7.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/1

(1)

Procedūros objektas yra Berlyno būsto statybos kredito įstaigos Wohnungsbau–Kreditanstalt Berlin kartu su jos turtu perkėlimas į banką Landesbank Berlin – Girozentrale, kurį atliko Berlyno žemė (Land Berlin). Procedūra siejasi su kitomis šešiomis procedūromis prieš Vokietiją dėl turto perkėlimo į žemių bankus, ypač į Westdeutsche Landesbank Girozentrale (toliau – WestLB).

(2)

Komisija 1993 m. sausio 12 d. pateikė Vokietijai prašymą suteikti informacijos apie WestLB kapitalo padidinimą, integruojant į jį Būsto statybos rėmimo įstaigą (Wohnungsbauförderungsanstalt, toliau – Wfa), taip pat apie kitų Vokietijos žemių bankų panašų nuosavų lėšų padidinimą. Vokietija pateikė Komisijai savo atsakomuosius 1993 m. kovo ir tų pačių metų rugsėjo raštus, kuriuose aprašė Berlyno būsto statybos kredito įstaigos Wohnungsbau-Kreditanstalt Berlin perkėlimą į banką Landesbank Berlin – Girozentrale. Komisija 1993 m. lapkričio ir tų pačių metų gruodžio raštais paprašė suteikti daugiau informacijos, ir Vokietija ją pateikė 1994 m. kovo raštu. Pirmajame iš dviejų minėtų prašymų suteikti informacijos Berlynas buvo aiškiai nurodytas.

(3)

1994 m. gegužės 31 d. ir tų pačių metų gruodžio 21 d. raštais Vokietijos bankų asociacija (Bundesverband deutscher Banken e.V., toliau – BdB), kuri atstovauja privatiems bankams ir turi buveinę Vokietijoje, pranešė Komisijai, kad nuo 1992 m. gruodžio 31 d. buvo perkelta Berlyno būsto statybos kredito įstaiga Wohnungsbau–Kreditanstalt Berlin (toliau – WBK) kartu su savo turtu į banką Landesbank Berlin – Girozentrale, o kartu WBK uždaviniai perėjo į prieš tai įsteigtą ir kaip banko Landesbank Berlin skyrių valdomą banką Investitionsbank Berlin (toliau – IBB). BdB įžvelgė, kad su tuo susijęs banko Landesbank Berlin nuosavų lėšų padidinimas iškreips konkurenciją jo naudai, nes nebuvo susitarta dėl už tai teikiamo atlygio, kuris atitiktų rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą. Todėl savo antruoju minėtuoju raštu BdB įteikė Komisijai oficialų skundą ir paragino ją pradėti prieš Vokietiją procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 93 straipsnio 2 dalį (dabar 88 straipsnio 2 dalį). Skundas buvo susietas taip pat ir su panašiu turto perkėlimu bankų Westdeutsche Landesbank, Norddeutsche Landesbank, Landesbank Schleswig–Holstein, Hamburger Landesbank bei Bayerische Landesbank naudai. 1995 m. vasarį ir kovą bei 1996 m. gruodį prie skundo prisidėjo dar keletas BdB bankų.

(4)

Komisija pirmiausia ištyrė turto perkėlimą į WestLB. Savo Sprendimu 2000/392/EB (2) ji pagaliau 1999 m. pareiškė, kad skirtumas tarp mokėto atlygio ir įprastos rinkoje kapitalo grąžos yra nesuderinama su bendrąja rinka pagalbos priemonė, todėl buvo pareikalauta pagalbą grąžinti. Šį sprendimą Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 2003 m. kovo 6 d. nutartimi (3) panaikino dėl nepakankamo dviejų elementų atlygio dydžiui nustatyti pagrindimo, bet apskritai jį patvirtino. Kartu su šiuo sprendimu Komisija paskelbė naują sprendimą, kuriame atsižvelgė į teismo kritikuotus punktus ir kartu supažindino su skundo pateikėjos bei visų septynių suinteresuotųjų procedūra žemių bankų tarpusavio susitarimu.

(5)

Komisija 1999 m. rugsėjo 1 d. padavė Vokietijai prašymą pateikti informaciją, susijusią su turto perkėlimu į kitus žemių bankus, tarp jų ir banką Landesbank Berlin (toliau – LBB).

(6)

Vokietija, atsakydama į tai, 1999 m. gruodžio 8 d. raštu nusiuntė Komisijai informaciją apie WBK perkėlimą į banką Landesbank Berlin, o Komisijai paprašius, 2001 m. sausio 22 d. raštu informaciją papildė. Be to, Vokietijos ir Komisijos atstovai apsvarstė turto perkėlimo problemą ir galimą pareikalavimą grąžinti bet kokią pagalbą, susijusią su restruktūrizacijos pagalba, teikiama bankui Bankgesellschaft Berlin AG (BGB), kuriam bankas Landesbank Berlin priklauso nuo 1994 m.

(7)

2002 m. liepos 2 d. raštu Komisija pranešė Vokietijai apie savo sprendimą pradėti procedūrą dėl pagalbos pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį.

(8)

Komisijai paprašius ir pratęsus atsakymo terminus, Vokietija 2002 m. rugsėjo 9 d. raštu pateikė savo pastabas ir papildomą informaciją. Kiti klausimai buvo sprendžiami per 2002 m. rugsėjo 27 d. susitikimus su Vokietijos atstovais.

(9)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas 2002 m. spalio 4 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4). Jame Komisija paragino kitas suinteresuotąsias šalis pareikšti savo nuomonę. Ji gavo vieno konkurento ir BdB pastabas, kurias Komisija 2002 m lapkritį perdavė Vokietijai, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę. 2002 m. gruodžio 16 d. raštu Vokietija pateikė Komisijai savo atsakymą.

(10)

Komisijai paprašius, Vokietija savo 2003 m. sausio 22 d. ir 27 d. bei tų pačių metų vasario 28 d. ir rugpjūčio 19 d. raštais pateikė ir kitus duomenis dėl galimos pagalbos.

(11)

2004 m. vasario 18 d. sprendimu Komisija patvirtino restruktūrizacijos pagalbą banko Bankgesellschaft Berlin AG naudai, kuriai priklauso ir LBB. Šis sprendimas siejosi ir su 2002 m. gruodžio 23 d. Berlyno žemės ir BGB tarpusavio susitarimu dėl Berlyno žemės galimų skolos grąžinimo pretenzijų, kylančių iš pagalbos tikrinimo procedūrų, tvarkymo (Vereinbarung über die Behandlung eventueller Rückzahlungsansprüche des Landes Berlin aus dem hier vorliegenden Beihilfeprüfverfahren – „Rückzahlungsvereinbarung“), o pagalba jame buvo įvertinta kaip restruktūrizacijos pagalba (5).

(12)

Komisija 2004 m. balandžio 7 d. raštu paprašė Vokietijos pateikti daugiau informacijos, ir Vokietija savo 2004 m. birželio 1, 2 ir 28 d. raštais pateikė atsakymus.

(13)

Nuo 2004 m. rugpjūčio 31 d. bankas Investitionsbank Berlin (buvęs WBK) buvo atskirtas nuo LBB turto. Su tuo susijusią įstatymų ir taisyklių detalią dokumentaciją Vokietija 2004 m. rugpjūčio 25 d. perdavė Komisijai.

(14)

Vokietija perdavė 2004 m. rugsėjo 27 d. tarpusavio susitarimo tarp skundo pateikėjos BdB, Berlyno žemės ir banko Landesbank Berlin projektą, kurio pasirašytą tekstą Komisija gavo 2004 m. spalio 8 d. Susitarime aptartas tinkamas atlygis už 1993 m. sausio 1 d. perkeltas turto dalis į LBB. Be šio Susitarimo, dar ir kitais penkiais atvejais buvo sudaryti tarpusavio susitarimai dėl turto perkėlimo į žemių bankus ir tie susitarimai buvo perduoti Komisijai.

(15)

LBB buvo įsteigtas 1990 m. ir į jį tuo pačiu metu teisių perėmimo būdu perkelta tuometinė Vakarų Berlyno taupomoji kasa Sparkasse der Stadt Berlin West. Po gana trumpo laiko lygiai taip pat buvo perkelta į LBB ir taupomoji kasa Sparkasse der Stadt Berlin iš rytinės Berlyno miesto dalies. Nuo tada taupomųjų kasų įstaiga Berlyno mieste yra kaip atskirtas, juridiškai nesavarankiškas LBB skyrius, kurio pavadinimas yra „Berliner Sparkasse“.

(16)

LBB yra viešosios teisės įstaiga, kurios garantas yra Berlyno žemė. WBK turto perkėlimo metu 1992 m. pabaigoje LBB šimtaprocentinė savininkė buvo Berlyno žemė. LBB balansinė suma buvo maždaug 85 mlrd. Vokietijos markių. Banke dirbo beveik 7 000 darbuotojų. LBB buvo universalus bankas, savo veiklą plėtojantis privačių ir įmonių klientų aptarnavimo (Retailbanking), nekilnojamojo turto finansavimo ir viešųjų (valstybės ir savivaldos įstaigų) aptarnavimo sektoriuose. Ji atliko taip pat ir tarptautines bankines operacijas. 1992 m. Berlyno taupomosios kasos Berliner Sparkasse vykdoma veikla privačių ir įmonių klientų aptarnavimo (Retailbanking) sektoriuje buvo pagrindinė LBB veiklos sritis.

(17)

Nuo 1994 m. LBB priklauso BGB koncerno vadinamajai „įstaigų grupei“ („Institutsgruppe“), kuri buvo įsteigta tais pačiais metais susijungus kelioms, tada dar Berlyno žemės kontroliuojamoms kredito įstaigoms. BGB, kaip holdingo bendrovė, su 75 % netipinių neskelbiamųjų turto dalių nuo 1994 m. dalyvauja LBB – išskyrus centrinę Žemės įstaigą IBB – turto valdyme ir pelno pasiskirstyme. Perleidus Žemės, kaip banko garanto, teises į pelną bankui BGB, jis tapo 1998 m. vieninteliu šimtaprocentiniu banko savininku. BGB koncerno balansinė suma 2001 m. buvo beveik 190 mlrd. eurų, 2002 m. – maždaug 175 mlrd. eurų ir 2003 m. – maždaug 153 mlrd. eurų. LBB balansinė suma siekė apie 87 mlrd. eurų 2001 m., apie 85 mlrd. eurų 2002 m. ir apie 93 mlrd. eurų 2003 m. Berlyno žemė BGB banke šiuo metu turi maždaug 81 % turto dalių (akcijų). Kiti savininkai yra Norddeutsche Landesbank, valdantis maždaug 11 % dalių, ir bendrovė Gothaer Finanzholding AG (Parion draudimo grupė „Parion Versicherungsgruppe“), valdanti apie 2 %. Maždaug 6 % dalių priklauso smulkiesiems savininkams.

(18)

BGB 2001 m. iš esmės dėl buvusių rizikingų nekilnojamojo turto sandorių staiga atsidūrė krizėje ir dėl nepakankamo nuosavų lėšų ir pagrindinio kapitalo koeficientų bankų priežiūros teisniu požiūriu gavo iš Vokietijos kreditų priežiūros valdybos Bundesaufsichtsamt für Kreditwesen (BAKred, dabar BAFin) (6) įspėjimą. Netrukus po įspėjimo 2001 m. rugpjūtį BGB gavo 2 mlrd. eurų dydžio kapitalo injekciją, iš tos sumos apie 1,8 mlrd. eurų – iš Berlyno žemės, ką Komisija iš pradžių patvirtino kaip trumpalaikę gelbėjimo pagalbą (Rettungsbeihilfe). Iškilus naujiems pavojams, BGB iš Berlyno žemės gaudavo vis naują pagalbą, apie kurią kartu su kapitalo investicija buvo Komisijai pranešama kaip apie restruktūrizacijos priemones, ir Komisija ją nuodugniai patikrindavo (7).

(19)

2004 m. vasario 18 d. Komisija baigė tikrinimo procedūrą ir patvirtino pagalbą, kuri iš viso siekė maždaug 9,7 mlrd. eurų. Šis sprendimas, be kapitalo investicijos ir vadinamajame rizikos atskyrime (Risikoabschirmung) apibendrintų perspektyvinių garantijų, apėmė taip pat ir 2002 m. gruodžio 23 d. Berlyno žemės ir BGB tarpusavio susitarimą dėl Berlyno žemės galimų skolos grąžinimo pretenzijų, kylančių iš pagalbos tikrinimo procedūrų, tvarkymo (Vereinbarung über die Behandlung eventueller Rückzahlungsansprüche des Landes Berlin aus dem hier vorliegenden Beihilfeprüfverfahren – „Rückzahlungsvereinbarung“) (8).

(20)

Per tikrinimo procedūrą Komisijai nusprendus pareikalauti grąžinti pagalbos elementą, šis susitarimas reguliuoja Berlyno žemės įsipareigojimą suteikti bankui sanavimo paramą, kaip indėlį, tokio dydžio, kokio prireiktų, kad būtų išvengta susitarime įvardytų per mažų kapitalo kvotų LBB ir (arba) BGB koncerne dėl grėsmės pareikalavus grąžinti pagalbos elementą (9). Tokia priemonė 2002 m. dėl didelės rizikos, kad gali būti pareikalauta grąžinti sumą BGB koncerno pelningumui atkurti, buvo laikoma reikalinga. Tikslios ekonominės šios priemonės vertės pagal sprendimą dėl BGB (BGB-Entscheidung) nustatyti nebuvo galima, nes ši patikrinimo procedūra dar nebuvo baigta. Įvertinus restruktūrizacijos pagalbą konkurencijos požiūriu ir ypač atsižvelgus į Vokietijos atsakomąją priemonę – siūlymą mažinti rinką, buvo apskaičiuota teorinė viršutinė šios priemonės riba – 1,8 mlrd. eurų.

(21)

Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad Susitarimas dėl skolos grąžinimo (Rückzahlungsvereinbarung) tokio dydžio kaip Vokietijos atsakomoji priemonė buvo traktuojama kaip tolesnė pagalba BGB koncernui, nors šio Susitarimo taikymas tuo atveju, jei Komisija pareikalautų grąžinti pagalbos elementą ir dėl to sumažėtų Susitarime įvardytos kapitalo kvotos, yra gana ribotas.

(22)

Restruktūrizuojant Berlyno bankų skyrių, kuris galiausiai 1994 m. įsijungė į BGB grupę (BGB-Gruppe), pirmiausia 1990 m. buvo įsteigta LBB, į kurį buvo perkeltos taupomosios kasos Sparkassen – pirmiausia iš Vakarų, o vėliau ir iš Rytų Berlyno. Kitu žingsniu Žemė 1992 m. nutarė įsteigti IBB, kaip organizaciniu ir ekonominiu požiūriu savarankišką, tačiau neteisnią viešosios teisės įstaigą LBB, ir centrinę Žemės rėmimo įstaigą (zentrales Förderinstitut des Landes). WBK iki tol buvo savarankiška viešosios teisės įstaiga, kurios garantas buvo Berlyno žemė. Jai priklausė bendram visuomenės labui skirtas uždavinys – aprūpinti gyventojus gyvenamuoju būstu ir padėti jį išlaikyti. WBK su savo uždaviniais nuo šiol turėjo pereiti į IBB, kuri uždavinius dar išplėtė, pvz., infrastruktūros ir aplinkosaugos srityje. Sandoris buvo atliktas 1992 m. gruodžio 31 d., ir WBK su visu savo turtu teisių perėmimo būdu buvo perkelta į LBB.

(23)

Perkeliant turtą, pagrindinis LBB kapitalas (Grundkapital) buvo padidintas tuometiniu WBK pagrindiniu kapitalu, t. y. 187,5 mln. Vokietijos markių suma. Ši suma nuo tada nėra IBB turtas. WBK pelno rezervai 1992 m. gruodžio 31 d. sudarė iki 1,9058 mlrd. Vokietijos markių. Šis WBK pelno rezervas buvo ir yra buhalterijoje fiksuojamas kaip tikslinis rezervas.

(24)

BAKred1992 m. gruodžio 31 d. patvirtino 3,127714 mlrd. Vokietijos markių sumą LBB garantiniu nuosavu kapitalu, ir tai reiškė kapitalo padidinimą 1,902714 mlrd. Vokietijos markių suma. Patvirtindama BAKred traktavo WBK pagrindinio kapitalo padidinimą 187,5 mln. Vokietijos markių suma ir pelno rezervus be 1992 m. perviršio. Kiekvienais metais nuolat didėjo IBB garantinis nuosavas kapitalas, fiksuojamas kaip tikslinis rezervas.

(25)

Pagal 1989 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvą 89/647/EEB (10) dėl kredito įstaigų mokumo koeficiento (toliau – Mokumo direktyva) ir pagal 1989 m. balandžio 17 d. Tarybos direktyvą 89/299/EEB (11) dėl kredito įstaigų nuosavų lėšų (toliau – Nuosavų lėšų direktyva), kurių pagrindu 1993 m. ketvirtąjį kartą buvo atnaujintas Kreditų įstatymas (Kreditwesengesetz – KWG), bankai privalo turėti garantinio kapitalo ne mažiau kaip 8 % savo pagal riziką įvertintų aktyvų. Iš jų mažiausiai 4 procentinius punktus turi sudaryti vadinamasis pagrindinis kapitalas („1 klasės“ kapitalas), apimantis kapitalo sudedamąsias dalis, kuriomis kredito įstaiga disponuoja neribotai ir tiesiogiai, kad padengtų riziką ir nuostolius, vos tik jiems atsiradus. Pagrindinis kapitalas yra labai svarbus bendram banko apsirūpinimui nuosavomis lėšomis bankų priežiūros teisiniu požiūriu, nes papildomas kapitalas („2 klasės“ kapitalas) yra pripažįstamas tik tokio dydžio, kurį bankas turi kaip pagrindinį kapitalą banko rizikingiems sandoriams paremti. Pagal ketvirtąjį Kreditų įstatymo (Kreditwesengesetz – KWG) atnaujinimą Vokietijos bankai iki 1993 m. birželio 30 d. turėjo savo garantinio kapitalo struktūrą sutvarkyti taip, kad atitiktų naujus reikalavimus.

(26)

Vokietijos požiūriu, naujos taisyklės WBK perkėlimui į LBB nebuvo pagrindinė dingstis, nes LBB atitiko naujus nuosavo kapitalo reikalavimus ir be WBK pelno rezervo. Tačiau praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžios augimo šuolis, ypač Berlyne dėl Vokietijos susijungimo, finansų sektoriuje atvėrė perspektyvas veiklai išplėsti. Todėl jeigu bankai norėjo padidinti savo veiklos apimtis, jiems reikėjo – ypač atsižvelgiant į naujus mokumo reikalavimus – didesnės kapitalo bazės. Perkėlus WBK turtą, LBB žymiai sustiprino savo kapitalo bazę, reikalingą jo komerciniams ir su konkurencija susijusiems kreditų sandoriams, ir sudarė galimybę labiau išplėsti veiklą.

(27)

LBB mokėjo ir moka vidutiniškai 0,25 % (12) atlygį už naudojimui skirtą IBB tikslinį rezervą, tačiau tik už faktiškai naudojamą šio rezervo sumą. Mokama ne Berlyno žemei, bet IBB bankui. Todėl reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kaip garantinė nuosavų lėšų bazė naudojimui skirta IBB tikslinio rezervo dalis buvo daug didesnė negu iš tikrųjų naudojama suma. Faktiškai naudoti buvo pradėta tik nuo 1995 metų.

(28)

Patikrinimo atspirties taškas buvo rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas. Pagal tai aplinkybė, kad įmonės priklauso viešojo sektoriaus nuosavybei ir gauna šias lėšas, nėra valstybės pagalba. Tik tada yra laikoma įmonės palaikymu, kai šiai viešajai įmonei yra suteikiamos valstybės (viešojo investuotojo) lėšos tokiomis sąlygomis, kokių ji nebūtų turėjusi įprastomis rinkos sąlygomis.

(29)

Komisijos nuomone, šiuo atveju vis dėlto reikėtų patikrinti, ar aptariamas lėšas Berlyno žemė būtų suteikusi tokiomis sąlygomis, kuriomis privatus finansuotojas – vadinamasis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas – būtų pasirengęs perleisti jas privačiai įmonei. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui lėšų suteikimas neatrodytų priimtinas, jeigu per tam tikrą laikotarpį jis negautų už investiciją rinkoje įprastų palūkanų.

(30)

Komisija aiškino, kad vidutinę 0,25 % normą už naudojimui skirtas sumas vargu ar būtų galima laikyti tinkamu atlygiu Žemei, jeigu net ilgalaikė nerizikinga norma (už federalines 10 metų trukmės paskolas) 1992 m. buvo 7 %. Be to, Komisija pastebėjo, kad atlygis buvo mokamas ne tiesiogiai Žemei, o IBB bankui, kuris yra LBB skyrius, net jeigu jis ir yra neteisni viešosios teisės įstaiga ir centrinė Žemės rėmimo įstaiga LBB vidaus struktūroje ir turi organizacinį bei struktūrinį savarankiškumą. Be to, naudojimui skirtos sumos, kiek žinoma, buvo daug mažesnės už to tikslinio rezervo, kurį LBB galėjo naudoti kaip garantinį nuosavą kapitalą, sumas ir dalis. Vis dėlto padidinta nuosavo kapitalo bazė sudarė LBB bankui galimybę padidinti kreditų išdavimo pajėgumus ir taip išplėsti savo veiklą.

(31)

Komisija savo pirminiame vertinime pareiškė, kad duomenyse apie IBB galimo naudoti kaip garantija kapitalo dydį, panaudojamą kapitalą bei atlygį yra spragų arba kai kurių duomenų apskritai trūksta, todėl iš pradžių nustatė pateiktų ir galimų naudoti lėšų dydį „maždaug 2 mlrd. Vokietijos markių“.

(32)

Vis dėl to Komisija pripažino, kad LBB tikslinis rezervas nesukuria jokio likvidumo, kadangi jį, kaip IBB tikslinį rezervą ir fiksuojamą WBK pelno rezervą pagal 1992 m. lapkričio 25 d. įstatymą dėl IBB įsteigimo, nepaisant jo, kaip garantinio kapitalo, funkcijos Kreditų įstatymo požiūriu, pirmiausia pagal eiliškumą reikia naudoti IBB atliekamiems rėmimo uždaviniams finansuoti, todėl LBB negali naudoti perkeltų lėšų tiesiogiai kreditų sandoriams. Kad faktiškai galėtų išplėsti savo veiklą, LBB turėjo visiškai refinansuoti papildomą kredito apimtį rinkoje, todėl Žemė negali tikėtis tokios pačios kapitalo grąžos kaip likvidaus kapitalo investuotojas.

(33)

Komisija pareiškė, kad ji atlygiui pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą apskaičiuoti šioje stadijoje, atsižvelgdama į ypatingas šio atvejo aplinkybes, ketina taikyti tą metodiką, kuri buvo paaiškinta Sprendime 2000/392/EB.

(34)

Pagal šią metodiką tinkamas atlygis už kapitalą, kuris gali būti naudojamas konkurencinei veiklai remti, apskaičiuojamas atsižvelgiant į rinkoje įprastą atlygį už likvidžias įprastas įstatinio kapitalo investicijas. Tam tikslui ir yra taikoma marža (priemoka) arba nuolaida, kad būtų atsižvelgta į ypatingus aptariamos priemonės ypatumus (iki investuotojo mokesčių). Atsižvelgiant į konkrečią nelikvidžią įstatinio kapitalo investiciją, atskaitymo už likvidumo stoką dydis nustatomas pagal neto refinansavimo išlaidas (iš bruto refinansavimo išlaidų atimant įmonės mokesčius).

(35)

Vokietija pareiškė, kad LBB iki turto perkėlimo ir vėliau buvo pelninga įmonė ir jos nuosavo kapitalo grąža buvo 5,37 % 1991 m., 13,5 % – 1992 m. ir 30,83 % – 1993 m. Tačiau Komisija pastebėjo, kad nebuvo paaiškintas apskaičiavimo pagrindas. Neturint daugiau duomenų, Vokietijos nuomone, šį argumentą patikrinti buvo neįmanoma, nes priemonei trūko pagalbos bruožų. Vokietijos valdžios institucijos taip pat pareiškė, kad Berlyno žemė, 1994 m. pardavusi neskelbiamąjį indėlį ir 1998 m. reikalavimo teisę gauti pelną – ir be IBB dalyvavimo – BGB bankui, už IBB kapitalo garantinę funkciją bankų priežiūros teisiniu požiūriu gavo tinkamą atlygį. Tačiau šiuo klausimu taip pat pritrūko daugiau duomenų ir informacijos.

(36)

Apibendrindama Komisija konstatavo, kad trūko svarbių duomenų tinkamam ir detaliam lėšų investavimo ir atlygio už jas vertinimui. Todėl ji savo sprendime pradėti oficialią patikrinimo procedūrą paprašė Vokietijos suteikti jai šią informaciją, pavyzdžiui, pateikti išsamią apžvalgą apie visas perkeltas lėšas, iš jų apie LBB garantinį nuosavą kapitalą, skirtą naudoti kapitalą ir atlygius už tai, atlygių pagrindimą, LBB nuosavo kapitalo grąžos apskaičiavimo pagrindą bei aktualius visų veiksnių skaičius ir duomenis, kad tai, Vokietijos nuomone, leistų nustatyti rinkai įprastą kapitalo grąžą.

(37)

Remdamasi turimais duomenimis, Komisija rimtai suabejojo, ar Berlyno žemė gavo tinkamą įprastą rinkoje atlygį (palūkanas) už maždaug 2 mlrd. Vokietijos markių perkėlimą, tuo labiau, kad beveik visa suma LBB disponavo kaip garantine kapitalo baze ir iš to turėjo naudos, palyginti su savo konkurentais. Todėl Komisija padarė laikiną išvadą, kad yra tikėtina, jog yra arba gali būti iškreipiami rinkos santykiai ir – dėl didėjančios finansinių paslaugų rinkų integracijos – gali būti pakenkta valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl priemonę tikriausiai reikėtų laikyti pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalies teisiniu požiūriu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju negalima taikyti jokių Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalių išimčių nuostatų, Komisija mano, kad jeigu tai būtų pagalba, reikėtų suabejoti dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka.

(38)

Kadangi nei Vokietija, nei kiti juridiniai asmenys nepareiškė, jog LBB teikia paslaugas bendram visuomenės labui Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalies teisiniu požiūriu, Komisija negalėjo daryti išvados, kad pagalba galėjo būti patvirtinta remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalimi. Komisija buvo tos nuomonės, kad šis punktas nėra svarbus nagrinėjamai priemonei vertinti galutiniame sprendime, nes tai nekeičia faktų esmės.

(39)

Be to, Komisija, remdamasi savo laikinuoju įvertinimu ir atsižvelgdama į 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, kuriame nustatytos išsamios EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės (13), 1 straipsnio b punktą, taip pat yra tos nuomonės, kad priemonė yra nauja pagalba, bet ne esama. Todėl ji atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime pradėti procedūrą aprašytosios priemonės – 1993 m. sausio 12 d., 1993 m. lapkričio 10 d., 1993 m. gruodžio 13 d. ir 1999 m. rugsėjo 1 d. informaciniai raštai bei net pats čia aptariamasis Sprendimas pradėti procedūrą ir galutinis Sprendimas 2000/392/EB dėl WestLB – nutraukė senaties terminą. Kadangi apie galimą pagalbą nebuvo pranešta ir ji galioja nuo pat jo praktinio įgyvendinimo, Komisija nustatė, kad sprendimas pradėti procedūrą su atidedamu veikimu pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 3 dalies 3 sakinį, atsižvelgiant į Vokietijos įpareigojimą nevykdyti priemonės iki galutinio Komisijos sprendimo priėmimo, nieko daugiau nepridėjo.

(40)

Vokietija savo nuomonėje pirmiausia išdėstė tuometinio WBK (vėliau IBB) perkėlimo priežastis ir paaiškino, kad Žemė anksčiau turėjo tikslą sukurti „stiprų bankų koncerną“, o tai tiek susijungusioms kredito įstaigoms, tiek savininkui – Berlyno žemei ir jos bankų įstaigoms pasirodė esant naudinga. Vokietija vėl pabrėžė, kad kapitalo kvotų suteikimas pagal naujas mokumo taisykles LBB bankui – kitaip negu WestLB atveju – turto perkėlimui jokios įtakos neturi. Tai ir buvo matyti iš to, kad LBB iki 1995 m. pabaigos nepanaudojo IBB (anksčiau WBK) garantinio nuosavo kapitalo.

(41)

Vokietija patvirtino, kad pagal bankų priežiūros teisę iki 1992 m. gruodžio 31 d. patvirtinto LBB garantinio kapitalo 1,902714 mlrd. Vokietijos markių suma atitiko kapitalo padidėjimą perkeltų lėšų suma. Iš jų 187,5 mln. Vokietijos markių teko LBB  (14) pagrindinio kapitalo padidėjimui ir 1,715214 mlrd. Vokietijos markių WBK pelno rezervui, o į 190,586 mln. Vokietijos markių liko neatsižvelgta. Pasibaigus 1992 metams, taigi 1993 sausio 1 d., visos WBK funkcijos perėjo į IBB ir buvo perduotos LBB bankui. Perkeltu kapitalu ir tiksliniu rezervu LBB disponavo iki 1992 m. gruodžio 31 d. arba iki 1993 sausio 1 d., kaip garantiniu pagrindiniu kapitalu.

(42)

Vokietijos duomenimis, IBB rezervas kiekvienais metais nuolat didėjo. Tačiau IBB rezervu nebuvo disponuojama visa jo apimtimi, nes dalies jo kasmet reikėjo IBB rėmimo sandoriams garantuoti. Vokietija perdavė tikslius kiekvienų 1993–2003 laikotarpio metų duomenis. Šie duomenys pateikti 149 punkto lentelėje.

(43)

Atskyrus IBB nuo LBB,2004 m. rugsėjo 1 d. tikslinis rezervas buvo atgal pervestas Berlyno žemei, ir maždaug 1,1 mlrd. eurų šio tikslinio rezervo buvo įnešti į du neskelbiamuosius Žemės indėlius LBB banke.

(44)

Anksčiau prisiimtas 187,5 mln. Vokietijos markių dydžio IBB pagrindinis kapitalas buvo paliktas kaip LBB pagrindinio kapitalo dalis. LBB vėl buvo parduota BGB bankui – 1994 m. (75,01 % akcijų) ir 1998 m. (24,99 % akcijų).

(45)

Vokietija taip pat papildė duomenis. Ji vėl paaiškino, kad tik dalis garantijai skirto kapitalo buvo iš tikrųjų panaudota. Pagal tai kito garantinei funkcijai skirtos sumos panaudojama dalis – nuo 212 mln. Vokietijos markių 1995 m. gruodį beveik iki [...] (15) mlrd. Vokietijos markių paskutiniaisiais metais. Tik nuo 1995 m. gruodžio už panaudojamas sumas mokami atlygiai IBB bankui (beveik nuo 1 mln. Vokietijos markių 1995/1996 ūkiniais metais ir [...] mln. Vokietijos markių 2001 m.) buvo apskaičiuojami kas mėnesį, remiantis palūkanų normos pagrindu, kuris per nagrinėjamą laikotarpį kito ir siekė 0,2 % (1998 m.) ir 0,35 % (1996 m.). Vokietijos nurodytos tikslios sumos yra pateiktos 147 punkto lentelėje.

(46)

Kaip atlygio nustatymo pagrindimą už naudojamas IBB tikslinio rezervo sumas Vokietija perdavė 1993 m. birželio banko valdybos nutarimą. Jame rašoma, kad „...bankas Investitionsbank Berlin (IBB) už šį naudojimui skirtą nuosavą kapitalą turi mokėti pagal faktiškai sunaudotą sumą, kurios reikėtų, kad būtų galima prisiimti antraeilį garantinį kapitalą“. 1995 m. šiame nutarime buvo sukonkretinta, kad atlygis prilyginamas antraeilio kapitalo maržai. Pagrindimui buvo paaiškinta, kad LBB kaip alternatyvą galėtų prisiimti rinkoje antraeiles lėšas, kuriomis ne tik pagal garantinę funkciją, bet ir pagal pajamų funkciją būtų galėjęs disponuoti LBB.

(47)

Tačiau kadangi IBB tikslinis rezervas atliko tik garantinę funkciją, tai skirtumas tarp palūkanų normos už įprastą skolintą kapitalą (Fremdkapital), kuris neatlieka šios garantinės funkcijos, ir už kapitalą, kuriam priklauso ši garantinė funkcija, buvo nustatytas kaip „kaina“ už „nupirktą“ naudojamąją funkciją. Ši marža buvo apskaičiuota baziniais punktais, priešingai LIBOR (London Interbank Offered Rate), remiantis savo pačių sąlygomis ir išoriniais rinkos duomenimis apie antraeiles paskolas (Nachrangdarlehen). Kartu buvo pateiktas apskaičiavimo pagrindas ir statistika.

(48)

Sprendimą atlyginti tik už naudojamą IBB tikslinio rezervo dalį Vokietija grindžia tuo, kad tikslinis rezervas IBB bankui yra suteiktas kaip pirmaeilis kapitalas ir, jei jo nepakanka, LBB pirmiausia yra įpareigota sumažinti rizikingus aktyvus arba prisiimti rinkoje antraeilių lėšų. Berlyno žemė, kaip IBB savininkė, turi teisę bet kuriuo metu atsiimti tikslinio rezervo dalis.

(49)

Todėl Vokietija ir toliau aiškino, kad IBB tikslinio rezervo likvidumas IBB sudarytuose sandoriuose yra privalomas ir finansavimo požiūriu LBB juo negali laisvai disponuoti. IBB turi savo išduotus kreditus remti pati nuosavomis lėšomis ir tam tikslui naudoti tikslinį rezervą. Vokietija paaiškino, kad WBK turto dėl šių ypatumų negalima palyginti su laisvai disponuojama finansine investicija ir kad jis atlieka tik garantinę bei veiklos plėtros funkciją.

(50)

Ar atlygis mokamas Žemei, ar IBB bankui, šiuo atveju nėra svarbu, nes Žemė, kaip vienintelis IBB bei LBB garantas, bet kuriuo atveju turėtų naudą – arba iš LBB vertės prieaugio ir pelno išmokų (dividendų), arba per įplaukas į Žemei priklausantį LBB tikslinį rezervą.

(51)

Atsižvelgdama į šiuos samprotavimus apie atlygį, vis dėlto Vokietija iš esmės buvo tos nuomonės, kad priimant sprendimą dėl investavimo, svarbu arba svarbu ne vien tik tai, kad „atsižvelgiant į teisinę praktiką, reikia skirti investuotoją, kuris konkrečioje įmonėje neturi žymios savo kapitalo dalies ir to nesiekia, o tik suinteresuotas tinkamomis savo investicijos palūkanomis nuo tų investuotojų, pvz., holdingo bendrovių, kurie suinteresuoti ilgalaikėmis investicijomis“. Pastarieji orientuojasi į ilgalaikį pelningumą ir atsižvelgia į strategines perspektyvas.

(52)

Žemė, kaip vienintelė LBB savininkė investicijos laikotarpiu, atsižvelgė į tai, jog galima nemažai ir tiesiogiai gauti naudos iš LBB vertės prieaugio, kuris gaunamas perkėlus WBK turtą. Komisijos sprendime 2000/392/EB (16) nustatytu pagrindu, „finansinė priemonė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui būtų nepriimtina, jeigu įmonės finansinė padėtis leistų daryti prielaidą, jog negalima tikėtis įprastos kapitalo grąžos (dividendų ar vertės prieaugio forma) per tinkamą laikotarpį“. Priimant sprendimą dėl investavimo, yra svarbūs kapitalo grąžos lūkesčiai.

