25.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 264/1

(1)

Vidaus vandenų keliai yra svarbi Bendrijos transporto tinklų dalis, o vienas iš bendros transporto politikos tikslų – skatinti vidaus vandenų transportą, kaip aprašyta Komisijos Baltojoje knygoje „Europos transporto politika 2010 m.: laikas nuspręsti“, tiek dėl ekonominio efektyvumo, tiek siekiant mažinti energijos sąnaudas bei transporto poveikį aplinkai.

(2)

Krovinių vežimo vidaus vandenų keliais statistika Komisijai reikalinga tam, kad ji galėtų stebėti ir rengti bendrą transporto politiką bei su regionų politika ir transeuropiniais tinklais susijusius transporto aspektus.

(3)

Statistiniai duomenys apie vidaus vandenų transportą renkami pagal 1980 m. lapkričio 17 d. Tarybos direktyvą 80/1119/EEB dėl krovinių vežimo vidaus vandenų keliais statistinių ataskaitų (2), kuri nebeatitinka dabartinių poreikių šioje srityje. Todėl reikia tą direktyvą pakeisti nauju dokumentu, kuris praplėstų jos taikymo sritį ir pagerintų jos efektyvumą.

(4)

Todėl Direktyva 80/1119/EEB turėtų būti panaikinta.

(5)

Bendrijos statistiniai duomenys apie visas transporto rūšis turi būti renkami remiantis bendromis sąvokomis ir bendrais standartais, kad transporto rūšis būtų galima kiek įmanoma geriau palyginti.

(6)

Vidaus vandenų transportas egzistuoja ne visose valstybėse narėse, todėl šis reglamentas taikomas tik toms valstybėms narėms, kuriose ši transporto rūšis egzistuoja.

(7)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. bendrų statistikos standartų, leisiančių teikti suderintus duomenis, sukūrimo, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, Bendrija gali patvirtinti priemones, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje numatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(8)

1997 m. vasario 17 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 322/97 dėl Bendrijos statistikos (3) pateikiama rekomenduojama šiuo reglamentu įvestų nuostatų sistema.

(9)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinas priemones reikėtų priimti pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (4).

(10)

Buvo konsultuojamasi su Statistikos programų komitetu, įsteigtu Tarybos sprendimu 89/382/EEB, Euratomas (5), kaip tai numatyta to sprendimo 3 straipsnyje,

a)

krovinių vežimui laivais, kurių dedveitas yra mažesnis kaip 50 tonų;

b)

laivams, pirmiausia skirtiems vežti keleivius;

c)

laivams, naudojamiems kaip keltai;

d)

laivams, kuriuos uosto administracija ir valstybinės valdžios institucijos naudoja tik nekomerciniais tikslais;

e)

laivams, naudojamiems tik bunkeravimui ar sandėliavimui;

f)

laivams, nenaudojamiems kroviniams vežti, pavyzdžiui, žvejybiniams laivams, gilintuvams (dragoms), plaukiojančioms dirbtuvėms, gyventi pritaikytiems laivams ir pramoginiams laivams.

a)

„laivybai tinkamas vandenų kelias“ – tai vandens ruožas, nesantis jūros dalimi, kuriuo gali plaukioti įprastai pakrauti ne mažesnės kaip 50 tonų keliamosios galios laivai. Šis terminas apima laivybai tinkamas upes ir laivybai tinkamus ežerus bei kanalus;

b)

„vidaus vandenų laivas“ – tai plaukiojantis laivas, sukonstruotas vežti krovinius arba skirtas viešajam keleivių vežimui laivybai tinkamais vidaus vandenų keliais;

c)

„laivo registravimo valstybė“ – tai valstybė, kurioje vidaus vandenų laivas įregistruotas.

a)

įvertinama pateiktos statistikos nauda Bendrijai, valstybėms narėms ir duomenų pateikėjams bei naudotojams, atsižvelgiant į išlaidas;

b)

įvertinama pateiktos statistikos kokybė;

c)

nustatomos sritys, kuriose, remiantis gautais rezultatais, galimi patobulinimai ir pakeitimai.

a)

vidaus vandenų transporto statistikos ribų pritaikymu (2 straipsnis);

b)

apibrėžimų pritaikymu ir papildomų apibrėžimų priėmimu (3 straipsnis);

c)

duomenų rinkimo taikymo srities pritaikymu ir priedų turiniu (4 straipsnis);

d)

duomenų perdavimo Komisijai (Eurostatui) tvarka, įskaitant keitimosi duomenimis standartus (5 straipsnis);

e)

Komisijos (Eurostato) rezultatų platinimo tvarka (6 straipsnis);

f)

metodologinių reikalavimų ir kriterijų rengimu ir skelbimu (7 straipsnis).

25.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 264/12

(1)

2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 2037/2000 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (3) hidrochlorfluorangliavandenilių (HCFC) kvotų paskirstymo baziniais metais laikomi 1999 m. HCFC rinka dešimtyje naujųjų valstybių narių nuo 1999 m. gerokai pakito – atsirado naujos bendrovės ir pakito užimamos rinkos dalys. Jei paskirstant HCFC kvotas tose naujosiose valstybėse narėse baziniais metais būtų laikomi 1999 m., didelė dalis bendrovių negautų importo kvotos. Tai galėtų būti laikoma šališkumu, ir taip galėtų būti pažeisti nediskriminavimo ir teisėtų lūkesčių principai.

