31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/1

(1)

Laisvas saugaus ir sveiko maisto judėjimas yra vienas pagrindinių vidaus rinkos aspektų, labai svarbus piliečių sveikatai bei gerovei ir jų socialiniams bei ekonominiams interesams.

(2)

Įgyvendinant Bendrijos politiką, turėtų būti užtikrintas aukštas žmonių gyvybės ir sveikatos apsaugos lygis.

(3)

Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, žmonėms skirtuose maisto produktuose naudojami maisto priedai, fermentai ir kvapiosios medžiagos turi būti įvertintos prieš pateikiant šias medžiagas į Bendrijos rinką.

(4)

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (3), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų (4) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1334/2008 dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų (5) (toliau – maisto sektorių teisės aktai) nustatomi suderinti kriterijai ir reikalavimai, susiję su šių medžiagų įvertinimu ir jų leidimų suteikimu.

(5)

Visų pirma numatyta, kad maisto priedai, fermentai ir kvapiosios medžiagos – pastarųjų saugumas turi būti įvertintas pagal Reglamentą (EB) Nr. 1334/2008 [dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų] – neturi būti pateikti į rinką ir naudojami žmonėms skirtame maiste, remiantis sąlygomis, nustatytomis visų maisto sektorių teisės aktuose, nebent jie yra įtraukti į leistinų medžiagų Bendrijos sąrašą.

(6)

Maisto gamybos ir tvarkymo skaidrumo užtikrinimas yra ypatingai svarbus siekiant išsaugoti vartotojų pasitikėjimą.

(7)

Tokiomis aplinkybėmis, atrodo, tikslinga parengti bendrą šių trijų kategorijų medžiagų įvertinimo ir leidimų išdavimo procedūrą Bendrijos lygiu, kuri būtų veiksminga, ribotos trukmės ir skaidri, siekiant palengvinti jų laisvą judėjimą Bendrijos rinkoje.

(8)

Ši bendra procedūra turi būti pagrįsta gero valdymo ir teisinio tikrumo principais bei turi būti įgyvendinama laikantis tų principų.

(9)

Taigi, nustatant įvairius procedūros etapus, jiems taikomus terminus, dalyvaujančių šalių vaidmenį ir taikytinus principus, šiuo reglamentu užbaigiama medžiagų leidimų suteikimo reglamentavimo sistema. Tačiau dėl tam tikrų procedūros aspektų reikia atsižvelgti į kiekvieno maisto sektoriaus teisės aktų specifiką.

(10)

Numatant procedūros terminus, atsižvelgiama į skirtingų kriterijų, nustatytų atskirų maisto sektorių teisės aktuose, nagrinėjimui reikalingą laiką bei suteikiama pakankamai laiko konsultacijoms rengiant priemonių projektą. Visų pirma, Komisijai skirtas devynių mėnesių terminas pateikti reglamento, atnaujinančio Bendrijos sąrašą, projektą nereiškia, kad tai negalėtų būti atlikta per trumpesnį laikotarpį.

(11)

Gavusi paraišką Komisija turėtų pradėti procedūrą ir, atlikusi paraiškos galiojimo ir taikymo įvertinimą, prireikus nedelsiant prašyti Europos maisto saugos tarnybos (toliau – Tarnyba), įsteigtos 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiu Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiu su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (6), nuomonės.

(12)

Pagal maisto produktų rizikos įvertinimo sistemą, nustatytą Reglamente (EB) Nr. 178/2002, medžiagas pateikti į rinką leidžiama tik prieš tai atlikus kuo aukštesnio lygio žmonių sveikatai keliamos rizikos nepriklausomą mokslinį įvertinimą. Tarnybai atlikus rizikos įvertinimą, Komisija, remdamasi glaudų Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimą užtikrinančia reguliavimo procedūra, priima sprendimą dėl rizikos valdymo.

(13)

Leidimas pateikti medžiagas į rinką turėtų būti suteikiamas pagal šio reglamento nuostatas, jeigu yra atitinkami maisto sektorių teisės aktuose nustatyti reikalavimai leidimų suteikimui.

(14)

Pripažinta, kad kai kuriais atvejais vien tik mokslinis rizikos įvertinimas negali suteikti visos informacijos, kuria turėtų būti grindžiamas sprendimas dėl rizikos valdymo, ir kad reikėtų tinkamai atsižvelgti į kitus teisėtus su svarstomu klausimu susijusius socialinius, ekonominius, kultūrinius, etinius ir aplinkosaugos veiksnius bei į kontrolės priemonių tinkamumą.

(15)

Siekiant informuoti atitinkamų sektorių veiklos vykdytojus ir visuomenę apie galiojančius leidimus, reikėtų leistinas medžiagas įrašyti į Bendrijos sąrašą, kurį rengia, tvarko ir skelbia Komisija.

(16)

Prireikus ir esant tam tikroms aplinkybėms, pagal specifinio maisto sektoriaus teisės aktus gali būti numatyta mokslinių duomenų ir kitos pareiškėjo pateiktos informacijos apsauga tam tikrą laikotarpį. Tokiu atveju maisto sektoriaus teisės aktuose turėtų būti nustatytos sąlygos, kurioms esant šie duomenys negalėtų būti panaudoti kito pareiškėjo naudai.

(17)

Tarnybos ir jos veiklos srityse veikiančių valstybių narių institucijų tinklų kūrimas yra vienas pagrindinių Tarnybos veiklos principų. Todėl rengdama nuomonę Tarnyba gali kreiptis į tinklą – ši galimybė jai suteikta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 36 straipsniu ir Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2230/2004 (7).

(18)

Bendra medžiagų leidimų suteikimo procedūra turi atitikti skaidrumo ir visuomenės informavimo reikalavimus, ir tuo pačiu užtikrinti pareiškėjų teisę išsaugoti tam tikros informacijos konfidencialumą.

(19)

Siekiant apsaugoti pareiškėjo konkurencinę padėtį, reikėtų atsižvelgti į tam tikrų paraiškos aspektų konfidencialumo išsaugojimą. Tačiau informacija susijusi su medžiagos saugumu, įskaitant toksikologinius tyrimus, tačiau neapsiribojant jais, kiti saugumo tyrimai ir pirminiai duomenys jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti laikomi konfidencialiais.

(20)

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 178/2002 Tarnybos saugomiems dokumentams taikomas 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (8).

(21)

Reglamente (EB) Nr. 178/2002 nustatytos padarinių likvidavimo priemonių taikymo procedūros, susijusios su Bendrijos kilmės arba iš trečiųjų šalių importuotais maisto produktais. Jis suteikia teisę Komisijai patvirtinti tokias priemones tais atvejais, kai maisto produktai gali kelti rimtą pavojų žmonių arba gyvūnų sveikatai ar aplinkai ir kai šio pavojaus neįmanoma sėkmingai išvengti konkrečios (-ių) valstybės (-ių) narės (-ių) taikomomis priemonėmis.

(22)

Siekiant veiksmingumo ir teisės aktų supaprastinimo, per vidutinės trukmės laikotarpį reikėtų išnagrinėti klausimą dėl galimybės išplėsti bendros procedūros taikymo sritį, kad ją būtų galima taikyti kitiems maisto sritį reglamentuojantiems teisės aktams.

(23)

Atsižvelgiant į tai, kad dėl nacionalinės teisės aktų ir nuostatų skirtumų valstybės narės negali deramai pasiekti šio reglamento tikslų, ir todėl šie tikslai gali būti geriau pasiekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali priimti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nurodytą proporcingumo principą šiuo reglamentu nenumatoma nieko, kas nėra būtina tiems tikslams pasiekti.

(24)

Priemonės, būtinos šiam reglamentui įgyvendinti, turėtų būti priimtos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (9).

(25)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus atnaujinti Bendrijos sąrašus. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines visų maisto sektorių teisės aktų nuostatas, inter alia, papildant juos naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(26)

Veiksmingumo sumetimais reguliavimo procedūrai su tikrinimu taikomi įprasti terminai turėtų būti trumpinami siekiant į Bendrijos sąrašus įtraukti medžiagas ir įtraukti, išbraukti ar pakeisti su Bendrijos sąrašuose esančia medžiaga susijusias sąlygas, specifikacijas ar apribojimus.

(27)

Kai ypatingos skubos atvejais neįmanoma laikytis įprastų reguliavimo procedūrai su tikrinimu numatytų terminų, Komisija, siekdama iš Bendrijos sąrašų išbraukti medžiagą ir įtraukti, išbraukti ar pakeisti su Bendrijos sąrašuose esančia medžiaga susijusias sąlygas, specifikacijas ar apribojimus, turėtų galėti taikyti Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 6 dalyje numatytą skubos procedūrą,

a)

medžiagos įtraukimas į Bendrijos sąrašą;

b)

medžiagos išbraukimas iš Bendrijos sąrašo;

c)

su Bendrijos sąraše esančia medžiaga susijusių sąlygų, specifikacijų ar apribojimų įtraukimas, išbraukimas ar keitimas.

a)

per 14 darbo dienų nuo paraiškos gavimo dienos nusiunčia pareiškėjui rašytinį laiško gavimo patvirtinimą;

b)

prireikus nedelsdama praneša Tarnybai apie paraišką ir paprašo jos pateikti nuomonę pagal 3 straipsnio 2 dalį.

a)

4 straipsnio 1 dalyje nurodytos paraiškos turiniu, parengimu ir pateikimu;

b)

paraiškų galiojimo patikrinimo taisyklėmis;

c)

informacijos, kurią reikia pateikti 5 straipsnyje nurodytoje Tarnybos nuomonėje, pobūdžiu.

a)

pareiškėjo vardas, pavardė ar pavadinimas ir adresas;

b)

medžiagos pavadinimas ir aiškus jos apibūdinimas;

c)

konkrečiuose maisto produktuose ar ant jų arba maisto produktų kategorijoms naudojamos medžiagos pagrindimas;

d)

informacija, susijusi su medžiagos saugos įvertinimu;

e)

kai taikoma, analizės metodas (-ai).

31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/7

(1)

Laisvas saugaus ir sveiko maisto judėjimas yra vienas iš pagrindinių vidaus rinkos aspektų ir turi didelį poveikį piliečių sveikatai bei gerovei ir jų socialiniams bei ekonominiams interesams.

(2)

Įgyvendinant Bendrijos politiką, turėtų būti užtikrintas aukštas žmonių gyvybės ir sveikatos apsaugos lygis.

(3)

Šiuo metu maisto fermentai, išskyrus fermentus, naudojamus kaip maisto priedai, valstybių narių teisės aktais nereglamentuojami arba reglamentuojami kaip pagalbinės perdirbimo medžiagos. Dėl nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su maisto fermentų įvertinimu ir leidimų suteikimu, skirtumų gali būti trukdoma jų laisvam judėjimui, sukuriant sąlygas atsirasti nelygiai ir nesąžiningai konkurencijai. Todėl būtina patvirtinti Bendrijos taisykles, suderinančias nacionalines nuostatas, susijusias su fermentų naudojimu maisto produktuose.

(4)

Šis reglamentas turėtų apimti tik į maisto produktus dedamus fermentus, kurie atlieka technologinę funkciją gaminant, perdirbant, ruošiant, apdorojant, pakuojant, vežant ar laikant tokius maisto produktus, įskaitant fermentus, naudojamus kaip pagalbinės perdirbimo medžiagos (toliau – maisto fermentai). Todėl šio reglamento taikymo sritis neturėtų apimti fermentų, kurių dedama į maisto produktus ne technologinei funkcijai atlikti, bet kurie yra skirti žmonėms vartoti, pavyzdžiui, mitybos ar virškinimo gerinimo tikslais. Maisto produktų, pavyzdžiui, sūrio ir vyno, gamyboje tradiciškai naudojamų mikrobų kultūrų, kurios gali atsitiktinai pagaminti fermentų, bet nėra specialiai naudojamos juos gaminant, nereikėtų laikyti maisto fermentais.

(5)

Maisto fermentus, išimtinai naudojamus gaminant maisto priedus, kurie patenka į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (3) taikymo sritį, reikėtų pašalinti iš šio reglamento taikymo srities, nes tų maisto produktų sauga jau įvertinta ir reglamentuota. Tačiau tokius maisto fermentus naudojant maisto produktuose, jiems taikomas šis reglamentas.

(6)

Maisto fermentai turėtų būti tvirtinami ir naudojami tik tuo atveju, jeigu jie atitinka šiame reglamente nustatytus kriterijus. Maisto fermentai turi būti saugūs naudoti, turi būti technologinis jų naudojimo poreikis ir jų naudojimas neturi klaidinti vartotojo. Vartotojo klaidinimas apima klaidinimą dėl naudojamų ingredientų pobūdžio, šviežumo ir kokybės, produkto ar gamybos proceso natūralumo arba produkto maistinių savybių, bet tuo neapsiriboja. Tvirtinant maisto fermentus taip pat reikėtų atsižvelgti į kitus su svarstomu klausimu susijusius visuomeninius, ekonominius, tradicinius, etinius ir aplinkos veiksnius, atsargumo principą bei kontrolės įvykdomumą.

(7)

Kai kuriuos maisto fermentus yra leidžiama naudoti konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, vaisių sultyse ir tam tikruose panašiuose produktuose bei kai kuriuose žmonėms vartoti skirtuose laktoproteinuose, taip pat tam tikrose leistinose vynininkystės technologijose ir procesuose. Šiuos maisto fermentus reikėtų naudoti laikantis šio reglamento ir atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose nustatytų konkrečių nuostatų. Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti 2001 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 2001/112/EB dėl žmonių maistui skirtų vaisių sulčių ir tam tikrų panašių produktų (4), 1983 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 83/417/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su tam tikrais žmonėms vartoti skirtais laktoproteinais (kazeinais ir kazeinatais) suderinimo (5) ir 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (6). Kadangi šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems maisto fermentams, reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti 1997 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 258/97 dėl naujų maisto produktų ir naujų maisto komponentų (7).

(8)

Bendrijoje leistinus naudoti maisto fermentus reikėtų įtraukti į Bendrijos sąrašą, kuriame fermentai turėtų būti aiškiai aprašyti, ir nurodytos jų naudojimą reglamentuojančios sąlygos, įskaitant, jei būtina, informaciją apie jų funkciją galutiniame maisto produkte. Šis sąrašas turėtų būti papildytas specifikacijomis, visų pirma dėl jų kilmės, jei reikia, įskaitant informaciją apie alerginį poveikį turinčias savybes ir grynumo kriterijus.

(9)

Siekiant užtikrinti suderinamumą, maisto fermentų rizikos įvertinimas ir jų įtraukimas į Bendrijos sąrašą turėtų būti atliekamas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1331/2008, nustatančiame bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą (8), nustatyta tvarka.

(10)

Remiantis 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiu Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiu su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (9), dėl klausimų, kurie gali daryti poveikį visuomenės sveikatai, turi būti konsultuojamasi su Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba).

(11)

Į 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (10) taikymo sritį patenkantiems maisto fermentams leidimas turėtų būti išduodamas pagal tą reglamentą ir pagal šį reglamentą.

(12)

Į Bendrijos sąrašą pagal šį reglamentą jau įtrauktas maisto fermentas, kuris yra paruoštas naudojantis gamybos metodais arba pradinėmis medžiagomis, kurie labai skiriasi nuo įtrauktų į Tarnybos rizikos įvertinimą arba nuo tų, kuriems taikomi leidimai bei specifikacijos pagal šį reglamentą, turėtų būti pateiktas įvertinti Tarnybai. „Labai besiskiriantis“ galėtų reikšti, inter alia, gamybos metodo pakeitimą, kai fermentas nebėra išgaunamas iš augalų ekstrahavimo būdu, bet pagaminamas fermentacijos būdu pasinaudojant mikroorganizmu arba pirminio mikroorganizmo genetine modifikacija, pradinių medžiagų pakeitimą arba dalelių dydžio pakeitimą.

