Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį (1) per tris mėnesius nuo šio paskelbimo.

BENDRASIS DOKUMENTAS

„Mel-de-Cana da Madeira“

ES Nr.: PDO-PT-02853 – 24.6.2022

SKVN (X) SGN ( )

1.   [SKVN arba SGN] pavadinimas (-ai)

„Mel-de-Cana da Madeira“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis

Portugalija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1.   Produkto rūšis

1.8 klasė. Kiti Sutarties I priede išvardyti produktai (prieskoniai ir kt.)

3.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas

„Mel-de-Cana da Madeira“ – tai sirupas, gaunamas gryninant, skaidrinant ir koncentruojant Madeiros saloje auginamų tradicinių tikrosios cukranendrės (lot. Saccharum officinarum L.) veislių cukranendrių natūralias nefermentuotas sultis. Laikantis tradicinio Madeiroje naudojamo gamybos būdo, sirupas gaunamas nenaudojant jokių rūgštingumą reguliuojančių medžiagų, cukraus inversiją skatinančių medžiagų, natūralių ar dirbtinių saldiklių ir konservantų.

Fizinės ir cheminės savybės:

natūralus rūgštingumas – sirupo pH yra nuo 4,3 iki 5,0;

pelenų kiekis – nuo 3,5 proc. iki 5,5 proc.;

didelis bendras tirpiųjų cukrų kiekis (nuo 50 proc. iki 75 proc.):

sacharozės kiekis – nuo 20 proc. iki 45 proc., o

redukuojančiųjų cukrų (gliukozės ir fruktozės) kiekis visada didesnis nei 17 proc. ir gali viršyti 30 proc.

Juslinės savybės:

Sirupas yra tamsiai rudos – nuo beveik juodos iki šiek tiek auksinės ar gintarinės – spalvos, jį paskleidus plonu sluoksniu matyti oranžiniai ar auksiniai ruoželiai; sirupas yra matinis ir gana vientisos spalvos arba labiau blizgus ir šiek tiek permatomas, be to, jis gali būti gana skaidrus arba jame gali būti smulkių dalelių ar burbuliukų.

Vientisos, kreminės, lengvos ir švelnios tekstūros, ragaujant greitai suskystėja; taip pat pasižymi vidutiniu arba dideliu klampumu, o tai reiškia, kad sirupas yra tirštas, nors ir gana skystokas bei lengvos, karamelinės konsistencijos, galimai su smulkiomis dalelėmis.

Būdingas saldus karamelinis kvapas ir skonis, su nedideliu ar lengvu aitrumu, švelniu kartumu ir maloniai rūgščiu poskoniu, todėl skonis yra subalansuotas – juntami augaliniai (šviežiai sumaltų cukranendrių), vaisių (smulkių besėklių razinų) ar metalo poskoniai, taip pat gali būti juntami vanilės, prieskonių ar skrudinimo poskoniai. Apskritai produktas yra harmoningas, gaivus ir subalansuotas, vidutinio ar didelio intensyvumo ir vidutiniškai arba ilgai išliekančio poskonio.

Tokią fizinių ir cheminių bei juslinių savybių įvairovę lemia saloje auginamų ir kiekvieną cukraus gamybos sezoną perdirbamų cukranendrių savybės ir, svarbiausia, perdirbimo sąlygos cukranendrių gamyklose.

3.3.   Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams) ir žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

Vienintelė žaliava – saloje auginamos tradicinių veislių „Amarela“ / „Branca“, „Canica“, „Rajada“, „Roxa“ ir „Violeta“ cukranendrės. Šios veislės yra išvestos iš įvairių cukranendrių rūšių, atvežtų į salą, visų pirma XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje, iš Žaliojo Kyšulio, Prancūzijos Gvianos, Antilų, Mauricijaus, Pietų Afrikos, Angolos, Australijos, Javos ir Luizianos (JAV), ir jos prigijo ir sėkmingai augo dėl aplinkos sąlygų ir Madeiros ūkininkų taikomų auginimo metodų.

