Pranešėjas Csaba BORBOLY (RO/EPP), Hargitos regiono tarybos pirmininkas, Rumunija

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

1.

siūlo idėją kuriuos nors metus paskelbti Europos kaimo vietovių metais, daugiausia dėmesio skiriant šių vietovių kultūrinei ir kūrybinei vertei;

2.

laikosi nuomonės, kad specifinės kaimo vietovių tradicijos padeda išlaikyti tvirtą žemės, kraštovaizdžio, ekonomikos ir aplinkos ryšį, ypač atokiose kaimo arba kalnuotose vietovėse, todėl mano, kad taip pat turėtų būti pripažįstama bei remiama kaimo vietovių etninė įvairovė, kaip, pavyzdžiui, vietos gyventojų ir kitų kalbinių ar tautinių mažumų atveju;

3.

pabrėžia, kad kaimo vietovėse gyvenančios mažumos ir įvairios etninės grupės yra nepaprastai svarbios šių vietovių tvarumui, o jų kultūra, tradicijos, paveldas ir gyvenimo būdas praturtina ne tik Europą, bet ir prisideda prie jos kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, ekonomikos, kultūros ir socialinės sanglaudos;

4.

yra įsitikinęs, kad kultūrinė veikla ir kultūros paveldas yra socialinės sanglaudos ir gyvenimo kokybės kaimo vietovėse varomoji jėga, atverianti darnaus vystymosi, darbo vietų kūrimo ir sinergijos su kita veikla galimybes, ypač regionuose, susiduriančiuose su specifiniais iššūkiais, pavyzdžiui, atokiausiuose regionuose ir kitose atokiose vietovėse, kalnuotose vietovėse arba vietovėse, kurioms gresia gyventojų skaičiaus mažėjimas;

5.

teigia, kad stiprinant kaimo vietovių atsparumą ir apskritai vykdant kaimo plėtrą, ateityje planuose ir paramos priemonėse daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama kultūros ir kūrybos sektoriams bei pramonei, nes tai padeda sujungti vietos kaimo kultūrą ir kūrybiškumą;

6.

apgailestauja, kad nepaisant sėkmingos Europos piliečių iniciatyvos „Minority SAFEpack“, Europos Komisija atsisakė į darbotvarkę įtraukti vietinių tautinių mažumų klausimą ir inicijuoti teisės aktus;

7.

pabrėžia, kad kultūrinės veiklos lygis ir apimtis yra glaudžiai susiję su pilietinių vertybių supratimu ir pripažinimu ir europinės tapatybės kūrimu visuose regionuose ir tam daro neabejotinai didelę įtaką, todėl reikia sąmoningiau remti kultūros ir kūrybos sektorius bei pramonę kaimo vietovėse;

8.

pažymi, kad Europoje reikia rinkti su kultūra susijusius duomenis, teikiamus NUTS 3 lygiu, siekiant padėti vietos lygmeniu priimti sprendimus ir planuoti tolesnę veiklą, taip pat įvertinti daugiaaspektį kultūros politikos, kuria remiamos kaimo vietovės, poveikį, nes trūkstant šių konkrečių duomenų gali kilti abejonių dėl pastangų, dedamų naujajai Europos kaimo kultūros politikai įgyvendinti;

9.

pakartoja, kad visos kaimo vietovėms skirtos intervencinės priemonės, kurių imamasi visais valdymo lygmenimis, turėtų būti pagrįstos įrodymais ir kad šie įrodymai, atsižvelgiant į šios srities ypatumus, turėtų apimti ne tik kiekybinių duomenų rinkimą ir analizę, bet ir kokybinius duomenis bei jų analizę;

10.

