KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Bendradarbiaujamojo investavimo į jūrų energijos projektus sistemų gairės

(C/2024/4277)

Turinys

ĮVADAS

I.a.

ES politika ir TEN-E reglamentas

I.b.

Kodėl reikia bendradarbiaujamojo investavimo sistemų

I.c.

Šių gairių taikymo sritis

II.

JŪRŲ BASEINO SĄNAUDŲ IR NAUDOS ANALIZĖS PROCEDŪROS

II.a.

Jūros baseino sąnaudų ir naudos analizė kaip sąnaudų pasidalijimo pagrindas

Scenarijai ir jautrumo analizės

ii.

Priešingos padėties scenarijus

iii.

Orientacinis tinklas

iv.

Prekybos zonų konfigūracija

Sausumos tinklo stiprinimas

vi.

Sąnaudų ir naudos modeliavimas

vii.

Laikas ir geografinis detalumas

viii.

JBSNA rezultatai

II.b.

Neprivalomas jūros baseino tarpvalstybinis sąnaudų pasidalijimas

Sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti atliekant JBTSP

ii.

Reikšmingumo ribinė vertė grynojo teigiamo poveikio gavėjams

iii.

JBTSP rezultatai

III.

REKOMENDACIJOS KONKREČIŲ PROJEKTŲ VERTINIMAMS

III.a.

Konkretaus projekto sąnaudų ir naudos analizė (KPSNA)

Konkretaus projekto sąnaudų ir naudos analizės nustatymo procesas

ii.

KPSNA scenarijai ir jautrumo analizės

iii.

KPSNA priešingos padėties scenarijai

iv.

Prekybos zonų konfigūracija

III.b.

Konkrečių projektų tarpvalstybinis išlaidų paskirstymas

Reikšmingumo ribinė vertė grynojo teigiamo poveikio gavėjams

ii.

Ne priimančiųjų valstybių narių įnašai

III.c.

Kitos, su KPTSP nesusijusios priemonės

Priemonės, padedančios perdavimo projektams KPTSP priemonę išnaudoti iki galo

ii.

Nuolatiniam finansavimo deficitui padengti skirtos priemonės

I. ĮVADAS

I.a. ES politika ir TEN-E reglamentas

Komisijos plano greitai sumažinti ES priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro („REPowerEU“) (1) pagrindas yra energetikos pertvarkos spartinimas ir jėgų suvienijimas siekiant sukurti atsparesnę energetikos sistemą. Rūpestingai laikydamasi šios krypties ES pakeitė Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą (2) ir kilstelėjo bendrą Sąjungos atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslą – bent 42,5 proc. iki 2030 m. Svarbus vaidmuo remiant tokius tikslus tenka jūrų atsinaujinantiesiems ištekliams. Jie labai padės siekti ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslų, gali tapti pagrindiniu būsimo elektros energijos rūšių derinio elementu ir yra reikalingi, kad būtų galima visiškai dekarbonizuoti elektros energijos sistemą iki 2040 m (3). Jūrų atsinaujinantieji ištekliai taip pat padės padidinti ES vidaus energijos gamybą ir taip sumažins jos priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jie užtikrins konkurencingas elektros energijos kainas, kaip jau parodė pastarojo meto aukcionų rezultatai, taigi rems Europos pramonės konkurencingumą ir prisidės prie to, kad kainos vartotojams būtų įperkamos. Kadangi šiuo metu didelė tiekimo grandinės dalis yra ES viduje ir paklausa auga, jie atvers naujų galimybių kurti kokybiškas darbo vietas ir spręsti vietos nedarbo problemas ES.

Pirmas TEN-E reglamento (ES) 2022/869 siektinas rezultatas buvo įgyvendintas 2023 m., kai valstybės narės regioniniu lygmeniu susitarė dėl bendrų su jūra susijusių tikslų – iki 2030 m. pasiekti apie 111 GW ir iki 2050 m. – 317 GW (4), o tai smarkiai daugiau, negu 19,38 GW įrengtoji galia, kuri ES buvo tais pačiais 2023 m. Didžiulių gamybos pajėgumų, kuriuos ketinama įrengti, nauda veikiausiai pasijus už valstybių narių, kuriose fiziškai vykdomi projektai, (toliau – priimančiosios valstybės) ribų. Todėl reikės naujų tarpvalstybinių projektų, visų pirma skirtų hibridinėms jungiamosioms linijoms – perdavimo linijoms, jungiančioms su jūrų atsinaujinančiaisiais ištekliais ir sujungiančioms valstybes nares. Tai buvo viena išvadų, pateiktų pirmoje kiekvienam iš penkių ES jūrų baseinų ENTSO-E parengtų ir 2024 m. sausio mėn. paskelbtų jūrinio tinklo plėtros planų redakcijoje. Tie planai yra antras valstybių narių regioniniais susitarimais grindžiamas TEN-E siektinas rezultatas. Jūrinio tinklo plėtros planuose (toliau – ONDP) nustatytus poreikius atitinkantys konkretūs infrastruktūros projektai toliau gali būti svarstomi dešimties metų tinklo plėtros planuose (toliau – TYNDP) ir atsispindėti nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose. Trečias TEN-E reikalavimas – Komisija turi parengti sąnaudų ir naudos analizės ir tarpvalstybinio sąnaudų pasidalijimo gaires, taikytinas rengiant kiekvienam jūros baseinui skirtus ONDP. Į reikalavimą atsiliepta šiame dokumente. Galiausiai TEN-E įpareigoja ENTSO-E šių gairių taikymo rezultatus pirmą kartą pateikti iki 2025 m. birželio 24 d. Regioniniai susitarimai, ONDP ir sąnaudų pasidalijimo gairių taikymo rezultatai po to turi būti atnaujinami kas dvejus metus. Norint tam tikrose šiose sąnaudų pasidalijimo gairėse aptariamose srityse iki galo taikyti čia aptariamus principus, gali prireikti tobulinti ONDP. Todėl pirmą kartą atliekant sąnaudų pasidalijimo taikymo procedūrą, kuri pavesta ENTSO-E, gali prireikti tam tikro supaprastinimo.

I.b. Kodėl reikia bendradarbiaujamojo investavimo sistemų

Dėl kelių jūriniams projektams būdingų ypatumų, kuriems reikia skirti ypač daug dėmesio, rengiant ONDP valstybėms narėms yra būtina pasidalyti sąnaudas.

Pirma, dėl projektų masto, kitos jūrinės veiklos ir galimo tarpvalstybinio poveikio valstybės narės turi įdėti labai daug pastangų, kai projektas įgyvendinamas jų jūrinėje teritorijoje. Valstybės narės įsitraukia į jūrų atsinaujinančiųjų išteklių plėtrą, rengdamos preliminarius jūros dugno paviršiaus ir jūros aplinkos tyrimus, strateginius poveikio aplinkai vertinimus, planuodamos jūrų teritorijas, parinkdamos tinkamas vietas, organizuodamos atsinaujinančiųjų išteklių aukcionus, nuomodamos jūros dugną ir keldamos jūrų atsinaujinančiųjų išteklių politikos tikslus. Vienos valstybės narės veiksmai gali daryti poveikį kaimyninėms šalims, todėl labai svarbus tarpvyriausybinis bendradarbiavimas. Todėl įvairiais jūrų atsinaujinančiųjų išteklių diegimo etapais valstybėms narėms reikia aktyviai dirbti kartu regiono mastu, be kita ko, sąnaudų ir naudos pasidalijimo klausimais.

Antra, valstybių narių regioniniai susitarimai dėl maždaug 317 GW iki 2050 m. yra didelio užmojo, realistiški ir būtini siekiant, kad iki 2040 m. Europos elektros energijos sektorius taptų nepriklausomas nuo iškastinio kuro. Juose pateiktas paskirstymas pagal valstybes nares, rodantis, kaip pasiekti bendrus tikslus. Tačiau dalis tokiu būdu pagal valstybes paskirstytų regioninių tikslų gali būti neįgyvendinama, jei nebus sudaryta reikiamų sąlygų. Paskirstymas nustatytas užtikrinant, kad jūrų atsinaujinančiųjų išteklių potencialą susiejus su politiniais tikslais galima realiai patenkinti paklausą regione, šalyje (tiekiant elektros energiją ten, kur yra tradicinė, elektrifikacijos nulemta ir nauja paklausa) bei tarpvalstybiniu mastu (prekiaujant elektros energija, tiekiama hibridinėmis jungiamosiomis linijomis ir sausumos jungiamosiomis linijomis) ir vykdyti konversiją į kitus energijos nešiklius (naudojant elektros energiją kitai energijai gaminti, pvz., vandeniliui ir amoniakui, vidaus reikmėms arba eksportui).

