5.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/1

(1)

Taryba Sprendimu 2004/752/EB, Euratomas prie Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo įsteigė teisėjų kolegiją Europos Sąjungos tarnautojų ginčams nagrinėti, vadinamą Europos Sąjungos tarnautojų teismu.

(2)

Europos bendrijos steigimo sutarties 225A straipsnio šeštoje pastraipoje ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 140B straipsnio šeštoje pastraipoje numatyta, kad šių sutarčių nuostatos dėl Teisingumo Teismo taikomos teisėjų kolegijoms.

(3)

Reikia nustatyti šio teismo primininko, narių ir sekretoriaus atlyginimus, pensijas ir išmokas.

(4)

Dėl to reikia iš dalies pakeisti Tarybos reglamentą Nr. 422/67/EEB, Nr. 5/67/Euratomas (2),

1)

Pavadinimas pakeičiamas taip:

2)

Įterpiamas šis straipsnis:

„21c straipsnis

1.   Atsižvelgiant į 2 ir 3 dalis, šio reglamento nuostatos, susijusios su Teisingumo Teismo pirmininku, nariais ir sekretoriumi bei Pirmosios instancijos teismo pirmininku, nariais ir sekretoriumi, taikomos Tarnautojų teismo pirmininkui, nariams ir sekretoriui.

2.   Tarnautojų teismo pirmininko, narių ir sekretoriaus mėnesinis bazinis atlyginimas lygus sumai, susidarančiai taikant šiuos procentinius dydžius Europos Bendrijų 16 lygio trečios pakopos (A*16 kategorijos trečia pakopa iki 2006 m. balandžio 30 d.) pareigūnų baziniam atlyginimui:

3.   4 straipsnio 3 dalyje nurodyta mėnesinė išmoka reprezentacijai sudaro:

Tarnautojų teismo pirmininkui ir trijų teisėjų kolegijų pirmininkams kadencijos metu papildomai mokamos pareiginės išmokos, sudarančios 500 EUR per mėnesį.“

5.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/3

(1)

Vadovaujantis Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų rezultatais Reglamentas (EB) Nr. 3223/94 numato kriterijus, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo vertes iš trečiųjų šalių importuojamiems jo priede išvardintiems produktams ir laikotarpiams.

(2)

Laikantis aukščiau nurodytų kriterijų, standartinės importo vertės turi būti nustatytos tokios, kaip nurodyta šio reglamento priede,

5.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/5

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1204/2004 1 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytas gyvų galvijų, kurių masė yra nuo 80 iki 300 kilogramų ir kurių kilmės šalys yra Bulgarija ir Rumunija, vienetų skaičius, kuris tam tikromis sąlygomis gali būti importuotas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. Kiekiai, dėl kurių buvo pateiktos paraiškos importo licencijai gauti, yra tokie, kad prašymai gali būti visiškai patenkinti.

(2)

Reikia nustatyti kiekius, dėl kurių nuo 2005 m. balandžio 1 d. galima pateikti paraiškas importo licencijai gauti, atsižvelgiant į tai, kad visas kiekis yra 153 000 vienetų, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 1204/2004 1 straipsnio 4 dalyje,

5.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/6

(1)

Pagal Reglamento (EEB) Nr. 2081/92 6 straipsnio 2 dalį Italijos paraiška įregistruoti tris pavadinimus: „Valdemone“, „Zafferano dell’Aquila“ ir „Zafferano di San Gimignano“; Ispanijos paraiška įregistruoti šešis pavadinimus: „Queso Ibores“, „Pera de Jumilla“, „Aceite de Terra Alta“ arba „Oli de Terra Alta“, „Sierra de Cádiz“, „Mantecadas de Astorga“ ir „Pan de Cea“ ir Portugalijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Requeijão Serra da Estrela“ buvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2).

(2)

Jokio užprotestuojančio pareiškimo, kaip apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 2081/92 7 straipsnyje, Komisijai nebuvo pateikta, todėl šie pavadinimai turi būti įrašyti į „Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą“,

5.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/8

(1)

2004 m. vasario 6 d. Airija ir Jungtinė Karalystė pranešė Komisijai, kad išaugintos Atlanto lašišos importo tendencijos verčia įvesti apsaugos priemones pagal Reglamentus (EB) Nr. 3285/94 ir 519/94; jos pateikė informaciją ir turimus įrodymus, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 3285/94 10 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 519/94 8 straipsnyje, ir paprašė Komisijos įvesti apsaugos priemones pagal šiuos dokumentus.

(2)

Airija ir Jungtinė Karalystė pateikė įrodymus, kad išaugintos Atlanto lašišos importas į Bendriją sparčiai didėja vertinant absoliučiais skaičiais ir Bendrijos gamybos bei suvartojimo požiūriu.

(3)

Jos teigė, kad padidėjęs išaugintos Atlanto lašišos importas, be kitų pasekmių, padarė neigiamą poveikį panašių arba konkuruojančių produktų Bendrijoje kainoms ir Bendrijos gamintojams tenkančiai rinkos daliai, ir tai padarė žalos Bendrijos gamintojams.

(4)

Be to, Airija ir Jungtinė Karalystė pranešė, kad, remiantis Bendrijos gamintojų pateikta informacija, jeigu Europos bendrija dels priimti apsaugos priemones, žala didės, ir bus sunku ją ištaisyti, todėl šias priemones reikia priimti skubos tvarka.

(5)

Apie šią padėtį Komisija pranešė visoms valstybėms narėms ir tarėsi su jomis dėl importo nuostatų ir sąlygų, importo tendencijų, įrodymų dėl didelės žalos ir kitų ekonominės ir prekybinės padėties aspektų minėto Bendrijos produkto atžvilgiu.

(6)

2004 m. kovo 6 d. Komisija inicijavo tyrimą dėl didelės žalos ar jos grėsmės Bendrijos gamintojams, gaminantiems panašų arba konkuruojantį su importu produktą, kuris apibrėžiamas kaip išauginta lašiša, filė arba ne filė, šviežia, atšaldyta arba sušaldyta („aptariamas produktas“) (5), kaip paaiškinta toliau. Tyrimo laikotarpis (TL) yra 2003 m., o tyrimo nagrinėjamasis laikotarpis yra nuo 2000 m. pradžios iki 2003 m. pabaigos.

(7)

Apie tyrimą Komisija oficialiai pranešė eksportuojantiems gamintojams ir importuotojams, besidominčioms jų atstovų asociacijoms, eksportuojančių šalių atstovams ir Bendrijos gamintojams. Komisija išsiuntė klausimynus visoms šioms šalims, Bendrijos lašišų augintojų atstovų asociacijoms ir toms šalims, kurios pranešė apie save per Pranešime apie inicijavimą nustatytą laiką. Be to, remdamasi Tarybos reglamento (EB) Nr. 519/94 5 straipsniu ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 3285/94 6 straipsniu, Komisija suteikė galimybę visoms suinteresuotosioms šalims pareikšti savo nuomonę raštu ir būti išklausytoms.

(8)

2004 m. rugpjūčio 13 d. Komisija įvedė laikinąsias apsaugos priemones. Remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 519/94 15 straipsnio 5 dalimi ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 3285/94 16 straipsnio 7 dalimi, jos buvo nusiųstos Tarybai, o 2004 m. gruodžio 6 d. nustojo galioti.

(9)

Paskelbusi apie laikinąsias priemones, Komisija tęsė savo tyrimą siekdama padaryti galutines išvadas. Pastabas raštu pateikė tam tikros vyriausybės, tam tikri eksportuojantys gamintojai ir jų atstovų asociacijos, Bendrijos gamintojai, tiekėjais, perdirbėjai ir importuotojai bei jų atstovų asociacijos. Šalių pateiktos žodinės ir rašytinės pastabos buvo išnagrinėtos, į jas buvo atsižvelgta rengiant galutines išvadas. Buvo surasta ir patikrinta visa galutiniam sprendimui būtina informacija. Patikrinimai buvo atlikti aštuonių Bendrijos gamintojų patalpose.

(10)

Visoms bendradarbiaujančioms šalims buvo pranešta apie esminius faktus ir argumentus, kuriais remiantis buvo ketinama įvesti galutines apsaugos priemones ir nustatyti siūlomų priemonių formą. Joms buvo suteikta galimybė pateikti pastabas, kurios buvo išnagrinėtos ir į kurias buvo atsižvelgta, jeigu jos buvo svarbios, rengiant galutines išvadas.

(11)

Produktas, dėl kurio Komisijai buvo pranešta, kad importo tendencijos verčia įvesti apsaugos priemones, yra išauginta Atlanto lašiša, filė arba ne filė, šviežia, atšaldyta arba sušaldyta.

(12)

Tačiau laikoma, kad aptariamas produktas turėtų būti visokio pavidalo išauginta lašiša. Aptariamą produktą apriboti Atlanto lašiša reikštų minimą produktą apibrėžti per daug siaurai. Remiantis įvairių lašišų rūšių fizinėmis savybėmis (dydžiu, forma, skoniu ir t. t.), gamybos procesu ir visų išaugintų lašišų pakeičiamumu vartotojo atžvilgiu, laikoma, kad bet kokia išauginta lašiša yra vienas produktas. Kaip yra tuo atveju, kai išauginta lašiša parduodama skirtingu pavidalu (visa išskrosta žuvis, visa išskrosta žuvis be galvos, filė), visi šie skirtingi produktais skirti tam pačiam galutiniam panaudojimui, ir juos lengvai galima pakeisti.

(13)

Kai kurios Šalys tvirtino, kad sušaldyta lašiša yra kitoks produktas nei šviežia lašiša, ir jos nereikėtų laikyti aptariamo produkto dalimi. Viena Šalis pastebėjo, kad šiam produktui taikoma kitokia tarifų klasifikacija, ir tvirtino, kad jis skirtas pramoniniams maisto perdirbėjams, kurie jam teikia pirmenybę, o tuo tarpu vartotojai labiau vertina šviežią lašišą. Kita Šalis tvirtino, kad šaldyta lašiša yra netinkama žaliava lašišai rūkyti. Buvo taip pat tvirtinama, kad šviežios ir sušaldytos lašišos perdirbėjams reikalinga skirtinga infrastruktūra. Be to, buvo tvirtinama, kad šviežia ir sušaldyta lašišos užima visiškai skirtingas rinkas, šis teiginys patvirtinamas tuo, kad tarp šviežios ir sušaldytos lašišos kainų nėra koreliacijos, net buvo pateikti konkretūs atvejai, kai mažmenininkams, perdirbėjams ir vartotojams reikėjo kurio nors vieno gaminio, o ne kito. Viena Šalis teigė, kad sušaldyta lašiša paprastai pateikiama kitokiu pavidalu (pvz., visa žuvis, filė ir kt.) nei šviežia.

(14)

Tačiau buvo nustatyta, kad šie teiginiai yra nepagrįsti. Įvairios tarifų klasifikacijos yra vienas veiksnys iš daugelio, kuriuos reikėtų nagrinėti; jis pats savaime nėra lemiamas. Perdirbėjai naudoja ir šviežią, ir sušaldytą lašišą. Mažmeninėje prekyboje paprastai parduodama ir šviežia, ir sušaldyta lašiša ir, be to, tuose pačiuose prekybos taškuose (nors kai kur parduodama tik šviežia arba tik sušaldyta lašiša), net jeigu yra nedidelių kainos skirtumų. Ir šviežia, ir sušaldyta lašiša pateikiama įvairiais pavidalais, ir ją tiesiogiai suvartoja pirkėjai. Nors kai kurie vartotojai labiau mėgsta šviežio ir (arba) atšaldyto pavidalo produktą, o kiti – sušaldytą, ir nors laikoma, kad kai kurie pavidalai yra aukštesnės kokybės nei kiti, skoniai ir nuomonės nėra reikšmingi. Abu produkto pavidalai skirti tam pačiam galutiniam vartojimui ir konkuruoja toje pačioje rinkoje.

