—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą dėl ES plėtros politikos (COM(2021)0644) ir prie jo pridedamą 2021 m. ataskaitą dėl Turkijos (SWD(2021)0290),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/1529, kuriuo nustatoma Pasirengimo narystei paramos priemonė (PNPP III) (1),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 3 d. derybų su Turkija programą ir į tai, kad, kaip ir visų narystės siekiančių šalių atveju, tai, ar Turkija įstos į ES, priklauso nuo to, ar laikomasi visų Kopenhagos kriterijų, taip pat atsižvelgdamas į poreikį normalizuoti santykius su visomis ES valstybėmis narėmis, įskaitant Kipro Respubliką,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 21 d. Europos bendrijos ir jos valstybių narių pareiškimą, paskelbtą po Turkijos deklaracijos, priimtos pasirašant 2005 m. liepos 29 d. Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos steigimo susitarimo papildomą protokolą, kuriame įtraukta nuostata, kad visų valstybių narių pripažinimas yra būtinas derybų elementas, taip pat nustatyta, jog Turkija turi toliau stengtis normalizuoti savo santykius su visomis valstybėmis narėmis ir visapusiškai įgyvendinti Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos steigimo susitarimo papildomą protokolą visų valstybių narių atžvilgiu, be išankstinio nusistatymo ar diskriminacijos pašalindama visas laisvo prekių judėjimo kliūtis, įskaitant apribojimus transporto priemonėms,

—

atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 18 d. ir 2015 m. lapkričio 29 d. ES ir Turkijos pareiškimus,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos ir Turkijos Respublikos susitarimą dėl be leidimo gyvenančių asmenų readmisijos (2) (ES ir Turkijos readmisijos susitarimas),

—

atsižvelgdamas į 2018 m. birželio 26 d., 2019 m. birželio 18 d. ir 2021 m. gruodžio 14 d. Tarybos išvadas dėl plėtros ir stabilizacijos bei asociacijos proceso, 2019 m. liepos 15 d. ir spalio 14 d. Tarybos išvadas dėl Turkijos vykdomos neteisėtos gręžimo veiklos rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, 2019 m. gruodžio 12 d., 2020 m. spalio 1–2 d. ir 15–16 d. ir 2021 m. birželio 24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, visas kitas atitinkamas Tarybos ir Europos Vadovų Tarybos išvadas, 2020 m. gegužės 15 d. ES užsienio reikalų ministrų pareiškimą ir 2020 m. rugpjūčio 14 d. jų vaizdo konferencijos dėl padėties rytinėje Viduržemio jūros dalyje pagrindinius rezultatus, 2020 m. rugpjūčio 27–28 d. ES užsienio reikalų ministrų neoficialaus susitikimo Gymniche rezultatus ir 2021 m. kovo 25 d. Europos Vadovų Tarybos narių pareiškimą dėl rytinės Viduržemio jūros regiono dalies,

—

atsižvelgdamas į 2019 m. lapkričio 11 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2019/1894 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Turkijos vykdomą neteisėtą gręžimo veiklą rytinėje Viduržemio jūros dalyje (3), kuris atnaujintas 2020 m. lapkričio 6 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2020/1657 (4) ir 2021 m. lapkričio 11 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2021/1966 (5),

—

atsižvelgdamas į Turkijos narystę Europos Taryboje ir NATO,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gegužės 26 d. Komisijos komunikatą „Penktoji metinė ataskaita dėl Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonės“ (COM(2021)0255),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. vasario 25 d. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro laišką dėl NVO veiklos ir asociacijų laisvės apribojimo siekiant kovoti su terorizmu ir į 2021 m. birželio 17 d. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro laišką dėl LGBTI asmenų žmogaus teisių,

—

atsižvelgdamas į atitinkamas Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijas, įskaitant preliminarias 2022 m. vasario 2 d. ir 2021 m. gruodžio 2 d. rezoliucijas dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Kavala prieš Turkiją vykdymo, preliminarią 2021 m. gruodžio 2 d. rezoliuciją dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Selahattin Demirtaș prieš Turkiją (Nr. 2) vykdymo, preliminarią 2021 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Kipras prieš Turkiją vykdymo, 2007 m. spalio 17 d. rezoliuciją, preliminarią 2009 m. kovo 9 d. rezoliuciją ir devynis vėlesnius sprendimus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Ülke prieš Turkiją vykdymo,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvencijos 46 straipsnį, kuriame nurodyta, kad susitariančios šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra, ir iš jo kylantį Turkijos įsipareigojimą įgyvendinti visus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus,

—

atsižvelgdamas į atitinkamas JT Saugumo Tarybos rezoliucijas dėl Kipro, įskaitant 1964 m. kovo 4 d. rezoliuciją Nr. 186(1964), kuria dar kartą patvirtinamas Kipro Respublikos suverenitetas, 1984 m. gegužės 11 d. rezoliuciją Nr. 550 (1984) dėl secesinių veiksmų Kipre ir 1992 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją Nr. 789 (1992), kurioje visi su Kipro klausimu susiję subjektai primygtinai raginami įsipareigoti taikyti rezoliucijoje išdėstytas pasitikėjimo stiprinimo priemones, pagal kurias bet koks mėginimas apgyvendinti Varošos teritorijos dalyje žmones, kurie nėra jos gyventojai, yra neleistinas, ir ragina perduoti tą teritoriją Jungtinių Tautų administracijai,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio mėn. įstatymą Nr. 7262 dėl masinio naikinimo ginklų platinimo finansavimo prevencijos, pagal kurį kovos su terorizmu priemonės panaudojamos prieš pilietinę visuomenę,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. sausio 6 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto pranešimą „NVO veiklos apribojimai Europos Tarybos valstybėse narėse“ (angl. „Restrictions on NGO activities in Council of Europe member states“),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 10 d. UNESCO pareiškimą dėl Stambule esančios Šventosios Išminties katedros,

—

atsižvelgdamas į organizacijos „Žurnalistai be sienų“ paskelbtą 2022 m. pasaulio spaudos laisvės indeksą, pagal kurį Turkija iš 180 šalių užima 149 vietą, organizacijos „Amnesty International“ ataskaitą Nr. 2020/21 ir organizacijos „Human Rights Watch“ 2022 m. pasaulinę ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas, visų pirma į 2021 m. gegužės 19 d. rezoliuciją dėl 2019–2020 m. Komisijos ataskaitų dėl Turkijos (6), 2021 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl represijų prieš opoziciją, visų pirma Liaudies Demokratinę partiją (HDP) Turkijoje (7), 2021 m. sausio 21 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Turkijoje, ypač Selahattino Demirtaşo ir kitų sąžinės kalinių atvejų (8), 2020 m. lapkričio 26 d. rezoliuciją dėl po neteisėtų Turkijos veiksmų didėjančios įtampos Varošoje ir būtinybės kuo skubiau atnaujinti derybas (9), 2015 m. balandžio 15 d. rezoliuciją dėl armėnų genocido šimtųjų metinių (10), 2021 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES patikos fondų ir Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonės įgyvendinimo ataskaitos (11) ir 2021 m. lapkričio 24 d. rezoliuciją dėl Tarybos pozicijos dėl 2021 finansinių metų Europos Sąjungos taisomojo biudžeto Nr. 5/2021 projekto dėl humanitarinės paramos pabėgėliams Turkijoje (12),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A9-0149/2022),

A.

kadangi Turkija, kaip narystės ES siekianti šalis kandidatė, yra viena iš pagrindinių partnerių ekonomikos srityje ir svarbi ES kaimyninė ir strateginė partnerė svarbiausiose bendro intereso srityse, pvz., prekybos, migracijos, visuomenės sveikatos, klimato, perėjimo prie žaliosios ekonomikos, saugumo ir kovos su terorizmu srityse;

B.

kadangi 2020 m. Turkijos ekonominė integracija su ES išliko didelė – Turkija yra šešta pagal dydį ES prekybos partnerė, o ES išlieka didžiausia Turkijos prekybos partnerė ir didžiausias tiesioginių užsienio investicijų šaltinis; kadangi Turkija šiuo metu susiduria su ekonominiais ir finansiniais sunkumais, dėl kurių dar labiau didėja ekonominis pandemijos poveikis;

C.

kadangi pastaruoju metu pastebima ES saugumo politikos pažanga – ji įgauna aiškesnę struktūrą ir turinį; kadangi Turkija, būdama NATO sąjungininke ir strategine partnere, yra itin vertinga partnerė, užimanti itin svarbią vietą Europoje ir atliekanti svarbų geostrateginį vaidmenį Juodosios jūros regiono saugumo struktūroje, visų pirma užtikrinant Ukrainos, kuri susiduria su Rusijos agresija, saugumą; kadangi Turkija išreiškė nenorą priimti Suomiją ir Švediją į NATO bei pateikė politines priėmimo sąlygas; kadangi svarbu, kad dabartinėmis rimtomis aplinkybėmis visos NATO sąjungininkės veiktų įžvalgiai ir greitai ratifikuotų Suomijos ir Švedijos prisijungimo protokolus;

D.

kadangi Turkijoje gyvena daugiausiai pabėgėlių pasaulyje – beveik 4 mln. registruotų pabėgėlių iš Sirijos, Irako ir Afganistano, ir kadangi pastebima, kad ES finansavimas šioms bendruomenėms padeda Turkijai greitai reaguoti į pabėgėlių ir juos priimančių bendruomenių humanitarinius ir vystymosi poreikius;

E.

kadangi po veiksmų, kurių buvo imtasi siekiant sumažinti įtampą tarp ES ir Turkijos, taip pat tarp Turkijos ir kai kurių ES valstybių narių rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, Europos Vadovų Taryba pasiūlė puoselėti pozityvesnę ES ir Turkijos santykių dinamiką, jei tai ir toliau bus daroma konstruktyviai stengiantis; kadangi visų pirma Europos Vadovų Taryba pareiškė esanti pasirengusi laipsniškai, proporcingai ir pasiliekant galimybę nebetęsti proceso bendradarbiauti su Turkija daugelyje bendro intereso sričių, jei toliau bus mažinama pastaruoju metu tarp ES ir Turkijos tvyranti įtampa, ypač susijusi su padėtimi rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, jei Turkija konstruktyviai dalyvaus ir laikysis ankstesnėse Europos Vadovų Tarybos išvadose nustatytų sąlygų, ypač susijusių su gerais kaimyniniais santykiais ir pagarba žmogaus teisėms ir tarptautinei teisei;

F.

kadangi buvimas šalimi kandidate reiškia įsipareigojimą palaipsniui visais aspektais prisiderinti prie Sąjungos acquis, įskaitant vertybes, interesus, standartus ir politiką, gerbti Kopenhagos kriterijus ir jų laikytis, derinti savo politiką ir tikslus su ES politika ir tikslais, be diskriminacijos siekti gerų kaimyninių santykių su ES ir visomis jos valstybėmis narėmis ir juos palaikyti; kadangi pastarųjų metų ES ataskaitų analizė rodo, kad Turkija vis dar labai atsilieka nuo ES norminės sistemos ir vertybių. Šis atotrūkis iš tikrųjų didėja tokiose pagrindinėse srityse, kaip pagarba tarptautinei teisei, teisinė valstybė, žmogaus teisės, asmens laisvės, pilietinės teisės ir saviraiškos laisvė, taip pat geri kaimyniniai santykiai ir regioninis bendradarbiavimas; kadangi Turkijos pilietinės visuomenės ir demokratinių jėgų ryšiai su ES tebėra tvirti, nes ES yra tvirtai įsipareigojusi teikti paramą Turkijos piliečiams ir organizacijoms, propaguojančioms Europos normas ir vertybes;

G.

kadangi per praėjusius metus ES ir Turkijos santykiai apskritai išliko stabilūs, nes, besitęsiant konfliktams ir tebevyraujant įtampai, kartu vykdomas tvirtesnis bendradarbiavimas ir dialogas tam tikrais klausimais; kadangi šioje rezoliucijoje ši padėtis atspindima palankiai įvertinant teigiamus pokyčius ir atkreipiant dėmesį į tolesnį santykių potencialą, kartu nurodant likusias, visų pirma su teisine valstybe ir pagrindinėmis teisėmis susijusias problemas, dėl kurių pažeidžiami Kopenhagos kriterijai ir tarptautinė teisė ir tebevykdomos provokacijos prieš Kipro Respubliką; kadangi, jei šioje rezoliucijoje siekiama tinkamai įvertinti, ar Turkija padarė pakankamą pažangą žmogaus teisių ir teisinės valstybės srityse (jos yra stojimo proceso pagrindas), svarbu aprašyti konkrečius laisvių mažinimo mechanizmus, kurie kartu lemia šį bendrą atsilikimą nuo Europos standartų; kadangi, laikantis tokio požiūrio, neužtenka sudaryti ilgo piliečių ir grupių, kurioms šie sprendimai daro neigiamą poveikį, sąrašo, – reikia iš tikrųjų nustatyti subjektus ir valdžios institucijų įstaigas, atsakingas už šią nerimą keliančią padėtį konkrečioje jų veiklos srityje; kadangi kritika turi būti tikslinga, o ne bendro pobūdžio;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

40.

41.