(13)

Kadangi daug maisto fermentų jau pateikta į Bendrijos rinką, reikėtų priimti nuostatas siekiant užtikrinti, kad būtų sklandžiai pereita prie Bendrijos maisto fermentų sąrašo, o dabartinė maisto fermentų rinka nebūtų sutrikdyta. Pareiškėjams reikėtų duoti pakankamai laiko pateikti tų produktų rizikos įvertinimui būtiną informaciją. Todėl reikėtų suteikti pradinį dvejų metų laikotarpį nuo įgyvendinimo priemonių, kurios bus nustatytos pagal Reglamentą (EB) Nr. 1331/2008 [, nustatantį bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą,] taikymo dienos, kad pareiškėjai turėtų pakankamai laiko pateikti informaciją apie esamus fermentus, kurie gali būti įtraukti į Bendrijos sąrašą, kuris turi būti parengtas pagal šį reglamentą. Taip pat turėtų būti numatyta galimybė per pradinį dvejų metų laikotarpį pateikti paraiškas gauti leidimus naujiems fermentams. Tarnyba turėtų nedelsdama įvertinti visas paraiškas dėl maisto fermentų, apie kuriuos tuo laikotarpiu buvo pateikta pakankamai informacijos.

(14)

Siekiant visiems pareiškėjams užtikrinti sąžiningas ir vienodas sąlygas, Bendrijos sąrašas turėtų būti parengtas vienu etapu. Šis sąrašas turėtų būti parengtas pabaigus visų maisto fermentų, apie kuriuos pradiniu dvejų metų laikotarpiu buvo pateikta pakankamai informacijos, rizikos įvertinimą. Vis dėlto atskirų fermentų rizikos įvertinimą Tarnyba turėtų paskelbti, kai tik jis bus baigtas.

(15)

Per pradinį dvejų metų laikotarpį tikimasi sulaukti daug paraiškų. Todėl gali prireikti ilgesnio laikotarpio, kol bus baigta vertinti fermentų pagal tas paraiškas rizika ir parengtas Bendrijos sąrašas. Siekiant užtikrinti vienodas naujų fermentų pateikimo į rinką sąlygas pasibaigus pradiniam dvejų metų laikotarpiui, reikėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį, kuriuo maisto fermentai ir maisto produktai, pagaminti naudojant maisto fermentus, galėtų būti pateikti į rinką ir naudojami laikantis valstybėse narėse galiojančių nacionalinių taisyklių, kol bus parengtas Bendrijos sąrašas.

(16)

Maisto fermentai E 1103 invertazė ir E 1105 lizocimas, kuriems kaip maisto priedams buvo duotas leidimas pagal 1995 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/2/EB dėl maisto priedų, išskyrus dažiklius ir saldiklius (11), ir jų naudojimą reglamentuojančios sąlygos iš Direktyvos 95/2/EB turėtų būti perkeltos į Bendrijos sąrašą, kai pagal šį reglamentą jis bus sudarytas. Be to, pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999 leidžiama naudoti ureazę, beta-gliukanazę ir lizocimą vyne laikantis sąlygų, nustatytų 2008 m. gegužės 8 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 423/2008, nustatančiame tam tikras išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1493/1999 įgyvendinimo taisykles ir nustatančiame Bendrijos vynininkystės metodų bei procesų kodeksą (12). Šios medžiagos yra maisto fermentai ir joms turėtų būti taikomas šis reglamentas. Todėl, dėl jų naudojimo vyne pagal Reglamentą (EB) Nr. 1493/1999 ir Reglamentą (EB) Nr. 423/2008, jos turėtų būti įrašytos į Bendrijos sąrašą, kai jis bus parengtas.

(17)

Maisto fermentams toliau taikomi bendrieji ženklinimo reikalavimai, nustatyti 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (13) ir, prireikus, Reglamente (EB) Nr. 1829/2003 bei 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo (14). Be to, šiame reglamente turėtų būti nustatytos specifinės nuostatos dėl atskirai gamintojams arba vartotojui parduodamų maisto fermentų ženklinimo.

(18)

Maisto fermentams taikoma Reglamente (EB) Nr. 178/2002 pateikta maisto apibrėžtis, todėl kai tie fermentai naudojami maisto produktuose, tų produktų ženklinime pagal Direktyvą 2000/13/EB juos reikia nurodyti kaip ingredientus. Maisto fermentus reikėtų žymėti pagal jų technologinę funkciją maisto produkte, kartu nurodant konkretų maisto fermento pavadinimą. Tačiau turėtų būti numatyta nuo ženklinimo nuostatų leidžianti nukrypti nuostata tais atvejais, kai fermentas neatlieka technologinės funkcijos galutiniame produkte, bet į maisto produktą perkeliamas su vienu ar keliais maisto produkto ingredientais arba kai jis panaudotas kaip pagalbinė perdirbimo medžiaga. Reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą 2000/13/EB.

(19)

Maisto fermentus reikėtų nuolat stebėti ir prireikus jie turėtų būti iš naujo įvertinti, atsižvelgiant į kintančias jų naudojimo sąlygas bei naują mokslinę informaciją.

(20)

Šio reglamento įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (15).

(21)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus patvirtinti atitinkamas pereinamojo laikotarpio priemones. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir yra skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas, inter alia, papildant jį naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(22)

Siekiant proporcingai ir veiksmingai tobulinti ir atnaujinti maisto fermentus reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus, būtina rinkti duomenis, dalintis informacija ir koordinuoti valstybių narių darbą. Tuo tikslu gali būti naudinga atlikti tyrimus konkrečiais klausimais, taip siekiant palengvinti sprendimų priėmimo procesą. Todėl reikėtų, kad Bendrija, laikydamasi biudžeto procedūros, finansuotų tokius tyrimus. Šių priemonių finansavimas reglamentuojamas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (16).

(23)

Siekiant užtikrinti šio reglamento laikymąsi, valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 882/2004 nuostatas vykdo oficialią kontrolę.

(24)

Kadangi valstybės narės negali deramai pasiekti šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti Bendrijos taisykles dėl maisto fermentų, o dėl rinkos bendrumo interesų bei aukšto lygio vartotojų apsaugos to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

a)

patvirtintų Bendrijos maisto fermentų sąrašas;

b)

maisto fermentų naudojimo maisto produktuose sąlygos;

c)

parduodamų maisto fermentų ženklinimo taisyklės.

a)

maisto priedus, patenkančius į Reglamento (EB) Nr. 1333/2008 [dėl maisto priedų] taikymo sritį;

b)

pagalbines perdirbimo medžiagas.

a)

specifiniuose maisto produktuose;

b)

kitiems nei šiame reglamente numatytiems tikslams.

a)

„maisto fermentas“ – produktas, pagamintas iš augalų, gyvūnų, mikroorganizmų ar jų produktų, įskaitant produktus, pagamintus fermentacijos būdu, pasinaudojant mikroorganizmais:

b)

„maisto fermentų preparatas“ – vieno arba kelių maisto fermentų mišinys, kuriame medžiagos, pavyzdžiui, maisto priedai ir (arba) kiti maisto komponentai, yra naudojamos siekiant, kad jos padėtų laikyti, parduoti, standartizuoti, atskiesti ar ištirpinti šiuos fermentus.

a)

remiantis turimais moksliniais įrodymais, jis, jei naudojamas taip, kaip siūloma, nekelia pavojaus vartotojų sveikatos saugai;

b)

yra pagrįstas technologinis poreikis, ir

c)

jo naudojimas neklaidina vartotojo. Vartotojo klaidinimas apima klaidinimą dėl naudojamų ingredientų pobūdžio, šviežumo ir kokybės, produkto ar gamybos proceso natūralumo arba produkto maistinių savybių, bet tuo neapsiriboja.

a)

maisto fermento pavadinimas;

b)

maisto fermento specifikacijos, įskaitant jo kilmę, grynumo kriterijus ir kitą būtiną informaciją;

c)

maisto produktai, į kuriuos gali būti dedamas maisto fermentas;

d)

sąlygos, kuriomis maisto fermentas gali būti naudojamas; atitinkamais atvejais maisto fermentui nenustatomas didžiausias leistinas kiekis. Tuo atveju maisto fermentas naudojamas pagal quantum satis principą;

e)

jei taikoma, visi maisto fermento tiesioginio pardavimo galutiniams vartotojams apribojimai;

f)

prireikus, konkretūs reikalavimai, susiję su maisto produktų, kuriuose buvo naudoti maisto fermentai, ženklinimu siekiant užtikrinti, kad galutinis vartotojas būtų informuojamas apie fizinę maisto produkto būklę ar to produkto specifinį apdorojimo būdą.

a)

ar atitinkama medžiaga atitinka maisto fermento apibrėžtį, pateiktą 3 straipsnyje;

b)

ar konkretus maisto produktas priklauso Bendrijos maisto fermentų sąrašo maisto produktų kategorijai.

a)

kiekvieno maisto fermento pavadinimas, nustatytas pagal šį reglamentą, arba prekinis pavadinimas, kuriame nurodomas kiekvieno maisto fermento pavadinimas, o nesant tokio pavadinimo – pripažintas pavadinimas, pateikiamas Tarptautinėje biochemijos ir molekulinės biologijos sąjungos (angl. IUBMB) nomenklatūroje;

b)

užrašas „maisto produktams“ arba užrašas „ribotai naudoti maisto produktuose“, arba dar konkretesnė nuoroda dėl numatomo naudojimo maisto produktuose;

c)

jei reikia, konkrečios laikymo ir (arba) naudojimo sąlygos;

d)

partiją arba siuntą nurodantis ženklas;

e)

naudojimo instrukcijos, jeigu jų nepateikus būtų sukliudyta tinkamai naudoti maisto fermentą;

f)

gamintojo, pakuotojo arba pardavėjo vardas, pavardė arba įmonės pavadinimas ir adresas;

g)

kiekvieno komponento arba komponentų grupės didžiausias kiekis, atitinkantis leistiną vartoti maisto produktuose kiekį, ir (arba) aiškiais ir lengvai suprantamais terminais pateikta atitinkama informacija, leidžianti pirkėjui patikrinti, ar įvykdyti šiame reglamente ar kituose susijusiuose Bendrijos teisės aktuose nustatyti reikalavimai; kai tie patys kiekybiniai apribojimai yra taikomi atskirai arba mišinyje naudojamų komponentų grupei, bendrą procentinę dalį galima nurodyti vienu skaičiumi; kiekio riba nurodoma skaičiais arba pagal quantum satis principą;

h)

grynasis (neto) kiekis;

i)

maisto fermento (-ų) aktyvumas;

j)

minimalus galiojimo ar tinkamumo vartoti terminas;

k)

prireikus, informacija apie maisto fermentus ar kitas medžiagas, kaip nurodyta šiame straipsnyje ir išvardyta Direktyvos 2000/13/EB IIIa priede.

a)

kiekvieno maisto fermento pavadinimas, nustatytas pagal šį reglamentą, arba prekinis pavadinimas, kuriame nurodomas kiekvieno maisto fermento pavadinimas, o nesant tokio pavadinimo – pripažintas pavadinimas, pateikiamas IUBMB nomenklatūroje;

b)

užrašas „maisto produktams“ arba užrašas „ribotai naudoti maisto produktuose“, arba dar konkretesnė nuoroda dėl numatomo naudojimo maisto produktuose.

a)

Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 [, nustatančio bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą,] 5 straipsnio 1 dalis netaikoma Tarnybai priimant nuomonę;

b)

Komisija pirmą kartą patvirtina Bendrijos sąrašą Tarnybai pateikus nuomonę dėl visų į registrą įtrauktų maisto fermentų.

a)

E 1103 invertazė ir E1105 lizocimas, pateikiant jų naudojimą reglamentuojančias sąlygas, kaip nurodyta Direktyvos 95/2/EB I priede ir III priedo C dalyje;

b)

ureazė, betagliukanazė ir lizocimas, skirti naudoti vyne pagal Reglamentą (EB) Nr. 1493/1999 ir to reglamento įgyvendinimo taisykles.

„—

šliužo fermentai, atitinkantys 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų (18) numatytus reikalavimus,

—

kiti pieną traukinantys fermentai, atitinkantys Reglamente (EB) Nr. 1332/2008 numatytus reikalavimus.

1)

6 straipsnio 4 dalis iš dalies keičiama taip:

2)

6 straipsnio 6 dalis papildoma šia įtrauka:

„—

Pektolitiniai fermentai, atitinkantys 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų (20) numatytus reikalavimus;

—

Proteolitiniai fermentai, atitinkantys Reglamente (EB) Nr. 1332/2008 numatytus reikalavimus;

—

Amilolitiniai fermentai, atitinkantys Reglamente (EB) Nr. 1332/2008 numatytus reikalavimus.

„d)

maisto fermentams, patenkantiems į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų (21) taikymo sritį.

31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/16

(1)

Laisvas saugaus ir sveiko maisto judėjimas yra vienas iš pagrindinių vidaus rinkos aspektų ir turi didelį poveikį piliečių sveikatai bei gerovei ir jų socialiniams bei ekonominiams interesams.

(2)

Įgyvendinant Bendrijos politiką, turėtų būti užtikrintas aukštas žmonių gyvybės ir sveikatos apsaugos lygis.

(3)

Šiuo reglamentu, siekiant užtikrinti veiksmingą vidaus rinkos veikimą ir aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį bei aukštą vartotojų apsaugos lygį, įskaitant vartotojų interesų apsaugą, taikant išsamias bei supaprastintas procedūras yra pakeičiamos ankstesnės direktyvos ir sprendimai dėl maisto produktuose leistinų naudoti maisto priedų.

(4)

Šiuo reglamentu yra suderinamas maisto priedų naudojimas maisto produktuose Bendrijoje. Tai apima maisto priedų naudojimą maisto produktuose, kuriems taikoma 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyva 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo (3) ir tam tikrų maisto dažiklių naudojimą ženklinant mėsą sveikumo ženklais bei dekoratyviniam kiaušinių lukštų dažymui ir žymėjimui. Reglamentu taip pat yra suderinamas maisto priedų naudojimas maisto prieduose ir maisto fermentuose, tokiu būdu užtikrinant jų saugą bei kokybę ir sudarant palankias sąlygas jų laikymui ir naudojimui. Tai anksčiau nebuvo reglamentuojama Bendrijos lygmeniu.

(5)

Maisto priedai – tai medžiagos, kurios paprastai nėra vartojamos kaip atskiras maisto produktas, bet yra tikslingai dedamos į maisto produktus šiame reglamente apibūdintu technologiniu tikslu, pavyzdžiui, siekiant konservuoti maistą. Šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems maisto priedams ir todėl atsižvelgiant į mokslo pažangą bei technologinius pokyčius turėtų būti patikslintas funkcinių grupių sąrašas. Tačiau medžiagos neturėtų būti laikomos maisto priedais, kai jos yra naudojamos aromatui ir (arba) skoniui suteikti arba mitybos tikslais, pavyzdžiui, kaip druskos pakaitalai, vitaminai bei mineralai. Be to, šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas maisto produktams priskiriamoms medžiagoms, kurios gali būti naudojamos technologiniais tikslais, pavyzdžiui natrio chloridas arba dažymui naudojamas šafranas ir maisto fermentai. Tačiau preparatai, gauti iš maisto produktų ir kitų valgomų natūralių gamybos žaliavų, turintys technologinį poveikį galutiniam produktui ir gauti ekstrahuojant, kai atrankiniu būdu išgaunamos maistinių ar aromatinių sudedamųjų dalių sudedamosios dalys (pigmentai), turėtų būti laikomi priedais, kaip apibrėžta šiame reglamente. Galiausiai maisto fermentams taikomas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų (4), ir todėl jiems šis reglamentas nėra taikomas.

(6)

Šis reglamentas neturėtų būti taikomas medžiagoms, kurios nėra vartojamos kaip atskiras maisto produktas, tačiau yra tikslingai naudojamos maisto produktų gamyboje, ir kurios galutiniame maisto produkte sudaro tik likutį ir neturi technologinio poveikio galutiniam produktui (pagalbinės perdirbimo medžiagos).