(2)

Paprastai kvotos turėtų būti grindžiamos turimais naujausiais ir tiksliais skaičiais siekiant užtikrinti, kad naujosiose valstybėse narėse nebūtų išstumiama dalis importuojančių bendrovių. Todėl yra tinkama pasirinkti tuos metus, apie kuriuos turima naujausių duomenų. Siekiant geriausiai atspindėti komercinę HCFC rinkos padėtį dešimtyje naujųjų valstybių narių, skirstant kvotas tų valstybių narių bendrovėms turėtų būti remiamasi 2002 ir 2003 m. rinkos dalies vidurkiu.

(3)

Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 2037/2000,

„i)

nukrypstant nuo h punkto, kiekvienas gamintojas ir importuotojas Čekijos Respublikoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje užtikrina, kad apskaičiuotas hidrochlorfluorangliavandenilių kiekis, kurį jis pateikia į rinką arba naudoja savo reikmėms, išreikštas b, d, e ir f punktuose nurodytų apskaičiuotų kiekių procentine dalimi, neviršytų jų procentinės rinkos dalies 2002 ir 2003 m. vidurkio.“

25.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 264/13

(1)

Bendrijos teisės aktais aplinkosaugos srityje siekiama, inter alia, padėti išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę ir saugoti žmonių sveikatą, tokiu būdu skatinant tvarų vystymąsi.

(2)

Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje (3) pabrėžiama, kaip svarbu teikti pakankamai informacijos apie aplinką ir sudaryti veiksmingas galimybes visuomenei dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais, taip didinant atskaitomybę ir skaidrumą priimant sprendimus bei prisidedant prie visuomenės informuotumo ir paramos priimtiems sprendimams. Šioje programoje, kaip ir ankstesnėse (4), skatinama veiksmingiau įgyvendinti ir taikyti Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktus, įskaitant Bendrijos taisykles bei veiksmus prieš Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimus.

(3)

1998 m. birželio 25 d. Bendrija pasirašė Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTEEK) Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija). 2005 m. vasario 17 d. Bendrija patvirtino Orhuso konvenciją (5). Bendrijos teisės nuostatos turėtų atitikti tą Konvenciją.

(4)

Bendrija jau priėmė teisės aktus, kurie toliau plėtojami bei padeda siekti Orhuso konvencijoje nustatytų tikslų. Reikėtų nustatyti, kad Konvencijos reikalavimai būtų taikomi Bendrijos institucijoms ir organams.

(5)

Tris Orhuso konvencijoje numatytus ramsčius, t. y. teisę gauti informaciją, visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus ir teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, reikia reglamentuoti viename teisės akte ir nustatyti bendras nuostatas dėl tikslų ir sąvokų apibrėžimų. Tai padėtų racionalizuoti teisės aktus ir didinti Bendrijos institucijų ir organų priimtų įgyvendinimo priemonių skaidrumą.

(6)

Bendras principas yra toks, kad teisės, kurias garantuoja trys Orhuso konvencijos ramsčiai, yra taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, tautybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos.

(7)

Orhuso konvencija apibrėžia valdžios institucijas plačiąja prasme, remiantis pagrindine koncepcija, jog vykdant valdžios funkcijas turi būti užtikrintos asmenų ir jų organizacijų teisės. Todėl reikia, kad į reglamento taikymo sritį patenkančios Bendrijos institucijos ir organai būtų apibrėžti tiek plačiąja, tiek funkcine prasme. Laikantis Orhuso konvencijos, ji gali būti netaikoma Bendrijos institucijoms ir organams, jiems vykdant teismines ar teisėkūros funkcijas. Tačiau siekiant nuoseklumo su 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (6) nuostatos dėl teisės gauti informaciją apie aplinką turėtų būti taikomos institucijoms ir organams, vykdantiems teisėkūros funkcijas.

(8)

Šiame reglamente informacijos apie aplinką sąvokos apibrėžimas apima bet kokia forma pateiktą informaciją apie aplinkos būklę. Šios sąvokos apibrėžimas, kuris buvo suderintas su 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 90/313/EEB (7) priimtu apibrėžimu, yra tokio paties turinio kaip Orhuso konvencijoje pateiktas apibrėžimas. „Dokumento“ sąvokos apibrėžimas, pateiktas Reglamente (EB) Nr. 1049/2001, apima informaciją apie aplinką, kaip apibrėžta šiame reglamente.

(9)

Reikia, kad šiame reglamente būtų pateiktas planų ir programų sąvokos apibrėžimas atsižvelgiant į Orhuso konvencijos nuostatas, kuris atitiktų požiūrį į valstybių narių įsipareigojimus pagal galiojančią EB teisę. „Su aplinka susiję planai ir programos“ turėtų būti apibrėžti atsižvelgiant į tai, kaip jie gali prisidėti arba būti reikšmingi įgyvendinant Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslus ir prioritetus. Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje dešimčiai metų nuo 2002 m. liepos 22 d. nustatomi Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslai bei jiems įgyvendinti suplanuoti veiksmai. Šiai programai pasibaigus, turėtų būti priimta tolesnė aplinkosaugos veiksmų programa.

(10)

Atsižvelgiant į tai, kad aplinkos apsaugos teisė nuolat plėtojama, jos sąvokos apibrėžime reikėtų nurodyti Sutartyje išdėstytus Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslus.