patvirtina, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį organizuojant, finansuojant ir remiant kultūrą kaimo vietovėse. Kai kuriose teritorijose, atsižvelgiant į ekonomikos nuosmukį ir krizę kaimo vietovėse, jos suteikia paskutinę galimybę vykdyti tokią veiklą, ypač ten, kur vietos bendruomenės nėra pasiturinčios. Todėl turėtų būti remiamos vietos ir regionų valdžios institucijų pastangos skiriant pakankamą finansavimą iš ES fondų ir nacionalinių biudžetų ir vengiant bet kokio lėšų mažinimo šioje srityje;

11.

pabrėžia, kad kaimo kultūra atlieka svarbų vaidmenį išsaugant ir puoselėjant kultūrinius kraštovaizdžius, biologinę įvairovę ir tradicines vertybes ir kad kai kurios kaimo vietovės, kuriose yra didelių gamtinių vertybių, sudaro specifines biokultūrines zonas, kuriose aplinka ir vietos ekonomika tvariai egzistuoja kartu, kaip įprasta šių bendruomenių kultūroje ir tradicijose;

12.

pabrėžia, kad glaudesnis kaimo vietovių bendradarbiavimas turėtų neapsiriboti žemės ūkio, ekonomikos ir kaimo valdymo klausimais siekiant išnaudoti kultūra grindžiamos kaimo plėtros potencialą, kad kaimo vietos ir regionų valdžios institucijos ir kiti subjektai galėtų pasinaudoti geriausia Europos praktika ir kuo geriau išnaudoti savo galimybes;

13.

tikisi, kad, vykdant kultūros vertybėmis grindžiamą kaimo plėtrą, stiprinant vietos ekonomiką pasitelkiant kultūros ir kūrybos sektorius bei pramonę, taip pat puoselėjant kaimo tapatybę ir pasididžiavimo jausmą, naujoji Europos kaimo kultūros politika galėtų padėti kovoti su demografiniu nuosmukiu kaimo vietovėse, kad šios vietovės taptų patrauklios gyventi ir dirbti tiek vietos, tiek miesto jaunimui;

14.

ragina sukurti Europos kaimo kultūros erdvės rėmimo ir skatinimo sistemą, pasinaudojant patirtimi, įgyta įgyvendinant Europos kultūros sostinės iniciatyvą;

15.

ragina valstybes nares, deramai atsižvelgiant į papildomumo, subsidiarumo ir teritorinio požiūrio principus, stiprinti savo veiksmus šioje srityje įgyvendinant, remiant ir koordinuojant priemones, kad būtų suformuotas strateginis Europos požiūris į kultūros politiką kaimo vietovėse;

16.

pakartoja, kad pritaria ilgalaikei ES kaimo vietovių vizijai iki 2040 m., pagal kurią bus remiama teritorinė sanglauda ir suteikiama naujų galimybių pritraukti novatoriškas kultūros ir kūrybines industrijas, sudaryti sąlygas vykdyti meninę ir kultūrinę veiklą, skatinti kultūrinių kraštovaizdžių atkūrimą, užtikrinti geresnę kultūros infrastruktūrą ir paslaugas ir kuo geriau išnaudoti kultūrinius ir ekonominius kaimo vietovių pranašumus;

17.

ragina Komisiją, derinant veiksmus su valstybėmis narėmis ir vietos bei regionų valdžios institucijomis, užtikrinti, kad ilgalaikės kaimo vietovių vizijos iniciatyva apimtų įgyvendinamus sprendimus ir paramos priemones, skirtus spręsti iššūkius, su kuriais kultūros ir kūrybos sektoriai bei pramonė susiduria kaimo vietovėse;

18.

atsižvelgdamas į jų potencialą pakeisti gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją ir suteikti su žaliuoju kursu susijusių socialinių ir ekonominių galimybių, laikosi nuomonės, kad socialinis ir kultūrinis gyvybingumas, taip pat visuotinės svarbos socialinių ir kultūrinių paslaugų inovacijos yra vienos iš strategiškai svarbiausių sričių, kuriose pagal Kaimo paktą turėtų būti plėtojamas vietos ir regionų bendradarbiavimas;