Tinkamai koordinuojant ES ir regioninį planavimą, reikėtų atsižvelgti į kai kurias iš šių sričių, visų pirma tobulinant ONDP ateityje. Vis dėlto kai kurios reikiamos sąlygos labai priklauso nuo nacionalinių ir vietos strategijų ir politikos, orientuotų, pavyzdžiui, į pramonę (pvz., dėl energijai imlių pramonės šakų priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo), skaitmenines technologijas (pvz., dėl duomenų centrų) ir energetiką (pvz., dėl jungiamųjų linijų ir vandenilio). Neatsižvelgus į šiuos su paklausa susietus argumentus, regioninių jūrinių tikslų įgyvendinimas iš tiesų gali tapti neįmanomas: jei gaminama elektros energija negali veiksmingai pasiekti vietų, kur yra paklausa, nauda valstybei narei, norinčiai įsileisti kitus jūros atsinaujinančiųjų išteklių projektus, galiausiai gali būti mažesnė už diegimo sąnaudas. Kita vertus, Europai ir jos regionams siekiant atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro būtina visapusiškai išnaudoti vietinius Europos jūrų atsinaujinančiuosius išteklius. Tam reikia, kad kiekvieno regiono valstybės narės pasiektų bendrą sutarimą dėl to, kokios pasekmės susijusios su jų regioninių jūrinių užmojų plėtra, kokia rizika ir pasekmės tuo atveju, jei dalis šių tikslų nebus pasiekta, kokios su tuo susijusios sąnaudos ir kiek naudos nebus gauta praleidus progą.

Trečias svarbus ypatumas yra elektros energijos tinklo prieinamumas. Jūros vėjo elektrinių parkams prijungti paprastai reikia didelių plyno lauko investicijų į elektros tinklus, nes, priešingai nei sausumoje, sudėtingųjų (angl. meshed) tinklų jūroje dar nėra. Šiuo aspektu esminis vaidmuo teks hibridinių jungiamųjų linijų projektams, nes jie sudarys sąlygas diegti daugiau atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumų, didins regioninį tiekimo saugumą ir neleis nevaldomai didėti kainoms. Be to, kai jungiamoji linija yra hibridinė, gali suintensyvėti perdavimo įrenginių naudojimas, taigi ir išaugti jų vertė, palyginti su atveju, kai vėjo elektrinių parkas prijungtas spinduliškai (t. y. tiesiogine linija į krantą), nes jis gauna prieigą į papildomą rinką, o kai vėjo mažai, hibridine linija galima toliau naudotis kaip jungiamąja.

Gerai suplanavus jūrų atsinaujinančiųjų išteklių tinklą, kuris optimaliai naudoja jūros ir sausumos teritoriją ir skatina sujungti energetikos tinklus, taip pat sumažės poveikis aplinkai ir investicijų į tinklą sąnaudos tokio paties kiekio atsinaujinančiųjų išteklių pajėgumams prijungti. Todėl diskusijos dėl sąnaudų pasidalijimo turėtų būti grindžiamos planavimo ir sąnaudų bei naudos analizėmis, per kurias tinkamai kiekybiškai įvertinama hibridinių jungiamųjų linijų vertė ir jų dvejopas vaidmuo – kaip integruoti naujus jūrų atsinaujinančiuosius išteklius leidžiančių jungiamųjų linijų ir kaip energetikos tinklus sujungiančių linijų.

Dėl jūrų energijos projektų sudėtingumo, siekiant laiku atsižvelgti į šiuos tris ypatumus, reikia glaudžiau bendradarbiauti regionų lygmeniu, rengti naujus tarpvalstybinius projektus ir kurti sąžiningą investicinių sąnaudų paskirstymo sistemą, atspindinčią naudos pasiskirstymą. Todėl reikia bendradarbiaujamojo investavimo sistemų, kurios sudarydamos reikiamas sąlygas valstybėms narėms leistų pasiekti savo bendruosius tikslus.

I.c. Šių gairių taikymo sritis

Norint iš jūrų atsinaujinančiųjų išteklių ateityje gauti didelę naudą, reikia išspręsti uždavinį – pasiekti bendrą sutarimą dėl teisingo sąnaudų paskirstymo. Dėl tarpvalstybinio projekto paprastai susitariama dvišalėse derybose. Galutinis susitarimas dėl jūrinių projektų sąnaudų paskirstymo iš tiesų turėtų likti susijęs su konkrečiu projektu, kur turima išsamios informacijos. Tačiau valstybėms narėms norint per ateinančius pustrečio dešimtmečio įdiegti daugiau kaip 300 GW, konkrečiam projektui taikomą prieigą „iš apačios į viršų“ reikia papildyti kiekvieno jūros baseino aukšto lygmens vertinimais, kurie padėtų laiku pradėti diskusijas, nustatyti ir įtraukti atitinkamus subjektus ir suprasti, kaip regioninių planų įgyvendinimas atsilieps sąnaudoms.

Siekiant, kad regioniniai užmojai nesubliūkštų, tarpvalstybinės svarbos jūriniams projektams reikia bendradarbiaujamojo investavimo sistemų. Šių gairių paskirtis – padėti valstybėms narėms ir reguliavimo institucijoms dialogą dėl bendradarbiavimo principų pradėti pačioje pradžioje, nustatant tinklo poreikius, spartinant naujų tarpvalstybinių projektų atsiradimą ir skatinant politinių susitarimų įgyvendinimą. Bendrais principais grindžiama pirminė regioninė informacija padės valstybėms narėms susitarti dėl tarpvalstybinių jūrų energijos projektų, t. y. hibridinių jungiamųjų linijų ir bendrų jūrų atsinaujinančiųjų išteklių projektų, svarstymo ir į juos investuoti.

Šiose gairėse išdėstyta naujų jūros baseino sąnaudų ir naudos analizės (JBSNA) ir jūros baseino tarpvalstybinio sąnaudų pasidalijimo (JBTSP) procedūrų, per kurias vertinamos ONDP rengimo pasekmės, sistema. Tos procedūros grindžiamos ONDP ir ateityje tuos planus papildys. Laikui bėgant jos bus plėtojamos, kad atspindėtų būsimus planavimo pokyčius, įskaitant elektros energijos naudojimą vandenilio sistemose, didesnį hibridinių jungiamųjų linijų naudingumo pripažinimą, sausumos tinklo stiprinimo poreikius ir visas kitas būsimas svarbias permainas. Šiose gairėse nustatyti principai, kurie iš esmės galėtų būti taikomi ONDP plėtrai, tačiau, pagal TEN-E reglamento 15 straipsnio 1 dalį, jos gali būti atnaujinamos, jei tai atrodo reikalinga. JBSNA ir JBTSP bus naudingos ne tik diskusijoms dėl sąnaudų pasidalijimo, bet ir nuo 2026 m. padės valstybėms narėms ateityje keisti savo regioninius jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus. Taip pat svarbu pabrėžti, kad į JBTSP neprivaloma atsižvelgti priimant sprendimus dėl konkretaus projekto tarpvalstybinio sąnaudų paskirstymo (KPTSP) – jie išlieka pagrindine priemone vedant derybas dėl faktinio investicijų pasidalijimo bendro intereso projektuose (BIP) ir abipusio intereso projektuose (AIP), taip pat bendruose energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių projektuose.

Gairėse taip pat nagrinėjami konkrečių projektų sąnaudų ir naudos analizės ir sąnaudų pasidalijimo modelių ypatumai. Čia pateikiamos rekomendacijos papildo Komisijos gaires dėl sąnaudų ir naudos pasidalijimo vykdant tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektus atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityje (5) ir ACER rekomendacijas dėl prašymų investuoti į BIP tvarkymo gerosios patirties (įskaitant tarpvalstybinį sąnaudų paskirstymą) (6). Pagal TEN-E 16 straipsnio 11 dalį, ACER turėtų užtikrinti, kad ateityje atnaujinant rekomendacijas būtų nuosekliai atsižvelgiama į šiose Komisijos gairėse nurodytus principus. Galiausiai gairėse nagrinėjamos galimos naujos bendradarbiaujamojo investavimo priemonės tarpvalstybinės svarbos jūrų energijos projektams, susijusiems tiek su perdavimo, tiek su gamybos įrenginiais.

II. JŪRŲ BASEINO SĄNAUDŲ IR NAUDOS ANALIZĖS PROCEDŪROS

ENTSO-E, remdamasis jau parengtais ONDP, privalo atlikti kiekvieno iš penkių TEN-E prioritetinių jūrinių tinklų koridorių sąnaudų ir naudos vertinimą ir sąnaudų pasidalijimo vertinimą, t. y. toms valstybėms narėms, kurios turi užmojų dėl jūrų atsinaujinančiųjų išteklių. Todėl JBSNA ir JBTSP turi apimti tas valstybes nares, kurios yra susijusios su kiekvienu atitinkamu prioritetiniu jūrinių tinklų koridoriumi, t. y.:

—	Šiaurės jūrų jūrinių tinklų (NSOG) koridoriumi: BE, DE, DK, FR, IE, LU, NL, SE

—	Baltijos energijos rinkos jungčių plano (BEMIP) jūriniais tinklais: DE, DK, EE, FI, LV, LT, PL, SE

—	Pietų ir vakarų jūriniais tinklais: EL, ES, FR, IT, MT, PT

—	Pietų ir rytų jūriniais tinklais: BG, CY, EL, HR, IT, RO, SI

—	Atlanto vandenyno jūriniais tinklais: ES, FR, IE, PT

Todėl geografinė procedūrų taikymo sritis apima atskirų jūrų baseinų atitinkamas valstybes nares. Jei esama susidomėjimo, išskirtinėmis aplinkybėmis ir tinkamai pagrįstais atvejais į procedūras galėtų būti įtrauktos papildomos valstybės narės, įskaitant prieigos prie jūros neturinčias valstybes nares, arba trečiosios valstybės. Tai reikėtų įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju.