42.

43.

44.

45.

46.

47.

48.

49.

50.

51.

52.

53.

54.

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) V antraštinę dalį, ypač į jos 42 ir 43 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sąjungos anglies dioksido poveikio neutralumo 2030 m. ir 2050 m. tikslus,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. lapkričio 9 d. Kovos su klimato kaita ir gynybos veiksmų gaires,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 5 d. integruoto požiūrio į klimato kaitą ir saugumą koncepciją,

—

atsižvelgdamas į ES aplinkos apsaugos ir energijos vartojimo optimizavimo koncepciją, skirtą ES vadovaujamoms karinėms operacijoms ir misijoms,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/697, kuriuo įsteigiamas Europos gynybos fondas (1), ypač į jo 60 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodomas 30 % įnašas klimato srities tikslams, ir 61 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodomi 7,5 % ir 10 % metinių išlaidų įnašai, skirti kovai su biologinės įvairovės nykimu iki 2027 m.,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/947, kuriuo nustatoma Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonė „Globali Europa“ (2) (KVTBP reglamentas), ypač jo 49 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodomas tikslas skirti 30 proc. lėšų klimato srities tikslams,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 8 d. Komisijos komunikatą dėl neutralaus poveikio klimatui Europos vandenilio strategijos (COM(2020)0301),

—

atsižvelgdamas į NATO klimato kaitos ir saugumo veiksmų planą,

—

atsižvelgdamas į 2016 m. birželio mėn. EIVT strateginį dokumentą „Visuotinė Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategija“ ir jo tolesnių veiksmų ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. sausio 22 d. Tarybos išvadas dėl integruoto požiūrio į išorės konfliktus ir krizes,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas dėl moterų, taikos ir saugumo,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. sausio 20 d. Tarybos išvadas dėl klimato diplomatijos,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. sausio 25 d. Tarybos išvadas dėl energetikos ir klimato srities diplomatijos – Europos žaliojo kurso išorės aspekto įgyvendinimo,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. birželio 17 d. ir 2021 m. gegužės 10 d. Tarybos išvadas dėl saugumo ir gynybos,

—

atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 7 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Strateginis požiūris į atsparumą ES išorės veiksmų srityje“ (JOIN(2017)0021),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. Komisijos metinę veiklos ataskaitą dėl gynybos pramonės ir kosmoso,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. vasario 24 d. Komisijos komunikatą „Klimato kaitai atsparios Europos kūrimas. Naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ (COM(2021)0082),

—

atsižvelgdamas į JT darnaus vystymosi tikslus,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 21 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mokslinių tyrimų ataskaitą dėl klimato kaitos,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio mėn. NATO vadovų sprendimus dėl klimato ir saugumo,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio mėn. Tarptautinės karinės tarybos klimato ir saugumo klausimais pasaulinę ataskaitą dėl klimato ir saugumo,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. BIOSEC projekto galutinę ataskaitą „Biologinė įvairovė ir saugumas“, kurią 2016–2020 m. laikotarpiu finansavo Europos mokslinių tyrimų taryba (EMTT),

—

atsižvelgdamas į ADELPHI projektą „Klimatinio poveikio rizika: su klimatu susijusios rizikos ir saugumo rizikos bei prognozavimo vertinimas“ (angl. Weathering Risk: A Climate and Security Risk and Foresight Assessment),

—

atsižvelgdamas į projektus, kuriuos bendrai finansuoja ES, pavyzdžiui, projektą „FREXUS: saugumo ir atsparumo klimato kaitai didinimas nestabiliomis aplinkybėmis pasitelkiant aprūpinimo vandeniu, energija ir maistu ryšį“ (angl. FREXUS: Improving security and climate resilience in a fragile context through the water-energy-food security Nexus) Sahelio regione,

—

atsižvelgdamas į JT dokumentus dėl žmogiškojo saugumo ir dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES ir NATO bendradarbiavimo transatlantinių santykių srityje (3),

—

atsižvelgdamas į 2018 m. liepos 3 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl klimato diplomatijos (4),

—

atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A9-0084/2022),

A.

kadangi agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą precedento neturinčiu būdu kelia grėsmę Europos saugumo tvarkai ir daro spaudimą visiems Sąjungos ir jos valstybių narių sektoriams, kad jie taptų stipresni, atsparesni ir labiau nepriklausomi, ypač gynybos, saugumo, kibernetinio saugumo ir ypatingos svarbos infrastruktūros bei energetikos, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, srityse;

B.

kadangi aplinkos veiksniai įvairiais būdais tiesiogiai ir netiesiogiai gali daryti poveikį žmogiškajam ir valstybės saugumui;

C.

kadangi klimato kaita ir su klimatu susijęs poveikis, įskaitant aplinkos būklės blogėjimą, biologinės įvairovės nykimą, miškų naikinimą, dykumėjimą, ekstremalias oro sąlygas, vandens ir maisto stygių, oro taršą ir gaivalines nelaimes, kurios skatina konfliktų ir krizių atsiradimą, jau kelia grėsmę vietos, regioniniam ir tarptautiniam saugumui, stabilumui ir taikai; kadangi klimato kaita, kurios pasekmės jau akivaizdžios ir kuri, kaip prognozuojama, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu spartės, yra rizikos daugiklis, nes gali padidinti tam tikrus esamus vis labiau dominuojančius krizės veiksnius (kaip antai ekonominės nelygybės didėjimą arba stiprų politinį spaudimą), ir yra naujas saugumo iššūkis, yra naujas saugumo iššūkis, kuriam įveikti reikia pakankamai išteklių, kad būtų galima reaguoti į hibridines ir kibernetines grėsmes;

D.

kadangi ryšiai tarp klimato kaitos ir konflikto gali būti sudėtingi ir konkretus klimato kaitos poveikis konfliktui dažniausiai priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių; kadangi būtina remti sistemingesnius ir platesnius mokslo bendruomenių, dirbančių klimato ir saugumo ryšių srityje, mainus ir intensyvesnį dalijimąsi žiniomis;

E.

kadangi klimato kaita tebėra svarbiausias taikos ir saugumo darbotvarkės klausimas kaip galiausiai grėsmę keliantis veiksnys, didinantis esamą socialinę, ekonominę riziką ir riziką aplinkai, ir tai gali paskatinti neramumus bei sukelti smurtinius konfliktus; kadangi aplinkos ir klimato pokyčiai bei jų padariniai kartu su kitais veiksniais didina jau esamą pažeidžiamumą, įtampą ir riziką, o ne visada patys savaime sukelia ginkluotus tarpvalstybinius ar tarptautinius konfliktus arba yra tiesioginė jų priežastis; kadangi klimato kaita gali daryti skirtingą poveikį žmonių saugumui, atsižvelgiant į jų lytį, socialinę ir ekonominę padėtį, amžių, seksualinę orientaciją, etninę kilmę, tikėjimą (ar netikėjimą), įgalumą (negalią) ir kt.; kadangi klimato kaita daro itin neproporcingą neigiamą poveikį marginalizuotoms grupėms; kadangi su klimato kaita susijusi saugumo rizika visų pirma veikia ekonomiškai nepalankioje padėtyje esančius gyventojus ir daro socialinį bei ekonominį poveikį; kadangi klimato kaita daro neigiamą poveikį paveiktų vietovių kultūros ir gamtos paveldui;

F.

kadangi klimato krizė daro poveikį ir žmogiškajam, ir valstybės saugumui; kadangi klimato kaita yra įvairiai susijusi su politine, etnine ir socioekonomine dinamika ir yra tiesioginė konfliktų varomoji jėga, nes dėl jo didėja nelaimių rizika ir daromas papildomas spaudimas ekosistemoms, taip keliant grėsmę žmonių pragyvenimo šaltiniams, aprūpinimui vandeniu ir maistu bei ypatingos svarbos infrastruktūros objektams, be kita ko, paskatinant žemės naudojimo keitimą ir aplinkos būklės blogėjimą;

G.

kadangi kylantis jūros lygis jau sukėlė potvynius ir padidino vandens druskingumą, ir tai kelia didelį pavojų saugumui ir labai didelį pavojų žemumoje esančioms pakrančių teritorijoms ir saloms; kadangi pagal atnaujintą Pasaulio banko 2021 m. „Groundswell“ ataskaitą, klimato kaita iki 2050 m. gali priversti 216 mln. žmonių persikelti savo šalyse; kadangi ataskaitoje taip pat teigiama, kad neatidėliotini ir konkretūs veiksmai gali gerokai sumažinti migracijos dėl klimato kaitos mastą; kadangi vandens trūkumas turi daugialypį poveikį žmonių saugumui ir socialiniam bei politiniam stabilumui; kadangi klimato kaita turės įtakos vandens tiekimui, visų pirma besivystančiose šalyse, ir padidės pasaulinė vandens paklausa; kadangi dėl klimato kaitos padidės sausrų ir potvynių rizika; kadangi klimato kaitos poveikis maisto kainoms kenkia pragyvenimui ir skatina gyventojų perkėlimą, ligas ir badą, o tai lemia precedento neturinčią migraciją vietovėse;

H.

kadangi Sahelyje dėl kintančių klimato sąlygų poveikio gamtos išteklių prieinamumui kartu su tokiais veiksniais kaip gyventojų skaičiaus augimas, silpnas valdymas ir žemės valdymo problemos padidėjo konkurencija dėl ribotų gamtos išteklių, visų pirma dėl derlingos žemės ir vandens, taip pat kilo įtampa bei konfliktai tarp bendruomenių ir pragyvenimo šaltinių grupių;

I.

kadangi klimato kaita yra strateginės aplinkos struktūrinis veiksnys, nes tai yra rizikos daugiklis ir ribojamasis veiksnys; kadangi klimato krizė padarė poveikį tarptautinei sistemai, nes ji gali sustiprinti geopolitinę įtampą ir pakeisti pagrindinių pasaulio valstybių galios pusiausvyrą; kadangi piktybiniai subjektai naudojasi klimato kaitos problemomis siekdami padidinti savo įtaką arba paskatinti karo veiksmus; kadangi tirpstant poliarinio ledo dangai didėja geopolitinė įtampa, visų pirma aplink Šiaurės ašigalį;

J.

kadangi JAV ginkluotosios pajėgos prarado daugiau karinės įrangos ir infrastruktūros dėl gaivalinių nelaimių nei dėl ginkluotų konfliktų Afganistane ir Irake; kadangi J. Bideno administracija dėjo teigiamas pastangas kovojant su klimato kaita, be kita ko, vėl prisijungė prie Paryžiaus susitarimo ir įtraukė klimato kaitą į savo laikinąsias nacionalinio saugumo strategines gaires;

K.

kadangi ginkluotosios pajėgos yra vienos didžiausių iškastinio kuro vartotojų pasaulyje;

L.

kadangi Sąjungos vidaus naftos ir dujų gavyba nuolat mažėja; kadangi Sąjunga yra labai ir vis labiau priklausoma nuo energijos ir visos jos valstybės narės yra grynosios energijos importuotojos iš riboto skaičiaus trečiųjų šalių, o priklausomybės nuo energijos lygis 2000–2019 m. padidėjo nuo 56 proc. iki 61 proc.; kadangi neseniai atliktame tyrime 2019 m. karinio sektoriaus anglies pėdsakas valstybėse narėse, įskaitant nacionalines ginkluotąsias pajėgas ir ES plėtojamas karinių technologijų pramonės šakas, buvo įvertintas maždaug 24,8 mln. tonų CO2 ekvivalento; kadangi energetikos pertvarkai ir pažangioms ginklų sistemoms reikalinga prieiga prie svarbiausiųjų žaliavų, kurių tiekimo grandinės sukelia naujų pažeidžiamumų kai kuriais atvejais, taip pat Europos gynybos sektoriaus specializuotoms MVĮ, jei jose visų pirma dominuoja ribotas skaičius trečiųjų šalių;

M.

kadangi, remiantis Europos gynybos agentūros (EGA) duomenimis, transporto degalai sudarė 52 proc. 22 valstybių narių, kurios pateikė 2016 ir 2017 m. duomenis, suvartojamos energijos (šalys, kuriose patiriama 96,9 proc. EGA valstybių narių bendrų gynybos išlaidų); kadangi, remiantis tuo pačiu EGA tyrimu, labai daug energijos suvartojama ir karinės infrastruktūros bei pastatų tikslais, nes vien šildymas 2017 m. sudarė vidutiniškai 32 proc. valstybių narių ginkluotųjų pajėgų suvartojamos energijos, iš kurių 75 proc. buvo gauta iš skystojo kuro ir gamtinių dujų;

N.

kadangi dėl agresyvaus Rusijos karo prieš Ukrainą Sąjunga ir jos valstybės narės nori nutraukti iškastinio kuro importą iš Rusijos; kadangi dėl Rusijos išpuolio prieš Europos saugumo tvarką Europos ginkluotosios pajėgos taip pat turi tapti labiau nepriklausomos nuo iškastinio kuro importo, o tuo pat metu reikia didinti jų karinę galią ir misijų veiksmingumą;

O.

kadangi kai kurios ES valstybės narės naudoja savo didžiules karinėms priskirtas teritorijas, kad apsaugotų biologinę įvairovę, pvz., užkirsdamos kelią sraigtasparnių skrydžiams virš lizdaviečių;