(53)

Kaip Vokietija iš pradžių aiškino, LBB gauta nuosavo kapitalo grąža 1992 metais siekė 13,5 %, o 1993 metais – 30,83 %. Šie jau 1999 m. perduoti skaičiai sietini su santykiu „rezultatas iki (pelno) mokesčio atskaitymo ir balansinis nuosavas kapitalas tų pačių metų pradžioje“. Tačiau Vokietija, perduodama šiuos skaičius, neįtraukė nuo 1993 metų IBB tikslinio rezervo į LBB nuosavą kapitalą. Atsakydama į Komisijos paklausimą, Vokietija, pateikdama daugybę didelio laikotarpio skaičių, tai pataisė. Už laikotarpį nuo 1985 m. iki 1992 m. pagal šiuos skaičius buvo gauta vidutinė nuosavo kapitalo grąža maždaug 13 %.

(54)

Vokietija paaiškino, kad palyginti maržos rodikliai šiek tiek skirtųsi nuo privačių Vokietijos bankų rodiklių per nagrinėjamą laikotarpį. Tačiau iš pradžių palyginimui su kitų panašių bankų duomenimis trūko metodikos. Vėliau Vokietija pateikė savo pačios apskaičiavimus, remdamasi 35 Vokietijos bankų viešai prieinamomis pelno (nuostolio) ataskaitomis (17). Pagal tai, atsižvelgiant į santykį „rezultatas iki apmokestinimo ir balansinis nuosavas kapitalas tų pačių metų pradžioje“ šiems bankams buvo nustatyta vidutinė nuosavo kapitalo grąža 1992 m. maždaug 11 % ir už laikotarpį nuo 1988 m. iki 1992 m. beveik 13 %.

(55)

Be to, Vokietija paaiškino, kad priimant sprendimą dėl investavimo įmonės ekonominiu požiūriu yra svarbu pelningumas, o jį banke lengviausia išvesti pagal įprastinės veiklos arba įmonės rezultato ir balansinio nuosavo kapitalo santykį, nes tada lieka neatsižvelgta į pagautę ir sąnaudas. Pagal tai LBB 1990–1992 metais buvo gavusi neeilinių įplaukų (pagautę), visų pirma integruojant taupomąją kasą Sparkasse Ost ir rengiant senatvės aprūpinimo sistemą, taip pat padengimo išmoką už išstojimą iš federalinės ir žemių aprūpinimo įstaigos bei tuometinės taupomosios kasos Sparkasse Ost rizikos garantinę sumą, skirtą bendros bankų krizės atvejui.

(56)

Dėl panašios pagal metodiką kitų bankų nuosavo kapitalo grąžos per tą patį laikotarpį Vokietija paaiškino, kad tik nuo 1993 m. buvo reikalaujama pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai nurodyti ypatingąjį rezultatą (pagautę) ir įprastinės veiklos rezultatą, o to pagal metodiką iki 1993 m. nereikėjo, nes iki tol ypatingasis rezultatas (pagautė) ir sąnaudos – be kitų straipsnių – buvo rodomi pozicijoje „kitos pajamos/sąnaudos“ ir todėl jų nebuvo galima tiksliai identifikuoti. Kalbant apie laikotarpį iki to laiko, Vokietija pateikė savo pačios apskaičiavimus. Be to, ir vėliau Vokietijos procedūros metu buvo atliekami pataisymai ir papildymai LBB nuosavo kapitalo apskaičiavimo metodikoje, kad būtų galima apskritai LBB skaičius palyginti su oficialiais federalinio banko Bundesbank duomenimis, skirtais Vokietijos bankams. Vokietijos nuomone, dėl to nė kiek nepasikeitė esminis vertinimas, kad LBB nuosavo kapitalo grąža bankų sektoriuje, kaip ūkio šakoje, svyravo.

(57)

Vokietijos nuomone, visi skaičiai rodo, kad LBB lėšų investavimo metu buvo pelninga įmonė. Tačiau Berlyno žemė yra vienintelė kapitalo savininkė, kuriai vienai tenka banko veiklos rezultatas, ar tai būtų pelno išmokų (dividendų), ar vertės prieaugio forma. Vadinasi, Žemė neturi dalintis tikėtinu kapitalo grąžos prieaugiu su kitais turto dalių savininkais, ir toks vadinamasis „persiskirstymas koncerno viduje“ rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo požiūriu yra protingas sprendimas. Klausimas, ar ir kokio dydžio atlygį LBB mokėjo už lėšų investavimą, vertinat perkėlimą rinkos ekonomikos kilmės požiūriu, yra nesvarbus.

(58)

Komisija savo Sprendime 2000/392/EB nustatė vertinimo pagrindą: „Priemonė tinkamai investuoto kapitalo grąžai užtikrinti būtų atitinkamas Žemės akcijų didinimas, jeigu bendras Banko pelningumas atitiktų įprastą kapitalo grąžą, kurios iš savo investicijos tikisi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas. Vadinasi, klausimo, ar 0,6 % atlygis yra tinkamas, nagrinėjimas būtų nereikalingas, juk Žemė nesiryžo eiti tokiu keliu (18).“

(59)

Be to, Vokietija paaiškino, kad LBB vertės prieaugis dėl perkelto WBK turto, perkėlus LBB į BGB, atiteko Žemei. 1994 ir 1998 metais trimis etapais atliktas šimtaprocentinio nuosavybės teise priklausančio LBB banke turimo turto perkėlimas į BGB buvo įgyvendintas, remiantis įvairių auditorių ir investicijų banko Investment Bank ekspertizėmis, kurios siejosi su Žemės perkeltų neskelbiamųjų turto dalių LBB banke verte ir atlygio teisingumu rinkoje – perkeltomis BGB akcijomis, taip pat santykyje su kitais akcininkais. Vokietija perdavė konkrečias šių ekspertizių ištraukas ir su tuo susijusį susirašinėjimą su auditoriais. Pagal tai LBB vertė 1993 m. buvo įvertinta maždaug 3,5 mlrd. Vokietijos markių (be pačios IBB, bet atsižvelgiant į dėl tikslinio rezervo padidėjusią LBB pagrindinio kapitalo kvotą) ir 1997 m. gruodžio 31 d. vieno eksperto buvo įvertinta beveik 6 mlrd. Vokietijos markių.

(60)

Beje, Vokietijos nuomone, Sprendime 2000/392/EB taikoma metodika buvo klaidinga, nes ji rėmėsi panašumu į likvidžias įprastas įstatinio kapitalo investicijas. Toks metodas aptariamoms transakcijoms nebuvo tinkamas. Teisingiau būtų jau dėl pradinės vertės orientuotis į panašias nuosavo kapitalo priemones. Tai būtų sunkoka, kaip jau aiškino Komisija WestLB atveju, tačiau tų sunkumų nepavyktų pašalinti, jeigu būtų orientuojamasi į visiškai netinkamas nuosavo kapitalo priemones, tarsi „aplinkkelį“.

(61)

Be to, orientavimasis į kapitalo grąžos vidurkį, kaip mastą, yra klaidingas. Tik ta kapitalo grąža, kuri investuotojo yra vertinama kaip mažesnė už vidurkį, yra nepriimtina taip pat ir privačiam finansuotojui. Pagaliau atimti tik neto refinansavimo išlaidas vietoj visų refinansavimo išlaidų yra taip pat klaidinga. Bet kokie įmonės mokesčių taupymai investuotojui taip pat nėra svarbūs. Dar ir kitas kontrolinis požiūris rodo, kad šis būdas nepriimtinas, nes nelikvidaus kapitalo atveju finansuotojas disponuotų kapitalo pelningumo funkcija, todėl jis vėl galėtų investuoti ir gauti bent jau nerizikingas palūkanas, t. y. „dvejopas“ pajamas.

(62)

Vokietija buvo tos nuomonės, kad Komisija neturėtų jokių įgaliojimų reikalauti grąžinti galimos pagalbos, pasibaigus senaties terminui (Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalis). Esminis nutarimas dėl WBK turto perkėlimo buvo priimtas 1992 m. birželio 16 d., vadinasi, daugiau kaip prieš dešimt metų iki procedūros pradžios, o apie tai oficialiai buvo pranešta tik 2002 liepos 4 d. Perkeliant turtą, iš esmės buvo ketinama sujungti Žemės ir WBK turto dalis į vieną holdingo bendrovę (vėlesniąją BGB), užtikrinant WBK rėmimo veiklos tąsą, uždavinių visuomenės labui plėtrą ir mokesčių laisvę. Nutarimas buvo žinomas visuomenei, Komisija 1999 m. buvo informuota apie nutarimo datą.

(63)

Jau ne viename savo sprendime Komisija vertino atsakingos viešosios įstaigos ketinimą – dar nesant veiksmo – kaip pagalbos vykdymo laiką. Pavyzdžiui, toks Komisijos vertinimas buvo net Sprendime dėl gelbėjimo pagalbos suteikimo BGB bankui (19), nors 2002 m. gegužės 22 d. nutarimui dar reikėjo gauti ir parlamentinės institucijos ir pačios Komisijos pritarimą.

(64)

Be to, Vokietijos nuomone, nebuvo jokio senaties termino nutraukimo pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 2 dalies 2 nuostatą. Pagal jį senaties terminas gali būti nutraukiamas tik Komisijos priemonėmis. Tai buvo padaryta įteikus raštą dėl 2002 m. liepos 4 d. procedūros pradėjimo, bet ne perdavus vien tik raštą su prašymu suteikti informaciją, kas iš tikrųjų nebuvo jokia Komisijos ar jos atsakingojo nario priemonė. Taip pat dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad senaties terminas yra skirtas teisiniam saugumui – būtent ne vien tik santykiams tarp Komisijos ir valstybių narių, bet ir pagalbos gavėjo teisių apsaugai. Kadangi Vokietija, pradėjus procedūrą, tik pirmą kartą buvo paraginta rašto kopiją įteikti pagalbos gavėjui, tai buvo padaryta 2002 m. liepos 9 d., teisinis senaties termino nutraukimas gali įsigalioti tik tą dieną. Kadangi aptariamoji priemonė, kuriai turėjo būti atliktas patikrinimas dėl galimos pagalbos, būtų 1992 m. birželio 16 d. nutarimas, ji būtų laikoma, jei apskritai taip būtų, pagalba pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalį.

(65)

Paskelbus apie procedūros pradėjimą Oficialiajame leidinyje (20), Komisija gavo spalį ir lapkritį banko Berliner Volksbank (toliau – BV) ir Vokietijos bankų asociacijos Bundesverband deutscher Banken (toliau – BdB) nuomones.

(66)

BV nuomone, WBK turto perkėlimas yra pagalba, nes kapitalo lėšos buvo suteiktos tokiomis sąlygomis, kokiomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas nebūtų pasirengęs to daryti. LBB mokėjimus atliko IBB bankui, kuris, beje, pats buvo LBB skyrius; be to, sutarta 0,25 % palūkanų norma buvo žymiai mažesnė už rinkai įprastas normas, kaip matyti iš sprendimų 2000/392/EB (dėl WestLB) bei 95/547/EB (21) ir 98/490/EB (22) (dėl Crédit Lyonnais), kur tikėtina nuosavo kapitalo grąža nustatyta mažiausiai 12 %. Ši pagalba labai iškreipia konkurenciją visoje Bendrijoje, ir ypač didžiulį poveikį daro konkurencijai Berlyne, kur BGB kartu su LBB privačių ir verslo klientų sandoriuose (kartu su bankais Berliner Bank ir Berliner Sparkasse) yra rinkos lyderis. Dėl to BV, kaip konkurentas, turintis 5–7 % rinkos, patiria labai neigiamą pagalbos poveikį. Nuomonė baigiama prašymu Komisijai, kad ši pareikalautų pagalbą grąžinti.

(67)

BdB iš pradžių paaiškino, kad aptariamoji procedūra yra viso Komisijos tyrimų komplekso dalis, kur nagrinėjamas Vokietijos žemių būsto statybos rėmimo įstaigų perkėlimas į konkurencinėje veikloje dalyvaujančius žemių bankus. Taip pat ir LBB atveju, priešingai negu aiškina Vokietija, lemiamą vaidmenį suvaidino sugriežtinti nuosavo kapitalo reikalavimai pagal Mokumo direktyvą. Tokia motyvacija jau girdėta ir turto perkėlimo laikotarpiu iš tuo metu atsakingo senatoriaus pasisakymų, kuris taip pat minėjo apie laukiamus griežtesnius europinius nuosavo kapitalo reikalavimus. Nėra esminio skirtumo – bankų priežiūros teisiniu požiūriu – tarp WBK turto perkėlimo į LBB ir WfA perkėlimo į WestLB, todėl Komisijos sprendime 2000/392/EB taikytą metodiką galima perkelti.

(68)

Toliau BdB pastebėjo, kad šiuo atveju kalbama ne vien tik apie tikslinį rezervą, bet ir apie 187,5 mln. Vokietijos markių WBK kapitalo perkėlimą į pasirašytąjį LBB kapitalą, kas duoda naudos fiskalinės vertės požiūriu ir daro įtaką reitingams bei skolinto kapitalo priėmimo sąlygoms banke. Dar didesnę reikšmę turėjo iš esmės su turto perkėlimu susijęs bankų priežiūros teisės požiūriu pripažintas pagrindinio kapitalo padidėjimas. Kadangi šiuo kapitalu, nepaisant pirmaeilio tikslinio rezervo naudojimo rėmimo uždaviniams vykdyti, visiškai buvo disponuojama kaip garantiniu kapitalu, todėl nereikėtų jo sieti net ir su keliamais tikslais. Esminę ekonominę naudą duoda galimybė išplėsti veiklą, nes būtent pagrindinis kapitalas turi didelį sverto poveikį (pavyzdžiui, išduodant kreditus įmonėms, 100 % pagal riziką įvertinti aktyvai padidinami faktoriumi 12,5; išduodant viešosioms įstaigoms, 50 % pagal riziką įvertinti aktyvai padidinami faktoriumi 25). Prisiimant papildomą kapitalą ir turint (hipotetiškai) 1 mlrd. eurų pagrindinio kapitalo (su 50 % įvertinta rizika), galėjo būti išduodama net 50 mlrd. eurų kreditai.

(69)

BdB tinkamam rinkoje įprastam atlygiui apskaičiuoti nurodė praktikoje pasiteisinusią metodiką, kurią Komisija taikė savo Sprendime 2000/392/EB ir joje paimtą pagrindu rinkai įprastą 12 % kapitalo grąžą bei toliau antruoju žingsniu taikomą priemoką (maržą) arba nuolaidą už transakcijos specifinius ypatumus. Bet kuriuo atveju rinkai įprastas atlygis negali būti įžvelgiamas nei 0,25 % IBB bankui taikytoje normoje, neskelbiamųjų turto dalių ir teisinių reikalavimų gauti pelno dalis pardavime BGB bankui 1994 m ir atitinkamai 1998 m.

(70)

Viena vertus, mokėjimas tik už naudojamą kapitalą yra nepagrįstas, kita vertus, IBB priklauso LBB bankui, vadinasi, LBB mokėjo pati sau, bet ne Žemei. Be to, tas Vokietijos argumentas, kad už tikslinio rezervo garantinę funkciją tinkamai buvo atlyginta pagrindžiant BGB netipinę neskelbiamąją turto dalį, turimą LBB, 1994 metais, nėra įtikinantis, nes nebuvo svarbių duomenų ir viskas traktuojama tik iš pagalbos teikėjo pozicijų. Pagalbos teisiniu požiūriu yra svarbu: WBK perkėlimas į LBB1992 m. gruodžio 31 d., su tuo susijusi nauda LBB bankui ir dėl to atsiradęs rinkos iškreipimas, net ir po to, kai pagalbos skola buvo grąžinta. Be to, LBB perkėlimas į BGB yra tik koncerno vidaus procesas, nes ir BGB buvo keletą kartų kontroliuotas Žemės. Panašiai pasakytina ir apie reikalavimo teisių (pretenzijų) perleidimą 1998 m. BGB bankui 24,99 % apimtimi. Tačiau bet kuriuo atveju iki 1998 m. nebuvo iki galo pašalintas joks pagalbos elementas.

(71)

Daug vėliau, negu yra nustatytas Reglamente (EB) Nr. 659/1999 terminas trečiųjų asmenų nuomonei pareikšti, BdB papildė šį punktą ir nurodė, kad BGB įsteigimui apskaičiuota LBB bei neskelbiamųjų turto dalių LBB pardavimo vertė neapėmė IBB banko, todėl BdB nuomone, negali būti, kad neskelbiamųjų indėlių LBB banke pardavimo vertė, būtų galėjusi atlikti IBB tikslinio rezervo garantinę funkciją.

(72)

Dėl 10 metų senaties termino reikalavimui grąžinti pagalbos elementą pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalį BdB pareiškė, kad senatis prasidėjo tik 1992 m. gruodžio 31 d. priėmus Įstatymą dėl IBB steigimo ir todėl turi baigtis ne anksčiau kaip 2002 gruodžio 31 d. Tačiau dar be to šis terminas Komisijos priemone buvo nutrauktas pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 2 dalį. Ši taisyklė yra plati ir apima Komisijos tyrimo veiksmus, pvz., prašymą suteikti informaciją. Atspirties taškas tolesniam šio reguliavimo aiškinimui yra 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (23), pagal kurį senaties terminas siejamas su „veiksmu dėl neteisėto veiksmo tyrimo arba persekiojimo“. Beje, Vokietija pati paprašė Komisijos palaukti, kol bus išsiaiškinta dėl ginčijamų WestLB atvejų, nes negalėjo viena pati remtis senaties terminu.

(73)

Vokietija savo pateiktame 2002 m. gruodžio 16 d. atsiliepime į kitų nuomones iš esmės nurodė į savo nuomonę dėl Sprendimo pradėti procedūrą ir pareiškė savo nuostatą, kad šiuo atveju valstybės pagalbos nėra. Be to, ji apsiribojo vienu apibendrinamu atsiliepimu apie abiejų minėtų nuomonių skirtingus punktus.

(74)

Atsižvelgdama į BV ir BdB pateiktą vertinimą apie WBK perkėlimą kaip pagalbą, Vokietija pareiškė, kad vien tik mėnesinio atlygio vertinimas nėra pakankama analizė. Veikiau reikėtų panagrinėti gautos naudos dydžius, pvz., priklausomai nuo sunaudoto kapitalo, į paskolos, įskaitant ir garantiją, dividendus arba kapitalo prieaugį. LBB svarbiais 1992/1993 ūkiniais metais buvo pelninga įstaiga, todėl WBK turto perkėlimas į LBB garantinį nuosavą kapitalą ekonomiškai buvo naudingas. Todėl, priešingai BdB ir BV tvirtinimui, jokiu būdu negalima WestLB ir LBB palyginti vieno su kitu. Atsižvelgiant į tai, tam tikru laiku pradėtas teisminis procesas dėl WestLB nepavyko, nes taikoma metodika pasirodė nepasiteisinusi praktikoje, kaip tai bando daryti ir BdB.

(75)

Priešingai negu tvirtina BdB, yra neginčijamas dalykas, jog sprendime pradėti procedūrą taip pat yra paaiškinta, kad dėl WBK perkėlimo ir LBB pasinaudojimo tikslinio rezervo garantine funkcija padidėjo ir LBB balansinis nuosavas kapitalas 187,5 mln. Vokietijos markių suma, ir jis buvo pripažintas bankų priežiūros teisniu požiūriu garantiniu nuosavu kapitalu. Ta problema, ar reikėtų suprasti balansinį nuosavą kapitalą kaip piniginę naudą, šiuo atveju yra kitokia negu WestLB atveju, nes reikia atskirti bankų priežiūros teisiniu požiūriu pripažintas ir nepripažintas kapitalo dalis. Atsižvelgiant į balansinio nuosavo kapitalo ir į perkeltų rezervų padidėjimą, pagalbos šiuo atveju nėra (žr. 40–64 punktus).

(76)

Neteisinga yra manyti, kad 1 mlrd. eurų pagrindinis hipotetinis kapitalas suteikia galimybę išduoti 50 mlrd. eurų dydžio kreditus. Būtent neginčijama yra tai, kad IBB tikslinis rezervas dėl jo bankų priežiūros teisiniu požiūriu pripažinimo atlieka garantinę ir veiklos plėtros funkciją, tačiau ta nauda priklauso LLB. Iš esmės sukonstruotam sverto veikimui – 1:50 – trūksta bet kokio pagrindo.

(77)

Taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo (investuotojo) principą, reikėtų orientuotis į panašų investuotoją, kuris yra panašioje situacijoje. Šiuo atveju Žemė, kaip investuotoja, nusprendė tikslinio rezervo likvidumą perkelti į IBB veiklą ir šio kapitalo nesuteikti LBB su finansavimo bruožais. Žemė su šiuo kapitalu pasiekia pelningumą (žr. 40 – 64 punktus). Be to, specialusis IBB turtas ir toliau priklauso vien tik Žemei, net ir po LBB perkėlimo į BGB. Todėl neteisinga tvirtinti, kad LBB, mokėdama atlygius IBB bankui, mokėjo pati sau. Be to, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui yra būdinga, kad jis reikalavimo teises (pretenzijas) perleidžia tretiesiems asmenims, ypač tada, kai trečiasis asmuo yra įmonė arba, kai yra turto masė, kuri priklauso nuosavybės teise vieninteliam savininkui (investuotojui).

(78)

Pagaliau atsižvelgiant į BV nuomonę į ir jo pateiktą BV ir BGB turto dalių palyginimą, buvo paaiškinta, kad BV yra stipresnė kredito įstaiga Berlyne, negu buvo jos nurodyta. Ji yra antroji pagal pajėgumą kredito įstaiga ir užima rinkos dalį, kuri galėtų sudaryti 60–70 % BGB vertės ir dar privačių klientų indėlių srityje – maždaug 1/3 BGB rinkos dalies.

(79)

Vokietija 2004 m. spalio 7 d. pranešė Komisijai apie skundo pateikėjos BdB, Berlyno žemės ir LBB tarpusavio susitarimo rezultatus. Nepaisant ir toliau susitarime tarp šalių egzistuojančių principinių teisinių požiūrių skirtumų, šalys priėjo vieningą nuomonę dėl to, ką jos laiko tinkamais parametrais tinkamam atlygiui nustatyti ir pačiu tinkamu atlygiu. Šalys prašo Komisiją savo sprendime atsižvelgti į susitarimo rezultatus.

(80)

Šalys, remdamosis pagrindu, kuris jau detaliai yra aprašytas Sprendime 2000/392/EB, pirmiausia apskaičiavo tinkamą mažiausią atlygio normą už WBK tikslinį rezervą – 10,19 %. Kadangi Berlyno žemė yra vienintelė savininkė, todėl jokios maržos, pavyzdžiui, už balso teisių nebuvimą, sutarta nebuvo. Galiausiai buvo nustatyta 3,62 % nuolaida dėl kapitalo likvidumo stokos (remiantis nerizikinga palūkanų norma, kaip refinansavimo išlaidomis, iš kurių apie 50 % įmonės mokesčiai plius solidarumo priemoka neto refinansavimo išlaidoms nustatyti). Apskaičiavus buvo gautas 6,57 % tinkamas atlygis.

(81)

Atlygio už tą WBK turto dalį, kuri nėra naudojama LBB konkurencinei veiklai, svarstyti nereikėjo.

(82)

Už į LBB pagrindinį kapitalą įneštą 187,5 mln. Vokietijos markių dydžio IBB kapitalą LBB, atsižvelgiant į refinansavimo išlaidas, nebuvo nustatyta jokia nuolaida, nes lėšos šiuo atveju yra likvidžios. Kadangi įstatinis kapitalas buvo perkeltas per du kartus – 1994 m. ir 1998 m. į BGB, šalys susitarė, kad už pagrindinį kapitalą atlygį – atitinkamomis dalimis – reikia nustatyti tik iki šių abiejų momentų.

(83)

Šalys nesutarė, ar reikėtų priskaičiuoti galimą vertės prieaugį dėl turto perkėlimo LBB bankui. Žemės banko nuomone, LBB 1994 m. ir 1998 metais pardavus LBB, vertės prieaugis buvo realizuotas.

(84)

Atsižvelgdama į galimą reikalavimo grąžinti pagalbą senaties terminą, Vokietija pareiškė, kad esminė data senaties terminui nustatyti yra 1992 m. birželio 16 d. Berlyno senato nutarimas dėl Berlyno bankų holdingo bendrovės Berliner Bankenholding steigimo. Tačiau šiame Komisijai pateiktame nutarime, yra tik nutarta, kad „numatoma restruktūrizuoti Berlyno bankų turto dalis“. Jame yra numatyta „įsteigti Berliner Banken-Holding AG, kuri sujungtų po vienu stogu bankus Landesbank Berlin – Girozentrale, Berliner Bank AG ir ... Berliner Pfandbrief-Bank“. Turto perkėlimui šis nutarimas jokio poveikio neturėjo.

(85)

Aptariamoji priemonė, t.. y. WBK turto perkėlimas į LBB, įvykdyta tik 1992 m. gruodžio 31 d. Ekonominis šios priemonės poveikis, t. y. dėl to padidėjęs LBB nuosavas kapitalas pagerino galimybę išduoti kreditus, tačiau jis prasidėjo tik 1993 m. sausio 1 d. Iki šios datos šiuo atveju negalėjo būti suteikta jokia valstybės pagalba.

(86)

Net jeigu pagalbos priemonės suteikimo data būtų keletas mėnesių iki turto perkėlimo, t. y. 1992 m. birželio 16 d., vis dėlto nereikėtų remtis, kaip pareiškė Vokietija, Komisijos teise panaikinti senaties terminą reikalavimui grąžinti pagalbą pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalį. Vokietijos nuomone, tik 2002 m. liepos 4 d. Sprendimas pradėti procedūrą yra Komisijos priemonė, nutraukianti senaties terminą, ir būtent dar dėl to, kad Vokietija tik šiame sprendime pirmą kartą yra paraginama šio rašto kopiją įteikti pagalbos gavėjui.

(87)

Tokiam požiūriui reikėtų paprieštarauti. Reglamento (EB) Nr. 658/1999 15 straipsnio 2 dalis siejasi su Komisijos „kiekviena priemone“, bet ne su oficialiu procedūros pradėjimu. Šiuo atveju buvo įvairių Komisijos priemonių, ypač įvairių prašymų suteikti informaciją, kurie susiję su LBB, ir ypač 1999 m. rugsėjo mėn. prašymas suteikti informaciją, kurio bet kuriuo atveju pakaktų senaties terminui nutraukti. Net nereikėtų, kad LBB bankui tos Komisijos priemonės būtų žinomos. Pirmosios instancijos teismas 2003 m. balandžio 10 d. bylos T-366/00 (Département du Loiret/Kommission) nutartyje  (24) nustatė, kad tas faktas, jog pagalbos gavėjas nieko nežinojo apie valstybei narei adresuotą Komisijos prašymą suteikti informaciją, nepanaikina teisinio galiojimo pagalbos gavėjui. Komisija nėra įpareigota informuoti potencialiai suinteresuotus asmenis, įskaitant ir pagalbos gavėją, apie priemones, kurių ji imasi dėl neteisėtos pagalbos dar iki administracinės procedūros pradėjimo. Todėl Teismas padarė išvadą, kad aptariamasis prašymas suteikti informaciją yra priemonė, nutraukianti pagal Reglamento (EB) Nr. 658/1999 15 straipsnį senaties terminą iki jo pasibaigimo, net jeigu pagalbos gavėjas tuo metu apie susirašinėjimą nieko nežinojo (25). Be to, neįtikėtina, kad LBB bankui nebūtų buvęs žinomas Komisijos prašymas suteikti informaciją, kai Vokietija 1999 gruodį į tą prašymą atsakė.

(88)

Galiausiai lieka nustatyti, ar Komisija šiuo atveju turi teisę pareikalauti grąžinti pagalbą.

(89)

Pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(90)

Perkeldama lėšas, Berlyno žemė nusprendė padidinti LBB kapitalą WBK/IBB uždaviniams visuomenės labui vykdyti, nes ji buvo šių bankų garantas ir savininkas. Įnešus turtą, 1993 m. vasario 24 d. raštu pagal bankų priežiūros teisę pripažintas LBB kapitalas buvo padidintas maždaug 1,9 mlrd. Vokietijos markių suma. Iš jų 187,5 mln. Vokietijos markių atiteko LBB pagrindiniam kapitalui padidinti, perkeliant į jį tuometinį WBK  (26), ir apie 1,715 mlrd. Vokietijos markių (be metinio 200 mln. Vokietijos markių perviršio), kurie nuo tada buvo rodomi kaip IBB tikslinis rezervas ir vis didėjo.

(91)

Perkėlus apie 1,9 Vokietijos markių, pagal bankų priežiūros teisę pripažintų pagrindinio kapitalo LBB kreditų išdavimo pajėgumai ir galimybė išplėsti konkurencinę veiklą žymiai padidėjo. Įvertinus riziką 100 % visiems skoliniams reikalavimams (pvz., kreditų, išduotų ne bankams) ir neprisiėmus jokių papildomų lėšų, šis potencialas komercinei veiklai išplėsti buvo 12,5 didesnis už papildomą garantinį nuosavą kapitalą (šiuo atveju beveik 24 mlrd. Vokietijos markių). Kokio dydžio iš tikrųjų buvo potencialas kiekvienu atskiru atveju, sunku tiksliai nustatyti, nes tai priklauso nuo klientų struktūros, strateginio planavimo ir nenumatytų aplinkybių poveikio. Tikrinimo metu nėra svarbu atsakyti į klausimą, ar ir kaip tiksliai kredito įstaiga panaudoja naujas nuosavas lėšas.

(92)

Nepaisant to, kad IBB bankui ir toliau reikėjo dalies lėšų rėmimo veiklai skatinti, perkeltos lėšos buvo pripažintos bankų priežiūros teisės požiūriu, ir todėl galėjo būti panaudojamos garantiniam tikslui LBB bankui, kuris konkuravo su kitomis kredito įstaigomis. Nėra abejonės, kad LBB bankui buvo perkeltos visos valstybės lėšos, kurios buvo skirtos LBB bankui sudaryti palankesnes sąlygas, palyginti su jo konkurentais, tuo labiau, kad tas lėšas bankas gavo ne rinkos ekonomikos sąlygomis.

(93)

Tikrindama, ar valstybės lėšų perkėlimas į viešojo sektoriaus įmonę negalėtų būti šios įmonės palaikymas ir kartu valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu, Komisija taiko „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo“ principą. Šį principą Pirmosios instancijos teismas yra priėmęs ir toliau išplėtojęs daugybėje bylų, ypač šiuo atveju labai susijusioje Pirmosios instancijos teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartyje dėl WestLB  (27).

(94)

Pagal šį principą negalima laikyti įmonės palaikymu, jei kapitalo lėšos buvo pateiktos tokiomis sąlygomis, „kuriomis privatus finansuotojas, kuris dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, būtų pasirengęs perleisti jas privačiai įmonei“ (28). Palaikymas Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu yra tuomet, kai numatytas atlygio sureguliavimas ir (arba) finansinė įmonės padėtis yra tokio lygio, jog neįmanoma per tinkamą terminą tikėtis įprastos kapitalo grąžos.

(95)

Pagal Sutarties 295 straipsnį nuosavybės sistema įvairiose valstybėse narėse paliekama galioti, tačiau tuo nėra pateisinamas joks Sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimas.

(96)

Vokietija pareiškė, kad dėl WBK turto tikslinės paskirties šių perkeltų lėšų pelningai panaudoti nebūtų įmanoma kitaip, kaip jas perkeliant į panašią viešąją įstaigą. Todėl perkėlimas buvo komerciškai tikslingiausias šio turto panaudojimas ir todėl kiekvienas atlygis už perkėlimą, t. y. bet kokia papildoma kapitalo grąža iš WBK kapitalo, būtų pakankamas, kad būtų galima pateisinti perkėlimo „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą“.

(97)

Tokiais argumentais vadovautis negalima. Būtų teisingiau sakyti, kad WBK perkėlimas į LBB ir iš to LBB bankui atsiradusi galimybė kapitalą panaudoti komercinei veiklai remti buvo ekonomiškai tikslingiausia. Tačiau, kai tik viešieji pinigai ir kiti aktyvai panaudojami komercinei ir su konkurencija susijusiai veiklai, reikia taikyti rinkai įprastas taisykles. Tai reiškia, kad valstybė, vos tik nusprendusi (taip pat ir komerciškai) panaudoti tam tikrą turtą viešiesiems tikslams, turi reikalauti už tai atlygio, kuris atitinka įprastą rinkoje atlygį. .

(98)

Šio patikrinimo kertinis klausimas yra, ar įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas panašaus dydžio kaip viešojo sektoriaus administravimo įstaigos, esant tam tikroms sąlygoms, galėtų ryžtis aptariamai investicijai, kuriai Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje dėl WestLB yra padaręs pastabą dėl ligšiolinės teisinės praktikos taikymo (29). Pagaliau, kaip teismas, nurodydamas kitas nutartis, paaiškino, kad „viešojo finansuotojo elgseną reikėtų palyginti su privataus investuotojo elgsena ir tuo atžvilgiu nustatyti, kaip nagrinėjamoje situacijoje elgtųsi privatus investuotojas, atsižvelgdamas į tuo laiku turimą informaciją ir į prognozuojamą plėtrą“ (30). Tuo yra paaiškinama, kad tikrinant tai priklausys nuo investicijos laiko ir nuo tuo laiku protingų, t. y. paremtų turima informacija, finansuotojo lūkesčių. Jie iš esmės remiasi tikėtina kapitalo grąža.

(99)

Berlyno žemė buvo vienintelė LBB (ir WBK) turto savininkė. Net jeigu ši aplinkybė ir suteiktų galimybę atsisakyti pastovaus sutarto atlygio – šiuo atveju 0,25 % už LBB naudojamą nuo 1995 m. gruodžio tikslinio rezervo dalį – vis dėlto šiuo atveju nevertėtų remtis Berlyno žemės, kaip vienintelės savininkės, statusu, kad taip būtų pateisintas mažas tiesioginis atlygis.

(100)

Kad galima būtų remtis Žemės, kaip vienintelės savininkės, statusu, turi būti atitinkamos prielaidos: pakankamai išsamus verslo planas, vertės ekspertizės aktas arba įvertinimas dėl tikėtinos kapitalo grąžos iš aptariamos investicijos. Tuo laiku jų parengta nebuvo. Todėl Komisija neturėjo jokių įrodymų, kad galėtų patikrinti Žemės paaiškinimus.

(101)

Todėl Komisija mano, kad šiuo atveju tinkamą atlygį reikia nustatyti tiesioginio atlygio, atitinkančio rinkai įprastą atlygį, pagrindu.

(102)

Kaip teigiama Sprendime 2000/392/EB ir yra patvirtinęs Pirmosios instancijos teismas, iš esmės būtina atlyginti visą perkelto turto vertę. Kadangi BAKred lėšas visa apimtimi pripažino pagrindiniu kapitalu, tai jos priklausė LBB bankui nuo 1993 m. sausio 1 d. ir, be pačiai rėmimo veiklai kasmet naudojamų sumų, atliko garantinę funkciją. Iš kasmet didėjančių sumų dar reikia atimti rėmimo veiklai garantuoti skirtą kapitalą, kurio LBB naudoti negalėjo.

(103)

WBK/IBB tikslinis turtas ir IBB rėmimo veiklai reikalingas kapitalas nuo 1993 m. pradžios nuolat svyravo: tai mažėjo, tai didėjo. Dydžiai yra nurodyti 142 punkto lentelėje.

(104)

Į LBB pagrindinį kapitalą perkeltas 187,5 mln. Vokietijos markių WBK/IBB pagrindinis kapitalas buvo likvidus kapitalas. 1994 m. 75,01 % LBB turto dalių buvo paduotos BGB bankui, 1998 m. likusios 24,99 % turto dalių vėl BGB bankui už 1,5 mlrd. Vokietijos markių. Pagal tai pagrindinį kapitalą nuo 1998 m. reikėjo priskaičiuoti BGB bankui.

(105)

Tinkamam atlygiui apskaičiuoti yra trys pagrindai: pirma – 187,5 mln. Vokietijos markių dydžio likvidus kapitalas (1993 ir 1994 m. iki 1997 m.), kuris siekė 46,9 mln. Vokietijos markių (atitinkamai 24,99 % turto dalių); antra – tikslinis rezervas ir trečia – rėmimo veiklai reikalingos lėšos. Kadangi abiem pirmosioms priemonėms galima taikyti vienodą mažiausią kapitalo grąžą, tai iš pradžių jas galima nagrinėti kartu.

