27.2.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 52/1

(1)

Vadovaujantis Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų rezultatais Reglamentas (EB) Nr. 1580/2007 numato kriterijus, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo vertes iš trečiųjų šalių importuojamiems jo priede išvardintiems produktams ir laikotarpiams.

(2)

Laikantis aukščiau nurodytų kriterijų, standartinės importo vertės turi būti nustatytos tokios, kaip nurodyta šio reglamento priede,

27.2.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 52/3

(1)

Taryba savo 1994 m. vasario 7 d. rezoliucijoje dėl Bendrijos pašto paslaugų plėtros (4) nustatė, kad vienas pagrindinių Bendrijos pašto politikos tikslų yra suderinti laipsnišką kontroliuojamą pašto paslaugų rinkos atvėrimą konkurencijai ir tvirtą universaliųjų paslaugų teikimo garantiją.

(2)

1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (5) nustatė pašto sektoriaus reguliavimo sistemą Bendrijos lygiu, apimančią priemones universaliosioms paslaugoms garantuoti ir nustatančią maksimalias pašto paslaugų ribas, kurias valstybės narės gali rezervuoti savo universaliųjų paslaugų teikėjui siekdamos išlaikyti universaliąsias paslaugas ir kurios turi būti laipsniškai ir progresyviai mažinamos, o taip pat sprendimų priėmimo dėl tolesnio rinkos atvėrimo konkurencijai tvarkaraštį, siekiant sukurti pašto paslaugų vidaus rinką.

(3)

Sutarties 16 straipsnyje pabrėžiamas bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų vieta tarp Europos Sąjungos bendrųjų vertybių ir jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą. Jame teigiama, jog turi būti rūpinamasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, padedančiomis įgyvendinti nustatytas užduotis.

(4)

Teigiamas bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų vaidmuo buvo pabrėžtas 2005 m. spalio mėn. specialiajame Eurobarometre Nr. 219, kuriame nurodyta, kad pašto paslaugos visoje ES yra naudotojų labiausiai vertinamos bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos, nes jas teigiamai įvertino 77 % apklaustųjų.

(5)

Kadangi pašto paslaugos yra esminė ryšių ir keitimosi informacija priemonė, jos vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį, kuris padeda siekti Sąjungoje socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos tikslų. Pašto tinklams būdingi svarbūs teritoriniai ir socialiniai aspektai, dėl kurių visi gali naudotis esminėmis vietos paslaugomis.

(6)

Priemonės pašto paslaugų srityje turėtų būti rengiamos taip, kad būtų įgyvendinami Sutarties 2 straipsnyje keliami Bendrijos uždaviniai, siekiant visoje Bendrijoje skatinti darnią, subalansuotą ir tvarią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, tvarų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų konvergenciją, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimą bei valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą.

(7)

Pastaraisiais metais Europos pašto rinkos patyrė didelių pokyčių, kuriuos paskatino technologijų pažanga ir reguliavimo panaikinimo nulemta didesnė konkurencija. Dėl globalizacijos ypač svarbu laikytis aktyvios ir vystymąsi skatinančios pozicijos, kad Sąjungos piliečiai galėtų pasinaudoti tokių pokyčių teikiama nauda.

(8)

2005 m. kovo 22–23 d. Europos Vadovų Taryba savo išvadose dėl Lisabonos strategijos vidurio laikotarpio peržiūros dar kartą pabrėžė vidaus rinkos suformavimo kaip augimo skatinimo ir naujų bei geresnių darbo vietų kūrimo priemonės svarbą ir svarbų vaidmenį, kurį konkurencingoje ir dinamiškoje ekonomikoje turi atlikti veiksmingos bendruosius ekonominius interesus tenkinančios paslaugos. Šios išvados toliau taikomos pašto paslaugoms, kurios yra esminė ryšių, prekybos ir socialinės bei teritorinės sanglaudos priemonė.

(9)

Europos Parlamentas 2006 m. vasario 2 d. rezoliucijoje dėl pašto direktyvos taikymo (6) pabrėžė socialinę ir ekonominę veiksmingų pašto paslaugų svarbą bei jų svarbų vaidmenį įgyvendinant Lisabonos strategiją, nurodydamas, kad iki šiol pašto sektoriuje įgyvendintomis reformomis buvo pasiekta pastebimų teigiamų pokyčių, įskaitant pagerėjusią kokybę, didesnį veiksmingumą ir geresnį orientavimąsi į naudotoją. Savo rezoliucijoje Europos Parlamentas paragino Komisiją, atsižvelgiant į kartais pastebimai skirtingą įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas raidą valstybėse narėse, rengiant perspektyvų studiją visų pirma skirti dėmesį teikiamų universaliųjų paslaugų kokybei bei jų būsimam finansavimui ir toje studijoje pasiūlyti universaliųjų paslaugų sąvokos apibrėžtį, taikymo sritį bei tinkamą finansavimą.

(10)

Pagal Direktyvą 97/67/EB buvo atlikta perspektyvų studija, kurioje vertinamas Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos visiško suformavimo 2009 m. poveikis kiekvienai valstybei narei. Komisija taip pat atliko išsamią Bendrijos pašto paslaugų sektoriaus apžvalgą, įskaitant užsakytus tyrimus apie šio sektoriaus ekonominius, socialinius ir technologinius pokyčius, ir aktyviai konsultavosi su suinteresuotomis šalimis.

(11)

Perspektyvų studijoje nurodyta, kad pagrindinį tikslą – užtikrinti tvarų universaliųjų paslaugų, atitinkančių pagal Direktyvą 97/67/EB valstybių narių apibrėžtą kokybės standartą, teikimą visoje Bendrijoje – galima pasiekti iki 2009 m., nesant rezervuotųjų paslaugų būtinybės.

(12)

Progresyvus ir laipsniškas pašto rinkų atvėrimas konkurencijai suteikė universaliųjų paslaugų teikėjams pakankamai laiko įdiegti modernizavimo ir restruktūrizavimo priemones, būtinas jų ilgalaikiam gyvybingumui naujomis rinkos sąlygomis užtikrinti, bei leido valstybėms narėms pritaikyti savo reguliavimo sistemas atviresnei aplinkai. Be to, valstybės narės gali pasinaudoti teisės aktų perkėlimo laikotarpio teikiama galimybe ir pakankamu laiku, kurio reikia veiksmingai konkurencijai įdiegti, siekiant toliau tęsti universaliųjų paslaugų teikėjų modernizavimą ir restruktūrizavimą.

(13)

Iš perspektyvų studijos matyti, kad rezervuotosios paslaugos nebeturėtų būti siekiamas universaliųjų paslaugų finansavimo sprendimas. Šiame įvertinime atsižvelgiama į Bendrijos ir jos valstybių narių interesą formuojant vidaus rinką bei jos augimo ir užimtumo potencialą, be kita ko užtikrinant galimybę visiems naudotojams naudotis veiksmingomis bendruosius ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis. Todėl tikslinga patvirtinti galutinę pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo datą.

(14)

Yra keletas veiksnių, skatinančių pašto sektoriaus keitimąsi, visų pirma paklausa ir kintantys naudotojų poreikiai, organizaciniai pokyčiai, automatizavimas ir naujų technologijų diegimas, pakeitimas elektroninėmis ryšio priemonėmis bei rinkos atvėrimas. Norėdami atlaikyti konkurenciją, patenkinti naujus vartotojų reikalavimus ir užsitikrinti naujus finansavimo šaltinius, pašto paslaugų teikėjai gali įvairinti savo veiklą teikdami elektroninio verslo paslaugas ar kitas informacinės visuomenės paslaugas.

(15)

Pašto paslaugų teikėjai, įskaitant paskirtuosius universaliųjų paslaugų teikėjus, skatinami gerinti efektyvumą dėl naujų konkurencijos keliamų užduočių, kurios skiriasi nuo tradicinių pašto paslaugų (pavyzdžiui, skaitmeninimas ir elektroninės ryšių priemonės), o tai savaime prisidės prie žymaus konkurencijos padidėjimo.

(16)

Visiškas rinkos atvėrimas padės išplėsti bendrą pašto rinkos apimtį. Be to, jis prisidės prie tvaraus ir kokybiško užimtumo užtikrinimo universaliųjų paslaugų teikėjų įmonėse bei palengvins naujų darbo vietų kūrimą kitų operatorių įmonėse, naujų rinkos dalyvių ir susijusių ekonomikos sektorių atsiradimą. Direktyva neturi įtakos valstybių narių kompetencijai reguliuoti įdarbinimo sąlygas pašto paslaugų sektoriuje, tačiau dėl to neturėtų atsirasti nesąžininga konkurencija. Rengiantis pašto paslaugų rinkos atvėrimui turėtų būti deramai atsižvelgta į socialinius klausimus.