Prie to labai prisidėjo vietinė genetinės medžiagos išsaugojimo ir dalijimosi ja praktika pasitelkiantražienines dirvas, kuriose, nuėmus cukranendrių stiebų derlių, geriausiomis savybėmis pasižymintys motininiai šakniastiebiai paliekami žemėje, kad iš jų išaugtų nauji ūgliai (afilhamentos), iš kurių bus išaugintas naujas derlius, arba jie iškasami, kad būtų persodinti arba kad jais būtų keičiamasi su kitais augintojais, siekiant sukurti naujas plantacijas.

Įvairiuose cukranendrių auginimo etapuose sukaupta nemažai patirties:

—	ruošiant dirvožemį naujoms plantacijoms, įtraukiant krūmus ir kompostuotas organines medžiagas arba dirvožemio savybes gerinančias medžiagas ir trąšas, tinkamas augalui ir dirvožemio sąlygoms;

—	prižiūrint ražienines dirvas, atrenkant geriausius ūglius, kad būtų išsaugotas motininis šakniastiebis ir užtikrintas būsimas derlius;

—	stebint auginimo ciklą;

—	drėkinant laukus (užtvindant arba purškiant), jei tai būtina dėl klimato sąlygų, taip pat

—	ruošiant stiebus (nupjaunant lapus ir sabugo (cukranendrių viršūnę)), kad būtų lengviau nuimti ir transportuoti jų derlių.

Visi šie veiksmai, įskaitant derliaus nuėmimą, atliekami rankomis, kiekvieną augalą prižiūrint atskirai. Cukranendrių stiebus nuo terasų iki transporto priemonių, kuriomis stiebai vežami į cukranendrių gamyklas, ant savo nugarų neša darbininkai.

3.4.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Cukranendrės auginamos ir visi gamybos etapai, kurių metu iš cukranendrių gaminamas sirupas „Mel-de-Cana da Madeira“, atliekami Madeiros saloje. Tai apima šiuos veiksmus:

—	guarapa (šviežių cukranendrių sulčių) išgavimą ir išgryninimą arba valymą jas dekantuojant arba filtruojant;

—	terminį guarapa skaidrinimą be jokių cheminių medžiagų, palaipsniui kaitinant šias sultis nuo 0,5 valandos iki 3 valandų iki 60–80 °C temperatūros, kas skatina sacharozės inversiją ir priemaišų agliutinaciją, taip susidarant putoms, kurios yra nugriebiamos;

—	skaidrintų sulčių gryninimą jas filtruojant ir (arba) dekantuojant, kad būtų pašalintos borras, t. y. priemaišos, kurios nebuvo pašalintos su putomis;

—

skaidrintų sulčių garinimą, palaipsniui kaitinant sultis tol, kol jų temperatūra pakyla virš virimo temperatūros (100–108 °C), ir palaikant tokią aukštą temperatūrą tiek laiko, kiek reikia (10–24 val.), kad koncentruotųsi ir išsigrynintų sudedamosios dalys, išsiskirtų vandens garai ir karamelizuotųsi tirpieji cukrūs iki kol gaunamas galutiniam produktui būdingo tankio (38–40 oBé) sirupas;

—	sirupo stabilizavimą ir laikymą talpyklose tol, kol bus laikas jį supakuoti.

3.5.   Specialios produkto, kurio pavadinimas nurodytas, pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės

-

3.6.   Specialios produkto registruotu pavadinimu ženklinimo taisyklės

-

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Madeiros sala.

5.   Ryšys su geografine vietove

Madeiros sala, esanti Šiaurės Atlanto subtropiniame regione, pasižymi nelygiu reljefu: iš rytų į vakarus, statmenai vyraujantiems šiaurės rytų vėjams, driekiasi centrinė kalnų grandinė, o aukšti kalnų masyvai (virš 1 200 m) skatina orografinių kritulių susidarymą, taip pat nuolatinės miglos ir rūko susidarymą, tad aukštumose ir šiaurinėje dalyje yra šalčiau ir drėgniau bei gausu vandens išteklių, o pietinė dalis yra labiau atviroje vietoje ir gauna daugiau saulės šviesos (daugiau nei 2 000 valandų per metus). Dėl stačių Madeiros šlaitų, gilių slėnių ir labai stačių griovų pavėsingos vietovės čia dera su saulėtomis vietovėmis, todėl abiejose pusėse skirtinguose aukščiuose susidaro įvairus mikroklimatas.

