1.

2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad mokesčiu, pajamos iš kurio paprastai skiriamos valstybės įmonei, pagal koncesijos sutartį eksploatuojančiai valstybinės reikšmės kelių tinklą, ir kurio struktūra nerodo jokio siekio atgrasyti nuo pagrindinių kelių transporte naudojamų degalų vartojimo, nesiekiama „specialių tikslų“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

2.

Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinėms valdžios institucijoms draudžiama, pateisinant atsisakymą grąžinti netiesioginį Direktyvai 2008/118 prieštaraujantį mokestį, daryti prielaidą, kad šis mokestis buvo perkeltas tretiesiems asmenims, todėl apmokestinamasis asmuo nepagrįstai praturtėjo.

1.

Ar pagal Sąjungos teisę draudžiama, nustatant už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, nacionalinės teisės normų pagrindu teikti savarankišką reikšmę vaiko, kurio prašytoja laukėsi pateikdama tą prašymą, interesams?

2.

3.

Jei pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, nustatant už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, nacionalinių teisės normų pagrindu teikti savarankišką reikšmę negimusio vaiko interesams: ar tuomet Dublino reglamento 16 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ryšiui tarp negimusio vaiko ir jo tėvo, teisėtai gyvenančio valstybėje narėje, kuriai pateiktas prašymas?

1a.

Ar, norint laikyti produktą specialiosios medicininės paskirties maisto produktu, būtina pateikti įrodymų, kad nurodomus su konkrečia liga ar sveikatos būkle susijusius rezultatus galima pasiekti vartojant jį išimtinai dėl šios ligos ar sveikatos būklės privalomos laikytis dietinės mitybos metu atsižvelgiant į šios ligos ar sveikatos būklės nulemtus mitybinius poreikius?

1b.

Ar šiuo atžvilgiu mityba laikytina dietine mityba tik tuomet, kai asmuo pakeičia savo maitinimąsi taip, kad vartoja kitas arba papildomas maistines medžiagas, kurios organizmo įsisavinamos virškinimo būdu?

1c.

Ar, norint laikyti produktą specialiosios medicininės paskirties maisto produktu, taip pat būtina, kad dėl sveikatos būklės ar ligos, kuriai produktas skirtas, pacientui reikėtų laikytis dietinės mitybos ir vartoti produkto sudėtyje esančias maistines medžiagas, kurių organizmas negali įsisavinti įprastos mitybos būdu?

1d.

Ar specialiosios medicininės paskirties maisto produkto medicininis poveikis turi pasireikšti vien dėl to, kad į jo sudėtį įeina visos arba kai kurios iš šių įprastos mitybos būdu negalimų įsisavinti, tačiau paciento gyvybės funkcijoms palaikyti būtinų ar reikalingų maistinių medžiagų?

2a.

Ar tuo atveju, jeigu produktas laikomas maisto papildu, jis negali būti laikomas specialiosios medicininės paskirties maisto produktu?

2b.

Neigiamai atsakius į šį klausimą: kokiais kriterijais remiantis nustatoma, kad tam tikras maisto papildas negali būti laikomas specialiosios medicininės paskirties maisto produktu?

2c.

Ar „dietinė mityba“, kaip ji suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punktą, taip pat gali būti tik „maisto papildų“, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo, vartojimas?

2d.

Ar maisto produktas tampa specialiosios medicininės paskirties maisto produktu jau tuomet, kai į jo sudėtį įeina maistinės medžiagos, kurios gali būti įsisavinamos ir vartojant maisto papildus ar kitus maisto produktus, tačiau kurios buvo suderintos atsižvelgiant į tam tikrą susirgimą arba tam tikrą sveikatos būklę?

3.

Pagal kokius kriterijus galima atskirti vaistą nuo specialiosios medicininės paskirties maisto produkto arba ar būtina juos atskirti?

4.

Ar Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punkto reikalavimas, kad sudedamųjų medžiagų, kurios yra reikšmingos norint laikyti produktą specialiosios medicininės paskirties maisto produktu, poveikis turi pasireikšti taikant dietinę mitybą, kurios neįmanoma pasiekti tik keičiant įprastą racioną, turi būti aiškinamas taip, kad pacientas, dėl kurio ligos ar sveikatos būklės specialiosios medicininės paskirties maisto produktas pateikiamas į rinką, negali pakankamai patenkinti savo mitybos poreikių vartodamas visuotinai prieinamus maisto produktus?

5a.

Ar Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punkto frazė „kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną“ yra santykinio pobūdžio, t. y. darytina prielaida, kad šis reikalavimas įvykdytas ir tuo atveju, kai atsižvelgiant į atitinkamą ligą ar sveikatos būklę būtiną maistinių medžiagų įsisavinimą vartojant visuotinai prieinamus maisto produktus (visų pirma maisto papildus) galima pasiekti tik su ypatingomis sąnaudomis?

5b.

Teigiamai atsakius į šį klausimą: kokiais kriterijais reikia vadovautis nustatant, ar visuotinai prieinamų maisto produktų įsisavinimo sąlygotos sąnaudos atitinka Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punkto reikalavimą „kurių neįmanoma patenkinti tik keičiant įprastą racioną“? Ar, be kita ko, šis reikalavimas laikytinas įvykdytu jau tuomet, kai pacientas būtų priverstas atskirai vartoti kelis visuotinai prieinamus maisto papildus?

6a.

Ką reiškia maistinės medžiagos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punktą?

6b.

Pagal kokius kriterijus nustatoma, ar tam tikra produkto sudedamoji medžiaga laikytina maistine medžiaga, kaip ji suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punktą?

7a.