(11)

Turėtų būti leidžiama vidaus tvarka peržiūrėti individualiai taikomus administracinius aktus tais atvejais, kai jie yra teisiškai įpareigojantys ir turi išorinį poveikį. Taip pat reikėtų reglamentuoti neveikimą, kai aplinkos apsaugos teisės aktuose numatyta pareiga priimti administracinį aktą. Kadangi galima neįtraukti Bendrijos institucijų ar organų aktų, priimtų jiems vykdant teismines ar teisėkūros funkcijas, tas pats turėtų būti taikoma kitoms tyrimo procedūroms, kai Bendrijos institucija ar organas vykdo administracinės peržiūros funkcijas pagal Sutarties nuostatas.

(12)

Orhuso konvencijoje raginama užtikrinti teisę visuomenei gauti informaciją apie aplinką pateikus prašymą arba į Konvencijos taikymo sritį patenkančioms institucijoms aktyviai platinant informaciją. Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 taikomas Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai bei agentūroms ir panašiems organams, įsteigtiems Bendrijos teisės aktu. Jame šioms institucijoms išdėstomos taisyklės, didžiąja dalimi atitinkančios nustatytąsias Orhuso konvencijoje. Reglamento (EB) 1049/2001 taikymą būtina išplėsti visoms kitoms Bendrijos institucijoms ir organams.

(13)

Tais atvejais, kai Orhuso konvencijoje yra nuostatų, kurių visiškai arba iš dalies nėra Reglamente (EB) 1049/2001, tokias nuostatas, visų pirma dėl informacijos apie aplinką rinkimo ir platinimo, būtina numatyti.

(14)

Tam, kad visuomenės teisė gauti informaciją apie aplinką būtų veiksminga, svarbiausia, kad tokia informacija būtų kokybiška. Todėl reikia nustatyti taisykles, įpareigojančias Bendrijos institucijas ir organus užtikrinti informacijos kokybę.

(15)

Tais atvejais, kai Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 numato išimtis, šios turėtų būti taikomos laikantis bet kurių konkretesnių nuostatų dėl prašymų gauti informaciją apie aplinką pagal šį reglamentą. Atsisakymo suteikti informaciją pagrindai teisės gauti informaciją apie aplinką atveju turėtų būti aiškinami ribojančiai, atsižvelgiant į visuomenės interesą, patenkintą atskleidus informaciją, ir į tai, ar prašoma informacija yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Terminas „komerciniai interesai“ apima susitarimus dėl konfidencialumo, sudarytus institucijų ar organų, vykdančių bankų funkcijas.

(16)

Vadovaujantis 1998 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 2119/98/EB dėl užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės tinklo Bendrijoje sukūrimo (8), jau sukurtas Bendrijos tinklas, kurio tikslas – padedant Komisijai skatinti valstybių narių bendradarbiavimą ir tarpusavio koordinavimą siekiant gerinti kai kurių užkrečiamųjų ligų prevenciją ir kontrolę Bendrijoje. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1786/2002/EB (9) buvo priimta Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programa, papildanti nacionalinę politiką. Siekiami tikslai, kurie yra šios programos sudedamosios dalys, – suteikti geresnę informaciją ir žinias siekiant gerinti visuomenės sveikatą bei stiprinti gebėjimus greitai ir koordinuotai reaguoti į sveikatai kylančią grėsmę – taip pat visiškai atitinka Orhuso konvencijos reikalavimus. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas nepažeidžiant Sprendimo Nr. 2119/98/EB ir Sprendimo Nr. 1786/2002/EB.

(17)

Orhuso konvencija reikalauja, kad Šalys parengtų nuostatas, leidžiančias visuomenei dalyvauti rengiant su aplinka susijusius planus bei programas. Tokiose nuostatose turėtų būti nustatyti pagrįsti laiko terminai informuoti visuomenę apie svarstomo su aplinka susijusio sprendimo priėmimą. Kad visuomenės dalyvavimas būtų veiksmingas, ji turi pradėti dalyvauti pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus. Bendrijos institucijos ir organai, priimdami nuostatas dėl visuomenės dalyvavimo, turėtų nurodyti tą visuomenės dalį, kuri gali dalyvauti. Pagal Orhuso konvenciją taip pat reikalaujama, kad Šalys, kiek tai yra įmanoma, stengtųsi sudaryti galimybes visuomenei dalyvauti formuojant su aplinka susijusias politikos kryptis.

(18)

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismo arba kita pakartotinio nagrinėjimo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valdžios institucijų veiksmų arba neveikimo, pažeidžiančių su aplinka susijusių teisės aktų nuostatas, užginčijimo. Nuostatos dėl teisės kreiptis į teismus turėtų atitikti Sutartį. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tik valdžios institucijų aktams ir neveikimui.

(19)

Kad būtų užtikrintos tinkamos ir veiksmingos teisių gynimo priemonės, įskaitant teisių gynimą Europos Bendrijų Teisingumo Teisme pagal atitinkamas Sutarties nuostatas, reikėtų, kad ginčijamą aktą priėmusiai ar įtariamo administracinio neveikimo atveju – akto, kurį turėjo priimti, nepriėmusiai Bendrijos institucijai ar organui būtų suteikta galimybė persvarstyti savo ankstesnį sprendimą arba neveikimo atveju – priimti aktą.

