(1)

dirvožemis yra gyvybiškai svarbus ribotas išteklius, kuris žmogiškojo laiko skalėje laikomas neatsinaujinančiu ir nesikeičiančiu. Jis yra itin svarbus ekonomikai, aplinkai ir visuomenei apskritai;

(2)

geros būklės dirvožemiai – dirvožemiai, kurie yra geros cheminės, biologinės ir fizinės būklės ir kurie dėl to gali teikti žmonėms ir aplinkai gyvybiškai svarbias ekosistemines paslaugas, kaip antai pakankamas aprūpinimas saugiu ir maistingu maistu, biomase ir švariu vandeniu, maisto medžiagų apykaita, anglies dioksido saugojimu ir prieglobsčiu biologinei įvairovei. Dirvožemiai taip pat yra labai svarbūs apsirūpinimo maistu saugumui užtikrinti. Tačiau vertinama, kad 60–70 % Sąjungos dirvožemių būklė yra prasta ir toliau blogėja;

(3)

dirvožemiai taip pat teikia kitas paslaugas, pavyzdžiui, dirvožemiai veikia kaip fizinė platforma infrastruktūrai ir žmogaus veiklai, yra žaliavų šaltinis arba sudaro geologinio, geomorfologinio ir archeologinio paveldo saugyklą. Ne visoms toms kitoms paslaugoms reikia suteikti funkcinę ekosistemą. Tokios kitos paslaugos dažnai taip pat yra labiausiai paplitę dirvožemio naudojimo būdai, dėl kurių smarkiai prarandamos gyvybiškai svarbios ekosisteminės paslaugos. Todėl yra svarbu užtikrinti pusiausvyrą tarp tų dviejų rūšių paslaugų, kurias teikia dirvožemiai;

(4)

dirvožemio degradacija daro poveikį dirvožemių teikiamoms ekosisteminėms paslaugoms, o tai neigiamai veikia žmonių sveikatą bei aplinką. Dirvožemio degradacija gali apimti aspektus, susijusius su fizine degradacija, pavyzdžiui, dirvožemio sandarinimu ir dirvožemio naudojimu, kai sunaikinamos dirvožemio gamtinės funkcijos, apskritai, dirvožemio erozija, dirvožemio tankėjimu ir dirvožemio vandens sulaikymo bei infiltracijos sumažinimu, ir aspektus, susijusius su chemine ar biologine degradacija, kaip antai, maisto medžiagų perteklius bei išeikvojimas, rūgštėjimas, druskėjimas ir dirvožemio tarša, ir dirvožemio organinės anglies, dirvožemio biologinės įvairovės bei dirvožemio biologinio aktyvumo praradimu;

(5)

dirvožemio degradacija Sąjungai kasmet kainuoja dešimtis milijardų eurų. Dirvožemio būklė daro poveikį ekosisteminių paslaugų, kurios duoda didelę ekonominę grąžą, teikimui. Dirvožemio būklės gerinimas yra ekonomiškai pagrįstas ir galėtų gerokai padidinti žemės kainą ir vertę Sąjungoje. Be to, gali tekti laukti šimtus metų, kad susidarytų vos 1 centimetras viršutinio dirvožemio, tuo tarpu degradacijos procesas ir visiškas dirvožemio praradimas gali vykti staiga;

(6)

2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikate dėl Europos žaliojo kurso išdėstytos plataus užmojo veiksmų gairės, kaip pertvarkyti Sąjungą į sąžiningą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, efektyviai išteklius naudojančia bei konkurencinga ekonomika, siekiant apsaugoti, tausoti bei didinti Sąjungos gamtinį kapitalą ir apsaugoti jos piliečių sveikatą bei gerovę. Komisija kaip Europos žaliojo kurso dalį priėmė 2030 m. ES biologinės įvairovės strategiją, išdėstytą Komisijos 2020 m. gegužės 20 d. komunikate „2030 m. ES biologinės įvairovės strategija. Gamtos grąžinimas į savo gyvenimą“, strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, išdėstytą Komisijos 2020 m. gegužės 20 d. komunikate „Sąžininga, sveika ir aplinkai palanki maisto sistema pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, Nulinės taršos veiksmų planą, išdėstytą Komisijos 2021 m. gegužės 12 d. komunikate „Kuriame sveiką planetą visiems. ES veiksmų planas „Siekiant nulinės oro, vandens ir dirvožemio taršos“, ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją, išdėstytą Komisijos 2021 m. vasario 24 d. komunikate „Klimato kaitai atsparios Europos kūrimas. Naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“, ir ES 2030 m. dirvožemio strategiją, išdėstytą Komisijos 2021 m. lapkričio 17 d. komunikate „ES 2030 m. dirvožemio strategija. Naudojimasis geros būklės dirvožemio teikiama nauda žmonėms, maistui, gamtai ir klimatui“;

(7)

Sąjunga yra įsipareigojusi įgyvendinti Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. ir jos darnaus vystymosi tikslus (toliau – DVT). Geros būklės dirvožemiai padeda tiesiogiai siekti kelių DVT, visų pirma, 2-ojo DVT (bado panaikinimas), 3-ojo DVT (gera sveikata ir gerovė), 6-ojo DVT (švarus vanduo ir sanitarija), 11-ojo DVT (darnūs miestai ir bendruomenės), 12-ojo DVT (atsakingas vartojimas ir gamyba), 13-ojo DVT (klimato srities veiksmai) ir 15-ojo DVT (gyvybė sausumoje). Pagal 15.3 DVT siekiama kovoti su dykumėjimu, atkurti nualintą žemę ir dirvožemį, įskaitant dykumėjimo, sausros ir potvynių paveiktą žemę, ir ketinama pasiekti, kad ne vėliau kaip 2030 m. pasaulyje žemės būklė daugiau neblogėtų;

(8)

Sąjunga bei jos valstybės narės, kaip Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos (4), patvirtintos Tarybos sprendimu 93/626/EEB (5), šalys, 15-ojoje tos konvencijos Šalių konferencijoje susitarė dėl Kunmingo ir Monrealio pasaulinės biologinės įvairovės strategijos, kuri apima keletą 2030 m. į veiksmus orientuotų pasaulinių dirvožemio būklei aktualių tikslų. Vadovaujantis ta strategija, gamtos indėlis į žmonių gyvenimą, įskaitant dirvožemio būklę, turėtų būti atkurtas, išlaikytas ir padidintas;

(9)

Sąjunga bei jos valstybės narės, kaip Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (ar) dykumėjimą, ypač esančiose Afrikoje, (6) (toliau – UNCCD), patvirtintos Tarybos sprendimu 98/216/EB (7), Šalys, įsipareigojo kovoti su dykumėjimu ir švelninti sausrų padarinius paveiktose šalyse. Keturiolika valstybių narių – Bulgarija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Vengrija, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Slovakija – pagal UNCCD pasiskelbė esančios dykumėjimo paveiktos šalys;

(10)

Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (toliau – UNFCCC), patvirtintos Tarybos sprendimu 94/69/EB (8), kontekste žemė ir dirvožemis vienu metu laikomi vienu iš anglies dioksido šaltinių ir absorbentų. Sąjunga bei jos valstybės narės, kaip UNFCCC Šalys, yra įsipareigojusios skatinti tvarų anglies dioksido absorbentų ir kaupiklių valdymą, išsaugojimą ir stiprinimą;

(11)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje teigiama, kad itin svarbu stiprinti pastangas siekiant apsaugoti dirvožemio derlingumą, sumažinti dirvožemio eroziją ir padidinti dirvožemio organinės medžiagos kiekį taikant tvaraus dirvožemio valdymo praktiką. Taip pat teigiama, kad reikia nemažai nuveikti, kad būtų nustatytos užterštų dirvožemių teritorijos, atkurti nualinti dirvožemiai, apibrėžtos dirvožemių geros ekologinės būklės sąlygos, nustatyti atkūrimo tikslai ir būtų pagerinta dirvožemio būklės stebėsena;

(12)

ES 2030 m. dirvožemio strategijoje išdėstyta ilgalaikė vizija, kad ne vėliau kaip 2050 m. visos Sąjungos dirvožemio ekosistemų būklė būtų gera ir dėl to jos taptų atsparesnės. Kaip vienas iš pagrindinių sprendimų, geros būklės dirvožemiai padeda siekti Sąjungos tikslų užtikrinti poveikio klimatui neutralumą ir tapti atsparia klimato kaitai, plėtoti švarią ir žiedinę ekonomiką, įskaitant švarią ir žiedinę bioekonomiką, sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, apsaugoti žmonių sveikatą, sustabdyti dykumėjimą ir pakeisti žemės degradacijos procesą priešingu;

(13)

finansavimas yra labai svarbus, kad būtų galima pereiti prie geros būklės dirvožemių. Tarybos reglamente (ES, Euratomas) 2020/2093 (9) nustatytoje 2021–2027 m. daugiametėje finansinėje programoje numatytos kelios dirvožemių apsaugos, tvaraus valdymo ir atkūrimo finansavimo galimybės. Europos dirvožemio būklės gerinimo misija yra viena iš penkių programos „Europos horizontas“ – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/695 (10) sukurtos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos – ES misijų ir yra specialiai skirta dirvožemio būklės gerinimui. Europos dirvožemio būklės gerinimo ES misija yra viena iš pagrindinių šios direktyvos įgyvendinimo priemonių ir ja siekiama vadovauti perėjimui prie geros būklės dirvožemių finansuojant plataus užmojo mokslinių tyrimų ir inovacijų programą, sukuriant 100 gyvųjų laboratorijų ir kelrodžių tinklą kaimo ir miesto vietovėse, spartinant suderintos dirvožemio stebėsenos sistemos kūrimą ir didinant informuotumą apie dirvožemio svarbą. Kita Sąjungos politika ir programos, kuriomis siekiama prisidėti prie geros būklės dirvožemių, yra bendra žemės ūkio politika (toliau – BŽŪP), sanglaudos politikos fondai, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/783 (11) nustatyta Aplinkos ir klimato politikos programa (LIFE), programa „Europos horizontas“, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/240 (12) nustatyta techninės paramos priemonė, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/241 (13) nustatyta Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/523 (14) nustatyta programa „InvestEU“. Kadangi tikslas užtikrinti, kad visi dirvožemiai Sąjungoje būtų geros būklės, yra bendro intereso tikslas, reikia labiau sutelkti išteklius, įskaitant privatųjį kapitalą, ir stiprinti bendradarbiavimą su atitinkamomis finansų įstaigomis, pavyzdžiui, Europos investicijų banku, siekiant remti dirvožemio gerą būklę ir dirvožemio atsparumą;

(14)

ES 2030 m. dirvožemio strategijoje Komisija paskelbė, kad ji pateiks pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl dirvožemio būklės, kad ne vėliau kaip 2050 m. būtų galima pasiekti tos strategijos tikslus ir užtikrinti gerą dirvožemio būklę visoje Sąjungoje. Savo 2021 m. balandžio 28 d. rezoliucijoje dėl dirvožemio apsaugos Europos Parlamentas pabrėžė, kad svarbu apsaugoti dirvožemį ir skatinti geros būklės dirvožemius Sąjungoje, atsižvelgiant į tai, kad dirvožemio degradacija tęsiasi, nors kai kuriose valstybėse narėse imtasi veiksmų, kurie nebuvo didelio masto ar suderinti. Europos Parlamentas paragino Komisiją sukurti Sąjungos masto bendrą teisinę sistemą, kurioje būtų visapusiškai laikomasi subsidiarumo principo, kad dirvožemis būtų apsaugotas bei tvariai naudojamas ir būtų šalinamos visos dirvožemiui kylančios didelės grėsmės. Svarbu tai, kad Europos Parlamentas pabrėžė riziką, kylančią vidaus rinkos veikimui dėl vienodų sąlygų nebuvimo, ir didelį dirvožemiui taikomos bendros teisinės sistemos potencialą skatinti sąžiningą konkurenciją privačiajame sektoriuje, plėtoti novatoriškus sprendimus bei praktinę patirtį ir stiprinti technologijų eksportą už Sąjungos ribų;