(17)

Vien tik vežimas neturėtų būti laikomas pašto paslauga. Reklaminis paštas, kurį sudaro vienodo turinio, išskyrus gavėjo pavadinimą ar vardą ir pavardę, adresą ir identifikavimo numerį, reklaminio, komercinio ar viešai skelbiamo pobūdžio pranešimas, gali būti laikomas korespondencijos siunta.

(18)

Padidėjusi konkurencija turėtų padėti pašto sektoriui integruotis su alternatyviomis ryšio priemonėmis ir pagerinti vis išrankesniems vartotojams teikiamų paslaugų kokybę.

(19)

Kaimo vietovių pašto tinklams, inter alia, kalnų ir salų regionuose, tenka svarbus vaidmuo integruojant verslą į nacionalinę ar pasaulinę ekonomiką ir išlaikant sanglaudą socialine bei užimtumo prasme. Be to, atokiuose regionuose esantys kaimo pašto skyriai gali būti svarbus infrastruktūros tinklas, sudarantis galimybę naudotis naujomis elektroninėmis ryšio paslaugomis.

(20)

Pokyčių kaimyninėse ryšių rinkose poveikis įvairiems Bendrijos regionams, gyventojų sluoksniams ir pašto paslaugų naudojimui skiriasi. Reikėtų išlaikyti teritorinę ir socialinę sanglaudą ir, atsižvelgiant į tai, kad, naudodamosi Direktyvoje 97/67/EB numatytu lankstumu, valstybės narės kai kurias konkrečias paslaugų ypatybes gali pritaikyti vietinei paklausai tenkinti, tikslinga visiškai išlaikyti universaliąsias paslaugas bei atitinkamus Direktyvoje 97/67/EB keliamus kokybės reikalavimus. Tikslinga išaiškinti, atsižvelgiant į galiojančią praktiką, jog valstybės narės turėtų teikti pašto siuntų surinkimo ir pristatymo paslaugas tik tomis savaitės darbo dienomis, kurios nacionalinės teisės aktuose nėra apibrėžtos kaip valstybinės šventės. Siekiant užtikrinti, kad rinkos atvėrimas ir toliau būtų naudingas visiems naudotojams, ypač vartotojams ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms, valstybės narės turėtų stebėti ir prižiūrėti rinkos pokyčius. Jos turi imtis tinkamų Direktyvoje 97/67/EB numatytų reguliavimo priemonių, kad užtikrintų, jog galimybės naudotis pašto paslaugomis ir toliau tenkintų naudotojų poreikius, įskaitant – atitinkamais atvejais – minimalaus paslaugų skaičiaus užtikrinimą vienoje pašto paslaugų teikimo vietoje, ir ypač – pakankamo pašto paslaugų teikimo vietų skaičius kaimo vietovėse ir atokiuose regionuose užtikrinimą.

(21)

Universaliosiomis paslaugomis iš esmės garantuojama, kad pašto siuntos kiekvieną darbo dieną būtų bent vieną kartą surenkamos ir vieną kartą pristatomos į kiekvieno fizinio ar juridinio asmens namus ar patalpas, net ir atokiose ar retai apgyvendintose vietovėse.

(22)

Aukštos kokybės pašto paslaugų teikimas labai padeda siekiant socialinės ir teritorinės sanglaudos. Visų pirma e. prekyba sudaro naujas galimybes atokioms ir retai apgyvendintoms vietovėms dalyvauti ekonominiame gyvenime, o svarbi tai užtikrinanti sąlyga yra gerų pašto paslaugų teikimas.

(23)

Direktyvoje 97/67/EB pirmenybė teikiama universaliųjų paslaugų teikimui paskiriant universaliųjų paslaugų teikėjus. Valstybės narės gali reikalauti, kad universaliosios paslaugos būtų teikiamos visoje šalies teritorijoje. Didesnė konkurencija ir platesnis pasirinkimas reiškia, kad valstybėms narėms reikėtų suteikti daugiau lankstumo nustatant veiksmingiausią ir tinkamiausią mechanizmą universaliųjų paslaugų teikimui garantuoti, laikantis objektyvumo, skaidrumo, nediskriminavimo, proporcingumo ir mažiausio rinkos iškraipymo principų, reikalingų laisvam pašto paslaugų teikimui vidaus rinkoje užtikrinti. Valstybės narės gali taikyti vieną ar kelis iš šių būdų: palikti universaliųjų paslaugų teikimą rinkos jėgoms, paskirti vieną arba kelias įmones skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams ar paslaugoms skirtingose teritorijos dalyse teikti bei skelbti viešųjų pirkimų konkursą.

Tuo atveju, jei valstybė narė nuspręstų paskirti vieną ar daugiau įmonių universaliosioms paslaugoms arba įvairiems universaliųjų paslaugų komponentams teikti, turi būti užtikrinta, kad universaliųjų paslaugų kokybės reikalavimai universaliųjų paslaugų teikėjams būtų nustatyti skaidriai ir proporcingai. Kai valstybė narė paskiria daugiau nei vieną įmonę, ji turėtų užtikrinti, kad nebūtų įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas dubliavimo.

(24)

Svarbu, kad naudotojai gautų visą informaciją apie teikiamas universaliąsias paslaugas, o pašto paslaugų teikėjai būtų informuojami apie universaliųjų paslaugų teikėjo teises ir pareigas. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad naudotojai gautų visą informaciją apie konkrečių teikiamų paslaugų ypatybes ir galimybes jomis naudotis. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų sudaroma galimybė susipažinti su visa tokia informacija. Tačiau atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą padidintą lankstumą, tikslinga universaliųjų paslaugų teikimą užtikrinti kitais būdais nei paskiriant universaliųjų paslaugų teikėją, siekiant valstybėms narėms suteikti lankstumo sprendžiant, kaip šią informaciją pateikti visuomenei.

(25)

Atsižvelgiant į atliktus tyrimus ir siekiant atskleisti visą pašto paslaugų vidaus rinkos potencialą, tikslinga nutraukti rezervuotųjų paslaugų ir specialiųjų teisių – kaip būdo užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo finansavimą – naudojimą.

(26)

Kai kuriose valstybėse narėse išliks būtinybė tęsti išorinį universaliųjų paslaugų teikimo likusių grynųjų sąnaudų finansavimą. Todėl reikia išsamiai paaiškinti būtino ir tinkamai pagrįsto universaliųjų paslaugų finansavimo užtikrinimo alternatyvas, paliekant valstybėms narėms galimybę pasirinkti, kokius finansavimo mechanizmus naudoti. Tarp šių alternatyvų yra galimybė naudoti viešųjų pirkimų procedūras, įskaitant, kaip numatyta viešųjų pirkimų direktyvose, konkurencinio dialogo ar derybų procedūras, paskelbiant skelbimą apie pirkimą arba jo nepaskelbiant, ir, tais atvejais, kai dėl įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas patiriamos universaliųjų paslaugų grynosios sąnaudos ir paskirtam pašto paslaugų teikėjui tenka nepagrįstai didelė finansinė našta – skaidrų kompensavimą iš valstybės išteklių bei sąnaudų paskirstymą paslaugų teikėjams ir (arba) naudotojams, nustatant įmokas į kompensacijų fondą. Valstybės narės gali naudoti kitus pagal Bendrijos teisę leidžiamus finansavimo būdus, pavyzdžiui, prireikus gali nuspręsti, kad visas universaliųjų paslaugų teikėjo(-ų) pelnas ar jo dalis, gauta iš kitos veiklos, nepatenkančios į universaliųjų paslaugų sritį, būtų skirta grynosioms universaliųjų paslaugų sąnaudoms finansuoti, jei tai neprieštarauja Sutarčiai. Nepažeidžiant valstybių narių pareigos laikytis Sutartyje nustatytų valstybės pagalbai taikomų taisyklių, įskaitant konkrečius su tuo susijusius reikalavimus dėl pranešimų teikimo, valstybės narės gali pranešti Komisijai apie finansavimo mechanizmus, kurie naudojami universaliųjų paslaugų grynosioms sąnaudoms padengti, o tai turėtų būti įtraukta į Komisijos reguliariai pateikiamą ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai apie direktyvos 97/67/EB taikymą.

