6.8.2005

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 205/3

KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1292/2005

2005 m. rugpjūčio 5 d.

iš dalies pakeičiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 999/2001 IV priedą dėl gyvūnų mitybos

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 999/2001, nustatantį tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles (1), ypač į jo 23 straipsnio pirmą pastraipą,

kadangi:

(1)	Reglamentas (EB) Nr. 999/2001 nustato šėrimo iš gyvūnų gautais baltymais, siekiant užkirsti kelią gyvūnų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) plitimui, taisykles.

(2)

Tuo reglamentu buvo uždraustas tam tikrų gyvulinių baltymų naudojimas ūkiuose auginamiems gyvūnams šerti arba todėl, kad tokių baltymų sudėtyje gali būti USE galinčių užkrėsti medžiagų arba todėl, kad jie galėtų kelti pavojų galimai USE užkrėstų mažų baltymų kiekių pašaruose nustatymui. Reglamente taip pat nustatyta, kad uždraustos gyvūninės kilmės sudedamosios dalys yra visiškai neleistinos pašaruose.

(3)

2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos direktyvoje 2003/126/EB dėl gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių nustatymo analizės metodo, taikomo valstybinei pašarų kontrolei (2), numatyta, kad oficiali pašarų analizė siekiant oficialiai kontroliuoti gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių pašaruose buvimą, identifikavimą arba jų kiekio įvertinimą turi būti atliekama pagal šią direktyvą. Laboratorijų kvalifikacijos tikrinimas, kurį pagal šią direktyvą atliko Komisijos etaloninių medžiagų ir matavimų institutas (IRMM-JRC), parodė, kad laboratorijų sugebėjimas nustatyti mažus žinduolių kilmės baltymų kiekius pašaruose žymiai pagerėjo.

(4)

Dėl šio laboratorijų veiklos rezultatų pagerėjimo buvo nustatytos atsitiktinai visų pirma į gumbavaisius ir šakniavaisius patekusios kaulų atplaišos. Buvo moksliškai įrodyta, kad tokių kultūrų taršos dirvožemyje esančiomis kaulų atplaišomis negalima išvengti. Užkrėstų gumbavaisių ir šakniavaisių siuntos turi būti pašalintos pagal 1995 m. spalio 25 d. Tarybos direktyvą 95/53/EB, nustatančią principus, reglamentuojančius gyvūnų mitybos srityje atliekamų oficialių patikrinimų organizavimą (3), ir dėl to dažnai turi būti sunaikintos. Siekiant išvengti neproporcingo šios direktyvos taikymo, valstybėms narėms turėtų būti leista įvertinti gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių buvimo riziką gumbavaisiuose ir šakniavaisiuose prieš nusprendžiant, ar buvo pažeistas pašarų draudimas.

(5)

2000 m. gegužės 25 d. ir 26 d. Mokslo iniciatyvinis komitetas (SSC) atnaujino savo ataskaitą ir nuomonę dėl hidrolizuotų baltymų, gautų iš atrajotojų odos gautų, saugos, priimtus jo 1998 m. spalio 22 d. ir 23 d. posėdyje. Sąlygos, kurių laikantis hidrolizuoti baltymai gali būti laikomi saugiais pagal šią nuomonę, yra nustatytos 2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1774/2002, nustatančiame sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms (4). Nuo 2004 m. gegužės 1 d. šios sąlygos taip pat buvo taikomos iš trečiųjų šalių importuojamiems hidrolizuotiems baltymams. Todėl atrajotojų šėrimas iš atrajotojų kailių ir odos gautais hidrolizuotais baltymais nebeturėtų būti draudžiamas.

(6)

Savo 1999 m. rugsėjo 17 d. nuomonėje dėl gyvūnų šėrimo tos pačios rūšies perdirbtais gyvūnais ir dar kartą savo 2000 m. lapkričio 27–28 d. nuomonėje dėl gyvulinių baltymų pašaruose uždraudimo visiems ūkiuose auginamiems gyvūnams mokslinio pagrindo, SSC pažymėjo, kad nėra USE savaiminio užkrato maisto produktų gamybai naudojamuose ūkiuose auginamuose neatrajotojuose, tokiuose kaip kiaulėse ir paukščiuose, įrodymų. Be to, jei gyvulinių baltymų draudimo kontrolė yra pagrįsta kaulų ir raumenų skaidulų nustatymu pašaruose, iš neatrajotųjų gauti kraujo produktai ir hidrolizuoti baltymai neturėtų būti kliūtis kontrolei dėl galimai USE užkrėstų baltymų buvimo. Todėl ūkiuose auginamų gyvūnų šėrimo kraujo produktais ir iš neatrajotųjų gautais hidrolizuotais baltymais apribojimai turėtų būti sušvelninti.

(7)	Birių pašarų, kurių sudėtyje yra perdirbtų gyvulinių baltymų, vežimo, sandėliavimo ir pakavimo sąlygos turėtų būti aiškiai apibrėžtos.

(8)	Siekiant išlaikyti arba pagerinti oficialios kontrolės kokybę, reikėtų numatyti nuolatinį laboratorijos personalo kompetencijos įvertinimą ir jo mokymą.

(9)	Todėl Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti. Dėl praktinių priežasčių ir aiškumo sumetimais yra tikslinga pakeisti visą iš dalies pakeistą IV priedą.

(10)	Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 IV priedas iš dalies keičiamas pagal šio reglamento priedą.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2005 m. rugsėjo 1 d.

Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta Briuselyje, 2005 m. rugpjūčio 5 d.

Komisijos vardu

Markos KYPRIANOU

Komisijos narys

(1) OL L 147, 2001 5 31, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 260/2005 (OL L 46, 2005 2 17, p. 31).

(2) OL L 339, 2003 12 24, p. 78.

(3) OL L 265, 1995 11 8, p. 17. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/46/EB (OL L 234, 2001 9 1, p. 55).

(4) OL L 273, 2002 10 10, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 416/2005 (OL L 66, 2005 3 12, p. 10).

PRIEDAS

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 IV priedas pakeičiamas taip:

„IV PRIEDAS

GYVŪNŲ ŠĖRIMAS

I. 7 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo taikymo išplėtimas.

7 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas taikomas ir šėrimui:

ūkiuose auginamų gyvūnų, išskyrus mėsėdžių kailinių žvėrelių šėrimą:

i)	perdirbtais gyvuliniais baltymais;

ii)	iš atrajotojų gauta želatina;

iii)	kraujo produktais;

iv)	hidrolizuotais baltymais;

v)	gyvūninės kilmės dikalcio fosfatu ir trikalcio fosfatu („dikalcio fosfatas ir trikalcio fosfatas“);

vi)	pašarais, kurių sudėtyje yra nuo i iki v punkto išvardyti baltymai;

b)	atrajotojų, kuriuos draudžiama šerti gyvuliniais baltymais ir pašarais, kurių sudėtyje yra tokių baltymų.

II. Nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų draudimų, bei konkrečios tokių nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sąlygos.

7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti draudimai netaikomi:

ūkiuose auginamų gyvūnų šėrimui i, ii, iii ir iv pastraipose nurodytais baltymais bei iš tokių baltymų gautais pašarais:

i)	pienu, pieno pagrindo produktais ir krekenomis;

ii)	kiaušiniais ir kiaušinių produktais;

iii)	iš neatrajotųjų gauta želatina;

iv)	iš neatrajotojų dalių ir iš atrajotojų kailių ir odos gautais hidrolizuotais baltymais;

ūkiuose auginamų neatrajotojų šėrimui i, ii ir iii pastraipose nurodytais baltymais bei iš tokių baltymų gautais produktais:

i)	žuvų miltais, laikantis B punkte nustatytų sąlygų;

ii)	dikalcio fosfatu ir trikalcio fosfatu, laikantis C punkte nustatytų sąlygų;

iii)	iš neatrajotojų gautais kraujo produktais, laikantis D punkte nustatytų sąlygų;

c)	žuvų šėrimui iš neatrajotojų gautais kraujo miltais, laikantis D punkte nustatytų sąlygų;

valstybė narė gali leisti šerti ūkiuose auginamus gyvūnus gumbavaisiais ir šakniavaisiais bei pašarais, kurių sudėtyje yra tokių produktų, po to, kai buvo nustatytos kaulų atplaišos, jei buvo pateiktas palankus rizikos įvertinimas. Įvertinant riziką atsižvelgiama bent jau į taršos dydį ir galimą jos šaltinį bei į galutinę siuntos paskirties vietą.

A punkto b papunkčio i pastraipoje nurodytų žuvų miltų ir pašarų, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, naudojimui ūkiuose auginamiems neatrajotojams (netaikoma mėsėdžiams kailiniams žvėreliams) šerti taikomos tokios sąlygos:

a)	žuvų miltai gaminami perdirbimo įmonėse, skirtose tik iš žuvies gautiems produktams gaminti;

b)	prieš išleidžiant į laisvą apyvartą Bendrijoje, kiekviena importuotų žuvų miltų siunta ištiriama mikroskopu pagal Direktyvą 2003/126/EB;

pašarai, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, gaminami įmonėse, kurios negamina pašarų atrajotojams ir kurios turi kompetetingos institucijos šiam tikslui išduotą leidimą.

Nukrypstant nuo c punkto:

nereikalaujama specialaus leidimo kombinuotųjų pašarų gamybai iš pašarų, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, vietos kombinuotųjų pašarų gamintojams, kurie:

—	yra registruoti kompetentingos institucijos,

—	laiko tik neatrajotojus,

—	gamina kombinuotuosius pašarus, skirtus naudoti tik tame pačiame ūkyje, ir

—	jei gamybai naudojamus pašarus, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, sudaro mažiau negu 50 % nevalytų baltymų;

ii)

kompetetinga institucija gali leisti pašarų atrajotojams gamybą įmonėse, kurios taip pat gamina pašarus, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, kitoms gyvūnų rūšims, laikydamasi tokių sąlygų:

—	atrajotojams skirti birūs ir įpakuoti pašarai sandėliuojant, vežant ir pakuojant laikomi patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, skirtų biriems žuvų miltams ir biriems pašarams, kurių sudėtyje yra žuvų miltų,

—	atrajotojams skirti pašarai gaminami patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, kuriose gaminami pašarai, kurių sudėtyje yra žuvų miltų,

—	dokumentai, kuriuose pateikiama išsami informacija apie žuvų miltų pirkimus ir panaudojimą bei pašarų, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, pardavimus, yra saugomi ne mažiau kaip penkerius metus, kad su jais galėtų susipažinti kompetentinga institucija, ir

—	atliekami nuolatiniai atrajotojams skirtų pašarų tyrimai siekiant užtikrinti, kad juose nebūtų uždraustų baltymų, įskaitant žuvų miltus;

d)	pašarų, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, etiketėje ir lydraštyje aiškiai nurodomi žodžiai „sudėtyje yra žuvų miltų – netinka atrajotojams šerti“;

birūs pašarai, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, vežami transporto priemonėmis, kuriomis tuo pat metu nevežami atrajotojams skirti pašarai. Jei transporto priemonė vėliau naudojama vežti atrajotojams skirtus pašarus, ji kruopščiai išvaloma laikantis kompetetingos institucijos patvirtintos tvarkos, kad būtų išvengta kryžminio užteršimo;

pašarus, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, draudžiama naudoti ir sandėliuoti ūkiuose, kuriuose laikomi atrajotojai.

Nukrypstant nuo šios sąlygos, kompetetinga institucija gali leisti naudoti ir sandėliuoti pašarus, kurių sudėtyje yra žuvų miltų, ūkiuose, kuriuose laikomi atrajotojai, jei ji yra įsitikinusi, kad ūkyje yra įgyvendinamos priemonės, užkertančios kelią atrajotojus šerti pašarais, kurių sudėtyje yra žuvų miltų.

A punkto b papunkčio ii pastraipoje nurodytų dikalcio fosfato ir trikalcio fosfato bei pašarų, kurių sudėtyje yra tokių baltymų, naudojimui ūkiuose auginamiems neatrajotojams (netaikoma mėsėdžiams kailiniams žvėreliams) šerti taikomos tokios sąlygos:

pšarai, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, gaminami įmonėse, kurios neruošia pašarų atrajotojams ir kurios turi kompetetingos institucijos šiam tikslui išduotą leidimą.

Nukrypstant nuo šios sąlygos:

nereikalaujama specialaus leidimo kombinuotųjų pašarų gamybai iš pašarų, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, iš vietos kombinuotųjų pašarų gamintojų, kurie:

—	yra registruoti kompetentingos institucijos,

—	laiko tik neatrajotojus,

—	gamina kombinuotuosius pašarus, skirtus naudoti tik tame pačiame ūkyje, ir

—	jei gamybai naudojamus pašarus, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, iš viso sudaro mažiau negu 10 % fosforo;

ii)

kompetetinga institucija gali leisti pašarų atrajotojams gamybą įmonėse, kurios taip pat gamina pašarus, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, kitoms gyvūnų rūšims, laikydamasi tokių sąlygų:

—	atrajotojams skirti birūs ir įpakuoti pašarai yra gaminami patalpose, fiziškai atskirtose nuo tų, kuriose gaminami pašarai, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato,

—	atrajotojams skirti birūs pašarai sandėliuojant, vežant ir pakuojant yra laikomi patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, skirtų biriam dikalcio fosfatui, biriam trikalcio fosfatui ir biriems pašarams, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato,

—

dokumentai, kuriuose pateikiama išsami informacija apie dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato pirkimus ir panaudojimą bei pašarų, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, pardavimus, yra saugomi ne mažiau kaip penkerius metus, kad su jais galėtų susipažinti kompetetinga institucija;

b)	pašarų, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, etiketėje arba lydraštyje aiškiai nurodomi žodžiai „sudėtyje yra gyvūninės kilmės dikalcio (trikalcio) fosfato - netinka atrajotojams šerti“;

birūs pašarai, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, vežami transporto priemonėmis, kuriomis tuo pat metu nevežami pašarai atrajotojams. Jei transporto priemonė vėliau naudojama vežti atrajotojams skirtus pašarus, ji kruopščiai išvaloma laikantis kompetetingos institucijos patvirtintos tvarkos, kad būtų išvengta kryžminio užteršimo;

pašarus, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, draudžiama naudoti ir sandėliuoti ūkiuose, kuriuose laikomi atrajotojai.

Nukrypstant nuo šios sąlygos, kompetetinga institucija gali leisti naudoti ir sandėliuoti pašarus, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato, ūkiuose, kuriuose laikomi atrajotojai, jei ji yra įsitikinusi, kad ūkyje yra įgyvendinamos priemonės, užkertančios kelią atrajotojus šerti pašarais, kurių sudėtyje yra dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato.

A punkto b papunkčio iii pastraipoje nurodytų kraujo produktų ir A punkto c papunktyje nurodytų kraujo miltų bei pašarų, kurių sudėtyje yra tokių baltymų, naudojimui atitinkamai ūkiuose auginamiems neatrajotojams ir žuvims šerti taikomos tokios sąlygos:

kraujas yra gaunamas iš ES patvirtintų skerdyklų, kuriose neskerdžiami atrajotojai ir kurios yra registruotos kaip neskerdžiančios atrajotojų, ir vežamas tiesiai į perdirbimo įmonę transporto priemonėmis, skirtomis vežti tik neatrajotojų kraują. Jei transporto priemonė anksčiau buvo naudojama vežti atrajotojų kraujui, išvalius prieš vežant neatrajotojų kraują, ją patikrina kompetetinga institucija.

Nukrypstant nuo šios sąlygos, kompetetinga institucija gali leisti skersti atrajotojus skerdykloje, kurioje surenkamas neatrajotojų kraujas gaminti kraujo produktams ir kraujo miltams, skirtiems atitinkamai ūkiuose auginamiems neatrajotojams ir žuvims šerti, jei šioje skerdykloje įdiegta pripažinta kontrolės sistema. Kontrolės sistemą sudaro bent šios priemonės:

—	neatrajotojai skerdžiami patalpose, fiziškai atskirtose nuo tų, kuriose skerdžiami atrajotojai,

—	iš atrajotojų gautas kraujas surenkamas, sandėliuojamas, vežamas ir pakuojamas patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, skirtų iš neatrajotojų gautam kraujui, ir

—	reguliariai imami iš neatrajotojų gauto kraujo mėginiai ir atliekama mėginių analizė, siekiant nustatyti, ar juose nėra atrajotojų baltymų;

kraujo produktai ir kraujo miltai gaminami įmonėje, perdirbančioje tik neatrajotojų kraują.