(15)

savo 2020 m. spalio 23 d. išvadose Taryba pritarė aktyvesnėms Komisijos pastangoms geriau apsaugoti dirvožemius ir dirvožemio biologinę įvairovę, nes tai vienas iš gyvybiškai svarbių neatsinaujinančių išteklių;

(16)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2021/1119 (15) nustatytas privalomas tikslas – ne vėliau kaip 2050 m. Sąjungoje pasiekti poveikio klimatui neutralumą, o vėliau – neigiamą išmetamą ŠESD kiekį – kurį numatoma pasiekti teikiant pirmenybę sparčiam ir nuspėjamam išmetamo ŠESD kiekio mažinimui ir tuo pačiu metu didinant ŠESD šalinimą natūraliais absorbentais. Tvarus dirvožemio valdymas didina anglies dioksido sekvestraciją ir daugeliu atvejų duoda papildomos naudos ekosistemoms ir biologinei įvairovei. 2021 m. gruodžio 15 d. Komisijos komunikate dėl tvarių anglies ciklų pabrėžiamas poreikis aiškiai ir skaidriai nustatyti veiklą, kurią vykdant iš atmosferos vienareikšmiškai šalinamas anglies dioksidas, pavyzdžiui, sukurti Sąjungos sistemą, skirtą anglies dioksido absorbavimo iš natūralių ekosistemų, įskaitant dirvožemius, sertifikavimui. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/841 (16) dirvožemio anglies dioksidas ne tik laikomas esminiu elementu siekiant tikslų kelyje į neutralaus poveikio klimatui Europą, bet ir valstybės narės raginamos parengti dirvožemio anglies dioksido sankaupų stebėsenos sistemą, naudojant, inter alia, žemės dangos ir žemės naudojimo statistinio tyrimo (toliau – LUCAS) duomenų rinkinius;

(17)

ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje pabrėžiama, kad naudojant gamtos procesais pagrįstus sprendimus ne pakrančių regionuose, be kita ko, atkuriant sugeriamąją dirvožemių funkciją, pagerės švaraus gėlo vandens tiekimas, sumažės potvynių poveikis ir bus sušvelnintas sausrų poveikis. Svarbu kuo labiau didinti dirvožemių pajėgumą išlaikyti bei valyti vandenį ir mažinti taršą;

(18)

Nulinės taršos veiksmų plane išdėstyta 2050 m. vizija, kad oro, vandens ir dirvožemio tarša turi būti sumažinta iki tokio lygio, kuris nebelaikomas žalingu sveikatai ir natūralioms ekosistemoms, ir kad būtų paisoma mūsų planetos išgalių, taip sukuriant aplinką be toksinių medžiagų;

(19)

2022 m. kovo 23 d. Komisijos komunikate „Apsirūpinimo maistu užtikrinimas ir maisto sistemų atsparumo didinimas“ pabrėžiama, kad užtikrinant apsirūpinimo maistu saugumą labai svarbus maisto tvarumas. Dirvožemių gera būklė daro Sąjungos maisto sistemą atsparesne, nes sukuriamas pagrindas pakankamam apsirūpinimui maistinių medžiagų kupinu maistu;

(20)

būtina nustatyti priemones, skirtas Sąjungos mastu suderintiems dirvožemio būklės ir dirvožemio atsparumo stebėsenai bei vertinimui, dirvožemio būklės ir dirvožemio atsparumo rėmimui ir užterštų teritorijų tvarkymo priemonėms, kad ne vėliau kaip 2050 m. būtų užtikrinta dirvožemių gera būklė, būtų išlaikyta dirvožemių gera būklė ir būtų pasiekti Sąjungos klimato ir biologinės įvairovės tikslai, užkirstas kelias sausroms bei gaivalinėms nelaimėms ir į jas būtų reaguojama, būtų apsaugota žmonių sveikata ir užtikrintas apsirūpinimo maistu saugumas ir maisto sauga;

(21)

dirvožemiuose yra daugiau kaip 25 % visos biologinės įvairovės ir jie yra antras pagal dydį planetos anglies dioksido kaupiklis. Dėl jų gebėjimo surinkti ir saugoti anglies dioksidą geros būklės dirvožemiai padeda siekti Sąjungos klimato kaitos tikslų. Dirvožemio biologinė įvairovė apima mikroorganizmus, įskaitant bakterijas, grybus, protistus ir nematodus, taip pat didesnius organizmus, pavyzdžiui, sliekus bei vabzdžius, ir augalų šaknis, kurie kartu prisideda prie dirvožemio ekosistemų ekologinės ir funkcinės įvairovės. Geros būklės dirvožemiai taip pat yra palanki buveinė organizmams klestėti ir yra labai svarbūs siekiant didinti biologinę įvairovę ir susijusių ekosistemų stabilumą. Biologinė įvairovė po žeme ir ant žemės yra glaudžiai susijusi ir sąveikauja rūšių tarpusavio ryšiais, pavyzdžiui, mikoriziniai grybai, kurie jungia augalų šaknis. Todėl reikėtų pripažinti, kad svarbu rinkti ir analizuoti informaciją apie bakterijas bei grybus dirvožemyje, ir tai turėtų būti pagrindas galimai būsimai biologinės įvairovės stebėsenos plėtotei;

(22)

dirvožemio organinės medžiagos yra itin svarbios siekiant užtikrinti dirvožemio ekosistemines paslaugas ir funkcijas, nes jos mažina dirvožemio degradaciją, pavyzdžiui, eroziją ir tankėjimą, kartu didindamos buferiškumą, vandens sulaikymą, infiltraciją ir dirvožemio katijonų mainų gebėjimą. Dirvožemio organinės medžiagos gali pagerinti ne tik dirvožemių struktūrinį stabilumą, bet ir biomasės vystymą, įskaitant pasėlių derliaus padidėjimą. Be to, dirvožemio organinės medžiagos daro teigiamą poveikį dirvožemio biologinei įvairovei ir gali padidinti dirvožemyje sekvestruojamos anglies kiekį, taigi ir organinės anglies sankaupas dirvožemyje, taip prisidedant prie klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos;

(23)

potvyniai, gamtos gaisrai ir ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai yra gaivalinių nelaimių riziką keliantys įvykiai, dėl kurių labiausiai nerimaujama visoje Europoje. Visoje Sąjungoje sparčiai didėja susirūpinimas dėl sausrų ir vandens trūkumo. 2020 m. 24 valstybės narės sausras ir vandens trūkumą laikė pagrindiniais naujų ar su klimatu susijusių nelaimių riziką keliančiais reiškiniais; 2015 m. tokių valstybių narių buvo tik 11. Geros būklės dirvožemiai padeda užtikrinti atsparumą sausrų ir gaivalinių nelaimių atžvilgiu. Praktika, kuria gerinamas vandens sulaikymas ir maisto medžiagų prieinamumas dirvožemiuose, dirvožemio struktūra, dirvožemio biologinė įvairovė ir anglies dioksido sekvestracija, didinamas ekosistemų, augalų ir pasėlių gebėjimas atsilaikyti prieš sausras, gaivalines nelaimes, karščio bangas ir ekstremalius meteorologinius reiškinius, kurie ateityje taps dažnesni dėl klimato kaitos, ir atsigauti po jų. Kita vertus, nesant tinkamo dirvožemio valdymo, sausros ir gaivalinės nelaimės sukelia dirvožemio degradaciją ir blogina dirvožemių būklę. Geresnė dirvožemio būklė padeda sumažinti žmonių žūtis ir ekonominius nuostolius, susijusius su ekstremaliais klimato reiškiniais – 1980–2021 m. Sąjungoje dėl tokių reiškinių prarasta daugiau kaip 182 000 gyvybių ir apie 560 mlrd. EUR;

(24)

dirvožemio gera būkle tiesiogiai prisidedama prie žmonių sveikatos ir gerovės. Geros būklės dirvožemiai užtikrina saugų ir maistinių medžiagų kupiną maistą ir gali filtruoti teršalus, taip išsaugodamas geriamojo vandens kokybę. Dirvožemio tarša gali pakenkti žmonių sveikatai teršalus nurijus, įkvėpus arba teršalams susilietus su oda. Žmonių ekspozicija geros būklės dirvožemio mikrobų bendrijai yra naudinga imuninės sistemos ugdymo ir atsparumo tam tikroms ligoms bei alergijoms didinimo atžvilgiu. Geros būklės dirvožemiai padeda augti medžiams, gėlėms bei žolei ir kuria žaliąją infrastruktūrą, kuri teikia estetinę vertę, užtikrina gerovę ir geresnę gyvenimo kokybę;

(25)

dirvožemio degradacija daro poveikį dirvožemio derlingumui, derliams, atsparumui kenkėjams ir maistinei maisto kokybei. Kadangi 95 % mūsų maisto tiesiogiai ar netiesiogiai pagaminama dirvožemiuose, o pasaulio gyventojų skaičius toliau didėja, siekiant užtikrinti ilgalaikį apsirūpinimo maistu saugumą ir Sąjungos žemės ūkio produktyvumą bei pelningumą yra itin svarbu, kad tokie baigtiniai gamtos ištekliai išliktų geros būklės. Svarbu išlaikyti ar gerinti dirvožemio būklę, kad ji prisidėtų prie maisto sistemos tvarumo ir atsparumo;

(26)

siekiamas ilgalaikis šios direktyvos tikslas – ne vėliau kaip 2050 m. užtikrinti geros būklės dirvožemius. Atsižvelgiant į ribotas žinias apie dirvožemių būklę ir apie jų geros būklės atkūrimui skirtų priemonių veiksmingumą ir sąnaudas, šioje direktyvoje daugiausia dėmesio skiriama dirvožemio stebėsenos sistemos sukūrimui ir dirvožemių padėties vertinimui visoje Sąjungoje. Ši direktyva taip pat apima paramą dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui, taip pat paramą užterštų teritorijų rizikos vertinimui ir valdymui. Tačiau ja valstybėms narėms nėra nustatoma pareiga ne vėliau kaip 2050 m. užtikrinti geros būklės dirvožemius arba nustatomi tarpiniai tikslai. Kai tik bus gauti pirmojo dirvožemio būklės vertinimo ir susijusių tendencijų analizės rezultatai, Komisija turėtų įvertinti pažangą, padarytą siekiant šios direktyvos tikslų, ir įvertinti šios direktyvos dalinių pakeitimų poreikį;

(27)

siekiant mažinti dirvožemiams daromą neigiamą poveikį ir remti dirvožemio būklę ir dirvožemio atsparumą, reikia atsižvelgti į tam tikras charakteristikas, t. y. dirvožemio tipų įvairovę, konkrečias vietos bei klimato sąlygas ir žemės naudojimą ar žemės dangą. Todėl tikslinga, kad valstybės narės nustatytų dirvožemio rajonus ir dirvožemių vienetus. Dirvožemio rajonai turėtų atspindėti administracines teritorijas, už kurias atsakingos atitinkamos valdymo struktūros, ir apimti vieną ar kelis ištisus dirvožemio vienetus. Savo ruožtu dirvožemio vienetai turėtų atspindėti tam tikrą tų charakteristikų homogeniškumo laipsnį, kad būtų galima stebėti ir vertinti dirvožemio būklę visoje valstybių narių teritorijoje. Už dirvožemio vienetus turėtų būti atsakingos valdymo struktūros, kad valstybės narės galėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai vykdoma dirvožemio būklės stebėsena ir vertinimas, o parama dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui atitiktų reikalavimus pagal šią direktyvą;