(20)

Aplinkos apsaugos srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios tam tikrus kriterijus, visų pirma siekiant užtikrinti, kad jos būtų nepriklausomos ir atskaitingos organizacijos, kurios yra įrodžiusios, kad jų svarbiausias tikslas yra skatinti aplinkos apsaugą, turėtų turėti teisę Bendrijos lygiu prašyti Bendrijos institucijos ar organo pagal aplinkos apsaugos teisę priimtų aktų ar neveikimo peržiūros vidaus tvarka, kad tokia institucija ar organas persvarstytų savo atitinkamą aktą ar neveikimą.

(21)

Kai ankstesni prašymai dėl peržiūros vidaus tvarka nebuvo patenkinti, suinteresuota nevyriausybinė organizacija turėtų galėti kreiptis į Teisingumo Teismą pagal atitinkamas Sutarties nuostatas.

(22)

Šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje ir atspindėtų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos 37 straipsnyje,

a)

užtikrinant visuomenės teisę gauti Bendrijos institucijų ar organų turimą informaciją apie aplinką, kurią pastarieji gauna ar parengia, ir nustatant naudojimosi šia teise pagrindines sąlygas bei praktines priemones;

b)

užtikrinant, kad informacija apie aplinką palaipsniui būtų pateikiama ir platinama visuomenei, siekiant, jog ji būtų kuo plačiau sistemiškai prieinama ir platinama. Tuo tikslu, jei įmanoma, visų pirma turi būti skatinamas kompiuterinių telekomunikacijų ir (arba) elektroninių technologijų naudojimas;

c)

numatant visuomenės dalyvavimą rengiant su aplinka susijusius planus ir programas;

d)

Bendrijos lygiu suteikiant teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais šiame reglamente nustatytomis sąlygomis.

a)

„Pareiškėjas“ – tai informacijos apie aplinką prašantis fizinis arba juridinis asmuo;

b)

„Visuomenė“ – tai vienas arba keli fiziniai arba juridiniai asmenys ir jų asociacijos, organizacijos ar grupės;

c)

„Bendrijos institucija ar organas“ – tai Sutartimi arba ja remiantis įsteigta vieša institucija, organas, tarnyba ar agentūra, išskyrus kai ji vykdo teismines ar teisėkūros funkcijas. Tačiau nuostatos pagal II antraštinę dalį taikomos Bendrijos institucijoms ir organams, vykdantiems teisėkūros funkcijas;

d)

„Informacija apie aplinką“ – tai rašytinės, vaizdinės, garso, elektroninės arba kitokios materialios formos informacija apie:

e)

„Su aplinka susiję planai ir programos“ – tai planai ir programos,

Bendrosios aplinkosaugos veiksmų programos taip pat yra laikomos su aplinka susijusiais planais ir programomis.

Ši sąvoka neapima finansinių ar biudžeto srities planų ir programų, t. y. tų, kurie nustato, kaip turėtų būti finansuojami konkretūs projektai ar veiksmai, arba tų, kurie susiję su siūlomais metiniais biudžetais arba, taip pat Bendrijos institucijos ar organo vidaus darbo programų, arba ekstremalių situacijų valdymo planų ir programų, skirtų tik civilinei saugai.

f)

„Aplinkos apsaugos teisė“ – tai Bendrijos teisės aktai, kurie, nepriklausomai nuo teisinio pagrindo, prisideda siekiant Sutartyje išdėstytų Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslų: išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, saugoti žmonių sveikatą ir protingai bei racionaliai naudoti gamtos išteklius, remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti;

g)

„Administracinis aktas“ – tai Bendrijos institucijos ar organo priimta individualiai taikoma priemonė pagal aplinkos apsaugos teisę, kuri yra teisiškai įpareigojanti ir turi išorinį poveikį;

h)

„Administracinis neveikimas“ – tai g punkte apibrėžto administracinio akto, kurį turi priimti Bendrijos institucija ar organas, nepriėmimas.

a)

Sutarties 81, 82, 86 ir 87 straipsnius (konkurencijos taisyklės);

b)

Sutarties 226 ir 228 straipsnius (pažeidimo procedūra);

c)

Sutarties 195 straipsnį (Ombudsmeno vykdomas nagrinėjimas);

d)

Sutarties 280 straipsnį (OLAF vykdomas nagrinėjimas).

a)

aplinkosaugos arba su aplinkosauga susijusių tarptautinių sutarčių, konvencijų arba susitarimų bei Bendrijos teisės aktų tekstai ir su aplinka susijusių politikos sričių, planų ir programų tekstai;

b)

a punkte nurodytų dokumentų įgyvendinimo pažangos ataskaitos, kai Bendrijos institucijos arba organai jas parengia ar saugo elektronine forma;

c)

priemonės, kurių imamasi taikant procedūras Bendrijos teisės pažeidimo atveju nuo pagrįstos nuomonės pareiškimo etapo pagal Sutarties 226 straipsnio 1 dalį;

d)

4 dalyje nurodytos aplinkos būklės ataskaitos;

e)

duomenys, gauti stebint veiklą, darančią arba galinčią daryti įtaką aplinkai, arba tokių duomenų santraukos;

f)

leidimai, darantys reikšmingą įtaką aplinkai, ir susitarimai aplinkosaugos srityje arba nuoroda, kur galima kreiptis dėl tokios informacijos arba ją rasti;

g)

poveikio aplinkai studijos ir su aplinkos elementais susiję rizikos įvertinimai arba nuoroda, kur galima kreiptis dėl tokios informacijos arba ją rasti.