P.

kadangi nusikaltimai aplinkai yra labai dažna nusikalstama veikla pasaulyje ir kelia didelį susirūpinimą dėl saugumo; kadangi ES ir šalys partnerės turi glaudžiau bendradarbiauti šiuo klausimu remiant valstybes, plėtojančias savo gebėjimus kovoti su nusikaltimais aplinkai;

Q.

kadangi nusikaltimai aplinkai tapo ketvirtu pagal dydį nusikalstamumo sektoriumi, iš kurio gaunamos pajamos ir kuris auga tris kartus greičiau nei pasaulio ekonomika; kadangi 2016 m. Interpolo ir JT aplinkos programos ataskaita apskaičiuota, kad pajamos iš nusikaltimų aplinkai siekia net 258 mlrd. USD per metus, įskaitant neteisėtą prekybą laukine gamta, miškų ir žvejybos nusikaltimus, neteisėtą prekybą atliekomis ir neteisėtą kasybą;

R.

kadangi 2018 m. Interpolo, RHIPTO ir Pasaulinės iniciatyvos prieš tarptautinius organizuotus nusikaltimus ataskaitoje nustatyta, kad nusikaltimai aplinkai yra didžiausias finansinis konfliktų skatinamasis veiksnys ir didžiausias nevalstybinių ginkluotų grupuočių ir teroristinių organizacijų pajamų šaltinis, pranokstantis tradicinę neteisėtą veiklą, pvz., žmonių grobimą siekiant išpirkos ir prekybą narkotikais;

S.

kadangi 2015 m. Paryžiaus susitarime neminimas gynybos sektorius ir nacionalinėms vyriausybėms palikta nuspręsti, ar įtraukti gynybos sektoriaus dedamas klimato kaitos švelninimo pastangas į savo nacionalinius įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (UNFCCC); kadangi visi sektoriai turi prisidėti prie išmetamųjų teršalų mažinimo ir kartu prisitaikyti prie klimato kaitos, kad būtų pasiekti Sąjungos anglies dioksido poveikio neutralumo tikslai, taip pat išlaikytas veiklos efektyvumas; kadangi Prancūzija 2020 m. rugsėjo mėn. pristatė naują gynybos energetikos strategiją, kurioje pateikiamos 34 rekomendacijos, kaip sumažinti ir optimizuoti savo ginkluotųjų pajėgų energijos suvartojimą ir padidinti energetinį saugumą;

T.

kadangi net nedideli mainai branduolinėje srityje turėtų dramatiškų humanitarinių padarinių, taip pat labai neigiamai paveiktų klimatą, kelerius metus sukeltų badą ir sutrumpėtų auginimo sezonas;

U.

kadangi siekiant sukurti realistiškus, ilgaamžius ir veiksmingus darnaus vystymosi sprendimus, naudingus žmogaus saugumui ir pasaulio stabilumui, saugumas turi tapti pagrindine aplinkos apsaugos sudedamąja dalimi; kadangi dėl to į Sąjungos išorės veiksmus turi būti vis labiau įtraukiami klimato kaitos ir aplinkos aspektai, kaip pagrindinė rizika saugumui, ir atitinkamai pritaikytos strategijos ir koncepcijos, procedūros, civilinė ir karinė įrangą bei infrastruktūra, pajėgumų plėtojimas, įskaitant mokymą ir, jei reikia, institucinė sistema bei atskaitomybės mechanizmai; kadangi Sąjungos saugumo ir gynybos politika ir jos priemonės turėtų tiesiogiai padėti užkirsti kelią neigiamam klimato krizės poveikiui saugumui ir jį sumažinti; kadangi visomis valdymo ir taikos kūrimo priemonėmis turi būti atsižvelgiama į klimato ir saugumo ryšį;

V.

kadangi dėl klimato kaitos ir su juo susijusio poveikio saugumui turi būti laikoma, kad klimato saugumo priemonėmis, t. y. klimato kaitos padarinių strateginei aplinkai ir karinių pajėgų misijoms numatymu, prisitaikymu prie jų ir jų finansavimu, prisidedama prie gynybos ir saugumo; kadangi pagal Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonę „Globali Europa“ (KVTBP) 30 proc. jos 80 mlrd. EUR septynerių metų biudžeto skiriama klimato veiksmams remti ir kasmet 7,5–10 proc. aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės tikslams;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

40.

41.

42.

43.

44.

45.

46.

47.

48.

49.

50.

51.

52.

53.

54.

55.

56.

57.

58.

59.

60.

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl naujos ES ir Kinijos strategijos (1),

—

atsižvelgdamas į 2022 m. kovo 1 d. savo rezoliuciją dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą (2),

—

atsižvelgdamas į 2022 m. kovo 2 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją ES-11/L.1, kuria smerkiama Rusijos agresija prieš Ukrainą,

—

atsižvelgdamas į 2022 m. kovo 24 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją ES-11/L.2 dėl agresijos prieš Ukrainą humanitarinių padarinių,

—

atsižvelgdamas į ES Strateginį kelrodį, kuriam 2022 m. kovo 24 d. pritarė Europos Vadovų Taryba,

—

atsižvelgdamas į 2022 m. vasario 4 d. bendrą Rusijos Federacijos ir Kinijos Liaudies Respublikos pareiškimą dėl naujos tarptautinių santykių eros pradžios ir pasaulio darnaus vystymosi,

—

atsižvelgdamas į 2022 m. vasario 22 d. Bendradarbiavimo Indijos ir Ramiojo vandenynų regione ministrų forumą,

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją dėl daugiašalių masinio naikinimo ginklų kontrolės ir nusiginklavimo režimų iššūkių ir perspektyvų (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. spalio 21 d. rekomendaciją Komisijos pirmininkės pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai dėl ES ir Taivano politinių santykių ir bendradarbiavimo (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2020 m. spalio 21 d. rekomendaciją Tarybai ir Komisijos pirmininkės pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai dėl Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo (NPT) 10-osios peržiūros proceso parengimo, branduolinių ginklų kontrolės ir branduolinio nusiginklavimo galimybių (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. sausio 21 d. rezoliuciją dėl glaudesnių sąsajų ir ES ir Azijos santykių (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2018 m. balandžio 18 d. rezoliuciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Australijos pagrindų susitarimo sudarymo Europos Sąjungos vardu projekto (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 3 d. rezoliuciją dėl ES politinių santykių su Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. balandžio 29 d. rekomendaciją Tarybai, Komisijai ir Komisijos pirmininko pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai dėl ES ir Indijos santykių (9),

—

atsižvelgdamas į 2018 m. gruodžio 12 d. priimtą poziciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Japonijos strateginės partnerystės susitarimo sudarymo Europos Sąjungos vardu projekto (10),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 7 d. savo rezoliuciją dėl ES kibernetinės gynybos pajėgumų padėties (11),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 21 ir 22 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 16 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą dėl ES strategijos dėl bendradarbiavimo Indijos ir Ramiojo vandenynų regione (JOIN(2021)0024),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. liepos mėn. atnaujintą Prancūzijos Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono strategiją „Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas: Prancūzijos prioritetas“,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 3 d. vykusias ES ir JAV aukšto lygio konsultacijas dėl Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 1 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą dėl strategijos „Global Gateway“ (JOIN(2021)0030),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. lapkričio 25–26 d. vykusį 13-ąjį Europos ir Azijos aukščiausiojo lygio susitikimą (ASEM),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 5 d. integruoto požiūrio į klimato kaitą ir saugumą koncepciją,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 16 d. Tarybos išvadas dėl ES strategijos dėl bendradarbiavimo Indijos ir Ramiojo vandenynų regione,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 15 d. AUKUS saugumo paktą,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 14 d. NATO aukščiausiojo lygio susitikimo, vykusio Briuselyje, komunikatą,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. birželio 17 d. ir 2021 m. gegužės 10 d. Tarybos išvadas dėl saugumo ir gynybos,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gegužės 8 d. priimtą ES ir Indijos partnerystę sujungiamumo srityje,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2020/2188, kuriuo iš dalies keičiami Bendrieji veiksmai 2008/851/BUSP dėl Europos Sąjungos karinės operacijos, skirtos prisidėti prie atgrasymo nuo piratavimo veiksmų ir ginkluotų plėšimų jūroje prie Somalio krantų ir jų prevencijos bei sustabdymo (12),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 1 d. ES ir ASEAN bendrą ministrų pareiškimą dėl sujungiamumo,

—

atsižvelgdamas į ES ir Kinijos 2022 m. balandžio 1 d. aukščiausiojo lygio susitikimą,

—

atsižvelgdamas į 2022 m. balandžio 24–25 d. Komisijos Pirmininkės Ursulos von der Leyen vizitą į Indiją,

—

atsižvelgdamas į ES ir Japonijos 2022 m. gegužės 12 d. aukščiausiojo lygio susitikimą,

—

atsižvelgdamas į 2022 m. gegužės 14 d. paskelbtą bendrą Didžiojo septyneto šalių užsienio reikalų ministrų pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. lapkričio 13 d. Nyderlandų Indijos ir Ramiojo vandenynų strategiją „Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas: Nyderlandų ir ES bendradarbiavimo su partneriais Azijoje stiprinimo gairės“,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. lapkričio 9 d. Kovos su klimato kaita ir gynybos veiksmų gaires,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. rugsėjo mėn. Vokietijos federalinės vyriausybės Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono politikos gaires,

—

atsižvelgdamas į 2019 m. rugsėjo 27 d. priimtą ES ir Japonijos partnerystę tvaraus sujungiamumo ir kokybiškos infrastruktūros srityje,

—

atsižvelgdamas į Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio bei Komisijos pirmininkės pavaduotojo indėlį į 2019 m. kovo 12 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimą dokumentu „ES ir Kinija. Strateginė perspektyva“,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. gruodžio 5 d. ES kovos su dezinformacija veiksmų planą,

—

atsižvelgdamas į 2019 m. sausio 21 d. ES ir ASEAN ministrų susitikime priimtą sprendimą sudaryti ES ir ASEAN strateginę partnerystę,

—

atsižvelgdamas į ES ir Singapūro partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, pasirašytą Briuselyje 2018 m. spalio 19 d.,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. rugsėjo 19 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Glaudesnės Europos ir Azijos sąsajos. ES strategijos sudedamosios dalys“ (JOIN(2018)0031),

—

atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 28 d. Tarybos išvadas dėl sustiprinto ES bendradarbiavimo saugumo srityje Azijoje ir su Azija,

—

atsižvelgdamas į 2018–2022 m. ASEAN ir ES veiksmų planą,

—

atsižvelgdamas į 2016 m. spalio 5 d. Naujosios Zelandijos ir Europos Sąjungos partnerystės susitarimą dėl santykių ir bendradarbiavimo,

—

atsižvelgdamas į bendrą pasiūlymą dėl 2016 m. balandžio 14 d. Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Australijos bendrojo susitarimo pasirašymo Europos Sąjungos vardu ir laikino taikymo (JOIN(2016)0008),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 24 d. Europos Sąjungos jūrų saugumo strategiją,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. sausio 23 d. Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos bendrąjį susitarimą,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 14 d. Briuselyje Šiaurės Atlanto Tarybos susitikime dalyvavusių valstybių ir vyriausybių vadovų paskelbtą aukščiausiojo lygio susitikimo komunikatą,

—

atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 12 d. Nuolatinio arbitražo teismo sprendimą dėl Pietų Kinijos jūros arbitražo (Filipinų Respublika prieš Kinijos Liaudies Respubliką),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 24 d. Keturšalio saugumo dialogo (QUAD) grupės pirmą kartą surengtą vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Japonijos ir Indijos politiniai lyderiai,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (UNCLOS),

—

atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A9-0085/2022),

A.

kadangi ES požiūriu Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas apima teritoriją nuo rytinės Afrikos pakrantės iki Ramiojo vandenyno salų valstybių; kadangi Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas yra įvairove pasižymintis regionas, kuriame gyvena 60 proc. pasaulio gyventojų ir yra septynios G20 narės ir yra pagrindinis pasaulinės tarptautinės tvarkos dalyvis ir jame yra vis svarbesniais tampančių ES politinių, prekybos ir saugumo partnerių;

B.

kadangi apie 90 proc. Sąjungos užsienio prekybos vykdoma jūriniu keliu; kadangi Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas pasižymi svarbiais vandens keliais, kurie yra itin reikšmingi vystant Sąjungos ekonominę veiklą, pvz., Malakos sąsiauris, Pietų Kinijos jūra ir Bab-el-Mandebo sąsiauris;

C.

kadangi ES ir Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono šalys susiduria su vis panašesniais saugumo uždaviniais ir netradiciniais sunkumais; kadangi ES prognozėse dėl regiono atsispindi politinis pripažinimas, kad reikia prisiimti didesnę atsakomybę sprendžiant pasaulinius saugumo uždavinius;

D.