(7)

Maisto priedai turėtų būti patvirtinti ir naudojami tik tuo atveju, jei jie atitinka šiame reglamente nustatytus kriterijus. Maisto priedai turi būti saugūs naudoti, turi būti technologinis jų naudojimo poreikis ir jų naudojimas neturi klaidinti vartotojo bei turi būti naudingas vartotojui. Vartotojo klaidinimas apima klaidinimą dėl naudojamų ingredientų pobūdžio, šviežumo ir kokybės, produkto arba gamybos proceso natūralumo arba produkto maistinių savybių, įskaitant jame esančių vaisių ir daržovių kiekį, bet tuo neapsiriboja. Tvirtinant maisto priedus taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kitus su svarstomu klausimu susijusius visuomeninius, ekonominius, tradicinius, etinius ir aplinkos veiksnius, atsargumo principą bei į kontrolės priemonių tinkamumą. Nustatant maisto priedų naudojimo reikalavimus bei didžiausius jų kiekius turėtų būti atsižvelgta į maisto priedų gavimą iš kitų šaltinių ir į maisto priedo poveikį specialioms vartotojų grupėms (pvz., alergiškiems vartotojams).

(8)

Maisto priedai privalo atitikti patvirtintas specifikacijas, kurios turėtų apimti informaciją, padedančią teisingai nustatyti maisto priedą, įskaitant jo kilmę, ir apibūdinti priimtinus grynumo kriterijus. Anksčiau parengtos specifikacijos maisto priedams, įtrauktos į 1995 m. liepos 5 d. Komisijos direktyvą 95/31/EB, nustatančią tam tikrus saldiklių, skirtų naudoti maisto produktuose, grynumo kriterijus (5), 1995 m. liepos 26 d. Komisijos direktyvą 95/45/EB, nustatančią tam tikrus dažiklių, skirtų naudoti maisto produktuose, grynumo kriterijus (6) ir 1996 m. gruodžio 2 d. Komisijos direktyvą 96/77/EB, nustatančią konkrečius maisto priedų, išskyrus dažiklius ir saldiklius grynumo kriterijus (7), turėtų būti taikomos tol, kol atitinkami maisto priedai bus įtraukti į šio reglamento priedus. Tuo metu reglamente turėtų būti pateiktos specifikacijos, susijusios su tokiais priedais. Tokios specifikacijos turėtų būti tiesiogiai susijusios su maisto priedais, įtrauktais į šio reglamento prieduose pateiktus Bendrijos sąrašus. Tačiau atsižvelgiant į tokių specifikacijų sudėtingą pobūdį bei turinį ir siekiant aiškumo, jos neturėtų būti įtraukiamos į Bendrijos sąrašus, o turėtų būti pateikiamos viename ar keliuose atskiruose reglamentuose.

(9)

Kai kuriuos maisto priedus yra leidžiama naudoti konkrečiais atvejais tam tikrose leistinose vynininkystės technologijose ir procesuose. Tokių maisto priedų naudojimas turėtų atitikti šį reglamentą ir konkrečias atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose nustatytas nuostatas.

(10)

Siekiant užtikrinti suderinamumą, maisto priedų rizikos įvertinimas ir patvirtinimas turėtų būti atliekamas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1331/2008, nustatančiame bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą (8), nustatyta tvarka.

(11)

Remiantis 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiu Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiu su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (9), visuomenės sveikatą galinčiais paveikti klausimais turi būti konsultuojamasi su Europos maisto saugos tarnyba (toliau –Tarnyba).

(12)

Leidimai į 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (10) taikymo sritį patenkantiems maisto priedams turėtų būti išduodami tame reglamente ir šiame reglamente nustatyta tvarka.

(13)

Pagal šį reglamentą jau patvirtintą maisto priedą, kuris yra paruoštas naudojantis gamybos metodais arba pradinėmis medžiagomis, kurie labai skiriasi nuo Tarnybos rizikos įvertinime arba specifikacijose nurodytų metodų arba pradinių medžiagų, Tarnyba turėtų pateikti įvertinti. „Labai besiskiriantis“ galėtų reikšti, inter alia, gamybos metodo pakeitimą, kai fermentas nebėra išgaunamas iš augalų, bet pagaminamas fermentacijos būdu pasinaudojant mikroorganizmu arba pirminio mikroorganizmo genetine modifikacija, pradinių medžiagų pakeitimą arba dalelių dydžio pakeitimą, įskaitant nanotechnologijų naudojimą.

(14)

Reikėtų nuolat stebėti maisto priedus ir prireikus jie turi būti iš naujo įvertinti, atsižvelgiant į kintančias jų naudojimo sąlygas bei naują mokslinę informaciją. Jei būtina, Komisija kartu su valstybėmis narėmis turėtų apsvarstyti tinkamus veiksmus.

(15)

Valstybėms narėms, kurios iki šiol draudžia 1992 m. sausio 1 d. įvestą tam tikrų priedų naudojimą tam tikruose specifiniuose maisto produktuose, kurie yra laikomi tradiciniais ir yra gaminami jų teritorijoje, turėtų būti leista toliau taikyti tokį draudimą. Be to, tokiems produktams, kaip „Feta“ arba „Salame cacciatore“ šiuo reglamentu neturėtų būti draudžiama taikyti labiau ribojančių taisyklių dėl tam tikrų pavadinimų naudojimo pagal 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (11) ir pagal 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 509/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių (12).

(16)

Išskyrus tuos atvejus, kai esama papildomų apribojimų, maisto priedas maisto produktuose gali būti atsiradęs dėl perkėlimo iš kito ingrediento, kuriame jis yra leistinas (išskyrus tuos atvejus, kai jis tiesiogiai įdedamas), su sąlyga, kad galutiniame produkte esantis priedo kiekis nebūtų didesnis už tą, kuris būtų nustatytas naudoti ingrediente laikantis tinkamų technologinių sąlygų ir geros gamybos praktikos.

(17)

Maisto priedams toliau taikomi bendrieji ženklinimo reikalavimai, kaip numatyta 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (13) ir, prireikus, Reglamente (EB) Nr. 1829/2003 ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo (14). Be to, šiame reglamente turi būti pateikiamos specifinės nuostatos dėl atskirai gamintojams arba galutiniam vartotojui parduodamų maisto priedų ženklinimo.

(18)

Pagal šį reglamentą leistini saldikliai gali būti naudojami saldikliuose, skirtuose pasaldinti maistą valgant, kurie tiesiogiai parduodami vartotojams. Tokių produktų gamintojai turėtų pateikti vartotojui informaciją tinkamomis priemonėmis, sudarančiomis galimybes saugiai vartoti produktą. Tokia informacija galėtų būti pateikiama keliais būdais, įskaitant pateikimą produktų etiketėse, interneto tinklavietėse, per vartotojams skirtas telefono linijas arba pateikiant informaciją pardavimo vietoje. Siekiant nustatyti vieningą požiūrį šio reikalavimo įgyvendinimo atžvilgiu gali prireikti parengti gaires Bendrijos lygmeniu.

(19)

Priemonės, būtinos šiam reglamentui įgyvendinti, turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (15).

(20)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus iš dalies pakeisti šio reglamento priedus ir patvirtinti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas, inter alia, papildant jį naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(21)

Siekiant veiksmingumo turėtų būti sutrumpinti reguliavimo procedūrai su tikrinimu paprastai taikomi terminai priimant tam tikrus II ir III priedų, susijusių su medžiagomis, kurias jau leidžiama naudoti pagal Bendrijos teisę, taip pat visų su šiomis medžiagomis susijusių tinkamų pereinamojo laikotarpio priemonių pakeitimus.

(22)

Siekiant proporcingai ir veiksmingai vystyti ir atnaujinti Bendrijos teisės aktus dėl maisto priedų, būtina rinkti duomenis, dalintis informacija bei koordinuoti valstybių narių darbą. Tuo tikslu gali būti naudinga atlikti tyrimus specifiniais klausimais, taip siekiant palengvinti sprendimų priėmimo procesą. Todėl reikėtų, kad Bendrija, laikydamasi biudžeto procedūros, finansuotų tokius tyrimus. Tokių priemonių finansavimui taikomas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (16).

(23)

Siekdamos užtikrinti šio reglamento laikymąsi valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 882/2004 nuostatas vykdo oficialią kontrolę.

(24)

Kadangi šio reglamento tikslo – nustatyti Bendrijos taisykles dėl maisto priedų, valstybės narės negali deramai pasiekti, o vieningos rinkos interesais ir dėl aukšto lygio vartotojų apsaugos jį geriau galima pasiekti Bendrijos lygmeniu, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(25)

Priėmus šį reglamentą, Komisija, kuriai padeda Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas, turėtų peržiūrėti visus galiojančius leidimus pagal tokius kriterijus kaip sunaudojimas, technologinis poreikis ir galimybė suklaidinti vartotojus (išskyrus saugą). Visi maisto priedai, kuriuos toliau bus leidžiama naudoti Bendrijoje, turėtų būti perkelti į šio reglamento II ir III prieduose pateiktus Bendrijos sąrašus. Į šio reglamento III priedą turėtų būti įtraukiami kiti maisto priedai, naudojami maisto prieduose ir maisto fermentuose, taip pat maistingųjų medžiagų pagalbinės medžiagos bei jų naudojimo sąlygos pagal Reglamentą (EB) Nr. 1331/2008 (nustatantį bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą). Siekiant suteikti reikalingą pereinamąjį laikotarpį, III priedo nuostatos, išskyrus nuostatas dėl maisto priedų pagalbinių medžiagų, yra netaikomos iki 2011 m. sausio 1 d.

(26)

Kol bus sudaryti būsimi Bendrijos maisto priedų sąrašai, būtina numatyti supaprastintą procedūrą, kuri sudarytų sąlygas atnaujinti dabartinius galiojančiose direktyvose pateiktus maisto priedų sąrašus.

(27)

Nepažeidžiant 25 konstatuojamojoje dalyje nurodytos peržiūros rezultatų, per vienerius metus nuo šio reglamento priėmimo Komisija turėtų parengti įvertinimo programą, pagal kurią Tarnyba iš naujo įvertintų Bendrijoje jau patvirtintų maisto priedų saugą. Toje programoje turėtų būti nustatyti poreikiai ir prioritetų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nagrinėjant patvirtintus maisto priedus, tvarka.

(28)

Šis reglamentas panaikina ir pakeičia šiuos teisės aktus: 1962 m. spalio 23 d. Tarybos direktyvą dėl valstybių narių taisyklių, susijusių su žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose leidžiamomis naudoti dažiosiomis medžiagomis, suderinimo (17), 1965 m. sausio 26 d. Tarybos direktyvą 65/66/EEB, nustatančią konkrečius konservantų, kuriuos leidžiama naudoti žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose, grynumo kriterijus (18), 1978 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 78/663/EB, nustatančią specifinius emulsiklių, stabilizatorių, tirštiklių ir standiklių, skirtų naudoti maisto produktuose, grynumo kriterijus (19), 1978 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 78/664/EEB, nustatančią konkrečius antioksidantų, kuriuos leidžiama naudoti žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose, grynumo kriterijus (20), 1981 m. liepos 28 d. Pirmąją Komisijos direktyvą 81/712/EEB, nustatančią Bendrijos analizės metodus, taikomus tikrinant, ar tam tikri maisto produktuose naudojami priedai atitinka grynumo kriterijus (21), 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 89/107/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto priedus, kuriuos leidžiama naudoti žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose, suderinimo (22), 1994 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/35/EB dėl maisto produktuose naudojamų saldiklių (23), 1994 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/36/EB dėl maisto produktuose naudojamų dažų (24), 1995 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/2/EB dėl maisto priedų, išskyrus dažiklius ir saldiklius (25), 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 292/97/EB dėl nacionalinių įstatymų, draudžiančių naudoti tam tikrus priedus gaminant tam tikrus konkrečius maisto produktus, tolesnio taikymo (26) ir 2002 m. kovo 27 d. Komisijos sprendimą 2002/247/EB, laikinai sustabdantį konditerijos gaminių iš drebučių, kuriuose yra maisto priedo E 425 konjac, pateikimą į rinką ir importą (27). Tačiau reikėtų, kad tam tikros minėtų teisės aktų nuostatos tebegaliotų pereinamuoju laikotarpiu tam, kad būtų skirta laiko šio reglamento prieduose pateikiamiems Bendrijos sąrašams parengti,

a)

II ir III prieduose pateikiami Bendrijos leistinų maisto priedų sąrašai;

b)

maisto priedų naudojimo maisto produktuose, taip pat maisto prieduose ir maisto fermentuose, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1332/2008 (dėl maisto fermentų), ir maisto kvapiosiose medžiagose, kurioms taikomas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1334/2008 dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų (28);

c)

taisyklės dėl atskirai parduodamų maisto priedų ženklinimo.

a)

pagalbinėms perdirbimo medžiagoms;

b)

augalų ir augalų produktų apsaugai pagal Bendrijos taisykles dėl augalų sveikatos naudojamoms medžiagoms;

c)

medžiagoms, kurios yra dedamos į maistą kaip maistingosios medžiagos;

d)

medžiagoms, kurios yra naudojamos žmonėms vartoti skirtam vandeniui valyti, kurioms taikoma 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (29);

e)

kvapiosioms medžiagoms, kurioms taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1334/2008 (dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų).

a)

specifiniuose maisto produktuose;

b)

kitais tikslais, išskyrus šiame reglamente numatytus tikslus.

a)

„maisto priedas“ – bet kuri medžiaga, paprastai atskirai nevartojama kaip maisto produktas ir nevartojama kaip būdingas maisto produkto ingredientas, nepriklausomai nuo to, ar ji turi maistinę vertę, ir kurios sąmoningas dėjimas į maisto produktą pagal gamybos, perdirbimo, ruošimo, apdorojimo, pakavimo, transportavimo ar saugojimo technologiją reiškia ar gali reikšti, kad ji arba jos šalutiniai produktai tiesiogiai ar netiesiogiai tampa tų maisto produktų komponentu;

Maisto priedais nėra laikomi:

b)

„pagalbinės perdirbimo medžiagos“ – bet kuri medžiaga, kuri:

c)

„funkcinė grupė“ – viena iš I priede nurodytų kategorijų, nustatoma remiantis maisto priedo technologine funkcija maiste;

d)

„neperdirbtas maisto produktas“ – maisto produktas, kuris nebuvo perdirbtas taip, kad labai pasikeistų jo pirminė būsena; tokiu tikslu nežymiai keičiančiais maisto pavidalą yra laikomi šie būdai: dalijimas, grupavimas, atskyrimas, iškaulinėjimas, kapojimas, odos nulupimas, skutimas, smulkinimas, pjaustymas, valymas, apipjaustymas, užšaldymas, šaldymas, atšaldymas, malimas, nulukštenimas, pakavimas arba išpakavimas;

e)

„maisto produktai, į kuriuos nepridėta cukraus“ – maisto produktai, į kuriuos nepridėta:

f)

„mažiau kalorijų turintis maisto produktas“ – maisto produktas, kurio energinė vertė yra sumažinta bent 30 % palyginti su pirminiu maisto produktu arba panašiu produktu;

g)

„saldikliai, skirti pasaldinti maistą valgant“ – leistinų saldiklių preparatai, kuriuose gali būti kitų maisto priedų ir (arba) maisto produktų ingredientų, ir kurie yra skirti parduoti galutiniam vartotojui kaip cukraus pakaitalai;

h)

„quantum satis“ – nėra nurodomas didžiausias skaičiumi išreikštas leistinas kiekis ir maisto priedas naudojamas atsižvelgiant į geros gamybos praktiką, o naudojami kiekiai negali būti didesni už būtinus siekiant numatytų tikslų ir jokiu būdu neklaidinant vartotojo.