II.a. Jūros baseino sąnaudų ir naudos analizė kaip sąnaudų pasidalijimo pagrindas

Sąnaudų ir naudos analizė padeda sprendimus priimantiems asmenims suprasti numatomus plano ar projekto įgyvendinimo rezultatus ir pasitarnauja kaip svarus argumentas dalyvaujančių subjektų diskusijose. JBSNA reiškia sąnaudų ir naudos, susijusių su ONDP įgyvendinimu, nustatymą ir valstybių narių informavimą apie su jūrų atsinaujinančiaisiais ištekliais susijusių jų užmojų poveikį.

i. Scenarijai ir jautrumo analizės

Kiekviena JBSNA turi būti atliekama remiantis naujausiais bendrais scenarijais, nustatytais pagal dešimties metų tinklo plėtros planą (TYNDP), laikantis TEN-E 12 straipsnio. Kelių scenarijų naudojimas padeda apsvarstyti skirtingus galimus ateities variantus, pavyzdžiui, skirtingų lūkesčių, kaip antai e. judumo ar duomenų centrų, nulemtą galimą didesnę paklausą arba didesnes lankstumo galimybes. Visuose TYNDP scenarijuose turi būti atsižvelgta į valstybių narių regioninius tikslus, susijusius su jūrų atsinaujinančiaisiais ištekliais, o skirtinguose scenarijuose būtų galima taikyti skirtingas vertes neperžengiant susitarimuose nurodytų intervalų.

Atsižvelgti į neapibrėžtumą labiausiai reikėtų taikant skirtingus TYNDP bendrus scenarijus, o ne atliekant jautrumo analizes. Su plačia geografine ir laiko aprėptimi susijęs plano lygmens patikimumas labiausiai padidės dėl to, kad bus parengti keli scenarijai. Projekto lygmeniu gali būti aktualus jautrumas atskiriems kintamiesiems.

ii. Priešingos padėties scenarijus

Priešingos padėties scenarijus yra alternatyva, su kuria lyginama ONDP įgyvendinimo nauda ir sąnaudos, t. y. kokie kiti realūs pokyčiai galėtų įvykti vietoj tų, kurie pateikti ONDP. Jis padeda nustatyti ONDP ir jame nurodytų bendradarbiavimo galimybių įgyvendinimo pridėtinę vertę. Kiekvienai JBSNA skirtame priešingos padėties scenarijuje turėtų būti apsvarstyta, kokiu mastu visi regioniniai jūrų atsinaujinančiųjų išteklių tikslai gali būti realiai įgyvendinti be bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, tikėtina, kad kai kurie spinduliškuoju būdu sujungti vėjo elektrinių parkai taps pernelyg brangūs vietovėms nuo tam tikro atstumo, todėl gali prireikti hibridinių jungiamųjų linijų, kad jie taptų komerciškai patrauklūs. Tokiais atvejais realistiška alternatyva tam tikram hibridinės jungiamosios linijos projektui gali būti ne spinduliškųjų tinklų projektas, bet nevykdyti jokio projekto. Be to, priimančiosios valstybės narės interesas aukcione pardavinėti papildomą jūroje pagamintą elektros energiją gali sumažėti, jei nebus nutiestos naujos sausumos jungiamosios linijos, užtikrinančios, kad papildoma elektros energija galėtų pasiekti didelius paklausos centrus. Tuomet priešingos padėties scenarijuje turėtų būti daroma prielaida, kad elektros energijos gamybos jūroje pajėgumai, kuriuos numatyta įdiegti, bus iš dalies sumažinti.

Vis dėlto nubrėžti tokią realistišką alternatyvią raidą, t. y. parengti priešingos padėties scenarijų, nėra paprasta. Nustatydamos savo regioninius jūrinius tikslus, valstybės narės dėmesingai atsižvelgia į apribojimus, tokius kaip esamas jūros vėjo energijos potencialas, turima jūrinė teritorija, saugoma jūrų teritorija, visuomenės pritarimas ir kt. Tada ONDP aprašoma reikiama tarpvalstybinė (ir spinduliškoji) perdavimo infrastruktūra, kuri sudarys sąlygas įgyvendinti jų užmojus. Priešingos padėties scenarijuje reikia atsižvelgti į tai, kad, jei nebus ONDP numatyto bendradarbiavimo, šie apribojimai dar labiau suvaržys galimybę įdiegti įmanomus jūrinius pajėgumus. Siekiant kiekybiškai įvertinti, kokia faktinio scenarijaus dalis nėra realistiška be naujų tarpvalstybinių projektų, ypač svarbūs yra paklausos suvaržymai, tiek vidaus, tiek tarpvalstybiniai. Jeigu jūroje diegiama elektros energijos gamyba viršija tam tikrą mastą, bet nėra bendradarbiavimo, naujų jūros vėjo elektrinių parkų ribinė vertė gali būti ribota dėl vidaus paklausos lūkesčių diegiančiojoje valstybėje narėje ir dėl to, kad egzistuojanti tarpvalstybinė energetikos infrastruktūra jau išnaudojama esamoms prekybos galimybėms.

Kadangi už jūrų atsinaujinančiųjų išteklių užmojo nustatymą, vietos parinkimą ir pardavimą aukcione yra atsakingos valstybės narės, joms taip pat teks svarbus vaidmuo vertinant pasekmes, susijusias su regioninių jūrinių užmojų įgyvendinimu be naujos tarpvalstybinės infrastruktūros, numatytos patobulintame ONDP. Todėl, kalbant apie priešingos padėties scenarijų, valstybės narės taip pat turėtų pateikti informaciją apie tai, kokius jūrinius tikslus jos tikisi įgyvendinti riboto eksporto sąlygomis, išlaikydamos didelį užmojį ir stengdamosi laikytis kiekviename regione suderinto požiūrio. Priešingos padėties scenarijuje turėtų būti daroma prielaida, kad spinduliškai sujungti projektai iki pat elektros energijos gamybos lygmens yra realistiški, o viršijus šią ribą – prielaida, kad nebus vykdomas joks projektas.

Ta procedūra turėtų būti labai naudinga valstybėms narėms, nes ji sudaro sąlygas ne tik atlikti JBSNA vertinimą atsižvelgiant į tinkamą priešingos padėties scenarijų, bet ir suvokti, kad su jūrų atsinaujinančiaisiais ištekliais susiję jų užmojai priklauso nuo vaisingo politinio bendradarbiavimo regione. Be to, kaip ir regioninių jūrinių tikslų atveju, neįgyvendinamos tokių tikslų dalies nustatymas gali turėti tarpvalstybinių pasekmių, todėl idealiu atveju turėtų būti atliekamas regioniniu lygmeniu, remiantis nacionaliniais vertinimais ir bendrai sutartais principais. Forumai, kuriuose būtų remiamas toks procesas, galėtų būti aukšto lygio grupės (7) arba TEN-E regioninės grupės. Kadangi laikas spaudžia, atliekant pirmąją JBSNA priešingos padėties scenarijų reikės supaprastinti.

iii. Orientacinis tinklas

Orientacinis tinklas yra bazinis tinklas, kuris, kaip tikimasi, bus įdiegtas JBSNA analizuojamoje konkrečioje laiko perspektyvoje. Sąnaudos ir nauda modeliuojamos pagal faktinį scenarijų (ONDP) ir priešingos padėties scenarijų, tokį orientacinį tinklą laikant tinklu, kuris pagal faktinį scenarijų arba priešingos padėties scenarijų yra sumažinamas arba padidinamas. Visoms JBSNA naudojamas kiekvienos atitinkamos laiko perspektyvos orientacinis tinklas turėtų atitikti visos ES modelį, kuris dešimties metų tinklo plėtros plane naudojamas konkrečių projektų sąnaudų ir naudos analizėms, užtikrindamas derėjimą su visos sistemos vertinimais tame plane, taip pat su kitų jūrų baseinų projektais ir poreikiais.

iv. Prekybos zonų konfigūracija

Prekybos zonų konfigūracija gali paveikti naudos pasiskirstymą tarp valstybių narių. Kalbant apie ONDP nustatytus hibridinių jungiamųjų linijų poreikius, susietosios gamybos jūros baseine sąnaudas ir naudą reikėtų analizuoti pagal jūros prekybos zonos konfigūraciją, nes pralaidumo skaičiavimo ir paskirstymo procesuose ji geriau atspindi tinklo sąlygas (8).

v. Sausumos tinklo stiprinimas

Norint įgyvendinti ONDP, reikės gerokai sustiprinti sausumos tinklą, o tai reiškia atitinkamas sąnaudas ir naudą, pvz., mažiau ribojimų. Atliekant JBSNA, reikėtų vertinti valstybių narių, kurioms ji taikoma jūros baseine, sausumos tinklo stiprinimą. Modeliuojant nustatyti, ką reikia stiprinti norint įgyvendinti ONDP, yra keblu, nes ONDP numatytas stiprinimas sausumoje taip pat gali būti reikalingas kitam sausumos sistemos poreikiui patenkinti. Vis dėlto, neatsižvelgusios į su sausumos tinklo stiprinimo poreikiais susijusias sąnaudas ir naudą, valstybės narės gali susidaryti ribotą ONDP plėtros pasekmių vaizdą ir tai gali nulemti, ar bus patvirtintas suinteresuotumas diegti tuos planus, nes jis yra susijęs su tikrumu, kad iš jūros atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta elektros energija tikrai pasieks paklausą. Jei su jūros atsinaujinančiųjų išteklių integravimo poreikiais persidengia su sausuma susiję tinklo stiprinimo poreikiai, reikėtų atsižvelgti tik į tą sausumos tinklo stiprinimo poreikių dalį, kuri gali būti aiškiai nustatyta kaip reikalinga vien jūriniams poreikiams patenkinti. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad dėl mažesnio bendradarbiavimo įdiegus mažiau jūros atsinaujinančiųjų išteklių dar labiau išaugtų sausumos atsinaujinančiųjų išteklių energijos poreikis, o tai savo ruožtu galėtų padidinti sausumos tinklo stiprinimo poreikius.