(27)

Tais atvejais, kai numatytas kompensacijų fondas, gali būti reikalaujama, kad pašto paslaugų teikėjai prisidėtų prie universaliųjų paslaugų finansavimo. Norėdamos nustatyti, iš kurių įmonių gali būti pareikalauta mokėti įmokas į kompensacijų fondą, valstybės narės turėtų įvertinti, ar naudotojo požiūriu šių įmonių teikiamos paslaugos, atsižvelgiant į jų ypatybes, įskaitant pridėtinės vertės ypatybes bei paslaugų paskirtį ir kainodarą, gali būti laikomos paslaugomis, priskiriamomis universaliųjų paslaugų sričiai, nes jos gali pakankamu mastu pakeisti universaliąsias paslaugas. Šios paslaugos neprivalo turėti visų universaliosios paslaugos ypatybių, pvz., pristatymo kiekvieną dieną arba visos valstybės narės teritorijos aprėpties.

(28)

Siekdamos laikytis proporcingumo principo nustatant, kiek šios įmonės turi prisidėti prie universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudų tam tikroje valstybėje narėje, valstybės narės turėtų taikyti skaidrius ir nediskriminacinius kriterijus, pavyzdžiui, atsižvelgti į tai, kokią dalį veiklos, priklausančios universaliųjų paslaugų sričiai, šios įmonės vykdo toje valstybėje narėje. Valstybės narės gali reikalauti, kad tie teikėjai, kurie privalo mokėti įmokas į kompensacijų fondą, atitinkamai atskirtų apskaitą, kad būtų užtikrintas fondo veikimas.

(29)

Direktyvoje 97/67/EB šiuo metu nustatyti skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principai turėtų būti ir toliau taikomi kiekvienam finansavimo mechanizmui, o visi sprendimai šioje srityje turėtų būti pagrįsti skaidriais, objektyviais ir patikrinamais kriterijais. Visų pirma universaliųjų paslaugų grynosios sąnaudos turėtų būti apskaičiuojamos prižiūrint nacionalinei reguliavimo institucijai, kaip paskirtojo universaliųjų paslaugų teikėjo grynųjų sąnaudų, kai jis dirba vykdydamas universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, ir jo grynųjų sąnaudų, kai jis dirba nevykdydamas įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas, skirtumas. Skaičiuojant atsižvelgiama į visus kitus aktualius aspektus, įskaitant bet kokią rinkos naudą, kurią gauna pašto paslaugų teikėjas, paskirtas teikti universaliąsias paslaugas, teisę gauti pagrįstą pelną ir paskatas siekiant ekonominio efektyvumo.

(30)

Tais atvejais, kai valstybės narės nusprendžia savo šalies teritorijoje prieinamomis visuomenei padaryti papildomas ar papildančias paslaugas, išskyrus paslaugas, susijusias su įpareigojimais teikti universaliąsias paslaugas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, pavyzdžiui, pensijų ir pašto perlaidų pristatymą kaimo vietovėse, šioms paslaugoms neturėtų būti taikomi jokie kompensavimo mechanizmai, reikalaujantys įmokų iš konkrečių įmonių. Atitinkamais atvejais valstybės narės gali suteikti finansavimą tokioms papildomoms ar papildančioms paslaugoms vadovaudamosi Sutarties taisyklėmis dėl valstybės pagalbos. Išskyrus universaliųjų paslaugų teikėjo atveju, valstybės narės leidimams negali taikyti įpareigojimų teikti tokias papildomas paslaugas.

(31)

Valstybėms narėms, kurios į Sąjungą įstojo jau įsigaliojus 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2002/39/EB, iš dalies keičiančiai Direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolesnio atvėrimo konkurencijai (7), ir galėjo susidurti su ypatingais sunkumais, susijusiais su sklandžiu jų pašto rinkų pritaikymu dėl vėlyvo įsitraukimo į pašto reformos procesą, ir tam tikroms valstybėms narėms, kurių gyventojų skaičius yra nedidelis, o geografinis plotas ribotas, ir kurios turi tam tikrų savybių, kurios yra ypatingos pašto paslaugoms, arba sudėtingos topografijos valstybėms narėms, turinčioms daugybę salų, tikslinga suteikti galimybę ribotam laikui atidėti šios direktyvos įgyvendinimo datą, kad jos galėtų toliau rezervuoti paslaugas savo universaliųjų paslaugų teikėjui, pranešusios apie tai Komisijai. Atsižvelgiant į šį išimtinį laikotarpį, taip pat tikslinga ribotą laiką ir tik tam tikrų paslaugų atveju leisti valstybėms narėms, kurios jau yra visiškai atvėrusios savo rinkas, atsisakyti suteikti kitoje valstybėje narėje veikiančioms monopoliją turinčioms įmonėms leidimą veikti jų teritorijoje.

(32)

Komisija turėtų teikti valstybėms narėms pagalbą, susijusią su įvairiais šios direktyvos įgyvendinimo aspektais, įskaitant grynųjų sąnaudų apskaičiavimą. Be to, nacionalinių reguliavimo institucijų tarpusavio bendradarbiavimas šioje srityje toliau rengiant standartus ir gaires turėtų padėti suderintai taikyti šią direktyvą.

(33)

Kai tai yra pagrįsta ir proporcinga siekiamam tikslui, valstybėms narėms reikėtų leisti išduoti bendrus leidimus ir individualias licencijas. Tačiau, kaip pabrėžta trečiojoje Direktyvos 97/67/EB taikymo ataskaitoje, siekiant, kad vidaus rinkoje sumažėtų nepagrįstų kliūčių paslaugoms teikti, atrodo būtina toliau derinti sąlygas, kurios gali būti nustatytos. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės gali, pavyzdžiui, leisti pašto paslaugų teikėjams pasirinkti laikytis įpareigojimo teikti paslaugą arba finansiškai prisidėti dengiant kitos teikėjo teikiamos paslaugos sąnaudas; tačiau reikėtų nebeleisti reikalauti prisidėti prie sąnaudų pasidalijimo mechanizmo ir kartu nustatyti universaliųjų paslaugų teikimo arba kokybės įpareigojimus, nes abu reikalavimai yra skirti tam pačiam tikslui. Be to, reikia išaiškinti, kad kai kurios bendrųjų leidimų ir licencijų išdavimo nuostatos neturėtų būti taikomos paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams.

(34)

Aplinkoje, kurioje universaliąsias paslaugas teikia keletas pašto įmonių, tikslinga reikalauti, kad visos valstybės narės įvertintų, ar leisti kitiems panašias paslaugas teikiantiems operatoriams naudotis kai kuriais pašto infrastruktūros elementais arba konkrečiomis paslaugomis, paprastai teikiamais universaliųjų paslaugų teikėjų, siekiant skatinti veiksmingą konkurenciją ir (arba) apsaugoti visus naudotojus užtikrinant bendrą pašto paslaugų kokybę. Kai yra keletas universaliųjų paslaugų teikėjų, turinčių regioninius pašto tinklus, valstybės narės taip pat turėtų įvertinti ir prireikus užtikrinti jų sąveiką, kad būtų išvengta trukdžių sparčiam pašto siuntų vežimui. Valstybėse narėse šių infrastruktūros elementų ir paslaugų teisinė ir rinkos padėtis skiriasi, todėl pakanka pareikalauti, kad valstybės narės priimtų pagrįstą sprendimą dėl reguliavimo priemonės būtinumo, apimties ir pobūdžio, įskaitant, jei reikia, sąnaudų pasidalijimą. Ši nuostata neapriboja valstybių narių teisės patvirtinti priemones, užtikrinančias galimybę naudotis pašto tinklu skaidriomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.

(35)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pašto paslaugų teikėjai, tvarkydami asmens duomenis pagal direktyvą 97/67/EB, taikytų Bendrijos ir nacionalines nuostatas dėl asmens duomenų apsaugos, visų pirma nuostatas, nustatytas 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (8).

(36)

Šios direktyvos nuostatos neturėtų pažeisti nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių turto nusavinimo sąlygas organizuojant universaliųjų paslaugų teikimą.

(37)

Atsižvelgiant į pašto paslaugų svarbą akliesiems ir silpnaregiams, reikia užtikrinti, kad rinkos atvėrimas neapribotų nuolatinio universaliųjų paslaugų teikėjo(-ų) tam tikrų nemokamų paslaugų akliesiems ir silpnaregiams teikimo, kurį valstybės narės įvedė laikydamosi taikomų tarptautinių įsipareigojimų.