a)

pasiūlymo projektą, jei jis yra;

b)

informaciją apie aplinką arba aplinkos vertinimą, susijusį su rengiamu planu ar programa, jei ji yra, ir

c)

praktinę visuomenės dalyvavimo tvarką, įskaitant:

a)

ji yra savarankiškas pelno nesiekiantis juridinis asmuo pagal valstybės narės nacionalinę teisę ar praktiką;

b)

svarbiausias jos nurodomas tikslas – skatinti aplinkos apsaugą pagal aplinkos apsaugos teisę;

c)

ji veikia daugiau kaip dvejus metus ir aktyviai siekia savo tikslo, kaip nurodyta b punkte;

d)

klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas dėl vidaus peržiūros, priskirtinas jos tikslui ir veiklos sričiai.

25.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 264/20

(1)

1978 m. liepos 18 d. Tarybos direktyva 78/659/EEB dėl gėlojo vandens, kuriam reikalinga apsauga arba kurį reikia gerinti, kad būtų išsaugoma žuvų gyvybė, kokybės (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota.

(2)

Aplinkos apsauga ir jos kokybės gerinimas skatina priimti konkrečias vandenų, įskaitant vandenis, kuriuose gali gyventi gėlavandenės žuvys, apsaugos nuo teršimo priemones.

(3)

Ekologiniu ir ekonominiu požiūriu žuvų populiacijas būtina apsaugoti nuo įvairių žalingų aplinkybių, kurias sukelia į vandenis leidžiamos teršiančiosios medžiagos, tokių kaip visų pirma nuo tam tikrų rūšių žuvų skaičiaus mažėjimo ir net kai kuriais atvejais nuo kelių tokių rūšių nykimo.

(4)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 1600/2002/EB, nustatančio šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (5), tikslas – pasiekti tokį paviršinio vandens kokybės lygį, kuris neleistų pasireikšti neigiamam poveikiui ir pavojui aplinkai.

(5)

Valstybėse narėse taikomų nuostatų, susijusių su vandenų, kuriuose gali gyventi gėlavandenės žuvys, kokybe, skirtumai gali sudaryti nevienodas konkurencijos sąlygas ir dėl to turėti tiesioginę įtaką vidaus rinkos veikimui.

(6)

Šios direktyvos tikslams įgyvendinti valstybės narės turėtų priskirti vandenis, kuriems taikys ir nustatys tam tikrus parametrus atitinkančias ribines vertes. Bus imamasi veiksmų užtikrinti, kad valstybių narių priskirti vandenys šias vertes atitiks per penkerius metus nuo priskyrimo.

(7)

Reikėtų numatyti, kad vandenys, kuriuose gali gyventi gėlavandenės žuvys, tam tikromis sąlygomis būtų laikomi atitinkančiais aptariamų parametrų vertes net ir tada, jei tam tikras mėginių procentas neatitinka nustatytų ribų.

(8)

Siekiant užtikrinti, kad vandenų, kuriuose gali gyventi gėlavandenės žuvys, kokybė būtų tikrinama, turėtų būtų imamas minimalus mėginių kiekis ir turėtų būti atlikti priede nustatytų parametrų matavimai. Atsižvelgiant į vandens kokybę, tokių mėginių kiekį galima mažinti arba nustoti juos imti.

(9)

Valstybės narės negali kontroliuoti tam tikrų gamtos sąlygų ir dėl to būtina numatyti galimybę tam tikrais atvejais nukrypti nuo šios direktyvos.

(10)

Technikos ir mokslo pažanga gali paskatinti daryti skubias kai kurių I priede nustatytų reikalavimų pritaikomąsias pataisas. Siekiant palengvinti šiam tikslui būtinų priemonių diegimą, turėtų būti nustatyta darbo tvarka, sukurianti glaudų valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimą, vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (6).

(11)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į vidaus teisę terminais, numatytais III priedo B dalyje,

a)

vietinių rūšių įvairovės žuvys,

b)

rūšys, kurių buvimą valstybių narių kompetentingos institucijos laiko pageidautinomis vandentvarkos tikslais.

a)

lašišiniai vandenys – tai vandenys, kuriuose gali arba kurie tapo tinkamais gyventi Atlanto lašišoms (Salmo salar), šlakiams (Salmo trutta), kiršliams (Thymallus thymallus) ir sykinėms žuvims (Coregonus);

b)

karpiniai vandenys – tai vandenys, kuriuose gali arba kurie tapo tinkamais gyventi karpinėms (Cyprinidae) arba kitų rūšių žuvims, tokioms kaip lydekos (Esox lucius), ešeriai (Perca fluviatilis) ir europiniai unguriai (Anguilla anguilla).

a)

95 % mėginių pagal parametrus: pH, BDS5, nitritai, nejonizuotas amoniakas, bendras amonis, bendras liekamasis chloras, bendras cinkas ir ištirpęs varis. Kai mėginiai paimami rečiau nei kartą per mėnesį, pirmiau minėtos vertės ir komentarai taikomi visiems mėginiams;

b)

I priede pateiktus procentinius reikalavimus šiems parametrams: temperatūra ir ištirpęs deguonis;

c)

vidutinę nustatytą koncentraciją šiam parametrui: suspenduotos medžiagos.

a)

I priede pateiktų tam tikrų parametrų, pažymėtų (0) ženklu, atveju – dėl nepaprastų oro sąlygų arba dėl ypatingų geografinių sąlygų;

b)

kai priskirtuose vandenyse dėl natūralių priežasčių gausėja tam tikrų medžiagų, ir dėl to nesilaikoma I priede nustatytų verčių.