a)

jei siūlomu kiekiu naudojamas maisto priedas, remiantis turimais moksliniais įrodymais, nekelia pavojaus vartotojų sveikatos saugai;

b)

yra pagrįstas technologinis poreikis jį naudoti ir toks poreikis negali būti patenkintas kitomis ekonomiškai ir techniškai įvykdomomis priemonėmis, ir

c)

jo naudojimas neklaidina vartotojo.

a)

išlaikyti maisto produkto maistingąsias savybes;

b)

suteikti reikiamus ingredientus arba sudedamąsias dalis maisto produktams, gaminamiems ypatingų mitybos poreikių turinčioms vartotojų grupėms;

c)

padėti išlaikyti maisto produkto kokybę ar stabilumą arba pagerinti jo organoleptines savybes, su sąlyga, kad jis nepakeis maisto produkto pobūdžio, turinio ar kokybės taip, kad būtų galima suklaidinti vartotoją;

d)

padėti gaminant, perdirbant, ruošiant, apdorojant, pakuojant, vežant ar laikant maisto produktus, įskaitant maisto priedus, maisto fermentus ir maisto kvapiąsias medžiagas, su sąlyga, kad maisto priedas nebūtų naudojamas norint paslėpti prastos žaliavos naudojimo padarinius arba netinkamai (ar nehigieniškai) atliekamą darbą, naudojamą techniką bet kurios minėtos veiklos atveju.

a)

maisto produktas nėra reikšminga normalios mitybos dalis; ar

b)

maisto priedas yra reikalingas gaminant maisto produktus ypatingų mitybos poreikių turinčioms vartotojų grupėms.

a)

pakeičia cukrų gaminant mažiau kalorijų turinčius maisto produktus, nesukeliančius karieso maisto produktus arba maisto produktus, į kuriuos nepridėta cukraus; arba

b)

pakeičia cukrų, kai tai leidžia pratęsti maisto produkto galiojimo terminą; arba

c)

yra naudojamas gaminant specialios paskirties maisto produktus, kaip tai apibrėžta Direktyvos 89/398/EEB 1 straipsnio 2 dalies a punkte.

a)

atstato maisto produkto, kurio spalva pakito gamybos, sandėliavimo, pakavimo arba paskirstymo metu ir todėl išoriškai jis tapo mažiau patrauklus, pirminę išvaizdą;

b)

pagerina maisto produkto prekinę išvaizdą;

c)

suteikia spalvą paprastai jos neturinčiam maisto produktui.

a)

šio reglamento II priede pateikiamą Bendrijos sąrašą; ir (arba)

b)

šio reglamento III priede pateikiamą Bendrijos sąrašą.

a)

maisto priedo pavadinimas ir jo E numeris;

b)

maisto produktai, kuriuose maisto priedas gali būti naudojamas;

c)

sąlygos, kuriomis maisto priedas gali būti naudojamas;

d)

prireikus, visi maisto priedo tiesioginio pardavimo galutiniam vartotojui apribojimai, jei tokių yra.

a)

nustatomas mažiausias naudojimo kiekis, kurio reikia norint gauti pageidaujamą rezultatą;

b)

nustatant kiekius, atsižvelgiama į:

a)

sudėtiniuose maisto produktuose, išskyrus II priede nurodytus atvejus, kai maisto priedą yra leidžiama naudoti vienoje iš sudėtinio maisto produkto sudedamųjų dalių;

b)

maiste, į kurį buvo įdėtas maisto priedas, maisto fermentas ar kvapioji medžiaga, kai maisto priedas:

c)

maiste, kuris turi būti naudojamas tik sudėtiniam maisto produktui gaminti, ir jei sudėtinis produktas atitinka šio reglamento nuostatas.

a)

konkretus maisto produktas priklauso II priede nurodytai maisto grupei; arba

b)

II ir III prieduose minimas ir pagal quantum satis principą leistinas naudoti maisto priedas yra naudojamas laikantis 11 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų; arba

c)

konkreti medžiaga atitinka 3 straipsnyje pateiktą maisto priedo apibrėžimą.

a)

pavadinimas ir (arba) šiame reglamente nustatytas kiekvieno maisto priedo E numeris arba prekinis pavadinimas, kuriame nurodytas kiekvieno maisto priedo pavadinimas ir (arba) E numeris;

b)

užrašas „maisto produktams“ arba užrašas „ribotai naudoti maisto produktuose“, arba dar konkretesnė nuoroda dėl numatomo naudojimo maisto produktuose;

c)

jei reikia, konkrečios laikymo ir (arba) naudojimo sąlygos;

d)

partiją arba siuntą nurodantis ženklas;

e)

naudojimo instrukcijos, jei nenurodžius jų maisto priedas būtų naudojamas netinkamai;

f)

gamintojo, pakuotojo arba pardavėjo vardas, pavardė arba įmonės pavadinimas ir adresas;

g)

didžiausias kiekvieno komponento arba komponentų grupės, kurių kiekis turi būti ribojamas maisto produkte, kiekis ir (arba) atitinkama informacija aiškiais ir lengvai suprantamais terminais, kad pirkėjas galėtų būti tikras, jog maisto produktas atitinka šio reglamento arba kitų atitinkamų Bendrijos teisės aktų nuostatas; kai tie patys kiekybiniai apribojimai yra taikomi atskirai arba mišinyje naudojamų komponentų grupei, bendrą procentinę dalį galima nurodyti vienu skaičiumi; kiekio riba nurodoma skaičiais arba pagal quantum satis principą;

h)

grynasis (neto) kiekis;

i)

minimalus galiojimo ar tinkamumo vartoti terminas;

j)

prireikus, informacija apie maisto priedą arba apie kitas šiame straipsnyje nurodytas ir Direktyvos 2000/13/EB IIIa priede dėl maisto produktuose esančių ingredientų nurodymo išvardytas medžiagas.

a)

šiame reglamente nustatytas kiekvieno maisto priedo pavadinimas ir E numeris arba prekinis pavadinimas, kuriame nurodytas kiekvieno maisto priedo pavadinimas ir E numeris;

b)

užrašas „maisto produktams“ arba užrašas „ribotai naudoti maisto produktuose“, arba dar konkretesnė nuoroda dėl numatomo naudojimo maisto produktuose.

a)

jei yra poliolių: „vartojant dideliais kiekiais gali turėti vidurius laisvinantį poveikį“;

b)

jei yra aspartamo ir (arba) aspartamo-acesulfamo druskos: „sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“.

a)

1962 m. spalio 23 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių taisyklių, susijusių su žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose leidžiamomis naudoti dažiosiomis medžiagomis, suderinimo;

b)

Direktyva 65/66/EEB;

c)

Direktyva 78/663/EEB;

d)

Direktyva 78/664/EEB;

e)

Direktyva 81/712/EEB;

f)

Direktyva 89/107/EEB;

g)

Direktyva 94/35/EB;

h)

Direktyva 94/36/EB;

i)

Direktyva 95/2/EB;

j)

Sprendimas Nr. 292/97/EB;

k)

Sprendimas 2002/247/EB.

a)

Direktyvos 94/35/EB 2 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys bei jos priedas;

b)

Direktyvos 94/36/EB 2 straipsnio 1–6, 8, 9 ir 10 dalys bei jos I–V priedai;

c)

Direktyvos 95/2/EB 2 ir 4 straipsniai bei jos I–VI priedai.

31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/34

(1)

1988 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvą 88/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis kvapiosiomis medžiagomis ir jų gamybos žaliavomis (3), suderinimo reikia atnaujinti atsižvelgiant į technikos ir mokslo pažangą. Siekiant aiškumo ir veiksmingumo, Direktyva 88/388/EEB turėtų būti pakeista šiuo reglamentu.

(2)

1988 m. birželio 22 d. Tarybos sprendime 88/389/EEB dėl Komisijos sudarytino kvapiosioms medžiagoms gaminti naudojamų žaliavų ir medžiagų aprašo (4) šį aprašą numatyta sudaryti per 24 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Tas sprendimas jau yra pasenęs ir turėtų būti panaikintas.

(3)

1991 m. sausio 16 d. Komisijos direktyvoje 91/71/EEB, papildančioje Tarybos direktyvą 88/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis kvapiosiomis medžiagomis ir jų gamybos žaliavomis (5), suderinimo, nustatytos kvapiųjų medžiagų ženklinimo taisyklės. Tos taisyklės keičiamos šiuo reglamentu, todėl Direktyvą dabar reikėtų panaikinti.

(4)

Laisvas saugaus ir sveiko maisto judėjimas yra vienas svarbiausių vidaus rinkos aspektų ir yra labai svarbus piliečių sveikatai bei gerovei ir jų socialiniams bei ekonominiams interesams.

(5)

Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, šis reglamentas turėtų būti taikomas kvapiosioms medžiagoms, kvapiųjų medžiagų žaliavoms ir kvapiųjų medžiagų turintiems maisto produktams. Jis taip pat turėtų būti taikomas tam tikriems aromatinių savybių turintiems maisto ingredientams, kurių dedama į maistą visų pirma siekiant stiprinti jo aromatą ir kurie labai padidina tam tikrų natūraliai maiste esančių nepageidaujamų medžiagų kiekį (toliau – aromatinių savybių turintys maisto ingredientai), šių ingredientų žaliavoms ir jų turintiems maisto produktams.

(6)

Šis reglamentas netaikomas neapdorotiems maisto produktams, kurie nebuvo perdirbti, ir nesudėtiniams maisto produktams, pavyzdžiui, prieskoniams, prieskoniniams augalams, arbatoms ir užpilams (pavyzdžiui, vaisių ar žolelių arbatoms), taip pat prieskonių ir (arba) prieskoninių augalų mišiniams, arbatos mišiniams ir užpilų mišiniams, tol, kol jie vartojami kaip tokie ir (arba) kol jų nededama į maistą.

(7)

Kvapiosios medžiagos naudojamos siekiant pagerinti maisto produktų kvapą ir (arba) skonį vartotojo naudai. Kvapiosios medžiagos ir aromatinių savybių turintys maisto ingredientai turėtų būti naudojami tik tuomet, jei jie atitinka šiame reglamente nustatytus kriterijus. Jie turi būti saugūs naudoti, todėl prieš leidžiant tam tikras kvapiąsias medžiagas naudoti maiste, turėtų būti įvertinta jų rizika. Jei įmanoma, dėmesį reikėtų atkreipti į tai, ar dėl tam tikrų kvapiųjų medžiagų naudojimo galėtų kilti neigiamų pasekmių pažeidžiamoms grupėms. Kvapiųjų medžiagų naudojimas neturi klaidinti vartotojo, todėl ženklinant visada turėtų būti tinkamai pateikiama informacija apie jų buvimą maiste. Kvapiosios medžiagos visų pirma neturėtų būti naudojamos tokiu būdu, kad klaidintų vartotojus dėl klausimų, susijusių su, be kita ko, naudojamų ingredientų pobūdžiu, šviežumu ir kokybe, produkto arba gamybos proceso natūralumu arba produkto maistinėmis savybėmis. Tvirtinant kvapiąsias medžiagas taip pat reikėtų atsižvelgti į kitus veiksnius, susijusius su svarstomu klausimu, įskaitant visuomeninius, ekonominius, tradicinius, etinius bei aplinkos veiksnius, atsargumo principą ir kontrolės priemonių tinkamumą.

(8)

Nuo 1999 m. Maisto produktų mokslinis komitetas, o vėliau Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba), įsteigta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiu Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiu su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (6), yra pateikę nuomones dėl daugelio kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių maisto ingredientų žaliavose natūraliai esančių medžiagų, kurios, Europos Tarybos kvapiųjų medžiagų ekspertų komiteto nuomone, gali būti toksiškos. Medžiagos, kurių galimą toksiškumą patvirtino Maisto produktų mokslinis komitetas, turėtų būti laikomomis nepageidaujamomis medžiagomis, kurių neturėtų būti dedama į maistą.

(9)

Kadangi nepageidaujamų medžiagų gali natūraliai būti augaluose, jų gali būti kvapiųjų medžiagų preparatuose ir aromatinių savybių turinčiuose maisto ingredientuose. Tradiciškai augalai naudojami kaip maistas arba maisto ingredientai. Atsižvelgiant į poreikį saugoti žmonių sveikatą ir neišvengiamą nepageidaujamų medžiagų buvimą tradiciniuose maisto produktuose, reikėtų nustatyti tinkamus didžiausius leistinus šių nepageidaujamų medžiagų kiekius maisto produktuose, kuriuos vartodami žmonės gauna daugiausiai šių medžiagų.

(10)

Reikėtų nustatyti didžiausius leistinus tam tikrų natūraliai esančių nepageidaujamų medžiagų kiekius tame maiste ar tų kategorijų maiste, kurį žmonės vartoja daugiausiai. Jei papildomos natūraliai esančios nepageidaujamos medžiagos keltų pavojų vartotojų sveikatai, reikėtų nustatyti didžiausius leistinus kiekius atsižvelgiant į Tarnybos nuomonę. Valstybės narės turėtų vykdyti rizikos įvertinimu grindžiamą kontrolę pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (7). Siekiant užtikrinti, kad nesaugus maistas nebūtų pateiktas į rinką, maisto produktų gamintojai yra įpareigoti atsižvelgti į šių medžiagų buvimą visų rūšių maistui ruošti naudodami aromatinių savybių turinčius maisto ingredientus ir (arba) kvapiąsias medžiagas.

(11)

Siekiant uždrausti arba riboti tam tikrų augalinės, gyvūninės, mikrobiologinės ar mineralinės kilmės medžiagų, kurių poveikis žmonių sveikatai kelia susirūpinimą, naudojimą kvapiųjų medžiagų bei aromatinių savybių turinčių maisto ingredientų gamybai ir pastarųjų naudojimą maisto gamybai, turėtų būti nustatytos nuostatos Bendrijos lygmeniu.

(12)

Rizikos įvertinimą turėtų atlikti Tarnyba.

(13)

Siekiant užtikrinti suderinamumą, kvapiųjų medžiagų ir jų žaliavų, kurios turi būti įvertintos, rizikos įvertinimas ir patvirtinimas turėtų būti atliekamas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1331/2008, nustatančiame bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą (8), nustatyta tvarka.

(14)

Kvapiųjų medžiagų pagrindai yra apibrėžtos cheminės medžiagos, kurių sudėtyje yra kvapiųjų medžiagų, gautų cheminės sintezės būdu arba išskirtų atliekant cheminius procesus, ir natūralių kvapiųjų medžiagų. Kvapiųjų medžiagų pagrindų įvertinimo programa vykdoma vadovaujantis 1996 m. spalio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2232/96, nustatančiu Bendrijos tvarką, taikomą kvapiosioms medžiagoms, naudojamoms arba skirtoms naudoti maisto produktuose ar ant jų (9). Tame reglamente numatyta, kad kvapiųjų medžiagų pagrindų sąrašas turi būti priimtas per penkerius metus nuo minėtos programos priėmimo. To sąrašo priėmimui reikėtų nustatyti naują terminą. Bus pasiūlyta tą sąrašą įtraukti į Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą.

(15)

Kvapiųjų medžiagų preparatai – tai kitos nei apibrėžtos cheminės medžiagos kvapiosios medžiagos, gautos iš augalinės, gyvūninės ar mikrobiologinės kilmės medžiagų taikant atitinkamus fizinius, fermentacijos ar mikrobiologinius procesus, kurios yra neapdorotos arba apdorotos, kad būtų tinkamos žmonėms vartoti. Kvapiųjų medžiagų preparatų, pagamintų iš maistinių medžiagų, nereikia įvertinti ar patvirtinti naudojimui maisto produktuose ar ant jų, nebent kiltų abejonių dėl jų saugos. Tačiau reikėtų įvertinti kvapiųjų medžiagų preparatų, pagamintų iš nemaistinių medžiagų, saugą ir juos patvirtinti.