Vietovėje vyrauja vidutinis Viduržemio jūros klimatas: žiemą čia iškrenta daugiau kritulių, o vasarą jų beveik neiškrenta, vidutinė metinė temperatūra yra švelni (rugpjūtį, t. y. karščiausią metų mėnesį, temperatūra svyruoja nuo 10 °C iki 22 °C, o vasario mėnesį, t. y. šalčiausią mėnesį, – nuo –3 °C iki 18 °C), o temperatūros svyravimai yra nedideli dėl švelninančio jūros poveikio. Dėl didelio kritulių kiekio ir didelės drėgmės aukštumose, daugiausia šiaurinėje pusėje, susiformavo ir iki šių dienų išliko lauramedžių miškai. Čia gausu vyraujančių vietinių rūšių, kurios prisideda prie didelio rūko lašelių kiekio, maitinančio salos šaltinius ir vandens šaltinius.

Esant pakankamam cukranendrių auginimui reikalingo vandens kiekiui (1 500–2 500 mm per metus), vidutinė paros temperatūra cukranendrių dygimo, ūglių formavimosi ir augimo metu turėtų būti 22–30 oC, kaip įprasta balandžio–lapkričio mėn. pietinėje salos dalyje ir gegužės–spalio mėn. šiaurinėje salos dalyje, o minimali temperatūra nokimo (sacharozės kaupimosi stiebuose) metu turėtų būti ne žemesnė kaip 15 oC, kaip įprasta pietinėje salos dalyje gruodžio–kovo mėnesiais, o šiaurinėje – sausio–balandžio mėnesiais ar net gegužės pirmoje pusėje.

Tokiomis sąlygomis cukranendrės puikiai derėjo ir iki šiol yra auginamos daugiausia pietinėje salos pakrantėje ne aukščiau kaip 400 m virš jūros lygio, kur vyrauja chrominiai rudžemiai. Cukranendrės taip pat auginamos, nors ir ne taip plačiai, labiau saulėtų pietvakarių vietovių paprastuosiuose feozeminiuose dirvožemiuose, esančiuose ne aukščiau kaip 600 m virš jūros lygio, ir šiaurinėje bei šiaurės rytų pakrantėje ne aukščiau kaip 150–200 m virš jūros lygio. Tai vidutinio gilumo ir gilūs dirvožemiai, pasižymintys smulkia tekstūra ir dideliu dumblo kiekiu, mažesniu nei 7 proc. organinių medžiagų kiekiu, vidutiniu ar dideliu sotinimo bazėmis laipsniu, vidutiniškai rūgščiu ar neutraliu pH (nuo 5,4 iki 7,3), taip pat mažu fosforo ir kalio kiekiu bei dideliu magnio ir kalcio kiekiu, todėl reikia naudoti dirvožemio savybes gerinančias medžiagas ir (arba) tinkamas trąšas.

Cukranendres į salą atvežė princas Henrikas Jūrininkas, kuris, kai sala buvo pirmą kartą apgyvendinta (1425 m.), įsakė iš Sicilijos atvežti cukranendrių auginių ir cukraus gamybos meistrų, kad šie gamintų cukrų, kuris tuo metu buvo labai vertinamas Europos dvaruose.

Pirmieji Madeiros gyventojai greitai suformavo gerąją cukranendrių dauginimo ir auginimo praktiką šioje „naujoje žemėje“, kurios plotas buvo atlaisvintas išdeginus didesniame aukštyje buvusias miškingas salos dalis ir šlaituose įrengus terasas (poios). Šios terasos atitinka reljefo kontūro linijas, yra paremtos akmeninėmis šlifuoto bazalto sienomis ir yra drėkinamos drėkinimo kanalų (levadas) tinklu, kuriuo vanduo atvedamas iš upelių ir šaltinių. Taigi cukranendrių auginimas klestėjo, o jų derlius buvo didelis.