(38)

Visiškai konkurencingoje aplinkoje tiek finansiniam universaliųjų paslaugų stabilumui užtikrinti, tiek rinkos iškraipymui apriboti svarbu, jog principas, pagal kurį kainos privalo atspindėti įprastas prekybos sąlygas ir sąnaudas, gali būti pažeistas tik siekiant apginti viešuosius interesus. Šio tikslo toliau siekiama leidžiant valstybėms narėms taikyti vienodą tarifą vienetinėms pašto siuntoms, kurias dažniausiai siunčia vartotojai, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones. Siekiant apsaugoti bendrus visuomenės interesus, pvz., galimybę naudotis kultūrinėmis paslaugomis, dalyvavimo demokratinėje visuomenėje užtikrinimą (spaudos laisvė), regioninę ir socialinę sanglaudą, valstybės narės taip pat gali toliau taikyti vienodus tarifus kai kurioms kitoms pašto siuntoms, pavyzdžiui, laikraščiams ir knygoms.

(39)

Teikdami paslaugas visiems naudotojams, įskaitant verslo klientus, siuntėjus dideliais kiekiais ir surinkėjus, kurie surenka įvairių naudotojų paštą, universaliųjų paslaugų teikėjai gali lanksčiau nustatyti tarifus, laikydamiesi jų pagrindimo sąnaudomis principo. Tarifai turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į sąnaudas, kurių išvengta, palyginti su standartinėmis paslaugomis, apimančiomis visą siūlomų surinkimo, vežimo, rūšiavimo ir individualių pašto siuntų skirstymo paslaugų spektrą.

(40)

Atsižvelgiant į sąlygų, kuriomis turi veikti universaliųjų paslaugų teikėjas visiškai konkurencingoje aplinkoje, nacionalines reguliavimo ypatybes, valstybėms narėms reikėtų palikti laisvę spręsti, kaip geriausiai stebėti kryžminį subsidijavimą.

(41)

Atsižvelgiant į perėjimą prie visiškai konkurencingos rinkos bei siekiant užtikrinti, kad kryžminis subsidijavimas nepakenktų konkurencijai, tikslinga toliau reikalauti, kad atlikus būtinus pakeitimus valstybės narės paliktų galioti universaliųjų paslaugų teikėjų įpareigojimą atskirai ir skaidriai tvarkyti paslaugų apskaitą.

Šiuo įpareigojimu turėtų būti užtikrinta, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, konkurencijos institucijos ir Komisija gautų informaciją, būtiną su universaliosiomis paslaugomis susijusiems sprendimams priimti ir sąžiningoms rinkos sąlygoms stebėti, kol konkurencija taps veiksminga. Nacionalinių reguliavimo institucijų tarpusavio bendradarbiavimas šioje srityje kuriant atskaitos taškus ir gaires turi padėti suderintai taikyti šias taisykles.

Dėl tokio apskaitos atskyrimo ir skaidrumo valstybėms narėms ir jų nacionalinėms reguliavimo institucijoms turėtų būti užtikrinta pakankamai išsami apskaitos sistemų informacija siekiant:

(42)

Atsižvelgiant į kitose paslaugų srityse galiojančias taisykles ir siekiant padidinti vartotojų teisių apsaugą, minimalių skundų nagrinėjimo tvarkos principų taikymą reikia išplėsti ir šiuos principus taikyti ne vien universaliųjų paslaugų teikėjams. Siekiant skundų nagrinėjimo tvarką padaryti veiksmingesnę, reikia, kad direktyva skatintų ginčus spręsti ne teismo tvarka, kaip išdėstyta 1998 m. kovo 30 d. Komisijos rekomendacijoje 98/257/EB dėl institucijoms, atsakingoms už vartotojų ginčų sprendimą ne teismo tvarka, taikomų principų (9) ir 2001 m. balandžio 4 d. Komisijos rekomendacijoje 2001/310/EB dėl ne teismo institucijoms, sprendžiančioms vartotojų ginčus šalių tarpusavio susitarimu, taikomų principų (10). Be to, teigiamą poveikį vartotojų interesams taip pat turėtų operatorių tarpusavio sąveikos didinimas dėl galimybės naudotis tam tikrais infrastruktūros elementais bei paslaugomis ir nacionalinių reguliavimo institucijų bei vartotojų teisių gynimo organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo reikalavimas.

Siekiant apsaugoti paslaugų naudotojų interesus pašto siuntų vagystės, dingimo ar sugadinimo atvejais, valstybės narės turėtų, jei reikia, įdiegti žalos atlyginimo ir (arba) kompensavimo sistemą.

(43)

Direktyvoje 97/67/EB numatyta, kad tam tikros priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (11).

(44)

Sprendimas 1999/468/EB buvo iš dalies pakeistas Sprendimu 2006/512/EB, kuriuo nustatyta reguliavimo procedūrą su tikrinimu, taikytina tvirtinant bendro pobūdžio priemones, skirtas iš dalies pakeisti neesmines pagrindinio teisės akto, priimto laikantis Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos, nuostatas, inter alia, išbraukiant kai kurias tokias nuostatas ar teisės aktą papildant teisės aktą naujomis neesminėmis nuostatomis.

(45)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus patvirtinti priemones, susijusias su vėlesniais paslaugų kokybės standartų pakeitimais atsižvelgiant į technikos pažangą arba rinkos pažangą, taip pat su vėlesniais standartinių sąlygų, kuriomis nepriklausomos išorės institucijos atlieka kokybės patikrinimą, pakeitimais. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines Direktyvos 97/67/EB nuostatas, inter alia, papildant ją naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(46)

Pagal Direktyvą 97/67/EB Komisijai padedantis Komitetas turėtų stebėti universaliųjų paslaugų teikimo pokyčius valstybėse narėse.

(47)

Tikėtina, kad nacionalinių reguliavimo institucijų vaidmuo išliks labai svarbus, visų pirma tose valstybėse narėse, kuriose perėjimas prie konkurencingos rinkos dar nebaigtas. Laikydamosi reguliavimo ir veiklos vykdymo funkcijų atskyrimo principo, valstybės narės privalo užtikrinti nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomybę, šitaip garantuodamos minėtų institucijų sprendimų nešališkumą. Šis nepriklausomumo reikalavimas nepažeidžia institucijų autonomijos bei valstybių narių konstitucinių įsipareigojimų ir Sutarties 295 straipsnyje nustatyto neutralumo valstybių narių teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą, atžvilgiu principo. Nacionalinėms reguliavimo institucijoms turėtų būti suteikti visi jų užduotims vykdyti būtini ištekliai, įskaitant darbuotojus, kompetenciją ir finansines priemones.

(48)

Įvairios nacionalinės įstaigos dažnai dalyvauja vykdant reguliavimo funkcijas, todėl reikėtų siekti skaidrumo skirstant užduotis ir įvairių už sektoriaus reguliavimą, konkurencijos taisyklių taikymą ir vartotojų reikalus atsakingų įstaigų tarpusavio bendradarbiavimo, kad būtų užtikrintas veiksmingas jų užduočių įgyvendinimas.

(49)

Kiekvienai šaliai, kurios atžvilgiu nacionalinės reguliavimo institucija priėmė sprendimą, turėtų būti suteikta teisė šį sprendimą apskųsti nuo tos institucijos nepriklausomai įstaigai. Tokia įstaiga gali būti teismas. Ši skundų pateikimo tvarka nepažeidžia kompetencijos pasidalijimo principo nacionalinėje teismų sistemoje ir juridinių ar fizinių asmenų teisių pagal nacionalinius teisės aktus. Kol nebaigtos minėtos procedūros, teisiniam tikrumui ir rinkos saugumui garantuoti būtina užtikrinti laikiną nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimų galiojimą.

(50)

Kai reikia, vykdydamos Direktyvoje 97/67/EB numatytas užduotis, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų bendradarbiauti su kitomis valstybių narių reguliavimo įstaigomis ir Komisija. Tai skatintų pašto paslaugų vidaus rinkos plėtrą ir padėtų visose valstybėse narėse nuosekliai taikyti tos direktyvos nuostatas, ypač tose srityse, kuriose Bendrijos teisės aktus įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikia nemažus įgaliojimus atitinkamas taisykles taikyti savo nuožiūra. Toks bendradarbiavimas, inter alia, galėtų vykti pagal direktyvą Komisijai padedančiame Komitete arba grupėje, kurią sudarytų Europos reguliavimo institucijos. Valstybės narės turėtų nuspręsti, kurios įstaigos šioje direktyvoje bus laikomos nacionalinėmis reguliavimo institucijomis.

