2024 m. rugsėjo 5 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas byloje (Tribunal Supremo (Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Novo Banco SA – Sucursal en España, Banco de Portugal, Fundo de Resolução / C.F.O. (C-498/22), J.M.F.T., M.H.D.S. (C-499/22), Proyectos, Obras y Servicios de Badajoz SL (C-500/22)

(Sujungtos bylos C-498/22–C-500/22 (1) , Novo Banco ir kt.)

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Kredito įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas - Direktyva 2001/24/EB - 3 ir 6 straipsniai - Reorganizavimo priemonė, kurios imamasi kredito įstaigos atžvilgiu - Šios kredito įstaigos prievolių ir įsipareigojimų perdavimas laikinam bankui prieš pareiškiant ieškinį, kuriuo prašoma įvykdyti skolinį reikalavimą, turėtą minėtai kredito įstaigai - Kai kurių iš šių įsipareigojimų ir atsakomybės pakartotinis perdavimas tai pačiai kredito įstaigai - Valstybės narės, kurioje pradedama atitinkama procedūra, teisė (lex concursus) - Reorganizavimo priemonės poveikis kitose valstybėse narėse - Tarpusavio pripažinimas - Reorganizavimo priemonės nepaskelbimo poveikis - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17, 21, 38 ir 47 straipsniai - Nuosavybės teisė - Veiksminga teisminė gynyba - Vartotojų apsauga - Direktyva 93/13/EB - 6 straipsnio 1 dalis - Nesąžiningos sąlygos - Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai - Teisė pareikšti ieškinį laikinam bankui)

(C/2024/6053)

Proceso kalba: ispanų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Tribunal Supremo

Šalys pagrindinėje byloje

Kasatorės: Novo Banco SA – Sucursal en España, Banco de Portugal, Fundo de Resolução

Kitos kasacinio proceso šalys: C.F.O. (C-498/22), J.M.F.T., M.H.D.S. (C-499/22), Proyectos, Obras y Servicios de Badajoz SL (C-500/22)

Rezoliucinė dalis

2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 3 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsnio pirma pastraipa, taip pat su teisinio saugumo principu,

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiama, nesant šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyto paskelbimo, kitos valstybės narės nei buveinės valstybė narė teismui pripažinti reorganizavimo priemonės, kuria dalis kredito įstaigos prievolių ir įsipareigojimų buvo perduota laikinam bankui, pasekmes, prieš pareiškiant ieškinį tame teisme.

Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalis, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa ir teisinio saugumo principu,

turi būti aiškinama taip:

privatūs asmenys negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu prieš laikiną banką, t. y. privatinės teisės reglamentuojamą subjektą, neturintį išskirtinių įgaliojimų pagal bendrąją teisę ir įsteigtą kaip kredito įstaigos, kurios klientai jie iš pradžių buvo, reorganizavimo priemonė, siekdami šio laikino banko atsakomybės už ikisutartinius ir sutartinius įsipareigojimus, susijusius su sutartimis, anksčiau sudarytomis su šia kredito įstaiga. Vien dėl to, kad minėtą kredito įstaigą laikinai kontroliavo valdžios institucija, siekiant ją privatizuoti, ta kredito įstaiga, veikianti konkurencingoje bankininkystės ir finansinių paslaugų rinkoje, negali būti laikoma nacionaline administracine institucija.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 38 straipsniu, ir šios Chartijos 17 straipsnis bei teisinio saugumo principas

turi būti aiškinami taip:

jais iš esmės nedraudžiama priimančiojoje valstybėje narėje pripažinti buveinės valstybėje narėje pagal Direktyvą 2001/24 priimtų reorganizavimo priemonių, kuriomis numatyta įsteigti laikiną banką ir įsipareigojimą sumokėti pagal ikisutartinę ar sutartinę atsakomybę mokėtinas sumas priskirti prie kredito įstaigos, kuriai taikomos šios priemonės, įsipareigojimų, sukeliamų pasekmių.

(1) OL C 482, 2022 12 19.