Nukrypstant nuo šios sąlygos, kompetetinga institucija gali leisti gaminti ūkiuose auginamiems neatrajotojams ir žuvims šerti skirtus atitinkamai kraujo produktus ir kraujo miltus atrajotojų kraują perdirbančiose įmonėse, kuriose yra pripažinta kontrolės sistema, kuria užkertamas kelias kryžminiam užteršimui. Kontrolės sistemą sudaro bent šios priemonės:

—	neatrajotojų kraujas perdirbamas uždaroje sistemoje, fiziškai atskirtoje nuo atrajotojų kraujo perdirbimo,

—	iš atrajotojų gautos birios žaliavos ir birūs gatavi kraujo produktai vežami, sandėliuojami ir pakuojami patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, skirtų iš neatrajotojų gautai biriai žaliavai ir biriems gataviems produktams, ir

—	reguliariai imami iš neatrajotojų gautų kraujo produktų ir kraujo miltų mėginiai ir atliekama jų analizė, siekiant nustatyti, ar mėginiuose nėra atrajotojų baltymų;

pašarai, kurių sudėtyje yra kraujo produktų arba kraujo miltų, gaminami įmonėse, kurios neruošia pašarų atitinkamai atrajotojams arba ūkiuose auginamiems gyvūnams, išskyrus žuvis, ir kurios turi šiam tikslui kompetetingos institucijos išduotą leidimą.

Nukrypstant nuo šios sąlygos:

nereikalaujama specialaus leidimo kombinuotųjų pašarų gamybai iš pašarų, kurių sudėtyje yra kraujo produktų arba kraujo miltų, iš vietos kombinuotųjų pašarų gamintojų, kurie:

—	yra registruoti kompetentingos institucijos,

—	laiko tik neatrajotojus kraujo produktų naudojimo atveju arba tik žuvis kraujo miltų naudojimo atveju,

—	gamina kombinuotuosius pašarus, skirtus naudoti tik tame pačiame ūkyje, ir

—	jei gamybai naudojamus pašarus, kurių sudėtyje yra kraujo produktų arba kraujo miltų, iš viso sudaro mažiau nei 50 % baltymų;

ii)

kompetetinga institucija gali leisti pašarų atrajotojams gamybą įmonėse, kurios taip pat gamina pašarus, kurių sudėtyje yra kraujo produktų arba kraujo miltų, atitinkamai ūkiuose auginamiems neatrajotojams arba žuvims, laikydamasi tokių sąlygų:

—	atrajotojams arba ūkiuose auginamiems gyvūnams, išskyrus žuvis, skirti birūs arba įpakuoti pašarai yra gaminami patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, kuriose gaminami pašarai, kurių sudėtyje yra atitinkamai kraujo produktų arba kraujo miltų,

—

sandėliuojant, vežant ir pakuojant birūs pašarai laikomi fiziškai atskirtose patalpose tokiu būdu:

a)	atrajotojams skirti pašarai laikomi atskirai nuo kraujo produktų ir nuo pašarų, kurių sudėtyje yra kraujo produktų;

b)	pašarai, skirti ūkiuose auginamiems gyvūnams, išskyrus žuvis, laikomi atskirai nuo kraujo miltų ir pašarų, kurių sudėtyje yra kraujo miltų,

—	dokumentai, kuriuose pateikiama išsami informacija apie kraujo produktų ir kraujo miltų įsigijimus ir panaudojimą bei pašarų, kurių sudėtyje yra tokių produktų, pardavimus, yra saugomi ne mažiau kaip penkerius metus, kad su jais galėtų susipažinti kompetetinga institucija;

d)	pašarų, kurių sudėtyje yra kraujo produktų arba kraujo miltų, etiketėje, lydraštyje arba sanitariniame pažymėjime aiškiai nurodomi žodžiai atitinkamai „sudėtyje yra kraujo produktų – netinka atrajotojams šerti“ arba „sudėtyje yra kraujo miltų – skirta tik žuvims šerti“;

birūs pašarai, kurių sudėtyje yra kraujo produktų, vežami transporto priemonėmis, kuriomis tuo pat metu nevežami pašarai atrajotojams, o birūs pašarai, kurių sudėtyje yra kraujo miltų, - transporto priemonėmis, kuriomis tuo pat metu nevežami pašarai ūkiuose auginamiems gyvūnams, išskyrus žuvis. Jei transporto priemonė vėliau naudojama vežti atitinkamai atrajotojams arba ūkiuose auginamiems gyvūnams, išskyrus žuvis, skirtus pašarus, ji kruopščiai išvaloma laikantis kompetetingos institucijos patvirtintos tvarkos, kad būtų išvengta kryžminio užteršimo;

pašarus, kurių sudėtyje yra kraujo produktų, draudžiama naudoti ir sandėliuoti ūkiuose, kuriuose laikomi ūkiuose auginami gyvūnai, o pašarai, kurių sudėtyje yra kraujo miltų, draudžiami ūkiuose, kuriuose laikomi ūkiuose auginami gyvūnai, išskyrus žuvis.

Nukrypstant nuo šios sąlygos, kompetetinga institucija gali leisti naudoti ir sandėliuoti pašarus, kurių sudėtyje yra atitinkamai kraujo produktų arba kraujo miltų, ūkiuose, kuriuose laikomi atitinkamai atrajotojai arba ūkiuose auginami gyvūnai, išskyrus žuvis, jei ji yra įsitikinusi, kad ūkyje yra įgyvendinamos priemonės, užkertančios kelią šerti pašarais, kurių sudėtyje yra atitinkamai kraujo produktų arba kraujo miltų, atitinkamai atrajotojus arba kitas rūšis, išskyrus žuvis.

III. Bendrosios įgyvendinančios sąlygos.

A.	Šis priedas taikomas nepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 1774/2002 nuostatų.

Valstybės narės atnaujina sąrašus:

a)	skerdyklų, patvirtintų kraujui rinkti laikantis II dalies D punkto a papunkčio;

b)	patvirtintų perdirbimo įmonių, gaminančių dikalcio fosfatą, trikalcio fosfatą, kraujo produktus arba kraujo miltus; ir

c)	įmonių, išskyrus vietos kombinuotųjų pašarų gamintojus, įgaliotų gaminti pašarus, kurių sudėtyje yra b punkte nurodytų kraujo miltų ir baltymų, kurios veikia laikydamosi II dalies B punkto c papunktyje, C punkto a papunktyje ir D punkto c papunktyje nustatytų sąlygų.

birūs perdirbti gyvuliniai baltymai, išskyrus kraujo miltus, ir birūs produktai, įskaitant pašarus, organines trąšas bei dirvožemio savybes gerinančias medžiagas, kurių sudėtyje yra tokių baltymų, sandėliuojami tam skirtose talpyklose ir vežami tam skirtomis transporto priemonėmis. Saugykla arba transporto priemonė gali būti naudojamos kitais tikslais tik jas išvalius ir po to, kai jas patikrino kompetetinga institucija;

II dalies A punkto b papunkčio i pastraipoje nurodyti birūs žuvų miltai, II dalies A punkto b papunkčio ii pastraipoje nurodyti birus dikalcio fosfatas ir birus trikalcio fosfatas, II dalies A punkto b papunkčio iii pastraipoje nurodyti kraujo produktai ir II dalies A punkto c papunktyje nurodyti kraujo miltai laikomi ir vežami tam tikslui skirtose saugyklose ir transporto priemonėse;

nukrypstant nuo b punkto:

i)	saugyklos arba transporto priemonės gali būti naudojamos saugoti ir vežti pašarus, kurių sudėtyje yra tų pačių baltymų;

ii)	išvalius saugyklos ir transporto priemonės gali būti naudojamos kitiems tikslams po to, kai jas patikrino kompetetinga institucija, ir

iii)

saugyklos ir transporto priemonės, kuriomis vežami žuvų miltai, gali būti naudojamos kitiems tikslams, jei įmonėje naudojama kompetetingos institucijos pripažinta kontrolės sistema, kad būtų išvengta kryžminio užteršimo. Kontrolės sistemą sudaro bent šios priemonės:

—	įrašai apie vežtas medžiagas ir transporto priemonės valymą bei

—	nuolat imami vežamų pašarų mėginiai ir atliekama jų analizė, siekiant nustatyti, ar juose nėra žuvų miltų.

Kompetentinga institucija atlieka dažnus patikrinimus vietoje siekdama įsitikinti, kad pirmiau nurodyta kontrolės sistema taikoma teisingai.

Pašarai, įskaitant naminių gyvūnėlių ėdalą, kurių sudėtyje yra iš atrajotojų gautų kraujo produktų arba perdirbtų gyvulinių baltymų, išskyrus žuvų miltus, negaminami įmonėse, kuriose gaminami pašarai ūkiuose auginamiems gyvūnams, išskyrus pašarus mėsėdžiams kailiniams žvėreliams.

Birūs pašarai, įskaitant naminių gyvūnėlių ėdalą, kurių sudėtyje yra iš atrajotojų gautų kraujo produktų arba perdirbtų gyvulinių baltymų, išskyrus žuvų miltus, sandėliuojant, vežant ir pakuojant laikomi patalpose, fiziškai atskirtose nuo patalpų, kuriose laikomi ūkiuose auginamiems gyvūnams skirti birūs pašarai, išskyrus pašarus mėsėdžiams kailiniams žvėreliams.

Naminių gyvūnėlių ėdalas ir mėsėdžių kailinių žvėrelių pašarai, kurių sudėtyje yra II dalies A punkto b papunkčio ii pastraipoje nurodytų dikalcio fosfato arba trikalcio fosfato ir II dalies A punkto b papunkčio iii pastraipoje nurodytų kraujo produktų, gaminami ir vežami laikantis atitinkamai II dalies C punkto a ir c papunkčių bei D punkto c ir e papunkčių.

1.	Iš atrajotojų gautų perdirbtų gyvulinių baltymų ir produktų, kurių sudėtyje yra tokių perdirbtų gyvulinių baltymų, eksportas į trečiąsias šalis yra draudžiamas.

Iš neatrajotojų gautų perdirbtų gyvulinių baltymų ir produktų, kurių sudėtyje yra tokių baltymų, eksportą leidžia tik kompetetinga institucija, jei laikomasi tokių sąlygų:

—	jie skirti 7 straipsniu neuždraustam naudojimui,

—	prieš eksportuojant su trečiąja šalimi sudaromas raštiškas susitarimas, į kurį įtraukiamas trečiosios šalies įsipareigojimas laikytis galutinės naudojimo paskirties ir nereeksportuoti perdirbtų gyvulinių baltymų arba produktų, kurių sudėtyje yra tokių baltymų, 7 straipsniu draudžiamam naudojimui.

Siekiant veiksmingai įgyvendinti šį reglamentą valstybės narės, leidžiančios eksportą pagal 2 punktą, informuoja Komisiją ir kitas valstybes nares apie visas nuostatas ir sąlygas, dėl kurių susitarta su atitinkama trečiąja šalimi, atsižvelgiant į Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę.

2 ir 3 punktai netaikomi:

—	žuvų miltų eksportui, jei jis atitinka II dalies B punkte nustatytas sąlygas,

—	produktams, kurių sudėtyje yra žuvų miltų,

—	naminių gyvūnėlių ėdalui.

Kompetentinga institucija atlieka dokumentų ir fizinius patikrinimus, įskaitant pašarų tyrimus, visos gamybos ir paskirstymo grandinės metu, vadovaudamasi Direktyva 95/53/EB, kad kontroliuotų, kaip laikomasi direktyvos ir šio reglamento nuostatų. Nustačius, kad yra draudžiamų gyvulinių baltymų, taikoma Direktyva 95/53/EB. Kompetetinga institucija nuolat tikrina tokiai oficialiai kontrolei tyrimus atliekančių laboratorijų kompetenciją, ypač įvertindama tarplaboratorinių tyrimų rezultatus. Jei manoma, kad kompetencijos nepakanka, kaip minimalios korekcinės priemonės imamasi laboratorijos personalo pakartotinio mokymo.“

6.8.2005

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 205/12

KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1293/2005

2005 m. rugpjūčio 5 d.

iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2676/90, nustatantį vynų analizės metodus Bendrijoje

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (1), ypač į jo 46 straipsnio 3 dalį,

kadangi:

(1)	Putojančių ir pusiau putojančių vynų perteklinio slėgio matavimo metodas buvo nustatytas remiantis pripažintais tarptautiniais kriterijais. Tarptautinis vynuogių ir vyno biuras savo 2003 m. Generalinėje asamblėjoje patvirtino naują šio metodo aprašymą.

(2)	Šio matavimo metodo naudojimas užtikrina paprastesnę ir tikslesnę tokių vynų perteklinio slėgio kontrolę.

(3)	Įprastinio metodo aprašymas, esantis Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2676/90 (2) priedo 37 skyriuje, neturi prasmės, todėl 37 skyriaus 3 dalis turi būti išbraukta. Be to, į minėto reglamento priedą reikėtų įterpti naują skyrių, kuriame būtų pateikiamas naujas šio metodo aprašymas.

(4)	Reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Reglamentą (EEB) Nr. 2676/90.

(5)	Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Vyno vadybos komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Reglamento (EEB) Nr. 2676/90 priedas iš dalies keičiamas pagal šio reglamento priedą.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja septintą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta Briuselyje, 2005 m. rugpjūčio 5 d.

Komisijos vardu

Mariann FISCHER BOEL

Komisijos narė

(1) OL L 179, 1999 7 14, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1188/2005 (OL L 193, 2005 7 23, p. 24).

(2) OL L 272, 1990 10 3, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 355/2005 (OL L 56, 2005 3 2, p. 3).

PRIEDAS

Reglamento (EEB) Nr. 2676/90 priedas iš dalies keičiamas taip:

37 skyrius. „Anglies dioksidas“ iš dalies pakeičiamas taip:

1 dalis iš dalies keičiama taip:

i)	pavadinimas yra pakeičiamas taip: „1. METODO ESMĖ“;

ii)	1.2 punktas išbraukiamas;

b)	2 dalies 2.3 punkto pavadinimas yra pakeičiamas taip: „Teorinio perteklinio slėgio skaičiavimas“;

c)	3 ir 4 dalys išbraukiamos.

Po 37 skyriaus įterpiamas toks tekstas (37a skyrius):

„37a. PUSIAU PUTOJANČIŲ IR PUTOJANČIŲ VYNŲ PERTEKLINIO SLĖGIO MATAVIMAS

1. METODO ESMĖ

Kai temperatūra stabilizuojasi ir butelio turinys suplakamas, perteklinis slėgis matuojamas afrometru (spaudimo matuoklis). Jis išreiškiamas paskaliais (Pa) (I tipo metodas). Metodas taip pat taikomas gazuotiems pusiau putojantiems vynams ir gazuotiems putojantiems vynams.

2. APARATŪRA

Prietaisas, kuriuo matuojamas perteklinis slėgis pusiau putojančio ir putojančio vyno buteliuose, vadinamas afrometru. Jis gali būti įvairių formų, atsižvelgiant į tai, kaip užkimštas butelis (metalinis viršus, užsukamas kamštis, kamštis iš kamščiamedžio ar plastikinis kamštis).

2.1. Buteliai su metaliniu viršumi ar užsukamu kamščiu

Prietaisą sudaro trys dalys (1 paveikslas):

—

Viršutinė dalis (adatos laikiklis su sriegiu) sudaryta iš manometro, rankinio veržiančiojo žiedo, į viduriniąją dalį įsriegiamo Archimedo sraigto ir kamštį perduriančios adatos. Adatoje yra šoninė anga, per kurią spaudimas perduodamas į manometrą. Tarpine užtikrinamas hermetiškumas tarp butelio kamščio ir prietaiso.

—	Vidurinioji dalis (veržlė) padeda centruoti viršutinę dalį. Ji įsukama į apatinę dalį ir tvirtai laiko prietaisą ant butelio.

—	Apatinė dalis (spaustuvas) turi galinį kakliuką, kuris palenda po butelio žiedu ir laiko visą prietaisą. Žiedai yra pritaikyti kiekvienam butelio tipui.