(51)

Savo užduotims veiksmingai vykdyti nacionalinės reguliavimo institucijos privalo rinkti informaciją iš rinkos dalyvių. Reikalavimai pateikti informaciją turi būti proporcingi ir nesudaryti įmonėms nepagrįstos naštos. Rinkti šią informaciją gali reikėti ir Komisijai, kad ji galėtų vykdyti pagal Bendrijos teisę nustatytus įpareigojimus. Informacijos gavėjas turėtų užtikrinti konfidencialumą laikydamasis galiojančių taisyklių.

(52)

Siekiant nuolat informuoti Europos Parlamentą ir Tarybą apie pašto paslaugų vidaus rinkos pokyčius, Komisija šioms institucijoms turėtų reguliariai teikti ataskaitas dėl Direktyvos 97/67/EB taikymo.

(53)

Ši direktyva neturi įtakos darbo teisei, t. y. jokioms teisės aktų ar sutartinėms nuostatoms dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant darbuotojų sveikatą ir saugą, ir darbdavių bei darbuotojų santykių, kurias valstybės narės taiko pagal Bendrijos teisę atitinkančius nacionalinius teisės aktus. Be to, ši direktyva neturi įtakos valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktams. Jei būtina, laikydamosi skaidrumo ir proporcingumo principų, valstybės narės gali įtraukti darbo sąlygas į nacionalinę leidimų išdavimo tvarką.

(54)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, siekiant atsižvelgti į naudotojų poreikius kaimo ir retai apgyvendintose vietovėse, būtų įsteigta pakankamai pašto paslaugų teikimo vietų. Valstybės narės tose vietovėse turėtų užtikrinti tinkamą pašto paslaugų teikimo vietų tankumą, kad būtų vykdomas įpareigojimas teikti universaliąsias paslaugas.

(55)

Siekiant išsaugoti pašto sektoriaus reguliavimo sistemą, reikėtų panaikinti Direktyvos 97/67/EB galiojimo pabaigos datą. Nuostatos, kurios šia direktyva nekeičiamos, taikomos toliau. Paslaugos, kurias valstybės narės gali ir toliau rezervuoti įgyvendinimo laikotarpiu, yra išvardytos Direktyvoje 97/67/EB.

(56)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. sukurti Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinką, užtikrinti visiems naudotojams bendrą universaliųjų paslaugų lygį ir nustatyti suderintus pašto paslaugų reguliavimo principus, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(57)

Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą 97/67/EB.

(58)

Ši direktyva neprieštarauja kitiems su paslaugomis susijusiems Bendrijos teisės aktams. Jei ši direktyva prieštarautų kito Bendrijos teisės akto, visų pirma 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (12), nuostatoms, viršenybę turėtų šios direktyvos nuostata ir ji būtų visapusiškai taikoma pašto sektoriui.

(59)

Ši direktyva neturi įtakos Sutarties taisyklių dėl konkurencijos ir paslaugų teikimo laisvės taikymui. Kai universaliųjų paslaugų finansavimo mechanizmai yra susiję su valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įsipareigojimui laikytis Sutarties taisyklių dėl valstybės pagalbos.

(60)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (13) 34 punktą valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti,

1.

1 straipsnis pakeičiamas taip:

„1 straipsnis

Šia direktyva nustatomos bendros taisyklės dėl:

2.

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3.

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4.

4 straipsnis pakeičiamas taip:

„4 straipsnis

1.   Kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad būtų garantuojamas universaliųjų paslaugų teikimas ir Komisijai praneša, kokių priemonių ėmėsi šiai pareigai įvykdyti. 21 straipsnyje nurodytam Komitetui pranešama apie priemones, kurias universaliųjų paslaugų teikimui užtikrinti nustatė valstybės narės.

2.   Valstybės narės gali paskirti vieną ar daugiau įmonių universaliųjų paslaugų teikėjais, kad būtų galima aprėpti visą šalies teritoriją. Valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams teikti ir (arba) skirtingoms šalies teritorijos dalims aprėpti. Tai darydamos valstybės narės, laikydamosi Bendrijos teisės turi nustatyti ir paskelbti tų įmonių pareigas ir teises. Visų pirma valstybės narės turi imtis priemonių užtikrinti, kad sąlygos, kuriomis patikėta teikti universaliąsias paslaugas, būtų pagrįstos skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principais, tokiu būdu garantuojant universaliųjų paslaugų teikimo tęstinumą, atsižvelgiant į jų svarbą užtikrinant socialinę bei teritorinę sanglaudą.

Valstybės narės turi pranešti Komisijai savo paskirto(-ų) universaliųjų paslaugų teikėjo(-ų) tapatybę. Universaliųjų paslaugų teikėjo paskyrimas periodiškai peržiūrimas ir nagrinėjamas vadovaujantis šiame straipsnyje išdėstytomis sąlygomis bei principais. Tačiau valstybės narės turi užtikrinti, kad šio paskyrimo trukmė būtų pakankama investicijoms susigrąžinti.“

5.

5 straipsnio antra dalis pakeičiama taip:

„2.   1 dalies nuostatos neužkerta kelio priemonėms, kurių valstybės narės imasi laikydamosi Sutartyje, būtent jos 30 ir 46 straipsniuose, pripažintų reikalavimų dėl viešųjų interesų, susijusioms su, inter alia, visuomenės dorove ir visuomenės saugumu, įskaitant nusikaltimų tyrimą, ir viešąją tvarką.“

6.

6 straipsnis pakeičiamas taip:

„6 straipsnis

Valstybės narės turi imtis priemonių užtikrinti, kad universaliųjų paslaugų teikėjas(-ai) naudotojams ir pašto paslaugų teikėjams reguliariai pateiktų pakankamai išsamią ir atnaujintą informaciją apie konkrečias siūlomų universaliųjų paslaugų ypatybes, su specialiomis nuorodomis į bendrąsias naudojimosi tokiomis paslaugomis sąlygas, taip pat jų kainas ir kokybės standartų lygius. Tokia informacija turi būti skelbiama tinkamu būdu.

Valstybės turi pranešti Komisijai, kaip buvo sudarytos galimybės naudotis pagal pirmą dalį skelbtina informacija.“

7.

3 skyriaus pavadinimas pakeičiamas taip:

„Universaliųjų paslaugų finansavimas“.

8.

7 straipsnis pakeičiamas taip:

„7 straipsnis

1.   Valstybės narės negali teikti ar palikti galioti išimtinių ar specialių teisių kurti ir teikti pašto paslaugas. Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali finansuoti vienu ar keliais iš 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų būdų arba bet kokiais kitais Sutartį atitinkančiais būdais.

2.   Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali užtikrinti pirkdamos šias paslaugas pagal taikomas viešųjų pirkimų taisykles ir nuostatus, įskaitant, kaip numatyta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (14), konkurencinio dialogo ar derybų procedūras, paskelbiant skelbimą apie pirkimą arba jo nepaskelbiant.

3.   Jei Valstybė narė nustato, kad šioje direktyvoje numatytos pareigos teikti universaliąsias paslaugas sukelia grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas atsižvelgiant į I priedą, ir universaliųjų paslaugų teikėjui(-ams) sudaro nepagrįstai didelę finansinę naštą, tai ji gali įdiegti:

4.   Jeigu grynosios sąnaudos yra paskirstomos pagal 3 dalies b punktą, tai valstybės narės gali įsteigti kompensacijų fondą, finansuojamą iš paslaugų teikėjų ir (arba) naudotojų įmokų, ir kurį šiuo tikslu administruotų nuo naudos gavėjo ar gavėjų nepriklausoma įstaiga. Valstybės narės, išduodamos leidimus paslaugų teikėjams pagal 9 straipsnio 2 dalį, gali nustatyti pareigą sumokėti finansinę įmoką į šį fondą arba laikytis universaliųjų paslaugų teikimo pareigų. Šiuo būdu gali būti finansuojamos 3 straipsnyje nurodytos universaliųjų paslaugų teikėjo(-ų) pareigos teikti universaliąsias paslaugas.

5.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad steigiant kompensacijų fondą ir nustatant 3 ir 4 dalyse nurodytų finansinių įmokų dydį būtų laikomasi skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų. Laikantis 3 ir 4 dalių priimti sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais ir patikrinamais kriterijais bei paskelbti viešai.