Ar Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punkto reikalavimas „vartojami prižiūrint medikams“ yra įvykdytas jau tuomet, kai šis produktas parduodamas vaistinėje be gydytojo recepto?

7b.

Kokiais kriterijais reikia vadovautis nustatant, ar tam tikras produktas atitinka vartojimo prižiūrint medikams reikalavimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punktą?

7c.

Ką lemia tai, kad konkrečiu atveju ar bendrai šis vartojimo prižiūrint medikams reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento (ES) Nr. 609/2013 2 straipsnio 2 dalies g punktą, nėra įvykdytas?

8a.

Ar produktas gali būti laikomas specialiosios medicininės paskirties maisto produktu tik tuomet, kai be medikų priežiūros jis NEGALI būti vartojamas?

8b.

Teigiamai atsakius į šį klausimą: pagal kokius kriterijus nustatoma, ar produktas gali būti vartojamas ir medikams neprižiūrint?

1.

Ar pagal Reglamento (EB) Nr. 507/2006 (1) 4 straipsnį Komisijos sąlyginiai leidimai dėl šiuo metu rinkoje esančių skiepų, išduoti remiantis palankia EMA nuomone, gali būti laikomi vis dar galiojantys, atsižvelgiant į tai, kad ne vienoje valstybėje narėje (pavyzdžiui, Italijoje AIFA (Italijos vaistų agentūra) patvirtino gydymo metodą monokloniniais ir (ar) antivirusiniais antikūnais) buvo patvirtinti veiksmingi alternatyvūs COVID SARS 2 gydymo būdai, kurie, pareiškėjos nuomone, yra mažiau pavojingi asmens sveikatai, taip pat atsižvelgiant į Chartijos 3 ir 35 straipsnius?

2.

Ar siekiant paskiepyti sveikatos priežiūros specialistus, kurie pagal valstybės narės teisės aktus privalo pasiskiepyti, galima naudoti skiepus, Komisijos patvirtintus išduodant sąlyginį leidimą pagal Reglamentą (EB) Nr. 507/2006, net tuo atveju, kai atitinkami sveikatos priežiūros specialistai jau buvo užsikrėtę ir įgijo imunitetą natūraliu būdu, todėl gali prašyti, kad jiems nebūtų taikoma pareiga pasiskiepyti?

3.

Ar siekiant paskiepyti sveikatos priežiūros specialistus, kurie pagal valstybės narės teisės aktus privalo pasiskiepyti, galima naudoti skiepus, Komisijos patvirtintus išduodant sąlyginį leidimą pagal Reglamentą (EB) Nr. 507/2006, neatliekant jokios procedūros atsargumo tikslais, ar, atsižvelgiant į tai, kad leidimas yra sąlyginis, minėti sveikatos priežiūros specialistai gali prieštarauti skiepijimui bent tol, kol kompetentinga sveikatos priežiūros institucija konkrečiai ir pagrįstai patvirtins, pirma, kad dėl to nebus kontraindikacijų, ir, antra, kad iš jų gaunama nauda bus didesnė už naudą, gaunamą iš kitų šiandien prieinamų vaistų? Ar tokiu atveju kompetentingos sveikatos priežiūros institucijos turi imtis veiksmų pagal Chartijos 41 straipsnį?

4.

Ar sveikatos priežiūros specialistus, kurie pagal valstybės narės teisės aktus privalo pasiskiepyti, bet šios pareigos nesilaiko, kai naudojamas skiepas, Komisijos patvirtintas išduodant sąlyginį leidimą, galima automatiškai nušalinti nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, ar pagal pagrindinį proporcingumo principą turi būti numatytas laipsniškas sankcijų taikymas?

5.

Ar, kai pagal nacionalinę teisę leidžiama taikyti dépeçage formą, įvertinus galimybę skirti darbuotojui kitas užduotis, turi būti atsižvelgiama į teisę būti išklausytam pagal Chartijos 41 straipsnį ir, jei to nebuvo padaryta, asmuo turi turėti teisę į žalos atlyginimą?

6.

Ar, atsižvelgiant į Reglamento (ES) 2021/953 (2) nuostatas, kuriomis draudžiama bet kokia asmenų, kurie pasiskiepijo, ir asmenų, kurie nenorėjo arba dėl medicininių priežasčių negalėjo pasiskiepyti, diskriminacija, yra teisėtos nacionalinės nuostatos, kaip antai Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnio 11 dalis, pagal kurią sveikatos priežiūros specialistams, kurie buvo atleisti nuo pareigos pasiskiepyti, leidžiama vykdyti veiklą turint kontaktą su pacientu, jei jie laikosi galiojančiuose teisės aktuose nustatytų saugumo priemonių, o sveikatos priežiūros specialistas, kuris, kaip antai pareiškėja, po užsikrėtimo įgijęs imunitetą natūraliu būdu, nenori pasiskiepyti, kol nebus atlikti išsamūs medicininiai tyrimai, yra automatiškai nušalinamas nuo bet kokios profesinės veiklos nemokant darbo užmokesčio?

7.

Ar suderinami su Reglamentu (ES) 2021/953 ir jame nurodytais proporcingumo ir nediskriminavimo principais valstybės narės teisės aktai, kuriais visiems sveikatos priežiūros specialistams nustatomas privalomas skiepijimas nuo Covid skiepu, dėl kurio išduotas Komisijos sąlyginis leidimas, net jei atitinkami sveikatos priežiūros specialistai yra atvykę iš kitos valstybės narės ir yra Italijoje siekdami pasinaudoti laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve?

1.