kadangi 2022 m. vasario 4 d. prezidento Xi Jinpingo kvietimu Kinijos ir Rusijos prezidentai prieš Pekine žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją pasirašė bendrą pareiškimą; kadangi bendrame pareiškime, be kita ko, teigiama, kad šių dviejų valstybių draugystė „yra beribė“, ir kadangi šiuo pareiškimu Kinija pirmą kartą oficialiai prisijungė prie Rusijos raginimo sustabdyti NATO plėtrą;

E.

kadangi, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Kinijos pareigūnai 2022 m. vasario 4 d. vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime paprašė Rusijos vyresniųjų pareigūnų neįsiveržti į Ukrainą iki žiemos olimpinių žaidynių Pekine pabaigos; kadangi tai reikštų, kad Kinijos vyresnieji pareigūnai turėjo tam tikrų tiesioginių žinių apie Rusijos karo planus ar ketinimus prieš prasidedant agresijai 2022 m. vasario 24 d.;

F.

kadangi 2022 m. balandžio 1 d. ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime ES, primindama Kinijos, kaip pasaulinės veikėjos, atsakomybę siekti taikos ir stabilumo, paragino Kiniją remti pastangas nedelsiant nutraukti kraujo praliejimą Ukrainoje, atsižvelgiant į Kinijos, kaip nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, vaidmenį pasaulyje ir jos unikalius glaudžius santykius su Rusija;

G.

kadangi reaguodama į Rusijos karą prieš Ukrainą, kuris prasidėjo 2022 m. vasario 24 d. karine invazija, JT Generalinė Asamblėja 2022 m. kovo 2 d. priėmė rezoliuciją ES-11/1, kurioje pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o už ją balsavo 141 šalys, 5 buvo prieš, 35 susilaikė ir 12 nebalsavo; kadangi nė viena Indijos ir Ramiojo vandenyno šalis nebalsavo prieš rezoliuciją ir tik Kinija, Indija, Madagaskaras, Mozambikas, Laosas, Pietų Afrika, Šri Lanka, Tanzanija ir Vietnamas susilaikė dėl galutinio jos teksto;

H.

kadangi neseniai priimtas bendras komunikatas dėl ES bendradarbiavimo Indijos ir Ramiojo vandenynų regione strategijos, grindžiamos principiniu ir ilgalaikę perspektyvą puoselėjančiu įsipareigojimu, atspindi gilų ir būtiną ES požiūrio į savo interesus, galimybes ir iššūkius Indijos ir Ramiojo vandenynų regione pokytį ir jos potencialų vaidmenį ir jos siekį atlikti svarbesnį vaidmenį šiame didėjančios geopolitinės ir ekonominės svarbos regione; kadangi atviros, stabilios ir taisyklėmis grindžiamos regioninės saugumo struktūros skatinimas ir tvirtų santykių bei tvarių prekybos ryšių su Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono regioninėmis organizacijomis ir šalimis užmezgimas ir bendradarbiavimas su jomis saugumo srityje yra labai svarbus strategijos elementas; kadangi 2022 m. vasario 22 d. Bendradarbiavimo Indijos ir Ramiojo vandenynų regione ministrų forumas subūrė ES valstybių narių ir maždaug 30 Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalių užsienio reikalų ministrus ir kadangi ES ir jos valstybės narės susitikime pabrėžė, kad remia aktyvesnį ir ilgalaikį dalyvavimą Indijos ir Ramiojo vandenynų regione, imantis konkrečių veiksmų ir stiprinant dialogą saugumo ir gynybos klausimais bei dvišalius santykius su partneriais regione;

I.

kadangi bendru komunikatu „Global Gateway“ siekiama sutelkti iki 300 mlrd. EUR investicijų skatinti pažangioms, švarioms ir saugioms sąsajoms skaitmeniniame, energetikos ir transporto sektoriuose ir stiprinti sveikatos, švietimo ir mokslinių tyrimų sistemoms visame pasaulyje;

J.

kadangi dėl pastarųjų metų šio regiono dinamikos, ypač dėl Kinijos Liaudies Respublikos veiksmų, kilo intensyvi geopolitinė įtampa ir konkurencija, kuri atsispindėjo didėjančiose karinėse išlaidose, karinių pajėgumų didinime ir agresyvesnėje retorikoje, kurios kelia grėsmę taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai; kadangi dėl to Indijos ir Ramiojo vandenynų regione susidarė nauja regioninės ir pasaulinės konkurencijos koncentracija; kadangi nėra nei visa apimančios regioninio saugumo tvarkos, nei pasitikėjimo stiprinimo priemonės, kuri padėtų sušvelninti susijusius iššūkius ir įtampą; kadangi tokia dinamika kelia didelę grėsmę stabilumui ir saugumui regione ir pasaulio bendruomenei ir daro tiesioginį poveikį ES, kaip svarbios politinės ir ekonominės regiono šalių partnerės, strateginiams interesams; kadangi ideologinė autoritarizmo ir demokratijos kova regione gali paveikti panašių kovų visame pasaulyje, įskaitant Europos Sąjungos kaimynystėje esančias šalis, išdavas; kadangi stabilus, taikus ir tarptautinę teisę gerbiantis Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas yra itin svarbus siekiant užtikrinti ES saugumą ir interesus; kadangi pagrindinių nestabilumo priežasčių, pvz., skurdo, socialinės neteisybės ir žmogaus teisių pažeidimų, šalinimas yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti taiką ir saugumą Indijos ir Ramiojo vandenynų regione; kadangi ES yra įsipareigojusi propaguoti žmonių saugumą, taiką, tarptautinę teisę ir žmogaus teises;

K.

kadangi ES yra svarbiausia užsienio investuotoja ir paramos vystymuisi teikėja Indijos ir Ramiojo vandenynų regione; kadangi ES yra svarbi prekybos partnerė ir jau yra pasirašiusi laisvos prekybos susitarimų su šio regiono šalimis ir veda derybas dėl naujų; kadangi ES jau gali remtis plačiu partnerysčių ir susitarimų su ne viena šalimi, pvz., Japonija, Korėjos Respublika, Australija, Indija, Naująja Zelandija, Vietnamu ir Singapūru, ir su regioninėmis organizacijomis, pvz., Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių organizacija (OACPS), tinklu; kadangi ES veikia regione per savo valstybę narę Prancūziją, visų pirma per Prancūzijos užjūrio departamentus Reunjoną ir Majotą, taip pat Prancūzijos Pietų ir Antarkties Sritis Indijos vandenyne ir Ramiojo vandenyno regione per Naująją Kaledoniją, taip pat Prancūzijos užjūrio departamentus Prancūzijos Polineziją, Volisą ir Futūną; kadangi šiuose Prancūzijos regionuose gyvena apie 1,6 mln. ES piliečių, įskaitant daugiau kaip 7 000 karinio personalo; kadangi, vadinasi, Indijos ir Ramiojo vandenynų regione gyvena ir ES piliečiai;

L.

kadangi Pietų Kinijos jūroje naudojama daugiau nei pusė visų pasaulio žvejybos laivų ir kadangi vien šioje jūroje vykdoma apie 12 proc. visos pasaulio žvejybos; kadangi Sąjunga yra sudariusi įvairių tausios žuvininkystės susitarimų su Indijos ir Ramiojo vandenyno šalimis (Mikronezijos Federacinės Valstijomis, Kuko Salomis, Saliamono Salomis, Kiribačiu, Madagaskaru, Mauricijumi, Mozambiku ir Seišeliais), ir kadangi Sąjungos žvejybos laivyno esama tiek Indijos, tiek Ramiajame vandenyne; kadangi ES yra aktyvi įvairių Indijos ir Ramiojo vandenynų regionų regioninės žvejybos organizacijų (Indijos vandenyno tunų komisijos, Susitarimo dėl žvejybos pietinėje Indijos vandenyno dalyje, Žvejybos vakarų ir vidurio Ramiajame vandenyne komisijos, regioninės pietinės Ramiojo vandenyno dalies žvejybos organizacijos) narė; kadangi ES paraiška dėl narystės Žvejybos šiaurės Ramiajame vandenyne komisijoje buvo priimta 2021 m. vasario 25 d. ir kadangi ji palaiko aukšto lygio dialogą vandenynų ir žvejybos klausimais su Australija, Indonezija, Japonija ir Naująja Zelandija; kadangi ES pasirašė bendradarbiavimo vandenynų srityje sutartį su Kinija; kadangi ji taip pat palaiko dialogą su Korėjos, Tailando ir Taivano darbo grupėmis neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos klausimais;

M.

kadangi stabilumo ir laivybos laisvės užtikrinimas Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono vandenyse yra labai svarbus pasauliniam ir regioniniam tvarumui ir taikai ir ES strateginių interesų užtikrinimui; kadangi ES prisideda prie regioninio jūrų saugumo palaikymo vykdant Europos Sąjungos vadovaujamų karinio laivyno pajėgų (EUNAVFOR) operaciją ATALANTA pagal bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP); kadangi Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono partneriai palankiai įvertino operaciją ATALANTA ir tai, kad joje daugiausia dėmesio skiriama piratavimo ir ginkluotų apiplėšimų prevencijai, taip pat ginklų ir narkotikų kontrabandos stebėsenai; kadangi ES ir jos valstybės narės įsipareigojo didinti savo nuolatinį karinio laivyno pajėgų aktyvumą regione, be kita ko, pasitelkdamos koordinuoto jūrinio buvimo koncepciją;

N.

kadangi Prancūzija turi karinių pajėgumų, nuolat dislokuotų Ramiojo vandenyno regione; kadangi gali būti naudinga apsvarstyti aplinkybes, kuriomis šios nuolat dislokuotos Prancūzijos pajėgos, būtent Ginkluotosios pajėgos Prancūzijos Polinezijoje (FAPF) ir Naujosios Kaledonijos ginkluotosios pajėgos (FANC), prireikus galėtų būti naudojamos tais atvejais, kai būtų pasitelkiami ES pajėgumai;

O.

kadangi spartus Kinijos karinių pajėgų telkimas, jos vis atkaklesnis ir vis labiau ekspansinis elgesys Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, jos karinė veikla Taivano sąsiauryje ir Rytų ir Pietų Kinijos jūrose, įskaitant veiksmus, kuriais Kinijos pakrančių apsaugos pajėgos ir jūrų milicija trukdo laivybos laisvei, taip pat jos tyčiniai ir pasikartojantys Taivano oro gynybos identifikavimo zonos pažeidimai, jos veiksmai, kuriais siekiama panaikinti Honkongo nepriklausomybę ir autonomiją, jos karinių pajėgumų didinimas prie Kinijos ir Indijos sienos, vis agresyvesnė retorika ir manipuliacinė dezinformacija bei žiniasklaidos kampanijos, didina įtampą Indijos ir Ramiojo vandenynų regione; ragina ES parengti vietos realijomis grindžiamą strategiją, kuri leistų jai prireikus reaguoti; įspėja dėl spartesnių ginklavimosi varžybų regione pavojaus;

P.

kadangi Kinijos atkaklumas regione neapsiriboja vien karine sritimi, bet pasireiškia ir agresyvia komercine veikla, grindžiama diplomatinėmis sankcijomis ir karinga skolų diplomatijos politika; kadangi Kinijos ekonominė ir finansinė ekspansija Indijos ir Ramiojo vandenynų regione ir Europoje apima investicijas į ypatingos svarbos infrastruktūrą; kadangi Kinija savo ekonominiais interesais bando įgyti politinę įtaką; kadangi COVID-19 krizė parodė patikimų tiekimo grandinių ir labiau subalansuotų ekonominių ryšių su Kinija svarbą;

Q.

kadangi 2016 m. liepos 12 d. Nuolatinis arbitražo teismas principinėje byloje nusprendė, kad nėra įrodymų, jog Kinijai istoriškai nėra kontroliavusi teritorijų, į kurias ji pretenduoja Pietų Kinijos jūroje, išimtine teise; kadangi Kinija nepaisė šio sprendimo ir, be kitų veiksmų, sukūrė karines bazes dirbtinėse salose;

R.

kadangi Kinija pademonstravo skaidrumo trūkumą ir nenorą dalyvauti derybose dėl galimo jos dalyvavimo daugiašalėse branduolinių ginklų kontrolės priemonėse, o tai leido jai nekliudomai kaupti didelį technologiškai pažangių vidutinio nuotolio balistinių raketų, pvz., „Dong-Feng 26“, arsenalą;

S.

kadangi skaitmeninė pertvarka daro vis didesnį poveikį tarptautinės sistemos struktūrai; kadangi tarptautinių standartų nustatymas ir proveržio inovacijos vystant tokias pažangiausiais technologijas, kaip dirbtinis intelektas, kvantinė kompiuterija, 5G ir 6G ryšys, yra strategiškai svarbios ES ir jos skaitmeninei ateičiai ir kadangi didėja pasauline konkurencija dėl pirmavimo technologijų srityje, į kurią Kinija daug investuoja;

T.

kadangi neseniai vykusiame QUAD šalių aukščiausiojo lygio susitikime 2022 m. gegužės 24 d. paskelbtame bendrame pareiškime Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Indijos ir Japonijos vadovai dar kartą pabrėžė, kad laisvo ir atviro Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono principai yra laisvė, teisinė valstybė, demokratinės vertybės, suverenumas ir teritorinis vientisumas; kadangi vadovai paskelbė keletą naujų iniciatyvų, kuriomis siekiama stiprinti bendradarbiavimą visame regione, įskaitant Indijos ir Ramiojo vandenynų šalių partnerystę informuotumo apie jūrų sritį srityje;