(106)

Skirtingos ekonominės kokybės finansinėms investicijoms turi būti nustatoma ir skirtinga kapitalo grąža. Todėl tiriant, ar investicija priimtina rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui, reikia remtis nagrinėjamos kapitalo priemonės specifiniu ekonominiu pobūdžiu ir LBB bankui suteikto kapitalo verte.

(107)

Apskaičiuojant tinkamą atlygį, visai nesvarbu, su kokiomis kitomis nuosavo kapitalo priemonėmis galima palyginti WBK lėšas, nes atlygis už įvairias priemones rinkoje yra skirtingas. Tarpusavio susitarimu BdB, Žemė ir LBB lygina jį su įstatinio kapitalo investicija.

(108)

Taip pat ir Komisija yra tos nuomonės, kad perkeltasis WBK turtas yra panašesnis į įstatinio kapitalo investiciją. Tai, viena vertus, galima, be jokios abejonės, laikyti pagrindiniu kapitalu, kita vertus, tas pat pasakytina ir apie tikslinį rezervą, kurį BAKred taip pat yra pripažinusi pagrindiniu kapitalu.

(109)

Todėl reikia pabrėžti, kad palyginti gana plačiai išplėtotos specialios inovacinės nuosavo kapitalo priemonės, kurias jau keliose šalyse turi kredito įstaigos, Vokietijoje tada dar neegzistavo, kai 1993 m. buvo nutarta WBK perkelti į LBB. Kai kurios iš šių priemonių buvo sukurtos tik tada, kitos jau egzistavo, bet Vokietijoje buvo nepripažintos. Todėl tikslinio indėlio palyginimas su tokio pobūdžio inovacinėmis priemonėmis, kurios dažniausiai buvo sukurtos tik vėliau, ir taikomos iš dalies tik kitose šalyse, nėra įtikinamas.

(110)

Komisija taip pat yra tos nuomonės, kad palyginimas su neskelbiamaisiais indėliais tinkamam atlygiui už pagrindiniu kapitalu pripažintą tikslinį rezervą nustatyti nėra tinkamas. Bet Komisijai yra svarbus tas aspektas, kad perkeltas turtas investuojamas ne neskelbiamosios akcijos forma, bet kaip tikslinis rezervas. Taip pat ir BAKred perkeltą turtą pripažino kaip rezervą, bet ne kaip neskelbiamąjį indėlį pagal Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnį. Tai, kad Vokietijos bankų priežiūros institucija perkeltą turtą pripažino rezervu, liudija suteikto kapitalo panašumą veikiau į įstatinį kapitalą, o ne į neskelbiamuosius indėlius.

(111)

Be to, išlieka ne mažesnė už įstatinio kapitalo riziką, rizika bent iš dalies prarasti perkeltą kapitalą nemokumo ar likvidavimo atveju, nes WBK turtas sudaro nemažą dalį LBB nuosavo kapitalo, o LBB suteiktą WBK turtą taip pat daugeliui metų aprūpino nemaža apimtimi pagal riziką įvertintais aktyvais.

(112)

Vis dėlto „normali“ kapitalo investicija į banką sukuria tiek likvidumą, tiek nuosavų lėšų bazę, kuri bankų priežiūros teisiniu požiūriu reikalinga jo komercinės veiklos plėtrai. Kad visa apimtimi panaudotų kapitalą, t.y. kad savo 100 % pagal riziką įvertintus aktyvus išplėstų faktoriumi 12,5 (t.y. 100 dalijamas iš 8 % mokumo koeficiento), bankas turi 11,5 kartų papildomai finansuoti finansų rinkose. Paprastai sakant, skirtumas iš 12,5 kartų gautų ir 11,5 kartų mokėtų palūkanų už šį kapitalą, atėmus kitas banko išlaidas (pvz., administravimo sąnaudas), duoda pelną už nuosavą kapitalą (31).

(113)

Nepaisant 187,5 mln. dydžio Vokietijos markių pagrindinio kapitalo, WBK turto perkėlimas LBB bankui nesukūrė jokio likvidumo. LBB bankui teko papildomos kapitalo sumos dydžio finansavimo išlaidos, jeigu jis priima reikiamas lėšas finansų rinkose, kad panaudotų visas savo veiklos galimybes, kurios atsiveria jam per papildomą nuosavą kapitalą, t.y. kad išplėstų pagal riziką įvertintą turtą 12,5 karto kapitalo sumos (arba kad išlaikytų egzistuojantį turtą tokio dydžio) (32).

(114)

Dėl šių papildomų išlaidų, kurios nesusidaro investuojant kapitalą likvidžia forma, tinkamam atlygiui apskaičiuoti reikia taikyti tam tikrą nuolaidą. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas negali tikėtis gauti tokio paties atlygio kaip už kapitalo injekciją grynaisiais pinigais.

(115)

Tačiau Komisija yra tos nuomonės, kad reikia atsižvelgti ne į visą bendrą refinansavimo palūkanų normą. Refinansavimo išlaidos yra eksploatacinės sąnaudos ir sumažina apmokestinamas pajamas. Vadinasi, banko neto rezultatas abiem atvejais sumažėja už likvidumą sumokėtų palūkanų suma. Taigi bendros (visos) refinansavimo išlaidos turi būti atskaitomos. Dalis šių sąnaudų kaip tik yra kompensuojama nustatant mažesnį įmonių mokestį. Tik į neto sąnaudas reikia atsižvelgti kaip į papildomą LBB banko naštą dėl specifinių perkelto kapitalo savybių. Iš esmės Komisija pripažįsta, kad LBB bankui susidaro papildomos „likvidumo išlaidos“, kurių dydis yra lygus „refinansavimo išlaidos minus įmonės mokesčiai“.

(116)

Tarpusavio susitarime – kaip ir Hamburgo tarpusavio susitarime dėl banko Hamburgische Landsbank, kuriame turtas buvo perkeliamas taip pat tuo pačiu laikotarpiu – šalys visoms refinansavimo išlaidoms pagrindu nustatė ilgalaikę nerizikingą 7,23 % normą. Be to, šalys susitarė priimti bendrą (suminę) 50 % mokesčių normą (33). Pagal tai gaunama 3,62 % dydžio neto refinansavimo norma ir kartu atitinkama likvidumo nuolaida. Tokia nuolaida taikoma tik tiksliniam rezervui.

(117)

Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas grindžia savo kapitalo grąžos lūkesčius, remdamasis istorinėmis vidutinėmis kapitalo grąžomis, kurios apskritai yra atramos taškas ir būsimam įmonės produktyvumui numatyti, taip pat ir investavimo laikotarpiu įmonės taikomo veiklos modelio, strategijos ir įmonės vadybos kokybės analize arba santykine konkrečios ūkio srities prognoze. Įmonė, kuriai reikalingas kapitalas, turi įtikinti investuotoją, kad ji gaus ilgalaikę kapitalo grąžą bent didesnę už vidutinę panašių įmonių lauktiną grąžą rinkoje Vadinasi, investuotojas neinvestuos į įmonę, kurioje tikėtina kapitalo grąža mažesnė negu kitų panašaus rizikos pobūdžio įmonių tikėtina vidutinė kapitalo grąža, ir investuos į tą įmonę, kuri žada didesnę kapitalo grąžą, esant tokiai pačiai rizikai.

(118)

Yra įvairių metodų, leidžiančių nustatyti tinkamą mažiausią atlygį. Tai patys įvairiausi finansavimo apskaičiavimų variantai iki pat Capital Asset Pricing Model (CAPM metodo). Norint parodyti įvairius apskaičiavimus, tikslinga atskirti du komponentus, būtent nerizikingą kapitalo grąžą ir priklausomą nuo projekto specifinę rizikos premiją (įmoką): mažiausia tinkama rizikingos investicijos kapitalo grąža = nerizikinga bazinė norma + rizikingos investicijos rizikos premija. Todėl mažiausia tinkama rizikingos investicijos kapitalo grąža gali būti apibūdinama kaip nerizikingos kapitalo grąžos normos ir papildomos rizikos premijos už specifinės investicinės rizikos prisiėmimą suma.

(119)

Pagal tai kiekvieno grąžos nustatymo pagrindas yra nerizikingos nuostolių atžvilgiu investicijos formos su spėjama nerizikinga kapitalo grąža egzistavimas. Paprastai nerizikingai bazinei normai nustatyti yra pasitelkiama tikėtina valstybės emitentų išleistų į apyvartą vertybinių popierių su tvirtai nustatytomis palūkanomis kapitalo grąža (kitaip tariant, tokiais vertybiniais popieriais besiremiantis indeksas), nes jie yra investicijų formos su panašia nedidele rizika. Tačiau skirtumų tarp įvairių metodų yra apskaičiuojant rizikos premijas:

(120)

CAPM metodas yra dominuojantis biržoje užsiregistravusių didelių įmonių investicijų grąžos apskaičiavimo metodas. Kadangi LBB bankas nėra biržoje užsiregistravusi įmonė, tiesiogiai išvesti jos beta faktorių neįmanoma. Todėl CAPM metodą taikyti galima tik įvertinus beta faktorių..

(121)

Vokietija iš esmės kritiškai vertina CAPM metodo taikymą. Galiausiai šalys savo susitarime pagrindu paėmė CAPM metodą ir nustatė tinkamą atlygio normą už pagrindinio kapitalo ir tikslinio rezervo perkėlimą į LBB10,19 % dydžio.

(122)

Šalys savo apskaičiavimams taikė CAPM metodą ir naudojo 1992 m. gruodžio 31 d. nerizikingą bazinę 7,23 % palūkanų normą. Ši palūkanų norma buvo apskaičiuota taikant prielaidą, kad WBK turtas LBB bankui yra suteiktas disponuoti ilgam laikui. Todėl šalys atsisakė taikyti su nustatyta data siejamą, perkėlimo laikotarpiu rinkoje buvusią nerizikingą kapitalo grąžą per tvirtai nustatytą investicinį laikotarpį (pvz., 10 metų grąža iš valstybės paskolų), nes taip samprotaujant būtų visiškai nekreipiama dėmesio į reinvesticijos riziką, t.y. nerizikingos palūkanų normos dydžio pakartotinės investicijos riziką, pasibaigus investicijos laikotarpiui. Šalių nuomone, geriausiai į investicijos riziką atsižvelgta tada, kai pagrindu yra imamas indeksas Total Return Index. Todėl šalys rėmėsi Vokietijos biržos Deutsche Börse AG nustatytu indeksu REX10 Performance Index, kuris atspindi Vokietijos Federacinės Respublikos dešimties metų trukmės paskolų investicijos procesus Šiuo atveju taikoma indeksų serija apima atitinkamą metų pabaigos būklę pagal indeksą REX10 Performance Index nuo 1970 m. Po to šalys apskaičiavo metinę kapitalo grąžą, kuri atspindi 1970–1992 m. laikotarpio tendenciją pagal taikomą indeksą REX10 Performance Index, ir taip nustatė anksčiau minėtą 7,23 % dydžio nerizikingą bazinę palūkanų normą (1992 m. gruodžio 31 d.).

(123)

Atsižvelgiant į tai, kad investicija į LBB turėtų būti ilgalaikė, toks būdas nerizikingai bazinei palūkanų normai nustatyti šiuo konkrečiu atveju pasirodo yra tinkamas. Šis apskaičiavimui taikomas indeksas REX10 Performance Index taip pat yra laikomas visuotinai pripažintu duomenų šaltiniu. Todėl pagal tai apskaičiuotos nerizikingos bazinės palūkanų normos yra tinkamos.

(124)

Beta faktorius 0,74 buvo vertinamas, remiantis turima audito ir konsultavimo įmonės KPMG atlikta ekspertize, kuri apėmė visoje Vokietijoje biržoje užregistruotų kredito įstaigų vadinamuosius adjusted beta faktorius. Remiantis šia ekspertize ir atsižvelgiant į LBB veiklos orientaciją, šis beta faktorius yra laikomas tinkamas.

(125)

Komisijos požiūriu, 4,0 % rinkos rizikos premija yra priimtina. Jau ne kartą ir Sprendime 2000/392/EB buvo nagrinėjama vadinamoji ilgalaikė rinkos rizikos premija, tai yra skirtumas tarp ilgalaikės vidutinės kapitalo grąžos už įprastinį akcijų portfelį ir kapitalo grąžos už valstybės paskolas. Atitinkamose metodikų ekspertizėse priklausomai nuo metodikos, laikotarpio ir duomenų bazės buvo nustatytos vidutinis premijų dydis maždaug nuo 3 iki 5 %. Per vieną ekspertizę, kuri buvo parengta BdB asociacijai, alternatyviai buvo apskaičiuotas 3,16 % ir 5 %, o per kitą, kuri buvo parengta WestLB bankui taikant tokią pačią metodiką, buvo apskaičiuota alternatyviai 4,5 % ir 5 %, o Lehman Brothers, kurie taip pat dirbo WestLB bankui, apskaičiavo 4 % normą. Turėdama tokius duomenis, Komisija šį kartą neturi jokios dingsties nesilaikyti šiuo atveju pagal susitarimą naudojamos rinkos rizikos premijos. Komisijos nuomone, remiantis CAPM metodu, nėra abejonių, kad šalių apskaičiuotą mažiausią atlygį galima laikyti tinkamu.

(126)

Todėl Komisija, atsižvelgdama į esamas aplinkybes, nustato 10,19 % minimalų metinį atlygį esant tinkamą (atskaičius įmonės mokesčius ir iki investuotojų mokesčių atskaitymo).

(127)

Reikėtų patikrinti, ar yra pagrindo pritaikyti mažiausią atlygį. Atsižvelgiant į procedūras kituose žemių bankuose, tokią maržą dėl transakcijos ypatumų galėtų pateisinti šie trys aspektai: pirma, neįvykusi naujų akcijų bei su tuo susijusių balso teisių emisija, antra, neeilinė perkeliamo turto apimtis ir, trečia, investicijos nepakeičiamumas.

(128)

Kaip ir kitose procedūrose, Komisija laiko maržas dėl abiejų paskesniųjų aspektų nepateisinamomis. Atsižvelgiant į tai, kad neišleidžiamos naudos akcijos ir nėra balsavimo teisių, taip pat nėra galima ir marža, nes Berlyno žemė jau 100 % balsų valdė turtą.

(129)

Turint akcijų, atlygis tiesiogiai priklauso nuo įmonės rezultatų (pelno) ir iš esmės išreiškiamas dividendais bei suteikta galimybe dalyvauti didinant įmonės vertę (pvz., kylant akcijų kursui). Žemė gauna bendrą (suminį) atlygį, kuriame turėtų atsispindėti abu šie atlygio už „įprastą“ kapitalo investiciją aspektai. Galima būtų teigti, kad bendras nustatytas pastovus atlygis, kurį Žemė gauna vietoj tiesiogiai su LBB banko pelnu susijusio atlygio, turi pranašumą, kuris pateisina kintamojo atlygio normos sumažinimą. Ar toks tvirtai nustatytas bendras atlygis iš tikrųjų yra palankesnis už kintantį, susijusį su pelnu, priklauso nuo būsimų įmonės rezultatų. Jeigu jie pablogėja, tai bendra (suminė) norma finansuotojui yra naudinga, bet jei jie pagerėja, tada ji yra nuostolinga. Vis dėlto faktinė raida vėliau neturėtų lemti sprendimo dėl investicijos. Atsižvelgdama į visas aplinkybes, Komisija teigia, kad dėl šios priežasties atskirojo atlygio normos mažinti nereikia.

(130)

Remdamasi visais šiais samprotavimais, Komisija padarė išvadą, kad tinkamas rinkai įprastas atlygis už kapitalą ir tikslinį rezervą sudarytų 10,19 % (atskaičius verslo mokesčius). Esant nelikvidžiam tiksliniam rezervui, reikėtų atskaityti 3,62 % dėl neto finansavimo sąnaudų.

(131)

Taip pat ir rėmimo veiklai reikalingos sumos LBB bankui turi materialią vertę, o jos ekonominę funkciją galima būtų palyginti su laidavimu arba garantija. Norėdamas išvengti tokio pobūdžio rizikos, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas būtų pareikalavęs tinkamo atlygio. Tarpusavio susitarime tarp BdB, Žemės ir banko LBB šis klausimas nenagrinėjamas.

(132)

Vokietija WestLB  (34) laikė 0,3 % pradinę atlygio normą per metus iki mokesčių atskaitymo tinkama. Atsižvelgdama į esminius bankų WestLB ir LBB panašumus ir į tai, kad kitų atspirties taškų nėra, Komisija mano, kad ši norma atitinka tą atlygį, kurį LBB turėtų mokėti praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje taip pat ir už avalinio laidavimo (Avalbürgschaft) perėmimą savo naudai rinkoje.

(133)

Tačiau pagrindas Sprendime 2000/392/EB pradinei atlygio normai padidinti nėra tinkamas. Sprendime 2000/392/EB minėtoji 0,3 % dydžio metinė norma (iki apmokestinimo) dar buvo padidinta 0,3 % metine marža, nes, viena vertus, avaliniai laidavimai paprastai susiję su tam tikromis transakcijomis ir yra terminuoti (to nebuvo WestLB banke), o, kita vertus, WestLB bankui suteikta didesnė negu 3,4 mlrd. Vokietijos markių suma yra didesnė už tą sumą, kuria paprastai padengiami tokio pobūdžio banko laidavimai (garantijos).

(134)

0,3 % atlygio padidinimas dėl ypatingai didelės „laidavimo apimties“ sumai maždaug nuo 170 iki 350 mln. Vokietijos markių per metus atrodo nepagrįstas. Šios normos padidinimas dėl tos aplinkybės, kad WBK turtu LBB iš principo gali disponuoti neribotai, yra abejotinas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nebuvo nustatyta marža atlygiui už kapitalą, kuris suteiktas konkurencinei veiklai naudoti, nes Žemė turėjo galimybę faktiškai iš LBB vėl atimti turtą, tai ir padarė 2004 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje.

(135)

Garantinė premija LBB bankui yra įmonės išlaidos ir todėl sumažina apmokestinamą pelną. Atlygis už perkeltą WBK turtą yra mokamas iš pelno, atskaičius mokesčius. Todėl šį 0,3 % atlygį reikia iš esmės pritaikyti pagal mokesčių normą. Lygiai taip, kaip ir refinansavimo išlaidose, Komisija – šiuo atveju LBB naudai atspirties tašku laiko vienodą bendrą 50 % mokesčių normą. Todėl Komisija nustato 0,15 % dydžio metinę normą (atskaičius mokesčius).

(136)

Remdamasi pirmiau pateiktais apskaičiavimais, Komisija laiko 10,19 % dydžio metinį atlygį, atskaičius mokesčius, už pagrindinį kapitalą ir 6,57 % dydžio metinį atlygį už tą tikslinio rezervo dalį, kurią LBB galėjo panaudoti savo komercinei veiklai paremti, bei 0,15 %, atskaičius mokesčius, už rėmimo veiklai reikalingas sumas, bet balanse parodytas kaip nuosavas kapitalas, kaip atitinkančius rinkos sąlygas.

(137)

Iš pateiktų apskaičiavimo pagrindų ir atlygių už įvairių rūšių perkelto turto dalis gaunamos 142 punkto lentelėje nurodytos sumos, kurias būtų reikėję mokėti kaip atlygį už atskirus elementus ir metus.

(138)

Tačiau reikia įtraukti ir tas sumas, kurios investicijos metu jau buvo galutinai sutartos kaip atlygio elementai. Komisijos nuomone, tai būtų tik galutinai sutartas besikeičiančio dydžio atlygis (žr. 142 punkto lentelę) už panaudojamą tikslinį rezervą. Kitos sudedamosios dalys, kaip Vokietijos pateikti realizuoti vertės prieaugiai ir išmokos – 238 mln. Vokietijos markių 1993 metais – negali būti priskaičiuojami.

(139)

Vokietija pareiškė, kad per 1994–1998 metų laikotarpį per abu pardavimo procesus realizuoti vertės prieaugiai ir išmokos – 238 mln. Vokietijos markių – iš mokėtino atlygio turėtų būti atskaitomi. Tai neturėtų priklausyti nuo po kapitalo investavimo atliktų mokėjimų ir realizuotos vertės prieaugio pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo, kuris remdamasis investavimo laiku turima informacija, arba gali tikėtis tinkamos kapitalo grąžos, arba susitaria dėl tiesioginio atlygio, principą. Vadinasi, negalima nepaisyti iš anksto apskaičiuojamų pelno išmokų arba vertės prieaugio. Taip pat ir klausimas, ar vertės prieaugis per pardavimą duoda pajamų ar ne, nėra svarbiausias. Pagaliau nėra aišku, kodėl 238 mln. Vokietijos markių išmoka turėjo būti mokama atsižvelgiant į perkeltą tikslinį rezervą; be to, dar reikėtų atsižvelgti į proporcingą pagal turimas turto dalis mokėjimą, ir būtent tokiu santykiu, koks buvo tarp tikslinio rezervo ir LBB kito nuosavo kapitalo.

(140)

Be to, Vokietija tvirtino, kad turto perkėlimo priežastis buvo potencialios sinergijos, bet ne LBB nuosavo kapitalo padidinimas. Kadangi dėl šių sinergijų LBB bankui nei sumažėja perkelto kapitalo tinkamumas jį panaudoti, nei padidėja perkėlimo nulemtos išlaidos, todėl sinergijos jokiu būdu negalėtų turėti jokios įtakos atlygio, kurio galėtų pareikalauti iš banko už suteiktą nuosavą kapitalą pagal rinkos ekonomikos principus veikiantis finansuotojas, dydžiui. Taip pat ir realios sinergijų lemtos naudos atveju kiekvienas konkurencijos spaudžiamas konkurentas būtų buvęs priverstas „sumokėti“ Žemei už finansinę priemonę prie tinkamo atlygio už suteiktą nuosavą kapitalą papildomai dar ir tokios naudos formos „atlygį“. Taigi Komisija mano, kad tokie sinergijos efektai nėra LBB banko mokamas atlygis už WBK perkėlimą.

(141)

Skirtumas tarp sutarto maždaug 0,25 % dydžio metinio atlygio ir 6,57 % tinkamo metinio atlygio (už tą IBB tikslinio rezervo dalį, kuri gali būti naudojama konkurencinei veiklai) bei 10,19 % dydžio metinio atlygio už WBK pagrindinį kapitalą ir 0,15 % dydžio metinio atlygio (už tą turto dalį, kuri prilygsta banko garantijai) yra pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio1 dalies teisiniu požiūriu.

(142)

Pagalbos sudedamosios dalys:

(143)

Atskyrus IBB nuo LBB2004 m. rugsėjo 1 d. tikslinis rezervas buvo pervestas Berlyno žemei atgal, ir maždaug 1,1 mlrd. eurų šio tikslinio rezervo buvo perkelti į du neskelbiamuosius Žemės indėlius LBB banke. Su šiuo atskyrimu čia nagrinėjamas palaikymas 2004 m. rugsėjo 1 d. buvo baigtas.

(144)

Liberalizuojant finansų paslaugas ir finansų rinkų integraciją, bankininkystės verslas Bendrijoje tampa vis jautresnis konkurencijos iškreipimui. Tokia raida šiuo metu stiprėja ir dėl Ekonominės ir valiutų sąjungos, kuri šalina išlikusias konkurencijos kliūtis finansų paslaugų rinkose.

(145)

Palaikymą gavęs bankas Landesbank Berlin bankininkystės versle dirbo tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu. LBB buvo universalus komercinis, centrinis taupomųjų kasų bankas ir valstybės bei komunalinis bankas. Nepaisant jo pavadinimo, tradicijų bei įstatyme numatytų uždavinių, LBB anaiptol nebuvo tik vietinis arba regioninis bankas.

(146)

Yra aišku, kad LBB teikia paslaugas, konkuruodamas su kitais Europos bankais už Vokietijos ribų ir – kadangi Vokietijoje dirba kitų šalių bankai – pačioje Vokietijoje.

(147)

Be to, reikia nurodyti ir tai, kad egzistuoja labai glaudus ryšys tarp kredito įstaigos nuosavo kapitalo ir jo bankinės veiklos. Tik turėdamas pakankamai pripažinto nuosavo kapitalo, bankas gali dirbti ir plėtoti savo komercinę veiklą. Kadangi LBB bankas per valstybės teikiamą priemonę tokiu nuosavu kapitalu buvo aprūpintas mokumo tikslais, vadinasi, banko veiklos galimybės buvo veikiamos tiesiogiai.

(148)

Todėl nustatyta, kad pagalba LBB bankui iškreipia konkurenciją ir daro žalą valstybių narių tarpusavio prekybai.

(149)

Remiantis visais šiais samprotavimais, galima konstatuoti, kad visi kriterijai atitinka Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį, ir todėl WBK turto perkėlimas pagal minėtąjį straipsnį laikytinas valstybės pagalba. Ateityje būtina ištirti, ar pagalba gali būti traktuojama kaip suderinama su bendrąja rinka. Tačiau reikia pastebėti, kad Vokietija, perkeldama turtą, pagalbos elementui pagrįsti nesinaudojo jokiomis išimtinėmis nuostatomis.

(150)

Netaikytina jokia iš Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalies išimtinių nuostatų. Pagalba nėra socialinio pobūdžio ir individualiems vartotojams neteikiama. Ji taip pat nėra skiriama gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti bei dėl Vokietijos padalijimo atsiradusiam ekonominiam atsilikimui kompensuoti.

(151)

Kadangi pagalba nėra regioninės tikslinės paskirties, tai ji nėra skirta nei regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti, nei tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti – čia netaikomi Europos bendrijos steigimo sutarties nei 87 straipsnio 3 dalies a punkto, nei 87 straipsnio 3 dalies c punkto regioniniai aspektai. Ta pagalba taip pat nėra remiamas joks svarbus su bendrais Europos interesais susijęs projektas. Pagalbos tikslas taip pat nėra ir kultūros rėmimas arba kultūros paveldo išsaugojimas.

(152)

Kadangi, įgyvendinant priemonę, nebuvo abejojama dėl tolesnio LBB ekonominio gyvavimo, tai nekilo ir klausimo, ar vienintelės Vokietijoje tokios didelės kredito įstaigos, būtent LBB, bankrotas būtų galėjęs sukelti visuotinę bankų sektoriaus krizę, kas pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą galėtų pateisinti pagalbą, skirtą pavojingam Vokietijos ekonominio gyvenimo trukdžiui pašalinti.

(153)

Pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei ji remia tam tikrų ekonomikos sričių plėtrą. Tai iš esmės galėtų tikti ir pagalbai, skirtai bankų sektoriaus restruktūrizavimui. Tačiau šiuo atveju nebuvo prielaidų panaudoti šį išimtinį potvarkį. LBB nėra apibūdinamas kaip sunkumų ištikta įmonė, kurios pelningumui atkurti reikėtų valstybės pagalbos.

(154)

Europos bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, esant tam tikroms aplinkybėms, leidžiama daryti sutarties nuostatų išimtis dėl valstybės pagalbos, iš esmės yra taikoma ir finansinių paslaugų sektoriui. Komisija patvirtino tai savo pranešime apie „naudingas bendrai ekonomikai paslaugas bankų sektoriuje“ (36).

(155)

Vokietija pareiškė, kad galimasis LBB palaikymas, perkeliant į jį WBK turtą, tai yra tik kompensacija už išlaidas, kurios susidaro LBB teikiant paslaugas bendram visuomenės labui. Komisijos požiūriu, yra aišku, jog turto perkėlimo tikslas buvo sudaryti LBB bankui sąlygas, kad jis atitiktų naujus kapitalui keliamus reikalavimus, bet ne kompensacija už patirtas išlaidas teikiant paslaugas bendram visuomenės labui.

(156)

Kadangi nė viena iš Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies išimčių nesusijusi su esminiu valstybės pagalbos draudimu, ši pagalba negali būti laikoma suderinama su sutartimi.

(157)

WBK turto perkėlimas taip pat negali būti traktuojamas kaip teikiama pagalba, saugoma valstybės garantijos formų – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast) ir garanto civilinės atsakomybės už visas prievoles („garanto civilinė atsakomybė“ – vok. Gewährträgerhaftung).

(158)

Viena vertus, valstybės garantijos formos – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („garanto civilinės atsakomybės“ – vok. Gewährträgerhaftung) faktas, kaip garantija kreditoriui tuo atveju, jeigu bankui ištikus bankrotui nebepakaktų turto savo reikmėms patenkinti, nuo pat pradžių nebuvo įvykdytas. Kapitalo investicija nėra orientuota nei LBB kreditorių reikmėms tenkinti, nei LBB turtas buvo sunaudotas.

(159)

Kita vertus, nėra ir valstybės garantijos formos – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast). „Įstaigos našta“ (Anstaltslast) įpareigoja garantą (Šlėzvigo-Holšteino žemę) aprūpinti LBB banką lėšomis, reikalingomis Žemės bankui tinkamai funkcionuoti, jeigu jis apsisprendžia tęsti veiklą toliau. Tačiau kapitalo investicijos momentu LBB jokiu būdu nebuvo tokios būklės, kad dėl nuosavų lėšų trūkumo tinkamai funkcionuoti daugiau nebūtų įmanoma. Taigi kapitalo injekcija nebuvo reikalinga tinkamam LBB funkcionavimui palaikyti. Todėl remdamasis Žemės sąmoningais ekonominiais sumetimais, LBB, kaip bendrasavininkis, galėjo ir ateityje ginti konkurencines rinkos galimybes. Tokiam įprastam ekonominiam Žemės, kaip bendrasavininkio, sprendimui nėra taikytina garantijos formos – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast) „atsarginė taisyklė“ („Notvorschrift“). Todėl, trūkstant kitos taikytinos pagalbos reguliavimo taisyklės pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį ir 88 straipsnio 1 dalį, kapitalo investiciją reikia klasifikuoti pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį ir 88 straipsnio 3 dalį kaip naują pagalbą ir atitinkamai ištirti.

(160)

1993 m. sausio 1 d. perkeliant WBK/IBB turtą suteikta pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka nei pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 ar 3 dalį, nei pagal kurią nors kitą Sutarties nuostatą. Vadinasi, pagalba, paskelbta nesuderinama su bendrąja rinka, turi būti atšaukta, o iš Vokietijos Vyriausybės turi būti pareikalauta grąžinti neteisėtos priemonės pagalbos elementą. -

7.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/22

(1)

1993 m. kovo 23 d. skundu Vokietijos bankų asociacija (Bundesverband deutscher Banken e.V., toliau – BdB), kuri atstovauja 300 privačių bankų Vokietijoje, paragino Komisiją pradėti pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 226 straipsnį procedūrą prieš Vokietiją. Asociacija pareiškė, kad Vokietijos kreditų priežiūros valdyba (Bundesaufsichtsamt für das Kreditwesen, toliau – BAKred) nusižengė Direktyvos 89/299/EEB 4 straipsnio 1 daliai, pripažindama Šiaurės Reino-Vestfalijos būsto statybos rėmimo įstaigos (Wohnungsbauförderungsanstalt des Landes Nordrhein-Westfalen, toliau – Wfa), kuri susijungė su banku Westdeutsche Landesbank Girozentrale (toliau – WestLB), turtą WestLB nuosavomis lėšomis.

(2)

1994 m. gegužės 31 d. raštu BdB pranešė atsakingam už konkurenciją IV Generaliniam direktoratui apie turto perkėlimą ir tokiu būdu su tuo susijusį konkurencijos iškraipymą WestLB naudai. 1994 m. gruodžio 21 d.BdB pateikė oficialų skundą ir paragino Komisiją pradėti prieš Vokietiją procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį. 1995 m. vasarį ir kovą bei 1996 m. gruodį prie skundo prisijungė dar dešimt asociacijos bankų.

(3)

Kad galėtų įvertinti, ar turto perkėlimas yra valstybės pagalba, Komisija 1993 m. sausio 12 d., vasario 9 d., lapkričio 10 d. ir gruodžio 13 d. raštais paprašė Vokietijos institucijų papildomos informacijos. Ši informacija jai buvo pateikta 1993 m. vasario 9 d. ir kovo 16 d., 1994 m. kovo 8 d., 1996 m. balandžio 12 ir 26 d. bei 1997 m. sausio 14 d. raštais. Iš įvairių suinteresuotųjų asmenų buvo gauti ir kiti raštai bei dokumentai. Per 1994–1997 m. laikotarpį Komisijos atstovai keletą kartų buvo susitikę su Vokietijos institucijų, WestLB ir kitų žemių bankų bei skundo pateikėjo atstovais.

(4)

Pasikeitusi šia informacija, Komisija nuomone, buvo reikalinga pradėti procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį. Ji priėmė šį sprendimą 1997 m. spalio 1 d. sprendime ji priėjo išvadą, kad nagrinėjama priemonė yra tikriausiai pagalba pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį, todėl procesui patikrinti jai yra reikalinga papildoma informacija. Šiuo atveju pirmiausia jai reikėjo duomenų apie priemones, kuriomis Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė (toliau – Žemė) garantuoja, kad ji atitinkamai gauna papildomo pelno, kurį gali gauti WestLB padidinus kapitalą; duomenų apie perkelto kapitalo likvidumo nebuvimo poveikį; duomenų apie tos aplinkybės, kad Žemės įtaka WestLB nepadidėjo, poveikį ir duomenų apie fiksuoto darbo užmokesčio pranašumo ir kitų veiksnių, nustatant tinkamą darbo užmokestį, poveikį; duomenų apie Wfa kapitalo WestLB veiklai pagerinti dydį, duomenų apie sumą, kuri yra kaip papildoma pateikta WestLB balanse; duomenų apie atleidimą nuo mokesčių, apie atleidimą nuo prievolių, apie WestLB pelningumą ir galimas sinergijas.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo išspausdintas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotuosius asmenis pateikti šiuo klausimu savo nuomonę. Komisija gavo WestLB (1998 m. gegužės 19 d.), asociacijos Association Française des Banques (1998 m. gegužės 26 d.), asociacijos British Bankers' Association (1998 m. birželio 2 d.) ir BdB (1998 m. birželio 4 d.) nuomones. Šios nuomonės 1998 m. birželio 15 d. buvo perduotos Vokietijai, kad ji pateiktų savo atsiliepimą. Atsiliepimas, pratęsus terminą, gautas 1998 m. rugpjūčio 11 d.

(6)

1998 m. sausio 15 d. ir rugsėjo 16 d. įvyko susitikimai su BdB atstovais. 1998 m. rugsėjo 22 d. raštu Komisijos tarnybos pakvietė Vokietijos valdžios institucijas, WestLB ir BdB į bendrą posėdį aptarti įvairius nagrinėjamo klausimo aspektus. BdB1998 m. spalio 30 d. raštu pateikė Komisijai savo informacinę medžiagą. Posėdis su trimis suinteresuotaisiais asmenimis įvyko 1998 m. lapkričio 10 d. Po to Komisijos tarnybos savo 1998 m. lapkričio 16 d. raštu paprašė Vokietijos valdžios institucijų ir BdB pateikti papildomą informaciją ir dokumentus.

(7)

BdB – pratęsus terminą – savo 1999 m. sausio 14 d. raštu pateikė Komisijai pageidaujamą informaciją. Vokietijos valdžios institucijos – pratęsus terminą – savo 1999 m. sausio 15 d. ir balandžio 7 d. raštais perdavė papildomos informacijos.

(8)

Kadangi Vokietijos valdžios institucijos kai kurių duomenų Komisijai perduoti nenorėjo, Komisija 1999 m. kovo 3 d. sprendimu, kurį Vokietijai pateikė 1999 m. kovo 24 d. raštu, nurodė šią informaciją suteikti. Vokietijos Vyriausybė – pratęsus terminą – 1999 m. balandžio 22 d. raštu šį nurodymą įvykdė.