Ar, atsižvelgiant į 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 (1), kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 70 straipsnio 1 dalį, taikomą kartu su Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2017/891 (2), kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013 papildomas nuostatomis dėl vaisių bei daržovių sektorių, 75 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa ir 75 straipsnio 6 dalimi, vertinant Kodekso 70 straipsnio 3 dalies d punkto sąlygą, kad „pirkėjas ir pardavėjas nėra susiję“, kiek tai susiję su prekių sandorio vertės taikymu muitinės tikslais, konkrečios muitinės deklaracijos dėl daržovių importo kontekste laikytini svarbiais:

Jei nurodytos aplinkybės yra svarbios, ar jos leidžia importuojantį ir eksportuojantį prekybininką arba importuotoją ir pirkėją pirmajame apyvartos Sąjungoje lygmenyje priskirti „juridiškai pripažintiems verslo partneriams“ arba susijusiems asmenims, kaip apibrėžta 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447 (3), kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 127 straipsnio 1 dalies b punkte ir 142 straipsnio 4 dalies b punkte?

Jei pirmiau nurodytų aplinkybių, nors ir svarbių, nepakanka, kad prekybininkai būtų laikomi susijusiais asmenimis, tuomet ar atliekant Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2017/891 75 straipsnio 6 dalyje numatytą patikrą reikia įvertinti, ar prekybininkų ryšiai turėjo įtakos nustatant didesnę konkrečių importuojamų prekių kainą, siekiant užkirsti kelią muitų vengimui ir Sąjungos biudžeto mokestinių pajamų praradimui, taip pat atsižvelgiant į vėlesnį nuostolingą pardavimą pirmajame apyvartos Sąjungoje lygmenyje?

2.

Ar remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsnio 2 dalies c punktu, aiškinamais atsižvelgiant į importuotojo teisę pateikti skundą pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 44 straipsnio 1 dalį, į Muitinės kodekso 29 straipsnyje ir 22 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą muitinės pareigą nurodyti sprendimo motyvus, į bylos aplinkybes, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl sprendimo, privalo savo iniciatyva patikrinti jo teisėtumą, taip pat skunde nenurodytu pagrindu, rinkti naujus įrodymus ir skirti ekspertus, darytina išvada, kad:

3.

Ar remiantis Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2017/891, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013 papildomas nuostatomis dėl vaisių bei daržovių sektorių, 75 straipsnio 5 dalies ketvirta pastraipa, kurioje nustatyta, kad „importuotojas <…> pateikia visus atitinkamam muitiniam tikrinimui atlikti reikalingus dokumentus, susijusius su kiekvieno atitinkamos partijos produkto pardavimu ir realizavimu“, atsižvelgiant į 2020 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo BV (C-160/18, EU:C:2020:190) rezoliucinės dalies 1 punkte pateiktą išaiškinimą, siekiant įrodyti deklaruotą sandorio vertę pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, galima teigti, kad:

4.

Ar remiantis Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2017/891, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013 papildomas nuostatomis dėl vaisių bei daržovių sektorių, 75 straipsnio 5 ir 6 dalimis ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendime EURO 2004. Hungary (C-291/15, EU:C:2016:455) pateiktu išaiškinimu, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad daržoves importuojant iš trečiųjų šalių muitinė vertė neturi būti nustatoma remiantis deklaruota sandorio verte, kai:

—

pripažinti apeliacinį skundą priimtinu ir pagrįstu,

—

panaikinti skundžiamą sprendimą,

—

išspręsti bylą iš esmės patenkinant apeliantų pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus, įskaitant reikalavimą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, arba, jei tai nebūtų padaryta,

—

grąžinti bylą Bendrajam Teismui sprendimui priimti,

—

priteisti iš Europos Parlamento visas bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje išlaidas.

—

Teisės į gynybą pažeidimas ir pareigos motyvuoti nesilaikymas,

—

klaidingas faktinių aplinkybių įvertinimas ir tam tikrų įrodymų iškraipymas, dėl ko Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą vertindamas faktus,

—

teisės klaida aiškinant taikytinus teisės aktus.

1.

Ar tam, kad būtų laikoma, jog kelionės tikslo vietoje susiklostė neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės, kaip tai suprantama pagal 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 (1) dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (ES) (toliau – Direktyva dėl kelionės paslaugų paketų), 12 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, pakanka, kad apsaugai nuo užkrečiamųjų ligų įsteigta kompetentinga nacionalinė institucija būtų priskyrusi kelionės tikslo šalį rizikos zonai, o gimtosios šalies priskyrimo rizikos zonai kriterijai tuo metu netenkinami?

2.

Ar keliautojas kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų 12 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, momentu turi galėti nuspėti, kad kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta išvykimo dieną arba kelionės momentu bus padarytas didelis neigiamas poveikis?

3.

Ar sutartis turi būti nutraukiama prieš pat kelionę, ar ji gali būti nutraukiama bet kuriuo momentu nuo kelionės užsakymo dienos iki kelionės pradžios bent tuo atveju, jei sutarties nutraukimo momentu buvo tam tikros informacijos, neleidžiančios atmesti nepaprastųjų aplinkybių galimybės?

1.

Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai pažeidžiamas teismų nepriklausomumas, piliečiams nesukuriamos veiksmingos teisių gynimo priemonės, būtinos užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą, jeigu vienoje iš Europos Sąjungos valstybių narių leidžiama teisėjus, jiems sutikus, neribotam laikui deleguoti į aukštesnės instancijos teismą nuo kitų valstybės institucijų nepriklausančios teismus administruojančios institucijos sprendimu, kai yra numatytos sąlygos sprendimui dėl delegavimo sustabdymo priimti bei teisių gynimo priemonė, kuri vykstant procesui vis dėlto neturi atidedamojo poveikio, ir kokiais kriterijais remiantis reikėtų konkrečiai įvertinti, ar leidžiama deleguoti teisėją neribotam laikui?