(28)

siekdamos parengti atrankinį tyrimą dirvožemio stebėsenai, valstybės narės turės atsižvelgti į savo dirvožemio rajonus ir dirvožemio vienetus. Siekiant užtikrinti pakankamą suderinimo tarp valstybių narių lygį, Sąjungos lygmeniu turėtų būti nustatytas minimaliųjų kriterijų rinkinys, skirtas apibrėžti dirvožemio vienetus, atsižvelgiant bent į dirvožemio tipą ir žemės naudojimą. Tuo tikslu būtų galima naudoti Europos Sąjungos ir kaimyninių šalių dirvožemio regionų žemėlapį 1: 5 000 000, kurį paskelbė Federalinis geologijos mokslų ir gamtos išteklių institutas (BGR) kartu su Jungtiniu tyrimų centru (toliau – JRC). Tas žemėlapis grindžiamas dirvožemio tipais, kaip apibrėžta Tarptautinės dirvotyros sąjungos koordinuojamoje Pasaulinėje dirvožemio išteklių pamatinėje bazėje, taip pat jis grindžiamas visiškai palyginamais ir suderintais baziniais duomenimis žemyno lygmeniu, pavyzdžiui, baziniais duomenimis, susijusiais su klimatu, topografija, reljefu, geologija ir augmenija. Kiek tai susiję su žemės naudojimu, Reglamente (ES) 2018/841 ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) gairėse apibrėžtos kategorijos yra suderintas žemės naudojimo ataskaitų teikimo pagrindas. Todėl, siekdamos nubrėžti dirvožemio vienetų ribas, valstybės narės turėtų atsižvelgti bent į dirvožemio rajonus, taip pat į dirvožemio regionus ir žemės naudojimo kategorijas. Dėl dirvožemio savybių ir žemės naudojimo erdvinio kintamumo dirvožemio vienetą gali sudaryti negretimos teritorijos. Be to, brėžiant dirvožemio vienetų ribas, galima atsižvelgti į klimato ir aplinkos sąlygas. Galėtų būti naudojama detalesnė ar atnaujinta Sąjungos, nacionalinio ar subnacionalinio lygmens informacija, jei jos turima. Nustatydamos savo dirvožemio vienetus, valstybės narės gali remtis papildomais turimais duomenimis apie klimatą, aplinkos zonas ar upių baseinus. 2012 m. sausio mėn. „Alterra“ ataskaita Nr. 2281 „Europos aplinkos zonų ir sluoksnių aprašymai“ (angl. Descriptions of the European Environmental Zones and Strata) yra ypač svarbi šiame kontekste, nes joje numatomi su Europos aplinkos stratifikacijos bendra klasifikacija susiję duomenų rinkiniai, apibendrinti pagal aplinkos zonas, kuriuos valstybės narės gali naudoti dirvožemio vienetams nustatyti;

(29)

siekiant užtikrinti tinkamą su dirvožemiais susijusį valdymą, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės paskirtų kompetentingas institucijas, atitinkamu lygmeniu atsakingas už šioje direktyvoje numatytų pareigų vykdymą, įskaitant vieną ar daugiau kompetentingų institucijų kiekvienam dirvožemio rajonui. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama paskirti bet kurią papildomą kompetentingą instituciją atitinkamu lygmeniu, be kita ko, nacionaliniu ar subnacionaliniu lygmeniu. Labai svarbu, kad valstybės narės Komisijai teiktų naujausią informaciją apie paskirtas kompetentingas institucijas;

(30)

valstybėms narėms turėtų būti leidžiama paskirti atitinkamą kompetentingą instituciją, kuri vykdytų šioje direktyvoje numatytas pareigas kariniuose objektuose. Be to, su kariniais objektais susiję duomenys ir informacija neturėtų būti atskleidžiami, jeigu jų atskleidimas neigiamai paveiktų visuomenės saugumą ar nacionalinę gynybą. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leidžiama viešai neskelbti duomenų ir informacijos, kurių atskleidimas neigiamai paveiktų visuomenės saugumą ar nacionalinę gynybą, net per skaitmeninį dirvožemio būklės duomenų portalą, kurį turi sukurti Komisija ir Europos aplinkos agentūra (toliau – EAA), arba nacionalinį potencialiai užterštų teritorijų ir užterštų teritorijų registrą, kurį turi sukurti valstybės narės, ir valstybėms narėms turėtų būti leidžiama tokių duomenų ir informacijos neteikti Komisijai ir EAA;

(31)

siekiant pasiekti bendrą supratimą apie gerą dirvožemio būklę, būtina nustatyti minimaliųjų išmatuojamų kriterijų, kurių nesilaikant dirvožemio pajėgumo veikti kaip būtinoji gyvybinė sistema ir teikti ekosistemines paslaugas praradimas pasiektų kritinę ribą, bendrą rinkinį. Tokie kriterijai turėtų atspindėti esamas dirvotyros žinias ir jomis remtis;

(32)

siekiant apibūdinti dirvožemio degradaciją, būtina nustatyti bendrus dirvožemio deskriptorius, kuriuos būtų galima išmatuoti arba apskaičiuoti. Net jeigu dirvožemio rūšys, klimato sąlygos ir žemės naudojimas įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi, remiantis dabartinėmis mokslinėmis žiniomis kai kuriems iš tų dirvožemio deskriptorių galima nustatyti Sąjungos lygmens kriterijus. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę kai kuriems iš tų dirvožemio deskriptorių skirtus kriterijus pritaikyti pagal konkrečias nacionalines ar vietos sąlygas ir apibrėžti kriterijus kitiems dirvožemio deskriptoriams, kuriems šiuo metu bendrų kriterijų Sąjungos lygmeniu nustatyti neįmanoma. Tų dirvožemio deskriptorių, kuriems šiuo metu negalima nustatyti aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima atskirti dirvožemio gerą ir blogą būklę, stebėsena ir vertinimas sudarys palankesnes sąlygas galimam tokių kriterijų parengimui ateityje;

(33)

dirvožemio deskriptorių dirvožemio geros būklės kriterijai turėtų būti suskirstyti į neprivalomas tvarias tikslines vertes ir veiklos priežastinių veiksnių vertes. Neprivalomos tvarios tikslinės vertės turėtų atspindėti siektiną ilgalaikį šios direktyvos tikslą ir dėl jų neturėtų būti nustatoma pareiga imtis veiksmų. Remiantis dabartinėmis mokslo žiniomis, tos neprivalomos tvarios tikslinės vertės turėtų atspindėti idealią padėtį, kai dirvožemių gebėjimas teikti ekosistemines paslaugas nesumažės ir nebus padaryta reikšmingos žalos žmonių sveikatai ar aplinkai. Tačiau, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti veiksmingumą ir turimus ribotus išteklius, taip pat siekiant atsižvelgti į vietos sąlygas, yra reikalingos valstybių narių nustatytos veiklos priežastinių veiksnių vertės. Tos veiklos priežastinių veiksnių vertės turėtų pradėti paramą dirvožemio geros būklės ir dirvožemio atsparumo užtikrinimui. Dėl kiekvieno dirvožemio degradacijos aspekto turėtų būti nustatyta viena ar kelios proporcingos ir įgyvendinamos veiklos priežastinių veiksnių vertės. Nacionaliniu lygmeniu nustačius priežastinių veiksnių vertes bus užtikrinta, kad būtų galima visapusiškai atsižvelgti į vietos sąlygas ir praktiką, dirvožemio naudojimą ir dabartinę politiką. Valstybės narės vienam ar daugiau dirvožemio degradacijos aspektų galėtų nuspręsti nustatyti veiklos priežastinių veiksnių vertę, kuri būtų tokio pačio lygmens kaip tiems dirvožemio degradacijos aspektams skirta neprivaloma tvari tikslinė vertė. Komisija turėtų remti valstybes nares nustatant neprivalomas tvarias tikslines vertes ir veiklos priežastinių veiksnių vertes;

(34)

kai kurie dirvožemiai pasižymi specifinėmis charakteristikomis dėl to, kad jie yra netipiniai dėl savo pobūdžio ir yra retos buveinės biologinės įvairovės atžvilgiu ar unikalūs kraštovaizdžio elementai arba dėl to, kad juos labai pakeitė žmonės ir juose galėtų būti apčiuopiamų žmonijos istorijos pėdsakų. Į tas charakteristikas turėtų būti atsižvelgiama termino „geros būklės dirvožemis“ apibrėžties ir reikalavimų užtikrinti dirvožemio gerą būklę kontekste;

(35)

panašiai kaip ir siekiant jos siektino ilgalaikio tikslo ne vėliau kaip 2050 m. užtikrinti dirvožemių gerą būklę, taip pat siekiant prisidėti prie 2030 m. ES dirvožemio strategijos tikslų, visų pirma, prie bendro užimtos žemės ploto nedidinimo tikslo, šia direktyva taip pat siekiama nustatyti laipsnišką požiūrį į žemės užėmimą. Siekiant prisidėti prie to ilgalaikio tikslo, yra svarbu įvertinti įvairius žemės užėmimo procesus ir siekti mažinti bei švelninti jų poveikį dirvožemio būklei ir ekosisteminėms paslaugoms. Todėl šia direktyva siekiama sukurti dirvožemio stebėsenos sistemą, skirtą labiau matomiems žemės užėmimo aspektams, t. y. dirvožemio sandarinimui ir dirvožemio šalinimui, naudojant Sąjungos lygmeniu jau prieinamas priemones – paslaugas, teikiamas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/696 (17) nustatytos Sąjungos kosmoso programos „Copernicus“ komponentą (toliau – „Copernicus“ paslaugos), pasirinktinai papildant nacionaliniais nuotolinio stebėjimo duomenimis ir nacionaliniais inventoriais. Tikslas – turėti bendrą supratimą apie dirvožemio sandarinimą ir dirvožemio šalinimą ir pradėti preliminarius svarstymus nacionaliniu lygmeniu, remiantis patikimais duomenimis;

(36)

nedarant poveikio valstybių narių kompetencijai apmokestinimo srityje ir principui „teršėjas moka“, nuostatos dėl dirvožemio būklės stebėsenos pagal šios direktyvos II skyrių neturėtų būti suprantamos kaip sukuriančios finansinę naštą žemės savininkams ir žemės valdytojams, išskyrus valstybes nares ir kompetentingas institucijas;

(37)

dirvožemis yra ribotas išteklius, dėl kurio naudojimo įvairioms reikmėms vis labiau konkuruojama. Žemės užėmimas yra procesas, dėl kurio keičiasi žemės naudojimas ir dirvožemio charakteristikos. Jį galima laikyti visa apimančia koncepcija, kuri gali būti suskirstyta į daugelį aspektų. Pirmas žemės užėmimo aspektas yra žemės naudojimo paskirties keitimas iš natūralaus ir pusiau natūralaus žemės naudojimo į gyvenamąsias teritorijas. Antras žemės užėmimo aspektas yra dirvožemio naudojimas, kai sunaikinamos gamtinės dirvožemio funkcijos, kurį lemia ilgalaikis dirvožemio sudedamųjų dalių ir charakteristikų pakeitimas, ir dėl to prarandama dirvožemio geba teikti ekosistemines paslaugas. Dirvožemio naudojimas, kai sunaikinamos gamtinės dirvožemio funkcijos, gali būti detaliau suskirstytas į tris pagrindinius procesus: dirvožemio sandarinimą, dirvožemio šalinimą ir kitas dirvožemio naudojimo, kai sunaikinamos gamtinės dirvožemio funkcijos, rūšis. Dirvožemio sandarinimas prilygsta dirvožemio padengimui dirbtinėmis medžiagomis, kurios yra visiškai ar iš dalies nepralaidžiomis. Statiniai yra vienas iš nepralaidaus dirvožemio sandarinimo pavyzdžių. Geležinkelio bėgiai, nuteisti naudojant pralaidžias medžiagas, yra iš dalies nepralaidaus dirvožemio sandarinimo rūšis. Keliai, atliekų šalinimo vietos ir sąvartynų teritorijos gali būti laikomi kitais dirvožemio sandarinimo pavyzdžiais. Dirvožemio šalinimas – laikinas ar ilgalaikis dirvožemio paviršinio sluoksnio ir kartais podirvio šalinimas tam tikroje teritorijoje. Tai vyksta, pavyzdžiui, statybos darbų, atvirosios kasybos ar karjerų eksploatavimo metu. Yra kitų, mažiau matomų dirvožemio naudojimo, kai sunaikinamos gamtinės dirvožemio funkcijos, rūšių, pavyzdžiui, tyčinis dirvožemio stabilizavimas ir tankinimas; dirvožemio ar podirvio sluoksnių modifikavimas naudojant dirbtines medžiagas arba dalinis dirvožemio padengimas kompozitinėmis medžiagomis. Lengviausia stebėti, ypač vykdant nuotolinį stebėjimą ir mašininį mokymą, labiausiai matomus ir didžiausią poveikį turinčius dirvožemio naudojimo, kai sunaikinamos gamtinės dirvožemio funkcijos, porūšius, t. y. dirvožemio sandarinimą ir dirvožemio šalinimą. Todėl dirvožemio sandarinimas ir dirvožemio šalinimas turėtų būti stebimi kartu su jų poveikiu dirvožemio gebai teikti ekosistemines paslaugas;