(15)

Viena šalis tvirtino, kad nėra kryžminio elastingumo tarp šviežios ir sušaldytos lašišos paklausos, ir šį siūlymą pagrindė Tarybos reglamento (EB) Nr. 930/2003 išvadomis. Tačiau iš tiesų tas reglamentas pripažino, kad tarp šių dviejų produktų vyksta kainų konkurencija.

(16)

Dėl šios priežasties argumentą, kad sušaldyta lašiša yra kitoks produktas nei šviežia lašiša, reikėjo atmesti.

(17)

Todėl laikoma, kad išauginta (ne laukinė) lašiša (nepaisant to, ar ji būtų šviežia, atšaldyta arba sušaldyta), pateikiama įvairiais minėtais pavidalais, yra tas pats produktas. Šiuo metu ji klasifikuojama KN kodų ex 0302 12 00, ex 0303 11 00, ex 0303 19 00, ex 0303 22 00, ex 0304 10 13 ir ex 0304 20 13 subpozicijose.

(18)

Buvo pradėtas tyrimas siekiant nustatyti, ar Bendrijos gamintojų produktas, t.y. išauginta lašiša (toliau – „panašus produktas“), yra panašus arba konkuruoja su minėtu importuojamu produktu.

(19)

Rengiant sprendimą, buvo ypač atsižvelgta į šias išvadas.

(20)

Todėl buvo padaryta išvada, kad importuojamas ir Bendrijos produktai yra „panašūs arba konkuruojantys“.

(21)

Remiantis 2000–2003 m. duomenimis, buvo pradėtas tyrimas, kurio metu dėmesys buvo sutelktas į paskutinį laikotarpį, apie kurį galima surinkti patikimus duomenis, siekiant nustatyti, ar minėtas produktas yra importuojamas į Bendriją ženkliai didėjančiais kiekiais – vertinant absoliučiais skaičiais ar Bendrijos gamybos požiūriu – ir (arba) tokiomis sąlygomis, kurios darytų didelę žalą ar keltų tokios žalos grėsmę Bendrijos gamintojams. Viena Šalis tvirtino, kad importas išaugo todėl, kad į importo duomenis buvo įtrauktas laukinės lašišos importas. Tačiau tyrimas parodė, kad, nors Eurostato duomenyse nedaromas skirtumas tarp laukinės lašišos ir išaugintos, turima informacija (JAV ir Kanados eksporto statistika) rodo, kad nuo 2001 m. laukinės lašišos importas į Bendriją iš tiesų sumažėjo. Dėl šios priežasties pagal šiuos duomenis nustatytam importo padidėjimui įtakos nepadarė tai, kad į Eurostato duomenis buvo įtrauktas visos lašišos importas. Be to, viena šalis tvirtino, kad 2000 m. yra netinkamas tyrimo pagrindas, teigdama, kad tais metais lašišos kainos buvo neįprastai didelės. Tačiau tyrimo dėmesio objektas yra pagrindiniai pastarojo laikotarpio įvykiai, ir, pakeitus bazinius metus 1999 arba 2000 metais, šio tyrimo rezultatai nepakistų.

(22)

Taigi, toliau išdėstyti galutiniai rezultatai yra pagrįsti 2000–2003 m. duomenimis.

(23)

Importas padidėjo nuo 372 789 tonų 2000 m. iki 455 948 tonų 2003 m. – 22 % padidėjimas. 2002–2003 m. importas padidėjo 15 %.

(24)

Bendrijos gamybos atžvilgiu, importas sumažėjo nuo 254 % 2000 m. iki 235 % 2001 m., bet paskui vėl padidėjo iki 239 % 2003 m. Nors, palyginus su 2000 m., tai yra sumažėjimas, pažymima, kad po nukritimo 2001 m. vėliau kiekvienais metais importas didėjo gamybos atžvilgiu. Be to, reikia prisiminti, kad 2003 m. importas absoliučiai padidėjo 15 %, tai yra žymiai didesnis padidėjimo laipsnis negu ankstesniais metais.

(25)

2002 m. ir 2003 m. ketvirčių skaičiai rodo, kad 2003 m. ketvirčio importas buvo daug didesnis negu per tą patį ketvirtį 2002 m. ir kad importas daugiausia padidėjo (iki 20,8 %) per antrą 2003 m. pusmetį.

(26)

Remiantis 2000–2003 m. importo duomenimis, daroma išvada, kad importas per pastarąjį laikotarpį išaugo staigiai ir labai ženkliai – vertinant absoliučiais skaičiais ir gamybos požiūriu.

(27)

Remiantis Eurostato duomenimis, buvo išnagrinėtos ir sąlygos, kuriomis prekės buvo importuojamos. Nors į duomenis įtrauktas nedidelis laukinės lašišos kiekis, laikoma, kad jis neturėjo didelės įtakos kainoms.

(28)

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad laikotarpiu nuo 1997 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. gegužės mėnesio didelei išaugintos lašišos importo iš Norvegijos (kuri užima maždaug 55 % Bendrijos rinkos) daliai buvo taikomi kainų įsipareigojimai pagal tuomet galiojusias antidempingo ir antisubsidines priemones. 2002 m. tam tikri Norvegijos eksportuojantys gamintojai pažeidinėjo šiuos kainų įsipareigojimus, dėl ko sumažėjo tos priemonės efektyvumas ir kainos. Tuomet 2002 m. gruodžio mėn. buvo pasiūlyta nutraukti importui iš Norvegijos taikomas antidempingo ir antisubsidines priemones, ir 2003 m. gegužės mėn. šios priemonės buvo nutrauktos. 2002 m. ir per pirmą 2003 m. pusmetį importo kainos nukrito iš dalies dėl to, kad buvo pažeidinėjami kainų įsipareigojimai arba kad tam tikri Norvegijos eksportuotojai savanoriškai jų atsisakė.

(29)

2000 m. – 2003 m. importo kainos nukrito 28,5 %. Tai nelaikoma normaliu kainų svyravimu rinkoje dėl sumažėjimo absoliučiais skaičiais laipsnio ir todėl, kad eksportuojantys gamintojai negavo aukštesnių negu vidutinės pajamų 2000 m. ir kad gamybos kaina iš esmės nesumažėjo 2000 m. ir 2003 m.

(30)

Paskutinius kainų pokyčius galima aiškiau pailiustruoti ketvirčio duomenimis. 2002 m. importo kainos buvo palyginus stabilios – 2,83–2,93 eurų, o 2003 m. 1 ketv. jos nukrito nuo 2,87 eurų iki 2,24 eurų 2003 m. 3 ketv., o 2003 m. 4 ketv. kainos iš dalies atsigavo ir pasiekė 2,48 eurų.

(31)

Eurostato duomenys apie 2004 m. pirmąjį pusmetį rodo, kad kainos iš pradžių padidėjo, nors ir buvo mažesnės už 2003 m. vidurkį, bet po to vėl mažėjo. Paskutinė turima informacija rodo, kad kainos ir toliau krenta ir yra labai žemos. Nepaisant tvirtinimų, kad kainos didės, jie nebuvo pagrįsti, o pramonės šaltiniai eksportuojančiose šalyse patvirtina, kad esamos kainos yra labai žemos.

(32)

Importui tenkanti rinkos dalis nukrito nuo 73,5 % 2000 m. iki 71,9 % 2001 m., o 2002 m. išliko palyginti stabili (72 %). 2003 m. importui tenkanti rinkos dalis padidėjo nuo 72,0 % 2002 m. iki 73,9 %, ir tai yra 1,9 procentinių punktų padidėjimas bei jų didžiausias laipsnis per nagrinėjamą laikotarpį.

(33)

Beveik visas minėtas produktas Bendrijoje buvo gaminamas Škotijoje ir Airijoje, nors be jų buvo du gamintojai Prancūzijoje ir vienas Latvijoje.

(34)

2003 m. visą minėto produkto Bendrijos gamybą sudarė 190 903 tonų; iš jų 85 231 toną – o tai yra 45 % visos Bendrijos produkcijos – pagamino parengiamajame tyrimo etape visiškai bendradarbiavę gamintojai. Todėl jie sudaro didžiąją visos Bendrijos gamybos dalį, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 3285/94 5 straipsnio 3 dalies c punkte ir Reglamento (EB) Nr. 519/94 15 straipsnio 1 dalyje. Taigi jie laikomi Bendrijos gamintojais.

(35)

2002 m. pabaigoje Norvegijos prognozės numatė maždaug 446 000 tonų bendros lašišos gamybos 2003 m. Iki 2003 m. vasario mėn. Kontali Analysee (pramoninės informacijos teikėja) prognozavo 475 000 tonų kiekį. Tai buvo 30 000 tonų daugiau už Norvegijos gamybą 2002 m., bet buvo tikimasi, kad didžioji šio padidėjusio kiekio dalis bus nukreipta į atsirandančias rinkas Rusijoje ir Lenkijoje bei Tolimuosiuose Rytuose, kaip Japonija, Honkongas, Taivanis ir Kinija. Augimas Tolimuosiuose Rytuose buvo neigiamas nuo 2000 m., tačiau Norvegija tikėjosi įveikti šį nuosmukį 2003 m. atverdama Kinijos rinką.

(36)

Iš tiesų, faktinė Norvegijos gamyba 2003 m. buvo 509 000 t (maždaug 63 000 tonomis daugiau negu prognozavo Norvegijos vyriausybė), o pagautų žuvų kiekis buvo 6 % didesnis už Kontali prognozes. Gamyba taip pat buvo 64 000 t (arba 14 %) didesnė už Norvegijos gamybą 2002 m. Tuo pat metu, priešingai lūkesčiams įveikti pardavimų Tolimuosiuose Rytuose kritimą, kritimas iš tiesų pasiekė – 6,0 %. Be to, augimas atsirandančiose rinkose taip pat sumažėjo – nuo 47 % iki 32 % Rusijoje ir nuo 50 % iki 30 % Europos šalyse, nepriklausančiose Bendrijai. Iš tiesų, bendras pasaulinis suvartojimas išaugo tik 6 % palyginus su 9 % 2002 m. ir 14 % 2001 m. Kaip paaiškėjo, ši klaidinga gamybos prognozė ir pasaulinio vartojimo tendencijos buvo nenumatytos.

(37)

Dėl šios priežasties Norvegija patyrė rimtą perprodukcijos problemą ir ją pripažino. Iš tiesų, 2003 m., siekdami išimti iš rinkos perteklinį produktą, tam tikri Norvegijos gamintojai nusprendė sušaldyti 30 000 t išaugintos lašišos. Tačiau vėliau šios minties buvo atsisakyta, o rinka ir toliau buvo perpildyta.

(38)

Be to, 2002 m. gruodžio mėn. Komisija paskelbė pasiūlymą nutraukti antidempingo ir antisubsidines priemones, taikomas Norvegijai. Jos buvo vėliau nutrauktos 2003 m. gegužės mėn. Šios priemonės didžiąja dalimi apėmė mažiausias importo kainas („MIK“), kurios iš esmės eksportuojantiems gamintojams garantavo minimalią kainą. Kai buvo paskelbta, kad ketinama priemones panaikinti, daugelis Norvegijos eksportuojančių gamintojų arba savanoriškai atsisakė savo įsipareigojimų, arba tiesiog liovėsi jų laikęsi. Norvegijos lašišos augintojai apskritai yra smarkiai įsiskolinę Norvegijos bankams. Krentant kainoms ir nesant MIK, Norvegijos augintojams skolinantys bankai, stengdamiesi sumažinti galimus nuostolius, pradėjo reikalauti grąžinti skolas. Tai sukūrė užburtą ratą, kuris paskatino derliaus didėjimą, tolesnę įtaką kainoms ir didėjantį spaudimą eksportuoti. Nors, nutraukus Norvegijai taikomas priemones, reikėjo tikėtis tam tikro laikino nedidelio importo kainų pakitimo, kainų kritimo mastas (kurį padidino perprodukcijos problema) ir užburtas ratas, kurį nulėmė kritę kainos dėl minėtos bankinės sistemos veiklos, buvo nenumatyti.

