|
Europos Sąjungos |
LT C serija |
|
C/2025/4576 |
2025 8 25 |
2025 m. gegužės 23 d. Sofiyski rayonen sad (Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje „Profi Credit Bulgaria“ EOOD, „Banka DSK“ AD, „EOS Matrix“ EOOD
(Byla C-349/25, Banka DSK ir kt.)
(C/2025/4576)
Proceso kalba: bulgarų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Sofiyski rayonen sad
Šalys pagrindinėje byloje
Pareiškėjai mokėjimo įsakymo procedūroje: „Profi Credit Bulgaria“ EOOD, „Banka DSK“ AD, „EOS Matrix“ EOOD
Prejudiciniai klausimai
|
1. |
Ar pagal Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kreditų sutarčių (1) 23 straipsnį ir 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB (2) dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį bei 7 straipsnio 1 dalį priimtina nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią teismui per vienašalę mokėjimo įsakymo procedūrą, nedalyvaujant skolininkui, taikant aritmetinius metodus neleidžiama patikrinti, ar teisinga vartojimo kredito sutartyje nurodyta bendros kredito kainos metinė norma, kai teismas siekia nustatyti, ar taikant šią normą gaunamas rezultatas, artimas tikėtinoms išlaidoms, apskaičiuotoms padauginus kredito sumą iš bendros kredito kainos metinės normos ir pakoreguotoms proporcingai pagal sutarties trukmę? |
|
2. |
Ar pagal Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kreditų sutarčių 23 straipsnį ir 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį priimtina nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią, nors nacionalinis teismas pripažįsta, kad vartojimo kredito sutartis, kuria grindžiamas reikalavimas, dėl neteisingai nustatyto į ją įtrauktų išlaidų dydžio, nurodytos neteisingos bendros kredito kainos metinės normos ir nenuoseklaus kredito grąžinimo grafiko (skaičiavimo klaidos) negalioja, vis tiek taikoma nacionalinė teisė, pagal kurią leidžiama taikyti laikiną vykdymą vartotojo atžvilgiu dėl skolos sumos pagal paties kreditoriaus pateiktą apskaitos dokumentų išrašą, kol vartotojas dar neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimų dėl vykdytino teisės akto ir nesant galimybės prieš išduodant vykdomąjį raštą kitaip patikrinti, ar reikalavimo suma pagal [pateiktą] išrašą yra teisinga? |
|
3. |
Ar pagal Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių 23 straipsnį ir 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, kaip šios nuostatos aiškinamos pagal Teisingumo Teismo sprendimo Profi Credit Bulgaria (C-170/21 (3)) 47–48 punktuose pateiktas gaires, priimtina nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią nepaisant to, kad kreditorius pareiškėjas per vienašalę mokėjimo įsakymo procedūrą, nedalyvaujant skolininkui, pripažino, kad gavo mokėjimus kaip vartojimo kredito sutartyje numatytą atlygį, kuris iš dalies taip pat buvo pagrįstas nesąžiningomis sąlygomis, o nacionaliniai teismai nusprendė, kad visa sutartis yra negaliojanti, taigi vartotojas privalo grąžinti tik gautą grynąją sumą, skolininko atlikti mokėjimai, pagrįsti negaliojančiomis sąlygomis, nėra visi įskaitomi į pagal sutartį gauto kredito grynąją sumą (pagrindinę sumą); nepaisant to, kad egzistuoja speciali nacionalinė tvarka, kurią kai kurie nacionaliniai teismai aiškina kaip leidžiančią teismui veikti ex officio, įskaitomi tik pagrindinei sumai priskiriami kreditoriaus reikalavimai, o mokėjimai, atlikti remiantis negaliojančia kredito dalimi, laikomi teisėtai atliktais vykdant įsipareigojimus, susijusius su pagrindine suma; kita vertus, tais atvejais, kai lieka neįvykdytas likęs vartotojo įsipareigojimas kreditoriui, susijęs su pagrindine suma, nacionaliniai teismai, remdamiesi kita panašia nacionalinės teisės nuostata, numatančia išimtį iš bendrųjų proceso taisyklių, besąlygiškai pripažįsta kreditoriaus teisę (nepaisant to, kad sutartis negalioja) toje pačioje byloje gauti teismo sprendimą prieš vartotoją dėl nesumokėtos likusios pagrindinės sumos, nepateikiant naujo prašymo (kai ši taisyklė dalyje jurisprudencijos, kalbant apie skolininko įskaitymo teisę, buvo paneigta)? |
|
4. |
Ar pagal Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kreditų sutarčių 23 straipsnį ir 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį priimtina nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią vienašaliame teismo procese, kuriame kreditorius turi pateikti vartojimo kredito sutartį su visais jos priedais, ir teigia, kad mokėjimai pagal sutartį buvo vykdomi, tačiau nenurodo tikslios jų sumos, pateikdamas tik neapmokėtą įsipareigojimų likutį, pakanka nurodyti sutarties nuostatas, kuriomis remiantis reiškiamas konkretus reikalavimas, kad būtų galima inicijuoti priverstinio vykdymo procedūrą vartotojo atžvilgiu, jeigu jis per teisės akte nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimų, o teismas nevertina, ar pripažintas mokėjimas, kurio suma nėra aiškiai nurodyta, yra susijęs su sutartiniais įsipareigojimais, grindžiamais nesąžiningomis, neteisėtomis arba prielaidas neteisingai apskaičiuoti bendros kredito kainos metinę normą sudarančiomis sąlygomis? |
|
5. |
Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, jog pagal jas reikalaujama, kad tuo atveju, kai nacionalinis teismas vienašaliame teismo procese nagrinėja prašymą išduoti mokėjimo įsakymą, grindžiamą su vartotoju sudaryta sutartimi, kurioje nustatytas periodinių įmokų grafikas, o pareikštas reikalavimas pagal šią sutartį su vartotoju neapima visos skolos, būtina nurodyti konkrečias aplinkybes, kuriomis remiantis apskaičiuota reikalavimo suma pagal nustatytą įmokų grafiką (pavyzdžiui, turi būti nurodyta data, iki kurios mokėtina priteistina įmoka, už šią sumą gautų paslaugų ar prekių pobūdis (ar tai yra kaina, grąžintina suma, palūkanos ar mokestis) ir konkrečios įmokos suma, darant prielaidą, kad pats vartotojas turi įvertinti, ar jam kyla įsipareigojimas pagal kreditoriaus teismui pateiktą pagrindą), o teismas, jei prieštaravimas nepateikiamas, privalo išduoti vykdomąjį raštą dėl kreditoriaus reikalavimų? |
(1) 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, p. 66).
(2) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).
(3) ECLI:EU:C:2022:518
ELI: http://data.europa.eu/eli/C/2025/4576/oj
ISSN 1977-0960 (electronic edition)