1.

Ar Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (1) 5 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal 5 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką, kurios laikomasi, kai keleivinio transporto viešųjų paslaugų sutartis tiesiogiai sudaroma su vidaus bendrove, reikalaujama patikrinti, ar konkursą laimėjusiam vidaus operatoriui yra perkeliama veiklos rizika, ir ji netaikoma, kai tokio rizikos perkėlimo nėra, ar pagal šią nuostatą veiklos rizikos perkėlimo analizė visiškai nesvarbi, nes vidaus bendrovė, kuriai taikomas panašios kontrolės reikalavimas, nėra nuo perkančiosios organizacijos atskiras subjektas?

2.

Ar pagal [Europos Sąjungos] teisę, visų pirma [Reglamento Nr. 1370/2007] 5 straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su tiesioginiu keleivinio transporto viešųjų paslaugų sutarties sudarymu su vidaus operatoriumi, tiek, kiek joje numatyta, kad galima sudaryti tokias sutartis, „išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę“, draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai numatyta Decreto legislativo n. 50/2016 (Įstatyminis dekretas Nr. 50/2016) 192 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, nors nėra visiškai draudžiama naudoti vidaus sandorių, juos leidžiama sudaryti su apribojimais ir perkančiosios organizacijos gali taikyti šį sutarčių sudarymo modelį tik įrodžiusios rinkos nepakankamumą, o ne vien remdamosi ekonominio ir administracinio efektyvumo vertinimu?