(16)

Reglamente (EB) Nr. 178/2002 maistas apibrėžiamas kaip bet kokia medžiaga arba produktas, perdirbtas, iš dalies perdirbtas arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys. Jei turima pakankamai įrodymų, kad augalinės, gyvūninės ar mikrobiologinės kilmės medžiagos iki šiol buvo naudojamos kvapiųjų medžiagų gamybai, gamybos tikslais jos laikomos maistinėmis medžiagomis, net jei kai kurių iš šių žaliavų, pavyzdžiui, dalbergijos ir braškių lapų, pačių savaime nebuvo galima naudoti maistui. Jų įvertinti nereikia.

(17)

Kvapiųjų medžiagų, gautų tam tikromis sąlygomis termiškai apdorojant maistines medžiagas, nereikia įvertinti ar patvirtinti naudojimui maisto produktuose ar ant jų, nebent kiltų abejonių dėl jų saugos. Tačiau reikėtų įvertinti kvapiųjų medžiagų, gautų termiškai apdorojant nemaistines medžiagas ar nesilaikant tam tikrų gamybos sąlygų, saugą ir jas patvirtinti.

(18)

2003 m. lapkričio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 2065/2003 dėl kvapiųjų rūkymo medžiagų, naudojamų arba skirtų naudoti maisto produktuose arba jų paviršiuje (10) nustatoma kvapiųjų rūkymo medžiagų saugos įvertinimo ir patvirtinimo tvarka bei siekiama sudaryti pirminių dūmų kondensatų ir pirminių dervos dalių, kurias išskirtinai leidžiama naudoti, sąrašą.

(19)

Dėl cheminių reakcijų, kurios vyksta perdirbant maistą, kvapiųjų medžiagų pirmtakai, pavyzdžiui, angliavandeniai, oligopeptidai ir amino rūgštys, suteikia maistui aromatą. Kvapiųjų medžiagų pirmtakų, pagamintų iš maistinių medžiagų, nereikia įvertinti ar patvirtinti naudojimui maisto produktuose ar ant jų, nebent kiltų abejonių dėl jų saugos. Tačiau reikėtų įvertinti kvapiųjų medžiagų pirmtakų, pagamintų iš nemaistinių medžiagų, saugą ir juos patvirtinti.

(20)

Kitos kvapiosios medžiagos, kurios neatitinka pirmiau paminėtų kvapiųjų medžiagų sąvokų apibrėžčių, atlikus jų įvertinimą ir patvirtinimą gali būti naudojamos maisto produktuose ir ant jų. Tokių medžiagų pavyzdys galėtų būti kvapiosios medžiagos, gautos labai trumpai kaitinant aliejų ar riebalus iki ypač aukštos temperatūros, suteikiant kepimo aromatą.

(21)

Augalinės, gyvūninės, mikrobiologinės ar mineralinės kilmės medžiagos, kurios nėra maistinės medžiagos, gali būti naudojamos kvapiųjų medžiagų gamybai tik moksliškai įvertinus jų saugą. Gali tekti leisti naudoti tik tam tikras medžiagos dalis arba nustatyti naudojimo sąlygas.

(22)

Kvapiosiose medžiagose gal būti maisto priedų, leidžiamų pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (11), ir (arba) kitų maisto ingredientų, kurie yra būtini dėl technologinių tikslų, pavyzdžiui, jų saugojimui, standartizavimui, skiedimui arba tirpinimui ir stabilizavimui.

(23)

Kvapiąją medžiagą ar žaliavą, kurioms taikomas 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (12), turėtų būti leista naudoti pagal tą reglamentą ir pagal šį reglamentą.

(24)

Kvapiosioms medžiagoms toliau taikomos bendros ženklinimo taisyklės, numatytos 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (13), ir atitinkamais atvejais Reglamente (EB) Nr. 1829/2003 ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo (14). Be to, šiame reglamente turėtų būti numatytos konkrečios nuostatos dėl gamintojams arba galutiniam vartotojui parduodamų kvapiųjų medžiagų ženklinimo.

(25)

Ženklinant kvapiųjų medžiagų pagrindus arba kvapiųjų medžiagų preparatus žodis „natūralus“ turėtų būti vartojamas tik tada, jei jie atitinka tam tikrus kriterijus, kuriais užtikrinama, kad vartotojai nebūtų klaidinami.

(26)

Konkrečiais informavimo reikalavimais turėtų būti užtikrinta, kad vartotojai nebūtų klaidinami dėl to, iš kokios žaliavos yra pagamintos natūralios kvapiosios medžiagos. Visų pirma, jei aromatui apibūdinti vartojamas žodis „natūralus“, naudojami kvapiosios medžiagos komponentai turėtų būti visiškai natūralios kilmės. Be to, ženklinant turėtų būti nurodytos kvapiųjų medžiagų žaliavos, išskyrus atvejus, kai nurodomų žaliavų nebūtų galima atpažint iš maisto aromato ar skonio. Jei nurodoma žaliava, ne mažiau kaip 95 % kvapiosios medžiagos komponento turėtų būti pagaminta iš nurodytos žaliavos. Kadangi dėl kvapiųjų medžiagų naudojimo neturėtų būti klaidinamas vartotojas, kita ne didesnė kaip 5 % dalis gali būti naudojama tik standartizavimo tikslais arba siekiant kvapiajai medžiagai suteikti, pavyzdžiui, šviežesnį, pikantiškesnį, brandesnį ar sodresnį aromatą. Kai naudojama mažiau nei 95 % iš nurodytos žaliavos gauto kvapiosios medžiagos komponento ir vis dar galima atpažinti žaliavos aromatą, reikėtų nurodyti žaliavą paminint, kad buvo dėta kitų natūralių kvapiųjų medžiagų, pavyzdžiui, nurodant, kad į kakavos ekstraktą buvo dėta kitų natūralių kvapiųjų medžiagų siekiant suteikti bananų aromatą.

(27)

Vartotojai turėtų būti informuojami, jei maisto produktas turi rūkymo skonį dėl to, kad į jį įdėta kvapiųjų rūkymo medžiagų. Pagal Direktyvą 2000/13/EB ženklinant vartotojas neturėtų būti klaidinamas dėl to, ar produktas buvo rūkytas tradiciškai šviežiuose dūmuose, ar apdorotas kvapiosiomis rūkymo medžiagomis. Direktyvą 2000/13/EB reikia suderinti su šiame reglamente nustatytomis kvapiųjų medžiagų, kvapiųjų rūkymo medžiagų sąvokų apibrėžtimis ir kvapiosioms medžiagoms apibūdinti skirtu terminu „natūralios“.

(28)

Vertinant, ar kvapiųjų medžiagų pagrindai yra saugūs žmonių sveikatai, būtina turėti informaciją apie kvapiųjų medžiagų pagrindų vartojimą ir naudojimą. Todėl reikėtų reguliariai tikrinti, kokie kvapiųjų medžiagų pagrindų kiekiai dedami į maistą.

(29)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (15).

(30)

Visų pirma Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai iš dalies pakeisti šio reglamento priedus ir patvirtinti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, susijusias su Bendrijos sąrašo sukūrimu. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir yra skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas, inter alia, papildant jį naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, numatytą Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje.

(31)

Kai dėl neišvengiamų skubos priežasčių neįmanoma laikytis reguliavimo procedūros su tikrinimu įprasto termino, tvirtindama 8 straipsnio 2 dalyje apibūdintas priemones ir šio reglamento II–V priedų pakeitimus, Komisija turėtų galėti taikyti Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 6 dalyje numatytą skubos procedūrą.

(32)

Šio reglamento II–V priedai prireikus turėtų būti suderinti su mokslo ir technikos pažanga, atsižvelgiant į informaciją, pateiktą kvapiųjų medžiagų gamintojų bei naudotojų ir (arba) gautą valstybėms narėms vykdant stebėseną ir kontrolę.

(33)

Siekiant proporcingai ir veiksmingai tobulinti ir atnaujinti kvapiąsias medžiagas reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus, būtina rinkti duomenis, keistis informacija ir koordinuoti valstybių narių darbą. Tuo tikslu gali būti naudinga atlikti konkretiems klausimams skirtus tyrimus siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sprendimų priėmimo procesui. Todėl reikėtų, kad Bendrija, laikydamasi biudžeto procedūros, finansuotų tokius tyrimus. Tokių priemonių finansavimui taikomas Reglamentas (EB) Nr. 882/2004.

(34)

Kol bus parengtas Bendrijos sąrašas, reikėtų patvirtinti nuostatas dėl kvapiųjų medžiagų pagrindų, kuriems netaikoma Reglamente (EB) Nr. 2232/96 numatyta įvertinimo programa, įvertinimo ir patvirtinimo. Todėl reikėtų nustatyti pereinamojo laikotarpio tvarką. Vadovaujantis šia tvarka, tokie kvapiųjų medžiagų pagrindai turėtų būti įvertinti ir patvirtinti Reglamente (EB) Nr. 1331/2008 nustatyta tvarka. Tačiau neturėtų būti laikomasi tame reglamente nustatytų terminų, per kuriuos Tarnyba turi priimti savo nuomonę, o Komisija – pateikti reglamento, atnaujinančio Bendrijos sąrašą, projektą Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatiniam komitetui, nes pirmenybę reikėtų teikti vykdomai įvertinimo programai.

(35)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti Bendrijos taisykles, reglamentuojančias kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimą maiste ir ant jo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl vieningos rinkos interesų ir aukšto lygio vartotojų apsaugos jį galima geriau pasiekti Bendrijos lygmeniu, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(36)

1991 m. birželio 10 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1601/91, nustatantį bendrąsias aromatintų vynų, aromatintų vyno gėrimų ir aromatintų vyno kokteilių apibrėžimo, aprašymo ir pateikimo taisykles (16) ir 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos (17) reikia suderinti su tam tikromis naujomis šiame reglamente nustatytomis sąvokų apibrėžtimis.

(37)

Reglamentus (EEB) Nr. 1601/91, (EB) Nr. 2232/96 ir (EB) Nr. 110/2008 bei Direktyvą 2000/13/EB reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

a)

kvapiųjų medžiagų ir žaliavų, patvirtintų naudoti maisto produktuose ir ant jų, Bendrijos sąrašas (toliau – Bendrijos sąrašas), pateikiamas I priede;

b)

kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų sąlygos;

c)

kvapiųjų medžiagų ženklinimo taisyklės.

a)

kvapiosioms medžiagoms, naudojamoms arba skirtoms naudoti maisto produktuose ar ant jų, nepažeidžiant konkretesnių nuostatų, nustatytų Reglamente (EB) Nr. 2065/2003;

b)

aromatinių savybių turintiems maisto ingredientams;

c)

maistui, kurio sudėtyje yra kvapiųjų medžiagų ir (arba) aromatinių savybių turinčių maisto ingredientų;

d)

kvapiųjų medžiagų žaliavoms ir (arba) aromatinių savybių turinčių maisto ingredientų žaliavoms.

a)

medžiagoms, kurių skonis yra tik saldus, rūgštus arba sūrus;

b)

neapdorotiems maisto produktams;

c)

nesudėtiniams maisto produktams ir mišiniams, pvz., šviežių, džiovintų ar šaldytų prieskonių ir (arba) prieskoninių augalų, bet ne vien jų, mišiniams, arbatos mišiniams ir užpilų mišiniams, jei jie nebuvo naudoti kaip maisto ingredientai.

a)

kvapiosios medžiagos – produktai:

b)

kvapiosios medžiagos pagrindas – tam tikra cheminė medžiaga, turinti aromatinių savybių;

c)

natūralus kvapiosios medžiagos pagrindas – kvapiosios medžiagos pagrindas, gautas taikant tinkamus fizinius, fermentacijos arba mikrobiologinius procesus iš augalinės, gyvūninės arba mikrobiologinės kilmės žaliavos arba jų produktų, apdorotų vienu ar keliais II priede išvardytais tradiciniais maisto gamybos būdais, kad būtų tinkami žmonėms vartoti. Natūralūs kvapiųjų medžiagų pagrindai atitinka natūraliai esančias medžiagas, kurių aptinkama gamtoje;

d)

kvapiosios medžiagos preparatas – produktas, kuris nėra kvapiosios medžiagos pagrindas, gautas:

e)

termiškai apdorota kvapioji medžiaga – produktas, gautas termiškai apdorojus ingredientų, nebūtinai turinčių aromatinių savybių, kurių bent vieno sudėtyje yra azoto (amino), o kitas yra redukuojantysis cukrus, mišinį; termiškai apdorotos kvapiosios medžiagos gali būti gaminamos iš šių ingredientų:

f)

rūkymo kvapioji medžiaga – tai produktas, gautas frakcionuojant ir gryninant kondensuotus dūmus, iš kurių gaunamas pirminis dūmų kondensatas, pirminės dervos dalys ir (arba) pagamintos kvapiosios rūkymo medžiagos, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 2065/2003 3 straipsnio 1, 2 ir 4 punktuose;

g)

kvapiosios medžiagos pirmtakas – produktas, nebūtinai turintis aromatinių savybių, kurio specialiai dedama į maistą tik tam, kad skaidydamasis arba reaguodamas su kitais komponentais maisto gamybos metu jis išskirtų aromatą; jis gali būti gaunamas iš:

h)

kita kvapioji medžiaga – kvapioji medžiaga, kurios dedama arba kuri yra skirta dėti į maistą siekiant suteikti jam kvapą ir (arba) skonį ir kuri neatitinka b–g punktuose pateiktų sąvokų apibrėžčių;

i)

aromatinių savybių turintis maisto ingredientas – maisto ingredientas, kuris nėra kvapioji medžiaga, kurio gali būti dedama į maistą visų pirma siekiant sustiprinti arba pakeisti jo aromatą ir kuris labai padidina tam tikrų natūraliai maiste esančių nepageidaujamų medžiagų kiekį;

j)

žaliava – augalinės, gyvūninės, mikrobiologinės ar mineralinės kilmės medžiaga, iš kurios gaminamos kvapiosios medžiagos arba aromatinių savybių turintys maisto ingredientai; ji gali būti:

k)

tinkamas fizinis procesas – fizinis procesas, kuriuo tikslingai nekeičiamas kvapiųjų medžiagų komponentų cheminis pobūdis, nepažeidžiant II priede pateikiamo tradicinių maisto gamybos būdų sąrašo, ir kuris neapima, inter alia, singletinio deguonies, ozono, neorganinių katalizatorių, metalo katalizatorių, organometalinių reagentų ir (arba) UV spinduliuotės naudojimo.

a)

remiantis turimais moksliniais įrodymais, jie nekelia pavojaus vartotojų sveikatai ir

b)

jų naudojimas neklaidina vartotojo.

a)

3 straipsnio 2 dalies d punkto i papunktyje nurodyti kvapiųjų medžiagų preparatai;

b)

3 straipsnio 2 dalies e punkto i papunktyje nurodytos termiškai apdorotos kvapiosios medžiagos, atitinkančios termiškai apdorotų kvapiųjų medžiagų gamybos sąlygas, kuriose neviršijami didžiausi leistini tam tikrų medžiagų kiekiai, nustatyti V priede;

c)

3 straipsnio 2 dalies g punkto i papunktyje nurodyti kvapiųjų medžiagų pirmtakai;

d)

aromatinių savybių turintys maisto ingredientai.

a)

kvapiųjų medžiagų pagrindams;

b)

3 straipsnio 2 dalies d punkto ii papunktyje nurodytiems kvapiųjų medžiagų preparatams;

c)

termiškai apdorotoms kvapiosioms medžiagoms, gautoms kaitinant ingredientus, kurie visiškai arba iš dalies atitinka 3 straipsnio 2 dalies e punkto ii papunkčio nuostatą ir (arba) kurie neatitinka V priede nustatytų termiškai apdorotų kvapiųjų medžiagų gamybos sąlygų, ir (arba) tam tikrų nepageidaujamų medžiagų didžiausių leistinų kiekių;

d)

3 straipsnio 2 dalies g punkto ii papunktyje nurodytiems kvapiųjų medžiagų pirmtakams;

e)

3 straipsnio 2 dalies h punkte nurodytoms kitoms kvapiosioms medžiagoms;

f)

3 straipsnio 2 dalies j punkto ii papunktyje nurodytoms nemaistinėms žaliavoms.

a)

patvirtintos kvapiosios medžiagos arba žaliavos identifikavimo duomenys;

b)

prireikus sąlygos, kuriomis kvapioji medžiaga gali būti naudojama.

a)

ar konkreti medžiaga ar medžiagų mišinys, arba maisto rūšis priklauso 2 straipsnio 1 dalyje išvardytoms kategorijoms;

b)

kuriai konkrečiai iš 3 straipsnio 2 dalies b–j punktuose apibrėžtų kategorijų priklauso konkreti medžiaga;

c)

ar konkretus produktas priklauso maisto kategorijai arba yra maistas, nurodytas I priede ar III priedo B dalyje.

a)

prekinis pavadinimas: žodis „kvapioji medžiaga“, arba konkretesnis kvapiosios medžiagos pavadinimas ar apibūdinimas;

b)

užrašas „maisto produktams“ arba užrašas „ribotai naudoti maisto produktuose“, arba dar konkretesnė nuoroda dėl numatomo naudojimo maiste;

c)

prireikus specialios laikymo ir (arba) naudojimo sąlygos;

d)

partiją arba siuntą nurodantis ženklas;

e)

svorio mažėjimo tvarka išvardijama:

f)

gamintojo, pakuotojo arba pardavėjo vardas, pavardė arba įmonės pavadinimas ir adresas;

g)

jei komponentui ar jų grupei taikomi kiekybiniai apribojimai maisto produktuose, nurodomas didžiausias leistinas kiekvieno komponento ar jų grupės kiekis ir (arba) aiškiais bei lengvai suprantamais terminais pateikiama atitinkama informacija, suteikianti galimybę pirkėjui laikytis šio reglamento ar kitų atitinkamų Bendrijos teisės aktų;

h)

grynasis (neto) kiekis;

i)

minimalus galiojimo ar tinkamumo vartoti terminas;

j)

atitinkamais atvejais informacija apie kvapiąją medžiagą ar kitas šiame straipsnyje nurodytas ir Direktyvos 2000/13/EB IIIa priede dėl maisto produktuose esančių ingredientų nurodymo išvardytas medžiagas.