(39)

2003 m. Norvegijos kronos vertė krito 13 % euro atžvilgiu, 12 % – Danijos kronos atžvilgiu ir 14 % – Švedijos kronos atžvilgiu. Nors valiutų kurso svyravimai yra įprastas dalykas, toks kritimas buvo palyginus didelis ir tvarus ir viršijo įprastas valiutų kurso svyravimo ribas. Nors euras sustiprėjo Britanijos svaro atžvilgiu, pastarasis nukrito tik 6 %, dėl ko Jungtinėje Karalystėje išauginta lašiša euro zonoje pabrango labiau, nei ji kainavo tų metų pradžioje, lyginant su Norvegijos importu. Pagrindiniai norvegiškos išaugintos lašišos importuotojai Bendrijoje yra Danija, Švedija, Vokietija ir Lenkija. Tačiau didelė šio importo dalis Bendrijoje tiesiogiai gabenama į tokias euro zonos šalis kaip Prancūzija ir Ispanija. Be to, daugiau kaip pusė į Daniją importuotos išaugintos lašišos ir beveik visa į Lenkiją ir kitas naujas valstybes nares importuota išauginta lašiša yra perparduodama euro zonoje ją perdirbus. Todėl Norvegijos kronos vertės kritimas euro atžvilgiu padarė įtaką ne tik Norvegijos importui tiesiogiai euro zonoje, bet ir importui į tokias šalis kaip Danija ir Lenkija, kurios perdirba išaugintą lašišą ir perparduoda ją euro zonoje. Dėl šio valiutų kurso svyravimo Europos bendrijos rinka tapo dar patrauklesnė Norvegijos eksportuojantiems gamintojams, kurso svyravimas juos šiek tiek apsaugojo nuo kainų eurais ir kronomis sumažėjimo ir padėjo jiems išlaikyti eksporto pajamas vidaus valiuta. Nepaisant to, vieneto kainos krito net Norvegijos kronomis. Tuo pat metu dėl šių valiutų kurso svyravimų importuota lašiša Europos bendrijoje atpigo, dėl ko importu labiau susidomėjo importuotojai ir vartotojai, kaip antai, perdirbimo pramonė. Dėl šios priežasties didelė Norvegijos perprodukcijos dalis buvo eksportuota į Europos bendriją.

(40)

Viena šalis tvirtino, kad dėl perprodukcijos užsienyje nebūtinai didėja importas į Bendriją. Nors teoriškai tai yra tiesa, tyrimas rodo, kad šiuo konkrečiu atveju perprodukcija iš tiesų sukėlė importo į Bendriją augimą.

(41)

Be to, buvo tvirtinama, kad galima numatyti ir prekybos priemonių panaikinimą, ir valiutų kursų svyravimą. Tačiau tokio stipraus poveikio, panaikinus prekybos priemones, ir didelio bei tvaraus valiutų kurso svyravimo nebuvo galima numatyti.

(42)

Todėl daroma išvada, kad nenumatyti įvykiai, nulėmę importo augimą, buvo ženkli perprodukcija Norvegijoje (nepaisant mažesnių prognozių), kurią padidino Norvegijos pramonės nesugebėjimas pasiekti prognozuojamą eksporto augimą Bendrijai nepriklausančiose rinkose, nenumatytas poveikio dėl Norvegijai taikomų prekybos apsaugos priemonių panaikinimo mastas ir minėta Norvegijos bankų sistemos veikla bei euro vertės padidėjimas, dėl ko Bendrijos rinka tapo labai patraukli Norvegijos eksportuotojams.

(43)

Siekiant apibrėžti didelę žalą, kurią Bendrijos gamintojams padarė panašus produktas, buvo įvertinti visi atitinkami šio objekto ir kiekybiškai išreiškiamos padėties veiksniai. Visų pirma, remiantis Bendrijos pasauliniais vartojimo duomenimis, buvo įvertintas minėto produkto suvartojimas, gamybos pajėgumai, gamyba, pajėgumų panaudojimas, užimtumas, našumas, bendri pardavimai ir rinkos dalis. Šie pasauliniai duomenys paremti statistine informacija, kurią surinko Jungtinė Karalystė ir Airija, atlikusios išsamų pramonės tyrimą. Kalbant apie konkrečių bendrovių duomenis, jie pagrįsti bendradarbiaujančių Bendrijos gamintojų pateikta informacija apie grynųjų pinigų srautus, naudojamo kapitalo grąžą, atsargas, kainų sumažinimą ir pelningumą 2000–2003 m.

(44)

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrijos lašišų auginimo pramonėje, kaip ir kitur, kol žuvys bus sugaudytos, turi praeiti ilgas ir palyginus nelankstus gamybos ciklas ir kad sugautas lašišas reikia parduoti nedelsiant, kadangi jas galima laikyti tik kelias dienas, jeigu jos nesušaldomos. Žuvis šaldyti yra brangu, ir, bet kokiu atveju, Bendrijos šaldymo įrenginių skaičius yra ribotas. Todėl gamybos apimtis reikia planuoti ne mažiau kaip prieš dvejus metus, ir, kartą suplanavus, gamybos negalima keisti, išskyrus paklaidas. Todėl per didelės pasiūlos poveikis gamybai yra uždelstas, bet kainoms – staigus ir skaudus.

(45)

Minėto produkto suvartojimas Bendrijoje buvo nustatytas remiantis bendra visų Bendrijos gamintojų gamyba ir bendru minėto produkto importu į Bendriją, kaip pranešė Eurostatas, atėmus Europos bendrijos eksportą.

(46)

2000–2003 m. vartojimas Bendrijoje padidėjo 21,7 % nuo 507 705 tonų iki 618 038 tonų.

(47)

Reikia pažymėti, kad lašišos kainų elastingumas yra palyginus didelis, ir todėl ryškiai išaugusį suvartojimą 2003 m. galima bent iš dalies paaiškinti nukritusiomis didmeninėmis kainomis.

(48)

Išaugintų lašišų gamybą Europos bendrijoje veiksmingai riboja valstybinės licencijos, nurodančios, kokį didžiausią gyvų žuvų skaičių galima laikyti vandenyje bet kokioje vietoje bet kokiu laiku. Pateikti pajėgumų skaičiai pagrįsti bendrais skaičiais, kuriems išduotos licencijos, o ne Bendrijos gamintojų naudojama fizine žuvų narvų talpa. Prašymo licencijai gauti ir jai išlaikyti išlaidos yra palyginus nedidelės, ir todėl perteklinių pajėgumų išlaikymo išlaidos taip pat yra mažos.

(49)

Nors 2000–2002 m. teoriniai gamybos pajėgumai buvo stabilūs, tyrimas parodė, kad 2002–2003 m. jie padidėjo 2,2 %.

(50)

Pajėgumų panaudojimas (t.y. žuvų skaičius vandenyje palyginus su licencijose nurodytu skaičiumi) padidėjo nuo 43 % 2000 m. iki 48 % 2001 m., o paskui dar labiau padidėjo 2003 m. iki 55 %. Tai rodo, kad 2000–2003 m. gamyba didėjo sparčiau nei licencijose nurodyti pajėgumai, kurie padidėjo tik 2,2 %.

(51)

Gamyba (matuojama pagautomis žuvimis) išaugo 30 % nuo 146 664 tonų 2000 m. iki 190 903 tonų 2003 m. – po to, kai per vienerius metus ji padidėjo 13,7 %.

(52)

Reikia pažymėti, kad dėl ilgo gamybos ciklo gamybą reikia planuoti ne mažiau kaip prieš dvejus metus ir kad, pradėjus gamybos ciklą, gamybos apimčių negalima keisti, išskyrus paklaidas.

(53)

Užimtumas minėto produkto atžvilgiu nukrito 6 % nuo 1 269 2000 m. iki 1 193 2003 m., nors skaičiai per šį laikotarpį svyravo, o 2002 m. padėtis iš dalies pasitaisė.

(54)

Per visą nagrinėjamą laikotarpį našumas nuosekliai didėjo nuo 115 tonų 2000 m. iki 160 tonų 2003 m. Tai rodo, kad vis plačiau buvo taikomos automatizuotos šėrimo sistemos ir kitos darbo jėgą taupančios priemonės ir kad didėjo poreikis mažinti kaštus gresiant finansiniams nuostoliams.

(55)

2000–2002 m. Bendrijos gamintojų pagaminto panašaus produkto pardavimai padidėjo 14,3 % nuo 134 916 tonų iki 154 171 tonų. Per tą patį laikotarpį didėjo ne tik pardavimai, bet ir vartojimas (8,5 %). 2002–2003 m. Bendrijos gamintojų pardavimai padidėjo 5,1 % nuo 154 171 tonų iki 162 090 t, nepaisant 10,3 % vartojimo padidėjimo 2002–2003 m.

(56)

Bendrijos gamintojams tenkanti rinkos dalis padidėjo nuo 26,5 % 2000 m. iki 28,1 % 2001 m.; 2002 m. ji buvo maždaug tokia pati, bet paskui sumažėjo 1,9 procentiniais punktais (arba 6,7 %) iki 26,1 % 2003 m. – mažiausio procento per nagrinėjamą laikotarpį. Tai rodo, kad 2003 m. importas padidėjo ne tik vertinant absoliučiais skaičiais, bet ir suvartojimo požiūriu.

(57)

Galima nagrinėti tik bendradarbiaujančių bendrovių, kurios gamino minėtą produktą, grynųjų pinigų srautus, o ne lyginti juos su pačiu aptariamuoju produktu. Todėl šis rodiklis nelaikomas tokiu svarbiu kaip kiti nurodyti rodikliai. Nepaisant to, akivaizdu, kad 2001, 2002 ir 2003 m. grynųjų pinigų srautai buvo labai neigiami.

(58)

Galima nagrinėti tik bendradarbiaujančių bendrovių, kurios gamino minėtą produktą, NKG, o ne lyginti ją su pačiu aptariamuoju produktu. Todėl šis rodiklis taip pat nebuvo laikomas tokiu svarbiu kaip kiti nurodyti rodikliai. Nepaisant to, akivaizdu, kad NKG nukrito nuo 34 % 2000 m. iki beveik nulio 2001 m. ir 2002 m., o 2003 m. – iki – 20 %.

(59)

Laikotarpiu nuo 2000–2003 m. vidutinė panašaus produkto kaina nukrito 20,3 %; per tą laikotarpį kainos stabiliai krito. 2003 m. kainos pasiekė žemiausią tašką (2,79 EUR už kg).

(60)

Pirmojo 2004 m. pusmečio duomenys rodo, kad vidutinė Bendrijos gamintojų vieneto pardavimo kaina truputį pakilo nežymiai padidėjus vidutinėms importo kainoms, bet po to vis mažėjo. Paskutinė turima informacija rodo, kad kainos ir toliau krenta ir yra labai žemos.

(61)

Viena Šalis tvirtino, kad (lyginant su vidutiniais metiniais valiutų keitimo kursais) kainų nuosmukis buvo mažesnis svarais sterlingų. Nepaisant to, prekybos apsaugos atvejais Komisija nuosekliai laikosi praktikos eurą laikyti valiutos vienetu.

(62)

Buvo išnagrinėti ne tik kainų, bet ir kaštų pokyčiai. Per laikotarpį nuo 2000–2003 m. kaštai svyravo tarp 3,0–3,2 eurų už kg.

(63)

2001 m. Bendrijos gamintojų pardavimų pelningumas krito nuo 7,3 % 2000 m. iki – 3,3 % 2001 m. Nuostoliai buvo mažiau pastebimi 2002 m. (– 2,5 %), bet paskui padidėjo iki – 17,1 % 2003 m. 2003 m., kai importas pasiekė aukščiausią tašką, o vidutinė importo kaina nukrito iki žemiausio (2,54 eurai už kg), vidutinė Bendrijos produkto kaina taip pat pasiekė žemiausią lygį (2,79 eurai už kg). 2000–2003 m. laikotarpiu Bendrijos gamintojų pelningumas krito tuo pat metu kaip ir Bendrijos gamintojų produkto kilogramo kaina nuo 3,50 iki 2,79 eurų už kilogramą.