(38)

tarp žemės užėmimo aspektų, gyvenamųjų teritorijų didėjimas yra procesas, kurį dažnai lemia ekonominio vystymosi poreikiai ir dėl kurio žemės paskirtis keičiama iš natūralių ir pusiau natūralių plotų, įskaitant saugomas miško teritorijas, natūralias pievas, durpynus, žemės ūkio ir miškininkystės paskirties žemę, sodus ir parkus, į gyvenamąsias teritorijas, pavyzdžiui, vykdant miestų plėtrą. Gyvenamosios teritorijos, kaip apibūdinta Reglamente (ES) 2018/841, apima visą išvystytą žemę, t. y. bet kokio dydžio gyvenamosios, transporto, komercinės ir gamybos infrastruktūros paskirties žemės plotus, išskyrus atvejus, kai jie jau yra priskirti kitoms žemės naudojimo kategorijoms. Gyvenamosios teritorijos taip pat apima dirvožemį, daugiamečius žolinius augalus, pavyzdžiui, žolę bei sodo augalus ir kaimo gyvenvietėse, sodybų soduose ir miesto vietovėse augančius medžius. Visų pirma, žemės ūkio paskirties žemės žemės užėmimas gyvenamosioms teritorijoms dažnai daro poveikį dirvožemio funkcijai, kiek tai susiję su maisto tiekimu. Tokie žemės naudojimo keitimai dažnai yra kai kurių kitų žemės užėmimo aspektų, visų pirma, dirvožemio sandarinimo, pirmtakai, dėl to yra svarbu stebėti tokius keitimus, kad būtų galima numatyti bent dalį dirvožemio sandarinimo proceso. Taip pat svarbu pažymėti, kad gyvenamosios teritorijos ne visada yra visiškai užsandarintos. Priešingai, daugelyje miesto vietovių vis dar yra didelis kiekis dirvožemio, kuris nėra užsandarintas, o kai kuriose miesto vietovėse tas kiekis sudaro daugiau kaip 50 % jų ploto. Todėl vien su tuo žemės užėmimo aspektu susijusio rodiklio nepakanka, kad būtų galima visapusiškai stebėti žemės užėmimo klausimą, kaip tokį, nes jį taikant nedaromas skirtumas tarp sandarinto dirvožemio ir nesandarinto dirvožemio ir dėl to žaliosios zonos gyvenamosiose teritorijose tampa nematomomis, o tai daro jų stebėseną ir tvarų valdymą sudėtingesniais;

(39)

stebėti ir tvariai valdyti dirvožemį, kuris yra nesandarintas, gyvenamosiose teritorijose, visų pirma, tankiai apgyvendintose miesto vietovėse, yra taip pat svarbu, kaip ir visų kitų rūšių dirvožemio atvejais, nes toks dirvožemis vis dar teikia ekosistemines paslaugas, kurios yra gyvybiškai svarbios siekiant išlaikyti gerą gyvenimo kokybę miestų vietovėse. Įvairios aplinkosaugos problemos egzistuoja ir yra susikaupusios palyginti nedideliame plote, tankiai apgyvendintose miesto vietovėse. Tos problemos galėtų, be kita ko, apimti didesnį skaičių teritorijų, užterštų dėl buvusios pramoninės veiklos, didesnę potvynių dėl dirvožemio sandarinimo riziką, didesnį šilumos salų paplitimą ir mažiau galimybių naudotis žaliosiomis zonomis, kurios yra būtinos psichinei ir fizinei gerovei. Dirvožemio ekosisteminės paslaugos, kurias teikia geros būklės dirvožemis miesto vietovėse, gali turėti labai didelį teigiamą poveikį dideliam žmonių skaičiui, nes sprendžiamos tos konkrečios problemos, todėl jų svarba neturėtų būti nuvertinta. Viešosios ir privačios miesto žaliosios erdvės taip pat prisideda prie mėlynojo–žaliojo tinklo bei biologinės įvairovės kūrimo ir yra itin svarbus kitų aplinkos politikos sričių elementas. Tai taip pat atitinka Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1991 (18) 8 straipsnį dėl miesto ekosistemų atkūrimo, kuriame atspindimas poreikis valstybėms narėms išlaikyti ir didinti miesto žaliųjų erdvių plotą;

(40)

dirvožemio sandarinimas ir dirvožemio šalinimas, kaip dirvožemio naudojimo, kai sunaikinamos gamtinės dirvožemio funkcijos, – žemės užėmimo aspekto – dalis, skiriasi nuo gyvenamųjų teritorijų didėjimo, nes dirvožemio sandarinimo ir dirvožemio šalinimo atveju nebūtinai keičiama žemės naudojimo paskirtis, vyksta konkretūs ir išmatuojami dirvožemio dangos ir dirvožemio charakteristikų pokyčiai. Dėl dirvožemio sandarinimo ir dirvožemio šalinimo gali būti – dažnai negrįžtamai – prarandamas dirvožemio pajėgumas teikti gyvybiškai svarbias ekosistemines paslaugas, pavyzdžiui, užtikrinti maisto ir biomasės tiekimą, vandens ir maisto medžiagų apykaitą, būti prieglobsčiu biologinei įvairovei ar saugoti anglies dioksidą. Dėl sandarinto dirvožemio žmonių gyvenvietėse taip pat susiduriama su didesnėmis potvynių bangomis ir intensyvesniais karščio salų padariniais;

(41)

kalbant apie atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos vietas, valstybės narės, atsižvelgdamos į statybos rūšį, gali laikyti, kad dirvožemis yra sandarintas, kad dirvožemis yra dirvožemis teritorijoje, iš kurios buvo šalinamas dirvožemis, arba kad dirvožemis nėra sandarintas arba kad dirvožemis yra dirvožemis teritorijoje, iš kurios nebuvo šalinamas dirvožemis. Pavyzdžiui, saulės elektrinių parkai galėtų būti laikomi dirvožemio sandarinimu arba tokiu nelaikomi, priklausomai nuo to, kas yra padaryta dirvožemiui, ant kurio yra įrengtos saulės baterijų plokštės. Jeigu dirvožemis vis dar gali pakankamai palaikyti ekosistemą, tuomet nėra laikoma, kad saulės elektrinių parkų statyba yra dirvožemio sandarinimas. Tas vertinimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į poveikį dirvožemiui, nepriklausomai nuo atitinkamo statinio paskirties ar išvaizdos. Teritorijų, kuriose yra tokios rūšies statinių, aprašus, kuriuose pateikiama informacija apie tai, kas yra padaryta dirvožemiui, ant kurio yra pastatyti tokių rūšių statiniai, galima susieti su dirvožemio sandarinimo nuotolinio stebėjimo žemėlapiais, kad tos teritorijos būtų laikomos dirvožemiu, kuris nėra sandarintas;

(42)

apskritai labai svarbu mažinti dirvožemio sandarinimo ir dirvožemio šalinimo poveikį. Todėl tikslinga nustatyti tam tikrus principus siekiant mažinti dirvožemio sandarinimo ir dirvožemio šalinimo poveikį, laikantis pastangomis grindžiamo požiūrio, atsižvelgiant į daug gerosios praktikos, kuria siekiama kuo labiau sumažinti ir kompensuoti dirvožemio gebos teikti ekosistemines paslaugas praradimą, pavyzdžių. Tie principai turėtų būti grindžiami ES 2030 m. dirvožemio strategijoje nustatyta žemės užėmimo hierarchija, atsižvelgiant į skirtingas sąlygas ir geografines bei administracines aplinkybes valstybėse narėse. Šios direktyvos nuostatomis dėl žemės užėmimo nenustatoma naujų leidimų išdavimo procedūrų ir jomis neturėtų būti užkertamas kelias išduoti leidimus veiklai, be kita ko, viršesnio viešojo intereso projektams, ir neturėtų būti daromas poveikis teritorijų planavimo sprendimams, kurie priklauso nacionalinių, regioninių ar vietos valdžios institucijų kompetencijai. Tie principai galėtų apimti platų spektrą praktikų, pavyzdžiui, kuo didesnį dirvožemio sandarinimo mažinimą, išsandarinimą ir anksčiau sandarinto dirvožemio atstatymą, racionalų urbanizuotų teritorijų tankinimą, kartu apsaugant žaliąsias erdves, įskaitant miestų žaliąsias erdves, ir natūralias vietoves, urbanistinių dykviečių atgaivinimą, teikiant pirmenybę terminuotam žemės užėmimui ir atliekant žemės atkūrimą pasibaigus žemės užėmimui. Siekiant kuo tvariau mažinti dirvožemio sandarinimo ir dirvožemio šalinimo poveikį, gali reikėti, kad kompensavimo priemonės, priklausomai nuo kompensuotinos ekosisteminės paslaugos, geografiniu požiūriu būtų kuo arčiau ekosisteminės paslaugos praradimo šaltinio. Iš tiesų, neteisingai taikant tuos principus žaliosios ir didelės vertės ekosistemų teritorijos ir ekosisteminės paslaugos gali būti perkeltos labai toli nuo teritorijų su sandarintais dirvožemiais, visiškai sukoncentruojant dirvožemio sandarinimą ir dirvožemio šalinimą paveiktose teritorijose;

(43)

dirvožemio būklės vertinimas, pagrįstas stebėsenos tinklu, turėtų būti tikslus, kartu tuo pačiu metu išlaikant priimtiną tokios stebėsenos išlaidų lygį. Todėl tikslinga nustatyti ėminių ėmimo vietų, kurios reprezentuotų dirvožemio vienetų, atspindinčių tam tikrą dirvožemio būklės homogeniškumo laipsnį, esant skirtingiems dirvožemio tipams, klimato sąlygoms ir žemės naudojimui, kriterijus. Taip pat tikslinga atsižvelgti į ypatingą Sąjungos atokiausių regionų, kaip išvardyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 349 straipsnyje, padėtį, kuria remiantis numatomos konkrečios tiems regionams skirtos paramos priemonės. Todėl valstybės narės prireikus turėtų galėti su dirvožemio būklės stebėsena ir vertinimu susijusias pareigas pritaikyti prie savo atokiausių regionų konkrečių ypatumų. Ėminių ėmimo vietų tinklelis turėtų būti nustatomas taikant geostatistinius metodus, būti grindžiamas dirvožemio vienetais ir būti pakankamai tankus, kad būtų galima įvertinti nualinto dirvožemio plotą visoje valstybių narių teritorijoje, leidžiant ne didesnę kaip 5 % paklaidos ribą dirvožemio vieneto lygiu. Paprastai manoma, kad ta vertė suteikia statistiškai patikimą įvertinimą ir pagrįstą patikinimą, kad atitinkamas tikslas buvo pasiektas. Dirvožemio stebėsenos atrankinis tyrimas turėtų būti parengtas remiantis geriausia turima informacija apie dirvožemio savybių pasiskirstymą, pavyzdžiui, informacija, gauta atlikus ankstesnius nacionalinius ar subnacionalinius tyrimus, atitinkamais dirvožemio valdytojų atliktais tyrimais ir tyrimais, atliktais pagal Sąjungos ir tarptautinę teisę ar konkrečias programas, pavyzdžiui, LUCAS dirvožemio kampaniją arba Tarptautinės oro taršos poveikio miškams vertinimo ir monitoringo programą („ICP Forests“). Nepažeidžiant pagal šią direktyvą numatytų pareigų dėl užterštų teritorijų valdymo, atliekant dirvožemio tyrimus užterštose teritorijose iš ėminių ėmimo vietų gauti duomenys gali būti naudojami vertinant dirvožemio geros būklės kriterijus;