2.2. Buteliai su kamščiu

Prietaisą sudaro dvi dalys (2 paveikslas):

—	Viršutinė dalis yra tokia pati, kaip prieš tai aprašyto prietaiso, tačiau adata – ilgesnė. Ji sudaryta iš ilgo tuščiavidurio vamzdelio, kurio gale yra antgalis kamščiui perdurti. Šis antgalis – nuimamas. Pradūrus kamštį, antgalis įkrenta į vyną.

—	Apatinė dalis sudaryta iš veržlės ir prie kamščio priglundančio pagrindo. Pagrinde yra keturi suspaudimo varžtai, laikantys prietaisą ant kamščio.

Pastabos apie ant šių dviejų tipų prietaisų tvirtinamus manometrus:

—	Jie gali būti mechaniniai su Burdono vamzdeliu, arba skaitmeniniai su pjezo elektriniu davikliu. Pirmuoju atveju Burdono vamzdelis turi būti nerūdijančio plieno.

—	Manometrai sugraduoti paskaliais (santrumpa Pa). Matuojant pusiau putojančių vynų slėgį, praktiškiau kaip vienetą naudoti 105 Pa ar kilopaskalį (kPa).

—

Šie manometrai yra įvairių klasių. Manometro klasė priklauso nuo parodymų tikslumo, atsižvelgiant į maksimalų parodymą, išreikštą procentais (pvz., 1 000 kPa manometro I klasė reiškia, kad maksimalus 1 000 kPa slėgis išmatuojamas ± 10 kPa tikslumu). Tiksliems matavimams rekomenduojamas I klasės prietaisai.

3. DARBO EIGA

Matavimai atliekami su tais buteliais, kurių temperatūra buvo stabilizuojama mažiausiai 24 valandas. Kai praduriamas kamštis, butelio turinį reikia gerai suplakti, kol slėgis nesikeičia, ir tik tada matuoti.

3.1. Buteliai metaliniu viršumi ar užsukamais kamščiais

Užkišti spaustuvo galinį kakliuką po butelio žiedu. Sukti veržlę tol, kol prietaisas bus prispaustas prie butelio. Įsukti viršutinę dalį į veržlę. Siekiant išvengti pernelyg didelio dujų nutekėjimo, kamštį reikia pradurti kuo greičiau ir prispausti prie jo tarpinę. Tada butelio turinį reikia gerai suplakti, kol slėgis nebesikeičia, ir tik tada matuoti.

3.2. Buteliai su kamščiais

Užmauti antgalį ant adatos galo, tada uždėti prietaisą ant kamščio. Priveržti keturis varžtus. Sukti viršutinę dalį (adata perduria kamštį). Antgalis turi įkristi į butelį, kad slėgis būtų perduotas į manometrą. Suplakus butelį ir palaukus, kol slėgis nebesikeičia, užrašyti manometro parodymus. Išmatavus slėgį, išimti antgalį.

4. REZULTATŲ UŽRAŠYMAS

Perteklinis slėgis, esant 20 oC temperatūrai (Paph20) išreiškiamas paskaliais (Pa) arba kilopaskaliais (kPa). Rezultatas užrašomas pagal manometro tikslumą (pvz., 6,3 × 105 Pa arba 630 kPa, tačiau ne 6,33 × 105 Pa ar 633 kPa, jei tai I klasės manometras, kurio maksimalus rodmuo 1 000 kPa).

Jei matavimo metu temperatūra yra kita, nei 20 oC, matavimus reikia koreguoti: išmatuotas slėgis dauginamas iš atitinkamo koeficiento (žr. 1 lentelę).

1 lentelė

Perteklinio slėgio Paph20 putojančiame ir pusiau putojančiame vyne santykis, esant 20 oC temperatūrai, su slėgio pertekliumi Papht temperatūroje

oC
0	1,85
1	1,80
2	1,74
3	1,68
4	1,64
5	1,59
6	1,54
7	1,50
8	1,45
9	1,40
10	1,36
11	1,32
12	1,28
13	1,24
14	1,20
15	1,16
16	1,13
17	1,09
18	1,06
19	1,03
20	1,00
21	0,97
22	0,95
23	0,93
24	0,91
25	0,88

5. REZULTATŲ KONTROLĖ

Tiesioginio fizinių parametrų nustatymo metodas (I tipo kriterijaus metodas)

Afrometrų tikrinimas

Afrometrus būtina reguliariai tikrinti (mažiausiai kartą per metus).

Tikrinama su kalibravimo stendu. Jį naudojant, galima palyginti testuojamo ir kartu prijungto etaloninio aukštesnės klasės manometro, nustatyto pagal nacionalinius etalonus, parodymus. Tikrinant stebimi abiejų prietaisų parodymai iš pradžių slėgį didinant, po to mažinant. Jei parodymai skiriasi, reguliavimo varžtu galima pakoreguoti tikrinamojo manometro parodymus.

Tokį kalibravimo stendą turi visos laboratorijos ir pripažintos institucijos; jį taip pat galima įsigyti pas manometrų gamintojus.“

6.8.2005

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 205/21

TARYBOS SPRENDIMAS

2005 m. liepos 12 d.

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

(2005/600/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 128 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę (1),

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (2),

atsižvelgdama į Regionų komiteto nuomonę,

atsižvelgdama į Užimtumo komiteto nuomonę,

kadangi:

(1)

Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje Sąjungai nustatomas tikslas, inter alia, skatinti ekonominę ir socialinę pažangą bei aukšto lygio užimtumą. Europos bendrijos steigimo sutarties 125 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės ir Bendrija veikia siekdamos plėtoti suderintą užimtumo strategiją, ypač ugdydamos kvalifikuotą, profesiniu atžvilgiu pasirengusią ir mokančią prisitaikyti darbo jėgą, bei darbo rinkas, prisitaikančias prie ekonomikos pokyčių.

(2)

Lisabonos Europos Vadovų Taryba 2000 m. kovo mėn. pradėjo vykdyti strategiją, kurios tikslas – užtikrinti darnų ekonomikos augimą, sukuriant daugiau ir geresnių darbų ir stiprinant socialinę sanglaudą, nustatant ilgalaikius užimtumo tikslus, tačiau praėjus penkeriems metams strategijos tikslai vis dar nepasiekti.

(3)

Užimtumo gairių ir bendrųjų ekonominės politikos gairių jungtinio paketo pristatymas prisideda nukreipiant Lisabonos strategiją ekonomikos augimui ir užimtumui skatinti. Europos užimtumo strategijai tenka pagrindinis vaidmuo įgyvendinant Lisabonos strategijos užimtumo tikslus. Socialinės sanglaudos stiprinimas – taip pat ypač svarbus Lisabonos strategijos sėkmės elementas. Kita vertus, kaip nustatyta Socialinėje darbotvarkėje, Europos užimtumo strategijos sėkmė prisidės siekiant didesnės socialinės sanglaudos.

(4)

Laikydamasi 2005 m. kovo mėn. 22–23 d. pavasario Europos Vadovų Tarybos išvadų, Sąjunga turi sutelkti visus atitinkamus nacionalinius ir Bendrijos išteklius – įskaitant sanglaudos politiką – vystydama tris Lisabonos strategijos aspektus (ekonominį, socialinį ir aplinkosaugos), kad būtų geriau pasinaudota jų sinergijomis atsižvelgiant į bendrą tvaraus vystymosi kontekstą.

(5)

Visiško užimtumo, darbo kokybės, darbo jėgos našumo ir socialinės sanglaudos tikslus turi atspindėti aiškūs prioritetai: pritraukti į darbo rinką ir joje išlaikyti daugiau žmonių, didinti darbo jėgos pasiūlą bei modernizuoti socialinės apsaugos sistemas; gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti; didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą tobulinant švietimą ir įgūdžius.

(6)	Užimtumo gairės turėtų būti visiškai peržiūrimos tik kartą per trejus metus, o likusiu laiku iki 2008 m. jų atnaujinimas turėtų būti griežtai ribojamas.

(7)	Užimtumo komitetas ir Socialinės apsaugos komitetas suformulavo bendrą nuomonę dėl Jungtinių ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių (2005–2008 m.).

(8)	2004 m. spalio 14 d. Tarybos rekomendacija dėl valstybių narių užimtumo politikos vykdymo (3) lieka galioti kaip gaires papildanti nuoroda,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Patvirtinamos priede pateiktos valstybių narių užimtumo politikos gairės.

2 straipsnis

Valstybės narės atsižvelgia į gaires vykdydamos savo užimtumo politiką, dėl kurios atsiskaito pagal nacionalines reformų programas.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 2005 m. liepos 12 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

G. BROWN

(1) 2005 m. gegužės 26 d. nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2) 2005 m. gegužės 31 d. nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3) OL L 326, 2004 10 29, p. 47.

PRIEDAS

UŽIMTUMO GAIRĖS (2005–2008 m.)

(Jungtinės gairės Nr. 17–24)

—	Gairė Nr. 17: Įgyvendinti užimtumo politiką siekiant visiško užimtumo, darbo kokybės ir našumo gerinimo bei socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo

—	Gairė Nr. 18: Skatinti požiūrį į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą

—	Gairė Nr. 19: Užtikrinti imlias darbo rinkas, didinti darbo patrauklumą, padaryti darbą finansiškai patrauklų ieškantiesiems darbo, įskaitant socialiai nuskriaustus ir neveiklius žmones

—	Gairė Nr. 20: Gerinti darbo rinkos poreikių atitiktį

—	Gairė Nr. 21: Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos segmentaciją, deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį

—	Gairė Nr. 22: Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus

—	Gairė Nr. 23: Plėtoti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir gerinti jų panaudojimą

—	Gairė Nr. 24: Švietimo ir mokymo sistemas pritaikyti naujiems kompetencijų reikalavimams

Valstybių narių užimtumo politikos gairės

Valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, vykdo savo politiką siekdamos įgyvendinti toliau nurodytus tikslus ir veiksmų prioritetus. Pagal Lisabonos strategiją valstybių narių politika proporcingai skatinamas:

— Visiškas užimtumas: Visiško užimtumo pasiekimas ir nedarbo bei neveiklumo sumažinimas didinant darbo jėgos paklausą ir pasiūlą yra labai svarbus palaikant ekonomikos augimą ir stiprinant socialinę sanglaudą.

— Darbo kokybės ir našumo gerinimas: Pastangos didinti užimtumo lygį yra glaudžiai susijusios su darbo vietų patrauklumo didinimu, darbo kokybės ir našumo gerinimu bei dirbančiųjų už menką atlyginimą skaičiaus mažinimu. Reikėtų pilnai išnaudoti darbo kokybės, našumo ir užimtumo sinergijas.

— Socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimas: Reikalingi ryžtingi veiksmai socialinei įtraukčiai stiprinti, atskirties nuo darbo rinkos prevencijai ir socialiai nuskriaustų žmonių socialinei integracijai remti bei užimtumo, nedarbo ir darbo našumo regioniniams skirtumams, ypač atsiliekančiuose regionuose, mažinti.

Siekiant pažangos ypač svarbios lygios galimybės ir kova su diskriminacija. Vykdant visus veiksmus turėtų būti užtikrintas lyčių aspekto integravimas ir lyčių lygybės skatinamas. Atsižvelgiant į naująjį požiūrį dėl kartų solidarumo įgyvendinant Europos jaunimo paktą, ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas jaunimo padėčiai ir galimybių įsidarbinti per visą darbingą amžių skatinimui. Nustatant nacionalinius tikslus, ypatingas dėmesys taip pat turi būti skiriamas užimtumo skirtumams tarp socialiai nuskriaustų, įskaitant neįgaliuosius, ir kitų žmonių, taip pat tarp trečiųjų šalių ir ES piliečių, sumažinti.

Vykdydamos veiksmus valstybės narės turėtų užtikrinti gerą užimtumo politikos valdymą. Jos turėtų sukurti plačius partnerystės ryšius pokyčiams įgyvendinti, įtraukdamos parlamentines institucijas ir suinteresuotus subjektus ir nacionaliniu, ir regionų bei vietos lygmeniu. Pagrindinis vaidmuo turėtų tekti Europos ir nacionaliniams socialiniams partneriams. Šio priedo gale pateikti ES lygmeniu pagal Europos užimtumo strategiją atsižvelgiant į 2003 m. gaires nustatyti tikslai ir standartai, kurių turėtų būti siekiama ir toliau, panaudojant pažangos vertinimui atitinkamus rodiklius ir lenteles. Valstybės narės taip pat skatinamos nustatyti savo įsipareigojimus ir tikslus, atsižvelgiant į šias gaires bei 2004 m. rekomendacijas, dėl kurių susitarta ES lygmeniu.

Geras valdymas taip pat reikalauja didesnio veiksmingumo skirstant administracinius ir finansinius išteklius. Komisijai sutikus, valstybės narės struktūrinių fondų, visų pirma Europos socialinio fondo, paramą turėtų skirti Europos užimtumo strategijai įgyvendinti ir teikti ataskaitas apie vykdomus veiksmus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas valstybių narių institucinių ir administracinių gebėjimų stiprinimui.

Gairė Nr. 17: Įgyvendinti užimtumo politiką siekiant visiško užimtumo, darbo kokybės ir našumo gerinimo bei socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo.

Vykdoma politika turi būti siekiama, kad iki 2010 m. Europos Sąjungos (toliau – ES) bendro užimtumo lygio vidurkis būtų 70 %, moterų užimtumo lygis – ne mažesnis kaip 60 % ir 50 % vyresniojo amžiaus darbuotojų (55–64 m.) užimtumo lygio bei, kad sumažėtų nedarbas ir neaktyvumas. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti siektinus nacionalinius užimtumo lygius.

Siekiant šių tikslų veiksmai turėtų būti sutelkti ties šiais prioritetais:

—	pritraukti į darbo rinką ir joje išlaikyti daugiau žmonių, padidinti darbo jėgos pasiūlą bei modernizuoti socialinės apsaugos sistemas,

—	gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti,

—	didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą tobulinant švietimą ir įgūdžius.

1. PRITRAUKTI Į DARBO RINKĄ IR JOJE IŠLAIKYTI DAUGIAU ŽMONIŲ, PADIDINTI DARBO JĖGOS PASIŪLĄ IR MODERNIZUOTI SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMAS

Užimtumo lygių didinimas yra veiksmingiausia priemonė, sukelianti ekonomikos augimą ir skatinanti socialinės įtraukties ekonomiką, kartu užtikrinant apsaugą negalintiems dirbti. Visų grupių darbo jėgos pasiūlos didinimo, naujo požiūrio į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą skatinimas ir socialinės apsaugos sistemų modernizavimas siekiant užtikrinti jų adekvatumą, finansinį tvarumą ir gebėjimą reaguoti į kintančius visuomenės poreikius yra nemažiau būtini dėl numatomo darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo. Taikant naują kartų solidarumo principą ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į tebeegzistuojančius vyrų ir moterų užimtumo skirtumus, žemą vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo užimtumo lygį. Taip pat reikia priemonių, skirtų spręsti problemas, susijusias su jaunimo nedarbu, kuris paprastai yra dvigubai didesnis nei bendras nedarbo lygis. Būtina sudaryti tinkamas sąlygas, kurios palengvintų įsidarbinti asmenims, pradedantiems dirbti pirmą kartą, grįžtantiems į darbą po pertraukos arba norintiems pratęsti darbingą amžių. Darbo vietų kokybė, kurią sąlygoja darbo užmokestis ir pašalpos, darbo sąlygos, užimtumo garantijos, galimybės mokytis visą gyvenimą ir karjeros perspektyvos, yra svarbiausia, nes yra socialinės apsaugos sistemų teikiamos paramos ir paskatų elementas.

Gairė Nr. 18: Skatinti požiūrį į darbą kaip visą gyvenimą trunkantį ciklą:

—	atnaujinant pastangas sukurti jaunimo užimtumo modelius ir sumažinti jaunimo nedarbą, kaip raginama Europos jaunimo pakte,

—	imantis ryžtingų veiksmų moterų dalyvavimui skatinti ir skirtumams tarp lyčių užimtumo, nedarbo ir užmokesčio srityje pašalinti,

—	sudarant geresnes sąlygas derinti darbą ir asmeninį gyvenimą bei pagerinant prieinamų ir įperkamų vaikų priežiūros įstaigų bei kitų išlaikytinių priežiūros paslaugų teikimą,

—	remiant aktyvų senėjimą, įskaitant tinkamas darbo sąlygas, geresnę (darbuotojų) sveikatos būklę ir adekvačias paskatas dirbti bei vengti ankstyvo išėjimo į pensiją,

—	sukuriant modernias socialinės apsaugos, įskaitant pensijų ir sveikatos priežiūros, sistemas ir užtikrinant jų socialinį adekvatumą, finansinį tvarumą ir gebėjimą reaguoti į kintančius poreikius, kad būtų remiamas dalyvavimas, išsilaikymas darbo rinkoje ir ilgesnis darbingas amžius.