Be to, dėl salos sąlygų buvo galima patobulinti viduramžių sulčių išgavimo technologiją, taip padidinant išgavimo greitį (maždaug iki 60 proc.), ir pagerinti cukraus koncentravimo ir kristalizavimo sąlygas, taip padidinant našumą ir derlių.

Cukranendrių gamyklose taip pat buvo gaminami sirupai, kaip rašoma Giulio Landi (1526–1530 m. saloje viešėjusio italų didiko) memuaruose: „Verdant cukrų susidariusios putos, <...> kurios yra išsaugomos, primena medų, nors jos yra šiek tiek tamsesnės ir skystesnės, vietinių gyventojų vadinamos mel (medumi)“. Kituose dokumentuose teigiama, kad kai kurios šeimos propagavo cukranendrių sulčių virimą, kad pasigamintų naminio sirupo savo reikmėms ir saldumynų bei konservų (cukatos ir kompotų), kurie saloje turėjo didelę paklausą tiek vidaus vartojimui, tiek eksportui, gamybai.

Šie sirupai buvo labai paklausūs, nes jie buvo įgulų, sustodavusių Funšalyje reisų per Atlantą metu, maisto raciono dalis, tačiau XVI a. viduryje karališkuoju dekretu sirupų eksportas buvo uždraustas. Dėl šios priežasties sirupai buvo pradėti naudoti, visų pirma vienuolynuose, kaip pagrindinė įvairių pyragų ir saldėsių, paprastai gaminamų advento, Kalėdų ir karnavalo metu, sudedamoji dalis. XVII–XIX a., nepaisant cukranendrių auginimo sumažėjimo ir pagrindinių cukranendrių gamyklų uždarymo dėl aršios konkurencijos su kitose pasaulio vietose gaminamu cukrumi Europos teismuose, vietinė cukranendrių sirupo gamyba buvo tęsiama, taip užtikrinant, kad saloje būtų išlaikytos nedidelės plantacijos, ir išsaugant praktinę patirtį, susijusią su Madeiros tradicija gaminti konservus ir vienuolynų saldumynus.

Nuo XIX a. pradžios, pradėjus auginti naujų rūšių cukranendres ir atgimus didelėms garais varomoms cukranendrių gamykloms, sirupai, gaminami koncentruojant cukranendrių sultis, buvo pradėti gaminti pramoniniu būdu tuo pačiu metu, kaip ir (nors ir mažesniu mastu nei) kiti cukranendrių produktai, kurie buvo gaminami saloje, pavyzdžiui cukrus, alkoholis (skirtas Madeiros vynui spirituoti), o pastaruoju metu – „Rum da Madeira“ (spiritinis gėrimas, kurio pavadinimas įregistruotas kaip geografinė nuoroda)

Istoriniai dokumentai rodo, kad Madeiroje cukranendrių sirupai visuomet buvo vadinami mel arba mel da Madeira – šie pavadinimai buvo vartojami beveik šešis šimtmečius, kol ES teisės aktuose terminas „mel“ buvo apibrėžtas taip, kad juo būtų galima vadinti tik natūralią saldžiąją medžiagą, kurią gamina naminės bitės (lot. Apis mellifera). Todėl Madeiros cukranendrių sirupų gamintojai ėmė naudoti pavadinimą „Mel-de-Cana da Madeira“, kad pažymėtų šį tradicinį ekonomikai labai svarbų ir salos gyventojų kolektyvinei atminčiai bei tapatybei labai reikšmingą produktą.

Į salą iš įvairių pasaulio kraštų atvežtos cukranendrių veislės prisitaikė prie dirvožemio ir klimato sąlygų drėkinamose terasose, kurios buvo įrengtos žemesnėse, saulėtesnėse salos dalyse, ir iš jų buvo išvestos tradicinės, atsparios veislės. Cukranendrių sulčių sudėtis tiesiogiai susijusi su aplinkos sąlygomis cukranendrių plantacijose ir su cukranendrių auginimo praktika (ypač dauginimo, tręšimo ir drėkinimo), kurią Madeiros ūkininkai taikė visada. Terasos ir drėkinimo kanalai vis dar žymi salos kaimišką ir gamtos kraštovaizdį.