(44)

dirvožemio archyvuose saugomas reprezentatyvus dirvožemio mėginių poaibį, todėl galima naudoti vieną mėginį įvairiais tikslais, įskaitant mokslinius tyrimus, taip sumažinant stebėsenos in situ ilgalaikes išlaidas. Be to, dirvožemio archyvai sudaro sąlygas iš naujo įvertinti praeityje paimtus dirvožemio ėminius dabartinėmis aplinkybėmis, siekiant geriau suprasti dirvožemio ilgalaikius pokyčius arba kitais mokslinių tyrimų tikslais, įskaitant medicininius mokslinius tyrimus. Komisija, įskaitant tokias tarnybas kaip JRC, ir valstybės narės turėtų užtikrinti, kad reprezentatyvus dirvožemio mėginių poaibis būtų tinkamai saugomas fiziniuose archyvuose ir liktų prieinamas tolesnių mokslinių tyrimų ir inovacijų tikslais. Kai valstybės narės vykdo tokį archyvavimą, reprezentatyvus dirvožemio mėginių poaibis turėtų būti saugomas specialiuose dirvožemio archyvuose bent du stebėsenos ciklus. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti savo reprezentatyvų dirvožemio mėginių poaibį perduoti Komisijos specialiajam dirvožemio archyvui;

(45)

Komisija, valstybių narių prašymu, turėtų padėti joms vykdyti jų dirvožemio būklės stebėseną ir jas remti, toliau atlikdama ir gerindama reguliarų dirvožemio ėminių ėmimą in situ ir susijusius dirvožemio tyrimus (LUCAS dirvožemis), kaip LUCAS dalį, vykdomus vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 223/2009 (19). Tuo tikslu ir gavus valstybių narių pritarimą LUCAS turi būti tobulinamas ir atnaujinamas, kad būtų visapusiškai suderintas su konkrečiais kokybės reikalavimais, kurių turi būti laikomasi šios direktyvos tikslais. Siekiant palengvinti administracinę ir finansinę naštą, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama atsižvelgti į dirvožemio būklės duomenis, surinktus atliekant LUCAS. Tie dirvožemio būklės duomenys valstybėms narėms turėtų būti pateikiami laiku. Taip remiamos valstybės narės turėtų imtis būtinų teisinių priemonių, kad užtikrintų, jog Komisija galėtų atlikti tokį dirvožemio ėminių ėmimą in situ, be kita ko, privatiems asmenims priklausančioje žemėje, laikydamasi taikytinos Sąjungos ar nacionalinės teisės;

(46)

Komisija kuria nuotolinio stebėjimo paslaugas pagal programą „Copernicus“, kaip į naudotojus orientuotą programą, nustatytą Reglamentu (ES) 2021/696, ir taip irgi remia valstybes nares. Siekdamos padidinti dirvožemio būklės stebėsenos savalaikiškumą bei veiksmingumą, valstybės narės, kai aktualu, turėtų naudoti nuotolinio stebėjimo duomenis, įskaitant programos „Copernicus“ paslaugų rezultatus, atitinkamiems dirvožemio deskriptoriams ir dirvožemio sandarinimo bei dirvožemio šalinimo rodikliams stebėti ir, jeigu aktualu, dirvožemio būklei vertinti. Komisija ir EAA turėtų remti galimybių, susijusių su dirvožemio nuotolinio stebėjimo produktų mokslinius tyrimais ir plėtra, tyrinėjimą, kad padėtų valstybėms narėms stebėti atitinkamus dirvožemio deskriptorius ir dirvožemio sandarinimo bei dirvožemio šalinimo rodiklius;

(47)

remdamasi esamo ES dirvožemio stebėjimo centro veikla ir ją modernizuodama, Komisija turėtų sukurti skaitmeninį dirvožemio būklės duomenų portalą, kuris turėtų būti suderinamas su ES duomenų strategija, išdėstyta 2020 m. vasario 19 d. komunikate „Europos duomenų strategija“, ir su ES duomenų erdvėmis. Skaitmeninis dirvožemio būklės duomenų portalas turėtų būti centras, suteikiantis prieigą prie iš įvairių šaltinių gautų dirvožemio duomenų, agreguotų dirvožemio vieneto lygmeniu arba, jeigu aktualu, išsamesniu lygmeniu, jei neįmanoma nustatyti atskirų verčių arba pagrindinių geografiškai susietų ėminių vietos. Tas portalas, visų pirma, turėtų apimti visus valstybių narių ir Komisijos surinktus duomenis, kaip reikalauja šia direktyva. Tų duomenų tvarkymas ir prieiga prie jų, be kita ko, moksliniais tikslais, turėtų atitikti atitinkamą Sąjungos teisę, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2003/4/EB (20), 2007/2/EB (21), (ES) 2019/1024 (22), taip pat Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2023/2854 (23) bei Reglamentą (EB) Nr. 223/2009. Be to, valstybės narės turėtų galėti peržiūrėti dirvožemio būklės duomenis ir prašyti ištaisyti visas klaidas prieš tokius duomenis viešai paskelbiant skaitmeniniame dirvožemio būklės duomenų portale. Be to, į portalą turėtų būti galima savanoriškai integruoti kitus aktualius valstybių narių ar bet kurios kitos šalies surinktus dirvožemio duomenis ir, visų pirma, duomenis, gautus vykdant projektus pagal programą „Europos horizontas“ ir ES Europos dirvožemio būklės gerinimo misiją, jei tie duomenys atitinka tam tikrus reikalavimus, kiek tai susiję su formatu ir specifikacijomis. Tuos reikalavimus Komisija turėtų nustatyti įgyvendinimo aktais;

(48)

taip pat būtina geriau suderinti valstybėse narėse naudojamas dirvožemio stebėsenos sistemas ir išnaudoti Sąjungos ir nacionalinių stebėsenos sistemų sinergiją, kad duomenys visoje Sąjungoje būtų labiau palyginami. Labai svarbu užtikrinti dirvožemio tyrimų kokybę ir palyginamumą dalyvaujančiose laboratorijose taikant kokybės valdymo sistemos praktiką. Siekdama kuo labiau sumažinti laboratorijoms tenkančią administracinę naštą, valstybė narė galėtų laikyti, kad yra pakankama laboratorijoms turėti vieną akreditaciją bet kuriai dirvožemio deskriptorių verčių nustatymo metodikų. Dirvožemio tyrimus atliekančios laboratorijos arba šalys, su kuriomis laboratorijos yra sudariusios sutartis, turėtų taikyti kokybės valdymo sistemas pagal standartą EN ISO/IEC-17025. Galėtų būti taikomi lygiaverčiai Sąjungos ar tarptautinio lygmens kokybės valdymo standartai ir, kai aktualu, siekiama sinergijos su kokybės valdymo sistema „ICP Forests“;

(49)

svarbu taikyti dirvožemio tyrimų metodiką, kurią yra sertifikavusios tarptautiniu mastu pripažintos įstaigos, pavyzdžiui, Tarptautinė standartizacijos organizacija (toliau – ISO) ir Europos standartizacijos komitetas (toliau – CEN), ir kurią yra pripažinusi pasaulinė mokslinių tyrimų bendruomenė, jei tokia metodika yra. Atliekant dirvožemio tyrimus taip pat galima taikyti kitą lygiavertę metodiką, t. y. analitines procedūras, kuriomis nustatomas tas pats parametras arba deskriptorius ir yra įrodyta, kad gaunami identiški rezultatai jų pakartojamumo koeficiento (0,95) ribose. Bet kurią lygiavertę metodiką taip pat turėtų sertifikuoti tarptautiniu mastu pripažintos įstaigos, pavyzdžiui, ISO ir CEN, ir tokią lygiavertę metodiką turėtų pripažinti pasaulinė mokslinių tyrimų bendruomenė;

(50)

siekiant užtikrinti, kad dirvožemiai būtų apsaugoti nuo taršos medžiagomis, kurios gali kelti didelę riziką žmonių sveikatai ir užteršti aplinkinį orą, paviršinius vandenis, požeminį vandenį, o vėliau – vandenynus, turėtų būti nustatyti politikos mechanizmai, skirti tokioms susirūpinimą keliančioms medžiagoms aptikti ir įvertinti. Tuo atveju, panašiai kaip paviršinio vandens ir požeminio vandens atžvilgiu, dėl dirvožemio taršos reikėtų parengti požiūrį, pagal kurį būtų galima stebėti ir analizuoti tokias medžiagas ar medžiagų grupes pasitelkiant orientacinį sąrašą. Medžiagos ar medžiagų grupės, kurios turi būti įtrauktos į tokį orientacinį sąrašą, turėtų apimti medžiagas, kurios kelia didelę riziką dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui, žmonių sveikatai ar aplinkai, ir medžiagas, apie kurias turima informacija rodo, kad jos galėtų kelti didelę riziką dirvožemiui arba per jį, ir apie kurias turimų stebėsenos duomenų nepakanka. Medžiagų ar medžiagų grupių, kurios turi būti įtrauktos į orientacinį dirvožemio teršalų sąrašą stebėsenos ir analizės tikslais, skaičiaus viršutinė riba neturėtų būti nustatyta;

(51)

būtina rinkti duomenis apie dirvožemio teršalų, kurie galėtų kelti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, įskaitant pesticidus, jų metabolitus, perfluoralkilintas ir polifluoralkilintas medžiagas (PFAS) bei kitus naujus dirvožemio teršalus, buvimą. Todėl šia direktyva turėtų būti nustatyta sistema, pagal kurią tokie teršalai būtų įtraukti į orientacinį dirvožemio teršalų, dėl kurių reikia daugiau dirvožemio stebėsenos duomenų, kad būtų pašalinta rizika žmonių sveikatai ir aplinkai, sąrašą. Siekiant apriboti stebėsenos išlaidas, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama atlikti tyrimus naudojant ribotą tų teršalų ėminių ėmimo vietų skaičių. Komisija galėtų teikti paramą valstybėms narėms atlikdama tam tikrų atrinktų dirvožemio teršalų tyrimus LUCAS kontekste pagal orientacinį dirvožemio teršalų sąrašą;

(52)

mikroplastikai ir nanoplastikai yra medžiagos, kurios gali kelti riziką dirvožemio būklei ir tokiai svarbiai veiklai kaip žemės ūkio gamyba. Jų buvimas dirvožemyje gali turėti įtakos dirvožemio derlingumui ir taip pakenkti augalų sveikatai bei sveikam vystymuisi. Todėl labai svarbu, kad šia direktyva mikroplastikus ir nanoplastikus būtų leidžiama įtraukti į dirvožemio teršalų stebėseną;