Tam tikrų medžiagų gausėjimas vandenyje dėl natūralių priežasčių – tai procesas, kai be žmogaus intervencijos į priskirtus vandenis iš dirvos patenka tam tikros joje esančios medžiagos.

a)

vandenis, priskirtus pagal 4 straipsnio 1 dalį, santraukos forma;

b)

tam tikrų vandenų priskyrimo peržiūros rezultatus pagal 4 straipsnio 2 dalį;

c)

nuostatas, kurios priimtos naujiems parametrams nustatyti pagal 9 straipsnį;

d)

I priedo I skiltyje pateiktoms vertėms taikomas leidžiančias nukrypti nuostatas.

25.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 264/32

(1)

1976 m. gruodžio 13 d. Antrojoje Tarybos direktyvoje 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (3), nustatomi reikalavimai kelioms su kapitalu susijusioms priemonėms, kurių imasi tokios bendrovės.

(2)

Savo 2003 m. gegužės 21 d. komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui „Bendrovių teisės modernizavimas ir bendrovių valdymo tobulinimas Europos Sąjungoje – veiksmų planas“ Komisija daro išvadą, kad Direktyvos 77/91/EEB supaprastinimas ir modernizavimas stipriai prisidėtų prie verslo efektyvumo ir konkurencingumo skatinimo, nesumažinant akcininkams ir kreditoriams teikiamos apsaugos. Šiems tikslams teikiama pirmenybė, tačiau dėl to nesumažėja būtinybė nedelsiant imtis kapitalo palaikymo režimo alternatyvų, kuriomis būtų pakankamai apsaugoti ribotos atsakomybės akcinės bendrovės kreditorių ir akcininkų interesai, tinkamumo bendrojo nagrinėjimo.

(3)

Valstybės narės turėtų galėti leisti ribotos atsakomybės akcinėms bendrovėms perduoti akcijas už nepiniginius įnašus, nereikalaujant iš jų specialaus ekspertų vertinimo, tais atvejais, kai egzistuoja aiškūs tokio įnašo vertės nustatymo pagrindai. Nepaisant to, turėtų būti garantuota smulkiųjų akcininkų teisė reikalauti tokio įvertinimo.

(4)

Ribotos atsakomybės akcinėms bendrovėms turėtų būti leidžiama įsigyti savų akcijų, neviršijant bendrovės paskirstytinų rezervų dydžio, o laikotarpis tokiam įsigijimui, kuriam gali pritarti visuotinis akcininkų susirinkimas, turėtų būti pratęstas taip, kad būtų padidintas bendrovių, kurios turi operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius, darančius įtaką jų akcijų kainai, lankstumas ir sumažinta administracinė našta.

(5)

Valstybės narės turėtų turėti galimybę leisti ribotos atsakomybės akcinėms bendrovėms teikti finansinę pagalbą, tam, kad jų akcijas įsigytų tretieji asmenys, neviršijant paskirstytinų bendrovės rezervų dydžio, siekiant padidinti lankstumą, atsižvelgiant į bendrovių akcinio kapitalo nuosavybės struktūros pasikeitimus. Šia galimybe turėtų būti naudojamasi laikantis apsaugos priemonių, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą apsaugoti akcininkus ir trečiuosius asmenis.

(6)

Siekiant sustiprinti standartizuotą kreditorių apsaugą visose valstybėse narėse, kreditoriai turėtų galėti pasinaudoti, esant tam tikroms sąlygoms, teisminėmis arba administracinėmis procedūromis, kai ribotos atsakomybės akcinės bendrovės kapitalo sumažinimas kelia grėsmę jų reikalavimams.

(7)

Siekiant užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama rinka, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų atsižvelgti į 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (4), 2003 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2273/2003, įgyvendinančio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/6/EB dėl išimčių, taikomų išperkamojo pirkimo programoms ir finansinių priemonių stabilizavimui (5) ir 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyvos 2004/72/EB, įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB nuostatas dėl priimtos rinkos praktikos, viešai neatskleistos informacijos, susijusios su biržos prekių išvestinėmis priemonėmis, organizacijai priklausančių asmenų sąrašo sudarymo, pranešimų apie vadovų sandorius ir apie įtartinus sandorius (6), nuostatas.

(8)

Todėl Direktyva 77/91/EEB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista.

