1)

2019 m. spalio 24 d. Tarybos išvadose „Darbo ateitis: Europos Sąjunga propaguoja TDO šimtmečio deklaraciją“ Taryba ragina valstybes nares toliau dėti pastangas ratifikuoti ir taikyti atnaujintas TDO konvencijas ir protokolus. Taryba taip pat ragina valstybes nares ir Komisiją stiprinti socialinį dialogą visais lygmenimis ir visomis jo formomis, įskaitant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti aktyvų socialinių partnerių dalyvavimą formuojant darbo ateitį ir kuriant socialinį teisingumą, be kita ko, veiksmingai pripažįstant teisę į kolektyvines derybas ir apsvarstant deramą minimalųjį darbo užmokestį (nustatytą teisės aktais arba sutartą derybų metu);

2)

2016 m. birželio 27 d. Komisijos, Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų ir Europos socialinių partnerių pasirašytame 2016 m. bendrame pareiškime „Nauja socialinio dialogo pradžia“ skirtingų pramonės šakų ir sektorių socialiniai partneriai Sąjungos lygmeniu įsipareigojo toliau dėti pastangas ir įvertinti, ar reikia imtis tolesnių veiksmų vykdant socialinį dialogą jų atitinkamose srityse, kad į jį būtų įtrauktos valstybėse narėse dar neaprėptos asocijuotosios organizacijos ir pagerinta narystė profesinėse sąjungose ir darbdavių organizacijose bei jų atstovaujamumas;

3)

pagal Europos socialinių teisių ramsčio 8 principą nustatyta, kad ekonominės, užimtumo ir socialinės politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais, atsižvelgiant į nacionalinę praktiką, konsultuojamasi su socialiniais partneriais. Jie taip pat turi būti skatinami jiems aktualiais klausimais derėtis ir sudaryti kolektyvinius susitarimus, tuo pat metu gerbiant jų savarankiškumą ir teisę imtis kolektyvinių veiksmų. Socialinių teisių ramstyje taip pat teigiama, kad turi būti skatinama padėti didinti socialinių partnerių gebėjimus propaguoti socialinį dialogą. Porto socialiniame įsipareigojime (1) visi atitinkami subjektai taip pat paraginti skatinti savarankišką socialinį dialogą kaip Europos socialinio modelio struktūrinį komponentą ir stiprinti jį Europos, nacionaliniu, regioniniu, sektorių ir bendrovių lygmenimis, ypatingą dėmesį skiriant kolektyvinių derybų sąlygų sistemai užtikrinti, taikant įvairius modelius valstybėse narėse;

4)

Europos Parlamentas 2017 m. sausio 19 d. rezoliucijoje dėl Europos socialinių teisių ramsčio pabrėžia teisės į kolektyvines derybas ir kolektyvinius veiksmus kaip vienos iš pagrindinių ES pirminėje teisėje nustatytų teisių svarbą. Europos Parlamentas taip pat tikisi, kad Komisija padidins konkrečią paramą siekiant stiprinti ir puoselėti socialinį dialogą visais lygmenimis ir visuose sektoriuose, ypač tuose, kuriuose šis dialogas nepakankamai išplėtotas, kartu atsižvelgiant į skirtingą nacionalinę praktiką. Europos Parlamentas 2019 m. spalio 10 d. rezoliucijoje dėl euro zonos užimtumo ir socialinės politikos teigia, kad socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos yra labai svarbūs formuojant ir įgyvendinant politiką, kuri gali pagerinti darbo ir užimtumo sąlygas, ir ragina parengti suderintą Sąjungos iniciatyvą, pagal kurią būtų išplėstas kolektyvinių sutarčių taikymas įtraukiant platformų darbuotojus. Europos Parlamentas taip pat ragina valstybes nares prireikus stiprinti galimybes vesti kolektyvines derybas;

5)