1)

a punkto trečios įtraukos pirma įtraukos įtrauka pakeičiama taip:

2)

b punkto antros įtraukos pirma įtraukos įtrauka pakeičiama taip:

3)

c punkto antros įtraukos pirma įtraukos įtrauka pakeičiama taip:

1)

5 straipsnio 2 dalies c punktas pakeičiamas taip:

2)

5 straipsnio 3 dalies c punktas pakeičiamas taip:

3)

I priedo 9 punktas pakeičiamas taip:

4)

II priedas iš dalies keičiamas taip:

31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/51

(1)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 881/2004 (3) buvo įsteigta Europos geležinkelio agentūra (toliau – Agentūra), kuri, prisidėdama techninėje srityje, padėtų sukurti sienų neturinčią Europos geležinkelių transporto erdvę. Kadangi pakito Bendrijos teisės aktai geležinkelių sąveikos ir saugos srityse ir taip pat pakito rinka ir, atsižvelgus į Agentūros veiklos ir santykių su Komisija patirtį, reikėtų iš dalies pakeisti tą reglamentą, ypač įtraukiant tam tikrų užduočių.

(2)

Apie nacionalines taisykles turi būti pranešama Komisijai laikantis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/57/EB dėl Bendrijos geležinkelių sistemos sąveikos (nauja redakcija) (4) (toliau – Geležinkelių sąveikos direktyva) ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (Saugos geležinkeliuose direktyva) (5). Todėl reikėtų išnagrinėti du taisyklių paketus, kad būtų galima nustatyti, visų pirma, ar jos atitinka galiojančius Bendruosius saugos būdus bei Technines sąveikos specifikacijas (TSS) ir ar jos sudaro sąlygas siekti nustatytų bendrųjų saugos tikslų.

(3)

Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas taikyti leidimų naudoti atitinkamų TSS neatitinkančias transporto priemones išdavimo tvarką, visos kiekvienoje valstybėje narėje galiojančios techninės ir saugos taisyklės turėtų būti suskirstytos į tris grupes ir šis suskirstymas turėtų būti išdėstytas informaciniame dokumente. Todėl Agentūros prašoma parengti šio dokumento projektą, kurį būtų galima atnaujinti, kiekvieną atitinkamą techninį parametrą susiejant su nacionalinių taisyklių atitikmeniu ir nurodant ad hoc technines galimybes, susijusias su konkrečiais abipusio pripažinimo projektų aspektais. Peržiūrėjusi parametrų sąrašą, Agentūra gali rekomenduoti jo pakeitimus.

(4)

Dėl savo teisinių įgaliojimų ir aukšto lygio techninės kompetencijos Agentūra yra subjektas, kuris turėtų aiškinti sudėtingus klausimus, su kuriais susiduriama vykdant veiklą sektoriuje. Todėl leidimų naudoti transporto priemones išdavimo tvarkos atveju turėtų būti įmanoma prašyti Agentūros teikti techninio pobūdžio nuomones tuo atveju, kai nacionalinė saugos institucija priima neigiamą sprendimą, arba norinti įvertinti nacionalinių taisyklių atitiktį Geležinkelių sąveikos direktyvoje nustatytiems techniniams parametrams.

(5)

Turėtų būti įmanoma prašyti Agentūros nuomonės dėl skubių TSS pakeitimų.

(6)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 881/2004 13 straipsnį Agentūra gali kontroliuoti valstybių narių notifikuotųjų įstaigų darbo kokybę. Tačiau iš Komisijos atliktas tyrimas parodė, kad kriterijai, kuriuos reikėtų taikyti notifikuojamosioms įstaigoms gali būti labai plačiai interpretuojami. Nepažeidžiant valstybių narių atsakomybės už įstaigas, kurias jos nusprendžia notifikuoti, ir už patikrinimus, kuriuos jos vykdo siekdamos užtikrinti šių kriterijų laikymąsi, svarbu įvertinti tokių interpretavimo skirtumų poveikį ir patikrinti, ar šie skirtumai nekelia sunkumų atitikties sertifikatų ir EB patikros deklaracijos abipusiam pripažinimui. Todėl Komisijos prašymu Agentūra turėtų sugebėti vykdyti notifikuotųjų įstaigų veiklos stebėseną ir, jei pateisinama, atlikti patikrinimus siekiant užtikrinti, kad atitinkamos notifikuotosios įstaigos atitiktų Geležinkelių sąveikos direktyvoje nurodytus kriterijus.

(7)

Reglamento (EB) Nr. 881/2004 15 straipsniu Agentūrai suteikiama teisė Komisijos prašymu vertinti paraiškų dėl Bendrijos finansavimo skyrimo geležinkelių infrastruktūros projektams sąveikos aspektą. Turėtų būti išplėsta šių projektų apibrėžtis, kad taip pat būtų galima įvertinti sistemos darną, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Europos geležinkelių eismo valdymo sistemos (ERTMS) įgyvendinimo projektų atveju.

(8)

Atsižvelgiant į pokyčius tarptautiniu lygiu, ypač į 1999 m. įsigaliojusią Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartį (COTIF), Agentūros reikėtų paprašyti įvertinti geležinkelio įmonių ir valdytojų tarpusavio santykį, ypač techninės priežiūros srityje, tai laikant papildoma Agentūros užduotimi techninės priežiūros dirbtuvių sertifikavimo srityje. Todėl Agentūra turėtų galėti teikti rekomendacijas dėl techninės priežiūros sertifikavimo sistemos įgyvendinimo pagal Saugos geležinkeliuose direktyvos 14a straipsnį.

(9)

Rengdama už techninę priežiūrą atsakingų subjektų ir techninės priežiūros dirbtuvių sertifikavimo schemas, Agentūra turėtų užtikrinti, kad šios schemos būtų suderintos su geležinkelio įmonėms jau paskirtomis pareigomis ir už techninę priežiūrą atsakingų subjektų būsimomis pareigomis. Šios schemos turėtų sudaryti palankesnes sąlygas atlikti geležinkelio įmonių saugos sertifikavimo procedūras ir padėti išvengti nereikalingos administracinės naštos bei kontrolės, patikrinimų ir (arba) audito dubliavimosi.

(10)

Priėmus trečiąjį geležinkelių paketą, reikėtų padaryti nuorodą į 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/59/EB dėl traukinių mašinistų, valdančių lokomotyvus ir traukinius geležinkelių sistemoje Bendrijos teritorijoje, sertifikavimo (6), (toliau – Traukinių mašinistų direktyva), kurioje nustatomos įvairios užduotys, kurias turės atlikti Agentūra, ir jai taip pat suteikiama galimybė teikti rekomendacijas.

(11)

Geležinkelių personalo atžvilgiu Agentūra taip pat turėtų nustatyti įmanomas galimybes sertifikuoti kitus brigados narius, atliekančius esmines su saugos užtikrinimu susijusias užduotis ir įvertinti šių skirtingų galimybių poveikį. Siekiama, kad Agentūra svarstytų ne tik klausimus, susijusius su traukinių mašinistais ir kitais brigados nariais, atliekančiais esmines su saugos užtikrinimu susijusias užduotis, bet ir svarstytų galimybę apibrėžti kito personalo, susijusio su geležinkelių sistemos veikimu ir technine priežiūra, profesinės kompetencijos nustatymui taikytinus kriterijus.

(12)

Geležinkelių sąveikos direktyvoje ir Saugos geležinkeliuose direktyvoje numatomi įvairių rūšių dokumentai, pirmiausia EB patikros deklaracijos, licencijos ir saugos sertifikatai bei nacionalinės taisyklės, apie kurias pranešama Komisijai. Todėl Agentūrai turėtų būti pavesta užtikrinti visuomenei galimybę susipažinti su šiais dokumentais bei nacionaliniais transporto priemonių ir infrastruktūros registrais bei su Agentūros tvarkomais registrais.

(13)

Agentūra turėtų išnagrinėti galimybę imti atitinkamą rinkliavą už galimybę susipažinti su dokumentais ir registrais, pagal Reglamento (EB) Nr. 881/2004 38 straipsnio 2 dalį.

(14)

Kai buvo kuriama ir diegiama ERTMS, priėmus antrąjį geležinkelių paketą buvo įgyvendintos ir kitos iniciatyvos. Pavyzdžiui, Komisija ir įvairūs sektoriaus suinteresuoti subjektai pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, buvo sudarytas iniciatyvinis komitetas šiam bendradarbiavimo susitarimui įgyvendinti, Komisija priėmė komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Europos geležinkelių tinklo signalizacijos sistemos ETEVS/ETKS plėtojimo, Komisija paskyrė Bendrijos reikšmės prioritetinio ERTMS projekto Europos koordinatorių, nustatytas Agentūros kaip sistemą valdančios įstaigos vaidmuo įgyvendinant įvairias metines darbo programas ir priimtos paprastųjų geležinkelių sistemos kontrolės, valdymo bei signalizacijos techninės sąveikos specifikacijos (7). Atsižvelgiant į didėjantį Agentūros vaidmenį šioje srityje, reikėtų tiksliai apibrėžti jai skirtas užduotis.

(15)

Agentūra atlieka vadovaujamąjį vaidmenį siekiant ateityje visoje geležinkelių sistemoje įdiegti ERTMS. Šiuo tikslu turėtų būti užtikrinta, kad nacionaliniai perėjimo planai būtų vykdomi nuosekliai.

(16)

ERTMS versija, kurią Komisija patvirtino 2008 m. balandžio 23 d., turėtų leisti geležinkelio įmonėms, kurios investavo į sąveikius riedmenis, užsitikrinti atitinkamą investicijų susigrąžinimą. Ši versija turėtų būti papildyta suderintomis testų specifikacijomis. Bet kokios papildomos specifikacijos, kurių prašo nacionalinė saugos institucija, neturėtų trukdyti riedmenų, kuriuose įdiegtos būsimos ERTMS versijos arba Komisijos 2008 m. balandžio 23 d. patvirtinta versija, judėjimui linijose, kurios jau aprūpintos ta versija.

(17)

Siekdama skatinti tarpusavio sąveiką, Agentūra turėtų įvertinti visų ankstesnių versijų negu 2008 m. balandžio 23 d. Komisijos patvirtinta ERTMS versija pritaikymą šiai versijai.

(18)

Agentūroje jau dirba daug Europos geležinkelių sistemos sąveikos ir saugos srities kvalifikuotų ekspertų. Jai turėtų būti suteikta teisė Komisijos prašymu vykdyti ad hoc užduotis, su sąlyga, kad šios užduotys bus suderintos su Agentūros veikla ir derės su kitais Agentūros prioritetais. Todėl Agentūros vykdantysis direktorius turėtų įvertinti šios pagalbos priimtinumą ir bent kartą per metus Administracinei valdybai pateikti šios pagalbos teikimo ataskaitą. Valdyba gali įvertinti šią ataskaitą laikydamasi Reglamentu (EB) Nr. 881/2004 jai suteiktų įgaliojimų.

(19)

Pirmaisiais metais po Agentūros įsteigimo buvo intensyviai samdomi projekto specialistai ir su jais sudarytos ne ilgesnės nei penkerių metų darbo sutartys, todėl netrukus daug techninių darbuotojų turės palikti Agentūrą. Siekiant užtikrinti reikiamą aukštos kvalifikacijos specialistų kiekį ir atsižvelgti į galimus įdarbinimo procedūrų sunkumus, Agentūrai turėtų būti suteikta teisė ypač kvalifikuoto personalo darbo sutartis pratęsti dar trejiems metams.

(20)

Siekiant geresnio suderinamumo su biudžeto priėmimo procedūra, reikėtų iš dalies pakeisti datą, iki kurios turi būti patvirtinta Agentūros metinė darbo programa.

(21)

Agentūros darbo programoje turėtų būti nurodyti kiekvienos veiklos rūšies tikslai ir paskirtis. Taip pat, Komisija turėtų būti informuojama apie kiekvienos veiklos techninius rezultatus, ir ši informacija neturėtų apsiriboti tik bendrąja ataskaita, skirta visoms institucijoms.

(22)

Kadangi šio reglamento tikslo – išplėsti Agentūros veiklą, kad į ją būtų įtrauktas dalyvavimas supaprastinant Bendrijos geležinkelio transporto priemonių sertifikavimo procedūrą – valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(23)

Reglamentas (EB) Nr. 881/2004 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

1)

2 straipsnis pakeičiamas taip:

„2 straipsnis

Agentūros aktų rūšys

Agentūra gali:

2)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

8 straipsnis išbraukiamas;

4)

Po 9 straipsnio įterpiamas šis skyriaus pavadinimas:

5)

Įterpiami šie straipsniai:

„9a straipsnis

Nacionalinės taisyklės

1.   Komisijos prašymu Agentūra atlieka naujų nacionalinių taisyklių, apie kurias Komisijai buvo pranešta pagal Saugos geležinkeliuose direktyvos 8 straipsnį ar 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/57/EB dėl Bendrijos geležinkelių sistemos sąveikos (nauja redakcija) (8) (toliau – Geležinkelių sąveikos direktyva) 17 straipsnio 3 dalį, techninio pobūdžio nagrinėjimą.

2.   Agentūra išnagrinėja, ar 1 dalyje nurodytos taisyklės atitinka galiojančius BSB ir TSS. Agentūra taip pat išnagrinėja, ar šios taisyklės sudaro sąlygas pasiekti galiojančius BST.

3.   Jei, atsižvelgusi į valstybės narės nurodytas priežastis, Agentūra nusprendžia, kad kurios nors iš šių taisyklių neatitinka TSS ar BSB, arba nesudaro sąlygų pasiekti BST, per du mėnesius nuo Komisijos taisyklių pateikimo Agentūrai dienos pateikia nuomonę Komisijai.