(64)

Atsargos šiame kontekste reiškia gyvą žuvį vandenyje. Bendrijos gamintojų, kaip ir visų kitų, sugautos žuvies atsargos yra labai mažos, kadangi jas reikia nedelsiant parduoti. Todėl galutinių atsargų kiekiai rodo, kad mažėja gyvos žuvies, auginamos būsimiems laimikiams, skaičius. Todėl, šiuo atveju, mažėjančios žuvies atsargos yra didėjančios žalos rodiklis.

(65)

Atsargų kiekiai padidėjo nuo 36 332 tonų 2000 m. iki 53 178 tonų 2002 m., o paskui sumažėjo iki 43 024 tonų 2003 m. Tai sudaro 19,1 % sumažėjimą 2002–2003 m.

(66)

Tyrimas rodo, kad 2000–2003 m., o ypač 2002–2003 m., minėto produkto importas į Bendrijos rinką buvo vykdomas didėjančiomis apimtimis ir kiekiais.

(67)

Kalbant apie Bendrijos gamintojų padėtį, 2000–2002 m. teoriniai gamybos pajėgumai buvo maždaug stabilūs, o gamyba padidėjo 14,8 %. Dėl šios priežasties per šį laikotarpį padidėjo pajėgumų panaudojimas nuo 43 % iki 50 %. Taip pat padidėjo ir gyvos žuvies atsargos vandenyje. Šiek tiek sumažėjo užimtumas, tačiau našumas iš esmės padidėjo todėl, kad buvo plačiau taikoma automatizacija.

(68)

2000–2002 m. 14,3 % padidėjo pardavimų apimtys (palyginus su 8,5 % vartojimo padidėjimu), ir nuo 26,5 % iki 28,0 % padidėjo Bendrijos gamintojams tenkanti rinkos dalis.

(69)

Tačiau net per šį 2000–2002 m. laikotarpį kainos nukrito 13,7 %, ir, nepaisant nedidelio sąnaudų sumažėjimo 2002 m. (kurį iš dalies nulėmė didesnis pajėgumų panaudojimas ir aukštesnis našumas), pelningumas smuko nuo 7,3 % 2000 m. iki – 3,3 % 2001 m. ir – 2,5 % 2002 m. NKG ir grynųjų pinigų srautai per šį laikotarpį taip pat vystėsi neigiama kryptimi.

(70)

2002–2003 m. ženkliai pablogėjo Bendrijos gamintojų padėtis. Nors gamybos pajėgumai ir gamyba padidėjo, gamybos pajėgumų padidėjimas buvo nedidelis (2,2 %) palyginus su suvartojimu tais metais. Atsižvelgiant į ilgą gamybos ciklą, gamybos apimtys nustatomos mažiausiai prieš dvejus metus, todėl gamybos padidėjimas atitiko anksčiau sudarytus gamybos planus. Todėl nereikėtų laikyti, kad padidėjusios gamybos apimtys rodo sveiką Bendrijos gamintojų padėtį 2003 m. Padidėjusi gamyba nulėmė didesnį pajėgumų panaudojimą ir išaugusį našumą.

(71)

Visi kiti rodikliai vystėsi neigiama kryptimi. Žuvies atsargos vandenyje sumažėjo 19,1 %. Nepaisant 10,3 % padidėjusio suvartojimo, Bendrijos gamintojų pardavimai padidėjo tik 5,1 %, ir jie neteko 6,7 % rinkos dalies. Be to, rinkos dalis sumažėjo krentant kainoms, ir todėl Bendrijos gamintojai buvo priversti sumažinti kainas, kad galėtų parduoti savo produkciją. Kainos dar nukrito 7,6 % palyginus su 2002 m. (ir buvo 20,3 % mažesnės negu 2000 m.), tuo tarpu sąnaudos pasiekė savo vidutinį lygį ketverių metų laikotarpiui. Tai nulėmė staigų pelningumo nuosmukį, ir Bendrijos gamintojai patyrė 17,1 % nuostolius. Nuostolius įrodė bendras – 20 % NKG. Nors atrodė, kad grynųjų pinigų srautai gerėja, tai iš tiesų rodė, kad žuvies atsargos vandenyje mažėja ir kad nėra galimybių reinvestuoti.

(72)

Buvo tvirtinama, kad stambūs gamintojai nepatyrė žalos. Tačiau reikia prisiminti, kad Bendrijos gamintojai, kurių atžvilgiu nustatyta didelė žala, yra keli stambūs gamintojai.

(73)

Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, daroma išvada, kad Bendrijos gamintojai patyrė didelę žalą didelio bendro jų padėties pablogėjimo prasme.

(74)

Siekiant išnagrinėti priežastinį ryšį tarp padidėjusio importo ir didelės žalos bei užtikrinti, kad dėl kitų priežasčių padaryta žala nebūtų priskirta išaugusiam importui, buvo atskirti žalingi veiksnių, lemiančių žalą, padariniai, pastarieji buvo priskirti juos sukėlusiems veiksniams, ir, priskyrus žalą visiems esamiems priežastiniams veiksniams, buvo nustatyta, ar padidėjęs importas yra „tikra ir rimta“ didelės žalos priežastis.

(75)

Kaip minėta, 2000–2003 m., o ypač 2002–2003 m., minėto produkto importas į Bendrijos rinką buvo vykdomas didėjančiomis apimtimis ir kiekiais.

(76)

Išauginta lašiša yra iš esmės prekybai skirtas produktas, tad aptariamas ir panašus produktai daugiausia konkuruoja kaina. Nors viena Šalis tvirtino, kad kainas nustato importas iš Čilės, yra visuotinai pripažinta, kad rinkos lyderis yra importuojamas produktas, ypač iš Norvegijos, ir kainos nustatomos pagal jį. Todėl, net nedaug sumažinus kainą, Bendrijos gamintojų produkcijos kaina krenta.

(77)

Šiuo atveju rimčiausia žalinga išaugusio importo pasekmė buvo ženklūs Bendrijos gamintojų patirti nuostoliai. Kadangi rinkos ir kainų lyderis buvo importas, padidėjusios importo apimtys numušė kainas visoje Bendrijoje. Jeigu importas būtų išaugęs mažesniu laipsniu, spaudimas kainoms taip pat būtų buvęs mažesnis. Jeigu paklausa Bendrijos rinkoje būtų galėjusi palaikyti tokį importo augimą pakankamai aukštomis kainomis, nors toks padidėjimas ir būtų sumažinęs Bendrijos gamintojų pardavimus ir jiems tenkančią rinkos dalį, galbūt Bendrijos gamintojai nebūtų patyrę tokios didelės žalos.

(78)

2000–2002 m. importo kaina nukrito 19 %, nuo jos neatsiliko ir Bendrijos gamintojų kainos. Nors per šį laikotarpį Bendrijos gamintojų pardavimams tenkanti rinkos dalis Bendrijoje padidėjo, tai nulėmė ankstesniais metais priimti gamybos sprendimai, o 2001 m. ir 2002 m. Bendrijos gamintojai savo produkciją pardavinėjo nuostolingai.

(79)

2002–2003 m. importas išaugo 15 %. Importui tenkanti rinkos dalis išaugo nuo 72 % iki 73,9 %, o tenkanti Bendrijos gamintojams – sumažėjo nuo 28 % to 26,1 %. Per tą patį laikotarpį importas išaugo nuo 236 % iki 239 % Bendrijos gamybos. Taigi, atrodo, kad importas padidėjo ir Bendrijos gamybos, ir vartojimo atžvilgiu Bendrijos gamintojų sąskaita.

(80)

Tačiau svarbiausias išaugusio importo aspektas buvo jo poveikis Bendrijos gamintojų kainoms ir pelningumui. Kaip jau minėta, yra visuotinai pripažinta, kad Bendrijoje išaugintos lašišos rinkos kainų lyderis yra importuojamas produktas (ypač iš Norvegijos). Todėl buvo išnagrinėtas kainų sumažinimas siekiant nustatyti, ar iš tiesų žemos importo kainos turėjo įtakos tam, kad Bendrijos gamintojai mažino kainas.

(81)

Siekiant nustatyti kainų sumažinimo laipsnį, buvo palyginta informacija apie kainas per palyginamus laikotarpius pagal tokį patį prekybos srautą ir pagal pardavimus panašiems pirkėjams. Lyginant vidutines Bendrijos gamintojų nustatytas ir eksportuojančių gamintojų taikomas Bendrijos importuotojams ex Glasgow kainas (CIF kaina Bendrijos pasienyje, įskaitant muitą), per trejus pastaruosius metus vidaus kainos buvo sumažintos 3,1–7,1 %. Atrodo, tai numušė Bendrijos gamintojų kainas, kadangi importas, užimdamas didelę rinkos dalį, diktuoja kainas. Visų pirma, akivaizdu, kad augantis importas vis mažėjančiomis kainomis iki 2003 m. 3 ketv. vertė Bendrijos gamintojus nuolat mažinti kainas iki 2003 m. 3 ketv., ir dėl to tais metais jie patyrė žalą.

(82)

Šią analizę patvirtina tiesioginis importo ir Bendrijos gamintojų kainų palyginimas. 2000–2003 m. importo kainos sumažėjo 28,5 % nuo 3,62 iki 2,59 eurų už kg, įskaitant muitą. Per tą patį laikotarpį vidutinė panašaus produkto kaina nukrito 20 % nuo 3,50 iki 2,79 eurų už kg, o per tą laikotarpį kainos stabiliai krito.

(83)

2002–2003 m. vidutinė importo vieneto kaina nukrito nuo 2,93 iki 2,59 eurų už kg, įskaitant muitą. Kai importas pasiekė aukščiausią savo tašką, o vidutinė importo kaina – žemiausią (2,59 eurus už kg, įskaitant muitą), importo kainos nusmukdė Bendrijos gamintojų kainas, o vidutinė Bendrijos produkto kaina pasiekė žemiausią tašką (2,79 eurus už kg). Vidutinė Bendrijos produkto vieneto kaina (pakoreguota pagal ex Glasgow) nukrito nuo 3,02 iki 2,79 eurų už kg – 8 % nuosmukis.

(84)

Atrodo, kad Bendrijos gamintojų kainų nuosmukis buvo pagrindinė priežastis, kodėl ženkliai sumažėjo jų pelningumas. 2000 m., kai jų sąnaudos vienam kilogramui buvo 3,1 EUR, o pardavimų kaina (pakoreguota pagal ex Glasgow) buvo 3,50 EUR, Bendrijos gamintojai gavo 7,3 % pelną. 2001 m. ir 2002 m., nors pagerėjo pajėgumų panaudojimas, padidėjo gamyba, našumas, gyvos žuvies atsargos, pardavimai ir rinkos dalis, jie patyrė finansinių nuostolių, sumažėjo bendra NKG, o bendras grynųjų pinigų srautas buvo neigiamas, kadangi pardavimų kainos (pakoreguotos pagal ex Glasgow) nukrito, atitinkamai, iki 3,23 EUR ir 3,02 EUR, o sąnaudos iš pradžių truputį padidėjo, bet paskui 2001 m. nukrito iki 3,2 EUR ir 3,0 EUR 2002 m. Sumažėjo ir užimtumas.

(85)

2003 m., kai dėl importo mažomis kainomis iki 2,79 EUR nukrito kainos (pakoreguotos pagal ex Glasgow), o sąnaudos išliko 3,1 EUR kaip 2000 m., Bendrijos gamintojai patyrė 17,1 % nuostolių. Tai rodė neigiamas bendras NKG ir grynųjų pinigų srautas. Tuo pat metu jų pardavimų apimtis padidėjo tik 5,1 % palyginus su 10,3 % padidėjusiu vartojimu, o jiems tenkanti rinkos dalis sumažėjo 1,9 procentiniais punktais, kadangi padidėjo importo apimtys ir jam tenkanti rinkos dalis. Nors pajėgumai, pajėgumų panaudojimas ir gamyba bei našumas padidėjo, o užimtumas buvo stabilus, importo mažomis kainomis augimas turėjo uždelstą poveikį pajėgumų panaudojimui, gamybai ir užimtumui. Tikėtina, kad dėl išaugusio importo sumažės gamyba, ir tai rodo gyvos žuvies atsargų sumažėjimas 2003 m.