Tarybos sprendimo (ES) 2022/2296 (2) 7 gairėje raginama, kad valstybės narės, be kita ko, bendradarbiautų su socialiniais partneriais sąžiningų, skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų klausimais, išlaikydamos teisių ir pareigų pusiausvyrą, ir užtikrintų, kad socialiniai partneriai būtų laiku ir prasmingai įtraukti į užimtumo, socialinių ir, kai aktualu, ekonominių reformų bei politikos rengimą ir įgyvendinimą, be kita ko, remdamos socialinių partnerių gebėjimų didinimą. Toje gairėje taip pat raginama, kad valstybės narės skatintų socialinį dialogą ir kolektyvines derybas, o socialinius partnerius skatintų derėtis jiems svarbiais klausimais ir sudaryti kolektyvines sutartis, visapusiškai atsižvelgdamos į jų autonomiją ir kolektyvinių veiksmų teisę. 2019 m. metinėje augimo apžvalgoje (3) primenama, kad traukiantis kolektyvinių derybų mastui, šalyse, kuriose socialinis dialogas silpnas arba jį neigiamai paveikė krizė, galėtų būti naudingos politikos priemonės, kuriomis didinami instituciniai socialinių partnerių gebėjimai. 2022 m. metinėje tvaraus augimo apžvalgoje (4) teigiama, kad siekiant sėkmingai koordinuoti ir įgyvendinti ekonomikos ir užimtumo politiką, labai svarbu, kad sistemingai dalyvautų socialiniai partneriai ir kiti susiję suinteresuotieji subjektai. Kai kuriose valstybėse narėse socialiniai partneriai atlieka svarbų vaidmenį ir tinkamai dalyvauja formuojant ir įgyvendinant politiką, o kitoms valstybėms narėms Europos semestro kontekste buvo pateiktą konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų dėl socialinio dialogo gerinimo ir socialinių partnerių įtraukimo į reformų rengimą ir (arba) įgyvendinimą;

6)

Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plane (5) Komisija paskelbė Sąjungos ir nacionalinio lygmens socialinio dialogo rėmimo iniciatyvą. Tame veiksmų plane taip pat pabrėžiama, kad svarbu stiprinti socialinį dialogą nacionaliniu ir Sąjungos lygmenimis, ir raginama aktyviau siekti išsaugoti kolektyvinių derybų aprėptį ir stengtis, kad socialinių partnerių ir organizacijų dalyvavimas jose nemažėtų;

7)

socialinis dialogas, įskaitant kolektyvines derybas, yra labai svarbi ir naudinga gerai veikiančios socialinės rinkos ekonomikos priemonė, skatinanti ekonominį ir socialinį atsparumą, konkurencingumą, stabilumą, tvarų bei integracinį augimą ir vystymąsi. Socialiniam dialogui taip pat tenka svarbus vaidmuo formuojant darbo ateitį, atsižvelgiant į konkrečias globalizacijos, technologijų, demografijos ir klimato kaitos tendencijas. Valstybių narių, turinčių tvirtas socialinio dialogo sistemas ir plačią kolektyvinių derybų aprėptį, ekonomika paprastai yra konkurencingesnė ir atsparesnė;

8)

patirtis rodo, kad socialinis dialogas padeda veiksmingai valdyti krizes. Po 2008 m. krizės ekonomika buvo atsparesnė tais atvejais, kai socialiniai partneriai sugebėjo anksti suvaldyti ir pritaikyti kolektyvinių derybų struktūras. COVID-19 krizė parodė, kad socialinis dialogas yra esminė priemonė, prisidedanti prie subalansuoto krizių valdymo ir padedanti rasti veiksmingus krizės švelninimo ir ekonomikos atsigavimo politikos sprendimus. Greta humanitarinės krizės, neišprovokuotas ir nepateisinamas Rusijos Federacijos agresijos karas prieš Ukrainą sukėlė beprecedentį maisto ir energijos kainų augimą. Socialiniams partneriams tenka svarbus vaidmuo sprendžiant kai kuriuos iš tų uždavinių, visų pirma integruojant nuo karo Ukrainoje ir kitų konfliktų bėgančius žmones į Sąjungos darbo rinką ir ieškant tvarių darbo užmokesčio ir kolektyvinių sutarčių pritaikymo sprendimų;

9)

vykstantys technologiniai pokyčiai, didėjanti automatizacija ir žalioji pertvarka siekiant poveikio klimatui neutralumo spartėja visoje ekonomikoje, darydami skirtingą poveikį įvairiems jos sektoriams, profesijoms, regionams ir šalims. Socialiniai partneriai šiuo požiūriu atlieka labai svarbų vaidmenį padedant numatyti, keisti ir spręsti su ekonomikos restruktūrizavimu ir vykstančia dvejopa žaliąja ir skaitmenine pertvarka susijusius užimtumo ir socialinius uždavinius, kai aktualu, pasitelkiant dialogą, derybas ir bendrus veiksmus. Atsižvelgiant į Europos žaliąjį kursą ir planą „REPowerEU“, Tarybos rekomendacijoje dėl sąžiningo perėjimo prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos užtikrinimo (6) valstybės narės raginamos priimti ir prireikus glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais įgyvendinti išsamius ir nuoseklius politikos priemonių rinkinius, laikytis visos visuomenės požiūrio ir optimaliai panaudoti viešąjį ir privatųjį finansavimą;

