2023 m. liepos 17 d. pareikštas ieškinys byloje ABN AMRO Bank ir ABN AMRO Hypotheken Groep / BPV

(Byla T-428/23)

(C/2023/142)

Proceso kalba: nyderlandų

Šalys

Ieškovės: ABN AMRO Bank NV (Amsterdamas, Nyderlandai), ABN AMRO Hypotheken Groep BV (Amersfortas, Nyderlandai), atstovaujamos R. Raas ir T. Barkhuysen

Atsakovė: Bendra pertvarkymo valdyba

Reikalavimai

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

—

iš dalies panaikinti 2023 m. gegužės 2 d. Bendros pertvarkymo valdybos sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2023 m. apskaičiavimo (SRB/ES/2023/23) ir jo priedus, kiek šis sprendimas susijęs su neteisingai ir netinkamai apskaičiuotais ABN AMRO Hypotheken Groep (toliau – AAHG) įnašais už 2016, 2017, 2018, 2019, 2020, 2021, 2022 ir (arba) 2023 m. tiek, kiek apskaičiuojant AAHG įnašus ir ypač „visus įsipareigojimus“ jame atsižvelgiama į koreguojamuosius AAHG balanso straipsnius ir

—	nurodyti BPV padengti ABN AMRO bylinėjimosi išlaidas, arba, subsidiariai, adekvačią šių išlaidų dalį.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamos ieškinį ieškovės remiasi trimis pagrindais.

Pirmasis pagrindas: ginčijamu sprendimu AAHG už 2016–2023 m. nustatytas į Bendrą pertvarkymo fondą (toliau – BPF) mokėtinas įnašas prieštarauja Reglamentui (ES) Nr. 806/2014 ir Deleguotajam reglamentui (ES) 2015/63 dėl to, kad apskaičiuojant įnašo bazę buvo neteisingai ir netinkamai atsižvelgta į apskaitos koreguojamuosius straipsnius ir jie, kaip grupės vidaus įsipareigojimai pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalį, nebuvo neįskaityti apskaičiuojant įnašą į BPF. ABN AMRO, žinoma, pripažįsta, kad ji turi mokėti įnašus į BPF, bet ji nesutinka nepagrįstai mokėti du kartus už tą patį įsipareigojimą. Dėl to ieškovės teigia, kad BPV:

—	pakankamai neatsižvelgė į konkrečias aplinkybes, susidarančias dėl to, kaip ABN AMRO rengė pakeitimo vertybiniais popieriais sandorius;

—	Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnį aiškino priešingai šio reglamento tekstui, tikslams ir kontekstui, į įnašo bazę neįtraukdama tik AAHG faktinių įsipareigojimų;

—	neteisingai ir netinkamai aiškino sąvoką „visi įsipareigojimai“, pateiktą Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 11 punkte, kiek tai susiję su fiksuotosios įnašo į BPF dalies nustatymu, nors ši sąvoka taikoma tik kiek tai susiję su įnašu, pritaikytu atsižvelgiant į riziką ir

—	Reglamentą Nr. 806/2014 ir Deleguotąjį reglamentą 2015/63 taikė priešingai šių reglamentų tikslams, todėl tai lėmė nepateisinamą ir nesuprantamą dvigubą apskaitą.

Antrasis pagrindas: ginčijamu sprendimu pažeidžiami teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principai, taip pat teisė į gerą administravimą (Chartijos 41 straipsnis), o tai turėtų būti aiškinama būtent remiantis teise į nuosavybės apsaugą (Chartijos 17 straipsnis).

—	BPV faktiškai neteisėtai atšaukė anksčiau priimtus oficialius sprendimus dėl AAHG įnašų už 2016–2022 m.

—	BPV nukrypsta (taip pat ir 2023 m.) nuo ilgalaikės nusistovėjusios praktikos nustatydama AAHG įnašus ir nuo lūkesčių, kuriuos BPV ir De Nederlandsche Bank N.V. (toliau – DNB) kėlė visai ABN AMRO; jie išplaukia iš BPV ir DNB susirašinėjimo ir sprendimų dėl įnašų už 2016–2022 m.

—

ABN AMRO veiksmai buvo grindžiami sukurtais lūkesčiais. Taigi ABN AMRO prarado galimybę į tai, kad jos balanse būtų skirtingai vertinami jos pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriai, į tai, kad toks vertinimas nebebūtų taikomas arba, kad jie būtų vertinami kitaip, kad būtų išvengta vėlesnio AAHG balanso koregavimo, taigi ir nepateisinamos dvigubos apskaitos.

Trečiasis pagrindas: ginčijamas BPV sprendimas pažeidžia ir proporcingumo principą (SESV 5 straipsnio 4 dalis ir Chartijos 52 straipsnio 1 dalis), kurį saugo taip pat teisė į gerą administravimą (Chartijos 41 straipsnis) ir teisė į nuosavybės apsaugą (Chartijos 17 straipsnis).

—	ABN AMRO turėjo AAHG vardu pervesti į BPF gerokai mažesnę įnašo sumą.

—	Ginčijamo sprendimo neigiamos pasekmės ABN AMRO yra neproporcingos tikslui, kurio BPV šiuo sprendimu turi siekti.