(53)

siekiant kuo plačiau naudoti dirvožemio būklės duomenis, gautus vykdant stebėseną pagal šią direktyvą, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės sudarytų palankesnes sąlygas visuomenei susipažinti su tokiais duomenimis, agreguotais dirvožemio vieneto lygmeniu arba, jeigu aktualu, detalesniu lygmeniu, jei neįmanoma nustatyti atskirų verčių arba pagrindinių geografiškai susietų ėminių vietos. Konfidencialūs duomenys, kuriuos Komisija ar valstybės narės renka Europos statistikai rengti, turėtų būti apsaugoti pagal Reglamente (EB) Nr. 223/2009 nustatytas taisykles ir priemones, kad būtų įgytas ir išlaikytas už tos informacijos teikimą atsakingų šalių pasitikėjimas. Kai Komisija ar valstybės narės rengia dirvožemio būklės statistiką, jos turėtų užtikrinti, kad konfidencialūs duomenys atitiktų Reglamento (EB) Nr. 223/2009 principus. Be to, siekiant apsaugoti duomenų nuosavybę, svarbu, kad Komisija, EAA ar valstybės narės atskleistų duomenis tik gavusios duomenų savininko sutikimą. Be to, valstybės narės turėtų perduoti dirvožemio būklės duomenis ir dirvožemio būklės vertinimų rezultatus atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, pavyzdžiui, ūkininkams, miškininkams, žemės savininkams ir vietos valdžios institucijoms. Svarbu, kad galimi žemės pirkėjai ir nuomininkai pagal nacionalinę teisę ir jų prašymu gautų dirvožemio būklės duomenis ir dirvožemio būklės vertinimų rezultatus. Be to, pagal šią direktyvą teikiami dirvožemio būklės duomenys, kai aktualu, gali būti naudojami su dirvožemiu susijusių aspektų stebėsenos, vykdomos pagal kitą Sąjungos teisę, tikslais;

(54)

pagal šią direktyvą vykdytų dirvožemio būklės vertinimų rezultatais bus remiamasi nustatant konkrečią praktiką, kurios reikia siekiant tvariai valdyti dirvožemį, taigi ir tai, kokią paramą valstybės narės turėtų teikti dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui gerinti. Nedarant poveikio pareigoms, kylančioms iš kitos Sąjungos ir nacionalinės teisės, šios direktyvos nuostatomis dėl paramos dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui žemės savininkams ir žemės valdytojams nenustatoma papildomų pareigų. Tuo pačiu metu dirvožemio valdytojai, žemės savininkai, žemės valdytojai ir atitinkamos institucijos turėtų gauti paramą dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui gerinti. Ta parama turėtų būti teikiama, inter alia, taip: informavimas apie ir konsultacijos dėl praktikos, kuria gerinama dirvožemio būklė ir dirvožemio atsparumas, atsižvelgiant į vietos dirvožemio sąlygas; stiprinami gebėjimai; skatinamas informuotumas apie praktikos, kuria gerinama dirvožemio būklė ir dirvožemio atsparumas, naudą; propaguojami moksliniai tyrimai ir inovacijos; vertinami techniniai bei finansiniai poreikiai ir sudaromos palankesnės sąlygos gauti bei įsisavinti esamą finansavimą;

(55)

ekonominės priemonės, įskaitant priemones pagal BŽŪP, kuriomis teikiama parama ūkininkams, atlieka esminį vaidmenį palaikant bei gerinant dirvožemio būklę ir dirvožemio atsparumą ir, kiek mažesniu mastu, miško dirvožemius. BŽŪP tikslas – remti dirvožemio būklę įgyvendinant paramos sąlygų sistemą, ekologines sistemas ir kaimo plėtros priemones. Finansinę paramą ūkininkams ir miškininkams, kurie taiko praktiką, kuria gerinami tvari dirvožemio būklė ir dirvožemio atsparumas, taip pat gali generuoti privatusis sektorius. Pavyzdžiui, maisto, medienos, biologinės ir energetikos pramonių naudojamais savanoriškais tvarumo ženklais, kuriuos nustato privatūs suinteresuotieji subjektai, galima atsižvelgti į ūkininkų ir miškininkų įnašus, kuriais gerinama dirvožemio būklė ir dirvožemio atsparumas, vadovaujantis šią direktyva. Tokie ženklai galėtų padėti maisto, medienos ir kitos biomasės gamintojams, kurie savo gamyboje taiko tokią praktiką, atspindėti ją savo produktų vertėje. Per ES Europos dirvožemio būklės gerinimo misijos gyvąsias laboratorijas ir pavyzdinius projektus bus skiriamas papildomas finansavimas realių teritorijų tinklui, kuriame bus bandomi, demonstruojami ir plėtojami sprendimai, be kita ko, dėl anglies kaupimo ūkininkavimo. Nedarant poveikio principui „teršėjas moka“, valstybės narės turėtų teikti paramą ir konsultacijas, kad pagelbėtų žemės savininkams, žemės valdytojams ir žemės naudotojams, kuriems daro poveikį pagal šią direktyvą vykdomi veiksmai, atsižvelgdamos, visų pirma, į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius ir ribotus pajėgumus;

(56)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/2115 (24) valstybės narės savo BŽŪP strateginiuose planuose turi aprašyti, kaip su aplinka ir klimatu susijusiais tų planų struktūriniais elementais ketinama prisidėti prie to reglamento XIII priede išvardytuose teisėkūros procedūra priimtuose aktuose arba iš jų kylančių ilgalaikių nacionalinių tikslų siekimo ir kaip jie derės su tais tikslais;

(57)

turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės atidžiai stebėtų paramos dirvožemio būklei ir dirvožemio atsparumui poveikį, atsižvelgdamos į naujas mokslinių tyrimų ir inovacijų teikiamas žinias. Šiuo atžvilgiu tikimasi vertingo indėlio iš ES Europos dirvožemio būklės gerinimo misijos, visų pirma, iš jos gyvųjų laboratorijų ir veiklos, skirtos dirvožemio stebėsenai, švietimui dirvožemio klausimais ir piliečių angažuotumui remti;

(58)

imantis dirvožemio atkūrimo veiksmų nualintas dirvožemis vėl tampa geros būklės. Dirvožemio atkūrimo kontekste galima atsižvelgti į dirvožemio būklės vertinimų rezultatus ir atkūrimo priemones yra tikslinga pritaikyti prie konkrečių dirvožemio vietos, rūšies, naudojimo bei būklės ypatumų ir vietos, klimato bei aplinkos sąlygų. Teritorijų, kuriose dirvožemis sandarinamas ar šalinamas, atveju, siekiant atkurti dirvožemio pajėgumą teikti ekosistemines paslaugas, pirmiausia reikia atkurti dirvožemį, kad būtų užtikrintas toks dirvožemio funkcionavimo ir ekosisteminių paslaugų teikimo lygis, kuris būtų kuo artimesnis dirvožemio natūraliam funkcionavimui ir optimaliam jo ekosisteminių paslaugų teikimo lygiui;

(59)

siekdamos užtikrinti įvairių pagal kitą Sąjungos teisę priimtų priemonių, kurios galėtų daryti poveikį dirvožemio būklei, sinergiją, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad veikla, kuria remiami dirvožemio būklė ir dirvožemio atsparumas, derėtų su: pagal Reglamentą (ES) 2024/1991 parengtais nacionaliniais atkūrimo planais; pagal Jungtinių Tautų konvencijos dėl biologinės įvairovės 6 straipsnį parengtomis nacionalinėmis biologinės įvairovės strategijomis bei veiksmų planais; BŽŪP strateginiais planais, kuriuos valstybės narės turi parengti pagal Reglamentą (ES) 2021/2115; pagal Tarybos direktyvą 91/676/EEB (25) priimtais gerosios žemės ūkio praktikos kodeksais ir veiksmų programomis, skirtomis nustatytoms jautrioms zonoms; apsaugos priemonėmis ir prioritetinių veiksmų programa, nustatyta „Natura 2000“ teritorijoms pagal Tarybos direktyvą 92/43/EEB (26); priemonėmis, skirtomis gerai ekologinei būklei ir gerai cheminei būklei pasiekti vandens telkiniuose, įtrauktuose į upių baseinų valdymo planus, parengtus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (27); potvynių rizikos valdymo priemonėmis, nustatytomis pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/60/EB (28); sausrų valdymo planais, propaguojamais ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje; nacionalinėmis veiksmų programomis, priimtomis pagal UNCCD 10 straipsnį; tikslais, išdėstytais pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentus (ES) 2018/841 ir (ES) 2018/842 (29); integruotais nacionaliniais energetikos ir klimato srities veiksmų planais, parengtais pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1999 (30); nacionalinėmis oro taršos valdymo programomis, parengtomis pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/2284 (31); rizikos vertinimų ir nelaimių rizikos valdymo planavimu, nustatytu pagal Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1313/2013/ES (32); nacionaliniais veiksmų planais, priimtais pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/128/EB (33) 4 straipsnį, ir poveikio aplinkai vertinimais, atliekamais pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/92/ES (34). Veikla, kuria remiamas dirvožemio būklės ir dirvožemio atsparumo gerinimas, turėtų būti kuo labiau integruota į tas programas, kodeksus, veiksmų programas, tikslus, planus bei priemones tiek, kiek ja prisidedama prie jų tikslų siekimo. Dėl to atitinkami rodikliai ir duomenys, pavyzdžiui, su dirvožemiu susiję rezultato rodikliai pagal Reglamentą (ES) 2021/2115, ir statistiniai žemės ūkio sąnaudų ir produkcijos duomenys, teikiami pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2022/2379 (35), turėtų būti prieinami kompetentingoms institucijoms, kad būtų galima nustatyti tų duomenų ir rodiklių kryžmines nuorodas ir taip būtų sudarytos sąlygos kuo tiksliau įvertinti pasirinktų priemonių veiksmingumą;

(60)

užterštos teritorijos dažnai yra dešimtmečių veiklos, tokios kaip pramoninė ar karinė veikla, Sąjungoje palikimas ir gali dabar ir ateityje kelti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai. Todėl, pirmiausia, būtina nustatyti ir ištirti potencialiai užterštas teritorijas, o tada, jei tarša patvirtinama, įvertinti užterštos teritorijos keliamą riziką ir imtis priemonių nepriimtinai rizikai pašalinti. Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu atsižvelgti į užterštų teritorijų poveikį aplinkos terpėms arba terpėms, kurios nėra dirvožemis, pavyzdžiui, požeminiam vandeniui ar paviršiniam vandeniui. Tam tikra minėta veikla, tokia kaip požeminių pavojingų medžiagų saugyklų naudojimas, galėjo būti vykdoma pamatinėje uolienoje arba dirvodarinėje medžiagoje. Kai tokioje požeminėje saugykloje įvyksta nuotėkis, teršalai gali patekti į pamatinę uolieną arba dirvodarinę medžiagą, o dirvožemyje jų, labiausiai tikėtina, nebus rasta. Vis dėlto teršalai gali plisti ir taip padaryti poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai. Todėl, jeigu tokia veikla vykdoma potencialiai užterštose teritorijose, šalia veiklos vietos esanti pamatinė uoliena arba dirvodarinė medžiaga taip pat turės būti tiriama, kad būtų patikrinta, ar veikla sukėlė taršą, darančią poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai;