(86)

Dėl minėtų priežasčių daroma išvada, kad yra ryšys tarp išaugusio importo ir didelės žalos, kurią patyrė Bendrijos gamintojai, ir kad išaugęs importas mažomis kainomis daro žalingą poveikį Bendrijos gamintojams, ypač numušdamas kainas Bendrijos rinkoje, dėl ko Bendrijos gamintojai patiria didelių finansinių nuostolių.

(87)

Viena šalis tvirtino, kad, esą, 2003 m. Jungtinėje Karalystėje sumažėjo vartojimas ir kad tai padarė žalos Bendrijos gamintojams. Tačiau Jungtinės Karalystės rinkos negalima išskirti iš visos Bendrijos rinkos: 2000–2003 m. vartojimas Europos bendrijoje padidėjo 21,7 %, o 2002–2003 m. – 12,2 %. Todėl pagrindinė didelių nuostolių, kuriuos patyrė Bendrijos gamintojai, 2003 m. priežastis yra žemos kainos, o ne tariamas vartojimo sumažėjimas.

(88)

Taip pat buvo ištirtas eksporto apimčių pokyčių poveikis. Per nagrinėjamą laikotarpį išaugo eksporto apimtys, 2002–2003 m. jos padvigubėjo, kadangi dėl katastrofiškos padėties Bendrijos rinkoje Bendrijos gamintojai stengėsi padidinti savo eksportą. Todėl daroma išvada, kad, nepaisant vienos šalies prieštaravimo, pakitę eksporto apimtys nenulėmė Bendrijos gamintojų patirtos didelės žalos. Bet kokiu atveju, duomenys apie pelningumą paremti tik duomenimis apie Bendrijos pardavimus.

(89)

Buvo taip pat nagrinėjama, ar galėjo pertekliniai pajėgumai turėti žalingą poveikį Bendrijos gamintojams. Per tyrimo laikotarpį teoriniai pajėgumai padidėjo 2,2 %, 2000–2003 m. – žymiai mažiau nei gamyba ir vartojimas. Be to, kaip minėta, teoriniai pajėgumai yra visas gyvos žuvies kiekis, kuriam išduotos valstybinės licencijos. Prašymo licencijai gauti ir jai išlaikyti išlaidos yra nedidelės. Iš tiesų, pagrindinė sąnaudų dalis tenka jauniklių lašišų (mailiaus), jų pašaro ir priežiūros išlaidoms padengti. Todėl daroma išvada, kad teorinių pajėgumų padidėjimas nenulėmė Bendrijos gamintojų patirtos žalos.

(90)

Kai kurie eksportuotojai tvirtino, kad lašišos kaina Bendrijos rinkoje krito dėl Bendrijos gamintojų pasiūlos pertekliaus. Tačiau importas padidėjo 15 % 2003 m., o Bendrijos gamintojų pardavimai Bendrijos rinkoje – tik 5,1 %. Be to, rinkos lyderis yra importuojamas produktas, o ne Bendrijos gamintojai. Iš tiesų, išanalizavus visų šalių kainodaros tendencijas 2002 m. ir 2003 m., paaiškėjo, kad importuojamas produktas buvo stabiliai parduodamas žemesne kaina nei Bendrijos gamintojų ir kad Bendrijos gamintojų kainos kartu su importo kainomis vis mažėjo. Konkurencija tarp Bendrijos gamintojų išlaiko pusiausvyrą – vieno gamintojo patirtus nuostolius atsveria kito gamintojo pelnas ceteris paribus. Todėl daroma išvada, kad konkurencija tarp Bendrijos gamintojų nenulėmė patirtos didelės žalos.

(91)

Viena šalis tvirtino, kad didesnis nei įprastinis žuvų mirtingumas Airijoje ir ligų protrūkiai Jungtinėje Karalystėje 2002 m. ir 2003 m. galėjo nulemti padidėjusias gamybos sąnaudas ir pertraukti kai kurių gamintojų įprastinį gamybos ciklą. Tačiau su šiais reiškiniais susidūrė tik keli ūkiai. Vėliau, kaip parodyta lentelėje, 2002 m., Bendrijos gamintojų gamybos sąnaudos nukrito, ir 2003 m. beveik pasiekė ketverių metų vidurkį. Todėl daroma išvada, kad didesnis nei įprastinis žuvų mirtingumas nenulėmė materialios žalos.

(92)

Buvo tvirtinama, kad Norvegijos pramonės gamybos sąnaudos yra mažesnės nei Bendrijos gamintojų ir kad tai, kartu su Bendrijos gamintojų nesugebėjimu sumažinti gamybos sąnaudas, yra padidėjusio importo ir didelės žalos priežastis. Turima informacija leidžia padaryti išvadą, kad Norvegija turi tam tikrų sąnaudų pranašumų, Bendrijos gamintojai turi kitų sąnaudų pranašumų. Apskritai, reikia pažymėti, kad, nors Bendrijos gamintojai patiria daug nuostolių, jų turi ir Norvegijos gamintojai. Kaip pažymėta 8.2.12 dalyje, 2003 m. Bendrijos gamintojai patyrė – 17,1 % nuostolių. Norvegijos vyriausybės duomenys rodo, kad 2003 m. 148 atrinkti lašišų ir vaivorykštinių upėtakių ūkiai patyrė – 12,1 % nuostolių. Be to, Norvegijos gamintojus slėgė didžiulės skolos, kurios sudarė ženklią visų jų sąnaudų dalį. Bendra jų skola (išskyrus akcijas ir atidėjimus) buvo 6,3 milijardai Norvegijos kronų palyginus su bendra 5,6 milijardų Norvegijos kronų apyvarta (9) (arba, atitinkamai, maždaug 750 milijonai EUR ir 670 milijonai EUR). Buvo atvejų, kai Norvegijos bankai perėmė Norvegijos gamintojų nuosavybės teises. Todėl daroma išvada, kad, nors gali būti nedidelių skirtumų, jokie Bendrijos gamintojų ir eksportuojančių gamintojų vidutinių gamybos sąnaudų skirtumai nebuvo esminė priežastis, nulėmusi patirtą didelę žalą.

(93)

Viena Šalis tvirtino, kad atokiose Škotijos vietovėse nepakankamai išvystyta infrastruktūra ir kad dėl šios priežasties didėja sąnaudos, ir tai Bendrijos gamintojams gali daryti žalos. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad žuvys dažnai auginamos atokiose Norvegijos, Bendrijos rinkos lyderės, vietovėse, kuriose transporto infrastruktūra yra palyginus menkai išvystyta.

(94)

Transporto sąnaudos nesudaro didelės bendros auginamų lašišų gamybos sąnaudų dalies, jos svyruoja pagal prekių kilmę ir paskirties vietą, į kurią šios prekės turi būti pristatytos. Apskritai, nelaikoma, kad, transportuojant prekes iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos į Bendrijos rinką, yra didelis sąnaudų skirtumas. Be to, eksportuojantys gamintojai (kurie, iš esmės, yra įsikūrę ne Europos bendrijos teritorijoje), parduodami prekes Bendrijos rinkoje, apskritai patiria didesnes transporto išlaidas. Todėl nelaikoma, kad didesnės transporto sąnaudos Škotijoje padidino Bendrijos gamintojų patiriamą žalą.

(95)

Be to, bet kokiu atveju, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pastaraisiais metais transporto sąnaudos Škotijoje išaugo, ir todėl didesnės transporto sąnaudos nepaaiškina, kodėl pastaruoju laikotarpiu Bendrijos gamintojų patiriami finansiniai nuostoliai išaugo.

(96)

Buvo tvirtinama, kad Bendrijos gamintojų patiriamą žalą padidino griežtesni Bendrijos aplinkosaugos ir sanitarijos teisės aktai, importo apribojimai trečiosiose šalyse, mokslinės ataskaitos apie lašišas ir neigiama visuomenės nuomonė, kurią suformavo žiniasklaida. Tačiau šiems argumentams pagrįsti nebuvo pateikta jokių įrodymų, o ir patys argumentai nebuvo išplėtoti. Tokiomis aplinkybėmis šie veiksniai negali būti laikomi tinkamais priežastiniais veiksniais, nulėmusiais didelę Bendrijos gamintojų patiriamą žalą. Jokių kitų priežastinių veiksnių galutiniame tyrimo etape nebuvo nustatyta.

(97)

Išaugęs importas turėjo ribotą neigiamą poveikį Bendrijos gamintojų parduotiems kiekiams, nors 2003 m. jų pardavimai ir rinkos dalis šiek tiek nukrito. Tačiau svarbiausia, kad ženklus importo padidėjimas turėjo triuškinantį poveikį Bendrijos gamintojų pelningumui atsižvelgiant į tuo pat metu krentančias kainas. Atsižvelgiant į tai, kad importui (kuris užima maždaug 70–75 % rinkos) tenka kainų lyderio vaidmuo, dėl laipsniškai krentančių importo kainų ženkliai sumažėjo Bendrijos gamintojų kainos. Dėl šios priežasties Bendrijos gamintojai patyrė didelių nuostolių. Jokių kitų veiksnių, kurie būtų padidinę patiriamą žalą, išskyrus išaugusį importą maža kaina, nebuvo nustatyta.

(98)

Todėl, nustačius, kad esminės žalos nepadarė jokie kiti žinomi veiksniai, daroma išvada, kad išaugusį importą mažomis kainomis ir Bendrijos gamintojų patirtą didelę žalą sieja tikras ir rimtas ryšys.

(99)

Tyrimo rezultatų analizė patvirtina, kad yra padaryta didelė žala ir kad būtina įvesti galutines apsaugos priemones siekiant atitaisyti žalą patyrusių Bendrijos gamintojų padėtį ir neleisti, kad ji būtų toliau daroma.

(100)

Išaugintos lašišos produkcijos Bendrijoje nepakanka poreikiams patenkinti, todėl būtina užtikrinti, kad įvestos priemonės eksportuojantiems gamintojams neužkirstų kelio į Bendrijos rinką. Kadangi pagrindinė Bendrijos gamintojams padarytos žalos priežastis yra didelės importo apimtys, vedančios prie žemų kainų ir nuolat jas mažinančių, įvestos priemonės turėtų atitaisyti didelę žalą ir padėtų prisitaikyti. Kad būtų pasiekti šie tikslai, priemonės turėtų laikinai stabilizuoti kainas, be reikalo neapribotų tiekimo ir suteiktų laikotarpį, per kurį Bendrijos gamintojai galėtų prisitaikyti prie būsimos išaugusios konkurencijos su pigiais importuojamais produktais.