19.

pabrėžia, kad įgyvendinant nacionalines, regionines, kaimo ir vietos strategijas, apimančias kultūros, kūrybiškumo ir meno aspektus, labai prisidedama prie geresnės gyvenimo kokybės regionuose ir miestuose, nes stiprinamas bendrumo ir priklausymo jausmas, kultūrų įvairovė, demokratija, dalyvavimas ir kultūrų dialogas;

20.

atkreipia dėmesį į Europos kultūros maršrutus, kurie driekiasi tiek pavienių šalių, tiek tarpvalstybinėse teritorijose ir, dalyvaujant visuomenei ir visiems atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, svariai prisideda prie vietos ir regionų kultūros vertybių sklaidos, taip pat skatina pažinti mažiau žinomus regionus, remti užimtumą, darbo vietų kūrimą ir verslo veiklą kaimo vietovėse;

21.

dar kartą patvirtina, kad RK gali atlikti strateginį vaidmenį teikdamas pasiūlymus ir rengdamas priemones, kuriomis būtų vis labiau stiprinama parama kultūros politikai kaimo vietovėse, ir prašo savo atstovų vertingai prisidėti apibrėžiant RK poziciją, kuria būtų dar kartą patvirtinta lemiama šios politikos svarba ES socialiniam ir ekonominiam vystymuisi;

22.

šiuo požiūriu primena, kad kaimo vietovių ateitis priklauso nuo to, ar pavyks jose išlaikyti jaunimą kaimo vietovėse ir pritraukti kitų jaunuolių, kurie ten siektų savo gyvenimo tikslų; todėl ieškant būdų, kaip išspręsti kaimo vietovėse kylančius iššūkius, būtina aktyviai įtraukti jaunuolius, kurti forumus ir skatinti jaunimo tarybas, kur jie galėtų dalytis idėjomis, ir remti jaunimo iniciatyvas kaimo vietovėse;

23.

pabrėžia esminį kaimuose gyvenančių šeimų vaidmenį išsaugant tradicijas, perteikiant vertybes ir užtikrinant nuolatinį gyvenimo kaimo vietovėse gyvybingumą, ir pripažįsta, kad šių vietovių stabilumas ir augimas labai priklauso nuo šeimos vienetų gerovės ir tvarumo, todėl pabrėžia, kad reikia skubiai padėti stiprinti kaimo šeimas pasitelkiant įtraukų dialogą, remiant atitinkamas asociacijas ir vykdant tikslinę politiką, įskaitant šeimai palankią politiką, kuria siekiama didinti kaimo bendruomenių tvirtumą ir tvarumą;

24.

pabrėžia, kad būtina skubiai spręsti kartų kaitos žemės ūkyje klausimą, todėl svarbu remti jaunimo ir kaimo moterų įtrauktį į žemės ūkio sektorių ir užtikrinti ūkių nuosavybę; taigi pritaria Komisijai, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas jaunuolių ir moterų poreikiams, siekiant paskatinti juos likti kaimo vietovėse;

25.

primena, kad miškai ir Europos miškininkystės sektorius atlieka lemiamą vaidmenį formuojant ir išlaikant kraštovaizdžius, iš esmės prisideda prie biologinės įvairovės ir kitų ekosisteminių paslaugų išsaugojimo ir kad pagal 2030 m. miškų strategiją pripažįstamas svarbus miškų, miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės vaidmuo įgyvendinant Europos žaliojo kurso ir kultūros politikos tikslus. Miškų gaisrai ir kiti sukrėtimai, pavyzdžiui, vėtros ir kenkėjai, kelia didelę grėsmę kaimo vietovėms; su jais reikia ryžtingai kovoti skatinant atsparų kraštovaizdį ir miškininkystės ekonominę veiklą;

Valdymas

26.

