—

2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (1) 14, 26, 57 ir 60 straipsnius;

—

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (2), 8, 16 ir 24 straipsnius;

—

2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros 9 ir 20 straipsnius (3);

—

2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje 5 straipsnį (4);

—

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros 3 straipsnį (5) ir

—

EEE susitarimo 31 straipsnį.

—

Šiuo pareiškimu ELPA priežiūros institucija (toliau – institucija) prašo pripažinti, kad Norvegija pažeidė savo įsipareigojimus pagal EEE teisę, nes Norvegijos finansų įstaigoms, steigiančioms patronuojamąsias įmones kitose EEE valstybėse, toliau taikė Norvegijos finansų įstaigų akto (toliau – FĮA) 4–1 skirsnyje nustatytą reikalavimą gauti leidimą.

—

Institucija teigia, kad, paliekant galioti reikalavimą gauti leidimą, atitinkamų teisės aktų nuostata de facto reiškia reikalavimą gauti išankstinį leidimą.

—

2015 m. spalio 15 d. raštu institucija pranešė Norvegijai, kad savo iniciatyva pradėjo bylą dėl FĮA 4–1 skirsnyje nustatyto reikalavimo gauti leidimą steigti Norvegijos finansų įstaigų patronuojamąsias įmones kitose EEE valstybėse, ir paprašė Norvegijos pateikti tam tikrą informaciją šiam klausimui išnagrinėti.

—

Norvegija prašomą informaciją pateikė 2016 m. vasario 8 d. raštu, iš esmės tvirtindama, kad 4–1 skirsnyje nustatytu reikalavimu gauti leidimą buvo užtikrintas finansinis stabilumas ir laikomasi EEE susitarimo 31 straipsnio.

—

2018 ir 2019 m. pasikeitus laiškais, 2019 m. gruodžio 11 d. institucija išsiuntė oficialų pranešimą, kuriame nurodė, kad palikdama galioti tokį reikalavimą gauti leidimą, koks nustatytas FĮA 4–1 skirsnyje, Norvegija pažeidė direktyvas 2009/138/EB, 2013/36/ES, 2003/41/EB, (ES) 2015/2366 ir 2009/110/EB ir (arba) EEE susitarimo 31 straipsnį.

—

2020 m. kovo 2 d. atsakyme Norvegija toliau laikėsi nuomonės, kad leidimų sistema padėjo siekti teisėto tikslo apsaugoti Norvegijos finansinį stabilumą, tačiau taip pat pažymėjo, kad ji išnagrinės, ar kitomis priemonėmis nei reikalavimas gauti išankstinį leidimą būtų galima užtikrinti tokį patį aukštą finansinio stabilumo apsaugos lygį.

—

2020 m. liepos 8 d. institucija Norvegijai pateikė pagrįstą nuomonę, į kurią Norvegija atsakė 2020 m. gruodžio 9 d.

—

2022 m. liepos 7 d. Norvegija institucijai pranešė, kad atitinkamos FĮA 4–1 skirsnio nuostatos buvo iš dalies pakeistos. 2022 m. spalio 5 d. institucija išsiuntė papildomą oficialų pranešimą, į kurį Norvegija atsakė 2022 m. gruodžio 2 d., nurodydama, kad Norvegija nesutinka su institucijos vertinimu, jog dėl atitinkamų teisės aktų pakeitimų buvo sukurta de facto leidimų sistema.

—

2023 m. balandžio 19 d. institucija nusiuntė Norvegijai papildomą pagrįstą nuomonę, kurioje liko prie papildomame oficialiame pranešime pateiktų išvadų. 2023 m. birželio 20 d. Norvegija pateikė atsakymą, kuriame nesutiko su institucijos išvadomis ir paprašė pratęsti terminą, kad būtų pakankamai laiko teisėkūros procesui, reikalingam FĮA 4–1 skirsniui peržiūrėti.

—

2023 m. liepos 25 d. institucija atmetė prašymą pratęsti terminą ir nusprendė perduoti bylą ELPA teismui.

—

Institucija pažymi, kad aptariamuose Norvegijos teisės aktuose nėra aiškiai nustatyta, kokie kriterijai turi būti tenkinami, kad Norvegijos finansų įstaiga, norinti įsteigti arba įsigyti finansų įstaigą kaip patronuojamąją įmonę kitoje EEE valstybėje, išvengtų Norvegijos finansų priežiūros institucijos (FSA) nurodymo, kad įsisteigimas arba įsigijimas nebus vykdomas arba jam gali būti taikomos papildomos FSA nustatytos sąlygos.

—

Taigi institucija daro išvadą, kad de facto reikalavimas gauti leidimą, kaip antai nustatytasis FĮA 4–1 skirsnio pirmajame–penktajame poskirsniuose, pažeidžia Direktyvos 2009/138/EB 14, 26, 57 ir 60 straipsnius, Direktyvos 2013/36/ES 8, 16 ir 24 straipsnius, Direktyvos 2003/41/EB 9 ir 20 straipsnius, Direktyvos (ES) 2015/2366 5 straipsnį ir Direktyvos 2009/110/EB 3 straipsnį ir yra nepagrįstas įsisteigimo laisvės apribojimas, pažeidžiantis EEE susitarimo 31 straipsnį.