(9)

Komisija užsakė atlikti nepriklausomą tyrimą dėl tinkamo atlygio, kurio turėtų reikalauti Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė už Wfa perkėlimą į WestLB. Konsultacinė įmonė, kuriai buvo pavesta atlikti šį darbą, kartu su trimis suinteresuotaisiais asmenimis 1998 m. lapkričio 10 d. taip pat dalyvavo šiame posėdyje ir 1999 m. birželio 18 d. įteikė Komisijai savo tyrimą. 1999 m. liepos 8 d. Komisija priėmė Sprendimą 2000/392/EB dėl nagrinėjamos priemonės, kurios Vokietija ėmėsi banko Westdeutsche Landesbank Girozentrale naudai (toliau – apskųstasis Sprendimas) (3). Apie Sprendimą Vokietijai buvo pranešta 1999 m. rugpjūčio 4 d., o 1999 m. rugpjūčio 6 d. raštu jis buvo perduotas Žemei. Žemė WestLB pranešė 1999 m. rugpjūčio 9 d. raštu, kurį jis tą pačią dieną ir gavo. Šio Sprendimo 1, 2 ir 3 straipsnyje parašyta:

„1 straipsnis

Valstybės pagalba, kurią Vokietija suteikė bankui Westdeutsche Landesbank Girozentrale 1992–1998 m. ir kuri iš viso sudarė 1 579 700 000 Vokietijos markių (807 700 000 eurų), yra nesuderinama su bendrąja rinka.

2 straipsnis

1)   Vokietija turi imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų panaikinta 1 straipsnyje nurodyta neteisėtai suteikta pagalba ir išreikalauta iš gavėjo grąžinti ją atgal.

2)   Pagalbos išieškojimas turi būti atliekamas pagal nacionalines procedūras. Išieškotina pagalbos suma turi padidėti palūkanomis, kurias reikia apskaičiuoti nuo pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos faktinio grąžinimo, remiantis regioninės pagalbos subsidijų ekvivalento apskaičiavimui taikoma gavimo norma.

3 straipsnis

Vokietija per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo turi pranešti Komisijai apie priemones, kurių buvo imtasi sprendimui įgyvendinti.“

(10)

1999 m. spalio 12 d.WestLB ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė pateikė teismui ieškinį dėl šio Sprendimo Europos Bendrijų pirmosios instancijos teisme. WestLB, Žemė ir Vokietija, kaip šalis pagalbininkė, įstojusi į bylą ieškovo pusėje, paprašė apskųstąjį Sprendimą panaikinti ir įpareigoti Komisiją atlyginti bylos išlaidas. Be to, Žemė paprašė įpareigoti BdB ir jai atlyginti išlaidas. Komisija ir BdB, kaip šalis pagalbininkė, įstojusi į bylą atsakovo pusėje, paprašė atmesti abu ieškinius kaip nepagrįstus ir priteisti ieškovams apmokėti bylos išlaidas (BdB čia įtraukė ir savo išlaidas).

(11)

Be to, Vokietija 1999 m. spalio 8 d. pateikė ieškinį prieš šį Sprendimą Europos Bendrijų Teisingumo Teismui ir paprašė jį anuliuoti ir įpareigoti Komisiją atlyginti bylos išlaidas. Tačiau ši byla, atsižvelgiant į vienodo turinio bylą Pirmosios instancijos teisme, buvo atidėta.

(12)

2000 m. rugpjūčio 22 d. teismo nutarimu Vokietija įregistruota kaip šalis pagalbininkė, įstojusi į bylą ieškovo pusėje, ir BdB – kaip šalis pagalbininkė, įstojusi į bylą Komisijos, kaip atsakovo, pusėje. 2001 m. liepos 11 d. Teismo nutarimu abi bylos buvo sujungtos į vieną žodinį bylos nagrinėjimą ir į bendrą sprendimą. Žodinis bylos nagrinėjimas vyko 2002 m. birželio 5–6 dienomis.

(13)

2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismas paskelbė nutartį (4), kurioje apskųstąjį Komisijos Sprendimą jis paskelbė negaliojančiu ir Komisijai priteisė apmokėti ieškovų bei savo išlaidas, o Vokietijai – savo išlaidas ir BdB – savo išlaidas.

(14)

Teismas paskelbė Komisijos Sprendimą negaliojančiu dėl nepakankamo pagrindimo, nustatant rinką atitinkantį atlygio dydį, dviem toliau nurodytais punktais. Pirma, Sprendimas anuliuotas dėl atlygio už likvidų įstatinį kapitalą dydžio – kaip apskaičiavimo pagrindo – pagrindimo, kai Komisija buvo nustačiusi 12 % normą per metus (po įmonės mokesčių atskaitymo ir iki investuotojų mokesčių atskaitymo). Antra, Sprendimas anuliuotas dėl specialios maržos, nustatytos šiam atlygiui, dydžio pagrindimo, kai Komisija šiai maržai buvo nustačiusi 1,5 % normą per metus (po įmonės mokesčių atskaitymo ir iki investuotojų mokesčių atskaitymo). Visais kitais punktais Teismas Komisijos Sprendimą patvirtino visa apimtimi.

(15)

Komisija savo 2004 m. sausio 20 ir 29 d., vasario 6 d. ir gegužės 28 d. raštais paprašė Vokietijos valdžios institucijų pateikti naujausius Sprendimui svarbius duomenis, kurie – pratęsus terminą – buvo perduoti 2004 m. kovo 10 d. ir birželio 14 d., o 2004 m. liepos 28 d. buvo apsvarstyti žodžiu. Kita Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės nuomonė šiuo klausimu gauta 2004 m. rugpjūčio 26 d. Vokietija savo 2004 m. spalio 6 d. raštu perdavė dar ir kitą prašytą informaciją.

(16)

2004 m. liepą BdB, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė ir WestLB AG pasiekė laikiną, Komisijai 2004 m. liepos 19 d. perduotą susitarimą dėl tinkamo atlygio, kurį, jų nuomone, Komisija turėtų imti pagrindu abiejuose Teismo prieštarautuose punktuose. Galutinė šio susitarimo redakcija Komisijai buvo pateikta 2004 m. spalio 13 d.

(17)

Šiame naujajame Sprendime Komisija, atsižvelgdama į Teismo nurodymus, pataisė abu jo sukritikuotus punktus kaip nepakankamus (pagrindinio atlygio ir galimos maržos pagrindimą). Visais kitais punktais Komisija laikosi principinio vertinimo, priimto savo pirminiame Sprendime. Vis dėlto į pastarąjį yra įtraukti skundo pateikėjos BdB ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės arba WestLB AG pokalbių apie atlygio dydį rezultatai. Be to, Komisija šiame Sprendime atliko procedūros, įmonės aprašymo bei pagalbos elemento apskaičiavimo atnaujinimus, kurie buvo reikalingi, praėjus tam tikram laikotarpiui po pirmojo sprendimo, ir kartu nustatė pagalbos pabaigą bei pateikė naujus Vokietijos skaičius už metus, praėjusius nuo senojo sprendimo priėmimo, taip pat sutrumpino naujajam Sprendimui daugiau nebereikalingus skirsnius.

(18)

Per svarbų šiam Sprendimui laikotarpį – nuo Wfa susijungimo 1991 m. rugpjūčio 1 d. su WestLB iki šio banko suskaldymo 2002 m. rugpjūčio 1 d., kai ir baigėsi pagalba – WestLB pagal Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės teisės aktus buvo kreditinė viešosios teisės institucija. 1991 m. gruodžio 31 d. šio banko pripažintas kapitalas siekė 5,1 milijardą Vokietijos markių (DEM). Pagal įstatymą jam buvo pavesti trys uždaviniai: jis buvo šios Žemės centrinis vietinių taupomųjų kasų ir nuo 1992 m. liepos 17 d. taip pat ir Brandenburgo žemės taupomųjų kasų bankas. Šis bankas vykdė valstybinio ir komunalinio banko uždavinius, tvarkydamas savo kapitalo dalių savininkų pavedimu taip pat ir finansinius sandorius. Pagaliau jis vykdė bendrą įprastinę banko veiklą. Nepažeidžiant specifinių Žemės teisės aktų, WestLB galiojo ir Vokietijos kreditų įstatymas (Deutsches Kreditwesengesetz), o kartu ir bankų priežiūra.

(19)

WestLB turtas 100 % buvo viešoji nuosavybė. Didžiausia nominalaus kapitalo dalis priklausė Žemei (43,2 %). Kiti kapitalo dalių savininkai buvo Reino krašto (Rheinland) ir Vestfalijos-Lipės (Westfalen-Lippe) žemės ūkio asociacijos (po 11,7 %), taip pat Reino ir Vestfalijos-Lipės taupomųjų kasų ir žiro sąjunga (Rheinische und der Westfälisch-Lippische Sparkassen- und Giroverband) (po 16,7 %). Toks kapitalo dalių pasiskirstymo santykis išliko nepakitęs per visą svarbųjį laikotarpį nuo 1991 m. gruodžio 31 d. iki 2002 m. rugpjūčio 1 d.

(20)

Viešieji savininkai buvo atsakingi už WestLB, kaip viešosios teisės įstaigą, pagal valstybinių institucijų teikiamas garantijų formas – atsakomybę už įstaigos funkcionavimą („įstaigos naštą“ – vok. Anstaltslast) ir garanto civilinę atsakomybę už prievoles („garanto civilinę atsakomybę“ – vok. Gewährträgerhaftung). „Įstaigos našta“ reiškia, kad WestLB savininkai privalo per visą įstaigos egzistavimo laiką užtikrinti ekonominį jos pagrindą ir įstaigos funkcionavimą. Ši garantija nepagrindė jokios civilinės atsakomybės banko kreditorių atžvilgiu, o tik reguliavo ryšius tarp valdžios institucijų ir banko. Pagal „garanto civilinę atsakomybę“ savininkai buvo atsakingi už visas banko prievoles, jeigu jų nebūtų galima apmokėti iš Banko turto. Garantas buvo atsakingas banko kreditoriams. Abi garantijos nebuvo apribotos nei laiko, nei vertės atžvilgiu.

(21)

Savo veiklos pradžioje WestLB buvo regioninė įstaiga, kuri savo veikla papildė vietinių taupomųjų kasų, kurios iš pradžių atliko daugiausia socialinę funkciją, veiklą, teikdamos finansines paslaugas tokiose srityse, kuriose rinka menkai funkcionavo. Tačiau taupomosios kasos per ilgesnį laiką išsivystė į universalios veiklos kredito įstaigas. Tas pats pasakytina ir apie WestLB, kuris per paskutinius dešimtmečius sėkmingai išsivystė į nepriklausomą komercinį banką ir Vokietijos ir Europos bankų rinkose buvo stiprus konkurentas.

(22)

Pagal savo balanso sumą WestLB koncernas priklausė per Sprendimui svarbų laikotarpį penkioms didžiausioms Vokietijos kredito įstaigoms. WestLB koncernas teikė finansines paslaugas įmonėms ir viešosioms įstaigoms ir plėtojo veiklą tarptautinėse kapitalo rinkose tiek savo sąskaita, tiek ir už kitus vykdomųjų dokumentų emitentus. Kaip ir daugelis kitų Vokietijos bankų, WestLB turėjo akcijų kitose finansinėse institucijose ir įmonėse. Be to, nemažą dalį savo komercinės veiklos jis vykdė už Vokietijos ribų.

(23)

Dėl ypatingų teisės aktų WestLB iki jo suskaldymo 2002 m. rugpjūčio mėnesį – vis dėlto kitaip negu kiti privatūs bankai, tačiau tokiu pačiu būdu kaip kitos viešosios kredito institucijos – turėjo galimybę sudarinėti hipotekinių kreditų sandorius ir atlikti taupomųjų kasų operacijas po tuo pačiu organizaciniu „stogu“ bei plėtoti kitą savo veiklą. Dėl šios priežasties WestLB per Sprendimui svarbų laikotarpį iki suskaldymo buvo priskiriamas prie universaliausių bankų Vokietijoje.

(24)

Kita vertus, WestLB neturėjo tankaus filialų tinklo savo veiklai su privačiais klientais. Šiame rinkos segmente dirbo vietinės taupomosios kasos, kurias kaip centrinė įstaiga administravo WestLB.

(25)

WestLB pelningumas, palyginti pelną iki apmokestinimo procentiniu santykiu su nuosavu kapitalu koncerno lygmenyje, per aštuonerius metus iki Wfa prijungimo (1984–1991 m.) vidutiniškai siekė ne daugiau kaip 6,6 % – be aiškios kilimo tendencijos. Palyginti su Vokietijos, taip pat ir su Europos vidurkiu, šis rezultatas buvo ypatingai žemas.

(26)

WestLB koncerno balansinė suma 1991 m., taigi prieš perkėlimą, iki 2001 m. pabaigos, tai yra iki paskutinės metinės atskaitomybės momento prieš jo suskaldymą, padidėjo beveik nuo 270 mln. iki 840 mln. Vokietijos markių, t. y., padidėjo daugiau nei tris kartus.

(27)

2002 m. liepos 2 d. įstatymu Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė WestLB suskaldė iki 2002 m. rugpjūčio 1 d. (su balanso atgalinio veikimo data 2002 m. sausio 1 d.) į viešosios teisės pagrindinę bendrovę – banką Landesbank Nordrhein-Westfalen ir į privačios teisės antrinę bendrovę – WestLB AG. WestLB AG buvo sukoncentruota konkurencinė buvusiojo WestLB veikla, o banke Landesbank Nordrhein-Westfalen – viešoji veikla. Banką WestLB AG, Vokietijos duomenimis, teisiškai reikia laikyti identišku WestLB ir kartu skolininku, turinčiu grąžinti visą reikalaujamą pagalbos sumą (5). Wfa suskaldymo metu buvo sujungta su Landesbank Nordrhein-Westfalen ir todėl neteko komercinės veiklos, sukoncentruotos banke WestLB AG. Banko Landesbank Nordrhein-Westfalen įstatuose buvo nustatyta, kad Wfa kapitalas šiame išlikusiame banke negali būti naudojamas įkeitimo lakštų operacijose ir todėl ateityje už galimą civilinės atsakomybės funkciją Žemei reikės mokėti 0,6 % atlygį per metus.

(28)

Wfa buvo įsteigta 1957 m. ir iki 1991 m. gruodžio 31 d. vykdė veiklą kaip viešosios teisės įstaiga. Ši įstaiga buvo savarankiškas juridinis asmuo, turintis 100 mln. Vokietijos markių (50 mln. eurų) kapitalą, o Žemė buvo vienintelis jos akcininkas (pajaus savininkas). Pagal ankstesniojo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Būsto statybos rėmimo įstatymo (Wohnungsbauförderungsgesetz) (6) 6 straipsnio 1 dalį Wfa turėjo vienintelį uždavinį – remti būstų statybą, tai yra teikti paskolas su lengvatinėmis palūkanomis arba be jų. Įstaiga dėl savo teikiamos naudos visuomenei buvo atleista nuo įmonių pelno mokesčio, turto mokesčio ir verslui taikomo kapitalo mokesčio.

(29)

Wfa, kaip viešosios teisės įstaigai, galiojo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valstybinių institucijų teikiamos garantijų formos – atsakomybė už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“) ir garanto civilinė atsakomybė už visas Įstaigos prievoles („garanto civilinė atsakomybė“). Šios garantijos, remiantis perkėlimu, liko galioti ir toliau.

(30)

Pagrindinis būsto statybos rėmimo finansavimo šaltinis buvo ir yra „Žemės būsto statybos turtas“ („Landeswohnungsbauvermögen“), kuris atsirado iš palūkanų įplaukų, kurias Wfa gavo už suteiktas paskolas būstui statyti, ir iš kasmet jai skiriamų Žemės biudžeto lėšų. Šis pagal tuometinio Būsto statybos rėmimo įstatymo (Wohnungsbauförderungsgesetz) 16 straipsnį vien tik būsto statybos paskoloms finansuoti paskirtas turtas 75 % prisidėjo prie Wfa refinansavimo, t. y., iki 1991 m. gruodžio 31 d.24,7 mlrd. Vokietijos markių (12,6 mlrd. eurų).

(31)

Prieš perkėlimą Wfa garantavo prievoles, gautas iš Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės būsto statybai remti. Kiekvienais metais Wfa garantija Žemės apmokėtų prievolių dydžiu buvo paverčiama į Žemės reikalavimus kompensuoti Wfa, dėl to Žemės būsto statybos turto vertė atitinkamai sumažėdavo. Šias Wfa prievoles reikėdavo apmokėti tik tada, jeigu Wfa jos viešiesiems uždaviniams vykdyti daugiau nebūtų buvę nurodyta imti palūkanų ir grąžinti paskolų. 1991 m. pabaigoje jos sudarė maždaug iki 7,4 mlrd. Vokietijos markių (3,78 mlrd. eurų) ir buvo nurodomos balanse ne tiesiogiai, o tik „po brūkšniu“.

(32)

Pagal Tarybos direktyvą 89/647/EEB (7) ir Nuosavų lėšų direktyvą bankai privalo turėti nuosavų lėšų ne mažiau kaip 8 % (8) savo pagal riziką įvertintų aktyvų ir rizikingų nebalansinių sandorių (9). Dėl šių direktyvų teko daryti Kreditų įstatymo (Kreditwesengesetz) pakeitimus, kurie buvo padaryti 1992 m. sausio 1 d. Naujieji reikalavimai įsigaliojo 1993 m. birželio 30 d. (10). Iki tol Vokietijos kredito įstaigos privalėjo turėti nuosavų lėšų daugiau kaip 5,6 % savo pagal riziką įvertintų aktyvų (11).

(33)

Kalbant apie naują mažiausią 8 % slenkstinį dydį, bent pusė jo turi būti „pagrindinėse nuosavose lėšose“ (Basiseigenmittel), priklausančiose toms kapitalo dalims, kuriomis kredito įstaiga disponuoja be apribojimų ir tiesiogiai, kad padengtų nuostolius, vos tik jiems atsiradus. Todėl pagrindinės nuosavos lėšos visoje banko nuosavų lėšų struktūroje yra ypatingai reikšmingos bankų priežiūros teisine prasme, nes „papildomos nuosavos lėšos“ (ergänzende Eigenmittel), būtent kitos nuosavos, žemesnės kokybės lėšos yra pripažįstamos tik pagal turimų pagrindinių nuosavų lėšų, skirtų banko rizikingiems sandoriams padengti, dydį.

(34)

Be to, banko didelių kreditų išdavimas buvo ribojamas atsižvelgiant į jo nuosavų lėšų apimtį. Wfa perkėlimo metu pagal Kreditų įstatymą (13 str.) vienas kreditas negalėjo viršyti 50 % kredito įstaigos nuosavų lėšų vertės, o visi kreditai kartu, kurie sudarė daugiau kaip 15 % nuosavų lėšų vertės, negalėjo viršyti kredito įstaigos nuosavų lėšų vertę aštuonis kartus. 1994 m. pakeitus Kreditų įstatymą, priderinant jį prie Tarybos direktyvos 92/121/EEB (12) didžiausias leistinas kreditas buvo apribotas iki 25 % banko nuosavų lėšų vertės, o visi dideli kreditai kartu, kurie viršijo 10 % banko nuosavų lėšų vertę, negalėjo viršyti visų nuosavų lėšų vertę aštuonis kartus (13).

(35)

Be to, 1989 m. gruodžio 15 d. Antrosios Tarybos direktyvos 89/646/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito įstaigų veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies keičiančio Direktyvą 77/780/EEB (14), 12 straipsniu yra apribojama dalyvavimo kitų kredito įstaigų ir bankų kapitale apimtis. Pagal specialią Kreditų įstatymo (12 str.) nuostatą, kuri nėra paremta Bendrijos teise, bet ji pasitaiko ir kitose valstybėse narėse, dar yra ribojama ir ilgalaikio turto bendra suma – tarp jų ir akcijos ne finansų sektoriaus įmonėse – iki banko bendros nuosavų lėšų sumos.

(36)

1993 m. birželio 30 d. Vokietijos bankai turėjo būti prisiderinę prie naujų reikalavimų, keliamų nuosavam kapitalui. Jau iki mokumo direktyvos įgyvendinimo Vokietijos teisėje daugelis žemių bankų, tarp jų ir WestLB, nuosavų lėšų turėjo palyginti mažai. Pagal bandomuosius apskaičiavimus, kuriuos atliko Vokietijos bankas 1991 m. gruodį, pritaikydamas Direktyvos nuostatas, vidutinis žemių bankų mokumo koeficientas buvo 6,3 %, tuo tarpu šis dydis nuo 1993 m. birželio 30 d. turėjo siekti 8 % (15). Todėl šioms kredito institucijoms reikėjo būtinai padidinti nuosavo kapitalo bazę, kad būtų sukliudyta jų verslo plėtros ribojimams ir kad apskritai išlaikyti esamą tuo metu sandorių apimtį. Jeigu bankas negali įrodyti reikiamos nuosavo kapitalo bazės, tai bankų priežiūros institucija įpareigos jį nedelsiant imtis priemonių, kad būtų laikomasi mokumo reikalavimų, priimant papildomas nuosavas lėšas arba sumažinant įvertintus pagal riziką (rizikingus) aktyvus.

(37)

Privatūs bankai turėjo patenkinti savo papildomą nuosavų lėšų poreikį kapitalo rinkoje, o viešieji bankai tokio kelio pasirinkti negalėjo, nes jų viešieji kapitalo dalių savininkai nutarė jų nei visų, nei iš dalies neprivatizuoti. Tačiau dėl apskritai sunkios biudžeto padėties viešieji kapitalo dalių savininkai negalėjo investuoti jokio kapitalo (16). Vietoj to buvo rasti kiti sprendimai, kaip gauti papildomo nuosavo kapitalo. WestLB atveju Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė nutarė perkelti Wfa į WestLB ir taip padidinti pastarojo nuosavų lėšų bazę. Panašūs sandoriai buvo atlikti ir kitose Vokietijos žemėse jų bankų naudai.

(38)

1991 m. gruodžio 18 d. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Landtagas priėmė Įstatymą dėl būsto statybos rėmimo reguliavimo (Gesetz zur Regelung der Wohnungsbauförderung) (17). Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nurodyta Wfa perkelti į WestLB ir šias įmones sujungti. Šis sujungimas perkėlimo būdu įsigaliojo 1992 m. sausio 1 d.

(39)

Sujungimas įstatymiškai grindžiamas tuo, jog visų pirma reikėjo padidinti WestLB nuosavas lėšas, kad ši kredito įstaiga nuo 1993 m. birželio 30 d. galėtų laikytis galiojančių griežtesnių nuosavo kapitalo normų teikiant paskolas. Sujungimas perkeliant vieną įmonę į kitą Žemės biudžetui nesukėlė jokių finansinių sunkumų. Kaip šalutinis Wfa būsto statybos rėmimo veiklos sujungimo su WestLB veikla efektas buvo nurodomas didesnis efektyvumas.

(40)

Dėl įmonių sujungimo perkėlimo būdu Žemė panaikino Wfa apie 7,4 mlrd. Vokietijos markių (3,78 mlrd. eurų) garantiją už Žemės prievoles, remdamasi kapitalo įplaukomis būsto statybai remti. (žr. II skyriaus 2 poskyrį).

(41)

WestLB tapo visų Wfa teisių (išskyrus iki susijungimo panaikintą Wfa civilinę atsakomybę Žemei už jos skolas, susidariusias dėl būsto statybos rėmimo) paveldėtoja. Wfa tapo nepriklausoma organizaciniu ir ekonominiu požiūriu, neturinti teisinių galių įstaiga WestLB viduje. Wfa pagrindinis kapitalas ir rezervai turi būti pateikiami WestLB balanse kaip specialieji rezervai. Žemė pagal valstybinių institucijų teikiamas garantijų formas – atsakomybę už įstaigos funkcionavimą („įstaigos naštą“) ir garanto civilinę atsakomybę už visas Įstaigos prievoles („garanto civilinę atsakomybę“) – ir toliau atsako už Wfa prievoles.

(42)

Wfa perkeltas turtas, būtent: pagrindinis kapitalas, rezervai, Žemės būsto statybų turtas ir kiti reikalavimai bei būsimos gautinos sumos iš statybos paskolų, ir po sujungimo, t.y. perkėlus šią įstaigą į WestLB banką, pagal minėto Įstatymo 2 skirsnio 16 straipsnio 2 dalį liko priskirtas būsto statybai remti. Toje pačioje nuostatoje numatyta, kad perkeltas turtas Kreditų įstatymo požiūriu (ir pagal Nuosavų lėšų direktyvą) kartu tarnauja ir kaip nuosavas kapitalas, kurio pagrindu yra apskaičiuojamas banko mokumo koeficientas. Vadinasi, šis turtas prisideda ir prie WestLB konkurencinės veiklos.

(43)

Dėl perkėlimo WestLB savininkai pakeitė Bendrąją sutartį („Mantelvertrag“) ir susitarė, kad būsto statybai remti nuolat bus paliekamos tam tikros turto atsargos, net jeigu WestLB ir patirtų nuostolių, dėl kurių pirminio kapitalo neliktų. Wfa kapitalas turėtų būti „garantinis viduje“ tik po to, kai jau būtų išnaudotos likusios WestLB nuosavos lėšos. Bendrojoje sutartyje buvo detalizuota, kad WestLB savininkų teikiama garantijų forma – atsakomybė už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“) taikoma taip pat ir Wfa specialiesiems rezervams. WestLB likvidavimo atveju Žemė turėtų pirmumo teisę reikalauti Wfa kapitalo. Be to, buvo pareikšta, kad WestLB nuosavo kapitalo bazės padidinimas, Wfa perkėlus ir sujungus abi šias įmones, yra Žemės piniginis įnašas, ir savininkai turi susitarti dėl metinio atlygio už jį, kai tik bus gauti pirmieji ūkinių metų rezultatai, pradedant nuo 1992 m. (18). Tai buvo 1993 m. lapkričio 11 d. Bendrosios sutarties protokolo objektas. Nepaisant tokio vidaus susitarimo dėl Wfa turto užtikrinimo ir Wfa kapitalo vidaus eiliškumo, WestLB išorės santykiuose nebus daroma skirtumo tarp Wfa, kaip būsto statybos rėmimo įstaigos, funkcijos ir jos nuosavų lėšų, kaip WestLB garantinio nuosavo kapitalo, funkcijos. Visas perkeltas turtas iš esmės priklauso WestLB ir gali būti tiesiogiai naudojamas jo nuostoliams padengti bei atsiskaityti su kreditoriais bankroto atveju.

(44)

Žemės ir WestLB sudarytoje Veiklos aprūpinimo sutartyje (Geschäftsbesorgungsvertrag) prie Būsto statybos rėmimo įstatymo (Wohnungsbauförderungsgesetz) yra numatyta, kad WestLB specialiuosius rezervus savo veiklai naudos tik tada, kai bus garantuota, jog įstatymo nustatyti Wfa įsipareigojimai bus įvykdyti.

(45)

Nors Wfa savo teisinį savarankiškumą prarado tapusi WestLB Būsto statybos rėmimo skyriumi ir buvo integruota į WestLB atskaitomybę, tačiau jos operacijos nebuvo įtrauktos į WestLB. Wfa liko egzistuoti WestLB kaip atskirtas vienetas, kurio pavadinimas – Wohnungsbauförderungsanstalt Nordrhein-Westfalen – Anstalt der Westdeutschen Landesbank Girozentrale (Šiaurės Reino-Vestfalijos būsto statybos rėmimo įstaiga – Vakarų Vokietijos žemės žiro bankų centro įstaiga). Šis naujas WestLB Būsto statybos rėmimo skyrius įtrauktas į WestLB atskaitomybę, tačiau turi ir savo pačios atskaitomybę. Buvęs ankstesnysis WestLB Būsto statybos rėmimo skyrius buvo sujungtas su Wfa.

(46)

Wfa turtas, perkeltas prie pagrindinio kapitalo, rezervų, kito turto ir būsimojo pelno, pirmiausia yra skirtas būsto statybai remti, todėl turi būti administruojamas atskirai nuo kitos WestLB veiklos. Toks atskyrimas kartu sudaro prielaidą ir toliau būsto statybos rėmimo veiklą pripažinti pagal Vokietijos mokesčių teisę visuomenei naudinga veikla. Kadangi Vokietijos valdžios institucijos numatė, kad Wfa po sujungimo faktiškai liks visuomenei naudinga įstaiga, todėl II skirsnio 2 punkte paminėti atleidimai nuo mokesčių liko galioti.

(47)

WestLB konkurentai priešinosi monopolinės Wfa ir WestLB susijungimui dar ir todėl, kad jie bijojo, jog WestLB panaudos būsto statybos rėmimo srityje gaunamą informaciją naujiems klientams pritraukti savo komercinės veiklos srityse. Atsakingos valdžios institucijos įsipareigojo garantuoti, kad šis artumas neiškreips konkurencijos, nes jos ypač atskyrė būsto statybos rėmimo sritį nuo WestLB komercinių skyrių tiek personalo, tiek ir informacijos bei kitais požiūriais (19).

(48)

Suskaidžius WestLB2002 m. rugpjūčio 1 d. (pagal balansinį atgalinį veikimą 2002 m. sausio 1 d.) pagal liepos 2 d. Šiaurės Reino-Vestfalijos įstatymą, Wfa buvo priskirta prie banko Landesbank Nordrhein-Westfalen ir taip vėl eliminuota iš banke WestLB AG sukoncentruotos konkurencinės veiklos.

(49)

1991 m. gruodžio 31 d. į WestLB perkelto Wfa turto nominali vertė sudarė apie 24,9 mlrd. Vokietijos markių (12,73 mlrd. eurų), iš kurių beveik 24,7 mlrd. Vokietijos markių (12,68 mlrd. eurų) teko Žemės būsto statybos turtui. Kadangi šios finansinės lėšos buvo skirtos būsto statybos lengvatinėms ir beprocentėms paskoloms finansuoti ir dažnai buvo numatomas ilgas paskolos grąžinimo laikas, todėl norint apskaičiuoti faktinę vertę, nominalus kapitalas turėjo būti apskaičiuojamas griežtai diskontuojant palūkanas.

(50)

Bankas WestLB Wfa turtui apskaičiuoti 1992 m. sausio 1 d. pasikvietė ekspertus. Ekspertų nuomonė buvo pateikta 1992 m. balandžio 30 d. Reikia pastebėti, kad šis vertės apskaičiavimas buvo atliktas tik po to, kai Žemė nutarė sujungti Wfa perkėlimo būdu.

(51)

Apibūdindami vertinimo procedūrą, auditoriai paaiškino, kad Wfa dėl ilgai trunkančio įsipareigojimo turi reinvestuoti visas būsimas įplaukas į lengvatines arba beprocentes būsto statybos paskolas ir faktiškai neturi jokių kapitalizuotų pajamų. Tačiau šis įsipareigojimas pasibaigia, Wfa sunaudojus lėšas. Wfa pranašumas, palyginti su WestLB, pirmiausia yra tas, kad, pirma, padidinamos jo nuosavos lėšos ir todėl atsiranda galimybė plėsti veiklą, o antra, kad dėl nuosavo kapitalo padidėjimo pagerėja kreditiškumas. Kadangi WestLB įprastinė veikla neteikia jokio pranašumo, Wfa vertę reikėtų apskaičiuoti remiantis pajamomis iš jos pardavimų, ir be pareigos reinvestuoti, egzistuojančios vien tik vidaus santykiuose. Todėl turtą reikėtų vertinti atsižvelgiant į normalias faktines pajamas, taigi reiktų diskontuoti iki tokios vertės, kurios pagrindu nominalias įplaukas iš investuoto kapitalo būtų galima traktuoti kaip nominalias faktines rinkos pajamas.

(52)

Auditoriai koregavo įvairių Wfa turto straipsnių ir prievolių vertę – būsto statybos paskolos buvo sumažintos nuo 30,7 mlrd. Vokietijos markių (15,7 mlrd. eurų) nominalios vertės iki 13,5 mlrd. Vokietijos markių (6,9 mlrd. eurų), o tai atitinka koregavimą 56 %, ir apskaičiavo Wfa turtą, kuris lygus 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų). Tai atitinka bendrą 76 % diskontavimą, palyginti su tuometiniu Wfa24,9 mlrd. Vokietijos markių (12,7 mlrd. eurų) neto turtu. Pataisius šią vertę, 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) suma buvo įtraukta į WestLB atskaitomybę kaip „būsto statybos rėmimo įstaigos specialieji rezervai (Sonderrücklage Wohnungsbauförderungsanstalt).

(53)

Po to, kai WestLB paprašė BAKred pripažinti 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) pagrindinėmis (bazinėmis) WestLB lėšomis, ši paprašė kitos audito bendrovės apskaičiuoti vertę. Tai buvo atlikta 1992 m. rugsėjo 30 d. Per auditą, kuris buvo atliktas BAKred nurodymu, buvo patikrinta, ar tinkamai yra apskaičiuota WestLB vertė, ir vertinimo metodas buvo priimtas. Tačiau ypač dėl kitos diskonto normos parinkimo ir skirtingo skolų grąžinimo prieš terminą tvarkymo Wfa neto turtas buvo apskaičiuotas nuo 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) iki 5,4 mlrd. Vokietijos markių (2,76 mlrd. eurų).

(54)

Remdamasi šiuo pagrindu, BAKred1992 m. gruodžio 30 d. pagaliau pripažino 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) WestLB pagrindinėmis (bazinėmis) lėšomis teisiniu Kreditų įstatymo (Kreditwesengesetz) požiūriu. WestLB balanse nurodyta nuosavo kapitalo 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) suma, kaip ir pagrindinėmis (bazinėmis) lėšomis pripažinta suma, nuo tada nebuvo pakeista.

(55)

Abu perkelto turto vertinimai rėmėsi ta situacija, kuri egzistavo, panaikinus maždaug iki 7,3 mlrd. Vokietijos markių (3,73 mlrd. eurų) vertinamą atsakomybės įsipareigojimą Žemei.

(56)

1991 m. gruodžio 31 d.WestLB turėjo pripažintą 5,1 mlrd. Vokietijos markių (2,6 mlrd. eurų) sumą nuosavų lėšų, iš kurių 500 mln. Vokietijos markių (260 mln. eurų) reikėjo priskirti prie teisių gauti dalį pelno nebūnant akcininku (Genussrechte). Mokumo koeficientas pagal Kreditų įstatymą (Kreditwesengesetz) iki jo pakeitimo Bendrijos banko direktyvoms įgyvendinti buvo apie 6,1 % ir viršijo tuo metu įstatymo nustatytą mažiausią kvotą 0,5 procentinio punkto.

(57)

Kadangi BAKred Wfa kapitalą pripažino WestLB nuosavomis lėšomis, WestLB nuosavos lėšos iš viso padidėjo iki 9,1 mlrd. Vokietijos markių (4,65 mlrd. eurų), taigi 79 %. Atsižvelgiant į 100 mln. Vokietijos markių (50 mln. eurų) atidėjimą iš pelno į rezervus, 1992 m. gruodžio 31 d.WestLB nuosavos lėšos padidėjo iki 9,2 mlrd. Vokietijos markių (4,7 mlrd. eurų). Atsižvelgiant į Wfa kapitalą ir pagal riziką įvertintus aktyvus, tai atitiko 8,7 % mokumo koeficientą.

(58)

1 lentelė. WestLB ir Wfa kapitalo poreikis ir nuosavos lėšos (pagal Vokietijos institucijų duomenis;)

(59)

Šis 8,7 % mokumo koeficientas padidina 1992 m. nesusijusius su būsto statybos rėmimu ir pagal riziką įvertintus WestLB aktyvus 8,2 mlrd. Vokietijos markių (4,19 mlrd. eurų) arba 9,9 %. Jeigu būtų toks padidėjimas neperkėlus Wfa, tai WestLB mokumo koeficientas 1992 m. gruodžio 31 d. būtų sumažėjęs iki 5,7 %, taigi beveik iki reikalaujamo 5,6 % minimumo.

(60)

Jeigu visas Wfa kapitalas yra tikslingai susietas su būsto statybos rėmimo veikla, tai pagal mokumo reikalavimus reikia tik dalies nuosavų Wfa lėšų pagal riziką įvertintiems aktyvams paremti. Remiantis Vokietijos institucijų informacija, šiam tikslui tuo metu, kai nuosavam kapitalui įsigaliojo nauji reikalavimai, prireikė 1,5 mlrd. Vokietijos markių (770 mln. eurų). Taigi likusius 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) WestLB galėjo panaudoti kaip nuosavas lėšas savo konkurencinei veiklai stiprinti.