atkreipia dėmesį į daugiapakopio valdymo vertę ir svarbą, nes toks valdymas padeda, be kita ko, kaimo vietovėse skleisti geriausią kultūros politikos praktiką, plėtoti dalyvaujamąją demokratiją, stiprinti tarpusavio mokymąsi, skatinti naujas partnerystės ir dialogo formas, taip pat užtikrinti su kultūra ir kultūros paveldu susijusios sektorių politikos veiksmingumą ir nuoseklumą;

27.

pakartoja, kad vietos ir regionų subjektų dalyvavimas šioje valdymo struktūroje bus labai svarbus siekiant pritaikyti veiksmus prie kaimo vietovių poreikių ir reikalavimų, itin daug dėmesio skiriant toms vietovėms, kuriose mažėja gyventojų skaičius arba kyla demografinių ar su aplinka susijusių pavojų;

28.

palankiai vertina didesnę paramą tokioms principu „iš apačios į viršų“ grindžiamoms iniciatyvoms, kaip bendruomenės inicijuota vietos plėtra, pagal kurią apibrėžiamas vietos veiklos grupių vaidmuo, ir „pažangieji kaimai“, ir ragina toliau naudotis patirtimi, įgyta įgyvendinant šias programas ir strategijas;

29.

siūlo pradėti įgyvendinti Europos iniciatyvą, panašią į „pažangiųjų kaimų“ iniciatyvą, pagal kurią būtų tikslingai remiami kaimo kultūros ir kūrybos sektoriai bei pramonė ir atgaivinamas kultūros paveldas, kartu užtikrinant ES fondų paramą vykdant bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą, kad nė vienoje kaimo vietovėje nepritrūktų paramos privačių subjektų ir bendruomenės iniciatyvoms šioje srityje;

30.

atkreipia dėmesį į tai, kad paminklai ir apskritai architektūros paveldas ne visada yra saugomi ir kad jų atnaujinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos tiek kaimo bendruomenėms, tiek vietos ekonomikai, kartu taip pat mažinant anglies pėdsaką, todėl kaimo plėtra ir strateginis planavimas turi būti vykdomi skiriant dėmesio ir paveldui;

31.

pabrėžia, kad kultūros politika kaimo vietovėse turėtų tapti neatsiejama sanglaudos politikos dalimi ir padėti užtikrinti sąveiką su esamomis priemonėmis, pavyzdžiui, bendruomenės inicijuota vietos plėtra; atlikdamos šį darbą, visais lygmenimis veikiančios Vyriausybės ir institucijos į savo programavimą turėtų prasmingai įtraukti vietos veiklos grupes;

32.

pabrėžia, kad vietos bendruomenėse taikomas dalyvavimu grindžiamas požiūris yra geriausias būdas užtikrinti glaudžią vystomojo darbo ir investicijų į kultūrą sąsają su vietos poreikiais ir prioritetais;

33.

mano, kad gebėjimas imtis veiksmų ir keisti padėtį priklauso nuo to, ar gerai suprantame kaimo vietovėse kylančius iššūkius, taip pat nuo bendros atsakomybės ir pasitikėjimo juos įveikiant;

34.

tvirtai pasisako už tai, kad įgyvendinant kultūros politiką vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip arčiausiai piliečių ir vietos teritorijų esančios institucijos, atliktų vieną iš pagrindinių vaidmenų, ir pritaria integruotų valdymo sistemų, grindžiamų teritoriniais tinklais ir sistemomis, kūrimui;

Kultūros ir kūrybos sektoriai bei pramonė kaimo vietovėse

35.

pabrėžia būtinybę užtikrinti visiems kultūros vertybių ir paslaugų prieinamą mažinant miesto ir kaimo vietovių, turtingųjų ir nepasiturinčiųjų, jaunų ir vyresnio amžiaus asmenų, taip pat mažumų, marginalizuotų grupių bei neįgaliųjų, imigrantų ir pabėgėlių bendruomenių galimybių jomis pasinaudoti skirtumus;

36.