Žr. taip pat jungtinę gairę „Apsaugoti ekonomikos ir fiskalinį tvarumą kaip pagrindą didesniam užimtumui“ (Nr. 2).

Siekiant padidinti aktyvumą ir įveikti socialinę atskirtį nepaprastai svarbu palengvinti ieškantiesiems darbo galimybes įsidarbinti, vykdyti nedarbo prevenciją ir užtikrinti, kad bedarbiai išlaikytų glaudžius ryšius su darbo rinka, bei didinti jų gebėjimus įsidarbinti. Tam reikia pašalinti kliūtis, trukdančias patekti į darbo rinką, remiant aktyvias darbo paieškas, palengvinant mokymosi prieinamumą ir taikant kitas aktyvias darbo rinkos priemones bei užtikrinant, kad darbas būtų finansiškai patrauklus, o taip pat įveikti nedarbo, skurdo ir neveiklumo spąstus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas socialiai nuskriaustų žmonių, įskaitant žemos kvalifikacijos darbuotojus, įtraukčiai į darbo rinką, tam tikslui plėtojant socialines paslaugas bei socialinę ekonomiką ir kuriant kolektyvinius poreikius patenkinančius naujus užimtumo šaltinius. Ypač svarbu kovoti su diskriminacija, skatinti neįgaliųjų galimybes įsidarbinti ir integruoti imigrantus bei mažumas.

Gairė Nr. 19: Užtikrinti imlias darbo rinkas, didinti darbo patrauklumą, padaryti darbą finansiškai patrauklų ieškantiesiems darbo, įskaitant socialiai nuskriaustus ir neveiklius žmones:

—	taikant aktyvias ir prevencijos priemones, įskaitant ankstyvą poreikių nustatymą, pagalbą ieškant darbo, orientavimo ir mokymo įtraukimą į individualius veiklos planus, socialinių paslaugų, reikalingų labiausiai nuo darbo rinkos atskirtų žmonių įtraukčiai remti ir skurdui pašalinti, teikimą,

—	nuolat peržiūrint mokesčių ir lengvatų sistemų nulemtas paskatas ir kliūtis, įskaitant lengvatų valdymą ir sąlygiškumą, taip pat žymiai sumažinant dideles mažiausiai veiksmingas mokesčių normas, ypač gaunantiems mažas pajamas, ir taip užtikrinant adekvačius socialinės apsaugos lygius,

—	kuriant naujus užimtumo šaltinius asmenims ir įmonėms teikiamų paslaugų sektoriuje, ypač vietos lygmeniu.

Kad daugiau žmonių galėtų susirasti geresnį darbą, būtina stiprinti darbo rinkos infrastruktūrą nacionaliniu ir ES lygmeniu, taip pat pasinaudojant EURES tinklu, kad būtų galima geriau numatyti ir pašalinti galimas neatitiktis. Todėl darbuotojų mobilumas ES viduje yra itin svarbus ir turėtų būti visiškai užtikrintas atsižvelgiant į Sutartis. Be to, nacionalinėse darbo rinkose būtina visokeriopai atsižvelgti į papildomą darbo jėgos pasiūlą, atsirandančią dėl trečiųjų šalių piliečių imigracijos.

Gairė Nr. 20: Gerinti darbo rinkos poreikių atitiktį:

—	modernizuojant ir stiprinant darbo rinkos institucijas, ypač užimtumo tarnybas, taip pat siekiant užtikrinti didesnį užimtumo ir mokymo galimybių skaidrumą nacionaliniu ir Europos lygmeniu,

—	pašalinant kliūtis, trukdančias darbuotojų mobilumui visoje Europoje pagal Sutartis,

—	tiksliau numatant gebėjimų poreikius, darbo rinkos trūkumus ir problemas,

—	tinkamai valdant ekonominę migraciją.

2. GERINTI DARBUOTOJŲ IR ĮMONIŲ GEBĖJIMĄ PRISITAIKYTI

Europai reikia gerinti gebėjimą numatyti, paspartinti ir įsisavinti ekonominius bei socialinius pokyčius. Šiam tikslui reikalingos užimtumui palankios darbo sąnaudos, šiuolaikiški darbo organizavimo būdai, gerai funkcionuojančios darbo rinkos, kuriose lankstumas derinamas su užimtumo garantijomis ir taip patenkinami įmonių ir darbuotojų poreikiai. Tai taip pat padeda išvengti segmentuotų darbo rinkų susiformavimo ir sumažinti nedeklaruojamą darbą.

Šiandienos vis globalesnėje ekonomikoje atsiveriant rinkoms ir nuolat diegiant naujas technologijas, įmonės ir darbuotojai susiduria su būtinybe, o taip pat ir galimybe, prisitaikyti. Nors apskritai šis struktūrinių pokyčių procesas ekonomikos augimą ir užimtumą veikia teigiamai, tačiau kai kuriems darbuotojams ir įmonėms tai turi neigiamų padarinių. Įmonės turi tapti lankstesnės, kad reaguotų į netikėtus savo prekių ir paslaugų paklausos pokyčius, prisitaikytų prie naujų technologijų ir sugebėtų nuolat atsinaujinti, kad išliktų konkurencingos. Jos taip pat turi reaguoti į didėjantį darbo kokybės, kuri susijusi su darbuotojo asmeniniais prioritetais ir šeimos permainomis, poreikį, taip pat joms teks susidoroti su darbo jėgos senėjimu bei mažėjančiu jaunų priimamų į darbą žmonių skaičiumi. Darbuotojų darbinis gyvenimas tampa sudėtingesnis dėl vis įvairesnių ir neįprastesnių darbo organizavimo modelių, taip pat dėl per visą gyvenimą ištinkančio ne vieno pereinamojo laikotarpio, kurį reikia sėkmingai įveikti. Greitai kintančios ekonomikos ir su tuo susijusio restruktūrizavimo sąlygomis jie turi prisitaikyti prie naujų darbo modelių, įskaitant plačiai naudojamas informacines ir ryšių technologijas (IRT), ir savo profesinio statuso pokyčių, taip pat būti pasirengę mokytis visą gyvenimą. Geografinis mobilumas taip pat reikalingas siekiant labiau pasinaudoti užimtumo galimybėmis visoje ES.

Gairė Nr. 21: Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos segmentaciją, deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį:

—	suderinant užimtumą reglamentuojančius teisės aktus, prireikus pataisant skirtingą sutarčių sudarymo tvarką ir su darbo valandomis susijusias nuostatas,

—	sprendžiant nedeklaruojamo darbo klausimą,

—	geriau numatant pokyčius, įskaitant ekonomikos restruktūrizavimą, ypač su rinkų atvėrimu susijusius pokyčius, ir pozityviai juos valdant, taip sumažinant jų socialines sąnaudas ir palengvinant prisitaikymą,

—	skatinant ir skleidžiant naujoviškus ir lengvai pritaikomus darbo organizavimo būdus, siekiant pagerinti darbo kokybę ir našumą, įskaitant sveikatos priežiūrą ir saugą,

—	remiant profesinio statuso pokyčius, įskaitant mokymą, savarankišką darbą, verslo kūrimą ir geografinį mobilumą.

Žr. taip pat jungtinę gairę „Skatinti didesnę makroekonominės, struktūrinės ir užimtumo politikos darną“ (Nr. 5).

Kad būtų galima sukurti kuo daugiau naujų darbo vietų, išsaugoti konkurencingumą ir prisidėti prie bendros ekonominės sistemos stiprinimo, visuotiniai darbo užmokesčio pokyčiai turėtų atitikti našumo didėjimą per visą ekonominį ciklą ir atspindėti padėtį darbo rinkoje. Skatinant kurti naujas darbo vietas taip pat gali prireikti pastangų sumažinti su darbo užmokesčiu nesusijusias išlaidas ir peržiūrėti mokesčius, ypač tais atvejais, kai kuriamos mažai apmokamos darbo vietos.

Gairė Nr. 22: Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus:

—	skatinant socialinius partnerius jų pačių kompetencijos srityje nustatyti teisingą derybų dėl darbo užmokesčio pagrindą, kad būtų atsižvelgta į su darbo našumu ir rinka susijusius uždavinius visais atitinkamais lygmenimis ir būtų išvengta darbo užmokesčio skirtumų pagal lytį,

—	peržiūrint su darbo užmokesčiu nesusijusių išlaidų poveikį užimtumui ir prireikus patikslinant jų struktūrą ir lygį, ypač siekiant sumažinti menkai apmokamiesiems tenkančią mokesčių naštą.

Žr. taip pat jungtinę gairę „Užtikrinti, kad darbo užmokesčio pokyčiai stiprintų makroekonominį stabilumą ir augimą“ (Nr. 4)

3. DIDINTI INVESTICIJAS Į ŽMOGIŠKĄJĮ KAPITALĄ TOBULINANT ŠVIETIMĄ IR ĮGŪDŽIUS

Europai reikia didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Pernelyg daugeliui žmonių nepavyksta patekti į darbo rinką arba joje išsilaikyti dėl įgūdžių stokos arba dėl įgūdžių ir darbo rinkos neatitikties. Siekiant didesnių galimybių įsidarbinti visoms amžiaus grupėms, aukštesnio darbo našumo lygio ir geresnės darbo kokybės, ES reikia daugiau ir veiksmingiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir mokymąsi visą gyvenimą, tuo suteikiant naudą žmonėms, įmonėms, ekonomikai ir visuomenei.

Žiniomis grindžiamos ir į paslaugas orientuotoms ekonomikoms reikia įvairių tradicinėms pramonės šakoms būdingų gebėjimų; šie gebėjimai taip pat turi būti nuolat atnaujinnami atsižvelgiant į technologijų pokyčius ir naujoves. Darbuotojai turi nuolat kaupti ir atnaujinti žinias, įgūdžius ir gebėjimus, kad išsaugotų darbą ir tobulėtų. Įmonių našumas priklauso nuo gebėjimo sutelkti ir išlaikyti darbo jėgą, galinčią prisitaikyti prie pokyčių. Vyriausybės turi užtikrinti, kad būtų siekiama aukštesnių išsilavinimo lygių ir kad jaunimas, laikantis Europos jaunimo pakto, įgytų būtinus svarbiausius gebėjimus. Visi suinteresuoti subjektai turėtų sutelkti pastangas vystant ir skatinant tikrąją mokymosi visą gyvenimą nuo pat ankstyvo amžiaus kultūrą. Siekiant žymiai padidinti valstybės ir privačias investicijas į žmogiškąjį kapitalą vienam gyventojui ir garantuoti šių investicijų kokybę bei veiksmingumą, svarbu užtikrinti sąžiningą ir skaidrų išlaidų bei atsakomybės pasidalijimą tarp visų dalyvių. Valstybės narės investuodamos į švietimą ir mokymą turėtų geriau panaudoti struktūrinių fondų bei Europos investicijų banko lėšas. Siekdamos šių tikslų valstybės narės įsipareigoja iki 2006 m. parengti išsamias mokymosi visą gyvenimą strategijas ir įgyvendinti darbo programą „Švietimas ir mokymas 2010“.

Gairė Nr. 23: Plėtoti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir gerinti jų panaudojimą:

—	sukuriant imlią švietimo ir mokymo politiką bei imantis veiksmų siekiant žymiai palengvinti galimybę gauti pagrindinį profesinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, įskaitant gamybinę praktiką ir verslumo mokymą,

—	žymiai sumažinant nubyrančių ir anksti švietimo sistemą paliekančių jaunuolių skaičių,

—

pagal Europos susitarimus sukuriant mokyklose, įmonėse, valdžios institucijose ir namuose visiems prieinamo mokymosi visą gyvenimą strategijas, įskaitant atitinkamas paskatas ir išlaidų pasidalijimo mechanizmus, siekiant skatinti nepertraukiamą dirbančiųjų, ypač žemos kvalifikacijos ir vyresnio amžius, dalyvavimą tęstiniame mokymesi ir darbo vietoje organizuojamame mokyme.

Žr. taip pat jungtinę gairę „Didinti ir gerinti investicijas, visų pirma privataus verslo, į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą“ (Nr. 7).

Nepakanka vien to, kad visi dalyviai nusistatytų ambicingus tikslus ir didintų investicijų lygį. Siekiant užtikrinti, kad pasiūla iš tikrųjų atitiktų paklausą, mokymosi visą gyvenimą sistemos turi būti prieinamos, pasiekiamos ir gebančios reaguoti į kintančius poreikius. Svarbu pritaikyti švietimo ir mokymo sistemas bei didinti jų pajėgumus taip, kad jos geriau atitiktų darbo rinką, patenkintų žinių ekonomikos ir visuomenės poreikius bei būtų efektyvios. Galima pasinaudoti informacinėmis ir ryšių technologijomis, kad mokymas taptų lengviau prieinamas ir geriau atitiktų darbdavių ir darbuotojų poreikius. Didesnis mobilumas darbo ir mokymosi tikslais taip pat reikalingas siekiant geriau pasinaudoti įsidarbinimo galimybėmis visoje ES. Europos darbo rinkos išlikusios kliūtys, ypač susijusios su kvalifikacijų ir gebėjimų pripažinimu bei skaidrumu, turėtų būti pašalintos. Remiant nacionalinių švietimo ir mokymo sistemų reformas, kaip nustatyta darbo programoje „Švietimas ir mokymas 2010“, bus svarbu pasinaudoti sutartais Europos dokumentais ir nuorodomis.

Gairė Nr. 24: Švietimo ir mokymo sistemas pritaikyti naujiems gebėjimų reikalavimams:

—	didinant ir užtikrinant švietimo ir mokymo patrauklumą, atvirumą ir kokybės standartus, plečiant švietimo ir mokymo galimybių pasiūlą bei užtikrinant lanksčius mokymosi modelius ir didinant studentų bei mokomų asmenų (besimokančiųjų) mobilumo galimybes,

—	lengvinant ir įvairinant švietimo, mokymo bei žinių prieinamumą visiems tinkamai organizuojant darbą (darbo laiko atžvilgiu), pasitelkiant šeimos paramos tarnybas, profesinį orientavimą ir prireikus naujus išlaidų pasidalijimo būdus,

—	reaguojant į naujus profesinius poreikius, svarbiausius gebėjimus ir būsimus įgūdžių reikalavimus gerinant kvalifikacijų apibrėžimus ir skaidrumą, veiksmingą jų pripažinimą ir neformalaus bei savarankiško mokymosi įteisinimą.

Pagal Europos užimtumo strategiją nustatyti tikslai ir standartai

Pagal Europos užimtumo strategiją 2003 m. susitarta dėl šių tikslų ir standartų:

—	per 6 nedarbo mėnesius jauniems žmonėms ir 12 nedarbo mėnesių suaugusiems žmonėms, kiekvienam bedarbiui pasiūloma nauja galimybė mokant, perkvalifikuojant, atliekant darbo praktiką, siūlant darbo vietą arba kitaip įdarbinant, prireikus kartu su nuolatine pagalba ieškant darbo,

—	iki 2010 m. 25 % ilgalaikių bedarbių turėtų dalyvauti aktyviose priemonėse mokant, perkvalifikuojant, atliekant darbo praktiką arba kitaip įdarbinant, siekiant pasiekti trijų toliausiai pažengusių valstybių narių vidurkį,

—	darbo ieškantys žmonės visoje ES gali sužinoti apie visas darbo vietas, siūlomas valstybių narių įdarbinimo tarnybų,

—	iki 2010 m. pasiekti, kad išėjimo iš darbo rinkos amžius ES lygiu padidėtų penkeriais metais (palyginus su 59,9 metų 2001 m.),

—	iki 2010 m. parūpinti vaikų priežiūrą mažiausiai 90 % vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus ir mažiausiai 33 % vaikų iki trejų metų,

—	ES vidutiniškai būtų ne daugiau kaip 10 % nubyrančių ir anksti švietimo sistemą paliekančių jaunuolių,

—	iki 2010 m. mažiausiai 85 % 22-mečių Europos Sąjungoje turėtų būti įgiję aukštesnį vidurinį išsilavinimą,

—	dalyvavimo mokymesi visą gyvenimą ES vidurkis turėtų būti mažiausiai 12,5 % suaugusių darbingo amžiaus gyventojų (amžiaus grupė nuo 25 iki 64 metų).