9.

4 skyriaus pavadinimas pakeičiamas taip:

„Pašto paslaugų teikimą ir galimybę naudotis tinklu reglamentuojančios sąlygos“.

10.

9 straipsnis pakeičiamas taip:

„9 straipsnis

1.   Paslaugoms, kurių neapima universaliosios paslaugos, teikti valstybės narės gali įdiegti bendruosius leidimus, kai tai būtina, kad būtų garantuotas pagrindinių reikalavimų laikymasis.

2.   Paslaugoms, kurias apima universaliosios paslaugos, teikti valstybės narės gali nustatyti leidimų, įskaitant individualių leidimų, išdavimo tvarką, kiek tai būtina, kad būtų garantuotas pagrindinių reikalavimų laikymasis ir būtų užtikrintas universaliųjų paslaugų teikimas.

Leidimų išdavimas:

Pirmoje įtraukoje ir 3 straipsnyje nurodytos pareigos ir reikalavimai gali būti nustatomi tik paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams.

Išskyrus atvejus, kai įmonės pagal 4 straipsnį paskirtos universaliųjų paslaugų teikėjais, išduodant leidimus negalima:

3.   1 ir 2 dalyse nurodyta tvarka, įpareigojimai ir reikalavimai turi būti skaidrūs, prieinami, nediskriminaciniai, proporcingi, tikslūs ir nedviprasmiški, iš anksto viešai skelbiami ir pagrįsti objektyviais kriterijais. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad prašymo pateikėjui būtų pateiktos visos atsisakymo išduoti leidimą arba jo visiško ar dalinio panaikinimo priežastys bei nustatyti apskundimo tvarką.“

11.

10 straipsnio pirma dalis pakeičiama taip:

„1.   Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi Komisijos pasiūlymu ir Sutarties 47 straipsnio 2 dalimi, 55 ir 95 straipsniais, patvirtina priemones, būtinas 9 straipsnyje nurodytai tvarkai, reglamentuojančiai komercinį pašto paslaugų teikimą visuomenei, suderinti.“

12.

11 straipsnis pakeičiamas taip:

„11 straipsnis

Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi Komisijos pasiūlymu ir Sutarties 47 straipsnio 2 dalimi, 55 ir 95 straipsniais, patvirtina tokias suderinimo priemones, kurios yra būtinos norint užtikrinti, kad naudotojai ir pašto paslaugų teikėjas(-ai) skaidriomis ir nediskriminacinėmis sąlygoms galėtų naudotis pašto tinklu.“

13.

Įterpiamas šis straipsnis:

„11a straipsnis

Kai reikia apginti naudotojų interesus ir (arba) skatinti veiksmingą konkurenciją, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir nacionalinės teisės aktus valstybės narės užtikrina galimybę skaidriomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis naudotis pašto infrastruktūros ar paslaugų, kurios teikiamos teikiant universaliąsias paslaugas, elementais, pavyzdžiui, pašto kodų sistema, adresų duomenų baze, abonentinėmis pašto dėžutėmis, pristatymo dėžutėmis, informacija apie adreso pasikeitimą, peradresavimo ir grąžinimo siuntėjui paslaugomis. Ši nuostata neapriboja valstybių narių teisės patvirtinti priemones, užtikrinančias galimybę naudotis viešuoju pašto tinklu laikantis skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo sąlygų.“

14.

12 straipsnis pakeičiamas taip:

„12 straipsnis

Valstybės narės imasi priemonių, užtikrinančių, kad kiekvienos paslaugos, sudarančios dalį universaliųjų paslaugų, tarifai atitiktų šiuos principus:

15.

14 straipsnis pakeičiamas taip:

16.

16 straipsnis pakeičiamas taip:

17.

18 straipsnio 1 ir 2 dalys pakeičiamos taip:

„1.   Remiantis 16 straipsniu, Bendrijoje teikiamoms tarptautinėms paslaugoms taikomi kokybės standartai yra nustatyti II priede.

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos II priede numatytiems kokybės standartams gali nustatyti išimtis, jeigu to reikia esant su infrastruktūra arba geografine padėtimi susijusioms išskirtinėms sąlygoms. Jeigu nacionalinės reguliavimo institucijos nustato tokio pobūdžio išimtis, jos apie tai praneša Komisijai. Komisija 21 straipsnyje nurodytam Komitetui susipažinti pateikia metinę ataskaitą apie per 12 ankstesnių mėnesių gautus pranešimus.“

18.

19 straipsnis pakeičiamas taip:

„19 straipsnis

1.   Valstybės narės užtikrina, kad visi pašto paslaugų teikėjai parengtų skaidrią, paprastą ir nedaug sąnaudų reikalaujančią tvarką pašto paslaugų naudotojų skundams nagrinėti, ypač dingimo, vagystės ar sugadinimo ir nustatytų kokybės standartų nesilaikymo atvejais (įskaitant atsakomybės nustatymo tvarką tais atvejais, kai teikiant paslaugą dalyvauja daugiau nei vienas operatorius), nepažeidžiant atitinkamų tarptautinių ir nacionalinių nuostatų dėl kompensavimo sistemų.

Valstybės narės patvirtina priemones, užtikrinančias, kad pirmoje pastraipoje nustatyta tvarka leistų greitai ir teisingai spręsti ginčus, prireikus numatant žalos atlyginimo ir (arba) kompensavimo sistemą.

Valstybės narės taip pat skatina pašto paslaugų teikėjų ir naudotojų ginčų sprendimo nepriklausomų neteisminių sistemų plėtrą.

2.   Neapribojant kitokių galimybių pateikti skundą ar gauti žalos atlyginimą pagal nacionalinės ir Bendrijos teisės aktus, valstybės narės užtikrina, kad naudotojai, veikdami individualiai arba, kai tai leidžiama nacionalinėje teisėje, kartu su organizacijomis, atstovaujančiomis naudotojų ir (arba) vartotojų interesams, kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai galėtų apskųsti tokius atvejus, kai universaliosioms paslaugoms priskiriamas pašto paslaugas teikiančioms įmonėms pateikti naudotojų skundai nebuvo išspręsti patenkinamai.

Pagal 16 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad universaliųjų paslaugų teikėjai ir atitinkamais atvejais universaliosioms paslaugoms priskiriamas paslaugas teikiančios įmonės kartu su kokybės patikrinimo rezultatų metine ataskaita paskelbtų informaciją apie skundų skaičių ir apie tai, kaip tokie skundai buvo išnagrinėti.“

19.

21 straipsnis pakeičiamas taip:

„21 straipsnis

1.   Komisijai padeda komitetas.

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.“

20.

22 straipsnis pakeičiamas taip:

„22 straipsnis

1.   Kiekviena valstybė narė pašto sektoriui paskiria vieną arba daugiau nacionalinių reguliavimo institucijų, kurios yra teisiškai atskirtos nuo pašto operatorių ir kurių veikla nuo jų nepriklausoma. Valstybės narės, pasiliekančios nuosavybės teisę į pašto paslaugų teikėjus ar jų kontrolę, užtikrina veiksmingą struktūrinį reguliavimo funkcijų atskyrimą nuo veiklos, susijusios su nuosavybe ar kontrole.

Valstybės narės informuoja Komisiją apie tai, kokias nacionalines reguliavimo institucijas jos paskyrė pagal šią direktyvą kylančioms užduotims vykdyti. Jos lengvai prieinamu būdu paskelbia nacionalinėms reguliavimo institucijoms skirtas užduotis, visų pirma kai šios užduotys paskiriamos daugiau nei vienai įstaigai. Kai reikia, valstybės narės užtikrina minėtų institucijų ir teisės aktus konkurencijos bei vartotojų teisių gynimo srityje įgyvendinančių nacionalinių institucijų tarpusavio bendradarbiavimą ir konsultavimąsi su bendruoju interesu susijusiais klausimais.

2.   Nacionalinėms reguliavimo institucijoms pavedamas konkretus uždavinys užtikrinti, kad būtų laikomasi su šia direktyva susijusių įsipareigojimų, visų pirma nustatant stebėjimo ir reguliavimo tvarką, užtikrinančią universaliųjų paslaugų teikimą. Joms taip pat gali būti pavesta užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi pašto sektoriuje.