(61)

WestLB koncerno mokumo koeficientas 1991 m. 31 d. buvo 5,8 % ir 0,2 procentinio punkto viršijo tuometinę minimalią normą. Po vienerių metų, kai BAKred pripažino Wfa kapitalą, norma, atsižvelgiant į pagal riziką įvertintus Wfa aktyvus, buvo maždaug 8,1 %. Jeigu turto perkėlimo nebūtų buvę, o koncernas, nepaisydamas to, būtų padidinęs su būsto statybos rėmimu nesusijusius rizikingus aktyvus, kaip tai jis ir darė, koncerno mokumo koeficientas būtų sumažėjęs iki 5,3 % ir buvęs 0,3 procentinio punkto mažesnis už tuo metu galiojusią minimalią vertę.

(62)

1993 m. birželio 30 d., kai Vokietijos kredito įstaigoms pagal nuosavų lėšų ir mokumo direktyvas buvo taikomi nauji nuosavo kapitalo reikalavimai, koncerno mokumo koeficientas pagal naujus teisės aktus (įskaitant nuosavo kapitalo reikalavimus, keliamus Wfa) buvo 9 %, taigi 1 procentiniu punktu viršijo mažiausią vertę (pagrindinėms nuosavoms lėšoms teko 6,3 procentinio punkto, o papildomoms nuosavoms lėšoms – 2,7 % procentinio punkto). Be kapitalo „injekcijos“ (investicijos) sujungiant Wfa perkėlimo būdu ir be pagal riziką įvertintų aktyvų koncernas 1993 m. birželio 30 d. būtų pasiekęs maždaug 7,2 % mokumo koeficientą. 9 % norma buvo pasiekta 1993 m. pradžioje priimant kitas papildomas nuosavas lėšas antraeilių paskolų, sudarančių apie 2,9 mlrd. Vokietijos markių (1,48 mlrd. eurų), forma. WestLB per 1993 m. iš viso priėmė 3,1 mlrd. Vokietijos markių (1,59 mlrd. eurų) papildomų nuosavų lėšų, dėl kurių koncerno nuosavos lėšos Kreditų įstatymo teisiniu požiūriu iki tų pačių metų pabaigos padidėjo iki 12,9 mlrd. Vokietijos markių (6,6 mlrd. eurų). Mokumo koeficientai, palyginti su 1993 m. birželio pabaiga, buvo šiek tiek mažesni.

(63)

2 lentelė. WestLB koncerno kapitalo poreikis ir nuosavos lėšos (pagal Vokietijos institucijų duomenis;)

(64)

Vertinant absoliučiais skaičiais, dėl pagrindinių lėšų, kurias sudarė 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų), teoriškai padidėjo galimybė, veiklos apimtis su 100 % pagal riziką įvertintų aktyvų padidinti pagal senąją Kreditų įstatymo redakciją (mažiausias mokumo koeficientas 5,6 %) 72 mlrd. Vokietijos markių (36,8 mlrd. EUR). Remiantis mažiausiu nuo 1993 m. birželio 30 d. taikomu 8 % mokumo koeficientu, atitinkama vertė būtų 50 mlrd. Vokietijos markių (25,6 mlrd. eurų). Jeigu būtų manoma, kad WestLB koncernas konkurencinei veiklai turėjo 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) Wfa kapitalo, tai jo pajėgumas išduoti 100 % pagal riziką įvertintų kreditų padidėjo 31,3 mlrd. Vokietijos markių (16 mlrd. eurų).

(65)

Tačiau iš tikrųjų leistina kreditų apimtis padidėjo dar labiau, nes banko aktyvai paprastai nėra 100 % įvertinti pagal riziką. 1993 m. pabaigoje pagal riziką įvertinti WestLB koncerno (įskaitant ir Wfa veiklą) aktyvai sudarė iki 148,6 mlrd. Vokietijos markių (76 mlrd. eurų). Balansinė suma siekė iki 332,6 mlrd. Vokietijos markių (170,1 mlrd. eurų). Vadinasi, vidutinis rizikos įvertinimo dydis yra 45 % (25). Esant pastoviai rizikos struktūrai ir turint 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) pagrindinių nuosavų lėšų bei remiantis pagal bankų direktyvas nustatyta 8 % nuosavų lėšų dalimi, buvo įmanomas apie 69,4 mlrd. Vokietijos markių (35,5 mlrd. eurų) bendras augimas (arba esamos veiklos sustiprinimas). Kadangi WestLB pagrindinių lėšų padidinimas suteikė galimybę įsigyti dar ir kitų papildomų nuosavų lėšų (iki pagrindinių lėšų dydžio), tai jo faktinis kreditinis pajėgumas netiesiogiai dar labiau sustiprėjo.

(66)

Galima daryti keletą išvadų. Pirma, nepadidinus kapitalo, bankui WestLB, remiantis Kreditų įstatymo senąja redakcija iki šio įstatymo pritaikymo prie Bendrijos bankų direktyvų, būtų buvę sunku palaikyti didesnį už minimalų mokumo koeficientą. Antra, WestLB koncernas, neprisijungęs Wfa, būtų galėjęs pasiekti minimalų mokumo koeficientą, nustatytą pagal Mokumo direktyvą, tik sumažindamas pagal riziką įvertintus aktyvus arba sutelkdamas kitas nuosavas lėšas (pvz., panaikinęs neskelbtus rezervus). Papildomų nuosavų lėšų priėmimas būtų buvęs tik laikina pagalba, nes šio kapitalo dydis yra apribotas turimų pagrindinių nuosavų lėšų dydžiu. Trečia, kapitalo didinimas kartu su 1993 m. priimtomis naujomis papildomomis nuosavomis lėšomis viršijo koncernui reikalingą sumą, kad galėtų labiau prisitaikyti prie griežtesnių reikalavimų, kurie pagal atnaujintą Kreditų įstatymą yra keliami nuosavam kapitalui.

(67)

Kas dėl didelių kreditų apribojimo priežiūros teisės požiūriu, tai Kredito įstatyme nustatyta 50 % slenkstinė riba pagal senąją jo redakciją – iki Wfa kapitalo pripažinimo – atitiko apie 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų). Pripažinus Wfa kapitalą ir perkėlus iš pelno 100 mln. Vokietijos markių (50 mln. eurų) į rezervus, slenkstinė riba pakilo beveik iki 4,6 mlrd. Vokietijos markių (2,35 mlrd. eurų). 15 % slenkstinė riba, nustatyta didiesiems kreditams, kurie negali viršyti Banko kapitalo aštuonis kartus, iki 1992 m. kovo 31 d. atitiko 760 mln. Vokietijos markių (390 mln. eurų). Po vienerių metų, būtent, pripažinus Wfa kapitalą, slenkstinė riba pakilo beveik iki 1,4 mlrd. Vokietijos markių (720 mln. eurų). WestLB pajėgumas išduoti didelius kreditus, prijungus Wfa, padidėjo 32 mlrd. Vokietijos markių (16,4 mlrd. eurų),taigi aštuonis kartus daugiau, negu padidėjo nuosavųjų lėšų (26).

(68)

Wfa perkėlimas nesukėlė jokių kapitalo dalių santykio pokyčio banke WestLB. Todėl Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė už suteiktą kapitalą negauna jokio atlygio nei per didesnę paskirstytų dividendų dalį, nei per didesnę dalį kapitalo pajamų iš akcijų WestLB.

(69)

Dėl Wfa perkėlimo buvo pakeista Bendroji sutartis (Mantelvertrag) tarp WestLB savininkų. Pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį WestLB nuosavo kapitalo bazės išplėtimas, padedant Žemei, savininkų nuomone, teikia jam finansinį pranašumą. Atlygio dydis už suteiktą kapitalą turėtų būti nustatomas, paskelbus pirmuosius WestLB 1992 ūkinių metų rezultatus, taigi praėjus trumpam laikui po Įstaigos perkėlimo. Panaši formuluotė dėl Įstaigos perkėlimo vertės ir atlygio yra Perkėlimo įstatymo (Übertragungsgesetz) pagrindime.

(70)

Pagaliau už suteiktą kapitalą buvo nustatytas iki 0,6 % atlygis per metus. Jį WestLB bankas turi sumokėti iš pelno, atskaičius mokesčius, o tai reiškia WestLB bankui maždaug 1,1 % išankstinio mokesčio naštą (27). Atlygis mokėtinas tik tada, jei yra gaunamas pelnas.

(71)

Atlygio pagrindas yra BAKred pripažintas pagrindinėmis (bazinėmis) lėšomis Wfa kapitalas, tai yra 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų). Atlygis mokamas tik už tą šio kapitalo dalį, kurios nereikia Wfa būsto statybos rėmimo veiklai sustiprinti. Ši dalis, kuri WestLB bankui yra skirta savo veiklai sustiprinti, įsigaliojus naujiems nuosavo kapitalo reikalavimams, siekė iki 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) ir nuo tada padidėjo (28).

(72)

3 lentelė. Wfa specialieji rezervai būsto statybai remti ir nuosavų lėšų poreikis (pagal Vokietijos institucijų duomenis;)

(73)

BdB nuomone, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio kapitalo teikėjo principo taikymas nėra apribotas vien nuostolingomis ar sanuotinomis įmonėmis. Toks investuotojas, apsispręsdamas investuoti, nesivadovauja klausimu, ar tam tikra įmonė veikia apskritai pelningai, o veikiau patikrina, ar faktinės pajamos atitinka rinkai įprastą normą. Jeigu viešųjų įstaigų teikiamos kapitalo investicijos būtų tikrinamos pagalbos teisiniu požiūriu tik tada, kai įmonės yra nuostolingos, tai šitai sudarytų privačioms įmonėms blogas sąlygas, kurios nesiderina su Europos bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnio 1 dalimi.

(74)

Taip pat negalima panaudoti Europos bendrijos steigimo sutarties 295 straipsnio tam, kad Wfa turto perkėlimas būtų eliminuotas iš konkurencijos teisės taikymo srities. Pagal straipsnį galbūt galima kildinti Žemės laisvę sudaryti tokį specialųjį turtą, tačiau kai tik šis pereina į komerciškai dirbančią įmonę, turėtų būti taikomos konkurencijos taisyklės.

(75)

BdB pareiškė, kad pripažintas pagrindines 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) nuosavas lėšas, kaip ir visas kitas pagrindines lėšas, buvo galima panaudoti veiklai sustiprinti. O kartu jos, kaip ir visos kitos pagrindinės nuosavos lėšos, suteikė galimybę įsigyti papildomų nuosavų lėšų mokumui užtikrinti. Šitaip Žemė, perkeldama turtą, bankui WestLB, teturinčiam visiškai mažą nuosavo kapitalo bazę, sukūrė tokias sąlygas, kad jam ne tik netaikomi jokie veiklos apribojimai, bet dar netgi išplečiama rizikinga veikla. Be to, suma, kuria nuosavos lėšos viršija faktinį nuosavo kapitalo poreikį, daro įtaką finansavimo išlaidoms kapitalo rinkose. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas, BdB nuomone, savo įmonei neteiktų jokios kapitalo investicijos, jeigu jau daugelį metų jos finansiniai rezultatai nuolat būtų blogi ir nebūtų matyti jokio pagerėjimo, t. y. nebūtų jokių ženklų ateityje gauti didesnių faktinių pajamų.

(76)

BdB pabrėžė, kad WestLB bankui skubiai reikėjo pagrindinių nuosavų lėšų ir kad jo pagrindinės nuosavos lėšos, perkėlus Wfa, padidėdamos nuo 4,7 mlrd. Vokietijos markių (2,4 mlrd. eurų) iki 8,7 mlrd. Vokietijos markių (4,45 mlrd. eurų), beveik padvigubėjo. Atsižvelgdamas į tuo metu buvusią sunkią WestLB padėtį, joks privatus finansuotojas nebūtų suteikęs tokios nemažos nuosavo kapitalo sumos. Ryždamasis tokiomis sąlygomis teikti kapitalą, privatus finansuotojas būtų pareikalavęs bent 0,5 procentinių punktų maržos už įprastinę nuosavo kapitalo grąžą. BdB žiniomis, per paskutinius dešimt metų iki Wfa perkėlimo WestLB pelningumas iki apmokestinimo vidutiniškai buvo 5,6 %. Vokietijos didžiųjų privačių bankų atitinkami rodikliai buvo nuo 12,4 % iki 18,6 %, o atitinkamo laikotarpio vidurkis – 16,8 % (iki apmokestinimo). Kitų Žemės bankų pelningumas siekė 9–11 %. BdB pateikė Vokietijos bankų nuosavo kapitalo grąžos apskaičiavimą, kurį BdB asociacijai buvo atlikusi nepriklausoma konsultavimo firma.

(77)

BdB, įvertindama apskaičiavimo metodo tinkamumą nuosavo kapitalo grąžai palyginti, buvo tos nuomonės, jog istorinę grąžos normą reikia apskaičiuoti kaip aritmetinį, o ne geometrinį vidurkį („Compound annual growth rate“). Paskesnysis metodas sudarė sąlygas investuotojui reinvestuoti dividendus ir papildomas iš to gautas pajamas įtraukti į apskaičiavimą. Kai tik dividendai yra investuojami iš naujo, pirminiam investavimo sprendimui įtakos daryti negalima, o reikia traktuoti kaip naują atskirą investavimo sprendimą. Todėl reikia taikyti metodą su aritmetiniu vidurkiu.

(78)

Pagal apskaičiavimui taikomą geometrinį metodą („Compound annual growth rate“) vidutinė kai kurių privačių didžiųjų bankų grąža per 1982–1992 m. laikotarpį po apmokestinimo siekė iki 12,54 %. Apskaičiuodama šią vertę, BdB, jų duomenimis, atsižvelgė į visus galimus akcijų laikymo periodus ir pardavimus 1982–1992 m., kad būtų išvengta iškraipymų, kurie galėjo atsirasti imant apskaičiavimui tik vienerius metus, kaip bazinius, kai galėjo būti labai aukšti arba žemi akcijų kursai; laikymo periodų didesnio skaičiaus panaudojimas yra skirtas akcijų rinkos svyravimams išlyginti. BdB tvirtino, kad atitinkami WestLB skaičiai yra per maži, nes neatsižvelgta į pajamas, gautas iš teisių gauti pelno dalį (Genussrechte) pardavimo.

(79)

Metodui „Capital Asset Pricing Model“, kuris buvo taikomas WestLB pagrindinėje ekspertizėje 0,6 % atlygiui už kapitalą pateisinti, BdB pateikė savo nepriklausomą ekspertizę. Pagal šį tyrimą apskaičiuota nuosavo kapitalo grąža siekia 12,21 % (naudojant 1982–1991 m. laikotarpiu būdingą Vokietijos rinkoje rizikos maržą) arba 14,51 % (imant pagrindu didesnę tikėtiną rizikos įmoką), kas viršija WestLB įvardytą vertę. Skirtumas atsiranda dėl dviejų veiksnių. Pirma, BdB nuosavam kapitalui taikė didesnę rizikos maržą (3,16 % ir atitinkamai 5 %). Antra, BdB naudojo didesnį beta veiksnį kredito įstaigoms (1,25 %). Nerizikinga bazinė palūkanų norma yra tokia pati kaip ir WestLB apskaičiavime. Atsižvelgdama į įvairius metodus nuosavo kapitalo grąžai apskaičiuoti, BdB įvardijo 14–16 % vertę kaip normalią tikėtiną nuosavo kapitalo grąžą.

(80)

BdB toliau aiškino, jog mažumą akcijų turintis privatus akcininkas neinvestuotų jokio papildomo kapitalo, nepareikalavęs padidinti savo akcijų įmonėje. Tik turėdamas daugiau akcijų, jis galėtų atitinkamai dalyvauti įmonės veikloje ir daryti didesnę įtaką įmonei.

(81)

BdB pabrėžė, kad WestLB akcijų savininkų susitarimas, pagal kurį Wfa kapitalas turėtų būti garantinis tik kaip antraeilis po kito garantinio WestLB kapitalo, faktiškai yra neveiksmingas, nes Žemė jau pagal atsakomybę už įstaigos funkcionavimą („įstaigos naštą“) privalo WestLB bankui, iškilus sunkumams, suteikti kapitalą. Vadinasi, Žemė, kaip WestLB savininkė, garantuoja ne tik visus pasyvus, bet net ir pačios įneštą Wfa kapitalą, už tai negaudama jokio atlygio. Tai reiškia, jog perkelto kapitalo rizikos sumažinimas gali būti tik dar didesnės rizikos Žemei, kaip WestLB banko akcijų savininkei, rezultatas. Wfa turto rizikos pobūdis nesiskiria nuo įprastinio nuosavo kapitalo rizikos.

(82)

Palygindama su finansų rinkos nuosavo kapitalo priemonėmis, kuriomis Vokietija ir WestLB argumentuoja, BdB paaiškino, kad negalima teisių gauti dalį pelno (Genussrechte) ir kaupiamųjų nuolatinių kapitalo atsargų „Cumulative perpetual stock“ lyginti su Wfa turtu. Pirma, „Cumulative perpetual stock“ nėra pripažįstami pagrindinėmis nuosavomis lėšomis („Cumulative perpetual stock“ Vokietijoje dar nė karto nebuvo pripažintos ir papildomomis nuosavomis lėšomis). Wfa turtas, kuris pagal savo kokybę yra pagrindinės nuosavos lėšos, suteikia WestLB galimybę padidinti savo bendras nuosavas lėšas toliau įsigyjant papildomų nuosavų lėšų. Antra, minėtosios priemonės yra terminuotos, o teisės gauti dalį pelno prarado savo, kaip papildomų nuosavų lėšų, kokybę prieš dvejus metus iki mokėjimo termino. Bet juk Wfa turtu WestLB disponuoja neterminuotai. Trečia, paprastai tokio pobūdžio priemonės reiškia tik ribotą banko nuosavų lėšų dalį ir sudaro prielaidas turėti didelę pagrindinių (bazinių) nuosavų lėšų dalį. Ketvirta, kapitalo rinkos priemones rinkose būtų galima pardavinėti, vadinasi, investuotojai bet kuriuo metu galėtų baigti savo investavimą. Žemė tokios galimybės neturi; privatus investuotojas, kuris netektų tokios galimybės versle, pareikalautų už tai kaip atlygio ne mažesnės kaip 0,5 procentinio punkto pelno maržos už normalią kapitalo grąžą.

(83)

BdB Komisijai pateikė laikotarpio nuo 1990 m. duomenis apie keleto privačių didžiųjų Vokietijos bankų nuosavo kapitalo sudėtį ir jų mokumo koeficientus. Iš šių duomenų matyti, kad Vokietijos bankai paskutinį praeito šimtmečio dešimtmetį savo pagrindinėse nuosavose lėšose neturėjo jokių „hibridinių“ kapitalo priemonių (arba jų bent nenaudojo). Taip pat iš šių duomenų išryškėja, kad apskritai kredito įstaigų mokumo koeficientai aiškiai viršijo reikalaujamas minimalias vertes, būtent: 4 % – pagrindinėms nuosavoms lėšoms ir 8 % – bendroms nuosavoms lėšoms.

(84)

BdB išnagrinėjo ir WestLB akcijų savininkų Pagrindinę sutartį, pagal kurią Wfa turtas yra garantinis tik kaip antraeilis po kito garantinio nuosavo kapitalo. Kadangi sąvoka „kitas garantinis nuosavas kapitalas“ („sonstiges haftendes Eigenkapital“) yra susijusi taip pat ir su papildomomis nuosavų lėšų priemonėmis, kaip antai teisė gauti dalį pelno ir antraeilės paskolos, ir tuo kenkia jų pozicijai, todėl susitarimas yra „sutartis trečiųjų asmenų sąskaita“ ir todėl negaliojanti. Todėl Wfa specialiųjų rezervų rizika yra didesnė už teisių gauti dalį pelno ir antraeilių paskolų riziką.

(85)

Dėl visų šių priežasčių BdB mano, kad WestLB banko mokamas 0,6 % atlygis nėra rinkoje įprasta palūkanų norma grąžai. Atsižvelgdama į tas aplinkybes, kad WestLB, norėdamas visiškai panaudoti Wfa turtą, turėjo gauti likvidžias lėšas ir kad jis neturėjo jokios dalies sukauptuosiuose rezervuose, nes Žemės turima banke WestLB dalis nepadidėjo, iš pradžių BdB pripažino 14–17 % tinkamu atlygiu. Ši grąža turėtų būti mokama už visą pripažintą 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) sumą.

(86)

Savo skunde BdB pripažino „likvidumo išlaidų“ (Liquiditätsnachteile) egzistavimą, nes, apskaičiuojant tinkamą kapitalo grąžą, reikia atimti maždaug 7 procentinius punktus. Tačiau, kadangi nuosavas kapitalas skirtas dar ir nebalansiniams sandoriams, kuriems nereikia jokių likvidžių lėšų, paremti, vis dėlto reikėtų šią 7 % nuolaidą sumažinti.

(87)

BdB savo pastabose dėl Komisijos nutarimo pradėti procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį aiškina, jog apskaičiuojant tinkamą Wfa kapitalo grąžą, nereikėtų atsižvelgti į „likvidumo išlaidas“. Minėtosios likvidumo išlaidos yra jau kompensuojamos, diskontuojant Wfa turtą iki grynosios 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) vertės. Įvairūs banko sandoriai, pvz., laidavimas, nesudaro prielaidų jokiam likvidumui. Vadinasi, jeigu apskritai reikėtų atsižvelgti į kokias nors išlaidas, tai nebent tik į mažą 2,7 procentinių punktų nuolaidą, kad būtų kompensuotas tas trūkumas, jog Wfa turtas yra priskirtas nepelningoms veiklos sritims. BdB šiuo klausimu pateikė nepriklausomo eksperto nuomonę.

(88)

BdB toliau aiškina, kad WestLB7,5 % refinansavimo išlaidos bet kuriuo atveju yra nustatytos per didelės. Remiantis vidutinės rinkos palūkanų normos tyrimu, kai kuriais metais įvairioms refinansavimo priemonėms ir pagal WestLB balanso struktūrą faktinė vidutinė jo palūkanų norma 1992–1996 m. periodu turėtų būti nuo 6,07 iki 6,54 %. BdB Komisijai perdavė ir duomenis apie kai kurių didžiųjų Vokietijos bankų refinansavimo išlaidas, patirtas Wfa perkėlimo laikotarpiu; vertės buvo žymiai mažesnės už 7,5 %, kuriuos WestLB buvo pateikęs ankstesniojoje procedūros stadijoje. BdB supratimu, šiuo atveju reikia atskirti vertes iki apmokestinimo ir po jo. Refinansavimo išlaidos sumažino apmokestinamąjį pelną. Jeigu reikėtų atsižvelgti į refinansavimo išlaidas, tai atitinkamos refinansavimo normos būtų apskaičiuojamos tik po apmokestinimo.

(89)

Kaip jau minėta, BdB nurodė, kad tinkamas atlygis turėtų būti mokomas už bendrą pagrindinėmis nuosavomis lėšomis pripažintą 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) sumą. BdB savo pastabose net pareiškė, kad ne vien tik ši suma, kurią BAKred pripažino pagrindinėmis nuosavomis lėšomis, bet taip pat ir 1,9 mlrd. Vokietijos markių (970 mln. eurų) perviršio suma duoda WestLB naudos. Pastarąja suma jokių sandorių remti negalima, bet balanse ji rodoma kaip nuosavas kapitalas. Reitingų agentūros ir investuotojai žiūrėjo ne į pripažintąsias pagrindines nuosavas lėšas, bet į bendrą balanse nurodytą nuosavą kapitalą, nes būtent jis yra pagrindas vertinant būdingas šiam ūkio sektoriui turimas lėšas nuostoliams padengti. Vadinasi, ta suma kelia WestLB mokumą, todėl už tai reikėtų mokėti panašų į garantijos premiją atlygį.

(90)

BdB nuomone, nurodytas sinergijos poveikis nėra tikroji priežastis turtui perkelti. Tai aišku ir iš to, kad Perkėlimo įstatyme (Übertragungsgesetz) priemonė yra grindžiama būtinybe sustiprinti WestLB konkurencinę padėtį ir kad buvo sutarta už tokį procesą mokėti piniginį atlygį.

(91)

Be to, BdB kelia klausimą, kaip reikėtų pasiekti sinergijos poveikį, jeigu Wfa ir WestLB komercinė veikla, kaip numatyta specialiuosiuose šios srities teisės aktuose, ekonominiu, organizaciniu ir personalo atžvilgiu lieka viena nuo kitos atskirtos. Jeigu Wfa veikloje būtų sinergija, tai šitai sumažintų būsto statybos rėmimo išlaidas, bet tai nebūtų galima traktuoti kaip atlygio, kurį Žemė gauna iš WestLB.

(92)

BdB aiškina, jog Wfa turtas ir po jo perkėlimo liko neapmokestintas įmonių pelno, turto ir verslo mokesčiu. Tačiau viešųjų kredito įstaigų atleidimą nuo mokesčio galima pateisinti tik tada, jei šios įstaigos verstųsi vien tik rėmimo veikla ir nekonkuruotų su privačiomis apmokestinamomis įstaigomis.

(93)

BdB aiškina, kad kiekvienas bankas, kuris didina savo kapitalą, už papildomą kapitalą kasmet turi mokėti 0,6 % turto mokestį ir 0,8 % verslo mokestį. Todėl, palyginti su kitais bankais, WestLB padėtis yra geresnė. Atleidimas nuo įmonių pelno mokesčio jam yra palankus netiesiogiai. Atsisakymas imti mokesčius yra valstybės pagalba pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(94)

Iki perkėlimo Wfa buvo atleista nuo 7,3 mlrd. Vokietijos markių (3,77 mlrd. eurų) prievolės Žemei. Žemė taip pat atsisakė Wfa civilinės atsakomybės įsipareigojimo, už tai nereikalaudama iš Wfa arba WestLB atlygio. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas už tokį atsisakymą reikalautų atlygio. Civilinės atsakomybės įsipareigojimo atsisakymas buvo esminė prielaida, kad Vokietijos kreditų priežiūros valdyba (Bundesaufsichtsamt für das Kreditwesen – BAKred) pripažintų 4 mlrd. Vokietijos markių (2,5 mlrd. eurų) pagrindinėmis nuosavomis lėšomis. Taigi atleidimas nuo prievolių yra tiesiogiai naudingas WestLB.

(95)

Dėl Komisijos nutarimo, be WestLB ir BdB, pasisakė dar du suinteresuotieji asmenys ir prašė pradėti procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį.

(96)

Prancūzijos bankų asociacija (Association Française des Banques) aiškina, kad nuosavų lėšų įnešimas į WestLB, už ką prašoma tik labai mažo atlygio, bei Žemės laidavimas už banką iškreipė konkurenciją rinkoje ir apsunkino Prancūzijos kredito įstaigų padėtį. Kadangi WestLB akcijų savininkai reikalavo nuosavo kapitalo grąžos, kuri būtų kur kas mažesnė už įprastinį lygį, todėl WestLB savo paslaugas gali teikti mažesne už išlaidas kaina (dempingas). Dėl garanto prisiimtos atsakomybės WestLB turi „Triple-A“ reitingo pakopą, pagal kurią papildomai finansuoti rinkose jis gali labai palankiomis sąlygomis.

(97)

Šie WestLB pranašumai daro skriaudą Vokietijoje veikiantiems Prancūzijos bankams. Kartu WestLB, remdamasis šiomis ypatingomis savo veiklos sąlygomis, gali plėsti savo veiklą Prancūzijoje, visų pirma komunalinio finansavimo srityje. Konkurencija bankų sektoriuje Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse narėse yra iškreipta.

(98)

Britanijos bankų asociacija (British Bankers' Association) aiškina, kad WestLB yra aktyvus konkurentas ne tik Vokietijos bankams Vokietijoje, bet ir visoje Europos rinkoje. Todėl pagalba WestLB bankui iškreipė prekybą Bendrijoje. Komisijos reikalaujama, kad būtų laikomasi vidaus rinkos principų, o viešieji bankai nebūtų eliminuoti iš konkurencijai pagal Sutartį taikomų teisinių nuostatų.

(99)

Paskelbusi Nutarimą pradėti procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį, WestLB pateikė kaip savo nuomonę Vokietijos ta pačia proga pareikštų pastabų nuorašą ir pareiškė, kad ji visiškai sutinka su šiuo pranešimu. Kadangi Vokietijos argumentai yra ir WestLB pozicija, todėl ji išdėstoma tik trumpai.

(100)

WestLB nuomone, negalima taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principo ekonomiškai sveikai ir pelningai įmonei. Tai patvirtino Teisingumo Teismas, kuris visada taikė principą tik tada, kai aptariamoji įmonė sprendimo dėl investicijos priėmimo metu jau seniai patyrė nemenkus nuostolius ir savo sektoriuje dirbo su padidintais struktūriniais pajėgumais. Juridiškai nėra jokio pagrindo taikyti tokį principą sveikai ir pelningai įmonei.

(101)

Dėl ypatingo Wfa uždavinio jos turto nereikėtų lyginti su normaliomis nuosavomis lėšomis. Kitokiu būdu nenaudojamo Wfa turto įnešimas į WestLB ekonomiškai buvo pats prasmingiausias šios turto dalies panaudojimas. Perkeldama turtą, Žemė optimizavo turto dalies, tikslingai skirtos būsto statybai remti, panaudojimą. Privatus savininkas būtų daręs lygiai taip pat.

(102)

Žemės turimos dalies padidinimas perkeliant turtą, WestLB nuomone, būtų buvęs ne tik nereikalingas, bet ir nesuderinamas su ypatingu Wfa turto rizikos pobūdžiu. Kadangi ji neužtikrina likvidumo, Wfa turto įnešimo nereikėtų lyginti su kitomis kapitalo investicijomis. Taip pat ir kitos nuosavo kapitalo priemonės rinkoje neturi balso teisių.

(103)

Kadangi atlygis, kurį gauna Žemė, yra gana didelis, todėl nereikėtų reikalauti WestLB pelningumo kilimo. Nereikėtų ir aiškinti, kodėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas reikalautų tam tikro pelno dydžio, kai jis investuoja į pelningą įmonę. Kadangi WestLB iki šiol gaudavo pelną, todėl nėra jokio poreikio rengti restruktūrizavimo planą. Tokio plano Teisingumo Teismas reikalauja tik tada, kai restruktūrizacijos pagalba teikiama nuostolingai dirbančioms įmonėms.

(104)

WestLB nuomone, už Wfa kapitalą mokamo atlygio dydis yra tinkamas. Savo nuomonei pagrįsti WestLB pateikė vieno investicijų banko, kuriam jis buvo pavedęs įvertinti atlygį, atliktą ekspertizę. Ekspertų atliktoje ekspertizėje Wfa turto rizikos pobūdis yra lyginamas su kitomis nuosavo kapitalo priemonėmis kapitalo rinkose; iš čia matyti, kad Wfa specialieji rezervai su 0,9–1,4 % marža yra atlyginami tinkamai. Pagal tai WestLB bankui už Wfa turto naudojimą susidarytų sąnaudos 1,1 % (iki apmokestinimo). WestLB pabrėžia, kad visiškai panaudojant Wfa turtą, atsiranda papildomų refinansavimo sąnaudų; jos įvairiuose dokumentuose nurodomos apytikriai 7,5–9,3 %.

(105)

WestLB taip pat tvirtina, kad BdB pateikti Vokietijos bankų nuosavo kapitalo grąžos dydžiai dėl įvairių priežasčių yra neteisingi. BdB apskaičiavimui naudotas investicijų periodas dėl ypatingo biržų kurso kilimo labai padidino grąžos normas. Dėl BdB taikyto aritmetinio vidurkio buvo gauti neteisingi rezultatai; labiau reikėtų remtis geometriniu vidurkiu („Compound annual growth rate“). BdB savo apskaičiavime remiasi investavimo periodais, kurie sprendimui dėl 1992 m. investicijų nėra svarbūs, ir dėl to, kad atsižvelgia į visus galimus laikymo periodus, skaičiuoja atskirus metus po keletą kartų. Kredito įstaigų, kurias BdB pasitelkia didžiųjų Vokietijos bankų vidutinei nuosavo kapitalo grąžai apskaičiuoti, dėl skirtingos pagrindinės veiklos negalima palyginti su WestLB. BdB įvardytą vidutinę 16,6 % grąžą „apvalius“ nuo visų šių veiksnių, gaunama 5,8 % vertė.

(106)

WestLB nuomone, Wfa turto perkėlimas į WestLB padėjo Wfa išvengti daug išlaidų. Per pirmuosius dvejus metus Wfa personalą buvo galima sumažinti 53 asmenimis (iki tol dirbo 588 darbuotojai: „senosios Wfa“ bei WestLB būsto statybos skyriaus darbuotojai, kurių išlaidas iki perkėlimo turėjo apmokėti Wfa). Per keletą pirmųjų metų Wfa perkėlimas kasmet duodavo 13 mln. Vokietijos markių (7 mln. eurų) naudos. Personalas bus ir toliau mažinimas, todėl nuo 1997 m. sutaupomos sumos turėtų padidėti maždaug iki 25 mln. Vokietijos markių (13 mln. eurų) per metus. Šios sumos būtų skiriamos tik Žemės būsto statybai remti. Kitame dokumente kalbama apie sinergijos poveikį – ne mažesnį kaip 35 mln. Vokietijos markių (18 mln. eurų) per metus.

(107)

Perkeliant Wfa, WestLB perėmė 33 mln. Vokietijos markių (17 mln. eurų) sąnaudas, skirtas Wfa darbuotojų pensijų sistemai pakeisti, ir sumokėjo reikiamą sumą Vokietijos ir jos žemių socialinio aprūpinimo įstaigoms. Šis mokėjimas sumažins vėlesnes Wfa sąnaudas.

(108)

WestLB nuomone, Wfa atleidimas nuo tam tikrų mokesčių atitinka Vokietijos mokesčių teisės sistemą, pagal kurią aptariamieji mokesčiai nėra taikomi įstaigoms, kurios yra užsibrėžusios viešuosius tikslus ir nekonkuruoja su mokančiomis mokesčius įstaigomis. Pats WestLB privalo mokėti visus šiuos mokesčius ir jam netaikoma jokių iš Wfa įstaigai numatytų atleidimų. Turto mokestis daugiau nėra mokamas nuo 1997 m. sausio 1 d., o verslo mokestis – nuo 1998 m. sausio 1 d.

(109)

Atleidimas nuo aptariamų prievolių suteiktas dar iki Wfa perkėlimo ir jos turto įvertinimo, atlikto ją perkėlus. Vadinasi, 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) suma rodo situaciją be prievolių. Kadangi atlygis susijęs su šia suma, tai WestLB bankui iš atleidimo nėra jokios naudos.

(110)

Vokietijos nuomone, šiame veiksme Europos bendrijos steigimo sutarties teisiniu požiūriu nėra jokių valstybės pagalbos WestLB bankui elementų. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė gavo tinkamą ir rinkos ekonomikos sąlygomis teisingą atlygį. Kitiems WestLB akcijų savininkams šis veiksmas taip pat nėra jokia valstybės pagalba, nes tokios pačios nuosavybės struktūros išlaikymas po Wfa perkėlimo – už WestLB sumokėtą tinkamą atlygį – yra pagrįstas. Taip pat ir Wfa įstaigai taikomi atleidimai nuo mokesčių neturi valstybės pagalbos elementų WestLB banko naudai, nes jie nėra susiję su komercine banko veikla.

(111)

Vokietijos nuomone, Komisija gali patikrinti atvejį tik remdamasi aplinkybėmis, kurios egzistavo sprendimo dėl investicijų priėmimo metu, t.y. 1991 m. pabaigoje. Tik šios aplinkybės galėtų būti pagrindas priimti Žemei sprendimą dėl investicijų. Vėlesnieji klausimai ir raida, kai garantinį kapitalą, kuriuo atsakoma už įsipareigojimus, pripažino Vokietijos kreditų priežiūros valdyba (Bundesaufsichtsamt für das Kreditwesen), ir metinis Wfa turto bei prievolių vertinimas ir fiksavimas balanse yra Komisijos patikrinimo objektas.