10)

socialinio dialogo tvarka ir procesai valstybėse narėse skiriasi, atspindėdami atitinkamą jų istoriją, institucijas ir ekonominę bei politinę padėtį. Veiksmingas socialinis dialogas reiškia, be kita ko, kad egzistuoja darbo santykių modeliai, pagal kuriuos socialiniai partneriai gali sąžiningai derėtis ir savarankiškai įgyvendinti kolektyvinių derybų ir darbuotojų dalyvavimo praktiką. Gerai veikiančio socialinio dialogo užtikrinimo sąlygos apima, be kita ko, stiprių ir nepriklausomų profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, kurios turi tinkamų techninių pajėgumų, egzistavimą; prieigą prie dalyvavimui socialiniame dialoge būtinos atitinkamos informacijos; visų šalių įsipareigojimą dalyvauti socialiniame dialoge; pagarbą pagrindinėms asociacijų laisvės ir kolektyvinių derybų teisėms, galimybę gauti tinkamą institucinę paramą ir pagarbą socialinių partnerių savarankiškumui.

11)

socialinis dialogas apima trišales ir dvišales konsultacijas ir derybas privačiajame ir viešajame sektoriuose, visais lygmenimis, įskaitant dialogą tarpsektoriniu, sektorių, įmonių lygmeniu arba nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu. Trišalis socialinis dialogas nacionaliniu lygmeniu suburia vyriausybę, darbuotojus ir darbdavius aptarti viešąją politiką, įstatymus ir kitus sprendimus, kurie turi įtakos socialiniams partneriams. Trišalėmis konsultacijomis galima užtikrinti glaudesnį trišalių partnerių bendradarbiavimą ir pasiekti sutarimą dėl atitinkamos nacionalinės politikos. Trišalis požiūris turi būti pagrįstas stipriu dvišaliu socialiniu dialogu. Siekiant pagerinti trišalius procesus, itin svarbu, kad vyriausybės didintų politikos formavimo – įskaitant politikos formavimą mokymo galimybių kokybės ir aktualumo darbo rinkos poreikiams srityje – skaidrumą;

12)

Dvišalės derybos, ypač kolektyvinės derybos, vyksta tarp darbuotojų ir darbdavių organizacijų, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje ar praktikoje. Darbuotojų organizacija paprastai yra profesinė sąjunga, kurią sudaro darbuotojų ar kitų profesinių sąjungų, arba ir vienų, ir kitų, asociacija, įsteigta siekiant remti ir ginti darbuotojų interesus pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką. Darbdavių organizacija – tai organizacija, kurios nariais yra atskiri darbdaviai, kitos darbdavių asociacijos, arba ir vieni, ir kiti, įsteigta siekiant remti ir ginti narių interesus pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką;

13)

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos Darbuotojų atstovų konvenciją Nr. 135, kurią šiuo metu ratifikavo 24 valstybės narės, darbuotojų atstovai gali būti asmenys, kurie tokiais pripažįstami pagal nacionalinę teisę ar praktiką, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra profesinių sąjungų atstovai, t. y. profesinių sąjungų paskirti ar išrinkti atstovai ar tokių sąjungų nariai arba išrinkti atstovai t. y. atstovai, kuriuos laisvai renka įmonės darbuotojai pagal nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų arba kolektyvinių sutarčių nuostatas ir kurių funkcijos neapima veiklos, kuri atitinkamoje šalyje pripažįstama išimtine profesinių sąjungų prerogatyva. Jeigu toje pačioje įmonėje yra ir profesinių sąjungų atstovų, ir išrinktų atstovų, toks atstovavimas neturėtų būti naudojamas siekiant pakenkti atitinkamų profesinių sąjungų ar jų atstovų pozicijoms. Turėtų būti skatinamas išrinktų atstovų ir atitinkamų profesinių sąjungų arba jų atstovų bendradarbiavimas;