Šios direktyvos taikymui atitinkamose esamose įstaigose palengvinti reguliavimo institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir teikia pagalbą viena kitai.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu būtų sukurti veiksmingi mechanizmai, kuriais naudotojui ar pašto paslaugų teikėjui suteikiama teisė nuo suinteresuotųjų šalių nepriklausomai skundą nagrinėjančiai įstaigai pateikti skundą dėl jį įtakojančio nacionalinės reguliavimo institucijos priimto sprendimo. Jei skundą nagrinėjanti įstaiga nenusprendžia kitaip, skundo nagrinėjimo metu nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas galioja toliau.“

21.

Įterpiamas šis skyrius:

„9a   SKYRIUS

Informacijos teikimas

22a straipsnis

1.   Valstybės narės užtikrina, kad pašto paslaugų teikėjai pateiktų, visų pirma nacionalinėms reguliavimo institucijoms, visą informaciją, įskaitant finansinę informaciją ir informaciją apie universaliųjų paslaugų teikimą, reikalingą visų pirma šiems tikslams:

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos prašymu pašto paslaugų teikėjai šią informaciją pateikia nedelsdami bei prireikus konfidencialiai ir laikydamiesi nacionalinės institucijos nustatyto termino bei informacijos išsamumo lygio. Nacionalinės reguliavimo institucijos prašoma informacija turi būti proporcinga jos vykdomoms užduotims. Nacionalinė reguliavimo institucija nurodo priežastis, kodėl prašo informacijos.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, Komisijai paprašius, pateiktų jai tinkamą ir aktualią informaciją, kuri būtina Komisijai siekiant vykdyti savo užduotis pagal šią direktyvą.

4.   Kai nacionalinė reguliavimo institucija, remdamasi Bendrijos ir nacionalinėmis taisyklėmis dėl verslo konfidencialumo, laiko informaciją konfidencialia, Komisija ir atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos išlaiko tokį konfidencialumą.“

22.

23 straipsnis pakeičiamas taip:

„23 straipsnis

Kas ketverius metus, pirmą kartą ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d., Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šios direktyvos taikymo ataskaitą, įskaitant atitinkamą informaciją apie pokyčius sektoriuje, visų pirma susijusius su ekonominiais, socialiniais, užimtumo modeliais ir technologiniais aspektais, taip pat apie paslaugų kokybę. Prireikus, kartu su ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai pateikiami pasiūlymai.“

23.

Įterpiamas šis straipsnis:

„23a straipsnis

Komisija teikia valstybėms narėms pagalbą, susijusią su šios direktyvos įgyvendinimu, įskaitant universaliųjų paslaugų grynųjų sąnaudų apskaičiavimą.“

24.

24, 25, 26 ir 27 straipsniai išbraukiami.

25.

Įterpiamas šis tekstas (I priedas):

26.

Vienintelis priedas galios kaip II priedas.

—

Čekija

—

Graikija

—

Kipras

—

Latvija

—

Lietuva

—

Liuksemburgas

—

Vengrija

—

Malta

—

Lenkija

—

Rumunija

—

Slovakija

27.2.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 52/21

(1)

Paukščių gripas yra užkrečiama virusinė naminių ir kitų paukščių liga, dėl kurios padidėja mirtingumas ir kyla sutrikimų, kurie gali greitai pasiekti epizootijos mastą ir taip sukelti rimtą pavojų gyvūnų ir žmonių sveikatai bei labai sumažinti paukštininkystės ūkių pelningumą. Šios ligos sukėlėjas gali būti įvežtas į Bendriją vykstant tarptautinei prekybai gyvais naminiais paukščiais ir tam tikrais kitais paukščiais bei jų produktais.

(2)

Izraelis pranešė Komisijai apie labai patogeniško paukščių gripo, sukelto A tipo gripo viruso H5N1 potipio, protrūkį naminių paukščių populiacijoje. Izraelis ėmėsi reikiamų priemonių ir apie jas pranešė Komisijai.

(3)

2006 m. rugpjūčio 28 d. Komisijos sprendimu 2006/696/EB, nustatančiu trečiųjų šalių, iš kurių leidžiama importuoti į Bendriją ir per ją tranzitu vežti naminius paukščius, perinti skirtus kiaušinius, vienadienius paukščių jauniklius, paukštieną, Ratitae genties paukščius ir laukinius medžiojamuosius paukščius, kiaušinius ir kiaušinių produktus, nurodytais patogenais neužkrėstus kiaušinius, sąrašą bei taikytinas veterinarinio sertifikavimo sąlygas ir iš dalies keičiančiu Sprendimus 93/342/EEB, 2000/585/EB ir 2003/812/EB (3), nustatytos veterinarinio sertifikavimo sąlygos, taikomos importuojant šiuos produktus į Bendriją ir vežant juos tranzitu per Bendriją. Atsižvelgiant į Izraelio pateiktą informaciją ir taikytos kontrolės mastą, reikėtų numatyti priemones, kurias būtų galima taikyti šios trečiosios šalies teritorijos dalims, remiantis jų epidemiologine padėtimi, ir nustatyti laikinai nuo Sprendimo 2006/696/EB reikalavimų leidžiančias nukrypti nuostatas.

(4)

Atsižvelgiant į pavojų gyvūnų sveikatai, jei paukščių gripo sukėlėjas patektų į Bendriją, reikėtų laikinai uždrausti gyvų naminių paukščių, Ratitae genties paukščių, ūkiuose auginamų bei laukinių plunksnuočių ir šių rūšių perinti skirtų kiaušinių importą iš užkrėstos Izraelio teritorijos dalies.

(5)

Atsižvelgiant į pavojų gyvūnų sveikatai, taip pat reikėtų sustabdyti naminių paukščių, Ratitae genties paukščių, ūkiuose auginamų ir laukinių plunksnuočių šviežios mėsos ir smulkintos mėsos, mechaniškai atskirtos mėsos, mėsos pusgaminių ir mėsos produktų, pagamintų iš šių rūšių paukščių mėsos arba kuriuose yra šių rūšių paukščių mėsos, bei tam tikrų kitų produktų, pagamintų iš paukščių, importą iš užkrėstos Izraelio teritorijos dalies į Bendriją.

(6)

Kai kuriuos iš naminių paukščių, Ratitae genties paukščių, ūkiuose auginamų bei laukinių plunksnuočių, paskerstų arba sumedžiotų iki 2007 m. gruodžio 12 d., pagamintus produktus turėtų būti leidžiama importuoti iš visos Izraelio teritorijos, atsižvelgiant į paukščių gripo inkubacinį laikotarpį.

(7)

2007 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimo 2007/777/EB, nustatančio gyvūnų ir visuomenės sveikatos reikalavimus ir tam tikrų mėsos produktų ir apdorotų skrandžių, pūslių ir žarnų, skirtų žmonių maistui, importo iš trečiųjų šalių sertifikatų ir panaikinančio Sprendimą 2005/432/EB (4), II priedo 4 dalyje nustatyti specialūs apdorojimo būdai, susiję su tokia tvarka importuojamais produktais. Todėl tikslinga ir toliau leisti importuoti naminių paukščių, Ratitae genties paukščių, ūkiuose auginamų bei laukinių plunksnuočių mėsos produktus, kurių kilmės šalis yra Izraelis ir kurie visu tūriu apdoroti ne mažesne kaip 70 °C temperatūra, kurioje paukščių gripo patogenai nukenksminami.

(8)

Reikėtų apriboti šiuo sprendimu nustatytų priemonių taikymo laikotarpį. Todėl atsižvelgiant į laiką, būtiną norint užtikrintai patvirtinti, kad ligos protrūkis sustabdytas, šios priemonės neturėtų būti taikomos po 2008 m. balandžio 2 d. importuotiems naminiams paukščiams ir po šios dienos pagamintiems produktams.

(9)

Tačiau tam, kad būtų galima pasirašyti veterinarijos sertifikatus, būtinus importuojant gyvus naminius paukščius ir paukštienos produktus į Bendriją, pagal Komisijos sprendimus 93/342/EEB (5) ir 94/438/EB (6) reikalaujama, kad ne trumpiau kaip šešis mėnesius Izraelis nebūtų užkrėstas labai patogenišku paukščių gripo virusu ir tuo metu būtų įgyvendinama sanitarinio skerdimo politika bei nebūtų atliekama skubi vakcinacija.