6.8.2005

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 205/28

TARYBOS REKOMENDACIJA

2005 m. liepos 12 d.

dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių (2005–2008)

(2005/601/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 99 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos rekomendaciją,

atsižvelgdama į 2005 m. birželio 16–17 d. Europos Vadovų Tarybos diskusijas,

kadangi Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Komisijos rekomendacijos,

REKOMENDUOJA:

ĮVADAS

2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba atnaujino Lisabonos strategiją, sutelkdama dėmesį į augimą ir užimtumą Europoje (1). Šiuo sprendimu valstybių ir Vyriausybių vadovai aiškiai nurodė Europos Sąjungos prioritetus artimiausiais metais. Siekdama Lisabonos strategijos tikslų, Europa privalo savo politikoje daugiau dėmesio skirti augimui ir užimtumui, tuo pat metu vykdydama patikimą makroekonominę politiką ir laikydamasi socialinės sanglaudos ir ekologinio tvarumo nuostatų, – esminių Lisabonos strategijos elementų.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimui. Siekdama įgyvendinti šiuos tikslus Sąjunga turi labiau stengtis sutelkti visus išteklius nacionaliniu ir Bendrijos lygiais, kad jų sąveika būtų panaudota veiksmingiau. Be to, atitinkamų suinteresuotų subjektų įtraukimas gali padėti geriau suvokti būtinybę vykdyti į augimą ir užimtumą nukreiptą makroekonominę politiką ir struktūrines reformas, gali pagerinti įgyvendinimo kokybę ir skatinti pasijusti aktyviais Lisabonos strategijos dalyviais.

Todėl Bendrosios ekonominės politikos gairės (BEPG) žymi naują Lisabonos strategijos pradžią ir pagrindinį dėmesį skiria ekonominės politikos kryptims, skatinančioms augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Šių BEPG A skirsnyje kalbama apie tai, kaip prie šio tikslo gali prisidėti makroekonominė politika. B skirsnyje aptariamos priemonės ir politikos kryptys, kurių turi imtis valstybės narės, siekdamos skatinti augimui reikalingas žinias ir inovacijas ir padaryti Europą patrauklesnę joje investuoti ir dirbti. Pagal Briuselio Europos Vadovų Tarybos išvadas (2005 m. kovo 22–23 d.) BEPG, bendras ekonominės politikos krypčių koordinavimo dokumentas, turėtų ir toliau apimti visas makroekonominės ir mikroekonominės politikos kryptis, taip pat su tomis politikos kryptimis susijusius užimtumo politikos aspektus; BEPG užtikrins bendrą trijų strategijos aspektų ekonominę darną. BEPG taikomi esami daugiašalės priežiūros mechanizmai bus taikomi ir toliau.

Šios gairės taikomos visoms valstybėms narėms ir Bendrijai. Jos turėtų skatinti reformų priemonių, įtrauktų į valstybių narių nustatytas nacionalines reformų programas, darną. Šias gaires papildys 2005–2008 m. Lisabonos Bendrijos programa, apimanti visus veiksmus, kurių augimo ir užimtumo labui reikia imtis Bendrijos lygiu. Įgyvendinant visus atitinkamus šių gairių aspektus reikėtų atsižvelgti į lyčių klausimų integravimą.

ES EKONOMIKOS PADĖTIS

Ekonominė veikla ES, spartėjusi nuo 2003 m. vidurio, 2004 m. antrąjį pusmetį sulėtėjo pirmiausia dėl išorės veiksnių, pavyzdžiui, aukštų ir nepastovių naftos kainų, pasaulinės prekybos plėtros sulėtėjimo ir euro kurso kilimo. Kai kurių Europos valstybių ekonomikos nepakankamas atsparumas taip pat galbūt iš dalies kyla dėl nuolatinių struktūrinių trūkumų. Manoma, kad BVP ir toliau realiai augs vidutinišku greičiu 2005 m., tačiau žemesnis nei numatytas iš 2004 m. perkeltas BVP neišvengiamai paveiks bendrą metinį vidurkį. Vidaus paklausos įnašas į atsigavimą valstybėse narėse kol kas buvo netolygus, tačiau šiais metais numatomas laipsniškas augimas, paremtas palankių finansavimo sąlygų (įskaitant žemas palūkanas) ir suvaldyto infliacijos spaudimo.

Pagrindinė ekonomikos atsigavimo priežastis buvo pasaulinio augimo atgijimas ir spartus pasaulinės prekybos augimas. Pasaulinio augimo ciklui žengiant link aukščiausio taško ir kompensuojant stabdantį padidėjusių pasaulinių naftos kainų poveikį, vis daugiau dėmesio bus skiriama ES vidaus paklausai, siekiant dar labiau paskatinti ekonomikos atsigavimą. Struktūrines ir makroekonomines politikos kryptis reikia formuoti atsižvelgiant į žaliavų, visų pirma naftos, kainų augimą ir spaudimą mažinti pramonines kainas. Todėl grįžimas prie ES potencialaus augimo lygio didžiąja dalimi priklauso nuo įmonių ir vartotojų pasitikėjimo skatinimo, taip pat ir palankios globalios ekonominės raidos, įskaitant naftos kainas ir valiutų kursus. Atsižvelgiant į tai, svarbu, kad ekonominės politikos kryptys įkvėptų pasitikėjimą ir tuo padėtų sukurti palankias sąlygas didesnei vidaus paklausai ir darbo vietų kūrimui per trumpą laiką ir kad struktūrinės reformos prisidėtų prie augimo potencialo didėjimo vidutinės trukmės laikotarpiu.

Numatoma, kad nedarbo lygis, nors ir lėtai, 2006 m. sumažės iki 8,7 %. 2003 m. bendras užimtumo lygis ES-25 buvo 63,0 %, tai gerokai mažiau už 70 %, kuriuos buvo sutarta pasiekti. Pažanga siekiant 60 % moterų užimtumo lygio vyko lėtai. Šiuo metu jis siekia 55,1 % ES-25, bet tikimasi, kad jis vėl padidės. Vyresnių darbuotojų užimtumo lygis, kuris ir toliau didėjo ir viršija 40,2 %, labiausiai atsilieka nuo tikslo 2010 m. pasiekti 50 %. Tuo pačiu metu, gerinant darbo kokybę, buvo padaryta nevienoda pažanga, o ekonomikos nuosmukis paaštrino socialinės įtraukties problemas. Keletą metų mažėjęs vėl padidėjo ilgalaikių bedarbių skaičius, ir nepanašu, kad jis sumažėtų artimiausioje ateityje.

Vangus ES ekonomikos atsigavimas ir toliau kelia susirūpinimą. Keliais atžvilgiais ES ekonomika dabar labiau nei 2000 m. kovo mėn. atsilieka nuo tikslo tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika. Todėl atotrūkis tarp Europos ir jos ekonominių partnerių augimo potencialo sumažėjo tik nežymiai.

—

Nuolatinį Sąjungos ekonomikos atsilikimą visų pirma galima paaiškinti tuo, kad jos darbo jėgos panaudojimo lygis tebėra palyginti žemas. Dėl valstybių narių pastangų užimtumo lygis padidėjo nuo 61,9 % 1999 m. iki 63,0 % 2003 m. Tačiau, norint pasiekti Lisabonos tikslus, vis dar yra daug tobulintinų sričių, ypač jaunų ir vyresniojo amžiaus darbuotojų užimtumo srityje.

—	Antrasis pagrindinis prastų ES ekonominės veiklos rezultatų paaiškinimas siejamas su žemu produktyvumo augimo lygiu. Produktyvumo augimas mažėja jau kelis dešimtmečius.

A SKIRSNIS

MAKROEKONOMINĖ POLITIKA SIEKIANT AUGIMO IR DARBO VIETŲ KŪRIMO (2)

A.1 Makroekonominė politika, sudaranti palankias sąlygas augimui ir darbo vietų kūrimui

Ekonominio stabilumo užtikrinimas siekiant didinti užimtumą ir augimo potencialą

Siekiant palaikyti gerai subalansuotą ekonomikos plėtrą ir panaudoti visą dabartinį augimo potencialą, labai svarbu vykdyti patikimą makroekonominę politiką. Ji taip pat būtina, sudarant pagrindines sąlygas, kurios skatintų adekvatų taupymo ir investicijų lygį, labiau jį orientuojant į žinias ir inovacijas, siekiant nukreipti ekonomiką tvaraus, didesnio ir neinfliacinio augimo bei užimtumo keliu. Tai turėtų padėti išlaikyti palankias ilgalaikes palūkanų normas ir prisidėti prie tinkamos valiutų kursų raidos. Planuodami ateitį, įmonės ir asmenys turi būti užtikrinti, kad kainų stabilumas bus išlaikytas.

Pinigų politika gali prie šių tikslų prisidėti užtikrindama kainų stabilumą ir, nepažeidžiant šio tikslo, paremdama kitas bendras ekonominės politikos kryptis, susijusias su augimu ir užimtumu. Naujoms valstybėms narėms bus svarbu, kad pinigų politika prisidėtų siekiant tvarios realios – ir nominalios – konvergencijos. Valiutų kursų režimai yra svarbi bendros ekonominės ir pinigų politikos sistemos dalis ir turėtų būti nukreipta į realios ir tvarios nominalios konvergencijos pasiekimą. Dalyvavimas VKM-II, tinkamu metu po įstojimo, turėtų padėti stengiantis pasiekti šiuos tikslus. Kai kurios iš pirmiau minėtų valstybių narių susiduria su papildomu makroekonominės politikos iššūkiu – išlaikyti einamosios sąskaitos deficitą tokiose ribose, kuriose galima užtikrinti patikimą išorinį finansavimą. Šiuo atžvilgiu, siekiant sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, bus labai svarbu taikyti fiskalinius apribojimus.

Patikimos biudžeto padėties užtikrinimas leis visiškai ir simetriškai veikti automatinėms biudžeto stabilizavimo priemonėms ciklo metu, siekiant stabilizuoti produkciją, ją siejant su spartesnio ir tvaraus augimo tendencija. Toms valstybėms narėms, kurios jau pasiekė patikimą biudžeto padėtį, iššūkis yra ją išlaikyti. Likusioms valstybėms narėms būtina imtis visų būtinų korekcinių priemonių vidutinio laikotarpio biudžeto tikslams pasiekti, visų pirma jei pagerės ekonominės sąlygos, tokiu būdu išvengiant prociklinės politikos ir sudarant sąlygas veikti visoms automatinėms biudžeto stabilizavimo priemonėms, kol dar neprasidėjo kitas ekonomikos nuosmukis. Pagal ECOFIN tarybos pranešimą „Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimo tobulinimas“, kurį patvirtino Europos Vadovų Taryba (2005 m. kovo 22–23 d.), atskirų valstybių narių vidutinės trukmės biudžeto tikslas turėtų būti diferencijuojamas atsižvelgiant į ekonominių ir biudžeto padėčių ir raidos įvairovę bei skirtingą fiskalinę riziką viešųjų finansų tvarumui ir numatomus demografinius pokyčius. Stabilumo ir augimo pakte euro zonos valstybėms narėms pateikti reikalavimai taip pat taikomi VKM-II valstybėms narėms.

Gairė Nr. 1. Užtikrinti ekonominį stabilumą siekiant tvaraus augimo: 1) pagal Stabilumo ir augimo paktą valstybės narės turėtų vykdyti savo vidutinio laikotarpio biudžeto tikslus. Kol šis tikslas nepasiektas, jos turi imtis visų būtinų korekcinių priemonių jam pasiekti. Valstybės narės turėtų vengti prociklinės fiskalinės politikos. Be to, būtina, kad valstybės narės, turinčios perviršinį deficitą, imtųsi veiksmingų priemonių perviršinio biudžeto deficitui ištaisyti; 2) Valstybės narės, kurių einamosios sąskaitos deficitui gresia nestabilumas, turėtų stengtis jį ištaisyti, įgyvendindamos struktūrines reformas, stiprindamos išorinį konkurencingumą ir prireikus prie jų ištaisymo prisidėdamos fiskaline politika. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Stiprinti dinamišką ir patikimai veikiančią EPS“ (Nr. 6).

Ilgalaikio ekonominio tvarumo užtikrinimas atsižvelgiant į Europos gyventojų senėjimą

Europos gyventojų senėjimas kelia rimtą grėsmę ilgalaikiam Europos Sąjungos ekonomikos tvarumui. Pagal naujausias prognozes 2050 m. ES darbingo amžiaus (15–64 metų) gyventojų bus 18 % mažiau nei 2000 m., o vyresnių kaip 65 metų amžiaus gyventojų padaugės 60 %. Tai reiškia ne tik didesnę priklausomybę, bet taip pat, kad, jei dabar nebus imamasi veiksmų užtikrinti ilgalaikį fiskalinį tvarumą, gali susidaryti vis didesnė skola, kylanti dėl didėjančių su senėjimu susijusių valstybės išlaidų, ir žemesnis potencialios produkcijos lygis per capita dėl to, kad sumažės darbingo amžiaus gyventojų, bei ateityje gali kilti sunkumų finansuoti pensijų, socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemas.

Valstybės narės ekonomines gyventojų senėjimo pasekmes turėtų spręsti pakankamai sparčiai – kaip įdiegtos iš trijų dalių sudarytos biudžetinėms senėjimo pasekmėms spręsti skirtos strategijos dalį – skolos mažinimą ir skatindamos pakelti užimtumo lygį ir padidinti darbo jėgos pasiūlą, siekiant kompensuoti darbingo amžiaus žmonių skaičiaus sumažėjimą ateityje. Nepaisant pastarojo meto padidėjimo iki 63,0 % 2003 m., vis dar palyginus žemas užimtumo lygis reiškia, kad Europoje yra nepanaudotos darbo jėgos atsargos. Tad esama daug tobulintinų sričių, ypač moterų, jaunų ir vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo srityje. Pagal šią strategiją taip pat svarbu modernizuoti socialinės apsaugos sistemas siekiant užtikrinti jų finansinį gyvybingumą, skatinant darbingo amžiaus žmones aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, tuo pačiu metu užtikrinant, kad tos sistemos būtų prieinamos ir pakankamos. Visų pirma, sustiprinus ryšį tarp socialinės apsaugos sistemų ir darbo rinkų, galima pašalinti iškraipymą ir skatinti pailginti darbingą amžių, pailgėjus gyvenimo trukmei.

Gairė Nr. 2. Užtikrinti ekonominį ir fiskalinį tvarumą, kuris yra didesnio užimtumo pagrindas; valstybės narės, atsižvelgdamos į numatomas išlaidas, susijusias su gyventojų senėjimu, turėtų: 1) pakankamai sparčiai mažinti valstybės skolą siekiant sustiprinti viešuosius finansus; 2) reformuoti ir sustiprinti pensijų, socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemas siekiant užtikrinti, kad jos būtų finansiškai gyvybingos ir kartu socialiniu požiūriu pakankamos ir prieinamos; ir 3) imtis priemonių padidinti dalyvavimą darbo rinkoje ir darbo jėgos, ypač moterų, jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, pasiūlą bei skatinti požiūrį į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą, siekiant padidinti ekonominei veiklai skirtų valandų skaičių. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Skatinti požiūrį į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą“ (Nr. 18 ir 4, 19, 21).

Veiksmingo išteklių paskirstymo, nukreipto į augimą ir užimtumą, skatinimas

Tinkamai parengtos mokesčių ir išlaidų sistemos, skatinančios veiksmingą išteklių paskirstymą, būtinos tam, kad viešasis sektorius visapusiškai prisidėtų prie augimo ir užimtumo, nekeldamas pavojaus ekonominio stabilumo ir tvarumo tikslų vykdymui. Tai galima pasiekti išlaidas nukreipiant į tokias augimą skatinančias veiklos rūšis, kaip moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla, fizinė infrastruktūra, aplinkai palankios technologijos, žmogiškieji ištekliai ir žinios. Be to, valstybės narės gali padėti kontroliuoti kitas išlaidų kategorijas, taikydamos išlaidų taisykles ir sudarydamos rezultatais pagrįstą biudžetą bei įgyvendindamos įvertinimo mechanizmus, užtikrinančius, kad atskiros reformų priemonės ir bendri reformų paketai būtų tinkamai parengti. Svarbiausias ES ekonomikos prioritetas yra užtikrinti, kad mokesčių struktūros ir jų sąveika su išmokų sistemomis skatintų didesnį augimo potencialą, didindamos užimtumą ir investicijas.