U.

kadangi 2022 m. gegužės 23 d. JAV prezidentas Joe Biden pareiškė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos imsis karinių veiksmų, jei Kinija bandys prisijungti Taivaną jėga;

V.

kadangi 2022 m. gegužės 24 d. keturi Kinijos H-6 bombonešiai ir du Rusijos bombonešiai Tu-95 įvykdė bendrus skrydžius aplink Japoniją ir Korėjos Respubliką, o tai paskatino abi šalis pasiųsti naikintuvus tiems skrydžiams stebėti; kadangi bendri skrydžiai vyko tą pačią dieną, kai JAV prezidentas Joe Biden susitiko su QUAD šalių kolegomis Tokijuje;

W.

kadangi 2022 m. gegužės 23 d. Jungtinės Valstijos, Australija, Brunėjaus Darusalamas, Indija, Indonezija, Japonija, Korėjos Respublika, Malaizija, Naujoji Zelandija, Filipinų Respublika, Singapūras, Tailandas ir Vietnamas pradėjo Indijos ir Ramiojo vandenynų šalių gerovės ekonominės sistemos sukūrimo procesą, kuriuo siekiama prisidėti prie bendradarbiavimo, stabilumo, klestėjimo, vystymosi ir taikos regione; kadangi Indijos ir Ramiojo vandenynų šalių gerovės ekonominė sistema yra alternatyva augančiai Kinijos prekybinei įtakai visame regione;

X.

kadangi 2022 m. balandžio mėn. Kinija ir Saliamono Salos pasirašė bendradarbiavimo saugumo srityje paktą, kuris sukėlė tarptautinį dėmesį ir paskatino aktyvesnį diplomatinį atstovavimą ir bendradarbiavimą su Ramiojo vandenyno salų šalimis; kadangi 2022 m. gegužės 30 d. Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi vizito į dešimt Ramiojo vandenyno salų valstybių metu ir padidėjus susirūpinimui šiose šalyse Kinija paskelbė, kad sustabdė planuojamą regioninį susitarimą su Ramiojo vandenyno salų valstybėmis, pavadintą „Kinijos ir Ramiojo vandenyno salų šalių bendra vystymosi vizija“, kuriuo buvo siekiama apimti bendradarbiavimą laisvosios prekybos ir saugumo srityse, įskaitant tokias sritis kaip policijos mokymas, kibernetinis saugumas, jūrų kartografavimas ir prieiga prie išteklių; kadangi Mikronezijos Federacinių Valstijų prezidentas David Panuelo pavadino pasiūlymą svarbiausiu žaidimo taisykles keičiančiu siūlomu susitarimu Ramiojo vandenyno regione mūsų gyvenimo laikotarpiu ir pareiškė, kad jis kelia grėsmę geriausiu atveju sukelti naują Šaltąjį karą, o blogiausiu atveju – pasaulinį karą; kadangi nepaisant to, kad nepavyko pasiekti šio plataus užmojo susitarimo, Kinija per Wang Yi regioninius vizitus pasirašė keletą mažesnių dvišalių susitarimų su Ramiojo vandenyno valstybėmis;

Y.

kadangi klimato krizė daro poveikį tarptautinei sistemai, nes ji gali sustiprinti geopolitinę įtampą; kadangi Europos Sąjungos išorės veiksmuose būtina vis labiau atsižvelgti į klimato kaitą ir aplinkos būklės blogėjimą, kaip į rizikos didėjimo veiksnius, ir atitinkamai pritaikyti jos strategijas, koncepcijas ir procedūras, įskaitant taikomas Indijos ir Ramiojo vandenynų regionui;

Z.

kadangi 1995 m. gruodžio 15 d. ASEAN valstybės narės pasirašė Sutartį dėl teritorijos be branduolinių ginklų Pietryčių Azijoje (SEANWFZ sutartį), kuria įsipareigojo išsaugoti Pietryčių Azijos regioną kaip teritoriją be branduolinių ginklų ir kitų masinio naikinimo ginklų;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

40.

41.

42.

43.

44.

45.

46.

47.

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174, 175 ir 349 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/1058 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo (1),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/1056, kuriuo įsteigiamas Teisingos pertvarkos fondas (2),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 15 d. Periferinių jūrų regionų konferencijos (CPMR) Salų komisijos 40-ojo metinio visuotinio susirinkimo galutinį pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą (AVP) ir joje vartojamas sąvokas,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. spalio 16 d. Tarybos išvadas dėl 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijos,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. kovo mėn. paskelbtą Regioninės plėtros komiteto užsakymu atliktą tyrimą „Europos Sąjungos salos: dabartinė padėtis ir ateities uždaviniai“,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. kovo mėn. paskelbtą Regioninės plėtros komiteto užsakymu atliktą tyrimą „Sanglaudos politika ir klimato kaita“,

—

atsižvelgdamas į ekonomikos gaivinimo priemonę „NextGenerationEU“,

—

atsižvelgdamas 26-osios Atokiausių regionų pirmininkų konferencijos baigiamąją deklaraciją, pasirašytą 2021 m. lapkričio 18 d. Ponta Delgadoje,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 10 d. Europos regionų komiteto nuomonę „Europos Komisijos ataskaita dėl atnaujintos strateginės partnerystės su ES atokiausiais regionais įgyvendinimo“ (3),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 7 d. Tarybos susitarimą bendro požiūrio į ES taisyklių dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifų atnaujinimą,

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo peržiūros (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2018 m. balandžio 17 d. rezoliuciją „Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimas Europos Sąjungoje: septintoji Europos Komisijos ataskaita“ (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2020 m. balandžio 17 d. rezoliuciją dėl suderintų Europos Sąjungos veiksmų kovojant su COVID-19 pandemija ir jos padariniais (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2020 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl Europos žaliojo kurso (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją „Partnerystės su atokiausiais ES regionais stiprinimas“ (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2019 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją dėl kritinės klimato ir aplinkos padėties (9),

—

atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomones,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. spalio 14 d. Europos regionų komiteto nuomonę dėl tausaus gamtos išteklių naudojimo Viduržemio jūros salose,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą (A9-0144/2022),

A.

kadangi ES salų regionuose gyvena daugiau kaip 20 mln. gyventojų (4,6 proc. visų ES gyventojų); kadangi ES salų gyventojai pasiskirstę maždaug 2 400 salų, priklausančių 13 valstybių narių;

B.

kadangi ES salos, susiduriančios su daugybe struktūrinių problemų, jau iš esmės klasifikuojamos kaip Teritorinių statistinių vienetų nomenklatūros (NUTS) 2 arba NUTS 3 lygio regionai;

C.

kadangi daugeliu atvejų saloms būdingos įvairios nuolatinės gamtinės kliūtys, tokios kaip mažas dydis, didžiąja dalimi mažas gyventojų tankis, demografiniai iššūkiai, pvz., sezoninis demografinis spaudimas, nedidelės rinkos, dvejopas izoliuotumas (salų ir salyno), sunkios topografinės sąlygos, labai panašios į kalnuotų regionų, priklausomybė nuo jūrų ir oro transporto arba priklausomybė nuo keleto produktų;

D.

kadangi demografiniai pokyčiai nedaro vienodo poveikio visoms šalims ir regionams, bet daro didesnį poveikį jau atsiliekantiems regionams ir taip dar labiau padidina esamą teritorinę ir socialinę nelygybę; kadangi kaimo, periferiniuose ir atokiausiuose regionuose, įskaitant salas, labiausiai mažėja gyventojų skaičius ir daugiausia jaunimas ir moterys palieka šias vietoves, todėl jose gyvena vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, o tai gali padidinti socialinės izoliacijos riziką;

E.

kadangi salų ypatumai pripažįstami SESV 174 straipsnyje ir kadangi vis dar trūksta konkretaus šio straipsnio taikymo, ypač atsižvelgiant į ES salų teritorijas; kadangi į šiuos ypatumus turėtų būti atsižvelgiama ES politikoje, visų pirma parengiant specialią strategiją, Europos veiksmų planą ir salų politikos darbotvarkę su aiškiai apibrėžtais veiksmų prioritetais;

F.

kadangi salų regionai yra palyginti mažiau išsivystę nei jų valstybės narės žemyniniai regionai ir jų BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei žemyninių regionų;

G.

kadangi trys ES valstybės narės yra salos;

H.

kadangi dėl fizinio salų atskyrimo ir jų atokumo nuo žemyninės dalies susidaro papildomi suvaržymai, visų pirma kalbant apie darbo rinką, tvarias transporto jungtis ir judumą, žaliavų ir vartotojų produktų importą, salų produktų patekimą į kaimynines išorės rinkas, švietimą, sveikatos priežiūrą, ekonominę veiklą, vandens ir energijos tiekimą, nuotekų valymą bei atliekų tvarkymo įrenginius; kadangi dėl šio geografinio atskyrimo šiose teritorijose sunkiau vykdyti žaliąją pertvarką siekiant neutralaus poveikio klimatui ekonomikos;

I.

kadangi siekiant tvaraus konkurencingumo, socialinio teisingumo ir atsparumo labai svarbu visiems žmonėms, įskaitant retai apgyvendintose kaimo ir atokiose vietovėse bei salose, kuriose mažėja gyventojų skaičius, gyvenančius žmones, užtikrinti vienodas galimybes pasinaudoti kokybiškomis ir įtraukiomis įgūdžių ugdymo, kvalifikacijos kėlimo ir persikvalifikavimo priemonėmis, taip pat prieiga prie informacijos apie įgūdžių išteklius, konsultavimą, švietimą ir profesinį mokymą;

J.

kadangi pagal SESV 349 straipsnį atokiausiems regionams, kurių dauguma yra salos, ES turi patvirtinti konkrečias priemones, kuriomis siekiama šiems regionams nustatyti ES bendrų politikos krypčių taikymo sąlygas, skirtas, pirmiausia, tokioms sritims kaip muitų ir prekybos politika, fiskalinė politika, laisvosios zonos, žemės ūkio ir žuvininkystės politika, žaliavų ir būtino vartojimo prekių tiekimo sąlygos, valstybės pagalbos bei paramos iš struktūrinių fondų ir pagal horizontaliąsias Sąjungos programas gavimo sąlygos; kadangi konkrečiomis priemonėmis visose šiose srityse padedama stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę ES sanglaudą;

K.

kadangi COVID-19 pandemijos metu sezoniniams ir komandiruotiems darbuotojams dažnai trūko pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų, tinkamo būsto, asmeninių apsaugos priemonių ir pakankamos informacijos; kadangi jie dažnai neturėjo tinkamų arba jokių galimybių priimančiosiose valstybėse narėse naudotis socialinės apsaugos sistemomis, įskaitant nedarbo išmokas dėl ligos ir trumpalaikio nedarbo sistemas; kadangi darbuotojų judumas labai priklauso nuo turimų transporto priemonių, o tai ypač paliečia darbuotojus iš salų ir atokiausių Sąjungos regionų;

L.

kadangi ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai, aplinkos ir kultūriniai COVID-19 krizės padariniai Sąjungos salų teritorijose kelia ypač didelį nerimą ir kadangi gaivinant Europos ekonomiką negalima aplenkti salų ir neturi atsirasti naujų regioninių skirtumų; kadangi COVID-19 krizė parodė, kad salų ekonomika labai nukenčia dėl tokių įvykių;

M.

kadangi dažnai aukštas nedarbo lygis salose, kuris paprastai yra didesnis nei žemyninėje dalyje, dar labiau padidėjo dėl COVID-19 krizės, o tai ypač paveikė jaunimą;

N.

kadangi saloms ir atokiausiems regionams pirmiesiems tenka patirti klimato kaitos poveikį: kylantį jūros lygį ir didėjančią pakrančių eroziją, jūrų ir vandenynų atšilimą bei rūgštėjimą, dažnėjančias ir didesnio masto gaivalines nelaimes, pvz., ciklonus, ugnikalnių išsiveržimus, miškų gaisrus ir smarkias audras, potvynius, sausras ir dykumėjimo problemas, kurios gali neigiamai paveikti žemės ūkį ir maisto tiekimą ir gali sukelti įvairių formų ekonominę, socialinę ir aplinkos žalą; kadangi jie gali tapti puikiomis įvairių ekologinės pertvarkos procesų laboratorijomis ir daugelis jų siekia energetinio savarankiškumo naudodami atsinaujinančiuosius energijos išteklius;

O.

kadangi salos turi daug privalumų, kuriuos reikia geriau išnaudoti;

P.

kadangi saloms būdinga išskirtinė biologinė įvairovė ir turtingos ekosistemos; kadangi salų ekosistemoms ypač didelę grėsmę kelia klimato kaita ir jas reikėtų apsaugoti;

Q.

kadangi daugelyje salų vidinės vietovės ekonominės plėtros ir paslaugų prieinamumo požiūriu atsilieka nuo pakrančių regionų;

R.