9b straipsnis

Nacionalinių taisyklių klasifikavimas

1.   Agentūra sudaro palankesnes sąlygas valstybėms narėms pripažinti kitoje valstybėje narėje naudojamas transporto priemones laikantis 2–4 dalyse nustatytos tvarkos.

2.   Ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 19 d. Agentūra peržiūri Geležinkelių sąveikos direktyvos VII priedo 1 skirsnyje pateiktą parametrų sąrašą ir Komisijai pateikia, jos nuomone, tinkamas rekomendacijas.

3.   Agentūra parengia informacinio dokumento, kuriame pateikiamos kryžminės nuorodos į transporto priemonių naudojimą reglamentuojančias valstybių narių nacionalines taisykles, projektą. Šiame dokumente pateikiamos kiekvienos valstybės narės nacionalinės taisyklės, taikomos kiekvienam iš Geležinkelių sąveikos direktyvos VII priede nurodytų parametrų, ir taip pat nurodoma, kuriai to priedo 2 skirsnyje nurodytų grupių šios taisyklės priskiriamos. Į šias taisykles įtraukiamos taisyklės, apie kurias buvo pranešta pagal Geležinkelių sąveikos direktyvos 17 straipsnio 3 dalį, įskaitant taisykles, apie kurias buvo pranešta patvirtinus TSS (specifiniai atvejai, neišspręsti klausimai, leidžiančios nukrypti nuostatos), ir tas taisykles, apie kurias buvo pranešta pagal Saugos geležinkeliuose direktyvos 8 straipsnį.

4.   Siekdama palaipsniui sumažinti nacionalinių taisyklių, priskiriamų Geležinkelių sąveikos direktyvos VII priedo 2 skirsnyje nurodytai B grupei, skaičių, Agentūra reguliariai rengia informaciniam dokumentui atnaujinti skirtą projektą ir jį pateikia Komisijai. Pirmasis dokumento variantas Komisijai pateikiamas ne vėliau kaip 2010 m. sausio 1 d.

5.   Siekdama įgyvendinti šį straipsnį, Agentūra pagal 6 straipsnio 5 dalį bendradarbiauja su įsteigtomis nacionalinėmis saugos institucijomis ir pagal 3 straipsnio principus sudaro darbo grupę.

6)

Į 10 straipsnį įterpiamos šios dalys:

„2a.   Pateikti techninio pobūdžio nuomones Agentūros gali prašyti:

2b.   Komisija gali prašyti Agentūros teikti techninio pobūdžio nuomones dėl skubių TSS pakeitimų pagal Geležinkelių sąveikos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį.“;

7)

11 straipsnis išbraukiamas;

8)

13 straipsnis pakeičiamas taip:

„13 straipsnis

Notifikuotosios įstaigos

1.   Nepažeisdama valstybių narių atsakomybės už jų skiriamas notifikuotąsias įstaigas, Agentūra Komisijos prašymu gali stebėti tų įstaigų darbo kokybę. Atitinkamais atvejais ji pateikia nuomonę Komisijai.

2.   Nepažeisdama valstybių narių atsakomybės, Komisijai pagal Geležinkelių sąveikos direktyvos 28 straipsnio 4 dalies nuostatas nusprendus, kad notifikuotoji įstaiga neatitinka tos direktyvos VIII priede nurodytų kriterijų, Agentūra Komisijos prašymu patikrina, ar šių kriterijų yra laikomasi. Agentūra pateikia savo nuomonę Komisijai.“;

9)

15 straipsnis pakeičiamas taip:

„15 straipsnis

Sąveika Bendrijos geležinkelių sistemoje

Nepažeisdama Geležinkelių sąveikos direktyvos 9 straipsnyje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų, Komisijos prašymu Agentūra išnagrinėja visų projektų, susijusių su posistemės projektavimu ir (arba) rekonstrukcija arba su posistemės atnaujinimu arba modernizavimu, kuriems pateiktos paraiškos dėl Bendrijos finansinės pagalbos skyrimo, sąveikos aspektą. Per laikotarpį, kuris nustatomas kartu su Komisija atsižvelgiant į projekto svarbą ir turimus išteklius, kuris negali trukti ilgiau nei du mėnesius, Agentūra pateikia nuomonę dėl projekto atitikties atitinkamoms TSS.“;

10)

Iš karto prieš 16 straipsnį įterpiamas šis skyriaus pavadinimas:

11)

16 straipsnis papildomas šia pastraipa:

„Šios rekomendacijos yra suderintos su pareigomis, kurios jau priskirtos Saugos geležinkeliuose direktyvos 4 straipsnyje numatytoms geležinkelio įmonėms ir tos direktyvos 14a straipsnyje numatytiems už techninę priežiūrą atsakingiems subjektams, taip pat jose visapusiškai atsižvelgiama į geležinkelio įmonių ir už techninę priežiūrą atsakingų subjektų sertifikavimo mechanizmus.“;

12)

Įterpiamas šis straipsnis:

„16a straipsnis

Už techninę priežiūrą atsakingų subjektų sertifikavimas

1.   Agentūra iki 2010 m. liepos 1 d. pateikia Komisijai rekomendaciją, atsižvelgdama į už techninę priežiūrą atsakingų subjektų sertifikavimo sistemos įgyvendinimą pagal Saugos geležinkeliuose direktyvos 14a straipsnio 5 dalį.

Tinkamai atsižvelgiant į tai, kokie gali būti už techninę priežiūrą atsakingo subjekto santykiai su kitomis šalimis, pavyzdžiui, valdytojais, geležinkelio įmonėmis ar infrastruktūros valdytojais, Agentūros įvertinime ir rekomendacijoje visų pirma aptariami šie aspektai:

2.   Per trejus metus nuo Saugos geležinkeliuose direktyvos 14a straipsnio 5 dalyje nurodytos techninės priežiūros sistemos priėmimo Komisijoje, Agentūra Komisijai pateikia ataskaitą, kurioje įvertinamas šios sistemos įgyvendinimas. Tuo pačiu metu Agentūra taip pat pateikia Komisijai rekomendaciją, kad būtų galima apibrėžti panašios sertifikavimo sistemos, taikomos už kitų transporto priemonių, pvz., lokomotyvų, keleivinių automobilių, elektrinių (EMU) ir dyzelinių (DMU) traukos riedmenų, techninę priežiūrą atsakingiems subjektams, turinį ir specifikacijas.

3.   Agentūra išanalizuoja alternatyvias priemones, dėl kurių buvo priimtas sprendimas pagal Saugos geležinkeliuose direktyvos 14a straipsnio 8 dalį, rengdama ataskaitą apie saugą geležinkeliuose pagal šio reglamento 9 straipsnio 2 dalį.“;

13)

Po 16a straipsnio iš karto įterpiamas šis skyriaus pavadinimas:

14)

Įterpiamas šis straipsnis:

„16b straipsnis

Traukinių mašinistai

1.   Su 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/59/EB dėl traukinių mašinistų, valdančių lokomotyvus ir traukinius geležinkelių sistemoje Bendrijos teritorijoje (9) (toliau – Traukinių mašinistų direktyva), sertifikavimo susijusiais klausimais Agentūra:

2.   Su Traukinių mašinistų direktyva susijusiais klausimais Agentūra pateikia rekomendacijas dėl:

3.   Agentūra kompetentingoms institucijoms gali pateikti pagrįstą prašymą suteikti informaciją apie traukinių mašinistų licencijų išdavimo padėtį.

15)

Įterpiamas šis straipsnis:

„16c straipsnis

Kitas traukinio personalas

Pagal Traukinių mašinistų direktyvos 28 straipsnį iki 2009 m. birželio 4 d. pateiktinoje ataskaitoje ir atsižvelgdama į eksploatavimo ir eismo valdymo TSS, parengtas pagal Direktyvas 96/48/EB ir 2001/16/EB, Agentūra nurodo kitų traukinio personalo narių, atliekančių esmines su saugos užtikrinimu susijusias užduotis, savo profesine kvalifikacija atitinkamai prisidedančių prie geležinkelių saugos, pareigines instrukcijas ir užduotis, kurios turėtų būti reglamentuojamos Bendrijos lygiu naudojant licencijų ir (arba) sertifikatų sistemą, kuri gali būti panaši į Traukinių mašinistų direktyvoje nustatytą sistemą.“;

16)

17 straipsnio pavadinimas ir 1 dalis pakeičiami taip:

„17 straipsnis

Profesinė kompetencija ir mokymas

1.   Agentūra rengia rekomendacijas dėl personalo, susijusio su geležinkelių sistemos veikimu ir technine priežiūra, tačiau kuriam netaikomi 16b ir 16c straipsniai, profesinės kompetencijos nustatymui taikomų kriterijų ir dėl šio personalo atestavimo.“;

17)

Po 17 straipsnio iš karto įterpiamas šis skyriaus pavadinimas:

18)

18 straipsnis pakeičiamas taip:

„18 straipsnis

Registrai

1.   Agentūra parengia ir rekomenduoja Komisijai bendras specifikacijas, skirtas:

2.   Agentūra sudaro ir tvarko transporto priemonių, kurias valstybės narės leido naudoti Bendrijos geležinkelių tinkle, tipų registrą pagal Geležinkelių sąveikos direktyvos 34 straipsnį. Agentūra taip pat parengia tipo atitikties deklaracijos modelio projektą pagal tos direktyvos 26 straipsnio 4 dalį.“;

19)

19 straipsnis pakeičiamas taip:

„19 straipsnis

Galimybė susipažinti su dokumentais ir registrais

1.   Agentūra sudaro galimybes visuomenei susipažinti su šiais Geležinkelių sąveikos direktyvoje ir Saugos geležinkeliuose direktyvoje numatytais dokumentais ir registrais:

2.   1 dalyje nurodytų dokumentų praktinę perdavimo tvarką aptaria ir dėl jos susitaria valstybės narės ir Komisija, remdamosi Agentūros parengtu projektu.

3.   Perduodamos 1 dalyje nurodytus dokumentus, atitinkamos įstaigos gali nurodyti, kurie dokumentai neturi būti atskleidžiami visuomenei dėl saugumo priežasčių.

4.   Už 1 dalies c ir d punktuose nurodytų dokumentų išdavimą atsakingos nacionalinės institucijos per vieną mėnesį praneša Agentūrai apie kiekvieną atskirą sprendimą išduoti, atnaujinti, pakeisti ar panaikinti dokumentus.

5.   Šioje viešoje duomenų bazėje Agentūra gali talpinti visus viešus dokumentus ar nurodyti šio reglamento tikslams svarbias sąsajas.“;

20)

4 skyriaus pavadinimas pakeičiamas šiuo tekstu:

21)

Įterpiami šie straipsniai:

„21a straipsnis

ERTMS

1.   Agentūra, derindama veiklą su Komisija, prisiima vykdyti 2–5 dalyse išdėstytas užduotis, siekdama:

2.   Agentūra nustato prašymų pakeisti ERTMS specifikacijas administravimo procedūrą. Šiuo tikslu Agentūra sudaro ir prižiūri prašymų pakeisti ERTMS specifikacijas arba jų planuojamų pakeitimų registrą.

Agentūra rekomenduoja patvirtinti naują versiją tik jei ankstesnė versija buvo pakankamai panaudota. Naujos versijos kūrimas neturi pakenkti ERTMS panaudojimui, specifikacijų stabilumui, kuris reikalingas siekiant pagerinti ERTMS įrangos gamybą, geležinkelio įmonėms susigrąžinti investicijas ir veiksmingai planuoti ERTMS įdiegimą.

3.   Agentūra remia Komisijos pastangas, susijusias su ES ERTMS įdiegimo plano rengimu, ir ERTMS įrengimo transeuropiniuose transporto koridoriuose darbų koordinavimą.

4.   Agentūra parengia įvairių ERTMS versijų valdymo strategiją, kad būtų užtikrintas tinklų ir transporto priemonių, kuriuose yra sumontuotos skirtingos ERTMS, techninis ir eksploatacinis suderinamumas ir suteikta paskata greitai įgyvendinti galiojančią versiją ir galimas naujesnes versijas.

Pagal Geležinkelių sąveikos direktyvos 6 straipsnio 9 dalį Agentūra užtikrina, kad vėlesnės ERTMS įrangos versijos būtų suderinamos su ankstesnėmis versijomis, priimtomis po 2008 m. balandžio 23 d. Komisijos patvirtintos versijos.

Agentūra parengia ERTMS įrangos, kuri buvo naudojama iki 2008 m. balandžio 23 d. arba kurios įdiegimas arba patobulinimas tuo metu buvo pažengęs, vertinimo ataskaitą, kurioje nurodoma:

Komisija imasi tinkamų priemonių per vienerius metus nuo Agentūros vertinimo ataskaitos gavimo datos.

5.   Agentūra įsteigia notifikuotųjų įstaigų ad hoc darbo grupę, jai pirmininkauja ir kontroliuoja, kad EB patikros procedūros, susijusios su konkrečiais ERTMS projektais, kurias vykdo notifikuotosios įstaigos, būtų taikomos tinkamai. Agentūra taip pat bendradarbiauja su nacionalinėmis saugos institucijomis ir kontroliuoja, kad leidimų eksploatuoti išdavimų procedūros būtų taikomos tinkamai. Jei Agentūra nustato, kad kyla tinklų ir transporto priemonių su įdiegta įranga, kuriai taikomos šios procedūros, techninio ir eksploatacinio suderinamumo trūkumo pavojus, ji nedelsdama informuoja Komisiją, kuri imasi atitinkamų veiksmų.

6.   Jei įgyvendinant konkrečius ERTMS projektus atsiranda tinklų ir transporto priemonių techninis nesuderinamumas, notifikuotosios įstaigos ir nacionalinės saugos institucijos užtikrina, kad Agentūra galėtų gauti visą susijusią informaciją apie taikomas „EB“ patikros ir leidimo naudoti procedūras, taip pat apie eksploatavimo sąlygas. Tam tikrais atvejais Agentūra rekomenduoja Komisijai tinkamas priemones.

7.   Agentūra įvertina ERMTS įrangos sertifikavimo procesą iki 2011 m. sausio 1 d. Komisijai pateikdama ataskaitą, kurioje, jei reikia, pateikia įgyvendintinus patobulinimus.

8.   Remdamasi 7 dalyje nurodyta ataskaita, Komisija įvertina vieno laboratorinės įrangos tipo, vieno etaloninio bėgių kelio ir (arba) vienos sertifikavimo institucijos naudojimo Bendrijos lygmeniu sąnaudas ir naudą. Sertifikavimo institucija turi atitikti Geležinkelių sąveikos direktyvos VIII priede nurodytus kriterijus. Komisija gali pateikti ataskaitą ir, prireikus, teisėkūros pasiūlymą dėl ERTMS sertifikavimo sistemos pagerinimo.

21b straipsnis

Pagalba Komisijai

1.   Neviršydama 30 straipsnio 2 dalies b punkto, Agentūra Komisijos prašymu padeda jai įgyvendinti Bendrijos teisės aktus, kurių tikslas – didinti geležinkelių sistemų sąveiką ir parengti bendrą požiūrį dėl Europos geležinkelių sistemos saugos.

2.   Šios pagalbos teikimo laikotarpis bei taikymo sritis yra riboti, ji vykdoma nepažeidžiant kitų šiuo reglamentu Agentūrai pavestų užduočių ir ši pagalba gali apimti:

3.   Vykdomasis direktorius bent kartą per metus pateikia Valdybai ataskaitą dėl šio straipsnio įgyvendinimo, įskaitant jo poveikį ištekliams.“;

22)

24 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Nepažeidžiant 26 straipsnio 1 dalies, Agentūros personalą sudaro:

Per pirmuosius 10 Agentūros veiklos metų pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nurodytas 5 metų laikotarpis gali būti pratęstas dar ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, jeigu būtina užtikrinti Agentūros paslaugų tęstinumą.“;

23)

25 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

24)

26 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Administracinę valdybą sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės atstovą ir keturi Komisijos atstovai, taip pat šeši atstovai, kurie neturi teisės balsuoti, Europos mastu atstovaujantys šioms grupėms:

Siekdama užtikrinti tinkamą atstovavimą visiems interesams, kiekvienai grupei Komisija skiria po vieną atstovą ir po vieną pavaduotoją iš keturių pavardžių sąrašo, kurį pateikia atitinkamos Europos organizacijos.