Gairė Nr. 3. Skatinti veiksmingą išteklių paskirstymą, nukreiptą į augimą ir užimtumą; valstybės narės, nepažeisdamos ekonominio stabilumo ir tvarumo gairių, valstybės išlaidų struktūrą turėtų nukreipti į augimą skatinančias veiklos rūšis pagal Lisabonos strategiją, pritaikyti mokesčių struktūras augimo potencialui stiprinti, užtikrinti, kad būtų taikomi mechanizmai valstybės išlaidų ir politikos tikslų įgyvendinimo santykiui įvertinti bei garantuoti bendrą reformų paketų darną. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Skatinti tvarų išteklių naudojimą ir stiprinti aplinkos apsaugos ir augimo sąveiką“ (Nr. 11).

Užtikrinti, kad darbo užmokesčio pokyčiai skatintų augimą ir stabilumą bei papildytų struktūrines reformas

Darbo užmokesčio pokyčiai gali prisidėti prie stabilių makroekonominių sąlygų sukūrimo ir užimtumą skatinančio politikos krypčių derinio, jeigu realaus darbo užmokesčio didėjimas atitinka pagrindinį vidutinės trukmės produktyvumo augimo tempą ir pelningumo lygį, kuris sudaro sąlygas produktyvumą, gebėjimus ir užimtumą didinančioms investicijoms. Tam reikia, kad laikinieji veiksniai, pavyzdžiui, produktyvumo svyravimas dėl ciklinių veiksnių arba vienkartinio bendro infliacijos lygio padidėjimo, nesukeltų darbo užmokesčio didėjimo, kurio neįmanoma išlaikyti, tendencijos ir kad darbo užmokesčio pokyčiai atspindėtų vietinės darbo rinkos sąlygas.

Atsižvelgiant į nuolatinį spaudimą didinti naftos ir žaliavų kainas, reikia atidžiai stebėti, kokį poveikį kainų stabilumui ir jų konkurencingumui turi darbo užmokesčio nustatymo mechanizmai ir padidėjusios darbo sąnaudos. Sveikintina tai, kad šis antro lygio poveikis kol kas dar nebuvo pastebėtas. Į šiuos klausimus reikia atsižvelgti pasitelkus nuolatinį dialogą ir keitimąsi informacija tarp pinigų ir fiskalinių institucijų bei socialinių partnerių plėtojant makroekonominį dialogą.

Gairė Nr. 4. Užtikrinti, kad uždarbio pokyčiai prisidėtų prie makroekonominio stabilumo ir augimo; ir padidinti sugebėjimą prisitaikyti, valstybės narės turėtų skatinti tinkamas bendrąsias derybų dėl darbo užmokesčio sistemos sąlygas, deramai atsižvelgdamos į socialinių partnerių vaidmenį siekiant skatinti nominalaus užmokesčio ir darbo sąnaudų pokyčius, kurie atitiktų kainų stabilumą ir produktyvumo tendenciją vidutinės trukmės laikotarpiu, atsižvelgiant į įgūdžių ir vietinių darbo rinkos sąlygų skirtumus. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus“ (Nr. 22).

Makroekonominių, struktūrinių ir užimtumo politikos krypčių darnos skatinimas

Patikima makroekonominė politika turi sudaryti darbo vietų kūrimui ir augimui palankias sąlygas Struktūrinės reformos, atitinkančios patikimą fiskalinę padėtį trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiais, yra būtinos, kad vidutinės trukmės laikotarpiu būtų padidintas produktyvumas ir užimtumas bei tokiu būdu būtų realizuotas ir padidintas augimo potencialas. Jos taip pat padeda didinti fiskalinį tvarumą, makroekonominį stabilumą ir atsparumą sukrėtimams. Tuo pat metu, siekiant pasinaudoti visa struktūrinių reformų teikiama nauda augimo ir užimtumo srityse, būtina vykdyti tinkamą makroekonominę politiką. Valstybių narių bendrosios ekonominės strategijos pagrindinis bruožas yra tas, kad jos turi parengti nuoseklias struktūrinės politikos kryptis, stiprinančias makroekonominę sistemą ir atvirkščiai. Visų pirma rinkos reformos turi pagerinti bendruosius ekonomikos prisitaikymo ir sureguliavimo gebėjimus, atsakant į cikliškų ekonominių sąlygų pasikeitimus, taip pat ir į ilgalaikes tendencijas, pavyzdžiui, globalizaciją ir technologijas. Šiuo atžvilgiu, reikia tęsti pastangas vykdyti mokesčių ir išmokų sistemų reformas, kad padidėtų finansinis darbo patrauklumas ir jokiu būdu nebūtų atgrasoma nuo dalyvavimo darbo rinkoje.

Gairė Nr. 5. Skatinti didesnę makroekonominių, struktūrinių ir užimtumo politikos krypčių darną; valstybės narės turėtų vykdyti darbo ir produktų rinkų reformas, kurios tuo pačiu metu didina augimo potencialą ir palaiko makroekonominę sistemą, didindamos darbo ir produktų rinkų lankstumą, mobilumą ir gebėjimą prisitaikyti prie globalizacijos, technologinės pažangos, paklausos pasikeitimo ir cikliškų pokyčių. Visų pirma valstybės narės turėtų vėl duoti impulsą mokesčių ir išmokų sistemų reformoms siekiant tobulinti paskatų priemones ir didinti finansinį darbo patrauklumą; didinti darbo rinkų gebėjimą prisitaikyti, derinant užimtumo lankstumą ir užimtumo garantijas; bei didinti galimybes įsidarbinti, investuojant į žmogiškąjį kapitalą. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos segmentaciją, deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį“ (Nr. 21 ir Nr. 19).

A.2 Užtikrinti, kad euro zona būtų dinamiška ir tinkamai veiktų

Didesnį augimą ir užimtumą visų pirma reikia užtikrinti euro zonoje, nes pastaruoju metu pablogėjo jos ekonominės veiklos rezultatai, o augimo potencialo lygis yra žemas ir siekia apie 2 % (Komisijos apskaičiavimais). Praėjusio pavasario prognozėje Komisija peržiūrėjo prognozę 2005 metams ir sumažino ją iki 1,6 % augimo euro zonoje. Ekonominiai skirtumai euro zonoje gali padidėti augimo, vidaus paklausos ir infliacijos spaudimo srityse. Praėjusių metų antrąjį pusmetį ekonominis augimas euro zonoje sulėtėjo pirmiausia tiek dėl išorės veiksnių, pavyzdžiui, aukštų ir nepastovių naftos kainų, pasaulinės prekybos plėtros sulėtėjimo ir euro kurso kilimo, tiek dėl vidinio nelankstumo. Kalbant apie išorines priežastis, neigiami naftos kainų pokyčiai ir tebesitęsianti pasaulinis pusiausvyros sutrikimas tebėra gana svarbūs neigiami rizikos veiksniai.

Vidaus paklausa buvo ypač silpna euro zonoje, privatus vartojimas ir investicijos buvo žymiai mažesni už ES-25 visumą 2004 m. Mažo individualaus vartojimo priežastys, atrodo, yra susijusios su nuolatiniu susirūpinimu visų pirma užimtumo perspektyvomis (nedarbo lygis tebėra apie 9 %) ir su vidutinės trukmės pajamų perspektyvomis. Nedidelis pasitikėjimo lygis ir tvaraus vartojimo lygio pagerėjimo nebuvimas ir toliau stabdė investicijas.

Euro zonos iššūkis – realizuoti dabartinį savo augimo potencialą ir netgi jį ilgainiui padidinti. Tai geriausia pasiekti vykdant makroekonominę politiką, nukreiptą į augimą ir stabilumą, bei visa apimančias struktūrines reformas. Abu šie veiksniai yra patys svarbiausi euro zonos ir VKM-II valstybėms narėms, nes nuo jų labai priklauso valstybių narių gebėjimas tinkamai prisitaikyti prie asimetrinį poveikį turinčių sukrėtimų, o kartu ir visos euro zonos ekonominis atsparumas. Be to, atskirų euro zonos valstybių narių ekonominės veiklos rezultatai ir jų vykdoma politika daro poveikį bendriems dalykams, pavyzdžiui, euro kursui, palūkanų normoms, kainų stabilumui ir euro zonos darnai. Siekiant padidinti augimo potencialą ir pagerinti ekonominės veiklos rezultatus, būtina veiksmingai koordinuoti ekonominę politiką tiek ES, tiek euro zonoje.

Nacionalinės palūkanų ir valiutų kursų politikos nebuvimas taip pat didina poreikį pasiekti ir išlaikyti patikimą biudžeto padėtį viso ciklo metu, užtikrinančią pakankamą biudžeto atsargą cikliškų svyravimų arba asimetrinį poveikį turinčių ekonominių sukrėtimų poveikiui kompensuoti. Struktūrinė politika, skatinanti sklandų kainų ir darbo užmokesčio reguliavimą, yra būtina, siekiant užtikrinti euro zonos valstybių narių gebėjimą prisitaikyti prie sukrėtimų (tokių, kaip dabartinis sukrėtimas dėl naftos kainų) ir padėti išvengti nepateisinamų infliacijos pokyčių. Šiuo atžvilgiu ypač svarbi politika, kuri stiprina darbo rinkų gebėjimą greitai reaguoti, skatindama platų darbo jėgos dalyvavimą, profesinį ir geografinį mobilumą bei darbo užmokesčio nustatymą, ir atitinkamos produktų rinkos reformos.

Trumpuoju laikotarpiu politikos krypčių derinys euro zonoje turi stiprinti ekonomikos atsigavimą, tuo pačiu užtikrindamas ilgalaikį tvarumą ir stabilumą. Šiame etape svarbu, kad politikos krypčių derinys palaikytų vartotojų ir investuotojų pasitikėjimą, o tai reiškia, kad reikia laikytis įsipareigojimo siekti vidutinės trukmės stabilumo. Biudžeto politika turi užtikrinti fiskalinę padėtį, atitinkančią būtinybę viena vertus pasirengti gyventojų senėjimo sukeltam poveikiui, o kita vertus nustatyti valstybės išlaidų ir pajamų pusiausvyrą, kuri skatintų ekonominį augimą.

Tam, kad euro zona prisidėtų prie tarptautinio ekonominio stabilumo ir geriau atstovautų savo ekonominiams interesams, ji turi visapusiškai dalyvauti bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu pinigų ir ekonominės politikos srityse. Nors pastovus pirmininkavimas Eurogrupei padės koordinuoti euro zonos narių pozicijas, reikia pagerinti išorinį atstovavimą euro zonai, remiantis 1998 m. gruodžio 11–12 d. Vienos susitarimu, kad euro zona įgautų vadovaujantį strateginį vaidmenį plėtojant pasaulinę ekonominę sistemą.

Gairė Nr. 6. Prisidėti prie dinamiškos ir gerai veikiančios EPS; euro zonos valstybės narės turi užtikrinti geresnį jų ekonominės ir biudžeto politikos koordinavimą, visų pirma: 1) skirti ypatingą dėmesį viešųjų finansų fiskaliniam tvarumui visiškai laikantis Stabilumo ir augimo pakto; 2) prisidėti prie politikos krypčių derinio, kuris stiprina ekonomikos atsigavimą ir kuris suderinamas su kainų stabilumu ir tuo didina įmonių ir vartotojų pasitikėjimą trumpuoju laikotarpiu, bet taip pat yra suderinamas su ilgalaikiu tvariu augimu; 3) vykdyti struktūrines reformas, didinančias ilgalaikį euro zonos potencialų augimą ir gerinančias jos produktyvumą, konkurencingumą ir ekonominį prisitaikymą prie asimetrinių sukrėtimų, ypatingą dėmesį skiriant užimtumo politikai; ir 4) užtikrinti, kad euro zonos įtaka pasaulio ekonominei sistemai atitiktų jos ekonominį svorį.

B SKIRSNIS

EUROPOS AUGIMO POTENCIALĄ DIDINANČIOS MIKROEKONOMINĖS REFORMOS

ES augimo potencialui didinti ir makroekonominiam stabilumui sustiprinti būtinos struktūrinės reformos, nes jos didina Europos ekonomikos veiksmingumą ir gebėjimą prisitaikyti. Produktyvumo didėjimą skatina konkurencija, investicijos ir inovacijos. Europos augimo potencialo stiprinimas reikalauja siekti pažangos kuriant darbo vietas ir didinant produktyvumą. Nuo paskutiniojo dešimtmečio vidurio produktyvumo augimas ES pastebimai sulėtėjo. Šį sulėtėjimą iš dalies lemia didėjantis žemos kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimas. Vis dėlto, šios produktyvumo tendencijos pakeitimas yra pagrindinis Sąjungos išbandymas, ypač atsižvelgiant į jos senėjančius gyventojus. Prognozuojama, kad vien gyventojų senėjimas beveik per pusę sumažins dabartinį augimo potencialo dydį. Todėl siekiant išlaikyti ir ateityje pakelti gyvenimo lygį bei užtikrinti aukšto lygio socialinę apsaugą, būtina spartinti produktyvumo augimą ir didinti darbo valandų skaičių.

B.1 Žinios ir inovacijos – tvaraus augimo varikliai

Žinios, sukauptos investuojant į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, inovacijas bei švietimą, yra pagrindinė ilgalaikio augimo varomoji jėga. Investicijų į žinias didinimo ir ES ekonomikos inovacinių gebėjimų stiprinimo politikos kryptys yra Lisabonos augimo ir užimtumo strategijos esmė. Dėl šios priežasties nacionalinės ir regioninės programos bus vis labiau nukreipiamos į investicijas šiose srityse pagal Lisabonos tikslus.

Investicijų į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą didinimas ir gerinimas siekiant sukurti Europos žinių erdvę

Moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla daro įvairaus pobūdžio poveikį ekonomikos augimui: pirma, gali prisidėti prie naujų rinkų ar gamybos procesų kūrimo; antra, gali prisidėti prie tolesnio esamų produktų ir gamybos procesų tobulinimo; ir trečia, didina šalies gebėjimą įsisavinti naujas technologijas.

Šiuo metu ES moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai išleidžia apie 2 % BVP (nors atskirose valstybėse narėse šis skaičius svyruoja nuo mažiau nei 0,5 % iki daugiau nei 4 % BVP), ir tai yra tik šiek tiek daugiau nei pradėjus įgyvendinti Lisabonos strategiją. Be to, tik apie 55 % moksliniams tyrimams skirtų išlaidų Europos Sąjungoje finansuoja verslo sektorius. Nedidelės privačios investicijos į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą laikomos viena iš pagrindinių priežasčių, paaiškinančių ES atsilikimą nuo JAV inovacijų srityje. Būtina spartesnė pažanga siekiant bendro ES tikslo padidinti investicijas į mokslinius tyrimus iki 3 % BVP. Valstybės narės raginamos pranešti, kokios yra numatytos išlaidos moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai 2008 m. ir 2010 m., o nacionalinėse Lisabonos strategijos įgyvendinimo programose nurodyti priemones, skirtas tokioms išlaidoms pasiekti. Pagrindinis uždavinys – sudaryti pagrindines sąlygas, parengti dokumentus ir numatyti paskatas bendrovėms investuoti į mokslinius tyrimus.

Valstybės išlaidos moksliniams tyrimams turi būti veiksmingesnės ir turi būti stiprinami valstybės mokslinių tyrimų ir privataus sektoriaus ryšiai. Reikėtų stiprinti meistriškumo polius ir tinklus, iš esmės geriau naudoti valstybės paramos mechanizmus inovacijoms privačiame sektoriuje skatinti, užtikrinti geresnį valstybės investicijų sverto efektą bei mokslinių tyrimų įstaigų ir universitetų valdymo modernizavimą. Taip pat svarbu užtikrinti, kad bendrovės veiktų konkurencingoje aplinkoje, kadangi konkurencija yra svarbi paskata leisti privačias lėšas inovacijoms. Be to, reikia imtis ryžtingų veiksmų Europoje dirbančių mokslinių tyrimų darbuotojų skaičiui didinti ir jų darbo kokybei gerinti, visų pirma pritraukiant daugiau studentų į mokslinių, techninių ir inžinierinių disciplinų studijas, plečiant karjeros galimybes bei tarpvalstybinį ir tarpsektorinį mokslinių tyrimų darbuotojų mobilumą bei pašalinant kliūtis mokslinių tyrimų darbuotojų ir studentų mobilumui.