ENTSO-E turėtų pateikti skaidrią informaciją apie prielaidas, padarytas siekiant išskirti stiprinimo poreikius, susijusius su elektros energijos gamybos jūroje pajėgumais. Prireikus ENTSO-E turėtų konsultuotis su aukšto lygio grupėmis arba TEN-E regioninėmis grupėmis.

vi. Sąnaudų ir naudos modeliavimas

Pagal JBSNA vertinamas poveikis turėtų apimti bent šią TYNDP naudą: socialinę ir ekonominę gerovę, CO2 kiekio svyravimus, kitus nei CO2 išmetamus teršalus (įskaitant oro teršalus), sistemos pakankamumą ir atsinaujinančiųjų išteklių integraciją. Taip pat reikėtų, kiek įmanoma, įvertinti poveikį biologinei įvairovei ir kitą atitinkamą išorinį poveikį aplinkai (pvz., kitą taršą). Pastaruoju aspektu akivaizdi hibridinės ir spinduliškosios jūrinės perdavimo infrastruktūros plėtros nauda yra jūrų atsinaujinančiųjų išteklių diegimas. Hibridinės perdavimo linijos bus naudingos ir tuo, kad, atlikdamos jungiamųjų linijų funkciją, padės integruoti sausumos atsinaujinančiuosius išteklius. Be to, pirmiau aprašytu būdu atliekant priešingos padėties scenarijaus vertinimą, galima kiekybiškai įvertinti elektros energijos gamybos jūroje naudą, kuri kitu atveju nebūtų gauta.

Kai įmanoma, sąnaudos visų pirma turėtų būti grindžiamos kapitalo sąnaudomis (CAPEX). Turėtų būti atsižvelgta tik į perdavimo sąnaudas, t. y. ne į gamybą, nes jos sąnaudos priklauso nuo komercinių aplinkybių ir paaiškėja tik surengus konkrečių projektų konkursus, o į atitinkamą naudą atsižvelgiama anksčiau išdėstytu būdu. ENTSO-E neturėtų pateikti dabartinės ir būsimos investicijų į jūros vėjo elektrinių parkus raidos skaičiavimų. Pagal JBSNA turėtų būti įvertinti visi ONDP nurodyti perdavimo įrenginiai. Didelę visų ONDP įgyvendinimo sąnaudų dalį gali sudaryti veiklos sąnaudos (OPEX), tačiau jos dažnai susijusios su konkrečių projektų koncepcijomis, pavyzdžiui, tinklo nuostoliais ar technine priežiūra, ir jas gali būti sunku tinkamai įvertinti jūros baseino lygmeniu. Jūrų atsinaujinančiųjų išteklių diegimas gali paveikti ir balansavimo rezervų poreikius, tačiau tokiam vertinimui JBSNA gali netikti. Šiuo klausimu PSO galėtų apsvarstyti galimybę prašyti regioninių koordinavimo centrų atlikti specialius vertinimus atsižvelgiant į elektros energijos gamybą jūroje, kai šie vykdo savo užduotis nustatyti regiono rezervų apimtį ir vykdyti jų viešuosius pirkimus. ENTSO-E turėtų įvertinti, kurias veiklos sąnaudas būtų galima patikimai integruoti į JBSNA. Bendradarbiaujant dėl konkretaus tarpvalstybinio projekto, valstybėms narėms gali būti aktualu į atitinkamą konkretaus projekto sąnaudų analizę įtraukti visas atitinkamas veiklos sąnaudas, išskyrus tas, kurias ENTSO-E analizuoja jūros baseino lygmeniu.

vii. Laikas ir geografinis detalumas

Su ONDP įgyvendinimu susijusios rizikos lygis laikui bėgant didėja, pvz., šalyje vykstant kitiems pokyčiams gali keisti planavimo rezultatai arba gali būti nustatyti alternatyvūs projektai. Dėl tokių kompleksiškų rizikos ir laiko sąsajų reikalingi laiko pjūviai. JBSNA turėtų būti atliekama 2040 ir 2050 metams. Atsižvelgiant į reikiamą jūrų energijos projektui plėtros trukmę ir į pirmųjų JBSNA paskelbimo terminą, 2030 metams skirti vertinimai neturėtų būti atliekami, nes jie valstybėms narėms nesuteiktų jokios naudingos informacijos.

JBSNA rezultatai turėtų būti parengiami atskirai pagal valstybes nares ir agreguotai pagal jūros baseinus. Tai leis regiono valstybėms narėms nustatyti, kam ONDP įgyvendinimas atneš grynąją naudą, ir po to padės pradėti rengti projektų koncepcijas, kurios įtraukia ir tas valstybes nares, kuriose projektai fiziškai nevykdomi projektai (toliau – ne priimančiosios valstybės). Tai suteikia joms ir galimybę kartu aptarti visas su ONDP įgyvendinimu susijusias aukšto lygio pasekmes. Vėliau su konkrečiu projektu susijusiose diskusijose gali būti prieita prie išvados, kad kai kurios valstybės narės, nors pagal JBSNA rezultatus atrodė kitaip, naudos iš to projekto iš tikrųjų negauna (bet gali gauti naudos iš kitų ONDP projektų). Kartu gali būti nustatytos tos valstybės narės, kurios naudos gauna, ir jas galima anksti įtraukti į procesą, taip sumažinant nesėkmės riziką, kylančią dėl vėlyvo įsitraukimo į su konkrečiu projektu susijusį sąnaudų paskirstymo procesą.

viii. JBSNA rezultatai

Atitinkami PSO ir nacionalinės reguliavimo institucijos (NRI), ACER ir Komisija turėtų būti tinkamai įtraukti į ENTSO-E vykdomas JBSNA procedūras. ENTSO-E turėtų pateikti savo rezultatus TEN-E prioritetinių jūrinių tinklų koridorių atstovams atitinkamose regioninėse grupėse arba, kai aktualu, aukšto lygio grupėse. Geriausią įvertį gavusio TYNDP scenarijaus rezultatai turėtų būti pateikti eurais, parodant neapibrėžties intervalus, atspindinčius kitus TYNDP bendrus scenarijus. JBSNA turėtų nustatyti valstybes nares, kurioms daromas grynasis teigiamas ir grynasis neigiamas poveikis. Į ją taip pat turėtų būti įtraukta visų ONDP plėtrai reikalingų infrastruktūros poreikių ir, kiek įmanoma, jų poveikio JBSNA rezultatams santrauka.

Siekdamos dar labiau palengvinti regionines diskusijas, regiono NRI turėtų įvertinti ENTSO-E atliktą JBSNA procedūrą ir, kai aktualu, paremti jos rezultatus. Tai gali padėti užtikrinti ankstyvą reguliavimo paramą ir įsipareigojimą, nes konkrečiuose projekto etapuose sumažėtų trintis ir sutrumpėtų laikas. Be to, ACER turėtų apsvarstyti galimybę pateikti nuomonę dėl visų JBSNA.

Kai tam tikrų tarpvalstybinės infrastruktūros poreikių JBSNA rezultatai yra teigiami, tuos poreikius reikėtų svarstyti toliau. Todėl reikėtų tikėtis, kad konkrečių projektų vertinimai bus įtraukti į regioninius investicijų planus (t. y. projektų studijas) arba į dešimties metų tinklo plėtros planą.

II.b. Neprivalomas jūros baseino tarpvalstybinis sąnaudų pasidalijimas

JBTSP turėtų apimti ONDP įgyvendinimo sąnaudomis ir nauda pagrįstą regioninio lygmens informaciją apie sąnaudų pasidalijimo argumentus. Šios procedūros rezultatai yra informatyvūs ir orientaciniai, tačiau nereiškia faktinio sąnaudų paskirstymo.

i. Sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti atliekant JBTSP

Į JBSNA įtraukusios visus tinklo poreikius, kurie būtini regioniniams užmojams jūroje įgyvendinti, valstybės narės (taip pat perdavimo sistemos operatoriai ir tiekimo grandinė) gauna galimybę įgyti reikiamą informaciją apie bendradarbiavimo poreikius, įrangos kiekius, taip pat įžvalgų apie tarpvalstybinių perdavimo projektų plėtros, leisiančios išnaudoti kitaip nepasiekiamą jūrinį potencialą, naudą ir kitą informaciją, susijusią su galimais regioninių jūrinių tikslų pakeitimais.