Valdybos nariai ir jų pavaduotojai skiriami atsižvelgiant į jų atitinkamą patirtį bei žinias.“;

25)

33 straipsnio 1 dalis pakeičiama šiuo tekstu:

„1.   Siekdama atlikti užduotis, kurios jai patikėtos pagal 9, 9a, 10, 13 ir 15 straipsnius, Agentūra gali vykdyti vizitus valstybėse narėse pagal Administracinės valdybos nustatytą politiką. Nacionalinės valstybių narių valdžios institucijos palengvina Agentūros personalo darbą.“;

26)

36 straipsnio 1 dalis pakeičiama šiuo tekstu:

„1.   Agentūros veikloje gali dalyvauti Europos šalys ir šalys, kurioms taikoma Europos kaimynystės politika, kurios su Europos bendrija yra sudariusios susitarimus, pagal kuriuos šios šalys šio reglamento taikymo srityje yra priėmusios ir taiko Bendrijos teisės aktus.“.

31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/60

(1)

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1272/2008 dėl medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo bei pakavimo (3) numatyta suderinti medžiagų ir mišinių klasifikavimą ir ženklinimą Bendrijoje. Minėtu reglamentu bus pakeista 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo (4), taip pat 1999 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/45/EB dėl pavojingų preparatų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą reglamentuojančių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimo (5).

(2)

Reglamente (EB) Nr. 1272/2008 remiamasi su direktyvomis 67/548/EEB ir 1999/45/EB susijusia patirtimi ir į jį įtraukiami tarptautiniu mastu JT struktūroje priimti cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo ir ženklinimo kriterijai, numatyti Pasaulinėje suderintoje cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistemoje (toliau – GHS) priimti.

(3)

Tam tikros direktyvose 67/548/EEB ir 1999/45/EB nustatytos klasifikavimo ir ženklinimo nuostatos taip pat naudojamos taikant kitus Bendrijos teisės aktus, tokius kaip 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 648/2004 dėl ploviklių (6).

(4)

Analizuojant galimą direktyvų 67/548/EEB ir 1999/45/EB pakeitimo ir GHS kriterijų naudojimo poveikį prieita išvados, kad suderinus Reglamento (EB) Nr. 648/2004 nuorodas į tas direktyvas minėto teisės akto taikymo apimtis turėtų likti tokia pati.

(5)

Perėjimas nuo direktyvose 67/548/EEB ir 1999/45/EB pateiktų klasifikavimo kriterijų prie naujųjų kriterijų turėtų būti visiškai baigtas 2015 m. birželio 1 d. Ploviklių gamintojai laikomi gamintojais, importuotojais arba tolesniais naudotojais, kaip tai numatyta Reglamente (EB) Nr. 1272/2008, todėl pagal šį reglamentą jiems turėtų būti suteikta galimybė prisiderinti prie minėto perėjimo per laikotarpį, panašų į numatytą Reglamente (EB) Nr. 1272/2008.

(6)

Reglamentas (EB) Nr. 648/2004 turėtų būti iš dalies atitinkamai pakeistas,

1)

žodis „preparatas“ arba „preparatai“ (atitinkamais linksniais), kaip apibrėžta 2006 m. gruodžio 30 d. redakcijos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (7) 3 straipsnio 2 dalyje, visame tekste pakeičiamas atitinkamai žodžiu „mišinys“ arba „mišiniai“ (atitinkamais linksniais);

2)

9 straipsnio 1 dalies įžanginis sakinys pakeičiamas taip:

„Nepažeisdami 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo (8) 45 straipsnio, gamintojai, pateikiantys į rinką šiame reglamente nurodytas medžiagas ir (arba) mišinius, valstybių narių kompetentingoms institucijoms turi pateikti:

3)

11 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   2–6 dalys nepažeidžia Reglamento (EB) Nr. 1272/2008 nuostatų dėl medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo bei pakavimo.“

31.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 354/62

(1)

Dėl maisto kainų svyravimo daug besivystančių šalių ir jų gyventojų atsidūrė dramatiškoje padėtyje. Ši maisto krizė, kartu su finansų ir energetikos krize bei aplinkos būklės blogėjimu, kelia pavojų, kad dar keli šimtai milijonų žmonių atsidurs itin dideliame skurde, badaus ir prastai maitinsis, ir todėl reikia daugiau solidarumo su šiais gyventojais. Visi duomenys apie maisto rinkų perspektyvą leidžia daryti išvadą, kad didelis maisto kainų svyravimas galimas ir ateityje.

(2)

Papildant esamas Europos Sąjungos vystymosi politikos priemones, šiuo reglamentu turėtų būti sukurta finansavimo priemonė, skirta greitai reaguoti į krizę, kurią sukėlė svyruojančios maisto kainos besivystančiose šalyse.

(3)

Europos konsensuse dėl vystymosi (2), kurį 2005 m. gruodžio 20 d. priėmė Taryba, Taryboje posėdžiavę valstybių narių vyriausybių atstovai, Europos Parlamentas ir Komisija, pabrėžiama, kad Europos bendrija (toliau – Bendrija) toliau dirbs, kad padidintų aprūpinimo maistu saugumą tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiais; šis reglamentas turėtų padėti siekti šio tikslo.

(4)

2008 m. gegužės 22 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl didėjančių maisto kainų Europos Sąjungoje ir besivystančiose šalyse, kuria paragino Tarybą užtikrinti, kad visos su maistu susijusios nacionalinės ir tarptautinės politinės kryptys, kuriomis siekiama užtikrinti teisę į maistą, būtų darnios.

(5)

Europos Vadovų Taryba savo 2008 m. birželio 20 d. susitikime ryžtingai dar kartą patvirtino įsipareigojimą siekti bendro tikslo – iki 2010 m. oficialią pagalbą vystymuisi (OPV) padidinti iki 0,56 % bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), o iki 2015 m. – iki 0,7 % BNP, kaip nurodyta 2005 m. gegužės 24 d. Tarybos išvadose, 2005 m. birželio 16–17 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose ir Europos konsensuse dėl vystymosi.

(6)

2008 m. birželio 20 d. išvadose pripažindama, kad didelės maisto kainos turėjo labai didelės įtakos neturtingiausių pasaulio gyventojų padėčiai ir sukėlė pavojų pažangai siekiant visų Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT), Europos Vadovų Taryba priėmė ES veiksmų siekiant TVT darbotvarkę, kurioje nurodyta, kad Europos Sąjunga, laikydamasi Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) konferencijos deklaracijos, priimtos 2008 m. birželio 5 d. MŽŪO aukšto lygio konferencijoje apie aprūpinimo maistu saugumą pasaulyje (MŽŪO konferencijos deklaracija), įsipareigoja skatinti visuotinę partnerystę maisto ir žemės ūkio srityje ir nori atlikti svarų vaidmenį padėdama iki 2010 m. iš dalies išspręsti finansavimo trūkumo problemą žemės ūkio, aprūpinimo maistu saugumo ir kaimo plėtros srityse.

(7)

Europos Vadovų Taryba taip pat nutarė, kad siekdama šių tikslų Europos Sąjunga skatins imtis geriau koordinuotų ir ilgalaikių tarptautinių veiksmų dabartinei maisto krizei spręsti, ypač Jungtinių Tautų (JT) ir tarptautinėse finansų institucijose, kad ji palankiai vertina tai, kad JT Generalinis Sekretorius sudarė Pasaulinės aprūpinimo maistu saugumo krizės aukšto lygio darbo grupę (ALDG) ir ketina visapusiškai prisidėti prie MŽŪO konferencijos deklaracijos įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu ALDG priėmė išsamų veiksmų planą (IVP), o tarptautinės organizacijos ir regioninės organizacijos pradėjo savo iniciatyvas. Europos Vadovų Taryba taip pat padarė išvadą, kad Europos Sąjunga rems tvirtus atsakomuosius veiksmus žemės ūkio produktų tiekimo srityje besivystančiose šalyse, visų pirma užtikrindama reikiamą sąnaudų žemės ūkio srityje finansavimą ir paramą naudojant rinkos principais grindžiamas rizikos valdymo priemones, kad Europos Sąjunga iš esmės padidins paramą viešojo ir privataus sektoriaus investicijoms į žemės ūkį ir apskritai skatins besivystančias šalis formuoti tinkamesnę žemės ūkio politiką, visų pirma siekiant užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą ir stiprinti regioninę integraciją, ir kad Europos Sąjunga taip pat mobilizuos išteklius, skirtus ne tik pagalbai maistu, bet ir neturtingų bei pažeidžiamų gyventojų grupių minimalios socialinės apsaugos sistemai finansuoti.

(8)

Siekiant visiškai panaikinti didelių maisto kainų padarinius ir jų išaugimo priežastis, reikia labai daug finansinių ir materialinių išteklių. Šią problemą turėtų padėti spręsti visa tarptautinė bendruomenė; Bendrija stengėsi deramai prisidėti. 2008 m. birželio 20 d. susitikime Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino Komisijos ketinimą pateikti pasiūlymą pagal dabartinę finansinę sistemą sukurti naują fondą, skirtą žemės ūkiui besivystančiose šalyse remti.

(9)

Bendrijos atsako strategija turėtų būti visų pirma siekiama artimiausiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu stipriai padidinti gamybą besivystančių šalių žemės ūkio sektoriuje, tuo pat metu gerokai sumažinant neigiamą maisto kainų svyravimo poveikį neturtingiausiems šių šalių gyventojams. Gamybos padidinimas taip pat naudingas Bendrijai, nes tai mažintų dabartinį žemės ūkio produktų kainų spaudimą.

(10)

Bendrija gali pasinaudoti keliomis priemonėmis, pagal kurias skiriama ilgalaikė parama vystymuisi, visų pirma 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1905/2006, nustatančiu vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (3), ir Europos plėtros fondu, teikiančiu OPV Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalims bei užjūrio šalims ir teritorijoms (UŠT), (toliau – EPF) – jos neseniai buvo suplanuotos atsižvelgiant į finansavimo reikalavimus atitinkančių šalių vidutinės trukmės ir ilgalaikius vystymosi prioritetus. Didelės apimties perprogramavimas, atliktas pagal šias priemones, siekiant reaguoti į trumpalaikę krizę keltų pavojų esamų bendradarbiavimo strategijų su šiomis šalimis pusiausvyrai ir darnai. Bendrija taip pat gali pasinaudoti 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos (4) neatidėliotinai pagalbai teikti ir 2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1717/2006, nustatančiu stabilumo priemonę (5).

(11)

Vis dėlto tos priemonės jau iki galo mobilizuotos arba perprogramuotos 2008 m., siekiant spręsti svyruojančių maisto kainų besivystančiose šalyse neigiamą poveikį. Tas pat, tik labai ribotu mastu galėtų būti padaryta ir 2009 m., tačiau to tikrai nepakaktų poreikiams patenkinti.

(12)

Dėl to reikia patvirtinti specialią finansavimo priemonę, kuri papildytų esamas išorės finansavimo priemones, patvirtinti neatidėliotinas ir papildomas priemones, kuriomis būtų greitai pašalintos dabartinių svyruojančių maisto kainų besivystančiose šalyse pasekmės.

(13)

Parama pagal šį reglamentą turėtų būti tvarkoma taip, kad būtų padidintas maisto tiekimas vietos gyventojams.

(14)

Pagal šią finansavimo priemonę patvirtintos priemonės turėtų padėti besivystančioms šalims padidinti žemės ūkio gamybą ateinančiais sezonais, greitai reaguoti į neatidėliotinus šalių ir jų gyventojų poreikius bei imtis pirmųjų žingsnių siekiant ateityje kiek įmanoma išvengti padėties, kai neužtikrinamas aprūpinimo maistu saugumas, taip pat padėti sušvelninti svyruojančių maisto kainų pasaulyje poveikį, padedant neturtingiausiems žmonėms, smulkiems ūkininkams bei Europos vartotojams ir ūkininkams.

(15)

Dėl paties šiame reglamente numatytų priemonių pobūdžio reikia sukurti efektyvias, lanksčias, skaidrias ir greitas jų finansavimo sprendimų priėmimo procedūras, užtikrinant glaudų visų susijusių institucijų bendradarbiavimą.

(16)

Siekiant užkirsti kelią dabartinės maisto krizės pasikartojimui turi būti užtikrintas trumpalaikių priemonių, skirtų padėti gyventojams, kuriuos tiesiogiai ir labiausiai veikia sparčiai didėjančios ir (arba) svyruojančios maisto kainos, ir labiau struktūrinio pobūdžio priemonių nuoseklumas ir tęstinumas.

(17)

Būtina įtraukti nuostatas, užtikrinančias Bendrijos finansinių interesų apsaugą pagal 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (6), 1996 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamentą (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 dėl Komisijos atliekamų patikrinimų ir inspektavimų vietoje siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus nuo sukčiavimo ir kitų pažeidimų (7) ir 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (8).

(18)

Kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šių veiksmų masto tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(19)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti tvirtinamos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (9).

(20)

Skirtingos vystymąsi skatinančios priemonės ir ši finansavimo priemonė taikomos taip, kad būtų užtikrintas bendradarbiavimo tęstinumas, visų pirma susijęs su perėjimu nuo neatidėliotinos pagalbos veiksmų prie vidutinės trukmės ir ilgalaikių veiksmų. Šis reglamentas turėtų atitikti ilgalaikę strategiją, skirtą prisidėti prie besivystančių šalių aprūpinimo maistu saugumo atsižvelgiant į jų pačių poreikius ir ketinimus.

(21)

Siekiant užtikrinti, kad šiame reglamente numatytos priemonės būtų efektyvios, ir atsižvelgiant į skubų jų pobūdį šis reglamentas turėtų įsigalioti kitą dieną po jo paskelbimo,

a)

skatinti remtinų šalių ir regionų žemės ūkio sektoriaus pasiūlos didinimą;

b)

remti veiksmus, skirtus greitai ir tiesiogiai reaguoti siekiant sušvelninti neigiamą svyruojančių maisto kainų poveikį vietos gyventojams, atsižvelgiant į visuotinius aprūpinimo maistu saugumo tikslus, įskaitant JT mitybos reikalavimų standartus;

c)

stiprinti žemės ūkio sektoriaus gamybos pajėgumus ir valdymą, kad būtų užtikrintas didesnis intervencijų tvarumas.

a)

priemonės, skirtos gerinti galimybes gauti žemės ūkio gamybai reikalingų žaliavų ir pasinaudoti atitinkamomis paslaugomis, įskaitant trąšas ir sėklas, ypač daug dėmesio skiriant vietos priemonėms ir jų prieinamumui;

b)

apsaugos priemonės, kuriomis siekiama išlaikyti ar pagerinti žemės ūkio gamybos pajėgumus ir spręsti labiausiai pažeidžiamų gyventojų, įskaitant vaikus, pagrindinius maisto poreikius;

c)

kitos nedidelio masto priemonės, kuriomis siekiama didinti gamybą, grindžiamos šalies poreikiais: mikrokreditai, investicijos, įranga, infrastruktūra ir saugojimas; taip pat profesinis mokymas ir parama žemės ūkio sektoriaus profesijų atstovų grupėms.

a)

šalys partnerės ir regionai partneriai bei jų institucijos;

b)

decentralizuotos šalių-partnerių įstaigos, pavyzdžiui, savivaldybės, provincijos, departamentai ir regionai;

c)

šalių-partnerių bei regionų-partnerių ir Bendrijos įsteigtos jungtinės įstaigos;