(112)

Vokietijos nuomone, svarstymai dėl Wfa perkėlimo į WestLB siekia aštuntąjį ir devintąjį praeito amžiaus dešimtmetį. Tai motyvuojama poreikiu efektyviau tvarkyti būsto statybos rėmimą. Iki Wfa perkėlimo procedūra būsto statybos paskolai gauti buvo gana sudėtinga, nes šalia atsakingų viešųjų tarnybų joje dalyvavo ir Wfa, ir WestLB. WestLB banke veikė jo nuosavas Būsto statybos rėmimo skyrius, kurio išlaidas apmokėjo Wfa. Susijungiant kaip tik ir egzistavo tokia struktūra su dvigubu personalu, dviguba dokumentacija ir kitais efektyvumo nuostoliais. Susijungus paramos gavėjai turėjo kreiptis tik į vieną vienintelį asmenį vietoj dviejų.

(113)

Vokietija toliau aiškina, kad naujus mokumo kriterijus WestLB galėtų atitikti, jei įgytų papildomų nuosavų lėšų. Tačiau banko ilgalaikei veiklai užtikrinti būtų buvę geriau padidinti pagrindines nuosavas lėšas. Visa tai rodo, kad pirmasis kapitalo įdėjimo motyvas buvo ne WestLB nuosavo kapitalo didinimas, o galimas sinergijos poveikis ir būsto statybos rėmimo procedūros pagerinimas. Mokumo reikalavimų pakeitimas buvo tik akstinas prasidėti procesui.

(114)

Jau pačioje įstatymo iniciatyvoje buvo užfiksuota, kad turėtų būti nurodyta Žemės būsto statybos turto tikslinė paskirtis, užtikrintas jo pagrindas ir nustatytos būsto statybos politikos priemonės. Pagal tai WestLB turėtų vertinti Wfa kaip organizaciniu ir ekonominiu požiūriu savarankišką vienetą, kuri rengtų savo atskirą metinę atskaitomybę. Likviduojant WestLB, Žemė turi pirmumo teisę reikalauti Wfa grynojo turto. Visos Wfa įplaukos visuomet turi būti naudojamos būsto statybai remti. O WestLB bankų priežiūros tikslams gali naudoti tik tą Wfa nuosavų lėšų dalį, kurios pačiai Wfa savo turtui paremti nereikia. Žemė, turėdama ypatingas priežiūros, informacijos ir kooperacijos teises, išlaikė ypatingą įtaką Wfa įstaigai.

(115)

Išorės santykiuose specialusis rezervas yra visiškai atsakingas. WestLB bankroto ar likvidavimo atveju kreditoriai galėtų tiesiogiai kištis į Wfa specialųjį rezervą. Net ir patyrus nuostolių, specialiuoju rezervu galima daryti visą nuostolių užskaitą. Tačiau vidaus santykiuose, priešingai, WestLB savininkai garantinį Wfa kapitalą turėtų panaudoti kitokia pagal rangą seka. Kadangi vidaus susitarimas nesiejamas su pagal įstatymus privaloma atsakomybe išorės santykiuose, tai BAKred1992 m. gruodžio 30 d. pripažino 4,0 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) specialųjį rezervą pagrindinėmis nuosavomis lėšomis.

(116)

Vokietija pabrėžia, kad Žemė jokiu būdu nebuvo įpareigota kaip alternatyvą Wfa perkėlimui siekti privatizavimo tam, kad WestLB bankui būtų sudaryta galimybė pasinaudoti kapitalo rinkomis ir jose įsigyti reikalingą nuosavą kapitalą. Žemė nebuvo įpareigota WestLB banką atverti privačiam kapitalui. Toks argumentavimas nesiderintų su Europos bendrijos steigimo sutarties 295 straipsniu.

(117)

WestLB bendro pelningumo didinti nereikėjo, nes priemonės kapitalo grąžai kelti yra reikalingos tik tada, kai valstybė kapitalą skiria nuostolingoms įmonėms. Teisingumo Teismas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą visada taikė tik valstybės investicijoms į nuostolingai dirbančias įmones ir ūkio šakas, turinčias struktūrinių pajėgumų perviršį. Pagal jurisdikciją nedera, kad, valstybei investuojant į sveikas pelningas įmones, Komisija turėtų dar tikrinti, ar jos gauna iš ūkinės veiklos bent vidutinę grąžą. Valstybė gali atsižvelgti ir į apgalvotą ilgalaikę strategiją, juk ji turi tam tikrą laisvę formuoti verslą, o tokioje veiklos erdvėje Komisija neturi teisės tikrinti verslo sprendimų. Todėl Komisija neturėtų reikalauti tam tikros minimalios kapitalo grąžos, kol tikėtina, kad aptariamosios įmonės ilgą laiką nepatirs jokių nuostolių. Taip pat neturėtų reikalauti ir griežtai nustatytų vidutinių grąžos normų, pagal kurias dauguma įmonių savo pelningumu yra žemiau srities vidurkio. Be to, nėra aišku, kokios įmonės ir kokie laikotarpiai turėtų būti imami vidutinei kapitalo grąžai apskaičiuoti. Valstybė, priimdama verslo sprendimus, nėra įpareigota remtis vien tik svarstymais apie pelningumą. Taip pat ir privatus investuotojas gali atsižvelgti į visiškai kitus aspektus. Tai yra verslo laisvė toliau plėtoti įmonę su mažesniu už vidurkį pelningumu ir teikti joms papildomą kapitalą. Ribą valstybė pasiekia tik tada, kai jos elgsenos, palyginti su privataus investuotojo elgsena, ekonomiškai daugiau jokiu būdu negalima pateisinti.

(118)

Tačiau atliktąjį sandorį ir pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą galima pateisinti kaip priemonę, kurios būtų ėmęsis ir privatus savininkas. Paskirto turto dėl jo tikslinės paskirties negalima lyginti su „normalia“ nuosavo kapitalo investicija; Wfa perkėlimas yra komerciškai protingiausias ir efektyviausias Wfa turto panaudojimas. Žemė, perkeldama Wfa turtą į WestLB, panaudojo jį kuo pelningiau. Palyginus Wfa įstaigą su visų labui paskirtu privačiu turtu (pvz., fondo), jo privatus savininkas būtų pasielgęs lygiai taip pat, kad kitokiu būdu nepanaudojamą tikslinę turto masę paskirtų ekonomiškai prasmingam panaudojimui.

(119)

Vokietijos nuomone, visuomeninis Wfa turto panaudojimo tikslas atspindi uždavinį, sprendžiamą bendram visuomenės labui, ir jo Komisija pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 295 straipsnį neturi kontroliuoti. Valstybė narė turi teisę sukurti tokios paskirties turto masę.

(120)

Vokietijos nuomone, nėra svarbu, kaip yra mokamas tinkamas atlygis, vertinant teisiniu valstybės pagalbos požiūriu. Kadangi Žemė gauna tinkamą atlygį, tai jos kapitalo dalies (akcijų) didinimas WestLB nėra nei reikalingas, nei pateisinamas, bet tai suteiktų Žemei papildomą ekonominį pranašumą ir be jokių papildomų atsakomųjų paslaugų. Taip kapitalo dalis, atsižvelgiant ir į ypatingą Wfa turto pobūdį (stokojamas likvidumas, antraeilė atsakomybė vidaus santykiuose), nebūtų didinama. Be to, ir tam tikros kapitalo rinkos priemonės, kurias būtų galima palyginti su Wfa turtu, irgi nebūtų susietos su balso teisėmis. Kadangi sutartas atlygis yra tinkamas, tai kiti turto dalių (akcijų) savininkai negautų jokių papildomų įplaukų, kurios jiems įprastinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis nepriklausytų, ir todėl WestLB kitiems investuotojams netaptų patrauklesnis. Kadangi WestLB akcijų savininkai būtų vis tie patys ir negalėtų prisijungti jokie nauji (privatūs) akcininkai, tai, be to, ir spėjamas per žemas atlygis neturėtų įtakos galimiems privatiems investuotojams. Net jeigu kiti akcijų savininkai iš tikrųjų įgytų pranašumą, tai poveikis taupomosioms kasoms (Sparkassen) būtų per mažas, kad jis būtų juntamas.

(121)

Kadangi Žemė gauna nuolatinį ir tinkamą atlygį, o WestLB visada buvo ir yra pelningai dirbanti įmonė, kuri be jokios abejonės gali mokėti sutartą atlygį, tai faktinis WestLB nuosavo kapitalo grąžos dydis neturi reikšmės. Vadinasi, Žemei nebuvo reikalo iš banko reikalauti didesnio pelningumo.

(122)

Vokietijos supratimu, WestLB už perkeltą turto masę mokėjo tinkamą atlygį. Tą aplinkybę, kad WestLB už suteiktą kapitalą turėtų mokėti atlygį, Žemė visada traktavo kaip perkėlimo sąlygą. Apie atlygio dydį ir apskaičiavimo pagrindą suinteresuotieji asmenys nuodugniai diskutuodavo. Kadangi 1991 m. dar vis dėlto nebuvo žinoma, kokią sumą BAKred pripažintų kaip bazines nuosavas lėšas, todėl atlygis turto perkėlimo momentu buvo nustatytas tik iš principo, bet ne konkrečiai. Faktinė 0,6 % norma tada buvo nustatyta 1993 m. po derybų su kitais WestLB akcininkais (31). Vokietija neperdavė Komisijai jokių dokumentų su paaiškinimais apie tai, kaip ši vertė buvo nustatyta; ji net tvirtina, kad valstybės pagalbos teisiniu požiūriu lemia ne samprotavimai, kurie būtų atlygio normos pagrindas, bet vien tik rezultatas, o jis yra tinkamas. Pastovus atlygis turi būti apskaičiuojamas iš paskirstytino pelno, vadinasi, prieš išmokant dividendus. Jeigu kuriais nors metais, kai nėra pelno, atlygis neišmokamas, tai išlieka teisė į kompensacinius mokėjimus kitais metais (32). 0,6 % vertė atitinka WestLB maždaug 1,1 % dydžio sąnaudas.

(123)

4 lentelėje pateikiami WestLB išmokėti atlygiai Žemei už perkeltą turtą:

(124)

4 lentelė. WestLB išmokėti atlygiai Žemei už perkeltą turtą (sumos pateiktos mln. Vokietijos markių; Vokietijos duomenys)

(125)

Vokietija pateikė nepriklausomos konsultacinės įmonės ekspertizę, kurią buvo užsakęs WestLB. Buvo prašoma apskaičiuoti, kokio dydžio būtų buvęs tinkamas 1991 m. atlygis už tokio pat kaip Wfa turtas rizikos pobūdžio kapitalo investicijas. Šioje ekspertų parengtoje ekspertizėje yra tiriamas rizikos pobūdis tiek išorės, tiek ir vidaus santykiuose bei atlygio mokėjimo sąlygos. Tinkamam atlygiui apskaičiuoti šie požymiai lyginami su įvairiomis tarptautinėse kapitalo rinkose egzistuojančiomis kapitalo priemonėmis. Palyginimas yra išaiškintas kitame skirsnyje. Ekspertizėse 0,9–1,4 % atlygio norma nurodoma kaip tinkama kompensacija. Kadangi 0,6 % atlygis WestLB bankui sudaro 1,1 % sąnaudų iki apmokestinimo, laikoma, jog atlygis yra tinkamo dydžio. Papildomai prie šio tiesioginio atlygio reikia priskaičiuoti ir turto perkėlimo sinergijos poveikį.

(126)

Ekspertizėse remiamasi aiškinimu, kad kapitalo priemonės grąža priklauso nuo jo rizikos pobūdžio – kuo didesnė rizika, tuo didesnė rizikos marža, vadinasi, didesnis palūkanų skirtumas, kurį reikia mokėti už saugias valstybės paskolas. Todėl, analizuojant kapitalo priemonės rizikos pobūdį, labai svarbūs yra šie trys veiksniai: einamųjų palūkanų mokėjimo būdai, finansuotojo pozicija einamojo nuostolio atveju ir finansuotojo pozicija bankroto arba likvidavimo atveju. Ekspertizėse yra aprašomi keleto finansų rinkoje egzistuojančių priemonių (paprastųjų akcijų, neskelbiamųjų akcijų, teisės gauti dalį pelno sertifikatų, „Perpetual preferred share“, „Trust preferred securities“ ir antrinių paskolų) požymiai (33) ir lyginami su Wfa turtu. Pagal ekspertizes lengviausia lyginti Wfa turtą su teisės gauti dalį pelno sertifikatais, „Perpetual preferred shares“ ir neskelbiamosiomis akcijomis (34). Iš minėtųjų kapitalo priemonių Vokietijoje nėra pripažintos „Trust preferred shares“ ir „Perpetual preferred shares“. Pagal ekspertizes 1991 m. pabaigoje Vokietijoje egzistavo šios kapitalo priemonės, turinčios pagrindinių nuosavų lėšų savybes: paprastosios, privilegijuotosios ir neskelbiamosios akcijos.

(127)

Ekspertizėse yra pabrėžiama, kad Wfa turtas WestLB bankroto atveju būtų atiduotas kreditoriams (atsakomybės funkcija). Kartu WestLB gali kompensuoti nuostolius Wfa neriboto dydžio specialiaisiais rezervais (nuostolių kompensavimo funkcija). Vidaus susitarimai ir Wfa turto tikslinė paskirtis šiame kontekste reikšmės neturi. Tačiau vidaus santykiuose specialiuoju rezervu atsakoma antrine tvarka po WestLB kito nuosavo kapitalo, o tai yra lemiama finansuotojo apsisprendimo sąlyga.

(128)

Atsižvelgiant į nuostolių kompensavimo funkciją, Wfa specialiuosius rezervus galima palyginti su „Perpetual preferred shares“. Kadangi Wfa specialieji rezervai būtų panaudojami lygiagrečiai su teisės gauti dalį pelno sertifikatais (jie yra papildomos nuosavos lėšos) tik tada, kai kitos WestLB pagrindinės nuosavos lėšos jau būtų sunaudotos ir kai teisės gauti dalį pelno sertifikatai iš dalies kartu su šiomis kitomis pagrindinėmis nuosavo kapitalo lėšomis jau būtų panaudoti, jiems tenka mažesnė rizika negu teisės gauti dalį pelno sertifikatams. Tas pat taikoma ir neskelbiamosioms akcijoms.

(129)

Atsižvelgiant į atsakomybės funkciją, specialieji rezervai būtų naudojami po kitų pagrindinių nuosavų lėšų, tačiau prieš neskelbiamąsias akcijas, teisės gauti dalį pelno sertifikatus ir kitas papildomas nuosavas lėšas. Vadinasi, Wfa specialieji rezervai yra rizikingesni už teisės gauti dalį pelno sertifikatus ir neskelbiamąsias akcijas. Pagal atsakomybės funkciją Wfa specialiuosius rezervus rizikos požiūriu galima palyginti su „Perpetual preferred shares“. Dėl ypatingai mažos WestLB bankroto tikimybės į šią riziką būtų galima beveik nekreipti dėmesio, ir atitinkamas rizikos išlaidas finansuotojas nustatytų labai mažas.

(130)

Palūkanos už Wfa turtą būtų mokamos iš paskirstytinojo pelno ir turėtų pirmenybę prieš dividendų išmokėjimą. Jeigu pelno neužtektų, nebūtų išmokėtas atlygis. Ši taisyklė iš esmės atitinka „Perpetual preferred shares“. Teisės gauti dalį pelno sertifikatai yra ne tokie rizikingi, nes neišmokėtos palūkanų sumos būtų nukeliamos į vėlesnius metus ir išmokamos kartu. Taip pat ir neskelbiamųjų akcijų atveju yra galimi vėlesni sukauptų sumų išmokėjimai. Wfa specialiųjų rezervų atveju neišmokėjimo rizika susijusi tik su rizikos marža (dėl „likvidumo išlaidų“, žr. toliau), o abiejose kitose priemonėse susijęs su visu kuponu (nerizikinga grąža ir rizikos marža). Todėl atsižvelgiant į palūkanų mokėjimus, Wfa specialiųjų rezervų rizika yra šiek tiek mažesnė už kitų trijų priemonių riziką.

(131)

Ekspertizėse prieita išvada, kad Wfa specialiųjų rezervų rizikos marža turėtų būti mažesnė tiek už teisės gauti dalį pelno sertifikatų ir neskelbiamųjų akcijų riziką, tiek ir už „Perpetual preferred shares“. Teisės gauti dalį pelno sertifikatams yra įvardijama 1,0–1,2 % „istorinė marža“ iki apmokestinimo, neskelbiamosioms akcijoms – 1,1–1,5 % ir „perpetual preferred shares“ – 1,5–2,0 % (35). Už Wfa 1993–1996 m. specialiuosius rezervus apskaičiuojamas 1,1 % atlygis (36). Už 1992 metus minima 255 % vertė (37). Taip pat atsižvelgiama ir į sinergijos poveikį. Ekspertizėse prieita išvada, kad WestLB 1992 m. mokėtas atlygis buvo per didelis, o 1993–1996 metais buvo tinkamas.

(132)

Vokietijos nuomone, grynojo kapitalo investavimas reiškia nuosavų lėšų padidinimą ir sukuria likvidumą. Likvidžios lėšos gali būti investuojamos iš naujo ir duoti palūkanų, o už tai finansuotojas reikalauja atlygio. Wfa perkėlimas padidina WestLB nuosavas lėšas, bet nesukuria likvidumo. Wfa kapitalo paskirtis yra remti būsto statybą. Kitaip negu grynojo kapitalo investicijos atveju, WestLB negali investuoti jokių likvidžių lėšų, o kad pasiektų tokį patį rezultatą, turi susikurti likvidumą kapitalo rinkoje. Tai lemia papildomas palūkanų sąnaudas. Kaip aiškinama ekspertų parengtose ekspertizėse, dėl tokio trūkstamo likvidumo Žemė gali reikalauti tik rizikos maržos dydžio atlygio, t. y. skirtumo tarp investicijos ir atitinkamos valstybės paskolos kapitalo grąžos.

(133)

Be to, nurodoma, kad beveik visiems rizikingiems kredito įstaigos aktyvų sandoriams, pvz., valiutų apsikeitimo sandoriams (swap), išankstiniams valiutiniams sandoriams (forward) ir išvestiniams sandoriams, reikalingas likvidumas. Tik laidavimų ir garantijų suteikimas yra galimas nenaudojant likvidumo, tačiau tokio pobūdžio sandoriai nebūtų įtraukiami ir į banko balansą.

(134)

Papildomo finansavimo išlaidoms, į kurias būtina atsižvelgti, reikia nustatyti nerizikingos ilgalaikės valstybės paskolos dydžio kapitalo grąžą (10 metų trukmė). 1991 m. pabaigoje atitinkama apyvartos grąža buvo 8,26 %. Faktinės vidutinės WestLB papildomo finansavimo išlaidos 1991 m. lapkritį siekė 9,28 %.

(135)

Vokietijos nuomone, pagal protokolo prie Pagrindinės sutarties pastabą reikia mokėti atlygį, remiantis vidutiniškai per metus WestLB nuosavu sandoriu patvirtintais Wfa specialiaisiais rezervais ir būtent pirmą kartą 1993 m. Tačiau faktiškai WestLB moka atlygį ne pagal panaudotą, bet pagal tinkamą naudoti dalį, t. y. ne pagal Wfa nuosavu sandoriu paremtą specialiųjų rezervų dalį.

(136)

„Perteklinė kapitalo suma“, t. y. specialiųjų rezervų dalis, kuri patvirtinta Wfa nuosavu sandoriu, kaip ir 1,9 mlrd. Vokietijos markių (970 mln. eurų) suma, kuri WestLB balanse yra žymima nuosavu kapitalu, tačiau BAKred jos nelaiko pagrindinėmis nuosavomis lėšomis, WestLB bankui neduoda jokios ekonominės naudos, nes jis jomis negali paremti jokių papildomų rizikingų aktyvų sandorių. Balanse nurodyti 1,9 mlrd. Vokietijos markių (970 mln. eurų) yra tik kaip skirtumo suma, atsiradusi vertinant. Kadangi reitingų agentūros ir rinkoje patyrę investuotojai orientuojasi tik į pripažintą sumą, todėl tie 1,9 mlrd. Vokietijos markių (970 mln. eurų) WestLB bankui ekonomiškai neturi reikšmės. Joks privatus finansuotojas negalėtų reikalauti rinkoje už tai atlygio, nes bankas visada turėtų kitų galimybių įsigyti rinkoje (pvz., įprasta grynųjų pinigų investicija) nuosavo kapitalo, kuris pripažįstamas pagrindinėmis nuosavomis lėšomis.

(137)

Vokietija aiškina, jog Wfa aktyvai ir pasyvai yra kasmet naujai diskontuojami, kad WestLB balanse juos būtų galima nurodyti grynąja verte. Kadangi grąžintos skolos ir sumokėtos palūkanos būtų vėl ilgam laikui paskolinamos mažomis palūkanomis, gali būti, kad Wfa turto nominali suma padidėtų, bet diskontuota ir pagal riziką įvertinta vertė sumažėtų.

(138)

Remdamasi Vokietijos pateikta informacija, Žemė tikėjosi iš Wfa perkėlimo sinergijos poveikio, kuris buvo apskaičiuotas ilgam laikui daugiau kaip 30 mln. Vokietijos markių (15 mln. eurų) per metus. Jis būtų atsiradęs iš rėmimo procedūros supaprastinimo, nedubliuojant ankstesniųjų darbo procesų, supaprastinus bei pagreitinus komunikaciją, ir sumažėjus koordinavimo poreikiui. Po perkėlimo Wfa įstaigai reikia mažiau personalo ir nereikia daugiau mokėti kompensacijų už darbus, kuriuos iki tol WestLB būsto statybos rėmimo skyrius atliko už Wfa. Žemės lūkesčiai iš tikrųjų būtų išsipildę, o Wfa perkėlimas buvo vienintelis ekonominiu požiūriu įmonės būdas pasiekti šį sinergijos poveikį. Be to, būdas, kaip siekti sinergijos, priklauso Žemės verslo formavimo laisvei, kurią gina Europos Bendrijos steigimo sutarties 295 straipsnis.

(139)

Vokietija pažymi, kad WestLB 1992 m. sumokėjo 33 mln. Vokietijos markių (17 mln. eurų) Wfa darbuotojų esamoms ir būsimoms pensijoms, ir tai sumažino Wfa įstaigai ateities sąnaudas. Šie mokėjimai WestLB buhalterinėse knygose būtų nurašomi per 15 metų po 1,6 mln. Vokietijos markių (0,8 mln. eurų) per metus.

(140)

Pagal Vokietijos mokesčių sistemą Wfa atleidžiama nuo turto mokesčio, verslo kapitalo mokesčio ir įmonių pelno mokesčio. Wfa ir kitos viešosios įstaigos yra atleistos nuo mokesčių, nes jos nekonkuruoja su finansų įstaigomis, kurios privalo mokėti mokesčius, o naudojamos valstybės tam tikriems rėmimo tikslams. Sutaupius lėšų dėl atleidimo nuo mokesčių, valstybei mažiau rėmimo lėšų reikia teikti Wfa veiklai. WestLB už visas savo pajamas (vadinasi, taip pat ir už tas, kurias gauna su konkurencija susijusiose veiklos srityse, remiamose Wfa nuosavu kapitalu) moka viso dydžio mokesčius ir dėl Wfa atleidimo nuo mokesčių neturi jokios finansinės naudos, nes pagrindinėmis nuosavomis lėšomis pripažintas kapitalas dėl to nepadidėja. Net jeigu dėl atleidimo nuo mokesčių pripažintas kapitalas padidėtų, WestLB nebūtų palanku, nes tada jis turėtų mokėti tinkamą atlygį už skirtumo sumą.

(141)

Kalbant apie turto ir verslo kapitalo mokestį, tai turto vertė gali būti apmokestinama tik vieną kartą, ir ją reikia apmokestinti ten, kur turtas yra panaudojamas tiesiogiai. Kadangi šioje tiesioginio panaudojimo – būsto statybos rėmimo – pakopoje Wfa turto masė yra atleista nuo mokesčių, jos negalima apmokestinti, jeigu ji panaudojama toliau antriniam investavimui. Tai prieštarautų Vokietijos mokesčių sistemai. Tas pat galioja perkėlus privačią ir atleistą nuo mokesčių įstaigą į privatų banką. Kadangi atleidimas nuo minėtų mokesčių neduoda WestLB jokios neatlyginamos turtinės naudos, jie nėra valstybės pagalba. Be to, nuo 1997 m. ir 1998 m. nebuvo imamas verslo kapitalo ir turto mokestis, nes Vokietijos Konstitucinis Teismas paskelbė jį kaip prieštaraujantį konstitucijai. .

(142)

Vokietija nurodo, kad atleidus nuo atsakomybės įsipareigojimo yra sukliudoma dėl kasmet atsirandančių prievolių nuolat mažėti Žemės būsto statybos rėmimo turtui. Atsisakymas Žemės turto nesumažina, nes Wfa likvidavimo atveju įplauktų atitinkamai didesnis būsto statybos rėmimo turtas. Kadangi Wfa prievoles, kurios buvo panaikintos, tektų mokėti tik tokiu likvidavimo atveju, todėl atleidimas nuo atsakomybės įsipareigojimo nekeičia Žemės bendros ekonominės pozicijos. Išvada – Žemė atsisakė tik teisės reikalauti iš pačios savęs.

(143)

Į atleidimą nuo prievolių BAKred, vertindama Wfa garantinį kapitalą, atsižvelgė, ir tuo pagrindu WestLB moka tinkamą atlygį. Todėl WestLB iš atsakomybės įsipareigojimo panaikinimo negavo jokios finansinės naudos.

(144)

Vokietija, komentuodama abiejų bankų asociacijų nuomones, aiškina, kad bendri priekaištai nėra įrodomi faktais arba konkrečiais kredito įstaigų skundais dėl WestLB veiklos rinkose. Vienoje iš šių nuomonių pateiktas klausimas dėl garantijų formų – atsakomybė už įstaigos funkcionavimą ir garanto civilinės atsakomybės už visas prievoles yra nesusijęs su šiuo atveju, todėl jį reikia nagrinėti atskirai.

(145)

Kalbant apie BdB nuomonę, tai Vokietija pabrėžia, kad Wfa perkėlimas nebuvo ad hoc sprendimas, bet paremtas ilgalaikiais strateginiais svarstymais, ypač Wfa efektyvumo didinimo požiūriu. Teisingumo Teismo sprendimų praktikoje nebuvo atvejo, kad valstybės investicija į sveiką, pelningai dirbančią įmonę būtų traktuojama kaip valstybės pagalba. Atvejis, kurį nurodo BdB, susijęs su įmonėmis, kurios dirbtų nuostolingai. Kadangi WestLB nuo paties įsteigimo visada gavo pelną, šiuo atveju negalima taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principo. Tai remia Teisingumo Teismo, kuris niekada netaikė tokio principo sveikoms ir pelningoms įmonėms, jurisdikcija. Privatus finansuotojas remiasi ne vien tik laukiama kapitalo grąža, bet atsižvelgia ir į kitus strateginius svarstymus. Gelbėjimo ir restruktūrizavimo pagalbai reikėtų kitokių argumentų, negu kad pelningos įmonės kapitalo didinimui. Tada ne taip paprasta būtų įvertinti valstybės investicijas ir nustatyti, ar pasiektas tai sričiai būdingas vidutinis pelningumas. Kitaip bet kuri valstybės investicija į banką, kurio pelningumas mažesnis už vidurkį, būtų valstybės pagalba, jeigu į tą pačią įmonę kartu investuotų privatūs finansuotojai. Finansuotojai orientavosi ne į vidurkį, o į ateities perspektyvas.

(146)

Valstybės pagalbos taisyklės tik suteikė galimybę patikrinti Wfa turto perkėlimo sąlygas, kurios paremtos Europos bendrijos steigimo sutarties 295 straipsniu. Kadangi šio straipsnio nuostatos gina specifinį Wfa turto pobūdį, todėl perkelto Wfa turto negalima lyginti su paprasta likvidaus nuosavo kapitalo investicija. Ir privačios teisės fondas gali būti panaudojamas lygiai taip pat, kaip ir Wfa, nesiejant to su tiksliniu pajamų panaudojimu.

(147)

Atsižvelgiant į Wfa kapitalo rizikos pobūdį, reikėtų skirti Žemę, kaip WestLB savininkę ir kaip Wfa specialiųjų rezervų investuotoją. Žemė, kaip Wfa specialiųjų rezervų investuotoja, turi prisiėmusi mažesnę riziką, nes WestLB akcijų savininkai buvo susitarę, kad specialieji rezervai vidaus santykiuose atsako antrine tvarka. Žemės, kaip Wfa investuotojos, atsakomybė yra apribota iki perkeltos turto masės ir ne daugiau, kaip tvirtina BdB.

(148)

Vokietija pareiškė, kad BdB pateikti (ir iš nepriklausomo eksperto parengtos ekspertizės paimti) kapitalo grąžos apskaičiavimai yra klaidingi, ir šią nuomonę pagrindžia priešinga ekspertize, kuri buvo atlikta WestLB banko pavedimu. Pagal šią paskesniąją ekspertizę pagrindinės klaidos yra neteisingas apskaičiavimo metodas (aritmetinis vidurkis vietoj geometrinio vidurkio, „Compound annual growth rate“) ir susiejimas su nesvarbiais investicijos periodais. Ištaisius šias klaidas, Vokietijos privačių didžiųjų bankų pelningumas sumažėja nuo 16,86 % iki 7,0 % iki apmokestinimo. Palyginamajai vertei apskaičiuoti taip pat negalima lyginti su WestLB banku penkių privačių Vokietijos bankų dėl jų veiklos kitokios krypties. Atsižvelgus apskaičiuojant į tinkamus palyginti bankus, nuosavo kapitalo grąža sumažėja iki 5,8 %. Be to, BdB ekspertizei imtas nereprezentatyvus 1982–1992 metų stebėjimo laikotarpis, apimantis du biržų kurso kilimus. Paėmus mažesnį stebėjimo laikotarpį, kapitalo grąžos dydžiai dar sumažėtų.

(149)

Vokietija atmeta BdB argumentus, esą dėl likvidumo nebuvimo nesusidarytų jokių refinansavimo išlaidų, nes diskontuojant Wfa turto nominalią vertę į šias likvidumo išlaidas jau buvo atsižvelgta. Vokietijos nuomone, šis diskontavimas niekaip nesusijęs su likvidumo aspektu, o tik su ta aplinkybe, kad Wfa turtas iš esmės susideda iš neduodančių arba mažai duodančių palūkanų ilgalaikių aktyvų ir pasyvų. Vokietija atmeta taip pat ir tą argumentą, kad, net darant prielaidą apie refinansavimo išlaidas, yra pateisinamas tik menkas 2,7 % kapitalo grąžos sumažinimas. Tuo klausimu pateikta BdB eksperto nuomonė nėra teisinga, nes neleistinu būdu suplaktos banko pajamos iš banko veiklos su išorės finansuotojo pajamomis. Bdb ekspertizėje pagrindu imamos bruto pajamos, nors teisinga būtų lyginti neto pajamas. Tuo klausimu Vokietijos Vyriausybė pateikė savo pačių užsakytą ir nepriklausomos konsultacinės įmonės parengtą ekspertizę.

(150)

Sinergijos atsirastų tik Wfa, bet ne WestLB, nes buvo pašalintas besidubliuojantis darbas ir lygiagretūs administravimo vienetai (WestLB banko ankstesniojo būsto statybos skyriaus perkėlimas). Todėl sinergijos poveikis atsiranda visiškai nepriklausomai nuo Wfa ir WestLB ekonominio, organizacinio ir personalo atskyrimo. Sinergijos poveikis lėmė tai, kad Wfa įstaigai reikia mažesnių Žemės kapitalo investicijų, o tai yra tiesioginė Wfa perkėlimo į WestLB pasekmė.

(151)

Buvo išsamiai aptartas skirtumas tarp Wfa specialiųjų rezervų pateikimo balanse ir BAKred teisiškai bankų priežiūros požiūriu pripažintos sumos tretiesiems asmenims. Kreditoriaus nuomone, bankų priežiūros požiūriu teisiškai nepripažintam kapitalui nepriklauso jokia kokybinė atsakomybės funkcija. Kadangi tik ta dalis, kurią WestLB bankas gali naudoti savo bankiniams sandoriams remti, yra jam ekonomiškai naudingas, todėl Žemė už perteklinę sumą negali reikalauti jokio atlygio.

(152)

Į Wfa atleidimą nuo prievolių BAKred atsižvelgė vertindama Wfa turtą, ir tuo remdamasis, WestLB moka atlygį. Wfa atleidimas nuo atsakomybės įsipareigojimo nepadarė jokios įtakos bendrai Žemės ekonominei pozicijai. Taip pat ir atleidimas nuo mokesčių WestLB nesuteikė pranašumo.

(153)

2004 m. spalio 13 d. skundo pateikėjai BdB, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė ir bankas „WestLB AG“ perdavė Komisijai tarpusavio susitarimą dėl pagalbos procedūros WestLB banko reikaluose. Nepaisant ir toliau susitarime tarp šalių egzistuojančių principinių teisinių požiūrių skirtumų, šalys priėjo vieningą nuomonę dėl to, ką jos laiko tinkamais parametrais tinkamam atlygiui nustatyti ir pačiu tinkamu atlygiu. Šalys prašo Komisiją savo sprendime atsižvelgti į susitarimo rezultatus.

(154)

Šalys, remdamosi modelio Capital Asset Pricing Modell (CAPM) pagrindu, pirmiausia apskaičiavo tikėtiną minimalų atlygį už hipotetinę įstatinio kapitalo investiciją į WestLB banką svarbiu perkėlimo momentu. Pagal apskaičiavimą tinkamas mažiausias atlygis už Wfa kapitalo dalį, kurią BAKred yra pripažinusi pagrindiniu kapitalu ir Wfa jo nenaudoja savo pačios būsto statybos rėmimo veikloje, turėtų būti 10,19 % per metus.

(155)

Šiam mažiausiam atlygiui apskaičiuoti buvo naudojamos Žemės bankų ilgalaikės nerizikingos palūkanų normos, apskaičiuotos taikant Vokietijos biržos „Deutsche Börse AG“ indeksą REX10 Performance Index, ir beta veiksniai, įvertinti remiantis Žemės banko užsakymu 2004 m. gegužės 26 d. parengta audito ir konsultavimo įmonės KPMG ekspertize. WestLB bankui svarbiu perkėlimo laiku buvo gauta konkreti 7,15 % nerizikinga pagrindinė (bazinė) palūkanų norma. Remiantis audito ir konsultavimo įmonės KPMG ekspertize, beta faktoriumi svarbiu perkėlimo laiku nustatyta vertė yra 0,76. Rinkos rizikos įmoka buvo nustatyta vieningai iki 4 %.

(156)

Pradinė 10,16 % palūkanų norma (1991 m. sausio 1 d.) buvo apskaičiuota taip: nerizikinga 7,15 % palūkanų norma + (bendra 4,0 % rinkos rizikos įmoka 4,0 x beta faktorius 0,76)

(157)

Po to dėl tikslinio turto trūkstamo likvidumo buvo suteikta nuolaida. Kartu nustatyta minėtoji nerizikinga 7,15 % palūkanų norma buvo paimta pagrindu kaip bruto refinansavimo išlaidos iš viso. Esminėms neto finansavimo išlaidoms apskaičiuoti pagrindinė WestLB mokesčių našta, susiejant ją su perkėlimo laikotarpiu, buvo sudėta su 50 %, taip buvo gauta 3,57 % nuolaida.

(158)

Pagaliau prisideda 0,3 % priedas dėl balso teisių neišleidimo.

(159)

Iš viso buvo gautas iš to tinkamas 6,92 % (po apmokestinimo) atlygis už tikslinį turtą – už Wfa tą kapitalo dalį, kurią BAKred yra pripažinusi pagrindiniu kapitalu ir Wfa jos nenaudojo savo pačios būsto statybos rėmimo veiklai stiprinti.

(160)

Tarp šalių egzistuoja savitarpio supratimas, kad pagrindinės ir antrinės įmonių modelio (Mutter-Tochter-Modell) 2002 m. sausio 1 d. praktiniu įgyvendinimu pagalbos atsargos iš Wfa perkėlimo yra baigtos.

(161)

Norint įvertinti priemonę pagal Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatas dėl valstybės pagalbos, pirmiausia reikia patikrinti, ar priemonė yra valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu.