ragina kultūros paslaugas decentralizuoti, tarpusavyje susieti ir organizuoti taip, kad žmonės galėtų jomis naudotis netoli savo gyvenamosios vietos;

37.

ragina užtikrinti kultūros prieinamumą visų amžiaus grupių žmonėms tiek fiziškai vietoje, tiek nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, plėtojant bendruomenių centrus, kuriuose būtų teikiamos įvairios prieinamos ir įtraukios paslaugos – nuo bibliotekų iki socialinio bei savanoriško darbo;

38.

mano, kad kultūrinė veikla padeda gerinti marginalizuotų gyventojų grupių gyvenimo sąlygas kaimo vietovėse ir didinti šioms grupėms priklausančių vaikų ir jaunuolių gyvenimo perspektyvas;

39.

mano, kad vadovaujantis principu „nė vieno nepalikti nuošalyje“ reikia imtis konkrečių priemonių kaimo vietovėse kurti vadinamąsias kultūrinių inovacijų ekosistemas, kuriose būtų suteikiama galimybių verslininkams ir labai mažoms kaimo įmonėms bei MVĮ, skatinant šias mažas kaimo įmones įsitraukti į kultūros ir kūrybos sektorius bei pramonę;

40.

pabrėžia, kad svarbu plėsti skaitmeninę infrastruktūrą, kad menininkai ir kiti kultūros darbuotojai galėtų gyventi ir dirbti kaimo vietovėse;

Vietos ir regionų valdžios institucijų galimybės ir iššūkiai

41.

siūlo dar labiau pabrėžti pagrindinį vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį skatinant ir puoselėjant meninį ir kultūrinį kaimo bendruomenių gyvenimą ir ragina stiprinti šių institucijų dalyvavimą įgyvendinant atitinkamas programas;

42.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas pripažinti, kad kultūros infrastruktūra kaimo vietovėse yra svarbus socialinės sanglaudos ir darnaus vystymosi veiksnys, ir plėtoti darnaus judumo formas (pvz., viešąjį transportą, dviračių takus, pėsčiųjų maršrutus ir vidaus vandenų kelius), kurios suteiktų galimybių lankytojams mėgautis kultūros objektais kaimo vietovėse, tačiau darytų kuo mažesnį poveikį aplinkai;

43.

rekomenduoja sistemingai konsultuotis su vietos ir regionų valdžios institucijomis rengiant, įgyvendinant ir valdant priemones, skirtas kultūros ir kūrybos sektoriams visoje Europoje finansuoti, itin daug dėmesio skiriant kaimo vietovėms;

44.

primygtinai ragina Komisiją vietos ir regionų valdžios institucijoms teikti finansinę ir techninę paramą, siekiant didinti informuotumą apie galimą kultūros ir kūrybos sektorių bei pramonės naudą regionų ir vietos vystymuisi, įskaitant ir socialinės ekonomikos sektorių;

45.

ragina įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas ir kultūros subjektus į infrastruktūros ir teritorijų planavimo procesą, nes taip bus užtikrinta, kad menas ir kultūra bus aptariami dialoge apie infrastruktūrą ir teritorijos organizavimą;

46.

ragina teikti pakankamą techninę paramą kaimo vietovių vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimams stiprinti, nes jos turi mažiau planavimo įgūdžių – ypač ilgalaikių strategijų srityje – ir galimybių gauti ir naudoti ES lėšas;

47.

pabrėžia, kad reikia didinti sąmoningumą ir įgalinti vietos ir regionų valdžios institucijas apsaugoti, atkurti, naudoti ir atgaivinti savo aplinką, kraštovaizdžius, materialiąsias ir nematerialiąsias kultūros vertybes ir kitus unikalius kultūros ir meno išteklius;

48.

atsižvelgdamas į tai, siūlo remti suinteresuotuosius subjektus, kurie skatina kūrybiškai puoselėti meną ir kultūrą tuščiuose pastatuose, galinčiuose tapti vietos viešų susitikimų erdvėmis ir infrastruktūros dalimis, ir gerinti kasdienio gyvenimo kokybę;