2.

Ar atsakymas į pirmąjį klausimą būtų kitoks, jeigu įstatyme yra numatytos objektyvios sąlygos, kada gali būti priimamas sprendimas sustabdyti delegavimą, ir teismas gali jas peržiūrėti, tačiau deleguojamų teisėjų atrankos sąlygų, kurias galėtų peržiūrėti teismas, nėra numatyta?

3.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta, kad teisėjus tokiomis sąlygomis leidžiama deleguoti, kai laikomasi objektyvių taisyklių: ar vertinant, kiek nacionalinės nuostatos pažeidžia ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytą pakankamų teisių gynimo priemonių reikalavimą, reikia atsižvelgti ne tik į įstatyme nustatytus kriterijus, bet ir į tai, kaip kompetentingos administracinės ir teisminės institucijos juos taiko?

4.

Ar Komisijos sprendimas 2006/929/EB turi būti aiškinamas taip, kad atsakymas į pirmiau pateiktus tris klausimus būtų kitoks, jeigu būtų nustatyta nacionalinė delegavimo praktika, grindžiama panašiomis į šiuo metu galiojančias taisyklėmis, ir dėl to kiltų prieštaravimų pagal minėtu sprendimu nustatytą bendradarbiavimo ir patikrinimo mechanizmą?

5.

Jeigu bus pripažinta, kad nacionalinės teisėjų delegavimo nuostatos gali pažeisti pareigą numatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ar šią nuostatą tokiu atveju reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama aukštesnės instancijos teismui, kurio sudėtyje buvo ir deleguotas teisėjas, duoti nurodymus nacionaliniam teismui ir kokiomis sąlygomis taip yra? Visų pirma, ar procedūrinių trūkumų turi nurodymai, kurie nesusiję su teisminio ginčo esme, bet reikalauja imtis tam tikrų procesinių veiksmų?

1.

Ar fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvauja pateikiant į rinką į oficialų sąrašą įtrauktas medžiagas tokiu būdu, kad toks dalyvavimas laikomas nusikaltimu, kaip numatyta Pamatinio sprendimo 2004/757 (1) 2 straipsnio 1 dalies d punkte, turi būti laikomi „ūkio subjektais“ pagal Reglamento Nr. 273/2004 (2) 2 straipsnio d punktą?

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

2

1.

Ar AufenthG [Aufenthaltsgesetz (Įstatymas dėl užsieniečių gyvenimo šalyje, įdarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje, toliau – AufenthG] 38a straipsnio 1 dalis, kuri pagal nacionalinę teisę turi būti aiškinama taip, kad toliau keliaujantis ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo šį statusą pirmojoje valstybėje narėje privalo turėti ir jo leidimo gyventi pratęsimo metu, dera su Direktyvos 2003/109/EB (1) 14 ir paskesnių straipsnių nuostatomis, kuriose tėra tik nustatyta, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo turi teisę gyventi kitos, nei ilgalaikio gyventojo statusą jam suteikusios valstybės narės, teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jei yra tenkinamos direktyvos III skyriuje nustatytos kitos sąlygos?

2.

Ar užsieniečių reikalų tarnyba, priimdama sprendimą dėl prašymo pratęsti leidimą gyventi pagal AufenthG 38a straipsnio 1 dalį, kai yra įvykdytos kitos terminuoto pratęsimo sąlygos, o užsienietis, be kita ko, turi pastovių ir nuolatinių pajamų, pagal Direktyvos 2003/109/EB 14 ir paskesnius straipsnius turi teisę pripažinti, kad užsienietis tuo tarpu, t. y. po to, kai persikėlė į antrąją valstybę narę, pirmojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos2003/109/EB 9 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą neteko savo statuso, dėl ko užsienietis netenka jam priklausiusių teisių? Ar lemiamą reikšmę turinti sprendimo data yra paskutinio institucijos, ar paskutinio teismo sprendimo data?

3.

Jei atsakymai į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų neigiami:

Ar ilgalaikio gyventojo statusą turinčiam asmeniui tenka pareiga įrodyti, kad jo, kaip ilgalaikio gyventojo statusą turinčio asmens, teisė apsigyventi pirmojoje valstybėje narėje nėra išnykusi?

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar nacionalinis teismas arba nacionalinė institucija turi teisę patikrinti, ar ilgalaikio gyventojo statusą turinčiam asmeniui neterminuotai išduotas leidimas gyventi yra pasibaigęs, ar tai prieštarautų Sąjungos teisėje įtvirtintam abipusio institucijų sprendimų pripažinimo principui?

4.

Ar su neterminuotai išduotu ilgalaikio gyventojo leidimu gyventi iš Italijos į Vokietiją atvykusios trečiosios šalies pilietės, kuri turi pastovių ir nuolatinių pajamų, atžvilgiu galima remtis tuo, kad ji nepateikė deramo būsto įrodymų, nors Vokietija nepasinaudojo Direktyvos 2003/109/EB 15 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatytu įgaliojimu ir nukreipimas į socialinį būstą tapo reikalingas tik todėl, kad jai tol, kol ji neturi leidimo gyventi pagal AufenthG 38a straipsnį, nemokama vaiko išlaikymo išmoka?

1.