(101)

Laikinos apsaugos priemonės įgavo vien tik tarifinių kvotų pavidalą. Net laikotarpiu, per kurį galiojo laikinos priemonės, į Bendrijos rinką ir toliau buvo importuojama išaugintos lašišos produkcija, kurios kaina buvo žymiai mažesnė už Bendrijos gamintojų gamybos sąnaudas. Todėl reikia įvesti priemones, kurios padėtų pasiekti kainų lygį, leidžiantį Bendrijos gamintojams bent jau visiškai padengti sąnaudas. Tai padėtų prisitaikyti užtikrinant, kad per dabartinių priemonių galiojimo laikotarpį Bendrijos gamintojai nebepatirtų nuostolių, kas neleistų jiems sukaupti lėšų ir imtis prisitaikymui ir restruktūrizavimui reikalingų priemonių. Siekiant užtikrinti kainų augimą, buvo sprendžiama, ar reikia nustatyti tarifines kvotas – kad ir taikant labai mažus apsauginius muitais neapmokestinamus kiekius. Tačiau, nors tai tikriausiai turėtų poveikį kainoms, toks būdas buvo palaikytas netinkamu, kadangi negalima pernelyg riboti didėjančios išaugintos lašišos rinkos. Todėl visam išaugintos lašišos importui į Bendriją reikia nustatyti kainos dalį. 2003 m. buvo nustatyta, kad vidutinės Bendrijos gamintojų gamybos sąnaudos buvo 3,10 EUR už kg. Tačiau Bendrijos gamintojų produktas paprastai reikalauja, kad importuojamam produktui būtų nustatytas maždaug 10 % kainos priedas. Todėl daroma išvada, kad importui reikia nustatyti 2 850 EUR už šviežios lašišos toną kainą. Tai turėtų užtikrinti Bendrijos gamintojams, nepaisant nedidelės kainos dalies, galimybę parduoti savo produkciją nepatiriant nuostolių. Buvo tvirtinama, kad anksčiau buvo pažeidžiami mažiausių kainų įsipareigojimai. Nors galima sutikti, kad tai yra tiesa, šios priemonės nėra susijusios su įsipareigojimais, jos nustato tam tikrą importo kainą, kurią sumažinus mokamas muitas, o vengimas mokėti muitus yra sukčiavimas. Be to, kai kurios šalys pageidavo, kad vietoj minimalios importo kainos būtų nustatytas specialusis arba ad valorem muitas. Tačiau, įvedus tokį muitą, rinkoje sumažėtų pinigų kiekis, ir todėl manoma, kad nustatyti minimalias importo kainas yra geresnis sprendimas vidutiniu laikotarpiu. Nepaisant to, siekiant palengvinti adaptaciją, per palaipsniško įvedimo laikotarpį yra tikslinga taikyti specialų muitą.

(102)

Buvo tvirtinama, kad sušaldytos lašišos kaina yra mažesnė nei šviežios lašišos dėl truputį kitokios gamybos sąnaudų struktūros, ir todėl, taikant tokią pačią importo kainą, sušaldytai lašišai būtų užkirstas kelias į Bendrijos rinką. Remiantis šiuo argumentu, tvirtinama, kad sušaldytai lašišai reikia nustatyti žemesnę importo kainą, atsižvelgiant į šį sąnaudų skirtumo elementą, ir kad bet kokia kainos dalis sušaldytai lašišai turi būti mažesnė nei šviežiai lašišai. Kadangi rinkos kainų skirtumas yra maždaug 44 %, manoma, kad sušaldytai lašišai reikia nustatyti mažesnę importo kainą, atspindinčią šį skirtumą. Todėl sušaldytos išaugintos lašišos importo kaina turėtų būti 2 736 EUR.

(103)

Viena Šalis tvirtino, kad du kainų lygiai sukels sumaištį valdžios institucijose ir padidins sukčiavimo tikimybę įvežant prekes, tačiau tokie teiginiai yra iš esmės nepagrįsti atsižvelgiant į galiojančias baudas už vengimą mokėti muitus. Kita vertus, buvo tvirtinama, kad išaugintai lašišai turi būti taikomas kitoks kainų režimas atsižvelgiant į numatomą galutinio vartojimo tikslą (t. y. perdirbimą arba galimą pardavimą mažmeninėje prekyboje). Tai kontroliuoti būtų daug sunkiau, todėl praktiniais sumetimais buvo nutarta, kad šiomis aplinkybėmis tai yra nerealu.

(104)

Kadangi dabar rinkos kainos yra žemos ir kad nesutriktų rinkos veikla, ypač perdirbimo pramonėje, kainos dalį reikia paskirstyti per tam tikrą laikotarpį. Tai leistų rinkai palaipsniui prisitaikyti prie nustatytos importo kainos. Šiuo atžvilgiu buvo pateikti du teiginiai: kad būtinas ilgas laikotarpis, per kurį perdirbėjai galėtų prisitaikyti prie išaugusių kainų ir kad reikia nustatyti trumpą laikotarpį atsižvelgiant į sunkią Bendrijos gamintojų padėtį. Manoma, kad laipsniško įvedimo laikotarpis turėtų prasidėti nuo galutinių apsaugos priemonių įsigaliojimo iki 2005 m. balandžio 15 d., ir per šį laikotarpį turi būti taikoma 2 700 eurų už toną šviežios ir 2 592 eurų už toną sušaldytos lašišos minimali importo kaina.

(105)

Manoma, kad kainos dalis galutiniame etape turi įgauti kintamojo muito pavidalą. Jeigu importuojamo produkto CIF kaina Bendrijos pasienyje yra lygi nustatytai importo kainai arba ją viršija, muitas neimamas. Jeigu importuojamo produkto kaina yra mažesnė, mokamas skirtumas tarp tikrosios kainos ir nustatytos importo kainos. Ši minimali kainos dalis nustatoma visuomet – ir pagal toliau nustatytą muito kainą, ir pasiekus tarifinės kvotos ribą.

(106)

Siekiant priversti importuotojus laikytis kainos dalies, manoma, kad per konkretų laikotarpį importuotojai turėtų pateikti nacionalinėms muitinėms įtikinamus įrodymus apie faktišką kainą už importuojamos išaugintos lašišos toną. Siekiant priversti visus importuotojus laikytis reikalavimo pateikti įtikinamus įrodymus per nustatytą laikotarpį, importuotojai, įveždami importinę išaugintą lašišą, turėtų sumokėti atitinkamą užstatą nacionalinėms muitinėms. Atsižvelgiant į siūlomą išaugintos šviežios ir sušaldytos lašišos kainos dalies – ir laipsniškai išdėstytos, ir galutinę – dydį, tikslinga nustatyti 290 EUR užstatą už importuojamos išaugintos lašišos toną (WFE) (1 grupė – 320 EUR už toną, 2 grupė – 450 EUR už toną). Buvo tvirtinama, kad toks užstatas yra per brangus ir kad jis apsunkins importuotojus. Tačiau manoma, kad mažesnis užstatas nepasieks savo tikslo, atsižvelgiant į skirtumą tarp dabartinių rinkos kainų ir nustatytos importo kainos. Atsižvelgiant į teiktinos informacijos pobūdį ir patogumą administruoti, manoma, kad laikotarpis, per kurį būtina pateikti įtikinamus įrodymus, turėtų būti vieneri metai nuo atitinkamos muitinės deklaracijos priėmimo datos. Užstatas grąžinamas tada, kai importuotojas per nurodytą laikotarpį pateikia įtikinamus įrodymus. Jeigu importuotojas nepateikia įtikinamų įrodymų per nustatytą laikotarpį, užstatas laikomas galutinai surinktu muitu.

(107)

Siekiant užtikrinti, kad, nepaisant tradicinių importo apimčių, Bendrijos gamintojai gautų pakenčiamą pelną ir kad tuo pačiu metu Bendrijos rinka būtų atvira, o pasiūla patenkintų paklausą, manoma, kad yra tikslinga nustatyti tarifines kvotas pagal tradicinius importo kiekius. Be šių kvotų, importui reikia nustatyti papildomą muitą. Galima toliau leisti tradicinius išaugintos lašišos importo kiekius, jeigu laikomasi nustatytos kainos dalies, netaikant jokio papildomo muito, o neribotus kiekius importuoti galima sumokėjus papildomą muitą.

(108)

Siekiant išlaikyti tradicinius prekybos srautus ir užtikrinti, kad Bendrijos rinka būtų prieinama smulkiems dalyviams, tarifines kvotas reikia padalinti šalims ir (arba) regionams), ypač suinteresuotiems aptariamo produkto tiekimu, o dalį reikia palikti kitoms šalims. Pasitarus su Norvegija, Čile ir Farerais, kurie yra labai suinteresuoti ir atstovauja esminei importo daliai, būtų tikslinga paskirti konkrečią tarifinę kvotą kiekvienai minėtai šaliai. Iš esmės tarifinę kvotą reikėtų padalinti remiantis bendru produkto kiekiu, kurį tiekė ta šalis trejų metų laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m. Tačiau reikia pažymėti, kad antrame 2003 m. pusmetyje dėl techninių pasienio kontrolės priežasčių Čilės eksportas ženkliai nukrito (žemiau 3 % importo į Bendriją), o tai yra maždaug pusė jų importo į Bendriją dalies. Dėl šios priežasties Čilės importas 2003 m. nėra tipiškas, ir todėl konkreti kvota Čilei turėtų būti pagrįsta 2001 m., 2002 m. ir pakoreguoto 2003 m. importo vidurkiu (remiantis 2002 m. pridedant vidutinį importo augimo skaičių 2003 m., išskyrus Čilę), kad nebūtų iškraipomi tradiciniai prekybos srautai. Siekiant išvengti nereikalingo administravimo naštos, tarifines kvotas reikėtų skirstyti „pirmas atėjai, pirmas gavai“ pagrindu.

(109)

Matyti, kad įprastomis aplinkybėmis išaugintos lašišos suvartojimas Bendrijoje augo maždaug 4–5 % kasmet atsižvelgiant į augimo mastą naujosiose valstybėse narėse. Tačiau 2004 m. pirmo pusmečio duomenys rodo, kad Bendrijos lašišos rinka iš tiesų didėja ir kad, nors rinkos dydis naujosiose valstybėse narėse yra nedidelis palyginus su ES–15 rinka, yra duomenų, kad metinio augimo naujosiose valstybėse narėse dydis (kuris buvo maždaug 30 %) dėl plėtros išaugo ir dabar yra daug didesnis (apie 50 %). Kad būtų atsižvelgta į šį augimą, reikia 10 % padidinti tarifines kvotas (remiantis importo 2001–2003 m. vidurkiu. Kadangi lašišos rinka yra sezoninė, ir antrame pusmetyje importo kiekiai ir pardavimai yra didesni nei pirmame, tarifines kvotas reikia pakoreguoti pagal sezonus. Kvotos buvo apskaičiuotos pagal neišdarinėtų žuvų ekvivalentą (WFE), o perskaičiavimo santykiai į filė ir ne filė yra, atitinkamai, 1:0,65 ir 1:0,9. Jeigu, taikant šias priemones, paaiškėja, kad ne filė perskaičiavimo santykis (1:0,9) nebetinka dėl importuojamos išaugintos lašišos, kuri šiuo metu yra iš esmės tik išskrosta su galvomis, priemones galima peržiūrėti.

(110)

Turi būti nustatytas tokio dydžio papildomas muitas, kuris pakankamai padėtų Bendrijos gamintojams, bet bereikalingai neapsunkintų importuotojų ir vartotojų. Manoma, kad ad valorem muitas netinka, kadangi jis skatintų mažinti importo kainas, kurioms netaikomas muitas, ir realiomis kainomis didėtų, jeigu padidėtų kainos. Todėl reikėtų nustatyti fiksuoto dydžio muitą.

(111)

Visada bus taikoma, kaip minėta, minimali kainos dalis, kad Bendrijos gamintojai galėtų parduoti savo produkciją nepatirdami nuostolių. Taip pat, kaip minėta, nustatoma minimali kainos dalis yra mažesnė už Bendrijos gamintojų gamybos sąnaudas, bet, kadangi anksčiau jie sugebėjo parduoti prekes su 10 % priedu, manoma, kad jie ir toliau taip darys ir tokiu būdu susigrąžins savo gamybos sąnaudas. Jeigu kartais tradiciniai prekybos mastai būtų viršyti ir reikėtų mokėti papildomą muitą, įgyvendinant tradicinę Bendrijos institucijų politiką parduoti pigiau, yra tikslinga pagrįsti šį papildomą muitą skirtumu tarp nedarančios žalos orientacinės Bendrijos gamintojų kainos ir minimalios kainos dalies. Laikoma, kad šis skirtumas, atspindintis, kiek importuojamas produktas yra pigesnis už kainą, kurią Bendrijos gamintojai galėtų gauti, jeigu nebūtų daroma žala, pakoregavus importuojamo ir Bendrijos produktų kainų skirtumus, yra priimtinas pagrindas muito dydžiui nustatyti. Šis skirtumas buvo apskaičiuotas remiantis nežalingos kainos svertiniu vidurkiu už toną Bendrijos produkto pagal Bendrijos produkto gamybos sąnaudas pridėjus 14 % pelno iš apyvartos. Tai atitinka pelno dydį, kuris buvo nustatytas kaip būtinas ankstesniems prekybos gynybos atvejams dėl lašišos ir kuris atspindi meteorologinį, biologinį ir pabėgimo pavojus, gresiančius šiai pramonės šakai. Ši nežalinga kaina buvo palyginta su minimalia kainos dalimi. Skirtumas tarp šių dviejų kainų sudaro pradinį mokėtiną 330 eurų už toną (WFE) muitą, kuris, remiantis minėtais perskaičiavimo santykiais, yra lygus 366 eurų už toną žuvies, išskyrus filė, ir 508 eurus už toną filė.