Kalbant apie sąnaudų pasidalijimą, JBTSP procedūra turėtų būti taikoma tik daliai į ONDP ir JBSNA įtrauktų infrastruktūros poreikių – tiems, kurie akivaizdžiai aktualūs tarpvalstybiniu mastu. Kalbant apie hibridinės infrastruktūros poreikius, į JBTSP reikia įtraukti perdavimo iš jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos vietų į dvi ar daugiau valstybių narių sistemą. Pasidalijant sąnaudomis taip pat gali reikėti atsižvelgti į kai kuriuos spinduliškai jungiamos infrastruktūros poreikius, visų pirma tuo atveju, jei jie yra dalis infrastruktūros poreikio, kurį pagal ONDP numatyta vėlesniu etapu paversti hibridine jungiamąja linija. Rengiant ONDP taip pat bus svarbūs ir aiškią tarpvalstybinę reikšmę turės kai kurie sausumos tinklų stiprinimai. Siekiant užtikrinti, kad diskusijose dėl sąnaudų pasidalijimo integruojant jūrų atsinaujinančiuosius išteklius būtų siekiama sąžiningo sprendimo, jos iš esmės turi vykti ir per JBTSP procedūrą tiek, kiek įmanoma nustatyti tinkamą metodiką pirmiau aprašytu būdu.

Siedamos JBTSP tik su tais infrastruktūros poreikiais, kurie aiškiai susiję su jūrų atsinaujinančiųjų išteklių integravimu ir turi tarpvalstybinę reikšmę, regiono valstybės narės gali nustatyti, kurie iš jų veikiausiai bus labiau aktualūs rengiant tam tikros laiko perspektyvos (2040 m. arba 2050 m.) konkrečių tarpvalstybinių projektų koncepcijas ir vedant derybas dėl sąnaudų paskirstymo. Tai padės gerokai iš anksto nustatyti galimų grupių, į kurias galima sujungti projektus, apimtį ir laiku įtraukti NRI ir PSO.

ii. Reikšmingumo ribinė vertė grynojo teigiamo poveikio gavėjams

Derybos dėl konkrečių projektų turi tiesioginių pasekmių sąnaudų paskirstymui, todėl, norint nustatyti konkretaus projekto grynosios teigiamos naudos gavėjus ir kartu veikti pragmatiškai, paskirstant tarpvalstybines sąnaudas reikia taikyti reikšmingumo ribines vertes. Tai užtikrina, kad sumodeliuoti ne priimančiųjų valstybių narių įnašai, kurie yra nedideli, labai nepadidins su atskiru projektu susijusių derybų ir administracinių išlaidų, t. y. pernelyg nepadidins dalyvaujančių subjektų skaičiaus.

Plano lygmeniu, kuris yra konceptualus ir neįpareigoja sąnaudų aspektu, šie argumentai netinka, tačiau iš anksto nenustačius subjektų, kuriems grynasis teigiamas poveikis santykinai mažesnis, ir nepakankamai su jais bendraujant, gali atsirasti alternatyviųjų sąnaudų. Be to, plano lygmeniu dėl bet kokios mažos ribinės vertės bendroje padengtinų sąnaudų sumoje gali atsirasti didelių spragų, o vienos valstybės narės infrastruktūros poreikiams gali visą dešimtmetį reikėti daugelio projektų ir didelių investicinių sąnaudų. Todėl atliekant JBTSP neturėtų būti taikoma grynojo teigiamo poveikio minimali reikšmingumo ribinė vertė.

iii. JBTSP rezultatai

Atitinkami PSO ir NRI, ACER ir Komisija turėtų būti tinkamai įtraukti į ENTSO-E vykdomas JBTSP procedūras, o jų rezultatus ENTSO-E turėtų pateikti TEN-E prioritetinių jūrinių tinklų koridorių atstovams. ENTSO-E turėtų parengti pagal dešimtmečius (2040 ir 2050 m.) suskaidytą ataskaitą dėl sąnaudų padalijimo kiekvienai jūros baseino valstybei narei (eurais). Padalijimas turi būti pagrįstas naudos dalių proporcija. Į JBTSP taip pat turėtų būti įtraukta visų su regioniniu sąnaudų pasidalijimu susijusių infrastruktūros poreikių ir, kiek įmanoma, jų poveikio JBTSP rezultatams santrauka.

III. REKOMENDACIJOS KONKREČIŲ PROJEKTŲ VERTINIMAMS

III.a. Konkretaus projekto sąnaudų ir naudos analizė (KPSNA)

i. Konkretaus projekto sąnaudų ir naudos analizės nustatymo procesas

Pradėdamos diskusijas ir derybas dėl konkrečių tarpvalstybinių jūrinių perdavimo projektų sąnaudų paskirstymo, nacionalinės reguliavimo institucijos (NRI) remiasi konkretaus projekto sąnaudų ir naudos analizėmis (KPSNA). Taip gali būti ir tuo atveju, kai valstybės narės aptaria tarpvalstybinius jūrų atsinaujinančiųjų išteklių bendrus projektus, derėdamosi dėl galimo statistinio perdavimo arba investicijų trūkumui padengti skirtos jungtinės paramos schemos sukūrimo. Abiem atvejais NRI ir (arba) valstybės narės gali nuspręsti modeliavimo skaičiavimus pavesti PSO.

Kai atitinkami subjektai dėl proceso susitaria iš anksto, derybų dėl tarpvalstybinių projektų nesėkmės rizika gali sumažėti. Pavyzdžiui, koordinuotas požiūris į tarpvalstybinio perdavimo įrenginius gali pasireikšti:

1.	atitinkamų valstybių narių susitarimo memorandumo ar panašaus dokumento sudarymu,

2.	atitinkamų PSO susitarimo memorandumo ar panašaus dokumento sudarymu,

3.	atitinkamų NRI bendru susitarimu dėl prielaidų, į kurias turi atsižvelgti PSO,

4.	PSO bendru darbu rengiant KPSNA,

5.	NRI kartu atliktu rezultatų tvirtinimu arba kolektyviniu prašymu PSO atlikti pakeitimus.

Kartu susitarus dėl prielaidų, kurios turi būti naudojamos atliekant KPSNA (pvz., kiek ir į kokius scenarijus reikia atsižvelgti) ir kartu atlikus modeliavimą gali gerokai sumažėti vėlesnių nesutarimų dėl skirtingų modeliavimo metodų taikymo ir dėl rezultatų. Reikėtų pažymėti, kad, nelygu nacionalinė praktika, valstybės narės taip pat gali įsitraukti į su perdavimo įrenginiais susijusį procesą, pavyzdžiui, į prielaidų arba rezultatų tvirtinimą (pvz., kai kurios valstybės narės patvirtina jų teritorijose veikiantiems PSO skirtus nacionalinius investicijų planus). Siūloma koordinuota KPSNA procedūra turėtų būti naudojama kaip orientaciniai metmenys, o prireikus turi būti galimybė veikti lanksčiai. Pavyzdžiui, valstybių narių grupė gali manyti, kad susitarimo memorandumai galėtų, užuot sutrumpinę, ištęsti deryboms reikalingą laiką, ir todėl laikyti juos nereikalingais arba gali nuspręsti, kad kai kuriuos veiksmus reikia vykdyti tuo pačiu metu.

Tarpvalstybinių elektros energijos gamybos jūroje projektų KPSNA atitinkamos valstybės narės gali atlikti kartu. Pirma, jos turėtų nuspręsti, kaip rengti bendrus modeliavimo skaičiavimus (pvz., tiesiogiai pačios, deleguoti savo atitinkamoms energetikos agentūroms, deleguoti atitinkamiems PSO arba konkurso tvarka įsigyti konsultavimo paslaugas). Tada jos turėtų drauge nuspręsti dėl per vertinimą naudotinų prielaidų (pvz., scenarijų ir galimo sausumos tinklo stiprinimo) ir pagal ankstesnį susitarimą kartu parengti KPSNA.

Tais atvejais, kai sudėtingi tarpvalstybiniai jūriniai projektai gali apimti ir hibridinės jungiamosios linijos projektą, ir jūrų atsinaujinančiųjų išteklių bendrą projektą, atitinkamos valstybės narės ir NRI turėtų užtikrinti abiejų projektų KPSNA tarpusavio derėjimą. Viena vertus, jos turėtų užtikrinti, kad abiejų projektų prielaidos būtų suderintos tarpusavyje, ir išvengti dvigubo sąnaudų ir naudos skaičiavimo. Kartu jos turėtų kuo labiau sumažinti vėlavimo riziką, ypač tais atvejais, kai nesutampa sprendimų dėl investavimo į atitinkamus projektus priėmimo laikas. Pavyzdžiui, galutinai nuspręsti dėl perdavimo įrenginio sąnaudų paskirstymo gali tekti anksčiau, jeigu jį priimti eksploatacijai užtruktų gerokai ilgiau nei jūros vėjo elektrinių parką. Jos taip pat gali nuspręsti abu projektų vertinimus integruoti į vieną visa apimantį vertinimą. Tačiau tokia prieiga visada turi sudaryti sąlygas skirti, viena, su infrastruktūra susijusius rezultatus, į kuriuos atsižvelgs NRI spręsdamos dėl tarpvalstybinio sąnaudų paskirstymo, ir, antra, sąnaudų ir naudos paskirstymo tarp valstybių narių tvarkai svarbią su gamyba susijusią informaciją, kad būtų galima priskirti statistinius duomenis apie atsinaujinančiųjų išteklių energiją ir paramai skirtas sąnaudas.