Ar Ispanijos nacionalinės teisės normos, kuriose nustatytas anglies dioksido mokestis, taikomas elektros energijai gaminti naudojamoms anglims, atitinka Direktyvos 2003/96/EB (1) 14 straipsnio 1 dalies a punktą, kai, nors teigiama, kad tuo mokesčiu siekiama apsaugoti aplinką, iš mokesčio struktūros tokio tikslo nematyti, o mokesčio pajamos skiriamos elektros energijos sistemos išlaidoms finansuoti?

2.

Ar aplinkosaugos tikslus galima laikyti numatytais mokesčio struktūroje dėl to, kad mokesčio tarifai nustatomi atsižvelgiant į elektros energijai gaminti naudojamų anglių šilumingumą?

3.

Ar aplinkosaugos tikslas pasiekiamas vien dėl to, kad apmokestinami tam tikri neatsinaujinantys energetikos produktai, o ne naudojami produktai, laikomi mažiau kenksmingais aplinkai?

1.

Ar Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, siejama su šio Susitarimo 30 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, turi būti aiškinama taip, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti asmenys į Susitarimo 31 straipsnio 1 dalies taikymo ratione personae sritį patenka tuomet, kai jie per visą pereinamąjį laikotarpį be pertraukų buvo valstybės narės piliečiai ir jiems tuo pat metu buvo taikomi Jungtinės Karalystės teisės aktai, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad Susitarimo 30 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti asmenys į Susitarimo 31 straipsnio 1 dalies taikymo ratione personae sritį patenka tik tol, kol pereinamojo laikotarpio pasibaigimo momentu ir (arba) jam pasibaigus Jungtinėje Karalystėje dirba pagal darbo sutartį?

2.

Ar Susitarimo 30 straipsnio 2 dalies nuostata, siejama su jo 30 straipsnio 1 dalies c punkto nuostata, turi būti aiškinama taip, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti asmenys į Susitarimo 31 straipsnio 1 dalies taikymo ratione personae sritį patenka tuomet, kai jie, kaip Sąjungos piliečiai, per visą pereinamąjį laikotarpį be pertraukų gyveno Jungtinėje Karalystėje ir jiems tuo pat metu per visą pereinamąjį laikotarpį iki jo pabaigos buvo taikomi vienos tos pačios valstybės narės teisės aktai, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad Susitarimo 30 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti asmenys nepatenka į Susitarimo 31 straipsnio 1 dalies taikymo ratione personae sritį, kai jie pasibaigus pereinamajam laikotarpiui išvyko iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje?

3.

Jeigu iš Susitarimo 30 straipsnio 2 dalies nuostatų, siejamų su jo 30 straipsnio 1 dalies a ir c punktų nuostatomis, aiškinimo būtų matyti, kad šios teisės normos netaikytinos faktinėmis pagrindinės bylos aplinkybėmis dėl to, kad Sąjungos pilietis pasibaigus pereinamajam laikotarpiui išvyko iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos: ar tuomet Susitarimo 30 straipsnio 4 dalies nuostatos, siejamos su šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, turi būti aiškinamos taip, kad priimančiojoje valstybėje arba darbo valstybėje gyvenantys arba dirbantys asmenys nebepatenka į 30 straipsnio 1 dalies taikymo ratione personae sritį, kai nutrūksta jų, kaip pagal darbo sutartį dirbančių asmenų (darbuotojų), teisiniai santykiai, todėl jie netenka teisės gyventi šalyje ir pasibaigus pereinamajam laikotarpiui išvyksta iš darbo valstybės ar priimančiosios valstybės, ar šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad 30 straipsnio 4 dalyje nustatytas apribojimas susijęs su teise gyventi šalyje ir teise dirbti, kuriomis buvo naudojamasi pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, neatsižvelgiant į tai, kada tos teisės nustojo galioti, jei pasibaigus pereinamajam laikotarpiui jos dar galiojo?

1.

Ar naudojantis jam priklausančia vykdymo kontrolės teise valstybės narės parlamento įsteigto tyrimo komiteto veikla, neatsižvelgiant į tyrimo objektą, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 16 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, todėl Reglamentas (ES) 2016/679 (1) gali būti taikomas valstybės narės parlamento tyrimo komiteto vykdomam asmens duomenų tvarkymui?

2.

Ar naudojantis jam priklausančia vykdymo kontrolės teise valstybės narės parlamento įsteigto tyrimo komiteto, kuris tiria už valstybės saugumą atsakingos policijos institucijos veiklą, taigi, su nacionaliniu saugumu susijusią veiklą, kaip tai suprantama pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 16 konstatuojamąją dalį, veikla patenka į BDAR 2 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytos išimties taikymo sritį?

3.

Jeigu – kaip nagrinėjamu atveju – valstybė narė yra įsteigusi vienintelę priežiūros instituciją, kaip ji suprantama pagal BDAR 51 straipsnio 1 dalį, ar šios institucijos kompetencija nagrinėti skundus, kaip jie suprantami pagal BDAR 77 straipsnio 1 dalį, siejamą su 55 straipsnio 1 dalimi, išplaukia tiesiogiai iš Bendrojo duomenų apsaugos reglamento?

—

Pripažinti, kad į nacionalinę teisę tinkamai neperkėlusi 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB (1) dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeistos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES (2), 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktų, 6 straipsnio b punkto, 7 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 6 dalies, 31 straipsnio 3 dalies, 45 straipsnio 2 dalies c ir f punktų bei iš dalies e punkto, 45 straipsnio 3 dalies, 50 straipsnio 1 dalies, siejamos su VII priedo 1 dalies d ir e punktais, taip pat 51 straipsnio 1 dalies, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal minėtas direktyvos nuostatas.