(162)

Wfa buvo viešosios teisės įstaiga, kurios vienintelis akcininkas Šiaurės Reino-Vestfalijos Žemė, ir kurios uždavinys – būsto statybos rėmimas, išduodant paskolas mažomis palūkanomis arba beprocentes. Žemė garantavo visas Wfa prievoles pagal garantijų formas – atsakomybę už įstaigos funkcionavimą ir garanto civilinės atsakomybę už visas prievoles. Pagrindinį Wfa finansavimo šaltinį – Žemės būsto statybos turtą sudarė kasmet iš Žemės biudžeto teikiamos lėšos ir gaunamos palūkanos už būsto statybos paskolas.

(163)

Jeigu tokio pobūdžio valstybės turtas su komercine verte be pakankamo atlygio perkeliamas į įmonę, tai visiškai aišku, kad tai yra valstybės lėšos Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu.

(164)

Tikrindama, ar valstybės lėšų perkėlimas į viešosios teisės įstaigą, negalėtų būti šios įmonės palaikymas ir kartu valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu, Komisija taiko „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo“ principą. Šį principą Teisingumo Teismas yra priėmęs (ir toliau išplėtojęs) daugybėje sprendimų. Vertinimas pagal šį principą yra atliktas 3 numeryje. Jeigu yra valstybės pagalba, tai WestLB, t. y. įmonė Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu, yra tikrai palaikoma.

(165)

Liberalizuojant finansų paslaugas ir finansų rinkų integraciją, bankininkystės verslas Bendrijoje tampa vis jautresnis konkurencijos iškreipimui. Tokia raida šiuo metu stiprėja ir dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos, kuri šalina išlikusias konkurencijos kliūtis finansų paslaugų rinkose. .

(166)

Pagal WestLB 1997 m. veiklos ataskaitą jis yra kaip universalus ir tarptautiniu mastu dirbantis komercinis, centrinis kasų bankas ir valstybės bei komunalinis bankas. Pats save apibūdina kaip Europos bankų grupę, kuri aptarnauja didžiuosius klientus svarbiausiose pasaulio finansų ir ūkinės veiklos vietose. Pagrindinė jo atstovavimo sritis užsienyje yra Europa, kur jis išlaiko (finansuoja) antrines įmones, filialus ir atstovybes visose svarbiausiose šalyse. Visame pasaulyje WestLB koncernas su savo atramos taškais yra atstovaujamas daugiau kaip 35 šalyse.

(167)

Nepaisant savo vardo, tradicijų ir įstatymu reguliuojamų uždavinių, WestLB jokiu būdu nėra vietos ar regiono bankas. Jo atstovavimas Europoje ir tarptautinėse rinkose jau buvo aprašytas II skirsnio 1 punkte. Iš veiklos užsienyje 1997 m. gauta 48 % nekonsoliduotų pajamų. Kaip nurodoma 1997 m. veiklos ataskaitoje, banko augimas šiais metais labiausiai susijęs su jo veiklos plėtra užsienyje.

(168)

Tai aiškiai rodo, kad WestLB teikia banko paslaugas ir konkuruoja su kitais Europos bankais ne Vokietijoje ir (kadangi bankai iš kitų šalių dirba Vokietijoje) Vokietijoje. Tai patvirtina dviejų valstybių narių bankų asociacijų parengtos nuomonės. Todėl aišku, kad WestLB bankui teikiama pagalba iškreipia konkurenciją ir daro žalą prekybai tarp valstybių narių.

(169)

Be to, reikia nurodyti ir tai, kad yra labai glaudus ryšys tarp kredito įstaigos nuosavo kapitalo ir jo bankinės veiklos. Tik turėdamas pakankamai pripažinto nuosavo kapitalo, bankas gali dirbti ir plėtoti savo komercinę veiklą. Kadangi WestLB per valstybės teikiamą priemonę tokiu nuosavu kapitalu buvo aprūpintas mokumo tikslais, vadinasi, banko veiklos galimybės buvo veikiamos tiesiogiai.

(170)

Kad įvertintų, ar kapitalo priemonė, kurios imasi įmonės viešasis akcijų savininkas (valstybė), apima valstybės pagalbos elementus, Komisija taiko „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo“ principą. Šį principą Komisija buvo pasitelkusi daugeliu atvejų, jį taip pat pripažino Teisingumo Teismas keliuose sprendimuose ir išplėtojo toliau (38). Jis leidžia Komisijai įtraukti ypatingas kiekvieno atvejo aplinkybes, pvz., atsižvelgti į tam tikras holdingo bendrovės ar įmonių grupės strategijas arba atskirti ilgalaikius finansuotojo interesus nuo trumpalaikių. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas taikomas ir šiuo atveju.

(171)

Pagal šį principą negalima laikyti valstybės pagalba, jei kapitalo lėšos buvo pateiktos tokiomis sąlygomis, „kuriomis privatus finansuotojas, kuris dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, būtų pasirengęs perleisti jas privačiai įmonei“ (39). Ypač laikytina, kad finansinė priemonė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui yra nepriimtina tada, kai finansinė įmonės padėtis yra tokio lygio, jog įprastos kapitalo grąžos (dividendų ar vertės priaugimo forma) tikėtis per tinkamą terminą neįmanoma (40).

(172)

Aišku, jog Komisija, vertindama atvejį, turi remtis duomenimis, kuriuos tuo laiku turėjo finansuotojas, priimdamas savo sprendimą dėl nagrinėjamos finansinės priemonės. Perkelti Wfa atsakingos viešosios įstaigos nutarė 1991 m. Todėl Komisija sandorį turi vertinti pagal tuo metu turėtus duomenis ir tuometines ekonomines ir rinkos sąlygas. Šiame sprendime duomenys, susiję su vėlesniais metais, yra panaudoti tik tam, kad būtų parodytos perkėlimo pasekmės WestLB banko padėčiai, o ne tam, kad vėliau būtų pateisinamas sandoris ar dėl to abejojama.

(173)

Vokietija priminė Komisijai apie tai, kad ji tirtų atvejį tik pagal to laiko, t. y. 1991 m. pabaigos, sąlygas ir nekreiptų dėmesio į vėlesnę raidą. Tai galėtų reikšti, jog Komisija negalėjo atsižvelgti nei į tą aplinkybę, kad BAKred pripažino tik 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) kaip pagrindines nuosavas lėšas vietoj reikalautų 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų), nei į tą faktą, kad 1993 m. buvo sutarta dėl 0,6 % atlygio. Wfa perkėlimo metu, nors Žemė ir WestLB buvo sutarę dėl jos 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) vertės, nebuvo nustatyta joks atlygio dydis. Todėl, Komisijos nuomone, vertinant sandorį derėtų atsižvelgti ir į sąlygas, egzistavusias tuo laiku, kada galiausiai buvo nustatytas atlygis.

(174)

Komisija nesutinka su Vokietijos ir WestLB nuomone, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas netaikytinas sveikai ir pelningai dirbančiai įmonei, ir, kad tai išplaukia iš Teisingumo Teismo teisinio aiškinimo. Tas faktas, kad iki šiol principas iš esmės buvo taikomas sunkumus patiriančioms įmonėms, neapriboja jo taikymo šia įmonių kategorija.

(175)

Restruktūrizavimo pagalbą įmonėms galima suteikti tik tada, jei restruktūrizavimo plane yra numatytas realus įmonės gyvybingumo atkūrimas, t. y. „normali“ kapitalo grąža, kurios padedama įmonė savo pačios jėgomis galės egzistuoti toliau, nes tokia „rinkai būdinga“ kapitalo grąža rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui yra priimtina. Tais atvejais, kai priimdavo tokio pobūdžio sprendimus, Teisingumo Teismas niekada neabejojo, kad Komisija reikalaudavo ne tik padengti išlaidas arba simbolinės kapitalo grąžos, bet ir pilnos „rinkai būdingos“ kapitalo grąžos.

(176)

Nėra tokios taisyklės, pagal kurią ta aplinkybė, jog įmonė gauna pelnus, jau iš karto atmeta galimybę, kad kapitalo investicijoje būtų valstybės pagalbos elementų. Net jeigu įmonė ir pelningai dirba, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas galėtų atsisakyti (toliau) skirti kapitalą, jeigu jis iš investuoto kapitalo negalėtų tikėtis tinkamos grąžos (dividendų ar vertės priaugimo forma). Jeigu įmonė investavimo metu negalėtų duoti tinkamos kapitalo grąžos, tai rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas reikalautų imtis priemonių kapitalo grąžai padidinti. Todėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą galima lygiai taip pat taikyti ir visoms viešosioms įstaigoms (įmonėms), net nepriklausomai nuo to, ar jos dirba pelningai ar nuostolingai.

(177)

Tikėtinos kapitalo grąžos tinkamumas taip pat priklauso nuo to, ko gali tikėtis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas iš panašių investicijų, esant panašiai rizikai. Visiškai aišku, kad įmonė, kurios rezultatai nuolat blogi ir joje nėra jokių pagerėjimo ženklų, nebus ilgai gyvybinga. Nauji investuotojai atsisakytų investuoti į tokią įmonę, o jau esantieji galiausiai pasitrauktų iš jos – blogiausiu atveju susitaikytų ir su nuostoliais tam, kad galėtų pelningiau investuoti savo kapitalą. Todėl Komisija savo Komunikate valstybėms narėms dėl valstybės pagalbos viešosioms įstaigoms taisyklių taikymo nurodė, kad ji įvertins įmonės finansinę padėtį tuo laiku, kai yra numatoma papildoma kapitalo investicija, ir, kai ji palygins valstybės veiksmus su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo veiksmais, „ypač tais atvejais, kai įmonė dirba be nuostolių“ (41).

(178)

Be to, reikėtų suabejoti, ar galima vienodai lyginti „sveiką ir pelningą įmonę“ su tokia įmone, kuri neturi nuostolių. Įmonės, kuri gauna tik mažą pelną arba negauna pelno, bet nepatiria ir nuostolio, iš tikrųjų negalima laikyti sveika ir pelninga. Žinoma, sunku yra nustatyti „vidutinį pelningumą“, nes jis priklauso nuo daugybės veiksnių, pvz., nuo rizikos toje ūkio šakoje, kurioje įmonė dirba. Tačiau įmonės, kurios per tam tikrą laikotarpį gauna mažesnį pelną už kitas įmones su tokia pačia rizikos struktūra, kaip jau ir sakyta, ilgainiui iš rinkos yra išstumiamos. Pozicija, kuriai atstovauja Vokietija ir WestLB, sudarytų tokią situaciją, kad valstybė, neatsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartyje numatytas taisykles, galėtų investuoti valstybės pagalbai įmonėse, kurios per metus tegauna vos 1 eurą pelno.

(179)

Aišku, Komisija neturi tikslo sistemingai tuojau pat pradėti procedūrą, jei viešosios įstaigos pelningumas yra mažesnis už vidutinį. Taip pat ir privačių įmonių pelnas iki šiol yra mažesnis už vidutinį pelningumą (logiška, kad nuo vidurkio yra nukrypimų į abi puses). Tačiau paprastai įmonė rinkoje tokiu atveju pabandytų padidinti savo pelningumą ir atliktų restruktūrizavimą bei imtųsi kitų priemonių, kad tokia padėtis baigtųsi. Investuotojai rinkoje laukia, kad šiuo požiūriu būtų imtasi tinkamų priemonių.

(180)

Taip pat reikėtų, kaip jau minėta, atskirti esamas investicijas nuo naujų, nes išeities taškai – bet ne pagrindiniai principai – yra skirtingi sprendimui dėl investicijų priimti. Esamos investicijos atveju finansuotojas verčiau galėtų būti pasirengęs kurį laiką gauti mažesnę (arba netgi ir neigiamą) kapitalo grąžą, jeigu jis tikisi įmonės padėties pagerėjimo. Aišku, finansuotojas galėtų savo investiciją padidinti ir mažiau pelningoje įmonėje, tačiau jis to nedarytų, jei nesitikėtų ilgalaikio padėties pagerėjimo ir tinkamos kapitalo grąžos. Kita vertus, jeigu jis tikėsis, kad rizikos ir kapitalo grąžos derinys yra blogesnis negu panašioje įmonėje, tai jis planuos papildomą investiciją. Naujos investicijos atveju finansuotojas iš pat pradžių galbūt bus blogiau nusiteikęs turėti menkesnį pelningumą (42). Tačiau, kaip jau minėta, visų sprendimų situacijų principai yra vienodi: ilgalaikė laukiama kapitalo grąža iš investicijos (atsižvelgiant į riziką ir kitus veiksnius) turėtų būti bent tokio paties dydžio kaip panašių investicijų grąža. Jeigu taip nėra, tai įmonė negalės gauti reikiamų lėšų ir todėl negalės ilgai egzistuoti. .

(181)

WestLB nuomone, klausimas, ar bankas per laikotarpį iki Wfa perkėlimo gaudavo vidutinį pelną, iš esmės gali likti ir neatsakytas, jeigu yra sutariamas tinkamas pastovus atlygis ir pelningumas atlygiui gauti pasirodo esąs ilgam pakankamas. Šiai nuomonei iš esmės reikėtų pritarti. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog ilgalaikis gyvybingumas priklauso nuo to, kad įmonė iš savo nuosavo kapitalo gautų vidutinę grąžą.

(182)

Atsižvelgiant į labiausiai tikėtinus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo veiksmus, nėra svarbu, kad ir kiti bankai dėl griežtesnių Mokumo direktyvos nuostatų turėjo prisiimti papildomo kapitalo. Direktyva neįpareigoja bankų prisiimti papildomo kapitalo. Ji tik nustato mažiausią kapitalo kvotą pagal riziką įvertintiems aktyvams, taigi ji numato teisinę prielaidą, ko reikėtų banko gyvybingumui palaikyti. Tai reiškia, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas galbūt nurodytų savo bankui restruktūrizuoti savo riziką, kad būtų galima laikytis naujų mokumo taisyklių, užuot didinus banko kapitalą. Tokiu būdu tiesiogiai būtų sumažinama banko veiklos apimtis, o kartu silpnėtų ir jo atstovavimas rinkose.

(183)

Jeigu viešasis akcininkas nutaria, kad kapitalo investicija bankui yra tinkama, kad atitiktų reikalavimus, keliamus nuosavam kapitalui, kyla klausimas, ar ypatingos aplinkybės, kuriomis teikiamas kapitalas, būtų priimtinos rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui. Jeigu kapitalo priemonė yra reikalinga tam, kad atitiktų mokumo reikalavimus, tai ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas šiai priemonei galėtų būti pasirengęs, kad gautų jau įdėtų investicijų vertę. Tačiau ji būtų sudaryta iš naujų kapitalo investicijų su tinkama kapitalo grąža. Tikriausiai rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas tikėtųsi didesnės kapitalo grąžos iš kapitalo investicijos į banką, kurio kapitalo rezervai yra sunaudoti ir kuriam skubiai reikia naujo kapitalo, nes jį ši aplinkybė įstumia į didesnę riziką.

(184)

Atsižvelgiant į „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą“ kyla esminis klausimas, ar toks finansuotojas suteiktų WestLB kapitalą, kuriam būdingi ypatingi Wfa turto požymiai, esant tokioms pačioms sąlygoms, ypač atsižvelgiant į tikėtiną kapitalo grąžą iš investicijos. Šį klausimą reikia toliau patikrinti.

(185)

Vokietijos nuomone, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė neturėjo planuoti WestLB privatizavimo tam, kad sustiprintų nuosavo kapitalo bazę; iš esmės Žemė turėjo teisę pasirinkti, ar perkelti Wfa į WestLB, kad pasiektų sinergijos poveikį, ir Žemė pagal Bendrijos teisę nebuvo įpareigota planuoti Wfa perkėlimo į privačią kredito įstaigą. Su šiuo požiūriu galima sutikti. Toliau Vokietija aiškina, kad Wfa įstaigai pavestas viešasis užsakymas yra uždavinys, išreiškiantis bendrą ekonominį interesą, todėl Wfa įstaigos, remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties 295 straipsniu, Komisijai nepriklauso kontroliuoti.

(186)

Tol, kol viešosios įstaigos vykdo tik viešuosius uždavinius ir nekonkuruoja su komercinėmis įmonėmis, joms nėra taikomos konkurencijos taisyklės. Padėtis yra kitokia, kai yra daromas poveikis konkurencijai. Europos bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnio 2 dalis skirta tam, kad būtų galima valdyti situacijas, kuriose gali prireikti nukrypti nuo konkurencijos taisyklių, kad būtų užtikrinamas paslaugų, išreiškiančių bendrą ekonominį interesą, teikimas. Europos bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnio 2 dalis nagrinėjama V skyriaus 6 skirsnyje. Kita vertus, Sutarties 295 straipsniu nuosavybės tvarka įvairiose valstybėse narėse paliekama galioti, tačiau tuo nėra pateisinamas joks Sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimas.

(187)

Vokietijos valdžios institucijos ir WestLB konstatuoja, kad dėl Būsto statybos įstatyme (Wohnungsbauförderungsgesetz) numatytos Wfa turto tikslinės paskirties šių lėšų pelningai panaudoti nebūtų įmanoma kitaip, kaip jas perkeliant panašią viešąją įstaigą. Todėl perkėlimas buvo komerciškai prasmingiausias šio turto panaudojimas. Todėl kiekvienas atlygis už perkėlimą, t. y. bet kokia papildoma kapitalo grąža iš Wfa kapitalo, būtų pakankama, kad būtų pateisintas perkėlimo „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas“. Tokiais argumentais vadovautis negalima. Būtų teisingiau sakyti, kad Wfa perkėlimas į WestLB ir iš to jam atsiradusi galimybė dalį Wfa kapitalo panaudoti mokumo tikslams buvo ekonomiškai prasmingiausia. Valstybėms narėms nėra draudžiama naudoti viešuosius pinigus viešiems kilniems tikslams ir už tai nereikalauti jokio ar mažesnio pelno. Komisija neabejoja valstybių narių teise steigti specialiuosius fondus uždaviniams spręsti bendram ekonominiam visuomenės labui. Tačiau, kai tik viešieji pinigai ir kiti aktyvai panaudojami komercinei ir su konkurencija susijusiai veiklai, reikia taikyti rinkai įprastas taisykles. Tai reiškia, kad valstybė, kai tik ji nusprendžia viešiesiems tikslams panaudoti tam tikrą turtą (taip pat ir) komerciškai, turėtų reikalauti rinkai įprasto atlygio.

(188)

Aprašytuoju perkėlimu, kaip atsakymu į WestLB banko pagrindinių nuosavų lėšų poreikį, Žemės valdžios institucijos nusprendė taikyti kapitalo didinimo metodą su labai specifinėmis savybėmis. Pagrindinė koncepcija buvo tokia, kad visuomenei naudingą kredito įstaigą, kuri atlieka ypatingą uždavinį (Wfa), reikia sujungti su paprastu komerciniu banku, kuris dirba konkurencijos sąlygomis, kad perteklinį (mokumo taisyklių požiūriu) visuomenei naudingoje įstaigoje turimą kapitalą galėtų panaudoti į konkurenciją orientuotos įstaigos tikslams. Kartu perkeltas turtas liko tarnauti savo pirminiam tikslui. Taigi buvo parinktas sprendimas „įstaiga įstaigoje“, kai Wfa turtas sudaro nepriklausomą ir „uždarą“ ciklą, kuriame Wfa gauti perviršiai yra apskaičiuojami tik jai ir joje pasilieka.

(189)

Komisijai yra žinomi kapitalo didinimo precedentai tokio „nevisiško susijungimo“ būdu, jeigu tai svarbu pagalbos teisiniu požiūriu. Tačiau, Komisijos nuomone, jeigu valstybė narė nusprendžia taikyti tokią konstrukciją kaip ši, tai ji turi nuodugniai ištirti, kaip tai veikia finansiniu ir ekonominiu požiūriu konkurencijoje esančią institucijos dalį. Tik taip galima užkirsti kelią neskaidrių konstrukcijų taikymui, kad būtų apeitos Europos bendrijos steigimo sutarties taisyklės dėl valstybės pagalbos. Reikia įvertinti, kokiu mastu perkėlimas, nepaisant uždarų ciklų, ekonomiškai yra naudingas į konkurenciją orientuotai įmonės daliai.

(190)

Šiuo atveju reikia pastebėti, kad atvejo kompleksiškumas ir tiesiogiai panašių transakcijų (sandorių) nebuvimas laisvoje rinkoje gana apsunkina šį vertinimą. Todėl Komisija daug laiko sugaišo, kol surinko informaciją ir išanalizavo šį atvejį. Be to, ji užsakė nepriklausomą ekspertą parengti nuomonę apie sandorį ir atlygį, kurį būtų galima laikyti rinkoje įprastu. Tik remdamasi visa turima informacija ir rūpestingai patikrinusi, Komisija pagaliau padarė išvadą ir priėmė šį sprendimą.

(191)

Jeigu rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas teikia bankui nuosavą kapitalą, tai jis reikalauja už tai ir tinkamos banko pelno dalies. Būdas tai užtikrinti yra atitinkamas akcijų santykių pakeitimas. Tokiu būdu jis gali gauti banke tinkamą dalį dividendų ir tinkamai dalyvauti atvirame ar nuslėptame vertės prieaugyje, kaip veiklos rezultate. Todėl priemonė tinkamai investuoto kapitalo grąžai užtikrinti būtų atitinkamas Žemės akcijų didinimas, jeigu bendras banko pelningumas atitiktų normalią kapitalo grąžą, kurios iš savo investicijos tikisi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas. Vadinasi, klausimo, ar 0,6 % atlygis yra tinkamas, nagrinėjimas būtų nereikalingas, juk Žemė nesiryžo eiti tokiu keliu.

(192)

Pasak Vokietijos valdžios institucijų, WestLB akcijų perskirstyti, atsižvelgiant į ypatingą sandorio pobūdį, nebuvo galima, pirmiausia dėl uždaro ciklo koncepcijos ir dėl Žemės pirmumo teisės (taikomos tik viduje) į Wfa neto turtą WestLB likvidavimo atveju, kaip buvo susitarę WestLB savininkai.

(193)

Tačiau šiuo atveju Žemė pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą už kapitalo perkėlimą atitinkamai turėjo reikalauti tinkamo atlygio kita forma. O jeigu Žemė atsisako rinkai įprasto atlygio, tai ji nesielgia kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas ir suteikia WestLB bankui lengvatą, kuri yra valstybės pagalba.

(194)

Vokietijos ir WestLB nuomone, pripažintų pagrindinių nuosavų lėšų tik tam tikra dalis, kurią WestLB gali naudoti savo komercinei veiklai remti, bankui yra naudinga ekonomiškai, ir todėl Žemė atlygio gali reikalauti tik už šitą dalį. BdB tvirtina, kad visa 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) suma yra rizikinga ir todėl už šią sumą reikia mokėti atlygį. Šio atlygio dydis už pripažintas 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) pagrindines nuosavas lėšas ir už likusią 1,9 mlrd. Vokietijos markių (970 mln. eurų) sumą turėtų būti skirtingas.

(195)

Komisijos ekspertai rėmėsi prielaida, kad Wfa vertę turto perkėlimo metu Žemė ir WestLB buvo nustatęs 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) dydžio ir kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas iš esmės reikalautų atlygio už šią vertę, nepriklausomai nuo vėlesnės raidos, kaip ir nuo BAKred pripažinimo, jog kapitalas (arba tik jo dalis) yra pagrindinės nuosavos lėšos. Atlygiui už kapitalo investiciją nustatyti svarbiausios tik tos aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo dėl investicijos metu, o ne jokie kiti vėliau atsiradę įvykiai. Tačiau Komisijos ekspertai pripažįsta, kad transakcijos (sandorio) eiga galėjo būti ir kitokia, jeigu tai būtų vykę rinkai būdingomis sąlygomis.

(196)

Komisijos nuomone, perkėlimo veiksmų seka faktiškai galėjo žadėti gana didelį atlygį už visą WestLB balanse nurodytą kapitalą. Iš pradžių buvo priimtas sprendimas dėl perkėlimo ir jis atliktas, tik po to buvo prašoma BAKred pripažinti Wfa specialiuosius rezervus pagrindinėmis nuosavomis lėšomis, o atlygis buvo nustatytas tik praėjus beveik dvejiems metams nuo sprendimo dėl perkėlimo priėmimo. Tačiau įprastomis rinkos sąlygomis joks bankas nebūtų sutikęs įrašyti Wfa su 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) į savo buhalterines knygas ir už šitą sumą mokėti bendrą atlygį, prieš tai pirmiausia neišsiaiškinę, ar priežiūros institucijos ją pripažintų pagrindinėmis nuosavomis lėšomis. Kaip jau pabrėžė ir nepriklausomi Komisijos ekspertai, protingai veikiantis finansuotojas, žinoma, elgtųsi ne taip, t. y. nepritartų esminei kapitalo investicijai, prieš tai nesusitaręs dėl tinkamo metodo atlygiui apskaičiuoti. Komisijos nuomone, vis dėlto galima paaiškinti įvykių seką ypatingomis atvejo aplinkybėmis. Žemė turėjo ilgalaikius santykius su banku ir buvo pagrindinis jo savininkas. Buvo tik maža dalis (iš visų viešųjų) akcininkų savininkų, o tai paprastai reiškia, kad reikia mažiau skaidrumo ir viešumo, negu įmonėje su dideliu skaičiumi („išorinių“) akcijų savininkų arba su registracija biržoje. Remiantis tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, buvo galima nutarti perkelti turtą ir nustatyti galutinį atlygį tik tada, kai faktinis Wfa kapitalo panaudojimas buvo paskirtas į konkurencingiems banko sandoriams.

(197)

Tinkamam atlygiui nustatyti reikėjo atskirti Wfa specialiųjų rezervų dalis pagal jų naudą WestLB. 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) buvo įtraukti kaip nuosavas kapitalas į WestLB balansą. 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) BAKred pripažino kaip pagrindines nuosavas lėšas. Tik 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) šių lėšų leidžia WestLB bankui plėsti savo veiklą, todėl šią sumą reikėtų laikyti pirminiu pagrindu atlygiui Žemei apskaičiuoti. Likusios pripažintos pagrindinės lėšos – 1,5 mlrd. Vokietijos markių (770 mln. eurų) – balanse nurodomos, bet jų reikia Wfa įstaigos būsto statybos rėmimo veiklai plėtoti. 1,9 mlrd. Vokietijos markių (970 mln. eurų) suma rodoma balanse, tačiau ji nėra pripažinta nuosavomis lėšomis, skirtomis mokumo tikslams. Vadinasi, WestLB balanse nurodyta suma siekia iki 3,4 mlrd. Vokietijos markių (1,74 mlrd. eurų), bet jos negalima panaudoti WestLB konkurencingiems sandoriams plėsti.

(198)

Tačiau nuosavas kapitalas yra svarbus ne vien tik bankų priežiūros teisiniu požiūriu. Balanse nurodomo nuosavo kapitalo dydis banko investuotojams paaiškina ir jo solidumą, ir turi poveikį sąlygoms, kuriomis bankas gali priimti svetimą kapitalą. Priešingai Vokietijos ir WestLB argumentams, kreditoriai ir reitingo agentūros atsižvelgia ne tik į pripažintas nuosavas lėšas, bet ir į bendrą ekonominę bei finansinę banko padėtį. Pripažintos nuosavos lėšos sudaro tik mažą tokio pobūdžio analizės, padedančios vertinti banko mokumą, dalį. 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) sumą Žemė ir WestLB nustatė kaip galimą vertę, kurią galima būtų gauti parduodant Wfa trečiajam asmeniui. Jeigu ši vertė būtų netinkama, tai WestLB auditoriai nebūtų sutikę jos laikyti balanse. BAKred pripažintą 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) sumą yra nustatę bankų priežiūros institucijos, labai atsargiai vertindamos. Nurodoma, kad ir BAKred atliktame įvertinime yra pateikta 4 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) iki 5,4 mlrd. Vokietijos markių (2,76 mlrd. eurų) marža. Todėl potencialus kreditorius laikys visą 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) sumą kaip garantiją savo pinigams, ir tai pagerins WestLB banko kreditingumą. Toks teigiamas turto perkėlimo poveikis banko mokumui buvo nustatytas ir Wfa įvertinime, parengtame WestLB bankui 1992 metais. Kadangi 3,4 mlrd. Vokietijos markių (1,74 mlrd. eurų) sumos negalima naudoti komercinei veiklai plėsti, o ji tik pagerina banko įvaizdį kreditorių akyse, tai jos ekonominę funkciją – net jeigu ši suma balanse nurodoma kaip nuosavas kapitalas – šiuo atžvilgiu galima prilyginti nebent garantijai.

(199)

Vadinasi, jei 3,4 mlrd. Vokietijos markių (1,74 mlrd. eurų) suma WestLB bankui neduoda ekonominės naudos, tai rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas būtų reikalavęs už tai atlygio. Šio atlygio dydis tikrai bus mažesnis už atlygį, skirtą 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) dydžio daliai, kuri WestLB yra naudingesnė, nes ji pagal mokumo taisykles gali būti naudojama taip pat kaip nuosavų lėšų bazė savo į rinką orientuotai veiklai plėsti.

(200)

Įvairios ekonominės kokybės finansinėms investicijoms reikia skirtingos kapitalo grąžos. Todėl tiriant, ar investicija yra priimtina normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam investuotojui, reikia atsižvelgti į nagrinėjamos kapitalo priemonės ypatingą ekonominį pobūdį ir WestLB bankui pateikto kapitalo vertę.

(201)

Skundo pateikėjas pareiškė, kad nagrinėjamas sandoris yra valstybės pagalba, kurią teikia Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė už WestLB prievoles. Tačiau WestLB perkeltą kapitalą savo balanse nurodo kaip nuosavą kapitalą, o BAKred pripažino 4,0 mlrd. Vokietijos markių (2,05 mlrd. eurų) sumą pagal Nuosavų lėšų direktyvą pagrindinėmis nuosavomis lėšomis, iš kurių 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) WestLB gali naudoti savo į konkurenciją nukreiptai veiklai remti. Todėl susietas kapitalo priemonės įvertinimas pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį sudaro prielaidas, kad iš esmės ši priemonė klasifikuojama kaip kapitalo investicija ir yra reikalinga atitinkamo atlygio. Tos pačios kapitalo priemonės bankų priežiūros teisiniu požiūriu negalima laikyti kapitalo padidinimu, o pagal Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatas dėl valstybės pagalbos – laidavimu. Tačiau ši principinė klasifikacija neatmeta galimybės, jog Komisija šios kapitalo sumos, kurią WestLB gali panaudoti ne tokiu pačiu būdu kaip „normalų“ nuosavą kapitalą, dalį dėl jo ypatingo pobūdžio ir, turėdama tikslą tinkamai apskaičiuoti tinkamą atlygį, sulygintų su laidavimu.

(202)

Vokietija pareiškė, kad, jeigu tiesioginis palyginimas su kitais sandoriais nėra įmanomas, tai tinkamas atlygis už pateiktą kapitalą turi būti apskaičiuojamas turto perkėlimą lyginant su įvairiomis rinkai būdingomis nuosavo kapitalo priemonėmis. Tam tikslui Vokietija pateikė nepriklausomas ekspertizes, kurių rezultatai jau buvo aprašyti anksčiau ir kuriose daroma išvada, kad Wfa kapitalą geriausia lyginti su teisės gauti dalį pelno sertifikatais, „Perpetual preferred stock“ ir neskelbiamosiomis akcijomis.

(203)

Komisijos nuomone vis dėlto yra sunkoka lyginti Wfa perkėlimą į WestLB dėl specifinio sandorio pobūdžio su kokiu nors anksčiau taip rinkoje egzistavusia priemone. Jeigu sandoris ir galėtų būti panašus kai kuriais aspektais į tam tikras priemones, tai kiekviena priemonė turi tiek daug skirtumų, kad bet kuris palyginimas gali būti taikomas tik ribotai. Be to, Vokietijos pateiktos ekspertizės taip pat nėra visiškai išsamios, nes apie kai kurias svarbias priemones, pvz., balso teisės neturinčias akcijas, net neužsiminta.

(204)

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad priemonės, kurias palyginimui pasitelkia Vokietija, bankui paprastai sukuria tik labai nedidelę dalį jo nuosavų lėšų. Jos yra papildomos priemonės, kurios papildo „pagrindinį nuosavą kapitalą“, kuris visų pirma sudarytas iš pagrindinio kapitalo ir atvirų rezervų. O perkėlus Wfa turtą, priešingai, WestLB nuosavos lėšos mokumui apskaičiuoti buvo padidintos nuo 5,09 mlrd. Vokietijos markių (2,6 mlrd. eurų) iki 9,09 mlrd. Vokietijos markių (4,65 mlrd. eurų), tai yra 80 %. Jau vien tik padidinimas 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) suma, kurią WestLB gali naudoti savo veiklai remti, reiškia dar vieną nuosavų lėšų padidinimą 50 %. Hibridinės priemonės seniau paprastai buvo pasitelkiamos daugiausia iki 20 % dalies. Su viena iš panašių lyginamų priemonių nebūtų buvę įmanoma padidinti WestLB kapitalo tokiu būdu ir ilgam laikui (43).

(205)

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad spaudimą darė ir reitingo agentūros, kurios siekė šių priemonių nuosavų lėšų dalies „savanoriško apsiribojimo“ ir rūpestingai šią dalį stebėjo.

(206)

Todėl reikia pabrėžti, kad palyginti plačiai išvystytos specialios pagrindinių nuosavų lėšų ir papildomų nuosavų lėšų hibridinės nuosavo kapitalo priemonės, kurias jau keliose šalyse turi kredito įstaigos, Vokietijoje tada dar neegzistavo, kai 1991 m. buvo nutarta perkelti Wfa į WestLB. 1993 m. WestLB turėjo laikytis tuo laiku įsigaliojusių griežtesnių kapitalo reikalavimų. Kai kurios iš šių priemonių buvo sukurtos tik nuo to laiko, kitos jau egzistavo, bet Vokietijoje buvo nepripažintos. Priemonės, kurios daugiausia egzistavo ir buvo naudojamos, buvo teisės gauti dalį pelno sertifikatai ir antraeilės prievolės (abi jos papildomos nuosavos lėšos; antroji priemonė pripažinta tik nuo 1993 m.). Todėl Wfa kapitalo palyginimas su tokio pobūdžio hibridinėmis priemonėmis, kurios dažniausiai buvo sukurtos tik vėliau ir iš dalies egzistuoja tik kitose šalyse, nėra įtikinantis. Taip pat ir pati Vokietija (netiesiogiai) atmeta tokį pasiūlymą ir pareiškia, kad Komisija šį atvejį turėtų vertinti remdamasi tomis aplinkybėmis, kurios egzistavo nutarimo priėmimo metu 1991 m. pabaigoje.

(207)

Vokietijos ekspertizėse yra pareikšta, jog WestLB banke bankrotas toks neįtikėtinas, kad į šią riziką tiesiog galima nekreipti dėmesio. Griežtai paisant šios argumentacijos, reikštų, kad finansuotojas už investiciją įmonėje, kuri dirba užtikrintai, neturėtų reikalauti valstybės nerizikingos paskolos kapitalo grąžai jokios rizikos maržos. Šitai, žinoma, neatitinka rinkos sąlygų. Net jeigu finansinės investicijos atveju bankroto rizika galėtų būti ir labai maža, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas vis tiek į tai atsižvelgtų. Jis reikalautų už tokio pobūdžio investicijas bankuose, kaip ir kitu „užtikrintų“ akcijų atveju, tam tikros priemokos.