Energetinės salos yra kito tipo sudėtingi projektai, kuriems reikalingos didelės investicijos ir kurių projektų koncepcijos, nuosavybės struktūros ir finansavimo mechanizmai gali labai skirtis. Todėl energetinei salai skirtas procesas ir analizė turėtų būti nagrinėjami kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į jos charakteristikas.

ii. KPSNA scenarijai ir jautrumo analizės

Pagal TEN-E reglamento 16 straipsnio 4 dalį, projektų analizei naudotinuose scenarijuose turėtų būti atsižvelgiama bent į dešimties metų tinklo plėtros plano bendrus scenarijus. Naudojant dar kitus scenarijus gali padidėti patikimumas, nes būtų atsižvelgta į įvairius galimus ateities variantus, bet taip pat kiltų dubliavimosi su TYNDP scenarijais grėsmė, taigi pailgėtų modeliavimo laikas ir galbūt derybų išlaidos. TEN-E suteikia TYNDP bendrų scenarijų rengimo sistemą, užtikrinančią intensyvų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą ir aukštą jų vykdomos kontrolės lygį. Todėl nacionaliniai subjektai turėtų aktyviai prisidėti, kad scenarijų kokybė taptų aukšta, o pasitikėjimas jais didelis, ir taip iki minimumo sumažėtų papildomų scenarijų, kuriems reikia daug laiko (ir kurie kartais būna bergždi), poreikis.

Vietoj papildomų scenarijų gali būti taikomos TYNDP scenarijų jautrumo analizės, kaip veiksmingos, projektų vertinimų patikimumą dar labiau didinančios priemonės. Jas taikant vertinama, kaip keičiant pagrindinę prielaidą kinta projekto vertė, siekiant nustatyti, kurios prielaidos daro didžiausią poveikį KPSNA rezultatams. Kai atrodo, kad reikia papildomų su TYNDP nesusijusių scenarijų, pavyzdžiui, siekiant integruoti naują vietos informaciją, atsiradusią po TYNDP scenarijų parengimo, TEN-E reikalaujama, kad jie atitiktų Sąjungos 2050 m. poveikio klimatui neutralumo tikslą ir tarpinius energetikos ir klimato tikslus, taip pat, kad dėl jų vyktų tokio pat masto konsultacijos ir būtų vykdoma tokio paties lygio kontrolė, kaip ir dėl TYNDP scenarijų, ir kad juos įvertintų ACER.

iii. KPSNA priešingos padėties scenarijai

Rengdamos jūriniam projektui skirtą priešingos padėties scenarijų, valstybės narės ir (arba) NRI turėtų įvertinti ir susitarti, kokie labiausiai tikėtini derybų dėl projekto sąnaudų paskirstymo nesėkmės padariniai. Sutartas priešingos padėties scenarijus visada turėtų būti realistiškiausia projekto alternatyva. Pavyzdžiui, vertindamos perdavimo hibridinėmis jungiamosiomis linijomis projektą, dvi NRI paprastai gali manyti, kad labiausiai tikėtina hibridinės jungiamosios linijos plėtojimo alternatyva gali būti su artimiausiu krantu jungianti spinduliškoji linija. Tais atvejais, kai tarp šalių prekybos zonų gana dažnai fiksuojami dideli elektros energijos kainų skirtumai, tikėtina alternatyva gali likti tradicinė tiesioginė jungiamoji linija.

Be to, hibridinėmis jungiamosiomis linijomis prijungtam jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos bendram projektui gali būti tikslinga taikyti skirtingus priešingos padėties scenarijus. Labai dideliems gamybos projektams (pvz., susijusiems su energetine sala) arba projektams, kuriuos galima realizuoti tik atsiradus naujam pralaidumui per jungiamąsias linijas (taip pat žr. JBSNA skirtą priešingos padėties scenarijui skirtą skirsnį), priimtinos alternatyvos gali būti svarstyti spinduliškai prijungtą mažesnį jūros vėjo elektrinių parką arba nestatyti jokio jūros vėjo elektrinių parko, jei jį prijungti spinduliškai būtų per brangu.

iv. Prekybos zonų konfigūracija

Konkretaus projekto prekybos zonų konfigūracija gali daryti poveikį naudos pasiskirstymui tarp valstybių narių, taip pat tarp perdavimo tinklų plėtotojų ir vėjo elektrinių parkų plėtotojų. Todėl valstybės narės turėtų stengtis kuo anksčiau nustatyti projekto prekybos zonų konfigūraciją, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta per perdavimo ir gamybos projektų KPSNA ir būtų užtikrintas matomumas prieš rengiant aukcionus. Dėl projektų, kuriuos sudaro hibridine jungiamąja linija sujungti jūros vėjo elektrinių parkai, valstybės narės turėtų nagrinėti jūrų prekybos zonas, kaip patikimesnį modelį, kuris leidžia iki galo integruoti gamybą į Europos elektros energijos rinką.

III.b. Konkrečių projektų tarpvalstybinis išlaidų paskirstymas

Be ACER rekomendacijos dėl prašymų investuoti į BIP tvarkymo, reikėtų atsižvelgti į tam tikrus jūrinių perdavimo projektų ypatumus. Ypač hibridinės jungiamosios linijos yra susijusios su keliais keblumais, kurie gali turėti įtakos deryboms dėl investicinių sąnaudų paskirstymo. Tradicinės tiesioginės jungiamosios linijos padeda tarpvalstybiniu mastu nustatyti kainas ir taip optimizuoja energetikos sistemą kaip visumą. Hibridinės jungiamosios linijos papildomai gali integruoti labai didelius jūrų atsinaujinančiųjų išteklių pajėgumus ir iš esmės pakeisti regiono energijos rūšių derinį. Tikėtina, kad, palyginti su ankstesniais elektros energijos jungiamųjų linijų projektais, nauda pasijus ne tik priimančiosiose valstybėse narėse, bet ir kaimyninėse teritorijose.

Kad projektai išliktų patrauklūs, jie turėtų daryti bendrą grynąjį teigiamą poveikį socialinei ir ekonominei gerovei ir nė viena valstybė narė neturėtų patirti grynojo neigiamo poveikio. KPSNA, kuri rodo grynąjį neigiamą poveikį valstybei, priimančiai jūrinį projektą, gali būti kliūtis jo plėtrai. Konkretaus projekto tarpvalstybinis sąnaudų paskirstymas (KPTSP) yra TEN-E nustatyto struktūrinio proceso priemonė, padedanti NRI ir valstybėms narėms susitarti dėl investicinių sąnaudų paskirstymo. Kai prašoma dotacijų darbams pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę (EITP), bendro intereso projektuose ir abipusio intereso projektuose KPTSP yra būtinas, o kitais atvejais leidžiami kiti panašūs metodai (nebūtinai atitinkantys TEN-E reikalavimus). Turint omenyje dideles investicijų sumas ir santykinį hibridinės jungiamosios linijos projekto sudėtingumą, netaikyti paprastų naudai neproporcingų skirstymo koeficientų (angl. sharing keys) ir vengti KPTSP veikiausiai bus neperspektyvu, net kai šie metodai neprivalomi. KPTSP nėra (vien) reikalavimas galimai BIP ar AIP paraiškai dėl EITP finansavimo darbams, bet ir aiškią procedūrą ir konkrečius terminus turinti svarbi derybų priemonė, galinti palengvinti ir paspartinti derybas. Todėl KPTSP turėtų būti vertinamas kaip vienas iš argumentų už BIP arba AIP statusą, kuris padeda laiku sukurti tarpvalstybinę infrastruktūrą.

i. Reikšmingumo ribinė vertė grynojo teigiamo poveikio gavėjams

Kadangi KPTSP veda į privalomą sprendimą, kaip pasidalyti sąnaudas, tai nustatant valstybes nares, kurios dėl projekto įgyvendinimo patiria reikšmingą grynąjį teigiamą poveikį, reikia likti pragmatiškiems, tačiau esminių investicijų negalima palikti nepadengtų. Labiau tikėtina, kad nauda pasiskirstys regioniniu lygmeniu, todėl ribinės vertės, pagal kurią nustatomi hibridinių jungiamųjų linijų grynosios naudos gavėjai, gali reikėti mažesnės, negu tradicinių jungiamųjų linijų atveju. Į tai atsižvelgiant reikėtų apsvarstyti galimybę nustatyti mažesnę nei 10 % ribinę vertę.

ii. Ne priimančiųjų valstybių narių įnašai

Ne priimančiosios valstybės narės, kuri yra grynosios naudos gavėja, įnašas gali būti būtinas, kad projektas būtų patrauklus bankams, jei atrodo, kad priimančioji valstybė narė patirs grynąjį neigiamą poveikį. Iš esmės tokia naudą gaunanti valstybė narė turėtų prisidėti finansiškai, kad projektas būtų sėkmingas ir kad ji realiai gautų naudos savo teritorijoje. Praktiškai tai gali būti sudėtinga. Pavyzdžiui, ne priimančioji valstybė į procesą gali būti įtraukta per vėlai, todėl gali iškelti naujų klausimų dėl taikytų modelių bei jų rezultatų ir manyti, kad apskaičiuota nauda yra pernelyg miglota arba kad praktiškai keblu skirti tarpvalstybinį finansinį įnašą. Bet kuriuo atveju, kai ne priimančioji valstybė įtraukiama į projektą tik tada, kai prašoma įnašo, ji gali pasijusti projekte dalyvaujanti nepakankamai ir jos noras prisidėti gali būti ribotas. JBTSP turėtų padėti sumažinti su nesavalaikiu įtraukimu susijusią riziką.