—

Priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

—

panaikinti 2021 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-230/21 Jalkh / Parlamentas,

—

panaikinti 2021 m. kovo 25 d. Europos Parlamento sprendimą P9_TA(2021)0092 dėl prašymo atšaukti apelianto imunitetą (2020/2110(IMM)),

—

priteisti iš Europos Parlamento visas bylinėjimosi išlaidas.

—

patenkinti šį ieškinį,

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

pripažinti ieškinį dėl 2021 m. spalio 20 d. EUIPO pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo byloje R 544/2020-1, susijusio su Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraiška Nr. 18 144 809, pagrįstu ir jį patenkinti;

—

iš dalies panaikinti 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. L110, kuriuo pranešami Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraiškos Nr. 18 144 809 atmetimo motyvai, kad visa paraiška būtų patenkinta ir aptariamas prekių ženklas įregistruotas kaip skiriamasis ieškovės prekių ir paslaugų žymuo Europos Sąjungos teritorijoje atitinkamoms klasėms;

—

iš dalies panaikinti 2020 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. L123, kuriuo pranešami Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraiškos Nr. 18 144 809 atmetimo motyvai, kad visa paraiška būtų patenkinta ir aptariamas prekių ženklas įregistruotas kaip skiriamasis ieškovės prekių ir paslaugų žymuo Europos Sąjungos teritorijoje atitinkamoms klasėms;

—

nurodyti atsakovės Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos administracijai įregistruoti prekių ženklą POLIS LOUTRON visoms nurodytoms klasėms ir visoms prašomoms prekėms ir paslaugoms ir

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

—

patenkinti jos apeliacinį skundą,

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO ir įmonės LULU’S FASHION LOUNGE LLC jų pačių ir Ugo Bensoussan bylinėjimosi išlaidas, įskaitant per procedūrą EUIPO patirtas išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas.

—

patenkinti šį ieškinį taip, kaip jis suformuluotas ir pagrįstas;

—

panaikinti ginčijamą sprendimą, todėl patenkinti prašymą pripažinti negaliojančia Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją Nr. 10 864 511.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimas.

—

patenkinti šį ieškinį, kaip jis suformuluotas ir pagrįstas;

—

panaikinti ginčijamą sprendimą ir todėl patenkinti prašymą panaikinti Europos Sąjungos prekių ženklą Nr. 18 100 664.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimas.

—

pripažinti priimtinu šį ieškinį, kaip jis suformuluotas ir pagrįstas;

—

panaikinti ginčijamą sprendimą ir todėl patenkinti prašymą panaikinti Europos Sąjungos prekių ženklą Nr. 18 064 805.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimas.

—

patenkinti ieškinį;

—

panaikinti abu ginčijamus sprendimus (išskyrus antrojo ginčijamo sprendimo dalį, kurioje atsakovas patenkino skundą dėl pensinio amžiaus);

—

nurodyti, kad pareiškėjo pensijos dydis turi būti nustatomas pagal visų pareiškėjo nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2021 m. kovo 31 d. gautų atlyginimų vidurkį (proporcinė taisyklė);

—

nurodyti, kad apskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį taip pat turi būti įskaitytas darbo institucijoje laikotarpis nuo 2004 7 27 iki 2009 07 01;

—

įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovui padarytą žalą, kurios dydis turi būti nustatytas pagal (ieškinio) 74 punkte nurodytą formulę, arba bet kokią kitą sumą, kurią Teismas laikys teisinga ir sąžininga (tuo atveju, jei būtų paneigtos ir neįrodytos aplinkybės, dėl kurių Teismas nepriteistų to, kas nurodyta 2, 3 ir 4 punktuose); ir

—

priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (bet kuriuo atveju).

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamuose sprendimuose iš anksto nustatyta tam tikra išsami ieškovo teisių į pensiją apskaičiavimo tvarka, todėl ieškinys yra priimtinas.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamuose sprendimuose klaidingai aiškinama Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl priimtinumo.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ieškovo prašomas priimti sprendimas nesukelia atsakovui jokių neigiamų pasekmių net ir tuo atveju, jei ateityje pasikeistų pirmojo darbinis statusas.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ieškovo 2004-2009 m. darbo laikotarpis turi būti laikomas darbo institucijoje stažu.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad iš naujo turėtų būti nustatytas 63 metų pensinis amžius, nepažeidžiant galimybės apskųsti būsimą atsakovo sprendimą.

6.

Šeštasis ieškinio pagrindas grindžiamas būtinybe taikyti vadinamąją proporcinę taisyklę.

7.

Septintasis ieškinio pagrindas grindžiamas galimu daliniu Pareigūnų tarnybos nuostatų 77 straipsnio 2 dalies netaikymu (atsižvelgiant į žodžius „paskutinės“ ir „paskutinio“), siekiant ištaisyti lygybės ir proporcingumo principų pažeidimus.

8.

Aštuntasis ieškinio pagrindas, kuriuo prašoma atlyginti žalą.

—

iš dalies panaikinti Sprendimą 2021/2020 (1), kiek jis susijęs su Rumunijos akredituotos mokėjimo agentūros patirtų išlaidų, deklaruotų kaip finansuotinų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP, iš viso 178 320 110,85 EUR sumos, atitinkančios fiksuoto dydžio pataisas (5 % ir 2 %), pritaikytas dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo, susijusio su išmokomis už plotą 2017 ir 2018 paraiškų teikimo metais (2018 ir 2019 finansiniais metais), nefinansavimu Europos Sąjungos lėšomis;

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Komisija netinkamai pasinaudojo savo įgaliojimais nefinansuoti tam tikrų sumų pagal Reglamento Nr. 1306/2013 (2) 52 straipsnį.