14)

tiek socialinių partnerių savitarpio pripažinimas, tiek profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų teisinis pripažinimas iš kiekvienos valstybės narės valdžios institucijų pusės yra sėkmingos kolektyvinių derybų sistemos pagrindas, su sąlyga, kad darbdaviai ir darbuotojai gali laisvai pasirinkti, kuri (-ios) organizacija (-os) jiems atstovaus. Kai kuriose valstybėse narėse toks pripažinimas taikomas tik toms organizacijoms, kurios atitinka konkrečius atstovaujamumo kriterijus. Tokie kriterijai turėtų būti objektyvūs, proporcingi ir nustatomi konsultuojantis su socialiniais partneriais. Jie turėtų būti vertinami taikant atvirą ir skaidrų patvirtinimo procesą, kuris netrukdytų visapusiškai plėtoti kolektyvinių derybų. Jei įmonių lygmeniu nėra atstovaujama profesinėms sąjungoms, dėl kolektyvinių sutarčių gali derėtis ir jas sudaryti darbuotojų atstovai, kuriuos darbuotojai laisvai išrinko ir įgaliojo pagal nacionalinę teisę arba praktiką;

15)

kolektyvinės derybos gali apimti klausimus, susijusius su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, darbo laiką, metines premijas, kasmetines atostogas, vaiko priežiūros atostogas, mokymą, darbuotojų saugą ir sveikatą, taip pat kitus socialiniams partneriams svarbius klausimus. Todėl kolektyvinės derybos ypač aktualios siekiant užkirsti kelią darbo konfliktams, gerinti darbo užmokestį bei darbo sąlygas ir mažinti darbo užmokesčio nelygybę. Kolektyvinės derybos yra labai svarbi priemonė, padedanti darbuotojams ir darbdaviams prisitaikyti prie kintančio darbo pasaulio. Jos taip pat yra labai svarbios formuojant ir apibrėžiant naujus darbo apsaugos elementus, pavyzdžiui, teisę atsijungti nuo darbo, arba tobulinti esamus elementus, pavyzdžiui, lygias galimybes, apsaugą nuo smurto ir priekabiavimo darbe, mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą, gerinant profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir sprendžiant uždavinius psichikos sveikatos srityje. Kolektyvinėms deryboms taip pat tenka svarbus vaidmuo sprendžiant netikėtų krizių, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos, padarinius;

16)

kolektyvinių derybų sistemos veikimą lemia ypatybių derinys, kaip antai erga omnes nuostatų naudojimas ir kolektyvinių sutarčių taikymo srities išplėtimas bei jų vidutinė trukmė, palankesnio režimo principo taikymas, normų hierarchija ir arba nuo kolektyvinių susitarimų, arba nuo teisės aktų nukrypti leidžiančių nuostatų praktika, taip pat profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų tankumo rodikliai. Valstybėse narėse erga omnes nuostatos ir administracinis taikymo srities išplėtimas vertinami labai įvairiai, atsižvelgiant į jų atitinkamus teisės aktus ir praktiką. Gerai veikianti kolektyvinių derybų sistema apima pagarbą socialinių partnerių savarankiškumui, bendradarbiavimo, keitimosi informacija ir dalyvaujančių šalių ginčų sprendimo procedūras;

17)

kolektyvinės derybos gali vykti įvairiais lygmenimis. Derybos gali būti labai decentralizuotos, vykstančios dažniausiai įmonių lygmeniu, labai centralizuotos, vykstančios nacionaliniu lygmeniu, arba jos gali vykti tarpiniu lygmeniu, pavyzdžiui, sektorių, regionų ar vietos lygmenimis. Daugėja daugiau nei vienu lygmeniu vykdomų kolektyvinių derybų. Kai kuriais atvejais sektoriaus arba įmonės lygmens susitarimai sudaromi vadovaujantis aukštesnio lygmens organizacijų nustatytomis gairėmis, o kitais atvejais sektoriai ar įmonės laikosi kitame sektoriuje nustatytų standartų. Todėl derybų lygmens koordinavimas tampa vienu iš pagrindinių kolektyvinių derybų sistemų ramsčių;