(9)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (7) 34 punktą valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau atskleistų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio santykį, ir viešai jas paskelbti,

1)

1 straipsnio 1 dalies 21 įtrauka pakeičiama taip:

2)

Įterpiami šie straipsniai:

„10a straipsnis

1.   Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, jei administravimo arba valdymo organui priėmus sprendimą, apmokėjimas kitaip nei grynaisiais pinigais įvykdomas perleidžiamais vertybiniais popieriais, kaip apibrėžta 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (8) 4 straipsnio 1 dalies 18 punkte, arba pinigų rinkos priemonėmis, kaip apibrėžta tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 19 punkte, ir tokių vertybinių popierių arba pinigų rinkos priemonių vertė yra kainos, kuria jais buvo prekiaujama vienoje arba keliose reguliuojamose rinkose, kaip apibrėžta tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 14 punkte, pakankamą laikotarpį, nustatomą nacionalinėje teisėje, einantį iki atitinkamo apmokėjimo kitaip nei grynaisiais pinigais įvykdymo dienos, svertinis vidurkis.

Tačiau jei kainai įtakos turėjo išimtinės aplinkybės, kurios stipriai pakeistų turto vertę apmokėjimo juo įvykdymo dieną, įskaitant atvejus, kai tokių perleidžiamų vertybinių popierių ar pinigų rinkos priemonių rinka tapo nelikvidi, administravimo arba valdymo organo iniciatyva ir atsakomybe atliekamas pervertinimas. Pirmiau minėtam pervertinimui taikomos 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, jeigu, administravimo arba valdymo organui priėmus sprendimą, apmokėjimas kitaip nei grynaisiais pinigais yra įvykdomas turtu, kitokiu nei 1 dalyje nurodyti perleidžiami vertybiniai popieriai arba pinigų rinkos priemonės, dėl kurio tikrosios vertės savo nuomonę jau yra pareiškęs pripažintas nepriklausomas ekspertas, ir jei yra įvykdytos šios sąlygos:

Atsiradus naujoms svarbioms aplinkybėms, kurios apmokėjimo turtu įvykdymo dieną stipriai pakeistų tikrąją turto vertę, administravimo arba valdymo organo iniciatyva ir atsakomybe atliekamas pervertinimas. Pirmiau minėtam pervertinimui taikomos 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys.

Jei toks pervertinimas neatliktas, vienas ar daugiau akcininkų, kuriems sprendimo padidinti kapitalą priėmimo dieną iš viso priklauso ne mažiau kaip 5 % pasirašytojo bendrovės kapitalo, gali reikalauti, kad nepriklausomas ekspertas atliktų vertinimą, ir tokiu atveju taikomos 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys. Toks (-ie) akcininkas (-ai) gali pateikti reikalavimą iki apmokėjimo turtu įvykdymo dienos, jeigu reikalavimo pateikimo dieną tokiam (-iems) akcininkui (-ams) vis dar priklauso ne mažiau kaip 5 % pasirašytojo bendrovės kapitalo, kaip tai buvo sprendimo dėl kapitalo padidinimo priėmimo dieną.

3.   Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, jeigu administravimo arba valdymo organo sprendimu apmokėjimas kitaip nei grynaisiais pinigais yra įvykdomas turtu, kitokiu nei 1 dalyje nurodyti perleidžiamieji vertybiniai popieriai ir pinigų rinkos priemonės, kurio tikroji vertė yra nustatyta pagal atskiro turto vienetų vertes, iš ankstesnių finansinių metų įstatymų reikalaujamų finansinių atskaitomybių, su sąlyga, kad buvo atliktas šių atskaitomybių auditas pagal 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/43/EB dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito (9).

Mutatis mutandis taikomos 2 dalies antra ir trečia pastraipos.

10b straipsnis

1.   Jeigu apmokėjimas kitaip nei grynaisiais pinigais, kaip nurodyta 10a straipsnyje, yra įvykdomas be eksperto ataskaitos, kaip nurodyta 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, papildomai prie reikalavimų, nustatytų 3 straipsnio h punkte ir per vieną mėnesį nuo apmokėjimo turtu įvykdymo dienos, paskelbiama deklaracija, kurioje pateikiama:

Tokia deklaracija skelbiama kiekvienos valstybės narės įstatymų nustatyta tvarka, laikantis Direktyvos 68/151/EEB 3 straipsnio.

2.   Jeigu apmokėjimą kitaip nei grynaisiais pinigais siūloma įvykdyti be 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos eksperto ataskaitos, susijusios su kapitalo padidinimu, siūlomu įvykdyti pagal 25 straipsnio 2 dalį, prieš įvykdant apmokėjimą turtu, kitokiu nei grynieji pinigai, kiekvienos valstybės narės įstatymų nustatyta tvarka ir laikantis Direktyvos 68/151/EEB 3 straipsnio, skelbiamas pranešimas, kuriame nurodoma sprendimo dėl padidinimo priėmimo data ir 1 dalyje minima informacija. Tokiu atveju 1 dalyje minimoje deklaracijoje pakanka pateikti pareiškimą, kad nuo pirmiau minėto pranešimo paskelbimo neiškilo naujų svarbių aplinkybių.

3.   Kiekviena valstybė narė numato tinkamas apsaugos priemones, užtikrinančias, kad būtų laikomasi 10a ir šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, kai apmokėjimas kitaip nei grynaisiais pinigais vykdomas be eksperto ataskaitos, nurodytos 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse.