49.

siūlo plačiai skatinti kultūros galimybių kūrimą kaimo vietovėse, įskaitant kultūros renginių propagavimą ir kaimo istorinių ir religinių pastatų (bažnyčių, pilių ir kt.) apsaugą;

50.

pakartoja, kad kultūros ir kūrybos sektorius bei pramonę daugiausia sudaro labai mažos, mažosios ir vidutinės bei savarankiškai dirbančių asmenų įmonės, kurioms reikia vietos lygmens iniciatyvų ir veiksmų organizavimo; vietose įgyvendinami veiksmai naudingi kaimo vietovėms, nes jais skatinama vietos ekonomika ir stiprinama socialinė struktūra, taip pat padedama vietose išlaikyti specialistus ir atitinkamas darbo vietas;

Tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimo principas

51.

palankiai vertina Komisijos siekį į visas ES politikos sritis įtraukti kaimo perspektyvą ir stiprinti principą „nepakenkti sanglaudai“, pasitelkiant Teritorinio poveikio vertinimo priemonių rinkinį ir užtikrinant tinkamumą kaimo vietovėms;

52.

ragina valstybes nares ir vietos bei regionų valdžios institucijas taikyti tinkamumo kaimo vietovėms užtikrinimo principą savo strategijoms ir investicijoms dabartiniu 2021–2027 m. programavimo laikotarpiu, nacionaliniams strateginiams planams, taip pat įgyvendinamoms regioninės plėtros ir bendruomenės inicijuotoms vietos plėtros strategijoms;

53.

siūlo užtikrinti investicijų ir viešosios paramos bei finansavimo tinkamumą kaimo vietovėms, kad nustatant bet kokias naujas susijusias finansavimo priemones būtų išnagrinėta galimybė skirti paramą nuolatiniam šeimos ūkių, žemės ūkio bei kaimo kultūros ir kūrybos sektorių bei pramonės darbuotojų, pavieniams kūrėjams atstovaujančių NVO, taip pat folkloro grupių, vietos veiklos grupių ir ūkininkų asociacijų indėliui;

Finansavimas ir parama

54.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl iššūkių masto reikia sutelkti didelius finansinius išteklius ir visą veiklą kaimo vietovėse, įskaitant vietos išteklių ir finansinės paramos telkimą vietos investicijų, bendro finansavimo ir kultūros bei meno mecenavimo formomis;

55.

siūlo visuose ES fonduose kultūrą vis labiau pripažinti kompleksine vertybe ir jų lėšomis remti kultūros projektus, įskaitant projektus, skirtus saugoti, propaguoti ir stiprinti biologinę įvairovę, kultūrinius kraštovaizdžius ir biokultūrines zonas;

56.

ragina aiškiai pirmenybę teikti intervencinėms priemonėms, kuriomis siekiama išnaudoti kultūros potencialą kaimo vietovėse;

57.

pageidautų, kad būtų paskelbti ES kvietimai teikti pasiūlymus, pagal kuriuos, be kitų dalykų, būtų labiau remiami kaimo vietovėms atgaivinti skirti projektai, kuriais skatinamas socialinis kultūros vaidmuo, eksperimentai ir inovacijos šiuolaikinio vaizduojamojo meno srityje;

58.

mano, kad atvirų durų dienos ūkiuose, moksleivių išvykos į kaimą, parodos, amatų ir kitokios mugės bei kultūros festivaliai padeda miestų gyventojams geriau suprasti ir labiau vertinti kaimo vietoves ir kad tokiems renginiams, taip pat priemonėms, kuriomis įgyvendinant kultūros projektus siekiama megzti ryšius tarp kaimo ir miesto gyventojų, verta skirti viešąjį finansavimą;

59.