Turėtų būti stiprinama tarptautinė mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos dimensija, numatant bendrą finansavimą ir ES lygiu skiriant daugiau dėmesio svarbioms sritims, kurioms reikia daug lėšų, ir šalinant kliūtis mokslinių tyrimų darbuotojų ir studentų mobilumui.

Gairė Nr. 7. Didinti ir gerinti investicijas, pirmiausia privataus verslo, į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą; patvirtinamas bendras tikslas – 2010 m. pasiekti 3 % BVP, atitinkamai paskirstant privačias ir valstybės investicijas, o valstybės narės nustatys konkrečius tarpinius lygius. Valstybės narės turėtų toliau plėtoti įvairias priemones, reikalingas moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, ypač mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos verslui, puoselėti: 1) gerindamos pagrindines sąlygas ir užtikrindamos, kad bendrovės veiktų pakankamai konkurencingoje ir patrauklioje aplinkoje; 2) veiksmingiau ir našiau naudodamos valstybės lėšas moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai bei plėtodamos viešojo ir privataus sektorių partnerystę; 3) plėtodamos ir stiprindamos valstybių narių mokslo ir mokslinių tyrimų įstaigų meistriškumo centrus, atitinkamais atvejais – sukurdamos naujus, ir gerindamos valstybės mokslinių tyrimų institutų ir privačių įmonių bendradarbiavimą bei technologijų perdavimą; 4) plėtodamos ir geriau naudodamos privačių mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos sverto efektui stiprinti skirtas paskatas; 5) modernizuodamos mokslinių tyrimų įstaigų ir universitetų valdymą; 6) užtikrindamos pakankamą kvalifikuotų mokslinių tyrimų darbuotojų pasiūlą pritraukiant daugiau studentų į mokslinių, techninių ir inžinierinių disciplinų studijas, plečiant karjeros galimybes bei mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos personalo mobilumą Europos, tarptautiniu bei tarpsektoriniu lygiu.

Galimybių diegti inovacijas didinimas

Europos ekonomikos dinamiškumas ypač priklauso nuo jos inovacinių gebėjimų. Inovacijoms turi būti sudarytos pagrindinės ekonominės sąlygos. Tam būtinos gerai veikiančios finansų ir produktų rinkos bei veiksmingos ir prieinamos priemonės intelektinės nuosavybės teisių laikymuisi užtikrinti. Inovacijas rinkoje dažnai diegia naujos įmonės, kurios gali susidurti su konkrečiais finansavimo gavimo sunkumais. Dėl to inovacinę veiklą reikėtų skatinti inovacijų įmonių kūrimo ir augimo skatinimo priemonėmis, įskaitant finansavimo galimybių didinimą. Technologijų sklaidą bei geresnės nacionalinių inovacijų ir švietimo sistemų integracijos politiką galima puoselėti kuriant inovacijų polius ir tinklus bei teikiant inovacijų rėmimo paslaugas MVĮ. Žinių perdavimas naudojantis mokslinių tyrimų darbuotojų mobilumu, tiesioginėmis užsienio investicijomis arba importuota technologija yra ypač naudingas atsilikusioms šalims ir regionams.

Gairė Nr. 8. Didinti galimybes diegti visų rūšių inovacijas; valstybės narės turėtų sutelkti dėmesį į: 1) inovacijų rėmimo paslaugų, pirmiausia susijusių su platinimu ir technologijų perdavimu, tobulinimą; 2) inovacijų polių, tinklų ir inkubatorių kūrimą ir plėtojimą, įtraukiant universitetus, mokslinių tyrimų įstaigas ir įmones, įskaitant regioniniu ir vietos lygiu, siekiant pašalinti technologijų spragas regionuose; 3) tarpvalstybinio žinių perdavimo skatinimą, įskaitant tiesioginių užsienio investicijų sritį; 4) naujoviškų produktų ir paslaugų viešųjų pirkimų skatinimą; 5) geresnių sąlygų vidaus ir tarptautiniam finansavimui sudarymą ir 6) veiksmingų ir prieinamų priemonių intelektinės nuosavybės teisių laikymuisi užtikrinti.

Informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sklaida pagal būsimos i2010 iniciatyvos tikslus ir veiksmus, taip pat yra svarbi produktyvumo didinimo ir atitinkamai ekonomikos augimo priemonė. ES nesugebėjo pasinaudoti visais padidėjusios gamybos bei informacinių ir ryšių technologijų (IRT) naudojimo pranašumais. Tai atspindi vis dar nepakankamą investavimą į IRT, institucinius suvaržymus ir organizacinius IRT įdiegimo sunkumus. Technologinės inovacijos ypač priklauso nuo augimui palankios ekonominės aplinkos. Šiuo tikslu intelektualiųjų sistemų naudojimas yra veiksminga priemonė, padedanti užtikrinti Europos gamybos vietų sąnaudų konkurencingumą. Šiuo atžvilgiu taip pat svarbi atvira ir konkurencinga elektroninių ryšių rinka.

Gairė Nr. 9. Palengvinti IRT sklaidą ir veiksmingą naudojimą bei sukurti visapusiškai imlią žinių visuomenę; valstybės narės turėtų: 1) skatinti platų IRT naudojimą viešųjų paslaugų, MVĮ ir namų ūkių srityje; 2) sukurti reikiamą su ekonomikos darbo organizavimu susijusių pakeitimų sistemą; 3) skatinti aktyvų Europos pramonės dalyvavimą svarbiausiuose IRT segmentuose; 4) skatinti aktyvią IRT ir žinių pramonės plėtotę bei gerai veikiančias rinkas; 5) užtikrinti tinklų ir informacijos saugumą, konvergenciją ir sąveiką siekiant sukurti sienų neturinčią informacinę erdvę; 6) skatinti plataus dažnio tinklų naudojimą, įskaitant prastai aptarnaujamus regionus, siekiant plėtoti žinių ekonomiką. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Skatinti lankstumą, derinant jį su užimtumo garantijomis, ir mažinti darbo rinkos segmentaciją, deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį“ (Nr. 21).

Europos pramonės bazės konkurencinio pranašumo stiprinimas

Pastarojo meto ES produktyvumo augimo sulėtėjimas iš dalies yra susijęs su ES sunkumais perorientuojant ekonomiką į sektorius, kuriuose produktyvumas didėja greičiau.

Siekdama stiprinti ir išlaikyti ekonomikos bei technologijų lyderės pozicijas, Europa privalo didinti savo gebėjimus plėtoti ir realizuoti naujas technologijas, įskaitant IRT. Reikėtų išnagrinėti ir ištirti sinergiją, padedančią sukurti bendro mokslinių tyrimų, reguliavimo ir finansavimo problemų sprendimo strategiją Europos lygiu, kadangi dėl apimties ar masto atskiros valstybės narės negali vienos sėkmingai susidoroti su rinkos trūkumais. ES vis dar nepavyksta visapusiškai išnaudoti savo technologinio potencialo. Panaudoti šį potencialą padės Europos meistriškumo kaupimas, viešojo ir privataus sektorių partnerysčių ir valstybių narių bendradarbiavimo plėtojimas tose srityse, kuriose visuomenės gaunama nauda yra didesnė už privataus sektoriaus gaunamą naudą.

Gairė Nr. 10. Stiprinti Europos pramonės bazės konkurencinį pranašumą; Europai reikia stiprios pramonės struktūros visoje jos teritorijoje. Būtina taikyti modernias ir aktyvias pramonės politikos priemones, stiprinančias pramonės bazės konkurencinį pranašumą ir prisidedančias prie patrauklių pagrindinių sąlygų sudarymo gamybos ir paslaugų srityje, užtikrinant, kad nacionaliniu, tarpvalstybiniu ir Europos lygiu įgyvendinami veiksmai papildytų vienas kitą. Valstybės narės turėtų: 1) pirmiausia nustatyti svarbiausių pramonės sektorių pridėtinę vertę ir konkurencingumo veiksnius bei spręsti globalizacijos problemas. 2) taip pat sutelkti dėmesį į naujų technologijų ir rinkų kūrimą: a) pirmiausia – įsipareigoti skatinti naujų technologines iniciatyvas, grindžiamas viešojo ir privataus sektorių partnerystėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu, padedančiais susidoroti su tikrais rinkos trūkumais; b) taip pat kurti ir plėtoti regioninių ar vietos grupių tinklus visoje ES, aktyviau dalyvaujant MVĮ. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Gerinti darbo rinkos poreikių patenkinimą“ (Nr. 20).

Tvaraus išteklių naudojimo skatinimas

Ilgalaikė Sąjungos sėkmė taip pat priklauso nuo įvairių išteklių ir aplinkosaugos problemų sprendimo, kurios, jei liks neišspręstos, stabdys augimą ateityje. Todėl paskutiniai naftos kainų pokyčiai ir perspektyvos išryškino energijos vartojimo efektyvumo klausimo aktualumą. Europos ekonomikos priklausymui nuo naftos kainų svyravimų sumažinti būtina energijos vartojimo efektyvumui skirta politika. Toliau delsiant spręsti šias problemas, padidėtų priemonių taikymo ekonominės išlaidos. Pavyzdžiui, tai galėtų būti racionalesniam išteklių naudojimui skirtos priemonės. Šioje srityje būtinos priemonės klimato kaitos problemai spręsti. Todėl svarbu, kad valstybės narės atnaujintų pastangas Kioto protokole nustatytiems įsipareigojimams vykdyti. Pirmiausia, valstybės narės turėtų toliau kovoti su klimato kaita siekdamos, kad žemės paviršiaus temperatūros pasaulio metinis vidurkis daugiau kaip 2 oC neviršytų prieš industrializaciją buvusių normų, o Kioto tikslus įgyvendintų laikydamosi kaštų ir naudos principo. Valstybės narės turėtų toliau siekti sustabdyti biologinės įvairovės praradimą nuo dabar iki 2010 m., pirmiausia šį reikalavimą įtraukdamos į kitas politikos sritis, nes biologinė įvairovė yra labai svarbi tam tikriems ekonomikos sektoriams. Todėl siekiant užtikrinti, kad kainos geriau atspindėtų aplinkai daromą žalą ir socialines išlaidas, būtina taikyti rinkos priemones. Aplinkai palankių technologijų kūrimo ir naudojimo bei ekologinių viešųjų pirkimų skatinimas, ypatingą dėmesį skiriant MVĮ, ir aplinkai kenksmingų subsidijų bei kitų politinių priemonių panaikinimas gali pagerinti inovacinės veiklos rezultatus ir padidinti įnašą į atitinkamų sektorių tvarų vystymąsi. Pavyzdžiui, ES bendrovės yra tarp pagrindinių pasaulio bendrovių, kuriančių naujas atsinaujinančiosios energijos technologijas. Visų pirma, atsižvelgiant į nuolat didėjantį spaudimą energijos kainoms ir besikaupiančią grėsmę klimatui, svarbu skatinti energijos vartojimo efektyvumo tobulinimą, tokiu būdu prisidedant prie augimo ir tvaraus vystymosi.

Gairė Nr. 11. Skatinti tvarų išteklių naudojimą ir stiprinti aplinkos apsaugos ir augimo sinergiją; valstybės narės turėtų: 1) skirti prioritetą energijos vartojimo efektyvumui ir bendrai gamybai, tvarių, įskaitant atsinaujinančių, energijos šaltinių kūrimui bei sparčiam aplinkai palankių ir ekologiškai veiksmingų technologijų skleidimui a) vidaus rinkoje, ypač transporto ir energetikos srityje, inter alia Europos ekonomikos priklausymui nuo naftos kainų svyravimų sumažinti, b) likusioje pasaulio dalyje, kuri yra didelio eksporto potencialo sritis; 2) skatinti išorės aplinkosaugos kaštų internalizavimo ir ekonomikos augimo atsiejimo nuo aplinkosauginės padėties prastėjimo priemonių plėtojimą. Šių prioritetų įgyvendinimas turėtų atitikti esamus Bendrijos teisės aktus ir veiksmus bei priemones, numatytas Aplinkosaugos technologijų veiksmų plane, inter alia a) taikant rinkos principais grindžiamas priemones, b) rizikos fondus bei mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos finansavimą, c) skatinant tvarius gamybos ir vartojimo būdus, įskaitant ekologinius viešuosius pirkimus, d) ypatingą dėmesį skiriant MVĮ ir e) reformuojant subsidijas, darančias žymų neigiamą poveikį aplinkai ir nesuderinamas su tvariu vystymusi, siekiant palaipsniui jas panaikinti. 3) toliau siekti tikslo sustabdyti biologinės įvairovės praradimą nuo dabar iki 2010 m., pirmiausia šį reikalavimą įtraukiant į kitas politikos sritis, nes biologinė įvairovė yra labai svarbi tam tikriems ekonomikos sektoriams. 4) tęsti kovą su klimato kaita, įgyvendinant Kioto tikslus laikantis kaštų ir naudos principo, ypač MVĮ atžvilgiu. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Skatinti veiksmingą išteklių paskirstymą, nukreiptą į augimą ir užimtumą“ (Nr. 3).

B.2 Padaryti Europą patrauklesne investavimui ir darbui

Europos Sąjungos, kaip vietos investicijoms, patrauklumas, inter alia, priklauso nuo jos rinkų dydžio ir atvirumo, jos reguliavimo aplinkos, darbo jėgos kokybės ir infrastruktūros.

Vidaus rinkos plėtimas ir gilinimas

Nors vidaus prekių rinka yra palyginti gerai integruota, paslaugų rinka tiek teisiškai, tiek de facto yra gana stipriai susiskaldžiusi, o darbo jėgos mobilumas Europoje išlieka pasyvus. Siekiant skatinti augimą ir užimtumą bei sustiprinti konkurencingumą, paslaugų vidaus rinka turi veikti visu pajėgumu išsaugodama Europos socialinį modelį. Europos Vadovų Taryba paprašė, kad būtų dedamos visos pastangos teisėkūros srityje siekiant bendro sutarimo pradėti kurti vieną bendrą paslaugų rinką. Kliūčių tarpvalstybinei veiklai pašalinimas taip pat galėtų būti svarbiu postūmiu veiksmingumui didinti. Galų gale, visiškas finansinių rinkų sujungimas padidintų produktyvumą ir užimtumą sudarydamas sąlygas veiksmingiau paskirstyti kapitalą ir sukurti geresnes sąlygas verslo finansavimui.

Nors vienos bendros Europos rinkos galima nauda buvo visuotinai pripažinta, didelį nusivylimą kelia lėtas vidaus rinkos direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę. Be to, direktyvos dažnai neteisingai įgyvendinamos ar taikomos, kaip rodo didelis Komisijos inicijuotų bylų dėl pažeidimų skaičius. Valstybės narės turi aktyviau bendradarbiauti tarpusavyje ir su Komisija, siekdamos užtikrinti, kad jų piliečiai ir verslo sektorius galėtų visapusiškai pasinaudoti vidaus rinkos teisės aktų teikiama nauda. Pavyzdžiui, būtina toliau iš esmės tobulinti viešųjų pirkimų praktiką. Galėtų būti didinama viešai skelbiamų viešųjų pirkimų dalis. Be to, atviresni viešieji pirkimai leistų valstybėms narėms sutaupyti didelę dalį biudžeto lėšų.

Gairė Nr. 12. Plėsti ir gilinti vidaus rinką; valstybės narės turėtų: 1) paspartinti vidaus rinkos direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę; 2) skirti prioritetą griežtesniam ir geresniam vidaus rinkos teisės aktų vykdymui; 3) pašalinti kliūtis tarpvalstybinei veiklai; 4) veiksmingiau taikyti ES viešųjų pirkimų taisykles; 5) skatinti visu pajėgumu veikiančią paslaugų vidaus rinką, išsaugodamos Europos socialinį modelį; 6) spartinti finansinių rinkų sujungimą nuosekliai ir darniai įgyvendindamos ir vykdydamos Finansinių paslaugų veiksmų planą. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Gerinti darbo rinkos poreikių patenkinimą“ (Nr. 20).