18)

daugumoje valstybių narių kolektyvinių derybų aprėpties rodikliai paprastai yra aukštesni darbuotojų, dirbančių pagal neterminuotas darbo sutartis, atveju ir tų, kurie dirba didesnėse įmonėse arba konkrečiuose sektoriuose, pavyzdžiui, viešajame sektoriuje, atveju. Apskritai mažų įmonių darbuotojai rečiau dalyvauja kolektyvinėse derybose, nes tokioms įmonėms dažnai trūksta gebėjimų derėtis dėl įmonės lygmens susitarimo arba toje darbo vietoje nėra profesinės sąjungos ar kitokio darbuotojų atstovavimo. Ypač sunku suburti darbuotojus nestandartinio užimtumo sąlygomis; be to, nepakankamai atstovaujama daugumai naujesnių užimtumo formų. Didelį atstovavimo tiems darbuotojams trūkumą galima paaiškinti, viena vertus, tokio atstovavimo išlaidomis ir, kita vertus, lanksčiu darbo grafiku ir neapibrėžta darbo vieta, dėl kurių darbuotojų atstovams sunku suburti šiuos gana susiskaidžiusius darbuotojus. Padidinus socialinių partnerių gebėjimus, jiems būtų lengviau dar aktyviau prisidėti prie politikos formavimo ir sukurti veiksmingesnius socialinio dialogo bei kolektyvinių derybų gebėjimus. Gebėjimų stiprinimo veikla paprastai padeda socialiniams partneriams išplėsti savo narių bazę, be kita ko, per technologijų naudojimą, naujų paslaugų teikimą, veiklą mokyklų arba universitetų lygmeniu, ir pagerinti žmogiškuosius bei administracinius pajėgumus, skatinti į procesą orientuotus gebėjimus ir palaikyti savo organizacinę plėtrą. Tokia veikla apima specializuotą mokymą, techninę bei logistinę paramą ir finansavimą. Gebėjimų stiprinimas visų pirma yra procesas „iš apačios į viršų“, priklausantis nuo pačių socialinių partnerių noro ir pastangų, nes jie geriausiai gali nustatyti savo poreikius ir nurodyti priemones, kurių jau imasi savo gebėjimams stiprinti. Tokios pastangos gali būti papildytos ir (arba) paremtos valdžios institucijų, taip pat naudojant finansavimą iš Sąjungos lėšų, kartu gerbiant socialinių partnerių savarankiškumą;

19)

kai kurios valstybės narės ėmėsi priemonių socialiniam dialogui ir kolektyvinėms deryboms remti, išplėsdamos socialinio dialogo galimybes; skatindamos socialinių partnerių savarankiškumą ir pagarbą jų sutartinei laisvei; skatindamos bendras nuomones, programas ir projektus; įsitraukdamos į reguliarų dalijimąsi informacija; skatindamos mokymus derybų tema; numatydamos alternatyvius ginčų sprendimo mechanizmus, pavyzdžiui, taikinimą, tarpininkavimą ir arbitražą, ir stiprindamos darbuotojų apsaugą nuo atsakomųjų veiksmų ar diskriminacijos dėl jų dalyvavimo kolektyvinėse derybose;

20)

vis dėlto daugelyje valstybių narių esama spaudimo socialinio dialogo atžvilgiu. Darbdavių tankumas išlieka palyginti stabilus, net jei keliose valstybėse narėse matoma jo mažėjimo tendencija, tačiau profesinių sąjungų tankumas visoje Sąjungoje vidutiniškai mažėja. Be to, daugumoje valstybių narių darbuotojų, kuriems taikomos kolektyvinės sutartys, dalis (kolektyvinių derybų aprėptis), yra maža ir, nepaisant to, kad profesinės sąjungos imasi įvairių strategijų siekdamos išplėsti savo atstovavimo aprėptį į nestandartines užimtumo formas, per pastaruosius 30 metų ta dalis gerokai sumažėjo. Kai kuriais atvejais esamose taisyklėse galimi trūkumai, galintys turėti neigiamą poveikį socialiniam dialogui. Tokių trūkumų pavyzdžiai gali būti: griežtos atstovaujamumo sąlygos; kišimasis į derybų procesą arba nepagrįstas kolektyvinių derybų objektų ribojimas; netinkamas ekonomikos sektorių atskyrimas, dėl kurio negali formuotis sektorių lygmens kolektyvinių derybų struktūros; tai, kad nėra užtikrinamas kolektyvinių sutarčių vykdymas; neveiksmingos apsaugos priemonės nuo diskriminacijos, nukreiptos prieš profesines sąjungas; neveiksmingos konsultavimosi procedūros; konstruktyvumo stoka derybose ir trūkstami gebėjimai derėtis arba visapusiškai dalyvauti konsultavimosi procedūrose;