Komisija netinkamai atliko atitikties patvirtinimo procedūrą, susijusią su 2017 ir 2018 paraiškų teikimo metais:

Komisija klaidingai nusprendė, kad administracinės patikros, susijusios su žalinimo išmokomis, pažeidimas turėjo įtakos lėšoms. Net ir darant prielaidą, kad toks pažeidimas egzistavo, dėl Sąjungos institucijos elgesio, t. y. dėl itin neaiškios išvadų formuluotės ir dėl to, kad 2017 ir 2018 m. tyrimai buvo atliekami tuo pačiu metu, būtų buvę neįmanoma pateikti atitinkamų poveikio skaičiavimų per Reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nustatytą terminą (3). Šiomis aplinkybėmis, pažeisdama to reglamento 34 straipsnio 6 dalį, Komisija nepagrįstai atsisakė analizuoti Rumunijos valdžios institucijų prašyme dėl taikinimo, susijusiame su 2018 m. tyrimu (2020 m. vasario 5 d. prašymas), pateiktus duomenis ir skaičiavimus. Komisija jokiu būdu neturėjo taikyti 5 % fiksuoto dydžio pataisų.

Sąjungos institucijos elgesys atliekant 2018 m. tyrimą dėl pažeidimų, susijusių su ŽSIS (4) atnaujinimu – kokybė ir teisingas referencinių sklypų identifikavimas ŽSIS-GIS (5) – visų pirma dėl to, kad esminiai aspektai buvo paaiškinti jos galutinėje pozicijoje dėl 2017 m. tyrimo (2019 m. gruodžio 20 d. pateikta pozicija), būtų neleidęs nustatyti šių pažeidimų apimties ir pateikti atitinkamų poveikio skaičiavimų per Reglamento 908/2014 34 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nustatytą terminą. Šiomis aplinkybėmis Komisija tariamai nepagrįstai ir pažeisdama to paties reglamento 34 straipsnio 6 dalį atsisakė analizuoti Rumunijos valdžios institucijų prašyme dėl taikinimo, susijusiame su 2018 m. tyrimu, pateiktus duomenis ir skaičiavimus (2020 m. vasario 5 d. prašymas).

Sąjungos institucijos elgesys atliekant 2018 m. tyrimą dėl pažeidimo, susijusio su EŽŪFKP lėšomis finansuojamų su plotu susijusių paramos priemonių didžiausiu tinkamu finansuoti plotu, t. y. savo skaičiavimo metodo nustatymas, negalėjo pakeisti 2019 m. birželio 10 d. Rumunijos valdžios institucijų pateiktų duomenų ir skaičiavimų analizės. Be to, dėl tokio elgesio Rumunijos valdžios institucijos per Reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nustatytą laikotarpį nebūtų galėjusios nustatyti būtinų pateiktų duomenų ir skaičiavimų patikslinimų. Šiomis aplinkybėmis Komisija tariamai nepagrįstai ir pažeisdama to paties reglamento 34 straipsnio 6 dalį atsisakė analizuoti Rumunijos valdžios institucijų prašyme dėl taikinimo, susijusiame su 2018 m. tyrimu, pateiktus duomenis ir skaičiavimus (2020 m. vasario 5 d. prašymas).

Komisija nepagrįstai padarė prielaidą, kad buvo padarytas pažeidimas, susijęs su pakankamo skaičiaus patikrų vietoje pagal žalinimo išmokų schemą atlikimu, klaidingai remdamasi pagal Reglamento Nr. 809/2014 (6) 9 straipsnio 1 dalį pateiktais kontrolės duomenimis ir statistiniais duomenimis. Net ir darant prielaidą, kad toks pažeidimas buvo, Komisija neturėjo taikyti 5 % fiksuoto dydžio pataisų.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu.

Rumunija mano, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes pritaikius 5 % fiksuoto dydžio pataisas mokėjimams iš EŽŪGF ir 2 % pataisas mokėjimams iš EŽŪFKP už 2017 ir 2018 paraiškų teikimo metus (2018 ir 2019 finansiniai metai) buvo pervertintas Sąjungos lėšų praradimas dėl nustatytų pažeidimų – taikant 5 % ir 2 % tarifus nebuvo atsižvelgta nei į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, nei į jo finansinį poveikį Sąjungos biudžetui.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti, įtvirtintos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnio antroje pastraipoje, pažeidimu.

Komisija pažeidė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnio antroje pastraipoje nustatytą pareigą motyvuoti, nes nepateikė pakankamų ir tinkamų motyvų, pagrindžiančių jos išvadas dėl to, kad, pirma, padarytas pažeidimas ir atmesti Rumunijos valdžios institucijų pateikti argumentai bei skaičiavimai, ir, antra, dėl Reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies netaikymo atsižvelgiant į atitikties patvirtinimo procedūros ypatumus, susijusius su 2017 ir 2018 paraiškų pateikimo metais.

—

panaikinti visą ginčijamą sprendimą,

—

arba, jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, panaikinti tą ginčijamo sprendimo dalį, kuri susijusi su ginčijamoje registracijos paraiškoje nurodytomis 35 ir 39 klasėmis;

—

priteisti iš EUIPO patirtas bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktų pažeidimas,

—

Tiesioginio ryšio tarp žymens FRESH ir atsisakymo jį registruoti 35 ir 39 klasių prekėms ir paslaugoms nenustatymas.