(208)

Atsižvelgiant į abi nuosavo kapitalo priemones, kurios Vokietijos atliktame palyginime vaidina svarbiausią vaidmenį kaip artimiausi rekomenduojami dydžiai, būtent „Perpetual preferred shares“ ir teisės gauti dalį pelno sertifikatai, reikėtų pabrėžti kai kuriuos specifinius punktus. „Perpetual preferred shares“ kai kuriose šalyse yra laikomos pagrindinėmis nuosavomis lėšomis (pagrindiniu kapitalu), bet Vokietijoje nei anksčiau, nei dabar tokiomis nėra pripažintos. Teisės gauti dalį pelno sertifikatai laikomi tik papildomomis nuosavomis lėšomis, o Wfa kapitalas turi pagrindinių nuosavų lėšų bruožų. Todėl Wfa kapitalas WestLB bankui yra naudingesnis, nes jis, šio kapitalo padedamas, gali gauti papildomų nuosavų lėšų (pvz., teisės gauti dalį pelno sertifikatus) iki tokio dydžio, kad taip išplėstų nuosavų lėšų bazę. Jeigu po nuostolingų metų būtų vėl pelningi metai, tai iš pradžių būtų papildyti iki nominalios vertės teisės gauti dalį pelno sertifikatai, o tik paskui Wfa kapitalas. Be to, Wfa kapitalu disponuoja WestLB neribotą laiką, o teisės gauti dalį pelno sertifikatai paprastai apyvartoje būna dešimt metų. Be to, dar kartą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didžiulė kapitalo investicijos apimtis yra netipinė, ir nuostolių atveju reikėtų atsižvelgti į su tuo siejamą eiliškumą. Kadangi Wfa turto dalis yra gana didelė, tai susidarius didesniems nuostoliams, palyginti greitai ją būtų pradėta naudoti.

(209)

Dėl visų šių priežasčių Komisijos nuomonė yra tokia, kad Vokietijos atliktas palyginimas su hibridinėmis nuosavo kapitalo priemonėmis dėl Wfa kapitalo ypatybių yra netinkamas kaip pagrindas tinkamam atlygiui už Wfa kapitalą nustatyti (44).

(210)

Atsižvelgdama į ryšį tarp Wfa kapitalo ir kitų nuosavo kapitalo priemonių, BdB pareiškė, kad eiliškumo susitarimas Pagrindinėje sutartyje tarp WestLB akcijų savininkų negalioja, nes jis sukelia sunkumų tretiesiems asmenims, kur susitarta, kad Wfa specialieji rezervai, esant WestLB nuostoliams, gali būti panaudojami pagal eiliškumą tik po kito WestLB nuosavo kapitalo. Būtų galima vadovautis Vokietijos Vyriausybės ir WestLB argumentais, jog susitarimas susijęs tik su santykiais tarp Wfa specialiųjų rezervų ir kitų akcijų savininkų pateiktų pagrindinių nuosavų lėšų, t. y. tarp pagrindinio kapitalo ir rezervų, tačiau neketinama Wfa kapitalo padaryti antraeiliu po papildomų nuosavų lėšų – teisės gauti dalį pelno sertifikatų ir antrinių prievolių.

(211)

Su Vokietijos ir WestLB argumentais dėl likvidumo išlaidų iš principo būtų galima ir sutikti. „Normali“ kapitalo investicija bankui sukuria tiek likvidumą, tiek nuosavų lėšų bazę, kuri bankų priežiūros teisiniu požiūriu yra reikalinga jo veiklos plėtrai. Kad visa apimtimi panaudotų kapitalą, t. y., kad savo 100 % pagal riziką įvertintus aktyvus išplėstų faktoriumi 12,5 (t. y. 100 dalinamas iš 8 % mokumo koeficiento), bankas turi 11,5 karto papildomai finansuoti finansų rinkose. Paprastai sakant, skirtumas iš 12,5 karto gautų ir 11,5 karto mokėtų palūkanų už šį kapitalą, atėmus kitas banko išlaidas (pvz., administravimo sąnaudas), duoda pelną už nuosavą kapitalą (45). Kadangi WestLB banko Wfa kapitalas iš pradžių nesukuria jokio likvidumo, nes perkeltas Wfa turtas ir visos pajamos pagal įstatymą skiriamos būsto statybai remti, tai WestLB turi plėsti papildomas finansavimo išlaidas iki kapitalo sumos dydžio, jeigu jis priima reikiamas lėšas finansų rinkose, kad panaudotų visas veiklos galimybes, kurios atsiveria jam per papildomą nuosavą kapitalą, t.y. kad išplėstų pagal riziką įvertintą turtą 12,5 karto kapitalo sumos (arba egzistuojantį turtą išlaikyti tokio dydžio) (46). Dėl šių papildomų išlaidų, kurios normalaus nuosavo kapitalo atveju nesusidaro, tinkamam atlygiui apskaičiuoti reikia taikyti atitinkamą nuolaidą. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas negali tikėtis gauti tokio pat atlygio kaip už kapitalo investiciją grynaisiais pinigais.

(212)

Tačiau Komisija, kitaip negu WestLB ir Vokietija, yra tos nuomonės, kad reikia atsižvelgti ne į bendrą refinansavimo palūkanų normą. Refinansavimo išlaidos yra eksploatacinės sąnaudos ir sumažina apmokestinamas pajamas. Vadinasi, banko neto rezultatas sumažėja ne papildomai sumokėtų palūkanų suma. Dalis šių sąnaudų yra kompensuojama būtent per mažesnį įmonių mokestį. Tik į neto sąnaudas reikia atsižvelgti kaip į papildomą WestLB banko naštą dėl perkeltojo kapitalo specifinio pobūdžio. Apskritai Komisija pripažįsta, kad WestLB bankui susidaro papildomų „likvidumo išlaidų“, kurių dydis yra „refinansavimo išlaidos atėmus mokesčius“.

(213)

Tinkamą atlygį už 2,5 mlrd. Vokietijos markių sumą, be abejo, galima apskaičiuoti įvairiais būdais. Tačiau, kaip tuoj bus paaiškinta, visi būdai atlygiui už pateiktą įstatinį kapitalą apskaičiuoti remiasi svarbiausiais principais. Šių principų pagrindu Komisija atlieka apskaičiavimą dviem žingsniais: pirmiausia apskaičiuojamas minimalus atlygis, kurio investuotojas tikėtųsi už (hipotetinę) įstatinio kapitalo investiciją į WestLB. Paskui yra patikrinama, ar rinkoje dėl nagrinėjamo sandorio savybių būtų susitarta dėl maržos ar nuolaidos, ir ar prireikus, Komisija galėtų atlikti metodiškai pakankamai nelengvą kvantifikavimą.

(214)

Tikėtina investicijos kapitalo grąža ir investicijos rizika yra esminiai determinantai, kuriuos taiko rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas. Norėdamas nustatyti šių dviejų elementų dydį, investuotojas į savo apskaičiavimus įtraukia visą turimą įmonės ir rinkos informaciją. Apskaičiuodamas jis remiasi istorinėmis vidutinėmis kapitalo grąžomis, kurios apskritai yra atramos taškas ir būsimam įmonės produktyvumui numatyti, taip pat ir investavimo laikotarpiu įmonės taikomo veiklos modelio, strategijos ir įmonės vadybos kokybės analize arba santykine konkrečios ūkio šakos prognoze.

(215)

Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas tik tada investuos, jeigu investicija, palyginti su kapitalo panaudojimo alternatyvomis, duos didesnę kapitalo grąžą arba bus mažesnė rizika. Vadinasi, investuotojas neinvestuos į įmonę, kurioje tikėtina kapitalo grąža mažesnė negu kitų panašaus rizikos profilio įmonių tikėtina vidutinė kapitalo grąža. Šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad priimtam investicijos planui yra pakankamos alternatyvos, kurios žada didesnę kapitalo grąžą, esant tokiai pačiai rizikai.

(216)

Yra įvairių metodų, leidžiančių nustatyti tinkamą mažiausią atlygį. Tai patys įvairiausi finansavimo apskaičiavimų variantai, iki pat CAPM metodo. Norint parodyti įvairius apskaičiavimus, tikslinga atskirti du komponentus, būtent: nerizikingą kapitalo grąžą ir priklausomą nuo projekto specifinę rizikos premiją:

mažiausia tinkama rizikingos investicijos kapitalo grąža

=

nerizikinga bazinė norma + rizikingos investicijos rizikos premija.

Todėl mažiausia tinkama rizikingos investicijos kapitalo grąža gali būti apibūdinama kaip nerizikingos kapitalo grąžos normos ir papildomos rizikos premijos už specifinės investicinės rizikos prisiėmimą suma.

(217)

Pagal tai kiekvieno grąžos nustatymo pagrindas yra nerizikingos nuostolių atžvilgiu investicijos formos su spėjama nerizikinga kapitalo grąža egzistavimas. Paprastai nerizikingai bazinei normai nustatyti yra pasitelkiama tikėtina valstybės emitentų išleistų į apyvartą vertybinių popierių su tvirtai nustatytomis palūkanomis kapitalo grąža (kitaip tariant, tokiais vertybiniais popieriais besiremiantis indeksas), nes jie yra investicijų formos su panašia nedidele rizika. Tačiau skirtumų tarp įvairių metodų yra apskaičiuojant rizikos premijas:

mažiausia kapitalo grąža

=

nerizikinga bazinė norma + (rinkos rizikos premija × beta)

Nuosavo kapitalo investicijos rizikos premija gaunama padauginus rinkos rizikos premiją iš beta faktoriaus (rinkos rizikos premija × beta). Beta faktoriumi kvantifikuojamas (nustatomas kiekybinis įvertinimas) vienos įmonės rizikos santykis su visų įmonių bendra rizika.

(218)

CAPM metodas yra dominuojantis biržoje užsiregistravusių didelių įmonių investicijų grąžos apskaičiavimo metodas. Kadangi WestLB nėra biržoje užsiregistravusi įmonė, tiesiogiai išvesti jos beta faktorių neįmanoma. Todėl CAPM metodą taikyti galima tik įvertinus beta faktorių.

(219)

Komisijai pateikti šeši ekspertizės aktai, kuriuose rizikos premija ir bendra investicijos grąža buvo apskaičiuoti įvairiais metodais, be to, visuose ekspertizės aktuose Wfa perkėlimo į WestLB rizikos premija apskaičiuota ne tiesiogiai, bet imant pagrindu (hipotetinę) įstatinio kapitalo investiciją į WestLB.

(220)

Toliau esančiame grafike yra apibendrinti šių ekspertizės aktų rezultatai. Taikant minėtus metodus rizikingos investicijos tikėtinai grąžai apskaičiuoti, gaunami tokie mažiausios kapitalo grąžos dydžiai pagrindinio kapitalo investicijai į WestLB:

(221)

Pateikti ekspertizės aktai ir nuomonės leidžia daryti išvadą, kad mažiausia (hipotetinė) pagrindinio kapitalo, investuojamo į WestLB svarbiu perkėlimo laikotarpiu, grąža yra nuo 10 % iki 13 % (47). Tik du ekspertizės aktai remiasi aiškiai didesne mažiausia kapitalo grąža. Pokalbiuose tarp skundo pateikėjos BdB, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės ir banko „WestLB AG“ 2004 m. liepą 10,19 % dydžio norma buvo laikoma kaip tinkamas atlygis. Šis dydis taikomas būtent šiame apskaičiuotame rinkos sektoriuje. Todėl Komisija, skirtingai nuo savo pirmojo 1999 metais dėl WestLB priimto sprendimo, kuriame ji pagrindu ėmė 12 % minimalų atlygį per metus, apsisprendė patvirtinti šalių apskaičiuotą 10,19 % metinę normą, kaip rinkoje įprastą metinį atlygį už investiciją (panašią į įstatinio kapitalo investiciją) į WestLB1991 m. gruodžio 31 d. Komisija kaip tinkamą mažiausią atlygį už Wfa turto perkėlimą galiausiai nustatė 10,19 % metinę normą (po įmonės mokesčio ir iki investuotojų mokesčio atskaitymo).

(222)

Procedūros pradžioje WestLB nurodė, kad dėl jo finansinės struktūros refinansavimo išlaidos turto perkėlimo laikotarpiu būtų sudariusios 9,2 %. Vykdydami procedūrą, daugelyje savo raštų ir pokalbių WestLB ir Vokietija įvardijo 7,0 % ir 7,5 % dydžio refinansavimo normas (48). Savo pranešime ekspertizės šalys pagrindu ėmė 7,15 % dydžio normą, kuri atitinka jų apskaičiuotą ilgalaikę nerizikingą bazinę palūkanų normą 1991 m. gruodžio 31 d. Be to, šalys vieningai susitarė priimti 50 % dydžio bendrą mokesčių normą. Pagal tai šalys nustatė 3,57 % dydžio neto refinansavimo normą Wfa kapitalui, skirtam konkurencinei veiklai remti, o kartu ir atitinkamą likvidumo nuolaidą.

(223)

Remdamasi tuo faktu, kad įvardytos sumos sutampa su jau prieš tai Vokietijos minėtomis, Komisija neturi jokios dingsties laikyti jų netinkamomis ir ima šias sumas kaip pagrindą pagalbos elementui apskaičiuoti. Jau savo pirmajame sprendime dėl WestLB Komisija Vokietijos federalinėms dešimties metų trukmės paskoloms buvo patvirtinusi ilgalaikę nerizikingą normą, kuri 1991 m. pabaigoje sudarė 8,26 %, kaip minimalų bruto refinansavimo išlaidų dydį. Ši palūkanų norma siejama tik su nustatyta data, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad Wfa turtas turėtų būti suteiktas WestLB ilgam laikui. Todėl šalys, diskutuodamos apie ilgalaikę nerizikingą pagrindinę (bazinę) palūkanų normą, atsisakė taikyti su nustatyta data siejamą, perkėlimo laikotarpiu rinkoje stebimą nerizikingą kapitalo grąžą per tvirtai nustatytą investicinį laikotarpį, nes taip samprotaujant būtų visiškai nekreipiama dėmesio į reinvesticijos riziką, t.y. nerizikingos palūkanų normos dydžio pakartotinės investicijos riziką, pasibaigus investicijos laikotarpiui. Šalių nuomone, geriausiai į investicijos riziką bus atsižvelgta tada, kai pagrindu yra imamas indeksas „Total Return Index“. Todėl šalys rėmėsi Vokietijos biržos „Deutsche Börse AG“ nustatytu indeksu „REX10 Performance Index“, kuris atspindi Vokietijos Federacinės Respublikos dešimties metų trukmės paskolų investicijos procesus. Šiuo atveju taikoma indeksų serija apima atitinkamą metų pabaigos būklę pagal indeksą „REX10 Performance Index“ nuo 1970 m. Po to šalys apskaičiavo metinę kapitalo grąžą, kuri atspindi 1970–1991 m. laikotarpio tendenciją pagal taikomą indeksą „REX10 Performance Index“, ir taip nustatė anksčiau minėtą 7,15 % (1991 m. gruodžio 31 d.) dydžio nerizikingą bazinę palūkanų normą.

(224)

Atsižvelgiant į tai, kad investicija į WestLB turėtų būti ilgalaikė, toks būdas nerizikingai bazinei palūkanų normai nustatyti šiuo konkrečiu atveju pasirodo tinkamas. Šis apskaičiavimui taikomas indeksas „REX10 Performance Index“ taip pat yra laikomas visuotinai pripažintu duomenų šaltiniu. Todėl pagal tai apskaičiuotos nerizikingos bazinės palūkanų normos yra tinkamos.

(225)

Todėl ir Komisija šiuo atveju apsisprendė imti pagrindu šalių apskaičiuotą ilgalaikę nerizikingą 1991 m. gruodžio 31 dienos 7,15 % dydžio palūkanų normą, kaip mažiausią bruto refinansavimo išlaidų dydį. Tuometiniu perkėlimo laikotarpiu esant 50 % (49) dydžio bendrai mokesčių normai, Komisija nustato taip pat ir neto refinansavimo normą, o kartu ir 3,75 % dydžio metinę likvidumo nuolaidą Wfa kapitalui, kuris skirtas konkurencinei veiklai remti.

(226)

Dažniausiai nustatant atlygį, į netipines aplinkybes, rodančias, jog įstatinio kapitalo investicijos į atitinkamą įmonę nesutampa su įprastais atvejais, yra atsižvelgiama taikant atitinkamus priedus (maržas) arba nuolaidas. Todėl reikia patikrinti, ar atsižvelgiant į aplinkybes, ypač į Wfa perkėlimo konkretų rizikos pobūdį, yra pagrindo taikyti ką tik apskaičiuotą 10,19 % dydžio mažiausią atlygį, kurio tikėtųsi privatus investuotojas iš (hipotetinės) įstatinio kapitalo investicijos į WestLB, ir, be to, ar gali Komisija imtis metodiškai pakankamai išsamaus kvantifikavimo. Dėl to yra verta daryti patikrinimą šiais trimis aspektais: pirma, neįvykusi naujų akcijų bei su tuo susijusių balso teisių emisija, antra, neeilinė perkeliamo turto apimtis ir, trečia, investicijos nepakeičiamumas.

(227)

Perkeliant Wfa, Žemė neįgijo jokių papildomų balso teisių. Atsisakydamas balso teisės, finansuotojas praranda galimybę daryti įtaką banko administracijos sprendimams. Jeigu Žemės balso teisės būtų buvusios padidintos, Žemė turėtų daugiau kaip 70 % balso teisių. Tai reikštų, jog iš mažumos savininko (42 % nuosavybės dalis) Žemė būtų tapusi daugumos savininku. Kaip kompensaciją už tai, kad atsiranda didesnė nuostolių rizika, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas (net, jeigu rizika būtų sumažinta vidaus susitarimu su kitais akcijų savininkais) pareikalautų didesnio atlygio. Tai aiškiai matyti iš balso teisės neturinčių privilegijuotųjų akcijų. Už balso teisės atsisakymą yra siūlomos didesnės palūkanos, taip pat ir aptarnavimo pirmenybė. Remiantis padidintu atlygiu už privilegijuotąsias akcijas, palyginti su paprastosiomis akcijomis, ir suderinus su skundo pateikėja BdB, Šiaurės Reino-Vestfalijos žeme ir banku „WestLB AG“, kurie 2004 m. liepą vykusių tarpusavio aptarimų rezultatu laiko 0,3 % dydžio metinę normą (atskaičius mokesčius) tinkama, Komisija savo ruožtu laiko tinkama metine marža mažiausiai 0,3 % (atskaičius įmonės mokesčius).

(228)

Apie perkeliamo turto apimtį ir įtaką, kurią tai turėjo WestLB bankui Mokumo direktyvos požiūriu, jau buvo minėta pirmiau. Perkėlus Wfa įstaigos turtą, pagrindinis WestLB kapitalas padvigubėjo, ir padvigubėjo be klientų pritraukimo ir administracinių išlaidų. Šiuo atveju didelė Wfa turto apimtis buvo įvertinta kaip vienas, jei ne vienintelis ir esminis, iš sandorio pagrindinio kapitalo panašumo požymių. Iš naujo įvertinus Wfa įstaigos perkelto turto apimtį pagal maržos dydį, šis požiūris būtų neleistinai pavadintas „dvigubu“. Todėl Komisija šiuo atveju, skirtingai nuo savo pirmojo sprendimo dėl WestLB, atsisako maržą vertinti apimties požiūriu.

(229)

Galiausiai atkreipiamas dėmesys į investicijos nepakeičiamumą, kitaip tariant, kai negalima bet kuriuo metu vėl paimti iš bendrovės investuotą kapitalą. Paprastai finansuotojas nuosavo kapitalo priemonę gali parduoti rinkoje tretiesiems asmenims ir taip užbaigti savo investiciją. Dažniausiai įstatinio kapitalo investicija vyksta taip: investuotojas investuoja turtą į balanso aktyvus (ar tai būtų grynųjų pinigų, ar materialioji investicija). Paprastai pasyvų pusėje tą investiciją atitinka susitarimu nustatomos investuotojo naudai dalys, pvz., akcinėje bendrovėje tai yra akcijos. Šias akcijas jis gali parduoti tretiesiems asmenims. Tačiau jis negali vėl atsiimti savo anksčiau investuoto turto vertės. Mat šis turtas dabar priskaičiuojamas prie bendrovės garantinio nuosavo kapitalo, kuriuo įmonė atsako, ir jai neleidžiama juo disponuoti. Tačiau finansuotojas galėtų realizuoti dabartinę ekonominę vertę savo akcijas parduodamas. Taip jo kapitalo investicija būtų pakeičiama. Dėl ypatingų Wfa turto perkėlimo aplinkybių Žemė tokios galimybės neturi. Vis dėlto Komisija, skirtingai nuo savo pirmojo sprendimo dėl WestLB, šiuo atveju nemato jokio pagrindo didinti maržą. Nors Žemė ir negalėjo realizuoti dabartinės ekonominės investicijos vertės laisvo susitarimo būdu, tačiau iš esmės galimybė teisiškai pagrįstai atsiimti iš WestLB banko Wfa turtą ir, atsižvelgiant į aplinkybes, iš naujo investuoti į kitas įstaigas ir gauti didesnę kapitalo grąžą vis dėlto buvo.

(230)

0,3 % mažiausią metinę kapitalo grąžos maržą (atskaičius mokesčius) Komisija laiko tinkama, kad būtų galima atsisakyti papildomų balso teisių (50).

(231)

Turint akcijų, atlygis tiesiogiai priklauso nuo įmonės rezultatų (pelno) ir iš esmės išreiškiamas dividendais bei suteikta galimybe dalyvauti įmonės vertės augime (pvz., kylant akcijų kursui). Žemė gauna bendrą (suminį) atlygį, kuriame turėtų atsispindėti abu šie atlygio už „įprastą“ kapitalo investiciją aspektai. Galima būtų teigti, kad bendras nustatytas pastovus atlygis, kurį Žemė gauna vietoj tiesiogiai su WestLB banko pelnu susijusio atlygio, turi pranašumą, kuris pateisina kintamojo atlygio normos sumažinimą. Ar toks tvirtai nustatytas bendras atlygis iš tikrųjų yra palankesnis už kintantį, susijusį su pelnu, priklauso nuo būsimų įmonės rezultatų. Jeigu jie pablogėja, tai bendra (suminė) norma finansuotojui yra naudinga, bet jei jie pagerėja, tada ji yra nuostolinga. Vis tik faktinė raida vėliau neturėtų lemti sprendimo dėl investicijos. Šiuo atveju reikėtų suabejoti ir dėl to, kad, esant nuostoliams, nebūtų išmokėtas joks bendras atlygis, o sprendimą dėl papildomų bendrų išmokų priima WestLB. Bendras (suminio) atlygio pobūdis yra nenaudingas finansuotojui tuo, kad jis būtų sutikęs su šio atlygio sumažinimu. Atsižvelgdama į visas aplinkybes, Komisija teigia, kad dėl šios priežasties atskirojo atlygio normos mažinti nereikia.

(232)

Reikėtų taip pat paminėti, kad dėl išmokamo bendro atlygio už įneštą kapitalą įmonė ir finansuotojas paprastai susitaria tarpusavyje. Tačiau šiuo atveju dėl WestLB privalomo išmokėti atskiro atlygio dydžio akivaizdžiai buvo susitarta tarp WestLB akcijų savininkų, o tai nėra įprasta. Bendro atlygio dydis turėtų priklausyti ne nuo to, ką yra pasirengę patvirtinti kiti akcijų savininkai, bet nuo rizikos, tenkančios Žemei bei nuo naudingumo WestLB bankui. Vokietija nepateikė jokių dokumentų apie derybas dėl bendro atlygio nė apie jo dydžio apskaičiavimą. Vokietija, be abejo, sutinka su tuo, jei ji nurodo, kad tam, kad Komisija pripažintų pagalbą teisėta, lemiamą reikšmę turi vien tik rezultatas, t. y. atskiro atlygio dydis, o ne tai, kaip jis buvo pasiektas. Tačiau Komisijos požiūriu, būdas, kaip buvo nustatytas bendras atlygis, ir kokį vaidmenį čia suvaidino argumentai, gali parodyti, kokiu mastu Žemė elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas.

(233)

Be to, WestLB akcijų savininkai toliau buvo susitarę, kad bendras atlygis turėtų būti nustatytas tik tada, kai bus pateikti WestLB metiniai finansiniai rezultatai nuo 1992 m. Komisijos nuomone, finansiniai banko rezultatai neturėtų būti svarbūs bendro atlygio dydžiui nustatyti. Toks atlygis kaip tik neturėtų priklausyti nuo WestLB gauto faktinio pelno, bet nuo rizikos dydžio Žemei ir nuo turto perkėlimo potencialios naudos bankui. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas nebūtų pasirengęs priimti mažesnio bendro atlygio dėl blogų įmonės rezultatų. Toks susitarimas rodo, jog elgsena neatitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo požiūrio.

(234)

Per pradinį Komisijos apskaičiavimų etapą įvyko skundo pateikėjos ir WestLB derybos, kurių tikslas buvo, nevykdant procedūros pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį, o remiantis bendru pagrindu rasti sprendimą, t. y. nustatyti rinkos požiūriu pagrįstą tinkamą atlygį. Šie pokalbiai nedavė jokio rezultato. Tačiau per šias derybas WestLB pasiūlė papildomai suteikti Žemei prie jau esamo 0,6 % bendro (suminio) atlygio teisę WestLB likvidavimo atveju gauti tinkamą žalos atlyginimą už vertės augimą, apie kurį WestLB sužinojo išplėsdamas savo komercinę veiklą dėl Wfa turto perkėlimo; kitaip sakant, Žemei būtų suteikta papildoma dalis WestLB banko atvirųjų ir neskelbiamųjų rezervų. Šios aplinkybės rodo, kad investuoto kapitalo vertė WestLB bankui buvo iš tikrųjų didesnė už ją atitinkantį atlygį, dėl kurio buvo susitarta. Tačiau dėl tokio pobūdžio likvidacinės vertės dalies vis dėlto nebuvo susitarta. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas taip pat nebūtų priėmęs tokio hipotetinio „atlygio“, nes ilgalaikės investicijos į tokią įmonę kaip WestLB atveju jis niekuomet nebūtų sugebėjęs gauti iš jo pelno; todėl jis būtų jam bevertis.

(235)

Remdamasi visais šiais samprotavimais ir suderinusi su skundo pateikėja BdB, Šiaurės Reino-Vestfalijos Žeme ir banku „WestLB AG“, Komisija padarė išvadą, kad tinkamas atlygis už minimą kapitalą sudarytų 6,92 % (atskaičius įmonės mokesčius), būtent 10,19 % (atskaičius įmonės mokesčius) būtų tinkama minėtos investicijos kapitalo grąža, įskaitant 0,3 % dydžio maržą (atskaičius įmonės mokesčius) už sandorio ypatybes, atskaičius 3,75 % (po įmonės mokesčių) dėl finansavimo sąnaudų, kurias patyrė WestLB dėl to, kad perkeliamas turtas buvo nelikvidus.

(236)

Kaip jau minėta, taip pat ir 3,4 mlrd. Vokietijos markių (1,74 mlrd. eurų) dydžio nuosavo kapitalo dalis WestLB bankui turi materialią vertę, o jos ekonominę funkciją galima būtų palyginti su laidavimu arba garantija. Norėdamas išvengti tokio pobūdžio rizikos, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas būtų pareikalavęs tinkamo atlygio.

(237)

Savo Nutarime pradėti procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį Komisija nurodė 0,3 % dydžio normą, kurią Vokietija įvardijo kaip tinkamus laidavimo komisinius tokiam bankui kaip WestLB. Todėl reikėtų ypatingai atsižvelgti į du veiksnius. Pirma, 3,4 mlrd. Vokietijos markių (1,74 mlrd. eurų) suma viršija tai, ką paprastai padengia tokio pobūdžio banko laidavimai. Antra, banko laidavimai paprastai būna susiję su tam tikromis transakcijomis ir terminuoti. Wfa įstaigos specialieji rezervai, priešingai, suteikiami disponuoti WestLB bankui neribotą laiką. Abu veiksniai reikalauja atlygio padidinimo maždaug iki 0,5–0,6 %. Kadangi garantinės premijos paprastai yra įmonės išlaidos ir todėl sumažina apmokestinamą pelną, taip pat ir atlygį, kuris mokamas Žemei už Wfa įstaigos kapitalą, bet išmokamas iš pelno atskaičius mokesčius, todėl ši norma turi būti atitinkamai pritaikyta. Visa tai įvertinusi, Komisija išreiškė nuomonę, kad 0,3 % dydžio atlygio norma, atskaičius mokesčius, tokios rūšies kapitalui yra teisingas atlygis.

(238)

Vokietijos valdžios institucijos pareiškė, kad tikroji perkėlimo priežastis buvo potencialios sinergijos, o ne WestLB banko nuosavo kapitalo padidinimas. Visiškai įmanoma, kad svarstymai apie būsto statybos rėmimo efektyvumą prasidėjo jau aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tačiau, nepaisant šių varginančių diskusijų, kapitalas nebuvo perkeltas iki 1991 metų, nors tada WestLB banko kapitalo poreikis vertė viešuosius savininkus imtis tuo klausimu kokių nors priemonių. Iš dokumentų, ypač iš susijusių su Kapitalo perkėlimo įstatymu (Übertragungsgesetz), tokių kaip įstatymo pagrindimas, arba iš protokolų apie Landtago debatus, visiškai aiškėja, kad tikrasis kapitalo perkėlimo tikslas buvo sukurti WestLB bankui nuosavo kapitalo pagrindą, suderintą su naujais mokumo potvarkiais. Sinergijos buvo traktuojamos kaip teigiamas (šalutinis) poveikis, tačiau šiuo laikotarpiu jos tikrai nebuvo pagrindinė sandorio priežastis.

(239)

Vokietijos valdžios institucijos ir WestLB pareiškė, kad Žemė gavo ne tik 0,6 % atlygį už 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) sumą, bet dar ir daugiau – sinergijos poveikio dėka, perkėlus bei prijungus Wfa ir WestLB bankui perėmus pensinius Wfa įstaigos 33 mln. Vokietijos markių (17 mln. eurų) įsipareigojimus – kasmet gaudavo maždaug 30 mln. Vokietijos markių (15 mln. eurų) pelno. Sinergijų lemtas santaupas reikėtų susieti su Wfa įstaigos ir buvusio WestLB būsto statybos rėmimo skyriaus sujungimu, kai dėl tokio lėšų taupymo atsirado galimybė organizaciniu požiūriu sugriežtinti Žemės būsto statybos rėmimą ir sumažinti personalą.

(240)

Sinergijos yra normalus susivienijimo rezultatas. Žinoma, neaišku, kaip reikėtų suderinti tokį sinergijos poveikį su Žemės taikoma uždaro ciklo koncepcija ir Wfa konkurenciniu neutralumu. Jeigu sinergijos įmanomos tik po kapitalo perkėlimo, nors abu ūkiniai vienetai aiškiai liko atskirti vienas nuo kito, susijungus Wfa su WestLB būsto statybos rėmimo skyriumi, kuris jau anksčiau dirbo vien tik Wfa įstaigai, ar nereikėtų manyti, kodėl tokios sinergijos negalėtų būti įmanomos ir be perkėlimo.

(241)

Be to, kai Wfa įstaigai susidaro tokio pobūdžio sinergijų ir santaupų, tai yra naudinga ir būsto statybos rėmimo skyriui, nes sumažėja išlaidos (kartu ir Žemei), tačiau tai negali būti traktuojama kaip pagrindinių nuosavų lėšų suteikimo atsakomoji paslauga WestLB bankui. Kadangi dėl šių sinergijų WestLB bankui nei sumažėja perkelto kapitalo tinkamumas jį panaudoti, nei padidėja perkėlimo sąlygotos išlaidos, todėl sinergijos jokiu būdu negalėtų turėti jokios įtakos atlygio, kurio galėtų pareikalauti iš banko už suteiktą nuosavą kapitalą pagal rinkos ekonomikos principus veikiantis finansuotojas, dydžiui. Taip pat ir realios sinergijų lemtos naudos atveju kiekvienas konkurentas, spaudžiamas konkurencijos, būtų buvęs priverstas „sumokėti“ Žemei už finansinę priemonę (Wfa) prie tinkamo atlygio už suteiktą nuosavą kapitalą papildomai dar ir tokios naudos formos „atlygį“.

(242)

Beje, sinergijos paprastai susidaro dėl susijungimo abiejose susijungusiose įmonėse. Sunku suprasti, kodėl WestLB iš viso neturėtų pasipelnyti iš šių pranašumų.

(243)

Jeigu WestLB už Wfa pensinius įsipareigojimus mokėtų įmokas ir dėl to sumažėtų Wfa metinės išlaidos, tai tokios įmokos negalėtų būti traktuojamos kaip dėl susijungimo susidariusios sinergijos. Tačiau tos įmokos galėtų būti laikomos netiesioginiu WestLB atlygiu Žemei. Pranašumų turėtų atsirasti remiant būsto statybą, todėl padidėtų ten turimos lėšos.

(244)

Todėl Komisija mano, kad susidaręs sinergijų poveikis nėra WestLB banko Wfa įstaigai sumokėtas atlygis už perkėlimą, tačiau ji yra pasirengusi WestLB banko 1992 m. Wfa įstaigai už pensijų išlaidas sumokėtą 33 mln. Vokietijos markių (17 mln. eurų) sumą laikyti WestLB banko už perkėlimą sumokėto atlygio dalimi.

(245)

Beje, priešingai ekspertizės šalių pranešime išdėstytai nuomonei, Komisija priėjo išvadą, kad apskaičiuojant pagalbos elementą, 2002 metai taip pat turi būti įtraukti, tai yra dalimis iki 2002 m. rugpjūčio 1 d. Kaip tik Vokietija pakartotinai pareiškė, kad pagal balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos direktyvas teisiškai pagrįstai nustatyto Wfa įstaigos priskyrimo prie banko „Landesbank Nordrhein-Westfalen“2002 m. sausio 1 d. atgalinį veikimą reikia traktuoti kaip pagalbos fakto panaikinimą 2002 m. sausio 1 d. Nepaisant balanso teisinio poveikio, Wfa kapitalas iš tikrųjų iki 2002 metų rugpjūčio 1 d. buvo WestLB dispozicijoje konkurencinei veiklai remti. Čia svarstomam klausimui tai yra lemiamas aspektas.

(246)

Labiausiai neįtikinantis tas priekaištas, kad ne tik Wfa ir rėmimo sričių pelnas, bet ir visų viešųjų įkeitimo lakštų veiklos pelnas dėl reorganizavimo jau iki 2002 m. sausio 1 d. perėjo Žemės bankui „Landesbank“, ir šie WestLB patirti pelno nuostoliai, kuriuos reikėtų vertinti kaip tiesiogiai susijusius su Wfa ateitimi, buvo aiškiai didesni negu tinkamas atlygis už Wfa kapitalą, kas turėtų būti pripažinta kaip tinkama kompensacija. Komisija padarė išvadą, kad nuostolis, susidaręs dėl rėmimo veiklos bei viešosios įkeitimo lakštų veiklos atskyrimo, neatspindi atlygio, sumokėto už Wfa įstaigos kapitalo naudojimą iki 2002 m. rugpjūčio 1 dienos. Wfa kapitalas parėmė ne tik rėmimo veiklą bei viešąją įkeitimo lakštų veiklą, bet ir visą WestLB konkurencinę veiklą. Vadinasi, WestLB privalo išmokėti 6,92 % dydžio atlygį dalimis iki 2002 m. rugpjūčio 1 dienos.

(247)

Remdamasi anksčiau pateiktais apskaičiavimais, Komisija laiko 6,92 % dydžio metinį atlygį, atskaičius mokesčius, už tą dalį kapitalo, kurią WestLB galėjo panaudoti savo komercinei veiklai paremti, o būtent 2,5 mlrd. Vokietijos markių (1,28 mlrd. eurų) sumą iki 1993 m. pabaigos, ir 0,3 %, atskaičius mokesčius, už skirtumą tarp šios dalies ir tos dalies, kurią WestLB savo balanse parodo kaip nuosavo kapitalo dalį – 5,9 mlrd. Vokietijos markių (3,02 mlrd. eurų) sumą, taigi 3,4 mlrd. Vokietijos markių (1,74 mlrd. eurų) iki 1993 m. pabaigos, kaip atitinkantį rinkos sąlygas.

(248)

WestLB sumokėjo 0,6 % dydžio atlygį vien už tą sumą, kurią jis galėjo panaudoti savo komercinei veiklai paremti. Šis atlygis pirmą kartą buvo sumokėtas 1993 metais. Komisija, kaip pati anksčiau išdėstė, patvirtina 1992 metų WestLB mokėjimus už Wfa pensinius reikalavimus kaip papildomą atlygį Žemei.

(249)

Pagalbos elementas gali būti apskaičiuotas kaip skirtumas tarp faktinių išmokų ir išmokų, kurios atitiktų rinkos sąlygas.

(250)

5 lentelė. Pagalbos elemento apskaičiavimas