kadangi salų žemės ūkio valdoms, kurių dauguma yra mažos, trukdo jų atokumas, izoliuotumas ir aplinkos sąlygos, priklausomybė nuo energijos tiekimo iš žemyninės dalies, ribota gamybos įvairovė, nulemta vietos ir klimato sąlygų, ir didelė priklausomybė nuo vietos rinkų, taip pat klimato krizės, aplinkos būklės blogėjimas, biologinės įvairovės nykimas ir pagrindinės infrastruktūros, pvz., kelių, vandens tiekimo, atliekų tvarkymo, skaitmeninės ir sveikatos priežiūros infrastruktūros, trūkumas; kadangi šie struktūriniai sunkumai dažnai paaštrėja dėl to, kad nėra visapusiškai išvystytų visuotinės svarbos paslaugų;

S.

kadangi salos, visų pirma atokiausi regionai, yra labai pažeidžiamos socialinių ir ekonominių krizių, taip pat gaivalinių nelaimių, pvz., ekstremalių meteorologinių reiškinių ir ugnikalnių aktyvumo, atžvilgiu; kadangi salos dėl savo geografinės izoliacijos ir sunkumų gauti pagrindinių išteklių iš žemyninės teritorijos, pvz., kuro ar vandens, yra labiau veikiamos tokių reiškinių kaip COVID-19 pandemija, dėl kurių ūkininkams kyla ypatingų sunkumų; kadangi Sąjungos salų teritorijose aptinkama 80 proc. Europos biologinės įvairovės, jose gyvena daug Europos žemyno endeminių rūšių ir jos gali būti prieglobstis rūšims, kurioms gresia išnykimas, jos taip pat yra gyvybiškai svarbios migruojančių paukščių, žinduolių ir bestuburių žiemojimo, sustojimo ar rinkimosi vietos ir sykiu turtinga kraštovaizdžio ir aplinkos dalis, kuriai reikalinga speciali apsauga;

T.

kadangi didelė salų socialinio ir ekonominio vystymosi dalis grindžiama sektoriais, kurie yra labai sezoninio pobūdžio, kaip, pavyzdžiui, yra žemės ūkio ir turizmo srityse; kadangi salų regionų ūkininkai ypatingų sunkumų patiria dėl sumažėjusio konkurencingumo dėl to, kad jie turi padengti dideles transporto išlaidas ir negali pasinaudoti masto ekonomija, nes daugelyje salų žemė yra ribotas išteklius; kadangi visos ES salos turės laikytis strategijos „Nuo ūkio iki stalo“, nes ji yra esminė Europos žaliojo kurso dalis siekiant sukurti sąžiningas, sveikas ir aplinką tausojančias maisto tiekimo sistemas; kadangi šie regionai gali atsidurti itin nepalankioje padėtyje dėl konkurencijos su ES nepriklausančiomis valstybėmis, kurios dažnai nesilaiko tų pačių aplinkosaugos ir maisto saugos standartų ir kurių darbo sąnaudos yra daug mažesnės;

U.

kadangi strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ poveikis ES žemės ūkio gamybai gali turėti rimtų pasekmių šiuose regionuose dėl silpno jų konkurencingumo importo iš užsienio atžvilgiu ir problemų, su kuriomis jie susiduria įvairindami savo gamybą;

V.

kadangi salų jūrų ir sausumos biologinė įvairovė iš esmės yra endeminė, todėl yra trapesnė; kadangi saloms gali kelti susirūpinimą jūrų ir pakrančių tarša, taip pat peržvejojimas ir neteisėta, nedeklaruojama bei nereglamentuojama žvejyba, kuri daro didesnį poveikį salų aplinkai ir turi labai rimtų pasekmių užimtumui, smulkiosios žvejybos sektoriui ir vietos bendruomenėms;

W.

kadangi atokiausi regionai ir salos gali padėti užtikrinti tvarią Europos ateitį tokiuose strateginiuose sektoriuose kaip švarios energijos, biologinės įvairovės ir ekologinio turizmo sektoriai;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

40.

41.

42.

43.

44.

45.

46.

47.

48.

49.

50.

51.

52.

53.

54.

55.

56.

57.

58.

59.

60.

61.

62.

63.

64.

65.

66.

67.

68.

69.

70.

71.

72.

73.

74.

75.

76.

77.

78.

79.

80.

81.

82.

83.

84.

85.

86.

87.

88.

89.

90.

91.

92.

93.

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3, 11, 38, 120 ir 191 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/56/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyvą) (1),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB (2) (toliau – BŽP reglamentas), ypač į jo 29 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 28 d. per pirmąjį svarstymą priimtą Europos Parlamento poziciją siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/…, kuriuo nustatomas daugiametis rytų Atlanto ir Viduržemio jūros paprastųjų tunų išteklių valdymo planas, iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 1936/2001, (ES) 2017/2107 bei (ES) 2019/833 ir panaikinamas Reglamentas (ES) 2016/1627 (3),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/1139, kuriuo nustatomas Europos jūrų reikalų, žvejybos ir akvakultūros fondas ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2017/1004 (4),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gegužės 20 d. Komisijos komunikatą „2030 m. ES biologinės įvairovės strategija. Gamtos grąžinimas į savo gyvenimą“ (COM(2020)0380),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. birželio 9 d. rezoliuciją „ES biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. Gamtos grąžinimas į savo gyvenimą“ (5),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gegužės 20 d. Komisijos komunikatą „Sąžininga, sveika ir aplinkai palanki maisto sistema pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ (COM(2020)0381),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl sąžiningos, sveikos ir aplinkai palankios maisto sistemos pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo (6)“,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. birželio 25 d. Komisijos ataskaitą dėl Jūrų strategijos pagrindų direktyvos (Direktyva 2008/56/EB) įgyvendinimo (COM(2020)0259)),

—

atsižvelgdamas į 2019 m. rugsėjo 30 d. Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto (ŽMTEK) ataskaitą „ES žuvininkystės sektoriaus socialiniai duomenys“,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 17 d. ŽMTEK ataskaitą „BŽP socialinis aspektas“,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 8 d. paskelbtą ŽMTEK 2021 m. metinę ekonominę ataskaitą dėl ES žvejybos laivyno,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 28 d. ŽMTEK ataskaitą dėl kriterijų ir rodiklių siekiant įtraukti jūros gėrybių produktų tvarumo aspektus į prekybos standartus pagal bendrą rinkos organizavimą,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto užsakytą 2015 m. tyrimą dėl žvejybos galimybių suteikimo kriterijų ES,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 15 d. Monpeljė administracinio teismo sprendimą byloje Nr. 1801790,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo mėn. Naujosios ekonomikos fondo (NEF) ataskaitą „Kas gauna žvejoti ES? 2021 m. atnaujinta informacija apie tai, kaip ES valstybės narės paskirsto žvejybos galimybes“,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. organizacijos „World Wildlife Fund“ pranešimą „Europos krypties siekiant užtikrinti tausią žvejybą iki 2020 m. vertinimas“,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 27 d. organizacijų „Low Impact Fishers of Europe“ ir „Our Fish“ pranešimą „Kaip ES gali pereiti prie mažo poveikio aplinkai, mažaanglės ir socialiniu požiūriu teisingos žvejybos?“,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) žvejybos elektroimpulsiniais tralais darbo grupės ataskaitą ir 2020 m. gegužės 20 d. ICES specialiąją rekomendaciją, kuria atsakoma į Nyderlandų užklausą dėl europinių jūrų liežuvių (Solea solea) žvejybos elektroimpulsiniais tralais Šiaurės jūroje poveikio ekosistemai ir aplinkai,

—

atsižvelgdamas į JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos Atsakingos žuvininkystės kodekso 6.18 straipsnį dėl tradicinių ir smulkiųjų žvejų teisių apsaugos ir, kai tinkama, lengvatinės prieigos prie tradicinių žvejybos plotų ir išteklių,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą (A9-0152/2022),

A.

kadangi BŽP reglamentas apima tikslus užtikrinti, „kad žvejybos ir akvakultūros veikla būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu ir valdoma tokiu būdu, kuris dera su tikslais užtikrinti naudą ekonominėje, socialinėje ir užimtumo srityse ir padėti užtikrinti maisto tiekimą“, taikyti „žuvininkystės valdymui [atsargumo metodą] ir [siekti] užtikrinti, kad gyvieji jūrų biologiniai ištekliai būtų naudojami taip, kad atkurti ir išlaikyti žvejojamų rūšių populiacijų dydžiai viršytų dydžius, kuriais gali būti užtikrintas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis“, taip pat nurodo tikslus taikyti „žuvininkystės valdymui [ekosisteminį metodą], kuriuo užtikrinama, kad žvejybos veiklos neigiamas poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo labiau sumažintas“, padėti „užtikrinti tinkamą pragyvenimo lygį nuo žvejybos veiklos priklausomiems asmenims, atsižvelgiant į priekrantės žvejybą ir socialinius bei ekonominius aspektus“, ir propaguoti „priekrantės žvejybos [veiklą], atsižvelgiant į socialinius bei ekonominius aspektus“;

B.

kadangi pagal JT darnaus vystymosi tikslų (DVT) 14.b tikslą šalys raginamos suteikti smulkiems tradicine žvejyba besiverčiantiems žvejams prieigą prie jūrų išteklių ir rinkų;

C.

kadangi Taryba yra atsakinga už žvejybos galimybių (bendrų leidžiamų sužvejoti kiekių arba bendrų žvejybos pastangų), kurios vėliau paskirstomos valstybėms narėms užtikrinant santykinio stabilumo principą, nustatymą; kadangi santykinis stabilumas yra svarbus BŽP elementas, kuris ilguoju laikotarpiu pasirodė esąs patikimas ir užtikrina žvejams matomumą, todėl jam neturėtų būti pakenkta; kadangi kiekviena valstybė narė paskirsto šias žvejybos galimybes savo žvejams ir gamintojų organizacijoms, laikydamasi subsidiarumo principo;

D.

kadangi pagal subsidiarumo principą valstybės narės yra atsakingos už žvejybos galimybių paskirstymą; kadangi skirtingose šalyse gali būti didelių skirtumų tarp sektorių, todėl universalaus sprendimo principas nėra pageidautinas;

E.

kadangi pagal BŽP reglamento 17 straipsnį valstybės narės, paskirstydamos turimas žvejybos galimybes, kaip nurodyta BŽP reglamento 16 straipsnyje, turi taikyti skaidrius ir objektyvius kriterijus, įskaitant aplinkosauginio, socialinio ir ekonominio pobūdžio kriterijus; kadangi tie kriterijai, be kita ko, gali būti žvejybos poveikis aplinkai, ankstesni duomenys apie nuostatų laikymąsi, indėlis į vietos ekonomiką ir ankstesni duomenys apie sužvejotus kiekius;

F.

kadangi 17 straipsniu neužkertamas kelias šias nuostatas taikyti mėgėjų žvejybai ir valstybės narės pačios sprendžia, kaip paskirstyti žvejybos galimybes nacionaliniu lygmeniu;

G.

kadangi 17 straipsnyje nustatyta, kad „valstybės narės siekia teikti paskatas žvejybos laivams, naudojantiems selektyvius žvejybos įrankius arba žvejybos būdus, kuriais daromas mažesnis poveikis aplinkai, pavyzdžiui, sunaudojama mažiau energijos ar daroma mažesnė žala buveinėms“;

H.

kadangi pagal 16 straipsnį valstybės narės turi nuspręsti, kaip paskirstyti joms paskirtas žvejybos galimybes, kurioms netaikoma perleidžiamųjų žvejybos teisių sistema, ir kiekviena valstybė narė apie paskirstymo būdą turi informuoti Komisiją;

I.

kadangi duomenys apie žvejybos kvotų paskirstymą turėtų būti skelbiami laikantis atitinkamų duomenų apsaugos reglamentų;

J.

kadangi ŽMTEK atliktame BŽP socialinio aspekto vertinime nustatyta, kad 2020 m. 16 iš 23 pakrantės valstybių narių atsakė į Komisijos prašymą informuoti ją apie taikytą paskirstymo metodą;

K.

kadangi ES nesilaikė termino iki 2020 m. užtikrinti gerą ES jūrų vandenų aplinkos būklę, kaip nustatyta Jūrų strategijos pagrindų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje; kadangi 2020 m. Komisijos priimtoje ataskaitoje dėl Jūrų strategijos pagrindų direktyvos pirmojo įgyvendinimo ciklo, atsižvelgiant į jos holistinį pobūdį, nustatyta, kad ES apsaugos sistema yra viena iš plačiausio užmojo pasaulyje, ir padaryta išvada, kad ją reikia tobulinti siekiant spręsti tokias problemas kaip peržvejojimas kai kuriose jūrose ir netausi žvejybos praktika, plastiko atliekos, maisto medžiagų perteklius, povandeninis triukšmas ir kitų rūšių tarša;

L.

kadangi ES nesilaikė termino iki 2020 m. pasiekti didžiausią galimą tausios žvejybos laimikį (MSY) užtikrinantį išteklių naudojimo lygį; kadangi vis dėlto padaryta didelė pažanga siekiant didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslo, ypač šiaurės rytų Atlante ir Baltijos jūroje, kur 2020 m. 99 proc. iškrovimų, kuriuos valdo tik ES ir dėl kurių pateiktos mokslinės rekomendacijos, buvo „tvariai valdomi ištekliai“;

