1.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat teisinio saugumo principas

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas prašo grąžinti sumas, sudarant su verslininku sutartį sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri jau sumokėjus tas sumas priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga, senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai šis teismo sprendimas tapo galutinis, su sąlyga, kad verslininkas turi galimybę įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie atitinkamos sąlygos nesąžiningumą prieš paskelbiant tą galutinį teismo sprendimą.

2.

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri jau sumokėjus šias sumas buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo ankstesnės datos, kurią nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas skirtingose bylose paskelbė sprendimus, kuriuose tą šios sutarties sąlygą atitinkančios standartinės sąlygos pripažintos nesąžiningomis.

3.

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasidėtų tą dieną, kurią Teisingumo Teismas paskelbė tam tikrus sprendimus, kuriuose iš esmės patvirtino, kad Sąjungos teisę atitinka ieškinių dėl grąžinimo senaties terminai, jeigu jais paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.