3)

11 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa iš dalies keičiama taip:

4)

19 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Nepažeidžiant visų akcininkų, kurių padėtis yra tokia pati, vienodų teisių principo bei 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (10), valstybės narės gali leisti bendrovei įsigyti savų akcijų pačiai ar per asmenį, veikiantį savo vardu, tačiau bendrovės naudai. Tiek, kiek tokie įsigijimai yra leidžiami, valstybės narės jiems turi nustatyti šias sąlygas:

Be to, valstybės narės pirmoje pastraipoje nurodytiems akcijų įsigijimams, gali taikyti bet kurią iš šių sąlygų:

5)

20 straipsnio 3 dalyje žodžiai „15 straipsnio 1 dalies a punkte“ pakeičiami žodžiais „15 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose“.

6)

23 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Jei valstybės narės leidžia bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai iš anksto išmokėti lėšas, suteikti paskolas ar garantijas, kad trečiasis asmuo įsigytų jos akcijų, tokiems sandoriams taikomos antroje, trečioje, ketvirtoje ir penktoje pastraipose nurodytos sąlygos.

Sandoriai vykdomi administravimo arba valdymo organo atsakomybe sąžiningos rinkos sąlygomis, ypač palūkanų, kurias bendrovė gauna, ir garantijų, bendrovei suteiktų už paskolas ir iš anksto išmokėtas lėšas, minimas pirmoje pastraipoje, atžvilgiu. Turi būti deramai išnagrinėta trečiojo asmens arba – daugiašalių sandorių atveju – kiekvienos sandorio šalies finansinė būklė.

Sandorius administravimo arba valdymo organas teikia visuotiniam susirinkimui, kad jis juos iš anksto patvirtintų, o visuotinis susirinkimas tokiu atveju vadovaujasi 40 straipsnyje nustatytomis kvorumo ir daugumos taisyklėmis. Administravimo arba valdymo organas visuotiniam susirinkimui privalo pateikti raštišką ataskaitą, nurodydamas sandorio priežastis, bendrovės suinteresuotumą sudaryti tokį sandorį, sąlygas, kuriomis sandoris sudaromas, su sandoriu susijusią riziką bendrovės likvidumui ir mokumui ir kainą, už kurią trečiasis asmuo įsigis akcijas. Ši ataskaita pateikiama registrui paskelbti Direktyvos 68/151/EEB 3 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl tretiesiems asmenims suteiktos bendros finansinės pagalbos grynasis turtas jokiu metu negali tapti mažesnis nei nurodytasis 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, taip pat atsižvelgiant į bet kokį grynojo turto sumažėjimą, galėjusį įvykti bendrovei pačiai įsigijus savų akcijų ar jų įsigijus jos vardu pagal 19 straipsnio 1 dalį. Bendrovė į balanse nurodytus įsipareigojimus įtraukia bendros finansinės pagalbos dydžio rezervą, kuris negali būti paskirstytas.

Jeigu trečiasis asmuo, pasinaudodamas iš bendrovės gauta finansine pagalba, įsigyja tos bendrovės savas akcijas, kaip apibrėžta 19 straipsnio 1 dalyje, arba pasirašo akcijas, išleidžiamas didinant pasirašytąjį kapitalą, toks įsigijimas atliekamas už teisingą kainą.“

7)

Įterpiamas šis straipsnis:

„23a straipsnis

Tais atvejais, kai atskiri bendrovės, esančios sandorio, minėto 23 straipsnio 1 dalyje, šalimi, administravimo arba valdymo organo nariai arba patronuojančios įmonės, kaip apibrėžta 1983 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 83/349/EEB dėl konsoliduotos atskaitomybės (11) 1 straipsnyje, administravimo arba valdymo organo nariai arba tokia patronuojanti įmonė pati arba asmenys, veikiantys savo vardu, bet tokių organų arba tokios įmonės naudai, yra kitos tokio sandorio šalys, valstybės narės, imdamosi atitinkamų apsaugos priemonių, užtikrina, kad toks sandoris nepažeistų bendrovės interesų.

8)

27 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa pakeičiama taip:

„Taikomos 10 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 10a bei 10b straipsniai.“

9)

32 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Mažinant pasirašytąjį kapitalą, bent tie kreditoriai, kurių reikalavimai yra ankstesni nei sprendimo dėl kapitalo sumažinimo paskelbimo data, turi bent jau turėti teisę gauti jų reikalavimų, kurie dar nebuvo įvykdyti iki tokio paskelbimo dienos, įvykdymo užtikrinimą. Valstybės narės negali tokios teisės atšaukti, išskyrus atvejus, kai kreditorius turi pakankamas apsaugos priemones ar jei tokios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į bendrovės turimą turtą, nėra būtinos.

Valstybės narės nustato sąlygas, skirtas pirmoje pastraipoje numatytai teisei įgyvendinti. Bet kuriuo atveju valstybės narės užtikrina, kad kreditoriams būtų leidžiama kreiptis į atitinkamą administracinę arba teisminę instituciją dėl atitinkamų apsaugos priemonių, jeigu jie gali įtikinamai parodyti, kad dėl pasirašytojo kapitalo sumažinimo kyla grėsmė jų reikalavimų įvykdymui ir kad iš bendrovės atitinkamų apsaugos priemonių nebuvo gauta.“

10)

41 straipsnio 1 dalis yra pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės gali nukrypti nuo 9 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies a punkto pirmojo sakinio ir 25, 26 bei 29 straipsnių, kiek tai yra būtina priimant ar taikant nuostatas, kuriomis siekiama skatinti darbuotojų ar kitų asmenų grupių, apibrėžtų nacionaliniuose teisės aktuose, dalyvavimą įmonių kapitale.“