(10)

Kai Izraeliui bus grąžintas ankstesnis statusas, jis vėl galės tvirtinti, kad šalis nėra užkrėsta labai patogenišku paukščių gripu kaip nustatyta sprendimuose 93/342/EEB ir 94/438/EB. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Izraelio taikytos priemonės gali būti lygiavertės Bendrijos priemonėms, nuo 2008 m. balandžio 3 d. reikėtų leisti importą iš visos šios trečiosios šalies teritorijos, taikant tam tikrus sertifikavimo reikalavimus.

(11)

Nuo 2008 m. balandžio 3 d. iki paskutinės šio sprendimo taikymo dienos sertifikatuose turėtų būti nurodyta, kad prekės importuojamos pagal šį sprendimą.

(12)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

gyvus naminius paukščius, Ratitae genties paukščius, ūkiuose auginamus bei laukinius plunksnuočius ir šių rūšių perinti skirtų kiaušinius iš 1 straipsnio lentelės IL-2 skilčiai priskiriamų Izraelio teritorijos dalių;

b)

toliau išvardytus produktus, pagamintus iki 2008 m. balandžio 2 d. 2 straipsnio lentelės IL-2 skilčiai priskiriamų Izraelio teritorijos dalyse:

a)

veterinarijos ir tinkamumo žmonių maistui sertifikato, parengto remiantis Sprendimo 2007/777/EB III priede pateiktu pavyzdžiu, gyvūnų sveikumo patvirtinimo dalies B skilties II.1.1 punkte įrašoma:

„Mėsos produktai apdoroti remiantis Komisijos sprendimu 2008/161/EB.“

b)

tranzito ir (arba) sandėliavimo veterinarijos sertifikato, parengto remiantis Sprendimo 2007/777/EB IV priede pateiktu pavyzdžiu, skilties „Apdorojimo būdas“ I.28 punkte įrašoma:

„Mėsos produktai apdoroti remiantis Komisijos sprendimu 2008/161/EB.“

27.2.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 52/25

(1)

2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (2) 4 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad genetiškai modifikuotas maistas arba pašarai netiekiami Bendrijos rinkai, jeigu jiems pagal tą reglamentą nėra suteiktas leidimas. Minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad genetiškai modifikuotam maistui ir pašarams leidimas nesuteikiamas, jeigu nėra tinkamai ir pakankamai įrodyta, kad jie nedaro žalingo poveikio žmonių sveikatai, gyvūnų sveikatai arba aplinkai, neklaidina vartotojo arba naudotojo bei nesiskiria nuo maisto ir pašarų, kuriuos jie skirti pakeisti, tiek, kad įprastai juos vartojant nukentėtų žmonių ir gyvūnų mityba.

(2)

Reglamento (EB) Nr. 178/2002 53 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė priimti tinkamas neatidėliotinas Bendrijos priemones dėl iš trečiosios šalies importuojamo maisto ir pašarų, siekiant apsaugoti žmonių bei gyvūnų sveikatą ir aplinką, kai priemonėmis, kurių imasi atitinkamos valstybės narės, neįmanoma sėkmingai išvengti pavojaus.

(3)

Atsižvelgiant į produktų, kuriems nebuvo suteikti leidimai pagal Reglamentą (EB) Nr. 1829/2003, keliamos rizikos prielaidą, 2006 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimu 2006/601/EB dėl neatidėliotinų priemonių, susijusių su neleistinu genetiškai modifikuotu organizmu „LL RICE 601“ ryžių produktuose (3), buvo reikalaujama, kad valstybės narės uždraustų tiekti rinkai tam tikrus Jungtinių Valstijų kilmės ryžių produktus, išskyrus atvejus, kai kartu su siunta pateikiamas akredituotos laboratorijos išduotas tyrimų ataskaitos originalas, kuriuo patvirtinama, kad siuntoje nėra genetiškai modifikuotų ryžių „LL RICE 601“, ir sistemingai imtų mėginius iš kiekvienos konkrečių Jungtinių Valstijų kilmės produktų siuntos prieš tiekiant juos rinkai.

(4)

2007 m. spalio 5 d. JAV Žemės ūkio departamentas (ang. USDA) paskelbė tyrimo dėl „LL RICE 601“ JAV parduodamuose ryžiuose rezultatus. Nors tikslių užteršimo mechanizmų nepavyko nustatyti, remiantis nustatytais faktais, užteršimo „LL RICE 601“ šaltinis buvo sumažintas.

(5)

JAV Ryžių federacija parengė planą, kuriuo siekiama pašalinti „LL RICE 601“ iš JAV eksporto kanalų. Pagal ši planą vykdomas sėklų tikrinimas prieš sodinimą bei 2007 m. derliaus dokumentų ir tyrimų kontrolė pristatymo punktuose. Norminiai reikalavimai yra taikomi tik keletui šio plano aspektų kai kuriose JAV valstijose. Todėl svarbu užtikrinti, kad planas būtų taikomas visoms į Europos Sąjungą importuojamoms JAV kilmės ryžių siuntoms.

(6)

2007 m. lapkričio 9 d. JAV Žemės ūkio departamentas pateikė Komisijai protokolo, kuriuo būtų užtikrinama, kad Grain Inspection, Packers and Stockyards Administration (GIPSA) imtų oficialius į Sprendimo 2006/601/EB taikymo sritį patenkančių produktų mėginius ir juos tirtų naudodama „P35S:BAR“ metodą, nurodytą Sprendime 2006/601/EB, laboratorijoje, kuri sėkmingai dalyvauja specialioje GIPSA administruojamoje kvalifikacijos programoje, pasiūlymą. Pagal tą protokolą prie tų produktų siuntų būtų pridedamas tyrimų ataskaitos originalas ir GIPSA išduotas firminis blankas, kuriais patvirtinama, kad „LL RICE 601“ neaptikta.

(7)

Oficialus GIPSA dalyvavimas, kaip aprašyta protokolo pasiūlyme, pakankamai užtikrina atliekamos kontrolės kokybę. Todėl privalomi oficialūs valstybių narių vykdomi mėginių ėmimas ir tyrimas įvežimo į Bendriją vietose yra nebereikalingi.

(8)

Šias priemones reikėtų peržiūrėti per šešis mėnesius siekiant įvertinti, ar jos dar būtinos atsižvelgiant į jų poveikį ir į įgytą patirtį, susijusią su galiojančiais tyrimų reikalavimais.

(9)

Todėl Sprendimą 2006/601/EB reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti.

(10)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

1)

2 straipsnis pakeičiamas taip:

„2 straipsnis

Pirmojo pateikimo į rinką sąlygos

1.   Valstybės narės leidžia pirmą kartą pateikti į rinką 1 straipsnyje nurodytus produktus tik tada, kai kartu su tų produktų siunta pateikiami šie dokumentai:

2.   Jeigu minėtų produktų siunta yra padalyta, kartu su kiekviena padalytos siuntos dalimi iki didmeninės prekybos etapo (ir jį įskaitant) turi būti pateikiamos 1 dalyje nurodytų dokumentų kopijos. Šias kopijas tvirtina valstybės narės, kurios teritorijoje siunta padalijama, kompetentinga institucija.“

2)

3 straipsnis pakeičiamas taip:

„3 straipsnis

Kitos kontrolės priemonės

1.   Valstybės narės 1 straipsnyje nurodytų produktų, kurie patiekti importui arba jau patiekti rinkai, atžvilgiu imasi reikiamų priemonių, įskaitant atsitiktinių mėginių ėmimą ir jų tyrimus, atliekamus remiantis I priedu, siekdamos patikrinti, ar nėra genetiškai modifikuotų ryžių „LL RICE 601“. Jos informuoja Komisiją apie teigiamus (nepalankius) tyrimų rezultatus naudodamosi Skubaus įspėjimo apie nesaugius maisto produktus ir pašarus sistema.

2.   Valstybės narės vėliausiai iki 2008 m. liepos 26 d. pateikia Komisijai 1 straipsnyje nurodytų produktų siuntų oficialios kontrolės visų tyrimų rezultatų ataskaitą.“

3)

5 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Už siuntą atsakingas maisto verslo operatorius arba jo atstovas padengia visas išlaidas, susijusias su pagal 2 straipsnio 2 dalį pridedamų dokumentų išdavimu.“

4)

6 straipsnis pakeičiamas taip:

„6 straipsnis

Priemonių peržiūra

Šiuo sprendimu nustatytos priemonės peržiūrimos vėliausiai iki 2008 m. rugpjūčio 26 d.“

5)

Priedo antraštėje žodis „priedas“ pakeičiamas žodžiais „I priedas“.

6)

Šio sprendimo priedo tekstas pridedamas kaip II priedas.