(112)

Reikia numatyti nuostatą, kad Komisija iš naujo nagrinėja priemones, jeigu pasikeistų aplinkybės. Kad būtų galima reikiamai atsižvelgti į rinkos pokyčius įvedus dabartines apsaugos priemones, jeigu tokių būtų, yra tikslinga stebėti rinką ir kainų pokyčius. Jeigu duomenys ar kita surinkta informacija rodytų, kad galutinė 2 850 EUR arba 2 736 EUR importo kaina, kuri taikoma, yra netinkama, reikėtų inicijuoti pirmalaikę peržiūrą ir pakeisti šią galutinę importo kainą prieš jai įsigaliojant. Turi būti rengiami reguliarūs susirinkimai su suinteresuotosiomis šalimis kas pusę metų arba pastarųjų prašymu, jeigu pateikiami atitinkami svarūs įrodymai.

(113)

Remiantis Bendrijos teisės aktais ir Bendrijos tarptautiniais įsipareigojimais, galutinių apsaugos priemonių negalima taikyti jokiam besivystančios šalies produktui, jeigu to produkto importo į Bendriją dalis neviršija 3 %. Šiuo atžvilgiu Reglamente (EB) Nr. 1447/2004 buvo ypač atsižvelgta į ypatingą Čilės, kaip besivystančios šalies, padėtį ta prasme, kad Čilės importui nebuvo taikomos laikinosios priemonės, kadangi antrame 2003 m. pusmetyje Čilės kilmės importas nesiekė 3 % ribos. Tame reglamente buvo konstatuota, kad bus atidžiai stebima, kaip vystysis šis importas, siekiant nustatyti, ar išsilaikys pastebėta pigimo tendencija. Tačiau, atlikus tolesnį tyrimą, akivaizdu, kad dabar Čilės importas pasiekė maždaug 6 % Bendrijos importo ir kad sumažėjęs importas antrame 2003 m. pusmetyje buvo tik laikinas reiškinys. Dėl šios priežasties ir todėl, kad bendras Čilės kilmės importas 2003 m. viršijo minėtą 3 % dydį, Čilės importui taip pat turi būti taikomos galutinės apsaugos priemonės. Besivystančios šalys, kurioms netaikomos galutinės priemonės, nurodytos 2 priede.

(114)

Galutinės priemonės neturėtų galioti ilgiau kaip ketverius metus, įskaitant laikinųjų priemonių galiojimo laikotarpį. Priemonės turėtų įsigalioti 2005 m. vasario mėn. 6 d. ir galioti iki 2008 m. rugpjūčio 13 d.

(115)

Skatinant prisitaikymą, įvedus priemones, joms reguliariai turi būti taikomas liberalizavimas, ir taip užtikrinti, kad Bendrijos gamintojai turėtų stiprią paskatą palaipsniui įgyvendinti restruktūrizavimo ir prisitaikymo priemones. Laikoma, kad liberalizavimas turi prasidėti praėjus vieneriems metams nuo laikinųjų priemonių įvedimo ir po to kasmet tęsiamas.

(116)

Liberalizavimas turėtų įgalinti importuoti vis didesnius išaugintos lašišos kiekius, kuriems taikoma nustatyta kainos dalis nemokant papildomo muito, ir taip didinti konkurencinį spaudimą, kurį Bendrijos gamintojai jaučia per priemonių galiojimo laikotarpį. Kad tarifines kvotas viršijančiam importui palaipsniui būtų taikomas mažesnis muitas, reikia taip pat palaipsniui mažinti papildomą muitą. Be to, liberalizavimas turi atsižvelgti į rinkos augimo prognozes. Todėl liberalizavimą reikia suprasti kaip tarifinių kvotų didinimą mažinant papildomą muitą, mokėtiną viršijus tarifines kvotas. Kiekvienu atveju laikoma, kad tarifines kvotas reikia didinti 10 %, o papildomą muitą mažinti 5 %, tačiau šie dydžiai, nurodžius priežastį, gali būti peržiūrėti.

(117)

Galutinių apsaugos priemonių tikslas yra suteikti Bendrijos gamintojams ribotą laikotarpį, per kurį jie įgyvendintų restruktūrizaciją, kad galėtų efektyviau konkuruoti su importu. Šiuo atžvilgiu nurodoma Komisijos reglamento (EB) Nr. 3285/94 20 straipsnio 2 dalis, kurioje draudžiama pratęsti priemones, jeigu nėra įrodymų, kad Bendrijos gamintojai stengiasi prisitaikyti.

(118)

Bendrijos gamintojai jau pradėjo restruktūrizaciją dėl didelių nuostolių, kurie privertė kai kuriuos operatorius pasitraukti iš pramonės, paskatino bankrotus bei likvidavimus ir dėl kurių kiti nutraukė veiklą. Be to, pastaraisiais metais ženkliai padidėjo našumas ir efektyvumas. Tačiau, norint, kad pramonė pasiektų maksimalų konkurencingumą dabar ir ateityje, būtinas laikotarpis, per kurį būtų galima įgyvendinti gerai parengtą restruktūrizavimo planą.

(119)

Pagrindiniai restruktūrizavimo strategijos, kurią sukūrė atitinkamos nacionalinės institucijos, bendradarbiaudamos su pramone, elementai yra 1) teritorijos optimizavimo planų įgyvendinimas: ūkio perkėlimas į kitą vietą arba sujungimas su kitu žuvininkystės ūkiu siekiant per dvejus trejus metus sustambinti ūkius, dėl ko padidėtų efektyvumas ir sumažėtų sąnaudos; 2) žuvų nomenklatūros plėtimas: menkių ir otų auginimas, ūkius aprūpinant baltamėsių žuvų atsargomis ir plačiau auginant vėžiagyvius (tačiau dėl dabartinės finansinės padėties šiuos pokyčius labai sunku įgyvendinti, kadangi trūksta lėšų); 3) modernūs gamtosauginiai praleidžiamųjų pajėgumų įrenginiai, kurie leistų tiksliau įvertinti didžiausią leistiną žuvininkystės ūkių, turinčių leidimus, biomasę, užtikrinančią sveiką jūrų ekosistemą, ir kurie leistų pereiti prie pavienių didesnių ūkių ir pasiekti didesnę masto ekonomiką; 4) tolesnis sinchroniškas žuvininkystės ūkių dirvonavimas per hidrologiškai susijusias zonas, tuo pačiu koordinuotai naikinant jūrines utėles, kas labiau apsaugos ūkius nuo apsikrėtimo jūrinėmis utėlėmis ir ligų, padidins jauniklių lašišų išgyvenimo koeficientą ir tokiu būdu sumažins sąnaudas; 5) gamintojų organizacijų veiklos Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje koordinavimas siekiant išvengti perprodukcijos problemos pasikartojimo.

(120)

Įgyvendinant šią strategiją, jau pasiekta tam tikra pažanga, ypač organizuojant sinchroninį dirvonavimą ir koordinuojant jūrinių utėlių naikinimą, be to, per šių priemonių taikymo laikotarpį laukiama dar didesnės pažangos. Jeigu per šių priemonių laikotarpį nebus pasiekta ženkli adaptacijos pažanga, Komisija turi teisę laikyti tokią padėtį pasikeitusiomis aplinkybėmis, kaip apibrėžta šio reglamento 1 straipsnio 6 dalyje, ir reikalauti iš naujo nagrinėti klausimą, ar būtina toliau taikyti priemones.

(121)

Be nenumatytų įvykių, išaugusio importo, didelės žalos, jos priežasčių ir kritinių aplinkybių, buvo nagrinėjamas ir klausimas, ar yra įtikinamų priežasčių, kurios leistų padaryti išvadą, kad Bendrijai nenaudinga įvesti galutines priemones. Šiuo tikslu buvo išnagrinėtas galutinių priemonių poveikis visoms suinteresuotosioms šalims ir galimi padariniai, jeigu priemonės būtų įvestos arba ne, remiantis turimais įrodymais, kuriuos pateikė Bendrijos gamintojai, kiti auginamos lašišos gamintojai Bendrijoje, importuotojai ir perdirbėjai.

(122)

Bendrijos gamintojų bendra metinė apyvarta yra daugiau kaip 500 milijonai eurų, be tiesioginių maždaug 1 450 darbo vietų, netiesiogiai jie palaiko dar 8 000 darbo vietas perdirbimo ir kituose sektoriuose. Jie yra augančios pramonės, kurios produkcija 1995–2001 m. laikotarpiu padvigubėjo, dalis. Gaminant produktą, kurio rinka ir Bendrijoje, ir visame pasaulyje auga, jų našumas vis didėja. Įprastinėmis rinkos sąlygomis jie yra gyvybingi ir konkurencingi, jų našumas vis auga.

(123)

Bendrijos gamintojų padėčiai aiškiai kyla grėsmė, jeigu nebus sustabdytas dabartinis pigaus importo srautas. Tai įrodo nenutrūkstantys pranešimai apie gresiančius bankrotus. Siūlomos priemonės bus taikomos visam minėto produkto importui, išskyrus besivystančias šalis, kurių importas į Bendriją neviršija 3 % bendro importo į Bendriją. Todėl jos bus taikomos daugiau kaip 95 % tokio importo. Nors buvo tvirtinama, kad bus sunku įgyvendinti priemonėse numatytą kainos dalį atsižvelgiant į turimą patirtį dėl kainų įsipareigojimų išaugintos lašišos atžvilgiu, reikia neužmiršti, kad kainos dalis nepagrįsta įsipareigojimais, bet kintamuoju muitu, kurį rinks nacionalinės muitinės. Todėl galima tikėtis, kad priemonės bus veiksmingos ir leis Bendrijos gamintojų kainoms pasiekti tinkamą lygį.

(124)

Zonos, kuriose auginamos lašišos, paprastai būna atokios – daugiausia vakarų ir šiaurės Škotijos pakrantės zonos bei Airijos vakarų pakrantė. Čia yra mažai galimybių įsidarbinti, todėl lašišų augintojų ekonominė veikla yra ženklus įnašas į šias vietines ekonomikas. Be šio indėlio daugelis mažų vietos įmonių, tiekiančių prekes ir teikiančių paslaugas Bendrijos gamintojams ir jų darbuotojams, nustotų gyvuoti. Todėl priklausomos pramonės šakos suinteresuotos, kad būtų taikomos efektyvios priemonės.

(125)

Nors viena Šalis tvirtino priešingai, akivaizdu, kad pagrindiniai Bendrijos gamintojų tiekėjai (pav., jauniklių lašišų veislynai ir pašarų gamintojai) yra suinteresuoti didele ir prognozuojama jų produkcijos paklausa tokiomis kainomis, kurios leistų jiems gauti priimtiną pelną.

(126)

Siekiant įvertinti poveikį importuotojams, perdirbėjams ir vartotojams, jeigu priemonės būtų įvestos arba ne, buvo išsiųsti klausimynai visiems žinomiems minėto produkto importuotojams, perdirbėjams ir vartotojams. Importuotojai, perdirbėjai ir vartotojai paprastai yra vienas ir tas pat, o daugelis iš tiesų yra susiję su eksportuojančiais gamintojais, įsisteigusiais ne Bendrijos teritorijoje, visų pirma Norvegijoje. Buvo gauti atsakymai iš 6 importuotojų, perdirbėjų ir vartotojų bei iš perdirbėjų asociacijos. Be to, pareiškimus Komisijai pateikė kelios perdirbėjų asociacijos, ir buvo surengti susitikimai su tam tikrais perdirbėjais ir jų asociacijomis.