pabrėžia, kad reikia atlikti konkrečius, specialiai pritaikytus mokslinius tyrimus kaimo kultūros ir kūrybos sektorių bei pramonės ir kultūra grindžiamos kaimo plėtros srityje, be kita ko, pagal programą „Europos horizontas“ ir ESPON, kaip antai, Paveldo kaimo vietovėse atgaivinimo projektas RURITAGE;

Kultūros procesų sąveika

60.

mano, kad šiuo metu itin svarbu užtikrinti tvaraus turizmo strategijų ir vietos bei regionų kultūros ir kūrybos sektorių sąveiką, kad būtų remiamas ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas ir sudaromos palankesnės sąlygos susipažinti su kultūra, kartu skatinamas darnus vystymasis;

61.

mano, kad kultūros paveldas visiems kaimo gyventojams yra stipri vietos ir regionų vystymosi varomoji jėga ir padeda kurti konkretų materialųjį turtą, kadangi skatinamas tvarus, atsakingas ir kokybiškas kultūrinis turizmas, kurio plėtra grindžiama materialiuoju ir nematerialiuoju kaimo bendruomenių paveldu;

62.

atkreipia dėmesį į kultūros paveldo reikšmę ekonominiam vystymuisi kaimo vietovėse, prie kurio daugiausia prisideda turizmo sektorius, nes 26 % visų ES keliautojų nurodo, kad renkantis atostogų vietas kultūra yra vienas iš pagrindinių veiksnių; kultūra taip pat yra papildomas vietos veiksnys, didinantis darbo vietų patrauklumą;

63.

atkreipia dėmesį į tai, kad geografiniu požiūriu plačiai išsibarstę kultūros paveldo objektai, turistų lankomų vietų įvairovė suteikia galimybę nukreipti ir geriau paskirstyti teigiamą kultūrinio turizmo poveikį ir prisidėti prie darnaus periferinių ar atokių regionų vystymosi;

64.

kalbant apie galimybes mano, kad nepakankamai ir tik netiesiogiai dėmesio skiriama tokiems sektoriams kaip kultūrinė veikla ir darnus kaimo turizmas bei laisvalaikis, nors jie atlieka labai svarbų vaidmenį kuriant diversifikuotą, stiprią ir tvarią kaimo ekonomiką;

65.

šiuo požiūriu pabrėžia, kad kaimo vietovėse, be žemės ūkio sektoriaus, galima plėtoti daug kitų rūšių veiklos, pavyzdžiui, miškininkystės ir gyvulininkystės veiklą, dviračių turizmą, medžioklę, žygius pėsčiomis, sveikatingumo turizmą, religinį turizmą, gastronominį turizmą, bendruomenėje kuriamą meną ir menininkų dirbtuves, parodų centrus ir kt., ir pabrėžia agrarinės miškininkystės sistemų vaidmenį formuojant būsimą Europos kraštovaizdį;

66.

primygtinai siūlo skatinti prekybą kaimo kultūros produktais, įskaitant gastronominio paveldo produktus, ir saugoti geografinės nuorodos statusą, nes tai piliečiams suteikia kokybės ir atsekamumo garantijas;

67.

remia taikomus kraštovaizdžio išsaugojimo ir tvarkymo modelius, kuriais siekiama skatinti žiedines teritorines ekosistemas istoriniuose kaimo kraštovaizdžiuose, pavyzdžiui, tradicinį žemės ir dirvožemio tvarkymą, tradicinius drėkinimo metodus, taip pat teritorinių subjektų veiksmų sąveiką siekiant efektyviai naudoti vandenį, energiją, atliekas ir medžiagas, pavyzdžiui, skatinant energijos gavybą iš atliekų, organinių trąšų naudojimą ir iš gamybos procesų gaunamos šilumos panaudojimą. Pagal JT biologinės įvairovės konvenciją, tradicinės žinios yra nematerialiojo kultūros paveldo ir biologinės įvairovės išsaugojimo išteklių dalis.