1.

Ar Europos Sąjungos teisės nuostatos, visų pirma SESV 21 ir 45 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis apskaičiuojant gyventojų pajamų mokesčio nuo nerealizuoto asmeninio turto prieaugio (toliau – pajamų mokestis nuo nerealizuoto pelno), taikomo dėl asmens rezidavimo vietos mokesčių tikslais perkėlimo į kitą valstybę, bazę atsižvelgiama į turto vertės padidėjimą, įvykusį tuo metu, kai asmuo nebuvo tos valstybės narės rezidentas?

2.

Ar Europos Sąjungos teisės nuostatos, visų pirma SESV 21 ir 45 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, pagal kurias nustatant pajamų mokesčio nuo nerealizuoto pelno bazę reikalaujama atsižvelgti tik į pajamas, gautas iš turto, kurio vertė padidėjo, o nuostoliai, patirti dėl turto, kurio vertė sumažėjo, į šio mokesčio bazę neįtraukiami?

3.

Ar Europos Sąjungos teisės nuostatos, visų pirma SESV 21 ir 45 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, kuriose nustatyta, jog fiziniam asmeniui, kuriam taikomas pajamų mokestis nuo nerealizuoto pelno, pakeitus rezidavimo vietą mokesčių tikslais, šis mokestis išieškomas iš karto arba jo mokėjimas išdėstomas dalimis per ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį (skaičiuojant nuo mokestinių metų pabaigos), o ne atidedamas iki atitinkamo turto perleidimo?