(127)

Kai kurie iš jų tvirtino, kad priemonių negalima įvesti, kadangi išaugintos lašišos kainos nukrito laikinai ir trumpam per du tris mėnesius, kai 2003 m. gegužės mėnesį nustojo galioti Norvegijai taikomos antidempingo priemonės, o po to kainos pasiekė buvusį lygį. Perdirbėjai pabrėžė, kad dėl bet kokio kainų padidėjimo išaugs jų sąnaudos, sumažės pardavimai ir pelningumas, gali sumažėti darbo vietų arba net gali tekti verslą perkelti į kitą vietovę, akcentuodami, kad užimtumas žuvų perdirbimo sektoriuje yra žymiai aukštesnis nei žuvų auginimo pramonėje, tam tikrais atvejais šis sektorius suteikia galimybę įsidarbinti rajonuose, kur yra aukštas nedarbo lygis.

(128)

Tačiau, akivaizdu, kad 2004 m. pirmame pusmetyje kainos neatsigavo. Laikotarpiu nuo 2003 m. 4 ketv. iki 2004 m. 1 ketv. pradžios importo kainos padidėjo, bet po to 2004 m. 1 ketv. antroje pusėje ir 2004 m. 2 ketv. stabiliai krito, ir nuo jų neatsiliko Bendrijos gamintojų kainos. Bendrijos gamintojų kainos yra žymiai mažesnės už nežalingą kainą. Be to, naujausia informacija rodo, kad kainos tebekrenta.

(129)

Pagrindines perdirbėjų išlaidas sudaro žaliavos ir darbo užmokestis, ir tiesa, kad pabrangus žaliavoms, padidėtų perdirbėjų sąnaudos. Tačiau, remiantis perdirbėjų pateikta informacija, 2002–2003 m. jų žaliavų kaina nukrito 10 %, po to, kai 2000–2002 m. ji jau buvo nukritusi 18 %. 2003 m. ji buvo 26 % mažesnė nei 2000 m. Tuo pat metu, pateikta informacija rodo, kad jų pardavimo kainos išliko tokios pačios 2002 m. ir 2003 m. Visi perdirbėjai, pateikę informaciją apie pelningumą iš lašišų perdirbimo operacijų, vykdo pelningas minėtas operacijas, ir manoma, kad jie galėtų atlaikyti nedidelį sąnaudų padidėjimą neprarasdami darbo vietų arba neperkeldami verslo vietos. Akivaizdu, kad dabartinių išaugintos lašišos kainų negalima palaikyti nei artimesnėje, nei tolimoje ateityje. Todėl, bet kokiu atveju, tolesnėje ateityje perdirbimo pramonės naudojamų žaliavų kainos išaugs.

(130)

Dėl užimtumo: Bendrijos žuvų perdirbimo sektoriuje dirba maždaug 100 000 darbuotojų, nors tik nedidelė jų dalis perdirba išaugintą lašišą. Nebuvo rasta įrodymų, kad, įvedus priemones, Bendrijoje sumažėtų darbo vietų.

(131)

Perdirbėjai pabrėžė būtinybę, kad prekybininkai pagrindinėse Europos rinkose ir vartotojai toliau galėtų gauti geros kokybės produktą žemomis kainomis. Jie išreiškė ypač didelį susirūpinimą dėl galimų spekuliacinių supirkimų iškart, kai bus įvestos tarifinės kvotos, ir tvirtino, kad, jeigu kvota bus išnaudota, jiems gali tekti nutraukti gamybą. Pagaliau, jie tvirtino, kad, jeigu yra būtina įvesti priemones, jos turėtų palaikyti reikiamą pasiūlą ir stabilizuoti rinkos kainas, kad būtų galima geriau prognozuoti jų dydį. Šiuo požiūriu, nors kai kurie perdirbėjai priešinosi bet kokiai priemonių formai, kiti pastebėjo, kad, jeigu yra būtina įvesti priemones, jie teiktų pirmenybę tarifinių kvotų sistemai, buvo ir tokių, kurie pageidavo licencijų sistemos.

(132)

Reikia pažymėti, kad priemonė apima kainos dalį, padengiančią Bendrijos gamintojų sąnaudas, ir tarifines kvotas, pagrįstas importo į Bendriją vidurkiu (įskaitant naująsias valstybes nares) 2001–2003 m. laikotarpiu pridėjus 10 %, po to taikomas papildomas muitas. Todėl būtina, kad perdirbimo pramonė visoje Bendrijoje ir toliau galėtų apsirūpinti reikiamu žaliavos kiekiu. Nors kai kurios Šalys tvirtino, kad priemonės bus didžiulė administracinė našta Bendrijos perdirbėjams, šis teiginys nebuvo argumentuotas, todėl laikoma, kad priemonė bus nedidelė administracinė našta, atitinkanti efektyvumą.

(133)

Todėl nelaikoma, kad nepatogumai, kuriuos gali patirti perdirbėjai, vartotojai ir importuotojai, jeigu tokių būtų, nusvers naudą, kuri prognozuojama Bendrijos gamintojams dėl galutinių priemonių įvedimo, ir laikoma, kad šios priemonės yra minimumas, kurio reikia didelei žalai ištaisyti ir užkirsti kelią tolesniam Bendrijos gamintojų padėties blogėjimui.

(134)

Kadangi minėtas produktas yra vartojimo produktas, Komisija pranešė įvairioms vartotojų asociacijoms apie tyrimo inicijavimą. Buvo gautas atsakymas iš vienos Šalies, kuriame sakoma, kad lašišos naudingumas yra visuotinai pripažintas ir kad, dirbtinai padidinus kainas, vartotojams bus sunkiau prieinamas vertingas mitybos produktas, bus pažeistas importuotojų, perdirbėjų ir išaugintos lašišos mažmeninių ekonominis gyvybingumas. Kita tvirtino, kad priemonės gali sutrukdyti jiems importuoti ir toliau pardavinėti sušaldytą išaugintą lašišą. Buvo išreikštas tam tikras susirūpinimas, kad dėl padidėjusių kainų išauginta lašiša bus sunkiau prieinama, sumažės rinkos augimas tose valstybėse narėse, kuriose vidutinis bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui yra mažesnis).

(135)

Tačiau, kaip minėta, laikoma, kad dabartinė rinkos kaina yra tokia žema, kad tolesnėje ateityje jos nebus galima išlaikyti, o ūkio operatoriai ir toliau galės gauti neribotas importo apimtis taikant kainos dalį, o viršijus tarifinę kvotą – papildomą muitą. Be to, atsižvelgiant į didžiulį skirtumą tarp neišdarinėtos žuvies iš ūkio ir perdirbtų lašišos produktų mažmeninės kainos, manoma, kad priemonės neturės esminio poveikio mažmeninėms kainoms, ir todėl laikoma, kad poveikis vartotojams bus minimalus. Nepaisant to, Komisija atidžiai stebės, kaip priemonės veikia įperkamumą ir rinkos augimą tose valstybėse narėse, kuriose yra mažesnis nei vidutinis BVP.

a)

pateikus kilmės sertifikatą, kurį išduoda tos šalies kompetentingos nacionalinės institucijos, atitinkantį Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 47 straipsnyje nurodytus reikalavimus, ir

b)

jeigu tas produktas buvo tiesiogiai įvežtas iš tos šalies į Bendriją, kaip apibrėžta 6 straipsnyje.

a)

produktai, atvežti nekirtus trečiosios šalies teritorijos;

b)

produktai, pervežami per vieną ar daugiau trečiųjų šalių, išskyrus kilmės šalį, perkraunant arba neperkraunant krovinio ar laikinai sandėliuojant arba nesandėliuojant tose šalyse, jei taip daroma dėl geografinių priežasčių ar išskirtinai dėl gabenimo būtinybės ir jeigu:

a)

kilmės šalies išduotas pavienis vežimo dokumentas, skirtas važiuoti per tranzito šalį ar šalis;

b)

tranzito šalies ar šalių muitinių išduotas pažymėjimas, kuriame:

—

buvo išsiųsti iš kilmės šalies iki šio reglamento taikymo datos, ir

—

išsiunčiami iš kilmės šalies pakrovimo vietos su galiojančiu transporto dokumentu, kuris buvo išduotas iki šio reglamento taikymo datos.

—

krovinį gabenant jūra – važtaraštis, įrodantis, kad prekės buvo pakrautos iki tos datos,

—

krovinį gabenant geležinkeliu – transporto važtaraštis, kurį kilmės šalies geležinkelio tarnyba priėmė iki tos datos,

—

krovinį gabenant sausumos keliais – KMR sutartis prekėms gabenti arba bet koks kitas transporto dokumentas, išduotas iki tos datos kilmės šalyje,

—

krovinį gabenant oru – oro važtaraštis, įrodantis, kad produktus oro linijos priėmė iki tos datos.

5.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/30

(1)

2001 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimas 2001/881/EB, nustatantis kontrolės postų, patvirtintų atlikti gyvūnų ir gyvūninės kilmės produktų iš trečiųjų šalių veterinarinius patikrinimus, sąrašą ir atnaujinantis išsamias patikrinimų, kuriuos atliks Komisijos ekspertai, taisykles (4), turėtų būti peržiūrėtas, ypatingai atsižvelgiant į su tais postais susijusius pokyčius tam tikrose valstybėse narėse ir į pagal tą sprendimą atliktus patikrinimus. Sprendime 2001/881/EB pateiktame pasienio kontrolės postų sąraše (toliau – sąrašas) nurodomas kiekvieno pasienio kontrolės posto TRACES vieneto numeris. TRACES yra Komisijos sprendimu 2004/292/EB (5) įvesta kompiuterinė sistema, pakeičianti ankstesnę ANIMO sistemą, pagrįstą Komisijos sprendimu 91/398/EEB (6) įvestu tinklu, ir skirta Bendrijos vidaus prekybos gyvūnais ir tam tikrais produktais bei jų importo pokyčių fiksavimui.

(2)

Po patenkinamo patikrinimo, atlikto remiantis Sprendimu 2001/881/EB, į sąrašą turėtų būti papildomai įrašyti pasienio kontrolės postai Daugpilyje, Rygoje, Rezekne, Ventspilyje (Latvijoje), Katalonijoje (Ispanijoje), ir Gyékényes, Kelebia and Eperjeske (Vengrijoje).

(3)

Jungtinės Karalystės prašymu North Shields uostas, ir Prancūzijos prašymu Divonne miestas ir La Rochelle Rochefort uostas turėtų būti išbraukti iš sąrašo.

(4)

Pasienio kontrolės postų, jau patvirtintų Sprendimu 2001/881/EB, sąrašas turėtų būti atnaujintas atsižvelgiant į naujausius pakeitimus, susijusius su gyvūnų arba produktų, kurie gali būti tikrinami postuose, kategorijomis, ir su patikrinimo centrų juose organizavimu.

(5)

Sąrašas buvo iš dalies pakeistas daug kartų. Todėl, siekiant Bendrijos teisės aktų aiškumo, tikslinga jį pakeisti šiame Sprendime pateiktu sąrašu. Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Sprendimą 2001/881/EB.

(6)

2002 m. birželio 4 d. Komisijos sprendime 2002/459/EB, kuriame nurodyti ANIMO kompiuterių tinklo vienetai ir kuris panaikina Sprendimą 2000/287/EB (7), pateiktame vienetų sąraše įtraukti TRACES vienetų numeriai kiekvienam pasienio kontrolės postui Bendrijoje. Siekiant Bendrijos teisės aktų nuoseklumo tas sąrašas turėtų būti atitinkamai atnaujintas atsižvelgiant į visus svarbius pokyčius ir siekiant išlaikyti identišką pateiktam Sprendime 2001/881/EB sąrašą. Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Sprendimą 2002/459/EB.

(7)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,