—

pakeisti ginčijamą sprendimą ir atmesti visą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia,

—

nurodyti EUIPO ir įstojusiai į bylą šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas, taip pat ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtąsias nagrinėjant bylą EUIPO.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 95 straipsnio 2 dalies, siejamos su Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, pažeidimas,

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (1) 41 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas,

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamų su Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625 16 straipsnio 1 dalies b punktu ir 7 straipsnio 2 dalies d punktu, pažeidimas.

—

remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263 straipsniu panaikinti 2021 m. lapkričio 25 d. ECHA sprendimą SME D (2021)8531-DC, kuriuo ši nusprendė, kad ieškovė negali būti pripažinta MVĮ ir jai negali būti taikomi mažesni mokesčiai, numatyti vidutinėms įmonėms, kaip reikalaujama pateikimo metu;

—

priteisti iš ECHA bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas teisės klaida, kurią ECHA padarė priimdama ginčijamą sprendimą, nes klaidingai aiškino teisės normas, taikytinas vertinant mažų ir vidutinių įmonių (toliau – MVĮ) dydį, nustatytas Reglamente REACH (1), Rekomendacijoje 2003/361 (2) ir Reglamente Nr. 340/2008 (3).

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas akivaizdžia faktinių bylos aplinkybių vertinimo klaida, kiek ginčijamas sprendimas paremtas klaidingu faktų, lemiančių pripažinimą MVĮ, aiškinimu, nors ECHA turėjo visą reikiamą informaciją ieškovės dydžiui įvertinti.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu, taip pat gero administravimo principo pažeidimu, nes nepaisant išsamių ir dokumentais patvirtintų pastabų, kurias ieškovė pateikė siekiant nustatyti įmonės dydį, ECHA visiškai neatsižvelgė į pateiktus argumentus.

—

panaikinti du 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimus, kuriais atmetami laikinos įmonių grupės (jai priklausė Siemens SAS), pasiūlymai dėl pirkimo dalių Nr. 1 ir Nr. 2,

—

panaikinti du sprendimus: dėl pirkimo dalies Nr. 1 skyrimo įmonei Santerne Alsace ir dėl pirkimo dalies Nr. 2 skyrimo įmonei Detection Electronique Française (DEF),

subsidiariai:

—

įpareigoti Europos Parlementą sumokėti bendrovei Siemens SAS1 967 994 EUR sumą kaip kompensaciją už žalą, atsiradusią už prarastą galimybę laimėti ginčijamas pirkimo dalis Nr. 1 ir Nr. 2,

bet kuriuo atveju,

—

priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad įmonė Siemens SAS buvo neteisėtai pašalinta iš pirkimo dalių Nr. 1 ir Nr. 2. Ieškovė remiasi, pirma, akivaizdžia vertinimo klaida Europos Parlamentui vertinant pasiūlymus ir, antra, skaidrumo principo pažeidimu, nes Parlamentas įmonei Siemens SAS perdavė sugedusį modeliavimo įrankį, turintį lemiamą reikšmę rengiant pasiūlymus.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas Parlamento deliktine atsakomybe. Ieškovė prašo atlyginti žalą, patirtą dėl prarastos galimybės laimėti pirkimo dalis Nr. 1 ir Nr. 2.

—

panaikinti 2021 m. gruodžio 3 d. Sprendimą C(2021) 8946 final nesuteikti galimybės susipažinti su Ispanijos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planu ir

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovė klaidingai taikė Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 (1) 4 straipsnio 1 dalies a punkto ketvirtą įtrauką, pakenkdama viešajam interesui dėl finansų ir ekonomikos politikos. Be to, ji teigia, kad ginčijamame sprendime neteisingai išdėstyti faktai, susiję su hipotetine grėsme Ispanijos Karalystės ekonominiam stabilumui dėl jos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano atskleidimo ieškovei.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovė klaidingai taikė Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą, kai laikėsi nuomonės, kad viešai atskleidus prašomus dokumentus būtų pažeistas juose minimų asmenų privatumas ir neliečiamumas.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovė klaidingai taikė Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalį, kai laikėsi nuomonės, kad viešai atskleidus prašomus dokumentus būtų labai pakenkta vykstančiam sprendimų priėmimo procesui.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovė klaidingai taikė Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalį, kai laikėsi nuomonės, kad nenustatyta viršesnio viešojo intereso dėl prašomų dokumentų atskleidimo, kuris nusvertų būtinybę apsaugoti vykstantį sprendimų priėmimo procesą.

—

pagrindiniai reikalavimai:

—

nepatenkinus šių reikalavimų,

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis pagrindas grindžiamas teisės ir faktų klaida, klaidingais ir prieštaringais motyvais, įrodinėjimo pareigos apsunkinimu, neatsižvelgimu į konkrečias šio atvejo aplinkybes ir išlaikymo sąvokos nesilaikymu.

2.

Antrasis pagrindas grindžiamas numatomumo principo, teisinio saugumo principo ir Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) vienodo taikymo laiko atžvilgiu principo pažeidimu, taip pat nepakankamu motyvavimu.

3.

Trečiasis pagrindas grindžiamas gero administravimo principo pažeidimu, pozityvia diskriminacija, neteisėtu legalizuotos pažymos atmetimu, rūpestingumo pareigos pažeidimu ir kiekvieno asmens teisės būti išklausytam prieš priimant sprendimą, turintį įtakos jo interesams ar situacijai, pažeidimu.

4.

Ketvirtasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia ieškovės situacijos ir to, kad ji finansiškai išlaiko sutuoktinio vaikus, vertinimo klaida.

1.

Pirmasis pagrindas grindžiamas teisės būti išklausytam pažeidimu.

2.

Antrasis pagrindas grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio ir jame nustatytų sąlygų, kuriomis galima susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas, pažeidimu.