyriausybės dekretą 183/2002. 2005 m. gegužės 4 d. pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (toliau – Procedūrinis reglamentas) (5), Komisija savo iniciatyva užregistravo valstybės pagalbos bylą (bylos numeris NN 49/05) dėl EEPS.

(4)

2005 m. gegužės 24 d. raštu (D/54013) Komisija paprašė Vengrijos valdžios institucijų papildomos informacijos. 2005 m. liepos 20 d. atsakymą Komisija užregistravo 2005 m. liepos 25 d. Daugiau informacijos Vengrijos valdžios institucijos pateikė 2005 m. rugsėjo 28 d. raštu, kuris užregistruotas 2005 m. rugsėjo 30 d.

(5)

2005 m. lapkričio 9 d. raštu Komisija informavo Vengriją, kad nusprendė pradėti procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį dėl EEPS (toliau – Sprendimas pradėti procedūrą). Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (6).

(6)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pareiškė abejones dėl EEPS suderinamumo su bendrąja rinka ir pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas.

(7)

Paprašiusi pratęsti pastabų pateikimo terminą ir Komisijai su tuo sutikus (7), Vengrija pastabas dėl Sprendimo pradėti procedūrą pateikė 2006 m. sausio 31 d., o Komisija jas užregistravo 2006 m. vasario 1 d.

(8)

Komisija, po kelių prašymų sutikusi pratęsti pastabų pateikimo terminą (8), trečiųjų šalių pastabas užregistravo taip: 2006 m. sausio 11 d. MVM; 2006 m. sausio 20 d. trečiosios šalies, kuri pageidavo, kad jos tapatybė nebūtų atskleista; 2006 m. sausio 20 d. ir kovo 6 d.Marta jėgainės; 2006 m. vasario 10 d. banko […]; 2006 m. vasario 13 ir 14 d.AES-Tisza jėgainės, 2006 m. vasario 13 d. banko […]; 2006 m. vasario 14 d.Electrabel S.A. ir jos patronuojamosios Dunament jėgainės; 2006 m. vasario 21 d. Budapešto jėgainės; ir 2006 m. vasario 21 d.Csepel jėgainės pateiktas pastabas.

(9)

Gavusi Vengrijos valdžios institucijų patvirtinimą, kad taikant šią procedūrą trečiųjų šalių pateikta informacija bus laikoma konfidencialia (9), Komisija 2006 m. balandžio 25 d. nusiuntė Vengrijai minėtas pastabas.

(10)

Vengrijos valdžios institucijos pateikė pirmąją pastabų dėl trečiųjų šalių pastabų dalį 2006 m. birželio 28 d. raštu, kuris užregistruotas 2006 m. birželio 29 d., antrąją dalį – 2006 m. liepos 24 d. raštu, kuris užregistruotas 2006 m. liepos 25 d.

(11)

Komisijos narė N. Kroes, žinodama, kad Vengrijos energetikos sektoriuje planuojami teisės aktų pakeitimai, 2006 m. spalio 17 d. nusiuntė raštą Ministrui J. Kóka, kuriame Vengrijos Vyriausybė raginama naujuose teisės aktuose išspręsti EEPS ir galimų kompensuojamųjų priemonių pagal ES teisę klausimą.

(12)

2006 m. gruodžio 19 d. įmonė AES-Tisza pateikė daugiau pastabų ir pareiškė nepasitenkinimą keliais Komisijos procedūros aspektais.

(13)

2006 m. lapkričio 21 d. (užregistruotas 2006 m. lapkričio 23 d.) ir 2007 m. sausio 15 d. (užregistruotas tą pačią dieną) raštuose ir 2006 m. gruodžio 18 d. ir 2007 m. kovo 8 d. susitikimuose su Komisija Vengrijos valdžios institucijos patvirtino ketinimą padaryti teisės aktų pakeitimus, susijusius su energetikos sektoriaus liberalizavimu, ir taip kartu pakeisti esamą padėtį didmeninėje elektros rinkoje.

(14)

2007 m. balandžio 23 d. Komisija nusiuntė prašymą suteikti daugiau informacijos. Vengrija atsakė 2007 m. birželio 5 d., o 2007 m. rugpjūčio 6 d. atsiuntė papildomos informacijos.

(15)

2007 m. gegužės 4 d. raštu Vengrijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad sudarė darbo komitetą derėtis su visais susijusiais gamintojais dėl EEPS nutraukimo ar esminių pakeitimų. Atitinkamai 2007 m. gegužės 11 d. Vyriausybė priėmė Sprendimą Nr. 2080/2007 (V.11.) dėl ilgalaikių elektros energijos pirkimo sutarčių energetikos sektoriuje (10), kuriuo sudarytas minėtas darbo komitetas (vadovaujamas Vyriausybės kanceliarijos), siekiant nedelsiant išspręsti EEPS klausimą pagal ES valstybės pagalbos taisykles ir nurodyti dėl to pradėti oficialias derybas su susijusiais elektros energijos gamintojais. 2007 m. liepos 3 d. raštu Vengrijos Vyriausybė informavo Komisiją apie pirmųjų derybų, kurios vyko 2007 m. birželio mėn., rezultatus.

(16)

Vykstant liberalizacijos procesui naujasis Elektros energijos aktas (11) paskelbtas 2007 m. liepos 2 d., o iš dalies įsigaliojo 2007 m. spalio 15 d. ir 2008 m. sausio 1 d. Vengrijos Vyriausybė 2007 m. liepos 25 d. raštu informavo Komisiją apie naujuoju elektros energijos aktu pasiektus laimėjimus, susijusius su Vengrijos elektros rinkos atvėrimu. Tačiau naujuoju aktu nepakeistos ir toliau liko galioti MVM ir Sprendime pradėti procedūrą išvardytų elektros energijos gamintojų EEPS.

(17)

2007 m. liepos 26 d. raštu Komisija pateikė daugiau klausimų Vengrijos valdžios institucijoms.

(18)

2007 m. rugsėjo 7 d. Komisija užregistravo Vengrijos Vyriausybės raštą, kuriuo prašoma daugiau laiko, kad būtų galima sėkmingai užbaigti derybas su gamintojais.

(19)

2007 m. rugsėjo 24 d. ir spalio 31 d. Komisija užregistravo Vengrijos atsakymus į 2007 m. liepos 26 d. klausimus.

(20)

2007 m. gruodžio 14 d. pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (toliau – Procedūrinis reglamentas) 5 straipsnio 2 dalį Komisija nusiuntė Vengrijos valdžios institucijoms priminimą, išvardydama klausimus, į kuriuos atsakant pateikta informacija dar neišsami. Vengrijos valdžios institucijos atsakė 2008 m. sausio 16 d. raštu.

(21)

Kadangi įmonės Dunament ir AES-Tisza nepateikė prašomų duomenų, Vengrijos valdžios institucijos teigė, kad negalėjo pateikti išsamaus atsakymo į Komisijos klausimus.

(22)

Atitinkamai, 2008 m. vasario 15 d. Komisija priėmė nurodymą pateikti informaciją, kuriuo reikalaujama, kad Vengrija per penkiolika dienų pateiktų sprendime išvardytus duomenis.

(23)