(61)

atliekant dirvožemio tyrimą turi būti nustatyta, ar potencialiai užteršta teritorija tikrai yra užteršta ir ar tarša kelia riziką žmonių sveikatai ar aplinkai. Šia direktyva nereikalaujama, kad atliekant dirvožemio tyrimą būtų analizuojami dirvožemio deskriptoriai, išskyrus dirvožemio taršą. Kadangi žemės naudojimas laikui bėgant gali keistis, svarbu, kad informacija apie taršą būtų prieinama visuomenei. Pavyzdžiui, jei reikia priimti sprendimą dėl žemės naudojimo paskirties keitimo, svarbu įvertinti, ar tarša, kuri buvo nustatyta atliekant ankstesnį dirvožemio tyrimą, galėtų kelti pavojų naudojant žemę pagal numatytą naują paskirtį. Taigi, norint įvertinti, ar potencialiai užteršta teritorija tikrai yra užteršta, taip pat reikia atsižvelgti į riziką žmonių sveikatai ar aplinkai, susijusią su jautriu teritorijos naudojimu. Jautrus teritorijos naudojimas apima žaidimų aikštelių, mokyklų ar vaikų priežiūrai naudojamų teritorijų arba šalia tokių objektų esančios teritorijos naudojimą, gyvenamosios paskirties teritorijų naudojimą ar kitų pažeidžiamų gyventojų naudojamų teritorijų naudojimą. Jei dirvožemio tyrimu įrodoma, kad potencialiai užteršta teritorija iš tikrųjų nėra užteršta, valstybė narė šios teritorijos nebeturėtų laikyti potencialiai užteršta, nebent tarša įtariama remiantis naujais įrodymais;

(62)

kadangi potencialiai užterštų ir užterštų teritorijų galėtų būti labai daug, o užterštos teritorijos keliamos rizikos lygis gali įvairuoti nuo labai mažo iki labai didelio, tikslinga laikytis rizika grindžiamo ir laipsniško metodo potencialiai užterštoms teritorijoms nustatyti bei tirti ir užterštoms teritorijoms valdyti. Toks požiūris valstybėms narėms gali suteikti galimybę teikti pirmenybę tam tikroms teritorijoms. Nustatydamos, kurioms teritorijoms teikti pirmenybę, valstybės narės gali atsižvelgti į potencialią riziką, kurią įtariamas ar patvirtintas taršos atvejis kelia žmonių sveikatai ir aplinkai, taip pat į socialines ar ekonomines aplinkybes. Potencialios rizikos vertinimas, naudojamas nustatant tokią pirmenybę, yra daug bendresnis nei konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimas, atliekamas užterštoje teritorijoje;

(63)

siekdamos nustatyti potencialiai užterštas teritorijas, valstybės narės turėtų rinkti įrodymus, be kita ko, atlikdamos istorinį tyrimą, kuriame nagrinėjama informacija apie pramoninę veiklą, incidentus ir avarijas naudojantis senais žemėlapiais, archyvais, straipsniais spaudoje, aplinkosaugos leidimais ir visuomenės ar valdžios institucijų pranešimais, taip pat žmogaus biologinės stebėsenos ar aplinkos stebėsenos duomenimis, surinktais vykdant mokslinių tyrimų projektus. Valstybės narės, atsižvelgdamos į veiklos rūšį, potencialios taršos mastą, indikaciją, kad yra tiesioginė rizika, ar kitą aktualią informaciją, turėtų sudaryti potencialiai taršių veiklų sąrašą ir galėti teikti pirmenybę tam tikroms potencialiai užterštoms teritorijoms, kurios, labiausiai tikėtina, gali kelti potencialią riziką žmonių sveikatai ar aplinkai. Kadangi potencialiai užterštų teritorijų skaičius ilgainiui gali kisti, pirmasis tokių teritorijų nustatymas turėtų būti užbaigtas per nustatytą laikotarpį, remiantis esamais įrodymais, o tolesnis tokių teritorijų nustatymas turėtų būti vykdomas taikant sisteminį požiūrį;

(64)

siekiant užtikrinti, kad dirvožemio tyrimai potencialiai užterštose teritorijose būtų atliekami laiku ir veiksmingai, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės būtų įpareigotos ne tik nustatyti laikotarpį, per kurį turėtų būti atlikti dirvožemio tyrimai, bet ir nurodyti konkrečius įvykius, dėl kurių tokie tyrimai pradedami. Tokie priežastiniai įvykiai galėtų apimti prašymą išduoti aplinkosaugos ar statybos leidimą arba leidimą, kurio reikalaujama pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, ar jo peržiūrą, grunto kasimo veiklą, žemės naudojimo paskirties keitimą arba žemės ar nekilnojamojo turto sandorius. Dirvožemio tyrimus galėtų sudaryti įvairūs etapai, pavyzdžiui, preliminarus dokumentų tyrimas, istorinis konkrečios teritorijos tyrimas siekiant surinkti informaciją apie buvusią pramoninę veiklą, incidentus ar avarijas, apsilankymas vietoje, parengiamasis ar nagrinėjamasis tyrimas, detalesnis ar aprašomasis tyrimas ir lauko ar laboratoriniai bandymai, taip pat jie galėtų apimti konkrečiai teritorijai pritaikytą rizikos, kurią tarša kelią žmonių sveikatai ir aplinkai, vertinimą. Jeigu nustatoma tarša, dirvožemio tyrimas turėtų būti taršos bei jos aplinkos konteksto apibūdinimo pagrindas ir suteikti pagrindinę informaciją, kuria remiantis būtų galima atlikti konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimą ir parengti rizikos mažinimo priemones, kurių gali prireikti. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/75/ES (36) parengtos pradinės būklės ataskaitos ir įgyvendintos stebėsenos priemonės, kai tinkama, taip pat galėtų būti laikomos dirvožemio tyrimu;

(65)

siekiant atsižvelgti į sąnaudas, naudą ir vietos ypatumus, užterštų teritorijų valdymo atžvilgiu yra būtinas lankstumas. Todėl valstybės narės turėtų bent taikyti rizika grindžiamą ir laipsnišką požiūrį į potencialiai užterštų teritorijų nustatymą bei tyrimą ir į užterštų teritorijų valdymą, atsižvelgdamos į tų dviejų kategorijų skirtumą ir taip sudarydamos galimybes paskirstyti išteklius atsižvelgiant į konkrečias aplinkos, socialines ir ekonomines aplinkybes. Sprendimai dėl užterštų teritorijų valdymo, be kita ko, dėl rizika grindžiamo ir laipsniško požiūrio, turėtų būti priimami atsižvelgiant į potencialios rizikos žmonių sveikatai pobūdį ir mastą, įskaitant pažeidžiamų gyventojų grupių, pavyzdžiui, nėščių moterų, asmenų su negalia, vyresnio amžiaus žmonių ir vaikų, ekspoziciją teršalams, ir į potencialios rizikos aplinkai dėl ekspozicijos dirvožemio teršalams arba teršalų, kurie migravo į požeminį vandenį, pobūdį ir mastą, taip pat, jeigu įmanoma, į kumuliacinį poveikį žmonių sveikatai, dirvožemio ekosistemoms ir susijusioms ekosisteminėms paslaugoms;

(66)

atliekant rizikos vertinimą turėtų būti atsižvelgiama į natūralios ir antropogeninės foninės teršalų koncentracijos lygius, nes jie taip pat galėtų padėti nustatyti dirvožemio remediacijos ar valdymo tikslus;

(67)

konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimo arba dirvožemio remediacijos sąnaudų ir naudos analizės rezultatai turėtų būti teigiami. Pavyzdžiui, mažos apimties užterštų teritorijų atveju išsamus konkrečiai vietai būdingos rizikos vertinimas galėtų būti brangesnis nei skubi dirvožemio remediacija arba teritorija galėtų būti akivaizdžiai ir smarkiai užteršta tokiu būdu, kad išsamus konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimas nebūtų būtinas sprendimui dėl dirvožemio remediacijos priimti. Tokiais atvejais galima sumažinti rizika grindžiamo ir laipsniško požiūrio, skirto potencialiai užterštoms teritorijoms nustatyti bei tirti ir užterštoms teritorijoms valdyti, etapų skaičių, nes išsamus konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimas duoda mažai pridėtinės vertės. Valstybės narės turėtų nustatyti specifinę metodiką, skirtą užterštų teritorijų atveju taikomam konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimui. Valstybės narės, remdamosi mokslo žiniomis, atsargumo principu, vietos ypatumais ir dabartiniu bei planuojamu žemės naudojimu, taip pat turėtų nustatyti, kas yra užterštos teritorijos keliama nepriimtina rizika;

(68)

kad užterštų teritorijų keliama rizika būtų sumažinta iki žmonių sveikatai ir aplinkai priimtino lygio, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų imamasi tinkamų rizikos mažinimo priemonių, įskaitant dirvožemio remediaciją. Optimalios rizikos mažinimo priemonės turėtų būti tvarios ir pasirinktos taikant subalansuotą sprendimų priėmimo procesą, kuriame atsižvelgiama į poveikį aplinkai ir socialinį bei ekonominį poveikį. Metodo ar priemonės pasirinkimas priklauso nuo tokių kriterijų, kaip antai teršalų pobūdis, dirvožemio charakteristikos, taršos mastas, turimas laikas bei erdvė, biudžeto apribojimai, dirvožemio remediacijos tikslai, dabartinis bei planuojamas žemės naudojimas ir dirvožemio būklės gerinimo potencialas, derinio. Rizikos mažinimo priemonės turėtų nedaryti neigiamo poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2020/2184 (37) 8 straipsnyje nustatytų žmonėms vartoti skirto vandens gavybos vietoms skirtų vandens baseinų rizikos vertinimui ir rizikos valdymui. Kadangi vykdant dirvožemio remediaciją daugiausia dėmesio skiriama rizikai, kurią dirvožemio tarša kelia žmonių sveikatai ar aplinkai, šalinti, gali būti, kad dirvožemio remediacija nepagerintų kitų dirvožemio deskriptorių. Tam tikri dirvožemio remediacijos metodai taip pat gali neigiamai paveikti dirvožemio būklę. Todėl reikėtų atsižvelgti į visus remediacijos metodų pranašumus ir trūkumus. Priemones, kurių imamasi pagal kitą Sąjungos teisę, turėtų būti galima laikyti rizikos mažinimo priemonėmis pagal šią direktyvą, jeigu tomis priemonėmis veiksmingai mažinama užterštų teritorijų keliama rizika;

(69)

tiriant potencialiai užterštas ir valdant užterštas teritorijas turėtų būti laikomasi principo „teršėjas moka“, atsargumo ir proporcingumo principų. Valstybės narės turėtų siekti identifikuoti teršėją ir turėtų nustatyti atsakomybės hierarchiją arba sprendimų dėl atsakomybės grandinę, kad būtų galima nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, atsakingą už tai, kad būtų padengtos dirvožemio tyrimo, rizikos vertinimo ir rizikos mažinimo priemonių išlaidos. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti papildomai atskirti istoriškai ir naujai užterštas teritorijas ir taikyti griežtesnį požiūrį į taršą, atsiradusią po tam tikros atskaitinės datos. Užterštų teritorijų atveju, kai neįmanoma identifikuoti jokio fizinio ar juridinio asmens, atsakingo už taršą, valstybės narės turėtų galėti naudotis finansinėmis priemonėmis ir Sąjungos finansinėmis programomis, kad įvykdytų su dirvožemio tyrimu ir dirvožemio remediacija susijusias pareigas;

(70)

dirvožemio tarša jau reglamentuojama pagal Sąjungos teisę, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/75/ES ar 2004/35/EB (38). Šios direktyvos nuostatos nedaro poveikio atitinkamoje Sąjungos teisėje nustatytiems reikalavimams;

(71)

dirvožemio tyrimai, rizikos vertinimai ar rizikos mažinimo priemonės, kurie buvo įvykdyti potencialiai užterštose teritorijose arba užterštose teritorijose iki … [šios direktyvos įsigaliojimo diena] ir kurie atitinka šioje direktyvoje išdėstytus reikalavimus, turėtų būti laikomi tinkamais, kad būtų tenkinami šioje direktyvoje tokioms teritorijoms išdėstyti reikalavimai;

(72)

priemonėmis, kurių imamasi pagal šią direktyvą, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kitus Sąjungos politikos tikslus, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2024/1252 (39) siekiamus tikslus, t. y. užtikrinti saugų ir tvarų svarbiausiųjų žaliavų tiekimą Sąjungos pramonei;