Be to, derybose dėl investicijų paskirstymo tarpvalstybiniams projektams atitinkamos NRI turėtų susitarti dėl KPTSP ir prašymų investuoti. Kai NRI tai nepavyksta arba kai jos paprašo, sprendimą, užtikrinantį, kad procesas bus užbaigtas laiku, turėtų priimti ACER. Nors esama atvejų, kai pagal KPTSP skirti įnašus pavedama trečiajai šaliai, jų yra nedaug ir jie paprastai susiję su dujų infrastruktūra (9).

Ne priimančiųjų valstybių įnašas įmanomas, o tais atvejais, kai yra grynosios teigiamos naudos gavėjų ir laikoma, kad viena ar daugiau priimančiųjų valstybių narių patiria grynąjį neigiamą poveikį, galima pagrįstai tikėtis, kad būsimiems jūriniams projektams tų įnašų reikės. Kartu turėtų likti aišku, kad KPTSP yra tik priemonė. Siekiant užtikrinti derybų sėkmę ir maksimaliai sumažinti trintį, ypač kai nauda gaunama už priimančiųjų valstybių narių nacionalinių sienų, KPTSP tikslais būtų naudinga suderinti požiūrius, dėl principų susitariant iš anksto, iki konkrečių derybų pradžios. JBTSP ir ankstesnė KPTSP patirtis galėtų padėti suformuluoti tokius principus regioniniu lygmeniu. Be to, reikėtų apsvarstyti papildomas bendradarbiavimo paskatas siekiant padidinti ne priimančiųjų valstybių narių pasirengimą dalyvauti investuojant į projektą.

III.c. Kitos, su KPTSP nesusijusios priemonės

Svarstant KPTSP papildantį modelį ir priemones reikėtų rūpestingai atsižvelgti į praktinį keblumą perkelti infrastruktūros sąnaudas reguliuojamoms organizacijoms ne priimančiosiose valstybėse. Kita vertus, skirtinguose Europos regionuose bendradarbiavimo praktika ir jūriniai užmojai skiriasi. Todėl, esant regioniniams skirtumams, susitarimai dėl papildomos sąnaudų pasidalijimo tvarkos gali būti skirtingi. Aukšto lygio grupės galėtų būti naudingos platformos diskusijoms, ar ir kokio tipo priemonės galėtų būti svarstomos jų regionuose įgyvendinamiems projektams.

Būtų galima atidžiau nagrinėti dviejų tipų papildomas priemones: priemones, padedančias iki galo išnaudoti KPTSP, ir nuolatiniam finansavimo deficitui padengti skirtas priemones.

i. Priemonės, padedančios perdavimo projektams KPTSP priemonę išnaudoti iki galo

Perkrovos pajamų skirstymo koeficientai (angl. sharing keys)

KPTSP atliekamas tuo metu, kai susitariama dėl galutinio sprendimo investuoti į tarpvalstybinį projektą. Eksploatuojant atitinkamą įrenginį, gaunamos perkrovos pajamos ir jos paskirstomos pagal sutartą metodiką ir taikant skirstymo koeficientus. Perkrovos pajamų skirstymas paprastai atspindi standartinį penkiasdešimt ir penkiasdešimt skirstymo koeficientą arba kitus specifinius skirstymo koeficientus, atspindinčius nuosavybės arba investicijų lygį. Būsimiems jūros hibridinių jungiamųjų linijų projektams taikyti, kaip derybų priemonę, greta nuosavybės ir (arba) investicijų lygių, tokius specifinius skirstymo koeficientus apskritai gali būti nelabai veiksminga, nes gali išaugti netikrumas dėl perkrovos pajamų generavimo, pavyzdžiui, lygiagretūs perdavimo projektai gali vienas kitam daryti išstumiamąjį poveikį. Vis dėlto kurios nors NRI gali norėti susitarti dėl skirtingų konkrečių skirstymo koeficientų, atspindinčių projekto poreikius (pvz., numatomas OPEX išlaidas), kai tai atitinka ES taisykles ir metodiką.

Projektų grupavimas

Sujungus į grupę vienas kitą papildančius projektus, kurie pasižymi panašiu rizikos lygiu (pvz., jie numatomi priimti eksploatacijai tuo pačiu arba panašiu laiku), derybų sandorių išlaidos gali gerokai sumažėti. Toks grupavimas, pavyzdžiui, kelių to paties regiono hibridinių jungiamųjų linijų arba hibridinių jungiamųjų linijų ir sausumos jungčių sustiprinimo, kurio reikia, kad jūroje pagaminta elektros energija pasiektų tam tikrą paklausos centrą, gali užtikrinti, kad tarpusavyje susieti projektai bus vertinami kartu. Tai gali padėti sumažinti neapibrėžtumą, jei projektai, kurie vienas kitam daro poveikį, modeliuojami kartu ir jei sudaromi susitarimai, kuriuose atsižvelgta į platesnį vaizdą, galbūt sumažinant tarpvalstybinių finansinių sandorių (pvz., pagal KPTSP) poreikį, tuo tikslu atliekant projektų sąnaudų ir naudos užskaitą ir įgalinant įnašus natūra – lygiagrečiai vykdomomis investicijomis, kurios naudingos visiems dalyvaujantiems subjektams. Norint, kad valstybės narės jūrinius užmojus įgyvendintų laiku, didelius infrastruktūros projektus reikia plėtoti lygiagrečiai, o tai palengvinti gali projektų grupavimas. JBTSP gali padėti nustatyti racionalius grupavimo variantus.

Ex post sąlygos

KPTSP galėtų apimti iš anksto sutartas sąlygas, kuriomis galima tam tikra korekcija (pvz., iš dalies pakeisti perkrovos pajamų skirstymo koeficientą) arba finansinis sandoris, t. y. jei iš esmės pasikeistų sąlygos, palyginti su tomis, kurios vertintos per sąnaudų paskirstymo etapą. Vis dėlto praktiškai gali būti keblu įgyvendinti tokias sąlygas, nesukeliant naujos rizikos projektui, todėl, jei pasirenkama ši galimybė, turėtų būti iš anksto nustatyti aiškūs principai.

Naujoviški susitarimai dėl planavimo ir nuosavybės modelių

Valstybės narės ir operatoriai skirtinguose regionuose galėtų svarstyti novatoriškus nuosavybės santykius, pavyzdžiui, bendrą nuosavybę įsteigus regionines jūrinio perdavimo organizacijas, atsakingas už jūrų baseino planavimo veiklą ir atitinkamų tarpvalstybinių jūrinių tinklų projektų plėtrą. Viena vertus, tokioms organizacijoms sukurti ir sąnaudų pasidalijimo tvarkai nustatyti reikėtų pradinių pastangų, kurios gali reikšti nemažas investicijas. Kita vertus, jos būtų naudingos vidutinės trukmės laikotarpiu, nes sumažintų sandorių išlaidas ir derybų nesėkmės riziką, nes atitinkami subjektai jau būtų organizacijos savininkai, todėl visada dalyvautų rengiant tarpvalstybinių projektų koncepciją ir juos plėtojant. Bendrą nuosavybę galėtų būti lengviau įgyvendinti sukuriant regionines reguliuojamo turto bazės sistemas. Be to, tokios organizacijos neturėtų įtakos jūrinių tinklų sistemos eksploatacijai, nes už ją galėtų likti atsakingi paskirtieji PSO.

Siekiant skatinti jūrinės infrastruktūros plėtrą, taip pat būtų galima svarstyti alternatyvias nuosavybės struktūras. Pavyzdžiui, esant kelių projektų grupei, atitinkami subjektai galėtų susitarti dėl kryžminės nuosavybės, t. y. šalis, kuri yra grynoji energijos importuotoja, įsigytų dalį jūrinio perdavimo įrenginio, ir atvirkščiai. Tai gali padėti sustiprinti atitinkamų konkretaus regiono subjektų interesą užtikrinti, kad visi atitinkami projektai būtų įgyvendinami taip, kaip planuota, ir kad nauda būtų gaunama tokia, kokia numatyta vertinime, mažinant riziką ir sukuriant abipusę naudą.

Taip pat būtų galima sustiprinti regioninį jūrų planavimą (bet ne plėtrą), pavyzdžiui, pavesti atitinkamiems regioniniams koordinavimo centrams naujas regioninio planavimo užduotis.

Elektros energijos gamybos jūroje prijungimo prie tinklo mokesčių suderinimas

Dėl to, kad jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos projektams taikomi skirtingi prijungimo prie tinklo apmokestinimo modeliai („seklieji“ arba „gilieji“), atsinaujinančiųjų išteklių plėtotojams būti sudėtinga teikti konkursinius pasiūlymus, o valstybėms narėms ir (arba) nacionalinėms reguliavimo institucijoms gali tapti kebliau diskutuoti dėl KPTSP. Būtų galima svarstyti galimybę suderinti regioninius prijungimo mokesčius jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams, atsižvelgiant į principus – atspindėti patirtas infrastruktūros sąnaudas ir nediskriminuoti tinklo mokesčių srityje.