Atvirų ir konkurencingų rinkų Europoje ir už jos ribų užtikrinimas

Atvira pasaulio ekonomika teikia naujų galimybių Europos ekonomikos augimui ir konkurencingumui skatinti. Konkurencijos politika suvadino esminį vaidmenį užtikrinant sąžiningą ES įmonių konkurenciją ir taip pat gali būti panaudota norint išnagrinėti platesnio įvairių rinkų reguliavimo sistemą siekiant skatinti sudaryti sąlygas, kurios leistų įmonėms veiksmingai konkuruoti. Europos rinkos būtų labiau atvertos konkurencijai, jei būtų sumažintas likusios valstybės pagalbos bendras lygis. Kartu likusi valstybės pagalba turi būti perskirstyta tam tikriems horizontaliems tikslams remti. Valstybės pagalbos taisyklių peržiūrėjimas turėtų būti tolesniu žingsniu šia kryptimi.

Patekimą į rinką palengvinančios struktūrinės reformos yra ypač veiksminga priemonė konkurencijai stiprinti. Jos bus ypač svarbios rinkose, kurios anksčiau buvo apsaugotos nuo konkurencijos dėl antikonkurencinio elgesio, monopolijų egzistavimo, per didelio reguliavimo (pavyzdžiui, leidimai, licencijos, minimalaus kapitalo reikalavimai, teisinės kliūtys, parduotuvių darbo laikas, reguliuojamos kainos ir pan. gali kliudyti veiksmingos konkurencinės aplinkos kūrimui) ar dėl prekybos apsaugos.

Be to, jau patvirtintų priemonių dėl tinklų pramonės sričių atvėrimo konkurencijai (elektros energijos, dujų, transporto, ryšių ir pašto paslaugų srityse) įgyvendinimas turėtų prisidėti prie bendro kainų sumažinimo ir didesnio pasirinkimo garantuojant bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą visiems piliečiams. Konkurencijos ir reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti konkurenciją liberalizuotose rinkose. Tuo pat metu turi būti garantuotas pakankamas aukštos kokybės bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimas prieinama kaina.

Prekybos ir investicijų išorinis atvirumas, taip pat daugiašaliu lygiu, padidinant eksportą ir importą, yra svarbi augimo ir užimtumo paskata bei gali sustiprinti struktūrinių reformų įgyvendinimą. Europos ekonomikai ypač svarbi atvira ir stipri visuotinių prekybos taisyklių sistema. Sėkmingas ambicingo ir suderinto susitarimo Dohos derybose ir dvišalių bei regioninių laisvosios prekybos susitarimų sudarymas turėtų toliau atverti rinkas prekybai ir investicijoms bei prisidėti prie augimo potencialo didinimo.

Gairė Nr. 13. Užtikrinti atviras ir konkurencingas rinkas Europoje ir už jos ribų bei pasinaudoti globalizacijos teikiama nauda; valstybės narės turėtų skirti prioritetą: 1) reguliavimo, prekybos ir kitų konkurencijai nepagrįstai trukdančių kliūčių panaikinimui; 2) veiksmingesniam konkurencijos politikos vykdymui; 3) pasirinktinei rinkų ir konkurencijos bei reguliavimo institucijų taisyklių peržiūrai siekiant nustatyti ir panaikinti kliūtis konkurencijai ir patekimui į rinką; 4) konkurenciją iškraipančios valstybės pagalbos sumažinimui; 5) laikantis būsimo Bendrijos programos, pagalbos perskirstymui paremiant tam tikrus horizontalius tikslus, pavyzdžiui, mokslo tyrimus, inovacijas ir žmogiškojo kapitalo optimizavimą, ir padedant ištaisyti tinkamai nustatytus rinkos trūkumus; 6) išorės atvirumo, taip pat daugiašaliu lygiu, skatinimui; 7) patvirtintų priemonių dėl tinklų pramonės sričių atvėrimo konkurencijai siekiant užtikrinti veiksmingą konkurenciją Europos lygiu sujungtose rinkose, visapusiškam įgyvendinimui. Tuo pat metu konkurencingoje ir dinamiškoje ekonomikoje bus ypač svarbus veiksmingas bendrus interesus tenkinančių paslaugų teikimas prieinamomis kainoms.

Europos ir nacionalinio reguliavimo gerinimas

Siekiant sukurti aplinką, kurioje galėtų vykti komerciniai sandoriai konkurencingomis kainomis, būtinas rinkos reguliavimas. Rinkos reguliavimas taip pat padeda ištaisyti rinkos trūkumus arba apsaugoti rinkos dalyvius. Tačiau bendras taisyklių poveikis gali būti susijęs su didelėmis ekonominėmis išlaidomis. Dėl to svarbu, kad taisyklės būtų tinkamai parengtos ir proporcingos. Europos ir nacionalinės reguliavimo aplinkos kokybė yra bendro įsipareigojimo ir bendros atsakomybės objektas ES ir valstybių narių lygiu.

Rengdamos arba keisdamos teisės aktus, valstybės narės turėtų sistemiškai įvertinti savo teisėkūros iniciatyvoms įgyvendinti reikalingas išlaidas ir būsimą naudą. Jos turėtų tobulinti taisyklių kokybę išlaikydamos jų tikslus. Reikėtų konsultuotis su atitinkamais suinteresuotais subjektais. Laikantis Komisijos požiūrio į geresnį reguliavimą, naujų arba patikslintų taisyklių ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis poveikis kruopščiai įvertinamas siekiant nustatyti galimus kompromisus ir įvairių politikos tikslų sinergiją. Be to, peržiūrimos esamos taisyklės siekiant išsiaiškinti jų supaprastinimo galimybes ir įvertinamas jų poveikis konkurencingumui. Galiausiai rengiamas bendras naujų ir esamų teisės aktų administracinių išlaidų skaičiavimo metodas. Valstybės narės turėtų sukurti esamų taisyklių supaprastinimo sistemas. Jos turėtų plačiai konsultuotis dėl jų teisėkūros iniciatyvų arba neveikimo kaštų ir naudos aspekto, ypač tais atvejais, kai tai susiję su kompromisais dėl įvairių politikos tikslų. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad būtų visapusiškai atsižvelgta į atitinkamas taisyklių alternatyvas.

Todėl reguliavimo aplinką iš esmės galima pagerinti atsižvelgiant į reguliavimo kaštų ir naudos aspektą, įskaitant administracines išlaidas. Tai ypač svarbu mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), kurios paprastai turi per mažai lėšų administravimui pagal Bendrijos ir nacionalinės teisės aktus.

Gairė Nr. 14. Sukurti konkurencingesnę verslo aplinką ir skatinti privačias iniciatyvas tobulinant reguliavimą; valstybės narės turėtų: 1) sumažinti įmonėms, ypač MVĮ ir naujai įsteigtoms įmonėms, tenkančią administracinę naštą; 2) gerinti esamų ir naujų taisyklių kokybę išlaikant jų tikslus, sistemingai ir griežtai vertindamos jų ekonominį, socialinį (įskaitant sveikatos apsaugą) ir aplinkosauginį poveikį, išnagrinėdamos ir geriau įvertindamos reguliavimo, įskaitant vykdymą, administracinę naštą bei poveikį konkurencingumui; 3) skatinti įmones išsiugdyti socialinę atsakomybę.

Europa turi aktyviau puoselėti verslumo paskatas ir jai reikia daugiau naujų įmonių, norinčių imtis kūrybingų ir inovacinių sumanymų. Turėtų būti remiamas verslumo mokymasis visais švietimo ir mokymo būdais bei jam teikiami visi reikiami įgūdžiai. Verslumo aspektas turėtų būti įtrauktas į nuo mokyklos visą gyvenimą trunkančio mokymosi procesą. Šiuo tikslu turėtų būti skatinama partnerystė su bendrovėmis. Verslo įmonių kūrimą ir augimą galima skatinti sudarant geresnes galimybes gauti finansavimą ir stiprinant ekonomines paskatas, įskaitant už sėkmę skatinančių mokesčių sistemų sukūrimą, sumažinant su darbo užmokesčiu nesusijusias išlaidas, sumažinant naujai įsteigtoms įmonėms tenkančią administracinę naštą, pirmiausia teikiant atitinkamas verslo rėmimo paslaugas, ypač jauniesiems verslininkams, pavyzdžiui, įrengiant vieno langelio kontaktinius punktus ir skatinant nacionalinių paramos įmonėms tinklų plėtotę. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti nuosavybės teisės perdavimo supaprastinimui, įmonių gelbėjimo bei restruktūrizavimo procedūrų tobulinimui, pirmiausia taikant veiksmingesnius bankroto įstatymus.

Gairė Nr. 15. Skatinti verslumo kultūrą ir sudaryti MVĮ palankią aplinką; valstybės narės turėtų: 1) sudaryti geresnes galimybes gauti finansavimą siekdamos prisidėti prie MVĮ kūrimo ir augimo, ypač teikdamos mikropaskolas ir kitų formų rizikos kapitalą; 2) stiprinti ekonomines paskatas, įskaitant mokesčių sistemų supaprastinimą ir su darbo užmokesčiu nesusijusių išlaidų sumažinimą; 3) stiprinti MVĮ inovacinį potencialą ir 4) teikti atitinkamas paramos paslaugas, pavyzdžiui, įrengti vieno langelio kontaktinius punktus ir skatinti nacionalinių paramos įmonėms tinklų plėtotę, siekiant prisidėti prie MVĮ kūrimo ir augimo pagal Mažųjų įmonių chartiją. Be to, valstybės narės turėtų stiprinti MVĮ verslumo ugdymą ir mokymą. Jos taip pat turėtų supaprastinti nuosavybės teisės perdavimą, prireikus modernizuoti bankroto įstatymus ir tobulinti įmonių gelbėjimo bei restruktūrizavimo procedūras. Taip pat žiūrėti jungtines gaires „Skatinti veiksmingą išteklių paskirstymą, nukreiptą į augimą ir užimtumą“ (Nr. 3) ir „Didinti galimybes diegti visų rūšių inovacijas“ (Nr. 8), Nr. 23 ir Nr. 24.

Europos infrastruktūros plėtimas ir gerinimas

Moderni infrastruktūra yra svarbus veiksnys, lemiantis teritorijų patrauklumą. Jis palengvina asmenų, prekių ir paslaugų mobilumą visoje Sąjungoje. Moderni transporto, energetikos ir elektroninių ryšių infrastruktūra yra būtinas Lisabonos strategijos atnaujinimo veiksnys. Transporto išlaidų mažinimas, rinkų plėtimas ir tarpusavyje susijusių ir sąveikaujančių transeuropinių tinklų plėtojimas padeda stiprinti tarptautinę prekybą ir skatina vidaus rinkos plėtrą. Be to, vykstantis Europos tinklų pramonės sričių liberalizavimas skatina konkurenciją ir didina šių sektorių produktyvumą.

Atsižvelgiant į būsimas investicijas į Europos infrastruktūrą, reikėtų skirti prioritetą Transeuropinių tinklų transporto gairėse Parlamento ir Tarybos nustatytų 30 prioritetinių transporto projektų ir Europos augimo iniciatyvoje nustatytų greito starto tarpvalstybinių projektų transporto, atsinaujinančios energijos ir plataus dažnio ryšių ir mokslinių tyrimu srityje bei Sanglaudos fondo remiamų transporto projektų įgyvendinimui. Tai pat būtina spręsti šalių infrastruktūros kliūčių klausimus. Atitinkamos infrastruktūros kainodaros sistemos gali padėti veiksmingai naudoti infrastruktūrą ir plėtoti subalansuotą transporto priemonių rūšių pusiausvyrą.

Gairė Nr. 16. Plėsti, tobulinti ir susieti Europos infrastruktūrą bei įgyvendinti prioritetinius tarpvalstybinius projektus; visų pirma siekiant geriau sujungti nacionalines rinkas išplėstoje ES. Valstybės narės turėtų: 1) skirti prioritetą reikiamų sąlygų sudarymui veiksmingiau išteklius naudojančiam transportui, energetikai ir IRT infrastruktūroms, įskaitant transeuropinių tinklų infrastruktūras, papildydamos Bendrijos mechanizmus, pirmiausia įtraukdamos tarpvalstybinius segmentus ir periferinius regionus, kadangi tai yra svarbiausia sėkmingo tinklų pramonės sričių atvėrimo konkurencijai sąlyga; 2) išnagrinėti galimybes kurti viešojo ir privataus sektorių partnerystes; 3) išnagrinėti atitinkamas infrastruktūros kainodaros sistemas siekiant užtikrinti veiksmingą infrastruktūrų naudojimą ir subalansuotos transporto priemonių rūšių pusiausvyros plėtojimą, pabrėžiant technologijų kaitą ir inovacijas bei tinkamai atsižvelgiant į aplinkosaugos kaštus ir poveikį augimui. Taip pat žiūrėti jungtinę gairę „Palengvinti IRT sklaidą ir veiksmingą naudojimą ir sukurti visapusiškai imlią žinių visuomenę“ (Nr. 9).

Priimta Briuselyje, 2005 m. liepos 12 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

G. BROWN

(1) 2005 m. Europos Vadovų Tarybos išvados, (http://ue.eu.int/cms3_fo/showPage.asp?lang=en&id=432&mode=g&name).

(2) Įgyvendindamos toliau išdėstytas politikos gaires valstybės narės turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad konkrečiai šaliais skirtos rekomendacijos, pateiktos 2003 m. birželio 26 d. Tarybos rekomendacijoje dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių (2003–2005 m.), baigtos ir atnaujintos pagal 2004 m. liepos 5 d. Tarybos rekomendaciją dėl šių gairių atnaujinimo 2004, tebegalioja ir į jas reikia atsižvelgti.

		ISSN 1725-5120
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		L 205

Leidimas lietuvių kalba	Teisės aktai	48 tomas 2005m. rugpjūčio 6d.

Turinys		I Aktai, kuriuos skelbti privaloma	Puslapis
		2005 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1291/2005, nustatantis kai kurių vaisių ir daržovių standartines importo vertes, kad būtų galima nustatyti įvežimo kainą	1
	*	2005 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1292/2005, iš dalies pakeičiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 999/2001 IV priedą dėl gyvūnų mitybos ( 1 )	3
	*	2005 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1293/2005, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2676/90, nustatantį vynų analizės metodus Bendrijoje	12
	*	2005 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1294/2005, iš dalies keičiantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų I priedą	16
	*	2005 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1295/2005, nustatantis pagalbos sumažinimą už dehidratuotus pašarus 2004–2005 prekybos metams	18
	*	2005 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1296/2005, koreguojantis didžiausią B gamybos mokesčio sumą ir iš dalies pakeičiantis minimalią cukraus sektoriaus B runkelių kainą 2005–2006 prekybos metams	20

	Klaidų ištaisymas
*	2005 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1279/2005, iš dalies keičiančio importo muitus grūdų sektoriuje, taikomus nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d., klaidų ištaisymas (OL L 202, 2005 8 3)	38
	2005 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1270/2005, nustatančio, kokia dalimi galima patenkinti paraiškas gauti penimų jaunų galvijų patinų importo licencijas, pateiktas 2005 m. liepos mėnesį, remiantis tarifine kvota, nustatyta Reglamente (EB) Nr. 992/2005, klaidų ištaisymas (OL L 201, 2005 8 2)	38

(EUR/100 kg)
KN kodas	Trečiosios šalies kodas (1)	Standartinė importo vertė
0702 00 00	052	44,5
	096	41,1
	999	42,8
0707 00 05	052	75,8
	096	39,7
	999	57,8
0709 90 70	052	77,2
0709 90 70	999	77,2
0805 50 10	382	67,4
	388	69,4
	524	60,9
	528	62,0
	999	64,9
0806 10 10	052	103,9
	204	57,3
	220	128,8
	624	155,1
	999	111,3
0808 10 80	388	79,5
	400	66,7
	508	68,0
	512	64,7
	528	77,2
	720	67,2
	804	72,4
	999	70,8
0808 20 50	052	110,0
	388	56,9
	512	18,8
	528	53,2
	800	50,6
	999	57,9
0809 20 95	052	303,5
	400	327,9
	404	318,7
	999	316,7
0809 30 10, 0809 30 90	052	113,1
0809 30 10, 0809 30 90	999	113,1
0809 40 05	094	49,8
	624	63,6
	999	56,7

	II Aktai, kurių skelbti neprivaloma
	Taryba
*	2005 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimas, dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių	21
*	2005 m. liepos 12 d. Tarybos rekomendacija, dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių (2005–2008)	28


	(1) Tekstas svarbus EEE