21)

taip pat reikia stiprinti nacionalinių socialinių partnerių atstovaujamumą ir gebėjimus, kad nacionaliniu lygmeniu būtų galima įgyvendinti Sąjungos lygmens autonominius socialinių partnerių susitarimus. Todėl ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad būtų užtikrintas socialiniam dialogui, įskaitant kolektyvines derybas, palankios sistemos įdiegimas ir kad nacionaliniai socialiniai partneriai turėtų pakankamai gebėjimų veiksmingai prisidėti prie Sąjungos lygmens socialinio dialogo veikimo ir prie Sąjungos lygmeniu socialinių partnerių pasirašytų pamatinių susitarimų įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu;

22)

Direktyva 2014/24/ES (7) dėl viešųjų pirkimų, Direktyva 2014/25/ES (8) dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų ir Direktyva 2014/23/ES (9) dėl koncesijos sutarčių suteikimo reikalaujama, kad valstybės narės gerbtų teisę jungtis į organizacijas ir teisę vesti kolektyvines derybas pagal TDO Konvenciją Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo ir TDO Konvenciją Nr. 98 dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo;

23)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad kolektyvinė sutartis, apimanti savarankiškai dirbančius paslaugų teikėjus, gali būti laikoma administracijos ir darbuotojų dialogo rezultatu, jei paslaugų teikėjai yra „fiktyviai savarankiškai paslaugas teikiantys asmenys“, t. y. jų situacija, palyginti su darbuotojų, yra panaši (10). Teismas taip pat patvirtino, kad „ne visada paprasta dabartinėje ekonomikoje nustatyti tam tikrų savarankiškai paslaugas teikiančių asmenų verslo statusą“ (11);

24)

Sąjungos konkurencijos teisės taikymo kolektyvinėms sutartims, susijusioms su individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygomis, gairėse (12) Komisija paaiškina, kad, jos nuomone, individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, kurių padėtis panaši į darbuotojų padėtį, kolektyvinės sutartys nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį; ir kad Komisija nesiims intervencinių veiksmų prieš individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, patiriančių derybinės galios disbalansą savo sandorio šalies (-ių) atžvilgiu, kolektyvinius susitarimus;

25)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/1057 (13) valstybėms narėms ir toliau tenka pareiga užtikrinti prasmingą socialinių partnerių dalyvavimą įgyvendinant „Europos socialinio fondo +“ (ESF+) remiamą politiką ir sustiprinama jų pareiga remti socialinių partnerių gebėjimų stiprinimą. Kai taikytina, valstybės narės turėtų skirti atitinkamą ESF+ išteklių kiekį socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimams stiprinti. To reglamento 9 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės, kurioms šioje srityje nustatytos konkrečioms šalims skirtos Europos semestro rekomendacijos, šiam tikslui turi skirti ne mažiau nei 0,25 % savo ESF+ išteklių, kuriems taikomas pasidalijamasis valdymas;

26)

šia rekomendacija bus paremtas Europos socialinių teisių ramsčio 8 principo įgyvendinimas. Ja skatinamos priemonės, pritaikytos prie nacionalinių tradicijų, taisyklių ir praktikos, taip gerbiant nacionalinius ypatumus ir socialinių partnerių savarankiškumą. Ši rekomendacija papildo esamas Sąjungos lygmens priemones, jų nepažeisdama. Be to, šioje rekomendacijoje atsižvelgiama į konkrečias valstybių narių aplinkybes ir pripažįstama, kad tokios aplinkybės gali lemti atskirų jos įgyvendinimo priemonių pasirinkimą;

27)

šia rekomendacija jokiomis aplinkybėmis negali būti remiamasi siekiant pateisinti paramos, kuri valstybėse narėse jau teikiama socialiniam dialogui, įskaitant kolektyvines derybas, sumažinimą. Be to, ši rekomendacija netrukdo valstybėms narėms imtis tvirtesnių paramos priemonių ir nustatyti pažangesnes socialinio dialogo, įskaitant kolektyvines derybas, nuostatas, nei įtrauktosios į šią rekomendaciją;

28)

ši rekomendacija nedaro poveikio valstybių narių kompetencijai, susijusiai su darbo užmokesčiu, teise jungtis į asociacijas, teise streikuoti ir teise imtis lokautų pagal SESV 153 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat socialinių partnerių savarankiškumui,