M.

kadangi ES įsipareigojo įgyvendinti JT darbotvarkę iki 2030 m., kuri apima 14-ąjį DVT: „išsaugoti ir tausiai naudoti vandenynus, jūras ir jūrų išteklius siekiant darnaus vystymosi“;

N.

kadangi savo rezoliucijoje dėl strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ Parlamentas paragino Komisiją ir valstybes nares „tinkamai remti perėjimą prie nedidelį poveikį darančios žvejybos“, be kita ko, „didinti nacionalinių kvotų, skiriamų mažos apimties priekrantės žvejybai, procentinę dalį“;

O.

kadangi mažos apimties priekrantės žvejyba Europos jūrų reikalų, žvejybos ir akvakultūros fondo (EJRŽAF) reglamente apibrėžiama kaip žvejybos veikla, kurią vykdo jūrų ir vidaus vandenų žvejybos laivai, kurių bendrasis ilgis yra mažesnis nei 12 metrų ir kurie nenaudoja velkamųjų žvejybos įrankių, ir be laivo žvejojantys žvejai, įskaitant vandens bestuburių rinkėjus;

P.

kadangi 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytas tikslas sumažinti neigiamą žvejybos ir gavybos veiklos poveikį pažeidžiamoms jūrų buveinėms ir rūšims, be kita ko, jūros dugnui, siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę;

Q.

kadangi ES biologinės įvairovės strategijos tikslai apima rūšių priegaudos sumažinimą iki tokio lygio, kad jas būtų galima atkurti ir išsaugoti;

R.

kadangi ES žuvininkystė yra strateginis Sąjungos sektorius, kuriame žvejybos ir pakrančių zonose sukuriama daug tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų, išlaikoma tvari ekonomika, susiejant užimtumą ir žmonių pragyvenimo šaltinius su teritorija ir išlaikant kultūrines tradicijas;

S.

kadangi EJRŽAF teikia finansinę paramą jauniems žvejams, pradedantiems žvejybos veiklą, tačiau vėliau nėra garantijų žvejybos galimybėms įgyti;

T.

kadangi žvejyba neišvengiamai prisideda prie Sąjungos aprūpinimo maistu saugumo;

U.

kadangi žvejyba sukuria darbo vietas tiek jūroje, tiek sausumoje; kadangi kai kurie regionai yra priklausomi nuo vietos lygmeniu vykdomo iškrovimo, kad būtų užtikrintas daugelio įmonių gyvybingumas ir išlaikytos aktyvios pakrančių bendruomenės;

V.

kadangi nėra išsamios ataskaitos apie tai, kaip Komisija įgyvendina BŽP reglamento 17 straipsnį, o tai reiškia, kad vieninteliai galimi vertinimai, kuriais gali būti grindžiamas šis pirminis įgyvendinimo vertinimas, yra ŽMTEK, labdaros organizacijų, paties žuvininkystės sektoriaus, NVO ir suinteresuotųjų subjektų paskelbti vertinimai;

W.

kadangi, remiantis naujausiu ŽMTEK atliktu BŽP socialinio aspekto vertinimu, į Komisijos 2020 m. prašymą valstybėms narėms pateikti informaciją apie savo paskirstymo sistemą buvo įtrauktas klausimas dėl poveikio vertinimo ir tik dvi valstybės narės (Švedija ir Danija) pranešė atliekančios tokį vertinimą; kadangi toje pačioje ataskaitoje nustatyta, kad 2020 m. tik 16 iš 23 pakrantės valstybių narių atsakė į Komisijos prašymą informuoti ją apie taikytą paskirstymo metodą; kadangi kai kurie iš šių atsakymų buvo mažai naudingi, nes juose buvo pateikti tik išsamūs nacionalinio žvejybos laivyno aprašymai arba paprasčiausiai pabrėžiamas ketinimas juos paskirstyti, nenurodant „skaidrių ir objektyvių“ kriterijų;

X.

kadangi 2020 m. žvejybos sezonu mažos apimties žvejybos laivams skirta paprastųjų tunų kvota Italijoje buvo 3,03 proc., Kroatijoje – 11,6 proc., Prancūzijoje – 11,89 proc., Portugalijoje – 13,68 proc. ir Ispanijoje – 36,93 proc.;

Y.

kadangi daugumą išteklių daugiausia žvejoja ne to paties tipo laivynai, tačiau kai kuriuos išteklius žvejoja ir mažos, ir didelės apimties žvejybos laivynai;

Z.

kadangi įgyvendindama BŽP reglamento 17 straipsnį ir paskirstydama žvejybos kvotas pagal skaidrius ir objektyvius aplinkosauginio, socialinio ar ekonominio pobūdžio kriterijus, ES gali užtikrinti teisingą perėjimą prie mažaanglio ir mažo poveikio žvejybos laivyno; kadangi šis tikslas turi būti derinamas su tikslu užtikrinti naudą ekonomikos, socialinėje ir užimtumo srityse ir padėti užtikrinti aprūpinimą maistu;

AA.

kadangi Komisija rengia žvejybos išteklių išsaugojimo ir jūrų ekosistemų apsaugos veiksmų planą, kuris turi padėti siekti vieno iš pagrindinių Europos žaliojo kurso tikslų užtikrinant, kad žvejyba taptų tausesnė, ir tinkamai apsaugant jūrų ekosistemas bei jų biologinę įvairovę;

AB.

kadangi 2020 m. lapkričio 10 d. Parlamentas, Taryba ir Komisija pasiekė susitarimą dėl reglamento, kuriuo nustatomas daugiametis rytų Atlanto ir Viduržemio jūros paprastųjų tunų išteklių valdymo planas; kadangi vėliau Taryboje balsuojant šis susitarimas buvo atmestas, o tai prieštarauja sprendimui, dėl kurio jau buvo susitarta su kitomis dviem institucijomis;

AC.

kadangi „Brexit’as“ taip pat turėjo įtakos žvejybos teisių paskirstymui ES;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) preambulę, ypač jos trečią, ketvirtą ir šeštą pastraipas,

—

atsižvelgdamas į ES sutarties V antraštinę dalį, ypač jos 2 skyriaus 2 skirsnį „Nuostatos dėl bendros saugumo ir gynybos politikos“,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Ukrainos asociacijos susitarimą (1), Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Gruzijos asociacijos susitarimą (2), Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Moldovos Respublikos asociacijos susitarimą (3), Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą (4), taip pat į Europos bendrijų bei jų valstybių narių ir Azerbaidžano Respublikos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (5),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. birželio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/947, kuriuo nustatoma Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonė „Globali Europa“, iš dalies keičiamas ir panaikinamas Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 466/2014/ES ir panaikinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1601 ir Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 480/2009 (6),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/887, kuriuo įsteigiamas Europos kibernetinio saugumo pramonės, technologijų ir mokslinių tyrimų kompetencijos centras ir Nacionalinių koordinavimo centrų tinklas (7),

—

atsižvelgdamas į 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/881 dėl ENISA (Europos Sąjungos kibernetinio saugumo agentūros) ir informacinių ir ryšių technologijų kibernetinio saugumo sertifikavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 526/2013 (Kibernetinio saugumo aktas) (8),

—

atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/1148 dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti (9),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 11 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2021/1792, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (10),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. kovo 22 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2021/509, kuriuo nustatoma Europos taikos priemonė ir panaikinamas Sprendimas (BUSP) 2015/528 (11),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gegužės 6 d. Tarybos sprendimus (BUSP) 2021/748 (12), 2021/749 (13) ir 2021/750 (14) dėl Kanados, Norvegijos Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų dalyvavimo PESCO projekte „Karinis mobilumas“,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2020/1537, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas (BUSP) 2019/797 dėl ribojamųjų priemonių, skirtų kovai su Sąjungai ar jos valstybėms narėms gresiančiais kibernetiniais išpuoliais (15),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 30 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2020/1127, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas (BUSP) 2019/797 dėl ribojamųjų priemonių, skirtų kovai su Sąjungai ar jos valstybėms narėms gresiančiais kibernetiniais išpuoliais (16),

—

atsižvelgdamas į 2019 m. gegužės 17 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2019/797 dėl ribojamųjų priemonių, skirtų kovai su Sąjungai ar jos valstybėms narėms gresiančiais kibernetiniais išpuoliais (17),

—

atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2017/2315, kuriuo nustatomas nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO) ir nustatomas dalyvaujančių valstybių narių sąrašas (18),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 22 d. Tarybos sprendimą 2014/486/BUSP dėl Europos Sąjungos patariamosios misijos civilinės saugumo sektoriaus reformos srityje Ukrainoje (EUAM Ukraine) (19) ir 2021 m. gegužės 20 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2021/813, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/486/BUSP dėl Europos Sąjungos patariamosios misijos civilinės saugumo sektoriaus reformos srityje Ukrainoje (EUAM Ukraine) (20),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. rugsėjo 15 d. Tarybos bendruosius veiksmus 2008/736/BUSP dėl Europos Sąjungos stebėsenos misijos Gruzijoje (EUMM Georgia) (21) ir 2020 m. gruodžio 3 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2020/1990, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/452/BUSP dėl Europos Sąjungos stebėsenos misijos Gruzijoje (EUMM Georgia) (22),

—

atsižvelgdamas į Europos gynybos fondo 2021-ųjų metinę darbo programą, kurią 2021 m. birželio 30 d. priėmė Komisija,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 16 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl priemonių aukštam bendram kibernetinio saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti, kuria panaikinama Direktyva (ES) 2016/1148 (COM(2020)0823),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 16 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl ypatingos svarbos subjektų atsparumo (COM(2020)0829),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 16 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Europos Sąjungos skaitmeninio dešimtmečio kibernetinio saugumo strategija“ (JOIN(2020)0018),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 24 d. Komisijos komunikatą dėl ES saugumo sąjungos strategijos (COM(2020)0605),

—

atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 13 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Atsparumas, atgrasymas ir gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“ (JOIN(2017)0450),

—

atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 7 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Strateginis požiūris į atsparumą ES išorės veiksmų srityje“ (JOIN(2017)0021),

—

atsižvelgdamas į neoficialų Europos Vadovų Tarybos susitikimą, vykusį 2022 m. kovo 10–11 d., oficialų Europos Vadovų Tarybos susitikimą, vykusį 2022 m. kovo 24–25 d., ir neeilinį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą, įvykusį 2022 m. kovo 24 d.,

—

atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos 2021 m. vasario 26 d. susitikimo dalyvių pareiškimą dėl saugumo ir gynybos,

—

atsižvelgdamas į 2019–2024 m. naująją strateginę darbotvarkę, kurią 2019 m. birželio 20 d. priėmė Europos Vadovų Taryba,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 20 d., 2015 m. birželio 26 d., 2016 m. gruodžio 15 d., 2017 m. kovo 9 d., 2017 m. birželio 22 d., 2017 m. lapkričio 20 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2018 m. sausio 22 d. išvadas dėl integruoto požiūrio į išorės konfliktus ir krizes bei 2022 m. sausio 24 d. išvadas dėl Europos saugumo padėties,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 18 d., 2015 m. gegužės 18 d., 2016 m. birželio 27 d., 2016 m. lapkričio 14 d., 2017 m. gegužės 18 d., 2017 m. liepos 17 d., 2018 m. birželio 25 d., 2019 m. birželio 17 d., 2019 m. gruodžio 10 d., 2020 m. birželio 17 d., 2020 m. spalio 12 d., 2020 m. lapkričio 20 d., 2020 m. gruodžio 7 d. ir 2021 m. gegužės 10 d. Tarybos išvadas dėl bendros saugumo ir gynybos politikos,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 13 d. Tarybos išvadas dėl civilinių BSGP pajėgumų,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. lapkričio 20 d. Tarybos išvadas dėl 2020 m. PESCO strateginės peržiūros,

—

atsižvelgdamas į 2020 m. birželio 16 d. Tarybos išvadas dėl ES išorės veiksmų terorizmo ir smurtinio ekstremizmo prevencijos ir kovos su jais srityje,

—

atsižvelgdamas į 2019 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas dėl papildomų pastangų siekiant didinti atsparumą ir kovoti su hibridinėmis grėsmėmis,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas dėl moterų, taikos ir saugumo,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. lapkričio 19 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadas dėl susitarimo dėl civilinių BSGP pajėgumų nustatymo,

—

atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 19 d. Tarybos išvadas dėl bendro ES diplomatinio atsako į kibernetinę kenkimo veiklą sistemos (Kibernetinio saugumo diplomatijos priemonių rinkinio),

—

atsižvelgdamas į suderintos metinės peržiūros gynybos srityje (CARD) pirmojo ciklo galutinę ataskaitą, pristatytą Tarybai jos 2020 m. lapkričio 20 d. posėdyje,

—

atsižvelgdamas į visuotinę strategiją „Bendra vizija, bendri veiksmai: stipresnė Europa. Visuotinė Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategija“, kurią 2016 m. birželio 28 d. pristatė Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. Prahos, 2011 m. Varšuvos, 2013 m. Vilniaus, 2015 m. Rygos bei 2017 m. ir 2021 m. Briuselio Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimų bendrus pareiškimus,