Regioniniai derybų šablonai

Galėtų būti parengti regioniniai šablonai, rodantys bendruosius principus, kurių reikia laikytis pereinant nuo JBTSP prie konkrečių projektų vertinimų ir derybų, tačiau jie turėtų likti tik diskusijų pradžią palengvinančia informacinio pobūdžio priemone, o realios derybos dėl projektų visada turėtų vykti lanksčiai.

ii. Nuolatiniam finansavimo deficitui padengti skirtos priemonės

a) Elektros energijos gamyba jūroje

Daugiametės perspektyvos statistinio energijos perdavimo produktai, iš dalies susieti su jūra

Susitarimai dėl statistinio perdavimo gali būti sudaryti dėl praėjusių ar einamųjų metų, kitų metų (angl. year-ahead) ar ateinančių metų (ateities produktai). Ateities produktai gali būti ypač aktualūs kaip parama šiuo metu svarstomiems jūriniams projektams: priimančioji valstybė narė gali užsitikrinti papildomą finansavimą savo jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektui įgyvendinti, taip padengdama likusį struktūrinį pagalbinių išlaidų deficitą, o perkančioji valstybė narė gali užsitikrinti būsimus statistinius perdavimus ir remti su jūrine energija susijusius politikos tikslus. Į susitarimus dėl statistikos taip pat gali būti įtrauktos lėšų, gautų mainais už statistinius perdavimus, naudojimo sąlygos, pavyzdžiui, gali būti nurodyta, kad pervestas sumas reikia skirti su atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektu susijusiems jūriniams tinklams|. Tokia sąlygų kėlimo praktika jau taikyta anksčiau atliekant statistinius perdavimus.

ES parama

Atsinaujinančiosios energijos finansavimo mechanizmas (AEFM) suteikia galimybę valstybėms narėms pasiekti savo nacionalinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies atskaitos taškus tarpvalstybinio bendradarbiavimo būdu. Jis leidžia rengti konkursus dėl paramos naujiems atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams ES, kurie naikins atotrūkį nuo Sąjungos atsinaujinančiųjų išteklių energijos orientacinės trajektorijos arba tiesiog paspartins diegimą. Prisidedančios šalys savo noru dalyvauja mechanizme finansiškai: jų mokėjimas siejamas su naujais atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektais, kurie priimančiųjų valstybių narių teritorijoje vykdomi pagal Komisijos surengtą konkursą, taip sumažinant dalyvaujančių valstybių narių administracines išlaidas (10) ir didinant diegimo efektyvumą bei visuomenės pritarimą, nes tarpvalstybiniai finansiniai įnašai susiejami su konkrečiais atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektais. Per AEFM galima pareikšti norą remti tam tikros rūšies technologiją (pvz., jūrų atsinaujinančiųjų išteklių) ir, nors šiuo metu to nėra, galima nurodyti agregavimo lygius (pvz., skirtingiems jūrų baseinams). Jei panaši sistema bus atnaujinta pagal 2040 m. ir vėlesnio laikotarpio tikslus, jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams, kuriems reikia paramos, AEFM galėtų būti ypač naudingas. Tam labiausiai galėtų tikti elektros energijos gamybos jūroje pajėgumai, kurie, kaip nustatyta, yra neįgyvendinami be bendradarbiaujamojo investavimo sistemų.

Be to, tarpvalstybiniams atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams remti gali būti panaudota iki 15 proc. viso energetikai skirto Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) biudžeto, jei jie grindžiami bendradarbiavimo susitarimu pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą. Be REFM ir EITP, yra ir kitų priemonių (11): Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) ir Modernizavimo fondas (tačiau ne vien jie).

b) Jūrinės energijos perdavimas

Regioninės perkrovos pajamų taupomosios sąskaitos būsimoms investicijoms

Perkrovos pajamos turi būti naudojamos Elektros energijos reglamente (ES) 2019/943 nustatytiems prioritetiniams tikslams, vienas kurių yra tarpvalstybinį pralaidumą didinančių investicijų padengimas. Biržose rinkoje gaunamos perkrovos pajamos yra nedidelės, palyginti su bendrais investicijų į jūrinę infrastruktūrą poreikiais, o plėtojant jūrinius tinklus regioninių perkrovos pajamų absoliuti suma didės.

Reikėtų apsvarstyti regioninius modelius, kaip dalį gaunamų perkrovos pajamų sutelkti specialiose sąskaitose ir panaudoti naujiems projektams, teikiantiems platesnę naudą regione, reikalingų investicijų daliai padengti. Pagal Elektros energijos reglamento 19 straipsnį, įplaukos iš perkrovos pajamų neturėtų būti naudojamos tinklo tarifams mažinti, nebent prioritetiniai tikslai jau pasiekti ir likusi pajamų dalis pervedama į atskirą vidaus sąskaitos eilutę ir ten laikoma tol, kol ją bus galima panaudoti prioritetiniams tikslams. Todėl įgyvendinti tokias nuostatas galėtų padėti regioninė taupomoji sąskaita. Ją būtų galima naudoti tikslingai, pavyzdžiui, siekiant spręsti tik priimančiosios valstybės narės patiriamą grynojo neigiamo poveikio problemą, kurią kelia BIP ir AIP statusą turintys projektai. Regioninės taupomosios sąskaitos padėtų šalinti investicijų deficitus, kuriuos visą laiką sunku užpildyti, ir kartu nepriklausyti vien nuo to, ar prieinamos ES arba kitos lėšos. Tuo tikslu NRI (ir PSO) regione turėtų glaudžiai koordinuoti planavimą, sąnaudų ir naudos nustatymą ir sąnaudų pasidalijimo tvarką. Argumentai dėl regioninių taupomųjų sąskaitų galbūt galėtų būti svarstomi kartu su poreikio tobulinti regioninio planavimo ir nuosavybės modelius vertinimais.

ES parama

Pirmuose ONDP ENTSO-E apskaičiavo (12), kad bendros kapitalo sąnaudų investicijos Europos jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumams sujungti 2025–2050 m. sieks apie 400 mlrd. EUR (13). Tai leistų kasmet tiekti 1 600 TWh švarios energijos Europos vartotojams, o Europos energetikos sistemoje jūros vėjo energija taptų trečiuoju energijos šaltiniu.

Tarpvalstybinių jūrinės infrastruktūros projektų, ypač tų, kuriems suteiktas BIP ar AIP statusas, rengėjai turėtų kartu su Europos investicijų banku išnagrinėti, ar jų projektams gali būti sudarytos konkurencingos finansavimo sąlygos (14).

Galiausiai Europos infrastruktūros tinklų priemonė (EITP) gali duoti lemiamą postūmį keletui didelio užmojo tarpvalstybinių jūrinės infrastruktūros projektų, kuriems suteiktas BIP ar AIP statusas. Konkrečiai, EITP įnašas gali būti labai veiksmingas padengiant dalį grynojo neigiamo poveikio, kurį patiria priimančioji valstybė narė. Pagal dabartinę daugiametę finansinę programą (DFP) EITP-E 2021–2027 m. numatytas 5,84 mlrd. EUR biudžetas, kurio lėšomis gali būti tinkami finansuoti įvairių kategorijų infrastruktūros BIP ar AIP, įskaitant elektros perdavimo tinklus, jūrinius tinklus, išmaniuosius elektros tinklus, išmaniuosius dujų tinklus, CO2 infrastruktūrą ir vandenilio infrastruktūrą, taigi, palyginti su nustatytais poreikiais, jis gana mažas.

(1) https://energy.ec.europa.eu/topics/markets-and-consumers/actions-and-measures-energy-prices/repowereu-2-years_en

(2) Direktyva (ES) 2023/2413.

(3) COM(2024) 63 final.

(4) https://energy.ec.europa.eu/news/member-states-agree-new-ambition-expanding-offshore-renewable-energy-2023-01-19_en

(5) Komisijos pranešimas: Gairės dėl sąnaudų ir naudos pasidalijimo vykdant tarpvalstybinio bendradarbiavimo atsinaujinančiosios energijos srityje projektus. Europos Komisija (europa.eu).

(6) https://acer.europa.eu/sites/default/files/documents/Recommendations/ACER_Recommendation_02-2023_CBCA.pdf

(7) https://energy.ec.europa.eu/topics/infrastructure/high-level-groups_en

(8) SWD(2020) 273 final.

(9) Pvz., dėl elektros energijos LT-PL jungiamosios linijos „LitPol Link“ ACER padarė išvadą, kad kompensacijos iš ne priimančiųjų valstybių nereikėjo. Dėl Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio jungiamosios linijos GIPL ACER padarė išvadą, kad grynosios teigiamos naudos gavėjos (LT, LV, EE) turėtų skirti kompensaciją Lenkijai, nes laikoma, kad priimančioji valstybė narė patiria grynąjį neigiamą poveikį.

(10) Tiesa, jam gali kilti praktinių sunkumų tam tikrose nacionalinėse jurisdikcijose, kuriose šiuo metu gali būti draudžiama deleguoti konkursų vykdymą.

(11) https://energy.ec.europa.eu/topics/renewable-energy/financing/eu-funding-offshore-renewables_en

(12) https://eepublicdownloads.blob.core.windows.net/public-cdn-container/tyndp-documents/ONDP2024/web_entso-e_ONDP_PanEU_240226.pdf

(13) Įskaitant Norvegiją ir Didžiąją Britaniją, bet be spinduliškųjų jungiamųjų linijų.

(14) https://www.eib.org/attachments/lucalli/20230107_cross_border_infrastructure_projects_en.pdf