Vietovėse, kuriose vyrauja švelni temperatūra, gausu saulės spindulių ir esama lietaus ar drėkinimo vandens, cukranendrės gerai sunoksta dėl didelio fotosintezės greičio, todėl sultyse yra didelis sacharozės kiekis. Didelį pelenų kiekį lemia nuolatinis organinių medžiagų naudojimas ir gilus tręšimas, siekiant kompensuoti tai, kad dirvožemyje gausu mineralinių medžiagų, bet mažai fosforo ir kalio.

Visos salos cukranendrių gamyklos naudoja tradicinį sirupo „Mel-de-Cana da Madeira“ gamybos būdą: jis buvo naudojamas tiek 1883 m. Funšalyje ir 1901 m. Kaljetoje įkurtose gamyklose, tiek (taip pat Kaljetoje) 2006 m. pastatytoje gamykloje. Jose visiems gamybos proceso etapams atlikti naudojami šimtmečių senumo metodai ir moderni įranga, taip užtikrinant, kad visos cukranendrių sulčių sudedamosios dalys išliktų produkte, būtų koncentruotos ir išryškintos.

Be sulčių sudėties, cukranendrių gamyklose naudojamos įrangos, kuria išgaunamos grynos cukranendrių sultys, parametrai, sulčių gryninimo dekantuojant ir (arba) filtruojant praktika ir, svarbiausia, tachas arba talpyklų, naudojamų terminiam sulčių skaidrinimui ir koncentravimui, kad būtų išgaunamas sirupas, ypatybės, – yra veiksniai, lemiantys sirupo tirštumą, skysčio tankį, daugiau ar mažiau švarią tekstūrą ir, svarbiausia, būdingą karamelinį kvapą ir skonį su augaliniais, vaisių ar metalo poskoniais, taip pat prieskonių ar skrudinimo poskoniais, kurie sultyse yra daugiau ar mažiau išreikšti priklausomai nuo gamybos metu pasiektos temperatūros ir proceso trukmės.

Dėl vidutiniškai rūgštaus dirvožemio pH cukranendrių sultys yra natūraliai rūgščios. Šis rūgštingumas terminio sulčių skaidrinimo metu skatina sacharozės inversiją, kurios metu susidaro didelis redukuojančiojo cukraus kiekis, dėl kurio galutinis produktas tampa stabilesnis, nes fruktozė geriau tirpsta, o gliukozė sunkiau kristalizuojasi. Išgrynintų sulčių koncentravimas aukštoje temperatūroje rūgščioje aplinkoje taip pat lemia jų sodrią tamsiai rudą spalvą, didesnį saldumą dėl didelio fruktozės kiekio ir būdingą saldų, karamelinį kvapą ir skonį su švelniu kartumu ir maloniu rūgštumu.

Specifinės produkto „Mel-de-Cana da Madeira“ savybės yra labai vertinamos, todėl šis produktas dažnai naudojamas tepti ant duonos, saldinti tipiškus Madeiros skanėstus (malassadas, sonhos ir rabanadas) ir pagardinti vietinius patiekalus. Be to, jis taip pat yra tradicinių Madeiros saldėsių ir vietinių naujoviškų receptų pyragų bei kepinių sudedamoji dalis. Produktas „Mel-de-Cana da Madeira“, kartu su produktu „Rum da Madeira“ (GN), turi puikų vardą ir yra labai gerai žinomas kaip produktas, kuriuo tęsiama šimtmečius saloje klestėjusi svarbi cukraus pramonė, formavusi Madeiros istoriją, kraštovaizdį, kultūrą ir kulinarines tradicijas.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją

https://tradicional.dgadr.gov.pt/images/prod_imagens/mel/docs/CE_MelCanaMadeira_DOP_240423.pdf

---

(1)   OL L 343, 2012 12 14, p. 1.