—

atsižvelgdamas į bendrą pareiškimą, kurį priėmė trijų asocijuotųjų šalių parlamentų užsienio reikalų komitetai, ir į bendrą pareiškimą, kurį 2021 m. gruodžio 13 d. priėmė Lenkija ir Lietuva, dėl bendradarbiavimo įgyvendinant žmogaus teisių stebėseną Rusijos okupuotose Rytų partnerystės šalių teritorijose stiprinimo,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 5 d. Minsko protokolą, 2014 m. rugsėjo 19 d. Minsko memorandumą ir 2015 m. vasario 12 d. Minske priimtus ir pasirašytus Minsko susitarimus, kuriems visiems buvo pritarta vadovaujantis 2015 m. vasario 17 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 2202(2015),

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 14 d. ir 2022 m. balandžio 6 d. įvykusius trišalius Europos Vadovų Tarybos Pirmininko Charles’o Michelio, Azerbaidžano Respublikos prezidento Ilhamo Aliyevo ir Armėnijos Respublikos ministro pirmininko Nikolo Pashinyano susitikimus,

—

atsižvelgdamas į 2018 m. liepos 10 d. bendrą pareiškimą dėl ES ir NATO bendradarbiavimo bei 2016 m. liepos 8 d. ES ir NATO bendrą pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į 2021 m. gegužės 17 d. šeštąją pažangos ataskaitą dėl bendrų pasiūlymų, kuriems 2016 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 5 d. pritarė ES Taryba ir Šiaurės Atlanto Taryba, įgyvendinimo,

—

atsižvelgdamas į bendrą 74 pasiūlymų rinkinį Varšuvos bendrai deklaracijai įgyvendinti, kuriam 2016 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 5 d. pritarė ES Taryba ir Šiaurės Atlanto Taryba,

—

atsižvelgdamas į 2022 m. sausio 24 d. ES ir JT bendrą pareiškimą „JT ir ES strateginės partnerystės taikos operacijų ir krizių valdymo srityje stiprinimas: 2022–2020 m. prioritetai“,

—

atsižvelgdamas į JT Chartiją, 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (Helsinkio) baigiamąjį aktą, 1990 m. Paryžiaus chartiją dėl naujos Europos, 1994 m. gruodžio 3 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) elgesio kodeksą, susijusį su politiniais ir kariniais saugumo aspektais, 1994 m. gruodžio 5 d. memorandumą dėl saugumo garantijų ryšium su Ukrainos prisijungimu prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (Budapešto memorandumas dėl saugumo garantijų) ir 2011 m. lapkričio 30 d. Vienos dokumentą dėl pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonių,

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl ES ir NATO bendradarbiavimo transatlantinių santykių srityje (23),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl karo belaisvių po naujausio Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto (24),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. kovo 25 d. rezoliuciją dėl Direktyvos 2009/81/EB dėl viešųjų pirkimų gynybos ir saugumo srityse ir Direktyvos 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo įgyvendinimo (25),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. vasario 11 d. rezoliuciją dėl ES asociacijos susitarimo su Ukraina įgyvendinimo (26),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl 2020 m. metinio pranešimo dėl bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo (27),

—

atsižvelgdamas į savo 2021 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl 2020 m. metinio pranešimo dėl bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimo (28),

—

atsižvelgdamas į savo 2020 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl ES asociacijos susitarimo su Moldovos Respublika įgyvendinimo (29),

—

atsižvelgdamas į savo 2020 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl ES asociacijos susitarimo su Gruzija įgyvendinimo (30),

—

atsižvelgdamas į savo 2020 m. birželio 19 d. rekomendaciją Tarybai, Komisijai ir Komisijos pirmininko pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai dėl Rytų partnerystės, rengiantis 2020 m. birželio mėn. aukščiausiojo lygio susitikimui (31),

—

atsižvelgdamas į savo 2018 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl karinio mobilumo (32),

—

atsižvelgdamas į savo 2018 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl kibernetinės gynybos (33),

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Rusijos, ypač susijusias su Rusijos veiksmais Rytų partnerystės šalių teritorijoje, jos įvykdyta neteisėta Krymo aneksija, jos vykdomais Krymo totorių teisių pažeidimais, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Respublikos teritorijos dalių okupacija ir ryšium su tuo vykdoma okupuotų teritorijų atitvėrimo sienomis veikla bei priešiška propaganda ir dezinformacija, nukreipta prieš ES ir Rytų partnerystės šalis,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A9-0168/2022),

A.

kadangi Rytų partnerystė yra dalis ES kaimynystės politikos ir kadangi ES vadovaujasi visapusišku požiūriu į saugumą ir atsparumą (taip pat ir atremiant kibernetines bei hibridines grėsmes), kuris sumanytas būtent taip, kad būtų stiprinami santykiai su šešiomis Rytų partnerystės šalimis, t. y. Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldovos Respublika ir Ukraina, kad – bendros atsakomybės ir įsipareigojimų dvasia – būtų prisidedama prie taikos, stabilumo, atsparumo, bendros gerovės, darnaus vystymosi, reformų ir žmonių saugumo ES rytinėse kaimyninėse šalyse skatinimo, ekonominio bendradarbiavimo stiprinimo, tarpsektorinių reformų rėmimo ir didesnio šių šalių atsparumo apskritai;

B.

kadangi Rytų partnerystės tikslas – puoselėti stabilumą, gerovę ir tarpusavio bendradarbiavimą bei skatinti įsipareigojimą imtis būtinų reformų; kadangi būtina nedelsiant stiprinti taikų konfliktų sprendimą visose Rytų partnerystės šalyse, visų pirma taikant daugiašales strategijas ir naudojantis tokiais forumais, kaip ESBO; kadangi būtina sukurti strategiją dėl to, kaip geriau spręsti ES įgyvendinamos Rytų partnerystės politikos saugumo aspektų problemą, kurios atskaitos tašku taptų atžvalgumas atitinkamų šalių partnerių saugumo reikmėms, nes Rytų partnerystės regiono destabilizavimas kelią rimtą globalinę grėsmę bei grėsmę taikai, stabilumui ir saugumui Rytų partnerystės šalyse ir Europos žemyne;

C.

kadangi pastaraisiais metais Rytų partnerystės šalys susiduria su rimtais tarptautinės teisės pažeidimais, saugumo grėsmėmis ir konfliktais, nuvedusiais į šiuo metu Rusijos vykdomą agresijos karą prieš Ukrainą; kadangi saugumas ir taika rytinėse kaimyninėse šalyse suponuoja pagarbą tarptautinei teisei, teritoriniam vientisumui ir pagrindinėms teisėms bei laisvėms ir jų užtikrinimą; kadangi ES turėtų daryti viską, ką gali, kad padėtų asocijuotosioms Rytų partnerystės šalims susigrąžinti visišką suverenumą ir savo teritorijų kontrolę; kadangi aiškus ES įsipareigojimas asocijuotųjų Rytų partnerystės šalių europinei perspektyvai nepaprastai svarbus demokratinių reformų ir jų visuomenių saugumo, stabilumo bei gerovės požiūriais;

D.

kadangi ES ir rytinės kaimyninės šalys partnerės kartu nusprendė gilinti savo bendradarbiavimą saugumo srityje, įskaitant Rytų partnerystės šalių pajėgumo atremti hibridines ir kibernetines grėsmes stiprinimą; kadangi didelį dėmesį ir toliau būtina skirti konvencinėms grėsmėms, atsižvelgiant į pastarojo meto pokyčius Rytų partnerystės šalyse ir Vidurinėje Azijoje;

E.

kadangi pagrindiniai Rytų partnerystės tikslai naudingi visoms kaimyninėms šalims, įskaitant Rusiją, nes jų siekiant prisidedama prie didesnio stabilumo regione puoselėjimo priemonėmis, kurias taikant išsaugoma tarptautinė teisė, gerbiamas teritorinis vientisumas ir sutartys, kuriomis reglamentuojami valstybių tarpusavio santykiai bei stiprinamas geras valdymas, demokratija, teisinės valstybės principas, paisoma žmogaus teisių ir gerų kaimyninių santykių, skatinant taiką, stabilumą, bendrą gerovę ir ateities galimybes visų Rytų partnerystės šalių gyventojams; kadangi Rytų partnerystės regiono destabilizavimas kelia didelę grėsmę ES ir pasaulio taikai, stabilumui bei saugumui;

F.

kadangi 2021 m. gruodžio 15 d. įvykusiame Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime dar kartą patvirtinta suvereni kiekvienos partnerės teisė pasirinkti savo santykių su ES mastą ir tikslus;

G.

kadangi po 2021 m. gruodžio 15 d. vykusio Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo buvo sustiprintos pastangos siekiant didinti atsparumą, stiprinti strateginę komunikaciją ir kovoti su dezinformacija bei puoselėti saugumą, dialogą kibernetikos klausimais ir bendradarbiavimą bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) srityse;

H.

kadangi visų Rytų partnerystės regiono šalių, išskyrus Baltarusiją, žemėje vyksta teritoriniai konfliktai, kuriuos organizavo arba kuriuose dalyvauja Rusija;

I.

kadangi 2022 m. vasario 22 d. abeji Rusijos parlamento rūmai – Federacijos Taryba ir Valstybės Dūma – vienbalsiai pritarė tam, kad Ukrainos separatistiniai Donecko ir Luhansko regionai būtų pripažinti nepriklausomomis valstybėmis;

J.

kadangi 2022 m. vasario 23 d. Rusijos parlamentas balsavo už tai, kad prezidentui V. Putinui būtų leista panaudoti Rusijos armijos pajėgas užsienyje „separatistams Ukrainoje paremti“;

K.

kadangi 2022 m. vasario 24 d. Rusijos prezidentas V. Putinas, sakydamas iš anksto įrašytą kalbą, kuri buvo transliuojama per televiziją, pranešė, kad įsakė pradėti „specialią karinę operaciją“ Rytų Ukrainoje; kadangi po kelių minučių raketų smūgiai buvo fiksuojami dešimtyse Ukrainos miestų, įskaitant šalies sostinę; kadangi auštant iš pasienio su Rusija pusės, iš Baltarusijos pusės šiaurėje ir iš Rusijos neteisėtai aneksuoto Krymo pietuose į Rytų Ukrainą įvažiavo kariuomenės pajėgos ir šarvuočiai;

L.

kadangi, prezidento V. Putino sprendimu, 2022 m. vasario 27 d. Rusijos branduolinės ir raketinės pajėgos perėjo prie aukščiausio lygio kovinės parengties;

M.

kadangi 2022 m. vasario 24 d. Rusija, prie sienos su Ukraina sutelkusi per 200 000 pulti pasirengusių karių ir sykiu stiprindama savo hibridinio ir kibernetinio karo prieš išrinktą Ukrainos valdžią taktiką, pradėjo plataus masto įsiveržimą į Ukrainą per jos šiaurinę, rytinę ir pietinę sienas bei iš Juodosios jūros ir – pasinaudodama savo pranašumu oro ir jūrų pajėgų bei ginkluotės srityse – masinį civilių gyvenamųjų vietų bombardavimą; kadangi visa kartu sudėjus tai didžiausias karinis konfliktas Europoje po Antrojo pasaulinio karo;

N.

kadangi, nepaisydamos pradinės nesėkmės, kurį lėmė ryžtingas Ukrainos pasipriešinimas, Rusijos pajėgos vykdo puolimo veiksmus ir rengia apšaudymus iš oro bei artilerinius /raketinius civilių pozicijų ir infrastruktūros, įskaitant žinomus evakuacijos koridorius, apšaudymus;

O.

kadangi 2022 m. kovo 13 d., Rusijai eskaluojant savo agresijos karą Ukrainoje, nuo smūgių nukentėjo didelė, mažiau nei 16 km nuo Lenkijos sienos nutolusi karinė bazė: per šį įvykį žuvo mažiausiai 35, sužalojimus patyrė 134 žmonės, o įtampa regione dar labiau išaugo;

P.

kadangi prezidento V. Putino vadovaujama Rusija tęsia agresijos karą ir nenutrūkstamą hibridinį karą prieš kai kurias Rytų partnerystės šalis, atsiremdama į visame regione tvyrančią nuolatinę jėgos panaudojimo grėsmę, ginkluotą agresiją ir neteisėtą okupaciją, kad valstybės liktų politiškai silpnos ir išbalansuotos bei pririštos prie Maskvos deklaruotos įtakos sferos, faktiškai nepaisydama suverenios Rytų partnerystės šalių teisės į teritorinį vientisumą ir savarankiškus užsienio politikos sprendimus bei teisės rinktis savo sąjungininkus ir prieštaraudama atitinkamiems ESBO principams, įtvirtintiems 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte, 1990 m. Paryžiaus chartijoje bei 1999 m. Stambulo ir 2010 m. Astanos dokumentuose; kadangi agresyvūs Rusijos veiksmai ir jos mėginimai susilpninti Europos saugumo tvarką lemia nestabilumą regione ir už jo ribų, be to, kadangi jais siekiama susilpninti ir sumenkinti ES vaidmenį regione;