(73)

skaidrumas yra esminė dirvožemio politikos dalis ir juo užtikrinama viešoji atskaitomybė bei informuotumas, sąžiningos rinkos sąlygos ir tai, kad pažanga galėtų būti stebima. Todėl valstybės narės turėtų sukurti ir tvarkyti potencialiai užterštų teritorijų ir užterštų teritorijų nacionalinius registrus. Tuose registruose turėtų būti saugoma su konkrečia teritorija susijusi informacija ir jie turėtų būti viešai prieinami kaip internetinė georeferencinio erdvinio formato duomenų bazė. Jeigu registrai sudaromi subnacionaliniu lygmeniu, valstybės narės turėtų numatyti koordinuojamą nacionalinį prieigos prie skirtingų subnacionalinių registrų punktą, pavyzdžiui, centralizuotą nacionalinę interneto svetainę, kurioje būtų pateiktos internetinės nuorodos. Registruose turėtų būti pateikiama informacija, būtina tam, kad visuomenė būtų informuojama apie potencialiai užterštų teritorijų buvimą ir užterštų teritorijų valdymą. Atsižvelgiant į tai, kad dirvožemio tarša potencialiai užterštose teritorijose pagal termino apibrėžtį gali būti tik įtariama, visuomenei turėtų būti komunikuojama apie skirtumą tarp potencialiai užterštų teritorijų ir užterštų teritorijų ir tai turėtų būti aiškiai išdėstoma, kad nekiltų bereikalingo susirūpinimo. … m. … … d. [šios direktyvos įsigaliojimo diena] esantys ir šioje direktyvoje išdėstytus reikalavimus atitinkantys registrai turėtų būti laikomi tinkamais šioje direktyvoje išdėstytiems reikalavimams tenkinti;

(74)

Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Be to, pagal Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais (40) (toliau – Orhuso konvencija), kurią Europos bendrija patvirtino 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (41), suinteresuotosios visuomenės nariai turi turėti teisę į teisingumą, kad būtų geriau saugoma teisė gyventi aplinkoje, tinkamoje žmonių sveikatai ir gerovei;

(75)

kaip išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (42), valstybėms narėms neleidžiama nustatyti, kad teisė ginčyti valdžios institucijos sprendimą būtų suteikiama tik tiems suinteresuotosios visuomenės nariams, kurie dalyvavo sprendimų priėmimo procedūroje, kurios metu buvo priimtas tas sprendimas. Be to, peržiūros procedūra turėtų būti sąžininga, teisinga, savalaikė bei ne pernelyg brangi ir joje turėtų būti numatyti tinkamos taisomosios priemonės, įskaitant, atitinkamai, uždraudimą imtis ar nesiimti veiksmų. Be to, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (43) teisė į teisingumą turi būti suteikta bent jau suinteresuotajai visuomenei;

(76)

Direktyva (ES) 2019/1024 suteikiami įgaliojimai skelbti viešojo sektoriaus informaciją nemokamais ir atviraisiais formatais. Bendras Direktyvos (ES) 2019/1024 tikslas – toliau stiprinti Sąjungos duomenų ekonomiką didinant sąveikių viešojo sektoriaus duomenų, kuriuos galima pakartotinai naudoti, kiekį, užtikrinant sąžiningą konkurenciją bei lengvą prieigą prie viešojo sektoriaus informacijos ir stiprinant duomenimis grindžiamas tarpvalstybines inovacijas. Pagrindinis tos direktyvos principas – valdžios sektoriaus duomenys turėtų būti atviri pagal nutylėjimą ir pagal pritaikymą. Direktyva 2003/4/EB siekiama užtikrinti teisę susipažinti su aplinkos informacija valstybėse narėse pagal Orhuso konvenciją. Orhuso konvencija ir Direktyva 2003/4/EB apima plataus pobūdžio pareigas, susijusias tiek su informacijos apie aplinką teikimu, kai prašoma, tiek su tokios informacijos aktyvia sklaida. Direktyvoje 2003/4/EB pateikiamas informacijos apie aplinką platinimo ar atskleidimo išimčių ribotas sąrašas, atsižvelgiant į tai, kaip toks platinimas tarnauja viešajam interesui, jei informacijos platinimo ar atskleidimo atveju būtų neigiamai paveikti tam tikri interesai. Tokie interesai apima: visuomenės saugumą ar nacionalinę gynybą; komercinės ar pramoninės informacijos konfidencialumą, kai toks konfidencialumas yra numatytas Sąjungos ar nacionalinėje teisėje tam, kad būtų apsaugoti teisėti ekonominiai interesai, įskaitant ir viešąjį interesą išlaikyti statistikos konfidencialumą bei informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą; ir asmens duomenų arba su fiziniu asmeniu susijusių bylų konfidencialumą, jei tas asmuo nesutiko, kad informacija būtų paviešinta, ir jei tokį konfidencialumą numato Sąjungos ar nacionalinė teisė. Be to, Direktyvos 2007/2/EB taikymo sritis yra plati, apimanti dalijimąsi erdvine informacija, įskaitant įvairių aplinkos aspektų duomenų rinkinius. Svarbu, kad šios direktyvos nuostatos, susijusios su prieiga prie informacijos ir dalijimosi duomenimis tvarka, papildytų direktyvas (ES) 2019/1024, 2003/4/EB bei 2007/2/EB ir nesukurtų atskiro teisinio režimo. Todėl šios direktyvos nuostatos dėl visuomenės informavimo ir informacijos apie įgyvendinimo stebėseną turėtų nedaryti poveikio toms direktyvoms;

(77)

taip pat svarbu, kad šios direktyvos nuostatos, susijusios su dalijimosi duomenimis tvarka, leistų valstybėms narėms pakartotinai naudoti esamas duomenų infrastruktūras, sukurtas pagal direktyvas (ES) 2019/1024 ir 2007/2/EB, kad būtų užtikrintas veiksmingas ir savalaikis keitimasis informacija. Tuo tikslu valstybės narės ir Komisija galėtų naudotis tokiomis EAA valdomomis priemonėmis kaip „Reportnet“. Tas požiūris grindžiamas vienkartinio duomenų pateikimo principu ir juo išvengiama papildomos naštos užkrovimo valstybėms narėms, kuri susidarytų, jei joms reikėtų kurti specialią duomenų infrastruktūrą pagal šią direktyvą;

(78)

siekiant užtikrinti taisyklių dėl dirvožemio būklės stebėsenos ir užterštų teritorijų valdymo būtiną pritaikymą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais iš dalies keičiama ši direktyva siekiant dirvožemio būklės stebėsenos metodiką, orientacinį rizikos mažinimo priemonių sąrašą ir konkrečiai teritorijai būdingos rizikos vertinimo etapus bei principus pakoreguoti pagal mokslo ir technikos pažangą. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (44) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(79)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad būtų nustatyti dalijimosi dirvožemio būklės duomenimis ar jų rinkimo formatai ar metodai bei tų duomenų integravimo į skaitmeninį dirvožemio būklės duomenų portalą formatai ar metodai ir kad būtų nustatyti duomenų ir informacijos teikimo Komisijai elektroniniu būdu formatas, struktūra bei išsami tvarka. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (45);

(80)

siekdama padėti valstybėms narėms vykdyti savo pareigas pagal šią direktyvą, Komisija, kai aktualu, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, turėtų parengti dokumentus ir plėtoti mokslines priemones, įskaitant galimą metodiką ir procedūras, kurias būtų galima taikyti. Tais dokumentais ir mokslinėmis priemonėmis valstybėms narėms būtų laiku suteikiama esminės informacijos, o kartu užtikrinamas lankstumas, kad būtų galima remtis jau taikomomis metodikomis ir procedūromis. Turėtų būti ne tik parengiami tie dokumentai ir mokslinės priemonės, bet ir teikiama būtina pagalba ir stiprinami gebėjimai. Komisija valstybėms narėms turėtų užtikrinti būtiną gebėjimų stiprinimą bei pagalbą, remti daugiašalį metodų derinimą ir taip, dalydamasi ekspertinėmis žiniomis, eliminuoti esamas duomenų spragas ir darbo srauto kliūtis. Tuo tikslu Komisija turėtų remtis esamais Sąjungos ir tarptautinio lygmens mechanizmais, įskaitant iniciatyvą „Soil BON“, Pasaulinę dirvožemio partnerystę, „SOILveR“, „NICOLE“, EUROSOLAN, ES Europos dirvožemio būklės gerinimo misijos („Mission Soil“) veidrodines grupes bei Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklą (EIONET). Komisija turėtų remti tarpvalstybinį valstybių narių bendradarbiavimą, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi suderinto požiūrio į dirvožemio stebėseną ir kad tarp kaimyninių dirvožemių rajonų būtų sudarytos vienodos sąlygos;

(81)

Komisija turėtų ne tik parengti dokumentus ir plėtoti mokslines priemones, bet ir organizuoti reguliarius pasikeitimus informacija, patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais tarp valstybių narių ir, jei aktualu, kitų suinteresuotųjų subjektų dėl šios direktyvos taikymo. Be to, toks keitimasis informacija galėtų suteikti galimybę apsvarstyti: visuomenės informavimą apie dirvožemio būklės vertinimų rezultatus; praktiką, kuria didinamas dirvožemio atsparumas; kitą taršą nei sutelktoji antropogeninė tarša; atsakomybės hierarchijos, pagal kurią būtų nustatoma (-os) šalis (-ys), atsakinga (-os) už užterštų teritorijų valdymą, taikymą; teritorijų, kurių savininkas ar valdytojas nežinomas, valdymą; užterštų teritorijų dirvožemio remediacijos metodus; natūralios ir antropogeninės foninės teršalų koncentracijos lygių nustatymą ir įvertinimą; vietovių, kuriose netenkinami individualūs dirvožemio geros būklės kriterijai, nustatymo metodus; laboratorijoms skirtos kokybės valdymo sistemos praktiką; ir žemės užėmimo poveikio švelninimo principus;

(82)

ne vėliau kaip … [90 mėnesių nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos] Komisija, remdamasi dirvožemio būklės vertinimų rezultatais, turėtų atlikti įrodymais pagrįstą vertinimą ir, kai aktualu, peržiūrėti šią direktyvą. Atliekant tą vertinimą, visų pirma, turėtų būti vertinamas poreikis nustatyti konkretesnius reikalavimus siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti šios direktyvos tikslai. Atliekant tą vertinimą taip pat turėtų būti įvertintas poreikis termino „geros būklės dirvožemis“ apibrėžtį pritaikyti prie mokslo ir technikos pažangos, papildant nuostatomis dėl tam tikrų dirvožemio deskriptorių ar dirvožemio geros būklės kriterijų, remiantis naujais su dirvožemio apsauga susijusiais moksliniais įrodymais arba reaguojant į problemą kurioje nors valstybėje narėje, iškilusią dėl naujų aplinkos ar klimato aplinkybių. Pagal 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 22 punktą tas vertinimas turi būti grindžiamas veiksmingumo, efektyvumo, aktualumo, nuoseklumo ir pridėtinės vertės kriterijais ir turėtų būti tolesnių veiksmų pasirinkimo poveikio vertinimų pagrindas;

(83)

norint įgyvendinti viziją ne vėliau kaip 2050 m. pasiekti visų dirvožemių gerą būklę ir ilguoju laikotarpiu užtikrinti dirvožemio ekosisteminių paslaugų teikimą visoje Sąjungoje, būtina, kad visos valstybės narės imtųsi koordinuotų priemonių. Paaiškėjo, kad pavienių valstybių narių veiksmų nepakanka, nes dirvožemio degradacija tęsiasi ir netgi didėja. Kadangi šios direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(84)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (46) 42 straipsnio 1 dalimi, buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2023 m. gruodžio 11 d.;

(85)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (47) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,